Biurokratizmo teorija ir turizmas

Maxas Weberis

(1864 – 1920)

BIUROKRATIZMO TEORIJA IR TURIZMAS

Maxas Weberis- vokiečių sociologas, ekonomistas, istorikas. Freiburgo, Heidelbergo, Miuncheno universiteto profesorius. Jo pažiūros susiformavo, veikiamos neokantizmo. Drauge su H.Rikertu ir V.Diltėjumi sukūrė idealių tipų koncepciją, neigiančią istorijos raidos objektyvų dėsningumą, metodologiškai grindžiančią pliuralizmą, kaip tyrimo metodą, (pvz., feodalizmą, kapitalizmą laikė tik idialios tipizacijos būdais, o ne objektyviai egzistuojančiais visuomenės santykiais). Lemiamu europietiškos kultūros bruožu laikė racionalumą, o kapitalizmą – racionaliausiu ūkininkavimo tipu. Weberis – religijos sociologijos pradininkas. Daugiausia tyrė visuomenės ūkio veiklos, įvairių socialinių grupių materialinių ir ideologinių innteresų ryšį su religine sąmone. Įrodinėjo, kad europietiškojo kapitalizmo atsiradimąn įtakojusi protestantiškoji etika. Kaip istorijos mateterializmo priešpriešą sukūrė koncepciją apie klasinių skirtumų daugiamatiškumą (santykių su valdžia, socialinio statuso, prestižo skirtumus, religinį ir ideologinį susiskaldymą laikė vienodai reikšmingais kaip ir nevienodumus, sąlygojamus privačios nuosavybės). Svarbiausiu politinio gyvenimo konfliktu laikė politinių partijų kovą su biurokratiznmu; dėl biurokratijos visagališkumo ir socializmas nelaimėsiąs.
Manydamas, kad visos tikslų siekenčios organizacijos, susidedančios iš tūkstančių individų, veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama, vokiečių sociologas Maxas Weberis suformulavo biurokratinio valdymo teeoriją.Joje pabrėžė griežtai nustatytos hierarchijos, valdomos pagal griežtai nustatytas taisykles ir valdžios liniją, poreikį. Knygoje „Economy and Society“ jis tai nesyk tvirtina, drauge kurdamas tam tikrą teoriją apie įstaigos racionalumą ar efekyvumą. Pavyzdžiui jis teigia:

„Mūsų visuotinė patirtis praktiškai moko, kad gr

rynai biurokratinis administravimo organizacijos tipas – kitaip tariant, monokratinis biurokratijos variantas, grynai techniniu požiūriu yra pajėgus pasiekti aukščiausią efektyvumo laipsnį ir šia prasme esti racionaliausias žmonių valdymo būdas.“ (Weber, 1978: 223).

Weberio teiginys apie įstaigos efektyvumą grindžiamas jo garsiuoju biurokratijos modeliu, pasižyminčiu tokiomis savybėmis:

 Beasmenė valdžios struktųra.
 Valdžios institucijų hierachija apibrėžtų kompetencijos sričių subordinuotoje sistemoje.
 Laisvas darbuotojų parinkimas pagal apibrėžtas taisykles.
 Piniginis atlyginimas pagal aiškias sutartis.
 Institucijos elgsenos disciplina ir kontrolė.
(Weber, 1978: 220 – 221)

Tai bene svarbiausios ir efektyviausios funkcijos, pagal kurias organizacija gali pasiekti norimus tikslus. Tačiau jokių reikalavimų biurokratų motyvacijai nebuvimas įstaigoje gali sukelti chaosą, nes darbo našumas ir veikla priklauso nuo biurokratų veiklos tikslų bei nuo jų naudojamų priemonių.

PAVYZDŽIUI: Turizmo įmonėse, kurios aptarnauja prekybos, pramonės, žemės ūkio, amatų, maitinimo, viešbučių ir kt. sričių visumą, įsigalėtu absoliuti biurokratų veikla, taai tokios įstaigos neveiks efektyviai, nes jų darbuotojai per daug nesirūpins darbo efektyvumu ar produktyvumu. Tada turizmo vartotojai nebesinaudos tokių fimų paslaugomis ir jų verslas bankrotuos.

Tačiau įstaigų veiklos rezultatai priklausys dar nuo daugiau veiksnių nei tie, kurie išvardyti modelyje. Formalios biurokratinės struktūros pagal tą modelį padaro įstaigas tik pajėgias „pasiekti aukščiausią efektyvumo laipsnį“. Tai ko trūksta šiame modelyje, pateikiama Weberio biurokratijos teorijoje kaip profesija:

„Įstojimas į įstaigą, įskaitant ir įstaigą privačioje ekonomikoje, laikomas apibrėžtu ištikimybės įstaigos tikslams (Amtstreue) įsipareigojimo mainais už užtikrintą eg

gzistavimą. Lemiama moderniosios ištikimybės įstaigai sąlyga yra tai, kad savo grynuoju pavidalu ji nesukuria santykio su asmeniu, koks yra vasalo ar drausme pagrįstas atsidavimas esant feodalo ar patrimoninei valdžiai; moderni ištikimybė įstaigai – tai greičiau atsidavimas beasmeniams ir funkcininiams tikslams (Weber, 1978: 959).“

Taigi pagrindinė Weberio idėja yra ta, kad perėjimas nuo asmeninių santykių prie beasmenių sukuria įstaigos sąvoką; įstaigos tarnautojas yra labiau atsidavęs įstaigai negu kuriam nors asmeniui. Tai gali būti žingsnis į efektyvumą, tačiau tai nedaro moderniosios biurokratijos modernia absoliučia prasme.
Jei turizmo įmonės atstovai atsiribotų nuo asmeninių santykių su klientais, jų darbo efektyvumas pagerėtų, nes jie dirbtų konkrečiai tos įmonės veiklai, o ne vienam ar kitam asmeniui. Tačiau dar negalima daryti išvados, kad jie įgyvendina visuomenės interesus, nes biurokratijos struktūra, jos komandos ir projektai nesikeičia bei neskatina darbuotojų kūrybiškumo, kuris ypač būtinas turizmo versle, norint padaryti kuo geresnę reklamą ir pritraukti kuo daugiau klientų.
Turizmas sisteminiu požiūriu – tai didelė ekonominė sistema su įvairiais ryšiais tarp įvairių jos elementų, tiek atskiros šalies liaudies ūkio, tiek ir jos nacionalinės ekonomikos santykio su pasauliniu ūkiu rėmuose. Taigi biurokratizmas duoda naudą tada kai yra strukturizuotas procesas organizacijoje. Tačiau jei biurokratizmas stabdo darbuotojų kūribiškumą, tai turizmo sistema nebesiplėčia ir galų gale visai sunyksta.
Apskritai galima teigti, kad Weberio mo

odelyje nepakankamai įvertinama patirties reikšmė biurokratijų struktūroms. Haroldas Wilensky parodė, kad įstaiga negali tvarkytis be stipraus specialistų ir patirties komponento, kuris veikia kaip užkarda biurokratijų polinkiui į centralizavimą.Įstaigose dažniausiai rusena konfliktas tarp konkrečios srities specialistų ir administracinio personalo, kuris vadovauja įstaigai remdamasis jam suteikta valdžia. Kadangi naudojimasis specialiomis žiniomis įstaigai darosi vis svarbesnis, įtampa tarp administracinės galios ir ekspertų žinių gali privesti Weberio teoriją prie iškrypimų. Kadangi ekonomikos srityje turizmo industriją sudaro visuma pramonės, transporto, prekybos, apgyvendinimo, maitinimo, pramogų bei kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų, gaminančių turistines prekes ir teikiančių paslaugas. Turizmas yra darbui imli ekonomikos sritis, kurioje norint gauti tas pačias pajamas, reikia įdėti daugiau darbo ir patirties nei daugumoje kitų sryčių. Taigi ši Makso Weberio modelio dalis netinka turizmo plėtrai, kuriai reikia daug darbuotojų ir nemažos darbo patirties.

Tačiau tik vienintelis Weberis teigė jog egzistuoja toks įstaigų bruožas kaip efektyvumas. Bet iškyla pagrindinis klausimas – kiek efektyvi linkusi būti arba gali būti biurokratija. Weberis naudojosi ne absoliučia, bet saligine efektyvumo savoka, jis lygina istorinius faktus apie įvairių valdžios struktūrų tipus, siekdamas surikiuoti tris tokius tipus pagal santikinį jų efektyvumą (tradicinę, charizmatinę ir teisinę valdžią).Visos šios trys savokos yra būdingos turizmui ir neatsiejamos nuo jo, bet tai yra tik dalis šio verslo, ne
es turizmo pagrindas yra siekimas maksimalaus efektyvumo.

Kadangi klasikinio Maxo Weberio viešojo administravimo modelio pagrindinė orentacija yra į institucijas, kurios užtikrina teisėtumą, o ne efektyvumą. Todėl jame turime:

 Griežtą darbo pasidalijimą;
 Sudėtingą valdymo hierarchiją;
 Aiškias atsakomybės taisykles;
 Aiškias taisykles neutraliam ir objektyviam veikimui.

Taigi Weberio teorija labiau tiktų valdžios institucijoms, o ne turizmo įmonėms, nes turizmas visų pirma orientuojamas į rekreaciją ir žmogaus laisvalaikio praleidimą. Kai kuriose didelėse šalyse, kur turizmas ypač klesti yra įrodyta, jog tradicinis viešasis administravimas nebetinka.Taisyklių laikytis gali administracinis personalas, o tikslus įgivendinti turi specialistai. Didelėms valstybėms, kurios gana daug gauna pajamų iš turizmo, nebūtina turėti daug administracijos darbuotojų; todėl joms reikalingos įvairaus profilio specialistų grupės, kurios vykdytų savo funkcijas vadovaudamosios profesionalia patirtimi. Jos turi žinoti, kas turi būti padaryta, o ne kaip tai turi būti atliekama, nes veiksnių logika bus grindžiama ne tarnybos nuostatais, bet profesiniais kriterijais apibrėžtomis žiniomis. Tokio, taisyklių laikymosi ir darbo patirties atskirimo Weberio modelyje nėra. Tačiau turizmo firmai norinčiai padėti žmogui gerai praleisti laisvalaikį reikia būtinai turėti tokias savybes kaip griežtą darbo pasidalijimą ir aiškias Tiekėjai
atsakomybės taisykles. Taigi Weberio teorija dalinai yra neatsiejama nuo turizmo, bet kitą vertus ji nėra orientuota į svarbiausią veiksnį – efektyvumą.
Tačiau jei Weberio teorija papildytume kitomis, naujesnėmis bei lankstesnėmis teorijomis, tada ją puikiai galėtume panaudoti turizmo versle.

PAVYZDŽIUI:

Weberio teorija Kitų teorijų metodai
Taisyklės Tikslai
Reikiamas teisinis procesas Efektyvumas
Atsakomybė Kryptingumas
Skundas: balso teisė Išėjimo teisė
Visuomenės interesai Pelnas
Vienas tiekėjas Daugelis tiekėjų
Pašaukimas Privatūs interesai
Valdymo hierarhija
Adinistracinis valdyms Patiries naudojimas

Bet jei turizmo versle taikytume nepapildytą Maxo Weberio teoriją, tai ji reikalautų kitokio organizavimo ir vadovavimo tipo – vidaus rinkų kurioms yra būdingos šios savokos:

 Vadyba;
 Privatizavimas;
 Paskatų suderinamumas;
 Dereguliavimas
 Naujoji klasikinė ekonomikos teorija

Tai pagerintų turizmo produktą. ( Turizmo produktas – tai daugelio įvairių šakų įmonių ir turizmo firmų pastangų rezultatas).

Iš šio paveikslo matyti, jog performavus Weberio hierarchinę tvarką į vidaus rinkų inklą išaugs valdytojų galios ir veiksmų laisvė. Būdami išsyk ir pirkėjai ir tiekėjai, jie galės sėsti prie abiejų derybų stalo pusių, rengti paraiškų konkursus ir kartu sudaryti trumpalaikes sutartis.
Tipinį Weberio įstaigos modelį, kai vieną tiekėją, susietą su įstaiga ilgalaikėmis sutartimis, pakeistų konkurencija tarp daugelio tiekėjų. Viešajeme sektoriuje atsisakius hierarchinės tvarkos ir pradėjus rengti paraiškų konkursus sutartims sudaryti, būtų galima atsisakyti ar apsiriboti ir viešojo administravimo praktiką.
Atsiradus konkurencijai tarp daugelio įmonių, turizmo firma galės pasirašyti trumpalaikes sutartis su tiekėjais, kurių po nustatyto neilgo termino gales galės nepratesti jei sutarties salygos netenkins įmonės interesų. Tokiu būdu būtų apribota viešojo administravimo praktika ir turizmo įmonės speecialistai daugiau dirbtų tam, kad pagerintų firmos darbo efektyvumą.
Taigi atsisakius hierachinėssistemos, atsiranda derybiniai santykiai tarp pirkėjų ir pardavėjų, kurie yra bene svarbiausias veiksnys turizmo versle.

MAXO WEBERIO VALDŽIOS IR BIUROKRATIJOS PROBLEMA
Jo manymu yra trys valdžios rūšys:
1. Tradicinė, kuri remiasi tikėjimu, papročiais ir jų nekintamumu. Tokios valdžio paprotysyra „senių“ valdžia, arbagerontokratija, ir patriarchatiška valdžia.
2. Charizmatinė valdžia, besirementi pavaldynių paklusnumu vadui, turinčimžam šventumo savybių arba labai hierojiškam.
3. Teisėta valdžia, paremta visų pripažystamais įstatymais. Jų duodami įrodymai yra teisėti, taigi turi būti vykdimi. Kad ir kokia būtų valdžia, turi būti administracinis aparatas ir jis tuiveikti pagal racionalias taisykles, o tai yra grynoji biurokratija. Esant tokiai tvarkai, vadovų nurodymai vykdomi geriausiai.
Kad grynoji biurokratija būtų veiksminga, Weberis teigė, kad reikia laikytis šių principų:
 Darbai yuri būti padalyti atskiriems specializuotiems skyriams, o skyriuje – atskiriems specializuotiems darbuotojams, kurie gali tuos darbus išmokti. (PVZ: kelionių gidas negali vairuo autobuso arba autobuso vairuotojas užimti gido pareigs).
 Darbo reikalai turi būti atskiri nuo asmeninių, kad nebūtų bičiulystės ir kitų santykių, trugdančiu racionaliai veikti.
 Darbuotojai turi būti parenkami tik pagal kvalifikaciją, o ne pagal pažintis, giminystę ar pagal kitas panašias savybes (PVZ: jei turizmo kelionių vadove būti pasiūlitme savo kaimynei, kuri visą gyvenimą buvo namų šeimininkė arba dibo visai kitoje srytije, tai tokia įmonė greitai prarastu savo kljentūrą, nes toks žogus neugebėtų atlikti savo dabo funkcijos).
 Administracijos struktūra turi būti hierarhizuota, tai yra kiekvienas turi stovėti ant savo karjiero „laiptelio“ ir gauti gauti atlyginima pagal užimama vieta bei būti atitinkamai gerbiamas.
 Kiekvienam skyriui ir darbuotojui turi būti parengtos pareiginės instrukcijos, kad kiekvienas tiksliai žinotu, ką reikia daryti.

Tačiau čia Maxas Weberi įžiurėjo gresianti pavpojų netekti asmeninės laisvės, o vėliau ir demokratijos.
Toks pavidys – buvusios Tarybų Sajungos valstybinių įstaigų ir gamybinių įminių subiurokratėjusios, nieko nesprendžiančios, o laukenčios nurodymų „iš viršaus“ administracijos. Tokios administracijos ilgainiui sukėlė ūkio stagnaciją ir krizę, atvedusią į politines permainas.
Kaip žinia Tarybų Sajungoje nebuvo jokios privatizacijos, o turizmas visiškai nrsivystė, tai galime daryti prielaidą jog visų pirma reikia atsisakyti hierarchines sistemos ir visus darbuotojus vertinti lygiai pagal vienodas teises, o ne pagal užimamas pareigas. Tada administracinė sistema nenutols nuo demokratijos .
Weberio idealaus biurokratijos tipas tiesiogiai nepretenduoja į deskriptyvinį realizmą. Tektų gerokai pasvarstyti, kaip jis siejasi su realybe. Šį modelį galima būtų naudoti esamai prktikai įvertinti dviem skiringomis prsmėmis: jį pasitelkus galima nustatyti nukrypimus nuo racionalumo ar efektyvumo reikalavimų arba jį galima panaudoti kaip etinį iššūkį, tinkama norint keisti esamą praktiką. Pats modelis tikrai nėra realistinis ir netvirtina, jog viešosios administracijos institucijos dažniausiai turi nurodytas savybes.

ETIKA WEBERIO MODELYJE:

Weberis ragino laikytis etikos neutralumo principų. Kadangi politikos krypčių analizė daug dėmesio skiria tikslams ir priemonėms, taip pat ir vertybių klausimams, svarbu laikytis atskirties tarp politikos krypčių mokslinių tyrimų ir tinkamų politikos krypčių problemų sprendimų nagrinėjimo vadovaujantis moraliniais kriterijais,- taip išvengsime bet kokių pozytivių pretenzijų, jog vienas tikslas yra prasmingesnis už kitą.
PVZ: Turizmo firma privalo sukurti tokią aplinką, kurioje visas dėmesys būtų sutelkiamas į vartotoją. Toks aplinkos kūrimas yra pradedamas nuo vadovaujančių organų; firmos vadovai turi tikėti firmos teikiamų paslaugų prioritetu ir vartotojų pasitenkinimu. Efektyvi klientų aptarnavimo filosofija nėra kažkas abstraktaus, tai ilgalaikis kasdienis procesas, nuolat skatinantis išplėsti teikiamų paslaugų apimtį, gerinti jų kokybę.
Firmos vadovai turėtų ne tik nukreipti dirbančiųjų paslaugas į klientų aptarnavimo sferą,(3.lentelė) bet ir patys būti jiems pavyzdys.Vadinasi jie pirmiausia turės vadovautis etinėmis ir moralinėmis normomis.
PAVYZDŽIUI:

Turizmo firma, kuri padeda žmonėms keliauti po pasaulį yra – priemonė, o tikslas yra pritraukti kuo daugiau klientų ir siekti įmonės efektyvumo. Tačiau jei tikslas susikeistų su priemone ir tikslu taptu tik firmos įkūrimas, o priemonė būtų klientų pritraukimas, tai tokia įstaiga negalėtų pasiekti maksimalaus efektyvumo.

ĮSTAIGOS IŠKRYPIMAI:

Pagal Weberio modelį buvo atlikta daugelis įstaigų ir biurokratijos tyrimų. Jis buvo pradžios taškas gausiems viešojo administravimo ir organizacines sociologijos tyrinėjimams. Nor juo naudotasi kaip teorine tyrimo struktūra, vis dėlto jis nesusilaukė visų pritarimo, nes po vieno kito tyrimo paaiškėjo, jog jame teorija ir praktika prsilenkia. Keletas mokslininkų, nekvestionuodami pagrindinio Weberio modelio mechanizmo – biurokratijos kaip neuotralio ir racionalios mašinos – atskleidė tai, kad biurokratija gali pasireikšti ir kitais nei racionalumas ir efekyvumas bruožais. Įstaigos veksmuose buvo atrasta vadinamųjų iškrypimų (disfunkcijų) rizika.
Robertas K. Mertonas teigė, kad Weberio modeliui būdingas ryškus skirtumas tarp tikslų ir priemonių veikiančioje įstaigoje turi tendensiją sunykti. Kuo senesnė biurokratija, tuo stipresnė tendensija tikslus ir priemones sukeisti vietomis. Iš pradžių įstaiga buvo priemonė siekti išorinių visuomeninių tikslų, tačiau dėl organizacinės inercijos pačios įstaigos interesai ima atsirasti vietoj siekiamų išorinių tikslų. Pati įstaiga tampa savo veiksmų tikslu. Knygoje „Social Theory and sosial Structure“ (1957) Mertonas pabrėže, kad įstaigos neįmanoma suprasti jei neatkreipiamas dėmesys į nenumatytas biurokratijos elgsenos pasekmes – iškrypimus.

Leave a Comment