Nacionalizmo Samprata

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Humanitarinių mokslų katedra

NACIONALIZMO SAMPRATA

Sociologijos III semestro kursinis darbas

Darbą parengė 1PV4 gr.klausytojas kpt. Gintaras Brokorius__________________ (parašas, data)

Studijų dalyko dėstytojas __________________ (parašas, data)

Vilnius 2004 TURINYS

Įvadas………………………………………………………………….……………………………………………………..3 – 5 1. Nacionalizmo samprata. …………………………………………………………….. ……………………………61.1. Tautiečiais ne gimstama, o tampam.………………………………………………………………….….6 – 71.2. Vienijimosi priežastys.………………………………………………………………….…………………….7 – 81.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.………………………………………………………………….………………8 – 91.4. Kur pradžia?………………………………………………………………….……………………………….10 – 111.5. Politinė faktų falsifikacija.………………………………………………………………….……………11 – 131.6. Kas pavojinga?………………………………………………………………….……………………………13 – 151.7. Jokių nuolaidų.………………………………………………………………….……………………………15 – 161.8. Nacionalizmo perspektyvos.………………………………………………………………….…………16 – 172. Kur mūsų vieta?………………………………………………………………….………………………….18 – 19Išvados.………………………………………………………………….……………………………………………………….20Siūlymai.………………………………………………………………….…………………………………………………….21Literatūros sąrašas.………………………………………………………………….……………………………………….22

NACIONALIZMO SAMPRATA

Įvadas

Pasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvoganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą irviliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuometapsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliauišsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“. Šį pasirinkimą lėmė nemažai veiksnių ir priežasčių, kurių keletąaktualiausių norėčiau paminėti:1) Pirmoji priežastis būtu ta, kad pats asmeniškai tarnauju D.L.e.J.Radvilos Mokomajame pulke, kuris įsikūręs Jonavos raj. Ruklos miestelyje.Vietovė daugeliui yra žinoma, kadangi po sovietinės kariuomenėspasitraukimo nemaža buvusių sovietinių kariškių šeimų atsisakydami išvyktipasiliko gyventi Lietuvoje. Taip pat kaip žinoma čia yra įsikūręs pabėgėliųpriėmimo centras. Taigi gyventojų populecija pagal savo tautinę etninękilmę šioje vietovėje yra ganėtinai marga ir nacionalistinių jausmųproblema žiūrint nuo šio laikotarpio po kelerių ar kelesdešimties metų galitapti labai aktuali.2) Antroji priežastis kaip žine Lietuva dar ne taip senai atsikračiusisovietinio jungo buvo pripažinta visame pasaulyje kaip lygeteisė valstybė.To pasėkoje mūsų siekiai ir troškimai neapsiribojo ir pernai Lietuva tapolygeteise Europos sąjungos nare. Ką tai galėtu reikšti mums ir kaip taisusiję su tema. Po kelerių metų Lietuvos piliečiai nevaržomai galėspasirinkti norymą Europos sąjungos valstybę ir išbandyti savo laimępagerinti savo asmeninį gyvenimą tai yra emigruoti iš Lietuvos. Kas laukiaLietuvos žinant, kad mūsų tautiečiai jau dabar sėkmingai aplenkdami visasklūtis emigruoja iš Lietuvos ir nepaisydami vietinių įstatymų sėkmingaiįsikuria svetur, o į jų vietą pamažėl juntamas antplūdis iš Rytų valstybių.3) Na ir trečioji asmeninis interesas . Pamenu savo tarnybos pradžią beikruvinuosius įvikius Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, tuometinėssovietinės valdžios propogandą, bandau pats sau atsakyti kasgi mes buvom.Jauni vaikinukai užaugę sovietinėje sistemoje, negavę jokio patriotinioauklėjimo tos propagandos dėka tapome Lietuvos nacionalistais. Gerainesuprasdami tų žodžių reikšmės savimi didžiavomės nors daugėliui manyčiaujų reikšmė tebuvo „vietiniai mušeikos“ ar panašiai. Taigi savo kursiniame darbe bandysiu išnarplioti kas tai yranacionalizmas, kokia jo reikšmė, kaip jis suprantamas ir jaučiamasvisuomenėje, kur šaknys, kokios tendensijos, perspektyvos. Visuomenėjepopulerus sampratos suvokimas, kad nacionalizmas tai išryškintas tautiniųpapročių išlaikymas pabrėžtinai atmetant svetimų kultūrų įtaką. Tačiaustudijuodamas pasirinktą literatūrą susidūriau su kiek kitokiaisvertinimais. Nacionalizmas lojalumas tautybei ir tautiniai valstybei, tautybės irtautinės valstybės sietinius padarant daliniu ar absoliutiniu kolektyvinioar asmeninio elgesio standartu ( 1 nuorda 464 psl.). Mano nuostabai šiųteiginių dėka aš susidūriau su visiškai kitokiu nacionalizmo vertinimu neguiki tol kol nebuvau įsigilinęs į šios temos nagrinėjimą. Norėtusi pabrėžti ir tai kas norima apibrėžti pačia samprata taigi vėlpasinaudosiu to paties autoriaus žodžiais. Nacionalizmas buvo iš esmėsapibrėžtas kaip siekimaspadaryti kultūrą ir politinę visuomenęsutampančiais, suteikti kultūrai jos politinius namus ir ne daugiau kaipvienerius ( 1 nuoroda 77 psl.). Galiu teigti, kad studijuodamas surinktą medžiagą pirmiausia padariaugana nemažai atradimų pats sau. Bene labiausiai suvokiau, kad patinacionalizmo sampratos problema kyla dėl skirtingos interpretacijosskirtingose gyvenimo srityse. Vėliau gilindamasis į surinktą medžiagą ėmiaują struktūrizuoti, skirstyti ir susidariau klausimyną, kuriuo remdamasisnorėčiau išgvildenti problematišką klausimą. Norint tinkamai suvoktinacionalizmo sampratą pirmiausia reikia suvokti kokios priežastys joatsiradimui ir kur ištakos. Taip pat studijuojant literatūrą susidūriau su reiškiniu kaipsavanaudiškai nacionalizmo suvokimą iškreipia ir savaip interpretuojapolitikai kaip tautinių papročių sergėtojai ir tęsėjai tuo nepelnytaiprisiskiria laurus. Susidūrus su politikų veikla ir atsimenant skaudžiasistorines pamokas žmonijai prie ko veda nežabotos ir reakcingos politikosveikėjų darbai. Vienos iš skaudžiausių pamokų kaip Antrasis Pasauliniskaras arba Balkanų regiono pilietiniai karai ir netgi jau šio šimtmečiogarsieji teroristiniai išpuoliai prisidengiant tiek religinėmis tieknacionalistinėmis vėliavomis tėra ekstremistinių politikų nusikalstamižaidimai žmonijos atžvilgiu. Išsiaiškinus nacionalizmo kilmę, politinių jėgų poveikį, apžvelguskylančius pavojus ir suradus priemones kaip pažaboti šį procesą savaimeiškilo dar vienas klausymas. Kokios pačio nacionalizmo perspektyvos, kas jo

laukia ar sugebės save propoguoti laikui bėgant šiuolaikinės industrinėsvisuomenės amžiuje? Baigęs studijuoti literatūrą susidariau visiškai kitokią nuomonę neiturėjau ankstesnius įsitikinimus, kurie buvo smarkiai įtakoti bendrosiosvisuomeninės muomonės. Atrinktą informaciją ėmiau sisteminti pagalpirminius išsikeltus klausymus, tačiau vėlesniuose darbo rengimo etapuosejuos apjungiau. Darbo eigoje bandžiau kritiškai žvelgti į problematiškųklausimų nagrinėjimą ir ieškojau tinkamų gyvenimiškų paaiškinimų, kuriemūsų gyvenimus perpildo savomis spalvomis. Pagrindinė literatūra kurios pagalba susiformavau bendruosiusklausymus bei išsirinkau citatas darbo rengimui buvo: 1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996. 2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. – Vilnius: Leidybos centras, 1992.Papildomai naudojausi bei pagrindinės literatūros ieškojau pasiremdanassekančiais leidiniais: 3. Idėjų žodynas. – Alma litera. 4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos leidykla.

1. Nacionalizmo samprata.

1.1 Tautiečiais ne gimstama, o tampama. Pradedant nagrinėti šią temą priminsiu, kad jau įvade pateikiau keletącitatų apibudinančių nacionalizmą kaip reiškinį. Norėdamas išsiaiškintipatį terminą kitoje literatūroje radau sekantį apibudinimą. Nacionalizmas psichologinis pagrindas yra prigimtinė savimeilė mylėtitai, kas sava: šeimą, kraštą, kalbą, papročius, kultūrą, tautą, valstybę.Toji meilė savą kraštą, savą kalbą ir t.t. laiko aukštesne už svetimąkraštą ar kalbą ( 1 nuoroda 464 psl). Su tokiais paaiškinimais galėčiaupats asmeniškai sutikti tik dalinai nes tai tėra siauras apibudinimas irnelabai pritinkantis visiškai teisingai suvokti pilnai nacionalizmoreikėmės. Tokiai savo nuomonei pateikiu labai paprastą ir kasdieniškaisuvokiamą gyvenimišką reiškinį. Jeigu vos gimusį kūdikį patalpintume į svetimą aplinką ir deramai jįauklėjant bei nesudarant galimybės susidurti su tikraja prigimtine etninekultūra iki samoningos asmenybės išsivystymo ir pilno charakteriosusiformavimo kas gali pasakyti ar trokštu jis mylėti ir puoselėti tai kasnepažystama. Nekyla abejonių ar trokštu smalsumo vedinas susipažinti su takultūra ir tikraja savo etnine kilme. Panašiai lygiai elgesi paliktikūdikių namuose ar ivaikinti ir užaugę pas įtėvius vaikai sužinoję kas jųtikrieji biologiniai tėvai tik smalsumo vedini susidomi savosiomisbiologinėmis šaknimis, tačiau apie meilę tam kas jam svetima vargu argalėtume kalbėti Tautiečiais ne gimstame, bet tampame, čia norima pasakyti, kad žmogussu tauta ir tautine valstybe yra surištas ne biologine, rasine armetafizine, bet santykine – socialine prasme ( 1 nuoroda 464 psl.). Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą ( 1nuoroda 465 psl.). Tai mano manymu būtu tikslesnis suvokimas pačiotautiškumo kilmės tai labiau yra ugdymo proceso padarinys. Manyčiau, kadpagrindinis tokio ugdymo uždavinys – pasiekti aukščiausią nesavanaudiškumolygį. Nesavanaudiškumas reikalauja mylėti savo tautą ne dėl jos ypatingumoir materialinio ar dvasinio jos priklausymo fakto; o iš kitos pusės jisreikalauja pasiryžimo daryti savo tautai aukų (2 nuoroda 421 psl.). Taippat toliau minėtos citatos autorius Stasys Šalkauskis rašo, kad šisnesavanaudiškumas turi būti tokio laipsnio nepriklausomai nuo dvasinės,moralinės bei ekonominės savo tautos padėties. Pritardamas tokiai nuomoneigaliu pakomentuoti gal sunkiai suvokiamą daromą politinę klaidą. Žinoma,kad daugėlyje valstybių priimti palankūs įstatymai gimstančių kūdikių tosvalstybės teritorijoje piletybės suteikimo atžvilgiu nepriklausomai nuotėvų gyvenamosios vietos bei piletybės ir nuo to kur asmuo sulaukspilnametystės. Augdamas svetimos tautos apsuptyje, bei vystydamasis pagaltos tautos tradicijas ir papročius jis ir taps tos tautos patrijotu beivisapusiškai lojalus tai tautai. Šiuo atžvilgiu valstybė prisiimantisvetimos tautos atstovą užsikrauna sau nereikalingą naštą ir atsakomybę.

1.2. Vienijimosi priežastys. Norėdamas išlaikyti tęstinumą pacituosiu kaip literatūroje pateikiamapriklausomybė tautai. Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jų yra ta patikultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio irbendravimo būdų sistema. Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tikjeigu – jie pripažysta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai. Kitaip sakant, tautas sukuria žmogus; tautos yra žmonių įsitikinimų,lojalumo ir solidarumo artefaktas ( 1 nuoroda 22 psl.). Tai, kad jie pripažysta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, irpaverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad ir kokiejie būtų, kuri skiria kategoriją nuo ne jos narių ( 1 nuoroda 22 psl.).Tailyg nenuginčijamos aksiomos nereikalaujančios išsamesnio paaiškinimo ir lygryškiau pabrėžia ankstesnes mano mintis, kad tautiečiais tampama ne perkilmę, o per ugdymo procesą. Jei bandytume surasti tautą kaip vienalytę, nesumaišyta ir etniškaiabsoliučiai švarę manyčiau susidurtume su didžiule problema. Ir tokiemsteiginiams patvirtinti norėčiau pacituoti perskaitytos literatūrosištraukas. Nacionalizmui reikalingas tam tikras kultūrinis vienalytiškumas yravienas iš jų, ir mums derėtų su tuo susitaikyti ( 1 nuoroda 70 psl.).

Arba vėlgi, tauta gali gyvuoti, būdama nesusimaišiusi susvetimtaučiais, daugelyje valstybių, taigi nė viena iš tų valstybių negaliteigti esanti tautinė ( 1 nuoroda 13 psl.).Ir patvirtinančių pavyzdžių toliieškoti nereikia. Išnagrinėjus lietuviškas pavardes tarp daugėlio iškiliųtautos atstovų: rašytojų, politikų, menininkų, sportininkų ir t.t.surastume nemažą būrį asmenybių, kurių pavardės yra kildinamos iš kitųtautų ir neretai jau sulietuvintos. Ir niekas negali paneigti jų lojalumomūsų tautai, bei teigti, jog šie asmenys nėra pripažinti mūsų tautosatstovais. Taigi tuo rementis galima teigti, kad nepriklausomai nuotikrosios etninės kilmės, nacionalistinį judėjimą, susipratimą skatinadaugiau jausminiai pagrindai nei biologiniai ryšiai su tikraja savo etninekilme. Pripažystant tautinio tapatumo poreikį galima teigti, kad didžiojidauguma vienos valstybės gyventojų reiškia įpatingą dėmesį tapatinimuisi sukitais vien dėl saugumo poreikio. Posakis „Viena tauta viena valstybė“, lygvizija namų, kuriuose esi visada laukiamas. Politikų nuostatose dažnai deklaruojamos tiesos kaip jie suprantanacionalizmą atitinka sekančią citatą. Nacionalizmas yra politinio(legitinascy) teorija, pagal kurią reiškia,kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis ir ypač, kad etninės riboskurioje nors valstybėje – atvejis, kurį jau iš anksto formaliai atmetabendras principo formulavimas – neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų (1 nuoroda 14 psl.). Ir su tokia nuomone galima pilnai sutikti paprastaiįvertinus kada yra užgaunamas nacionalistinis jausmas labiausiai.Kiekvienas asmuo save tapatindamas ar priskiriantis konkrečiai tautaineliks abejingas neteisybei tos tautos atžvilgiu. Tautinis jausmas didžiai užgaunamas kai pažeidžiamas nacionalistinisvalstybės ir tautos sutapimo principas; tačiau jis nėra vienodai užgaunamasvisais įvairiais jo pažeidimo atvejais ( 1 nuoroda 209 psl.). Nors irnenoromis daugėliui tenka pripažinti save nacionalistu, kadangi kiekvienastapatinantis save su konkrečia tauta mieliau vertina, kad valstybės ribosatitiktų tautines. Širdyje kiekvienas tautos atstovas jausis asmeniškaiužgautas jei kažkuri tautos dalis dėl yvairiausių priežasčių nebus tojepačioje valstybinės sienos pusėje. Paimkime Lietuvos valstybės istoriniusfaktus. Palyginimui galima paminėti Vilniaus krašto okupaciją prieškariometais, nors ir neturėjo įpatingo poveikio gyventojams, kažkodėl šį faktąprisimename su savotiškomis ambicijomis iki šiol. Prisiminkime tolimesnesokupacijas, kurių metu sekė visos tautos sovietinė, fašistinė okupacijos irsu žymiai skaudesnėmis pasekmėmis jos vertinamos visai kitaip. Visa tautaliko toje pačioje pusėje, bet nepadalinta į atskiras dalis.

1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė. Išnagrinėjus klausymą ko trokšta kiekvienas save tapatinantis suviena ar kita tauta natūraliai iškyla sekantis klausymas. Kas gi mussuburia į tautas, kokia ta varomoji jėga? Noras, sutikimas, tapatinimasis niekada nebuvo polikę žmonijos scenos,nors juos lydėjo (ir tebelydi) išskaičiavimas, baimė ir interesas ( 1nuoroda 92 psl.). Manau, kad tai yra ašis apie kurią telkiasi visa kitaeilė priežasčių. Todėl dar labiau įtikinamai tai pabrėšiu to patiesautoriaus citata. Yra be galo daug šių galimybių principų, kuriais remiantis grupėssudaromos ir palaikomos. Bet du bendriausi grupių formavimosi palaikymoveiksniai arba katalizatoriai aiškiai yra ypač svarbūs: viena, noras,laisvas sutikimas ir tapatinimasis, lojalumas, solidarumas, ir , kitavertus, baimė, prievarta ( 1 nuoroda 91 psl.). Tikriausiai sunku būtuprieštarauti tokiem aiškiai pasakantiems minėtų priežasčių teiginiams.Daugėlis kategoriškai teigtų, kad bendra kalba, kultūra visgi yralememosios tautos vieningumo jėgos. Tokių pažiūrų skeptikams drysčiaupaprieštarauti turėdamas svaresnių gyvenimiškų argumentų. Sutinku su tuo,kad tikrai kalbos vietinės kultūros ir papročių žinojimas yra neatsiejaminuo tautos. Tačiau šie dalykai žmogui pasiekiami ugdymo proceso metulengviausiai kaupiant žinių bagažą, o noras tapatintis su kitais, norastapti lygeverčiu, saugumo poreikis tai yra skatinančioji varomoji jėga. Vėl gi privalome pripažinti, kad etninės kalbos ne visada yra irvalstybinės. Egzistuoja netgi dvikalbystės, o yra valstybių kur tautabendrauja kitos valstybės kalba, bet paklaustas pasirinktinai eilinispraeivis niekada savęs nesutapatins su kaimyninės valstybės tauta. Tokiųpavyzdžių galima išvardinti gana daug ir kaip ryškų dvikalbystės pavizdįgalima pateikti Kanadą, svetimos kalbos Europos valstybėse kaip pavizdysŠveicarija ir daugelis kitų. O kur egzistuoja keletas panašių tarmių,giminingų supaprastinimui įvedama bendrinė kalba. Net paėmus Lietuvosatvejį kur egzistuoja keletas regioninių etninių tarmių, o valstybiniumastu priimta bendrinė kalba. Nesuprantant šio principo pasaulyjeegzistuoja nemažai pavyzdžių kai neteisingai vertinima priklausomybė taipačiai tautai dėl kalbos vienodumo. Antai skirtingos slavų, germanų, romanų kalbos iš tikrųjų dažnaiskiriasi viena nuo kitos ne labiau negu kai kurių, konvencionaliai laikomųvieningomis, kalbų dialektai. Pavyzdžiui, slavų kalbos, ko gero, yra vienakitai artimesnės nei įvairios šnekamosios arabų kalbos formos, laikomosviena kalba ( 1 nuoroda 77 psl.). Tačiau pasitenkinkime 8000, skaičiumi, kurį man pateikė vienaslingvistas kaip apytikrį kalbų apskaičiavimą. Pasaulio valstybių šiuo metu

yra maždaug 200 ( 1 nuoroda 78 psl.). Čia norom nenorom verčiamipripažinti, kad nors egzistuoja daug etninių arba tarminių kalbų atmainųkaip potencialių nacionalizmo galimybių, bet visdėlto kitokiospriežastystys verčia žmoniją pasirinkti alternatyvius tapatinimosivarijantus. Kalbos kaip ir papročiai asimiliuojasi, prisitaiko prie esamųvietos sąlygų ir atsinaujina. Vėl gi tokioms išvadoms to paties autoriussuprantama ir nekelenti abejonių citata. Priešingai, paprasti mūsų atlikti kultūrų arba potencialiųnacionalizmų ir „vietų“ tikroms nacionalinėms valstybėms skaičiavimaiaiškiai rodo, kad dauguma potencialių nacionalizmų arba nesugebės, arbadažniausiai atsisakys net mėginti save išreikšti politiškai ( 1 nuoroda 81psl.). Pasikartojant vėl paimkime Lietuvos atvejį kaip pavizdį. Nors iregzistuoja regioninės etninės tarmės, kad labiau suartinti ir supaprastintipriimama bendrinė kalba. Sėkmingiausias būdas pergalėti tautos amorfiškumą yra tautinėkultūrinė kūryba, kuri, kaipo tokia, yra apipavidalinimo darbas ( 2 nuoroda413 psl.). Tautiškas kultūrinės kūrybos stilius pasireiškia kuriamuosiuoseobjektuose, kurie sudaro tautinės civilizacijos turtą ( 2 nuoroda 418psl.). Tai padeda aiškiai suvokti, kad laikui bėgant etninių grupiųkultūriniai kūriniai tampa bendru tautiniu turtu. S.Šalkauskis visiškaiteisus šiuo požiūriu, kadangi mes dabar neturime atskirų regionų etniniųkultūrų, o visa apimančią bendrinę visiems priimtiną kultūrą.

1.4. Kur pradžia? Apsprendėme kalbos faktorius tai lyg bendravimo ir tarpusavosupratimo poreikių tenkinimo mechanizmas. Jau užsiminiau, kad liaudieskultūra ir folkloras mus daro panšesnius tarpusavyje. Agrarinės visuomenės socialinė organizacija visai nėra palankinacionalizmo principui, politinio ir kultūrinio vienetų susiliejimui irvienalytei, mokyklos perteikiamai kiekvieno politinio vieneto kultūrai.Priešingai, kaip viduramžių Europoje, ji sukuria politinius vienetus, kurieyra arba mažesni, arba daug didesni, nei nurodytų kultūrinės ribos; tiklabai retai atsitiktinai ji sukurdavo didesnę valstybę, kuri daugiau armažiau atitikdavo kalbą ir kultūra, kaip galiausiai atsitiko Atlantovandenyno Europos pakrantėje ( 1 nuoroda 71 psl.). Ir tikrai prisimenantistorijos pamokas bei skaitant atsirinktą literatūrą suvokiau, kad tikrainei agrarinėje visuomenėje, nei dar anksčiau nacionalistiniu pagrinduparemtų valstybių nebuvo. Galiojo visiškai kitokie valstybių susikūrimoprincipai: paveldimumo, užkariavimo ir t.t. Senovėje buvo beprasmiška klausti, ar valstiečiai mylėjo savo kultūrą:jiems ji buvo savaime suprantama, kaip oras, kuriuo jie kvėpavo, jiesąmoningai nesuvokė nei vieno, nei kito ( 1 nuoroda 103 psl.). Stabiliose savarankiškose uždarose bendruomenėse kultūra dažnai yrakone nematoma, bet kai mobilumas ir konteksto nesaistymas bendravimas tampavisuomenės gyvenimo esme, kultūra, kurioje žmogus buvo mokomas bendrautitampa jo tapatumo šerdimi( 1 nuoroda 104 psl.). Tai tik patvirtina, kadnacionalistinis judėjimas nėra susietas su ankstesnėmis santvarkomis. Tai –vėlyvesio laikotarpio visuomenės, pramonės vystymosi padarinys. Manabejonių šiuo klausimu tikrai nekyla. Galėčiau net gi teikti, kad ir dabarpaklausus paprastą žmogų tų pačių klausimų nenustebčiau tokia pat rekcija,kadangi tai yra naturali kasdieninė įprasta aplinka retam iškelentiklausimą kodėl ir t.t.Tuo pačiu pasiremdamas perskaikyta literatūrą teigiu,kad nacionalizmas nėrakažkur viduje užslėptas besnaudžiantis jausmas, kuris tik ir laukia tinkamomomento išsiveržti į išorę. Taip pat teigtina, kad nacionalizmas negalibūti kildinamas spontaniškų, gaivališkų protrūkių, prisimenant tai kasverčia vienytis ir tapatinti save su kitais. Galima teigti, kadnacionalizmas tai ilgas procesas, kurio suvokimas finale atveda tautas įsavęs išreiškimo kelę. Taip tariant nacionalizmas pasiekiamas per tautosugdymo procesą, kurio metu tauta kaip ir mažas vaikas auga, stiprėja irbresta. Šis procesas skirtingai vyksta atskirose tautose, priklausomai nuosąlygų ir aplinkybių bei daugėlio kitų veiksnių vienos vystosi sparčiaukitos lėčiau. Vienai gal iš svarbiausių veiksnių darantys didžiulę įtakąyra industrelizacija bei modernizacija. Modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad konekiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasineteisingai ir jog jis gali identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“žmonės. Jeigu jis gali ir pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tospačios „tautybės“ kaip ir jis pats, gimsta nacionalizmas. Jei nacionalizmassuklesti, o taip atsitinka ne visada gimsta tauta ( 1 nuoroda 178 psl.).Jau ankstesniuose klausymuose minėjau kiek potencialų tautinių grupių yrapasaulyje. Kaip nekeista didžioji dalis jų taip gali niekada ir nepasiektisavo nacijos lygmens dėl eilės priežasčių. Kad tauta tptu nacija, reikalinga visa eilė sąlygų, iš kuriųsvarbiausios yra šios: pirma, tauta privalo turėti žymią tautinęindividualybę, galingai pasireiškenčią ryškiomis , sau tinkančiomislytimis: antra, tauta turi būti patriotiškai susipratusi ir turintitautinės savo garbės pajautimą; trečia, tauta privalo stovėti tautinio irkultūrinio išsivystimo aukštumoje; ketvirta, tauta turi vykdyti reikšmingątautinį savo pašaukimą, išskiriantį ją individualiai iš kitų tautų tarpo;

penkta, tauta turi aktyviai ir kuriamai dalyvauti antitautinių visuotinėskultūros problemų sprendime ( 2 nuoroda 424 psl.). Prisiminkime posakį „ viena tauta viena valstybė“ tai beneryškiausias nacionalizmo bruožas jo troškimuose. Ir kaip bebūtu gaila nekėkviena tauta žmonijos gyvenime pasiekia nacijos laipsnį. Nacija yra tauta, kuri savo visuotinai reikšminga kultūrine kuryba yralaimėjusi individualiai nebepakeičiamą vietą tautų draugijoje ( 2 nuoroda424 psl.). Tai nėra klaidinga iliuzija, ar nereikšminga užgaida ir tuštižodžiai. Tam patvirtinti galima paimti pasaulio istorijoje žinomus faktus.Paimkime Žydų tautą ir jų ilgą ir sunkų kelę į savo „pažadėtają žemę“.Kitas pavyzdys tauta kuri turi savo kalbą, savotišką kultūrą yraišsibarsčiusi po pasaulį gyvena savotišką klajoklinį gyvenimą Čigonai. Jųvystymasis kaip tautos reikia pripažinti vyksta gali pasiekti ir nacijoslaipsnį, bet kur jų „pažadėtoji žemė“, kur namai? Kultūriškai homogeniška populiacija, iš viso neturinti valstybės,kurią galėtu pavadinti sava, yra labai prislėgta ( 1 nuoroda 209 psl.).

1.5. Politinė faktų falsifikacija. Nagrinėjant ankstesnyjį klausymą susiduriam su tendencija, kad patsnacionalizmo vystymosi procesas glaudžiai susijęs ir su politinių jėgųsuaktyvėjimu. Studijuojant politikų reiškiamas mintis ir teiginius sudaugėlų jų tikram nacionalistui, o kėkvienas net to nepripažystantis giliaiširdyse nešiojasi šį krislelį, dalinai galima sutikti. Tačiau šiuo atvejureikia labai kritiškai vertinti politikų nuopelnus. Manyčiau geriau reiktųįvertinti pasekmes, kurios neretai neprognozuojamos. Jau anksčiau nagrinėtaproblema mums lyg ir nekeltų kai kurių abejonių. Nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kadpolitinis ir tautinis vieniatas turi sutapti ( 1 nuoroda 13 psl.). Norasgyventi tautiškai vienalytėje valstybėje slypi pasamonės gelmėse pasdaugėlį. Kiek čia yra politikų nuopelno tai įskiepyti vertinant kiltuganėtinai daug sunku. Nagrinėjant ankstesnius klausymus ir norintišsiaiškinti kas vienyja labai išsamiai buvo apžvelgta priežastys kodėltapatinamės su kitais bendrijos nariais. Sekantis politinis teiginys keliantis abejonių. Nacionalizmas savesupranta kaip natūralų ir visuotinį žmonijos politinio gyvenimo sutvarkymą,tik užtemdytą ilgo, atkaklaus ir paslaptingo snaudulio ( 1 nuoroda 84psl.). Vėl gi apie gaivališką slypinčią jėgą viduje ir belaukenčią tinkamomomento buvo išnagrinėta ankstesniuose klausimuose. Tai paaiškina, kadpolitikai noriai prisiima „gelbėtojų“ vaidmenį ir neva tautą kelię išsnaudulio. Natūraliai kyla klausymas kokias tiesas deklaruoja politikai esąatgaivina,gina, išsugo ilgai puoselėtas tradicijas ir kultūrą. Nacionalizmas nėra tai, kuo atrodo, ir pirmiausia nėra tai, kuo atrodopats sau. Kultūros, kurias jis skelbiasi ginąs ir atgaivinąs dažnai yra jopaties išgalvojimai arba yra taip pakeistos, kad jų neįmanoma atpažinti (1nuoroda 96 psl.). Čia galima prisiminti išvadas dėl kalbos standartų t.y.naudojamos bendrinės kalbos, vietinių etninių grupių kultųra asimiliuojamair pritaikoma prie bendrųjų tendensijų. Todėl ar galima teigti ar kažkamneprimetamos svetimos tiesos, požiūriai. Kyla klausymas kokią kultūrą saugopolitikai pirminę natūraliają ar apibendrintą? Svarbiausia nacionalizmo praktikuojama apgaulė ir saviapgaulė yra šinacionalizmas iš esmės yra visuotinis kultūros primetimas visuomenei,kurioje anksčiau žemosios kultūros užpildydavo daugumos, o kai kuriaisatvejais ir visų žmonių gyvenimus ( 1 nuoroda 97 psl.). Taigi išvadaperšasi pati politikai falsifikuoja tikrasias tiesas dangstosi skambiaisžodžiais. Nacionalizmas paprastai laimi tariamos tautos kultūros vardu. Josimbolizmas kyla iš sveiko, pirmapradžio, gajaus valstiečių gyvenimo, ištautos, arba liaudies, Volk, narod (1 nuoroda 97 psl.). Paimkime netgiLietuvos Respublikos, kad ir nepriklausomybės atkūrimo aktus kuriuoseaiškiai šie falsifikatai įžvelgiami niekur nekalbama apie tarminių kalbųsaugojimą, atskirų regionų etninių kultūrų puosėlijimą, o aiškiai suvokiamabendrinės kalbos ir kultūros vertinimo pirmenybė. Todėl skaitydamasliteratūrą savo nuostabai turėjau pripažinti, kad daugėlyje atvejų šiosšventos tiesos apie tariamai atkuriamą liaudies kultūrą yra tik mitas. Taigeričiau senosios tvarkos ir kultūros stabų garbinimo atmetimas. Apskritai šnekant, nacionalistinė ideologija kenčia nuo jąpersmelkusios klaidingos sąmonės. Jos mitai tikrovę apverčia aukštyn kojom:ji skelbesi ginanti liaudies kultūrą, o iš tikrųjų falsifikuoja aukštąjąkultūrą: skelbiasi išsauganti senąją tautinę, o iš tikrųjų padeda sukurtianonimišką masinę visuomenę ( 1 nuoroda 195 psl.). Pati kultūra juk nestovivietoje, ji kinta, maišosi perduodama iš vienos tautos kitai pritaikantvietoje. Galime prisiminti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpįkaip masiškai buvo verčiami sovietinių „dievukų“ stabai, kaip išmetama išmokyklinės programos sovietine ideologija persmelkti kūriniai. Tai buvosavita kultūra kurią sugriovėme, tačiau kas gali patvirtinti, kad mesgrįžome 50 metų atgal ir stačiomis galvomis puolėme į to meto kultūriniuspasiekimus. Anaiptol suvokėm, kad pasaulinė kultūra diktuoja savo madas irsujungėme į vieną bendrą tai ką turėjome ir priėmėmia. Reikia nepamiršti,

kad ta kultūra nestovi mes irgi nesnaudžiam, o ypač jaunoji karta kopasėkoje turime intensyvėjantį vakarietiškos kultųros skverbimasi į mūsųkasdieninį gyvenimą. Kiekviena tautos karta turi savitus bruožus,papročius, tradicijas. Jie lyg ir skiresi tačiau visada išlaiko savitumą irtautinį charakterį tai lyg tęstinumo sąsaja. Ir tikrai politikai yranepajėgūs kontroliuoti šio proceso ką viltingai bando įrodinėti.Perskaitytoje literarūroje man ganėtinai įsiminė E.Gelner nors neišsamusbet vaizdingas nacionalizmo teorijų sąrašas:1. Jis yra natūralus, savaime suprantamas ir pats save sukeliantis. Jeigujo nėra, tai tik dėl to, kad jis nuslopintas jėga.2. Tai dirbtinis idėjų, kurių visai nebuvo reikalo formuluoti ir kuriospasirodė dėl apgailėtino atsitiktinumo, padarinys. Net ir industriniųvisuomenių politinis gyvenimas galėtų išsiversti be jo.3. „Klaidingo adreso teorija“, mėgstama marksizmo: panašiais kaipradikalūs musulmonai šiitai mano, kad arkangelas Gabrielius padarė klaidą,įteikdamas žinią Mahometui, nors ji buvo skirta Ali, taip marksistai išesmės yra linkę manyti, kad istorijos dvasia ar žmonijos sąmonė tiesiogpasibaisėtinai apsiriko. Prisikėlimo žinia buvo skirta KLASĖMS, tačiau dėlbaisios pašto klaidos buvo įteikta TAUTOMS.Todėl dabar revoliuciniamsveikėjams būtina įtikinti neteisėtą gavėją atiduoti žinią(ir aistrą, kuriąji sukelia) teisėtam gavėjui , kuriam ji ir buvo skirta. Tiek teisėto, tiekpasisavinusio gavėjo nenoras paklusti šiam reikalavimui kelia didžiulįminėtų veikėjų susierzinimą.4. „ Tamsieji dievai“: nacionalizmas yra naujas atavistinių kraujo arteritorinių saitų poreiškis. Toikio požiūrio dažnai laikosi irnacionalizmo mylėtojai ir tie, kurie jo neapkenčia. Pirmieji mano, kad šiostamsios jėgos įkvepia gyvybę, antrieji laiko jas barbariškomis. O ištikrųjų nacionalizmo amžiaus žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis negukitų amžių žmonės. Mažai tėra liudijimų, rodančių, kad jis galėtu būtigeresnis. Jo nusikaltimai prilygsta kitų amžių nusikaltimams. Jie labiaukrenta į akis tik todėl, kad tapo labiau sukrečiantys, ir todėl, kad yradaromi, pasitelkus galingesnes technines priemones. Nė viena iš teorijų nėiš tolo nėra logiška ir galima apsiginti.( 1 nuoroda 202 psl.) 1.6. Kas pavojinga?Baigdamas ankstesnyjį klausymą ir pereidamas prie naujo norėčiau pabrėžtikoks yra pavojingas ir labai galingas ginklas politikų žaismas sunacionalizmo sampratos interpretacija. Politikoje nacionalizmas gali būtisuprantamas kaip ideologija, iškelianti vieną tautą ir jos žmones aukščiauuž kitas tautas.Daugėlio šalių žmonės didžiuojasi savo tautybe, betsustiprėjęs ligi kraštutinumo, nacionalizmas gali sudaryti sąlygaspavojingam rėžimui ar politiniai sistemai atsirasti. NACIONALIZMAS, oficialus Vokietijos nacizmo pavadinimas; dar fašizmas( 3 nuoroda 340 psl.). Iš skaudžiausios XX a. žomijos pamokos labai geraisuprantame ką reiškia kai pakreipus tautą klaidingu keliu tam reikaluipasitelkus propagandą galima sukelti nežmoniškas pasekmes. Tokiaantžmogiška ideologija jau pati iš savęs akivaizdžiai kele grėsmęaplinkiniams bei sėja nesantaiką. Išeitų, kad teritorinis politinis vienetas gali tapti etniškaivienalytis tik tokiu atveju, jei jis išžudo, išvaro arba asimiliuoja visusne savo tautos atstovus ( 1 nuoroda 15 psl.). Dėl šios nežabotosideologijos pasekmes pajuto visas pasaulis vien jau atimtų gyvybių gausumuneskaičiuojant kiek buvo negrįžtamai prarasta genialų idėjų, kuriosžmonijos tolimesnio vystymosi kelią gal būtu pakreipę kitokia linkme.Pridedant prie fašizmo „nuopelnų“ lygybės ženklą galim priskirti į tą pačiąkategoriją sovietinio lagerio represijas. Tai lyg ir sunku būtu priskirtiprie nacionalizmo, tačiau anksčiau cituotuose nacionalizmo klaidingųteorijų saraše pabrėžiama, kad klasinė nacionalizmo samprata bene dar vienaskaudi klaida žmonijai dėl saujalės egoistų. Ir ši nacionalizmo sampratoskarikatūrinė ideologija nei kiek ne mažiau aptemdė žmonių protus.Nepamirškime ir šiuolaikinių skausmingų pamokų tai Balkanų regiono įvykiai,artimųjų Rytų konfliktai ir galiausiai tarptautinis terorizmas. Tai benešiuo laikotarpiu aiškiausiai juntamos pasekmės šios baisios ir galingosjėgos. Ryškiai išsivysčiusi tautos individualybė, jei tik su ja nėra susijęsreikiamas nusistatymas patriotizmo klausymu, gali pasirodyti pragaištingajėga tiek savo tautai, tiek kitoms tautoms su kuriomis jai tenka susidurti ( 2 nuoroda 420 psl.). Kaip matome tai nėra vien šių dienų pastebėjimaideja žmonija sunkiai mokosi pati iš savo klaidų. Blogiausia, kad šios jėgosstiprėja ir aktyvina savo veiklą. Ir dar didžiulė bėda, kad žmonija yrapasiekusi gana aukštą technologinį lygį, o šiais pasiekimais gali naudotisne tik taikiems tikslams ir kas baisiausia jais gali naudotis ne tiksupratingoji žmonijos dalis, bet ir reakcingųjų nacionalistų grupuotės. Tiktada kai žmonija pilnai įsisamonins tikrają nacionalizmo sampratos prasmę,kai suras teisingą kelę, didžioji nuosaikiosios žmonijos dalis galėslengviau atsikvėpti be baimės, kad sekanti diena gali atnešti skausmą,kančią jo artimiesiems. Patriotizmas turėtu būti kilni nesavanaudiška tautinės savo
individualybės meilė, kuri nepataikautų jokiomssavo tautos ydoms irsilpnybėms ir laikytų savo pareiga tobulinti visais atžvilgiais savotautybę ir ją derinti su visuotiniais žmonijos idealais ( 2 nuoroda 420psl.). Be viso to kas jau buvo apspręsta egzistuoja dar viena gaivališka irsunkiai suvaldoma nacionalizmo žiaurumo protrūkio kryptis. Kaip žiniadidžioji pasaulio žmonijos dalis išgyvena ne pačius geriausius laikus:ekonominė suirutė, politiniai perversmai, stichinės gaivališkos nelaimės irt.t. visa kas gena žmogų ieškoti geresnio ir saugesnio gyvenimoprieglobsčio. Nėra kokio nors nekintamo procento, iki kurio svetimtaučiai gali būtimaloniai toleruojami ir kurį viršiję jie tampa atstumentys ir jų saugumuibei gyvybei iškyla pavojus ( 1 nuoroda 16 psl.). Šie žodžiai įgalina musrimtai susimąstyti ar reakcingos nacionalistinės jėgos nesiims represiniųpriemonių mūsų pačių namuose, nesinori būti piktu pranašu, bet gal net givisai netolimoje ateityje. 1.7. Jokių nuolaidų. Apžvelgus nacionalizmo keliamus pavosus norėtusi surasti kažkąguodžiančio kas taptu, lyg atsparos tašku visoms baisybėms, kurias sukelianekontroliuojama nacionalistinė veikla. Surasti tai kas galėtu apsaugotinuo minėtųjų iškrypimų? Abejonių nekyla pirmiausia tai protinga švietėjiškaveikla suteikianti galimybę supažindinti žmones su teisingo nacionalizmodogmomis, kas užkirstų kelią gaivališkiems reagcingiems išpuoliams. Tampatvirtinti pateikiu citatą iš perskaitytos literatūros. Taip pat gali būti, kad pilietinis nacionalinio jausmo efektyvumaslabai sumažėtų, jei nacionalistai būtų vienodai jautrūs savo pačių tautospadarytoms skriaudoms kitiems, kaip ir toms, kurios padaromos jų tautai ( 1nuoroda 15 psl.). Didžiausia nacionalizmo nukrypimo į klaidingą kelę grėsmėkyla tais atvejais kai visur ir visada pernelyg stengiamasi afišuoti savegeriasniais už kitus. Tokiai nuomonei pavyzdžių apstu ir toli ieškotinereikia. Net S.Šalkauskis šią blogybę ižvelgė mūsų tautos charakterije. Mes dar it maži vaikai, vadiname save ne įvardžiu, bet tikriniuvardu: štai ką reiškia lietuviškumo afišavimas mūsų vidaus gyvenime, mūsųtautinių emblemų kaišiojimas, kur reikia ir kur nereikia; mūsųpasididžiavimas tautybės apraiškomis ten, kur kitoms tautoms tautybė yranatūraliai nepastebimas dalykas, kaip kvėpuojančiam žmogui oras (2 nuoroda423 psl.). Manau autoriaus žodžiai labai aiškiai ir lakoniškai pabrėžiamūsų blogybę, kurią mes tiesiog aukštiname manydamiatvirkščiai.Atkreiptinas dėmesys kur bene labiausiai klystama tai vertinantsavo tautą, jos skriaudas ir pamirštant savąją neteisybę užmirštantvisokiariopą savikritiką. Savikritiškumas ir netolerancija savoms ydoms yrapasakyčiau kaip rodo praktika yra svetimas jausmas. Tai yra bendražmogiškasfaktorius. Šventajame rašte minima, kad „mes mieliau matome krisląsvetimoje akyje nei rastą savojoje“. Taigi manyčiau, kad minėta priemonėsavikritika labai ženkliai pagelbėtu suvaldant aistrų protrūkius. Ir taipatvirtinti pasitelkiu vel gi kita skaitytos literatūros iš S.Šalkauskioraštų citata. Tiesa, tautinės savo individualybės meilė, pagrysta tautiniopriklausomumo faktu, nereikalauja žiūrėti pro pirštus į savo tautos ydas irnetobulybes ( 2 nuoroda 421 psl.). Ir tikrai su tokia nuomone sunkunesutikti. Mes esame daugiau linkę kaltinti kitus dėl bet kokių nesėkmių,nelaimių pamiršdami atsigręžti patys į save. Net jeigu ir jaučiame dėlnesėkmių visame tame ir savos kaltės dalelę esame linkę tai nutylėti arbanesureikšminti. Yra liaudyje populeri patarlė: „ rodydamas pirštu į kitą irklausdamas kas kaltas atkreipk dėmesį kiek pirštų rodo į tave patį“. Taigižmogus iš tiesų yra labai lepus ir linkęs toleruoti daugumą savo silpnybių.Nacionalistiniai jausmai negali pasireikšti kitaip kaip esame įpratę elgtiskasdieniniame savo gyvenime nes tai irgi savotiškos savimeilės išraiškosbūdas. Tačiau dabar kiltu natūralus klausymas kas liktu jaigu visur irvisada imtume save kritikuoti ir analizuoti visus savo veiksmus perpadidinamąjį stiklą. Ar neatsitiks taip kad bus perdidelės savikontrolėspasekmė, kad užslopinsime jausmus. Anaiptol savikritika tik dar labiaupadės įsisamoninti tai, kad privalome elgtis geriau už kitus ir patyspastebėsime kokį poveikį padarysime aplinkai bei kaip išryškinsime savogerasiais puses. Jei gerai suprasta savo tautos meilė neleidžia toleruoti visas josnetobulybes ir pataikauti jos silpnybėms bei ydoms, tai šita meilė kaip tikreikalauja pageidauti savo tautai visos galimos didybės ( 2 nuoroda 422psl.). Tai yra natūralu kai neleidžiama savo ydoms išsiveržti į aplinką,užsitarnaujamas požiūris kaip sulaukusiam brandumo, pripažinimo beipagarbos.

1.8. Nacionalizmo perspektyvos. Baigus nagrinėti visus ankstesniuosius klausymus natūraliai iškyladar viena dilema. Kas laukia nacionalizmo, kokios jo perspektyvos į ateitį,ar jis išliks? Kultūros ateina ir išeina, atgyja ir paskesta amžiųglūdumoje. Manau, po atliktos analizės daugėlis užduotu sau ėį klausimą. Irperskaičius literarūrą bei nuodugniai ją išanalizavus ne paslaptis, kadatrodo jog nacionalizmo šlovės amžius jau praėjęs, o perspektyvos yra ne

labai guodžiančios. Todėl suradęs nors menkiausią užuominą kaip skęstantisgriebiuosi šiaudo ir bandau citatomis pateisinti nacionalizmo egzistavimobūtinybę. Turėti tautybę nėra natūrali ir neatskiriama žmogaus savybė, bet dabarji ėmė atrodyti tokia esanti ( 1 nuoroda 21 psl.). Aukštoji (raštingoji) kultūra, kurioje jie buvo auklėjami, daugumaižmonių yra brangiausia jų investicija, jų tapatumo branduolys, jų draudimasir jų saugumas ( 1 nuoroda 176 psl.). Šios citatos labai aiškiai leidžiasuprasti skeptiškai vertinantiems nacionalizmą ir pažymi, kad tai vis daryra ganėtinai galinga jėga. Tai jėga, kuri ir toliau vers žmoniją vienytis,tapatintis bei nuolatos jausti turint prieglobstį gimtuosius namus,tėviškę.Ir nežiūrint į tai kaip atsvarą pats autorius kitoje vietoje bandopaneigti tai. Įprasta kalbėti apie nacionalizmo jėgą. Tai svarbi klaida, nors lengvai suprantama nes, kai nacionalizmasįleisdavo šaknis, jis lengvai įveikdavo kitas modernias ideologijas ( 1nuoroda 76.). Tam galima būtu pritarti suprantant, kad taip kaip bando savepateikti nacionalizmas šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje, jam gyvuotitikrai likę neilgai. Šiuo laikotarpiu labiau yra vertinama globalinėsproblemos bei įvykiai, kurie gali įtakoti tarptautinės bendruomenėsekonominę raidą. Lietuva ne išimtis jungiasi prie tarptautinių bendrijų,stengiasi parodyti save, kad dalyvauja bendrų problemų sprendine. Tokiubūdu yra parodomas tvirtas nacionalinis charakteris apsisprendimelygeteisiškai dalyvauti visuotinėje veikloje ir savo tautos brandumas tokiųproblemų suvokime. Klausymo – ar nacionalizmas stiprus, ar ne – dviprasmiškumas kylaštai iš ko: nacionalizmas supranta ir pateikia savekaip kiekvienos„tautybės“ teisių gynimą , o šie tariami vieniatai įsivaizduojami taiptarsi jie būtu buvę, nelyg Everesto kalnas, nuo senų senovės, dar priešnacionalizmo amžių ( 1 nuoroda 85 psl.). štai tokia nacionalizmo supratimoperspektyvinė ateitis yra labai miglota, o gal ir visiškai išsikvepenti.Tik viltingai galime tikėtis, kad materializmas neužgoš tikrųjų dvasiniųvertybių. Praktika rodo, kad pasaulis kinta visomis prasmėmis ir labaiintensyviai. Mažai kas norėtu sutikti su sekančia mano mintimi, kademigracija labai stipriai veikia ne tik imigrantus, bet ir pačias tautasjuos prisiimant. Tačiau mano manymu kai paskutiniu laikotarpiu dėlskirtingų priežasčių pastebimas padidėjęs emigrantų aktyvumas. Tai manauyra ne kas kita kaip savotiškas tautų kraustymosi procesas. Susikūrusiosbendruomenės lyg ir išlaiko savo tradicijas, papročius, kalbą, tačiau pokeletos kartų yra nutolstama nuo senųjų tautinių prigimtinių tiesų irasimiliuojamasi su vietine taip pat darant įtaką ir vietiniai kultūraiinešant savotiškų naujovių. Todėl galime savęs paklausti kas tikrai laukianacionalizmo ateityje. Galiu tkrai atsakyti, kad šio visuotinio kitimoproceso metu nacionalizmo ateitis sunkiai prognozuojama. Vyraujanti šio laikotarpio teorinė nuojauta sakė, kad modernėjančiojevisuomenėje etniniai bei kiti vadinamieji „priskirtiniai“ (susiję su kilme,rase, religija ir panašiai) ryšiai turėtu nykti, o pradmeninius identitetuspalaipsniui turėtu išstumti „universalistiniai“ ( 1 nuoroda 225 psl.). suautoriumi visiškai sutinku nes poreikis bendrauti verčia žmogų universaliaielgtis aplinkoje pagal susidariusias aplinkybes.

2. Kur mūsų vieta? Bandydamas apibendrinti visa kas buvo išnagrinėta, išanalizuota turiupripažinti, kad poreikis burtis į bendrijas, tapatintis su aplinkiniaislydės žmoniją dar ilgus amžius. Nacionalizmo mylėtojams galiu pateiktipaguodžianėių skaitytos literatūros autoriaus citatą. Kad nacionalizmo principas bus gajus – tai galima numatyti; betkurios konkrečios grupės taps jo įgyvendintojomis, tegali būti labaiapytikriai nurodyta, nes tai priklauso nuo pernelyg didelio skaičiausistorinių atsitiktinumų. Pačiam nacionalizmui lemta viešpatauti, – bet nekuriam nors atskiram nacionalizmui ( 1 nuoroda 81 psl.). Pasikartodamas irpridurdamas savo mintį prie autoriaus citatos galiu daryti išvadą, kad yrabegalo sunku prognozuoti kokios naujos bendrijos susiformuos, kokiosnugrims į istorijos užmarštį keblu nuspėti kokie tikslai šias bendrijaslydės, galimas daiktas formuosis naujos kalbos, kultūros. Kaip akyvaizdųpavyzdį galme paimti JAV tai dar gana jauna besiformuojanti ir nuolatoskintanti nacija susidedanti iš daugėlio imigrantų etninių grupių ir sutendencija pasipildyti naujais imigrantų srautais. Šios nacijos bendrinėkultūra turi savitų bruožų besiskirenčių nuo bet kurios kitos nacijos iškurios atvykę imigrantai. Taip pat paėmus bendrinę kalbą tai lyg ir Anglųkalba, tačiau jau turinti savitų bruožų, kuriuos įtakoja ekonominė raidabei vietinės populecijos gausa pagal tikrasias etnines kilmes. Šiuo atveju žiūrint į tokį reiškinį galima pradėti mastyti apievisuotinę globalę bendriją. Mano manymu taoks požiūris būtu neteisingasnors tendencija, kad globalizacijos bei industrelizacijos dėka pasauliobendrija vedama prei „bendrų namų slenksčio“. Esu įsitikinęs, kad daugėlis sunkiai įsivaizduoja, jog mūsų klimatinėsir geografinės zonos tautų poreikiai kada nors sutaps pavyzdžiui su Afrikostautų poreikiais. Turėtu įvykti pasulinis kataklizmas kad šie skirtumaiišnyktu ir sąlygos susivienodintu. Taigi tai natūralios sąlygos, kuriosvienaip ar kitaip įtakos mūsu gyvensenos būdą, mūsų bendravimą ir daugėliskitų kasdieniškų poelgių. Ir nepriklausomai netgi nuo techninių galimybių

suteikiainčių vis tobulesnį bendravimo laike ir erdvėje šansą mesneturėsime tų sąlygų ir aplinkybių čia ko atvirkščiai nebus ten einamuojumomentu. Su tautos integraliteto problema galaudžiausiai susiję yraantropologiniai ūkio klausymai, nes tautos integralitetas gali būtiišlaikytas tikrai atsparus tik tol, kol jos gimimų skaičius praneša josmirtingumą ir kol rasinis tautos gaivalas yra sveikas ir gyvastingas ( 2nuoroda 427 psl.). Ir tai tik dar labiau patvirtina mano įsitikinimus.Jokia gyva ir gyvastinga tauta negali abejingai žiūrėti, kaip jos išeiviai,šitie energingi ir pilni iniciatyvos sūnūs skęsta svetimų jūrų bangose ( 2nuoroda 426 psl.). Autorius teisus tai sakydamas ir tai yra opiausiadabarties problema. Tačiau likusioji dalis liks ir gyvens savo namuose susavais džiaugsmais bei problemomis. Po visų faktų nagrinėjimo natųraliai išsirutulioja mintis kur atvedanacionalistinio atgimimo judėjimas. Tautai pakylant lyg iš snaudulio,gimstant nacionaliniams judėjimams politikai, lyg mums įprastuosereiškiniuose priešrinkiminėje agitacijoje gražiausiomis spalvomis išpuošiatautos ateities vizijas, sužadina žmonėse pačius giliausius jausmustikėjimą geresniu gyvenimu, o kas vyksta toliau pasibaigus rinkimineikampanijai Lietuvoje dažnas pasakys. Nėra reikalo stebėtis, kad realus nepriklausomas gyvenimas pasirodėdaug prozaiškesnis, kaip kad buvo jį vaizdavęsi atgimimo romantikai; betkad iš šių pastarųjų atsirado gerokas skaičius kurie pamynė po kojomisšvenčiausią tautinio atgimimo palikimą, tai iš tikro yra liūdnonusistebėjimo vertas dalykas ( 2 nuoroda 430 psl.). Todėl tik galiuparaginti nepasiduokime spekulecijai, išmokime valdyti savo jausmus,išmokime vertinti taip gražiai pateikiamas „nenuginčijamas“ politikųtiesas. Išmokime užkirsti kelę, bet kokiai gaivališko protrūkio jėgaivedančiai į nesantaiką, smurtą ir taip pademonstruokime savo kaip tautosbrandumą. Tokios priemonės leis suvokti , kad šios mūsų savybės atversvisas duris ir su derama pagarba būsime laukiami svečiai pasaulio tautųbendrijoje. Politinis Lietuvos valstybės pašaukimas tarnauti tarptautinėspusiausvyros reikalams ir tuo laiduoti nepriklausomą savo buvimą ( 2nuoroda 434 psl.). Kaip dabarties istoriniai įvykiai rodo mes ne tikpasirinkome šį garbingą kelę, bet kartu sėkmingai realizuojame. TiekLietuvos taikdarių misijos Balkanų regione, Afganistane, Irake parodo mūsųtvirtą būdą ir apsisprendimą prisidėti prie pasaulio bendrijos globaliųproblemų sprendimo. Tiek mūsų valdžios pasiteisinusios pastangossureguliuojant Ukrainos krizę, manau kad šis žingsnis buvo kurkaspranašesnis ir savalaikiškesnis nei paminėtosios taikdariškos misijos.Lietuva kartu su kitomis pritarenčiomis valstybėmis žengė savalaikį krizėssuregulevimo žingsnį neleidžiant įsiplieksti ginkluotam pilietiniuikonfliktui po ko jau tektu pasaulinei bendrijai įsikišti su taikdariškamisija konflikto sureguliavimui ir pasekmių šalinimui. Trumpai formuluojant tautinį mūsų pašaukimą, reikia pasakyti, kadgeografinė mūsų padėtis Vakarų ir Rytų Europos slenkstyje ir istorinioišsivystymo aplinkybės pastatė mus prieš reikalą ieškoti dviejų pasaulųpusiausvyros ir į šią atremti mūsų gyvybės centrą ( 2 nuoroda 434 psl.).Šie žodžiai tik patvirtina tuos faktus ir isitikinimus kur pateikiau. Irkaip ne keista laikas bėga, o praeities mintys mus lyg vestu dabartieskeliu, tarsi tose mintyse vėliai ir vėliai atrasdame naujas tiesas. Galiausiai norėdamas apibendrinti visas iškilusiais idėjas, mintisanalizuojant pasirinktos temos klausimus ir apmastant kas mes esame ir kureiname pasirinkau S.Šalkauskio žodžius. Taigi ėjimas nacijos linkui įpareigoja mus ne tik ieškoti ir kurtitobulą tautinę lytį, bet ir siekti visuotinai reikšmingos kūrybos, t.y.tokios, kuri turi reikšmės visai žmonijai, kadangi neša su savimianttantinį laimėjimą ( 2 nuoroda 438 – 439 psl.).

Išvados 1. Visuomenėje populeri nacionalizmo suprata yra kitokia nei tikroji šio reiškinio prasmė. 2. Tautinė valstybė negali likti nesumišusi su kitomis ir išlikti etniškai vienalyte egzistuodama kitų tautų apsuptyje. 3. Žmonės vienyjasi į bendrijas ir tapatinasi su kitais saugumo sumetimais. 4. Nacionalizmo kilmė nėra snaudžianti jėga ir laukianti momento jausmų prasiveržimui, jis atsirado modernizacijos ir globalizacijos procesų eigoje. 5. Politikai savanaudiškai falsifikuoja tikrasias nacionalizmo tiesas tuo įnešdami sumaištį bei grėsmę dėl kylančių pasekmių. 6. Savikritiškas požiūris į save gali apmalšinti nacionalistines aistras ir subrandinti tautą vertą nacijos vardo. 7. Politinis Lietuvos pašaukimas tarnauti tarptautinės pusiausvyros reikalams tuo laiduojame savo egzistenciją.

Siūlymai 1. Mokyklinio ugdymo programose visuomenės švietėjiškais tikslais politologijos kurse būtina įtraukti paskaitų ciklą „Nacionalizmo samprata“. 2. Visuomenės informavimo priemonių pagalba nuolatos šviesti visuomenę nacionalizmo sampratos klausimais. 3. Politinės organizacijos privalo peržiūrėti savo nuostatus bei programas ir teisingai įvertinus tinkamai informuoti visuomenę apie atstovaujamus interesus. 4. Lietuvos valstybės tarptautinė politika turi ir toliau remtis prevencinio pusiausvyros reguliavimo principu.

Literatūros sąrašas

1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996. 2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. – Vilnius: Leidybos centras, 1992. 3. Idėjų žodynas. – Alma litera. 4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos leidykla.