Seksualinę prievartą patiriantys vaikai

Turinys

Įvadas

Kas yra seksualinė prievarta?

Seksualinės prievartos padariniai

Seksualinės prievartos požymiai

Fiziniai požymiai

Elgesio požymiai
Seksualinės prievartos specifiniai požymiai

Seksualinė prievarta

Seksualinės prievartos pasekmės

Seksualinės prievartos padariniai šeimai

Kodėl dauguma vaikų nepasakoja apie prievartą?

Kaip padėti vaikui patyrusiam seksualinę prievartą?
Išvados

ĮVADAS

Seksualinis smurtas prieš vaikus yra nauja ir labai aktuali tema. Pasikeitus politinei situacijai vis daugiau iškyla šios prievartos atvejų. Situacija Lietuvoje problemiška – prievartos ratas sukasi pilnu tempu. Vaikai patiria prievartą šeimoje, mokyklose, globos institucijose, ligoninėse, plačiąja prasme – visoje visuomenėje. Didžiausia problema buvo ir lieka šių vaikų iddentifikavimas, reabilitacija, prevencinių priemonių nebuvimas, neturėjimas išsamios statistinės informacijos, mokslinių darbų, kryptingų socialinių darbuotojų tyrinėjimų.
Dažniausiai seksualinės prievartos aukos būna mergaitės, tačiau ją patiria ir berniukai. Neretai vaikai išnaudojami ankstyvojoje vaikystėje ar net kūdikystėje. Berniukai ir mergaitės verčiami žiūrėti gašlius vaizdus ir klausytis tokio pobūdžio kalbų, bučiuotis, rodytis nuogi, liesti save liesti, stebėti nuogą prievartautoją ir jį liesti, žiūrėti pornografinius žurnalus, nuotraukas, filmus ir pan., fotografuotis pornografinėms nuotraukoms, patenkinti suaugusįjį, santykiaujant su juo oraliniu, vaginaliniu ar analiniu būdu.

KAS YRA SEEKSUALINĖ PRIEVARTA

Seksualinė prievarta – tai prievartos rūšis, kai vaikas verčiamas tenkinti suaugusio žmogaus seksualinius poreikius. Suaugę pasinaudoja vaiko meile, priklausomybe ir pasitikėjimu. Taip jis įgyvendina savo galios, valdžios poreikį, norą, kad jam būtų paklūstama. Tai kelia grėsmę vaiko gyvenimo ir vystymosi pa

agrindams, žaloja jo sielą.

Dažniausiai prievartautojai yra vyrai, rečiau – moterys. Paprastai tai – gerai vaikui pažįstami žmonės, kuriais jie pasitiki, pvz., šeimos draugai, tėvo kolegos, kaimynai, geriausios draugės(o) tėvas, auklėtojas, mokytojas, dvasininkas, treneris, t.t. kiti prievartautojai – giminaičiai: tėvas, patėvis, motinos sugyventinis, senelis, dėdė, vyresnis brolis ir pan.

Iš spaudoje bei kitose žiniasklaidos priemonėse pateikiamų faktų gali susidaryti įspūdis, kad dauguma prievartautojų – vaikui svetimi žmonės. Iš tikrųjų yra žymiai didesnė tikimybė, kad vaikas bus išnaudojamas giminių ar pažystamų. Prievartautojas dažnai yra vyras, turintis gerą profesiją, pavyzdingas šeimos vyras ir tėvas, tai gali būti religingas žmogus ar aktyvus politikas, sėkmingai kopiantis karjeros laiptais ar pan., t.y. vyras, kuris atrodytų negali seksualiai pasinaudoti vaiku.

Prievartautojai paprastai labai mažai bendrauja su bendraamžiais. Jei dėdė, tėvas, auklėtojas, įsūnis ar ktt. visą laiką praleidžia su vaikais, nepalaiko normalių, sveikų santykių su savo bendraamžiais, tai turėtų kelti aplinkinių susirūpinimą.

Daugelis mano, jog seksualinė prievarta prievartautojui yra „vienkartinis paklydimas“. Iš tiesų prievartautojai tik labai retai elgiasi spontaniškai. Dažniausiai jie ilgai planuoja ir apsvarsto visas aplinkybes, kaip prisivilioti vaiką. Kai kada prievartautojai net specialiai ieško, pvz. auklėtojo darbo ar kokios nors laisvalaikio praleidimo su vaikais formos, kad galėtų priartėti prie potencialios veiklos. Seksualinio išnaudojimo procese galima išskirti kelis etapus:
 Suaugusiojo noras likti dviese su vaiku, at
tskirai nuo kitų, intymumo artumo siekimas.
 Suaugusysis pradeda naudoti savo galią, kontrolę, pvz., kaip tėvo, mokytojo ar pan., nuo kurio vaikas vienaip ar kitaip priklauso.
 Vaikas skatinamas, įtraukiamas į tam tikrus seksualinius veiksmus. Pratinama gali būti įvairiai: tam tikri žaidimai, koks nors lytinis „pamokymas“, atpildas ir papirkinėjimas. Vaikai, kuriems nuolat stigo meilės, šilumos, švelnumo – ypač pažeidžiamos aukos, nes jiems toks asmeniškas suaugusiojo dėmesys ir artumas labai reikšmingas. Berniukai dažniausiai suviliojami pinigais, dovanomis ar kokiais malonumais, mergaitės – pasinaudojus jų pasitikėjimu, nuolankumu.
 Pereinama prie lytinės sąveikos :nu(si)renginėjimo, seksualinių glamonių, lytinių organų lietimo ir lytinio akto.
 „Nuslopinimo“ stadijoje vaikas niekam neprasitaria apie tai, kas įvyko: „ tegul tai būna mūsų paslaptis.“ Gali būti apeliuojama į
a) vaiko meilę ir prielankumą: „Tu juk mane myli. Jei tu papasakosi, aš labai susirgsiu (nuliūsiu) ar pan., mane pasodins į kalėjimą.“.
b) vaiko santykį su kitu jam artimu žmogumi: „jei tu papasakosi, tėtis daugiau tavęs nemylės,.mama mirs iš sielvarto,.tu pakliūsi į globos namus.“
c) vaiko kaltės jausmus: „ Juk tu pats kaltas.,tu pats to norėjai.“.
d) jo gėdos jausmą: „Jei tu papasakosi, visi juoksis iš tavęs., blogai galvos apie tave., niekas tavim nepasitikės.:
e) vaiko baimės jausmą, pasinaudojant gąsdinimais, grasinimais: „Jei tu papasakosi, aš tave primušiu (užmušiu), užmušiu tavo šuniuką.“

SEKSUALINĖS PRIEVARTOS PADARINIAI

Seksualinė prievarta sukelia trumpalaikių ir ilgalaikių neigiamų pasekmių, sutrikdo normalią vaiko asmenybės raidą. Prievartos sąlygoti iš

šgyvenimai palieka gilią žymią žmogaus gyvenime.

Seksualinės prievartos padariniai yra tuo sunkesni, kuo:
 didesnis prievartautojo ir aukos amžiaus skirtumas (ypač esant vienos kartos amžiaus skirtumui);
 ankstesni aukos ir prievartautojo giminystės ryšiai (ypač, kai prievartautojas – vienas iš tėvų);
 ilgiau tęsiasi prievarta;
 mažesnis vaikas buvo seksualinio išnaudojimo pradžioje;
 dažniau prievarta kartojasi;
 labiau vaikas verčiamas viską slėpti;
 mažiau vaikas turi artimų ryšių, galinčių užtikrinti jam saugumą (pvz., su motina).
Vaiko patirtos traumos lygis ir pasekmių ilgalaikiškumas tiesiogiai proporcingas šių nurodytų sąlygų skaičiui. Ilgalaikiai seksualinės vaikų ir paauglių prievartos padariniai dažnai pasireiškia ir vaikui užaugus. Tai gali būti:
 nepasitikėjimas kitais žmonėmis, socialinė izoliacija;
 depresija; mintys apie savižudybę ar bandymai nusižudyti;
 nepakankamas savęs vertinimas, gėdos, kaltės, pykčio jausmai;
 savo kūno nekentimas, savęs žalojimas;
 seksualinės funkcijos sutrikimai ( frigidiškumas, vaginimas ir pan.);
 piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis (alkoholiu, narkotikais);
 baimė, košmarai;
 miego ir valgymo sutrikimai;
 prostitucija;
 potrauminio streso sutrikimas.
Nors minėtos problemos gali atsirasti ne tik dėl seksualinės prievartos, yra žymiai didesnė tikimybė, kad seksualinės prievartos auka kentės nuo vieno ar daugiau simptomų.

Ikimokyklinukams dažniausiai būdinga: nerimas, naktiniai košmarai, potrauminio streso sutrikimo požymiai, internalizacija (t.y. žmonių vengimas, depresija, baikštumas, pernelyg didelė savikontrolė), eksternalizacija (t.y. agresija, asocialus, nekontroliuojamas elgesys) ir vaiko amžiaus neatitinkantis seksualinis elgesys.

Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams – baimė, naktiniai košmarai, padidinta agresija, mokymosi sunkumai, hiperaktyvumas ir regresyvus elgesys.

Paaugliams – depresija, savęs žalojimas, somatinio pobūdžio nusiskundimai, bėgimas iš namų, piktnaudžiavimas alkoholiu ir na
arkotinėmis medžiagomis, grasinimai ar bandymai nusižudyti.

SEKSUALINĖS PRIEVARTOS POŽYMIAI

Kiekvienas prievartą patyręs vaikas ją išgyvena savaip ir bando ją įveikti. Vis dėlto vaikai, patyrę seksualinę prievartą, turi tam tikrų bendrų bruožų. Jei jie trunka ilgą laiką ar pasireiškia ypatingomis kombinacijomis, galima įtarti seksualinę prievartą.
Fiziniai požymiai:
1. nėštumas.
2. lytiniu keliu plintančios ligos.
3. vaginalinės infekcijos.
4. suplėšyti ar kruvini apatiniai darbužiai.
5. krūtų, apatinės pilvo dalies, dubens, genitalijų srities traumos.
6. skausmas genitalijų srityje ar gerklėje, sunkumai ryjant arba šlapinantis.
7. pasikartojantys fiziniai nusiskundimai be aiškaus somatinio pagrindo (skausmai pilvo apačioje, nuolatinis gerklės skausmas, pykinimas, vėmimas).
8. valgymo problemos (atsisakymas valgyti arba nuolatinis žiaumojimas, ciniškas maisto rijimas arba vėmimas).
9. pasikartojančios šlapimtakių infekcijos.
Norėdami atpažinti vaiką, patyrusį fizinę, emocinę ar seksualinę prievartą, turime atidžiai stebėti jo elgesio pasikeitimus, kuriuos išduoda šie netiesioginiai požymiai:
 menkas savęs vertinimas
 atsiradęs atsargumas suaugusių atžvilgiu
 išgąstis, kai kiti vaikai verkia
 krūpčiojimas po netikėtų kito žmogaus judesių
 sunkiai sukaupiamas ir išlaikomas dėmesys
 agresyvumas
 apatija, abejingumas bet kokiai veiklai, pasyvumas
 draugų šalinimasis
 tėvų baimė, baimė eiti namo
 neįprasta, neatitinkanti oro sąlygų ar situacijos apranga
 save žalojantis elgesys
 pažangumo smukimas.
Elgesio požymiai:
1. neįprastos (neatitinkančios vaiko amžiaus) žinios apie seksą.
2. besitęsiantys ir nebūdingi tam tikram amžiui bei išsivystymo lygiui seksualiniai žaidimai.
3. seksualizuotos prieraišumo ir elgesio išraiškos ( dėmesį patinkančiam suaugusiajam vaikas rodo glostydamas, liedamas intymias kūno vietas ir pan.).
4. ypač intensyvi savo genitalijų stimuliacija.
5. lytinio akto su broliais (seserimis) imitacija ar seksualinis dėmesys gyvūnams.
6. amžiaus neatitinkantis domėjimasis seksualiniais dalykais.
7. seksualizuoti bučiniai tėvams ar draugams.
8. kompulsyvus – (patologinė būsena, kai žmogaus nevalingai atlieka įkyrius veiksmus, judesius, jį kamuoja baimė, įkyrios mintys) ( t.y. griebimas už krūtinės ar genitalijų, kompulsyvus nusirenginėjimas) ar agresyvus seksualinis elgesys.
9. leistinų fizinio kontakto ribų supainiojimas, neskyrimas.
10. netikėti jausmų, susijusių su konkrečiu žmogumi ar vieta, pokyčiai (pvz.:“Aš nekenčiu dėdės Jono“).
11. staigus išsiblaškymas, nesugebėjimas sukaupti dėmesio, ypač prisiminus išgyventą situaciją.
jei 1-11 požymiai būdingi ikimokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, tai yra didelė tikimybė, kad jie patyrė seksualinę prievartą.
12. dažna nemiga ar staigus išgąstis.
13. neįprasta kokio nors konkretaus žmogaus arba žmonių baimė; baimė grįžti namo, eiti į prailgintos dienos grupę arba atvirkščiai – likti vienam; realių ar įsivaizduojamų žmonių ar objektų (pabaisos, uniformos, kaukės) baimė, trunkanti gerokai ilgiau nai įprasta.
14. vaiko tvirtinimas, kad tarp jo ir vyresnio žmogaus yra neįprasti, slapti, ypatingi satykiai, ypač jei jie lydimi įkalbinėjimų, viliojimų, dovanų.
15. košmarai, naktinės baimės ar kiti miego sutrikimai.
16. savidestrukcija, tokia kaip piktnaudžiavimas alkoholiu ar toksinėmis medžiagomis, narkotikais, prostitucija, savęs žalojimas, grasinimai ar bandymai nusižudyti, polinkis į visokius nelaimingus atsitikimus, bėgimas iš namų.
17. ryškūs elgesio pokyčiai: protestuojantis, ypač agresyvus ar destruktyvus elgesys, sukeliantis sunkumų bendraujant su kitais vaikais, arba atvirkščiai – perdėtai nuolankus, pataikūniškas elgesys.
18. kompulsyvus (įkyrus) melavimas ir sumaištis dėl savojo „aš“.
19. bendras nepasitikėjimas suaugusiais arba būdingas nepasitikėjimas tos pačios lyties, kaip ir prievartautojas, asmenimis, tualeto įgūdžių problemos, sąlygojančios tai, kad vaiką reikia iš naujo mokytis tualetu.
20. galimi mokslumo sutrikimai, kurie tam tikrą laiką gali nepasireikšti ir išryškėti tik vėlesnėse vystymosi stadijose.
21. regresas iki infantilaus elgesio (šlapimo nelaikymas, piršto čiulpimas, stiprus ir nenutrūkstantis verkimas, nesusijęs su kokiais nors įvykiais, dirglumo protrūkiai), arba atvirkščiai – tariamas brandus elgesys.
22. depresija, nerimas, užsidarymas savyje, fobijos.
23. blogi santykiai su bendraamžiais, savęs neįvertinimas, prasta savitvarka.
Seksualinės prievartos specifiniai požymiai:
 keistas ir įmantrus, seksualiai nuspalvintas elgesys
 nelauktai išsamios žinios apie lytinius reikalus
 vieša masturbacija
Žinia apie vaiko seksualinį tvirkinimą ar išprievartavimą gąsdina. Pirma suaugusio reakcija yra neigimas – „to negali būti“. Neigimas yra tiek mūsų, tiek visuomenės pirma reakcija – „‘to negali būti šitoje šeimoje“, „to negali būti mūsų bendruomenėje“.
Faktai rodo, kad seksualinio tvirkinimo atvejų yra –
 visų socialinių sluoksnių šeimose,
 dauguma tvirkintojų – gerai aukai pažįstami žmonės
 vaikai nėra linkę meluoti apie seksualinį tvirkinimą.
Seksualinė prievarta – tai bet koks seksualinis kontaktas su vaiku. Tai:
• Išprievartavimas arba mėginimas išprievartauti;
• Vaiko panaudojimas pornografijai;
• Lytinių organų demonstravimas;
• Atviras kalbėjimas apie seksą, norint šokiruoti vaiką ar sukelti jo susidomėjimą;
• Leidimas arba skatinimas žiūrėti sekso filmus, arba pornografinius žurnalus;
• Priekabiavimas;
• Privertimas stebėti lytinį aktą;
• Privertimas liesti kito žmogaus lytinius organus;

Seksualinės prievartos pasekmės bei jų sukumo laipsnis priklauso nuo:
• fizinės jėgos panaudojimo;
• vaiko amžiaus, emocinio ir socialinio vystymosi ypatumų;
• šeimos narių ir aplinkinių reakcija sužinojus apie prievartą;
• prievartos trukmės ir dažnumo;
• prievartos tipo: kontaktinė prievarta paliks gilesnius pėdsakus negu nekontaktinė;
• smurtininko giminystės ir emocinio artumo su vaiku (sunkiausia – incesto atvejai, kai skriaudžia būtent tas suaugęs, kuri tūrėtų globoti ir apginti; be to, vaikas gali patirti prieštaringus jausmus, tame tarpe ir meilę tėvui – prievartautojui bei baimę jo netekti).

Seksualinė prievarta sutrikdo vaiko psichinę, fizinę, lytinį brendimą, asmenybės fomavimąsi. Priklausomai nuo prievartos trukmės ir dažnumo yra skiriami trumpalaikiai ir ilgalaikiai vaikų seksualinės prievartos padariniai:

Trumpalaikės prievartos padariniai: su baiminingumu ir nerimastiningumu susiję simptomai: miego sutrikimai, somatiniai nusiskundimai, generalizuotas nerimo sutrikimas, fobinis nerimo sutrikimas.

Ilgalaikės prievartos padariniai:
• depresija ir suicidinis elgesys (dėl kaltės jausmo, nepakankamo saves vertinimo);
• bloga savikontrolė (agresyvus elgesys);
• bendravimo sunkumai;
• blogas mokymasis;
• isterijos ir desociacijos simptomai (amnezijos periodas, svajojimas, perdėtas fantazavimas);
• daugybinis asmenybės sutrikimas;
• potrauminis streso sutrikimas;
• piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis;
• valgymo sutrikimai (anoreksija, bulimija);
• ribinis asmenybės sutrikimas.
Sužinojus apie seksualinės prievartos faktą, šeimos nariai kaip ir vaikas patiria stresą. Ypatingai traumuojančiai veikia šeimą jei vaikas patiria prievartą šeimoje. Šeima tampa uždara, vengia socialinių kontaktų, ribojami socialiniai kontaktai vaikui.

SEKSUALINĖS PRIEVARTOS PADARINIAI ŠEIMAI
• Jei tai, kas įvyksta, šeima priima kaip kažkokią nuodėmę, nenori tuo dalytis, vyksta šeimos narių izoliacija, kiekvienas užsidaro savyje.
• Šeimos nariai gali jausti tas pačias emocijas kaip ir vaikas: sumišimą, baimę, pyktį, kaltę (sau ir vaikui).
• Šeimos nusiminimas dėl prievartavimo kuris gali dar labiau pažeisti vaiką. Auka gali vengti dėl to kalbėti su šeima.
• Šeimos nariai gali nežinoti, kaip kalbėti apie seksualinę prievartą. Jie gali to bijoti, tačiau nekalbėdami apie tai , jie atima iš aukos padrasinimą.
• Kartais vaikystėje šeimos nariai yra buvę praeityja buvę seksualinės prievartos aukomis ir naujas atvejis gali atnešti nemalonius prisiminimus.

Sutton C. (1999) rašo, kad vaikams patyrusiems seksualinę prievartą atsiranda:
• “sugadintos prekės” sindromas: abejojimo savimi, baimės ir nerimo mišinys.
• Kaltė: daugelis seksualinio išnaudojimo aukų jaučiasi esą atsakingi už seksualinę veiklą, nors, be abejonės, taip nėra;
• Baimė: bijo, kad yra bejėgiai;bijo, kad nesužalotų; bijo socialinės reakcijos;
• Depresija;
• Žema savigarba ir menki socialiniai įgūdžiai;
• Reprasuotas pyktis ir priešiškumas;
• Pažeistas sugebėjimas pasitykėti;
• Vaidmenų sumaištis;
• Pseudobrandumas, bet nesugebėjimas įveikti raidos užduočių;
• Nesugebėjimas pasijusti galinčiais valdyti situaciją;

KODĖL DAUGUMA VAIKŲ NEPASAKOJA APIE PRIEVARTĄ?

Patirtos prievartos atskleidimas vaikui yra skausmingas ir bauginantis įvykis. Kaip jau anksčiau minėta, vaiką gali kamuoti gėdos jausmas, baimės bei kaltės išgyvenimai. Tam, kad jis galėtų pasipasakoti artimam suaugusiam žmogui, būtini šilti, pasitikėjimu pagrįsti suaugusiojo ir vaiko santykiai. Vaikas turi žinoti, jog iškilus bet kokiems sunkumams ar neaiškumams, jis turi galimybę apie tai pasikalbėti su artimais jam žmonėmis, nesulaukdamas pasmerkimo ar bausmės.

Priežasčių, paaiškinančių tokį vaikų elgesį, yra daug:
 daugumai vaikų grasinam, kad tylėtų ir viską laikytų paslaptyje.
 Daugelis gėdinasi seksualinėm temomis kalbėti su tėvais.
 Daugelis vaikų galvoja, kad tai – jų pačių kaltė, ir kiti dėl visko kaltins juos.
 Vaikai bijo bendraamžių reakcijos – būti išjuokti, išskirti ar prarasti populiarumą.
 Berniukai jaučiasi kalti, kad nesugebėjo apsiginti. Tai, kad jie tapo prievartos aukomis, prieštarauja jų socialinio vaidmens suvokimui. Berniukai neleidžia sau jaustis priklausomais, pažeistai ar bejėgiais.
 Berniukai mano, kad seksualinę prievartą patiria tik mergaitės. Jei berniukai patyrė vyro seksualinę prievartą, jis dažnai galvoja, kad „pats prisiprašė“ arba kad kiti jį laikys homoseksualiu.
 Dauguma vaikų galvoja, kad jais niekas nepatikės.
 Vaikai nenori skaudinti suaugusiųjų
 Jie gali bandyti ginti prievartos kaltinimą, gali jį mylėti, tačiau nekęsti jo prisilietimų
 Vaikai neranda tinkamų žodžių papasakoti apie patiriamą prievartą.
 Jie gali tiesiog nežinoti, kad tai yra prievarta ir kad taip elgtis negalima.
 Kai kurie vaikai nežino, kam galėtų pasipasakoti.
 Vaikai galėjo būti auklėjami, kad „geri berniukai ir geros mergaitės“ nevartoja žodžių, apibūdinančių intymias kūno vietas ar seksualinį elgesį.
 Vaikai gali bijoti, kad bus išvadinti išdavikais, neteks artimųjų meilės.

KAIP PADĖTI VAIKUI PATYRUSIAM SEKSUALINĘ PRIEVARTĄ?

Svarbiausia bendrauti su vaiku ir kuo anksčiau pastebėti jo elgesio pokyčius. Įsiklausyti į jo šneką ir, pirmiausia,- patikėti juo. Leisti jam liūdėti, verkti, būtina suprasti jo pyktį. Žinoma, vien motina ar kitas šeimos narys nesugebės padėti. Būtina specialistų – vaikų psichiatrų, šeimos psichologų – pagalba, kadangi jos reikia ne tik vaikui, bet ir visiems šeimos nariams.

IŠVADOS

Nepilnamečių ir netgi mažamečių vaikų tvirkinimas, prievartavimas – opi problema. Kraujomaiša ir artimi jai lytiniai santykiai tarp globėjo ir augintinės gali būti ne tik, kaip daugelis manė iki šiol, asocialiose šeimose er tose, kur tėvai išsiskyrę, bet ir išoriškai respektabiliose, tvarkingose bei darniose. Didžiulė atsakomybė ir svarbus vaidmuo tenka motinai. Dažniausiai ji pati to tiesiog nemato, kad dukra kenčia, kad pasikeitė elgesys. Dažniausiai motinos labiau linkusios patikėti, kad dukrą gali tvirkinti tikrasis tėvas, o ne patėvis. Mergaitės tarsi nujausdamos tokia motinų reakciją užsisklendžia savyje, bijo prasitarti, manydamos, kad jomis nepatikės. Kuo anksčiau vaikas patiria prievartą, tuo didesnė žala padaroma jo asmenybei. Vaikui tokia patirtis per daug skausminga ir gąsdinanti, ji išstumiama į pasąmonę, nes vaiko psichika per silpna priimti.

Leave a Comment