1. SOCIOKULTŪRINĖ VEIKLA BENDRUOMENĖJE

TURINYS

I. SOCIOKULTŪRINĖ VEIKLA BENDRUOMENĖJE IR GYVENIMO ĮGŪDŽIŲ LAVINIMAS

1. SOCIOKULTŪRINĖ VEIKLA BENDRUOMENĖJE .................2

1.1. Sociokultūrinio darbo sanprata..........................2
1.2. Bendruomenė ir socialinė pagalba joje.........................2
1.3. Sociokultūrinės veiklos principai.........................3
1.4. Sociokultūrinė veikla pasaulyje ir Lietuvoje....................4
1.5. Socialinis pedagogas – naujas ugdymo organizatorius mikrosociume...........5
1.6. Socialinių pedagogų ir darbuotojų pareigybės....................5

2. GYVENIMO ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMAS IR ĮVALDYMAS..............8

2.1. Įgūdžių formavimasis..............................8
2.2. Asmenybės subrendimo kriterijai ........... ...............9
2.3. Vidinė ir išorinė kontrolė..............................10
2.4. Savisklaida ir identitetas.............................10
2.5. Kompetencija..............................11
2.6. Krizės ir jų įveikimas .... ...........................11

3. REKREACINĖ VEIKLA IR TURIZMAS........................ 14
3.1. Rekreacijos esmė..............................14
3.2. Turizmo samprata ........... .....................14
3.3. Rekreacija kaip valstybės visuomenės funkcija.......................16
3.4. Neigiamas turizmo poveikis bendruomenėms ...................... ..17
3.5. Turizmo plėtros problemos ir perspektyvos..................... .17

1. SOCIOKULTŪRINĖ VEIKLA BENDRUOMENĖJE

Globalizacija, vis labiau besivienijanti Europa, socialinė integracija ir harmonizacija sudaro naaujas galimybes asmens ir vaiko socialinei raidai. Pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį pradėtos kurti socialinės institucijos, susikūrė vaiko teisių apsaugos tarnybų tinklas, mokyklose bei kitose ugdymo institucijose steigiami socialinių pedagogų etatai. Vaikų padėtis tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, yra glaudžiai susijusi su socialinės politikos ir socialinės apsaugos sferomis. Pastaraisiais metais vaikų gerovės problemos aktyviai diskutuojamos ir analizuojamos, nes pačios skaudžiausios vaikų skurdo ir socialinės atskirties problemos.
Atskirtas gali būti kiekvienas, kiekviena visuomenės grupė ar net valstybė. Atskirta yra tai, kas nėra suusieta. Dauguma gali atmesti tam tikrą grupę dėl įvairių priežasčių: spalvos, kalbos, etninės kilmės, išvaizdos, profesijos ir t.t.

1.1. Sociokultūrinio darbo samprata

Nors sąvokos socialinis – kultūrinis ir sociokultūrinis, dažniausiai vartojamos kaip sinonimai, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į jų skirtingas atsiradimo prielaidas. Jų atsiradimą sąlygojo sk

kirtingi požiūriai į socialinius ir kultūrinius aspektus. Atskirti šias institucijas vieną nuo kitos dvidešimto amžiaus pabaigoje taip pat dar buvo neįmanoma, nes jų darbo turiniuose randama labai daug bendrysčių. Nors ilgainiui ši skirianti riba tarsi išnyko, tačiau visgi yra labai svarbios šių sąvokų atsiradimo priežastys.
Socialumo terminas apima visa tai kas žmonėse visuomeniškai bendra, o kultūros terminas – visa tai kas tą bendrumą žmonėse formuoja ir kas atsispindi atskirame kultūriniame identiškume. Socialumas yra sąlyga, kuri leidžia mums – žmonėms nuolatos palaikyti ryšį vienas su kitu, o kultūra yra būdas pastarosios sąlygos realizavimui. Taigi, iš to galima teigti, kad šios dvi pusės – socialumas ir kultūra negali egzistuoti visiškai atskirai.
Nors socialinio – kultūrinio bei sociokultūrinio darbo sritys sąmoningai sujungiamos, tačiau jos turi skirtingus uždavinius. Socialinės – kultūrinės orrganizacijos suvienija socialinį ir kultūrinį darbą vienoje vietoje, kur kultūra vienydama vaidina svarbų vaidmenį ir atlieka socialinę misiją. Čia kultūra pasižymi pagarba, susidomėjimu, atvirumu ir vyksta kultūringas socialinis darbas. Socialinio – kultūrinio darbo sudedamosios dalys yra: konsultacija, informacija ir tiesioginė pagalba. Per šias dalis labiau skatinamos žmogaus stipriosios savybės: sugebėjimai, interesai, kreipiant mažesnį dėmesį į jo gyvenimo sunkumus ar nesugebėjimą ką nors atlikti. Tai lemianti pozicija, kuri neleidžia žmogui žlugti abejotinų vertybių pasaulyje.
Socialinio – kultūrinio darbo tikslas – suteikti žmonėms galimybę pažvelgti į savo padėtį ob
bjektyviau, stiprinti savo kompetencijas ir panaudoti atitinkamus savo išteklius.
„Sociokultūrinė veikla yra specifinė bendruomeninio ugdymo sritis, sudaranti palankias sąlygas įvairios socialinės padėties, įvairių tautybių ir įvairaus amžiaus žmonėms realizuoti savo socialinius, kultūrinius, švietimo poreikius, siekiant sėkmingai integruotis į aplinką.“ (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001, p. 23).

1.2. Bendruomenė ir socialinė pagalba joje

Bendruomenė plačiąją prasme – tai tam tikra žmonių grupė, kuri siekia bendro tikslo. Šis tikslas yra susijęs su gerovės kūrimu, savitarpio pagalba, todėl glaudžiai siejasi su šeimos gyvenimu.
Bendruomenė socialiniuose moksluose suprantama kaip tapatybės ir bendrumo jausmas, kuris atsiranda priklausant tam tikrai vietai, organizacijai ar socialinei grupei. Tokia koncepcija dominavo XX amžiaus pirmosios pusės sociologiniame mąstyme ir paskatino bendruomenės tyrimų disciplinos atsiradimą. Peter Worsley pirmasis pasiūlė bendruomenę sieti su vietove, į šią sąvoką įtraukiant geografinį supratimą. Jo manymu bendruomenės terminą reikėtų susieti su bendradarbiavimu, siekiant bendro tikslo, kuris sukelia bendrumo dvasią ir bendruomeniškumo jausmus. Todėl siūloma bendruomenę analizuoti trimis aspektais:
• Bendruomenė – kaip geografinė teritorija;
• Bendruomenė kaip tam tikrų savybių ir santykių apibūdinimas;
• Bendruomenė – kaip įvairių santykių ir tarpusavio santykių rinkinys.
Kalbant apie bendruomenes, negali užmiršti tradicinių tautinių bendruomenių, kurios paprastai vadinamos tautinėmis mažumomis. Visas tautines bendruomenes dažniausiai vienija bendri prisiminimai, tačiau tokias bendruomenes neretai lemia ir bendri interesai. Tokios bendruomenės pavyzdys yra religinė bendruomenė. Tokią bendruomenę vienija ne vien pamaldos, be

et ir gana plati visuomeninė veikla: kultūriniai renginiai, švietimas, socialinė pašalpa ir panašiai. Panašiai galima apibūdinti ir mokyklos bendruomenę, kurią sudaro mokiniai, mokytojai ir tėvai. Šioje bendruomenėje susilieja mokyklos ir šeimos poveikis vaiko socializacijai. Ši sąveika yra labai svarbi ir reikalauja didelio visuomenės dėmesio, nes švietimo reforma neįvertina mokyklos bendruomenės ypatumų.
Bendruomenei labai svarbus tęstinumo klausimas, todėl vis dažniau girdima apie vienos ar kitos giminės susirinkimus, kurių tikslas jaunąją kartą supažinti su savo šaknimis. Žmogui bendruomenė reikalinga, kad galėtų į ją „atsiremti“, pajusti bendrumo ir pasididžiavimo jausmą.
Šiuo metu visame pasaulyje labai populiarios yra bendruomenės susibūrusios dėl bendros nelaimės, tai anoniminių alkoholikų bendruomenės, narkomanų bendruomenės ir kitos. Daugelis tokių bendruomenių narių jaučiasi atstumti visuomenės, sužaloti. Tokių bendruomenių buvimas parodo mūsų laikmečio sudėtingumą.
Bendruomenėje neišvengiamai vyksta sociokultūrinis gyvenimas, kuris pasireiškia per formalų socialinių darinių egzistavimą ir per neformalų bendruomenės narių tarpusavio bendravimą. Nedarbas, skurdas, smurtas, migracija, nusikalstamumas, psichinės bei fizinės sveikatos sutrikimai, nors ir nepaliesdami konkretaus žmogaus tiesiogiai, daro jam didelę įtaką, jeigu jo artimi žmonės susiduria su nors viena iš šių problemų. Dažnai šias problemas žmogus negali išspręsti vienas, jam reikalinga socialinė pagalba, kurią gali suteikti bendruomenė ar joje esantys individai teikiantys šias paslaugas.
Socialinė pagalba gali būti teikiama įvairiu lygmeniu. Mezolygyje „socialinės pagalbos reikalingas gr
rupes gali įvardinti pati valstybė; tai susiję su valstybine socialine politika, pagalbos strategija mažiau socialiai apsaugotoms piliečių kategorijoms.“(Leliūgienė I., 2002, p. 232). Šio lygio pagalba yra labai įvairi ir gali pasižymėti nuo pašalpų skyrimo iki svarbiausių gyvenimo sferų organizavimo.
Mikrolygio socialinė pagalba grindžiama atskiro individo poreikiais, siekiant išsaugoti socialinius ir psichomentalinius individo ryšius su sociumu, grupe ar atskirais grupės nariais. Šiuo atveju tai savotiškas sociokultūrinis darbas, kuris žmogų, kuriam reikalinga ši pagalba prikelia gyvenimui. Tai įvairių institucijų parama, sukurianti pagalbos sferą.

1.3. Sociokultūrinės veiklos principai

Sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje įvairių šalių mokslininkai skiria daug dėmesio. Jie mano, kad žmonių socialinis ir kultūrinis dalyvavimas visuomeniniame gyvenime yra sociokultūrinio ugdymo tikslas.
Sociokultūrinis ugdymas apima daug sričių: poilsį ir laisvalaikį, švietimą ir lavinimą, darbą, kultūrą bei darbą bendruomenėje.
Kultūra – visuomeninis reiškinys, socialinis procesas, kuris gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį, yra sociokultūrinio ugdymo sudedamoji dalis.
Sociokultūrinėje veikloje išskiriami trys principai: papildymo principas ugdymo moksle; prigimties atitikimo principas ir kultūros vienovės principas.
Papildymo principas ugdymo moksle nusako ugdymą kaip vieną iš žmogaus vystymosi veiksnių, papildančių gamtinę, socialinę ir kultūrinę įtaką žmogui. Pirmasis šį principą pradėjo taikyti Semionov.
Kultūrinio ugdymo principas teigia, kad žmogaus siela – tai „švari lenta“, žmogaus patirtis, skiriasi dėl ugdymo ir gyvenimo sąlygų. Dar šis principas teigia, kad žmogų formuoja tik aplinka ir ugdymas, turint omenyje sociokultūrinio veiksmo bei ugdymo svarbą.

1.4. Sociokultūrinė veikla pasaulyje ir Lietuvoje

Seniausios sociokultūrinio ugdymo tradicijos bendruomenės centruose yra Didžiojoje Britanijoje. Šias tradicijas vėliau perėmė Suomija ir Švedija. Suomija ir Švedija yra vienos iš pirmaujančių pasaulyje pagal teikiamų socialinių paslaugų žmonėms įvairovę, kiekybę ir kokybę. „Sociokultūrinė veikla yra glaudžiai susijusi su darbu bendruomenėje, kuris grindžiamas daugelį vertybių, tačiau pagrindinės iš jų yra pateikiamos remiantis Gulbekian C. ,1973:
• Žmonės – tai svarbiausia vertybė, todėl tiek politika, tiek administravimo sistemos
bei veiklos organizavimo praktika turėtų būti vertinama pagal tai, kiek ji veikia gyventojus.
• Kartu veikdami, žmonės plėtoja savo, kaip žmogiškų būtybių, sugebėjimus.
Visuomenė turėtų suteikti kuo daugiau galimybių piliečiams aktyviai dalyvauti visose aplinkos ekologijos baruose: socialiniame, ekonominiame, politiniame bei kultūriniame.
• Didesnės socialinės lygybės ir teisingumo siekimas įmanomas dalijantis ir
paskirstant galią žmogiškuosius bei materialius išteklius.“ (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001, p.121).
Pagrindinis bendruomenės sociokultūrinio ugdymo tikslas ir uždavinys – atgauti įvairaus amžiaus ir įvairių socialinių grupių žmonėmis, dėl įvairių priežasčių atsidūrusiems socialinėje atskirtyje pirmykštį statutą arba prisitaikyti prie naujų gyvenimo normų ir reikalavimų.
Šių šalių bendruomenės centrai atlieka tris pagrindines funkcijas: prevencijos; reabilitacijos; padeda žmonėms ir bendruomenėms sukurti žmogiškąjį-ekonominį potencialą, įtraukiant psichiškai neįgalius, riboto darbingumo asmenis, šeimas turinčias įvairių problemų.
Prancūzijoje sociokultūrinė bendruomenės veikla vykdoma jau nuo XIX amžiaus,kurių susikūrimą ir veiklą lėmė socialiniai – ekonominiai pokyčiai. Šiuo metu Prancūzijoje veikia 1700 socialinių ir kultūrinių centrų tinklas, kuris teikia socialinę – edukacinę pagalbą šiose srityse: „vaikų priežiūros programos; jaunimo problemų tyrimo, politinių ir specialių projektų rengimas; suaugusių švietimas, kitos edukacinės programos; socialinių-ekonominių projektų kūrimas.“ (Baršauskienė V., Leliūgienė I., 2001, p. 137).
Bendruomenės centras Prancūzijoje – tai vieta, kur susirenka įvairaus amžiaus, išsilavinimo, visuomeninės padėties žmonės, kad suvienytų savo žinias, apjungtų savo patyrimą, norą šviestis, studijuoti bendras bendruomenės problemas, dirbti, siekiant bendro visiems tikslo.
Olandijos bendruomenės ir kaimynystės centrų veikla turinti gilias ir senas tradicijas vaidina didelį vaidmenį integruojantis įvairių socialinių grupių žmonėms į socialinę aplinką. Pagrindiniai šios organizacijos lankytojai yra pagyvenę žmonės, emigrantai, vaikai, jaunos motinos, tautinių mažumų atstovai bei žmonės su negalia. Bendruomenės centrų prioritetiniai tikslai: socialinių nepriteklių ir diskomforto bei bet kokios pagyvenusiųjų diskriminacijos šalinimas; informavimas ir parama bei reagavimas į jaunimo poreikius ir norus; atvykėlių integracija į visuomenę; lankstesnių priežiūros paslaugų teikimas žmonėms su negalia ir galimybių gyventi nepriklausomai sudarymas jiems.
Lietuvoje bendruomenės centrų yra kol kas nedaug. Tačiau visuomenė įžvelgia jų naudą, todėl jie pamažu kuriasi vis nauji, sudarydami tinklą. Šie centrai teikia socialiai remtiniems asmenims įvairią socialinę pagalbą arba vykdo socialinio ugdymo programas. Tai priklauso nuo to kokių tikslų vienas ar kitas bendruomenės centras siekia ir kokių programų vykdymą savo veikloje yra numatęs.

1.5. Socialinis pedagogas – naujas ugdymo organizatorius mikrosociume

Nors dar Platonas pasiūlė realizuoti visuomeninį ugdymą, nes laikė jį valstybinės santvarkos sukūrimo prielaida, tačiau socialinės pedagogikos sąvoka buvo pasiūlyta vokiečių pedagogo A.Dystervego XIX amžiaus viduryje. Socialinė pedagogika yra edukologijos ir socialinių mokslų dalis, todėl yra susijusi su visais socialiniais mokslais.
Semionov socialinę pedagogiką apibrėžia kaip pedagogikos šaką, kuri įvairaus amžiaus žmonių bei socialinių grupių socialinį ugdymą organizacijose, kur jis negali būti pagrindinė funkcija. Ši pedagogikos sritis savo teiginius grindžia sociologiniais, pedagoginiais, statistiniais ir psichologiniais tyrimo metodais. Tyrimas atliekamas dviem lygiais: mikrosociume ir makrosociume. Mikrosociume atliekami tyrimai analizuoja vaikų tarpusavio bendravimą kasdieniniame gyvenime šeimose, mokyklose, kitose jiems artimose aplinkose, todėl nagrinėja aktyvią jų įtaką kitiems grupės nariams, tarpasmeninę sąveiką.
„Makrosociologija pagrindinį dėmesį skiria elgesio modeliams, padedantiems suvokti kiekvienos visuomenės esmę. Šie modeliai, kuriuos mes dar vadiname struktūromis, apima tokius visuomeninius institutus kaip šeima, išsimokslinimas, religija, taip pat politinė bei ekonominė būklė.“ (Kvieskienė G., 2002, p. 14).
Socialinis pedagogas yra asmuo, kuris turi socialinio pedagogo išsilavinimą ir yra pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, kurios atlieka ugdymo funkcijas. Tokio specialisto pagrindinis tikslas yra vaiko gerbūvio siekimas, ankstyvoji prevencija, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, kurių dėka žmogus sėkmingai socializuojasi ir pilietiškai subręsta.
Socialinė pedagogika apjungia nemažą dalį įvairių socialinių funkcijų, iš kurių išplaukia naujos teorijos palengvinančios individo saviraišką bei dvasinio pasaulio valdymą. Viena iš funkcijų yra įtaka kultūrai: socialinė pedagogika šiuo atveju padeda žmogui geriau suprasti, orientuotis socialiniuose pasaulio pokyčiuose, atrasti savo vietą jį supančioje aplinkoje. Kita socialinės pedagogikos funkcija yra socialinės asmenybės formavimas ir pagalba prisitaikant socialinėje aplinkoje. Be to socialinė pedagogika sprendžia neatidėliotinas ir itin svarbias individo socializacijos problemas.
Taigi, „galima teigti, kad šio mokslo epicentre yra asmenybė, jos orientacija ir paruošimas tolimesnei socialinei raidai, pažinimo ir individo elgsenos formavimas, žmogiškųjų santykių konstravimas.“ (Leliūgienė I., 2002, p. 42). Žmogaus socialinės raidos pagrindai padedami mokykloje, iš to galima teigti, kad socialiniai pedagogai arba socialiniai darbuotojai dalyvauja mikrosociumo lygmens tyrimuose. O Lietuvoje socialinė pedagogika ir socialinis darbas dar visiškai jaunos teorijos ir praktikos šakos. Istoriškai susiklosčiusi šios srities praktika yra JAV ir Kanadoje, kurių patirtimi galime sekti.

1.6. Socialinių pedagogų ir darbuotojų pareigybė

Socialinio pedagogo pareigybės kvalifikacijos charakteristiką Lietuvoje 1996 metais parengė Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos nariai – Vilniaus pedagoginio universiteto prof.hab.dr.B.Bitinas ir Klaipėdos universiteto socialinės pedagogikos katedros vedėja doc.dr.E.Giedraitienė.
Socialinis pedagogas pasak šių mokslininkų tai „specialistas tiesiogiai arba netiesiogiai organizuojantis vaikų ugdymą laisvu nuo mokymosi laiku. Juo gali būti asmuo, turintis specialų bazinį išsilavinimą ir teoriškai bei praktiškai pasirengęs realizuoti pareigybės funkcijas.“ (Leliūgienė I., 1997, p. 201).
Socialinio pedagogo pareigybė apima dviejų profesijų – profesionalaus pedagogo ir socialinio darbuotojo – ypatumus. Pirmuoju aspektu toks specialistas organizuodamas vienokią ar kitokią vaikų veiklą, laisvalaikį įtvirtina socialines vertybes. Šių vertybių suvokimas įgyjamas mokymosi metu, meno, visuomenės informavimo ir kitokių ugdymo priemonių dėka. Antrasis aspektas nusako tokio specialisto teikiamą socialinę arba pedagoginę pagalbą ugdytiniams bei jų tėvams ar globėjams probleminėse asmenybės raidos situacijose.
Anksčiau minėti mokslininkai mano, jog socialinio pedagogo pareigybė galėtų būti „ valstybinėse, visuomeninėse ir privačiose mokyklose, vaikų globos įstaigose, įvairiuose bendruomenių centruose, papildomo ugdymo bei vaikų laisvalaikio organizavimo institucijose, medicininės bei socialinės pagalbos vaikams ir jaunimui centruose, šeimos konsultavimo tarnybose, vaikų bei jaunimo organizacijose ir kitur, kur reikalinga jo kvalifikuota veikla.“ (Leliūgienė I., 1997, p. 202).
Socialinis pedagogas, sudarydamas optimalias ugdytinio asmenybės tobulėjimo sąlygas ir dirbdamas su įvairiomis socialinėmis grupėmis atlieka šias funkcijas: informuoja, aiškina – šviečiamąją; pataria, padeda, konsultuoja – konsultacinę; renka informaciją, analizuoja, daro išvadas – diagnostinę; skatina, aktyvina, įteigia, mobilizuoja – psichoterapinę; moko, lavina, auklėja – pedagoginę; organizuoja, telkia, planuoja, valdo – vadybinę.
Socialiniai pedagogai savo nuolatiniame darbe vadovaujasi etikos reikalavimais, kurie grindžiami humaniškumo ( pabrėžiama žmogaus vertė, eliminuojamas nepakantumas žmonėms ar jų grupėms, santykiai su ugdytiniai grindžiami abipuse pagarba ir reiklumu), individualizavimo (remiamasi ugdytinių poreikiais, ugdymo būdai parenkami pagal ugdytinių individualius ypatumus), atsakingumo (atsakomybė už ugdytinį,nuoseklus užsibrėžtų asmenybės tobulinimo tikslų siekimas, optimalios ugdymo priemonės) principais.
B.Bitinas ir E.Giedraitienė be pareigybės charakteristikų parašė ir kvalifikacinius reikalavimus socialiniams pedagogui. „Pasak jų, socialinis pedagogas gali įgyti specialųjį bazinį išsilavinimą:
• Aukštesniosiose mokyklose (ne universitetinis pasirengimas praktinei veiklai;
• Universitetuose (bakalauro kvalifikacinis laipsnis);
• Universitetuose (magistro kvalifikacinis laipsnis);
• Persikvalifikavimo studijų centruose (aukštojo išsilavinimo pagrindu).“ (Leliūgienė I.,
1997, p. 203).
Nepriklausomai nuo to kokioje studijų pakopoje, bazinį išsilavinimą turintis socialinis pedagogas turi žinoti pagrindinius vaiko asmenybės raidos ypatumus; specialiųjų vaiko ugdymo dėsningumus, ugdymo turinį, organizavimo formas, šiuolaikinės mikro ir makroaplinkos ypatumus socialinėje terpėje bei jos raidos tendencijas, vaiko teisių apsaugos teisinius, socialinius ir organizacinius pagrindus ir kt.
Socialinį dirbantiems asmenims suteikiamos tokios kvalifikacinės kategorijos: jaunesnysis socialinis pedagogas; socialinis pedagogas; vyresnysis socialinis pedagogas; socialinio darbo metodininkas; socialinio ugdymo ekspertas.
„Socialinių pedagogų etatai švietimo įstaigose steigiami vadovaujantis LR Vyriausybės 2001 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 471 patvirtinta Socialinių pedagogų etatų steigimo švietimo įstaigose 2001 – 2005 metų programa ir įgyvendinant LR Vyriausybės 2001 m. sausio 23 d. nutarimo Nr. 73 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 282 ir 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimo Nr. 970 dalinio pakeitimo“ patvirtintas „Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999 – 2003 m. programos vykdymo 2001 – 2003 m. priemones.“ (Kvieskienė G., 2002, p. 32).
Socialinio pedagogo veiklos tikslas – gerinti arba sugrąžinti asmenybės sugebėjimą socialiai funkcionuoti, ir ja užsiimti gali profesionaliai parengtas specialistas pedagoginių santykių sociumo srityje, kurio pareiga įtakoti ugdomuosius humanistinius santykius tokiame kontekste: asmenybė – šeima -visuomenė.
Literatūra

1. Leliūgienė I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, Technologija, p. 201 – 203.
2. Kvieskienė G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius.
3. V.Matulionis A. (2002). Sociologija. Vilnius.
4. Leliūgienė I. (2002). Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas, p. 42, 232.
5. Baršauskienė V., Leliūgienė I. (2001). Sociokultūrinis darbas bendruomenėje. Kaunas, p.23,
121, 137.
6. Kvieskienė G. (2002). Socialinio pedagogo ABC. Socialinis ugdymas V. Vilnius, p. 14, 32.
7. Leliūgienė I. (2002). Socialinė pedagogika. Kaunas.

2. GYVENIMO ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMAS IR ĮVALDYMAS

Tėvų, mokytojų, socialinių darbuotojų bendras tikslas – gyventi su vaiku ir elgtis taip, kad jis, veikdamas, atrasdamas, tyrinėdamas, priimdamas sprendimus pats be niekieno pagalbos, išgyvendamas sėkmes ir nesėkmes, atsakomybę, atrastų žmonėse ir pačiame savyje didžiausias žmogaus vertybes ir taptų reikšmingu, pilnaverčiu ne tik valstybės, kurioje gyvena, bet ir pasaulio piliečiu. Šis tikslas – tai tiesioginė pagalba vaikui užaugti dvasingu ir svarbiu visuomenės nariu.
Tam, kad žmogus galėtų tapti pilnaverčiu visuomenės nariu, turi suformuoti savyje gyvenimo įgūdžius ir juos sugebėti valdyti, nepakenkiant aplinkiniams ir tuo pačiu sau.

2.1. Įgūdžių formavimasis

Elementarusis mokėjimas yra veiksmas, kaip pamėgdžiojimo ar žinojimo pasekmė, rezultatas. Tačiau šio veiksmo nuolatinis kartojimas tampa įgūdžiu. Ne visada mokėjimas tampa įgūdžiu. Kartais stebimas atvirkštinis reiškinys. Tik turint pakankamai žinių vienoje ar kitoje sferoje ir susiformavus įgūdžiams atsiranda meistriškas mokėjimas. Reikėtų vieną ir kitą atvejį paaiškinti pavyzdžiais.
„Įgūdis – žmogaus sąmoningo veiksmo automatizuoti (sąmonės nekontroliuojami) komponentai, susiformavę sąmoningai mokantis to veiksmo.“ (Butkienė G., Kepalaitė A., 1996, p. 175 ).
Vaikas stebėdamas suaugusius: tėvus, senelius ir pan., išmoksta įvairių dalykų, tokių kaip nusiprausti, apsirengti ir kt. Iš pradžių šie savarankiški veiksmai nėra labai vykę, juose pastebima daug nereikalingų judesių, daug įdedamų valios pastangų, kurie išnyksta susiformavus įgūdžiui rengtis ar praustis. Šis pavyzdys nusako elementarųjį mokėjimą, kuris nuolatinio kartojimo dėka tampa įgūdžiu.
Meistriško mokėjimo, kuriam reikalingos žinios ir įgūdžiai pavyzdžiu galima pateikti darbą su kompiuteriu. Nepakanka vien stebėti ir pamėgdžioti tam, kad galėtum dirbti su kompiuteriu. Tam reikalingos žinios: kaip įjungti kompiuterį, kaip pasirengti darbui vienoje ar kitoje terpėje, reikalingos bent minimalios gramatikos žinios ir kt., bei įgūdžiai: rankų padėties, pirštų kombinacijos ir kt. Taigi, jau galima būtų apibrėžti, kas yra įgūdis.
Įgūdžio formavimosi metu pastebimi įvairūs pakitimai, nes keičiasi pati žmogaus psichika: kinta veiksmo atlikimo būdas, veiksmo kontrolė, pagrindiniai veiksmo reguliavimo būdai
Įgūdžiai formuojasi penkiais etapais: orientacinis etapas, analitinės veiklos etapas, sintetinės veiklos etapas, varijuojantis (situacinis) etapas ir veiksmo meistriško atlikimo etapas.
„Orientacinis etapas – tai susipažinimas su veiksmu ir orientacinis veiksmo atlikimo įsisąmoninimas.“ (Butkienė G., Kepalaitė A., 1996, p. 176 ). Svarbiausia šio etapo metu įsisąmoninti kaip atlikti veiksmą ir išsiaiškinti būtinas sąlygas tam veiksmui atlikti.
Analitinės veiklos etapas yra pats sunkiausias, nes reikalauja daug dėmesio. Žmogus savo sąmonėje turi išlaikyti instrukciją ir pavyzdį ar taisykles ką, kaip ir po ko reikia atlikti ir palyginti gautą rezultatą su tuo, kurio tikėjosi. Yra sudėtinga sutelkti dėmesį, be to, yra netikrumo būsena, todėl daroma daug nereikalingų judesių ir užima daug laiko, tvyro emocinė įtampa, kuri išnyksta tik po tam tikro skaičiaus veiksmo pakartojimų.
Sintetinės veiklos etapo metu galima stebėti pirmuosius įgūdžio požymius tokius, kaip atskirų veiksmo operacijų susiliejimas ir greitesnis veiksmo atlikimo tempas, įsitvirtina nauji veiksmo atlikimo būdai.
Varijuojantis (situacinis) etapas pasižymi išmoktų veiksmų plastiškumo atsiradimu ir žmogaus sugebėjimu veiksmus keisti pagal situaciją. Šiame etape tikslinga keisti veiksmo atlikimo sąlygas, kas leidžia įsitikinti, kad įgūdis susiformavo.
Veiksmo meistriško atlikimo etapas – kai „veiksmas atliekamas visiškai lengvai, be jokių fizinių, proto, emocijų ir valios pastangų, tinkamai, pasitikint savimi.“ (Butkienė G., Kepalaitė A., 1996, p. 177).
Kadangi įgūdis formuojasi tolygiai, šių etapų atskyrimas, vienas nuo kito, neįmanomas.
Įgūdžiai skirstomi pagal veiksmų pobūdžio atlikimą jo formavimasi. Jutimo ir suvokimo (sensoriniai) įgūdžiai formuojasi, kad veikloje dalyvauja jutimo organai. Judėjimo (motoriniai) įgūdžiai formuojasi, kai veikloje dominuoja svarbiausi judesiai ir raumenų darbas. Kada įgūdžio susiformavimui reikalingi tiek jutimo-suvokimo, tiek motoriniai įgūdžiai ir jie tarpusavyje sąveikauja, įgyjami sensomotoriniai įgūdžiai.
Intelektiniai įgūdžiai susiformuoja mąstant. Dažnai judėjimo įgūdžiai tarpusavyje sieja suvokimo ir intelektinius įgūdžius. Tai akivaizdžiai matyti, stebint karines pratybas.

2.2. Asmenybės subrendimo kriterijai

Visuomeniškas, subrendęs žmogus yra sveikas psichologiškai, domisi kitais žmonėmis ir jų gerove ir vien tik gerai atlikti vieną ar kitą socialinį vaidmenį nepakanka. Žmogus yra toks individas, kurio prigimtis numato pranašumo prieš kitus siekimą, tik jam vienam priskiriamą individualumą, gamybinį bei kūrybinį potencialą, kuriuo jis gali pasigirti. Savęs realizavimas, kuris apima visų asmens vaidmenų plėtotę ir jų suderinimą yra natūralus kiekvieno žmogaus siekis. Toks savęs realizavimas, atradimas savo vietos pasaulio platybėje, sumažina psichinę įtampą ir vidinį konfliktą.
Savojo „aš“ stiprumas bei gebėjimas jausti pagarbą ne tik kitiems, bet ir sau suteikia jėgų sėkmingai įveikti krizes, kurios ištinka kiekvieną žmogų, be to, garantuoja autonomiją, pasitikėjimą, iniciatyvą, identitetą, darbštumą, intymumą, produktyvumą ir integralumo pajutimą. Taip psichologas Eriksonas grafiškai vaizduoja žmogaus gyvenimo tarpsnius, jo krizes bei pasiekimus.(Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001, p.219)

Senatvė / vėlyvas suaugusiojo amžius

Ego integralumas arba desparacija Išmintis
Vidurinysis suaugusiojo amžius Produktyvumas arba stagnacija Rūpestis
Jaunas suaugusiojo amžius Intymumas arba izoliacija Meilė
Brendimas ir jaunystė Tapatybė arba vaidmenų sumaištis Ištikimybė
Mokyklinis amžius (latentinė fazė) Veiksmingumas arba mažavertiškumas Kompetencija
Žaidimo amžius (motorinė fazė) Iniciatyva arba kaltumas Tikslas
Ankstyvoji vaikystė (analitinė fazė) Autonomija arba gėda ir abejonė Valia
Kūdikystė (oralinė fazė) Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas Viltis
1 pav. Žmogaus gyvenimo tarpsniai

Motinos jautrumas ir pareigingumas įgalina kūdikį pasitikėti ja. Kadangi kūdikiui motina yra visas pasaulis, jis lygiai taip pačiai vėliau pasitiki ir kitais jį supančiais žmonėmis. Šis pasitikėjimas yra pagrindinis asmenybės vystymosi kriterijus. Vėlesniais kūdikystės metais vaikui suteikiama daugybė galimybių elgtis kaip nori. Taip vaikas įgyja neliečiamumą, nepriklausomybę ir iniciatyvą saviraiškos atžvilgiu. Kad vaikas įgytų mokslui siekti reikalingus pagrindus, skatinamas jo darbštumas. Tai ne tik leidžia įgyti skaitymo, rašymo, skaičiavimo įgūdžius, bet ir palengvina komunikavimą su kitais tokio pat ir skirtingo amžiaus individais.
Jaunuolis daugiausia dėmesio sutelkia į savęs atradimą ir apibrėžimą bei pateikimą kitiems. Šis savęs pažinimas tampa toks stiprus, kad intymus bendravimas su kitais, sugebėjimas tarsi susilieti su kitu asmeniu, su minia tampa pagrindiniu dalyku, siekiu. „Sugebėjimas intymiai bendrauti su kitais asmenimis suteikia žmogui subrendimo pajutimą, nes jis jau žino, kas jis pats yra, todėl nepraranda savęs tegul ir painiuose santykiuose su kitų pažiūrų ar kitos lyties asmenimis ar grupėmis.“(Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001, p.217)
Remiantis Berne ir Harriso egzistencinėmis pozicijomis priimtina subrendusiam asmeniui galima laikyti tik vieną, kada asmuo jaučiasi patenkintas savo gyvenimu, laimingas, kompetentingas, nes gyvenimas yra vertingas pats savaime. Supratimas, kad kiti žmonės nėra nei geresni, nei blogesni už jį, leidžia būti atviru kitiems ir vertinti juos pagal darbus ir pasiekimus, o ne pagal išankstines nuostatas. .(Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001, p.218)

2.3. Vidinė ir išorinė kontrolė

Žmogus, norėdamas pasiekti visišką asmenybės subrendimą privalo kontroliuoti savo poelgius. Tik turintys stiprią vidinę kontrolę, jaučia atsakomybę už savo elgesį, pasisekimus ir nesėkmes. Jie patys, net nenutuokdami, nulemia sėkmę arba nesėkmę, laimėjimus arba nuostolius, nes tai tiesiogiai susiję, neatsiejama nuo to, ką jie daro, kaip pasiruošia, kokias pastangas ir kiek jų įdeda. Žmonės, turintys išorinę kontrolę kaip dominuojančią, jaučiasi nesaugūs, priklausomi nuo likimo vingių, kažkokios antgamtinės jėgos malonės, kitų žmonių, ir yra įsitikinę, kad jokios pastangos, nors ir neįsivaizduojamai didelės, jiems negali padėti. Tokių žmonių mąstymas prieštarauja žmogaus prigimčiai. Žmogus vien jau vedamas smalsumo turi siekti sėkmės ar laimėjimo, o be to, žmogus iš prigimties yra pavydus savo giminės atstovams ir mėgstantis pasididžiuoti, todėl ir yra natūralus jo siekis būti pirmu, būti aukščiau už kitus, būti laimingesniu, pasigirti savo sėkme.
„Žmogus, neišnaudojantis progų ir galimybių savo talentams atskleisti, lieka tik “popieriniu” žmogumi, kurį paprastai nuolat slegia neužbaigti projektai ir užsiėmimai, laiku neišspręstos problemos. Neretai pasitaiko, kad, pavyzdžiui, suaugę sūnūs ir dukterys vis dar tebesiskundžia savo tėvais, kurie jiems “neduoda gyventi”. Daugelis atsiduria tarsi griovyje, kuriame klampoja, bet negali išlipti ir eiti savo keliu“.(Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001, p.221). Žmogaus egzistencija nyksta, jeigu jis (žmogus) tenkinasi tik kasdieniu gyvenimu, nesiekdamas ko nors aukščiau. Jo manymu žmogui neužtenka vien fizinio egzistavimo, reikia ir dvasinio pasaulio, kurio praradimas reiškia tuštumą, tamsą ir vertės praradimą.

2.4. Savisklaida ir identitetas

Žmogaus vystymosi dimensiją sudaro natūralios pastangos išvystyti savo gabumus, talentus, humaniškumą, tikrumą, vertybes, gerumą, grožį, dorovę ir teisingumą. Atrasti savo idealą, sukurti savitą gyvenimo stilių, galima tik tada, kai aistros ir žemieji norai visiškai sutramdomi. Teigiamosios asmenybės ypatybės atsiskleidžia ir pasireiškia darbais, kai nebijoma ir nesivaržoma pasinaudoti galimybėmis, kurias mums suteikia aplinka.
Savisklaida yra teigiamas reiškinys, kada žmogus atviras tiek pojūčių, tiek jausmo, tiek proto sferoms. Siekti brandos padeda visos paminėtos sferos, tik reikia jomis pasikliauti ir jomis papildyti savojo „aš“ sąvoką.
Identiteto, jungiančio šeimos istoriją, tikėjimą, etnines šaknis ir profesiją visiškas sukūrimas, padeda žmogui būti savimi ir parodyti sugebėjimą būti tuo, kuo jis yra savo prigimtimi, per saviraišką, o ne tuo, kuo kiti nori jį matyti ar padaryti. Pilnai funkcionuojanti asmenybė, laisva savam gyvenimui, nebijanti ateities ir nesilankstanti kitiems – galingesniems, tebeauga, tebetobulėja, siekia psichinės sveikatos ir visapusiško subrendimo. Tokia asmenybė brangina aukščiausias vertybes, kurias stengiasi pažinti ir suprasti jungtinėmis proto ir jausmų galiomis, ir siekia įgyvendinti juos savyje, šeimoje ir visuomenėje.
„Jeigu žmogui suteikiama galimybė laisvai pasirinkti, jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoje ar judėjimą atgal, nes jį nuolat skatina savęs aktualizavimo tendencija, glūdinti pačioje žmogaus prigimtyje.“ .(Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001, p.223)
Tačiau tik nedidelė žmonių dalis pasiekia pilną subrendimo ir savisklaidos lygmenį, nes ne visi turi tam tikras sąlygas. Tos sąlygos turi būti sudaromos jau ankstyvoje vaikystėje – besąlygiškas vaiko priėmimas, meilė ir gilus jo emocinis supratimas. Tik tokiomis aplinkybėmis jaučiama laisvė būti savimi ir save išreikšti.

2.5. Kompetencija

Vienaip ar kitaip su žmogaus patirtimi susiję sugebėjimai dažniausiai traktuojami kaip kompetencija. Ši sąvoka apima ir vertybių, elgsenos pokyčius, naujų žinių įsisavinimą, įgyto patyrimo pakeitimą. Kompetencija pabrėžia žmogaus sugebėjimus specifinėse srityse, ir ypatingai tarpasmeniniuose santykiuose ir įvairių uždavinių bei konfliktų sprendime. Kompetentingas asmuo turi didesnius specifinius sugebėjimus toje ar kitoje srityje ir pasiekia didesnių laimėjimų negu kiti asmenys su panašiu išsilavinimu. Pagrindines jų čia trumpai apibūdinsime.
Fizinė kompetencija – tai sveikata ir fizinis atsparumas, higieniniai įpročiai, medicinos priemonių panaudojimas sveikatai, svorio kontrolė ir pan., kas gali įtakoti fizinę žmogaus būklę.
Intelektinė kompetencija apima efektyvų mokymąsi reikalingų ir naudingų dalykų, problemų sprendimus, neskubotus, o gerai apgalvotus įvertinant visas alternatyvas. Žinios apie visas reikšmingas mokslo ir kultūros sritis, aktualias žmogui, atskleidžiančias jo prigimties savybes bei gabumus priklauso šios kompetencijos rūšiai.
Emocinė kompetencija suteikia galimybę įgyti sugebėjimą mylėti ir būti mylimam, išreikšti pagrindinius jausmus, nusiteikimus bei emocines problemas, kad būtų jaučiamas pasitikėjimas savimi ir savo veiksmais.

Socialinė kompetencija – tai sugebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis – bendradarbiais, klientais, vadovais, sukuriant atitinkamą mikroklimatą. Iš esmės reikia mokėti bendrauti, įtikinti, motyvuoti, dėstyti savo mintis ir panašiai, bet kurioje veiklos srityje. Noras ir sugebėjimas padėti kitiems, ypač jaunesniems, yra taip pat šios kompetencijos dalis.
„Darbingumo kompetencijai būdingas sugebėjimų, reikalingų tinkamam darbo, tarnybos ar profesijos pareigų atlikimui, įgijimas. Asmeninis noras panaudoti savo sugebėjimus darbo sėkmingumui didinti yra integrali šios kompetencijos dalis.“ .(Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001, p.227)
Moralinė kompetencija įgyjama slopinant įvairius malonumo potraukius ir žengiant prie gyvenimo stiliaus, apibrėžto universalių doros principų bei vertybių, gyvenant remiantis sąžine bei kovojant už žmogaus teises, laisvę, teisingumą ir kitas vertybes.
Religinė kompetencija – tai Dievo ir artimo meilė, sugebėjimas gyventi santarvėje su savo sąžine ir ieškoti tobulumo sekant Kristaus pavyzdžiu ir gyvenant pagal Evangelijos dvasią.
Kompetencijų kriterijus ugdomas per visą gyvenimą ir nėra trumpalaikis pasiekimas, jis neretai vadinamas gyvenimo mokykla. Aukštas visų kompetencijų lygis padeda sėkmingai spręsti iškylančius uždavinius, pasiekti aukštą kultūringumo lygį.

2.6. Krizės ir jų įveikimas

Nūdienos pasaulis pasižymi daugybe atradimų, socialinių permainų ir neapsieina be įvairaus pobūdžio stresų bei sukrėtimų. Kiekvienas iš mūsų gali patirti vienokio ar kitokio pobūdžio ne tik fizinę, bet ir emocinę traumą ar išgyventi krizę, ir nuo to, kokios pagalbos sulauksime, priklausys ar greitai ir sėkmingai mes tą krizę įveiksime. Kad pagalba būtų tinkama ir efektyvi svarbu suvokti kokie yra patirtos traumos padariniai ir pažinti krizės požymius.
Trys pagrindiniai elementai sudaro krizę, dėl kurių sąveikos ji yra unikali: stresinė arba traumuojanti situacija, jos įveikimo sunkumai ir intervencijos laikas. Traumuojančios situacijos gali būti dviejų tipų: atskiras, ypač stiprus traumuojantis įvykis (avarija, staigi netikėta mirtis, užpuolimas, išžaginimas) ir pasikartojantys arba ilgalaikiai traumuojantys įvykiai (nuolatinis seksualinis vaiko tvirkinimas). Tiek vieno tipo, tiek kito tipo traumuojančioms situacijoms priskiriami būdingi požymiai ir asmens potrauminio streso reakcijos.
Pirmojo tipo įvykiui būdinga:
• Įvykis labai gerai tiesiog iki smulkmenų atsimenamas ir asmuo jį patyręs gali detaliai
nupasakoti;
• Staigūs nuolatos pasikartojantys to įvykio ar atskirų jo dalių išgyvenimai. Jie gali pasikartoti
pamačius kokį nors vaizdą, išgirdus garsą ar pajutus kvapą.
Patyrus tokio tipo traumą dažniausiai kankina naktiniai košmarai, atsiranda baimės pojūtis, kuris atrodo neturi pagrindo ir ryšio su traumuojančiu įvykiu, atsiranda aštrios bei išgąstingos reakcijos, padidintas įtarumas, budrumas, atsargumas, nenoras būti tam tikrose vietose.
Antrojo tipo traumuojantys įvykiai pasižymi tokiais požymiais:
• Neigimas ir apmirimas. Pastarojo metu asmuo gali rimtai susižeisti, nes šio požymio

tikslas– nejausti skausmo;
• Įsiūtis, kuris dažniausiai visiškai nesuprantamas ir nukreiptas į visiškai niekuo dėtus

asmenis ar daiktus;
• „Disociacija – tai lyg savęs hipnozė. Vaikai, ilgalaikių traumuojančių įvykių aukos, žino, kad

įvykis pasikartos. Disociacijos mechanizmas leidžia vaikui „pabėgti“ iš traumuojančios situacijos. Kartais jis jaučiasi tarsi išėjęs iš savo kūno ir stebi, kas vyksta. Neretai tokiu būdu „atsikratoma“ atsiminimų apie blogus dalykus, kurie atsitiko iš tikrųjų.“ (Kurienė A., Pivorienė R.V., 2000, p.5).
Patyrus šio tipo traumas dažnai pamirštami ištisi gyvenimo periodai ir įvykiai, asmuo tampa nejautrus skausmui, jam sunku įvardinti ar pripažinti savo jausmus.
Antrasis krizės elementas – jos įveikimo sunkumai. Galimybės ir gebėjimas susidoroti su krize tiesiogiai priklauso nuo fizinių ir psichinių asmens savybių bei šeimos, kurioje jis augo problemų sprendimo patirties. Krizės įveikimas priklauso nuo šių veiksnių: amžiaus ir lyties; psichologinio ir fizinio brandumo; finansinės padėties; santykių tarp šeimos narių; asmeninės krizių įveikimo patirties; artimų tam asmeniui žmonių, galinčių padėti, buvimas; krizės iššaukti pasikeitimai fizinėje ir socialinėje aplinkoje.
Trečiasis krizės elementas – intervencijos laikas. Tinkama ir savalaikė intervencija gali užkirsti kelią tolesniam traumavimui, krizės vystymuisi ir sėkmingai atstatyti normalią būseną. Paprastai krizė tęsiasi nuo keturių iki šešių savaičių ir šiuo laikotarpiu asmuo būna itin atviras intervencijai ir labiausiai tikėtina, kad tinkama pagalba šiuo momentu padės susidoroti su krize.
Kad krizinės situacijos būtų efektyviai valdomos, reikėtų suformuoti krizių komandas, kurios imtųsi vadovauti jų įveikimui. Komandos nariai turėtų būti informuoti apie organizacijas, kurių pagalbos gali prireikti, bei informuoti apie vaikų išgyvenamas krizes, pagalbos būdus.

Literatūra
1. Butkienė G., Kepalaitė A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius, p.
175-177.
2. Pikūnas J., Palujanskienė A. (2001). Asmenybės vystymasis. Kaunas, p. 217-227.
3. Navaitis G. (1998). Psichologinė parama vaikams. Vilnius, p. 147.
4. Kurienė A., Pivorienė R.V. (2000). Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda. Vilnius, p. 5.
5. Sakalas A., Šilingienė V. (2000). Personalo valdymas. Kaunas, p.47.

IŠVADOS

Bendruomenė – turinčių bendrų tikslų žmonių sąveikos forma. Bendruomenės svarbos suvokimas glaudžiai sietinas su gyvenimo kokybe, kuri priklauso nuo svarbiausių poreikių tenkinimo socialinio mechanizmo. Bendruomenė – neatsiejamas žmonių socialinės jungties elementas, skatinantis socializaciją. Socializacija – individo tapimas visuomenės neatsiejama dalimi, asmenybe. Žmogaus socializacija vyksta jam patekus į įvairias aplinkybes, kurios vadinamos socializacijos veiksniais.
Įgūdžiai nėra įgimti, juos galima ir reikia suformuoti, kad žmogus taptų pilnaverčiu visuomenės nariu, turi suformuoti savyje gyvenimo įgūdžius ir sugebėti juos valdyti. Visi įgūdžiai formuojami daugybę kartų pakartojus vieną ar kitą veiksmą ar jų seką.
Subrendęs žmogus pasižymi dideliu savarankiškumu, aukšta kompetencija ir sugebėjimu patenkinti savo poreikius, priimti save ir kitus su jų geromis ir blogomis savybėmis. Jis moka atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių, pažįsta blogį ir kovoja su jo apraiškomis, giliai suvokia savo bei kitų asmenų problemas ir jas kūrybiškai sprendžia: siekia universalių etinių vertybių įgyvendinimo, sugeba intymiai bendrauti ir mylėti; jis dažnai išgyvena dvasinio palikimo ir entuziazmo momentus, turi stiprų norą tapti tuo, kuo jis gali būti, t.y. artėti prie savo unikalios, visapusiškos ir prasmingos prigimties realizavimo.
Išgyvenimo ir patirties nepakartojamumas suteikia dramatiškumo daugeliui žmogaus sprendimų ir poelgių, tačiau jo psichinės gelmės ir tautos bei šeimos istorijoje susidarę dvasiniai klodai turėtų padėti jam įveikti ne tik jaunystės vingius ir lūžius, bet ir suaugusiojo sankirčius ir dilemas. Tai padaryti ne visada gali žmogus vienas. Svarbiausia kad jis žinotų kur kreiptis, kad jaustų aplinkinių dėmesį ir paramą, kad savyje turėtų daug ryžto ir jėgų, kurias įgavo kaip vertybes šeimoje. Tuomet nebus labai sunku įvardinti ir įveikti ištikusią krizę, priimti teisingus ir tinkamus problemos sprendimus. Savęs realizavimas sumažina psichinę įtampą ir vidinį konfliktą.

3. REKREACIJA IR TURIZMAS

Laisvalaikio kultūrą mes suprantame kaip kasdieninę kultūrinę veiklą laisvalaikiu, sąlygojančią asmenybės savikūrą, laisvalaikio bendravimą, kūrybinių poreikių tenkinimą.
Laisvalaikio kultūra – neišsenkantis ir nepasikartojantis proce¬sas. Šią plėtotę ženklina tradicijos, draudimas ir inovacijos, etninė, universalioji ir krikščioniškosios kultūros tradicija.
Laisvalaikis padeda gaivinti žmogaus jėgas, pailsėti, sudaro galimybes visapusiškam as¬menybės tobulėjimui. Laisvalaikis -tai laisvas laikas, kurio metu gali skirti savo intelektines ir dvasines jėgas laisvai pasirenkamai veiklai, kuri padėtų atstatyti ir ugdyti jėgas. Laisvalaikio užsiėmimai ugdymo ir kitose institucijose dažniausiai apibrėžiami kaip papildomasis ugdymas, siekiant pabrėžti ugdomąją laisvalaikio užsiėmimų reikšmę.
Taigi vieną iš laisvalaikio praleidimo būdų galime pasirinkti rekreaciją (pramogos skirtos jėgų atstatymui ar poilsis) ir turizmą. Šis laisvalaikio būdas labai priklauso nuo pačio žmogaus, jo aktyvumo, norų ar ekonominės situacijos.

3.1. Rekreacijos esmė

Mokslinė ir ekonominė pažanga, kultūriniai, ekonominiai, teisiniai, politiniai, socialiniai, ekologiniai aplinkos pokyčiai veikia, keičia situaciją aplinkoje, kurioje dirba žmonės, gyvena. Dėl to susiformuoja ir nauji žmonių mąstymo stereotipai, gaminant prekes, teikiant paslaugas, naudojant išteklius, taip pat ir žmogaus galimybes. Žmogus apie trečdalį savo darbinio amžiaus praleidžia darbe, tai yra darbinėje aplinkoje. Tad darbo vieta tampa ir esmine mūsų gyvenimo aplinkos, didele ir svarbia sąveikos personalinės aplinkos dalimi. Jei darbo vieta kelia pasitenkinimą, malonumą, tuo pačiu mažina nuovargį, mažiau sukelia ligų ir priešingai – nemaloni darbo aplinka, nepakankamas darbo organizavimas, monotoniškas darbas, menka darbo organizavimo kompetencija sukelia nusivylimą, jei, veikiami įvairių kategorijų stresorių, dažniau patiria stresus. ( Vitkienė E. 2000. 18 psl.)

Neatsitiktinai mokslininkai, siekdami nuodugniau ištirti aplinkos poveikį žmogui, darbo aplinką skirsto į fizinę, psichologinę ir socialinę rekreacijos. Pastaroji turi kompensuoti pirmųjų aplinkų daromą neigiamą poveikį žmogaus psichoemocinei būsenai. Rekreacijos lygis tiek mikrosistemos lygio, tiek makrosistemos lygio aplinkos – tai psichinės būsenos kultūra. ( Vitkienė E. 2000. 19 psl.)

Mokslininkai (Edgintonas, Williams, 1978) analizuodami ir vertindami žmogaus veiklą laisvu nuo darbo metu įvardija rekreaciją kaip būtiną žmogaus individualią veiklą, lemiančią žmogaus veiklumo, energijos išsaugojimo galimybę. Kiti mokslininkai (Sternloff, Warren, 1977) rekreaciją apibūdina kaip žmogaus individualią malonių pojūčių, išgyvenimų teikiančią aplinką, arba rekreacija suvokiama kaip įvairaus amžiaus žmonių sveikatos atgavimas bei siejama su daugeliu kitų.

Todėl apibendrinant rekreacijos esmę, mokslinis rekreacijos esmės apibūdinimas būtų toks:
rekreacija – tai žmogaus sveikatos atgavimas, fizinių jėgų atkūrimas (susigrąžinimas), teigiamos emocinės, dvasinės, kultūrinės psichoemocinės būsenos, malonių pojūčių, išgyvenimų atkūrimo, atnaujinimo procesas. ( Vitkienė E. 2000. 21 psl.)

3.2. Turizmo samprata

Turizmo sąvoka per amžius daug kartų kito, ir iki šiol nėra vieningos nuomonės, kas yra turizmas. Pats žodis “turizmas” reiškia kelionę iš vienos vietos į kitą, sugrįžtant į pirmąją. Išvertus iš prancūzų kalbos, turizmas – tai išvyka, iškyla, t.y. laisvalaikio kelionė, vienas iš pagrindinių aktyvaus poilsio būdų, paplitęs daugelyje valstybių.
Turizmo ištakos yra sietinos su rekreacinių poreikių tenkinimu ir noru pažinti aplinką, gauti naujus patyrimus; tai gamtinis, kultūrinis, socialinis ir politinis reiškinys. Turizmo prigimtis gali būti grindžiama įvairiais aspektais. Tai procesas, kuriam būdinga:
• Kelionės, kai patiriamas malonumas matant naujus, įdomius, gražius vaizdus, kraštovaizdžius, susipažįstama su kitų šalių ir vietovių žmonių kultūra, gyvenimu, istorija, tradicijomis, architektūra.
• Nuotykiai, kai patiriamos teigiamos emocijos, stiprinama valia ir fizinės galios, patikrinamos žmogaus galimybės ekstremaliomis sąlygomis, siekiami nepasiekti objektai ar viršūnės.
• Žmonių poveikis gamtinei, kultūrinei, socialinei, politinei ir ekonominei aplinkai, ekologinei būklei.
• Tai galimybė gerinti aplinką, įrengti parkus, sutvarkyti kelius, pagyvinti ekonomiką, mažinti bedarbystę, išsaugoti ir stiprinti miesto kultūrinį identitetą.
• Daugeliui pasaulio žmonių tai verslas, darbo ir pajamų šaltinis, o valstybėms -biudžeto papildymas ar krašto ekonominės gerovės palaikymo galimybė.
• Ūkinės veiklos sritis, apimanti pramonę, žemės ūkį, transportą, energetiką, miškų ir vandenų ūkį, pramogų verslą, svetingumo verslą, maitinimą, tarpininkavimą ir kt. (Grecevičius P. ir kt. Turizmas. 2002. 26-28 psl.)
Turizmas yra daugiametė ir daugiafunkcinė ekonominė veikla, turinti stiprų socialinį aspektą. Lietuvos respublikos seimo 1997-03-19 patvirtintame Lietuvos respublikos Turizmo įstatyme ir naujoje 2002-12-03 šio įstatymo Nr.IX-1211 redakcijoje, turizmas ir rekreacinė veikla yra apibrėžiami taip:
Turizmas – tikslinga žmonių veikla, susijusi su kelione ir laikinu buvimu už nuolatinės gyvenamosios vietos ribų ne ilgiau kaip vienerius metus, jei ši veikla nėra mokymas ar mokamas darbas.
Rekreacinė veikla – veikla, susijusi su poilsiu ir pramogomis.
Rekreacinė teritorija – vietovė , turinti gamtines ir kultūrines aplinkos savybes ir sąlygas visaverčiam fiziniam ir dvasiniam poilsiui organizuoti.
Nagrinėjant šią temą turizmas gali būti vertinamas keliais aspektais: ekonominiu ir visuomeniniu – kultūriniu. Šios temos atskleidimui yra svarbesnis antrasis aspektas – Visuomeninis – kultūrinis aspektas. Didėjant visuomenės socialinių – kultūrinių pokyčių svarbai humanitarinių mokslų specialistai pradėjo nagrinėti turizmą visuomeniniu -kultūriniu aspektu. Jie traktuoja turizmą kaip visuomeninį procesą ir stebi šio proceso pasekmes.

Humanitariniu požiūriu pagrindinis turizmo motyvas – humanitarinė vizija ir žmogaus asmenybės tobulėjimas, kurie gali būti išreikšti visuomeniniais, kultūriniais ir psichologiniais matais. Visos savanoriškos ir laikinos kelionės, susijusios su aplinkos ir gyvenimo ritmo pakeitimu priskiriamos prie ypatingų kontaktų su lankomos vietovės natūraliomis, kultūrinėmis ir visuomeninėmis vertybėmis. Turizmas dažnai yra vienintelė galimybė pagerinti aplinkos, ypač kultūros paveldo vertybių kokybę, atstatyti griūvančius archeologijos, istorijos paminklus.
Turizmas žymiai pagerina bendruomenės narių domėjimąsi kitų kraštų gamta, kultūromis.
Žmogus patiria kelionėje tam tikrų įspūdžių, kuriais vėliau dalijasi su artimaisiais. Be to, atvykęs į naują vietovę, žmogus susitinka ir bendrauja tiek su vietiniais gyventojais, tiek ir su kitais turistais.
Turistai, net ir nenorėdami gali prisidėti prie visuomeninės socialinės struktūros žalojimo, darydami neigiamą poveikį vietos gyventojams. Be to, ir patys turistai gali tapti nusikaltimo aukomis. Taigi, keliautojai, lankydamiesi turistinėse vietovėse, socialiai sąveikaudami su vietiniais gyventojais bei įvairiomis institucijomis, gali prisidėti prie konfliktinių situacijų sudarymo arba socialinių struktūrų pagerinimo.
Visuomeniniu – kultūriniu aspektu turizmas nagrinėjamas kaip:
♦ Žmonių pojūčiai ir patirta kokybė. Labai svarbu įvertinti turizmo paslaugas teikiančių darbuotojų psichologiją;
♦ Socialinis reiškinys. Svarbus žmonių tarpusavio bendravimas, dalijimasis įspūdžiais, naujų kontaktų užmezgimas. Visa tai vienaip ar kitaip veikia tos šalies socialinę aplinką;
♦ Geografinis ir kultūrinis reiškinys. Keliaudami žmonės aplanko naujas vietoves, susipažįsta su kitų šalių istorija, kultūra, tradicijomis, unikalia gamta.
Vertinant turizmą visuomeniniu – kultūriniu aspektu labai svarbus:
1) turistas (didžiausias dėmesys skiriamas jo motyvacijai, individualių poreikių tenkinimui, susidariusiems turistiniams stereotipams) bei
2) turistus priimanti pusė (jos poreikiai, galimos neigiamos turizmo pasekmės tos šalies kultūrai – nusistovėjusioms gyvenimo normoms, vertybių sistemai, tradicijoms bei kitiems socialiniams veiksniams), taip pat
3) tarpusavio santykių tarp turistų ir juos priimančios pusės užmezgimas (jų bendravimas, turistų susidomėjimas šalies tradicijomis, kultūra, abipusis pasikeitimas informacija).
Turizmo plėtrą pirmiausia įtakoja aplinkos kokybė. Tai svarbu ne tik atvykstamajam, bet ir vietiniam turizmui.
Lietuvos įsijungimas į pasaulinę turizmo rinką atskleidė naujas galimybes ir pateikė naujus uždavinius turizmo verslo paslaugų teikėjams. Šiuo metu ir artimiausiu dvidešimtmečiu turizmo plėtrą Lietuvoje įtakos šalies gamtinio komplekso įvairovė, santykinis švarumas, savita kultūra, architektūra. Svarbiausios vertybės -Vilniaus senamiestis, Trakai, Kernavė, Kaunas, Mažosios Lietuvos regionas, senieji kaimai, bažnyčios, kultūriniai renginiai. Didelis rezervas turistų srautų plėtrai – regioniniai parkai, ežerų rajonai.
Nepakankamai aktyvų vidinį vietinį turizmą lemia sudėtinga ekonominė situacija, pasireiškianti nepakankama šeimų biudžeto galimybe nuvykti į pajūrį, aplankyti istorines vietas. Vietinio turizmo plėtros staigų augimą galima numatyti pagerėjus ekonomikai. Atvykstamojo turizmo stabdis – nepakankamas šalies kaip turizmo valstybės įvaizdžio formavimo darbas. Lietuva prisiminta Atgimimo laikotarpiu ir griet primiršta.
Turistų atvykimą į šalį riboja nepalankus vizų režimas keliaujantiems iš rytų ir nepakankamai operatyvus pasienio ir kaimyninių kraštų tarnybų darbas. Turizmo plėtra priklauso nuo aplinkos saugumo šalyje. Automobilių vagystės, plėšimai, chuliganizmas riboja turistų srautų augimą iš Vakarų Europos, o taip pat ir vietinio turizmo augimą.

3.3. Rekreacija kaip valstybės visuomenės vystymo funkcija

Kad viena iš valstybės funkcijų – visuomenės vystymo funkcija yra rekreacija, buvo suvokiama dar antikinėje Graikijoje, tokia samprata pastebima ankstesnių laikotarpių valstybių politinėse teorijose.
Žmogus – ne mašina. Deja ir jo eksploatacijai yra nustatytos techninės sąlygos, gamybiniai pajėgumai bei apkrovos ribos, darbo rėžimai. Tad žmogui, gyvai, mąstančiai, emociniai būtybei būtinas nuolatinis fizinės formos, psichoemocinės būsenos, pusiausvyros išlaikymas, tai yra rekreacija. Rekreacija – tai žmogaus ir rekreacijos aplinkos sąveikos, kurios metu rekreacijos aplinka daro įtaką žmogui, atkurdama jo jėgas, energiją, atkurdama malonius pojūčius, išgyvenimus, ir žmogus daro įtaką aplinkai, ją tausodamas ar darydamas jai žalą, to kartais nesuvokdamas, procesas. (Vitkienė.E. 2000. p.25)
Žmogaus ir aplinkos sąveika, jos procesas kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus , gyvenimo būdo, psichofizinės, psichoemocinės būsenos, socialinių psichologinių, kultūrinių, dvasinių, emocinių bei kitų pokyčių, vykstančių žmogaus gyvenime. Tačiau rekreacija yra ne vien tik žmogaus fizinių jėgų atkūrimo, sveikatos atgavimo, malonių pojūčių, išgyvenimo atnaujinimo procesas – ji suvokiama ir gali būti įvardijama kaip viena pagrindinių valstybės funkcijų – visuomenės vystymo funkcija (Vitkienė.E. 2000. p.22)
Rekreacija , kaip reiškinys gali būti apibūdinamas ir kaip socializacijos procesas, kurio metu individas tampa asmenybe. Yra teigiama kad žmogus, perimdamas tai kas pažangiausiai sukurta, kas vertingiausia, įsisąmonina ir tai perduoda kitoms kartoms. Taip įgyvendinamas tradicijų, papročių perimamumas, jų išliekamumo funkcijos. Kultūros stereotipų, žmogaus gyvenimo stiliaus perėmimo, suvokimo, adaptavimo, įsisamonimo bei perdavimo sąveika rekreacijos, kaip socializacijos proceso metu pateikta 1 paveiksle.

Perėmimas

Suvokimas

Adaptavimas

Įsisąmoninimas

Perdavimas

1 pav. Rekreacija kaip tautos kultūros perėmimo procesas –socializacija

Vadinasi, rekreacija gali būti apibūdinama kaip visuomenės socializacija, kurios metu vyksta tautos kultūros perėmimo, adaptavimo (įsisavinimo, įsisąmoninimo) ir perdavimo sąveikos procesas (Vitkienė.E. 2000. p.24).
Todėl rekreacija yra tikrai labai svarus veiklos rodiklis ne vien piliečių rate, bet ir visos valstybės mastu.

3.4. Neigiamas turizmo poveikis bendruomenėms

Turizmo sociologai yra aprašę daug atvejų, kai turizmas skatina savitos kultūros suklestėjimą arba sunykimą. Dėl turistų sunyko savitos kaimo vietovių šventės Ispanijoje, į kurias pagal papročius svetimšaliai nebuvo įleidžiami. Kai turistai pradėjo jomis domėtis ir dalyvauti, šios šventės pasidarė teatrališkos, vietos gyventojai turėdavo repetuoti ir vaidinti tai, ką ankščiau išgyvendavo ir natūraliai sukurdavo šventės metu. Iš tikrosios šventės beliko tik jos vaidinimas, todėl vietos gyventojai nenoriai jose dalyvauja.
Kaip pavyzdį paimsime Lietuvos kaimo turizmą ir jo perspektyvas. Lietuvos kaimuose turistų mažiau, tačiau nevykusiai organizuojamas jų poilsis neigiamai veikia Lietuvos kultūrą:
♦ Kyla pavojus senajai medinei kaimo architektūrai;
♦ Plinta “kičas” liaudies amatuose;
♦ Atsiranda naujadarų, tam kaimui ir regionui nebūdingų žodžių kasdieninėje kalboje ir pan.
Greičiausiai juntamas neigiamas socialinis kaimo turizmo poveikis šeimos narių tarpusavio santykiams, nes nuolat esantys namuose svetimi žmonės vargina. Kaimo turizmas daro įtaką susiklėsčiusiam tradiciniam šeimos gyvenimui. Sodyboje poilsiaujanti svetimų žmonių grupė nori jaustis kaip namuose, jiems turi būti patarnaujama, tvarkoma buitis, tiekiamas maistas. Šeimininkas ir jo šeimos nariai savo pagrindinį darbą turi derinti su naująja veikla. Atsiranda asmeninės erdvės (erdvė, kurią žmogus suvokia kaip tik jam priklausančią teritoriją) ir veiksmų apribojimo problemos.
Be abejo, padidėję turistų srautai apylinkėse trukdo vietinių gyventojų poilsį, mažina jų pasirinkimo galimybes. Kaimo bendruomenėje gali atsirasti neigiamų socialinių reiškinių: nusikalstamumas, narkomanija, prostitucija. ( Armaitienė A. Grecevičius P ir kt. Kaimo turizmas. V., 1999. 38-43 psl.).

3.5.Turizmo plėtros problemos

Pagrindinės turizmo plėtros problemos, spręstinos 2003-2006 metais, pasinaudojant SWOT analizėje nurodytais privalumais ir galimybėmis, bei Bendrajame programavimo dokumente numatytu finansavimu yra šios: nepakankamas dėmesys turizmo planavimui ypač vietiniame lygmenyje, tobulintina turizmo verslo teisinė ir ekonominė aplinka, nepakankama turizmo sektoriuje dirbančio personalo kvalifikacija, neišsami turizmo statistika bei tyrimų stoka, neišvystyta viešoji turizmo infrastruktūra, nepakankamai aktyvi valstybės, savivaldybių bei turizmo paslaugų teikėjų rinkodara užsienio rinkose.

Todėl norint, kad turizmas gerai toliau plėtotųsi reikalinga įgyvendinti šiuos tikslus:
Pirmas tikslas: Pagerinti turizmo plėtros ir žmogiškųjų išteklių planavimą ir valdymą. Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uždaviniai:
• Formuoti veiksmingą turizmo administravimą bei plėtrą skatinančią teisinę ir ekonominę aplinką.
• Rengti turizmo planavimo dokumentus bei plėtros vertinimo kriterijus, inicijuoti tyrimus.
• Pagerinti turizmo sektoriaus statistinę apskaitą.
• Optimizuoti turizmo ir rekreacijos specialistų rengimą bei kvalifikacijos kėlimą.
Antras tikslas: Užtikrinti viešosios turizmo ir rekreacinės infrastruktūros sukūrimą ir priežiūrą. Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uždaviniai:
• Sudaryti sąlygas kultūrinio turizmo plėtrai.
• Sukurti Lietuvos jūrinio ir vidaus vandenų turizmo infrastruktūrą.
• Plėtoti aktyvaus turizmo infrastruktūrą.
• Plėtoti kurortinį turizmą.
• Sudaryti sąlygas kaimo turizmo plėtrai.
Trečias tikslas: Išplėsti rinkodaros veiklą vietos ir tarptautinėse rinkose. Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uždaviniai:
• Formuoti Lietuvos turizmo įvaizdį.
• Sukurti ir palaikyti nacionalinę turizmo informacinę sistemą.

Išvados

Rekreacija ir turizmas yra tikrai labai svarus veiklos rodiklis ne vien piliečių rate, bet ir visos valstybės mastu. Taigi apibendrinant galima paminėti rekreacijos ir turizmo gerąsias savybes.
Žmogaus ir rekreacijos aplinkos sąveika, kurios metu rekreacijos aplinka daro įtaką žmogui, atkurdama jo jėgas, energiją, atkurdama malonius pojūčius, išgyvenimus, tuo pačiu suteikdama galimybę perimti tai kas pažangiausiai sukurta, kas vertingiausia ir tai perduoti kitoms kartoms.
Kelionės, kai patiriamas malonumas matant naujus, įdomius, gražius vaizdus, kraštovaizdžius, susipažįstama su kitų šalių ir vietovių žmonių kultūra, gyvenimu, istorija, tradicijomis, architektūra. Nuotykiai, kai patiriamos teigiamos emocijos, stiprinama valia ir fizinės galios, patikrinamos žmogaus galimybės ekstremaliomis sąlygomis, siekiami nepasiekti objektai ar viršūnės – tai galimybė siekti naujovių tiek žmogaus tiek valstybės mastu – gerinti aplinką, įrengti parkus, sutvarkyti kelius, pagyvinti ekonomiką, mažinti bedarbystę, išsaugoti ir stiprinti miestų kultūrinį identitetą.
Be to daugeliui pasaulio žmonių tai verslas, darbo ir pajamų šaltinis, o valstybėms -biudžeto papildymas ar krašto ekonominės gerovės palaikymo galimybė.
Lietuvos kultūrinis ir gamtinis rekreacijos ir turizmo potencialas yra didelis ir patrauklus, tačiau šiuo metu nėra pilnai išnaudojamas. Todėl siekiant propaguoti Lietuvos turizmo paslaugas užsienio rinkose, intensyvinti vietinį ir atvykstamąjį turizmą, būtina vykdyti aktyvią rinkodarą tiek prioritetinėse, tiek kitose Lietuvai svarbiose turizmo rinkose.

Literatūra

1. Armaitienė A. Grecevičius P ir kt. Kaimo turizmas. V., 1999. p.38-43.

2. Grecevičius P. ir kt.. Turizmas. 2002. p. 26-28 psl.

3. Matekonienė J, Navackaitė L, Dumbauskaitė J. Kaimo turizmo vieta tolydžioje kaimo plėtroje. Kauno Technologijos Universitetas, Lietuvos regioninių tyrimų institutas, 2002;

4. Nacionalinė turizmo plėtros 2003–2006 metų programa; patvirtinta LR vyriausybės

2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu nr. 1637.

5. Vitkienė.E. Rekreacija. 2000, p.19-29.

Panaudotos interneto svetainės

http/www.turizmas.lt
http/www.turistas.lt
http/www.keliones.lt
http/www.tourism.lt
http/www.travel.lt

Leave a Comment