Psichologo komentaras: kaip išgyventi jau antras skyrybas

Nežinau, ar aš turiu ar klausimų ir ar man reikia atsakymų, bet rašau. Gal kas nors mane „pakratys“ ir „atstatys į vietą“. Nors vieta irgi neaiški. Tiesiog vėl noriu būti laiminga ir džiaugtis gyvenimu.

Nesidžiaugiu, nes mane ir mano šeimą palietė skyrybos. Skausmingos ir labai. Nesu „pirmokė“, nes turėjau jau dvi santuokas. Pirmoje santuokoje pragyvenau septynerius metus, sugyvenau du vaikus, vyras labai blaškėsi, bet išėjau aš. Skaudėjo labai. Tik žinau, kad niekada nebebūtume susikalbėję. Nesigailiu ir nesigailėjau.

Antrą santuoką sukūriau po dvejų metų. Praagyvenome septynioliką metų. Vyras buvo jaunesnis penkeriais metais. Vaikų daugiau neturėjome, nes abu nenorėjome. Nežinau, kodėl aš nenorėjau, net dabar negaliu atsakyti sau į tą klausimą, o vyro žodžiai buvo tokie: „bijočiau išskirti ar mylėti savus labiau“. Kadangi pati nenorėjau daugiau vaikų, tai niekada ir nesigilinau į tuos žodžius. Bet dabar manau, kad turiu atsakymą, kad jis paprasčiausiai nemylėjo manęs. O gal ir aš nemylėjau, bet nerašysiu apie meilę. Apie meilę tegul kalbą įsimylėjeliai ar tikrai mylintys žmonės.

Išsiskyrėme, nes tiesiog vieną dieną vyrras išėjo pas kitą. Gyvenome, kaip man atrodė, gan darniai, beveik nesipykome, palaikydavome vienas kitą. Užauginome vaikus, net anūkų sulaukėme. Atrodė, kad abu tuo džiaugėmės. Bet man tiesiog turbūt „vaidenosi“ arba bandžiau patikėti, kad viskas gerai. Su skyrybomis, aišku, sutikau. Na,

, žinoma, bandžiau įsitikinti, ar tai tikrai viskas. Atrodo, gavau atsakymą: „Sudie, su meile“. Labai skaudėjo. Kartais skausmas aplanko ir dabar. Tik dabar suprantu, kad su skyrybomis sutikau tik „popieriuje“, o emociškai negaliu jo paleisti. Taigi pati sau užduodu klausimą – kaip paleisti? Galiu tik pasakyti, kad emociškai buvau labai prisirišusi, vyras taip pat, nes tikrai dar ir domėjosi manimi, ir palaikė ne tik finansiškai, o kartais ir gerais žodžiais, kad „viskas man bus gerai“.

Bet nieko gero, jaučiuosi blogai. Nerandu sau vietos, kažką bandau daryti, tvarkausi namuose, bandau kažkuo padėti vaikams ar pasidžiaugti anūkais. Man 46 metai. Esu dirbanti, bet pasimetusi, ieškanti kažko, bet nerandanti. Suprantu, kad nerandu savęs. Bet čia turbūt niekas nepadės, tik Dievas.O gal?

Atsako psichoterapeutė Birutė Didžiokaitė

Savo laiške rašote, kadd norite „pakratymo“. Gal tai reiškia, kad jaučiatės mieganti ir laukiate, kol kas nors jus pažadins iš to nemalonaus sapno.

Neaišku, prieš kiek laiko įvyko skyrybos. Tačiau tokia reakcija, kaip jūs aprašote, yra suprantama, susidūrus su skyrybomis. Juk jūs praradote ne tik savo žmogų, bet ir kasdienio gyvenimo įpročius, kurie buvo su juo susiję, galbūt dalį bendrų draugų, galbūt kažkokius laisvalaikio ir atostogų praleidimo būdus, planus, susijusius su ateitimi, ir galbūt senatvės viziją.

Pagalvojusi tikrai galėtumėte sudaryti nuostolių sąrašą. Jie tikrai dideli. Bet

t kas liko? Jaučiatės praradusi ir save, ir savo vietą gyvenime. O tai jau kas kita. Tikriausiai tai ne praradimai, bet atsisakymas. Galbūt ne visai sąmoningas, nevalingas atsisakymas vardan to ryšio, kurį norisi išsaugoti. Greičiausiai nenorite atsisakyti vilties, kad viskas dar gali sugrįžti į savo vietas.

Jeigu skyrybos įvyko senokai, t.y. daugiau nei prieš metus, ir jūsų emocinė būsena nesikeičia, patarčiau kreiptis į profesionalus.

Leave a Comment