Psichologo komentaras: „Išsiskyrėm prieš 9 metus, bet vis dar negaliu jo pamiršti…“

Noriu paklausti, kaip pamiršti vaikiną, su kuriuo draugavau beveik trejus metus? Mes išsiskyrėme prieš devynerius metus. Buvau nuo jo pastojusi.

Per tuos 9 metus buvau ištekėjusi už kito, susilaukiau 2 vaikų, bet santykiai nesisekė, išsiskyrėm. Net kai gyvenau santuokoje, negalėjau pamiršti pirmojo draugo, jaučiau, kad vis dar jį myliu. Jei apie jį negalvoju, pradedu naktimis sapnuoti. Kiek žinau, ir jam šeimyninis gyvenimas nepasisekė. Beje, susituokėme tą pačią dieną, tik kelių valandų skirtumas. Ko galiu tikėtis, pamiršti ar laukti jo?

Atsako šeimos psichologė Gie edrė Gutautė-Klimienė

Jūs klausiate, ar jums tikėtis ir laukti jo, ar pamiršti. Panašu, kad šiuo metu jūs būtent tai ir darote, kad tikitės ir laukiate. Ar verta tai daryti? Dažniausiai ne, nes taip užkertate sau galimybę būti laiminga su kitais žmonėmis. Tiesą sakant, tikėtis ir laukti neverta ir tuo atveju, jei iš tiesų jis vieną dieną pas jus sugrįš. Jei nesitikėsite nieko ir nelauksite, liks mažiau tikimybės nusivilti tais tiek laiko lauktais ir tikėtaisis santykiais.

Klausiate, kaip pamiršti jį. Vargu, ar jum ms būtina jį pamiršti. Svarbu būtų ne pamiršti jį, o rasti jam adekvačią vietą savo galvoje ir širdyje. Norėdama tai padaryti, pirmiausia pamėginkite atsakyti sau į klausimą, kas laiko jus prie jo?

Gali būti, kad negalite užmiršti arba prisimenate savo pirmąjį vaikiną tod

dėl, kad nesusiklosto vėlesni santykiai su vyrais. Nors gali būti ir atvirkščiai, kad negalite sukurti kokybiškų santykių su kitais, kadangi vis dar nesate užbaigusi santykių su savo pirmuoju vaikinu.

Tačiau gali būti ir taip, kad jums iš esmės sunku kurti artimus santykius su vyrais ir mylėti draugą per atstumą jums atrodo saugiau, dėl to toks saugus ryšys taip ilgai ir tęsiasi. Juk artimas santykis su juo taip pat kažkada nepavyko. Gali būti ir daugiau variantų, kodėl vis dar laikotės įsikabinusi santykių su pirmuoju vaikinu iliuzijos.

Tačiau kas tiek laiko prabėgus vis dar laiko jus prie jūsų pirmojo vaikino, sunku atsakyti iš tiek informacijos, kiek pateikėte, tad pamėginkite į šį klausimą atsakyti pati. Tai tikrai svarbus ir tikriausiai esminis klausimas jums, į kurį radus ats sakymą daug kas gali pasikeisti. Galbūt tuomet pavyks rasti savo galvoje ir širdyje buvusiam vaikinui tinkamą buvusio vaikino vietą.

3 thoughts on “Psichologo komentaras: „Išsiskyrėm prieš 9 metus, bet vis dar negaliu jo pamiršti…“”

  1. Susipažinau su vyru prieš 3 metus, jis grįžo iš Ispanijos, nes ten prasidėjo krizė. Grįžo namo ir gyveno iš pašalpų, kurias gaudavo iš Ispanijos, neieškojo darbo, visas dienas miegodavo, valgydavo ir mokydavosi. Džiaugiausi pradžioj, kad nusprendė pasibaigti mokyklą ir stoti toliau mokytis, nepriekaištavau, kad nesiieško darbo, būdama pati vieniša mama, nusukdavau dalį pinigėlių nuo savęs su vaiku, kad nueitume puodeliui kavos kur nors, kad nuvažiuotume kur nors. Jis savo pinigus iš pašalpos (didesnius beje nei mano alga) išleisdavo neaišku kur savo reikmėms, bet nei karto nėra nupirkęs maisto, nors valgydavo nuolat pas mus, niekada nėra užpylęs mašinai degalų ir niekad nėra apmokėjęs sąskaitos kavinėj. Taip pragyvenom pirmus metelius, paskui, kai įstojo mokytis, jis pinigus leido vėl savo reikmėms – apmokėti už mokslus ir pan. Kadangi pas mus pradėjo vis dažniau lankytis ir nuolat maitintis, vėliau ir nakvoti (gyvenu su tėvais), mama pradėjo klausinėti, kada jis pradės dirbti, kaip jam tokiam suaugusiam žmogui negėda sėdėti tėvams ant sprando ir dykaduoniauti. Supratau tai kaip priekaištą, kad jis ateina, nuolat valgo, tai kaip dar viena papildoma burna namie, naudojasi mūsų elektra, vandeniu ir niekaip neprisideda prie to finansiškai. Na, ji tai suprato kaip parazitišku naudojimusi manimi, o kadangi aš jau kartą buvau nusivylusi santykiais, tai nuolat perspėdavo, kad su juo nieko nepradėčiau, nes nieko iš jo gero. Jis tingus, neatsakingas ir netinkamas rūpintis šeima. Protu suvokiau, kad ji teisi, bet negalėjau tuo patikėti. Man atrodė, kad ko daugiau reikia – negeria, nerūko, “pas mergas” neina, nerėkauja ir nesimuša – ko daugiau iš vyro reikia. Tikėjausi, kad su laiku ta atsakomybė ir supratimas atsiras, reikia tik jam padėti rasti darbą. Pradėjau ir pati ieškoti ir jį spausti ieškoti darbo. Vienur jam netiko, nes dirbti naktį, kitur – kad moka minimumą, žodžiu pasibaigus pašalpoms aš jį dar 2 metus pilnai išlaikiau pati, atsisakydama pati visko, ką anksčiau galėdavau sau leisti. Jaučiausi kaip su 2 vaikais. Jo švogeris pagailėjo manęs ir liepė jam atvažiuoti dirbti į Angliją, surado netgi darbą. Na, apsidžiaugiau – pagaliau gal viskas išsispręs, nuvažiavau jo aplankyti – viskas kaip ir tvarkoj, jis man pasipiršo ir aš sutikau, nes tikėjau, kad dabar jis jau kaip ir visi normalūs žmonės, nebedykaduoniauja, kad prisiims vyro pareigas atsakingai, taip ir žadėjo, kad dabar mes jam patys svarbiausi ir viskas bus gerai, mes būsim kartu, šeima. Dabar jau mes susituokę, bet… niekas nepasikeite, per tą laiką jis nei karto nepaklausė, gal jums reikia pinigų namie, žodžiu į šeimos biudžetą neįnešė nei lito. Mama nuolat klausinėja – ar Giedrius jums siunčia pinigų, pradžioj jį gyniau, sakydama, kad daug išleido važinėjimui į Lietuvą ir vestuvėms, vėliau melavau tėvams, kad taip – truputį siunčia, nes buvo nesmagu, kad jis toks nesupratingas ir nesinorėjo girdėti teisingų mamos priekaištų – “ar aš tau nesakiau”. Jis man tik rašo gražias žinutes, eilėraščius, apie tai kaip myli, kaip kalnus pereitų, kaip neš per visas negandas, aišku tai tik tušti žodžiai, kurie mane net pykdo. O jis sako – “matai kaip tave myliu”, “matai koks geras tavo vyras”, “aš taip stengiuosi, o tu to neįvertini, tik giri kitus ir dairaisi, ką kiti gero daro”. Bet kurio mano pažįstamo vyro kritika ar pašaipus priekaištas padaro tą žmogų jo mirtinu priešu, nepakenčia, jei kas pasako teisybę į akis – vadina tai demagogijom, kad nori jį pažeminti, o aš jo aseit neužstoju ir išplėtusi klausausi tų demagogijų. ir bandžiau suprantamai ir aiškiai kalbėti apie tai su juo, bet jis negirdi – sako – kas tau taip išplovė smegenis, matai tik pinigus, nevertini, ką dėl tavęs darau. Dėl tavęs mokslus baigiau, dėl tavęs įstojau mokytis, dėl tavęs sėdžiu čia Londone, nes man taip liepei. Vat toks pas žmogų supratimas. Nei mano jo tų mokslų reikia, nei tuščio sėdėjimo Londone, nes iš to jo sėdėjimo jis vis tiek man nei lito neatisunčia. Žinoma, pragyvensiu iš savų lėšų kaip iki šiol, bet kažkaip kvailai jaučiuoti – neturėjau vyro, viskas suprantama, reikėjo gyventi tik iš to, ką sugebėjau uždirbti ir visus rūpesčius nešti ant savo pečių. Dabar ištekėjau, bet ir toliau visus rūpesčius nešu ant savo pečių ir dar atsirado finansinių sunkumų – nes reikia jį išlaikyti, kai grįžta iš Londono namo, neva mūsų aplankyti. Jaučiuosi, kad esu jam kažkur nuošaly, kad jam nerūpi šeimos problemos, reikalai ir kažkoks finansinis rūpinimasis. Jis tik pats sau gražus, pats geriausias ir jo mokslai ir kiti jo asmeniniai interesai jam patys svarbiausia, kitų jis nemato. Jis tik sugeba priminti – nuvažiuok pakeisti mašinai tepalus, nusipirk vitaminų ir priduria – matai kaip rūpinuosi, o iš kur tam pinigų paimti jam nei kiek nerūpi. Jis nori vaiko. O aš bijau jį turėti, nes su tokiu žmogumi nesijaučiu saugi. Kai jam pasakiau, kad kol nesijausiu saugi, kad man isejus dekretiniu man ir vaikams nereikes badauti, kad mumis bus pasirūpinta, jis supyko ir pradėjo šaukti, kad saugi niekada tu nebūsi, jei nori būti saugi, reikėjo išteketi už milijonieriaus. Taigi taip ir gyvename. Nesijaučiu laiminga, tik susipančiojusi. Vaikas mano irgi nėra laimingas, gavęs tokį patėvį. Vaikas mano labai tolerantiškas, kadangi gyvenime neturėjo tėvo, tai džiaugėsi, kad pagaliau gavo tėtį, kai atvažiuodavo, puldavo jam ant kaklo, per tėvo dieną padarė nuostabų atviruką ir užrašė gražiai, kreipdamasis – “tėveli…”, bet tas kaip stabas be jokių emocijų ir jokio dėmesio vaikui, man tiesiog širdį spaudžia, kaip galima būti tokiu bejausmiu. Nežinau, kaip toliau elgtis – ar įmanoma kažkaip žmogui parodyti ar paaiškinti, kad jis pagaliau suprastų, ką daro negerai, kad pagaliau pradėtų rūpintis mumis kaip šeima, ar jis iš tiesų beviltiškas ir reiktų viską kuo greičiau su juo nutraukti ir nesižlugdyti sau gyvenimo.

    Reply
  2. Skaitau skaitau ir savo akimis negaliu patiketi…..Viespatie su viespaciukais, ir is kur tos LT moterys tokios naivios ir kantrios. Kas jus taip isauklejo, kad vyrui pakanka, kad jis negeria, neruko, pas panas neina ir nerekauja????? Seniau vyrai seimas islaikydavo, namus joms pastatydavo ir savo moteris papuosdavo. Nesakau, dabar kiek kiti laikai, dabar ir moterys dirba, bet buti tokiai saves negerbianciai, kad visa laika islaikyti alfonsa, nu nera zodziu! Tu esi apskritas nulis, kad leidi save taip zeminti ir naudotis savimi. Jis niekad nepasikeis, cia yra tokia vyru rusis, kurie patys pirsto negali pakritinti, o isivaizduoja, kad vien ju buvimas yra didziausia dovana kitam.
    Kuo greiciau skirkis ir tvarkykis savo gyvenima. Sveikas ir darbingas vyras turi savo puse inesti i seimos biudzeta, nebent tai kazkoks laikinas negalejimas. O cia!!!! Pasakyk jam, kad skiriesi, ir viskas. Jei labai spyriosis, o taip tikriausiai ir bus, nes jis gi pats negali savim pasirupinti, moka tik kitam ant sprando sedeti, tai duok jam termina pora menesiu, kad isnuomotu jums koki kambareli ir islaikytu ji pilnai, kad galetumete ten gyventi, o ne pas tavo tevus ir sutarkite, kiek kas menesi jis duos maistui ir kas mokes mokescius. Grieztai. Ir jokiu kompromisu. O jei ne – mesk ji kuo greiciau ir rasi normalu vyra. Tik reikia kitokius reikalavimus kelti. Vyras neturi buti tavo bankas, bet vyras turi moketi rupintis seima visais aspektais, tame tarpe ir finansiniu.

    Reply
  3. Pritariu Ramintai. Na kiek galima, na tikrai…kaip sugebejo taip akis uzpilti tas vyrukas. Ar dar ji neirode kas esas? Kam teketi reikejo. Juo labiau tai antra santuoka, kaip supratau. Kas toliau? Ar ir vel vaidinsi pries visa pasauli, kad gyveni su tobulu vyru, meluosi tevams, noredama iskelti zmogu, kuriam esi patogi . Na kiek ilgai, kol neatsiras “suprantanti” persona? Kol jauna esi bek nuo jo, dar spesi susitvarkyti gyvenima.

    Reply

Leave a Comment