Nacionalizmo Samprata

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Humanitarinių mokslų katedra

NACIONALIZMO SAMPRATA

Sociologijos III semestro kursinis darbas

Darbą parengė

1PV4 gr.klausytojas

kpt. Gintaras

Brokorius__________________

(parašas, data)

Studijų dalyko dėstytojas

__________________

(parašas, data)

Vilnius 2004

TURINYS

Įvadas
..........................
......................3 – 5

1. Nacionalizmo samprata.

.........................

...........6
1.1. Tautiečiais ne gimstama, o tampam.
..........................
..6 – 7
1.2. Vienijimosi priežastys.
..........................
.........7 – 8
1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.
..........................
......8 – 9
1.4. Kur pradžia?
..........................
.............10 – 11
1.5. Politinė faktų falsifikacija.
..........................
.....11 – 13
1.6. Kas pavojinga?
..........................
...........13 – 15
1.7. Jokių nuolaidų.
..........................
...........15 – 16
1.8. Nacionalizmo perspektyvos.
..........................
....16 – 17
2. Kur mūsų vieta?
..........................
...........18 – 19
Išvados.
..........................
......................20
Siūlymai.
..........................
.....................21
Literatūros sąrašas.
..........................
................22

NACIONALIZMO SAMPRATA

Įvadas

Pasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvo
ganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą ir
viliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuomet
apsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliau
išsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“.

Šį pasirinkimą lėmė nemažai veiksnių iir priežasčių, kurių keletą
aktualiausių norėčiau paminėti:
1) Pirmoji priežastis būtu ta, kad pats asmeniškai tarnauju D.L.e.
J.Radvilos Mokomajame pulke, kuris įsikūręs Jonavos raj. Ruklos miestelyje.
Vietovė daugeliui yra žinoma, kadangi po sovietinės kariuomenės
pasitraukimo nemaža buvusių sovietinių kariškių šeimų atsisakydami išvykti
pasiliko gyventi Lietuvoje. Taip pat kaip žinoma čia yra įsikūręs pabėgėlių
priėmimo centras. Taigi gyventojų populecija pagal savo tautinę etninę
kilmę šioje vietovėje yra ganėtinai marga ir nacionalistinių jausmų
problema žiūrint nuo šio laikotarpio po kelerių ar kelesdešimties metų gali
tapti labai aktuali.
2) Antroji priežastis kaip žine Lietuva dar ne ttaip senai atsikračiusi
sovietinio jungo buvo pripažinta visame pasaulyje kaip lygeteisė valstybė.
To pasėkoje mūsų siekiai ir troškimai neapsiribojo ir pernai Lietuva tapo
lygeteise Europos sąjungos nare. Ką tai galėtu reikšti mums ir kaip tai
susiję su tema. Po kelerių metų Lietuvos piliečiai nevaržomai g

galės
pasirinkti norymą Europos sąjungos valstybę ir išbandyti savo laimę
pagerinti savo asmeninį gyvenimą tai yra emigruoti iš Lietuvos. Kas laukia
Lietuvos žinant, kad mūsų tautiečiai jau dabar sėkmingai aplenkdami visas
klūtis emigruoja iš Lietuvos ir nepaisydami vietinių įstatymų sėkmingai
įsikuria svetur, o į jų vietą pamažėl juntamas antplūdis iš Rytų valstybių.
3) Na ir trečioji asmeninis interesas . Pamenu savo tarnybos pradžią bei
kruvinuosius įvikius Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, tuometinės
sovietinės valdžios propogandą, bandau pats sau atsakyti kasgi mes buvom.
Jauni vaikinukai užaugę sovietinėje sistemoje, negavę jokio patriotinio
auklėjimo tos propagandos dėka tapome Lietuvos nacionalistais. Gerai
nesuprasdami tų žodžių reikšmės savimi didžiavomės nors daugėliui manyčiau
jų reikšmė tebuvo „vietiniai mušeikos“ ar panašiai.

Taigi savo kursiniame darbe bandysiu išnarplioti kas tai yra
nacionalizmas, kokia jo reikšmė, kaip jis suprantamas ir jaučiamas
visuomenėje, kur šaknys, kokios tendensijos, perspektyvos. Visuomenėje
populerus saampratos suvokimas, kad nacionalizmas tai išryškintas tautinių
papročių išlaikymas pabrėžtinai atmetant svetimų kultūrų įtaką. Tačiau
studijuodamas pasirinktą literatūrą susidūriau su kiek kitokiais
vertinimais.

Nacionalizmas lojalumas tautybei ir tautiniai valstybei, tautybės ir
tautinės valstybės sietinius padarant daliniu ar absoliutiniu kolektyvinio
ar asmeninio elgesio standartu ( 1 nuorda 464 psl.). Mano nuostabai šių
teiginių dėka aš susidūriau su visiškai kitokiu nacionalizmo vertinimu negu
iki tol kol nebuvau įsigilinęs į šios temos nagrinėjimą.

Norėtusi pabrėžti ir tai kas norima apibrėžti pačia samprata taigi vėl
pasinaudosiu to paties autoriaus žodžiais. Nacionalizmas buvo iš esmės
apibrėžtas kaip siekimaspadaryti kultūrą ir
politinę visuomenę
sutampančiais, suteikti kultūrai jos politinius namus ir ne daugiau kaip
vienerius ( 1 nuoroda 77 psl.).

Galiu teigti, kad studijuodamas surinktą medžiagą pirmiausia padariau
gana nemažai atradimų pats sau. Bene labiausiai suvokiau, kad pati
nacionalizmo sampratos problema kyla dėl skirtingos interpretacijos
skirtingose gyvenimo srityse. Vėliau gilindamasis į surinktą medžiagą ėmiau
ją struktūrizuoti, skirstyti ir susidariau klausimyną, kuriuo remdamasis
norėčiau išgvildenti problematišką klausimą. Norint tinkamai suvokti
nacionalizmo sampratą pirmiausia reikia suvokti kokios priežastys jo
atsiradimui ir kur ištakos.

Taip pat studijuojant literatūrą susidūriau su reiškiniu kaip
savanaudiškai nacionalizmo suvokimą iškreipia ir savaip interpretuoja
politikai kaip tautinių papročių sergėtojai ir tęsėjai tuo nepelnytai
prisiskiria laurus. Susidūrus su politikų veikla ir atsimenant skaudžias
istorines pamokas žmonijai prie ko veda nežabotos ir reakcingos politikos
veikėjų darbai. Vienos iš skaudžiausių pamokų kaip Antrasis Pasaulinis
karas arba Balkanų regiono pilietiniai karai ir netgi jau šio šimtmečio
garsieji teroristiniai išpuoliai prisidengiant tiek religinėmis tiek
nacionalistinėmis vėliavomis tėra ekstremistinių politikų nusikalstami
žaidimai žmonijos atžvilgiu.

Išsiaiškinus nacionalizmo kilmę, politinių jėgų poveikį, apžvelgus
kylančius pavojus ir suradus priemones kaip pažaboti šį procesą savaime
iškilo dar vienas klausymas. Kokios pačio nacionalizmo perspektyvos, kas jo
laukia ar sugebės save propoguoti laikui bėgant šiuolaikinės industrinės
visuomenės amžiuje?

Baigęs studijuoti literatūrą susidariau visiškai kitokią nuomonę nei
turėjau ankstesnius įsitikinimus, kurie buvo smarkiai įtakoti bendrosios
visuomeninės muomonės. Atrinktą informaciją ėmiau sisteminti pagal
pirminius išsikeltus klausymus, tačiau vėlesniuose darbo rengimo etapuose
juos apjungiau. Darbo eigoje bandžiau kritiškai žvelgti į problematiškų
klausimų na
agrinėjimą ir ieškojau tinkamų gyvenimiškų paaiškinimų, kurie
mūsų gyvenimus perpildo savomis spalvomis.

Pagrindinė literatūra kurios pagalba susiformavau bendruosius
klausymus bei išsirinkau citatas darbo rengimui buvo:

1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.

2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. –

Vilnius: Leidybos centras, 1992.
Papildomai naudojausi bei pagrindinės literatūros ieškojau pasiremdanas
sekančiais leidiniais:

3. Idėjų žodynas. – Alma litera.

4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos

leidykla.

1. Nacionalizmo samprata.

1.1 Tautiečiais ne gimstama, o tampama.

Pradedant nagrinėti šią temą priminsiu, kad jau įvade pateikiau keletą
citatų apibudinančių nacionalizmą kaip reiškinį. Norėdamas išsiaiškinti
patį terminą kitoje literatūroje radau sekantį apibudinimą.

Nacionalizmas psichologinis pagrindas yra prigimtinė savimeilė mylėti
tai, kas sava: šeimą, kraštą, kalbą, papročius, kultūrą, tautą, valstybę.
Toji meilė savą kraštą, savą kalbą ir t.t. laiko aukštesne už svetimą
kraštą ar kalbą ( 1 nuoroda 464 psl). Su tokiais paaiškinimais galėčiau
pats asmeniškai sutikti tik dalinai nes tai tėra siauras apibudinimas ir
nelabai pritinkantis visiškai teisingai suvokti pilnai nacionalizmo
reikėmės. Tokiai savo nuomonei pateikiu labai paprastą ir kasdieniškai
suvokiamą gyvenimišką reiškinį.

Jeigu vos gimusį kūdikį patalpintume į svetimą aplinką ir deramai jį
auklėjant bei nesudarant galimybės susidurti su tikraja prigimtine etnine
kultūra iki samoningos asmenybės išsivystymo ir pilno charakterio
susiformavimo kas gali pasakyti ar trokštu jis mylėti ir puoselėti tai kas
nepažystama. Nekyla abejonių ar trokštu smalsumo vedinas susipažinti su ta
kultūra ir tikraja savo etnine kilme. Panašiai lygiai elgesi palikti
kūdikių namuose ar ivaikinti ir užaugę pas įt

tėvius vaikai sužinoję kas jų
tikrieji biologiniai tėvai tik smalsumo vedini susidomi savosiomis
biologinėmis šaknimis, tačiau apie meilę tam kas jam svetima vargu ar
galėtume kalbėti

Tautiečiais ne gimstame, bet tampame, čia norima pasakyti, kad žmogus
su tauta ir tautine valstybe yra surištas ne biologine, rasine ar
metafizine, bet santykine – socialine prasme ( 1 nuoroda 464 psl.).

Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą ( 1
nuoroda 465 psl.). Tai mano manymu būtu tikslesnis suvokimas pačio
tautiškumo kilmės tai labiau yra ugdymo proceso padarinys. Manyčiau, kad
pagrindinis tokio ugdymo uždavinys – pasiekti aukščiausią nesavanaudiškumo
lygį.

Nesavanaudiškumas reikalauja mylėti savo tautą ne dėl jos ypatingumo
ir materialinio ar dvasinio jos priklausymo fakto; o iš kitos pusės jis
reikalauja pasiryžimo daryti savo tautai aukų (2 nuoroda 421 psl.). Taip
pat toliau minėtos citatos autorius Stasys Šalkauskis rašo, kad šis
nesavanaudiškumas turi būti tokio laipsnio nepriklausomai nuo dvasinės,
moralinės bei ekonominės savo tautos padėties. Pritardamas tokiai nuomonei
galiu pakomentuoti gal sunkiai suvokiamą daromą politinę klaidą. Žinoma,
kad daugėlyje valstybių priimti palankūs įstatymai gimstančių kūdikių tos
valstybės teritorijoje piletybės suteikimo atžvilgiu nepriklausomai nuo
tėvų gyvenamosios vietos bei piletybės ir nuo to kur asmuo sulauks
pilnametystės. Augdamas svetimos tautos apsuptyje, bei vystydamasis pagal
tos tautos tradicijas ir papročius jis ir taps tos tautos patrijotu bei
visapusiškai lojalus tai tautai. Šiuo atžvilgiu valstybė prisiimanti
svetimos tautos atstovą užsikrauna sau nereikalingą naštą ir atsakomybę.

1.2. Vienijimosi priežastys.

Norėdamas išlaikyti tęstinumą pacituosiu kaip literatūroje pateikiama
priklausomybė tautai.

Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jų yra ta pati
kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir
bendravimo būdų sistema. Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik
jeigu – jie pripažysta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai.

Kitaip sakant, tautas sukuria žmogus; tautos yra žmonių įsitikinimų,
lojalumo ir solidarumo artefaktas ( 1 nuoroda 22 psl.).

Tai, kad jie pripažysta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir
paverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad ir kokie
jie būtų, kuri skiria kategoriją nuo ne jos narių ( 1 nuoroda 22 psl.).Tai
lyg nenuginčijamos aksiomos nereikalaujančios išsamesnio paaiškinimo ir lyg
ryškiau pabrėžia ankstesnes mano mintis, kad tautiečiais tampama ne per
kilmę, o per ugdymo procesą.

Jei bandytume surasti tautą kaip vienalytę, nesumaišyta ir etniškai
absoliučiai švarę manyčiau susidurtume su didžiule problema. Ir tokiems
teiginiams patvirtinti norėčiau pacituoti perskaitytos literatūros
ištraukas.

Nacionalizmui reikalingas tam tikras kultūrinis vienalytiškumas yra
vienas iš jų, ir mums derėtų su tuo susitaikyti ( 1 nuoroda 70 psl.).

Arba vėlgi, tauta gali gyvuoti, būdama nesusimaišiusi su
svetimtaučiais, daugelyje valstybių, taigi nė viena iš tų valstybių negali
teigti esanti tautinė ( 1 nuoroda 13 psl.).Ir patvirtinančių pavyzdžių toli
ieškoti nereikia. Išnagrinėjus lietuviškas pavardes tarp daugėlio iškilių
tautos atstovų: rašytojų, politikų, menininkų, sportininkų ir t.t.
surastume nemažą būrį asmenybių, kurių pavardės yra kildinamos iš kitų
tautų ir neretai jau sulietuvintos. Ir niekas negali paneigti jų lojalumo
mūsų tautai, bei teigti, jog šie asmenys nėra pripažinti mūsų tautos
atstovais. Taigi tuo rementis galima teigti, kad nepriklausomai nuo
tikrosios etninės kilmės, nacionalistinį judėjimą, susipratimą skatina
daugiau jausminiai pagrindai nei biologiniai ryšiai su tikraja savo etnine
kilme.

Pripažystant tautinio tapatumo poreikį galima teigti, kad didžioji
dauguma vienos valstybės gyventojų reiškia įpatingą dėmesį tapatinimuisi su
kitais vien dėl saugumo poreikio. Posakis „Viena tauta viena valstybė“, lyg
vizija namų, kuriuose esi visada laukiamas.

Politikų nuostatose dažnai deklaruojamos tiesos kaip jie supranta
nacionalizmą atitinka sekančią citatą.

Nacionalizmas yra politinio(legitinascy) teorija, pagal kurią reiškia,
kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis ir ypač, kad etninės ribos
kurioje nors valstybėje – atvejis, kurį jau iš anksto formaliai atmeta
bendras principo formulavimas – neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų (
1 nuoroda 14 psl.). Ir su tokia nuomone galima pilnai sutikti paprastai
įvertinus kada yra užgaunamas nacionalistinis jausmas labiausiai.
Kiekvienas asmuo save tapatindamas ar priskiriantis konkrečiai tautai
neliks abejingas neteisybei tos tautos atžvilgiu.

Tautinis jausmas didžiai užgaunamas kai pažeidžiamas nacionalistinis
valstybės ir tautos sutapimo principas; tačiau jis nėra vienodai užgaunamas
visais įvairiais jo pažeidimo atvejais ( 1 nuoroda 209 psl.). Nors ir
nenoromis daugėliui tenka pripažinti save nacionalistu, kadangi kiekvienas
tapatinantis save su konkrečia tauta mieliau vertina, kad valstybės ribos
atitiktų tautines. Širdyje kiekvienas tautos atstovas jausis asmeniškai
užgautas jei kažkuri tautos dalis dėl yvairiausių priežasčių nebus toje
pačioje valstybinės sienos pusėje. Paimkime Lietuvos valstybės istorinius
faktus. Palyginimui galima paminėti Vilniaus krašto okupaciją prieškario
metais, nors ir neturėjo įpatingo poveikio gyventojams, kažkodėl šį faktą
prisimename su savotiškomis ambicijomis iki šiol. Prisiminkime tolimesnes
okupacijas, kurių metu sekė visos tautos sovietinė, fašistinė okupacijos ir
su žymiai skaudesnėmis pasekmėmis jos vertinamos visai kitaip. Visa tauta
liko toje pačioje pusėje, bet nepadalinta į atskiras dalis.

1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.

Išnagrinėjus klausymą ko trokšta kiekvienas save tapatinantis su
viena ar kita tauta natūraliai iškyla sekantis klausymas. Kas gi mus
suburia į tautas, kokia ta varomoji jėga?

Noras, sutikimas, tapatinimasis niekada nebuvo polikę žmonijos scenos,
nors juos lydėjo (ir tebelydi) išskaičiavimas, baimė ir interesas ( 1
nuoroda 92 psl.). Manau, kad tai yra ašis apie kurią telkiasi visa kita
eilė priežasčių. Todėl dar labiau įtikinamai tai pabrėšiu to paties
autoriaus citata.

Yra be galo daug šių galimybių principų, kuriais remiantis grupės
sudaromos ir palaikomos. Bet du bendriausi grupių formavimosi palaikymo
veiksniai arba katalizatoriai aiškiai yra ypač svarbūs: viena, noras,
laisvas sutikimas ir tapatinimasis, lojalumas, solidarumas, ir , kita
vertus, baimė, prievarta ( 1 nuoroda 91 psl.). Tikriausiai sunku būtu
prieštarauti tokiem aiškiai pasakantiems minėtų priežasčių teiginiams.
Daugėlis kategoriškai teigtų, kad bendra kalba, kultūra visgi yra
lememosios tautos vieningumo jėgos. Tokių pažiūrų skeptikams drysčiau
paprieštarauti turėdamas svaresnių gyvenimiškų argumentų. Sutinku su tuo,
kad tikrai kalbos vietinės kultūros ir papročių žinojimas yra neatsiejami
nuo tautos. Tačiau šie dalykai žmogui pasiekiami ugdymo proceso metu
lengviausiai kaupiant žinių bagažą, o noras tapatintis su kitais, noras
tapti lygeverčiu, saugumo poreikis tai yra skatinančioji varomoji jėga.

Vėl gi privalome pripažinti, kad etninės kalbos ne visada yra ir
valstybinės. Egzistuoja netgi dvikalbystės, o yra valstybių kur tauta
bendrauja kitos valstybės kalba, bet paklaustas pasirinktinai eilinis
praeivis niekada savęs nesutapatins su kaimyninės valstybės tauta. Tokių
pavyzdžių galima išvardinti gana daug ir kaip ryškų dvikalbystės pavizdį
galima pateikti Kanadą, svetimos kalbos Europos valstybėse kaip pavizdys
Šveicarija ir daugelis kitų. O kur egzistuoja keletas panašių tarmių,
giminingų supaprastinimui įvedama bendrinė kalba. Net paėmus Lietuvos
atvejį kur egzistuoja keletas regioninių etninių tarmių, o valstybiniu
mastu priimta bendrinė kalba. Nesuprantant šio principo pasaulyje
egzistuoja nemažai pavyzdžių kai neteisingai vertinima priklausomybė tai
pačiai tautai dėl kalbos vienodumo.

Antai skirtingos slavų, germanų, romanų kalbos iš tikrųjų dažnai
skiriasi viena nuo kitos ne labiau negu kai kurių, konvencionaliai laikomų
vieningomis, kalbų dialektai. Pavyzdžiui, slavų kalbos, ko gero, yra viena
kitai artimesnės nei įvairios šnekamosios arabų kalbos formos, laikomos
viena kalba ( 1 nuoroda 77 psl.).

Tačiau pasitenkinkime 8000, skaičiumi, kurį man pateikė vienas
lingvistas kaip apytikrį kalbų apskaičiavimą. Pasaulio valstybių šiuo metu
yra maždaug 200 ( 1 nuoroda 78 psl.). Čia norom nenorom verčiami
pripažinti, kad nors egzistuoja daug etninių arba tarminių kalbų atmainų
kaip potencialių nacionalizmo galimybių, bet visdėlto kitokios
priežastystys verčia žmoniją pasirinkti alternatyvius tapatinimosi
varijantus. Kalbos kaip ir papročiai asimiliuojasi, prisitaiko prie esamų
vietos sąlygų ir atsinaujina. Vėl gi tokioms išvadoms to paties autorius
suprantama ir nekelenti abejonių citata.

Priešingai, paprasti mūsų atlikti kultūrų arba potencialių
nacionalizmų ir „vietų“ tikroms nacionalinėms valstybėms skaičiavimai
aiškiai rodo, kad dauguma potencialių nacionalizmų arba nesugebės, arba
dažniausiai atsisakys net mėginti save išreikšti politiškai ( 1 nuoroda 81
psl.). Pasikartojant vėl paimkime Lietuvos atvejį kaip pavizdį. Nors ir
egzistuoja regioninės etninės tarmės, kad labiau suartinti ir supaprastinti
priimama bendrinė kalba.

Sėkmingiausias būdas pergalėti tautos amorfiškumą yra tautinė
kultūrinė kūryba, kuri, kaipo tokia, yra apipavidalinimo darbas ( 2 nuoroda
413 psl.).

Tautiškas kultūrinės kūrybos stilius pasireiškia kuriamuosiuose
objektuose, kurie sudaro tautinės civilizacijos turtą ( 2 nuoroda 418
psl.). Tai padeda aiškiai suvokti, kad laikui bėgant etninių grupių
kultūriniai kūriniai tampa bendru tautiniu turtu. S.Šalkauskis visiškai
teisus šiuo požiūriu, kadangi mes dabar neturime atskirų regionų etninių
kultūrų, o visa apimančią bendrinę visiems priimtiną kultūrą.

1.4. Kur pradžia?

Apsprendėme kalbos faktorius tai lyg bendravimo ir tarpusavo
supratimo poreikių tenkinimo mechanizmas. Jau užsiminiau, kad liaudies
kultūra ir folkloras mus daro panšesnius tarpusavyje.

Agrarinės visuomenės socialinė organizacija visai nėra palanki
nacionalizmo principui, politinio ir kultūrinio vienetų susiliejimui ir
vienalytei, mokyklos perteikiamai kiekvieno politinio vieneto kultūrai.
Priešingai, kaip viduramžių Europoje, ji sukuria politinius vienetus, kurie
yra arba mažesni, arba daug didesni, nei nurodytų kultūrinės ribos; tik
labai retai atsitiktinai ji sukurdavo didesnę valstybę, kuri daugiau ar
mažiau atitikdavo kalbą ir kultūra, kaip galiausiai atsitiko Atlanto
vandenyno Europos pakrantėje ( 1 nuoroda 71 psl.). Ir tikrai prisimenant
istorijos pamokas bei skaitant atsirinktą literatūrą suvokiau, kad tikrai
nei agrarinėje visuomenėje, nei dar anksčiau nacionalistiniu pagrindu
paremtų valstybių nebuvo. Galiojo visiškai kitokie valstybių susikūrimo
principai: paveldimumo, užkariavimo ir t.t.

Senovėje buvo beprasmiška klausti, ar valstiečiai mylėjo savo kultūrą:
jiems ji buvo savaime suprantama, kaip oras, kuriuo jie kvėpavo, jie
sąmoningai nesuvokė nei vieno, nei kito ( 1 nuoroda 103 psl.).

Stabiliose savarankiškose uždarose bendruomenėse kultūra dažnai yra
kone nematoma, bet kai mobilumas ir konteksto nesaistymas bendravimas tampa
visuomenės gyvenimo esme, kultūra, kurioje žmogus buvo mokomas bendrauti
tampa jo tapatumo šerdimi( 1 nuoroda 104 psl.). Tai tik patvirtina, kad
nacionalistinis judėjimas nėra susietas su ankstesnėmis santvarkomis. Tai –
vėlyvesio laikotarpio visuomenės, pramonės vystymosi padarinys. Man
abejonių šiuo klausimu tikrai nekyla. Galėčiau net gi teikti, kad ir dabar
paklausus paprastą žmogų tų pačių klausimų nenustebčiau tokia pat rekcija,
kadangi tai yra naturali kasdieninė įprasta aplinka retam iškelenti
klausimą kodėl ir t.t.
Tuo pačiu pasiremdamas perskaikyta literatūrą teigiu,kad nacionalizmas nėra
kažkur viduje užslėptas besnaudžiantis jausmas, kuris tik ir laukia tinkamo
momento išsiveržti į išorę. Taip pat teigtina, kad nacionalizmas negali
būti kildinamas spontaniškų, gaivališkų protrūkių, prisimenant tai kas
verčia vienytis ir tapatinti save su kitais. Galima teigti, kad
nacionalizmas tai ilgas procesas, kurio suvokimas finale atveda tautas į
savęs išreiškimo kelę. Taip tariant nacionalizmas pasiekiamas per tautos
ugdymo procesą, kurio metu tauta kaip ir mažas vaikas auga, stiprėja ir
bresta. Šis procesas skirtingai vyksta atskirose tautose, priklausomai nuo
sąlygų ir aplinkybių bei daugėlio kitų veiksnių vienos vystosi sparčiau
kitos lėčiau. Vienai gal iš svarbiausių veiksnių darantys didžiulę įtaką
yra industrelizacija bei modernizacija.

Modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone
kiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi
neteisingai ir jog jis gali identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“
žmonės. Jeigu jis gali ir pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos
pačios „tautybės“ kaip ir jis pats, gimsta nacionalizmas. Jei nacionalizmas
suklesti, o taip atsitinka ne visada gimsta tauta ( 1 nuoroda 178 psl.).
Jau ankstesniuose klausymuose minėjau kiek potencialų tautinių grupių yra
pasaulyje. Kaip nekeista didžioji dalis jų taip gali niekada ir nepasiekti
savo nacijos lygmens dėl eilės priežasčių.

Kad tauta tptu nacija, reikalinga visa eilė sąlygų, iš kurių
svarbiausios yra šios: pirma, tauta privalo turėti žymią tautinę
individualybę, galingai pasireiškenčią ryškiomis , sau tinkančiomis
lytimis: antra, tauta turi būti patriotiškai susipratusi ir turinti
tautinės savo garbės pajautimą; trečia, tauta privalo stovėti tautinio ir
kultūrinio išsivystimo aukštumoje; ketvirta, tauta turi vykdyti reikšmingą
tautinį savo pašaukimą, išskiriantį ją individualiai iš kitų tautų tarpo;
penkta, tauta turi aktyviai ir kuriamai dalyvauti antitautinių visuotinės
kultūros problemų sprendime ( 2 nuoroda 424 psl.).

Prisiminkime posakį „ viena tauta viena valstybė“ tai bene
ryškiausias nacionalizmo bruožas jo troškimuose. Ir kaip bebūtu gaila ne
kėkviena tauta žmonijos gyvenime pasiekia nacijos laipsnį.

Nacija yra tauta, kuri savo visuotinai reikšminga kultūrine kuryba yra
laimėjusi individualiai nebepakeičiamą vietą tautų draugijoje ( 2 nuoroda
424 psl.). Tai nėra klaidinga iliuzija, ar nereikšminga užgaida ir tušti
žodžiai. Tam patvirtinti galima paimti pasaulio istorijoje žinomus faktus.
Paimkime Žydų tautą ir jų ilgą ir sunkų kelę į savo „pažadėtają žemę“.
Kitas pavyzdys tauta kuri turi savo kalbą, savotišką kultūrą yra
išsibarsčiusi po pasaulį gyvena savotišką klajoklinį gyvenimą Čigonai. Jų
vystymasis kaip tautos reikia pripažinti vyksta gali pasiekti ir nacijos
laipsnį, bet kur jų „pažadėtoji žemė“, kur namai?

Kultūriškai homogeniška populiacija, iš viso neturinti valstybės,
kurią galėtu pavadinti sava, yra labai prislėgta ( 1 nuoroda 209 psl.).

1.5. Politinė faktų falsifikacija.

Nagrinėjant ankstesnyjį klausymą susiduriam su tendencija, kad pats
nacionalizmo vystymosi procesas glaudžiai susijęs ir su politinių jėgų
suaktyvėjimu. Studijuojant politikų reiškiamas mintis ir teiginius su
daugėlų jų tikram nacionalistui, o kėkvienas net to nepripažystantis giliai
širdyse nešiojasi šį krislelį, dalinai galima sutikti. Tačiau šiuo atveju
reikia labai kritiškai vertinti politikų nuopelnus. Manyčiau geriau reiktų
įvertinti pasekmes, kurios neretai neprognozuojamos. Jau anksčiau nagrinėta
problema mums lyg ir nekeltų kai kurių abejonių.

Nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad
politinis ir tautinis vieniatas turi sutapti ( 1 nuoroda 13 psl.). Noras
gyventi tautiškai vienalytėje valstybėje slypi pasamonės gelmėse pas
daugėlį. Kiek čia yra politikų nuopelno tai įskiepyti vertinant kiltu
ganėtinai daug sunku. Nagrinėjant ankstesnius klausymus ir norint
išsiaiškinti kas vienyja labai išsamiai buvo apžvelgta priežastys kodėl
tapatinamės su kitais bendrijos nariais.

Sekantis politinis teiginys keliantis abejonių. Nacionalizmas save
supranta kaip natūralų ir visuotinį žmonijos politinio gyvenimo sutvarkymą,
tik užtemdytą ilgo, atkaklaus ir paslaptingo snaudulio ( 1 nuoroda 84
psl.). Vėl gi apie gaivališką slypinčią jėgą viduje ir belaukenčią tinkamo
momento buvo išnagrinėta ankstesniuose klausimuose. Tai paaiškina, kad
politikai noriai prisiima „gelbėtojų“ vaidmenį ir neva tautą kelię iš
snaudulio. Natūraliai kyla klausymas kokias tiesas deklaruoja politikai esą
atgaivina,gina, išsugo ilgai puoselėtas tradicijas ir kultūrą.

Nacionalizmas nėra tai, kuo atrodo, ir pirmiausia nėra tai, kuo atrodo
pats sau. Kultūros, kurias jis skelbiasi ginąs ir atgaivinąs dažnai yra jo
paties išgalvojimai arba yra taip pakeistos, kad jų neįmanoma atpažinti (1
nuoroda 96 psl.). Čia galima prisiminti išvadas dėl kalbos standartų t.y.
naudojamos bendrinės kalbos, vietinių etninių grupių kultųra asimiliuojama
ir pritaikoma prie bendrųjų tendensijų. Todėl ar galima teigti ar kažkam
neprimetamos svetimos tiesos, požiūriai. Kyla klausymas kokią kultūrą saugo
politikai pirminę natūraliają ar apibendrintą?

Svarbiausia nacionalizmo praktikuojama apgaulė ir saviapgaulė yra ši
nacionalizmas iš esmės yra visuotinis kultūros primetimas visuomenei,
kurioje anksčiau žemosios kultūros užpildydavo daugumos, o kai kuriais
atvejais ir visų žmonių gyvenimus ( 1 nuoroda 97 psl.). Taigi išvada
peršasi pati politikai falsifikuoja tikrasias tiesas dangstosi skambiais
žodžiais.

Nacionalizmas paprastai laimi tariamos tautos kultūros vardu. Jo
simbolizmas kyla iš sveiko, pirmapradžio, gajaus valstiečių gyvenimo, iš
tautos, arba liaudies, Volk, narod (1 nuoroda 97 psl.). Paimkime netgi
Lietuvos Respublikos, kad ir nepriklausomybės atkūrimo aktus kuriuose
aiškiai šie falsifikatai įžvelgiami niekur nekalbama apie tarminių kalbų
saugojimą, atskirų regionų etninių kultūrų puosėlijimą, o aiškiai suvokiama
bendrinės kalbos ir kultūros vertinimo pirmenybė. Todėl skaitydamas
literatūrą savo nuostabai turėjau pripažinti, kad daugėlyje atvejų šios
šventos tiesos apie tariamai atkuriamą liaudies kultūrą yra tik mitas. Tai
geričiau senosios tvarkos ir kultūros stabų garbinimo atmetimas.

Apskritai šnekant, nacionalistinė ideologija kenčia nuo ją
persmelkusios klaidingos sąmonės. Jos mitai tikrovę apverčia aukštyn kojom:
ji skelbesi ginanti liaudies kultūrą, o iš tikrųjų falsifikuoja aukštąją
kultūrą: skelbiasi išsauganti senąją tautinę, o iš tikrųjų padeda sukurti
anonimišką masinę visuomenę ( 1 nuoroda 195 psl.). Pati kultūra juk nestovi
vietoje, ji kinta, maišosi perduodama iš vienos tautos kitai pritaikant
vietoje. Galime prisiminti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį
kaip masiškai buvo verčiami sovietinių „dievukų“ stabai, kaip išmetama iš
mokyklinės programos sovietine ideologija persmelkti kūriniai. Tai buvo
savita kultūra kurią sugriovėme, tačiau kas gali patvirtinti, kad mes
grįžome 50 metų atgal ir stačiomis galvomis puolėme į to meto kultūrinius
pasiekimus. Anaiptol suvokėm, kad pasaulinė kultūra diktuoja savo madas ir
sujungėme į vieną bendrą tai ką turėjome ir priėmėmia. Reikia nepamiršti,
kad ta kultūra nestovi mes irgi nesnaudžiam, o ypač jaunoji karta ko
pasėkoje turime intensyvėjantį vakarietiškos kultųros skverbimasi į mūsų
kasdieninį gyvenimą. Kiekviena tautos karta turi savitus bruožus,
papročius, tradicijas. Jie lyg ir skiresi tačiau visada išlaiko savitumą ir
tautinį charakterį tai lyg tęstinumo sąsaja. Ir tikrai politikai yra
nepajėgūs kontroliuoti šio proceso ką viltingai bando įrodinėti.
Perskaitytoje literarūroje man ganėtinai įsiminė E.Gelner nors neišsamus
bet vaizdingas nacionalizmo teorijų sąrašas:
1. Jis yra natūralus, savaime suprantamas ir pats save sukeliantis. Jeigu
jo nėra, tai tik dėl to, kad jis nuslopintas jėga.
2. Tai dirbtinis idėjų, kurių visai nebuvo reikalo formuluoti ir kurios
pasirodė dėl apgailėtino atsitiktinumo, padarinys. Net ir industrinių
visuomenių politinis gyvenimas galėtų išsiversti be jo.
3. „Klaidingo adreso teorija“, mėgstama marksizmo: panašiais kaip
radikalūs musulmonai šiitai mano, kad arkangelas Gabrielius padarė klaidą,
įteikdamas žinią Mahometui, nors ji buvo skirta Ali, taip marksistai iš
esmės yra linkę manyti, kad istorijos dvasia ar žmonijos sąmonė tiesiog
pasibaisėtinai apsiriko. Prisikėlimo žinia buvo skirta KLASĖMS, tačiau dėl
baisios pašto klaidos buvo įteikta TAUTOMS.Todėl dabar revoliuciniams
veikėjams būtina įtikinti neteisėtą gavėją atiduoti žinią(ir aistrą, kurią
ji sukelia) teisėtam gavėjui , kuriam ji ir buvo skirta. Tiek teisėto, tiek
pasisavinusio gavėjo nenoras paklusti šiam reikalavimui kelia didžiulį
minėtų veikėjų susierzinimą.
4. „ Tamsieji dievai“: nacionalizmas yra naujas atavistinių kraujo ar
teritorinių saitų poreiškis. Toikio požiūrio dažnai laikosi ir
nacionalizmo mylėtojai ir tie, kurie jo neapkenčia. Pirmieji mano, kad šios
tamsios jėgos įkvepia gyvybę, antrieji laiko jas barbariškomis. O iš
tikrųjų nacionalizmo amžiaus žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis negu
kitų amžių žmonės. Mažai tėra liudijimų, rodančių, kad jis galėtu būti
geresnis. Jo nusikaltimai prilygsta kitų amžių nusikaltimams. Jie labiau
krenta į akis tik todėl, kad tapo labiau sukrečiantys, ir todėl, kad yra
daromi, pasitelkus galingesnes technines priemones. Nė viena iš teorijų nė
iš tolo nėra logiška ir galima apsiginti.
( 1 nuoroda 202 psl.)

1.6. Kas pavojinga?
Baigdamas ankstesnyjį klausymą ir pereidamas prie naujo norėčiau pabrėžti
koks yra pavojingas ir labai galingas ginklas politikų žaismas su
nacionalizmo sampratos interpretacija. Politikoje nacionalizmas gali būti
suprantamas kaip ideologija, iškelianti vieną tautą ir jos žmones aukščiau
už kitas tautas.Daugėlio šalių žmonės didžiuojasi savo tautybe, bet
sustiprėjęs ligi kraštutinumo, nacionalizmas gali sudaryti sąlygas
pavojingam rėžimui ar politiniai sistemai atsirasti.

NACIONALIZMAS, oficialus Vokietijos nacizmo pavadinimas; dar fašizmas
( 3 nuoroda 340 psl.). Iš skaudžiausios XX a. žomijos pamokos labai gerai
suprantame ką reiškia kai pakreipus tautą klaidingu keliu tam reikalui
pasitelkus propagandą galima sukelti nežmoniškas pasekmes. Tokia
antžmogiška ideologija jau pati iš savęs akivaizdžiai kele grėsmę
aplinkiniams bei sėja nesantaiką.

Išeitų, kad teritorinis politinis vienetas gali tapti etniškai
vienalytis tik tokiu atveju, jei jis išžudo, išvaro arba asimiliuoja visus
ne savo tautos atstovus ( 1 nuoroda 15 psl.). Dėl šios nežabotos
ideologijos pasekmes pajuto visas pasaulis vien jau atimtų gyvybių gausumu
neskaičiuojant kiek buvo negrįžtamai prarasta genialų idėjų, kurios
žmonijos tolimesnio vystymosi kelią gal būtu pakreipę kitokia linkme.
Pridedant prie fašizmo „nuopelnų“ lygybės ženklą galim priskirti į tą pačią
kategoriją sovietinio lagerio represijas. Tai lyg ir sunku būtu priskirti
prie nacionalizmo, tačiau anksčiau cituotuose nacionalizmo klaidingų
teorijų saraše pabrėžiama, kad klasinė nacionalizmo samprata bene dar viena
skaudi klaida žmonijai dėl saujalės egoistų. Ir ši nacionalizmo sampratos
karikatūrinė ideologija nei kiek ne mažiau aptemdė žmonių protus.
Nepamirškime ir šiuolaikinių skausmingų pamokų tai Balkanų regiono įvykiai,
artimųjų Rytų konfliktai ir galiausiai tarptautinis terorizmas. Tai bene
šiuo laikotarpiu aiškiausiai juntamos pasekmės šios baisios ir galingos
jėgos.

Ryškiai išsivysčiusi tautos individualybė, jei tik su ja nėra susijęs
reikiamas nusistatymas patriotizmo klausymu, gali pasirodyti pragaištinga
jėga tiek savo tautai, tiek kitoms tautoms su kuriomis jai tenka susidurti

( 2 nuoroda 420 psl.). Kaip matome tai nėra vien šių dienų pastebėjimai
deja žmonija sunkiai mokosi pati iš savo klaidų. Blogiausia, kad šios jėgos
stiprėja ir aktyvina savo veiklą. Ir dar didžiulė bėda, kad žmonija yra
pasiekusi gana aukštą technologinį lygį, o šiais pasiekimais gali naudotis
ne tik taikiems tikslams ir kas baisiausia jais gali naudotis ne tik
supratingoji žmonijos dalis, bet ir reakcingųjų nacionalistų grupuotės. Tik
tada kai žmonija pilnai įsisamonins tikrają nacionalizmo sampratos prasmę,
kai suras teisingą kelę, didžioji nuosaikiosios žmonijos dalis galės
lengviau atsikvėpti be baimės, kad sekanti diena gali atnešti skausmą,
kančią jo artimiesiems.

Patriotizmas turėtu būti kilni nesavanaudiška tautinės savo
individualybės meilė, kuri nepataikautų jokiomssavo tautos ydoms ir
silpnybėms ir laikytų savo pareiga tobulinti visais atžvilgiais savo
tautybę ir ją derinti su visuotiniais žmonijos idealais ( 2 nuoroda 420
psl.).

Be viso to kas jau buvo apspręsta egzistuoja dar viena gaivališka ir
sunkiai suvaldoma nacionalizmo žiaurumo protrūkio kryptis. Kaip žinia
didžioji pasaulio žmonijos dalis išgyvena ne pačius geriausius laikus:
ekonominė suirutė, politiniai perversmai, stichinės gaivališkos nelaimės ir
t.t. visa kas gena žmogų ieškoti geresnio ir saugesnio gyvenimo
prieglobsčio.

Nėra kokio nors nekintamo procento, iki kurio svetimtaučiai gali būti
maloniai toleruojami ir kurį viršiję jie tampa atstumentys ir jų saugumui
bei gyvybei iškyla pavojus ( 1 nuoroda 16 psl.). Šie žodžiai įgalina mus
rimtai susimąstyti ar reakcingos nacionalistinės jėgos nesiims represinių
priemonių mūsų pačių namuose, nesinori būti piktu pranašu, bet gal net gi
visai netolimoje ateityje.

1.7. Jokių nuolaidų.

Apžvelgus nacionalizmo keliamus pavosus norėtusi surasti kažką
guodžiančio kas taptu, lyg atsparos tašku visoms baisybėms, kurias sukelia
nekontroliuojama nacionalistinė veikla. Surasti tai kas galėtu apsaugoti
nuo minėtųjų iškrypimų? Abejonių nekyla pirmiausia tai protinga švietėjiška
veikla suteikianti galimybę supažindinti žmones su teisingo nacionalizmo
dogmomis, kas užkirstų kelią gaivališkiems reagcingiems išpuoliams. Tam
patvirtinti pateikiu citatą iš perskaitytos literatūros.

Taip pat gali būti, kad pilietinis nacionalinio jausmo efektyvumas
labai sumažėtų, jei nacionalistai būtų vienodai jautrūs savo pačių tautos
padarytoms skriaudoms kitiems, kaip ir toms, kurios padaromos jų tautai ( 1
nuoroda 15 psl.). Didžiausia nacionalizmo nukrypimo į klaidingą kelę grėsmė
kyla tais atvejais kai visur ir visada pernelyg stengiamasi afišuoti save
geriasniais už kitus. Tokiai nuomonei pavyzdžių apstu ir toli ieškoti
nereikia. Net S.Šalkauskis šią blogybę ižvelgė mūsų tautos charakterije.

Mes dar it maži vaikai, vadiname save ne įvardžiu, bet tikriniu
vardu: štai ką reiškia lietuviškumo afišavimas mūsų vidaus gyvenime, mūsų
tautinių emblemų kaišiojimas, kur reikia ir kur nereikia; mūsų
pasididžiavimas tautybės apraiškomis ten, kur kitoms tautoms tautybė yra
natūraliai nepastebimas dalykas, kaip kvėpuojančiam žmogui oras (2 nuoroda
423 psl.). Manau autoriaus žodžiai labai aiškiai ir lakoniškai pabrėžia
mūsų blogybę, kurią mes tiesiog aukštiname manydami
atvirkščiai.Atkreiptinas dėmesys kur bene labiausiai klystama tai vertinant
savo tautą, jos skriaudas ir pamirštant savąją neteisybę užmirštant
visokiariopą savikritiką. Savikritiškumas ir netolerancija savoms ydoms yra
pasakyčiau kaip rodo praktika yra svetimas jausmas. Tai yra bendražmogiškas
faktorius. Šventajame rašte minima, kad „mes mieliau matome krislą
svetimoje akyje nei rastą savojoje“. Taigi manyčiau, kad minėta priemonė
savikritika labai ženkliai pagelbėtu suvaldant aistrų protrūkius. Ir tai
patvirtinti pasitelkiu vel gi kita skaitytos literatūros iš S.Šalkauskio
raštų citata.

Tiesa, tautinės savo individualybės meilė, pagrysta tautinio
priklausomumo faktu, nereikalauja žiūrėti pro pirštus į savo tautos ydas ir
netobulybes ( 2 nuoroda 421 psl.). Ir tikrai su tokia nuomone sunku
nesutikti. Mes esame daugiau linkę kaltinti kitus dėl bet kokių nesėkmių,
nelaimių pamiršdami atsigręžti patys į save. Net jeigu ir jaučiame dėl
nesėkmių visame tame ir savos kaltės dalelę esame linkę tai nutylėti arba
nesureikšminti. Yra liaudyje populeri patarlė: „ rodydamas pirštu į kitą ir
klausdamas kas kaltas atkreipk dėmesį kiek pirštų rodo į tave patį“. Taigi
žmogus iš tiesų yra labai lepus ir linkęs toleruoti daugumą savo silpnybių.
Nacionalistiniai jausmai negali pasireikšti kitaip kaip esame įpratę elgtis
kasdieniniame savo gyvenime nes tai irgi savotiškos savimeilės išraiškos
būdas. Tačiau dabar kiltu natūralus klausymas kas liktu jaigu visur ir
visada imtume save kritikuoti ir analizuoti visus savo veiksmus per
padidinamąjį stiklą. Ar neatsitiks taip kad bus perdidelės savikontrolės
pasekmė, kad užslopinsime jausmus. Anaiptol savikritika tik dar labiau
padės įsisamoninti tai, kad privalome elgtis geriau už kitus ir patys
pastebėsime kokį poveikį padarysime aplinkai bei kaip išryškinsime savo
gerasiais puses.

Jei gerai suprasta savo tautos meilė neleidžia toleruoti visas jos
netobulybes ir pataikauti jos silpnybėms bei ydoms, tai šita meilė kaip tik
reikalauja pageidauti savo tautai visos galimos didybės ( 2 nuoroda 422
psl.). Tai yra natūralu kai neleidžiama savo ydoms išsiveržti į aplinką,
užsitarnaujamas požiūris kaip sulaukusiam brandumo, pripažinimo bei
pagarbos.

1.8. Nacionalizmo perspektyvos.

Baigus nagrinėti visus ankstesniuosius klausymus natūraliai iškyla
dar viena dilema. Kas laukia nacionalizmo, kokios jo perspektyvos į ateitį,
ar jis išliks? Kultūros ateina ir išeina, atgyja ir paskesta amžių
glūdumoje. Manau, po atliktos analizės daugėlis užduotu sau ėį klausimą. Ir
perskaičius literarūrą bei nuodugniai ją išanalizavus ne paslaptis, kad
atrodo jog nacionalizmo šlovės amžius jau praėjęs, o perspektyvos yra ne
labai guodžiančios. Todėl suradęs nors menkiausią užuominą kaip skęstantis
griebiuosi šiaudo ir bandau citatomis pateisinti nacionalizmo egzistavimo
būtinybę.

Turėti tautybę nėra natūrali ir neatskiriama žmogaus savybė, bet dabar
ji ėmė atrodyti tokia esanti ( 1 nuoroda 21 psl.).

Aukštoji (raštingoji) kultūra, kurioje jie buvo auklėjami, daugumai
žmonių yra brangiausia jų investicija, jų tapatumo branduolys, jų draudimas
ir jų saugumas ( 1 nuoroda 176 psl.). Šios citatos labai aiškiai leidžia
suprasti skeptiškai vertinantiems nacionalizmą ir pažymi, kad tai vis dar
yra ganėtinai galinga jėga. Tai jėga, kuri ir toliau vers žmoniją vienytis,
tapatintis bei nuolatos jausti turint prieglobstį gimtuosius namus,
tėviškę.Ir nežiūrint į tai kaip atsvarą pats autorius kitoje vietoje bando
paneigti tai. Įprasta kalbėti apie nacionalizmo jėgą.

Tai svarbi klaida, nors lengvai suprantama nes, kai nacionalizmas
įleisdavo šaknis, jis lengvai įveikdavo kitas modernias ideologijas ( 1
nuoroda 76.). Tam galima būtu pritarti suprantant, kad taip kaip bando save
pateikti nacionalizmas šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje, jam gyvuoti
tikrai likę neilgai. Šiuo laikotarpiu labiau yra vertinama globalinės
problemos bei įvykiai, kurie gali įtakoti tarptautinės bendruomenės
ekonominę raidą. Lietuva ne išimtis jungiasi prie tarptautinių bendrijų,
stengiasi parodyti save, kad dalyvauja bendrų problemų sprendine. Tokiu
būdu yra parodomas tvirtas nacionalinis charakteris apsisprendime
lygeteisiškai dalyvauti visuotinėje veikloje ir savo tautos brandumas tokių
problemų suvokime.

Klausymo – ar nacionalizmas stiprus, ar ne – dviprasmiškumas kyla
štai iš ko: nacionalizmas supranta ir pateikia savekaip kiekvienos
„tautybės“ teisių gynimą , o šie tariami vieniatai įsivaizduojami taip
tarsi jie būtu buvę, nelyg Everesto kalnas, nuo senų senovės, dar prieš
nacionalizmo amžių ( 1 nuoroda 85 psl.). štai tokia nacionalizmo supratimo
perspektyvinė ateitis yra labai miglota, o gal ir visiškai išsikvepenti.
Tik viltingai galime tikėtis, kad materializmas neužgoš tikrųjų dvasinių
vertybių. Praktika rodo, kad pasaulis kinta visomis prasmėmis ir labai
intensyviai. Mažai kas norėtu sutikti su sekančia mano mintimi, kad
emigracija labai stipriai veikia ne tik imigrantus, bet ir pačias tautas
juos prisiimant. Tačiau mano manymu kai paskutiniu laikotarpiu dėl
skirtingų priežasčių pastebimas padidėjęs emigrantų aktyvumas. Tai manau
yra ne kas kita kaip savotiškas tautų kraustymosi procesas. Susikūrusios
bendruomenės lyg ir išlaiko savo tradicijas, papročius, kalbą, tačiau po
keletos kartų yra nutolstama nuo senųjų tautinių prigimtinių tiesų ir
asimiliuojamasi su vietine taip pat darant įtaką ir vietiniai kultūrai
inešant savotiškų naujovių. Todėl galime savęs paklausti kas tikrai laukia
nacionalizmo ateityje. Galiu tkrai atsakyti, kad šio visuotinio kitimo
proceso metu nacionalizmo ateitis sunkiai prognozuojama.

Vyraujanti šio laikotarpio teorinė nuojauta sakė, kad modernėjančioje
visuomenėje etniniai bei kiti vadinamieji „priskirtiniai“ (susiję su kilme,
rase, religija ir panašiai) ryšiai turėtu nykti, o pradmeninius identitetus
palaipsniui turėtu išstumti „universalistiniai“ ( 1 nuoroda 225 psl.). su
autoriumi visiškai sutinku nes poreikis bendrauti verčia žmogų universaliai
elgtis aplinkoje pagal susidariusias aplinkybes.

2. Kur mūsų vieta?

Bandydamas apibendrinti visa kas buvo išnagrinėta, išanalizuota turiu
pripažinti, kad poreikis burtis į bendrijas, tapatintis su aplinkiniais
lydės žmoniją dar ilgus amžius. Nacionalizmo mylėtojams galiu pateikti
paguodžianėių skaitytos literatūros autoriaus citatą.

Kad nacionalizmo principas bus gajus – tai galima numatyti; bet
kurios konkrečios grupės taps jo įgyvendintojomis, tegali būti labai
apytikriai nurodyta, nes tai priklauso nuo pernelyg didelio skaičiaus
istorinių atsitiktinumų. Pačiam nacionalizmui lemta viešpatauti, – bet ne
kuriam nors atskiram nacionalizmui ( 1 nuoroda 81 psl.). Pasikartodamas ir
pridurdamas savo mintį prie autoriaus citatos galiu daryti išvadą, kad yra
begalo sunku prognozuoti kokios naujos bendrijos susiformuos, kokios
nugrims į istorijos užmarštį keblu nuspėti kokie tikslai šias bendrijas
lydės, galimas daiktas formuosis naujos kalbos, kultūros. Kaip akyvaizdų
pavyzdį galme paimti JAV tai dar gana jauna besiformuojanti ir nuolatos
kintanti nacija susidedanti iš daugėlio imigrantų etninių grupių ir su
tendencija pasipildyti naujais imigrantų srautais. Šios nacijos bendrinė
kultūra turi savitų bruožų besiskirenčių nuo bet kurios kitos nacijos iš
kurios atvykę imigrantai. Taip pat paėmus bendrinę kalbą tai lyg ir Anglų
kalba, tačiau jau turinti savitų bruožų, kuriuos įtakoja ekonominė raida
bei vietinės populecijos gausa pagal tikrasias etnines kilmes.

Šiuo atveju žiūrint į tokį reiškinį galima pradėti mastyti apie
visuotinę globalę bendriją. Mano manymu taoks požiūris būtu neteisingas
nors tendencija, kad globalizacijos bei industrelizacijos dėka pasaulio
bendrija vedama prei „bendrų namų slenksčio“.

Esu įsitikinęs, kad daugėlis sunkiai įsivaizduoja, jog mūsų klimatinės
ir geografinės zonos tautų poreikiai kada nors sutaps pavyzdžiui su Afrikos
tautų poreikiais. Turėtu įvykti pasulinis kataklizmas kad šie skirtumai
išnyktu ir sąlygos susivienodintu. Taigi tai natūralios sąlygos, kurios
vienaip ar kitaip įtakos mūsu gyvensenos būdą, mūsų bendravimą ir daugėlis
kitų kasdieniškų poelgių. Ir nepriklausomai netgi nuo techninių galimybių
suteikiainčių vis tobulesnį bendravimo laike ir erdvėje šansą mes
neturėsime tų sąlygų ir aplinkybių čia ko atvirkščiai nebus ten einamuoju
momentu.

Su tautos integraliteto problema galaudžiausiai susiję yra
antropologiniai ūkio klausymai, nes tautos integralitetas gali būti
išlaikytas tikrai atsparus tik tol, kol jos gimimų skaičius praneša jos
mirtingumą ir kol rasinis tautos gaivalas yra sveikas ir gyvastingas ( 2
nuoroda 427 psl.). Ir tai tik dar labiau patvirtina mano įsitikinimus.
Jokia gyva ir gyvastinga tauta negali abejingai žiūrėti, kaip jos išeiviai,
šitie energingi ir pilni iniciatyvos sūnūs skęsta svetimų jūrų bangose ( 2
nuoroda 426 psl.). Autorius teisus tai sakydamas ir tai yra opiausia
dabarties problema. Tačiau likusioji dalis liks ir gyvens savo namuose su
savais džiaugsmais bei problemomis.

Po visų faktų nagrinėjimo natųraliai išsirutulioja mintis kur atveda
nacionalistinio atgimimo judėjimas. Tautai pakylant lyg iš snaudulio,
gimstant nacionaliniams judėjimams politikai, lyg mums įprastuose
reiškiniuose priešrinkiminėje agitacijoje gražiausiomis spalvomis išpuošia
tautos ateities vizijas, sužadina žmonėse pačius giliausius jausmus
tikėjimą geresniu gyvenimu, o kas vyksta toliau pasibaigus rinkiminei
kampanijai Lietuvoje dažnas pasakys.

Nėra reikalo stebėtis, kad realus nepriklausomas gyvenimas pasirodė
daug prozaiškesnis, kaip kad buvo jį vaizdavęsi atgimimo romantikai; bet
kad iš šių pastarųjų atsirado gerokas skaičius kurie pamynė po kojomis
švenčiausią tautinio atgimimo palikimą, tai iš tikro yra liūdno
nusistebėjimo vertas dalykas ( 2 nuoroda 430 psl.). Todėl tik galiu
paraginti nepasiduokime spekulecijai, išmokime valdyti savo jausmus,
išmokime vertinti taip gražiai pateikiamas „nenuginčijamas“ politikų
tiesas. Išmokime užkirsti kelę, bet kokiai gaivališko protrūkio jėgai
vedančiai į nesantaiką, smurtą ir taip pademonstruokime savo kaip tautos
brandumą. Tokios priemonės leis suvokti , kad šios mūsų savybės atvers
visas duris ir su derama pagarba būsime laukiami svečiai pasaulio tautų
bendrijoje.

Politinis Lietuvos valstybės pašaukimas tarnauti tarptautinės
pusiausvyros reikalams ir tuo laiduoti nepriklausomą savo buvimą ( 2
nuoroda 434 psl.). Kaip dabarties istoriniai įvykiai rodo mes ne tik
pasirinkome šį garbingą kelę, bet kartu sėkmingai realizuojame. Tiek
Lietuvos taikdarių misijos Balkanų regione, Afganistane, Irake parodo mūsų
tvirtą būdą ir apsisprendimą prisidėti prie pasaulio bendrijos globalių
problemų sprendimo. Tiek mūsų valdžios pasiteisinusios pastangos
sureguliuojant Ukrainos krizę, manau kad šis žingsnis buvo kurkas
pranašesnis ir savalaikiškesnis nei paminėtosios taikdariškos misijos.
Lietuva kartu su kitomis pritarenčiomis valstybėmis žengė savalaikį krizės
suregulevimo žingsnį neleidžiant įsiplieksti ginkluotam pilietiniui
konfliktui po ko jau tektu pasaulinei bendrijai įsikišti su taikdariška
misija konflikto sureguliavimui ir pasekmių šalinimui.

Trumpai formuluojant tautinį mūsų pašaukimą, reikia pasakyti, kad
geografinė mūsų padėtis Vakarų ir Rytų Europos slenkstyje ir istorinio
išsivystymo aplinkybės pastatė mus prieš reikalą ieškoti dviejų pasaulų
pusiausvyros ir į šią atremti mūsų gyvybės centrą ( 2 nuoroda 434 psl.).
Šie žodžiai tik patvirtina tuos faktus ir isitikinimus kur pateikiau. Ir
kaip ne keista laikas bėga, o praeities mintys mus lyg vestu dabarties
keliu, tarsi tose mintyse vėliai ir vėliai atrasdame naujas tiesas.

Galiausiai norėdamas apibendrinti visas iškilusiais idėjas, mintis
analizuojant pasirinktos temos klausimus ir apmastant kas mes esame ir kur
einame pasirinkau S.Šalkauskio žodžius.

Taigi ėjimas nacijos linkui įpareigoja mus ne tik ieškoti ir kurti
tobulą tautinę lytį, bet ir siekti visuotinai reikšmingos kūrybos, t.y.
tokios, kuri turi reikšmės visai žmonijai, kadangi neša su savimi
anttantinį laimėjimą ( 2 nuoroda 438 – 439 psl.).

Išvados

1. Visuomenėje populeri nacionalizmo suprata yra kitokia nei tikroji šio

reiškinio prasmė.

2. Tautinė valstybė negali likti nesumišusi su kitomis ir išlikti

etniškai vienalyte egzistuodama kitų tautų apsuptyje.

3. Žmonės vienyjasi į bendrijas ir tapatinasi su kitais saugumo

sumetimais.

4. Nacionalizmo kilmė nėra snaudžianti jėga ir laukianti momento jausmų

prasiveržimui, jis atsirado modernizacijos ir globalizacijos procesų

eigoje.

5. Politikai savanaudiškai falsifikuoja tikrasias nacionalizmo tiesas tuo

įnešdami sumaištį bei grėsmę dėl kylančių pasekmių.

6. Savikritiškas požiūris į save gali apmalšinti nacionalistines aistras

ir subrandinti tautą vertą nacijos vardo.

7. Politinis Lietuvos pašaukimas tarnauti tarptautinės pusiausvyros

reikalams tuo laiduojame savo egzistenciją.

Siūlymai

1. Mokyklinio ugdymo programose visuomenės švietėjiškais tikslais

politologijos kurse būtina įtraukti paskaitų ciklą „Nacionalizmo

samprata“.

2. Visuomenės informavimo priemonių pagalba nuolatos šviesti visuomenę

nacionalizmo sampratos klausimais.

3. Politinės organizacijos privalo peržiūrėti savo nuostatus bei

programas ir teisingai įvertinus tinkamai informuoti visuomenę apie

atstovaujamus interesus.

4. Lietuvos valstybės tarptautinė politika turi ir toliau remtis

prevencinio pusiausvyros reguliavimo principu.

Literatūros sąrašas

1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.

2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. –

Vilnius: Leidybos centras, 1992.

3. Idėjų žodynas. – Alma litera.

4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos

leidykla.

Leave a Comment