tiesa, kaip pažinimo idealas

TIESA, KAIP PAŽINIMO IDEALAS

REFERATAS

Darbą atliko: DB 7/4 gr. studentas R.Trinkūnas

Darbą tikrino: dėst. Bingelis

KAUNAS

Jau senovėje pažinimo per tiesą problema buvo labai svarbi. Iš pradžių gnoseologija dar nebuvo atskiras mokslas. Savarankiška ji tapo sofistų, vėliau Platono ir Aristotelio filosofijoje.Apžvelgsime kelių filosofų apmąstymus, tiesos sampratą.

Vienas žymiausių sofistų Protagoras žinomas kaip pirmasis senovės graikų mąstytojas išreiškęs požiūrį, kad žmonės tikrovę pažįsta tik savo interesų ir galimybių ribose, kad pažinimas neatsiejamas nuo jų kasdieninių praktinių poreikių.

Daiktai egzistuoja tiek, kiek atskiri žmonės juos suvokia, patiria, ką nors appie juos pasako. Jeigu viskas nepaliaujamai keičiasi ir egzistuoja tik tai ką patiriame tiesiogiai, tikrovė yra tokia, kokia mums atrodo. Kad pažinimo procese žmonės savo pojūčiais ir protu tik atspindi daiktų sąvybes. Todėl, jeigu atskirų žmonių įspūdžiai apie tikrovę yra prieštaringi, prieštaringa yra ir pati tikrovė. Ją galima pažinti labai nedaug, ir nėra nieko objektyvaus, visiems žmonėms vienodai teisingo. Kadangi tikra tik tai, ką žmonės tiesiogiai jutimiškai suvokia, o tokie suvokimai dažnai esti skirtingi, netgi prieštaringi, vadinasi, gali būti vienodai teeisingi du visiškai skirtingi teiginiai. Tiesa visada yra tik pavienių individų ar žmonių grupių subjektyvios nuomonės nusiteikimai bei tvirtinimai. Žmonės žino tik savo įspūdžius ir poreikius, jie žino tai, kas naudinga, o ne tai, kas teisinga. Todėl nėra tokių argumentų, ku

uriais galėtume įrodyti, kad vienas teiginys teisingesnis už kitą. Teisingesnis bus tik tas teiginys, kuris naudingesnis.

Vienas iš senovės graikų skepticizmo pradininkų Pironas teigė, jog jei tiesa ir yra, tai žmogui ji nepasiekiama. Daiktai yra tokie, kokie atrodo, kokius juos padaro žmonių nuomonės, norai, nuotaikos, papročiai. Dėl to kiekvienas daiktas, kiekvienas poelgis bus ir geras ir blogas, ir gražus ir bjaurus, ir teisus ir neteisus. Kalbant apie kiekvieną daiktą galima ką nors teigti ir kartu neigti, bet kuris sprendimas nėra teisingesnis už jam priešingą sprendimą. Tikrovė yra nepažįstama, dėl to lieka vienintelė išmintinga išeitis – susilaikyti nuo bet kurių teigiamų ar neigiamų sprendimų apie daiktus. Tikrovės atžvilgiu reikia laikytis visiškai abejingai, išsivaduoti iš troškimų ir aistrų, visur ir visada išlaikyti dvasios ramybę, t..y. pasiekti būseną, teikiančią žmogui laimę.

Vienas žymiausių Antikos mąstytojų Platonas, nagrinėdamas tiesos ir vertybės klausimus, niekur griežčiau neskiria tiesos, kaip teorinio pažinimo rezultato, nuo vertybės, kaip praktinio elgesio prielaidos, o jei ir mėgina tai daryti, tai tik tam, kad vėliau vėl jas sujungtų. Tiesa, kuri neatitinka realybės, o pati siekia būti jos matas, jos norma, – tokia tiesa yra idealas, o tikslas, kuriam trūksta sąmonės, gali būti atsektas tik iš paties dalyko objektyvios eigos, – toks tikslas yra to dalyko prigimtis, jo ti
iesa. Teorinis pasaulio pažinimas turi realizuoti ir praktinę žmogaus gyvenimo paskirtį, atskleisti ir iškelti ne tik tiesą, bet ir žmogaus gyvenimo vertybes. Teorinis pasaulio pažinimas kuris yra vertybių realizavimasis žmoguje, kartu yra kupinas vidinio dramatizmo ir valios įtempimo, nes tiesa yra organiškai susijusi su dorybe bei teisingumu ir yra pasiekiama tik įveikiant visa tai, kas pačiame žmoguje yra netikra ir nevertinga. Žmogaus gyvenimo vetybės, kaip ir tiesa, yra objektyvaus pasaulio charakteristika. Platonas tvirtino, kad kai kurias tiesas žmogus žino oprioriškai, iki pažinimo. Anot mąstytojo, tai turėtų būti tiesos atsineštos iš praeitų gyvenimų ar idėjų pasaulio. Tokių tiesų yra daug. Jos lyg snaudžia žmogaus prote ir laukia kol bus pažadintos, o daiktai, panašūs į idėjas, anot mąstytojo, galėtų žmogui tas tiesas priminti. Žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iškarto. Jis reikalauja didelės įtampos ir pasiruošimo.

Viduramžiais požiūris į tiesą filosofijoje pakito. Žymus to laikotarpio filosofas Klemensas Aleksandrietis teigė, kad filosofija užsiiminėdama tiesos ieškojimu, padeda suprasti tiesą. Ne ji viena yra supratimo priežastis, bet kartu su kitomis priežastimis, kaip jų pagalbininkė, todėl galbūt geriau ją vadinti bendra veikiančiąja priežastimi. Tiesa nors ir yra viena, tačiau yra daug būdų, padedančių jos ieškoti. Vis dėl to sėkmingai, galima ją surasti tik per Dievo sūnų. Tiesa yra kažkas vi
iena, tačiau geometrijoje yra geometrinė tiesa, muzikoje – muzikinė, teisingoje filosofijoje bus graikiškoji tiesa. Bet anot Klemenso Aleksandriečio, yra tik viena aukščiausia ir nepasiekiama tiesa, būtent ta, kurios moko Dievo sūnus.

Aurelijus Augustinas, dar vienas potristinės filosofijos atstovas, teigė, kad tiesa pažįstama ne tiriant objektyvųjį pasaulį, bet gilinantis į asmeninius subjektyvius išgyvenimus. Tik savo dvasinį pasaulį, savo mintis pažįstame neabejotinai aiškiai, tad norint pažinti tiesą, reikia gilintis į save. Augustinas išreiškė mintį, kad visokios žinios yra abejotinos, išskyrus žinojimą to, kad “aš esu” ir ”aš mąstau”.

Tiesos esančios amžinos ir objektyvios, žmonės jas sužino intuityviai, tiesioginės kontempliacijos būdu, be jutimiško suvokimo. Tačiau toks tiesos pažinimas yra ne žmogaus proto pastangų (protas yra pasyvus), bet dieviškojo apšvietimo padarinys. Toji vidinė šviesa, kaip visokio pažinimo šaltinis ir kriterijus, yra malonė, Dievo teikiama geriems žmonėms. Aukščiausioji tiesa atsiveria tik tam, kas jos ieško visomis sielos galiomis, ne vien tik protu. Žmogaus dvasiniame gyvenime svarbiausia esą ne protas, bet valia, žmogaus vertė – ne tai, ką jis žino, bet tai , ko jis nori ir ko siekia. Todėl tiesos pažinimo sąlyga yra dvasinis patyrimas, pamaldus ir dorovingas gyvenimas.

Žymiausias Vakarų Europos viduramžių filosofas scholastas Tomas Akvinietis taip pat gilinosi į tiesos pažinimo problemą. Jis teigė, kad kiekvienas daiktas yra teisingas tiek, kiek turi jo
o prigimtį atitinkančią formą. Tai rodo, kad intelektas, kadangi jis pažįsta, yra teisingas tiek, kiek į pažintąjį daiktą turi panašumo, kuris yra jo forma, nes jis yra pažistantis intelektas. Todėl tiesa apibrėžiama kaip panašumas tarp intelekto ir daikto. Taigi pažinti tą panašumą, reiškia pažinti tiesą. Tačiau kad tiesos jokiu būdu negalima pažinti pojūčiais. Anot mąstytojo, tik intelektas gali pažinti savo panašumą su daiktu, kurį suvokia. Tačiau ne ta prasme, kad jis pažįsta tam tikrą, nedalią sąvoką. Kai sprendžia apie daiktą, kad šis yra toks, tokia yra jo forma, kurią jis iš to daikto įgavo,-tik tada jis pažįsta ir teigia tiesą. Intelektas tai daro sugretindamas ir atskirdamas, nes kiekviename teiginyje jis arba suteikia kokiam nors daiktui, kurį žymi subjektas, tam tikrą formą, išreikštą predikatu, arba ją atskiria. Tad kokio nors daikto jutimiškas suvokimas yra teisingas arba intelektas yra teisingas, pažindamas nedalią sąvoką, o ne todėl, kad pažįsta ar teigia tiesą. Taigi tiesa gali slypėti pojūtyje ar intelekte, pažįstančiame tam tikrą nedalią sąvoką, kaip tam tikrame teisingame daikte, tačiau ne kaip pažįsta pažįstančiame, kaip kad yra tiesos nusakyme, nes intelekto tobulumas yra tiesa kaip kažkas pažinta. Todėl tiesa iš tikrųjų slypi intelekte, kai jis gretina ar skiria, tačiau jos nėra intelekte, kuris pažįsta tam tikrą nedalią sąvoką.

Kitas viduramžių filosofas Rodžeris Bekonas, nagridėdamas tiesos problemą pateikė tokius samprotavimus:

“Iš tikrųjų yra keturios didžiausios kliūtys, trukdančios pažinti tiesą. Tai yra menko ir pasitikėjimo neverto autoriteto pavyzdys, nuolatinis įprotis, nenusimanančios minios nuomonė ir savo neišmanymo prisidengimas tariama išmintimi. Žmonės apakinti šių keturių kliūčių tamsos, nejaučia savo neišmanymo ir uoliai jį saugo bei gina, nes neranda vaistų nuo jo. O blogiausia tai, kad žmonės patekę į giliausią paklydimų tamsą, tariasi atsidūrę visiškoje tiesos šviesoje. Dėl to visa kas teisingiausia, jie laiko melu, tai, kas geriausia – nieko vertu dalyku, kas didingiausia – neturinčiu nei svorio, nei vertės, ir priešingai, aukština tai, kas žema ir niekinga, apakę nemato išminties spindėjimo ir atmeta tai, ką labai lengvai galėtų įgyti. Būtina, kad iš pat pradžių būtų suprastos, pasmerktos ir pašalintos nuo protingo svarstymo kelio šios pražūtingos ir klastingos bet kokio blogio priežastys.”

Po viduramžių sekė renesanso epocha, kuri nemažiau svarbi šios problemos filosofinėje raidoje. Vokiečių folosofas Nikolajus Kuzanietis, nagrinėdamas pažinimo problemą, teigė, kad žmogaus protui nepasiekiama visa tiesa, nors ji ir egzistuoja objektyviai. Ribotas protas negali vien iš panašumo visiškai suvokti tikslios tiesos apie daiktus. Juk tiesa negali būti nei didesnė, nei mažesnė: kiekvienu atveju ji yra nedaloma, ir tuo, kas nėra tiesa, negalima jos tiksliai išmatuoti, kaip ir apskritimo, kurio esmę sudaro kažkas nedaloma, negalima išmatuoti ne apskritimu. Taigi ir protas, kuris nėra tiesa, niekada nepasieks tiesos taip tiksliai, kad negalėtų jos pasiekti dar tiksliau – ir taip be galo.

Mes žinome apie tiesą tik tai, kad tikslios, kokia ji yra, mes negalime pasiekti. Mūsų protas santykiauja su tiesa, kaip galimybė su absoliučiu būtinumu, kuris negali būti nei didesnis, nei mažesnis negu yra. Gryna dalykų esmė, kuri yra būties tiesa, yra neprieinama, ir nors visi filosofai jos ieškojo, bet niekas nesurado jos tokios, kokia ji yra. Kuo gilesnis bus mūsų mokytumas šitame nežinojime, tuo labiau mes priartėjame prie tiesos.

Anglų materializmo pradininkas ir valstybės veikėjas F.Bekonas pateikė savo samprotavimus apie tiesą. Tiesa, kuri iš tikrųjų tik pati gali spręsti apie save, moko, kad tiesos ieškojimas, kuris yra meilė jai arba prašymas jos rankos, tiesos pažinimas, kuris yra jos buvimas, ir tikėjimas tiesa, kuris yra mėgavimasis ja, yra aukščiausios žmogaus prigimties gėris. Melas nusipelno palankumo ne dėl to, kad surasti tiesą sunku ir reikalauja iš žmonių daug pastangų, ir ne dėl to, kad, kai tiesa surasta, ji sukausto žmonių mintis, bet dėl natūralios, nors ir ydingos, meilės pačiam melui. Tačiau nėra kitos ydos, kuri užtrauktų žmogui tokią gėdą, kaip melas ir klasta.

Nyderlandų filosofas Benediktas Spinoza teigė, kad tai, ką suvokiame tiksliai ir aiškiai, yra tiesa. Mums būdingas sugebėjimas atskirti tiesą nuo melo sukurtas iš nuolat palaikomos Dievo, t. y. nepaprastos teisingos ir visiškai neapgaudinėjančios esybės. Tai, su kuo būtinai turime sutikti, nes aiškiai ir tiksliai suvokiame, būtinai yra tiesa. Mes turime sugebėjimą nesutikti su tuo, kas neaišku ir abejotina, arba su tuo kas neišvesta iš pačių patikimiausių pagrindų, kaip kiekvienas pastebi savyje. Taigi, mes visuomet galime apsisaugoti, kad neįklimptume į klaidas ir niekada neapsigautume, jeigu tik tvirtai pasiryšime neteigti nieko, ko nesuvokiame aiškiai ir tiksliai arba kas nėra išvesta iš aiškių ir tvirtų pagrindų.

Vokiečių filosofas Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas bandė paaiškinti, kuri idėja yra teisinga, o kuri – klaidinga. Teisinga ta idėja, kurios sąvoka yra galima, klaidinga ta, kurios sąvoka apima prieštaravimą. Daikto galimybę pažįstame arba a priorė, arba a pasteriori. A priorė – tada, kai sąvoką suskaidome į ją sąlygojančius duomenis, arba į kitas sąlygas, kurių galimybė yra žinoma, ir kai žinome, kad joje nėra nieko nesuderinamo, o a pasteriori daikto galimybė pažįstama tada, kai bandymu ištiriama, kad daiktas iš tiesų egzistuoja, nes tai, kas iš tiesų egzistuoja, yra galima.

Amerikiečių filosofas Viljamas Džeimsas taip pat nagrinėjo tiesos pažinimo problemą. Šis mąstytojas rašo, kad Šileris ir Diujis pateikia pragmatišką visuotinės tiesos supratimą. Tiesa nereiškia nieko, išskyrus tai, kad idėjos tampa teisingomis tiek, kiek jos padeda mums patenkinamai susisiekti su kitomis mūsų patirties dalimis, susumuoti jas ir veikti konceptualinių sutrumpinimų pagalba, o ne stebėti begalinę atskirų reiškinių seką. Tai yra instrumentinis požiūris į tiesą, požiūris pagal kurį mūsų idėjų teisingumas reiškia jų gebėjimą, galią funkcionuoti.

Svarbu atkreipti ypatingą dėmesį į senąsias tiesas. Ištikimybė joms – svarbiausias, o daugeliu atvejų ir vienintelis principas, kadangi labiausiai būdingas reiškinių tyrinėjimo būdas, reiškinių tokių naujų, kad jie reikalauja ištiso mūsų išankstinių nusistatymų peržiūrėjimo glūdi senųjų tiesų ignoravime arba įžeidinėjime tų, kurie jas giria. Nauja nuomonė laikytina teisinga proporcingai laipsniui, kuriuo ji patenkina mūsų norą priimti naują patirtį į senųjų įsįtikinimų tarpą. Ji privalo rinktis senąją tiesą ir aprėpti naują faktą.

Ankstesnės tiesos taip pat buvo pripažintos teisingomis dėl subjektyvių priežasčių. Jos irgi tarpininkavo dar ankstesnėms tiesoms to, kas anuomet buvo naujas stebėjimas. Grynai objektyvios tiesos, – kurios nustatymu žmogiškasis pasitenkinimas, jungiantis ankstesnes patyrimo dalis su naujesnėmis, nevaidintų jokio vaidmens, – tokios tiesos niekur nerasime. Priežastys, dėl kurių daiktus vadiname teisingais, kartu yra ir priežastys, dėl kurių jie ir yra teisingi, nes “būti teisingu” reiškia atlikti šią junginio funkciją.

V. Džeimsas neigia galimybę pažinti objektyviąją tikrovę, o kartu ir tiesos objektyvumą. Mąstytojas tiesą sutapatino su nauda. Pagal jį, teisinga yra tai, kas naudinga, todėl kiekvienas savaip supranta tiesą. Pragmatiškai kabinasi į faktus ir konkretumą, stebi tiesą, kaip šioje funkcionuoja atskirais atvejais, o po to apibendrina. Tiesa žmonėms tampa visų rūšių, apibrėžtų patirtyje funkcionuojančių vertybių klasės, vardu. Racionalistui ji – gryna abstrakcija, ir vien jau prieš jos svarbą visi turėtume nusilenkti.

Teisingos yra tos idėjos, kurias mes galime įsisavinti, pagrįsti, patikrinti ir patvirtinti. Klaidingos yra tos, kurių atžvilgiu mes šito padaryti negalime. Tiesa, trumpai tariant, yra tiktai tikslingas mūsų nueitas kelias.

Anglų filosofas Bertranas Raselas, pateikė savo “tiesos” ir “netiesos” apibūdinimą. Tiesa, anot jo, yra tikėjimo savybė ir kaip išvestinė tikėjimą išreiškiančių sakinių grupė.Tiesa iškyla kaip tam tikras tikėjimo ir vieno ar daugiau skirtingų nuo tikėjimo faktų santykis. Kai šio santykio nėra, tikėjimas neteisingas. Teisingo tikėjimo atveju yra faktas, su kuriuo ji turi tam tikrą ryšį, neteisingo – tokio fakto nėra. Apibendrinęs savo analizės rezultatus B. Raselas teigė, kad kiekvienas tikėjimas, kuris nėra paprastas impulsas veiksmui, pagal prigimtį yra pavaizdavimas, sujungtas pritarimo ir nepritarimo jausmu. Pritarimo atveju jis yra “teisingas”, jeigu yra faktas, tiek pat panašus į pavaizdavimą, kuriuo tikima, kiek prototipas panašus į vaizdą; nepritarimo atveju jis yra “neteisingas”, jeigu tokio fakto nėra. Tikėjimas, kuris nėra teisingas, vadinamas “neteisingu”.

Žymūs lietuvių filosofai taip pat gilinosi į tiesos pažinimo problemą. Štai lietuvių mąstytojas Kazimieras Narbutas teigia, kad yra vaizdinio arba teiginio atitikimas patį daiktą, ir jis išreiškiamas vaizdiniu arba teiginiu. O klaidingumas yra vaizdinio ar teiginio neatitikimas įsivaizduojamo daikto. Be to, teisingas tas teiginys, kuris abu vaizdinius teisingai susieja arba atskiria. O apskritai turime žinoti, kad teiginiai yra visada teisingi:

1) Kai kuriam nors daiktui priskiriame tai, kas iš tikrųjų jam būdinga. Pvz. “Kiekvienas akmuo turi svorį”.

2) Kai nuo daikto atskiriame tai, kas nuo jo visada atskirta. Pvz. ”Siela yra nemirtinga”.

3) Kai apie daiktą ką nors teigiame besąlygiškai ir tai daiktui besąlygiškai būdinga: “Kiekvienas pilietis privalo visada mylėti tėvynę.”

4) Kai daiktui priskiriame su sąlyga tai, kas jam būdinga tik esant tai sąlygai: “Kas neina už savo jausmų pavadžio, tas gerai daro ir sprendžia.”

5) Kai su sąlyga nuo daikto atskiriame tai, kas tik esant tai sąlygai ir yra nuo jo atskirta.

6) Kai apie daiktą visuotinai ir be apribojimo teigiame tai, kas jam tam tikru požiūriu būdinga: “Kiekviena būtybė turi savo pradžią”.

7) Kai be jokio apribojimo teigiame tai, kas jam jokiu aspektu nėra būdinga: “ Dievas neturi pradžios ir pabaigos”.

8) Kai su tam tikru apribojimu atskiriame nuo daikto tai, kas tik esant apribojimui gali būti nuo jo atskirta: “ Nemokantis lenkų kalbos nesugebės ja išdėstyti savo minčių”.

Šiems nurodytiems teiginiams kiekvienas priešingas teiginys yra klaidingas.

Norint turėti tikrą tiesos ir klaidos atskyrimo taisyklę, reikia kritikos, arba tiesos analizės taisyklės, kuri yra ne kas kita kaip visuotinė taisyklė, kuria vadovaujantis galima neklystamai pažinti tiesą. O kad ši taisyklė būtų gera ji turi būti visuotinė, teisinga ir aiški. Visuotinumo reikia tam, kad būtų galima ją taikyti kiekvienam nagrinėjamam objektui, o teisingumo – kad šis nagrinėjimas būtų patikimas pažįstant tiesą, aiškumo – kad ja būtų aiškiai atskleidžiama dalyko tiesa. Norint pasiekti tiesą reikia turėti gryną protą, mokantį išvengti klaidų ir kurti teisingus vaizdinius, o taip pat reikia suprasti, arba egzaminuoti savo teiginius apie kokį nors objektą.
K. Narbutas teigia, kad panašiai kaip savo vaizdinius pažįstame vidiniu jutimu, taip ir teiginius reikia pažinti juos suprantant, o tai reiškia štai ką: pateiktą teginį vėl sau iškelti, išskaidyti jį į dalis ir kiekvieną dalį nagrinėti atskirai, kad, išanalizavus visą teiginį, sužinotume jo rūšį ir prigimtį, kartu – nagrinėto teiginio teisingumą ar klaidingumą.

Tie požymiai ir savybės, kuriomis mąstymas taikydamas teiginį kritikai, arba tiesos analizės taisyklei, sužino apie teiginio teisingumą arba klaidingumą, vadinamos požymiais, įgalinančiais pažinti tiesą arba klaidingumą, taip pat priežastis, verčiančias sutikti arba nesutikti.

Tiesos pažinimo atžvilgiu sielos būsenos yra: tikrumas, netikrumas, abejojimas ir nuomonė. Sutikimas, kylantis iš pilnų priežasčių, t.y. iš pažinimo viso to, kas būdinga tiesai, vadinamas tikrumu. Sutikimas, kylantis iš nepilnų priežasčių, bus netikrumas. Jei sutikimo ir nesutikimo priežastys yra lygios arba jų visai nėra, tai turime abejojimą. Jei sutikimo priežastis didesnė už nesutikimo priežastį, tai mintis daugiau krypsta į sutikimą, ir tai vadinama nuomone, kuri tuo panašesnė į tiesą, kuo didesnės sutikimo priežastys. Jei nesutikimo priežastys viršija sutikimo priežastį, tai mintis mažiau krypsta į sutikimą, ir tai vadinama mažiau į tiesą panašia nuomone, o ji tuo mažesnė, kuo labiau nesutikimo priežastys viršija sutikimo priežastį. Tad remiantis tokiomis sielos būsenomis bei jų pavadinimais, tokios pat rūšies yra ir teiginiai, kuriuos reikia skirti pagal tikrumą: yra tikrumas, kurį sukuria patys daiktai, kai juose pakankamai glūdi priežasčių ir todėl yra aiškios per juos pažįstamos tiesos, kitas tikrumas kyla iš to, kiek protas sugeba pažinti daiktus. Anot K. Narbuto, teiginių tikrumo ir akivaizdumo pažinimas vadinamas mokslu, ir jis yra tikrasis filosofinis pažinimas.

Klaida, pasak mąstytojo, yra neteisingas objekto pažinimas, kuris laikomas teisingu. Yra trys šaltiniai iš kurių kyla klaidos. Pirma, mūsų proto ribotumas pažįstant daiktus, nepasotinamas troškimas įgyti žinių, nuovokos ir valios, susietos su tikra meile, stoka, vyraujančios aistros ir papročiai yra bemaž nesibaigiančių klaidų šaltinis ir priežastis. Antra, mūsų kūnas, kurio būklė, arba konstitucija, nerangumas, taip pat ir pojūčiai bemaž skatina protą klaidingai spręsti. Trečia, tėvai, mokytojai, vyresnieji bei viršininkai, knygos ir visuomenė.

Tačiau yra tik keturi būdai, arba keliai, kuriais galima įgyti išmintingumo ir prieiti tiesą: vidinis jutimas (intuicija), samprotavimas, patyrimas išoriniais pojūčiais, autoritetas, arba kieno nors įrodymas.

Savo mintis šiuo klausimu pateikė ir kitas lietuvių filosofas Juozas Girnius. Jis teigia, kad pažinimas žmogui yra biologinė ir dvasinė būtinybė. Pažinimas yra pats savyje vertingas žmogui tiesos atsiskleidimu. “Tiesa- pažinimo tikslas ir jo vertės pagrindas”. Juozas Girnius teigia, kad yra keletas tiesos rūšių:

1) Kasdieninės paskirties tiesa, grindžiama betarpiška juslės patirtimi (pažiūrėki: ar nematai, kad lyja.)

2) Mokslinė tiesa, grindžiama moksline analize, patikslinančia atskirą betarpišką juslinę patirtį sistemingu visos patirčių eilės įvertinimu (tiesa ir šiandien, kad akiai saulė skrieja dangumi, tačiau senųjų iš to daryta išvada, kad žemė stovi visatos centre, pasirodė buvusi klaidinga, nesuderinama su kitomis patirtimis).

3) Istorinė tiesa grindžiama istorine kritika (ne kurį kitą, o Koperniką tenka laikyti šios geocentrizmo klaidos nuvertėju, nes jis pirmasis šią klaidą iškėlė).

4) Moralinė tiesa, grindžiama sąžinės, kaip žmogaus elgesio normų šaltinio, faktu (meilė yra gera, nes sąžinė šaukia mylėti ir draudžia neapkęsti).

5) Filosofinė pasaulėžiūrinė tiesa, grindžiama visos patirtinės būties ir visos žmogiškosios patirties įgalinimo pagrindo ieškojimu.

Kaip ir visus filosofinius klausimus, taip ir tiesos klausimą supa paslaptis,todėl J.Girnius, nagrinėdamas gnoseologijos problemas, iškelia klausimą: “Ar iš viso galimas tiesos pažinimas, ar gali būti tiesa pažinimo pagrindu?”

Žmogus yra atviras ne tik tiesos galimybei, bet ir klaidos grėsmei. Ne kiekvienas pažinimas yra teisingas. Tačiau tai, kad žmogus gali suklysti, jokiu būdu nesako, kad visada tenka klysti, kad niekada žmogus negali atskleisti tiesos.

J. Girnius, apibendrindamas tiesos galimumo svarstymus, savo nusistatymą išreiškia taip: “Nėra tiesa taip savaimingu pažinimu pasiekiama, kaip mano dogmatizmas, bet nėra ji nė taip absoliučiai neprieinama, kaip skelbia skepticizmas. Nėra tiesa iš karto, o tiktai istoriniu keliu atskleidžiama, bet tai nereiškia, kad pati tiesa tebūtų istoriška, kaip nori reliatyvizmas. Tiesos pažinimas yra galimas, nors ir visada gręsia klaidos pavojus.”

Anot žymaus lietuvių filosofo Vosyliaus Sezemano, tiriant pažinimą, negalima nekalbėti apie tiesą. Tiesos problema kyla dėl to, kad pažinimas savo esme yra pažinimas tikrovės, būties – realios ir idealios. Tiesa priklauso nuo to, ar pažinimas atitinka objektą (tikrovę). Jei pažinimas savo esme yra teisingas, tikras, tai neteisingas arba klaidingas pažinimas yra tiktai tariamas pažinimas, t.y. jis pretenduoja būti pažinimu, bet iš tikrųjų juo nėra. Kaip galimą teisingą pažinimą skirti nuo neteisingo, koks yra tiesos kriterijus, t.y. tas požymis, kuriuo ji skiriasi nuo netiesos. Anot mąstytojo, didžiausias dėmesys tenka klaidai, netiesai ir jos kriterijui.

Įkliuvus į klaidą žmogui tampa reikšmingas ir svarbus skirtumas tarp tiesos ir netiesos. Tiesa yra ne tai kas atitinka tikrovę, bet tai kas kiekvienam individualiam subjektui, ja pasirodo. Todėl kiekvieną individą atitinka individuali tiesa. Tačiau kadangi ir individas nepasilieka visą gyvenimą toks pat, tai tiesa jis laiko tai, kas jam pasirodė teisinga atskiru gyvenimo momentu. Toks tiesos supratimas yra ne kas kita, kaip jos neigimas, nes tiesa, kuri priklauso nuo grynai subjektyvių sąlygų ir nuolat keičiasi, yra ne tiesa, o tiesos iliuzija. Kitaip sakant, tokios tiesos neįmanoma atskirti nuo netiesos, nes tai, kas vienam yra tiesa, kitam bus netiesa. Tai parodo, kad: 1) tiesa savo esme yra intersubjektyvi ir mažų mažiausiai šia prasme objektyvi, t.y. nepriklauso nuo individo nuožiūros, visi individai turi ją pripažinti vienodai; 2) tiesa nepriklauso nuo laiko, ji lieka visuomet ta pati.

Taigi tiesa – ideali būtis, kaip ir kiekviena ideali būtis pasižymi bendrumu nurodyta prasme. Teigiama, kad neįmanoma patikrinti pažinimo tiesos, taigi ir tiesos kriterijaus apskritai negali būti.

Pragmatizmo pažiūra remiasi tuo, kad žmogui gyvenant ir prisitaikant prie aplinkos, atsiranda ir įsiplėtoja tam tikri įpročiai, kurie sąlygoja jo elgseną ir daro ją tikslingą. Šiais veikimo būdais ir tendencijomis remiasi ir žmogaus pažinimas, ypač tos mintys, kurios liečia gamtos reiškinių pastovumą ir jų dėsnius. Kadangi pastovumas yra tiktai reliatyvus, tai kartu su juo turi būti ir pažinimas, kuris todėl taip pat reliatyvus ir nepasiekia jokios absoliučios ir amžinos tiesos.

Absoliuti tiesa visuomet lieka siektinas idealas, kurio mokslas savo istorinėje raidoje niekuomet visiškai nepasiekia ir nerealizuoja, negali šalinti šios tiesos idealaus ir objektyvaus požiūrio. Empirinis pažinimo reliatyvumas neprieštarauja tam, kad savo esme tiesa yra absoliuti, nereliatyvi.

Kaip matome, kiekvienas iš filosofų, nagrinėjusių tiesos pažinimą, savo veikaluose pateikė savo mintis ir samprotavimus šiuo klausimu. Kiekvienas jų suvokė šią problemą savaip ir aišku savaip traktavo, tačiau nors kiekvieno filosofo teiginiai ir skiriasi, visi jie yra teisūs, nes filosofijos moksle neteisių nėra.

Naudota literatūra:

1. Filosofijos istorijos chrestomatija: XIX ir XX a. Vakarų Europos ir Amerikos filosofija.- Vilnius: Mintis, 1974.

2. Džeimsas V. Pragmatizmas.- Vilnius: Pradai, 1995.

3. Lozuraitis A. Tiesa ir vertybė.- Vilnius: Mintis, 1980.

4. Рассел Б. Человеческое познание. Его сфера и границы.- М.: Изд. иностр. лит.

Leave a Comment