Gyventojų politinis aktyvumas

TURINYS

ĮVADAS 3
1. Valdžios pasidalijimas 4
1.1 Totalitarinės valstybės 4
1.2 Demokratinė valstybė 4
2. Politika ir visuomenė 7
2.1 Šiuolaikinė valstybė ir pilietis 7
2.2 Politinės partijos ir rinkimai 8
2.3 Piliečių dalyvavimas 10
3 Laisvas žmogus ! 13
4 Atvira visuomenė!? 14
5. Politinė atmosfera Lietuvoje 15
6. Praktinė dalis. Tyrimas 16
IŠVADOS 21
LITERATŪRA 22
PRIEDAI 23ĮVADAS
Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva pradėjo
gaivinti demokratines valstybingumo tradicijas: teisingumą vykdo tik
teismai, žmonių teisės gerbiamos ir nevaržomos. Pereinant iš totalitarinės
valdymo sistemos prie demokratinės iš esmės pasikeičia kiekvieno žmogaus
gyvenimas, nes žmonių teises užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Konstitucija pakeitė iki tol galiojusį ir daugybę kartų keistą Laikinąjį
Pagrindinį Įstatymą.

Demokratijos institutų atstovai renkami remiantis
visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Prezidentas
ir parlamentas yra renkamas atskiruose rinkimuose.

Kol gyvuoja dabartinė Lietuvos valstybė , tol gyvuos ir
politinė kultūra. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šalis nuo totalitarizmo
perėjo prie demokratinės valstybės valdymo formos. Todėl iš esmės pasikeitė
ir visuomenės požiųris į politiką. Politika aktuali pasidadė ne tik
politikams, bet ir visiems pilečiams. Tai turi suprasti kiekvienas žmogus,
kad ir koks didelis būtų jo nusivylimas politinės sistemos funkcionavimo
rezultatais. Kita vertus, atkūrus nepriklausomybę ir nebeesant išorinio
stimulo susitelkti, visuomenė tampa mažiau politizuota.

PROBLEMA: Mažėja politinis aktyvumas Lietuvoje, nnusivylimas politikų
veiklos rezultatais.

TYRIMO TIKSLAS: Nustatyti dabartinį Lietuvos Respublikos gyventojų
politinį – socialinį požiūrį.

TYRIMO UŽDAVINIAI: Politinių – socialinių požiūrių tyrimas ir
palyginimas.

TYRIMO OBJEKTAS: Lietuvos Respublikos piliečiai.

TYRIMO DALYKAS: Panevėžio miesto gyventojai, sulaukę 16 metų.

TYRIMO METODAI: Teorinės medžiagos analizė ir anketa. 1. Valdžios pasidalijimas
Galimybė kontroliuoti kitų žmonių gyvenimą vadinama v

valdžia. Kai
valdžia įstatyminė, tai yra patvirtinta pagal priimtas vertybes, ji
vadinama autoritarine. Teisėta valdžia visada būna ribota, nes teisėtumas
būtent ir yra apibrėžimas to, kas esantiems vaidžioje galima ir ko
negalima. Kada visuotiniai rinkimai laikomi politne vertybe, tai
valdančioji grupė paprastai pralaimi, jei bando pasirinkti įpėdinius.
Autoritariniai valdovai patys pripažįsta teisėtumo poreikį, nors kartais
jie gali išsireikšti labai tiesiai: “Aš valdovas, nes mano tėvas buvo
valdovas” arba “Mūsų partija privalo valdyti, nes ji liaudies partija”. Net
ir labai represyvūs režimai daro pareiškimus apie teisėtumą. Hideris
teisinosi, jog jis įgyvendina vokiečių liaudies istorinį vaidmenį, o
Stalino valdžią rėmė Tarybų Sąjungos Komunistų partija.

Vyriausybės savo vykdomos valdžios požiūriu skiriasi mažiausiai dviem
aspektais. Pirma, tai valdžios arba autoriteto centralizacijos laipsniu, t.
y. atliekamu vieno ar mažos grupės valdytojų, kurių negalima pakeisti
liaudies noru, antra, visuomeninės ir asmeninio gyvenimo kontrolės
intensyvumo laipsniu. Kraštutniai variantai – totalitarinis režimas, kai
visavaldžia centralizuota ir kontrolė yra “totalinė”, ir demokratinis
režimas, kai valdžia išskirstyta ir ribota. Pirmiausia totalitarinės ir
demokratmės vyriausybės aptariamos kaip idealūs tipai, kurie toliau siejami
su konkrečiomis dabartinėmis ir istorinėmis visuomenėmis. 1.1 Totalitarinės valstybės
Totalitarizmas – tai valstybės ir visuomenės susiliejimas, tokia
visuomeninė sistema, kai vyriausybė visiškai kontroliuoja sociaiinį,
politinį ir kultūrinį gyvenimą. Siekdama savo tikslų, vyriausybė visai
neriboja jėgos. Keli asmenys gali laisvai persekioti, suimti ar ištremti
visus savo oponentus.

Totalitarinė vyriausybė pasilieka teisę kontroliuoti kitas
institucijas ir viso gyvenimo aspektus. Totalitarinės visuomenės na
ariai nei
asmeniškai, nei jungdamiesi į grupes, beveik negali paveikti vyriausybės
sprendimų. Vienintelė politinė partįja, kuriai vadovauja vienas asmuo arba
nedidelė grupė, pateisina savo valdžios monopolį kokia nors oficialia
ideologija, perima į savo rankas susisiekimo priemones, valdo ekonomiką,
armįją ir naudoja terorą prieš vidaus ir užsienio priešus. Totalitarinės
vyriausybės stengiasi valdyti ir organizacijas, profsąjungas, biznio
asociacijas, jaunimo grupes, bažnyčią, mokyklą ir politines partijas.
Ištikimybė valstybei laikoma svarbesne už ištikimybę šeimai. Totalitariniai
valdovai nenori dalytis vaidžia su kitomis institucijomis ir neleidžia joms
susikurti valdymo bazės, kuri galėtų pakeisti status quo.

Atrodytu, kad nėra buvę tokios vyriausybės, kuri taip detaliai valdytų
savo piliečių gyvenimą. Tačiau kai kurie praeities režimai buvo visai
netoli nuo tos ribos. Tokia buvo hitlerinė Vokietija, Musolinio Italija,
stalinistinė Tarybų Sąjunga.
Tarybų Sąjunga, ir kitos komunistinės valstybės buvo beveik totalitarinės,
nors ir ne ekstremistmės. Devintame dešimtmetyje totalitarizmas šiuose
kraštuose jau nebebuvo toks aktyvus, sumažėjo asmeninio žmonių gyvenimo
kontrolė. Kai Gorbačiovas pradėjo viešumo politiką, buvo mažiau reaguojama
į politinių pažiūrų išraiškas, protestus ir gyvenimo būdą. 1.2 Demokratinė valstybė
Šiuolaikinė valstybė dažnai įsivaizduojama kaip demokratinė.
Demokratijos sąvoka kilusi iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio žmonių
valdžią. Demokratija gali būti aiškinama įvairiai. Demokratija gali būti
įvardijama kaip žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių visuma, kaip
politinis režimas, nusakantis esamą politinį procesą, ideologija,
universali politinė vertybė.
Demokratinės valstybės idėja siekia dar antikos laikus, tačiau tai buvo
demokratija tik tam tikrai visuomencs daliai. Demokratinė valstybė
pergyveno tam ti
ikrą evoliuciįą iki buvo pasiektas dabartinis lygis. Žymus
teoretikas R.Dahl teigia, kad demokratija turi pasižymėti: 1) laisve kurti
organizacijas ir į jas įstoti, 2) saviraiškos laisve, 3) balsavimo teise,
4) teise būti išrinktam į valstybines įstaigas, 5) politinių lyderių teise
konkumoti dėl paramos ir rinkėjų balsų, 6) alternatyviais informacijos
šaltiniais, 7) laisvais ir teisingais rinkimais, 8) valstybės politiką
formuojančių institucijų priklausomybe nuo rinkėjų atiduotų balsų ir kitų
pirmenybės teikimo būdų. Savo veikale ,,Pliuralistinės demokratijos
dilemos“ tas pats autorius kalba apie sąlygas, būtinas politinei
demokratijai egzistuoti. Jis mini: 1) kontrolę valdžios politiniams
sprendimams, vykdorną per konstituciškai išrinktus tarnautojus, 2)
reguliarius ir teisingus rinkimus, kuriuose nėra naudojama prievarta, 3)
praktiškai visų suaugusių teisę dalyvauti rinkimuose, 4) ir jų teisę kelti
savo kandidatūras rinkimuose, 5) piliečių teisę laisvai save realizuoti,
nebijanl būti nubaustiems dėl politinių motyvų, 6) piliečių teisę ieškoti
alternatyvių informacijos šaltinių, kuriuos gina įstatymas, 7) piliečių
teisęjungtis į santykinai savarankiškas asociacijas ar organizacijas,
įskaitant savarankiškas politines partijas ir interesų grupes.

Šiandien mokslininkai jau nebekalba, kad demokratinė valstybė reiškia
,,žmonių valdymą“, nes tai yra perdaug abstrakti sąvoka, neturinti
konkrečiai apibrėžto turinio ir dvelkianti demokratijai nepriimtinu
voliuntarizmu.

Viename žodynų demokratija apibūdinama kaip sekančių vertybių visuma: 1)
tamautojų atskaitomybė, 2) konstitucinis valdymas, 3) politinis
pliuralizmas, 4) politinė konkurencija, 5) daugumos valdymas ir mažumų
teisės, 6) individualizmas ir individo laisvės, 7) pilietinės laisvės.

Demokratįjos valstybė ir pati sąvoka žmonįjos istorijos bėgyje ne sykį
yra save sukompromitavusi: demokratiniais lozungais buvo dangstomasi
totalitariniuose režimuose ir karinėse diktatūrose. Jeigu demokratijos
sąvoka daugian atspindi tam tikras vertybes pvz. toleranciją, kompromiso
siekį, pa
agarbą kitai nuomonei ir kita, tai demokratinė valstybė gali būti
apibūdinta remiantis trimis pagrindiniais kriterijais, kuriuos yra išskyręs
W.Ph.Shively . Bent vieno iš jų nebuvimas reiškia ir kitokį valstybės tipą.
Demokratinės valstybės bruožai yra sekantys: 1) reguliariai rengiami
teisėti, konkumoįantys rinkimai, kuriuose partijos turi maždaug panašias
galimybes, 2) egzistuoįanti ir politinių partijų, ir jų siūlomų politinių
programų alternatyva t.y. piliečiai turi pasirinkimo galimybę, 3) visi
piliečiai ir mažumos turi lygias teises ir laisves, kurias jiems garantuoja
konstitucija ar kiti teisės aktai.

Demokratinė politinė sistema pati nesusikuria ir laikui bėgant pati
neišsilaiko. Nors demokratijos idėja įrodė savo gyvybingumą žmonijos
istorijos eigoje, bet jos įtvirtinimas nėra savaime užtikrintas. Dažnai
demokratijos buvo trumpalaikės, ką rodo ir Lietuvos tarpukario laikotarpio
patyrimas. Demokratiją suvokiant kaip tam tiktą laisvę, galim sakyti, jog
laisvės poreikis yra įgimtas, tačiau sugebėjimas gyventi demolkratinėje
visuomenėje turi būti išugdytas.

Demokra.tinėje visuomenėje daugumos valdžia turi derintis su kiekvieno
žmogaus teisių užtikrinimu. Religinės, etninės, politinės ir kitos mažumų
teisės turi būti garantuojamos. Mažumos teisės neturi priklausyti nuo
daugumos geros valios ir negali būti panaikintos nubalsavus daugumai.
Mažumų teisės turi būti užtikrmamos, nes ir demokratiniai įstatymai, ir
demokratinės institucijos garantuoja kiekvieno piliečio teises.

Demokratija grindžiama aktyviu ir laisvu piliečių dalyvavimu atskiros
bendrijos, visos šalies gyvenime. Tiek pilietinės visuomenės, tiek ir
demokratinės valstybės viena iš funkcijų stimuliuoti piliečių dalyvavimą,
įsitraukimą į politikos darymo ir vykdymo mechanizmą, didinti pilietinio
veiksmo efektyvumą, skatinti demokratinius piliečių įgūdžius. Dalyvauti
visuomenės gyvenime individai gali jungdamiesi į įvairias visuomenines
organizacijas, asociacijas, judėjimus. Politiniame šalies gyvenime jie gali
dalyvauti būdami politinės partijos ar organizacijos nariais, dalyvaudami
rinkimuose ir referendumuose ir kitais būdais. Tačiau visuomeninis ir
politinis dalyvavimas nėra priešingi reiškiniai.

Atskirais atvejais visuomeninė veikla yra daugiau neformali (dalyvavimas
nevyriausybinėse grupėse), tačiau tai nereišlda, kad ji negali būti
susijusi su formalia visuomenės struktūra. Politinis dalyvavimas reiškia
kitą dalyvavimo lygį, kuomet daugiau susiduriama su formalia visuomenės
struktūra: atskiromis valdžios institucijomis. Tačiau dalyvavimas tiek
visuomeniniame, tiek politiniame gyvenime įvardijamas pilietinio dalyvavimo
terminu. Sąmoningas ir informuotas pilietis visad ras būdus dalyvauti. 2. Politika ir visuomenė
Viena iš sociologijos šakų yra politkos sociologija, tirianti
politikos ir viosuomenės santykius, bandanti aiškinti politiką socialiniame
kontekste, bandanti analizuoti politiką sosialiniame kontekste,
analizuojanti socialinių ir politinių struktūrų, socialinio ir politinio
elgesio santykius. 2.1 Šiuolaikinė valstybė ir pilietis
Šiuolaikinės valstybės atsiradimas siejamas su Napaleono karų
pabaiga. Po 1815m. Vienos kongreso susiformuoja valstybė kaip didelė
teritorija su pastoviomis sienomis, žmonės tampa susiję politiniais
ryšiais, save ima suprasti kaip tam tikros valstybės pilietį. Tai sudarė
sąlygas ne tik spartesniam pramonės bei prekybos vystimuisi, bet ir
visuomenės pažangai.

Dauguma šiuolaikinių valstybių yra nacionalinės valstybės,
susikūrusios nacijos pagrindu. Nacionalinės valstybės susijusios su
nacionalizmo atsiradimu. Nacionalizmas gali būti apibūdinamas kaip tam
tikrų simbolių ir tikėjimų visuma, užtikrinanti užtikrinanti priklausomumo
konkrečiai elitinei – politinei bendruomeniai jausmą. Žmonėms būdinga
priklausymo šeimai, giminiai, grupei, klanui ir kt. grupei jausmas. Tačiau
priklausymas elitinei – bendruomenei jausmas gali būyi ne ką menkesnis.

Nacionalizmas atsirado kartu su šiuolaikine valstybe. Dauguma
nacionalinių valstybių susikūrė iš atskirų vietinių bendruomenių, tad
vietinio nacionalizmo apraiškos nėra retos. Pvz.: anglai kilę iš Škotijos,
Velso, pabrėždami savo priklausomybę šioms teritorinėms bendruomenėms,
dažniau prisistato kaip škotai, velsiečiai nei anglai, bet būdami užsienyje
jie save vadina anglais. Tas pats gali būti pasakytina ir apie aukštaičius,
žemaičius, suvalkus ir dzūkus.

Nacionalizmas gali turėti tiek teigiamų, tiek ir neigiamų aspektų.
Žmonės gali didžiuotis savo valstybės praeitimi, jos žmonių pasiekimais,
esama politine santvarka bei išsivystimo lygiu.

Konkrečios valstybės gyventojai vadinami jos piliečiais. Ilgą laiką
tik atskiros visuomenės grupės turėjo tam tikrą priklausomybės politinei
bendruomenei jausmą. Po Prancūzijos revoliucijos atsirado pilietybės
sąvoka, reiškusi atsidavimą tai valstybei, tam tikras teises, laisves ir
pareigas valstybei.

Prieš pradedant vardinti piliečių teise, svarbu paminėti prigimtines
žmonių teises. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenamą, nuosavybę, laisvę,
laimės siekimą. Šių teisių niekas negali suteikti ar dovanoti, bet jas
reikia ginti, todėl kuriama valdžia. Vienas pagrindinių demokratijos
principų skelbia, kad valdžia tarnauja žmonėms, bet žmonės negyvena tam,
kad tarnautų valdžiai. Valstybė ir jos valdžia turi tarnauti žmogui.

Šalia prigimtinių yra ir kitos teisės, kurios gali būti suteikiamos.
Piliečių teisės gali būti suskirstytos į tris grupes: pilietines,
politines, socialines. Prie piliečių teisių priskiriamos laisvė pasirinkti
gyvenamą vietą, žodžio, pasisakymo, spaudos ir tikėjimo laisvė, susirinkimų
ir susibūrimų laisvė, lygybė prieš įstatymus. Dažnai piliečių teisės
traktuojamos kaip savaime suprantamos, tačiau tik 19a. pradžioje jos tapo
realybe didesnei gyventojų daugumai. Čia reikėtų pastebėti, kad, JAV afriko
– amerikiečiams šiomis teisėmis pradėjo naudotis tik nuo šio amžiaus
šeštojo dešimtmečio.

Piliečių teisė dalyvauti rinkimuose ir galimybė būti išrinktm, teisė
būti politinės partijos nariu sudaro politinių teisių grupę. Visuotinė
rinkimų teisė tapo visuotiniu reiškiniu tik šiame amžiuje. Dauguma šalių
balsavimo teisę gavo vyrai, turintys tam tikrą nuosavybę, vėliau ši teisė
buvo išplėst likusių vyru atžvilgiu. Prasidėjus moterų judėjimui šią teisę
išsikovojo ir moterys. Iki pat II Pasaulinio karo pabaigos daugelio
kolonizuotų valstybių gyventojų neturėjo nei pilietinių, nei politinių
teisių, ir jas gavo tik pasibaigus kolonijiniam režimui.

Trečias piliečių teisių tipas yra socialinės teisės, t.y. teisės į
minimalų pragyvenimą, tam tikras garantijas nedarbo atveju, minimalų darbo
atlyginimą. Daugumoje valstybių, išskyrus Vokietiją, socialinės teisės buvo
įtvirtintos paskiausiai, nes politinės ir pilietinės teisės su.daro
pagrindą, kovoti dėl socialinių teisių įgyvendinimo. Po II Pasaulinio karo
eilė ekonomiškai atsigavusių ir sparčiai pradėjusių vystitis Vakarų
valstybių tapo pajėgios rūpintis bedarbiais, nepajėgiais, ligos užkluptais
ir senais žmonėmis.

Valstybės ir politikos rolė žmonijos istorijos rolėje keitėsi . jei
anksčiau valstybės vadovas į savo valdas žiūrėjo kaip į savo tėvoniją,
visus laikė savo pavaldiniais, politiką suvokė kaip savo norų tenkinimą,
tai dvidešimto amžiaus pabaigoje situacija iš esmės pasikeitusi. Dabar eilė
valstybių gali būti apibūdinamos kaip gerbūvio valstybės (prisiima
atsakomybę už minimalių gyvenimo standartų užtikrinimą kiekvienam
asmeniui), kitos siekia tokiomis tapti. Politika tai nėra pavienių asmenų
reikalas, nes į ją įsitraukę politinės partijos, interesų grupės, įvairios
organizacijos bei koncernai.

Pastaruoju metu politikos rolė piliečių gyvenime išaugo: valstybė yra
įsitraukusi į ne tik jai tradiciškai priskirtų funkcijų įgyvendinimą bei
ekonomiką, bet ir į tokius neekonominius reikalus, kaip sveikatos, aplinkos
apsauga ir kt. kalbant apie pokyčius visuomenėje negalima nepastebėti
informacinės revoliucijos įtakos. Išaugęs gyventojų išsilavinimo lygis
įtakoja politinį pilečių išprūsimą. Dėl išaugusio išsilavinimo lygio ir
informacijos šaltinių kiekio dabartiniai piliečiai pajėgūs susidoroti su
politikos sudėtingumu ir priimti politinius sprendimus. Skirtingai nei
anksčiau nebereikia tiek daug pastangų politinei informacijai gauti,
pagaliau išaugo ir sugebėjimas vartoti tą informaciją. Kadangi eilinis
pilietis negali viso dėmesio koncentruoti tik politiką, domėdamasis visais
politikos klausimais, pastebima tam tikra politinė specializacija, kuomet
domimasi tik atskirais klausimais. 2.2 Politinės partijos ir rinkimai
Politinė partija tai tarpinė grandis, jungianti pilietį su valstybine
valdžia. Žmonės jungiasi į politines partijas ir organizacijas, judėjimus
siejami panašių idėjų ir tikslų. Politinė partija užtikrina politinį
bendrumą ir interesų apjungimą. Būdama labiau organizuota pilie čių grupe
ji gali lengviau įtakoti valdžią nei paskiras pilietis.

Pirmosios politinės partijos atsirado dar 19a. ir buvo panašios į
elitinius klubus ir tik šiame amžiuje jos tapo masinėmis partijomis bei
judėjimais. Politinės partijos gali būti nevienodo dydžio, skirtis savo
struktūra, vienos jų gali vadintis partijomis, kitos turėti judėjimo ar
sąjungos, centro pavadinimus.

Politinė partija tai organizacija siekianti politinės valdžios. Kai
kurioms politinėms organizacijoms tokia galimybė gali būti apribota. Tai
dažniausiai atsitinka tuomet, kai jų statusas nėra juridiškai įtvirtintas
arba jos siekia nuversti teisėtą konstitucinę tvarką.

Pagal egzistuojantį Lietuvos politinių partijų įstatymą partijos ar
judėjimo veikla negali prieštarauti Lietuvos konstitucijai, kitiems
įstatymams ir partijos statutui (įstatams). Įstatymas draudžia steigti ir
veikti partijoms, propaguojančioms ar praktikuojančioms rasinę, religinę,
socialinę, klasinę nelygybę ir neapykantą, autoritarinio ar totalitarinio
valdymo, valdžios užgrobimo prievarta metodus, karo ir smurto propagandą,
žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, tam, kas prieštarauja Lietuvos
Respublikos konstitucinei santvarkai ir nesuderinama su visuotinai
pripažintomis tarptautinės teisės normomis.

Vienos politinės partijos kuriamos religiniu įsitikinimų (krikščionys
demokratai), etniniu (škotų nacionaline partija Didž.Britanijoje) pagrindu,
kitos atstovauja tam tikrus visuomenės sluoksnius (ūkininkų partija) ar
gina konkrečius interesus (žaliųjų partija), dar kitos skiriasi savo
reiškiamomis politinėmis nuomonėmis (liberalai, komunistai). Kiekvienos
šalies politinės partijos pergyvena tam tikrą vystymosi evoliuciįą. Eilė
dabartinių Lietuvos politinių partijų kilo iš plataus pilietinio judėjimo
,,Sąjūdis“, atsiradusio 1988m., kitos politinės grupuotės atsirado kaip
tarpukario Lietuvos partijų idėjų tęsėjos arba susiformavo naujų idejų
pagrindu.

Pagal ideologijas priimta politines partijas skirstyti į kairiąsias,
dešiniąsias ir centro partijas. Kairiosios partiįos pirmenybę atiduoda
socialinės lygybės ir teisingumo idėjai, dešinieji pasisako už individo
laisvę ir gina privatinę nuosavybę, tuo tarpu centristai bando suderinti
laisvės ir lygybės idėjas. Skirtingai nei dauguma Vakarų Europos partijų
JAV politinės partijos neturi savo ideologijos. Kai kurios partijos pagal
savo idėjas gali būti įvardintos kaip kraštutinės, ekstremistinės partijos.
Tačiau pagal kai kurių valstybių įstatymus jų veikimas nėra uždraustas, nes
tai būtų sutikta kaip tam tikros visuomenės dalies interesų eliminavimas,
kas prieštarautų demokratijos idėjai.

Egzistuoja keletas politinių partijų sistemų modelių: vienpartinė,
dvipartine, dviejų su puse ir daugiapartinė sistemos. Vienpartinės sistemos
pavyzdžiu galėtų būti buvusi Sovietų sąjunga, kurioje komunistų partija
buvo vienintelė teisėta partija. Dvipartinės sistemos pavyzdys – JAV, kur
pastoviai dėl valdžios varžosi dvi politinės partijos: respublikonai ir
demokratai. Vokietijoje nė viena iš dviejų didesnių politinių partijų
negali laimėti rinkimų be trečios mažesnės partijos pagalbos, ir tai yra
dviejų su puse partinės sistemos pavyzdys. Daugiapartinė sistema būdinga
Prancūzijai, kur dėl valdžios konkuruoja daugybė politinių partijų.
Daugiapartinės sistemos pranašumas tame, kad gali būti atstovaujami įvairūs
interesai, kurie kitose sistemose gali būti ir neišgirsti. Tačiau tokia
sistema pasižymi valdž.ios nestabilumu, nes esančios valdžioje politinės
partijos ne visuomet sugeba suderinti skirtingus interesus ir pasiekti
konsensusą, dėl ko ir kyla vyriausybės krizės.

Pastebima bendra tendencija, kad politinės partijos praranda savo įtaką,
mažėja jų narių skaičius, jų vietą bando užimti įvairios spaudimo grupės,
bandančios įtakoti politiką, ar atskiri lobistai. Rinkėjai vis daugiau
informacijos gauna ne iš politinės partijos, bet iš TV ir spaudos. Tačiau
netikslu būtų kalbėti apie partįjų nykimo žymes. Politinės partijos privalo
prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, norėdamos išlaikyti savo įtaką
ir šalininkus.

Tautos atstovavimas praktiškai realizuojamas politiniais rinkimais. Gali
būti renkamas parlamentas, vietos valdžios organai, prezidentas. Rinkimai
demokratinėje visuomenėje yra vertinami kaip konkuruojančios politikos
požymis. Jie atlieka dvejopą funkciją: 1) užtįkrina žmonėms galimybę
pasirinkti lyderius ir politiką, 2) mobilizuoja piliečius ir valdžia gauna
jų paramą valdyti ir reprezentuoti. Politinės partijos rinkiminės
kampanijos metu turi galimybę konkuruoti dėl valdžios.

Rinkimai – viena iš demokratinių mstitucijų, tačiau jie turi būti
konkurenciniai, reguliarūs, visuotiniai, aiškiai apibrėžti. Opozicinėms
partijoms turi būti suteiktos vienodos galimybės dalyvauti rinkimineje
kovoje. Demokratinėje visuomenėje valdžia privalo jsisavinti, kad ji nėra
amžina ir gali būt pakeista. Bet kokių rinkiminių teisių ribojimas,
trukdymas dalyvauti pažeidžia rinkimų visuotinumo principą. Rinkimai
neturėtų būti kova už būvį ar dėl valdžios, bet siekis pasitarnauti
žmonėms.

Rinkimai – tai pati betarpiškiausia ir labiausiai daugeliui piliečių
prieinama dalyvavimo politiniame procese forma. Politinius rinkimų
klausimus tvarko konstitucijoje nustatyta rinkimų teisė ir rinkimų sistema
bei atskiri rinkimų įstatymai. Esantys rinkimų įstatymai, nustatantys jų
rengimo ir vykdymo procedūrą, turi įtakos piliečių aktyvumo mastui.

Egzistuoja trys skirtingos rinkimų sistemos: daugumos, proporcinė ir
mišri. Lietuvoje egzistuoja mišri rinkimų sistema, kuomet dalis parlamento
narių renkami pagal daugumos (mažoritarinės), kita dalis pagal proporcinę
rinkimų sistemą. Daugumos sistemos atveju išrenkamas kandidatas, gavęs
daugiausia balsų. Poiitinė partija, rinkėjams pateikusi savo kandidatų
sąrašą ir rinkimų metu peržengusi 5% barjerą, gali pretenduoti į
atstovavimą Seime. Pagal nusistovejusią praktiką daugumos rinkimų sistema
galioja tose šalyse, kur dominuoja dvi didelės politinės partijos (Didž.
Britanija), tuo tarpu šalyse, kuriose gausu įvairių partijų, įsitvirtinusi
proporcinė rinkimų tvarka (Prancūzija).

Piliečių asmeninį apsisprendimą balsuoti lemia trys faktoriai: partinis
šališkumas, nuomonė konkrečiu klausimu, kandidato imidžas. Didelę įtaką
rinkėjų aktyvumui turi socialinės-ekonominės sąlygos. Teigiama, kad kuomet
piliečiai patenkinti esarna socialine-ekonomine situacija jie yra labiau
pasyvūs nei tuomet, kai jie nori konkrečių pokyčių politikoje. Rinkėjų
pasirinkimą lemia trumpalaikiai ar ilgalaikiai faktoriai: kartais rinkėjų
apsisprendimą lemia asmeninė ekonominė situacija arba remiamasi platesniu
ekonominiu kontekstu: vertinama bendra šalies ekonominė situacija.

Eilė atliktų politinės socializacijos studijų įrodė, kad pradinė
orientacija į partijas atsiranda gana anksti. Pagrindinę rolę šiame
socializacijos procese vaidina šeima. Tėvų užuominos apie partijas
šeimyninių diskusijų metu formuoja vaiko partinį šališkumą, ir tik daug
vėliau imama suvokti, už ką viena ar kita partija pasisako. Su amžiumi
partinis šališkumas stiprėja, arba tiksliau būtų pasakyti – parama partijai
tęsiasi. Simpatizavimas politinei partįjai svarbus., nes įo pagrindu gali
formuotis piliečių politinio pasaulio supratimas.

Sumažėjęs simpatizavimas politinėms partijoms reiškia, kad dažnai
balsuojant remiamasi atskiromis išsakomomis nuomonėmis. Balsavimas už
atskirus klausimus įvardijamas kaip racionalių, išprususių rinkėjų bruožas.
Tai reiškia, kad piliečiai domisi, turi savo nuomonę, žino partijos ar
kandidato poziciją tuo klausimu. Tačiau tai dar nereiškia, kad kiti nėra
pajėgūs balsuoti atskirais klausimais. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti
faktą, kad tik 5% amerikiečių 1971 m. domeįosi sveikatos apsaugos
programomis, skirtomis senyvo amžiaus žmonėms, bet net 80% buvo potencialūs
balsuotojai už tokias programas.

Rinkiminės kampanijos kaskart sulaukia vis daugiau masinės mformacijos
priemonių dėmesio, todėl tai turi didelę reikšmę kandidatų imidžo kūrimui.
Riiikėjai kreipia dėmcsį į asmenines kandidato savybes, kurios galėtų
įtakoti jo veiklą užimant postą. Amerikos rinkėjams labiausiai imponuoja
trys asmeninės kandidato savybės: integralumas, patikimumas ir
kompetencija, kas leidžia teigti, kad dėmesys kreipiamas ne tik į asmenines
kandidato savybes, bet ir į politiką. 1993m. renkant Lietuvos prezidentą
daugeliui imponavo A.Brazausko turima politinė patirtis, esamos situacijos
pažinimas, vienybės su tauta idėja. 2.3 Piliečių dalyvavimas
Kiekvienas asmuo turi tam tikras politines orientacijas į vykstantį
politinį procesą, kurios atspindi jo mintis, jausmus ir vertinimus.
Politmis elgesys tai konkreti politinių orientacijų išraiška,
pasireiškianti ne tik rinkimų metu. Tai ir prildausymas politinėms
partijoms bei organizacijoms, kontaktai su valstybės ar vietos valdžia,
dalyvavimas politinėse sueigose ar mitinguose, finansinė parama ir kita.
Politinis elgesys gali būti įvardytas politinio dalyvavimo terminu, kuris
apima ne tik aktyvų, bet ir pasyvų buvimą politinėje sistemoje. Ne tik
politinis elitas, aktyvūs piliečiai, bet ir apolitiškai nusiteikusi
visuomenės dalis yra politinio proceso dalyviai. Politinio proceso dalyviu
tampama ne tik atliekant pilietinę pareigą per rinkimus, dalyvaujant
politinių partijų veikloje, bet ir mokant mokesčius valstybei, užimant tam
tikrą darbo vietą, t. y. dalyvaujant politikos įgyvendinime. Tad, nepaisant
mūsų norų visi mes esame politinio proceso dalyviai, nes gyvename tam
tikroje politinėje sistemoje.

Politinis dalyvavimas apima ir politinį įsitraukimą, ir politinį
įtraukimą į politinį procesą. Politinio įtraukmio terminas daugiau
akcentuoja politinių institucijų vaidmenį, piliečių pasyvumą ta prasme, kad
jie nori to ar ne, dalyvauja įgyvendinant politiką, t.y. praktiškai
realizuojant jstatymus, sprendimus, potvarkius. Politinio įsitraukimo
sąvoka atspindi piliečių politinio dalyvavimo intensyvumą, t.y. sąmoningą
piliečių dalyvavimą ar nedalyvavimą politiniame gyvenime. Sąmoningumo
akcentavimas pabrėžia, kad piliečiai patys laisva valia pasirenka politinio
dalyvavimo formą ir dažnį.

Amerikiečių sociologai G.Almond ir B.Powell skiria tris pagrindinius
politinio elgesio modelius: 1) dalyvavimą, 2) pasyvumą, 3) apolitiškumą ir
nusišalinimą. Pirmasis elgesio modelis įvardytas dalyvavimo terminu.
Dalyviai nuolatos domisi vykstančiu politiniu procesu, įvykiais, asmeniškai
dalyvauja politiniame gyvenime. Tačiau tai dar neįpareigoja suvokti, kad
visi dalyvių veiksrnai yra pagrįsti, logiškai argumentuoti ir pažangūs.
Dalyvių kategorija nėra vienalytė. Objektyvia informacija, kompetencija,
atsakomybės už savo veiksmus suvokimu besiremiantys asmenys, kurie daugiau
vadovaujasi protu nei jausmais, sudaro vieną dalyvaujančių sparną. Kita
dalis, besiremianti savaip suprasta ir savaip traktuojama informacija,
daugiau gandais nei tikrais faktais, jausmais, o ne protu, aktyviai
norintys dalyvauti politiniame gyvenime, taip pat yra politinio proceso
dalyviai.

Kitas modelis – visiška pateiktojo priešingybė: tai – apolitiškumas ir
nusišalinimas. Asmenys, užimantys tokią poziciją, dažniausiai vadovaujasi
principu “aš nieko negaliu pakeisti todėl nieko ir nedarau”. Jie nesidomi
politika, nesiekia žinių, neigiamai vertina bet kokį dalyvavimą. Jų
poziciją nebūtinai apsprendžia politinė aplinka, dažniausiai tai sąlygota
pačios asmenybės. Bet politinis pasyvumas dar nereiškia bendrojo individo
pasyvumo.

Tarpinę grandį tarp dalyvavimo ir nusišalinimo sudaro individai
pasižymintys pasyvumu. Į asmeninį dalyvavimą politiniame gyvenime jie žiūri
neigiamai arba neutraliai, menkai domisi politika, nors gali būti
pakankamai mformuoti. Dažnai jų pasyvumą nulemia nusivylimas politika, nes
turėdami pakankamai informacijos apmąstymams ir stebėdami politinį procesą
jie mato, kad tai, kas skelbiama, neatitinka to, kas daroma. Pasyvi
pozicija dar nereiškia visiško atsiribojimo nuo politinių veiksmų. Turimas
pareigosjausmas gali įpareigoti juos dalyvauti rinkimuose.

Kiekvienoje visuomenėje galima rasti visus išvardytuosius politinio
elgesio modelius. Jų tarpusavio santykis, vieno modelių persvara leidžia
aptarti esamą tautos politinę kultūrą. Pol.itinis elgesys ir politinės
pažiūros yra tarpusavyje susiję. Kartais politinių pažiūrų ir politinės
savimonės pagrindu formuojasi politinis elgesys, tačiau neabejotinas yra ir
atvirkščias ryšys, kai politinis elgesys veikia politinę sąmonę, formuoja
atitinkamas nuostatas. Kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti politinių
orientacijų ir politinio elgesio santykio kryptį nėra paprasta, pagaliau
įtaka gali būti abipusė.

Grįžtant prie piliečių dalyvavimo būtina paminėti, kad yra skiriamos
tradicinės ir netradicinės dalyvavimo formos. Prie tradicinių dalyvavimo
formų skiriami balsavimas rinkimų ar referendumų metu, įsitraukimas į
rinkiminę kampaniją, bendruomeninė veikla. Dalyvavimas rinkimuose
vertinamas kaip labiausiai paplitusi piliečių dalyvavimo forma. Balsavimas
yra gana paprastas, nereikalauįantis iniciatyvos ar bendradarbiavimo
veiksmas.
Teigiama, kad demokratijos sėkmė priklauso nuo piliečių dalyvavimo
politiniame procese ir pačios politinės sistemos lankstumo, reaguojant į
piliečių reikalavimus. Paskutiniu metu daugelis Vakarų demokratinių
valstybių pergyvena rinkėjų aktyvumo sumažėjimą. Nors, toli gražu, ne visi
asmenys yra geri ir pavyzdingi piliečiai, demokratija vis tiek egzistuoja.
Atsakymą pateikia politinės kultūros klasikas G. Almond, kalbėdamas apie
potencialiai aktyvų pilietį, kuris iškilus realiai demokratijos grėsmei
pultų ją ginli arba netylėtų, pastcbejęs valdininkų piktnaudžiavimo užimama
padėtimi ar visuomenės gerove atvejus.

Skirtinguose politiniuose režimuose rinkėjų aktyvumas nėra vienodas.
Autoritarinėje sistemoje rinkėjų aktyvumas yra forrnalus ir fiktyvus
kriterijus: rinkimuose dalyvauja 90-100% piliečių. Demokratinėse šalyse
rinkėjų aktyvumas svyruoja 50-80% rėmuose. JAV ir Šveicarijoje
nacionaliniuose rinkimuose dalyvauja tik apie pusę piliečių, Vokietijoje
apie 80%, Anglijoje ir Prancūzijoje 70-90% ribose. Vieni iš pavyzdingiausių
balsuotojų yra australai (94%) ir islandai (88%).

Bendrą rinkėjų aktyvumą lemia partijų konkurencijos aštrumas, rinkimų
pobūdis, esama politinė kultūra, socialiniai bei ekonominiai faktoriai.

Įsitraukimas į rinkiminę kampaniją reikalauja daugiau laiko ir
pastangų, vciksmų koordinavimo. Bendruomeninė veikla apima atskirų grupių
pastangas spręsti socialines ar visuomenines problemas. Demokratinėje
visuomenėje veikia daugybė vietinių teritorinių ir bendranacionalinių
organizacijų. Dauguma jų yra tarpininkai tarp individo ir valdžios
institucijų. Tokios organizacijos atlieka vaidmenį, kurio negali atlikti
valdžia, suteikia žmogui galimybę įgyvendinti piliečio teises ir pareigas.
Per tokias organizacijas individas gali įsitraukti į problemų svarstymą ir
sprendimą. Autoritarinėje valstybėje tokių organizacijų veiklą
kontroliuoja, riboja, seka ar prižiūri valdžia. Demokratinėje visuomeneje,
kur valdžios kompetencija aiškiai nustatyta ir apribota, tokios
organizacijos yra nepriklausomos ir dažnai net daro spaudimą tai valdžiai.

Amerikiečiai dar nuo 19a. garsėja įsitraukimu į piliečių grupes:
1987m. apie 34% amerikiečių, Vokietijoje 1989m. apie 12%, Anglijoje 10 –
14% piliečių priklausė įvairioms piliečių grupėms.

Dalyvavimą lemia trys faktorių grupės: asmeninės charakteristikos
(socialinis statusas, amžius, išsilavinimas, lytis), grupės įtaka (partinė
identifikacija, dalyvavimas kitose visuomeninėse organizacijose),
politiniai požiūriai (prioritetai). Šie faktoriai gali būti ir persipynę.
Daugelio tyrimų metu pastebėta, kad su amžiumi didėja rinkėjų aktyvumas,
kiek aktyvesni rinkimų metu yra labiau išsilavinę piliečiai. Labiau išprusę
piliečiai linkę būti aktyvesniais tiek visuomeniniame, tiek ir politmiame
gyvenime.

Kuomet pasirodo, kad teisėtų priemonių. pagalba sunku pasiekti norimus
tikslus bei idealus, atskiros grupės ar individai gali griebtis
netradicinių veiksmų. Prie netradicinių dalyvavimo formų skiriama:
revoliucijos, peticijų rašymas, dalyvavimas teisėtose ir ne
demonstracijose, boikotai, nelegalūs, bet taikūs kovos metodai (pastatų
užėmimas), žiauri kovos forma, kuomet asmenims ar nuosavybei daroma žala.
Pats ekstremaliausias kovos būdas yra revoliucija, kuomet naudojant jėgą
siekiama pakeisti esamą politinį režimą (1917m. spalio revoliucija
Rusijoje). Taikios revoliucijos pavyzdys gali būti 1989m. pokyčiai Rytų ir
Centrinės Europos Šalyse.

Kiekvienoje valstybėje demonstracijoms organizuoti yra nustatyta tam
tikra tvarka, kurios būtina laikytis. Pagal Lietuvoje esamus įstatymus
norint organizuoti demonstraciją ar mitingą reikalinga iš anksto pranešus
vietinės valdžios atstovams gauti specialų leidimą. Grupė ar organizacija
negavusi tokio leidimo gali nuspręsti organizuoti tokį susibūrimą, tuomet
toks renginys bus laikomas neteisėtu.

Peticijas pasirašinėja daugelis žmonių (75% britų ir 70% amerikiečių)
todėl kai kurie kelia klausimą, kodėl tai laikoma nekonvencinio
(netradicinio) dalyvavimo forma. Protestas kaip dalyvavimo forma gana
priimtina ir gali būti paaiškinta. Protesto šaknys glūdi nusišalinime ar
frustracijoje. Pagalšią pozicįją augantis nepasitenkinimas įgauna politinį
atspalvį ir išreiškiamas veiksmu prieš politinį veikėją ar objektą.
Protestuose linkę dalyvauti žemesnio statuso, jaunesni asmenys, mažumos.
rotestas gali būti suvokiamas kaip alternatyvi priemonė tikslui pasiekti.
Kartais protestuoja liberalai, progresyvių pažiūrų asmenys tikėdamiesi būti
išgirsti. Protesto politika atkreipia dėmesį į problemą ar organizaciją.

Tik mažuma – 1-2% piliečių dalyvaudami imasi teroristinių ar žiaurių
kovos veiksmų. Panašių veiksmų griebtis yra linkę nacionalinės mažumos,
kraštutinių politinių pažiūrų atstovai. Kaip pavyzdį galima pateikti baskų
separatistų veiksmus Ispanijoįe ar airių nacionalistų išpuolius Didžiojoje
Britanijoje. Panašių veiksmų imamasi kuomet norima atkreipti ne tik
vietinės bendruomenės, bet ir pasaulio politikų bei bendruomenės dėmesį į
esamas problemas, bandant destabilizuoti esamą padėtį šalyje. Kadangi
visuomenės mažuma dalyvauja tokiuose žygiuose, galima teigti, kad piliečiai
nori dalyvauti pagal politinio proceso taisykles, o ne griauti demokratiją.

3 Laisvas žmogus !

Laisvė mąstyti, laisvė kalbėti ir laisvė veikti – svarbiausi
demokratijos bruožai. Tačiau tokiomis laisvėmis šiais laikais operuojama ne
kaip pagalbinėmis priemonėmis, bet kaip įrankiais savo tikslams realizuoti.
Pati demokratija iš esmės yra ne kas kita, kaip įgyvendintas tautos
suverenitetas. Kada XVII-XVIII amžiuje Anglijoje ir Prancūzijoje buvo
nuverstos absoliutinės monarchijos, o monarcho suverenitetas pripažintas
tautos nuosavybe, tada ir pradėjo kurtis pirmosios demokratinės valstybės.
Šiandien demokratija yra laikoma universalia vertybe, kurią įgyvendinti
siekia praktiškai visos pasaulio tautos. Kiekvienos valstybės vyriausybė
stengiasi bent jau vaizduoti, kad yra demokratiniu būdu sudaryta. O
demokratija pamažu tampa priemonė, kuria puikiai naudojasi visi politikai,
atitinkamuose rinkimuose gavę mandatą tvarkyti tam tikrus valstybės
reikalus ir atstovauti rinkėjų interesus. Tačiau visos Lietuvoje šiuo metu
esančios ir kokią nors galią turinčios institucijos yra vienaip ar kitaip
susiję su politine-partine veikla.

Mūsų valstybėje šiuo metu įsitvirtinusi daugiapartinė sistema, tad
pasistengę galėtume suskaičiuoti daugiau nei 30 politinių partijų, kurios,
remdamosis sau priimtina ideologija, stengia.si realizuoti savo mintis.
Kiekvienas pilietis būdamas laisvas ir turėdamas politinių ambicijų ar bent
jau manydamas, kad vienaip ar kitaip gali įtakoti Lietuvoje vykstančius
procesus, gali priklausyti bet kokiai politinei partijai. Narystė partijoje
gali reikšti pirmąjį žingsnį į platesnius politinius vandenis, nes
kiekvienoje politinėje partijoje galima kilti karjeros laiptais. Sėkmės
formulė čia yra labai paprasta: ji priklauso nuo to, kiek bendraminčių ar
įtakingų žmonių tave supa, kiek partijos vykdoma politika yra priimtina
liaudžiai ir, neabejotinai svarbiausia – politinis aktyvumas tiek partijos
viduje, tiek už jos ribų. Proceso paprastumas ir yra mūsų iškeltos
problemos esmė. Viena vertus, partija tampa dirva politiniams karjeristams
ugdyti, kas yra tokios struktūros privalumas, kita vertus – struktūra
negarantuoja politinių veikėjų kompetencijos: atrankos mechanizmas čia
grindžiamas vidinėmis partijos taisyklėmis ir asmens populiarumu. T.y. –
kiekvienoje partijoje, stengiantis iškovoti tam tikrų pozicijų
valstybiniame sektoriuje, atsiranda asmenybių, kurios tokias pozicijas
užimtų problema. Aukštasis išsilavinimas ir atitinkamos teorinės bei
praktinės žinios, taip pat valstybės sąrangos žinojimas ir minimali (bet
privaloma) politinė patirtis dar nėra efektyvaus pareigų vykdymo garantas.
Savo patirtį bei išsimokslinimą valstybės intelektualinis elitas linkęs
realizuoti labai skirtingais būdais. Užuot tarnavę valstybei, dauguma jų
visas savo intelektualines ir kūrybines galias sutelkia asmens naudai bei
materialinei gerovei didinti. Užimamos pozicijos tampa dar vienu įrankiu, o
galimų sprendimų svarba bei poveikis valstybės funkcionavimui nukeliami į
antrą planą. To priežastis – laisvas žmogus, kuriam pilietinė laisvė
suteikia ir apsisprendimo laisvę, bei partijose griežtos disciplinos ir
reikalavimų nebuvimas.

Dabartinė Lietuvos situacija pasikeitusi beveik radikaliai –
pokomunistiniu partiniu elitu tapo natūralios atrankos būdu
išpopuliarėjusių bei užimančių svarbias pozicijas, didele dalimi
savamokslių vietinės reikšmės politikų sluoksnis. Minimali patirtis ir tam
tikros srities teorinių žinių stygius tampa nors ir nereikšmingas, bet
akivaizdus valstybinio mąsto problemų šaltinis. Į politiką ateina žmonės,
kurių išsilavinimo pobūdis ir lygis yra labai įvairus, o jų interesai yra
daugiau asmeniniai nei visuomeniniai. Visgi, tokių politikų akivaizdžiai
daugėja, nes ir pati politika dabar panašėja į gerai apmokamą verslą.
Partijos savo veiksmais tarsi vykdo labai miglotos kilmės, bet stambaus
mąsto užsakymus. Lobizmas ir korupcija įgauna vis didesnį pagreitį – didelį
vaidmenį pradeda vaidinti materialinė atskiros partijos, ar jos ideologų
padėtis. Net ir tada, kai iškyla kokio nors politinio sprendimo ar naujo
įstatymo poreikis, partijos sprendžia ar tokio sprendimo turinys atitinka
ir neprieštarauja jų pasirinktai ideologijai, bet pamiršta, kad kiekvienas
politinis sprendimas vienaip ar kitaip paliečia ir šalies gyventojus.
Populiarumo visuomenėje ir vykdomos politikos svarba iškyla tik tuomet, kai
artėja rinkimai.

4 Atvira visuomenė!?

Kiekviena partija artėjant neišvengiamoms permainoms pagaliau
prisimena, kad pati pirmoji ir pagrindinė jų paskirtis – tarnauti tautai ir
ginti jos interesus. Suprantama, kad, vadovaujantis demokratijos samprata,
politikai yra tautai, bet ne tauta jiems. Visgi, reikia pripažinti, kad į
demokratiškumą mūsų valstybėje žiūrima iš tamsiosios pusės – liaudies
atstovus dabar reikia ne rinkti, bet ,,paprašyti atstovauti“ tautą.
Artėjant rinkimams, kiekviena partija ima varžytis dėl pozicijų
visuomenėje: padaugėja populistini.ų sprendimų ir veiksmų, kuriuos
žiniasklaida pateikia kaip savotišką reklamą. Kiekvienas politikas,
stengdamasis išlaikyti turimas pozicijas ir pakelti savo reitingą partijos
viduje, prieš rinkimus vis dažniau pasirodo televizijos laidose, rašo
straipsnius, kuriuose akcentuojamos pačios skaudžiausios šalies vidaus ir
išorės problemos. Dar geriau, jeigu viešai pradedama kritikuoti vienos ar
kitos partijos ideologija bei vykdoma programa – išprovokuojamas skandalas,
kuris labiau nukreiptas ne į pačios problemos esmę, bet į potencialius
rinkėjus. Valstybė tokiu atveju tampa tarsi aukcionas, kuriame mandatai
perkami už tariamą pasitikėjimą ir dirbtinus pažadus. Bet visuomene
politikai čia naudojasi tarsi rinka, kurioje stengiasi kuo brangiau tokius
pažadus parduoti.

Būtent tokioje situacijoje ir išryškėja tariamas visuomenės
atvirumas. Ji tarsi kempinė sugeria visą sklindančią informaciją, kuri yra
pateikiama taip, kad sukeltų kuo didesnį atgarsį. Žmonės reaguoja į
žiniasklaidos siunčiamus signalus, bet netampa atviresni vienas kitam, o jų
turimos problemos yra per nelyg paprastos, kad galėtų būti išspręstos
viešai atsivėrus ir pateikus konkrečius reikalavimus savo išrinktiems
atstovams – kiekviena demonstracija ar piketas dažnai traktuojami kaip
nesusipratimas. Dar daugiau – demonstracijos dažnai inicijuojamos tų,
kuriems tariamai ,,ne vis vien“, tačiau toks poelgis vėlgi gali būti
traktuojamas kaip eilinė priešrinkiminė akcija. Visuomenė čia ne gina savo
interesus, bet suteikia galimybę išgarsėti lyderiams. Jos atvirumas ir
patiklumas, kylantis iš nusivylimo ir tikėjimo, kad gali būti kitaip, tampa
dar vienas įrankis asmeninėms atskirų žmonių ambicijoms ir norams tenkinti. 5. Politinė atmosfera Lietuvoje
Ekonominė krizė, nestabili politika, vyriausybės krizė,
nepasitikėjimas, korupcija, lobizmas – tokie terminai tapo patys
populiariausi Lietuvos žiniasklaidos žodyne. Iš televizoriaus ekrano į mus
kiekvieną dieną žvelgia politikai ar politologai, kurie nuolat aiškina
vieno ar kito politinio žingsnio motyvus ir galimus padarinius. Dar daugiau
tariamai naudingos informacijos mes galime rasti periodinėje spaudoje – nė
vienas bent kiek svarbesnis įvykis nelieka pamirštas ir neįvertintas.
Kiekviena politinė aktualija mums peršama tarsi pats svarbiausias dalykas,
kuris gali lemti mūsų valstybės ateitį.

Bet ką tai galėtų reikšti eiliniam žmogui, kurio pats didžiausias
rūpestis pavalgyti ar bent jau stengtis dirbti ir uždirbti, kad jo šeima
būtų pavalgiusi. Greičiausiai nieko – nedaug yra tokių, kuriems lieka laiko
pagalvoti apie tai, kas vyksta už jo privataus gyvenimo ribų. Dar daugiau,
nerasdami kitos išeities, žmonės pamažu užsidaro savo susikurtame
pasaulėlyje – bent čia jie gali jaustis saugiai, tiksliau – manyti, kad yra
saugūs. Tariamas saugumas jiems garantuoja teisę ir galimybę atsiriboti, ar
bent jau apsisaugoti, nuo valstybinio mąsto reikalų, kuriems jokios
tiesioginės įtakos eilinis žmogus realiai net ir negali turėti.

,,Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkyti
pasaulį, tačiau manoji žino, kad jo nepertvarkys. Jos užduotis galbūt dar
sunkesnė – neleisti, kad šis pasaulis suirtų. Paveldėjusi demoralizuotą
istoriją, kurioje persipynė žlugusios revoliucijos, nebesuvaldoma technika,
negyvi dievai ir mirusios ideologijos, kai menkų gabumų valdžios šiandien
gali viską sunaikinti, bet jau nebesugeba įtikinti, kai protas tiek smuko,
kad tapo neapykantos ir priespaudos tarnu, ši karta, remdamasi vien
neigimu, turėjo atkurti savyje ir pasaulyje nors trupinėlį to, ką mes
vadiname tauriu gyvenimu ir tauria mirtim.” Skaitydami tokius žodžius
turėtume susimąstyti, nes šiuo metu jie lygiai taip pat aktualūs ir
prasmingi, kaip prieš keturis dešimtmečius, kai juos ištarė A. Kamiu.
Tuometinė situacija buvo gana sudėtinga, nes Europa buvo nualinta antrojo
pasaulinio karo – reikėjo atkurti daugelio valstybių politines ir
ekonomines sistemas. Dabar Lietuvos politikai lyg ir turi atitinkamų
sistemų vizijas, tačiau neatsiranda nė vieno, kuris tokias vizijas galėtų
tinkamai realizuoti.

Sunku įvardinti bent vieną, kiek nors svarbesnę, tokio nesugebėjimo
priežastį, bet, patyrinėjus dabartinių Lietuvos politikų veiklą, peršasi
praktiškai pagrindžiamas ir visiškai įtikinantis atsakymas – nekompetencija
ir praktikos stoka. Profesionaliam politologui toks pareiškimas gali
atrodyti labai primityvus ir neetiškas. Tačiau, žvelgiant eilinio piliečio
akimis, peršasi išvada, kad būtent dabar Lietuvoje prasidėjo ne tik
politinė ar ekonominė, bet ir asmenybių krizė. O tokios išvados
reikalingumas tampa neabejotinas tik tada, kai nubraukiama visa valstybės
struktūrinė sąranga su jos institucijomis ir daugiau ar mažiau
reikšmingomis pozicijomis, kurioms priskiriamos atitinkamoms sritims
koordinuoti reikalingos funkcijos. Toks veiksmas reikalingas, kad tam tikrą
valstybinį postą užimantis asmuo negalėtų būti vertinamas žvelgiant per jo
užimamų pareigų ir atliekamų darbų prizmę.

Tenka pastebėti, kad šiuo metu Lietuvoje ne pozicijos tarnauja
žmogui, bet atvirkščiai – konkrečios pareigos, kaip branduolys, reikalauja
judintojo – žmogaus, kuris suteiktų šiam energiją ir kryptingumą. Vadinasi,
tik atsikračius visų šių, iškreipiančių kiekvieno vertinimo esmę, priedų,
prieš mus liks personalija, kurią kritikuoti ar teisti bus daug paprasčiau.
Žmogus, o ne jo užimamos pareigos turėtų būti ypatingai akcentuojamas
dalykas. Taigi., asmenys, bet ne jų užimamos pareigos turėtų būti vertinamos
kritiškai. Nors tai ir nėra esminė dabartinės Lietuvos politinės ir
ekonominės krizės priežastis, tačiau reikia pripažinti, kad būtent tai yra
pagrindas, kuriuo remdamiesi galėtume daryti atitinkamas išvadas ir ieškoti
įtikinamesnių krizės priežasčių. 6. Praktinė dalis. Tyrimas
Respondentai buvo apklausti anketiniu būdu. Anketoje buvo peteiktas 18
klausimų. Apklausos metu buvo apklausta 50 žmonių: 19 vyrų ir 31 moteris.
Visi respondentai nuo 16 metų amžiaus ir visi jie gyvena Panevėyje.

Be anketos buvo dar aplankytos Lietuvos Vyriausybës, Seimo, Lietuvos
Statistikos Departamento svetaines Internete.

Rinkėjų aktyvumas

Rinkėjų aktyvumas per paskutiniuosius LR seimo rinkimus, vykusiuis
2000m. spalio 8d., buvo – 70%. Bet paklausus kelis kartus iš viso jie
dalyvavo rinkimuose buvo gauti tokie duomenys:

|1 karta |20% |
|2 kartus |26% |
|3 kartus |8% |
|4 kartus |14% |
|Visus kartus |24% |
|Iš viso nedalyvavo |8% |

Apklausos duomenys rodo, kad rinkimuose iš pareigos dalyvauja 50(, 18(
– Tėvynės patriotai ir mano, kad jų balsas gali pakeisti Lietuvos gyvenimą,
20( – beprasmybė, 2( – nebuvo informuoti, 10( parašė savo atsakymus, kad
rinkimuose balsavo dėl įdomumo, tikėjosi ,kad jų balsas gali pakeisti
valdžią, o nebalsavo nes tingėjo arba dar negalėjo balsuoti (1 grafikas(.
Iš pareigos balsuoja visų amžių žmonės, bet daugiau jaunesni. Tuo tarpu
vyresni daugiau balsuoja iš patriotizmo, manydami, kad gali kąnors
pakeisti.

1 grafikas

Domėjimasis politika ir žinios apie politinę sistemą

Respondentams buvo pateiktas bendro pobūdžio klausimas: ,,Ar Jūs
domitės politika?“ Apibendrinti atsakymų rezultatai rodo, kad 28%
respondentų domisi politika, 56% – kartais, 16% – visiškai nesidomi
(2grafikas)

2 grafikas

\

Respondentų buvo prašoma nurodyti, kokie asmenys užima tam tikras
pareigas valstybės institucijose. Jų pavardes žmonės nurodė taip:

| |Teisingai |Neteisingai |
|LR prezidentas |96% |4% |
|Seimo pirmininkas |82% |18% |
|Ministras pirmininkas |70% |30% |
|Socialinės apsaugos ir darbo |62% |38% |
|ministrė | | |

Tyrimas parodė, kad nuo žmogaus užimamų pareigų tam tikroje valstybės
institucijose yra žinoma jo pavardė. Dauguma respondentų, nežinojusių
minėtų pareigūnų pavardžių, beveik ar visai nesidomi politika.

Visuomenė ir individas

Ką pasirinkti – asmens laisvę ar lygybę (3 grafikas).

3 grafikas

Renkantis asmens laisvę ar lygybę, pirmenybę lygybei linkę teikti yra
vyresni žmonės (virš 30m. – 38%), o asmens laisvei jaunesni ( iki 30m. –
36%).

Paklausus ar Lietuvoje yra gerbiamos žmonių teisės atsakymai
pasiskirstė taip (4 grafikas)

4 grafikas

Valdžios veiksmų vertinimas visuomenės požiūriu

Kad Lietuvos valdþia visuomet priima teisingus sprendimus, mano tik
10% gyventojų. Kad taip atsitinka tik kartais – net 62%, o kad taip beveik
niekada nebūna – 14% gyventojų, o kiti atsakė, kad nežino. Tad į klausimą
kas turėtų užtikrinti Jūsų materialinę gerovę atsakymai pateikti 5 grafike.

5 grafikas

Pilietinis aktyvumas

Respondentų buvo prašoma atsakyti į klausimus, kaip jie elgtūsi
situacijoje, kai Jiems, Jų aplinkos žmonėms ar visai visuomenei iškiltų
kokia nors proble.ma (6 grafikas):

|Organizuotų grupę problemai spręsti |10% |
|Dalyvautų grupėje |32% |
|Pasirašytų po kreipimais |26% |
|Laikytūsi nuošalyje |16% |
|Paremtų materialiai |4% |
|Nežino |12% |

6 grafikas

ir kokių konkrečių veiksmų jie imtūsi minëtoje situacijoje:

|Kreiptūsi į Vyriausybę |10% |
|Á spaudą |12% |
|Imtūsi protesto akcijų |14% |
|Kreiptūsi į Seimo narį |12% |
|Kreiptūsi į teismą |10% |
|Kreiptūsi į politinę partiją |10% |
|Nežino |28% |
|Kita |4% |

Jauniausi visuomenës nariai (16-19 m.) labiau linke imtis aktyvių
veiklos formų, aukštąjį mokslą baigę respondentai – pirmenybę teikia
grupinei veiklai. Aiški ir pilietinio aktyvumo tiesioginė priklausomybė nuo
politinio aktyvumo: besidomintys politika yra linkę patys organizuoti grupę
iškilusiai problemai spręsti. Jauni žmonës bei aukštesnio išsilavinimo
žmonės labiau linkę kreiptis į spaudą ir teismus. Didelis procentas (14%)
linkusių iškart griebtis protesto akcijų rodo, kad politinės sistemos
efektyvumas nepakankamas ir kad visuomenė nepasitiki socialinėmis
institucijomis.

Pateisinami politinės veiklos metodai

Kokios politinės veiklos priemonės yra pateisinamos respondentų,
sprendžiant Jiems, Jų aplinkos žmonėms ar visai visuomenei iškilusias
problemas, nurodomos atsakymų skalėje nuo 0 iki 5 (5 – šios priemonės
pateisinamos; 0 – šios priemonės nepateisinamos):

|Vieši kreipimaisi |4.03 |
|Demonstracijos, piketai, streikai |3.58 |
|Kyšininkavimas, pareigūnų |0.84 |
|papirkinëjimas | |
|Šantažas, grasinimai |0.32 |
|Kitų asmenų privačios nuosavybės |0.08 |
|žalojimas | |
|Teroristiniai aktai |0 |

Visos gyventojų grupės neigiamai vertina tokias politines veiklos
priemones kaip teroristiniai aktai, kitų asmenų privačios nuosavybės
žalojimas, šantažas arba grasinimai.

Nacionalinis pasididžiavimas

| |Didžiuojasi |Nesididžiuoja |
|LR istorine praeitimi |78% |22% |
|Lietuvos žmonių ištverme |86% |14% |
|Seimu |18% |82% |
|Vyriausybe |14% |86% |
|Prezidentu |64% |36% |
|Tėvyne |64% |36% |

Visuomenės pasitikėjimas socialinėmis institucijomis.

Įvairiomis socialinėmis institucijomis pasitikima nevienodai.
Sociologinių tyrimų duomenimis, visuomenės pasitikėjimas socialinėmis
institucijomis labai žemas.

| |Pasitiki |Nepasitiki |Neturi |
| | . | |nuomonës |
|Žiniasklaida |40% |38% |22% |
|Bažnyčia |48% |24% |28% |
|Vyriausybe |16% |56% |28% |
|Seimu |14% |66% |20% |
| Bankais |26% |42% |32% |
|Teismais |22% |48% |30% |
|Policija |22% |50% |26% |
|Prezidentu |46% |28% |26% | IŠVADOS
Iš šio darbo galima padaryti išvadas susijusias su politine kultūra
Lietuvoje:

1. Sumažėjęs rinkėjų aktyvumas ir nepanašu, kad greitai jis gali pradėti

didėti, nes didžioji dalis apklaustųjų beveik nesidomi politika.
2. Daugumai respondentų dalyvavimas rinkimuose yra pareiga.
3. Daugelis apklaustųjų žinotų ką daryti iškilus kokiai nors problemai.
4. Iškilus tam tikrai problemai dauguma apklaustųjų kreiptūsi į Seimo narį

arba organizuotų protesto akcijas.
5. Visi apklaustieji, iškilus tam tikrai problemai, neigiamai vertina

tokias politinės veiklos priemones kaip teroristiniai aktai, kitų asmenų

privačios nuosavybės žalojimą, šntažą, o teigiamai viešus kreipimus.
6. Respondentai labiausiai didžiuojasi Lietuvos žmonių ištverme.
7. Dauguma apklaustųjų pasitiki bažnyčia, prezidentu ir žiniasklaida.
8. Didžioji dalis respondentų pirmenybę teikia asmens laisvei ir mano, kad

Lietuvos žmonių teisės yra negerbiamos. LITERATŪRA
1. Pranešimai apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1995 / Vilnius, 1995.

80p. ISBN 9986 – 639 – 01 – 8.
2. Broom L. Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai / Broom L., Boujean

Ch. M., Broom D. H. Kaunas, 1992. 356p.
3. http://www.unpd.lt
4. http://www.std.lt
5. http://www.lrs.lt PRIEDAI
ANKETA ,,GYVENTOJŲ POLITINIS – SOCOIALINIS POŽIŪRIS“

Gerb. Respondente,

Kol gyvuos valstybė, tol gyvuos ir politinė kultūra. Atkūrus Lietuvos
nepriklausomybę mūsų šalis perėjo nuo totalitarizmo prie demokratinės
valstybės modelio. Tad keičiasi ir visuomenės požiūris į politiką. Ji
aktuali ne tik politikams, bet ir visiems gyventojams.

Anketa anoniminė, todėl tikimės, kad Jūsų nuoširdūs atsakymai padės
gauti teisingus ir objektyvius tyrimo rezultatus. Atsakymus pažymėti
nesunku: Jums tinkamiausio atsakymo langelį pažymėkite varnele arba
parašykite savo nuomonę.

1. Ar Jūs dalyvavote seimo rinkimuose?

□ Taip

□ Ne

2. Kelis kartus dalyvavote rinkimuose?

□ 1

□ 2

□ 3

□ 4

□ Visus kartus

□ Iš viso nedalyvavau

3. Jūs dalyvavote (nedalyvavote) rinkimuose:

□ Iš pareigos

□ Beprasmiška balsuoti

□ Nebuvote informuotas

□ Esate tėvybės patrijotas (manote, kad Jūsų balsas gali pakeisti

Lietuvos situaciją)

□ Kita__________________________________

4. Ar Jūs domitės politika?

□ Domiuosi

□ Kartais

□ Visiškai ne

5. Nurodikite kas užima šias pareigas:

LR prezidentas – ______________________________________

Seimo pirmininkas –______________________________________

Ministras pirmininkas – ______________________________________

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė-

______________________________________

6. Kam jūs teiktumėte pirmenybę?

□ Asmens laisvei

□ Žmonių lygybei

7. Ar gerbiamos Lietuvoje žmonių teisės?

□ Taip

□ Ne

□ Nežinau

8. Kas turėtų užtikrinti Jūsų materialinę gerovę?

□ Valstybė

□ Pats

□ Tėvai

□ Vaikai

□ Kita__________________________________

9. Ar visais valdžios priimamais sprendimais Jūs esate patenkintas?

□ Visais

□ Kai kuriais

□ Nei vienu

□ Nežinau

10. Kaip Jūs elgtumėtės situacijoje, jei Jums, Jūsų aplinkos žmonėms ar
visai visuomenei iškiltų kokia nors problema?

□ Organizuotumėte grupę problemai spręsti

□ Dalyvautumėte grupėje

□ Pasirašytumėte po kreipimais

□ Laikytumėtės nuošalyje

□ Paremtumėte materialiai

□ Nežinau

11. Jūsų konkretūs veiksmai nenumatytoje situacijoje:

□ Kreiptumėtės į Vyriausybę

□ Kreiptumėtės į spaudą

□ Įmtumėtės protesto akcijų

□ Kreiptumėtės į Seimo narį

□ Kreiptumėtės į teismą

□ Kreiptumėtės į politinę partiją

□ Nežinau

□ Kita__________________________

12. Kokias politines veiklas Jūs pateisinate sprendžiant Jūsų, Jūsų

aplinkos žmonių ar visos visuomenės problemas:

Vertinti: 0 – niekuomet nepateisinamos,

5 – visuomet pateisinamos.
|Vieši kreipimaisi | |
|Demonstracijos, piketai, streikai | |
|Kyšininkavimas, pareigūnų papirkinėjimas| |
|Šantažas, grasinimai | |
|Kitų asmenų privačios nuosavybės | |
|žalojimas | |
|Teroristiniai aktai | |

13. Jūs didžiuojatės:
| |Taip |Ne |
|L R istorine praeitimi | | |
|Lietuvos žmonių ištverme | | |
|Seimu

Leave a Comment