Rekreacinė veikla ir turizmas

4956 0

3. REKREACINĖ VEIKLA IR TURIZMAS........................ 14
3.1. Rekreacijos esmė..............................14
3.2. Turizmo samprata ........... .....................14
3.3. Rekreacija kaip valstybės visuomenės funkcija.......................16
3.4. Neigiamas turizmo poveikis bendruomenėms ...................... ..17
3.5. Turizmo plėtros problemos ir perspektyvos..................... .173.1. Rekreacijos esmė
Mokslinė ir ekonominė pažanga, kultūriniai, ekonominiai, teisiniai, politiniai, socialiniai, ekologiniai aplinkos pokyčiai veikia, keičia situaciją aplinkoje, kurioje dirba žmonės, gyvena. Dėl to susiformuoja ir nauji žmonių mąstymo stereotipai, gaminant prekes, teikiant paslaugas, naudojant išteklius, taip pat ir žmogaus galimybes. Žmogus apie trečdalį savo darbinio amžiaus praleidžia darbe, tai yra darbinėje aplinkoje. Tad darbo vieta tampa ir esmine mūsų gyvenimo applinkos, didele ir svarbia sąveikos personalinės aplinkos dalimi. Jei darbo vieta kelia pasitenkinimą, malonumą, tuo pačiu mažina nuovargį, mažiau sukelia ligų ir priešingai – nemaloni darbo aplinka, nepakankamas darbo organizavimas, monotoniškas darbas, menka darbo organizavimo kompetencija sukelia nusivylimą, jei, veikiami įvairių kategorijų stresorių, dažniau patiria stresus. ( Vitkienė E. 2000. 18 psl.)

Neatsitiktinai mokslininkai, siekdami nuodugniau ištirti aplinkos poveikį žmogui, darbo aplinką skirsto į fizinę, psichologinę ir socialinę rekreacijos. Pastaroji turi kompensuoti pirmųjų aplinkų daromą neigiamą poveikį žmogaus psichoemocinei būsenai. Rekreacijos lygis tiek mikrosistemos lygio, tiek maakrosistemos lygio aplinkos – tai psichinės būsenos kultūra. ( Vitkienė E. 2000. 19 psl.)

Mokslininkai (Edgintonas, Williams, 1978) analizuodami ir vertindami žmogaus veiklą laisvu nuo darbo metu įvardija rekreaciją kaip būtiną žmogaus individualią veiklą, lemiančią žmogaus veiklumo, energijos išsaugojimo galimybę. Kiti mokslininkai (Sternloff, Warren, 1977) rekreaciją apibūdina ka

aip žmogaus individualią malonių pojūčių, išgyvenimų teikiančią aplinką, arba rekreacija suvokiama kaip įvairaus amžiaus žmonių sveikatos atgavimas bei siejama su daugeliu kitų.

Todėl apibendrinant rekreacijos esmę, mokslinis rekreacijos esmės apibūdinimas būtų toks:
rekreacija – tai žmogaus sveikatos atgavimas, fizinių jėgų atkūrimas (susigrąžinimas), teigiamos emocinės, dvasinės, kultūrinės psichoemocinės būsenos, malonių pojūčių, išgyvenimų atkūrimo, atnaujinimo procesas. ( Vitkienė E. 2000. 21 psl.)3.2. Turizmo samprata
Turizmo sąvoka per amžius daug kartų kito, ir iki šiol nėra vieningos nuomonės, kas yra turizmas. Pats žodis “turizmas” reiškia kelionę iš vienos vietos į kitą, sugrįžtant į pirmąją. Išvertus iš prancūzų kalbos, turizmas – tai išvyka, iškyla, t.y. laisvalaikio kelionė, vienas iš pagrindinių aktyvaus poilsio būdų, paplitęs daugelyje valstybių.
Turizmo ištakos yra sietinos su rekreacinių poreikių tenkinimu ir noru pažinti aplinką, gauti naujus patyrimus; tai gamtinis, kultūrinis, socialinis irr politinis reiškinys. Turizmo prigimtis gali būti grindžiama įvairiais aspektais. Tai procesas, kuriam būdinga:
• Kelionės, kai patiriamas malonumas matant naujus, įdomius, gražius vaizdus, kraštovaizdžius, susipažįstama su kitų šalių ir vietovių žmonių kultūra, gyvenimu, istorija, tradicijomis, architektūra.
• Nuotykiai, kai patiriamos teigiamos emocijos, stiprinama valia ir fizinės galios, patikrinamos žmogaus galimybės ekstremaliomis sąlygomis, siekiami nepasiekti objektai ar viršūnės.
• Žmonių poveikis gamtinei, kultūrinei, socialinei, politinei ir ekonominei aplinkai, ekologinei būklei.
• Tai galimybė gerinti aplinką, įrengti parkus, sutvarkyti kelius, pagyvinti ekonomiką, mažinti bedarbystę, išsaugoti ir stiprinti miesto ku
ultūrinį identitetą.
• Daugeliui pasaulio žmonių tai verslas, darbo ir pajamų šaltinis, o valstybėms -biudžeto papildymas ar krašto ekonominės gerovės palaikymo galimybė.
• Ūkinės veiklos sritis, apimanti pramonę, žemės ūkį, transportą, energetiką, miškų ir vandenų ūkį, pramogų verslą, svetingumo verslą, maitinimą, tarpininkavimą ir kt. (Grecevičius P. ir kt. Turizmas. 2002. 26-28 psl.)
Turizmas yra daugiametė ir daugiafunkcinė ekonominė veikla, turinti stiprų socialinį aspektą. Lietuvos respublikos seimo 1997-03-19 patvirtintame Lietuvos respublikos Turizmo įstatyme ir naujoje 2002-12-03 šio įstatymo Nr.IX-1211 redakcijoje, turizmas ir rekreacinė veikla yra apibrėžiami taip:
Turizmas – tikslinga žmonių veikla, susijusi su kelione ir laikinu buvimu už nuolatinės gyvenamosios vietos ribų ne ilgiau kaip vienerius metus, jei ši veikla nėra mokymas ar mokamas darbas.
Rekreacinė veikla – veikla, susijusi su poilsiu ir pramogomis.
Rekreacinė teritorija – vietovė , turinti gamtines ir kultūrines aplinkos savybes ir sąlygas visaverčiam fiziniam ir dvasiniam poilsiui organizuoti.
Nagrinėjant šią temą turizmas gali būti vertinamas keliais aspektais: ekonominiu ir visuomeniniu – kultūriniu. Šios temos atskleidimui yra svarbesnis antrasis aspektas – Visuomeninis – kultūrinis aspektas. Didėjant visuomenės socialinių – kultūrinių pokyčių svarbai humanitarinių mokslų specialistai pradėjo nagrinėti turizmą visuomeniniu -kultūriniu aspektu. Jie traktuoja turizmą kaip visuomeninį procesą ir stebi šio proceso pasekmes.

Humanitariniu požiūriu pagrindinis turizmo motyvas – humanitarinė vizija ir žmogaus asmenybės tobulėjimas, kurie gali būti išreikšti visuomeniniais, kultūriniais ir psichologiniais matais. Visos savanoriškos ir laikinos kelionės, su
usijusios su aplinkos ir gyvenimo ritmo pakeitimu priskiriamos prie ypatingų kontaktų su lankomos vietovės natūraliomis, kultūrinėmis ir visuomeninėmis vertybėmis. Turizmas dažnai yra vienintelė galimybė pagerinti aplinkos, ypač kultūros paveldo vertybių kokybę, atstatyti griūvančius archeologijos, istorijos paminklus.
Turizmas žymiai pagerina bendruomenės narių domėjimąsi kitų kraštų gamta, kultūromis.
Žmogus patiria kelionėje tam tikrų įspūdžių, kuriais vėliau dalijasi su artimaisiais. Be to, atvykęs į naują vietovę, žmogus susitinka ir bendrauja tiek su vietiniais gyventojais, tiek ir su kitais turistais.
Turistai, net ir nenorėdami gali prisidėti prie visuomeninės socialinės struktūros žalojimo, darydami neigiamą poveikį vietos gyventojams. Be to, ir patys turistai gali tapti nusikaltimo aukomis. Taigi, keliautojai, lankydamiesi turistinėse vietovėse, socialiai sąveikaudami su vietiniais gyventojais bei įvairiomis institucijomis, . gali prisidėti prie konfliktinių situacijų sudarymo arba socialinių struktūrų pagerinimo.
Visuomeniniu – kultūriniu aspektu turizmas nagrinėjamas kaip:
♦ Žmonių pojūčiai ir patirta kokybė. Labai svarbu įvertinti turizmo paslaugas teikiančių darbuotojų psichologiją;
♦ Socialinis reiškinys. Svarbus žmonių tarpusavio bendravimas, dalijimasis įspūdžiais, naujų kontaktų užmezgimas. Visa tai vienaip ar kitaip veikia tos šalies socialinę aplinką;
♦ Geografinis ir kultūrinis reiškinys. Keliaudami žmonės aplanko naujas vietoves, susipažįsta su kitų šalių istorija, kultūra, tradicijomis, unikalia gamta.
Vertinant turizmą visuomeniniu – kultūriniu aspektu labai svarbus:
1) turistas (didžiausias dėmesys skiriamas jo motyvacijai, individualių poreikių tenkinimui, susidariusiems turistiniams stereotipams) bei
2) turistus priimanti pusė (jos poreikiai, galimos neigiamos turizmo pa
asekmės tos šalies kultūrai – nusistovėjusioms gyvenimo normoms, vertybių sistemai, tradicijoms bei kitiems socialiniams veiksniams), taip pat
3) tarpusavio santykių tarp turistų ir juos priimančios pusės užmezgimas (jų bendravimas, turistų susidomėjimas šalies tradicijomis, kultūra, abipusis pasikeitimas informacija).
Turizmo plėtrą pirmiausia įtakoja aplinkos kokybė. Tai svarbu ne tik atvykstamajam, bet ir vietiniam turizmui.
Lietuvos įsijungimas į pasaulinę turizmo rinką atskleidė naujas galimybes ir pateikė naujus uždavinius turizmo verslo paslaugų teikėjams. Šiuo metu ir artimiausiu dvidešimtmečiu turizmo plėtrą Lietuvoje įtakos šalies gamtinio komplekso įvairovė, santykinis švarumas, savita kultūra, architektūra. Svarbiausios vertybės -Vilniaus senamiestis, Trakai, Kernavė, Kaunas, Mažosios Lietuvos regionas, senieji kaimai, bažnyčios, kultūriniai renginiai. Didelis rezervas turistų srautų plėtrai – regioniniai parkai, ežerų rajonai.
Nepakankamai aktyvų vidinį vietinį turizmą lemia sudėtinga ekonominė situacija, pasireiškianti nepakankama šeimų biudžeto galimybe nuvykti į pajūrį, aplankyti istorines vietas. Vietinio turizmo plėtros staigų augimą galima numatyti pagerėjus ekonomikai. Atvykstamojo turizmo stabdis – nepakankamas šalies kaip turizmo valstybės įvaizdžio formavimo darbas. Lietuva prisiminta Atgimimo laikotarpiu ir griet primiršta.
Turistų atvykimą į šalį riboja nepalankus vizų režimas keliaujantiems iš rytų ir nepakankamai operatyvus pasienio ir kaimyninių kraštų tarnybų darbas. Turizmo plėtra priklauso nuo aplinkos saugumo šalyje. Automobilių vagystės, plėšimai, chuliganizmas riboja turistų srautų augimą iš Vakarų Europos, o taip pat ir vietinio turizmo augimą.

3.3. Rekreacija kaip valstybės visuomenės vystymo funkcija

Kad viena iš valstybės funkcijų – visuomenės vystymo funkcija yra rekreacija, buvo suvokiama dar antikinėje Graikijoje, tokia samprata pastebima ankstesnių laikotarpių valstybių politinėse teorijose.
Žmogus – ne mašina. Deja ir jo eksploatacijai yra nustatytos techninės sąlygos, gamybiniai pajėgumai bei apkrovos ribos, darbo rėžimai. Tad žmogui, gyvai, mąstančiai, emociniai būtybei būtinas nuolatinis fizinės formos, psichoemocinės būsenos, pusiausvyros išlaikymas, tai yra rekreacija. Rekreacija – tai žmogaus ir rekreacijos aplinkos sąveikos, kurios metu rekreacijos aplinka daro įtaką žmogui, atkurdama jo jėgas, energiją, atkurdama malonius pojūčius, išgyvenimus, ir žmogus daro įtaką aplinkai, ją tausodamas ar darydamas jai žalą, to kartais nesuvokdamas, procesas. (Vitkienė.E. 2000. p.25)
Žmogaus ir aplinkos sąveika, jos procesas kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus , gyvenimo būdo, psichofizinės, psichoemocinės būsenos, socialinių psichologinių, kultūrinių, dvasinių, emocinių bei kitų pokyčių, vykstančių žmogaus gyvenime. Tačiau rekreacija yra ne vien tik žmogaus fizinių jėgų atkūrimo, sveikatos atgavimo, malonių pojūčių, išgyvenimo atnaujinimo procesas – ji suvokiama ir gali būti įvardijama kaip viena pagrindinių valstybės funkcijų – visuomenės vystymo funkcij.a (Vitkienė.E. 2000. p.22)
Rekreacija , kaip reiškinys gali būti apibūdinamas ir kaip socializacijos procesas, kurio metu individas tampa asmenybe. Yra teigiama kad žmogus, perimdamas tai kas pažangiausiai sukurta, kas vertingiausia, įsisąmonina ir tai perduoda kitoms kartoms. Taip įgyvendinamas tradicijų, papročių perimamumas, jų išliekamumo funkcijos. Kultūros stereotipų, žmogaus gyvenimo stiliaus perėmimo, suvokimo, adaptavimo, įsisamonimo bei perdavimo sąveika rekreacijos, kaip socializacijos proceso metu pateikta 1 paveiksle.

Perėmimas

Suvokimas

Adaptavimas

Įsisąmoninimas

Perdavimas

1 pav. Rekreacija kaip tautos kultūros perėmimo procesas –socializacija

Vadinasi, rekreacija gali būti apibūdinama kaip visuomenės socializacija, kurios metu vyksta tautos kultūros perėmimo, adaptavimo (įsisavinimo, įsisąmoninimo) ir perdavimo sąveikos procesas (Vitkienė.E. 2000. p.24).
Todėl rekreacija yra tikrai labai svarus veiklos rodiklis ne vien piliečių rate, bet ir visos valstybės mastu.3.4. Neigiamas turizmo poveikis bendruomenėms
Turizmo sociologai yra aprašę daug atvejų, kai turizmas skatina savitos kultūros suklestėjimą arba sunykimą. Dėl turistų sunyko savitos kaimo vietovių šventės Ispanijoje, į kurias pagal papročius svetimšaliai nebuvo įleidžiami. Kai turistai pradėjo jomis domėtis ir dalyvauti, šios šventės pasidarė teatrališkos, vietos gyventojai turėdavo repetuoti ir vaidinti tai, ką ankščiau išgyvendavo ir natūraliai sukurdavo šventės metu. Iš tikrosios šventės beliko tik jos vaidinimas, todėl vietos gyventojai nenoriai jose dalyvauja.
Kaip pavyzdį paimsime Lietuvos kaimo turizmą ir jo perspektyvas. Lietuvos kaimuose turistų mažiau, tačiau nevykusiai organizuojamas jų poilsis neigiamai veikia Lietuvos kultūrą:
♦ Kyla pavojus senajai medinei kaimo architektūrai;
♦ Plinta “kičas” liaudies amatuose;
♦ Atsiranda naujadarų, tam kaimui ir regionui nebūdingų žodžių kasdieninėje kalboje ir pan.
Greičiausiai juntamas neigiamas socialinis kaimo turizmo poveikis šeimos narių tarpusavio santykiams, nes nuolat esantys namuose svetimi žmonės vargina. Kaimo turizmas daro įtaką susiklėsčiusiam tradiciniam šeimos gyvenimui. Sodyboje poilsiaujanti svetimų žmonių grupė nori jaustis kaip namuose, jiems turi būti patarnaujama, tvarkoma buitis, tiekiamas maistas. Šeimininkas ir jo šeimos nariai savo pagrindinį darbą turi derinti su naująja veikla. Atsiranda asmeninės erdvės (erdvė, kurią žmogus suvokia kaip tik jam priklausančią teritoriją) ir veiksmų apribojimo problemos.
Be abejo, padidėję turistų srautai apylinkėse trukdo vietinių gyventojų poilsį, mažina jų pasirinkimo galimybes. Kaimo bendruomenėje gali atsirasti neigiamų socialinių reiškinių: nusikalstamumas, narkomanija, prostitucija. ( Armaitienė A. Grecevičius P ir kt. Kaimo turizmas. V., 1999. 38-43 psl.).

3.5.Turizmo plėtros problemos

Pagrindinės turizmo plėtros problemos, spręstinos 2003-2006 metais, pasinaudojant SWOT analizėje nurodytais privalumais ir galimybėmis, bei Bendrajame programavimo dokumente numatytu finansavimu yra šios: nepakankamas dėmesys turizmo planavimui ypač vietiniame lygmenyje, tobulintina turizmo verslo teisinė ir ekonominė aplinka, nepakankama turizmo sektoriuje dirbančio personalo kvalifikacija, neišsami turizmo statistika bei tyrimų stoka, neišvystyta viešoji turizmo infrastruktūra, nepakankamai aktyvi valstybės, savivaldybių bei turizmo paslaugų teikėjų rinkodara užsienio rinkose.

Todėl norint, kad turizmas gerai toliau plėtotųsi reikalinga įgyvendinti šiuos tikslus:
Pirmas tikslas: Pagerinti turizmo plėtros ir žmogiškųjų išteklių planavimą ir valdymą. Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uždaviniai:
• Formuoti veiksmingą turizmo administravimą bei plėtrą skatinančią teisinę ir ekonominę aplinką.
• Rengti turizmo planavimo dokumentus bei plėtros vertinimo kriterijus, inicijuoti tyrimus.
• Pagerinti turizmo sektoriaus statistinę apskaitą.
• Optimizuoti turizmo ir rekreacijos specialistų rengimą bei kvalifikacijos kėlimą.
Antras tikslas: Užtikrinti viešosios turizmo ir rekreacinės infrastruktūros sukūrimą ir priežiūrą. Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uždaviniai:
• Sudaryti sąlygas kultūrinio turizmo plėtrai.
• Sukurti Lietuvos jūrinio ir vidaus vandenų turizmo infrastruktūrą.
• Plėtoti aktyvaus turizmo infrastruktūrą.
• Plėtoti kurortinį turizmą.
• Sudaryti sąlygas kaimo turizmo plėtrai.
Trečias tikslas: Išplėsti rinkodaros veiklą vietos ir tarptautinėse rinkose. Įgyvendinant šį tikslą bus sprendžiami sekantys uždaviniai:
• Formuoti Lietuvos turizmo įvaizdį.
• Sukurti ir palaikyti nacionalinę turizmo informacinę sistemą.

Išvados

Rekreacija ir turizmas yra tikrai labai svarus veiklos rodiklis ne vien piliečių rate, bet ir visos valstybės mastu. Taigi apibendrinant galima paminėti rekreacijos ir turizmo gerąsias savybes.
Žmogaus ir rekreacijos aplinkos sąveika, kurios metu rekreacijos aplinka daro įtaką žmogui, atkurdama jo jėgas, energiją,. atkurdama malonius pojūčius, išgyvenimus, tuo pačiu suteikdama galimybę perimti tai kas pažangiausiai sukurta, kas vertingiausia ir tai perduoti kitoms kartoms.
Kelionės, kai patiriamas malonumas matant naujus, įdomius, gražius vaizdus, kraštovaizdžius, susipažįstama su kitų šalių ir vietovių žmonių kultūra, gyvenimu, istorija, tradicijomis, architektūra. Nuotykiai, kai patiriamos teigiamos emocijos, stiprinama valia ir fizinės galios, patikrinamos žmogaus galimybės ekstremaliomis sąlygomis, siekiami nepasiekti objektai ar viršūnės – tai galimybė siekti naujovių tiek žmogaus tiek valstybės mastu – gerinti aplinką, įrengti parkus, sutvarkyti kelius, pagyvinti ekonomiką, mažinti bedarbystę, išsaugoti ir stiprinti miestų kultūrinį identitetą.
Be to daugeliui pasaulio žmonių tai verslas, darbo ir pajamų šaltinis, o valstybėms -biudžeto papildymas ar krašto ekonominės gerovės palaikymo galimybė.
Lietuvos kultūrinis ir gamtinis rekreacijos ir turizmo potencialas yra didelis ir patrauklus, tačiau šiuo metu nėra pilnai išnaudojamas. Todėl siekiant propaguoti Lietuvos turizmo paslaugas užsienio rinkose, intensyvinti vietinį ir atvykstamąjį turizmą, būtina vykdyti aktyvią rinkodarą tiek prioritetinėse, tiek kitose Lietuvai svarbiose turizmo rinkose.

Literatūra

1. Armaitienė A. Grecevičius P ir kt. Kaimo turizmas. V., 1999. p.38-43.

2. Grecevičius P. ir kt.. Turizmas. 2002. p. 26-28 psl.

3. Matekonienė J, Navackaitė L, Dumbauskaitė J. Kaimo turizmo vieta tolydžioje kaimo plėtroje. Kauno Technologijos Universitetas, Lietuvos regioninių tyrimų institutas, 2002;

4. Nacionalinė turizmo plėtros 2003–2006 metų programa; patvirtinta LR vyriausybės

2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu nr. 1637.

5. Vitkienė.E. Rekreacija. 2000, p.19-29.

Panaudotos interneto svetainės

http/www.turizmas.lt
http/www.turistas.lt
http/www.keliones.lt
http/www.tourism.lt
http/www.travel.lt

2003 metų Lietuvos turizmo apžvalga

Atvykstamasis turizmas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, 2003 metais į Lietuvą atvyko 3635,2 tūkstančiai užsieniečių, t. y. 9,1 % mažiau nei 2002 metais. Daugiausia lankytojų buvo iš kaimyninų šalių: Latvijos (28,9%), Rusijos (24,4%), Baltarusijos (14,1%), Lenkijos (10,3%). Beveik dešimtadalį lankytojų sudarė svečiai iš Europos Sąjungos šalių: 9,3%. Lankytojų skaičius iš atskirų šalių, lyginant su 2002 metais, keitėsi taip: sumažėjo iš Rusijos (-24,4%), iš Latvijos (-8,4%), iš Baltarusijos (-20,8%), kitų NVS šalių (-4,3%), padidėjo iš Lenkijos (23,2%), iš Europos Sąjungos šalių (19,7%): Ispanijos (47,3%), Italijos(51,6%), Austrijos(37,2%), Jungtinės Karalystės (34,8%), Vokietijos (18,2%).

Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, 2003 metais apgyvendinimo įmonėse apsistojo 12,4 procento daugiau svečių nei 2002 metais. Lietuvos apgyvendinimo įmonėse nakvojo 847,5 tūkst. svečių, iš jų 51,7 procento užsieniečių. Viešbučiuose apsistojo 534,2 tūkst., poilsio įstaigose – 110,7 tūkst., sveikatingumo įmonėse – 90,4 tūkst. svečių.
Viešbučiai, palyginti su 2002 metais, sulaukė 10,6 procento daugiau svečių, užsieniečių apsigyveno 10,3 procento daugiau`. Daugiausia svečių buvo iš Vokietijos – 67,7 tūkst. (18,4%), Lenkijos – 45,5 tūkst. (12,3%), Rusijos – 34,8 tūkst. (9,4%), Latvijos – 23,3 tūkst. (6,3%), Suomijos – 20,3 tūkst. (5,5%), Jungtinės Karalystės – 19,1 tūkst. (5,2%). Svečių iš kaimyninių šalių, palyginti su 2002 metais, skaičius keitėsi taip: iš Rusijos – sumažėjo 14,6%, iš Latvijos – padidėjo 9,6%, iš Lenkijos – padidėjo 4,8%, iš Baltarusijos – sumažėjo 12,3%. Padaugėjo svečių iš Vakarų Europos šalių: Jungtinės Karalystės – 54,4%, Italijos – 57,4%, Ispanijos – 81,3%, Vokietijos – 14,6%. Sumažėjo Lietuvos viešbučių numerių užimtumas – 2003 metais jis sudarė 32,5 procento, 2002 metais – 35,2 procento.
Vilniaus miesto viešbučiai 2003 metais apgyvendino 265 tūkst. svečių, arba 15,9 procento daugiau nei 2002 metais. Apgyvendintų užsieniečių skaičius padi.dėjo 16,3 procento.
Lietuvos banko duomenimis 2003 metais užsieniečiai Lietuvoje išleido 1731 milijoną litų, t.y. 7 % mažiau nei 2002 m. .
Skirstant pagal transporto rūšį 2003 metais , didžiąją dalį – 80,5% sudarė lankytojai atvykę kelių transportu. 12,5% sudarė lankytojai atvykę geležinkeliais. Atvykę oro transportu sudarė 5,3% ir jūrų transportu – 1,8%.

Atvykę į Lietuvą užsieniečiai pagal atvykimo būdą 2003 m.

Išvykstamasis turizmas. 2003 metais į užsienį Lietuvos gyventojai vyko 3501,7 tūkstančius kartų, t. y. 2,3% mažiau nei 2002 m. Daugiausiai vykstama buvo kelių transportu – 83% visų išvykų, geležinkeliais – 8%, oro –6% ir jūrų – 3%.

Išvykę į užsienį Lietuvos gyventojai pagal išvykimo būdą 2003 m.

Lietuvos banko duomenimis 2003 metais Lietuvos gyventojai užsienyje išleido 1243 milijonus litų, t. y. apytikriai 0,2% mažiau nei 2002 m.

Vietinis turizmas. Didėjantys 2003 m. Lietuvos gyventojų skaičiai apgyvendinimo įmonėse, auganti šalies ekonomika, leidžia prognozuoti. vietinio turizmo apimčių didėjimą.
Turizmo informacijos centrų lankomumo apžvalga
2004 m. sausio – kovo mėn.
Valstybinio turizmo departamento duomenimis Lietuvos turizmo informacijos centruose (be Nacionalinių ir regioninių parkų informacijos centrų) 2004m. pirmąjį ketvirtį apsilankė 25,7 tūkstančio lankytojų. Užsieniečių santykinė dalis lankytojų sraute I ketvirtį padidėjo nuo 22,6 proc. 2000 metais iki 30 procentų. Palyginus su praėjusių metų pirmuoju ketvirčiu, bendras lankytojų skaičius informacijos centruose išaugo net 47 procentais, Lietuvos gyventojų – 46 procentais, užsieniečių – 51 procentu. Šie skaičiai rodo ne tik didėjantį turistų skaičių, bet ir turizmo informacijos centrų tinklo plėtrą.

Iš užsieniečių, daugiausiai turizmo informacijos centruose lankėsi Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Latvijos, JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės gyventojai.

Planuodami kelionę, daug žmonių informacijos ieškojo ir netiesiogiai. Informacijos centrai sulaukė 15,5 tūkstančio telefono skambučių, iš jų 12,7 procento iš užsienio. 9 tūkstančiai laiškų gauta elektroniniu paštu, 41,6 procento iš jų gauti iš užsienio. Faksu buvo gauta 0,6 tūkstančio laiškų (33,4 procento iš užsienio), o paštu – 0,7 tūkstančio laiškų (44,4 procento iš užsienio).

Daugiausiai lankytojų apsilankė Vilniaus savivaldybės TIC – 14,5 procento, Kauno regiono TIC – 10,2, Druskininkų TIC – 10 procentų, Birštono ir Šiaulių – po 9,9 procento, Panevėžio – 5 proc. visų interesantų. Užsieniečių daugiausiai apsilankė Vilniaus savivaldybės TIC – 29 procentai, Druskininkų – 21, Kauno regiono – 12, Vilniaus “Baltaista” – 10, Kauno „Mūsų odisėja“ – 4 procentai, Biržų – 3,5 procento. Lietuvos gyventojų daugiausiai apsilankė Birštono TIC – 14 procentų, Šiaulių – 13, Kauno regiono – 10, Vilniaus savivaldybės TIC – 8, Panevėžio apskrities TIC – 7 procentai, Druskininkų – 5,4, Utenos – 5,3 procento.

PRATARMĖ

Turizmo plėtros strategijos projektas yra ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonominės) plėtros iki 2015 metų strategijos, rengiamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 metų spalio 30 d. nutarimą Nr. 1274 “Dėl ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonominės) plėtros strategijos projekto rengimo”, projekto sudėtinė dalis.

Lietuvos turizmo plėtros iki 2015 metų strategijos ekspertų darbo grupė:
1. Vytautas Vengrauskas – grupės vadovas, prof. habil. dr., VU Prekybos ekonomikos katedros vedėjas.
2. Rita Bagdzevičienė – ekspertė, KTU Regionų plėtros katedros vedėja, Lietuvos regioninių tyrimų instituto direktorė
3. Juozas Raguckas – ekspertas, Valstybinio turizmo departamento direktoriaus pavaduotojas.
4. Vladas Stauskas – ekspertas, VDU prof. habil. dr.
5. Petras Grecevičius – ekspertas, doc. dr., KU Regioninio planavimo centro direktorius, Rekreacinės architektūros ir kraštotvarkos katedros vedėjas.
6. Marija Burinskienė – eksper.tė, VGTU Teritorinio planavimo instituto direktorė.
7. Jonas Čaplikas – ekspertas, LŽŪU Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanas.
8. Rimantė Hopenienė – ekspertė, KTU Socialinių mokslų fakulteto, Verslo administravimo katedros doktorantė

Turizmo plėtros strategija rengiama, atsižvelgiant į parengtų ir LR Vyriausybės patvirtintų Nacionalinių turizmo plėtros programų nuostatas 1994 m. ir 1999 m., kur turizmas buvo deklaruotas kaip prioritetinė ūkio šaka, o atvykstamasis turizmas kaip efektyvi priemonė didinanti šalies paslaugų eksportą ir skatinanti vietinių produktų ir prekių vartojimą bei turizmo išteklių racionalų panaudojimą ir išsaugojimą.

Turizmo plėtros strategijoje įvertinamos Pasaulio Turizmo Organizacijos (angl. WTO) turizmo vystymosi prognozės įvairiuose pasaulio regionuose ir subregionuose, kas leidžia tiksliau vertinti turizmo augimo tendencijas Lietuvoje, atitinkamai planuojant ir paskirstant lėšas turizmo bei su juo susijusios infrastruktūros nuolatiniam gerinimui.

Pertvarkant ekonomiką Lietuvoje ir stiprinant šalies bendruomenės ir verslo galimybes, būtina formuoti konkurencingą turistinį regioną, remiantis turizmo tolydžios bei tausojančios plėtros koncepcija bei kuriant tvirtus partnerystės pagrindus tarp pagrindinių segmentų: valstybinių, nevyriausybinių organizacijų, privataus segmento, vietinės bendruomenės ir parengti atitinkamas detalias programas strategijai įgyvendinti.

TURINYS

TURIZMO PLĖTROS IKI 2015 METŲ STRATEGIJA
1. PREAMBULĖ

Turizmo plėtros strategija parengta, atsižvelgiant į LR Vyriausybės patvirtintas Nacionalines turizmo plėtros programas 1994 m., 1999 m., bei šių programų įgyvendinimo priemones 2000-2002 metams (žin., 2000, Nr.31-868) , vadovaujamasi LR Turizmo įstatymu (ž., 1998, Nr.32-852) bei LR Turizmo įstatymo siūlomu pakeitimu, derinama su Nacionaliniu plėtros planu (2001-2003), ir pasaulio turizmo bei ES turizmo organizacijų numatytomis strateginėmis kryptimis bei politika1, Pasaulio turizmo statistika2, numatant turizmo poveikį kitoms ūkio šakoms.

Strategijos paskirtis. Turizmo plėtros strategijoje numatomos ilgalaikės, prioritetinės turizmo plėtros kryptys, būtinos šalies ir jos regionų turizmo verslo plėtrai skatinti ir efektyviai išnaudoti šalies turistinį potencialą (gamtinius, kultūrinius, rekreacinius, žmogiškuosius bei verslo infrastruktūros išteklius). Strategijos dokumente numatyti tikslai ir veiksmai sustiprins atskirų valdžios institucijų ir privataus verslo sektorių bendradarbiavimo ir ryšių galimybes, įgyvendinant numatytas turizmo plėtros priemones, įsisavinant ir racionaliai panaudojant ES struktūrinių fondų lėšas turizmo sektoriaus konkurencingumui stiprinti.

Turizmo kaip prioritetinės šakos deklaravimas 1994 ir 1999 metais parengtose Nacionalinėse turizmo plėtojimo programose suaktyvino tiek privačių turizmo paslaugas teikiančių organizacijų, tiek ir valstybinių institucijų veiklą. 1998 metais buvo parengtas ir priimtas LR Turizmo įstatymas. Pagal šį įstatymą valstybės turizmo politikos ir planavimo priemonė yra numatyta Nacionalinė turizmo plėtros programa bei regioniniai projektai. Įstatymas valstybės prioritetu skiria vietinį ir atvykstamąjį turizmą. Įstatyme apibrėžti minimalūs turizmo paslaugų reikalavimai, siekiant eliminuoti verslo įvaizdžiui nepalankius veiksnius, gerinti turizmo paslaugų kokybę vartotojų atžvilgiu.

Turizmo paslaugų plėtrai turi įtakos ir kiti teisės aktai: saugomų teritorijų įstatymas, žemės skyrimo, kelionių apmokestinimo, pasienio kontrolės punktų taisyklės, vizų išdavimo taisyklės. Turizmo įstatymo ir poįstatyminių aktų rengimas yra pažangus šiuo aspektu: orientacija į vartotojų teises (LR civiliniame kodekse Turizmo paslaugų teikimo reglamentavimas (Žin., 2000, Nr.74)). Tačiau šiandieniniuose turizmą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenumatytas turizmo verslo atstovų veiklos registravimosi kontroliavimo mechanizmas; valstybės institucijų įgaliojimų lygiai, sprendžian.t tarpžinybinius klausimus; nepakankamai planuojamas turizmo veiklos koordinavimas, įskaitant informacijos teikimą turistinėms rinkoms, bei skiriamas minimalus finansavimas kaip valstybės prioritetinei šakai. Trūksta suderinamumo tarp Valstybinio turizmo departamento ir kitų ministerijų bei departamentų priimamų teisės aktų.

Rengiant turizmo plėtros strategiją pateikiama esama turizmo situacija Lietuvoje, pagrindinės turistinės rinkos, turistiniai ištekliai, turizmo verslo plėtros galimybes bei bendrosios Pasaulio ir Europos Sąjungos turizmo vystymosi tendencijos.

Pertvarkant Lietuvos ekonomiką ir plėtojant šalies bendruomenės verslo galimybes, reikalinga formuoti konkurencingą turistinį kraštą, kaip svarbią Baltijos jūros turizmo regiono grandį ir šalies, kurios viduje formuojasi konkurencingi turistiniai regionai įvaizdį, kuriant partnerystės ir bendradarbiavimo pagrindus tarp pagrindinių rekreacijos ir turizmo ūkio segmentų: valstybinių, privačių ir nevyriausybinių institucijų, nuosekliai ir subalansuotai rengiant atitinkamas turizmo plėtros programas šios strategijos tikslams pasiekti.
2. LIETUVOS TURIZMO VYSTYMOSI TENDENCIJOS

2.1. Trumpa pasaulio ir Europos turizmo vystymosi apžvalga

Daugelyje pasaulio šalių turizmas yra pripažintas viena iš didžiausių ūkio šakų. Remiantis PTO (WTO) analize pateikta ataskaitoje „Tourism Economic Report, 1st edition – 1998“, 83% pasaulio šalyse turizmas yra vienas iš penkių eksporto pajamas generuojančių sektorių ir pagrindinis užsienio valiutos šaltinis 38% pasaulio šalyse3.

Šaltinis: World Tourism Organization, International Monetary Fund
1 pav. Svarbiausių pasaulio prekių ir paslaugų produktų eksportas (mljrd. US$), 1999 metais.

1999 metais tarptautinio turizmo pajamos ir tarptautinio keleivių pervežimo pajamos sudarė 8 procentus pajamų gaunamų iš visų prekių ir paslaugų eksporto (žr.1 pav., arba 1 Priedo 1 lent.). 1 paveikslo (ir 1 priedo 1 lentelės) duomenys patvirtina pirmaujančių turizmo produktų eksportą pasaulio mastu.

Tarptautinio atvykstamojo turizmo atžvilgiu pagrindinės generuojančios turistus kelionės tikslo vietos yra Europa, kuri užima 57,8% pasaulio rinkos, bei Amerika -18,5%. Viena iš sparčiausiai augančių pasaulio turizmo rinkų išlieka Rytų Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas, užimantis 16 % tarptautinio atvykstamojo turizmo rinkos.

Europa kaip didelis turistinis regionas pasaulio mastu yra unikali savo turizmo objektų ir produktų diferenciacija, kultūriniu ir istoriniu kiekvienos valstybės išskirtinumu. Vidutinis turizmo sektoriaus indelis į BVP yra 5% (Lietuvoje – preliminariais skaičiavimais vidutiniškai 4%), o priklausomai nuo šalies narės ES – iki 8%. Remiantis PTO (WTO) turizmo prognozėmis ir vizija iki 2020 metų Europos turizmo rinkos dalis turės tendenciją mažėti nuo 58% iki 47%, tačiau bendras tarptautinio atvykstamojo turizmo vidutinis augimo tempas išsilaikys 3,1% iki 2020 ir numatoma 717 milijonų turistų4.

Vertinant Europos subregionų atvykstamojo turizmo augimo tempus išryškėja, kad Centrinės/Rytų Europos regionas akumuliuos apie 223 mln. atvykstančiųjų arba vidutinis augimo tempas 1999-2020 metais bus 4,4%.

Europos regiono Vakarų ir Pietų subregionai 2000 metais atitinkamai užėmė 20,3% ir 18,1%, Centinė/Rytų Europa – 11% tarptautinio atvykstamojo turizmo rinkos. Atvykstamojo turizmo srautai jau 2000 metais išaugo tokiose Centrinės/Rytų Europos subregiono šalyse kaip Slovėnija, (+23%), Jugoslavijos Respublika (+24%), Bosnija Hercogovina (+24%) ir Rusija (+15%), Airija (+15%), Suomija (+10%) ir Estija (+16%)5. (Kaip pavyzdžiui, į Estiją 2000 metais atvyko 4% lankytojų daugiau nei 1999, o į Lietuvą 2001 metais tik 2,5%).

Pasaulio turizmo rinkų augimui įtakos turi ir demografiniai veiksniai, ypač laisvalaikio ir poilsio pasiskirstymui, kas skatins turizmo produktų diferenciaciją, kokybės ir/ar kainos subalansavimą, kaip pagrindinius konkurencingumo veiksnius. Turizmo a.ugimo tendencijoms turi įtakos demografiškai auganti rinka – tai subrendę keliautojai, 55- 60 ir daugiau metų amžiaus, taip pat 20 -34 metų amžiaus žmonės. Laiko ir pinigų apribojimai lems dažnėjančias trumpas arba savaitgalio keliones, o taip pat iki 15% išaugs didelio atstumo kelionės (1995-2000 sudarė 12%). Kelionė labiau suvokiama kaip “eksperimentas” ir apima aktyvios veiklos, pramogų ir savišvietos poreikių patenkinimą.

2.2. Esamos turizmo situacijos analizė

Turizmo srautai ir pagrindiniai segmentai. Remiantis statistiniais duomenimis, lankytojų srautas 1997-1999 metais į Lietuvą nuolat augęs, 2000 metais palyginti su 1999 sumažėjo 362 tūkst. žmonių. Tokį turistinių srautų sumažėjimą lėmė 20,2 procentais sumažėjęs turistų srautas iš NVS šalių. Preliminariais statistiniais duomenimis 2001 metais atvykstančių užsieniečių į Lietuvą atvyko 4,2 milijono, tai yra 2,5% daugiau nei 2000 metais, o turistų atitinkamai – 1,24 milijono arba 15% daugiau kaip 2000 metais (žr. 1 lent.).

1 lentelė

Atvykusių į Lietuvą užsieniečių skaičius, 1997-2001 m.m.

Lankytojai Metai Palyginti su praėjusiu laikotarpiu padidėjimas, sumažėjimas (-)

1997 1998 1999 2000 2001* 98/97 99/98 00/99 01/00*

tūkstančiais procentais
Lankytojų, iš viso 3702 4287 4454 4092 4195 15.8 3.9 -8.1 2.5
Turistų (nakvojusieji lankytojai) 1012 1416 1422 1083 1241 40 0.4 -24 14.5
Vienadieniai lankytojai 2690 2871 3032 3009 2954 6.7 5.6 -0.76 -1.83
Šaltinis: “Turizmas Lietuvoje”, 2001 m., * valstybinio turizmo departamento duomenys

2000 metais 73,5% visų atvykusiųjų į Lietuvą teko vienadieniams lankytojams, iš kurių apie 50% vykstantys tranzitu ir tik trumpam buvo apsistoję Lietuvoje. 2001 metais vienadienių lankytojų skaičius bendrame atvykusiųjų į šalį skaičiuje sumažėjo 3,5%. Palyginimui: Estijoje 2000 metais turistų ir vienadienių lankytojų pasiskirstymas buvo atitinkamai 37,5% ir 62,5%.

Vertinant 2000-2001 metų atvykusių turistų ir lankytojų segmentus, galima pastebėti ir teigiamų poslinkių. Pastaraisiais metais padidėjo svečių skaičius iš Lenkijos, Vokietijos bei Skandinavijos šalių. 2001 metais daugiausiai lankytojų (1,34 mln.) sulaukta iš Latvijos, toliau seka Rusija (1,18 mln.), Baltarusija (640 tūkst.), Lenkija (275 tūkst.), Estija (232 tūkst.), Vokietija (117 tūkst). 2001 metais palyginti su 2000 metais ženkliai išaugo lankytojų skaičius iš Centrinės Europos šalių (24%), Azijos šalių – (26%), JAV – (20%), Italijos – (34%), Norvegijos – (42%). Tai rodo, kad ir ateityje daugiausia į Lietuvą atvyks svečių iš kaimyninių šalių: Lietuvos, Rusijos, nors pamažu Lietuvą atranda Skandinavijos, Vakarų Europos, Azijos ir kitų šalių turistai.

Nors Baltijos regionas dalinasi tomis pačiomis turistinėmis rinkomis akivaizdžiai skiriasi jų procentinis pasiskirstymas: Estijoje didžioji dalis atvykstančiųjų yra Suomijos gyventojai (sudaro – 58% visų atvykusiųjų į šalį), žymiai išaugo lankytojų iš JAV (52%), Lenkijos (26%), Vokietijos (20%), Azijos ir Centrinės Europos šalių. Tai lėmė artima Suomijos kaimynystė ir išvystytas šalies pasiekiamumas jūrų keliais, kas yra vienas iš Lietuvos pagrindinių trūkumų.

Lietuvos turizmo statistiniai duomenys rodo, kad svarbiausios potencialios Lietuvai užsienio rinkos yra NVS šalys, Skandinavijos šalys, Vokietija, Lenkija.

Apgyvendinimo bazė. Apgyvendinimo įmonių veikla ir suteiktų nakvynių skaičius ypač reikšmingas vertinant turistų išlaidas, jų buvimo trukmę šalyje. Remiantis turistų išlaidų struktūra didžioji dalis išlaidų yra skiriama apgyvendinimo bei maitinimo paslaugoms, kita dalis –transportui, pirkiniams, suvenyrams ir pan. Taigi nuo turisto buvimo trukmės šalyje priklauso maitinimo ir apgyvendinimo paslaugas teikiančių įmonių pajamos. Svarbūs ekonomine ir praktine prasme yra statistiniai atvykusių į Lietuvą turistų nakvynių skaičius (žr. 2 lent.).

2 lentelė
Turistų nakvynių skaičius apgyvendinimo įmonėse, 1997-2001 m.

Metai Dinamika, proc.
Nakvynė.s ir buvimo trukmė 1997 1998 1999 2000 2001 2001/1997
1. Užsieniečių ir Lietuvos gyventojų nakvynių skaičius, tūkst. 4312 4871 4477 3816 3827 88,8
1.1. Užsieniečiams suteiktų nakvynių, tūkst. 1391 1660 1589 1536 1594 114,6
1.2. Dalis (%) bendrame skaičiuje 32,3 34,1 35,5 40,3 41,7
1.3. Lietuviams suteiktų nakvynių, tūkst. 2921 3211 2888 2280 2233 76,4
1.4. Dalis (%) bendrame skaičiuje 67,7 65,9 64,5 59,7 58,3

Remiantis 2 lentelėje pateiktais duomenimis matome, kad tokie rodikliai kaip užsieniečių ir Lietuvos gyventojų nakvynių pasiskirstymas, nagrinėjamu laikotarpiu apgyvendinimo įmonėse turi tendenciją mažėti, tačiau rodiklių pokytis atskirais metais nėra žymus. Buvimo šalyje ir apgyvendinimo įmonėse trukmės mažėjimo tendenciją apsprendžia keletas priežasčių:
• atvykstantys verslo ar kitais dalykiniais tikslais turistai dažniausiai apsistoja 1-2 parom;
• nemaža dalis atvykusiųjų turistų iš Vakarų ir Rytų Europos šalių nakvoja pas draugus, pažįstamus arba privačius asmenis, teikiančius apgyvendinimo paslaugas (remiantis Lietuvos turizmo departamento vykdomų atrankinių apklausų duomenimis);
• atvykstantys į Lietuvą poilsio, pažintiniais tikslais, Lietuvą priskiria Baltijos regionui ir vyksta į gretimas šalis Latvija, Estija, NVS šalis;
• turizmo paslaugų ypač tokių kaip poilsio ir pramogų asortimento siaurumas.

Be to, šiuolaikinis turistas pagal pasaulio ir ES turistų elgsenos tyrimus, yra lankstesnis, neapsistojantis ilgai vienoje, siekiantis įvairovės paslaugų pasiūlos ir kelionės tikslo vietų atžvilgiu.

2 pav. Procentinis rezidentų ir nerezidentų nakvynių pasiskirstymas apgyvendinimo įmonėse, 1997-2001 m.m.

2 paveikslo duomenys rodo teigiamus poslinkius – užsieniečių nakvynių skaičiaus augimą šalies apgyvendinimo įmonėse. 2000 metais palyginti su 1999 metais atitinkamai viešbučiuose ir svečių namuose užsieniečių skaičius (253 tūkstančiai) išaugo 3,2%, nors nakvynių skaičius sumažėjo 3,6%, t. y. nuo 2,4 iki 2,3 nakvynės vienam užsieniečiui. Tuo tarpu Lietuvos gyventojų skaičius apgyvendinimo įmonėse -atitinkamai sumažėjo 13,2% (334 tūkst.), o nakvynių skaičius – 23%, buvimo trukmė – nuo 6,7 iki 6 nakvynių. Teigiama tendencija yra ta, kad vis didesnė dalis turistų (63%) pasirenka viešbučių ir motelių paslaugas.

3 lentelė
Apgyvendinimo įmonių veiklos duomenys
Apgyvendinimo įmonių veikla

1997 1998 1999 2000
1.Įmonių skaičius, iš viso (vnt.) 503 512 542 525
1. Dalis (%) bendrame skaičiuje
viešbučių ir motelių, 36,2 39,2 40,8 43,2
1.2. Dalis (%) bendrame skaičiuje kitose apgyvendinimo įmonėse* 57,6 54,5 52,6 49,7
1.3. Dalis (%) bendrame skaičiuje specializuotos įmonės** 6,2 6,3 6,6 6,3
2. Apgyvendinta svečių iš viso, tūkst. 677,3 706,8 677,7 633,6
2.1. Dalis (%) bendrame skaičiuje viešbučiuose ir moteliuose 60 63 59 63
2.2. Dalis (%) bendrame skaičiuje kitose apgyvendinimo įmonėse 24 22 23 20
2.3. Dalis (%) bendrame skaičiuje specializuotose įmonėse 16 15 18 16
*Kitos apgyvendinimo įmonės: poilsio įstaigos, kempingai, turistinės bazės, nakvynės namai.
**Specializuotos įmonės: sveikatingumo įmonės, konferencijų centrai

Didėjant Lietuvoje europinio lygio viešbučių, motelių skaičiui, yra tikimybė, kad dar didesnė užsienio turistų dalis pasirinks šias apgyvendinimo įstaigas, nes dėl menkai išvystytos specializuotos apgyvendinimo materialinės bazės (kempingų, poilsio įstaigų) tiek kiekybiniu, tiek ir kokybiniu požiūriu, atvykstantieji vis rečiau renkasi šias įmones.

Be to, siekiant sustiprinti turizmo produktų konkurencingumą, gerinti turizmo paslaugų infrastruktūros paslaugų kokybę bei kurti laisvalaikio ir pramogų paslaugas, reikalingos investicijos. Nors apie investicijas į kitus turizmo verslo sektorius pakankamai patikimos informacijos nėra, tačiau remiantis VTD statistiniais duomenimis, 2000 metais 1 sausio d. investicijos į viešbučius ir restoranus siekė 48 milijonus litų – tai yra 17% mažiau nei 1998 metais, bei sudaro tik 0,8% vi.sų Lietuvos investicijų.

Nors duomenų apie investicijas į kitus turizmo verslo sektorius nėra, bet iš investicijų apimties į viešbučius ir restoranus galima teigti, jog investicijos į turizmo verslo sektorių kol kas nepakankamos yra viena iš kliūčių plėtojant turizmą Lietuvoje.

Vietinio turizmo augimo ar mažėjimo tendenciją sudėtinga įvertinti, nes didesnė bendruomenės dalis (14-16%) gyvena žemiau skurdo ribos, paslaugų kainos neadekvačios viduriniojo sluoksnio ir inteligentijos atlyginimams, ir žinoma, nėra reikiamos informacijos bei organizacinės struktūros, remiančios šios turizmo formos plėtrą. Tačiau pastaruoju metu kaimo turizmas, vystomas gana sparčiai, bei jo galimybės yra didžiulės dėl turizmo rinkų, demografinių veiksnių įtakos bei susidomėjimo lietuviškąja kultūra ir tradicijomis. Persiorientuojant žemės ūkiui į paslaugų sferą, ieškant alternatyvių veiklos sričių bei Kaimo turizmo asociacijos duomenimis, kiekvienais metais auga kaimo turizmo sodybų skaičius, o 2001 metais jose buvo aptarnauta 67 tūkst. turistų. Kaimo turizmo produkto augimo tendencijos sąlygoja ir naujų darbo vietų kūrimą kaimo gyvenvietėse. Be to, PTO prognozuoja, kad 2020 metais ekoturizmas išaugs 25-30%, kultūrinis – 10-15%. Galima tikėtis, kad susidomėjimas šiais turizmo produktais didės ir Lietuvoje dėl turizmo kultūrinių išteklių, spartaus kaimo turizmo paslaugų vystymosi, žemės ūkio persiorientavimo į ekologinių produktų auginimą. Taip pat prognozuojamas susidomėjimas turizmu, susijusiu su teminių parkų, pramogų centrų lankymu.

Mokėjimų balansas. Lietuvos banko duomenimis mokėjimų balanse kelionių paslaugų eksportas ir importas apskaičiuojamas, remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis apie laikinai į Lietuvą atvykusių užsieniečių ir laikinai iš Lietuvos išvykusių Lietuvos gyventojų skaičiumi bei Lietuvos Valstybinio turizmo departamento 2000 m. atliktos atrankinės apklausos duomenimis apie turistų vidutines dienos išlaidas, vidutinę buvimo Lietuvoje trukmę, vienadienius lankytojus (žr. 4 pav. ir 4 lentelę)6.
3 pav. Tarptautinio turizmo pajamos ir lankytojų skaičius, 1997-2001 m.m.

Iš 3 paveikslo duomenų matome, kad tarptautinio turizmo eksporto pajamos tiesiogiai priklauso nuo atvykstančiųjų į Lietuvą lankytojų skaičiaus.

2000 m. pajamos, gautos už kelionių paslaugas, sudarė 1,6 mlrd. litų arba 37% viso paslaugų eksporto. Kelionių išlaidos 2000 metais siekė 1,0 mlrd. litų, arba 37.3% viso paslaugų importo. 2000 metais kelionių paslaugų eksportas sumažėjo 28.9%, o importas 25.8%. 2001 metais palyginti su 2000 metais išaugus lankytojų skaičiui 2,5%, tarptautinio turizmo ir keleivių pervežimo pajamos padidėjo. Per 1997-2001 metus turistų skaičius išaugo 23%.

4 lentelė
Tarptautinio turizmo pajamos ir išlaidos, mln. Lt
Tarptautinio turizmo mokėjimai Metai Dinamika, lyginant su praėjusiu laikotarpiu, proc.

1997 1998 1999 2000 2001* 98/97 99/98 00/99 01/00*
Pajamos, mln.Lt 1438 1838 2202 1565 1575 128 120 71,1 100,6
Išlaidos, mln. Lt 1110 1169 1364 1012 950 105 117 74,2 93,9
Balansas 328 669 838 553 625 204 125,3 66 113

Taigi tarp lankytojų skaičiaus ir tarptautinio turizmo pajamų kitimo yra tiesioginė priklausomybė. Šių dviejų rodiklių pokyčiams turi įtakos ir turistų buvimo trukmė šalyje, kuri kiekvienais metais turi tendenciją mažėti (žr 4 ir 5 pav.)
4 pav. Vidutinės užsieniečio buvimo trukmės ir įplaukų iš užsieniečio skaičiaus kitimas, 1998-2000 metais 5 pav. Užsieniečių skaičiaus ir tarptautinių pajamų kitimas, 1998-2001* metais.
Pastaba: *preliminariais VTD duomenimis

Lietuvos banko duomenimis, 2000 metais turizmo pajamos iš atvykstamojo turizmo įskaitant Lietuvos vežėjų suteiktas paslaugas nerezidentams, palyginti su 1999 metais, sumažėjo 38% ir sudarė 1719 mln.Lt. Lietuvos gyventojų išlaidos išvykstamajam turizmui nebuvo tokios didelės ir įskaitant užsienio vežėjų suteiktas paslaugas, siekė 1045 mln. Lt. per metus šios išlaidos sumažėjo 34 pro.c. Nežiūrint į tokius tarptautinio turizmo pajamų ir išlaidų sumažėjimus, balansas išlieka teigiamas7.

2.3. Turizmo plėtros prielaidos Lietuvoje
Socialinės ekonominės prielaidos. Lietuvos ekonomikos plėtra bei socialinės sąlygos lemia užsienio ir vidaus turizmo srautų augimą. Dinamiškai besivystantis ūkis sąlygoja naujų verslo galimybių atsiradimą ir, atitinkamai, turistų, atvykstančių verslo reikalais, skaičiaus augimą. Vidaus turizmą skatina augančios verslo bei gyventojų pajamos. Pagrindinės socialinės – ekonominės turizmo plėtros Lietuvoje prielaidos:
o stabili makroekonominė situacija bei ekonominis augimas. Didėja bendrojo šalies vidaus produkto (BVP) augimo tempai, mažėja infliacijos lygis;
o užsienio investicijų apimčių augimas. Ypač svarbus ES struktūrinių fondų įsisavinimo efektyvumas.
o augančios Lietuvos užsienio prekybos apimtys. Plečiasi Lietuvos firmų ryšiai su užsienio kompanijomis, o tai sąlygoja verslo apimčių augimą;
o pragyvenimo lygio augimas Lietuvoje bei perkamosios galios padidėjimas. Ši tendencija turi didelę įtaką vietinio turizmo vystymuisi.

Svarbios ir kitos turizmo verslo plėtros Lietuvoje prielaidos:
o patogi geografinė padėtis. Lietuvos teritorija yra Europos žemyno viduryje ir tai patogi geografinė padėtis turizmo vystymui. Ypatingai svarbus yra šalies pasiekiamumas įvairiomis transporto priemonėmis;
o turizmo išteklių gausa. Kurortai bei gamtiniai kompleksai, pajūrio zona, kultūros paveldo objektų bei kitų kultūrinio turizmo objektų (muziejų, teatrų, renginių) gausa sudaro prielaidas įvairių turizmo rūšių vystymui;
o etninių grupių susidomėjimas Lietuva. Nemaža dalis lietuvių gyvena įvairiose pasaulio šalyse, taip pat egzistuoja ir kitų šalių piliečių istorinis susidomėjimas Lietuva;
o gerėjantis Lietuvos šalies bei Lietuvos turizmo tarptautinis įvaizdis. Daugelį metų Lietuva buvo uždara šalis, todėl dabar ji tampa savotišku “atradimu” turistams, kuriuos traukia šalies gamta, kultūra ir net “socializmo palikimas”, ypač Rytų ir Pietryčių Azijos regionų gyventojams.
Logistinės prielaidos
Transporto sistema. Viena iš svarbiausių turizmo vystymo prielaidų Lietuvoje yra šalies pasiekiamumas įvairiomis transporto priemonėmis bei pakankamai gerai išvystyta transporto sistema.

Šalies transporto sistema, kurią sudaro geležinkeliai, keliai, vandens ir oro transportas, nepakankamai patenkina vis didėjančią tranzito ir kitų transporto paslaugų paklausą. Dėl savo geografinės padėties Lietuva yra viena iš tranzitinių šalių tarp Vakarų Europos ir NVS šalių. Du tarptautiniai transporto koridoriai, kertantys Lietuvos teritoriją, turi prioritetinę reikšmę visos Europos transporto tinklų sistemoje: tai Šiaurės – Pietų krypties koridorius (automobilių kelias VIA BALTICA ir geležinkelio linija Talinas – Varšuva) ir Šiaurės – Pietų krypties koridorius (Kijevas – Klaipėda, su atšaka Kaunas – Kaliningradas). Ne mažiau svarbus transporto koridorius Vakarų (Šiaurės) Europa – Rusija.

Vyksta Lietuvos transporto sistemos integravimas į Vakarų Europos transporto infrastruktūros tinklą ir transporto paslaugų rinką. Transporto sektorius Valstybinėje investicijų programoje yra išskirtas kaip prioritetinė vystymo sfera, patvirtinta LR Transporto plėtros nacionalinė programa – visa tai sudaro sąlygas nuosekliai ir kryptingai vystyti susisiekimo sistemą.
Informacijos ir ryšių sistemos. Iš bet kurios Lietuvos vietos galima susisiekti su kitais Europos ir pasaulio miestais. Įgyvendinant Nacionalinę ryšių plėtros programą tobulinamas ir modernizuojamas esamas ryšių tinklas, tuo pačiu sudarant dar palankesnę aplinką turizmo verslui.
Apgyvendinimo įmonių tinklas. Valstybinio turizmo departamento duomenimis, Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus viešbučių skaičius padidėjo, tačiau pagal viešbučių kambarių skaičių tenkantį tūkstančiui gyventojų Lietuva atsilieka nuo kitų Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių. Lietuvoje 1000 šalies gyventojų 2000 m. teko 1,28 viešbučio numerio, E.stijoje – 2,97, Suomijoje – 10,16, Danijoje – 7,32, Vokietijoje – 10,04 viešbučio numerių tūkstančiui šalies gyventojų (žr. 1 priedas, 2 lent.). Tačiau, augant paklausai, auga investicijų į naujų, daugiausia nedidelių, viešbučių statybą apimtys, todėl viešbučių skaičius kasmet didėja, tačiau nuo Europos viešbučių skaičiumi ir numerių skaičiumi 1000 gyventojų atsiliekama apie vidutiniškai 5-7 kartus. Viešbučių ir kitų apgyvendinimo objektų statyba tampa efektyvia investicijų į nekilnojamąjį turtą priemone, o tai kartu skatina ir nekilnojamojo turto rinkos plėtrą.
Teisinės prielaidos. Turizmo verslo plėtra, turizmo politikos ir strategijos įgyvendinimas turi būti paremtas atitinkama įstatymine ir normatyvinių dokumentų baze.

Turizmo sferą tiesiogiai reglamentuoja Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, kuriame apibrėžiamas turizmo verslas, reglamentuojamas kelionių organizavimo, turizmo informacijos bei apgyvendinimo paslaugų teikimas, ginamos vartotojo teisės ir sudaromos prielaidos formuoti normatyvinę bazę.

Siekiant skatinti turizmo verslą, įstatyminė bazė turėtų numatyti palankias vizų išdavimo ir pasienio bei muitinės postų veiklos sąlygas Lietuvos ir užsienio piliečiams, turizmo verslo mokesčių politiką, skatinančią atvykstamąjį turizmą bei turizmo paslaugų objektų statybą.

Šiuo metu rengiama LR Seimui Turizmo įstatymo nauja redakcija.
Organizacinės prielaidos. Visumoje turizmo sferos organizacinė struktūra yra jau susiformavusi. Pagrindinė šiuo metu egzistuojanti problema yra valstybinių turizmo subjektų veiklą reguliuojančių institucijų įgaliojimų lygis. Kadangi turizmo verslas susijęs su daugeliu ūkio veiklos sričių (transportas, ryšiai, apgyvendinimo bei maitinimo paslaugos ir pan.), sąlygojamas tarpvalstybinių santykių ir valstybės atvirumo galimybių, turizmo sektoriaus valdymas įgyja tarpžinybinį pobūdį. Valdymą charakterizuoja įvairių sričių ūkio subjektų bei įvairių valstybinio valdymo bei savivaldos institucijų interesų derinimas.

Svarbus vaidmuo šioje srityje tenka ir šiuo metu veikiančioms visuomeninėms turizmo verslo subjektų organizacijoms, kurios atstovauja savo narių interesus, kaupia ir skleidžia informaciją apie teikiamas paslaugas. Šių organizacijų veiklos tikslai – skatinti turizmo plėtrą, gerinti paslaugų kokybę, reklamuoti turizmo paslaugas tarptautinėse bei Lietuvos rinkose.

Apibendrinant galima teigti, kad esamų gana palankių turizmo plėtros prielaidų Lietuvoje dar nepakanka turizmo kokybiškam šuoliui, nes šių prielaidų praktinis įgyvendinimas/panaudojimas susijęs ne tik su didelėmis investicijomis, bet ir mūsų valstybės ir visuomenės palankaus požiūrio formavimu.

Išvados
• Gerėjanti ekonominė situacija bei augantis pragyvenimo lygis Lietuvoje sudaro palankias sąlygas turizmo plėtrai, ypač tai įtakoja vidaus turizmo apimčių augimą. Santykinai žemesnis bendras kainų lygis kol kas yra vienas iš Lietuvos patrauklumo veiksnių – ne tik turistams iš Rytų, bet ir iš Vakarų.
• Lietuvos ekonomikos augimas bei restruktūrizacija, šalies tarptautinė integracija sąlygoja palankias galimybes turizmo verslo plėtimui, turizmo paslaugų sektoriaus vystymui. Formuojasi palanki investicinė sritis.
• Palankesnių įstatymų, reglamentuojančių užsienio subjektų ekonominę veiklą Lietuvoje, dėka aktyvėja užsienio verslininkų susidomėjimas šalimi, tuo pačių auga ir verslo turistų srautai.
• Turizmo ištekliai – architektūros ir istorijos paminklai, kultūros įstaigų organizuojami renginiai, vaizdingas kraštovaizdis didina Lietuvos turistinį atraktyvumą, tačiau šis potencialas yra nepakankamai išnaudojamas. Kultūros paveldo objektai, siekiant išsaugoti jų vertę, turėtų tapti turizmo paslaugų objektais, o miestų senamiesčiai – turizmo verslo ir turistų traukos zonoms.
• Šalies transporto sistema, numatomos investicijos jūrų uosto plėtrai bei transporto sistemos integravimas į Europos transporto infrastruktūros tinklą sudaro palankias sąlygas turizmo sektoriaus subjektų ve.iklai ir šio sektoriaus vystymuisi. Antra vertus, Lietuvos tarptautinių transporto srautų galimybės dar nėra pakankamai išnaudojamos turizmui, o vizų gavimas ir pasienio formalumai tebėra neigiamas veiksnys turizmo verslui.
• Pakankamai išvystytas ryšių ir informacijos tinklas nesudaro kliūčių turizmo vystymui.
• Nors apgyvendinimo paslaugas teikiančių įstaigų skaičius nuolat auga, tačiau išlieka struktūrinės apgyvendinimo bazės problemos. Lietuvos didžiuosiuose miestuose viešbučių užimtumas yra beveik 10% didesnis nei kitose šalies vietose, tačiau čia trūksta vidutinės klasės viešbučių, nes tokių viešbučių paklausa ypatingai didelė atvykusių iš Vakarų ir Šiaurės Europos šalių svečių tarpe. Kol kas menka apgyvendinimo paslaugas teikiančių įstaigų įvairovė – ypač mažai kempingų, motelių, kaimo turizmo sodybų, jaunimo nakvynės namų, turistinės klasės viešbučių.
• Visuomeninių turizmo verslo organizacijų veikla (informacijos skleidimas, marketingas, parama savo nariams ir t. t.) yra skatintina, nes taip didinama paslaugų turistams pasiūla, gerinama teikiamų paslaugų kokybė.

2.4. Turizmo ištekliai bei paslaugos

Pagrindiniai ištekliai ir paslaugos, sąlygojančios turizmo plėtrą šalyje, yra:
1. gamtiniai – rekreaciniai turizmo ištekliai; kultūriniai turizmo ištekliai; žmogiškieji ištekliai;
2. apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos; transportas bei ryšiai; laisvalaikio praleidimo bei pramogų galimybės; kitos paslaugos (finansinis tarpininkavimas, medicininis aptarnavimas ir pan.).
Gamtiniai – rekreaciniai turizmo ištekliai

Šalies gamtinės sąlygos bei atskirų zonų landšaftiniai kompleksai yra palankūs rekreaciniam turizmui.

Miškai, parkai, jūra, kiti vandens telkiniai, geomorfologinės struktūros, estetiškai vertingi kraštovaizdžio kompleksai, Lietuvoje sudaro per trečdalį viso ploto. Vietovių, tinkančių turizmui ir poilsiui bendras lankomumas vertinamas virš 60 mln. žmogaus dienų per metus. Tokio tipo vietovės suskirstytos pagal savo visuomeninę svarbą ir aplinkosaugos problemų pobūdį:
• Miškingų, ežeringų rajonų svarbiausi gamtiniai rekreaciniai veiksniai yra ekologiškai švarūs ežerai, miškai ir oras
o miškų plotai užima apie 28% šalies teritorijos, 30% iš jų – sausi pušynai, svarbūs rekreacijai;
o šios teritorijos turi ūkinę reikšmę, čia sulaukiama nemažai uogautojų ir grybautojų;
o dėl gausios medžiojamosios faunos miškuose yra paplitusi medžioklė. Medžioklei išskirta 5,6 mln. ha plotų, iš jų 5,6% sudaro plotai, skirti medžioklės turizmui;
o Lietuvoje yra apie 10 tūkst. ežerų ir tvenkinių. Iš jų 2850 yra didesni nei 0,5 ha, jie užima 87,5 ha ploto. Ežerų pasiskirstymas yra netolygus – 80% tenka Baltijos aukštumoms. Lietuvai priklauso 41,3 tūkst. ha ploto šiaurinė Kuršių marių akvatorijos dalis.
 Tankus upių tinklas (bendras upių ir upelių ilgesnių negu 0,25 km skaičius yra virš 29 tūkst., jų ilgis – virš 64 tūkst. km, tankis – apie 1 km/ km²) yra palankus vandens ir rekreaciniam turizmui. Lietuvos upių baseinai, sudarantys švaraus vandens rezervą, naudojamą pirmiausia rekreacijos tikslams yra Minijos, Žeimenos, Dysnos ir Pajūrio baseinai, užimantys apie 11% šalies ploto. Upių slėniuose svarbiausi gamtiniai rekreaciniai veiksniai yra:
 galimybės poilsiauti;
 vandens turizmo galimybės.
• Pajūryje plėtojamos įvairios rekreacijos rūšys, tačiau populiariausias poilsiavimas vasaros sezono metu. Svarbiausi rekreaciniai veiksniai:
o jūros vanduo;
o paplūdimiai;
o mikroklimatas.
• Priemiestinių zonų rekreaciniai ištekliai yra plačiai naudojami. Tai parkai, miško parkai, upės, ežerai, vaizdingos vietovės.
• Vaizdingos vietovės pasižyminčios kraštovaizdžio gamtinių komponentų (vandenų, miškų, reljefo) tinkamumu įvairioms rekreacijos rūšims bei aplinkos vaizdingumu, sudaro apie 7,6% Lietuvos ploto. Labiausiai lankomos teritorijos yra Pajūryje, Rytų Lietuvoje, Pietų Lietuvos regione, Žemaitijos aukštumų regione bei didžiųjų miestų rajonuose.

Vaizdingas vietoves. kaip foną turistinei veiklai sudaro kraštovaizdžio vizualinės erdvės, labiausiai atspindinčios šalies kraštovaizdžio tipus, gamtą, kultūrą ir istoriją, ryškiausios ir labiausiai lankomos iš jų yra: Vilniaus Gedimino kalnas, Klaipėdos Kopgalis, Kauno Aleksoto šlaitas, Trakų aikštelė priešais pilį, Palangos tiltas į jūrą, Nidoje aikštelė kopose, Merkinės piliakalnis, Ladakalnio kalva Aukštaitijos nacionaliniame parke, Šatrijos kalnas.

Tokių vietovių sąrašą taip pat papildo Telšiai, Zarasai, Biržai, Anykščiai, Punios piliakalnis, Seredžiaus piliakalnis, Liškiavos piliakalnis, Plateliuose Žemaičių festivalio vieta šlaite, Ventės ragas, Kauno marių aikštelė ties Neveronimis, Birštono piliakalnis, Sudargo piliakalnis, Rambynas, Raigardo aikštelė, Šiauliuose Salduvės kalnas ir t. t.

Taigi šalies turizmo ištekliai – tai vienas iš svarbiausių konkurencinių pranašumų, siekiant pritraukti turistinius srautus ir padidinti ekonominę turizmo naudą. Lietuvos turizmo gamtinių ir kultūrinių išteklių apimtis jų patrauklumo struktūra visiškai adekvati Šiaurės ir Vidurio Europos turizmo išteklių rinkai. Lietuvos gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių gausa ir įvairovė leidžia kurti ir vystyti aktyvaus poilsio, kultūrinio ir pažintinio turizmo, etninio, kaimo turizmo ir ekoturizmo produktus, orientuojantis į atitinkamus rinkos segmentus. Lietuvos kraštovaizdžio vertė ir rinkos konkurencingumas rekreacijai ir turizmui yra dvejopi: teikiantys fizinę vertę kaip patogumas rekreacijai ir psicho-emocinė vertę kaip estetiškumas.

Ilga Lietuvos istorija paliko nemaža vertingų istorijos ir kultūros paveldo objektų bei jų kompleksų. Dabar Lietuvoje yra virš 10700 registruotų kultūros paveldo objektų. Turizmo plėtrai svarbi ir didelė kultūros paveldo diferenciacija, taip pat įtakota Lietuvos senosios ir naujosios istorijos. Bendra Lietuvos kultūros vertybių, kurios svarbios turizmui, suvestinė pateikta 5 lentelėje.

5 lentelė
Kultūros vertybių suvestinė
Paminklinių vertybių rūšys Vertybių kiekis, vnt. Vertybių kiekis, %
Kultūros paminklų svarbiausieji kompleksai: 267 22,7
urbanistikos 74 6,3
istorijos 24 2,0
archeologijos 12 1,0
profesionaliosios architektūros 34 2,9
liaudies architektūros (kaimų gyvenvietės) 40 3,4
kraštovaizdžio architektūros (dvarų sodybos) 75 6,4
dailės 8 0,7
Pavieniai kultūros paminklai: 908 77,3
istorijos 42 3,6
archeologijos 650 55,3
architektūros 126 10,7
dailės 90 7,7
Viso 1175 100

Atlikti 1998 metais turistinių išteklių patrauklumo tyrimai8, identifikavo pavienių objektų, vietovių ir teritorijų turistinio patrauklumo diferenciaciją bei naudojimo galimybių netolygumus. Miestų ir kaimų vietovių turistinio patrauklumo potencialas nustatytas pagal kultūros vertybių istorinės informacijos mastą, kultūrinę vertę, vizualinę reikšmę bei jų sankaupos intensyvumą. Pagal kultūros vertybių pobūdį, turistinį patrauklumą ir lankymo organizavimo būdą išskiriamos tokios turistinių išteklių grupės:
1. pavieniai ekspoziciniai objektai, kurių šalies miestų ir užmiesčių teritorijose priskaičiuojama 345, iš kurių 86 priskiriami intensyviai lankytinų ir 259 – lankytinų objektų grupei. Apie 112 šių ekspozicinių objektų gali būti paruošti tarptautinio turizmo lankymui.
2. ekspozicinės vietovės, kurių užmiesčių teritorijose priskaičiuojama apie 111, o tinkamai sutvarkius apie 50 jų galėtų būti tarptautinio turizmo objektais. 34 ekspozicinės vietovės, esančios vaizdingame kraštovaizdyje ir išsiskiriančios labai didelio patrauklumo kultūros vertybių sankaupa, priskirtos labai intensyviai lankytinų vietovių grupei.

Didžiausią turizmo potencialą žinoma turi pagrindiniai turizmo centrai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, pajūrio kurortai Palanga, Neringa, gydomieji kurortai Druskininkai ir Birštonas.

Nors Lietuvos teritorija palyginti nedidelė, jai būdinga gana įvairi geografinių kompleksų ir jų kraštovaizdžių įvairovė. Geografiniu aspektu čia išskiriama net 22 kraštovaizdžio tipa.i. Estetiniu aspektu naujausiai tyrimais nustatyta, kad net 27% Lietuvos teritorijos turi vaizdingus ir ypač vaizdingus peizažus, iš kurių 7 vietovės turi tarptautinę reikšmę. Tarp jų Kuršių nerija 2000 metais jau įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Vilniaus, Klaipėdos, Kauno ir Kėdainių senamiesčiai, saugomi valstybės kaip urbanistinio paveldo kompleksai, savo architektūriniu pobūdžiu visai skirtingi. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kuris platinamas visose JTO šalyse.

Lietuvoje ypatingai saugomos teritorijos tinkančios rekreacijai ir gamtiniai kraštovaizdžio objektai atitinka IUCN (pasaulio išsaugojimo sąjungos) rekomenduotą vidurkinį normatyvą ir sudaro vadinamą ekotinklą:
• Kultūrinis Kernavės rezervatas.
• 4 gamtiniai rezervatai, užimantys 0,4% šalies teritorijos, didžiausias iš jų – Čepkelių gamtinis rezervatas.
• 5 Nacionaliniai parkai, užimantys 2% šalies teritorijos.
• Trakų istorinis-nacionalinis parkas.
• 30 regioninių parkų, užima 5,8% bendros teritorijos ploto.
• virš 300 draustinių, užima 2,8% bendros teritorijos ploto.

Ne tik fiziniai kultūros paveldo ar gamtos ištekliai, bet ir Lietuvos kultūrinis intelektualinis potencialas gali būti ir yra patrauklūs ne tik vietiniam, bet ir atvykstamajam turizmui. Lietuvoje yra 175 muziejai, jų tarpe Lietuvos buities muziejus Rumšiškėse, Jūrų muziejus Klaipėdoje, Gintaro muziejus Palangoje, Nacionalinis M.K.Čiurlionio muziejus, “Velnių muziejus” Kaune ir kiti yra jau dabar populiarūs užsienio lankytojų tarpe.

Visoje Europoje garsi Lietuvos muzikinė kultūra – tiek vokalinė, tiek orkestrai. Vilniaus ir Kauno muzikos festivaliai, T.Mano kultūriniai renginiai Neringoje, Birštono džiazo festivaliai ir kiti renginiai – tai didelis potencialas intelektualiniam turizmui vystytis.

Be to, Lietuva dalyvauja tarptautiniuose kultūrinio turizmo projektuose: „Baroko kelias“, „Vienuolynų kelias“, „Gintaro kelias“, „Kulinarinis paveldas“, „Hanzos kelias“ ir kt.

Remiantis turistinio potencialo sklaida Lietuvos teritorijoje bei turistinių srautų pasiskirstymu svarbiausiu ir populiariausiu regionu buvo ir lieka pajūris, todėl šiai zonai skirta nemaža dalis tiriamųjų darbų. Įrodyta, kad lyginant su Latvijos, Karaliaučiaus srities ir Lenkijos pajūriu Lietuvos pajūris, nors trumpiausias (92,660 km., kai Lenkijos – 491 km, Estijos – 3794 km, Latvijos – 531 km9), bet vertingiausias ir konkurencingiausias abiem minėtais aspektais, ypač Kuršių nerijos zonoje10.

Turizmo teritorinio planavimo požiūriu rekreacinių ir kultūrinių išteklių koncentracija bei leidžia išskirti regionus, turinčius palankiausiais sąlygas turizmo plėtrai – Vilniaus-Trakų regionas, pajūris, Žemaitijos aukštumų regionas, ežerų regionas Rytų aukštumoje, Pietryčių Lietuvos miškų ir ežerų regionas, taip pat saviti Nemuno vidurio ir Via-Baltijos greitkelio regionai, pasižymintys specialiomis turizmo plėtros galimybėmis (vandens ir autoturizmo). Minėti regionai turizmo plėtrai svarbūs ir tuo, kad yra 100 km pasiekiamume nuo pagrindinių turizmo centrų – didžiųjų miestų, čia yra žemiausio našumo žemės ir tai skatina plėsti alternatyvias veiklas žemės ūkiui – tokias kaip kaimo turizmas, orientuotas į aktyvaus poilsio, kultūrinio-pažintinio turizmo produktų vystymą. Daugelyje regionų jau dabar yra teikiamos įvairios aktyvaus poilsio paslaugos ir turistiniai produktai susiję su žiemos sezono turizmu.

Lietuvoje gausu objektų, turinčių istorinį, kultūrinį, gamtinį potencialą ir patrauklumą turistiniu požiūriu. Tai suteikia galimybes plėtoti kultūrinį, pažintinį, gydomąjį turizmą regionuose kuriose jų ypatinga gausa, o nenašiose žemės ūkiui regionuose kaimo turizmo, vandens turizmo bei kitus aktyvaus poilsio turizmo produktus dėl atitinkamų gamtinių ir vandens resursų. Tačiau daugelis kultūrinių, istorinių objektų ir gyvenviečių dar iki šiol nepritaikyti turistų lankymui, nepakankamai išvystyta turizmo verslo infrastruktūra (maitinimo pas.laugos, apgyvendinimo paslaugos) ir fizinė infrastruktūra (turistinių objektų pasiekiamumas: kelių tinklas, dviračių takai, informacinės nuorodos ir kelio ženklai), trūksta turizmo objektų rėmimo priemonių.

Turizmo išteklių racionalus panaudojimas, jo tolesnis puoselėjimas daug priklausys ir nuo pasirinktos turizmo plėtros strategijos.

2.5. Tarptautiniai turizmo plėtros aspektai

Formuojant valstybės turizmo politiką svarbus aspektas yra tarptautiniai santykiai, naujos partnerystės vystymas, turizmo įvaizdžio kūrimas konkurencinėje aplinkoje.

Tarptautinis bendradarbiavimas. Kadangi tarptautinis turizmas yra varomoji turizmo jėga, tai tarptautinis bendradarbiavimas yra neatsiejama turizmo plėtros dalis. Tarptautinio turizmo plėtrai didelę įtaką turi ir tiesiogiai su turizmu nesusijusių tarptautinių santykių raida. Tarptautinis bendradarbiavimas turizmo srityje vyksta įvairiuose lygmenyse – pradedant susitarimais tarp valstybių ir baigiant tiesioginiu bendravimu tarp žmonių.

1. Lietuvos Respublikos tarpvalstybinės ir tarpžinybinės tarptautinio bendradarbiavimo sutartys turizmo srityje. Šiuo metu pasirašyta 12 tokių sutarčių: su Baltarusija, Graikija, Gruzija, Italija, Kazachstanu, Kipru, Lenkija, Portugalija, Rusija, Turkija, Ukraina, Uzbekistanu. Artimiausiu metu planuojama pasirašyti su Bulgarija, Islandija, Ispanija, Kroatija, Slovėnija, Vengrija ir trišalė su Estija ir Latvija. Šiomis sutartimis apibrėžiami draugiški šalių santykiai plėtojant tarptautinį turizmą, sudaromos prielaidos iškylančių problemų sprendimui bei tolimesniam tiesioginiam bendradarbiavimui. Be to, daugelis šių šalių yra prioritetinės bei potencialios turizmo rinkos, su kuriomis turi būti vystomi pagrindiniai tarptautiniai ryšiai.

2. Lietuvos Respublikos ir įvairių institucijų bei organizacijų dalyvavimas tarptautinių organizacijų veikloje.

2002 m. Lietuva įstojo į Europos Kelionių Komisiją (ETC). Ši organizacija vykdo šalių narių rinkodarą ir rinkotyrą tolimosiose turizmo rinkose: JAV, Kanadoje, Lotynų Amerikoje, Japonijoje, Australijoje, Kinijoje, taip pat aktyviai bendradarbiauja Europos Sąjungos institucijomis susijusiomis su turizmo plėtra.

Baltijos jūros šalių komisijos (BTC) nariai yra 7 Lietuvos įstaigos ir įmonės. Jos dalyvauja BTC rengiamose konferencijose, verslo misijose ir parodose. Šios organizacijos pagrindinis tikslas pristatyti Baltijos jūros šalių turizmo galimybes tolimesnėms rinkoms bei tarpusavio bendradarbiavimo plėtojimas.

Nors Lietuva ir nėra Pasaulio turizmo organizacijos (WTO) narė, tačiau Valstybinis turizmo departamentas kviečiamas į įvairius šios organizacijos renginius, gauna įvairią literatūrą, o taip pat teikia informaciją apie Lietuvą WTO leidiniams.

3. Lietuvos įstaigų ir įmonių tarptautinis bendradarbiavimas vykdant komercinę bei kitokią veiklą. Tai ir įvairūs tarptautiniai projektai, ir savivaldybių bendradarbiavimas, ir tiesioginiai kontaktai tarp turizmo veikla užsiimančių įmonių

Integracijos į Europos sąjungą (ES) aspektai. Viena iš pagrindinių Lietuvos integracijos į ES sąlygų yra ES teisės aktų, reglamentuojančių turizmo sektorių, perkėlimas į Lietuvos teisę. Tai garantuoja vienodas paslaugų teikimo sąlygas, steigimosi galimybes, suvienodina konkurencijos sąlygas bei garantuoja vienodą turistų teisių apsaugą ES vidaus rinkoje.

Lietuvos Respublikos įstatymai ir institucinė sistema sudaro sąlygas visiškai įgyvendinti Tarybos 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimo 86/664/EEC, steigiančio konsultavimo ir bendradarbiavimo procedūrą, turizmo srityje reikalavimus.

Direktyva 90/314/EEC skirta kelionės organizavimo paslaugų vartotojų teisių apsaugai užtikrinti. Ši direktyva nustato informacijos turistui pateikimo tvarką, būtinybę sudaryti turizmo paslaugų teikimo sutartis ir šių sutarčių sąlygas, bei privalomą sąlygą kelionių organizatoriams turėti pakankamas finansines garantijas. Šios direktyvos nuostatos Lietuvoje yra perkeltos. į Civilinį kodeksą, Turizmo įstatymą ir Kelionės organizavimo paslaugų teikimo taisykles bei Kelionės organizavimo paslaugų finansinių garantijų taisykles.

Lietuva yra prisijungusi prie 1929 m. Varšuvos konvencijos dėl tarptautinių pervežimų oru, Lietuvos geležinkelių kodeksas atitinka 1964 m. Berno konvencijos dėl pervežimų geležinkeliu nuostatas. Pilnam direktyvos 90/314/EEC nuostatų įgyvendinimui Lietuvai reikia ratifikuoti 1962 m. Paryžiaus konvenciją dėl viešbučių savininkų atsakomybės.

Tarybos sprendimas 95/57/EC dėl statistinės informacijos rinkimo turizmo srityje nustato bendrus turizmo statistikos rinkimo principus. Lietuvoje statistikos rinkimo tvarka turizmo srityje iš esmės atitinka direktyvos reikalavimus atvykstamojo turizmo srityje. Direktyvos C dalies reikalavimai dėl vidaus ir išvykstamojo turizmo tyrimų bus pilnai įgyvendinti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Nesant statistinių duomenų apie vidaus ir išvykstamąjį turizmą negalima tiksliai įvertinti bendro turizmo indėlio į šalies ekonomiką.
3. LIETUVOS TURIZMO PEST IR SSGG (SWOT)

3.1. PEST analizė

Dabartinę turizmo būklę Lietuvoje įtakoja išoriniai ir vidiniai veiksniai. Prie išorinių ir vidinių veiksnių priskiriama politinė, ekonominė, socialinė ir technologinė aplinkos. Atsižvelgdami į keliamus ES reikalavimus šioms išvardintoms aplinkoms, glaustai įvertinsime šias aplinkas Lietuvoje, kurios turi svarbią reikšmę turizmo plėtrai, remiantis PEST analizės metodika.

PEST analizė:
1. Politinė aplinka: Lietuvoje politinė aplinka yra stabili, nes nežiūrint, kuri politinė partija yra valdžioje, nuostata įstoti į NATO ir ES nekinta. Lietuvos įstojimas į ES turėtų teigiamos įtakos turizmo verslo plėtrai. Be to, turizmo verslo plėtra, kaip prioritetinė Lietuvos ūkio šaka yra taip pat nuolat skatinama ir pripažįstama LR Vyriausybės.
2. Ekonominė aplinka: aukštas nedarbo lygis Lietuvoje, palyginti aukšta palūkanų norma, žemos daugumos (3/4) gyventojų pajamos, lėti vidurinio sluoksnio formavimosi tempai, nepakankama valstybės parama SVV vystymui, nėra palanki vidinio turizmo augimui.
3. Socialinė aplinka: žemas pragyvenimo lygis, didėjantis nusikalstamumas (ne tik Lietuvoje), blogai funkcionuojantis teisėsaugos sistema, jaunų išsilavinusių žmonių emigravimas iš Lietuvos – visi šie veiksniai neigiamai veikia Lietuvos įvaizdį potencialių turistų iš užsienio atžvilgiu.
4. Technologinė aplinka: dėl lėšų stokos nepakankamas inovacinių-informacinių technologijų diegimas, kuriant ir rekonstruojant turizmo verslo infrastruktūrą yra vienas iš veiksnių turintis neigiamos įtakos turizmo produktų kūrimo, paskleidimo (informacija užsienio šalims) kokybei.

Nemažiau svarbus veiksnys, įtakojantis Lietuvos turizmo plėtrą, yra teisinė aplinka. Teisinė aplinka: neužbaigti formuoti turizmo verslui palankios teisinės sistemos, kuriant turizmo infrastruktūrą, paprastinant turistams vizų išdavimo bei kitas įvažiavimo į Lietuvą procedūras, reglamentuojant valstybinių institucijų lygių, nevyriausybinių organizacijų, verslininkų sąveikos teisinę bazę. Šios teisinės bazės spragos apsunkina ir verslininkų investicijas į turizmo infrastruktūrą bei kitas paslaugas.

Apibendrinant galima teigti, jog tik gerėjant Lietuvos ekonominei, socialinei, technologinei ir teisinei aplinkai, susidarys palankesnės sąlygos atvykstamojo ir vietinio turizmo plėtrai.

Išnagrinėjus šalyje parengtus turizmo srityje dokumentus, projektus, mokslo tiriamuosius darbus atlikta Lietuvos turizmo SSGG (SWOT) analizė.

3.2. Lietuvos turizmo SSGG (SWOT) analizė

STIPRYBĖS
1. Artimoji (vidinė) aplinka
• Gausūs rekreaciniai ištekliai (ežerai, upės, miškai, pajūris).
• Didelis gamtinių gydomųjų išteklių potencialas.
• Mažai urbanizuotas kaimo kraštovaizdis.
• Gausūs kultūros ir istorijos ištekliai (etnokultūra, architektūra, muziejai, senamiesčiai).
• Du turistiniai objektai įtraukti į “UNESCO” pasaulio kultūros paveldo sąrašą
•. Gyventojų svetingumas.
• Gerai išvystyta valstybinių parkų sistema.
• Santykinai naujas turistinis regionas.
• Palyginti su Vakarų Europa santykinai mažesnės turizmo paslaugų kainos (maitinimo, vidaus transporto).
• Pakankamai tankus kelių tinklas.
• Suformuota šalies turizmo teisinė bazė.
2. Tolimoji ( išorinė) aplinka
• Istoriniai – kultūriniai bei etniniai ryšiai tarp Lietuvos ir kitų šalių (Lenkija, Latvija, Rusija, Vokietija, Izraelis, JAV)
• Patogi geografinė padėtis didelių turizmo rinkų atžvilgiu (Vokietija, Skandinavijos šalys, Suomija, Lenkija, Rusija)
• Du ES prioritetiniai transporto koridoriai (Rytai- Vakarai, Šiaurė-Pietūs)

SILPNYBĖS
1. Artimoji ( vidinė ) aplinka
• Lietuvos kaip valstybės įvaizdžio nepakankamas formavimas.
• Teisinė aplinka neskatina turizmo plėtros.
• Valstybinio turizmo departamento administravimo statusas neadekvačiai žemas pagal jo funkciją ir tikslus.
• Neparengtas kurortų ir rekreacijos įstatymas.
• Įvažiavimo sunkumai dėl vizų Rytų rinkos turistams.
• Žemos kokybės keleivinio geležinkelių transporto paslaugos.
• Neišvystytas vidaus vandenų transportas bei mažųjų uostų ir prieplaukų infrastruktūra.
• Blogas Lietuvos pasiekiamumas jūra (nėra keleivinio ir kruizinio terminalo).
• Neišvystyta kempingų sistema ir dviračių kelių infrastruktūra.
• Nepakankamai išnaudojami ir parengti turistų lankymui kultūros paveldo objektai, gamtiniai, kultūriniai, istoriniai ištekliai.
• Valstybės institucijos nepakankamai skiria dėmesio turizmo plėtrai.
• Nepakankami turizmo sektoriaus administravimo pajėgumai savivaldybėse.
• Valstybės ir privataus sektoriaus nepakankamos investicijos turizmo sektoriuje.
• Neįdiegta nacionalinė turizmo informacijos sistema.
• Nepakankama laisvalaikio ir pramogų praleidimo įvairovė.
• Nepakankamai išvystyta konferencijų turizmo infrastruktūra.
• Turizmo paslaugų teikėjai nepakankamai dėmesio skiria aptarnavimo kokybei, svetingumui.
• Nepakankamai diferencijuotas turizmo produkto pateikimas, atsižvelgiant į regionų (apskričių) specifiką.
• Mažas dėmesys turizmo planavimui ir rinkodarai vietiniame lygmenyje.
• Nepakankamai vykdomi moksliniai tyrimai turizmo srityje.
• Neplėtojami neturistinio sezono produktai.
• Nepakankamai išvystyta fizinė infrastruktūra.
• Nevaldoma kriminogeninė padėtis šalyje.
2. Tolimoji ( išorinė ) aplinka
• Blogas Lietuvos pasiekiamumas Vakarų šalių turistams jūros ir sausumos keliais (ypač nepatenkinama Lenkijos kelių būklė ir saugumas keliaujant jais).
• Europinių vėžių geležinkelio Via Baltika kryptimi problema
• Lietuvos ambasados ir a

. . .

LIETUVOS RESPUBLIKOS POILSIO ĮSTAIGOS IR SANATORIJOS

1995 1996 1997
Iš viso 321 285 312

Sanatorijų ir pensionatų 38 32 31

Poilsio įstaigų 283 253 281
Apgyvendintų svečių skaičius 254.6 238.9 244.8

iš to skaičiaus užsieniečių 29.2 38.1 35.9
Poilsiautojų išbūta dienų, tūkst. 3201.1 2887.8 2550.8

iš to skaičiaus užsieniečių 329.9 391.7 314.0
Dar.buotojų skaičius (metų pabaigoje) 5349 4607 4879

Šaltinis: Lietuva skaičiais 1998. Statistikos departamentas,1998.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠBUČIAI, MOTELIAI, TURISTINĖS BAZĖS
IR KEMPINGAI

1995 1996 1997
Iš viso (metų pabagoje ) 154 184 191
Numerių skaičius:

dirbančiuose visus metus 4925 5051 5018

sezoniniuose 598 754 756
Vietų skaičius:

dirbančiuose visus metus 9641 9805 9745

sezoniniuose 1719 2074 2055
Apgyvendinta svečių per metus, tūks. 373.7 391.0 432.5

iš to skaičiaus užsieniečių 180.9 217.2 252.1
Suteikta lovadienių (vietų), tūkst. 805.5 847.0 922.3

iš to skaičiaus užsieniečiams 432.1 509.6 550.2
Užimtumo koeficientas, %:

numerių 29.4 29.2 31.7

vietų (lovų) 23.0 23.1 26.4

Šaltinis: Lietuva skaičiais 1998. Statistikos departamentas, 1998..

Join the Conversation

×
×