Su draugu kartu esame jau daugiau nei trejus metus. Nuo pirmos draugystės savaitės apsigyvenome kartu, nes situacija privertė. Iš pradžių nemylėjau jo ir nieko rimto nemąsčiau, nes jam 39, o man 23, bet per pusę metų viskas apsivertė aukštyn kojom – aš įsimylėjau.
Jis buvo nuostabus ir tikrai žinau, kad mane mylėjo. Viskas pradėjo griūti, kai supratau, kad jis mėgsta flirtuoti ir su kitomis. Kuo ilgiau su juo esu, tuo daugiau negražių faktų išlenda į paviršių. Praradau pasitikėjimą juo kaip vyru. Jis vis dar bando priversti mane galvoti, kad čia aš viską išsigalvoju, kad aš per daug jautriai į viska reaguoju, kad man dar reikia užaugti ir šiaip nesu labai protinga.
Žinau, kad jis manipuliuoja mano jausmais ir vis tiek galų gale aš lieku kalta. Šiuo metu mes gyvename kitoje šalyje. Aš gyvenu neblogai, galiu save išlaikyti, o jam su darbais nesiseka taip gerai. Vis dar gyvename kartu, nes jis negali susirasti kitos vietos gyventi (o gal ir nenori, nes jam taip patogiau, juk nereikia už butą mokėti). Tačiau jei kur nors eina su savo draugais (nes man nėra reikalo jų pažinoti), negalvoja apie kiekviena centą (jo manymu reikia pradėti mėgautis gyvenimu).
Aš suprantu, kad jis manimi naudojasi, bet esu prie jo labai prisirišusi. Kai esu viena, apsisprendžiu, kad šį kartą viskas baigta, bet kai jam tai pasakau, jis atsako „gerai“ ir atsitveria tylos siena, o tai mane tiesiog varo iš proto. Negaliu būti ignoruojama. Viskas tiesiog verda manyje ir tuo metu aš padarau viską, kad tik jis atkreiptų dėmesį į mane. Tada pykstamės, beveik visada apsiverkiu, nes esu labai jautri. Žinau, kad jei jis išeitų, viskas būtų tik į gerą, bet kaip man jį paleisti? Meilės jau seniai nebeliko, tik labai didelis prisirišimas…
Atsako šeimos psichologė Giedrė Gutautė Klimienė
Iš jūsų pasakojimo susidaro įspūdis, jog jūsų draugas nerodo pagarbos jums, žemina jus ir elgesiu, ir žodžiais. Tad tikrai nieko keisto, kad jausmų jam iš jūsų pusės nebėra likę, tačiau prie ko yra likęs tas prisirišimas? Prie ko esate prisirišusi? Kodėl taip gąsdina jus jūsų draugo tylos siena? Kas laiko jus taip stipriai pririštą prie jo? Kas neleidžia pačiai atsitverti nuo jo tylos, abejingumo, atsiribojimo ar dar kokia nors siena? Kas vyksta jumyse, kad puikiai suvokdama, jog jumis naudojasi, toliau leidžiatės, kad jumis naudotųsi? Kokius jūsų ankstesnės, o gal ir vaikystės patirties klodus sujudina šis jūsų draugo elgesys, ką sukelia jumyse, kad norisi ir toliau aukojantis būti kartu? Kam reikalinga ši jūsų auka? Ką ji jums duoda? Kodėl taip baisu gyventi savo pačios gyvenimą? Kas labiausiai gąsdina?
Panašu, jog jau nuo jūsų santykių pradžios jus nebuvote visavertė santykių dalyvė – apsigyvenote kartu iš pradžių net nemylėdama jo, nes, kaip sakote, privertė situacija. Tik kurgi jūs buvote visame tame, kur buvo jūsų poreikiai, norai ir siekiai? To nebuvo tada ir, panašu, kad to nėra ir iki šiol. Jūs iki šiol gyvenate tokiame santykyje, kurio nenorite, ir iki šiol jūs leidžiate, kad jus valdytų aplinkybės bei susiklosčiusi situacija – gyvenate kartu, nes jis neturi kur gyventi. Bet kurgi visame tame esate jūs? Pamėginkite labiau įsiklausyti į save, savo poreikius, siekius, norus, mintis, jausmus. Gal tuomet pavyks pradėti gyventi visavertį gyvenimą, kuris atitinka jūsų pačios, o ne kieno nors kito, poreikius.