Smurto įtaka vaiko vystimuisi

TURINYS

Įvadas..............................2
1. Smurto įtaka vaiko vystimuisi..........................3
1.1 Fizinė prievarta..............................3
1.2. Emocinė prievarta..............................3
1.3. Seksualinė prievarta..............................4
1.4. Prievartos padariniai.............................5
Išvados..............................6
Literatūros sąrašas..............................7

ĮVADAS

Šiandien vis dažniau spaudoje ar per televiziją išgirstame apie smurtą ar prievartą patyrusius vaikus. Deja, tai ne naujas reiškinys. Jis egzistavo visada, tik seniau apie jį buvo nutylima. Šiandien šios klaidos nebegalime daryti. Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos, o save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo įsipareigoti apsaugoti vaikus nuo šios skaudžios nelaimės.
Labai skaudu, kad vietoj meilės ir švelnumo, kuriuos vaikai turėtų gauti šeimoje, jie yra mušami, prievartaujami, traumuojami pssichologiškai, kenčia nuo fizinio ir dvasinio atstūmimo, vienišumo. Augdami tokioje aplinkoje, vaikai tampa uždari, pasižymi dažna nuotaikų kaita, jų santykiai su tėvais ir draugais būna konfliktiški. Tokia gyvenimiška patirtis perduodama iš kartos į kartą. Patyrę prievartą vaikai užaugę neretai skriaudžia savo vaikus, nemoka jiems išreikšti meilę kitais būdais.
Patyrimas vaikystėje turi išliekamąją vertę tolimesnei mūsų egzistencijai. Augant fiziškai ir bręstant kaip asmenybei individualūs išgyvenimai gali tapti nuorodomis ar netgi šablonais vertinant aplinką ir žmones, kurie vėliau sutinkami gyvenimo kelyje. Nenuginčijamas yra šeimos inndėlis.
Patirtas smurtas daro neigiamą įtaką vaiko fiziniam ir emociniam vystymuisi, gali žlugdyti normalų asmenybės vystymąsi, todėl yra labai svarbu, kad specialistai, dirbantys su vaikais, būtų gerai susipažinę su smurto apraiškomis ir gebėtų jas atpažinti.
Fizinė, emocinė ir seksualinė prievarta vis da

ažnesnis reiškinys mūsų visuomenėje.
Šiame darbe ir pabandysiu panagrinėti pagrindinius požymius kaip atpažinti jog yra smurtaujama prieš vaikus, kaip su tuo kovoti, kad kiek galima ankščiau padėti vaikui.
Naudojau knygas ir publikuotą literatūrą.

1. Smurto įtaka vaiko vystymuisi
1.1. Fizinė prievarta

Fizine prievarta prieš vaiką vadiname neatsitiktinius, sąmoningus smurtinius veiksmus, kurie vaikui sukelia skausmą ar gali sukelti sveikatos ir vystymosi sutrikimų. Tai:
• Mušimas ranka ar įvairiais daiktais;
• Smogimas, stumdymas, purtymas, spardymas;
• Bet koks skausmo sukėlimas (žnaibymas, tampymas už plaukų, badymas, smaugimas ir pan.).
Fizinės prievartos buvimą galima nesunkiai atpažinti atkreipiant dėmesį į žymes ant vaiko kūno. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tas žymes (mėlynės, nubrozdinimai ir pan.), kurios yra nebūdingose, neįprastose vietose.
Vaikai nenoriai kalba apie šiuos požymius, dažniausiai sakosi patys ar atsitiktinai susižeidę. Jei vaikas yra pakankamai mažas, požymių atsiradimo priežastys laaikui bėgant keičiasi- vaikas tiesiog pamiršta, ką pasakojo.
Pokyčius galima pastebėti vaiko elgesyje. Vaikai tampa labai atsargūs, bijo suaugusių, atsiranda atsargus elgesys su tam tikra vaikų grupe. Galima pastebėti krupčiojimą dėl netikėtų kito žmogaus judesių. Atsiranda agresyvumas arba atsiribojimas aplinkinių atžvilgiu. Vaikas tampa neįprastai įkyrus arba užsisklendžia savyje. Dažnai vaikas bijos eiti namo, arba atvirkščiai: bijo eiti į darželį ar mokyklą, jei prievarta patiriama būtent šiose įstaigose.
Fizinės prievartos padariniai dažnai atsispindi vaiko mokymosi rezultatuose. Vaikas tampa abejingas bet kokiai veiklai, sunkiai susikaupia ir

r išlaiko dėmesį.

1.2. Emocinė prievarta

Emocine prievarta vadiname vaiko sugebėjimų, savęs vertinimo tyčinį griovimą, menkinimą, dėl ko sutrinka jo prisitaikymas prie aplinkos bei asmeniniai santykiai. Tai:
• tyčiojimasis;
• žodinė agresija;
• žeminimas;
• gąsdinimas;
• vertimas jaustis kaltu, nors tam nėra objektyvaus pagrindo;
• nuolatinis rodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas;
• nuolatinis blogos savijautos sukėlimas.
Pastebėti, kad vaikas patiria emocinį smurtą galime iš kai kurių požymių, tokių kaip vaiko psichosomatiniai skundai : galvos, pilvo skausmai, alpimai, virškinimo sutrikimai, pykinimas ir pan. Gali atsirasti nevalingas šlapimasis ir tuštinimasis. Vaikas nepasitiki savimi, meluoja, darosi liguistai nuolankus suaugusiems, dažnai meluoja. Vaiko elgesyje gali pasireikšti agresyvumas arba visiškas pasyvumas, gali sutrikti kalba (mikčiojimas). Būdingas ne pagal amžių subrendęs arba vaikiškas elgesys. Teisingai įvertinus šiuos simptomus, galima įtarti, jog vaikas patiria emocinį smurtą.

1.3. Seksualinė prievarta

Seksualinė prievarta tikriausiai yra vienas iš skaudžiausių fizinių ir psichologinių kirčių vaikui: palieka ilgalaikius pėdsakus, išbalansuoja vaiko jausmus ir elgesį, paveikia bendravimą ir mokymąsi. Tam, kad būtų galima tiksliau nustatyti seksualinės prievartos atvejį, išsiaiškinti nusikaltėlį bei padėti vaikui ir jo šeimai, svarbu tiksliai žinoti daugelį faktorių susijusių su vaikų seksualine prievarta.
Seksualinė prievarta prieš vaikus apibūdinama kaip priklausomo nuo suaugusiųjų fiziškai ar psichologiškai nebrandaus vaiko ar paauglio įtraukimas į seksualinę veiklą, kurios jie pilnai negali suprasti ir kuriai negali duoti informuoto sutikimo; ta veikla pažeidžia socialines normas ir šeimos pasiskirstymą va

aidmenimis.
Seksualine prievarta prieš vaikus laikoma tuomet, kai tas skirtumas yra 5 m. ir daugiau. Tačiau Finkelhor ir Hotaling siūlo, kad tada, kai seksualiai prievartaujama naudojant fizinę jėgą, smurtą ar gąsdinant, tokio amžiaus skirtumo nustatymo taikyti nereikia.
Seksualinė prievarta yra ne tik seksualiniai santykiai su prasiskverbimu (vaginaliniai, analiniai, oraliniai), bet ir kiti seksualiniai veiksmai. Tai:
• Seksualaus pobūdžio kalbos vaikui, nepadorių gestų rodymas.
• Vaiko įtraukimas į pornografinę veiklą ar prostituciją.
• Lytinių organų demonstravimas vaikui, kartais tuo pat metu masturbuojantis.
• Pornografinių leidinių ir filmų rodymas vaikui.
• Vertimas arba siūlymas vaikui nusirenginėti ir (arba) masturbuotis asmens akivaizdoje.
• Glostymas ir lietimas, turint seksualinių tikslų.
• Prašymas ar vertimas glostyti suaugusiojo lytinius organus, kūną ar masturbuoti suaugusįjį.
• Suaugusiojo piršto ar daikto kišimas į vaiko makštį ar išangę.
• Liepimas bučiuoti, čiulpti, kandžioti suaugusiojo lytinius orga¬nus ar išangę (kunilingas, feliacija ir anilingas).
Dažniau pasitaiko seksualinės prievartos formos be prasiskverbimo. Tačiau jų neigiamas psichologinis poveikis vaiko psichologinei raidai yra toks pats, kaip ir formų su prasiskverbimu. Dažniausiai pasitaikanti prievarta yra glostymas ir lietimas. Tačiau tai gali būti tik „paruošia¬masis periodas”, po kurio seka palyginti sunkesnės prievartos formos.

Bene didžiausią reikšmę turi aplinka, kurioje vaikas auga. Galima išskirti tam tikras rizikos grupes, tačiau seksualinę prievartą gali patirti bet kuris vaikas, augantis bet kokioje aplinkoje. Rečiausiai ir sunkiausiai išaiškinami seksualinės prievartos atvejai darniomis laikomose šeimose. Seksualinė prievarta da
arniose šeimose paaiškėja dažniausiai po įvykio praėjus keletui ar keliolikai metų. Rizikos grupėmis laikomos asocialios ir nepilnos šeimos. Asocialios šeimos statusas padidina prievartos riziką(dažniau – fizinės prievartos), tačiau nebūtinai ją apsprendžia. Kai kurių ekspertų nuomone, dažniau seksualinės prievartos aukomis yra vaikai iš nepilnų šeimų nei iš asocialių. Asocialios šeimos vaikas prievartautojui gali būti nepatrauklus dėl apleistumo ar nepriežiūros. Šie vaikai psichologų teigimu yra baugštūs, atsargūs ir nepasitikintys. Nepilnoje šeimoje augantis vaikas, iš pažiūros tvarkingas ir prižiūrėtas, tačiau pasigendantis tėviškos šilumos ir švelnumo yra patrauklesnis ir lengviau prieinamas prievartos objektas.
Dažniausiai siūloma atkreipti ypatingą dėmesį į namų aplinką, kur patiriama seksualinė prievarta yra ypač užslaptinta, nes namų sferoje prievartautoją- patėvį, globėją, giminaitį ir pan. – dažniausiai slepia tiek pati auka, tiek kiti namų ūkio nariai, kaip mylimą šeimos narį ar šeimos maitintoją.
1.4. Prievartos padariniai
Su baime ir nerimu susiję simptomai: miego sutrikimai, somatiniai nusiskundimai, generalizuotas nerimo sutrikimas ir fobinis nerimo sutrikimas

Svarbiausi yra šie atskiroms amžiaus grupėms būdingi sutrikimai :
Ikimokyklinukams dažniausiai būdinga: nerimas, naktiniai košmarai, potrauminio streso sutrikimo požymiai, internalizacija (t.y. žmonių vengimas/ depresija baikštumas, pernelyg didelė savikontrolė), eksternalizacija (t.y. agresija, asocialus, nekontroliuojamas elgesys) ir vaiko amžiaus neatitinkantis seksualinis elgesys.

Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams – baimė, naktiniai košmarai, padidinta agresija mokymosi sunkumai, hiperaktyvumas ir regresyvus elgesys.

Paaugliams – depresija savęs žalojimas, somatinio pobūdžio nusiskundimai, bėgimas iš namų, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis, grasinimai ar bandymai nusižudyti.

IŠVADOS

Apibendrinus, galima teigti, kad nėra vienos universalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, išsilavinimas, alkoholio ir narkotikų vartojimas. Kuo daugiau tokių rizikos faktorių šeimoje, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas patirs fizinę arba emocinę prievartą.
Smurto ar prievartos pasekmės juntamos tiek suaugusiajam, tiek vaikui – tik labai skirtingai. Smurtaudamas suaugęs dažnai turi savo tokio elgesio motyvus, kurie ne visada būna neigiami, tačiau niekada nėra atsižvelgiama į pasekmes vaikui. Jei suaugusysis dažnai atsiperka kaltės jausmu, vaikui prievartos poveikis sukelia neabejotinai intensyvesnes, ilgalaikes ir asmenybę ardančias pasekmes. Prievartą vaikystėje patyrę žmonės, ypač prievartauti pačių artimiausių žmonių, vėliau dažniausiai turi bendravimo problemų, sunkiai pasitiki kitais žmonėmis, lieka nepatenkintas jų meilės ir artumo poreikis. Tokie žmonės jaučiasi menkaverčiais, jų vertybių sistema labai iškreipta, jie patys neretai taip pat naudoja prievartą kaip komunikacijos būdą. Tokiems žmonėms kur kas dažniau kyla problemų dėl impulsų kontrolės, todėl jų gyvenimas visuomenėje ir jos priimtų normų laikymasis yra pakrikę. Dažniausiai jie girtauja, gyvena palaidai, bet kokiomis priemonėmis bando užmegzti asmeninius ryšius, kurių nemoka išsaugoti. Prievartą patyrusiems asmenims neretai jau vaikystėje kyla konfliktų su įstatymais, o represinių priemonių taikymas tokiam elgesiui modifikuoti duoda atvirkščią rezultatą – prievarta suvokiama kaip vienintelis žmonių santykių reguliavimo būdas.
Psichologines ir socialines vaikų bei šeimų problemas turėtų spręsti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas pilietis, bet ne tiesiogiai, o per specialias tarnybas, valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas tarnybas. Vaikų teisių apsaugos tarnyba, vaikų ir šeimos psichinės sveikatos tarnybos, krizių intervencijų centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai, įvaikinimo tarnyba ir visi kiti specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei savivaldybės turėtų kurti konkrečią programą, leisiančią apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ar teisus stipresnis? – Smurto prieš vaikus apžvalga Lietuvoje -Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija “Gelbėkit vaikus”-Vilnius, 1999.
2. Bendravimo psichologija. Kaunas, 2001.
3. Blažys V. Seksualinė prievarta ir vaiko raida. Socialinis ugdymas, 1999.
4. Navaitis G. Psichologinė parama šeimai, Šiauliai, 1996.
5. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta: 1995 m. lapkričio 24d. Vilniuje vykusios mokslinės praktinės konferencijos medžiaga. – Vilnius, 1996.
6. Furst M. Psichologija ,Vilnius, 2000

Leave a Comment