Tiesos Jėga prieš Prievartą

Tiesos Jėga prieš Prievartą

Dvidešimtas amžius įėjo į istorija ne kaip kruvinų revoliucijų, niokojančių karų, gyvybės naikinimo tobulos industrijos, o kaip neprievartinių pergalių prieš prievartą amžius. Jėgos, slypinčios aktyvioje neprievartoje, suvokimas, gebėjimas ją apgalvotai, panaudoti, sprendžiant socialinius ir politinius konfliktus. Žengiant galbūt jau XX a. paskutinius žingsnius, labai svarbu nesustoti, negrįžti atgal, suprasti ir įtikinti kitus, kad neprievarta yra vienintelė alternatyva prievartai. Prievarta kaip sąvoka spec. literatūroje vartojama plačiąja prasme. Ja pažymime visą tai, kas slopina žmogaus fizinių ir dvasinių galių vystymasis; iššskiriamos jos įvairios formos: fizinė, struktūrinė, psichologinė ir t.t. Istorijos eigoje tradiciniu atsakymu į prievartą buvo ir tebėra kontroprievarta. XX a. vis dažniau į prievartą atsakoma aktyvia neprievarta. Jos istorija siekia tūkstantmečius, tačiau tik XX a. po taikių Gandžio pergalių Indijos tautų kovoje dėl nepriklausomybės ji tapo pripažinta įvairių politinių konfliktų sprendimo priemone.

Teisingumas

Norėčiau pakalbėti apie teisingumą, nes manau kad teisingumas yra glaudžiai susiejąs su tiesa. Žinome, kad moralės subjektas yra žmogus – asmuo. Kaip būtis, jis sugeba suprasti ir objektyviai pažinti gėrį, tuurėdamas laisvai apsispręsti ir tvarkyti gyvenimą savo nuožiūrą. Būtent čia praverčia tam tikri vidiniai sugebėjimai kaip protingumas, santūrumas ir drąsa. O be šių dorybių, yra dar viena, jau nuo pat Vakarų kultūros aušros labiausiai stebindavo žmones ir filosofus: teisingumas. Atydžiau pa

ažvelgus, teisingumas pasireiškia trim budais. Priklausomai į kuriuos santykius kreipsime dėmesį, tada pats teisingumas atrodys kitaip. Lengviausiai yra suprantamas mainų teisingumas, apimantis santykius tarp atskirų žmonių. Šį teisingumą paprastai turime omenyje sakydami, kad kažkas padarė teisingai ar neteisingai, pvz.,atidavė, ką buvo skolingas, apgavo nustatydamas kurios nors prekės vertć. Bet šio teisingumo, yra dar du ne tokie akivaizdūs jo tipai. Pirmasis jų – bendrasis teisingumas. Šis teisingumas įpareigoja kiekvieną žmogų, priklausanti tam tikrai visuomenei, kuriai kai kas priklauso iš to, kas yra kiekvieno mūsų. Be šiuo teisingumo visuomenė subirtų. Antra vertus, mums taip pat priklauso visuomenėje, atstovaujamoje atitinkamų valdžios organų, ir čia veikia padalijimo teisingumas. Tad pažvelkime atidžiau į šiuos tris teisingumo tipus.

Bendrasis teisingumas. Visuomenė, kurioje žmogus gyvena, įgauna įvairias organizacinės formas. Plačiausia ir santikinai toobuliausia šiandien yra valstybė, nors, pvz., antikinėje Graikijoje tai buvo vadinamieji miestai-valstybės. Pati valstybė turi būti tinkamai suorganizuota. Tai pasiekiama politine santvarka ir valdžios, kurią ji turi, padalijimu. “Politikoje” Aristotelis išvardija šešis politinės santvarkos tipus, kuriuos net ir šiandien galime laikyti klasikiniais. Pirmoji santvarka yra monarchija, antroji- aristokratija, trečioji – politėja. Šios santvarkos, kaip sako Stagirietis, yra tikros. Kitos – tironija, oligarchija ir demokratija – pirmųjų išsigimimas. Įvertinus politinių sistemų įvairovę, kitaip atrodo bendrasis teisingumas. Iš esmės šis teisingumas apsiriboja dviem pagrindinėmis pilietinėmis pa
areigomis: tai yra turto aukojimas ir gyvybės aukojimas. Kad valstybė galėtu normaliai veikti, ji turi turėti atitinkamų finansinių išteklių, todėl dalis pajamų, kurias gauna piliečiai, turi būti perduota valstybės iždui. Paprastai tai vykdoma sumokant mokesčius, ir suprantama, kad tai nėra malonus dalykas, bet be mokesčių valstybė gali žlugti. Kalbant apie gyvybės aukojimą, svarbiausiai atsakingai traktuoti karinę tarnybą. Ji reguliuojama įvairių įstatymų ir gali būti savanoriška.

Dabar iškyla klausimas: kokiu laipsniu ir kodėl žmogaus sąžinė ne visada supranta bendrąjį teisingumą kaip kažką gera? Atsakymas paprastas. Tai atsitinka, kai gyvenime, anot Aristotelio, išsigimusioje sistemoje.

Tačiau ten, kur yra tikroji santvarka, sąžiningas mokesčių mokėjimas atrodo kaip kažkas natūralu ir gera. Tokia valstybė užtikrina tiek asmeninį saugumą, tiek asmeninę plėtrą. O gyvybės aukojimas? Man keista, bet tiek šimtmečių, o gal net tukstantmečiu, mirtis dėl tėvynės buvo laikoma tikro herojiškumo išraiška, o pati tarnyba kariuomenėje buvo pakankama priežastis didžiuotis. Nors dabartinis jaunimas to vengia ir nesupranta dėl ko turi aukotis. Gal pasikeitė jau dorovės, sampratos matas? Vadinasi, nieko keisto, jei patrijoto simboliu visiems laikams liks Leonidas, kuris su būreliu karių nebijojo atstatyti krūtinę savo priešams. Juk męs žinome, kad jis tai padarė ne dėl įžulumo bet dėl tėvinės meilės, o spręsti galime iš jo ištartų žodžių: “d
daugiau nei gyvenimui esu skolingas tėvynei”.

Mainų teisingumas. Šis teisingumo tipas atsižvelgia į žmonių tarpusavio santykius. Šie santykiai labai turtingi ir įvairiapusiški ir apima privalomas pagrindines pareigas kitiems todėl, prekių – pinigų mainų ir tiesos perdavimo sferose. Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi, turi teisią į sveikatą ir asmeninį neliečiamumą.

Savo ruožtu teisingumas prekių – pini ų gmainų sferoje visų pirma remiasi garbingumu. Aristotelis teigia, kad pati iš savćs auga gamta, bet ne pinigai. Tarkim, jei kas paskolina grūdų sėjai, savaime suprantama, kad po geros pjūties, skolininkas gražins skolą ir net su kaupu. Tačiau, kad užaugtų pinigai, reikia dirbtinių pastangų, kurios iš anksto skirtos ne kitam padėti bet pačiam pasipelnyti.

Mainų teisingumas kalbos srityje apima tiesos ir melo problemą. Jei tikroji žmogaus plėtra remiasi realių tikslų siekiais, tai tiesa įgauna esminę reikšmę. Tiesa mus saugo nuo chimerų vaikymuosi, o kad jos iš tiktųjų yra niekas, žino kiekvienas, kuris nors kartą apsigavo. Moralės sferoje tiesa yra priešinama melui, kaip moksle tiesa priešinama ne tiesai ir klaidai. Skirtumas tas, kad klaida nesąmoninga, o melas – tai sąmoninga klaida. Melas, išskyrus juokus, moralės požiūriu yra kažkas bloga. Jo negali pateisinti joks geras tikslas. Ši išvada atsiranda, kadangi kiekvienas žmogus turi teisę žinoti tiesą, be kurios nevyks joks asmeninis gyvenimas. Aš manau, kad gy
yvenimas mele tai negyvenimas. Žmogus maitinamas melu praras sugebėjimą skirti gera nuo blogo, o vėliau nustos skaitytis su gėrio pirmumu.

Melo, esmė paprastai būna noras pasinaudoti kitu žmogumi siekiant asmeninių tikslų. Nors gavėjo laisvė tiesiogiai nepažeidžiama, bet, jei protas pateikia netiesą – blogį kaip tiesą – gėrį, beveik visada bus pasirinktas blogis ( kodėl taip vyksta paaiškinti visai nesunku, aš manau , kad valia linksta į tai, ką jei pateikia protas). Galima teigti, kad melas vilki tiesos rūbais, kitaip meluojantis niekada nepasiektų savo tikslo. Apgaulinga išvaizda gali būti taip meistriškai atausta daugeliu tiesų, kad sunku nepražiopsoti pagrindinio melo.

Mainų teisingumas yra ta teisingumo forma, kuria gyvenime turėtume labiausiai rūpintis, nes ji susijusi su kasdieniniais žmonių tarpusavio santykiais.

Padalijimo teisingumas. Padalijimo teisingumas atsiranda atsižvelgiant ne į individo santykį su individu ar visuomėnė, bet į visuomėnės įsipareigojimus individo atžvilgiu. Čia iš karto į akis krenta žmonių nelygybė turtiniu atveju. Savaime iškyla klausimas ar nelygybė teisinga, ar reikia visus sulyginti dėl teisingumo? Jei ne, kur teisingumo esmė? Tad galiu sakyti, ji randasi ne lygybėje, bet tolygume. Tolygumas remiasi atžvilgiu ir aplinkybėmis, kuriose žmonės gyvena, kaip jie dirba ir kokiu mastu prisideda prie bendrojo gėrio. Padalijimo teisingumą visų pirmą vykdo savo nuožiūra, tie kurie esti valdžioje, jie turi rūpintis valstybės gėriu, vadinasi, ir piliečiu gėriu. Visi mūsų ligi šiol aptarti teisingumo tipai normaliose valstybėse susisteminti ir pateikti civilinės teisės įstatymais.

Išties sunkūs ir painūs teisingumo keliai, bet ten, kur jis pasirodo, “stebina labiau nei saulės patekėjimas ir jos nusileidimas” (Euripidas). Mano manymu, kad apie teisingumą pakaks ir gal prieikime arčiau tiesos nagrinėjimo, nors teisingumas kaip minėjau yra glaudžiai susijęs su tiesa.
Tiesos problema, arba Gando apie metafizikos
Mirtį paneigimas

Norėčiau nuskelti dar giliau ir Filosofo Alvydo Jokubaičio straipsnio pagalba noriu panaginėti ir pateikti plačią tiesos problemą ir jos nagrinėjimą.

Filosofija, kaip ir visa vakarų kultūra, sakosi įžengusi į postmodernizmo epochą ir dar vis primygtiniau verčiama pasakyti, ką tai reiškia. Į šį klausimą kaip sako Alvydas Jokubaitis “atsakymų pasiūlyti galinčiųjų skaičius gausėja geometrine progresija”.

Kita vertus, akivaizdu, kad filosofijai, ar bent metafizikai, iš tikrųjų kažkas nutiko. Perskaičius jo straipsnį galiu teigti, kad “postmodernizno” terminas gal būt tik nevykusiai parinktas, bet juk reikėjo įvardinti epochą (ir taip manau juo pateisina), kuri nebeleidžia filosofuoti taip, kaip tai darė filosofijos klasikai, kūrę dar prieš 50 metų .

Tiesos problemos sprendimas turi lemiamos įtakos metafizikos likimui. Galutinai pripažinusi empyrinių mokslų peršamą reliatyvistinę tiesos sampratą, filosofija pavirstų vien santykines tiesas pažinusių teorijų istorija ir šiuo atžvilgiu atsidurtų žymei blogesnėje vietoje, negu empyriniai mokslai.
Nepasitenkinimas klasikine tiesos koncepcija. Platonas (“Teatete”, “Sofiste”) ir Aristotelis (“Metafizikoje”, “Kategorijose”, “Hermeneutikoje”) išdėstė gan plačiai tiesos koncepcija, kuri vėliau tapo klasikine. Šios tiesos koncepcijos esmė gana paprasta ir skambėtu taip: tiesa yra ne kas kita, kaip atitikimo santykis tarp tikrovės ir ją pažystančiojo mąstymo. Šv. Tomo Akviniečio žodiais tarus, Veritas est adaequotio rei et intellectus. Tai reiškia, kad pagal tokia adaequatio samprata, tiesos priešingybė klaida visada nukreipta į tai, ko iš yikrųjų nėra, o mąstymas apie tai, ko nėra, yra ne kas kita, kaip mąstymas apie nieką. Kitaip sakant, mąstymas be atitikmens su tikrove yra savo teisingumo ir klaidingumo nežinantis mąstymas, t.y. išvis negali būti laikomas mąstymu.

Klasikinės tiesos koncepcijos kūrėjai ir šalininkai buvo isitikinę, kad męs esame pajėgūs tikrąją pasaulio daiktų tvarką. Jie dar pernelyg nesigilino į tai, ar mes atkuriame šią daiktų tvarką, ar tiesiog sukuriame ją. Adaequatio klasikai viską siejo su atkūrimu.

Aristotelis, kaip pripažintas klasikinės tiesos koncepcijos kūrėjas, nepaaiškinćs paliko du, atrodytu, nereikšmingus dalykus. Pirmiausia, jis taip aiškiai neatsakė, kodėl mąstyme sutinkamos realių atitikmenų neturinčios mintys. Be to, paaiškinamą prašėsi ir garsioji Eubulido “Melagio anatomija”. Juk Eubulido atradimas, kad sakydamas “aš meluoju”, kartu meluoju ir sakau tiesą, klasikinės tiesos koncepcijos požiūriu turėjo atrodyti neįmanomas dalykas. Būtent šiai anomalijai labai artimi samprotavimai po pustrečio tūkstantmečio sudavė stipriausią smūgį klasikinei koncepcijai, XX a. pradžioje nepasitenkinimas klasikine tiesos koncepcija tapo beveik visuotinis. Pagal Aristotelį, teisingas yra tas teiginys, kuris apibūdina pasaulio daiktų tvarką, ir, kaip paaiškėja, viskas būtent taip ir yra. Pvz. teiginys “snigs” tik tuomet teisingas, kai sninga.

Taigi tiesos supratimas tampa kalbiniu žaidimu kuris tiesiu keliu veda į postmodernizmą: kalbinių žaidimų aibęatitinką tiesų aibć. Mitologinė kalba tampa tokia pat pagrįsta, kaip ir filosofinė ar mokslinė. Filosofija tampa amatu, kaip paprastus dalykus padaryti sudėtingais.

Kiti keliai į tiesą. Nepasitenkinimas klasikine tiesos koncepcija atvedė į “kalbos kritiką”. Nuo Babelio bokšto statybos laikų žinoma etinių kalbų įvairovė pasipildė filosofinių dialektų įvairove.

Tiesos reliatyvumo faktą taip pat sudėtinga paaiškiti, kaip žmogaus prigimčiai imanentišką tiesos siekimą. Bene aiškiausią ir taip pat laikytina klasikine tiesos realiativumo koncepcija pasiūlė ulitaristai, nuo Sokrato laikų nepaliekantys filosofijos istorijos. Būtent sofistams turime būti dėkingi už filosofinį žmogaus atradimą. Tik pripažinus, kad nėra vienos tiesos, graikų filosofų akys nukrypo į tą, kuris galėjo būti visų tiesų mastas, į žmogų. Į pragmatinętiesos koncepciją atsitrenkė ir naujieji amžiai. Pastebėjau, kad pragmatizmas, kaip ir dera tikrai reliatyvistiniai filosofijai, nevirto viena didele pragmatizmo tiesa. Kaip teigia Alvydas Jokubaitis, kad kiekvienam studijavusiam filosofiją žinomi nesutarimai tarp James ir Pierce. Pastarojo pragmatizmas buvo grindžiamas tuo, kad mokslinės tiesos gali būti tikrinamos eksperimentiškai, t.y.tiesą Pierce padarė neatskiriamą nuo jos eksperimentinės verifikacijos arba falsifikacijos. Šiuolaikinėje gamtotyroje tai tėbera labiausiai pripažintas tiesos pasiekimo metodas.

Jameso pragmatizmas buvo palankus filosofijai, negalinčiai duoti eksperimentinių rezultatų. Kadangi dalis žmonių užsiima filosofija, vadinasi, ji reikalinga kaip ir taikomieji mokslai. Spekuliatyvinių metafizinių tiesų neįmanoma vertinti taip pat, kaip mokslinių, tačiau jos atitinka tam tikrą žmogaus prigimties dalį, todėl taip pat traktuotinos kaip tiesos.

Utilitarinė tiesa yra vidujai prieštaringa ir progmatiškai pretenduoja į visuotinumą. Pripažinus pragmatinį tiesos pobūdį, utilitarinis totalitarizmas tampa neišvengiamas.

Apie geneseologinės tiesos paieškas daug nekalbėsiu, nes tos paieškos neturi pabaigos. Jas galima būtų užbaigti tik ieškančiųjų bendruomenei atsirėmus į kokį nors epistemologinį nulį, teikianti nekvestionuojamus teisingumo kriterijus. Tiesos paieškų nepavyksta nuo absoliutaus nuliaus, visada pradedama nuo pusiaukelės. Pasitenkinimą gali suteikti tik visa tiesa, tačiau mes priversti tenkintis jo dalimi.

Šios senas tradicijas turinčias koncepcijos šalininkai teigia, kad atskirų teiginių teisingumas gali būti nustatytas tik juos sugretinus su visais sistemos teiginiais. Tai reiškia, kad tik žinant visos sistemos teiginių teisingumą, pagrįstai galima kalbėti apie jos atskirų teiginių teisingumą.
Kas yra už loginės tiesos? Čia galėtume samprotauti taip: jeigu tiesa privalo būti absoliuti, tai už jos nieko negali būti. Absoliutui tiesa privalo būti pati sau pakankama. Tik logikai turi privilegiją paliesti tiesą jos gryniausiu pavidalu. Šią privilegiją suteikė Wittgensteinas, pripažindamas, kad tautologija neturi teisingumo sąlygų, nes ji teisinga besąlygiškai. Grynąja laikytina formaliose loginėse sistemose gimusi tiesa, teisinga bet kuriame iš galimų pasaulių ir net kaip pats filosofas Wittgensteinas sakė net vakume. Logiką galima sąlyginai pavadinti karalyste (tiesos karalyste), kadangi ten nėra gyventojų. Tik dėl savo formalaus pobūdžio loginės tiesos gali būti tautologiškai teisingos. Bet to ši karalystė yra sudaryta iš daugelio kunigaikštysčių. Šiuolaikinė logika – tai daugybė loginių sistemų, o logikos dėsnis teisingas tik kurios nors iš tų sistemų rėmuose.

Atrodytų, kad logikams jau nebeturi kilti klausimas, kas yra už loginių tiesų ir garantuoja jų teisingumą. Jiems turėtų užtekti to, kad loginės tiesos kad pačios garantuoja savo formalų teisingumą. Tenka pripažinti, kad bet kokios tiesos paieškos neatskiriamos nuo adaequatio idėjos, net ir jei neigiamos tiesos kaip adaequatio pobūdis.Tiesa turi kažką rodyti. Todėl pati sau tapati, pati save rodanti tiesa gali būti laikoma visų tiesos ieškotojų idealu. Adaequatio idėja neatsirastu vieninteliu atveju – jei egzistuotų visiškas ir absoliutus pažinimo ir tikrovės tvarkų atitikimas. Tai reiškia, kad atitikimo idėja yra iš realaus šitų tvarkų neatikimo išplaukiantis idealas. kitaip tariant, be realaus atitikimų nebūtų nei idealios Adaequatio idėjos.

Pabaigai
Kaip pasigirsta kalbos apie metafizikos kaip galutiniųn tiesų siekiančio mokslo mirtį, paprastai nemetafiziška miršta, bet kažkas pradingsta mūsų kultūroje. Metafizika tik verčiama būti mirties liudininke. Tačiau dviejų su puse tūkstančių metų patirtį turinti liudininkė iš esmės skiriasi nuo to, ką ji dabar, postmodernizme, verčiama liudyti. Metafizika gali išnykti tik kartu su ją kuriančių žmonių bendruomene. Ir tai, kad paskutinis Via Moderna vis delto šaukiasi filosofinio pagrindimo, patvirtina metafizikos poreikio faktą. Kartu tai teikia viltį, kad šis postmodernizmas dar nėra paskutinis.

Naudota literatūra
1.“Šiaurės atėnai”, 1998 m. vasario 7 d. Straipsnis “Teisingumas”
2. Filosofijos tyrinėjimai 1997 m. –V. Tiesos problema
3. Grinius J. Raštai. I tomas V., 1991.

Leave a Comment