Esame kartu 9 metus. Draugystė įsiplieskė kosminiu greičiu, po mėnesio jis persikraustė pas mane, mylėdavomės daug, atsiplėšti vienas nuo kito negalėjom kokius 7 metus. Po pažinties praėjus 2 metams susituokėm, dar po 2 metų susilaukėme pirmagymio, po 3 metų antro vaikelio.
Po antro vaiko gimimo santykiai pradėjo sparčiai blogėti. Nors beprotiškai abu džiaugėmės dukryte, buitinė rutina mus prarijo. Vyras pradėjo dirbti dvigubai daugiau (fotografija, buvusi jo hobiu, tapo savaitgaliniu darbu), aš pusmetį mačiau jį praktiškai tik sekmadieniais, seksui vietos beveik neliko. Tiesiai šviesiai esu klaususi, gal nebemyli, gal aš jam nebepatraukli. Sakydavo, kad jis tiesiog pervargsta, tai nuotaika ne ta, tai noro nėra, tai mes per daug pavargę. Pasimylime vos kartą per du mėnesius, kai iki dukros gimimo būdavo bent kartą per savaitę, o iki sūnaus – išvis kone kasdien…
Bandome kalbėtis apie darbų pasidalinimą namuose, bet viskas veltui. Vyras stengiasi, kai gali (o gali labai retai), išplauti indus. Tai vienintelis darbas, kurį jis namuose įstengia padaryti (ir tik tada, kai paprašau, nusiteikinėja tam dvi dienas), nes kitur jis neįgalus (čia jo paties žodžiai; jis sako, kad yra nesutvertas buities darbams ir viskas). Nepasakyčiau, kad aš esu tam sutverta, tiesiog kito pasirinkimo neturiu.
Taigi gana dažnai pykstamės: aš siuntu, kad visa buitis praktiškai ant mano vienos pečių – jis įsižeidžia, kad kur jau ten visa, jis gi suplauna indus. Sakau, kad man to du kartus per mėnesį neužtenka, nes valgom kasdien po 3 kartus (jis sako – aš valgau tik ryte, vakare retai, maždaug pati apsikuiti).
Paskutinius dvejus metus jis nuolat vos grįžęs iš darbo po vakarienės eina prie kompiuterio, tvarko fotografijas, o aš vėl lieku kaip ir nesulaukusi vyro pagalbos namie. Bet gi kas čia tokio? Vyro antras darbas yra fotografija, jis uždirba pinigus, o mano darbas – namus tvarkyti. Bet kai jau susitaikiau su ta mintimi, kad jis uždirba pinigus, o aš „sėdžiu“ namie ir paprašau, kad bent vakare padėtų suguldyti vaikus, vyras baisiausiai įsiunta – kodėl aš jam neleidžiu bent vieną vakarą ramiai padirbti. Prašau tikrai ne kas vakarą. Siutina ir tai, kad turiu paprašyt tokių elementarių dalykų. Jau nieko nesakau apie tai, kiek daug jis su vaikais pabendrauja, nors tikrai juos dievina ir myli. Vaikai jau net nieko jo neprašo, visada tik mamą kviečia.
Vis dažniau mąstau apie skyrybas, nes nereikia man pinigų, galėsiu apseiti be kelionių ir kitų buitinių malonumų, bet man reikia, kad vyras sugrįžtų į šeimą. Jis jaučiasi „ariantis“ dėl mūsų, o mes to, pasak jo, nevertinam ir prašom padaryt kažkokius nereikšmingus darbus. Aš nenoriu, kad vaikai augtų girdėdami mūsų nuolatinius kivirčus. Negerbsiu savęs, jei gyvensiu su vyru vien todėl, kad tiesiog neturiu kur išeiti su dviem vaikais. Aš jį myliu, jis sako, kad irgi myli, bet vaizdas toks, kad jis visiškai nesugeba suderinti savo antro darbo su pareigomis šeimai. Jei aš būčiau žinojusi, kad praktiškai viena turėsi rūpintis buitimi, nebūčiau išvis, ko gero, tekėjusi. Kol neturėjome vaikų, kartu tvarkydavomės, dalindavomės darbais, o dabar jis džiaugiasi, kad jam nieko nereikia daryti, nes man taip puikiai viskas pavyksta…
Man yra per sunku vienai rūpintis dviem mažais vaikais. Jei vyro nebūtų, nesitikėčiau pagalbos ir būtų ramu. O dabar tikiuosi, kad turiu vyrą, kad čia mūsų bendrivaikai ir buitis, tikiuosi, kad galiu į jį kreiptis kai man reikia pagalbos, bet jis tik įsiunta, kad trukdau jam dirbti su savo prašymais. Vis kyla jausmas, kad jis man daro paslaugą išeidamas su manimi ir vaikais pasivaikščioti savaitgalį, kai tuo metu laikas tiksi, jis galėtų tvarkyti nuotraukas….
Ką patartumėt? Aš neketinu būti gyvanašle. Man reikia pajėgaus vyro visomis prasmėmis. Mes kiekvienas turime laiko sau, išeinam atskirai tiek jis, tiek aš beveik kas savaitę, dviese taip pat kartais pabūname, netgi į keliones dviese išvykstame, tačiau toks jausmas, kad tai tėra lašas jūroje, bet su vaikais nebeįmanoma tiek laiko skirti vienas kitam kaip anksčiau. Baisu, kad nepatektume į duobę, kai jau nieko nebebus galima padaryti, tik paduoti skyryboms. Šito visai nenoriu, bet kartais jaučiu, kad vienai būtų lengviau.
Emociškai esame artimi, daug kalbamės, bet mūsų šeimos bėda yra buitis ir vaikai, t.y. rūpinimasis visu tuo po lygiai.
Atsako šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė
Jūsų laiške perskaičiau labai daug nusivylimo, nuoskaudos ir pykčio. Suprantama, kad kyla šie jausmai, jūsų aprašytoje situacijoje, kai jūs vis prašote, prašote, o jūsų vyras į tai visiškai neatsižvelgia.
Norite, kad vyras sugrįžtų į šeimą. Tačiau, kas gi yra tas vyro sugrįžimas į šeimą? Ar tai yra jo buitiniai darbai? Ar tikrai to jums trūksta? Ar tikrai tai svarbiausia? Panašu, kad buitiniai darbai, kurių jūs primygtinai reikalaujate iš savo vyro tėra tik pretekstas, o realiai jums tikriausiai iš jo ne tiek reikia buitinių darbų, kiek dėmesio, supratimo, palaikymo, šilto žodžio, parodymo, kad esate vertinama ir kad vertinamos jūsų pastangos. Neabejoju, jog jūsų vyrui jau seniai iš jūsų trūksta to paties. Tikriausiai jau seniai jis nustojo tikėtis sulaukti jūsų supratimo, palaikymo, paramos, jo pastangų vertinimo. Dėl to kuo toliau, tuo labiau jis tolsta nuo jūsų bei užsidaro savo darbuose. Ką, beje, darote ir jūs pati, kuo toliau, tuo labiau pykstate ant jo bei galvojate apie skyrybas.
Sakote, kad mylite jį. Jis jus taip pat myli. Tad, rodos, labai svarbus jūsų santykių elementas dar vis yra išsaugotas. Ir jūs tikrai turite visas galimybes vėl atrasti tą santykių būseną, kuomet abu jaučiatės komfortabiliai. Žinoma, tam tikriausiai reikės išdrįsti pradėti elgtis vienas su kitu kiek kitaip nei pastaruoju metu. Kada paskutinį kartą gyrėte bei skatinote savo vyrą? Kada paskutinį kartą sakėte, koks jis jums svarbus ir kaip jūs vertinate tai, ką jis daro? Pamėginkite taip kreiptis į jį ir jūs pamatysite, kaip po truputėlį ledai tarp jūsų ims tirpti. O tada jau galėsite ramiai aptarti, kas svarbu kiekvienam iš jūsų, o kas svarbu būtų jums abiems kartu ir kaip suderinti skirtingus jūsų poreikius. Svarbiausia tokiuose pokalbiuose girdėti savo partnerį ir nekaltinti jo, kad pasaulį, jūsų šeimą ir jus jis mato kitaip nei jūs, o pamėginti pamatyti tą pasaulį ir jo akimis. Tikriausiai jis nėra toks priešiškas jūsiškiui, pamėginkite.
Kitas dalykas, panašu, kad prisiimate pernelyg daug atsakomybės už jūsų buitį ir būtį. Gali būti, kad jam nelieka erdvės pačiam parodyti iniciatyvą ir buityje, ir bendraujant su vaikais.
Jūs sakote, kad jei vyro nebūtų, jūs nesitikėtumėte pagalbos ir jums būtų ramu. Šis sakinys atskleidžia, kad jūsų pyktis kyla ne dėl to, kad jūsų vyras elgiasi vienaip ar kitaip, bet dėl to, kad jo elgesys neatitinka jūsų lūkesčių. Ar galėtumėte pamėginti nesitikėti iš jo nieko? Gal tada būtų paprasčiau surasti dėl ko galite juo pasidžiaugti? Ir pamatyti, kad galbūt nėra jis toks blogas? O galbūt tada atsirastų ir jo paties iniciatyvos ženklų.
Rašote, kad jums kyla jausmas, kad jis daro jums paslaugą išeidamas su jumis ir vaikais – tikriausiai bent iš dalies tikrai esate teisi, kad jis taip jaučiasi. Tačiau tikriausiai nėra nuostabu, kad yra būtent taip, juk ne jis pats inicijuoja jūsų išėjimus, jūs juos iš jo tikriausiai išreikalaujate. Štai čia dar viena vieta, kur galėtumėte pamėginti suteikti jam daugiau atsakomybės ir erdvės. Dažniausiai žmonės yra linkę neprisiimti atsakomybės tokiose situacijose, kuomet kažkas kitas tą atsakomybę prisiima. Be to, veiksmai, kurių iš mūsų išreikalauja, dažniausiai nekelia didelio pasitenkinimo. Panašu, kad tokiose situacijose susiduriate būtent su tuo.
Pamėginkite pasielgti kitaip nei pastaruoju metu esate įpratusi ir jūsų santykiai pradės keistis. Jei pasijusite, kad pernelyg sunku kažką keisti patiems ar kad emocijos yra tieks stiprios, kad trukdo kitaip pažvelgti į esamą situaciją, pamėginkite kreiptis į psichologus. Poros konsultavimas jums tikrai turėtų padėti.