TURINYS
ĮVADAS 31. Valdžios pasidalijimas 41.1 Totalitarinės valstybės 41.2 Demokratinė valstybė 42. Politika ir visuomenė 72.1 Šiuolaikinė valstybė ir pilietis 72.2 Politinės partijos ir rinkimai 82.3 Piliečių dalyvavimas 103 Laisvas žmogus ! 134 Atvira visuomenė!? 145. Politinė atmosfera Lietuvoje 156. Praktinė dalis. Tyrimas 16IŠVADOS 21LITERATŪRA 22PRIEDAI 23ĮVADASJau pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva pradėjogaivinti demokratines valstybingumo tradicijas: teisingumą vykdo tikteismai, žmonių teisės gerbiamos ir nevaržomos. Pereinant iš totalitarinėsvaldymo sistemos prie demokratinės iš esmės pasikeičia kiekvieno žmogausgyvenimas, nes žmonių teises užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija.Konstitucija pakeitė iki tol galiojusį ir daugybę kartų keistą LaikinąjįPagrindinį Įstatymą.
Demokratijos institutų atstovai renkami remiantisvisuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Prezidentasir parlamentas yra renkamas atskiruose rinkimuose.
Kol gyvuoja dabartinė Lietuvos valstybė , tol gyvuos irpolitinė kultūra. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šalis nuo totalitarizmoperėjo prie demokratinės valstybės valdymo formos. Todėl iš esmės pasikeitėir visuomenės požiųris į politiką. Politika aktuali pasidadė ne tikpolitikams, bet ir visiems pilečiams. Tai turi suprasti kiekvienas žmogus,kad ir koks didelis būtų jo nusivylimas politinės sistemos funkcionavimorezultatais. Kita vertus, atkūrus nepriklausomybę ir nebeesant išoriniostimulo susitelkti, visuomenė tampa mažiau politizuota.
PROBLEMA: Mažėja politinis aktyvumas Lietuvoje, nusivylimas politikųveiklos rezultatais.
TYRIMO TIKSLAS: Nustatyti dabartinį Lietuvos Respublikos gyventojųpolitinį – socialinį požiūrį.
TYRIMO UŽDAVINIAI: Politinių – socialinių požiūrių tyrimas irpalyginimas.
TYRIMO OBJEKTAS: Lietuvos Respublikos piliečiai.
TYRIMO DALYKAS: Panevėžio miesto gyventojai, sulaukę 16 metų.
TYRIMO METODAI: Teorinės medžiagos analizė ir anketa. 1. Valdžios pasidalijimasGalimybė kontroliuoti kitų žmonių gyvenimą vadinama valdžia. Kaivaldžia įstatyminė, tai yra patvirtinta pagal priimtas vertybes, jivadinama autoritarine. Teisėta valdžia visada būna ribota, nes teisėtumasbūtent ir yra apibrėžimas to, kas esantiems vaidžioje galima ir konegalima. Kada visuotiniai rinkimai laikomi politne vertybe, taivaldančioji grupė paprastai pralaimi, jei bando pasirinkti įpėdinius.Autoritariniai valdovai patys pripažįsta teisėtumo poreikį, nors kartaisjie gali išsireikšti labai tiesiai: “Aš valdovas, nes mano tėvas buvovaldovas” arba “Mūsų partija privalo valdyti, nes ji liaudies partija”. Netir labai represyvūs režimai daro pareiškimus apie teisėtumą. Hideristeisinosi, jog jis įgyvendina vokiečių liaudies istorinį vaidmenį, oStalino valdžią rėmė Tarybų Sąjungos Komunistų partija. Vyriausybės savo vykdomos valdžios požiūriu skiriasi mažiausiai dviemaspektais. Pirma, tai valdžios arba autoriteto centralizacijos laipsniu, t.y. atliekamu vieno ar mažos grupės valdytojų, kurių negalima pakeistiliaudies noru, antra, visuomeninės ir asmeninio gyvenimo kontrolėsintensyvumo laipsniu. Kraštutniai variantai – totalitarinis režimas, kaivisavaldžia centralizuota ir kontrolė yra “totalinė”, ir demokratinisrežimas, kai valdžia išskirstyta ir ribota. Pirmiausia totalitarinės irdemokratmės vyriausybės aptariamos kaip idealūs tipai, kurie toliau siejamisu konkrečiomis dabartinėmis ir istorinėmis visuomenėmis. 1.1 Totalitarinės valstybėsTotalitarizmas – tai valstybės ir visuomenės susiliejimas, tokiavisuomeninė sistema, kai vyriausybė visiškai kontroliuoja sociaiinį,politinį ir kultūrinį gyvenimą. Siekdama savo tikslų, vyriausybė visaineriboja jėgos. Keli asmenys gali laisvai persekioti, suimti ar ištremtivisus savo oponentus. Totalitarinė vyriausybė pasilieka teisę kontroliuoti kitasinstitucijas ir viso gyvenimo aspektus. Totalitarinės visuomenės nariai neiasmeniškai, nei jungdamiesi į grupes, beveik negali paveikti vyriausybėssprendimų. Vienintelė politinė partįja, kuriai vadovauja vienas asmuo arbanedidelė grupė, pateisina savo valdžios monopolį kokia nors oficialiaideologija, perima į savo rankas susisiekimo priemones, valdo ekonomiką,armįją ir naudoja terorą prieš vidaus ir užsienio priešus. Totalitarinėsvyriausybės stengiasi valdyti ir organizacijas, profsąjungas, biznioasociacijas, jaunimo grupes, bažnyčią, mokyklą ir politines partijas.Ištikimybė valstybei laikoma svarbesne už ištikimybę šeimai. Totalitariniaivaldovai nenori dalytis vaidžia su kitomis institucijomis ir neleidžia jomssusikurti valdymo bazės, kuri galėtų pakeisti status quo. Atrodytu, kad nėra buvę tokios vyriausybės, kuri taip detaliai valdytųsavo piliečių gyvenimą. Tačiau kai kurie praeities režimai buvo visainetoli nuo tos ribos. Tokia buvo hitlerinė Vokietija, Musolinio Italija,stalinistinė Tarybų Sąjunga.Tarybų Sąjunga, ir kitos komunistinės valstybės buvo beveik totalitarinės,nors ir ne ekstremistmės. Devintame dešimtmetyje totalitarizmas šiuosekraštuose jau nebebuvo toks aktyvus, sumažėjo asmeninio žmonių gyvenimokontrolė. Kai Gorbačiovas pradėjo viešumo politiką, buvo mažiau reaguojamaį politinių pažiūrų išraiškas, protestus ir gyvenimo būdą. 1.2 Demokratinė valstybėŠiuolaikinė valstybė dažnai įsivaizduojama kaip demokratinė.Demokratijos sąvoka kilusi iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio žmoniųvaldžią. Demokratija gali būti aiškinama įvairiai. Demokratija gali būtiįvardijama kaip žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių visuma, kaippolitinis režimas, nusakantis esamą politinį procesą, ideologija,universali politinė vertybė.Demokratinės valstybės idėja siekia dar antikos laikus, tačiau tai buvodemokratija tik tam tikrai visuomencs daliai. Demokratinė valstybėpergyveno tam tikrą evoliuciįą iki buvo pasiektas dabartinis lygis. Žymusteoretikas R.Dahl teigia, kad demokratija turi pasižymėti: 1) laisve kurtiorganizacijas ir į jas įstoti, 2) saviraiškos laisve, 3) balsavimo teise,4) teise būti išrinktam į valstybines įstaigas, 5) politinių lyderių teisekonkumoti dėl paramos ir rinkėjų balsų, 6) alternatyviais informacijos
šaltiniais, 7) laisvais ir teisingais rinkimais, 8) valstybės politikąformuojančių institucijų priklausomybe nuo rinkėjų atiduotų balsų ir kitųpirmenybės teikimo būdų. Savo veikale ,,Pliuralistinės demokratijosdilemos“ tas pats autorius kalba apie sąlygas, būtinas politineidemokratijai egzistuoti. Jis mini: 1) kontrolę valdžios politiniamssprendimams, vykdorną per konstituciškai išrinktus tarnautojus, 2)reguliarius ir teisingus rinkimus, kuriuose nėra naudojama prievarta, 3)praktiškai visų suaugusių teisę dalyvauti rinkimuose, 4) ir jų teisę keltisavo kandidatūras rinkimuose, 5) piliečių teisę laisvai save realizuoti,nebijanl būti nubaustiems dėl politinių motyvų, 6) piliečių teisę ieškotialternatyvių informacijos šaltinių, kuriuos gina įstatymas, 7) piliečiųteisęjungtis į santykinai savarankiškas asociacijas ar organizacijas,įskaitant savarankiškas politines partijas ir interesų grupes. Šiandien mokslininkai jau nebekalba, kad demokratinė valstybė reiškia,,žmonių valdymą“, nes tai yra perdaug abstrakti sąvoka, neturintikonkrečiai apibrėžto turinio ir dvelkianti demokratijai nepriimtinuvoliuntarizmu. Viename žodynų demokratija apibūdinama kaip sekančių vertybių visuma: 1)tamautojų atskaitomybė, 2) konstitucinis valdymas, 3) politinispliuralizmas, 4) politinė konkurencija, 5) daugumos valdymas ir mažumųteisės, 6) individualizmas ir individo laisvės, 7) pilietinės laisvės. Demokratįjos valstybė ir pati sąvoka žmonįjos istorijos bėgyje ne sykįyra save sukompromitavusi: demokratiniais lozungais buvo dangstomasitotalitariniuose režimuose ir karinėse diktatūrose. Jeigu demokratijossąvoka daugian atspindi tam tikras vertybes pvz. toleranciją, kompromisosiekį, pagarbą kitai nuomonei ir kita, tai demokratinė valstybė gali būtiapibūdinta remiantis trimis pagrindiniais kriterijais, kuriuos yra išskyręsW.Ph.Shively . Bent vieno iš jų nebuvimas reiškia ir kitokį valstybės tipą.Demokratinės valstybės bruožai yra sekantys: 1) reguliariai rengiamiteisėti, konkumoįantys rinkimai, kuriuose partijos turi maždaug panašiasgalimybes, 2) egzistuoįanti ir politinių partijų, ir jų siūlomų politiniųprogramų alternatyva t.y. piliečiai turi pasirinkimo galimybę, 3) visipiliečiai ir mažumos turi lygias teises ir laisves, kurias jiems garantuojakonstitucija ar kiti teisės aktai. Demokratinė politinė sistema pati nesusikuria ir laikui bėgant patineišsilaiko. Nors demokratijos idėja įrodė savo gyvybingumą žmonijosistorijos eigoje, bet jos įtvirtinimas nėra savaime užtikrintas. Dažnaidemokratijos buvo trumpalaikės, ką rodo ir Lietuvos tarpukario laikotarpiopatyrimas. Demokratiją suvokiant kaip tam tiktą laisvę, galim sakyti, joglaisvės poreikis yra įgimtas, tačiau sugebėjimas gyventi demolkratinėjevisuomenėje turi būti išugdytas. Demokra…tinėje visuomenėje daugumos valdžia turi derintis su kiekvienožmogaus teisių užtikrinimu. Religinės, etninės, politinės ir kitos mažumųteisės turi būti garantuojamos. Mažumos teisės neturi priklausyti nuodaugumos geros valios ir negali būti panaikintos nubalsavus daugumai.Mažumų teisės turi būti užtikrmamos, nes ir demokratiniai įstatymai, irdemokratinės institucijos garantuoja kiekvieno piliečio teises. Demokratija grindžiama aktyviu ir laisvu piliečių dalyvavimu atskirosbendrijos, visos šalies gyvenime. Tiek pilietinės visuomenės, tiek irdemokratinės valstybės viena iš funkcijų stimuliuoti piliečių dalyvavimą,įsitraukimą į politikos darymo ir vykdymo mechanizmą, didinti pilietinioveiksmo efektyvumą, skatinti demokratinius piliečių įgūdžius. Dalyvautivisuomenės gyvenime individai gali jungdamiesi į įvairias visuomeninesorganizacijas, asociacijas, judėjimus. Politiniame šalies gyvenime jie galidalyvauti būdami politinės partijos ar organizacijos nariais, dalyvaudamirinkimuose ir referendumuose ir kitais būdais. Tačiau visuomeninis irpolitinis dalyvavimas nėra priešingi reiškiniai. Atskirais atvejais visuomeninė veikla yra daugiau neformali (dalyvavimasnevyriausybinėse grupėse), tačiau tai nereišlda, kad ji negali būtisusijusi su formalia visuomenės struktūra. Politinis dalyvavimas reiškiakitą dalyvavimo lygį, kuomet daugiau susiduriama su formalia visuomenėsstruktūra: atskiromis valdžios institucijomis. Tačiau dalyvavimas tiekvisuomeniniame, tiek politiniame gyvenime įvardijamas pilietinio dalyvavimoterminu. Sąmoningas ir informuotas pilietis visad ras būdus dalyvauti. 2. Politika ir visuomenėViena iš sociologijos šakų yra politkos sociologija, tiriantipolitikos ir viosuomenės santykius, bandanti aiškinti politiką socialiniamekontekste, bandanti analizuoti politiką sosialiniame kontekste,analizuojanti socialinių ir politinių struktūrų, socialinio ir politinioelgesio santykius. 2.1 Šiuolaikinė valstybė ir pilietisŠiuolaikinės valstybės atsiradimas siejamas su Napaleono karųpabaiga. Po 1815m. Vienos kongreso susiformuoja valstybė kaip didelėteritorija su pastoviomis sienomis, žmonės tampa susiję politiniaisryšiais, save ima suprasti kaip tam tikros valstybės pilietį. Tai sudarėsąlygas ne tik spartesniam pramonės bei prekybos vystimuisi, bet irvisuomenės pažangai. Dauguma šiuolaikinių valstybių yra nacionalinės valstybės,susikūrusios nacijos pagrindu. Nacionalinės valstybės susijusios sunacionalizmo atsiradimu. Nacionalizmas gali būti apibūdinamas kaip tamtikrų simbolių ir tikėjimų visuma, užtikrinanti užtikrinanti priklausomumokonkrečiai elitinei – politinei bendruomeniai jausmą. Žmonėms būdingapriklausymo šeimai, giminiai, grupei, klanui ir kt. grupei jausmas. Tačiaupriklausymas elitinei – bendruomenei jausmas gali būyi ne ką menkesnis. Nacionalizmas atsirado kartu su šiuolaikine valstybe. Daugumanacionalinių valstybių susikūrė iš atskirų vietinių bendruomenių, tadvietinio nacionalizmo apraiškos nėra retos. Pvz.: anglai kilę iš Škotijos,Velso, pabrėždami savo priklausomybę šioms teritorinėms bendruomenėms,dažniau prisistato kaip škotai, velsiečiai nei anglai, bet būdami užsienyjejie save vadina anglais. Tas pats gali būti pasakytina ir apie aukštaičius,žemaičius, suvalkus ir dzūkus. Nacionalizmas gali turėti tiek teigiamų, tiek ir neigiamų aspektų.Žmonės gali didžiuotis savo valstybės praeitimi, jos žmonių pasiekimais,esama politine santvarka bei išsivystimo lygiu. Konkrečios valstybės gyventojai vadinami jos piliečiais. Ilgą laikątik atskiros visuomenės grupės turėjo tam tikrą priklausomybės politineibendruomenei jausmą. Po Prancūzijos revoliucijos atsirado pilietybėssąvoka, reiškusi atsidavimą tai valstybei, tam tikras teises, laisves irpareigas valstybei. Prieš pradedant vardinti piliečių teise, svarbu paminėti prigimtinesžmonių teises. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenamą, nuosavybę, laisvę,laimės siekimą. Šių teisių niekas negali suteikti ar dovanoti, bet jasreikia ginti, todėl kuriama valdžia. Vienas pagrindinių demokratijosprincipų skelbia, kad valdžia tarnauja žmonėms, bet žmonės negyvena tam,kad tarnautų valdžiai. Valstybė ir jos valdžia turi tarnauti žmogui. Šalia prigimtinių yra ir kitos teisės, kurios gali būti suteikiamos.Piliečių teisės gali būti suskirstytos į tris grupes: pilietines,politines, socialines. Prie piliečių teisių priskiriamos laisvė pasirinktigyvenamą vietą, žodžio, pasisakymo, spaudos ir tikėjimo laisvė, susirinkimųir susibūrimų laisvė, lygybė prieš įstatymus. Dažnai piliečių teisėstraktuojamos kaip savaime suprantamos, tačiau tik 19a. pradžioje jos taporealybe didesnei gyventojų daugumai. Čia reikėtų pastebėti, kad, JAV afriko– amerikiečiams šiomis teisėmis pradėjo naudotis tik nuo šio amžiausšeštojo dešimtmečio. Piliečių teisė dalyvauti rinkimuose ir galimybė būti išrinktm, teisėbūti politinės partijos nariu sudaro politinių teisių grupę. Visuotinėrinkimų teisė tapo visuotiniu reiškiniu tik šiame amžiuje. Dauguma šaliųbalsavimo teisę gavo vyrai, turintys tam tikrą nuosavybę, vėliau ši teisėbuvo išplėst likusių vyru atžvilgiu. Prasidėjus moterų judėjimui šią teisęišsikovojo ir moterys. Iki pat II Pasaulinio karo pabaigos daugeliokolonizuotų valstybių gyventojų neturėjo nei pilietinių, nei politiniųteisių, ir jas gavo tik pasibaigus kolonijiniam režimui. Trečias piliečių teisių tipas yra socialinės teisės, t.y. teisės įminimalų pragyvenimą, tam tikras garantijas nedarbo atveju, minimalų darboatlyginimą. Daugumoje valstybių, išskyrus Vokietiją, socialinės teisės buvoįtvirtintos paskiausiai, nes politinės ir pilietinės teisės su…daropagrindą, kovoti dėl socialinių teisių įgyvendinimo. Po II Pasaulinio karoeilė ekonomiškai atsigavusių ir sparčiai pradėjusių vystitis Vakarųvalstybių tapo pajėgios rūpintis bedarbiais, nepajėgiais, ligos užkluptaisir senais žmonėmis. Valstybės ir politikos rolė žmonijos istorijos rolėje keitėsi . jeianksčiau valstybės vadovas į savo valdas žiūrėjo kaip į savo tėvoniją,visus laikė savo pavaldiniais, politiką suvokė kaip savo norų tenkinimą,tai dvidešimto amžiaus pabaigoje situacija iš esmės pasikeitusi. Dabar eilėvalstybių gali būti apibūdinamos kaip gerbūvio valstybės (prisiimaatsakomybę už minimalių gyvenimo standartų užtikrinimą kiekvienamasmeniui), kitos siekia tokiomis tapti. Politika tai nėra pavienių asmenųreikalas, nes į ją įsitraukę politinės partijos, interesų grupės, įvairiosorganizacijos bei koncernai. Pastaruoju metu politikos rolė piliečių gyvenime išaugo: valstybė yraįsitraukusi į ne tik jai tradiciškai priskirtų funkcijų įgyvendinimą beiekonomiką, bet ir į tokius neekonominius reikalus, kaip sveikatos, aplinkosapsauga ir kt. kalbant apie pokyčius visuomenėje negalima nepastebėtiinformacinės revoliucijos įtakos. Išaugęs gyventojų išsilavinimo lygisįtakoja politinį pilečių išprūsimą. Dėl išaugusio išsilavinimo lygio irinformacijos šaltinių kiekio dabartiniai piliečiai pajėgūs susidoroti supolitikos sudėtingumu ir priimti politinius sprendimus. Skirtingai neianksčiau nebereikia tiek daug pastangų politinei informacijai gauti,pagaliau išaugo ir sugebėjimas vartoti tą informaciją. Kadangi eilinispilietis negali viso dėmesio koncentruoti tik politiką, domėdamasis visaispolitikos klausimais, pastebima tam tikra politinė specializacija, kuometdomimasi tik atskirais klausimais. 2.2 Politinės partijos ir rinkimaiPolitinė partija tai tarpinė grandis, jungianti pilietį su valstybinevaldžia. Žmonės jungiasi į politines partijas ir organizacijas, judėjimussiejami panašių idėjų ir tikslų. Politinė partija užtikrina politinįbendrumą ir interesų apjungimą. Būdama labiau organizuota pilie čių grupeji gali lengviau įtakoti valdžią nei paskiras pilietis. Pirmosios politinės partijos atsirado dar 19a. ir buvo panašios įelitinius klubus ir tik šiame amžiuje jos tapo masinėmis partijomis beijudėjimais. Politinės partijos gali būti nevienodo dydžio, skirtis savostruktūra, vienos jų gali vadintis partijomis, kitos turėti judėjimo arsąjungos, centro pavadinimus. Politinė partija tai organizacija siekianti politinės valdžios. Kaikurioms politinėms organizacijoms tokia galimybė gali būti apribota. Taidažniausiai atsitinka tuomet, kai jų statusas nėra juridiškai įtvirtintasarba jos siekia nuversti teisėtą konstitucinę tvarką. Pagal egzistuojantį Lietuvos politinių partijų įstatymą partijos arjudėjimo veikla negali prieštarauti Lietuvos konstitucijai, kitiemsįstatymams ir partijos statutui (įstatams). Įstatymas draudžia steigti irveikti partijoms, propaguojančioms ar praktikuojančioms rasinę, religinę,socialinę, klasinę nelygybę ir neapykantą, autoritarinio ar totalitariniovaldymo, valdžios užgrobimo prievarta metodus, karo ir smurto propagandą,žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, tam, kas prieštarauja LietuvosRespublikos konstitucinei santvarkai ir nesuderinama su visuotinaipripažintomis tarptautinės teisės normomis. Vienos politinės partijos kuriamos religiniu įsitikinimų (krikščionysdemokratai), etniniu (škotų nacionaline partija Didž.Britanijoje) pagrindu,kitos atstovauja tam tikrus visuomenės sluoksnius (ūkininkų partija) argina konkrečius interesus (žaliųjų partija), dar kitos skiriasi savoreiškiamomis politinėmis nuomonėmis (liberalai, komunistai). Kiekvienosšalies politinės partijos pergyvena tam tikrą vystymosi evoliuciįą. Eilėdabartinių Lietuvos politinių partijų kilo iš plataus pilietinio judėjimo,,Sąjūdis“, atsiradusio 1988m., kitos politinės grupuotės atsirado kaiptarpukario Lietuvos partijų idėjų tęsėjos arba susiformavo naujų idejųpagrindu. Pagal ideologijas priimta politines partijas skirstyti į kairiąsias,dešiniąsias ir centro partijas. Kairiosios partiįos pirmenybę atiduodasocialinės lygybės ir teisingumo idėjai, dešinieji pasisako už individolaisvę ir gina privatinę nuosavybę, tuo tarpu centristai bando suderintilaisvės ir lygybės idėjas. Skirtingai nei dauguma Vakarų Europos partijųJAV politinės partijos neturi savo ideologijos. Kai kurios partijos pagalsavo idėjas gali būti įvardintos kaip kraštutinės, ekstremistinės partijos.Tačiau pagal kai kurių valstybių įstatymus jų veikimas nėra uždraustas, nestai būtų sutikta kaip tam tikros visuomenės dalies interesų eliminavimas,kas prieštarautų demokratijos idėjai. Egzistuoja keletas politinių partijų sistemų modelių: vienpartinė,dvipartine, dviejų su puse ir daugiapartinė sistemos. Vienpartinės sistemospavyzdžiu galėtų būti buvusi Sovietų sąjunga, kurioje komunistų partijabuvo vienintelė teisėta partija. Dvipartinės sistemos pavyzdys – JAV, kurpastoviai dėl valdžios varžosi dvi politinės partijos: respublikonai irdemokratai. Vokietijoje nė viena iš dviejų didesnių politinių partijųnegali laimėti rinkimų be trečios mažesnės partijos pagalbos, ir tai yradviejų su puse partinės sistemos pavyzdys. Daugiapartinė sistema būdingaPrancūzijai, kur dėl valdžios konkuruoja daugybė politinių partijų.Daugiapartinės sistemos pranašumas tame, kad gali būti atstovaujami įvairūsinteresai, kurie kitose sistemose gali būti ir neišgirsti. Tačiau tokiasistema pasižymi valdž…ios nestabilumu, nes esančios valdžioje politinėspartijos ne visuomet sugeba suderinti skirtingus interesus ir pasiektikonsensusą, dėl ko ir kyla vyriausybės krizės. Pastebima bendra tendencija, kad politinės partijos praranda savo įtaką,mažėja jų narių skaičius, jų vietą bando užimti įvairios spaudimo grupės,bandančios įtakoti politiką, ar atskiri lobistai. Rinkėjai vis daugiauinformacijos gauna ne iš politinės partijos, bet iš TV ir spaudos. Tačiaunetikslu būtų kalbėti apie partįjų nykimo žymes. Politinės partijos privaloprisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, norėdamos išlaikyti savo įtakąir šalininkus. Tautos atstovavimas praktiškai realizuojamas politiniais rinkimais. Galibūti renkamas parlamentas, vietos valdžios organai, prezidentas. Rinkimaidemokratinėje visuomenėje yra vertinami kaip konkuruojančios politikospožymis. Jie atlieka dvejopą funkciją: 1) užtįkrina žmonėms galimybępasirinkti lyderius ir politiką, 2) mobilizuoja piliečius ir valdžia gaunajų paramą valdyti ir reprezentuoti. Politinės partijos rinkiminėskampanijos metu turi galimybę konkuruoti dėl valdžios. Rinkimai – viena iš demokratinių mstitucijų, tačiau jie turi būtikonkurenciniai, reguliarūs, visuotiniai, aiškiai apibrėžti. Opozicinėmspartijoms turi būti suteiktos vienodos galimybės dalyvauti rinkiminejekovoje. Demokratinėje visuomenėje valdžia privalo jsisavinti, kad ji nėraamžina ir gali būt pakeista. Bet kokių rinkiminių teisių ribojimas,trukdymas dalyvauti pažeidžia rinkimų visuotinumo principą. Rinkimaineturėtų būti kova už būvį ar dėl valdžios, bet siekis pasitarnautižmonėms. Rinkimai – tai pati betarpiškiausia ir labiausiai daugeliui piliečiųprieinama dalyvavimo politiniame procese forma. Politinius rinkimųklausimus tvarko konstitucijoje nustatyta rinkimų teisė ir rinkimų sistemabei atskiri rinkimų įstatymai. Esantys rinkimų įstatymai, nustatantys jųrengimo ir vykdymo procedūrą, turi įtakos piliečių aktyvumo mastui. Egzistuoja trys skirtingos rinkimų sistemos: daugumos, proporcinė irmišri. Lietuvoje egzistuoja mišri rinkimų sistema, kuomet dalis parlamentonarių renkami pagal daugumos (mažoritarinės), kita dalis pagal proporcinęrinkimų sistemą. Daugumos sistemos atveju išrenkamas kandidatas, gavęsdaugiausia balsų. Poiitinė partija, rinkėjams pateikusi savo kandidatųsąrašą ir rinkimų metu peržengusi 5% barjerą, gali pretenduoti įatstovavimą Seime. Pagal nusistovejusią praktiką daugumos rinkimų sistemagalioja tose šalyse, kur dominuoja dvi didelės politinės partijos (Didž.Britanija), tuo tarpu šalyse, kuriose gausu įvairių partijų, įsitvirtinusiproporcinė rinkimų tvarka (Prancūzija). Piliečių asmeninį apsisprendimą balsuoti lemia trys faktoriai: partinisšališkumas, nuomonė konkrečiu klausimu, kandidato imidžas. Didelę įtakąrinkėjų aktyvumui turi socialinės-ekonominės sąlygos. Teigiama, kad kuometpiliečiai patenkinti esarna socialine-ekonomine situacija jie yra labiaupasyvūs nei tuomet, kai jie nori konkrečių pokyčių politikoje. Rinkėjųpasirinkimą lemia trumpalaikiai ar ilgalaikiai faktoriai: kartais rinkėjųapsisprendimą lemia asmeninė ekonominė situacija arba remiamasi platesniuekonominiu kontekstu: vertinama bendra šalies ekonominė situacija. Eilė atliktų politinės socializacijos studijų įrodė, kad pradinėorientacija į partijas atsiranda gana anksti. Pagrindinę rolę šiamesocializacijos procese vaidina šeima. Tėvų užuominos apie partijasšeimyninių diskusijų metu formuoja vaiko partinį šališkumą, ir tik daugvėliau imama suvokti, už ką viena ar kita partija pasisako. Su amžiumipartinis šališkumas stiprėja, arba tiksliau būtų pasakyti – parama partijaitęsiasi. Simpatizavimas politinei partįjai svarbus…, nes įo pagrindu galiformuotis piliečių politinio pasaulio supratimas. Sumažėjęs simpatizavimas politinėms partijoms reiškia, kad dažnaibalsuojant remiamasi atskiromis išsakomomis nuomonėmis. Balsavimas užatskirus klausimus įvardijamas kaip racionalių, išprususių rinkėjų bruožas.Tai reiškia, kad piliečiai domisi, turi savo nuomonę, žino partijos arkandidato poziciją tuo klausimu. Tačiau tai dar nereiškia, kad kiti nėrapajėgūs balsuoti atskirais klausimais. Kaip pavyzdį galima būtų pateiktifaktą, kad tik 5% amerikiečių 1971 m. domeįosi sveikatos apsaugosprogramomis, skirtomis senyvo amžiaus žmonėms, bet net 80% buvo potencialūsbalsuotojai už tokias programas. Rinkiminės kampanijos kaskart sulaukia vis daugiau masinės mformacijospriemonių dėmesio, todėl tai turi didelę reikšmę kandidatų imidžo kūrimui.Riiikėjai kreipia dėmcsį į asmenines kandidato savybes, kurios galėtųįtakoti jo veiklą užimant postą. Amerikos rinkėjams labiausiai imponuojatrys asmeninės kandidato savybės: integralumas, patikimumas irkompetencija, kas leidžia teigti, kad dėmesys kreipiamas ne tik į asmenineskandidato savybes, bet ir į politiką. 1993m. renkant Lietuvos prezidentądaugeliui imponavo A.Brazausko turima politinė patirtis, esamos situacijospažinimas, vienybės su tauta idėja. 2.3 Piliečių dalyvavimasKiekvienas asmuo turi tam tikras politines orientacijas į vykstantįpolitinį procesą, kurios atspindi jo mintis, jausmus ir vertinimus.Politmis elgesys tai konkreti politinių orientacijų išraiška,pasireiškianti ne tik rinkimų metu. Tai ir prildausymas politinėmspartijoms bei organizacijoms, kontaktai su valstybės ar vietos valdžia,dalyvavimas politinėse sueigose ar mitinguose, finansinė parama ir kita.Politinis elgesys gali būti įvardytas politinio dalyvavimo terminu, kurisapima ne tik aktyvų, bet ir pasyvų buvimą politinėje sistemoje. Ne tikpolitinis elitas, aktyvūs piliečiai, bet ir apolitiškai nusiteikusivisuomenės dalis yra politinio proceso dalyviai. Politinio proceso dalyviutampama ne tik atliekant pilietinę pareigą per rinkimus, dalyvaujantpolitinių partijų veikloje, bet ir mokant mokesčius valstybei, užimant tamtikrą darbo vietą, t. y. dalyvaujant politikos įgyvendinime. Tad, nepaisantmūsų norų visi mes esame politinio proceso dalyviai, nes gyvename tamtikroje politinėje sistemoje. Politinis dalyvavimas apima ir politinį įsitraukimą, ir politinįįtraukimą į politinį procesą. Politinio įtraukmio terminas daugiauakcentuoja politinių institucijų vaidmenį, piliečių pasyvumą ta prasme, kadjie nori to ar ne, dalyvauja įgyvendinant politiką, t.y. praktiškairealizuojant jstatymus, sprendimus, potvarkius. Politinio įsitraukimosąvoka atspindi piliečių politinio dalyvavimo intensyvumą, t.y. sąmoningąpiliečių dalyvavimą ar nedalyvavimą politiniame gyvenime. Sąmoningumoakcentavimas pabrėžia, kad piliečiai patys laisva valia pasirenka politiniodalyvavimo formą ir dažnį. Amerikiečių sociologai G.Almond ir B.Powell skiria tris pagrindiniuspolitinio elgesio modelius: 1) dalyvavimą, 2) pasyvumą, 3) apolitiškumą irnusišalinimą. Pirmasis elgesio modelis įvardytas dalyvavimo terminu.Dalyviai nuolatos domisi vykstančiu politiniu procesu, įvykiais, asmeniškaidalyvauja politiniame gyvenime. Tačiau tai dar neįpareigoja suvokti, kadvisi dalyvių veiksrnai yra pagrįsti, logiškai argumentuoti ir pažangūs.Dalyvių kategorija nėra vienalytė. Objektyvia informacija, kompetencija,atsakomybės už savo veiksmus suvokimu besiremiantys asmenys, kurie daugiauvadovaujasi protu nei jausmais, sudaro vieną dalyvaujančių sparną. Kitadalis, besiremianti savaip suprasta ir savaip traktuojama informacija,daugiau gandais nei tikrais faktais, jausmais, o ne protu, aktyviainorintys dalyvauti politiniame gyvenime, taip pat yra politinio procesodalyviai. Kitas modelis – visiška pateiktojo priešingybė: tai – apolitiškumas irnusišalinimas. Asmenys, užimantys tokią poziciją, dažniausiai vadovaujasiprincipu “aš nieko negaliu pakeisti todėl nieko ir nedarau”. Jie nesidomipolitika, nesiekia žinių, neigiamai vertina bet kokį dalyvavimą. Jųpoziciją nebūtinai apsprendžia politinė aplinka, dažniausiai tai sąlygotapačios asmenybės. Bet politinis pasyvumas dar nereiškia bendrojo individopasyvumo. Tarpinę grandį tarp dalyvavimo ir nusišalinimo sudaro individaipasižymintys pasyvumu. Į asmeninį dalyvavimą politiniame gyvenime jie žiūrineigiamai arba neutraliai, menkai domisi politika, nors gali būtipakankamai mformuoti. Dažnai jų pasyvumą nulemia nusivylimas politika, nesturėdami pakankamai informacijos apmąstymams ir stebėdami politinį procesąjie mato, kad tai, kas skelbiama, neatitinka to, kas daroma. Pasyvipozicija dar nereiškia visiško atsiribojimo nuo politinių veiksmų. Turimaspareigosjausmas gali įpareigoti juos dalyvauti rinkimuose. Kiekvienoje visuomenėje galima rasti visus išvardytuosius politinioelgesio modelius. Jų tarpusavio santykis, vieno modelių persvara leidžiaaptarti esamą tautos politinę kultūrą. Pol…itinis elgesys ir politinėspažiūros yra tarpusavyje susiję. Kartais politinių pažiūrų ir politinėssavimonės pagrindu formuojasi politinis elgesys, tačiau neabejotinas yra iratvirkščias ryšys, kai politinis elgesys veikia politinę sąmonę, formuojaatitinkamas nuostatas. Kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti politiniųorientacijų ir politinio elgesio santykio kryptį nėra paprasta, pagaliauįtaka gali būti abipusė. Grįžtant prie piliečių dalyvavimo būtina paminėti, kad yra skiriamostradicinės ir netradicinės dalyvavimo formos. Prie tradicinių dalyvavimoformų skiriami balsavimas rinkimų ar referendumų metu, įsitraukimas įrinkiminę kampaniją, bendruomeninė veikla. Dalyvavimas rinkimuosevertinamas kaip labiausiai paplitusi piliečių dalyvavimo forma. Balsavimasyra gana paprastas, nereikalauįantis iniciatyvos ar bendradarbiavimoveiksmas.Teigiama, kad demokratijos sėkmė priklauso nuo piliečių dalyvavimopolitiniame procese ir pačios politinės sistemos lankstumo, reaguojant įpiliečių reikalavimus. Paskutiniu metu daugelis Vakarų demokratiniųvalstybių pergyvena rinkėjų aktyvumo sumažėjimą. Nors, toli gražu, ne visiasmenys yra geri ir pavyzdingi piliečiai, demokratija vis tiek egzistuoja.Atsakymą pateikia politinės kultūros klasikas G. Almond, kalbėdamas apiepotencialiai aktyvų pilietį, kuris iškilus realiai demokratijos grėsmeipultų ją ginli arba netylėtų, pastcbejęs valdininkų piktnaudžiavimo užimamapadėtimi ar visuomenės gerove atvejus. Skirtinguose politiniuose režimuose rinkėjų aktyvumas nėra vienodas.Autoritarinėje sistemoje rinkėjų aktyvumas yra forrnalus ir fiktyvuskriterijus: rinkimuose dalyvauja 90-100% piliečių. Demokratinėse šalyserinkėjų aktyvumas svyruoja 50-80% rėmuose. JAV ir Šveicarijojenacionaliniuose rinkimuose dalyvauja tik apie pusę piliečių, Vokietijojeapie 80%, Anglijoje ir Prancūzijoje 70-90% ribose. Vieni iš pavyzdingiausiųbalsuotojų yra australai (94%) ir islandai (88%). Bendrą rinkėjų aktyvumą lemia partijų konkurencijos aštrumas, rinkimųpobūdis, esama politinė kultūra, socialiniai bei ekonominiai faktoriai. Įsitraukimas į rinkiminę kampaniją reikalauja daugiau laiko irpastangų, vciksmų koordinavimo. Bendruomeninė veikla apima atskirų grupiųpastangas spręsti socialines ar visuomenines problemas. Demokratinėjevisuomenėje veikia daugybė vietinių teritorinių ir bendranacionaliniųorganizacijų. Dauguma jų yra tarpininkai tarp individo ir valdžiosinstitucijų. Tokios organizacijos atlieka vaidmenį, kurio negali atliktivaldžia, suteikia žmogui galimybę įgyvendinti piliečio teises ir pareigas.Per tokias organizacijas individas gali įsitraukti į problemų svarstymą irsprendimą. Autoritarinėje valstybėje tokių organizacijų veikląkontroliuoja, riboja, seka ar prižiūri valdžia. Demokratinėje visuomeneje,kur valdžios kompetencija aiškiai nustatyta ir apribota, tokiosorganizacijos yra nepriklausomos ir dažnai net daro spaudimą tai valdžiai. Amerikiečiai dar nuo 19a. garsėja įsitraukimu į piliečių grupes:1987m. apie 34% amerikiečių, Vokietijoje 1989m. apie 12%, Anglijoje 10 –14% piliečių priklausė įvairioms piliečių grupėms. Dalyvavimą lemia trys faktorių grupės: asmeninės charakteristikos(socialinis statusas, amžius, išsilavinimas, lytis), grupės įtaka (partinėidentifikacija, dalyvavimas kitose visuomeninėse organizacijose),politiniai požiūriai (prioritetai). Šie faktoriai gali būti ir persipynę.Daugelio tyrimų metu pastebėta, kad su amžiumi didėja rinkėjų aktyvumas,kiek aktyvesni rinkimų metu yra labiau išsilavinę piliečiai. Labiau išprusępiliečiai linkę būti aktyvesniais tiek visuomeniniame, tiek ir politmiamegyvenime. Kuomet pasirodo, kad teisėtų priemonių… pagalba sunku pasiekti norimustikslus bei idealus, atskiros grupės ar individai gali griebtisnetradicinių veiksmų. Prie netradicinių dalyvavimo formų skiriama:revoliucijos, peticijų rašymas, dalyvavimas teisėtose ir nedemonstracijose, boikotai, nelegalūs, bet taikūs kovos metodai (pastatųužėmimas), žiauri kovos forma, kuomet asmenims ar nuosavybei daroma žala.Pats ekstremaliausias kovos būdas yra revoliucija, kuomet naudojant jėgąsiekiama pakeisti esamą politinį režimą (1917m. spalio revoliucijaRusijoje). Taikios revoliucijos pavyzdys gali būti 1989m. pokyčiai Rytų irCentrinės Europos Šalyse. Kiekvienoje valstybėje demonstracijoms organizuoti yra nustatyta tamtikra tvarka, kurios būtina laikytis. Pagal Lietuvoje esamus įstatymusnorint organizuoti demonstraciją ar mitingą reikalinga iš anksto pranešusvietinės valdžios atstovams gauti specialų leidimą. Grupė ar organizacijanegavusi tokio leidimo gali nuspręsti organizuoti tokį susibūrimą, tuomettoks renginys bus laikomas neteisėtu. Peticijas pasirašinėja daugelis žmonių (75% britų ir 70% amerikiečių)todėl kai kurie kelia klausimą, kodėl tai laikoma nekonvencinio(netradicinio) dalyvavimo forma. Protestas kaip dalyvavimo forma ganapriimtina ir gali būti paaiškinta. Protesto šaknys glūdi nusišalinime arfrustracijoje. Pagalšią pozicįją augantis nepasitenkinimas įgauna politinįatspalvį ir išreiškiamas veiksmu prieš politinį veikėją ar objektą.Protestuose linkę dalyvauti žemesnio statuso, jaunesni asmenys, mažumos.rotestas gali būti suvokiamas kaip alternatyvi priemonė tikslui pasiekti.Kartais protestuoja liberalai, progresyvių pažiūrų asmenys tikėdamiesi būtiišgirsti. Protesto politika atkreipia dėmesį į problemą ar organizaciją. Tik mažuma – 1-2% piliečių dalyvaudami imasi teroristinių ar žiauriųkovos veiksmų. Panašių veiksmų griebtis yra linkę nacionalinės mažumos,kraštutinių politinių pažiūrų atstovai. Kaip pavyzdį galima pateikti baskųseparatistų veiksmus Ispanijoįe ar airių nacionalistų išpuolius DidžiojojeBritanijoje. Panašių veiksmų imamasi kuomet norima atkreipti ne tikvietinės bendruomenės, bet ir pasaulio politikų bei bendruomenės dėmesį įesamas problemas, bandant destabilizuoti esamą padėtį šalyje. Kadangivisuomenės mažuma dalyvauja tokiuose žygiuose, galima teigti, kad piliečiainori dalyvauti pagal politinio proceso taisykles, o ne griauti demokratiją.3 Laisvas žmogus !
Laisvė mąstyti, laisvė kalbėti ir laisvė veikti – svarbiausidemokratijos bruožai. Tačiau tokiomis laisvėmis šiais laikais operuojama nekaip pagalbinėmis priemonėmis, bet kaip įrankiais savo tikslams realizuoti.Pati demokratija iš esmės yra ne kas kita, kaip įgyvendintas tautossuverenitetas. Kada XVII-XVIII amžiuje Anglijoje ir Prancūzijoje buvonuverstos absoliutinės monarchijos, o monarcho suverenitetas pripažintastautos nuosavybe, tada ir pradėjo kurtis pirmosios demokratinės valstybės.Šiandien demokratija yra laikoma universalia vertybe, kurią įgyvendintisiekia praktiškai visos pasaulio tautos. Kiekvienos valstybės vyriausybėstengiasi bent jau vaizduoti, kad yra demokratiniu būdu sudaryta. Odemokratija pamažu tampa priemonė, kuria puikiai naudojasi visi politikai,atitinkamuose rinkimuose gavę mandatą tvarkyti tam tikrus valstybėsreikalus ir atstovauti rinkėjų interesus. Tačiau visos Lietuvoje šiuo metuesančios ir kokią nors galią turinčios institucijos yra vienaip ar kitaipsusiję su politine-partine veikla. Mūsų valstybėje šiuo metu įsitvirtinusi daugiapartinė sistema, tadpasistengę galėtume suskaičiuoti daugiau nei 30 politinių partijų, kurios,remdamosis sau priimtina ideologija, stengia…si realizuoti savo mintis.Kiekvienas pilietis būdamas laisvas ir turėdamas politinių ambicijų ar bentjau manydamas, kad vienaip ar kitaip gali įtakoti Lietuvoje vykstančiusprocesus, gali priklausyti bet kokiai politinei partijai. Narystė partijojegali reikšti pirmąjį žingsnį į platesnius politinius vandenis, neskiekvienoje politinėje partijoje galima kilti karjeros laiptais. Sėkmėsformulė čia yra labai paprasta: ji priklauso nuo to, kiek bendraminčių arįtakingų žmonių tave supa, kiek partijos vykdoma politika yra priimtina
liaudžiai ir, neabejotinai svarbiausia – politinis aktyvumas tiek partijosviduje, tiek už jos ribų. Proceso paprastumas ir yra mūsų iškeltosproblemos esmė. Viena vertus, partija tampa dirva politiniams karjeristamsugdyti, kas yra tokios struktūros privalumas, kita vertus – struktūranegarantuoja politinių veikėjų kompetencijos: atrankos mechanizmas čiagrindžiamas vidinėmis partijos taisyklėmis ir asmens populiarumu. T.y. –kiekvienoje partijoje, stengiantis iškovoti tam tikrų pozicijųvalstybiniame sektoriuje, atsiranda asmenybių, kurios tokias pozicijasužimtų problema. Aukštasis išsilavinimas ir atitinkamos teorinės beipraktinės žinios, taip pat valstybės sąrangos žinojimas ir minimali (betprivaloma) politinė patirtis dar nėra efektyvaus pareigų vykdymo garantas.Savo patirtį bei išsimokslinimą valstybės intelektualinis elitas linkęsrealizuoti labai skirtingais būdais. Užuot tarnavę valstybei, dauguma jųvisas savo intelektualines ir kūrybines galias sutelkia asmens naudai beimaterialinei gerovei didinti. Užimamos pozicijos tampa dar vienu įrankiu, ogalimų sprendimų svarba bei poveikis valstybės funkcionavimui nukeliami įantrą planą. To priežastis – laisvas žmogus, kuriam pilietinė laisvėsuteikia ir apsisprendimo laisvę, bei partijose griežtos disciplinos irreikalavimų nebuvimas. Dabartinė Lietuvos situacija pasikeitusi beveik radikaliai –pokomunistiniu partiniu elitu tapo natūralios atrankos būduišpopuliarėjusių bei užimančių svarbias pozicijas, didele dalimisavamokslių vietinės reikšmės politikų sluoksnis. Minimali patirtis ir tamtikros srities teorinių žinių stygius tampa nors ir nereikšmingas, betakivaizdus valstybinio mąsto problemų šaltinis. Į politiką ateina žmonės,kurių išsilavinimo pobūdis ir lygis yra labai įvairus, o jų interesai yradaugiau asmeniniai nei visuomeniniai. Visgi, tokių politikų akivaizdžiaidaugėja, nes ir pati politika dabar panašėja į gerai apmokamą verslą.Partijos savo veiksmais tarsi vykdo labai miglotos kilmės, bet stambausmąsto užsakymus. Lobizmas ir korupcija įgauna vis didesnį pagreitį – didelįvaidmenį pradeda vaidinti materialinė atskiros partijos, ar jos ideologųpadėtis. Net ir tada, kai iškyla kokio nors politinio sprendimo ar naujoįstatymo poreikis, partijos sprendžia ar tokio sprendimo turinys atitinkair neprieštarauja jų pasirinktai ideologijai, bet pamiršta, kad kiekvienaspolitinis sprendimas vienaip ar kitaip paliečia ir šalies gyventojus.Populiarumo visuomenėje ir vykdomos politikos svarba iškyla tik tuomet, kaiartėja rinkimai.4 Atvira visuomenė!?
Kiekviena partija artėjant neišvengiamoms permainoms pagaliauprisimena, kad pati pirmoji ir pagrindinė jų paskirtis – tarnauti tautai irginti jos interesus. Suprantama, kad, vadovaujantis demokratijos samprata,politikai yra tautai, bet ne tauta jiems. Visgi, reikia pripažinti, kad įdemokratiškumą mūsų valstybėje žiūrima iš tamsiosios pusės – liaudiesatstovus dabar reikia ne rinkti, bet ,,paprašyti atstovauti“ tautą.Artėjant rinkimams, kiekviena partija ima varžytis dėl pozicijųvisuomenėje: padaugėja populistini…ų sprendimų ir veiksmų, kuriuosžiniasklaida pateikia kaip savotišką reklamą. Kiekvienas politikas,stengdamasis išlaikyti turimas pozicijas ir pakelti savo reitingą partijosviduje, prieš rinkimus vis dažniau pasirodo televizijos laidose, rašostraipsnius, kuriuose akcentuojamos pačios skaudžiausios šalies vidaus irišorės problemos. Dar geriau, jeigu viešai pradedama kritikuoti vienos arkitos partijos ideologija bei vykdoma programa – išprovokuojamas skandalas,kuris labiau nukreiptas ne į pačios problemos esmę, bet į potencialiusrinkėjus. Valstybė tokiu atveju tampa tarsi aukcionas, kuriame mandataiperkami už tariamą pasitikėjimą ir dirbtinus pažadus. Bet visuomenepolitikai čia naudojasi tarsi rinka, kurioje stengiasi kuo brangiau tokiuspažadus parduoti. Būtent tokioje situacijoje ir išryškėja tariamas visuomenėsatvirumas. Ji tarsi kempinė sugeria visą sklindančią informaciją, kuri yrapateikiama taip, kad sukeltų kuo didesnį atgarsį. Žmonės reaguoja įžiniasklaidos siunčiamus signalus, bet netampa atviresni vienas kitam, o jųturimos problemos yra per nelyg paprastos, kad galėtų būti išspręstosviešai atsivėrus ir pateikus konkrečius reikalavimus savo išrinktiemsatstovams – kiekviena demonstracija ar piketas dažnai traktuojami kaipnesusipratimas. Dar daugiau – demonstracijos dažnai inicijuojamos tų,kuriems tariamai ,,ne vis vien“, tačiau toks poelgis vėlgi gali būtitraktuojamas kaip eilinė priešrinkiminė akcija. Visuomenė čia ne gina savointeresus, bet suteikia galimybę išgarsėti lyderiams. Jos atvirumas irpatiklumas, kylantis iš nusivylimo ir tikėjimo, kad gali būti kitaip, tampadar vienas įrankis asmeninėms atskirų žmonių ambicijoms ir norams tenkinti. 5. Politinė atmosfera LietuvojeEkonominė krizė, nestabili politika, vyriausybės krizė,nepasitikėjimas, korupcija, lobizmas – tokie terminai tapo patyspopuliariausi Lietuvos žiniasklaidos žodyne. Iš televizoriaus ekrano į muskiekvieną dieną žvelgia politikai ar politologai, kurie nuolat aiškinavieno ar kito politinio žingsnio motyvus ir galimus padarinius. Dar daugiautariamai naudingos informacijos mes galime rasti periodinėje spaudoje – nėvienas bent kiek svarbesnis įvykis nelieka pamirštas ir neįvertintas.Kiekviena politinė aktualija mums peršama tarsi pats svarbiausias dalykas,kuris gali lemti mūsų valstybės ateitį. Bet ką tai galėtų reikšti eiliniam žmogui, kurio pats didžiausiasrūpestis pavalgyti ar bent jau stengtis dirbti ir uždirbti, kad jo šeimabūtų pavalgiusi. Greičiausiai nieko – nedaug yra tokių, kuriems lieka laikopagalvoti apie tai, kas vyksta už jo privataus gyvenimo ribų. Dar daugiau,nerasdami kitos išeities, žmonės pamažu užsidaro savo susikurtamepasaulėlyje – bent čia jie gali jaustis saugiai, tiksliau – manyti, kad yrasaugūs. Tariamas saugumas jiems garantuoja teisę ir galimybę atsiriboti, arbent jau apsisaugoti, nuo valstybinio mąsto reikalų, kuriems jokios
tiesioginės įtakos eilinis žmogus realiai net ir negali turėti. ,,Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkytipasaulį, tačiau manoji žino, kad jo nepertvarkys. Jos užduotis galbūt darsunkesnė – neleisti, kad šis pasaulis suirtų. Paveldėjusi demoralizuotąistoriją, kurioje persipynė žlugusios revoliucijos, nebesuvaldoma technika,negyvi dievai ir mirusios ideologijos, kai menkų gabumų valdžios šiandiengali viską sunaikinti, bet jau nebesugeba įtikinti, kai protas tiek smuko,kad tapo neapykantos ir priespaudos tarnu, ši karta, remdamasi vienneigimu, turėjo atkurti savyje ir pasaulyje nors trupinėlį to, ką mesvadiname tauriu gyvenimu ir tauria mirtim.” Skaitydami tokius žodžiusturėtume susimąstyti, nes šiuo metu jie lygiai taip pat aktualūs irprasmingi, kaip prieš keturis dešimtmečius, kai juos ištarė A. Kamiu.Tuometinė situacija buvo gana sudėtinga, nes Europa buvo nualinta antrojopasaulinio karo – reikėjo atkurti daugelio valstybių politines irekonomines sistemas. Dabar Lietuvos politikai lyg ir turi atitinkamųsistemų vizijas, tačiau neatsiranda nė vieno, kuris tokias vizijas galėtųtinkamai realizuoti. Sunku įvardinti bent vieną, kiek nors svarbesnę, tokio nesugebėjimopriežastį, bet, patyrinėjus dabartinių Lietuvos politikų veiklą, peršasipraktiškai pagrindžiamas ir visiškai įtikinantis atsakymas – nekompetencijair praktikos stoka. Profesionaliam politologui toks pareiškimas galiatrodyti labai primityvus ir neetiškas. Tačiau, žvelgiant eilinio piliečioakimis, peršasi išvada, kad būtent dabar Lietuvoje prasidėjo ne tikpolitinė ar ekonominė, bet ir asmenybių krizė. O tokios išvadosreikalingumas tampa neabejotinas tik tada, kai nubraukiama visa valstybėsstruktūrinė sąranga su jos institucijomis ir daugiau ar mažiaureikšmingomis pozicijomis, kurioms priskiriamos atitinkamoms sritimskoordinuoti reikalingos funkcijos. Toks veiksmas reikalingas, kad tam tikrąvalstybinį postą užimantis asmuo negalėtų būti vertinamas žvelgiant per joužimamų pareigų ir atliekamų darbų prizmę. Tenka pastebėti, kad šiuo metu Lietuvoje ne pozicijos tarnaujažmogui, bet atvirkščiai – konkrečios pareigos, kaip branduolys, reikalaujajudintojo – žmogaus, kuris suteiktų šiam energiją ir kryptingumą. Vadinasi,tik atsikračius visų šių, iškreipiančių kiekvieno vertinimo esmę, priedų,prieš mus liks personalija, kurią kritikuoti ar teisti bus daug paprasčiau.Žmogus, o ne jo užimamos pareigos turėtų būti ypatingai akcentuojamasdalykas. Taigi…, asmenys, bet ne jų užimamos pareigos turėtų būti vertinamoskritiškai. Nors tai ir nėra esminė dabartinės Lietuvos politinės irekonominės krizės priežastis, tačiau reikia pripažinti, kad būtent tai yrapagrindas, kuriuo remdamiesi galėtume daryti atitinkamas išvadas ir ieškotiįtikinamesnių krizės priežasčių. 6. Praktinė dalis. TyrimasRespondentai buvo apklausti anketiniu būdu. Anketoje buvo peteiktas 18klausimų. Apklausos metu buvo apklausta 50 žmonių: 19 vyrų ir 31 moteris.Visi respondentai nuo 16 metų amžiaus ir visi jie gyvena Panevėyje. Be anketos buvo dar aplankytos Lietuvos Vyriausybës, Seimo, LietuvosStatistikos Departamento svetaines Internete.Rinkėjų aktyvumas Rinkėjų aktyvumas per paskutiniuosius LR seimo rinkimus, vykusiuis2000m. spalio 8d., buvo – 70%. Bet paklausus kelis kartus iš viso jiedalyvavo rinkimuose buvo gauti tokie duomenys:
|1 karta |20% ||2 kartus |26% ||3 kartus |8% ||4 kartus |14% ||Visus kartus |24% ||Iš viso nedalyvavo |8% |
Apklausos duomenys rodo, kad rinkimuose iš pareigos dalyvauja 50(, 18(– Tėvynės patriotai ir mano, kad jų balsas gali pakeisti Lietuvos gyvenimą,20( – beprasmybė, 2( – nebuvo informuoti, 10( parašė savo atsakymus, kadrinkimuose balsavo dėl įdomumo, tikėjosi ,kad jų balsas gali pakeistivaldžią, o nebalsavo nes tingėjo arba dar negalėjo balsuoti (1 grafikas(.Iš pareigos balsuoja visų amžių žmonės, bet daugiau jaunesni. Tuo tarpuvyresni daugiau balsuoja iš patriotizmo, manydami, kad gali kąnorspakeisti.
1 grafikas
Domėjimasis politika ir žinios apie politinę sistemą Respondentams buvo pateiktas bendro pobūdžio klausimas: ,,Ar Jūsdomitės politika?“ Apibendrinti atsakymų rezultatai rodo, kad 28%respondentų domisi politika, 56% – kartais, 16% – visiškai nesidomi(2grafikas)
2 grafikas
\
Respondentų buvo prašoma nurodyti, kokie asmenys užima tam tikraspareigas valstybės institucijose. Jų pavardes žmonės nurodė taip:
| |Teisingai |Neteisingai ||LR prezidentas |96% |4% ||Seimo pirmininkas |82% |18% ||Ministras pirmininkas |70% |30% ||Socialinės apsaugos ir darbo |62% |38% ||ministrė | | |
Tyrimas parodė, kad nuo žmogaus užimamų pareigų tam tikroje valstybėsinstitucijose yra žinoma jo pavardė. Dauguma respondentų, nežinojusiųminėtų pareigūnų pavardžių, beveik ar visai nesidomi politika.
Visuomenė ir individas Ką pasirinkti – asmens laisvę ar lygybę (3 grafikas).
3 grafikas
Renkantis asmens laisvę ar lygybę, pirmenybę lygybei linkę teikti yravyresni žmonės (virš 30m. – 38%), o asmens laisvei jaunesni ( iki 30m. –36%). Paklausus ar Lietuvoje yra gerbiamos žmonių teisės atsakymaipasiskirstė taip (4 grafikas)
4 grafikas
Valdžios veiksmų vertinimas visuomenės požiūriu Kad Lietuvos valdþia visuomet priima teisingus sprendimus, mano tik10% gyventojų. Kad taip atsitinka tik kartais – net 62%, o kad taip beveikniekada nebūna – 14% gyventojų, o kiti atsakė, kad nežino. Tad į klausimąkas turėtų užtikrinti Jūsų materialinę gerovę atsakymai pateikti 5 grafike.
5 grafikas
Pilietinis aktyvumas
Respondentų buvo prašoma atsakyti į klausimus, kaip jie elgtūsisituacijoje, kai Jiems, Jų aplinkos žmonėms ar visai visuomenei iškiltųkokia nors proble…ma (6 grafikas):
|Organizuotų grupę problemai spręsti |10% ||Dalyvautų grupėje |32% ||Pasirašytų po kreipimais |26% ||Laikytūsi nuošalyje |16% ||Paremtų materialiai |4% ||Nežino |12% |
6 grafikas
ir kokių konkrečių veiksmų jie imtūsi minëtoje situacijoje:
|Kreiptūsi į Vyriausybę |10% ||Á spaudą |12% ||Imtūsi protesto akcijų |14% ||Kreiptūsi į Seimo narį |12% ||Kreiptūsi į teismą |10% ||Kreiptūsi į politinę partiją |10% ||Nežino |28% ||Kita |4% |
Jauniausi visuomenës nariai (16-19 m.) labiau linke imtis aktyvių
veiklos formų, aukštąjį mokslą baigę respondentai – pirmenybę teikiagrupinei veiklai. Aiški ir pilietinio aktyvumo tiesioginė priklausomybė nuopolitinio aktyvumo: besidomintys politika yra linkę patys organizuoti grupęiškilusiai problemai spręsti. Jauni žmonës bei aukštesnio išsilavinimožmonės labiau linkę kreiptis į spaudą ir teismus. Didelis procentas (14%)linkusių iškart griebtis protesto akcijų rodo, kad politinės sistemosefektyvumas nepakankamas ir kad visuomenė nepasitiki socialinėmisinstitucijomis.Pateisinami politinės veiklos metodai
Kokios politinės veiklos priemonės yra pateisinamos respondentų,sprendžiant Jiems, Jų aplinkos žmonėms ar visai visuomenei iškilusiasproblemas, nurodomos atsakymų skalėje nuo 0 iki 5 (5 – šios priemonėspateisinamos; 0 – šios priemonės nepateisinamos):
|Vieši kreipimaisi |4.03 ||Demonstracijos, piketai, streikai |3.58 ||Kyšininkavimas, pareigūnų |0.84 ||papirkinëjimas | ||Šantažas, grasinimai |0.32 ||Kitų asmenų privačios nuosavybės |0.08 ||žalojimas | ||Teroristiniai aktai |0 |
Visos gyventojų grupės neigiamai vertina tokias politines veiklospriemones kaip teroristiniai aktai, kitų asmenų privačios nuosavybėsžalojimas, šantažas arba grasinimai.
Nacionalinis pasididžiavimas
| |Didžiuojasi |Nesididžiuoja ||LR istorine praeitimi |78% |22% ||Lietuvos žmonių ištverme |86% |14% ||Seimu |18% |82% ||Vyriausybe |14% |86% ||Prezidentu |64% |36% ||Tėvyne |64% |36% |
Visuomenės pasitikėjimas socialinėmis institucijomis. Įvairiomis socialinėmis institucijomis pasitikima nevienodai.Sociologinių tyrimų duomenimis, visuomenės pasitikėjimas socialinėmisinstitucijomis labai žemas.
| |Pasitiki |Nepasitiki |Neturi || | … | |nuomonës ||Žiniasklaida |40% |38% |22% ||Bažnyčia |48% |24% |28% ||Vyriausybe |16% |56% |28% ||Seimu |14% |66% |20% || Bankais |26% |42% |32% ||Teismais |22% |48% |30% ||Policija |22% |50% |26% ||Prezidentu |46% |28% |26% | IŠVADOSIš šio darbo galima padaryti išvadas susijusias su politine kultūraLietuvoje:
1. Sumažėjęs rinkėjų aktyvumas ir nepanašu, kad greitai jis gali pradėti didėti, nes didžioji dalis apklaustųjų beveik nesidomi politika.2. Daugumai respondentų dalyvavimas rinkimuose yra pareiga.3. Daugelis apklaustųjų žinotų ką daryti iškilus kokiai nors problemai.4. Iškilus tam tikrai problemai dauguma apklaustųjų kreiptūsi į Seimo narį arba organizuotų protesto akcijas.5. Visi apklaustieji, iškilus tam tikrai problemai, neigiamai vertina tokias politinės veiklos priemones kaip teroristiniai aktai, kitų asmenų privačios nuosavybės žalojimą, šntažą, o teigiamai viešus kreipimus.6. Respondentai labiausiai didžiuojasi Lietuvos žmonių ištverme.7. Dauguma apklaustųjų pasitiki bažnyčia, prezidentu ir žiniasklaida.8. Didžioji dalis respondentų pirmenybę teikia asmens laisvei ir mano, kad Lietuvos žmonių teisės yra negerbiamos. LITERATŪRA1. Pranešimai apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995 / Vilnius, 1995. 80p. ISBN 9986 – 639 – 01 – 8.2. Broom L. Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai / Broom L., Boujean Ch. M., Broom D. H. Kaunas, 1992. 356p.3. http://www.unpd.lt4. http://www.std.lt5. http://www.lrs.lt PRIEDAIANKETA ,,GYVENTOJŲ POLITINIS – SOCOIALINIS POŽIŪRIS“
Gerb. Respondente,
Kol gyvuos valstybė, tol gyvuos ir politinė kultūra. Atkūrus Lietuvosnepriklausomybę mūsų šalis perėjo nuo totalitarizmo prie demokratinėsvalstybės modelio. Tad keičiasi ir visuomenės požiūris į politiką. Jiaktuali ne tik politikams, bet ir visiems gyventojams. Anketa anoniminė, todėl tikimės, kad Jūsų nuoširdūs atsakymai padėsgauti teisingus ir objektyvius tyrimo rezultatus. Atsakymus pažymėtinesunku: Jums tinkamiausio atsakymo langelį pažymėkite varnele arbaparašykite savo nuomonę.
1. Ar Jūs dalyvavote seimo rinkimuose? □ Taip □ Ne
2. Kelis kartus dalyvavote rinkimuose? □ 1 □ 2 □ 3 □ 4 □ Visus kartus □ Iš viso nedalyvavau
3. Jūs dalyvavote (nedalyvavote) rinkimuose: □ Iš pareigos □ Beprasmiška balsuoti □ Nebuvote informuotas □ Esate tėvybės patrijotas (manote, kad Jūsų balsas gali pakeisti Lietuvos situaciją) □ Kita__________________________________
4. Ar Jūs domitės politika? □ Domiuosi □ Kartais □ Visiškai ne
5. Nurodikite kas užima šias pareigas: LR prezidentas – ______________________________________ Seimo pirmininkas –______________________________________ Ministras pirmininkas – ______________________________________ Socialinės apsaugos ir darbo ministrė- ______________________________________
6. Kam jūs teiktumėte pirmenybę? □ Asmens laisvei □ Žmonių lygybei
7. Ar gerbiamos Lietuvoje žmonių teisės? □ Taip □ Ne □ Nežinau
8. Kas turėtų užtikrinti Jūsų materialinę gerovę? □ Valstybė □ Pats □ Tėvai □ Vaikai □ Kita__________________________________
9. Ar visais valdžios priimamais sprendimais Jūs esate patenkintas? □ Visais □ Kai kuriais □ Nei vienu □ Nežinau
10. Kaip Jūs elgtumėtės situacijoje, jei Jums, Jūsų aplinkos žmonėms arvisai visuomenei iškiltų kokia nors problema? □ Organizuotumėte grupę problemai spręsti □ Dalyvautumėte grupėje □ Pasirašytumėte po kreipimais □ Laikytumėtės nuošalyje □ Paremtumėte materialiai □ Nežinau
11. Jūsų konkretūs veiksmai nenumatytoje situacijoje: □ Kreiptumėtės į Vyriausybę □ Kreiptumėtės į spaudą □ Įmtumėtės protesto akcijų □ Kreiptumėtės į Seimo narį □ Kreiptumėtės į teismą □ Kreiptumėtės į politinę partiją □ Nežinau □ Kita__________________________
12. Kokias politines veiklas Jūs pateisinate sprendžiant Jūsų, Jūsų aplinkos žmonių ar visos visuomenės problemas:
Vertinti: 0 – niekuomet nepateisinamos, 5 – visuomet pateisinamos.|Vieši kreipimaisi | ||Demonstracijos, piketai, streikai | ||Kyšininkavimas, pareigūnų papirkinėjimas| ||Šantažas, grasinimai | ||Kitų asmenų privačios nuosavybės | ||žalojimas | ||Teroristiniai aktai | |
13. Jūs didžiuojatės:| |Taip |Ne ||L R istorine praeitimi | | ||Lietuvos žmonių ištverme | | ||Seimu