Gyventojų politinis aktyvumas

Įvadas

Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva pradėjo gaivinti demokratines valstybingumo tradicijas: teisingumą vykdo tik teismai, žmonių teisės gerbiamos ir nevaržomos. Pereinant iš totalitarinės valdymo sistemos prie demokratinės iš esmės pasikeičia kiekvieno žmogaus gyvenimas, nes žmonių teises užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Konstitucija pakeitė iki tol galiojusį ir daugybę kartų keistą Laikinąjį

Pagrindinį Įstatymą.

Demokratijos institutų atstovai renkami remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Prezidentas ir parlamentas yra renkamas atskiruose rinkimuose.

Kol gyvuoja dabartinė Lietuvos valstybė , tol gyvuos ir politinė kultūra. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šalis nuo totalitarizmo perėjo prie demokratinės valstybės valdymo formos. Todėl iš esmės pasikeitė ir visuomenės požiųris į politiką. Politika aktuali pasidadė ne tik politikams, bet ir visiems pilečiams. Tai turi suprasti kiekvienas žmogus, kad ir koks didelis būtų jo nusivylimas politinės sistemos funkcionavimo rezultatais. Kita vertus, atkūrus nepriklausomybę ir nebeesant išorinio stimulo susitelkti, visuomenė tampa mažiau politizuota.

PROBLEMA: Mažėja politinis aktyvumas Lietuvoje, nusivylimas politikų veiklos rezultatais.

TYRIMO TIKSLAS: Nustatyti dabartinį Lietuvos Respublikos gyventojų politinį – socialinį požiūrį.

TYRIMO UŽDAVINIAI: Politinių – socialinių požiūrių tyrimas ir palyginimas.

TYRIMO OBJEKTAS: Lietuvos Respublikos piliečiai.

TYRIMO DALYKAS: Panevėžio miesto gyventojai, sulaukę 16 metų.

TYRIMO METODAI: Teorinės medžiagos analizė ir anketa.

1. Valdžios pasidalijimas

Galimybė kontroliuoti kitų žmonių gyvenimą vadinama valdžia. Kai valdžia įstatyminė, tai yra patvirtinta pagal priimtas vertybes, ji vadinama autoritarine. Teisėta valdžia visada būna ribota, nes teisėtumas būtent ir yra apibrėžimas to, kas esantiems vaidžioje galima ir ko negalima. Kada visuotiniai rinkimai laikomi politne vertybe, tai valdančioji grupė paprastai pralaimi, jei bando pasirinkti įpėdinius.

Autoritariniai valdovai patys pripažįsta teisėtumo poreikį, nors kartais jie gali išsireikšti labai tiesiai: „Aš valdovas, nes mano tėvas buvo valdovas” arba „Mūsų partija privalo valdyti, nes ji liaudies partija”. Net ir labai represyvūs režimai daro pareiškimus apie teisėtumą. Hideris teisinosi, jog jis įgyvendina vokiečių liaudies istorinį vaidmenį, o

Stalino valdžią rėmė Tarybų Sąjungos Komunistų partija.

Vyriausybės savo vykdomos valdžios požiūriu skiriasi mažiausiai dviem aspektais. Pirma, tai valdžios arba autoriteto centralizacijos laipsniu, t.

y. atliekamu vieno ar mažos grupės valdytojų, kurių negalima pakeisti liaudies noru, antra, visuomeninės ir asmeninio gyvenimo kontrolės intensyvumo laipsniu. Kraštutniai variantai – totalitarinis režimas, kai visavaldžia centralizuota ir kontrolė yra „totalinė”, ir demokratinis režimas, kai valdžia išskirstyta ir ribota. Pirmiausia totalitarinės ir demokratmės vyriausybės aptariamos kaip idealūs tipai, kurie toliau siejami su konkrečiomis dabartinėmis ir istorinėmis visuomenėmis.

1.1 Totalitarinės valstybės

Totalitarizmas – tai valstybės ir visuomenės susiliejimas, tokia visuomeninė sistema, kai vyriausybė visiškai kontroliuoja sociaiinį, politinį ir kultūrinį gyvenimą. Siekdama savo tikslų, vyriausybė visai neriboja jėgos. Keli asmenys gali laisvai persekioti, suimti ar ištremti visus savo oponentus.

Totalitarinė vyriausybė pasilieka teisę kontroliuoti kitas institucijas ir viso gyvenimo aspektus. Totalitarinės visuomenės nariai nei asmeniškai, nei jungdamiesi į grupes, beveik negali paveikti vyriausybės sprendimų. Vienintelė politinė partįja, kuriai vadovauja vienas asmuo arba nedidelė grupė, pateisina savo valdžios monopolį kokia nors oficialia ideologija, perima į savo rankas susisiekimo priemones, valdo ekonomiką, armįją ir naudoja terorą prieš vidaus ir užsienio priešus. Totalitarinės vyriausybės stengiasi valdyti ir organizacijas, profsąjungas, biznio asociacijas, jaunimo grupes, bažnyčią, mokyklą ir politines partijas.

Ištikimybė valstybei laikoma svarbesne už ištikimybę šeimai. Totalitariniai valdovai nenori dalytis vaidžia su kitomis institucijomis ir neleidžia joms susikurti valdymo bazės, kuri galėtų pakeisti status quo.

Atrodytu, kad nėra buvę tokios vyriausybės, kuri taip detaliai valdytų savo piliečių gyvenimą. Tačiau kai kurie praeities režimai buvo visai netoli nuo tos ribos. Tokia buvo hitlerinė Vokietija, Musolinio Italija, stalinistinė Tarybų Sąjunga.

Tarybų Sąjunga, ir kitos komunistinės valstybės buvo beveik totalitarinės, nors ir ne ekstremistmės. Devintame dešimtmetyje totalitarizmas šiuose kraštuose jau nebebuvo toks aktyvus, sumažėjo asmeninio žmonių gyvenimo kontrolė. Kai Gorbačiovas pradėjo viešumo politiką, buvo mažiau reaguojama į politinių pažiūrų išraiškas, protestus ir gyvenimo būdą.

1.2 Demokratinė valstybė

Šiuolaikinė valstybė dažnai įsivaizduojama kaip demokratinė.

Demokratijos sąvoka kilusi iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio žmonių valdžią. Demokratija gali būti aiškinama įvairiai. Demokratija gali būti įvardijama kaip žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių visuma, kaip politinis režimas, nusakantis esamą politinį procesą, ideologija, universali politinė vertybė.

Demokratinės valstybės idėja siekia dar antikos laikus, tačiau tai buvo demokratija tik tam tikrai visuomencs daliai. Demokratinė valstybė pergyveno tam tikrą evoliuciįą iki buvo pasiektas dabartinis lygis. Žymus teoretikas R.Dahl teigia, kad demokratija turi pasižymėti: 1) laisve kurti organizacijas ir į jas įstoti, 2) saviraiškos laisve, 3) balsavimo teise,

4) teise būti išrinktam į valstybines įstaigas, 5) politinių lyderių teise konkumoti dėl paramos ir rinkėjų balsų, 6) alternatyviais informacijos šaltiniais, 7) laisvais ir teisingais rinkimais, 8) valstybės politiką formuojančių institucijų priklausomybe nuo rinkėjų atiduotų balsų ir kitų pirmenybės teikimo būdų. Savo veikale ,,Pliuralistinės demokratijos dilemos“ tas pats autorius kalba apie sąlygas, būtinas politinei demokratijai egzistuoti. Jis mini: 1) kontrolę valdžios politiniams sprendimams, vykdorną per konstituciškai išrinktus tarnautojus, 2)

reguliarius ir teisingus rinkimus, kuriuose nėra naudojama prievarta, 3)

praktiškai visų suaugusių teisę dalyvauti rinkimuose, 4) ir jų teisę kelti savo kandidatūras rinkimuose, 5) piliečių teisę laisvai save realizuoti, nebijanl būti nubaustiems dėl politinių motyvų, 6) piliečių teisę ieškoti alternatyvių informacijos šaltinių, kuriuos gina įstatymas, 7) piliečių teisęjungtis į santykinai savarankiškas asociacijas ar organizacijas, įskaitant savarankiškas politines partijas ir interesų grupes.

Šiandien mokslininkai jau nebekalba, kad demokratinė valstybė reiškia

,,žmonių valdymą“, nes tai yra perdaug abstrakti sąvoka, neturinti konkrečiai apibrėžto turinio ir dvelkianti demokratijai nepriimtinu voliuntarizmu.

Viename žodynų demokratija apibūdinama kaip sekančių vertybių visuma: 1)

tamautojų atskaitomybė, 2) konstitucinis valdymas, 3) politinis pliuralizmas, 4) politinė konkurencija, 5) daugumos valdymas ir mažumų teisės, 6) individualizmas ir individo laisvės, 7) pilietinės laisvės.

Demokratįjos valstybė ir pati sąvoka žmonįjos istorijos bėgyje ne sykį yra save sukompromitavusi: demokratiniais lozungais buvo dangstomasi totalitariniuose režimuose ir karinėse diktatūrose. Jeigu demokratijos sąvoka daugian atspindi tam tikras vertybes pvz. toleranciją, kompromiso siekį, pagarbą kitai nuomonei ir kita, tai demokratinė valstybė gali būti apibūdinta remiantis trimis pagrindiniais kriterijais, kuriuos yra išskyręs

W.Ph.Shively . Bent vieno iš jų nebuvimas reiškia ir kitokį valstybės tipą.

Demokratinės valstybės bruožai yra sekantys: 1) reguliariai rengiami teisėti, konkumoįantys rinkimai, kuriuose partijos turi maždaug panašias galimybes, 2) egzistuoįanti ir politinių partijų, ir jų siūlomų politinių programų alternatyva t.y. piliečiai turi pasirinkimo galimybę, 3) visi piliečiai ir mažumos turi lygias teises ir laisves, kurias jiems garantuoja konstitucija ar kiti teisės aktai.

Demokratinė politinė sistema pati nesusikuria ir laikui bėgant pati neišsilaiko. Nors demokratijos idėja įrodė savo gyvybingumą žmonijos istorijos eigoje, bet jos įtvirtinimas nėra savaime užtikrintas. Dažnai demokratijos buvo trumpalaikės, ką rodo ir Lietuvos tarpukario laikotarpio patyrimas. Demokratiją suvokiant kaip tam tiktą laisvę, galim sakyti, jog laisvės poreikis yra įgimtas, tačiau sugebėjimas gyventi demolkratinėje visuomenėje turi būti išugdytas.

Demokra…tinėje visuomenėje daugumos valdžia turi derintis su kiekvieno žmogaus teisių užtikrinimu. Religinės, etninės, politinės ir kitos mažumų teisės turi būti garantuojamos. Mažumos teisės neturi priklausyti nuo daugumos geros valios ir negali būti panaikintos nubalsavus daugumai.

Mažumų teisės turi būti užtikrmamos, nes ir demokratiniai įstatymai, ir demokratinės institucijos garantuoja kiekvieno piliečio teises.

Demokratija grindžiama aktyviu ir laisvu piliečių dalyvavimu atskiros bendrijos, visos šalies gyvenime. Tiek pilietinės visuomenės, tiek ir demokratinės valstybės viena iš funkcijų stimuliuoti piliečių dalyvavimą, įsitraukimą į politikos darymo ir vykdymo mechanizmą, didinti pilietinio veiksmo efektyvumą, skatinti demokratinius piliečių įgūdžius. Dalyvauti visuomenės gyvenime individai gali jungdamiesi į įvairias visuomenines organizacijas, asociacijas, judėjimus. Politiniame šalies gyvenime jie gali dalyvauti būdami politinės partijos ar organizacijos nariais, dalyvaudami rinkimuose ir referendumuose ir kitais būdais. Tačiau visuomeninis ir politinis dalyvavimas nėra priešingi reiškiniai.

Atskirais atvejais visuomeninė veikla yra daugiau neformali (dalyvavimas nevyriausybinėse grupėse), tačiau tai nereišlda, kad ji negali būti susijusi su formalia visuomenės struktūra. Politinis dalyvavimas reiškia kitą dalyvavimo lygį, kuomet daugiau susiduriama su formalia visuomenės struktūra: atskiromis valdžios institucijomis. Tačiau dalyvavimas tiek visuomeniniame, tiek politiniame gyvenime įvardijamas pilietinio dalyvavimo terminu. Sąmoningas ir informuotas pilietis visad ras būdus dalyvauti.

2. Politika ir visuomenė

Viena iš sociologijos šakų yra politkos sociologija, tirianti politikos ir viosuomenės santykius, bandanti aiškinti politiką socialiniame kontekste, bandanti analizuoti politiką sosialiniame kontekste, analizuojanti socialinių ir politinių struktūrų, socialinio ir politinio elgesio santykius.

2.1 Šiuolaikinė valstybė ir pilietis

Šiuolaikinės valstybės atsiradimas siejamas su Napaleono karų pabaiga. Po 1815m. Vienos kongreso susiformuoja valstybė kaip didelė teritorija su pastoviomis sienomis, žmonės tampa susiję politiniais ryšiais, save ima suprasti kaip tam tikros valstybės pilietį. Tai sudarė sąlygas ne tik spartesniam pramonės bei prekybos vystimuisi, bet ir visuomenės pažangai.

Dauguma šiuolaikinių valstybių yra nacionalinės valstybės, susikūrusios nacijos pagrindu. Nacionalinės valstybės susijusios su nacionalizmo atsiradimu. Nacionalizmas gali būti apibūdinamas kaip tam tikrų simbolių ir tikėjimų visuma, užtikrinanti užtikrinanti priklausomumo konkrečiai elitinei – politinei bendruomeniai jausmą. Žmonėms būdinga priklausymo šeimai, giminiai, grupei, klanui ir kt. grupei jausmas. Tačiau priklausymas elitinei – bendruomenei jausmas gali būyi ne ką menkesnis.

Nacionalizmas atsirado kartu su šiuolaikine valstybe. Dauguma nacionalinių valstybių susikūrė iš atskirų vietinių bendruomenių, tad vietinio nacionalizmo apraiškos nėra retos. Pvz.: anglai kilę iš Škotijos,

Velso, pabrėždami savo priklausomybę šioms teritorinėms bendruomenėms, dažniau prisistato kaip škotai, velsiečiai nei anglai, bet būdami užsienyje jie save vadina anglais. Tas pats gali būti pasakytina ir apie aukštaičius, žemaičius, suvalkus ir dzūkus.

Nacionalizmas gali turėti tiek teigiamų, tiek ir neigiamų aspektų.

Žmonės gali didžiuotis savo valstybės praeitimi, jos žmonių pasiekimais, esama politine santvarka bei išsivystimo lygiu.

Konkrečios valstybės gyventojai vadinami jos piliečiais. Ilgą laiką tik atskiros visuomenės grupės turėjo tam tikrą priklausomybės politinei bendruomenei jausmą. Po Prancūzijos revoliucijos atsirado pilietybės sąvoka, reiškusi atsidavimą tai valstybei, tam tikras teises, laisves ir pareigas valstybei.

Prieš pradedant vardinti piliečių teise, svarbu paminėti prigimtines žmonių teises. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenamą, nuosavybę, laisvę, laimės siekimą. Šių teisių niekas negali suteikti ar dovanoti, bet jas reikia ginti, todėl kuriama valdžia. Vienas pagrindinių demokratijos principų skelbia, kad valdžia tarnauja žmonėms, bet žmonės negyvena tam, kad tarnautų valdžiai. Valstybė ir jos valdžia turi tarnauti žmogui.

Šalia prigimtinių yra ir kitos teisės, kurios gali būti suteikiamos.

Piliečių teisės gali būti suskirstytos į tris grupes: pilietines, politines, socialines. Prie piliečių teisių priskiriamos laisvė pasirinkti gyvenamą vietą, žodžio, pasisakymo, spaudos ir tikėjimo laisvė, susirinkimų ir susibūrimų laisvė, lygybė prieš įstatymus. Dažnai piliečių teisės traktuojamos kaip savaime suprantamos, tačiau tik 19a. pradžioje jos tapo realybe didesnei gyventojų daugumai. Čia reikėtų pastebėti, kad, JAV afriko

– amerikiečiams šiomis teisėmis pradėjo naudotis tik nuo šio amžiaus šeštojo dešimtmečio.

Piliečių teisė dalyvauti rinkimuose ir galimybė būti išrinktm, teisė būti politinės partijos nariu sudaro politinių teisių grupę. Visuotinė rinkimų teisė tapo visuotiniu reiškiniu tik šiame amžiuje. Dauguma šalių balsavimo teisę gavo vyrai, turintys tam tikrą nuosavybę, vėliau ši teisė buvo išplėst likusių vyru atžvilgiu. Prasidėjus moterų judėjimui šią teisę išsikovojo ir moterys. Iki pat II Pasaulinio karo pabaigos daugelio kolonizuotų valstybių gyventojų neturėjo nei pilietinių, nei politinių teisių, ir jas gavo tik pasibaigus kolonijiniam režimui.

Trečias piliečių teisių tipas yra socialinės teisės, t.y. teisės į minimalų pragyvenimą, tam tikras garantijas nedarbo atveju, minimalų darbo atlyginimą. Daugumoje valstybių, išskyrus Vokietiją, socialinės teisės buvo įtvirtintos paskiausiai, nes politinės ir pilietinės teisės su…daro pagrindą, kovoti dėl socialinių teisių įgyvendinimo. Po II Pasaulinio karo eilė ekonomiškai atsigavusių ir sparčiai pradėjusių vystitis Vakarų valstybių tapo pajėgios rūpintis bedarbiais, nepajėgiais, ligos užkluptais ir senais žmonėmis.

Valstybės ir politikos rolė žmonijos istorijos rolėje keitėsi . jei anksčiau valstybės vadovas į savo valdas žiūrėjo kaip į savo tėvoniją, visus laikė savo pavaldiniais, politiką suvokė kaip savo norų tenkinimą, tai dvidešimto amžiaus pabaigoje situacija iš esmės pasikeitusi. Dabar eilė valstybių gali būti apibūdinamos kaip gerbūvio valstybės (prisiima atsakomybę už minimalių gyvenimo standartų užtikrinimą kiekvienam asmeniui), kitos siekia tokiomis tapti. Politika tai nėra pavienių asmenų reikalas, nes į ją įsitraukę politinės partijos, interesų grupės, įvairios organizacijos bei koncernai.

Pastaruoju metu politikos rolė piliečių gyvenime išaugo: valstybė yra įsitraukusi į ne tik jai tradiciškai priskirtų funkcijų įgyvendinimą bei ekonomiką, bet ir į tokius neekonominius reikalus, kaip sveikatos, aplinkos apsauga ir kt. kalbant apie pokyčius visuomenėje negalima nepastebėti informacinės revoliucijos įtakos.

Išaugęs gyventojų išsilavinimo lygis įtakoja politinį pilečių išprūsimą. Dėl išaugusio išsilavinimo lygio ir informacijos šaltinių kiekio dabartiniai piliečiai pajėgūs susidoroti su politikos sudėtingumu ir priimti politinius sprendimus. Skirtingai nei anksčiau nebereikia tiek daug pastangų politinei informacijai gauti, pagaliau išaugo ir sugebėjimas vartoti tą informaciją.

Kadangi eilinis pilietis negali viso dėmesio koncentruoti tik politiką, domėdamasis visais politikos klausimais, pastebima tam tikra politinė specializacija, kuomet domimasi tik atskirais klausimais.

2.2 Politinės partijos ir rinkimai

Politinė partija tai tarpinė grandis, jungianti pilietį su valstybine valdžia. Žmonės jungiasi į politines partijas ir organizacijas, judėjimus siejami panašių idėjų ir tikslų. Politinė partija užtikrina politinį bendrumą ir interesų apjungimą. Būdama labiau organizuota pilie čių grupe ji gali lengviau įtakoti valdžią nei paskiras pilietis.

Pirmosios politinės partijos atsirado dar 19a. ir buvo panašios į elitinius klubus ir tik šiame amžiuje jos tapo masinėmis partijomis bei judėjimais. Politinės partijos gali būti nevienodo dydžio, skirtis savo struktūra, vienos jų gali vadintis partijomis, kitos turėti judėjimo ar sąjungos, centro pavadinimus.

Politinė partija tai organizacija siekianti politinės valdžios. Kai kurioms politinėms organizacijoms tokia galimybė gali būti apribota. Tai dažniausiai atsitinka tuomet, kai jų statusas nėra juridiškai įtvirtintas arba jos siekia nuversti teisėtą konstitucinę tvarką.

Pagal egzistuojantį Lietuvos politinių partijų įstatymą partijos ar judėjimo veikla negali prieštarauti Lietuvos konstitucijai, kitiems įstatymams ir partijos statutui (įstatams). Įstatymas draudžia steigti ir veikti partijoms, propaguojančioms ar praktikuojančioms rasinę, religinę, socialinę, klasinę nelygybę ir neapykantą, autoritarinio ar totalitarinio valdymo, valdžios užgrobimo prievarta metodus, karo ir smurto propagandą, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, tam, kas prieštarauja Lietuvos

Respublikos konstitucinei santvarkai ir nesuderinama su visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis.

Vienos politinės partijos kuriamos religiniu įsitikinimų (krikščionys demokratai), etniniu (škotų nacionaline partija Didž.Britanijoje) pagrindu, kitos atstovauja tam tikrus visuomenės sluoksnius (ūkininkų partija) ar gina konkrečius interesus (žaliųjų partija), dar kitos skiriasi savo reiškiamomis politinėmis nuomonėmis (liberalai, komunistai). Kiekvienos šalies politinės partijos pergyvena tam tikrą vystymosi evoliuciįą. Eilė dabartinių Lietuvos politinių partijų kilo iš plataus pilietinio judėjimo

,,Sąjūdis“, atsiradusio 1988m., kitos politinės grupuotės atsirado kaip tarpukario Lietuvos partijų idėjų tęsėjos arba susiformavo naujų idejų pagrindu.

Pagal ideologijas priimta politines partijas skirstyti į kairiąsias, dešiniąsias ir centro partijas. Kairiosios partiįos pirmenybę atiduoda socialinės lygybės ir teisingumo idėjai, dešinieji pasisako už individo laisvę ir gina privatinę nuosavybę, tuo tarpu centristai bando suderinti laisvės ir lygybės idėjas. Skirtingai nei dauguma Vakarų Europos partijų

JAV politinės partijos neturi savo ideologijos. Kai kurios partijos pagal savo idėjas gali būti įvardintos kaip kraštutinės, ekstremistinės partijos.

Tačiau pagal kai kurių valstybių įstatymus jų veikimas nėra uždraustas, nes tai būtų sutikta kaip tam tikros visuomenės dalies interesų eliminavimas, kas prieštarautų demokratijos idėjai.

Egzistuoja keletas politinių partijų sistemų modelių: vienpartinė, dvipartine, dviejų su puse ir daugiapartinė sistemos. Vienpartinės sistemos pavyzdžiu galėtų būti buvusi Sovietų sąjunga, kurioje komunistų partija buvo vienintelė teisėta partija. Dvipartinės sistemos pavyzdys – JAV, kur pastoviai dėl valdžios varžosi dvi politinės partijos: respublikonai ir demokratai. Vokietijoje nė viena iš dviejų didesnių politinių partijų negali laimėti rinkimų be trečios mažesnės partijos pagalbos, ir tai yra dviejų su puse partinės sistemos pavyzdys. Daugiapartinė sistema būdinga

Prancūzijai, kur dėl valdžios konkuruoja daugybė politinių partijų.

Daugiapartinės sistemos pranašumas tame, kad gali būti atstovaujami įvairūs interesai, kurie kitose sistemose gali būti ir neišgirsti. Tačiau tokia sistema pasižymi valdž…ios nestabilumu, nes esančios valdžioje politinės partijos ne visuomet sugeba suderinti skirtingus interesus ir pasiekti konsensusą, dėl ko ir kyla vyriausybės krizės.

Pastebima bendra tendencija, kad politinės partijos praranda savo įtaką, mažėja jų narių skaičius, jų vietą bando užimti įvairios spaudimo grupės, bandančios įtakoti politiką, ar atskiri lobistai. Rinkėjai vis daugiau informacijos gauna ne iš politinės partijos, bet iš TV ir spaudos. Tačiau netikslu būtų kalbėti apie partįjų nykimo žymes. Politinės partijos privalo prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, norėdamos išlaikyti savo įtaką ir šalininkus.

Tautos atstovavimas praktiškai realizuojamas politiniais rinkimais. Gali būti renkamas parlamentas, vietos valdžios organai, prezidentas. Rinkimai demokratinėje visuomenėje yra vertinami kaip konkuruojančios politikos požymis. Jie atlieka dvejopą funkciją: 1) užtįkrina žmonėms galimybę pasirinkti lyderius ir politiką, 2) mobilizuoja piliečius ir valdžia gauna jų paramą valdyti ir reprezentuoti. Politinės partijos rinkiminės kampanijos metu turi galimybę konkuruoti dėl valdžios.

Rinkimai – viena iš demokratinių mstitucijų, tačiau jie turi būti konkurenciniai, reguliarūs, visuotiniai, aiškiai apibrėžti. Opozicinėms partijoms turi būti suteiktos vienodos galimybės dalyvauti rinkimineje kovoje. Demokratinėje visuomenėje valdžia privalo jsisavinti, kad ji nėra amžina ir gali būt pakeista. Bet kokių rinkiminių teisių ribojimas, trukdymas dalyvauti pažeidžia rinkimų visuotinumo principą. Rinkimai neturėtų būti kova už būvį ar dėl valdžios, bet siekis pasitarnauti žmonėms.

Rinkimai – tai pati betarpiškiausia ir labiausiai daugeliui piliečių prieinama dalyvavimo politiniame procese forma. Politinius rinkimų klausimus tvarko konstitucijoje nustatyta rinkimų teisė ir rinkimų sistema bei atskiri rinkimų įstatymai. Esantys rinkimų įstatymai, nustatantys jų rengimo ir vykdymo procedūrą, turi įtakos piliečių aktyvumo mastui.

Egzistuoja trys skirtingos rinkimų sistemos: daugumos, proporcinė ir mišri. Lietuvoje egzistuoja mišri rinkimų sistema, kuomet dalis parlamento narių renkami pagal daugumos (mažoritarinės), kita dalis pagal proporcinę rinkimų sistemą. Daugumos sistemos atveju išrenkamas kandidatas, gavęs daugiausia balsų. Poiitinė partija, rinkėjams pateikusi savo kandidatų sąrašą ir rinkimų metu peržengusi 5% barjerą, gali pretenduoti į atstovavimą Seime. Pagal nusistovejusią praktiką daugumos rinkimų sistema galioja tose šalyse, kur dominuoja dvi didelės politinės partijos (Didž.

Britanija), tuo tarpu šalyse, kuriose gausu įvairių partijų, įsitvirtinusi proporcinė rinkimų tvarka (Prancūzija).

Piliečių asmeninį apsisprendimą balsuoti lemia trys faktoriai: partinis šališkumas, nuomonė konkrečiu klausimu, kandidato imidžas. Didelę įtaką rinkėjų aktyvumui turi socialinės-ekonominės sąlygos. Teigiama, kad kuomet piliečiai patenkinti esarna socialine-ekonomine situacija jie yra labiau pasyvūs nei tuomet, kai jie nori konkrečių pokyčių politikoje. Rinkėjų pasirinkimą lemia trumpalaikiai ar ilgalaikiai faktoriai: kartais rinkėjų apsisprendimą lemia asmeninė ekonominė situacija arba remiamasi platesniu ekonominiu kontekstu: vertinama bendra šalies ekonominė situacija.

Eilė atliktų politinės socializacijos studijų įrodė, kad pradinė orientacija į partijas atsiranda gana anksti. Pagrindinę rolę šiame socializacijos procese vaidina šeima. Tėvų užuominos apie partijas šeimyninių diskusijų metu formuoja vaiko partinį šališkumą, ir tik daug vėliau imama suvokti, už ką viena ar kita partija pasisako. Su amžiumi partinis šališkumas stiprėja, arba tiksliau būtų pasakyti – parama partijai tęsiasi. Simpatizavimas politinei partįjai svarbus…, nes įo pagrindu gali formuotis piliečių politinio pasaulio supratimas.

Sumažėjęs simpatizavimas politinėms partijoms reiškia, kad dažnai balsuojant remiamasi atskiromis išsakomomis nuomonėmis. Balsavimas už atskirus klausimus įvardijamas kaip racionalių, išprususių rinkėjų bruožas.

Tai reiškia, kad piliečiai domisi, turi savo nuomonę, žino partijos ar kandidato poziciją tuo klausimu. Tačiau tai dar nereiškia, kad kiti nėra pajėgūs balsuoti atskirais klausimais. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti faktą, kad tik 5% amerikiečių 1971 m. domeįosi sveikatos apsaugos programomis, skirtomis senyvo amžiaus žmonėms, bet net 80% buvo potencialūs balsuotojai už tokias programas.

Rinkiminės kampanijos kaskart sulaukia vis daugiau masinės mformacijos priemonių dėmesio, todėl tai turi didelę reikšmę kandidatų imidžo kūrimui.

Riiikėjai kreipia dėmcsį į asmenines kandidato savybes, kurios galėtų įtakoti jo veiklą užimant postą. Amerikos rinkėjams labiausiai imponuoja trys asmeninės kandidato savybės: integralumas, patikimumas ir kompetencija, kas leidžia teigti, kad dėmesys kreipiamas ne tik į asmenines kandidato savybes, bet ir į politiką. 1993m. renkant Lietuvos prezidentą daugeliui imponavo A.Brazausko turima politinė patirtis, esamos situacijos pažinimas, vienybės su tauta idėja.

2.3 Piliečių dalyvavimas

Kiekvienas asmuo turi tam tikras politines orientacijas į vykstantį politinį procesą, kurios atspindi jo mintis, jausmus ir vertinimus.

Politmis elgesys tai konkreti politinių orientacijų išraiška, pasireiškianti ne tik rinkimų metu. Tai ir prildausymas politinėms partijoms bei organizacijoms, kontaktai su valstybės ar vietos valdžia, dalyvavimas politinėse sueigose ar mitinguose, finansinė parama ir kita.

Politinis elgesys gali būti įvardytas politinio dalyvavimo terminu, kuris apima ne tik aktyvų, bet ir pasyvų buvimą politinėje sistemoje. Ne tik politinis elitas, aktyvūs piliečiai, bet ir apolitiškai nusiteikusi visuomenės dalis yra politinio proceso dalyviai. Politinio proceso dalyviu tampama ne tik atliekant pilietinę pareigą per rinkimus, dalyvaujant politinių partijų veikloje, bet ir mokant mokesčius valstybei, užimant tam tikrą darbo vietą, t. y. dalyvaujant politikos įgyvendinime. Tad, nepaisant mūsų norų visi mes esame politinio proceso dalyviai, nes gyvename tam tikroje politinėje sistemoje.

Politinis dalyvavimas apima ir politinį įsitraukimą, ir politinį įtraukimą į politinį procesą. Politinio įtraukmio terminas daugiau akcentuoja politinių institucijų vaidmenį, piliečių pasyvumą ta prasme, kad jie nori to ar ne, dalyvauja įgyvendinant politiką, t.y. praktiškai realizuojant jstatymus, sprendimus, potvarkius. Politinio įsitraukimo sąvoka atspindi piliečių politinio dalyvavimo intensyvumą, t.y. sąmoningą piliečių dalyvavimą ar nedalyvavimą politiniame gyvenime. Sąmoningumo akcentavimas pabrėžia, kad piliečiai patys laisva valia pasirenka politinio dalyvavimo formą ir dažnį.

Amerikiečių sociologai G.Almond ir B.Powell skiria tris pagrindinius politinio elgesio modelius: 1) dalyvavimą, 2) pasyvumą, 3) apolitiškumą ir nusišalinimą. Pirmasis elgesio modelis įvardytas dalyvavimo terminu.

Dalyviai nuolatos domisi vykstančiu politiniu procesu, įvykiais, asmeniškai dalyvauja politiniame gyvenime. Tačiau tai dar neįpareigoja suvokti, kad visi dalyvių veiksrnai yra pagrįsti, logiškai argumentuoti ir pažangūs.

Dalyvių kategorija nėra vienalytė. Objektyvia informacija, kompetencija, atsakomybės už savo veiksmus suvokimu besiremiantys asmenys, kurie daugiau vadovaujasi protu nei jausmais, sudaro vieną dalyvaujančių sparną. Kita dalis, besiremianti savaip suprasta ir savaip traktuojama informacija, daugiau gandais nei tikrais faktais, jausmais, o ne protu, aktyviai norintys dalyvauti politiniame gyvenime, taip pat yra politinio proceso dalyviai.

Kitas modelis – visiška pateiktojo priešingybė: tai – apolitiškumas ir nusišalinimas. Asmenys, užimantys tokią poziciją, dažniausiai vadovaujasi principu „aš nieko negaliu pakeisti todėl nieko ir nedarau”. Jie nesidomi politika, nesiekia žinių, neigiamai vertina bet kokį dalyvavimą. Jų poziciją nebūtinai apsprendžia politinė aplinka, dažniausiai tai sąlygota pačios asmenybės. Bet politinis pasyvumas dar nereiškia bendrojo individo pasyvumo.

Tarpinę grandį tarp dalyvavimo ir nusišalinimo sudaro individai pasižymintys pasyvumu. Į asmeninį dalyvavimą politiniame gyvenime jie žiūri neigiamai arba neutraliai, menkai domisi politika, nors gali būti pakankamai mformuoti. Dažnai jų pasyvumą nulemia nusivylimas politika, nes turėdami pakankamai informacijos apmąstymams ir stebėdami politinį procesą jie mato, kad tai, kas skelbiama, neatitinka to, kas daroma. Pasyvi pozicija dar nereiškia visiško atsiribojimo nuo politinių veiksmų. Turimas pareigosjausmas gali įpareigoti juos dalyvauti rinkimuose.

Kiekvienoje visuomenėje galima rasti visus išvardytuosius politinio elgesio modelius. Jų tarpusavio santykis, vieno modelių persvara leidžia aptarti esamą tautos politinę kultūrą. Pol…itinis elgesys ir politinės pažiūros yra tarpusavyje susiję. Kartais politinių pažiūrų ir politinės savimonės pagrindu formuojasi politinis elgesys, tačiau neabejotinas yra ir atvirkščias ryšys, kai politinis elgesys veikia politinę sąmonę, formuoja atitinkamas nuostatas. Kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti politinių orientacijų ir politinio elgesio santykio kryptį nėra paprasta, pagaliau įtaka gali būti abipusė.

Grįžtant prie piliečių dalyvavimo būtina paminėti, kad yra skiriamos tradicinės ir netradicinės dalyvavimo formos. Prie tradicinių dalyvavimo formų skiriami balsavimas rinkimų ar referendumų metu, įsitraukimas į rinkiminę kampaniją, bendruomeninė veikla. Dalyvavimas rinkimuose vertinamas kaip labiausiai paplitusi piliečių dalyvavimo forma. Balsavimas yra gana paprastas, nereikalauįantis iniciatyvos ar bendradarbiavimo veiksmas.

Teigiama, kad demokratijos sėkmė priklauso nuo piliečių dalyvavimo politiniame procese ir pačios politinės sistemos lankstumo, reaguojant į piliečių reikalavimus. Paskutiniu metu daugelis Vakarų demokratinių valstybių pergyvena rinkėjų aktyvumo sumažėjimą. Nors, toli gražu, ne visi asmenys yra geri ir pavyzdingi piliečiai, demokratija vis tiek egzistuoja.

Atsakymą pateikia politinės kultūros klasikas G. Almond, kalbėdamas apie potencialiai aktyvų pilietį, kuris iškilus realiai demokratijos grėsmei pultų ją ginli arba netylėtų, pastcbejęs valdininkų piktnaudžiavimo užimama padėtimi ar visuomenės gerove atvejus.

Skirtinguose politiniuose režimuose rinkėjų aktyvumas nėra vienodas.

Autoritarinėje sistemoje rinkėjų aktyvumas yra forrnalus ir fiktyvus kriterijus: rinkimuose dalyvauja 90-100% piliečių. Demokratinėse šalyse rinkėjų aktyvumas svyruoja 50-80% rėmuose. JAV ir Šveicarijoje nacionaliniuose rinkimuose dalyvauja tik apie pusę piliečių, Vokietijoje apie 80%, Anglijoje ir Prancūzijoje 70-90% ribose. Vieni iš pavyzdingiausių balsuotojų yra australai (94%) ir islandai (88%).

Bendrą rinkėjų aktyvumą lemia partijų konkurencijos aštrumas, rinkimų pobūdis, esama politinė kultūra, socialiniai bei ekonominiai faktoriai.

Įsitraukimas į rinkiminę kampaniją reikalauja daugiau laiko ir pastangų, vciksmų koordinavimo. Bendruomeninė veikla apima atskirų grupių pastangas spręsti socialines ar visuomenines problemas. Demokratinėje visuomenėje veikia daugybė vietinių teritorinių ir bendranacionalinių organizacijų. Dauguma jų yra tarpininkai tarp individo ir valdžios institucijų. Tokios organizacijos atlieka vaidmenį, kurio negali atlikti valdžia, suteikia žmogui galimybę įgyvendinti piliečio teises ir pareigas.

Per tokias organizacijas individas gali įsitraukti į problemų svarstymą ir sprendimą. Autoritarinėje valstybėje tokių organizacijų veiklą kontroliuoja, riboja, seka ar prižiūri valdžia. Demokratinėje visuomeneje, kur valdžios kompetencija aiškiai nustatyta ir apribota, tokios organizacijos yra nepriklausomos ir dažnai net daro spaudimą tai valdžiai.

Amerikiečiai dar nuo 19a. garsėja įsitraukimu į piliečių grupes:

1987m. apie 34% amerikiečių, Vokietijoje 1989m. apie 12%, Anglijoje 10 –

14% piliečių priklausė įvairioms piliečių grupėms.

Dalyvavimą lemia trys faktorių grupės: asmeninės charakteristikos (socialinis statusas, amžius, išsilavinimas, lytis), grupės įtaka (partinė identifikacija, dalyvavimas kitose visuomeninėse organizacijose), politiniai požiūriai (prioritetai). Šie faktoriai gali būti ir persipynę.

Daugelio tyrimų metu pastebėta, kad su amžiumi didėja rinkėjų aktyvumas, kiek aktyvesni rinkimų metu yra labiau išsilavinę piliečiai. Labiau išprusę piliečiai linkę būti aktyvesniais tiek visuomeniniame, tiek ir politmiame gyvenime.

Kuomet pasirodo, kad teisėtų priemonių… pagalba sunku pasiekti norimus tikslus bei idealus, atskiros grupės ar individai gali griebtis netradicinių veiksmų. Prie netradicinių dalyvavimo formų skiriama:

revoliucijos, peticijų rašymas, dalyvavimas teisėtose ir ne demonstracijose, boikotai, nelegalūs, bet taikūs kovos metodai (pastatų užėmimas), žiauri kovos forma, kuomet asmenims ar nuosavybei daroma žala.

Pats ekstremaliausias kovos būdas yra revoliucija, kuomet naudojant jėgą siekiama pakeisti esamą politinį režimą (1917m. spalio revoliucija

Rusijoje). Taikios revoliucijos pavyzdys gali būti 1989m. pokyčiai Rytų ir

Centrinės Europos Šalyse.

Kiekvienoje valstybėje demonstracijoms organizuoti yra nustatyta tam tikra tvarka, kurios būtina laikytis. Pagal Lietuvoje esamus įstatymus norint organizuoti demonstraciją ar mitingą reikalinga iš anksto pranešus vietinės valdžios atstovams gauti specialų leidimą. Grupė ar organizacija negavusi tokio leidimo gali nuspręsti organizuoti tokį susibūrimą, tuomet toks renginys bus laikomas neteisėtu.

Peticijas pasirašinėja daugelis žmonių (75% britų ir 70% amerikiečių)

todėl kai kurie kelia klausimą, kodėl tai laikoma nekonvencinio (netradicinio) dalyvavimo forma. Protestas kaip dalyvavimo forma gana priimtina ir gali būti paaiškinta. Protesto šaknys glūdi nusišalinime ar frustracijoje. Pagalšią pozicįją augantis nepasitenkinimas įgauna politinį atspalvį ir išreiškiamas veiksmu prieš politinį veikėją ar objektą.

Protestuose linkę dalyvauti žemesnio statuso, jaunesni asmenys, mažumos.

rotestas gali būti suvokiamas kaip alternatyvi priemonė tikslui pasiekti.

Kartais protestuoja liberalai, progresyvių pažiūrų asmenys tikėdamiesi būti išgirsti. Protesto politika atkreipia dėmesį į problemą ar organizaciją.

Tik mažuma – 1-2% piliečių dalyvaudami imasi teroristinių ar žiaurių kovos veiksmų. Panašių veiksmų griebtis yra linkę nacionalinės mažumos, kraštutinių politinių pažiūrų atstovai. Kaip pavyzdį galima pateikti baskų separatistų veiksmus Ispanijoįe ar airių nacionalistų išpuolius Didžiojoje

Britanijoje. Panašių veiksmų imamasi kuomet norima atkreipti ne tik vietinės bendruomenės, bet ir pasaulio politikų bei bendruomenės dėmesį į esamas problemas, bandant destabilizuoti esamą padėtį šalyje. Kadangi visuomenės mažuma dalyvauja tokiuose žygiuose, galima teigti, kad piliečiai nori dalyvauti pagal politinio proceso taisykles, o ne griauti demokratiją.

3. Laisvas žmogus !

Laisvė mąstyti, laisvė kalbėti ir laisvė veikti – svarbiausi demokratijos bruožai. Tačiau tokiomis laisvėmis šiais laikais operuojama ne kaip pagalbinėmis priemonėmis, bet kaip įrankiais savo tikslams realizuoti.

Pati demokratija iš esmės yra ne kas kita, kaip įgyvendintas tautos suverenitetas. Kada XVII-XVIII amžiuje Anglijoje ir Prancūzijoje buvo nuverstos absoliutinės monarchijos, o monarcho suverenitetas pripažintas tautos nuosavybe, tada ir pradėjo kurtis pirmosios demokratinės valstybės.

Šiandien demokratija yra laikoma universalia vertybe, kurią įgyvendinti siekia praktiškai visos pasaulio tautos. Kiekvienos valstybės vyriausybė stengiasi bent jau vaizduoti, kad yra demokratiniu būdu sudaryta. O

demokratija pamažu tampa priemonė, kuria puikiai naudojasi visi politikai, atitinkamuose rinkimuose gavę mandatą tvarkyti tam tikrus valstybės reikalus ir atstovauti rinkėjų interesus. Tačiau visos Lietuvoje šiuo metu esančios ir kokią nors galią turinčios institucijos yra vienaip ar kitaip susiję su politine-partine veikla.

Mūsų valstybėje šiuo metu įsitvirtinusi daugiapartinė sistema, tad pasistengę galėtume suskaičiuoti daugiau nei 30 politinių partijų, kurios, remdamosis sau priimtina ideologija, stengia…si realizuoti savo mintis.

Kiekvienas pilietis būdamas laisvas ir turėdamas politinių ambicijų ar bent jau manydamas, kad vienaip ar kitaip gali įtakoti Lietuvoje vykstančius procesus, gali priklausyti bet kokiai politinei partijai.

Narystė partijoje gali reikšti pirmąjį žingsnį į platesnius politinius vandenis, nes kiekvienoje politinėje partijoje galima kilti karjeros laiptais.

Sėkmės formulė čia yra labai paprasta: ji priklauso nuo to, kiek bendraminčių ar įtakingų žmonių tave supa, kiek partijos vykdoma politika yra priimtina liaudžiai ir, neabejotinai svarbiausia – politinis aktyvumas tiek partijos viduje, tiek už jos ribų. Proceso paprastumas ir yra mūsų iškeltos problemos esmė.

Viena vertus, partija tampa dirva politiniams karjeristams ugdyti, kas yra tokios struktūros privalumas, kita vertus – struktūra negarantuoja politinių veikėjų kompetencijos: atrankos mechanizmas čia grindžiamas vidinėmis partijos taisyklėmis ir asmens populiarumu. T.y. –

kiekvienoje partijoje, stengiantis iškovoti tam tikrų pozicijų valstybiniame sektoriuje, atsiranda asmenybių, kurios tokias pozicijas užimtų problema. Aukštasis išsilavinimas ir atitinkamos teorinės bei praktinės žinios, taip pat valstybės sąrangos žinojimas ir minimali (bet privaloma) politinė patirtis dar nėra efektyvaus pareigų vykdymo garantas.

Savo patirtį bei išsimokslinimą valstybės intelektualinis elitas linkęs realizuoti labai skirtingais būdais. Užuot tarnavę valstybei, dauguma jų visas savo intelektualines ir kūrybines galias sutelkia asmens naudai bei materialinei gerovei didinti. Užimamos pozicijos tampa dar vienu įrankiu, o galimų sprendimų svarba bei poveikis valstybės funkcionavimui nukeliami į antrą planą. To priežastis – laisvas žmogus, kuriam pilietinė laisvė suteikia ir apsisprendimo laisvę, bei partijose griežtos disciplinos ir reikalavimų nebuvimas.

Dabartinė Lietuvos situacija pasikeitusi beveik radikaliai –

pokomunistiniu partiniu elitu tapo natūralios atrankos būdu išpopuliarėjusių bei užimančių svarbias pozicijas, didele dalimi savamokslių vietinės reikšmės politikų sluoksnis. Minimali patirtis ir tam tikros srities teorinių žinių stygius tampa nors ir nereikšmingas, bet akivaizdus valstybinio mąsto problemų šaltinis. Į politiką ateina žmonės, kurių išsilavinimo pobūdis ir lygis yra labai įvairus, o jų interesai yra daugiau asmeniniai nei visuomeniniai. Visgi, tokių politikų akivaizdžiai daugėja, nes ir pati politika dabar panašėja į gerai apmokamą verslą.

Partijos savo veiksmais tarsi vykdo labai miglotos kilmės, bet stambaus mąsto užsakymus. Lobizmas ir korupcija įgauna vis didesnį pagreitį – didelį vaidmenį pradeda vaidinti materialinė atskiros partijos, ar jos ideologų padėtis. Net ir tada, kai iškyla kokio nors politinio sprendimo ar naujo įstatymo poreikis, partijos sprendžia ar tokio sprendimo turinys atitinka ir neprieštarauja jų pasirinktai ideologijai, bet pamiršta, kad kiekvienas politinis sprendimas vienaip ar kitaip paliečia ir šalies gyventojus.

Populiarumo visuomenėje ir vykdomos politikos svarba iškyla tik tuomet, kai artėja rinkimai.

4. Atvira visuomenė!?

Kiekviena partija artėjant neišvengiamoms permainoms pagaliau prisimena, kad pati pirmoji ir pagrindinė jų paskirtis – tarnauti tautai ir ginti jos interesus. Suprantama, kad, vadovaujantis demokratijos samprata, politikai yra tautai, bet ne tauta jiems. Visgi, reikia pripažinti, kad į demokratiškumą mūsų valstybėje žiūrima iš tamsiosios pusės – liaudies atstovus dabar reikia ne rinkti, bet ,,paprašyti atstovauti“ tautą.

Artėjant rinkimams, kiekviena partija ima varžytis dėl pozicijų visuomenėje: padaugėja populistini…ų sprendimų ir veiksmų, kuriuos žiniasklaida pateikia kaip savotišką reklamą.

Kiekvienas politikas, stengdamasis išlaikyti turimas pozicijas ir pakelti savo reitingą partijos viduje, prieš rinkimus vis dažniau pasirodo televizijos laidose, rašo straipsnius, kuriuose akcentuojamos pačios skaudžiausios šalies vidaus ir išorės problemos.

Dar geriau, jeigu viešai pradedama kritikuoti vienos ar kitos partijos ideologija bei vykdoma programa – išprovokuojamas skandalas, kuris labiau nukreiptas ne į pačios problemos esmę, bet į potencialius rinkėjus. Valstybė tokiu atveju tampa tarsi aukcionas, kuriame mandatai perkami už tariamą pasitikėjimą ir dirbtinus pažadus. Bet visuomene politikai čia naudojasi tarsi rinka, kurioje stengiasi kuo brangiau tokius pažadus parduoti.

Būtent tokioje situacijoje ir išryškėja tariamas visuomenės atvirumas. Ji tarsi kempinė sugeria visą sklindančią informaciją, kuri yra pateikiama taip, kad sukeltų kuo didesnį atgarsį.

Žmonės reaguoja į žiniasklaidos siunčiamus signalus, bet netampa atviresni vienas kitam, o jų turimos problemos yra per nelyg paprastos, kad galėtų būti išspręstos viešai atsivėrus ir pateikus konkrečius reikalavimus savo išrinktiems atstovams – kiekviena demonstracija ar piketas dažnai traktuojami kaip nesusipratimas.

Dar daugiau – demonstracijos dažnai inicijuojamos tų, kuriems tariamai ,,ne vis vien“, tačiau toks poelgis vėlgi gali būti traktuojamas kaip eilinė priešrinkiminė akcija. Visuomenė čia ne gina savo interesus, bet suteikia galimybę išgarsėti lyderiams. Jos atvirumas ir patiklumas, kylantis iš nusivylimo ir tikėjimo, kad gali būti kitaip, tampa dar vienas įrankis asmeninėms atskirų žmonių ambicijoms ir norams tenkinti.

5. Politinė atmosfera Lietuvoje

Ekonominė krizė, nestabili politika, vyriausybės krizė, nepasitikėjimas, korupcija, lobizmas – tokie terminai tapo patys populiariausi Lietuvos žiniasklaidos žodyne. Iš televizoriaus ekrano į mus kiekvieną dieną žvelgia politikai ar politologai, kurie nuolat aiškina vieno ar kito politinio žingsnio motyvus ir galimus padarinius. Dar daugiau tariamai naudingos informacijos mes galime rasti periodinėje spaudoje – nė vienas bent kiek svarbesnis įvykis nelieka pamirštas ir neįvertintas.

Kiekviena politinė aktualija mums peršama tarsi pats svarbiausias dalykas, kuris gali lemti mūsų valstybės ateitį.

Bet ką tai galėtų reikšti eiliniam žmogui, kurio pats didžiausias rūpestis pavalgyti ar bent jau stengtis dirbti ir uždirbti, kad jo šeima būtų pavalgiusi. Greičiausiai nieko – nedaug yra tokių, kuriems lieka laiko pagalvoti apie tai, kas vyksta už jo privataus gyvenimo ribų. Dar daugiau, nerasdami kitos išeities, žmonės pamažu užsidaro savo susikurtame pasaulėlyje – bent čia jie gali jaustis saugiai, tiksliau – manyti, kad yra saugūs. Tariamas saugumas jiems garantuoja teisę ir galimybę atsiriboti, ar bent jau apsisaugoti, nuo valstybinio mąsto reikalų, kuriems jokios tiesioginės įtakos eilinis žmogus realiai net ir negali turėti.

,,Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkyti pasaulį, tačiau manoji žino, kad jo nepertvarkys. Jos užduotis galbūt dar sunkesnė – neleisti, kad šis pasaulis suirtų.

Paveldėjusi demoralizuotą istoriją, kurioje persipynė žlugusios revoliucijos, nebesuvaldoma technika, negyvi dievai ir mirusios ideologijos, kai menkų gabumų valdžios šiandien gali viską sunaikinti, bet jau nebesugeba įtikinti, kai protas tiek smuko, kad tapo neapykantos ir priespaudos tarnu, ši karta, remdamasi vien neigimu, turėjo atkurti savyje ir pasaulyje nors trupinėlį to, ką mes vadiname tauriu gyvenimu ir tauria mirtim.” Skaitydami tokius žodžius turėtume susimąstyti, nes šiuo metu jie lygiai taip pat aktualūs ir prasmingi, kaip prieš keturis dešimtmečius, kai juos ištarė A. Kamiu.

Tuometinė situacija buvo gana sudėtinga, nes Europa buvo nualinta antrojo pasaulinio karo – reikėjo atkurti daugelio valstybių politines ir ekonomines sistemas. Dabar Lietuvos politikai lyg ir turi atitinkamų sistemų vizijas, tačiau neatsiranda nė vieno, kuris tokias vizijas galėtų tinkamai realizuoti.

Sunku įvardinti bent vieną, kiek nors svarbesnę, tokio nesugebėjimo priežastį, bet, patyrinėjus dabartinių Lietuvos politikų veiklą, peršasi praktiškai pagrindžiamas ir visiškai įtikinantis atsakymas – nekompetencija ir praktikos stoka. Profesionaliam politologui toks pareiškimas gali atrodyti labai primityvus ir neetiškas.

Tačiau, žvelgiant eilinio piliečio akimis, peršasi išvada, kad būtent dabar Lietuvoje prasidėjo ne tik politinė ar ekonominė, bet ir asmenybių krizė. O tokios išvados reikalingumas tampa neabejotinas tik tada, kai nubraukiama visa valstybės struktūrinė sąranga su jos institucijomis ir daugiau ar mažiau reikšmingomis pozicijomis, kurioms priskiriamos atitinkamoms sritims koordinuoti reikalingos funkcijos. Toks veiksmas reikalingas, kad tam tikrą valstybinį postą užimantis asmuo negalėtų būti vertinamas žvelgiant per jo užimamų pareigų ir atliekamų darbų prizmę.

Tenka pastebėti, kad šiuo metu Lietuvoje ne pozicijos tarnauja žmogui, bet atvirkščiai – konkrečios pareigos, kaip branduolys, reikalauja judintojo – žmogaus, kuris suteiktų šiam energiją ir kryptingumą. Vadinasi, tik atsikračius visų šių, iškreipiančių kiekvieno vertinimo esmę, priedų, prieš mus liks personalija, kurią kritikuoti ar teisti bus daug paprasčiau.

Žmogus, o ne jo užimamos pareigos turėtų būti ypatingai akcentuojamas dalykas. Taigi…, asmenys, bet ne jų užimamos pareigos turėtų būti vertinamos kritiškai. Nors tai ir nėra esminė dabartinės Lietuvos politinės ir ekonominės krizės priežastis, tačiau reikia pripažinti, kad būtent tai yra pagrindas, kuriuo remdamiesi galėtume daryti atitinkamas išvadas ir ieškoti įtikinamesnių krizės priežasčių.

6. Praktinė dalis. Tyrimas

Respondentai buvo apklausti anketiniu būdu. Anketoje buvo peteiktas 18

klausimų. Apklausos metu buvo apklausta 50 žmonių: 19 vyrų ir 31 moteris.

Visi respondentai nuo 16 metų amžiaus ir visi jie gyvena Panevėyje.

Be anketos buvo dar aplankytos Lietuvos Vyriausybës, Seimo, Lietuvos

Statistikos Departamento svetaines Internete.

Rinkėjų aktyvumas

Rinkėjų aktyvumas per paskutiniuosius LR seimo rinkimus, vykusiuis

2000m. spalio 8d., buvo – 70%. Bet paklausus kelis kartus iš viso jie dalyvavo rinkimuose buvo gauti tokie duomenys:

|1 karta |20% |

|2 kartus |26% |

|3 kartus |8% |

|4 kartus |14% |

|Visus kartus |24% |

|Iš viso nedalyvavo |8% |

Apklausos duomenys rodo, kad rinkimuose iš pareigos dalyvauja 50(, 18(

– Tėvynės patriotai ir mano, kad jų balsas gali pakeisti Lietuvos gyvenimą,

20( – beprasmybė, 2( – nebuvo informuoti, 10( parašė savo atsakymus, kad rinkimuose balsavo dėl įdomumo, tikėjosi ,kad jų balsas gali pakeisti valdžią, o nebalsavo nes tingėjo arba dar negalėjo balsuoti (1 grafikas(.

Iš pareigos balsuoja visų amžių žmonės, bet daugiau jaunesni. Tuo tarpu vyresni daugiau balsuoja iš patriotizmo, manydami, kad gali kąnors pakeisti.

1 grafikas

Domėjimasis politika ir žinios apie politinę sistemą

Respondentams buvo pateiktas bendro pobūdžio klausimas: ,,Ar Jūs domitės politika?“ Apibendrinti atsakymų rezultatai rodo, kad 28%

respondentų domisi politika, 56% – kartais, 16% – visiškai nesidomi

(2grafikas)

2 grafikas

Respondentų buvo prašoma nurodyti, kokie asmenys užima tam tikras pareigas valstybės institucijose. Jų pavardes žmonės nurodė taip:

| |Teisingai |Neteisingai |

|LR prezidentas |96% |4% |

|Seimo pirmininkas |82% |18% |

|Ministras pirmininkas |70% |30% |

|Socialinės apsaugos ir darbo |62% |38% |

|ministrė | | |

Tyrimas parodė, kad nuo žmogaus užimamų pareigų tam tikroje valstybės institucijose yra žinoma jo pavardė. Dauguma respondentų, nežinojusių minėtų pareigūnų pavardžių, beveik ar visai nesidomi politika.

Visuomenė ir individas

Ką pasirinkti – asmens laisvę ar lygybę (3 grafikas).

3 grafikas

Renkantis asmens laisvę ar lygybę, pirmenybę lygybei linkę teikti yra vyresni žmonės (virš 30m. – 38%), o asmens laisvei jaunesni ( iki 30m. –

36%).

Paklausus ar Lietuvoje yra gerbiamos žmonių teisės atsakymai pasiskirstė taip (4 grafikas)

4 grafikas

Valdžios veiksmų vertinimas visuomenės požiūriu

Kad Lietuvos valdþia visuomet priima teisingus sprendimus, mano tik

10% gyventojų. Kad taip atsitinka tik kartais – net 62%, o kad taip beveik niekada nebūna – 14% gyventojų, o kiti atsakė, kad nežino. Tad į klausimą kas turėtų užtikrinti Jūsų materialinę gerovę atsakymai pateikti 5 grafike.

5 grafikas

Pilietinis aktyvumas

Respondentų buvo prašoma atsakyti į klausimus, kaip jie elgtūsi situacijoje, kai Jiems, Jų aplinkos žmonėms ar visai visuomenei iškiltų kokia nors proble…ma (6 grafikas):

|Organizuotų grupę problemai spręsti |10% |

|Dalyvautų grupėje |32% |

|Pasirašytų po kreipimais |26% |

|Laikytūsi nuošalyje |16% |

|Paremtų materialiai |4% |

|Nežino |12% |

6 grafikas

ir kokių konkrečių veiksmų jie imtūsi minëtoje situacijoje:

|Kreiptūsi į Vyriausybę |10% |

|Á spaudą |12% |

|Imtūsi protesto akcijų |14% |

|Kreiptūsi į Seimo narį |12% |

|Kreiptūsi į teismą |10% |

|Kreiptūsi į politinę partiją |10% |

|Nežino |28% |

|Kita |4% |

Jauniausi visuomenës nariai (16-19 m.) labiau linke imtis aktyvių veiklos formų, aukštąjį mokslą baigę respondentai – pirmenybę teikia grupinei veiklai. Aiški ir pilietinio aktyvumo tiesioginė priklausomybė nuo politinio aktyvumo: besidomintys politika yra linkę patys organizuoti grupę iškilusiai problemai spręsti. Jauni žmonës bei aukštesnio išsilavinimo žmonės labiau linkę kreiptis į spaudą ir teismus. Didelis procentas (14%)

linkusių iškart griebtis protesto akcijų rodo, kad politinės sistemos efektyvumas nepakankamas ir kad visuomenė nepasitiki socialinėmis institucijomis.

Pateisinami politinės veiklos metodai

Kokios politinės veiklos priemonės yra pateisinamos respondentų, sprendžiant Jiems, Jų aplinkos žmonėms ar visai visuomenei iškilusias problemas, nurodomos atsakymų skalėje nuo 0 iki 5 (5 – šios priemonės pateisinamos; 0 – šios priemonės nepateisinamos):

|Vieši kreipimaisi |4.03 |

|Demonstracijos, piketai, streikai |3.58 |

|Kyšininkavimas, pareigūnų |0.84 |

|papirkinëjimas | |

|Šantažas, grasinimai |0.32 |

|Kitų asmenų privačios nuosavybės |0.08 |

|žalojimas | |

|Teroristiniai aktai |0 |

Visos gyventojų grupės neigiamai vertina tokias politines veiklos priemones kaip teroristiniai aktai, kitų asmenų privačios nuosavybės žalojimas, šantažas arba grasinimai.

Nacionalinis pasididžiavimas

| |Didžiuojasi |Nesididžiuoja |

|LR istorine praeitimi |78% |22% |

|Lietuvos žmonių ištverme |86% |14% |

|Seimu |18% |82% |

|Vyriausybe |14% |86% |

|Prezidentu |64% |36% |

|Tėvyne |64% |36% |

Visuomenės pasitikėjimas socialinėmis institucijomis.

Įvairiomis socialinėmis institucijomis pasitikima nevienodai.

Sociologinių tyrimų duomenimis, visuomenės pasitikėjimas socialinėmis institucijomis labai žemas.

| |Pasitiki |Nepasitiki |Neturi |

| | … | |nuomonës |

|Žiniasklaida |40% |38% |22% |

|Bažnyčia |48% |24% |28% |

|Vyriausybe |16% |56% |28% |

|Seimu |14% |66% |20% |

| Bankais |26% |42% |32% |

|Teismais |22% |48% |30% |

|Policija |22% |50% |26% |

|Prezidentu |46% |28% |26% |

Išvados

Iš šio darbo galima padaryti išvadas susijusias su politine kultūra

Lietuvoje:

1. Sumažėjęs rinkėjų aktyvumas ir nepanašu, kad greitai jis gali pradėti didėti, nes didžioji dalis apklaustųjų beveik nesidomi politika.

2. Daugumai respondentų dalyvavimas rinkimuose yra pareiga.

3. Daugelis apklaustųjų žinotų ką daryti iškilus kokiai nors problemai.

4. Iškilus tam tikrai problemai dauguma apklaustųjų kreiptūsi į Seimo narį arba organizuotų protesto akcijas.

5. Visi apklaustieji, iškilus tam tikrai problemai, neigiamai vertina tokias politinės veiklos priemones kaip teroristiniai aktai, kitų asmenų privačios nuosavybės žalojimą, šntažą, o teigiamai viešus kreipimus.

6. Respondentai labiausiai didžiuojasi Lietuvos žmonių ištverme.

7. Dauguma apklaustųjų pasitiki bažnyčia, prezidentu ir žiniasklaida.

8. Didžioji dalis respondentų pirmenybę teikia asmens laisvei ir mano, kad

Lietuvos žmonių teisės yra negerbiamos.

Literatūra

1. Pranešimai apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995 / Vilnius, 1995.

80p. ISBN 9986 – 639 – 01 – 8.

2. Broom L. Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai / Broom L., Boujean

Ch. M., Broom D. H. Kaunas, 1992. 356p.

3. http://www.unpd.lt

4. http://www.std.lt

5. http://www.lrs.lt

Priedai

ANKETA ,,GYVENTOJŲ POLITINIS – SOCOIALINIS POŽIŪRIS“

Gerb. Respondente,

Kol gyvuos valstybė, tol gyvuos ir politinė kultūra. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mūsų šalis perėjo nuo totalitarizmo prie demokratinės valstybės modelio. Tad keičiasi ir visuomenės požiūris į politiką. Ji aktuali ne tik politikams, bet ir visiems gyventojams.

Anketa anoniminė, todėl tikimės, kad Jūsų nuoširdūs atsakymai padės gauti teisingus ir objektyvius tyrimo rezultatus. Atsakymus pažymėti nesunku: Jums tinkamiausio atsakymo langelį pažymėkite varnele arba parašykite savo nuomonę.

1. Ar Jūs dalyvavote seimo rinkimuose?

□ Taip

□ Ne

2. Kelis kartus dalyvavote rinkimuose?

□ 1

□ 2

□ 3

□ 4

□ Visus kartus

□ Iš viso nedalyvavau

3. Jūs dalyvavote (nedalyvavote) rinkimuose:

□ Iš pareigos

□ Beprasmiška balsuoti

□ Nebuvote informuotas

□ Esate tėvybės patrijotas (manote, kad Jūsų balsas gali pakeisti

Lietuvos situaciją)

□ Kita__________________________________

4. Ar Jūs domitės politika?

□ Domiuosi

□ Kartais

□ Visiškai ne

5. Nurodikite kas užima šias pareigas:

LR prezidentas – ______________________________________

Seimo pirmininkas –______________________________________

Ministras pirmininkas – ______________________________________

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė-

6. Kam jūs teiktumėte pirmenybę?

□ Asmens laisvei

□ Žmonių lygybei

7. Ar gerbiamos Lietuvoje žmonių teisės?

□ Taip

□ Ne

□ Nežinau

8. Kas turėtų užtikrinti Jūsų materialinę gerovę?

□ Valstybė

□ Pats

□ Tėvai

□ Vaikai

□ Kita__________________________________

9. Ar visais valdžios priimamais sprendimais Jūs esate patenkintas?

□ Visais

□ Kai kuriais

□ Nei vienu

□ Nežinau

10. Kaip Jūs elgtumėtės situacijoje, jei Jums, Jūsų aplinkos žmonėms ar visai visuomenei iškiltų kokia nors problema?

□ Organizuotumėte grupę problemai spręsti

□ Dalyvautumėte grupėje

□ Pasirašytumėte po kreipimais

□ Laikytumėtės nuošalyje

□ Paremtumėte materialiai

□ Nežinau

11. Jūsų konkretūs veiksmai nenumatytoje situacijoje:

□ Kreiptumėtės į Vyriausybę

□ Kreiptumėtės į spaudą

□ Įmtumėtės protesto akcijų

□ Kreiptumėtės į Seimo narį

□ Kreiptumėtės į teismą

□ Kreiptumėtės į politinę partiją

□ Nežinau

□ Kita__________________________

12. Kokias politines veiklas Jūs pateisinate sprendžiant Jūsų, Jūsų aplinkos žmonių ar visos visuomenės problemas:

Vertinti: 0 – niekuomet nepateisinamos,

5 – visuomet pateisinamos.

|Vieši kreipimaisi | |

|Demonstracijos, piketai, streikai | |

|Kyšininkavimas, pareigūnų papirkinėjimas| |

|Šantažas, grasinimai | |

|Kitų asmenų privačios nuosavybės | |

|žalojimas | |

|Teroristiniai aktai | |

13. Jūs didžiuojatės:

| |Taip |Ne |

|L R istorine praeitimi | | |

|Lietuvos žmonių ištverme | | |

|Seimu