Planas
Įvadas. 1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko klasifikacija). 2. Modernizavimas ir nacionalizmas. 2. 1. Nacionalizmų konkurencija. 2. 2. Kultūrų konfliktai. 2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė. 3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas. 4. Nacionalizmas ir moderniojo pasaulio globalizacijos tendencija. 5. Lietuvos tautinės mažumos. 5.1. Žydai Lietuvoje. Išvados. Literatūros sąrašas.
Įvadas Nuolatinis žmonijos vystymasis verčia svarstyti įvairių reiškinių, irneabejotinai nacionalizmo kaip vieno iš būdingiausių dabartinės visuomenėsfenomenų, perspektyvas. Artikuliuotas kartu su nacionalinės valstybėssusikūrimu nacionalizmas turi keistis ar išnykti kartu su nacionalinėmisvalstybėmis, keičiantis valstybių ir jų sąveikų pasaulinėje sistemojepobūdžiui. Pasauliniai procesai ir valstybių santykiai tampa vis labiauglobalinio pobūdžio. Pasaulinės bendrojo pobūdžio ir specializuotosiosorganizacijos, daugiašalės derybos, „informacinės visuomenės“ atsiradimas,didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti pasaulinė rinka sumažinamais barjerais, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis— visa tai gali kelti abejonių nacionalizmo svarba. Jeigu toks žmonijosvystymasis pakeis dabar vyraujančius identitetus ar jų tvarką — o tai, bentiš pirmo žvilgsnio, gana tikėtina,— nacionalizmo epocha gali virsti,pavyzdžiui, internacionalizmo ar kosmopolitizmo laikmečiu. Taigi skiriamos keturios pagrindinės nacionalizmo teorijos problemos: 1) Kaip apibrėžti sąvokas Nacija,tauta, nacionalizmas, tautiškumas,internacionalizmas, patriotizmas, šovinizmas, globalizmas, kosmopolitizmas? 2) Kada atsiranda nacijos? Dvi svarbiausios pozicijos – tipinėpozicija (nacijos ilgalaikės, tik istorijoje keitėsi jų egzistavimo formos)ir modernizacijos teorija – E.Gellner, B. Anderson (nacijos atsirandaNaujaisiais laikais ir jos yra įsivaizduojamos bendruomenės) 3) Kaip vystėsi nacijos ir nacionalizmas? 4) Ar nacionalizmas susiformuoja kiekvienoje šalyje formuojasisavarankiškai, ar jis pasklido pasaulyje iš Europos?. Šiame darbe bus apžvelgiama keletas požiūrių į tokius pokyčius, jųtikimybę ir galimus padarinius nacionalizmui kaip ideologijai, siekiančiaietninių ir politinių ribų sutapatinimo. Pirmiausia bus aptarta, kaippasaulinės tendencijos, kurias trumpumo dėlei galima pavadintimodernizavimu, atsiliepia jau esamam nacionalizmui, o paskui dėmesys bussutelktas į tai, kokios nacionalizmo formos gali būti skatinamostarptautinės sistemos vystymosi.
1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko[1] klasifikacija). Pirmasis nacionalizmo modelis atsirado Amerikoje. Jam būdingasuniversalumas ir lokalumas. Pagrindinį vaidmenį jos kūrime suvaidinotarnautojai ir žurnalistai, o taip pat vietinės spaudos specifika. Antrasis nacionalizmo modelis atsirado Europoje. Jis rėmėsiautochtoninių kalbų vartojimu. Amerikoje kalba nebuvo tautinių valstybiųatsiradimo faktoriumi. Europoje vietinės kalbos suvaidino svarbų politinįideologinį vaidmenį. Šimtmečio eigoje (1820 – 1920) jos keitė politinįEuropos paveikslą. Be to visi Europos judėjimai rėmėsi prancūzųrevoliucijos modeliu. Ji iškėlė universalius laisvės, lygybės ir brolybėslozungus. Nacijos suvokimas atsirado tokiame kontekste: nacija tapoišradimu, kurios patento teisės buvo sunkiai nustatomos. Ji tapo piratiniųpačių įvairiausių uzurpatorių grobimų auka. Visos naujojo amžiaus utopijos nesiformavo “prarastojo rojaus” kalba,o buvo vaizduojamos kaip šiuolaikinės visuomenės, išsidėsčiusios kitameerdvės ir laiko kontiniume. Europos nacionalizmo raida vyko paraleliai sumokyklų ir universitetų organizavimu, kuriuose jis rasdavo sąmoningąpalaikymą. Todėl pirmųjų tautinių judėjimų pradininkai Europoje buvoistorikai. Jų darbų skaitytojų ratas iš pradžių ribojosi aristokratija,žemdirbiais, dvarininkais ir dvasininkais. Šių sluoksnių rankose buvoekonominė, socialinė ir dvasinė valdžia. Vėliau prie jų prisijungė pirkliaiir pramonininkai, smulkieji tarnautojai ir inteligentija. Po Vienos kongreso Europoje visą XIX a. nebuvo didelių karų, betstipriai ėmė kilti išlaidos pilietinės ir karinės biurokratijos išlaikymui.
Tokiu būdu atsirado tautinės nepriklausomos valstybės modelis. Šivalstybė tapo įmanoma revoliucijos ar kovos už tautinį išsivadavimą būdu.Europos nacionalizmas – visų tariamos bendrijos savybių susijungimo išdava,atsiradusių Amerikoje ir Europoje. Ją ėmėsi realizuoti vokiečių ir italųinteligentija – – išsilavinusių marginalų sluoksnis, kuriuos siejo gimtojikalba. Trečiasis modelis – biurokratinis nacionalizmas. Jis susiejomonarchijos principą su viešpatavimu daugiataučiams gyventojams. Šismodelis atsirado Rusijos imperijoje, nors kai kurie jo elementai buvonaudojami Austrijoje Vengrijoje. Pavyzdžiu tapo carinė rusifikacija, kadavalstybinės kalbos pasirinkimas buvo apsprendžiamas administraciniaissumetimais, nesąmoningu paveldėjimu ir merkantiliais valstybinio aparatomotyvais. Turimas omenyje noras apvilkti visą imperiją kukliu tautiniurūbu. Biurokratinis nacionalizmas susiejo daugelį tautų su valdančiąjadinastija. Jis susiformavo Rusijoje kaip atsakas į “Vakarų iššūkį” –revoliucinius ir tautinius judėjimus Europoje. Biurokratinis nacionalizmas – tai aplenkiančioji strategija, kuriątaiko valdančiosios grupės tuo atveju, jei joms gresia marginalizacija ariškritimas iš tariamos tautos vienybės. Tokiu būdu, rusiškasis nacionalizmomodelis buvo amerikietiškojo ir prancūziškojo modelio sintezė.
2. Modernizavimas ir nacionalizmas. Visuotinė istorija paprastai daloma į epochas. Tai, kas vienosevalstybėse yra suprantama kaip Naujasis amžius ar naujoji istorija,daugelyje Europos tautų yra traktuojama kaip modernumas. Ši modernumoepocha prasideda nuo XVII a. vidurio iki XX a. vidurio. Modernizacija paprastai buvo kritikuojama trimis aspektais[2]: 1. Religinė kryptis. Jos reiškėjai religiniai veikėjai, kurie tvirtina, kad modernizacija prieštarauja pamatiniams tikėjimo principams. 2. Marksizmas. Markso teorija – modernizacijos produktas. Jis parodė ne tik neigiamas modernizacijos kryptis (iš proletariato pozicijų), bet ir jos neišvengiamumą. 3. Romantinis. Pavyzdžiui, Nyčė, kuris stengėsi kovoti su modernizacija per istorijos užmaršumą, t.y. jis neigė apskritai istorijos modernizavimo būtinybę. Šiandien galime teigti, kad modernumas tapo viso pasaulio likimo
dalimi ir to neįmanoma išvengti. Moderni visuomenė priešpastatomaikimoderniai (premoderniai) visuomenei. Paprastai šiuolaikinėje visuomenėjeegzistuoja modernios ir ikimodernios visuomenės samprata[3]. Modernizacija įvairias šalis paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, Rusijayra besivejanti modernizaciją šalis[4]. Bendra modernizuotos visuomenės tyrimo metodologija yra tokia: neiviena visuomenė nėra nei visiškai modernizuota, nei visiškai ikimoderni[5].Visuose visuomenėse esama individų, kurie veikia pagal modernistinio tiponuostatas ir yra tokių individų, kurie veikia pagal tradicinio,konservatyvaus modelio nuostatas. Netgi daugiau, vienas ir tas patsindividas savo visuomeninių santykių visumoje gali elgtis pagal skirtingųmodernumo sampratos tipų motyvus. Lygiai taip pat visos politinės kultūrosyra maišyto tipo sistemos, nėra iki galo modernizuotų kultūrų, kaip ir ikigalo racionalių, o taip pat nėra ir visiškai primityvių kultūrų tradicijosprasme. Jos skiriasi viena nuo kitos vienais iš vyraujančių sudėtiniųelementų ir mišraus jų derinio santykiu. Pagal šią metodologiją daugelisautorių[6] apskritai nemato jokio skirtumo tarp modernumo ir ikimodernumo.Kitų tyrinėtojų manymu, Vakarų kultūra išgyvena ne tiek perėjimą įposmoderną, kiek į vėlesniojo moderno stadiją. Tokios nuomonės yra A.Giddensas. Šiuolaikinė modernioji visuomenė laisva nuo bet kokių ideologiniųnuostatų, po kuriomis anksčiau slėpėsi šventas turinys, – pavyzdžiui,progreso mitas, mokslinių žinių mitas, kuris Dekarto ir Bekono laikais buvojėga ir pajuto savo negalavimą tik XX a. Prieštaraudamas pažymėjimui, kad tauta yra grynai kultūrinismoderniškumo konstruktas (ar Andersono terminu “įsivaizduojamabendruomenė”), Antonio Smitas (1995) teigia, kad tautos išsivystė išpremodernių etninių bendruomenių. Šios bendruomenės yra skirtingų tipų irjas kartu išlaiko bendri simboliai, ritualai ir tradicijos[7]. Moderniojeeroje skirtingais laipsniais egzistavo etninio sentimentalumo jausmai,kurie buvo šiuolaikinio nacionalizmo pagrindas. Toliau galima pastebėti, kad daugelis modernių tautų-valstybiųpastatytos ant šerdinių etninių identitetų. Nėra abejonių, kad šiuosidentitetus įtakojo tautos-valstybės, tačiau iškyla problema – ar mesgalime parodyti paprastą kontrastą tarp etninių ir politinių tautybių.Panašu, kad netgi teisėmis pagrįsti tautiškumai apibrėžiami šerdiniuetniniu kontekstu. Šiame požiūryje patrauklu tai, kad radikaliai klausiama,ar moderni valstybė gali būti reformuota kaip siūlo Habermas. Kaip teigiaIsaja Berlin (1991), pagrindinė aklavietė racionalistams, liberalams irsocialistams buvo tautiškumo sėkmė. Smitas neabejotinai eina per tolisusiedamas tautos idėjas, pagrįstas bendru politiniu dalyvavimu supastebėjimais, jog jos orientuotos aplink suskilusį etninį identitetą. Dalinė etninio ir civilinio nacionalizmo dekonstrukcija kritikuojapožiūrį, dominuojantį socialiniuose moksluose, kad racionalizmas visada yrakažkieno kito problema[8]. Nacionalizmas apima tokius idėjinius modelius,kurie įgalina mąstymą skirties terminais tarp “mes” ir “jie”, tapti antrąjaprigimtimi. Nacionalinis “mes” yra reguliuojantis adreso metodas, priimtasmasinės komunikacijos. Taigi, problema su postmoderniais identitetoapibrėžimais ta, kad tautinė narystė priėmimai negali būti keičiama kaipvakarykščiai rūbai, ir kad daugelis, jei ne visi piliečiai priima bendrostėvynės reprodukciją neabejodami. Čia pasimato ryšys tarp pilietiškumo irtautiškumo, kuris niekada negali būti pilnai dekonstruotas ar ignoruojamas,nežiūrint iškilusių postmodernių jo elementų. Tai, kas pasakyta, supriešinakultūrinę pilietybę su tokiomis problemomis, kaip suderinti vis didėjančiasmultikultūrines visuomenes su tautinio identiteto sąvokomis.2. 1. Nacionalizmų konkurencija. 1989 m. sugriuvusi “jėgų balanso” sistema pakeitė suskirstymą įsovietines, neprisijungusias ir Vakarų liberaliosios demokratijosvalstybes. Šių dienų britų politikas ir diplomatas Robertas Kuperis(Cooper)[9] šiuolaikines valstybes skirsto į nemoderniąsias, moderniąsiasir postmoderniąsias. Dar M. Weber prie nemoderniųjų valstybių grupės priskyrė valstybes,neturinčias legitimaus jėgos naudojimo monopolio, kuriose dėl valdžioskovoja kelios piliečių grupės, keliančios šalyje chaosą. Paprastai tosgrupės remiasi užsienio parama arba lėšomis, gaunamomis pardavusmineralinius, naftos ar kitus strateginius išteklius. Tokios valstybės, R.Kuperio teigimu, kaip Albanija, Kombodža, Somalis, Afganistanas, Libijagyvena chaoso pasaulyje. Jose valstybė nusilpusi globalizacijos amžiuje,neturi galimybių išsaugoti legitymios monopolijos naudojant jėgą. Taigi,jos pasmerktos degradacijai. Geriau gyvenančios šalys gali joms arba teiktihumanitarinę pagalbą, arba taikyti jėgos metodus. Moderniųjų valstybių svarbiausios vertybės yra suverenitetas,nesikišimas į kitų valstybių reikalus, tačiau ir nacionalizmas.Moderniosios valstybės saugumą užsitikrina, pasikliaudamos “jėgų balansu”,kurio sudarymas gali sukelti nestabilią padėtį[10]. R. Kuperio teigia, kadjos sukoncentruotos Artimuosiuose Rytuose, įtraukiant Iraną, LotynųAmerikoje, pietvakarių Azijoje. Joms priklauso Kinija[11]. Pavyzdžiui, 1989m. SSRS turėjo 41 tūkst. tankų, 50 tūkst. artilerijos pabūklų, 6 tūkst.kovinių lėktuvų, o NATO atitinkamai – 25 tūkst., 20 tūkst. ir 5900.Branduolinį ginklą (maždaug po 4 tūkst. galvučių) turėjo abi pusės. Praėjus10 metų NATO (be Lenkijos, Vengrijos, Čekijos) turi 14 tūkst. tankų, 14tūkst. artilerijos pabūklų, 6,5 tūkst. karo lėktuvų, o Rusija atitinkamai –9 tūkst., 4,5 tūkst. ir 1600. Rusijos europinėje dalyje yra 0,45 mln.kareivių ir karininkų, o NATO karines pajėgas Europoje sudaro 3,6 mln.žmonių. Todėl Rusija ypač skausmingai reaguoja į NATO plėtrą, ypač įBaltijos valstybių integraciją į šią transatlantinę gynybinę struktūrą. Postmoderniosioms valstybėms suverenitetas nėra didžiausia vertybė, oesminiu dalyku tampa tarpusavio pasitikėjimas ir galimybė kontroliuoti kitųšalių ginkluotąsias pajėgas[12]. R. Kuperio manymu, postmoderniosios
valstybės susitelkė Vakarų Europoje. Jų esmę adekvačiausiai atskleidžiaEuropos sąjungos atsiradimas. Vietoj to, kad matytų vienas kitamepotencialius priešus, besistengiančius suklaidinti kaimynus dėl savotikslų, valstybės maksimaliai atviros, “skaidrios”, teritoriniaiapribojimai joms ne tokie svarbūs. Jos gali paaukoti tam tikrą dalį savosuvereniteto, kad būtų įtvirtintas savitarpio pasitikėjimas, tuo tikslusukurta daugybė viršnacionalinių organų, nustatančių elgesio taisykles. JAVR. Kuperis taip pat priskiria prie postmodernių valstybių, bet su vienasvarbia sąlyga – skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, ji nesijaučiapažeidžiama (iš kurios bebūtų pusės ir kieno bebūtų) ir todėl budriai saugosavo nepriklausomos valstybės statusą, kuri vaikšto ten, kur panorėjus. Visgi net ir tarp sąjungininkų kyla nesutarimų, nes JAV prezidentasDžordž V. Bush pasiryžęs teikti pirmenybę Nacionalinės priešraketinėsgynybos sistemos (NPG) sukūrimui. Europos valstybės neremia šio plano, nesvengia naujų ginklavimosi varžybų. Daugelis europiečių ginčija grėsmėsrimtumą, nerimauja dėl išlaidų, abejoja, ar technologija kada nors suveiks,ir labai atsargiai vertina tarptautines pasekmes, ypač dėl ginklų kontrolėsir santykių su Rusija bei Kinija. Grėsmė kitų šalių branduolinėms pajėgomsmažina bendradarbiavimo tarp skirtingų sistemų valstybių galimybes.Sąjungininkai europiečiai neturi bendrų interesų NPG atžvilgiu, tačiau juosvienija noras palaikyti stabilius santykius su Rusija, išlaikyti ginklųkontrolės mechanizmą ir išvengti ginklavimosi varžybų. Siekis užkirstikelią valstybių tarpusavio konfliktams, išreikštas Helsinkio konferencijosBaigiamajame akte ir naujo šimtmečio pradžioje įgauna naują prasmę, neslabai dažnai valstybių vidaus reikalai tampa užsienio valstybių įtakosobjektu. Tačiau ir moderniojoje – demokratinėje visuomenėje politiką labiausiaiintegruojančia struktūra išlieka valstybė. Politikai ji suteikiauniversalumo ir visuotinumo pobūdį, ir tai įvardijama vidaus ir tarptautinepolitika. Todėl analizuojant moderniosios valstybės šiuolaikinės politikospobūdį, jos kilmės mechanizmą, svarbu suvokti pačios valstybės paskirtį,galimybes ir perspektyvos tendencijas. Modernizacijos tendencijos kėlė vilčių, kad atsiras pasaulinėvisuomenė, kur tautinis identitetas virs vienu pasauliniu identitetu. Buvoįvardijamos dvi galimybės: visuotinė modernizacija ir švietimo išplitimassumažins nacionalizmo patrauklumą; perėjus prie visiškai industrializuotosvisuomenės bus įgyvendinti nacionalizmo tikslai, todėl jis arba išvisišnyks, arba taps technine ideologija. Visgi kol kas nacionalizmas neišnykoir net tam tikrais atvejais sustiprėjo. Nacionalizmo patrauklumas nesumažėjo dėl modernizacijos. Šie procesaivyksta netolygiai, todėl atsiranda pavojus, kad nevienodai pasiskirstęištekliai sukels nepasitenkinimą tarp mažiau „privilegijuotų“ regionų. Darviena proga identifikuoti save su tam tikra etnine grupe yra kova dėlribotų išteklių su kitomis panašiomis grupėmis, kurios iki tol buvo labiauizoliuotos. Kaip nurodo Ernestas Gelneris (Ernest Gellner), „modernizacijosbanga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone kiekvienas vienu ar kitu metuturės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi neteisingai ir jog jis galiidentifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“ žmones. Jeigu jis gali irpakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos pačios „tautybės“ kaip irjis pats, gimsta nacionalizmas“[13]. Todėl industrializavimas tik paskatinanacionalizmą, aktyvindamas paramą „savo“ etninei grupei, konkuruojančiaidėl netolygiai pasiskirsčiusių išteklių su „kitų“ grupėmis arba kovojančiaisu „kitais“, jau turinčiais tuos išteklius. Tai gali tapti itin svarbiuveiksniu tuo atveju, kai ekonominė nelygybė atvers jau seniaiegzistuojančius politinius lūžius, ypač turint omeny faktą, kad jausulaukusios nepasitenkinimo savo atžvilgiu, t. y. pirmaujančios valstybėsgali dar geriau pasinaudoti palankesnio starto teikiamais pranašumais. Valstybės reikšmė industrializuotame pasaulyje, anot Gelnerio, iškylair kaip besikuriančios ekonomikos proteguotojos vaidmuo. Nacionalistinėvalstybė yra ne vien kultūros globėja, bet ir ekonomikos saugotoja, ypačkai jai tenka vystyti savo ekonomiką, kuriant savo tautą iš vienospecializuoto gyventojų sluoksnio, taigi stengiantis atsisakytispecializacijos, o kartu ir priklausomybės nuo didžiųjų šalių, kuriosimportuoja specializuotą produkciją. Ekonomikos protekcija, tiesa, galibūti susijusi ir su kur kas siauresniais vienos grupuotės siekimaisišlaikyti resursų kontrolę vietos biurokratijos rankose ir vietinę karjerossistemą. Modernizacijos procesai pakeitė ne tik ekonominę, bet ir, pirmiausia,politinę valstybės vietą pasaulinėje sistemoje, tačiau ir čia nesumažinonacionalizmo reikšmės. Kaip teigia Entonis Smitas (Anthony Smith),valstybių santykiai tapo žymiai globališkesni, tačiau jos — tegu ne visos,o dažniausiai tik didžiosios — liko pagrindiniais sistemos veikėjais. Todėlnacionalistinės ambicijos nebuvo pakeistos platesnio masto identitetais, oatvirkščiai, pačios išsiplėtė[14]. Kita aptarta galimybė yra ideologinis nacionalizmo išsisėmimas. Jeijau industrializavimas skatina nacionalistinius jausmus, tai kokiomis gisąlygomis jie gali būti visiškai įgyvendinti, ir ar jie bus įgyvendintituomet, kai industrializavimas bus užbaigtas? Smitas tokį nacionalizmoišsisėmimą vadina „patenkintu nacionalizmu“ ir teigia, kad jis niekadagalutinai nepasiekiamas. Nacionalizmas, siekdamas „normalumo“, pavyzdžiui,tapti pripažintam tarptautinės bendruomenės ar sukurti vakarietiškąvisuomenės struktūrą bei organizacijų modelį, tuo pat metu stengiasi liktiautentiškas, unikalus ir išsiskiriantis, o šios savybės niekada negali būti„patenkintos“ galutinai. Kitaip sakant, normalumas kaip priemonė užtikrintiunikalumą konfliktuoja su pačiu unikalumu[15]. Pagaliau, „brandi industrinė visuomenė“ nepasiekiama be nevaržomo josnarių mobilumo, o tai, pasak Gelnerio, yra viena iš sunkiausiai sprendžiamųproblemų. Skirtumai tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų jau yra sukūręnacionalistinę įtampą, kuri savo ruožtu varžo tolesnį mobilumo didinimą.Toks varžymas, kaip implikuoja Gelnerio analizė, nacionalizmo nebesukuria,vien todėl, kad šis jau yra. Nepaisant to, ši situacija svarbi, kadanginacionalistinės pretenzijos reikšmingai apriboja industrializavimogalimybes. Todėl modernizavimas nesugebėjo panaikinti ekonominių ir politiniųnacionalizmo prielaidų, o neretai tik dar labiau jas sustiprino.Nacionalizmas liko ir metodinis socialinių mokslų pagrindas, nes tyrimaipaprastai apsiriboja „visuomenėmis“ ar „valstybėmis“ kaip „natūraliai“apibrėžtomis nacionalinių valstybių sienomis ir savybėmis[16]. Toksteorinis pagrindimas irgi prisideda prie nacionalistinių koncepcijųlegitimavimo ir veikia pažintines nuostatas bei kultūrą.1.2. Kultūrų konfliktai. Modernizavimas gali paskatinti nacionalizmą ir per kultūrines poveikiopriemones, pirmiausia, išryškindamas „kultūrų kovą“. Net jei ekonominįmobilumą dar galima laikyti nepasiekusiu pakankamo laipsnio, kad jis būtųreikšmingas nacionalizmo tyrimui, kultūrinis mobilumas, t. y. kultūros,pirmiausia masinės, artefaktų cirkuliacija jau yra reikšminga. Ji imaskatinti reikalavimus apsaugoti „savo“ kultūrą, arba, kaip sako Smitas,„tautinio kultūrinio atsinaujinimo reikalavimus“[17]. Pirmiausia tai taikoma supervalstybių, tiksliau, Jungtinių Valstijų,atžvilgiu, tačiau įmanomas ir bendresnis, ir siauresnis apibūdinimai. Betkuriuo atveju, šis „atsinaujinimas“ susijęs su kultūrine priešprieša irsiekimu „grįžti prie vietinių kūrybiškumo šaknų“ ir atgaivinti „dėmesįistoriniam ir kultūriniam tapatumui“[18]. Toks tapatumas dažnai belieka tikpaviršutinis ir dirbtinas, tačiau pakankamas stiprinti nacionalistinesambicijas. „Masinės“ ir „aukštosios“ kultūrų distinkcija taip pat yra svarbinacionalizmo perspektyvos požiūriu. Būtent aukštosios kultūros lemiatarpkultūrinius ginčus, nes tik jos vienos, Gelnerio teigimu, išliekaindustriniame amžiuje[19]. Tačiau industrinės aukštosios kultūros gerokaisupanašėja dėl bendro pažinimo ir bendro pasaulinės ekonomikos pagrindo.Gali būti, kad būtent aukštoji kultūra neleis kultūriniams skirtumamsskatinti konflikto tarp ekonomine gerove besiskiriančių grupių, nesbarjerai naudotis „vyraujančia ekonomiškai efektyvia aukštąja kultūra“mažėja iki tol, kol kultūra nebeleidžia užčiuopti politinių ir etniniųpasidalijimų. Vis dėlto Gelneris yra įsitikinęs, kad tokiam kultūrųbendrėjimui egzistuoja ribos, ir „sunku įsivaizduoti dvi dideles,politiškai gyvybingas, tinkamas būti nepriklausomomis kultūras,sugyvenančias vienuose politiniuose namuose ir pasitikinčias vienupolitiniu centru, turinčiu palaikyti abi kultūras ir joms tarnauti tobulaiir visiškai nešališkai“[20]. Net jei įsivyraus vieninga ekonomika ir busapribotas politinis suverenitetas, vargu ar bus protinga nepaisytikultūrinių skirtumų, galinčių nesunkiai sukelti naujas nacionalizmo bangas.
Todėl modernizacijos procesas negali būti laikomas vaistu nuonacionalizmo. Atvirkščiai, ekonomiškai, politiškai ir kultūriškainacionalizmas tampa, anot Smito, „savaime atsikuriančiu reiškiniunacionalinių valstybių pasaulyje“, kuriame jis niekada negali būtigalutinai patenkintas. Jis pripažįsta, kad visiškas industrializavimas irvisuotinis švietimas gali sumažinti tautinį agresyvumą, tačiaunacionalizmas liks patvarus, nes remiantis nacionalizmo paskatomis sukurtatarptautinė sistema palaiko nacionalistines ambicijas (sistemos vaidmuo busplačiau aptartas kitoje dalyje)[21]. Gelneris dar griežčiau nurodo, kadnacionalizmas dabartiniu pavidalu gali išnykti, bet tik kai išnyks visadabartinė visuomenė, sudaranti socialinį nacionalizmo pamatą. Visgi galimatikėtis, kad jo pikas praeina kartu su periodu, kai atsivėrė didžiausiskirtumai tarp privilegijuotųjų ir neprivilegijuotųjų, nes abi šios grupėsdėl modernizavimo procesų pakyla į tokį lygį kai santykinis jų atotrūkisyra nedidelis, palyginti su anksčiau stebėtu[22]. Be to, gali būti, kadmodernizavimas iš tikrųjų mažina priklausomybę nuo vietinės kultūrosstereotipų, kurie netgi iki šiol buvo pervertinami. Todėl nacionalizmoišraiškos iš tikrųjų gali silpti — iki tam tikrų ribų.
2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė. Vienas iš paradoksų, su kuriuo susiduria moderniškumas yra tai, kadkuo labiau pasaulinės sistemos tampa priklausomos viena nuo kitos, tuomažiau yra bendrai priimtų taisyklių, nusakančių mūsų pareigas vienikitiems. Didžiausia nacionalinių vyriausybių problema, bandantbiurokratiškai nustatyti įsipareigojimus, yra ta, kad kuo abstraktesni irnuasmeninti darosi įsipareigojimai, tuo labiau žmonės prieštaraujajiems[23]. Valstybės bandymas įteisinti moralės taisykles, nustumia jas įekspertų, bandančių įteisinti lengvai priimtinus įsakymus, taikomuspaprastiems žmonėms, rankas. Taip užmirštama, kad įsipareigojimai nėra vientik visuomeninės politikos įsakymas, bet jie yra būtina civilinėsvisuomenės dalis. Civilinė visuomenė, tokiu atveju apibūdinama, kaipsavaime susikūrusi socialinio gyvenimo plotmė, kuri priklauso nuo savaimesuprantamų taisyklių ir lūkesčių. Klestinti civilinė visuomenė gali saugiaiegzistuoti tik tuomet, jei valstybė užtikrintų ir sutvirtintų spontaniškumoir nepriklausomybės sritis. Civilinė visuomenė tokiu požiūriu, suvokiama,kaip institucijų, tokių kaip profesinės sąjungos, religinės bendruomenės,masinės informavimo priemonės, literatūriniai susibūrimai ir šeimynos,jungimo. Civilinės visuomenės gebėjimas veikti kaip susikertančiųidentitetų pliuralistinė karalystė, išlaikanti ideologinį atstumą nuovalstybės, padarė ją labai svarbia socialinės geopolitinės teorijos
kategorija[24]. Visų pirma, pastangos perdirbti pilietinę visuomenę kultūriškaidominuojančiuose pasaulio regionuose (spauda vis dar daugiausiaAmerikietiška) tikriausiai turėtų globalines pasekmes. Šios pasekmės aiškuyra nenuspėjamos, bet nepanašu, kad jos liktų apribotos tik vienojenacionalinėje arenoje. Europiniame kontekste nacionalinės ir lokalioskomunikatyvios erdvės liks svarbios nežiūrint vis spartėjančios informavimopriemonių globalizacijos. Manytume, kad kai kurių autorių analizė nuklystavertindama nacionalizmą kaip kažką, kas primetama masėms iš viršaus.Priešingai šiam požiūriui, vertintume nacionalinius rūpesčius irsentimentus kaip hegemoninę sritį populiarių veiksmų, kurie persikertavalstybėje ir pilietinėje visuomenėje. Tuo atžvilgiu informavimo priemoniųbei kultūros institucijos neša atsakomybę decentralizuoti nacionalinestradicijas ir informuoti jų piliečius apie kitokias perspektyvas irpasaulio tautų įvairovę. Bendras rūpestis kultūriniu pilietiškumu ir masinekomunikacija turėtų būti suderinti, kad vietinė – nacionalinė galimybėpasirinkti būtų parodoma kaip viena iš daugybės siūlomų. Transnacionalinės pilietinės visuomenės rėmimas, teikiantisperspektyvą viso pasaulio piliečių likimui iš lėto pradeda augti. Norsmodernus laikotarpis paliudijo dalinį nacionalinių sentimentų išaugimą nuotautinių valstybių ribų ir, tam tikrais aspektais, pareigų nacijai idėjosmažėjimą, nežiūrint to, tokios tendencijos išlieka. Vėl gi, turbūtnacionalizmo (tautiškumo) sugebėjimas kalbėti šilta, moralia kalba,priešingai šaltam rinkos ir biurokratijos racionalizmui, ir yra jopopuliarumo priežastis. Kitas dalykas, kurį priskiriama kultūrinei pilietybei, yra pareigos irįsipareigojimo kitiems jausmas, kurio buvimo negalima legalizuoti. Kaipteigia komunitarai, mes galime nustatyti kalbos laivę ir tam tikrusįstatymus, apsaugančius kitus, tačiau tai neužtikrins mano dėmesio kitųreikalavimams ar manymo, kad jų nuomonę verta išgirsti. Solidarumo santykiųkūrimas, ypač su tais, kurie yra toli nuo mūsų gyvenamųjų vietų, reikalaujato, ką Habermas (1990) pavadino “užuojautos etika”, ar ką Cornel West(1994) apibrėžė kaip “meilės etika”.3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas. Modernizavimo tendencijos sukūrė internacionalinę visuomenę —visuomenę, kur koegzistuoja, ir neturi grėsmės išnykti, daugelisnacionalizmų. Pats internacionalinės visuomenės buvimo faktas, taigi irinternacionalizmas, atrodo, nesumažino nacionalizmo. Kas tuomet yranacionalizmo priešininkas ir kokios yra grėsmės nacionalizmui? Internacionalizmas, kaip jį aiškina Smitas, yra tiesiog kitų tautųnacionalizmo pripažinimas, įteisinimas ir jo institualizavimas globaliniumastu. Toks internacionalizmas legitimuoja nacionalizmą, iškovojo jampripažinimą ir netgi riboja „legitimias“ nacionalizmo variacijas. Jispripažįsta tik tam tikros formos, visuotinai pripažintų nacionaliniųvalstybių nacionalizmą, atmesdamas naujų darinių — etninių grupių arnacionalistinių sąjūdžių, metančių iššūkį esamai tarptautinei nacionaliniųvalstybių sistemai — nacionalistines ambicijas. Šitoks nacionalizmas yra išprincipo priešiškas bandymams suskaidyti arba sustambinti sistemos vienetus— taigi priešiškas separatizmui iš vienos pusės ir susivienijimo, arba „pan-“, judėjimams iš kitos. Pastarieji taip pat laikomi metą iššūkį esamaisistemai, griauną istorinius ir teisinius jos pagrindus. Toksinternacionalizmas todėl yra nacionalizmų sambūvio pavidalas, tačiau tiktam tikros rūšies nacionalizmų, tuo sukeldamas įtampą su kitokio mastoreikalavimais[25]. Internacionalizmas, slopindamas nevalstybinį nacionalizmą ir remdamasvienus tautinius darinius kitų sąskaita, kartu skatina nevalstybinio masto— etninių ir susivienijimo judėjimų — ambicijas. Separatistiniai ir „pan-“judėjimai siekia tapti tos pačios tarptautinės sistemos dalimi, remiamikurios nors iš nacionalinių valstybių. Jie prisideda prie „legitimaus“nacionalizmo atgimimo, stiprindami vyraujančių etninių grupių sentimentuskylančio separatizmo akivaizdoje. Todėl nacionalizmas ir internacionalizmas vienas kitą skatina:separatistiniai judėjimai verčia stiprinti tarptautinę sistemą, kuri savoruožtu sukelia dar didesnį secesionistų nepasitenkinimą. Bet kuriskonfliktas ir vietiniu, ir sisteminiu lygiais stiprina su juo susijusiųgyventojų grupių tautinę savimonę[26]. Todėl internacionalizmo negalima laikyti nacionalizmo priešu; kaipteigia Smitas, tikrasis nacionalizmo priešas yra kosmopolitizmas.Svarbiausios jo išraiškos yra supranacionalistinės tendencijos, tad nebentjos galėtų reikšti nacionalizmo pabaigą. Tokios tendencijos ryškiospirmiausia Europoje, kur Europos Sąjungos institucijas galima laikytikompromisu tarp „tarpvyriausybininkų“ ir „supranacionalistų“. PirmiesiemsEuropos Sąjunga svarbi, įtvirtinant nacionalines (ar nacionalistines)ambicijas visos Europos lygiu, antrieji siekia naujo europietiškoidentiteto. Visgi toks supranacionalizmas irgi nėra priešingas nacionalizmui, nes„jis per daug panašus į egzistuojančių nacionalinių valstybiųnacionalizmą“[27]. Jungimosi į supranacionalinį darinį paskatos atitinkanacionalizmo paskatas — tai išorės priešų (dabar veikiau ekonominiųkonkurentų) baimė, tikslai — nacionalizmo tikslus. Tai politinissusivienijimas, autonomija, panašus identitetas su bendra krikščioniškaviduramžių praeitimi. Stimulai taip pat panašūs į nacionalistinius —pasaulinis prestižas, ekonominis savarankiškumas ir savarankiškasvystymasis[28]. Iš čia Smitas daro išvadą, kad „supranacionalizmas gali sumažintikonkuruojančių nacionalizmų skaičių tam tikroje teritorijoje, tačiau tiknaujo — galingesnio ir platesnio — „supranacionalizmo“ kaina“[29]. Naujųtarptautinės sistemos vienetų elgesys, tikslai, idealai veikiausiai liktųtokie pat kaip ir esamų nacionalinių valstybių, pakistų tik jų dydis irsąveikų mastas. Prasidėtų, anot Smito, „kontinentinių tautų“ varžybos. Supranacionalizmas, kaip ir internacionalistinės tendencijos, galipaskatinti separatizmą arba bent jau švelnesnes jo formas. Šįkart tokienacionalistiniai judėjimai jau gali kilti ne tik „subtautiniu“, bet irnacionaliniu mastu, nes supranacionalistinė decentralizacija, net jei irlabiau patenkins periferinių etninių grupių siekius, gali pažeistinacionalinių valstybių daugumos interesus. Todėl neįteisinto nacionalizmo
pretenzijų grėsmė supranacionalizmo atveju neišnyksta, tik keičia (jeiišvis keičia) savo išraiškos lygmenis. Dar svarbiau, kaip nurodo Smitas,kad supranacionalizmas nulemia didesnį situacijos neapibrėžtumą, opastarasis didina galimybę reikštis įvairiems besivaržantiemsnacionalizmams, eskaluoti tautinius konfliktus. Tokių konfliktų atveju, netjei jau yra sukurta keletas identitetų, bus vis vien atsirenkamas vienas išjų kaip dominuojantis. Taigi supranacionalizmas gali reikšti, kad „didėsnacionalistinių konfliktų galimybės ir stiprės tautinis jausmas“[30]. Internacionalizmo nereikėtų laikyti nacionalizmo priešingybe, greičiausistema, skatinančia tam tikrų nacionalizmų atsiradimą ir plėtotę.Nacionalizmas turi ideologinį antipodą — kosmopolitizmą, tačiau ir jopagrindinė išraiška — supranacionalizmas — taip pat nėra priešinganacionalizmui, ir, bent jau remiantis prieinamais empiriniais pavyzdžiais,gali skatinti nacionalistines ambicijas, tegu ir reiškiamas kitaislygmenimis.4. Nacionalizmas ir moderniojo pasaulio globalizacijos tendencija. Šiuolaikiniame pasaulyje stebimi vis labiau ir labiau ryškėjantysprocesai. Tai tiek kultūrinė, tiek ekonominė, tiek monetarinė, tiek irtechnologinė globalizacija. Būtent todėl, kad globalizacija yrašiandieninis procesas, vykstantis “čia ir dabar” yra svarbu nagrinėti ją irjoje atsidūrusią visuomenę. Globalizacija savo ruožtu sukelia įvairių socialinių, politinių,ekonominių ir kultūrinių pasekmių. Viena iš tokių pasekmių yra nacionalinėsvalstybės reikšmingumo nykimas pasaulinėje socialinėje arenoje. Tokiu būdukyla dar vienas klausimas, ar yra įmanoma viena globali pilietinėinformacinė visuomenė? Kai kurie postmodernybės teoretikai nupiešiaunikalios informacinės visuomenės viziją arba bent jau konstatuojama, kadšiuolaikinis pasaulis žengia tokios link. Pasirodančioje naujoje informacinėje visuomenėje pasireiškia kitokiejos tapatumo bruožai, nei tai buvo modernybėje. Tapatumas yra apibūdinamaskaip kintantis, nestabilus, nuolatos rekonstruojamas. Taip apibrėžtamtapatumui didelį poveikį daro informacija ir informacinės technologijos.Milžiniškas informacijos sklidimo dažnis ir informacinių technologijųplėtra diktuoja žmonėms tapatumo įvaizdžius formas ir t.t. Jais remiamasikuriant savo tapatumą. Nacionalinė valstybė buvo įkurta norma ir ji funkcionavo kaipsocialinio konflikto slopintoja, reguliuojanti visuomenę ir kartupatenkinanti populiacijos reikmę tapatumui. Nacionalinė valstybė jungiaasimiliuotus piliečius nors jie ir nebuvo būtent tokie patys, jie papildėvienas kitą. Tai pabrėžia ir individualias teises ir įsipareigojimus.Tačiau kas nutiks tuomet, kai nacionalinė valstybė visiškai išnyks?Atrodytų, jog logiškai seka, kad jei nacionalinė valstybė išnyks dėlglobalizacijos, nėra daugiau sprendimų kaip tik kalbėti apie nacionalinėsvisuomenės agoniją. Kol globalizacija sukuria socialines, ekonomines,ekologines problemas tai globalizacija, kuri laidoja nacionalinės valstybėspagrindus, kaip vieneto, kuris saugo jų pilietybę, pašalindama/atitolindamają nuo tokių problemų sprendimo. Atrodo, kad nacionalinės valstybėsžlugimas iššauks tokį kaleidoskopą, kuriame stebima kaip kultūrinistapatumas yra suskaldomi į begalę legitimių fragmentų. Tapatumas daugiaunebus sudarytas iš politinių partijų, darbo sąjungų ar kitokiųorganizacijų. Tapatumas asocijuosis su socialinėmis grupėmis,reprezentuojančiomis skirtingas mažumas, egzistuojančias kiekvienojesrityje. Socialinis, etninis ir kultūrinis palikimas kelia daugelį klausimųtokių kaip, kaip regioninė arba globali integracija įvyks simboliniamelygyje. Universalus tapatumas, bendras visoms šalims bus įmanomas jei buspripažintas jų pačių heterogeniškumas. Jei kalbame apie pilietybę, atrodo svarbu pabrėžti, kad tik suregioniniais susitarimais, nekalbant apie produkcijos ir vartojimointernacionalizavimą, trokštama “pasaulinė pilietybė” gali palikti tolimutikslu. Globalizuojamame pasaulyje iškylančios problemos yra labiaukultūrinės, o ne politinės ar ekonominės. Visiškai yra įmanoma, kadkonfliktas, kylantis tarp skirtingų pagrindų sukurs labai nepastoviąsituaciją. Globalizacija, kuri reiškiasi pasaulio homogenizacija, tampanesuprantama be išsamios įvairumo, kurią ji apima, analizės. Vyraujantikryptis link “interkultūralizmo” reikalauja ištirti vietos bendruomenėssvarbumą. Žmonių visuomenė patiria stiprų stresą, kuris yra besikeičiančiospasaulio ekonomikos poveikio rezultatas nacionalinei ekonomikai. R.Weinerkomentuoja šiuolaikinę tarptautinio kapitalizmo padėtį: “sistema yraapimanti visą pasaulį dėl kapitalizmo dinamikos, kaip veikiančios visosesrityse – ekonominėje, monetarinėje, finansinėje, technologinėje irkultūrinėje. Nacionalinė valstybė reprezentuoja tokį procesą, kur esmės lygyjeparodomas išsivystymas teritoriškai apibrėžtoje skirtingų interesų irsocialinių grupių perimetrą ir simboliniame lygyje – simbolių ir reikšmiųkūrimą, kurios generuoja bendro identiteto jausmą, kuris ir saugąs šįvienetą nepaisant įvairių pilietinės visuomenės interesų. Šie bendraisuformuoti simboliai sukuria vieningumo jausmą ir kultūrinio tapatumokolaboraciją. Tautos simboliai gali būti suprantami kaip jėgos sritis, kurioje galibūti išrautas kultūrinio tapatumo jausmas. Tai koncepcija, kurią turimeturėti omenyje, kai ketiname atspindėti regionalizacijos, kaipglobalizacijos aspekto, kultūrinę įtaką. Šie tvirtinimai leidžia mums ieškoti schemos, kuri leistų mumssuprasti kaip globalizacijos procesas veikia ekonomiką, politinę struktūrąir tautų bei regionų kultūrą. Mus domina būtent kurie visuomenės aspektaitampa “globalizuotais” ir kas lieka vis tik atskira po globalizacijosįtakos. Nors visuomenės globalizacija yra faktas, ji negali būti suprasta bejos antrininkės fragmentacijos. Pastebimas ne tik nacionalinės valdžiosautoriteto sumažėjimas, bet ir sprendimų kitimas, sprendimų susijusių suatskirais vienetais. Be to reikia susidaryti nuomonę apie masinių informacijos priemoniųkultūrinį turinį, plaukiantį iš daugianacionalumo. Ši sklaida užnacionalinių ribų efektyviai veikianti tam, kad nutrauktų pastarąją ir
homogenizuotų kiekvienos tautos ir žmonių, turinčių tapačią kiekvienamkultūrą, kasdienybės paternus. Ekonominė, politinė ir kultūrinė transnacionalizacija reiškianacionalinės valstybės silpnėjimą, deteritorizacinį procesą, globaliospilietinės visuomenės pasirodymą, simbolių iš nacionalinio įinternacionalinį lygį perkėlimą ši rezoliucija teigia, kad nacionalinėsvalstybės išnykimas yra neišvengiamas ir globalizacijos procesas taipagreitins. Bet yra priežastis manyti, kad universali homogenizacija yraneįmanoma. Mažumų pasirodymas yra ženklas, kad skirtumai vis tikegzistuoja, kad fragmentacija išlieka ir kad skirtumai yra konvertuojami įnelygybę pasaulio scenoje. Kaip Lanni (1992) pastebi, “kai nacionalinėvalstybė silpninama dėl intensyvaus globalizacijos proceso, iškyla kitarealybė, globali visuomenė… įvairi ir nesuderinama…” Dėl to, kad valstybės pilietinė visuomenė nėra homogeniška todėl taippat ir nauji identitetai dėl globalizacijos nebus homogeniški. Identitetųpliuralizacija taip pat ragina diferenciaciją bet kokioje pasaulinėjesistemoje. Globalizacijos procesas liudija, jog kiekvienos nacionalinės valstybėsekonomika yra sparčiai modifikuojama tarptautinio kapitalo cirkuliacijos.Tuo pačiu nacionalinė valstybė yra atpalaiduojama nuo kai kurių problemųsprendimo, tokių kaip ekologinės problemos, saugumo problemos ir kt. Tadekonominės globalizacijos kryptis pabrėžia nacionalinės valstybėssilpnėjimą naujai iškylančiame regione. Panašu, kad nacionalinės valstybėssilpnėjimas ir žlugimas iššauks tokį kaleidoskopą, kuriame stebima, kaipkultūrinis, politinis ir socialinis tapatumas suskaldomas į begalęfragmentų. Pasaulio globalizacijos proceso pasėkoje nyksta stabilus ir fiksuotastapatumas. Jis yra nuolat rekonstruojamas, nuolatos besikeičiantis.Informacinės technologijos ir yra vienas iš pagrindinių šaltinių,sąlygojančių būtent tokį šiandienos žmogui būdingą tapatumą. Greitųsocialinių pokyčių kontekste kiekvienas gali pasirinkti, kiekvienaspasirenka sau tokius bruožus, įvaizdžius, kurie jam yra tuo metu aktualūs.Bet kuris bet kada gali keisti savo tapatumą taip keisdamas savo gyvenimą.Todėl tapatumas visuomet gali būti perkonstruojamas.5. Lietuvos tautinės mažumos.
Nemažą Lietuvos kultūros paveldo dalį sudaro visų jos tautiniųbendrijų kultūros paveldas. Lietuvos kultūros šaknys daugiatautės valstybėsistorijoje jau nuo daidžiųjų kunigaikščių laikų maitinamos lietuvių,rusėnų, lenkų, žydų, totorių, karaimų, vokiečių, rusų ir kitų etniniųgrupių religinio bei kultūrinio savitumo. Per pastarąjį nepriklausomosLietuvos dešimtmetį šį įsitikinimą papildė humaniškas požiūris į tautinesmažumas. Buvo imtasi svarbių priemonių, garantuojančių tautinių mažumųapsaugą, joms priklausančių asmenų teises ir laisves, kasdieniniamegyvenime sudarytos palankios sąlygos tautinių mažumų kultūrai palaikyti beiišsaugoti pagrindinius jų savitumo elementus – religiją, kalbą, tradicijasir kultūros paveldą. Lietuva viena iš pirmųjų Europoje pasirašė Tautinių mažumų apsaugospagrindų konvenciją (1995), kuri išreiškė Europos Tarybos ir jos valstybiųnarių susirūpinimą dėl pavojaus tautinių mažumų egzistavimui. Tai pirmasisEuropos istorijoje teisiškai privalomas daugiašalis Europos Tarybosdokumentas. Jo tikslas – pabrėžti teisinius principus, kuriuos valstybėsįsipareigoja gerbti, siekdamos garantuoti veiksmingą tautinių mažumųapsaugą. Atviros demokratinės visuomenės idealas reiškia, kad daugelisįprastų dalykų Lietuvoje gali reikalauti naujų teisinių ir socialiniųpriemonių, jei bus norima plėtoti bendrą integracijos politiką ir išlaikytitautinių mažumų bei daugumos savitumą. Kuriama nauja Europa, grindžiama bendromis vertybėmis: demokratija,tolerancija, solidarumu. Todėl kiekvienai į Europos Sąjungą stojančiaišaliai svarbu ne tik susipažinti su jos įstatymais, palyginti bei suderintijuos su nacionaliniais įstatymais, bet ir mokėti jais naudotis gilinantsupratimą, pasitikėjimą ir nenutrūkstamą kultūrinį dialogą tarp Lietuvosžmonių ir etninių grupių. Ypač svarbu ugdyti tokį požiūrį į Lietuvosistoriją bei jos kultūros paveldą, kuris skatintų pagarbą kultūrų įvairoveiir pabrėžtų įvairių religijų, etninių grupių bei idėjų teigiamą tarpusavioįtaką Lietuvos istorijos raidoje.
5.1. Žydai Lietuvoje.
Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Esama duomenų, kad jau ikiXIV a. čia būta žydų; matyt, tai buvo atklydę prekeiviai. XIV a. žydai jautvirtai čia įsikūrė. Amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių,apie 6000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją,po to išplėstą kitoms bendruomenėms. Žydai paskelbti laisvais žmonėmis,pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui; jie nebuvobaudžiauninkai. Ne tik teisės, bet ir pareigos, iš esmės panašios į kitųlaisvųjų žmonių, rodo aukštą jų statusą visuomenėje. Jiems buvo suteiktagyvybės, nuosavybės apsauga, taisė laisvai važinėti, prekiauti, užsiimtifinansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai: ne tikpripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti savas religines šventes,bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo; buvouždrausta kaltinti žydus vartojant krikščionių kraują ritualiniamstikslams, kadangi tai prieštarauja žydų religiniams įstatymams. Už žydųreliginių teisių pažeidimą grėsė griežtos bausmės. Privilegiją vėliaupatvirtino ir kiti kunigaikščiai, jos pagrindiniai teiginiai įrašyti ILietuvos Statuse (1529). Vytauto Didžiojo laikus žydų istorikai vadinaaukso amžiumi. Vėliau būta ir sunkių išbandymų. 1495 m. žydai buvo išvaryti išLietuvos; grįžti jiems leista po 8 metų. Bet dominavo ne persekiojimai, nepriespauda, o tolerancija, palyginti laisvas gyvenimas, galimybė išpažintisavo religiją, laikytis savo papročių, užsiimti įvairiais verslais. Ir
žydai įleido Lietuvoje gilias šaknis, išugdė turtingą kultūrą, vertėsiįvairiausiais verslais. Didžiulis buvo žydų prekeivių vaidmuo, nors krašteviešpatavo natūrinis ūkis. Žydai buvo patyrę finansininkai, dažnai jiemsbūdavo patikėtos atsakingos pareigos. Dauguma žydų ilgainiui apsigyveno miesteliuose (jidiš kalba – štetl),čia jie sudarė didelę, kartais ir didesniąją gyventojų dalį. Tokiuosemiesteliuose susiformavo savotiška gyvenimo erdvė, kurioje reprodukavosižydiškasis gyvenimo būdas, plėtojosi kultūra. Kaip lietuviams kaimas, taipžydams štetl tapo kultūros lopšiu. Kiekviename miestelyje paprastai veikėsinagoga, chederai (vėliau – mokykla), kapinės, ritualinė maudyklė. Gretasinagogos dažnai stovėjo rabino namas; rabinas vadovavo visam dvasiniamgyvenimui. Daugiausia žydai bendravo tarpusavy, kalbėdami jidiš. Plačiaibendravo ir su lietuviais: žydai neblogai šnekėjo lietuviškai; neretaslietuvis, ypač mažesniuose miesteliuose, pramokdavo ir jidiš. Plačiaibendraudami, žydai nenutautėjo: išsaugojo tautinę savastį, identitetą, savąkultūrą. Gyveno greta lietuvių, bet vis dėlto atskirai. Labiausiai juosskyrė religija. Viena vertus, daugelis krikščionių laikėsi bažnyčiosskelbiamos nuostatos, kad žydai nužudė Jėzų, todėl neratas, samprotaudamasapie žydus, priskirdavo jiems tą kolektyvinę istorinę atsakomybę; kartaistai šiek tiek nuspalvindavo net santykius su pažįstamu, kaimynu. Kitavertus, ir judaizmas tolino žydus nuo kitatikių, ugdė uždarumą. Santuokosbuvo toleruojamos tik su bendratikiais; kašruto taisyklės draudė sėsti sukataliku prie bendro stalo; per šabatą, kai kriščioniys dirbo, žydui buvonevalia net krosnies užkurti. Daugelis žydų papročių lietuviui atrodėkeisti, svetimi, nepriimtini, neretai sukeldavo pašaipą, o kartais irstipresnį negatyvizmą. Rusifikavimas. Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų (1772-1795) Lietuvatapo Rusijos kolonija. Žydams buvo leista gyventi tik keliose gubernijose,uždrausta gyventi stambiausiuose miestuose, taip pat kaimuose, turėtižemės. Vykdoma rusinimo politika dažnai žiauriais būdais, kaip antai žydųvaikų prievartinis ėmimas daugiau nei 25-eriems metams tarnautikariuomenėje. Rusinimui turėjo pasitarnauti ir 1847 m. Vilniuje įkurtarabinų mokykla, rengusi vad. valdiškus rabinus oficialioms pareigomsatlikti – registruoti gimimus, vedybas ir kt. Gyventojai nelabai pasitikėjošiais rabinais. 1855 m. užėmus sostą “carui išvaduotojui” Aleksandrui II,pradėta vykdyti gerokai liberalesnė politika, atsisakyta žiauriųantižydiškos politikos metodų, rusinimo politika sušvelnėjo. XIX a. 6-7dešimtnetyje į Rusiją iš Vokietijos prasiskverbė Haskalos – žydų Apšvietos– idėjos. Maskiliai, Haskalos šalininkai, siekė, kad žydai neužsisklęstųvien religinio švietimo rėmuose, susipažintų su pasaulietine kultūra,įsilietų į bendrą visuomenės gyvenimą. Vietoj religinio ugdymo institucijų– chederų- ėmė kurtis moderni pasaulietinio švietimo sistema. Carovyriausybė rėmė valdiškų žydų mokyklų steigimą, vertino tai kaip rusinimoįrankį. Mokytojų kadrus šioms mokykloms turėjo rengti 1873 m. vietojbuvusios rabinų mokyklos įkurtas mokytojų institutas. Tačiau gyventojaisuvokė rusifikatorišką šių mokyklų vaidmenį ir nelabai noriai leido į jasvaikus. Žydai, kaip ir ankščiau, orientavosi į tautinę kultūrą tiek jidiš,tiek ir hebrajų kalbomis. Puikios sąlygos šiai kultūrai plėtotis susidarėLietuvai laimėjus nepriklausomybę. Tautinė autonomija. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, žydamsbuvo suteikta labai plati kultūrinė tautinė autonomija, žymiai platesnėnegu kitose Europos šalyse. Anksčiau apie tokią autonomiją buvo galima tiksvajoti. Tarpukario Lietuvoje gyveno 154 000 žydų, t.y. 7,5% kraštogyventojų. 1919m. rugpjūčio 5 d. deklaracijoje pasirašytoje užsienioreikalų ministro Augustino Voldemaro, skelbiama, kad žydų tautos nariailygiai su kitais piliečiais be nacionalinių, tikybos ir kultūros skirtumųnaudojasi visomis pilietinėmis ir nacionalinėmis teisėmis, turi teisęlaisvai vartoti savo kalbas viešuose renginiuose, spaudoje, teatre,mokyklose, teismuose ir valstybės įstaigose; žydai autonomiškai tvarko savovidinius reikalus – tikybos, labdaros, socialinės pagalbos, švietimo,dvasinės kultūros apskritai. Buvo užfiksuota visiška religinių reikalųautonomija, užtikrinama teisė švęsti šeštadienį, kitas šventes. Rabinai – ojų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo apie 160 – registravo gimimus,išduodavo metrikus, registravo vedybas, skyrybas, mirtį. Rabinai buvosusivieniję į rabinų sąjungą. 185 bendruomenės išrinko savo komitetus,kurie tapo vietiniais autonomijos atstovais, aukščiausiąja autonomijosinstitucija tapo 34 narių Tautinė taryba, kurią žmonės vadino žydųparlamentu. Lietuvos Vyriausybėje buvo įkurta žydų reikalų ministropareigybė. Žydai plačiai dalyvavo ir tvarkant bendrus krašto reikalus. Vyriausybėsnariais, be žydų reikalų ministro, buvo du viceministrai – užsienio reikalųbei prekybos ir pramonės. Žydai lygiai su kitais dalyvavo seimų rinkimuoseir visuose keturiuose seimuose iki 1926 m.valstybinio perversmo turėjo savoatstovų frakcijas. Steigiamaja-me Seme iš 112 buvo 6 žydų atstovai,pirmajame Seime 3 iš 78 atstovų, antrajame – 7 taip pat iš 78, trečiajame –3 iš 85. Nemaža žydų atstovų buvo ir vietos savivaldybėse, buvo ir kaikurių miestų viceburmistrų. Po 1926 m. valstybės perversmo. Vis labiau stiprėjant krikdemų įtakai,nuo 1923 m. pradėta siaurinti žydų autonomiją; 1924 m. panaikinta ministrožydų reikalams pareigybė, likviduota Tautinė taryba;1926 m.valstybėsperversmas, įvedęs autoritarinį valdymą, visiškai panaikino demokratiniusautonomijos pamatus. Bet religijos srityje išliko visiška autonomija. Antaikariuomenėje greta katalikų kapelionų buvo vyriausias rabinas, kurisaptarnavo žydų karius. Apskritai žydų kultūra buvo toleruojama ir toliau. Veikė daug kultūros,sporto, švietėjiškų klubų, meno kolektyvų, vaidinusių jidiš kalba, teatrostudija, buvo apie 120 visuomeninių ir tiek pat mokyklinių bibliotekų.Įžymių žydų kilmės veikėjų vardais pavadinamos gatvės. Leista nemažai žydųlaikraščių. Veikė įvairių pakraipų žydų partijos. Švietimo sistema.Išvados
Nacionalizmo išnykimo perspektyva prieinamoje ateityje neatrodo reali.Kaip buvo aptarta, buvo galima tikėtis, kad nacionalizmo patrauklumąsumažins modernizavimo tendencijos. Tačiau šios viltys neatrodo realios:didėjant naujų išteklių poreikiams, kyla iki tol buvę paslėpti konfliktaine tik tarp turinčių resursus ir jų neturinčių, bet ir tarp konkuruojančiųdėl išteklių. Tokioje kovoje valstybės vaidmuo lieka itin svarbus, ji turitenkinti politines bei ekonomines nacionalistines ambicijas, kurias kartaisdar sustiprina politinių elitų siekimas išlaikyti palankią karjerossistemą. Be to, priešingai negu tikėtasi, nacionalizmas dėl modernizavimoneišsisėmė ideologiškai. Nors atsirado daugiau galimybių įgyvendintinacionalistinius siekimus, šios galimybės labiau susijusios su „normalios“valstybinės padėties tarptautinėje sistemoje užtikrinimu, tačiau josnereiškia nacionalistinių ambicijų likti „unikaliais“ atsisakymo ir sujomis konfliktuoja. Nacionalizmą gali skatinti ir modernizavimo išryškinami kultūriniaikonfliktai, pirmiausia atmetantys supervalstybių kultūrą. Tiesa,modernizavimas suartina aukštąsias kultūras (ir net panaikina„liaudiškąsias“), tačiau ir toks suartėjimas veikiausiai turi ribas, irsunku įsivaizduoti jų visišką susiliejimą net ir politinio bei ekonominiobendrėjimo sąlygomis. Pagaliau, esama tarptautinė sistema, kurią Smitas vadinainternacionalistine, taip pat nereiškia nacionalizmo pabaigos, o netgi jįskatina. Taip yra todėl, kad esama sistema pripažįsta tik tam tikros formos— valstybinį — nacionalizmą ir atmeta kitokių — periferinių irsusivienijimo — judėjimų nacionalistines ambicijas, skatindama pastaruosiusreikšmingesniems veiksmams ir stiprindama su tokiomis grupėmis susijusiųžmonių tautinę savimonę. Net ir supranacionalizmas, kurį galima kildinti iš nacionalizmuipriešingo kosmopolitizmo, ne sunaikina, o irgi gali paskatintinacionalistines ambicijas. Tiesa, keičiasi jų mastas ir reiškimo lygmuo,tačiau nacionalizmas kaip kova už kultūriškai apibrėžiamo identiteto irpolitinių ribų sutapimą neišnyksta. Todėl galima manyti, kad tendencijos, kurios atrodo priešingos irpražūtingos nacionalizmui, jį tik dar labiau skatina. Todėl vargu arįmanoma tikėtis nacionalizmo pabaigos prieinamoje ateityje. Tiesa, galimatikėtis, kad kai kurios modernizavimo tendencijos prislopinsnacionalistinių sąjūdžių apimtis, nacionalistinių ambicijų reiškimosi mastąbei intensyvumą ir padarys jas ne tokias pavojingas.
Naudotos literatūros sąrašas 1. Anderson, B. Įsivaizduojamos bendruomenės. V., 1999. (ypač puslapiai 16-63). 2. Brubaker R. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje. V., 1998. 3. Cooper R. Is there a New World Order? // Prospects for Global Order. Vol. 2. L., 1993. P. 8. 4. Dahrendorf R. Modernusis socialinis konfliktas.- V.,1996. 5. Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.— V., 1996.— 239 p. 6. Giddens A. Beyond Right and Left; The Future of Radical Politics, Cambridge., 1994. 7. Giddens A. The Consequences of Modernity. Cambridge., 1990. 8. Encyclopedia of Nationalism. (Edited by Alexander Motyl) -Rutgers University, Newark, New Jersey, USA. (Reissue, Academic Press 1999). 9. Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond the West. N-J., 1987. 10. Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje.— V., 1994.— xi, 350, [6] p. 11. The Association for the Study of Ethnicity and Nationalism (ASEN) // http://www.lse.ac.uk/Depts/European/Asen/default.htm 12. The Ernest Gellner RESOURCE SITE // http://www.lse.ac.uk/Depts/Government/gellner/index.htm 13. The Nationalism Project // http://www.nationalismproject.org/ (Nationalism Project Home ) 14. Touraine A. Critique de la modernite. Paris, 1992. 15. Купер Р. Постмодернистское государство и мировой порядок. M., “Демос”., 1996. 16. Макаренко В. П. Главные идеологии современости. Ростов-на-Дону., 2000. 17. Хобсбаум Э. Нации и национализм после 1780 года. СПб., 1998. 18. Федотова A. Типология модернизации. // Вопросы философии 2000, №4.
———————–[1] Макаренко В. П. Главные идеологии современости. Ростов-на-Дону., 2000.p. 359.[2] Touraine A. Critique de la modernite. Paris, 1992. P. 164-165.[3] Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond theWest. N-J., 1987. p. 23.[4] Федотова A. Типология модернизации. // Вопросы философии 2000, №4. p.11.[5] Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond theWest. N-J., 1987. p. 23.[6] Prie tokios metodikos pasekėjų priskiriamas Jurgenas Chabermas.[7] Smito manymu visi nacionaliniai identitetai turi savyje bendrą etninįkontekstą.[8] Michael Billig (1995) savo studijose nurodė kelius, kuriuose tautinėkultūra atsiskleidė kaip įprastas, arba, jo terminais “banalus” fenomenas,reprodukuotas per bendro jausmo diskursus.[9] Cooper R. Is there a New World Order? // Prospects for Global Order.Vol. 2. L., 1993. P. 8. Купер Р. Постмодернистское государство и мировойпорядок. M., “Демос”., 1996. p. 25. Pagrindinė R. Kuperio idėja yra ta, kad1989 m. buvo žymūs ne tik “šaltojo karo” pabaiga, bet ir kaip “jėgųbalanso” epocha. 1945-1989 metų periodas tęsė šabloną, priimta nuoVestfalio laikų. Tik dabar jėgų balansas tarp įvairių Europos valstybiųkoalicijų, neleidžiančių atsirasti naujai valstybei hegemonui, pasikeitė įbipoliarinį pasaulio skilimą. 90-aisiais metais prie jo griuvėsių atsiradotrys valstybių kategorijos: nemoderniosios (“pasenusios”), moderniosios(“šiuolaikinės”) ir postmoderniosios (“postšiuolaikinės”).[10] Cooper R. ten pat.[11] Купер Р. p. 39.[12] Купер Р. p. 27.[13] Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.— V., 1996. P. 178.[14] Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje.— V., 1994.— P. 238.[15] Žr. ten pat.— P. 235—236.[16] Žr. ten pat.— P. 242—243.[17] Ten pat.— P. 235.[18] Ten pat.[19] Gellner E. Op. cit.— P. 185.[20] Ten pat.— P. 188.[21] Žr.: Smith A. D. Op. cit.— P. 236—237.[22] Žr.: Gellner E. Op. cit.— P. 180.[23] Giddens A. The Consequences of Modernity. Cambridge., 1990. p. 187.[24] Giddens A. Beyond Right and Left; The Future of Radical Politics,Cambridge., 1994. p. 47.[25] Žr.: Smith A. D. Op. cit.— P. 243—244..[26] Ten pat.— P. 245.[27] Ten pat.— P. 246.[28] Ten pat.[29] Ten pat.— P. 247.[30] Ten pat.— P. 248.