Neseniai kolega buvo susitikęs su viena per mus susipažinusia pora (jų vestuvės šį šeštadienį) ir grįžęs man papasakojo įspūdžius. Pasirodo, būsimas jaunikis “Darnioje poroje” užsiregistravo prieš gerus du metus, bet vis jam kažkas netikdavo siūlomose moterų anketose – vis ne ta, vis jausmo to nėra… Ir po poros metelių, kai jau buvo svetainę nurašęs kaip šaraškino kontorą, bac ir atsirado toji vienintelė.
Ši istorija man priminė temą, šimtą kartų gvildentą mergaitiškuose vakaruose prie arbatos: tu jam patinki, jis tau… na, teoriškai turėtų patikti (rūpestingas, už velnią gražesnis, protingas, …), tad draugauti ar laukti kito? o jei nieko geresnio taip ir nerasiu?? Be to visos draugės jau turi antras puses, liūdna man tokiai vienišai… nėra kam plaukus suvelti… ar šaliką numegzti, kad šildytų, kai mano rankų nebus šalia…
Dažnai logiški argumentai nugali ir draugystė pradedama. Pati pamenu vieną tokį kadaise.. Žiūrėdavau į jį kaip į paveiksliuką – tobuli veido bruožai, protingas, šmaikštus, gražiai nuaugęs, dėmėsingas, užkrėtė mane meile vynui.. Tik nesugebėjo užkrėsti meile jam… Bet draugauti kurį laiką draugavome, nes per daug buvo logiškų argumentų jo naudai ir mano protas nugalėjo jausmus. Visgi po gero mėnesio nebeištvėriau: vandenį vynu verčia tik pasakose, jau geriau būsiu viena nei jausiu tą amžiną “viskas gerai, bet kažko trūksta…”.
Nes laiku nepadėjus taško ir gimsta santykiai, su kuriais vėliau nebeaišku, ką veikti, kai kartu liekama tik iš įpočio drauge žiūrėti filmus vakarais.
Jausmuose veikia kitokia logika negu priimant verslo sprendimus. Ir kai kurie dalykai neateina pagal užsakymą. Jų tiesiog reikia išlaukti. Bet sulaukę tikrai neklausite savęs, ar buvo verta.
Comments are closed.