Aha, kalbu apie meilę.. Apibūdinti šį fenomeną žodžių nepakanka, kad ir kiek jų susakytumėme… Koks gi galėtų būti meilės ir vartotojiškumo santykis? Tiesa pasakius, tarp tikros meilės ir vartotojiškumo santykis yra labai paviršutiniškas ir beveik nematomas. Tikrai meilei nebūdingos tos vartotojiškos savybės: nuolatinis kažko stygius, noras gauti vis daugiau ir daugiau, noras vartoti… Tikroji meilė visų pirma yra buvimas su žmogumi, šiltas, nuoširdus, atviras iki pačio žmogiškojo vidaus.Norėčiau pakalbėti apie kitokios meilės apraiškas – meilės-nemeilės; t.y., paviršutiniškos, nepastovios, nuolat besikeičiančios. O taipogi glaudžiai susijusios su fizine trauka ir siekiu patenkinti gyvuliškus instinktus… Nepatinka kažkaip viskas, ką čia rašau.. Paprasčiausiai matau, jog aplink ir net manyje meilė (ta netikroji) ima virsti absurdiškai vartotojišku dalyku… Aplink tik paviršutiniški santykiai, nebėra tikrumo… Sunku surast kažką nuoširdaus, nepaslėpto po kasdienine-eiline kauke.. Sunku pamatyti tokį žmogų, koks jis iš tikrųjų yra.. Beveik nebeįmanoma susikalbėti su pačiu savimi ir suprasti ko gi tu pats nori, trokšti, myli… Populiaru mylėti visus.. Keisti partnerius (-es) kaip kojines, gal taip turi būti, gal aš tik pernelyg senamadiškai žiūriu į dabartį, į šiuolaikiškus dalykus, šiuolaikybę? O iš tikrųjų tai noriu rasti.. Rasti kažką tikro ir neapsimestinio: visų pirma savyje ir tik po to kitame žmoguje. Iš tikrųjų tai aš labai jus visus myliu.. :*· Meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose. Aristotelis · Meilė nuteikia kaip Saulės spindulys po lietaus. Šekspyras · Meilė mus moko ne žavėtis vienas kitu, o abiem žiūrėti ta pačia kryptimi. Antuanas Saint-Exupery · Geriau mylėti ir prarasti, nei visai nemylėti. Augustinas
· Už tai, kad žonės myli, gravitacija nėra kalta. Albertas Einšteinas · Viskas, ką žinau apie meilę yra tai, kad ji yra. Emily Dikenson. · Manoji naktis tapo aušra – tavo dėka. Ibn Abbad · Meilė regi širdimi ir todėl sparnuoti meilės angliukai užsimerkę. Šekspyras. · Meilė parodo, kiek daug didžių dalykų prarandama. Bet jei nemylite, tai visai nesvarbu, kas dar yra – visa to vis tiek nebus pakankama. Ann Landers · Meilė yra nenumaldomas troškimas būti nenumaldomai trokštamu. Roberas Frostas. · Siekti meilės yra puiku, tačiau pavergti nepasiekiamą dar puikiau. Šekspyras. · Aš stebiuos džiaugsmuos panirusKoks saldus tos meilės vaisius. · Meilės tėkmė niekada nebūna rami. Šekspyras. · Meilužis, o ne meilė sudaužo tau širdį. · Sunku būti vienam, dar sunkiau – mylėti, tačiau sunkiausia – mylėti ir vėl likti vienišu. · Tol nepajunti meilės, kol ji nepasitraukia. · Sugundyk mano protą ir gausi kūną. Atverk mano sielą ir būsiu tavo amžinai. · Sakoma, kad tikri draugai vaikšto susikibę rankomis. Tačiau tikram draugui nereikia rankos, nes jis žino, kad ji visada bus ten. · Kartais vienas turi mirti, kad kitas galėtų gyventi; likti vienišas ir šluostyti ašaras pažinęs džiaugsmo skonį. · Jei nori būti mylimas – mylėk. Seneka. · Atimkite iš mūsų meilę ir žemė taps kapu. Robertas Brauningas. · Meilė morali ir be vedybų, tačiau nėra moralu vedybos be meilės. Ellen Key. · Meilės laišką rašai nežinodamas, ką jame pasakysi, o užbaigi – nežinodamas, ką pasakei. Žanas Žakas Ruso · Mylėti – tai regėti miražus, kurių nemato kiti. Francois Mauriac · Svarbiausia meilėje – išklausyti. Paulius Tilichas · Nepatyrusi meilė sako: myliu, nes man tavęs reikia. Patyrusi meilė sako: reikia tavęs, nes myliu. Erichas Fromas · Geriausia mylėti su protu. Tačiau beprotiškai mylėti geriau nei nemylėti visai. Thacheray · Didžiausias vyro trokštamas dalykas šiame pasaulyje yra moters širdis. · Meilė nepriverčia suktis pasaulio. Ji tai, dėl ko sukasi pasaulis. Franklinas Džonsas · Vienas žodis atsveria gyvenimą ir kančias jame. Tas žodis – meilė. Sofoklis · Meilė leidžia nubudus skrajoti sapnuose. · Pirmąkart susitikus rūpėjo kaip tau patikti; tada, kaip priversti pamilti, o dabar – kaip neprarasti tavęs. · Meilė akla, nes myli širdimi. · Netekėk už to, su kuriuo norėtum gyventi. Tekėk už to, be kurio negali gyventi. · Tu lieti kaip niekas kitas. Tavo prisilietimas – meilė. Meilė kaip rožė. Ji graži, tačiau badosi. O skirtumas tas, kad meilė gali žydėti amžinai, o rožė – ne. ..o dieve, koks keistas ir nenuspejamas gyvenimas…tu gyveni su zmogum, manai kad ji pazisti…taip pat ir save.Esi iskaudinta, isduota, nesuprasta..ko nori is mylimo gyvenime.Darai viska, kad nusikratytum praeitim..veji is namu..sakai kad nemyli jo…tegu jis eina tolyn, neatsigrezia….”nemyliu taves, nemyliu taves, nekenciu taves!!!”tu sauki jam i veida..”iseik iseik!!”…jis verkia..”suteik man dar viena sansa..myliu tave kaip niekad neesu mylejes..neatsispiri ir vel jis tavo namuose..vel tavo sirdyje…ir taip 3metus….pagaliau, pagaliau siandien jis isejo nusipirko buta ir isejo…isejo…pries dvi savaites verke, kad niekad negales gyvent be taves…pries savaite pasake, kad turi kita…taip, as zinau, kad jis daug kentejo..per mane..geriause drauge sako..juk jeigu jis butu geras vyras buves, tu jo nevytum…taip ji teisi….bet sirdis neturi ausu..ji neturi akiu..ji neturi proto…ji tik jausminga..Pries kelias dienas tu suzinai jos telefona..paskambini..jos balsas prilygsta zaibui…eini apsipirkti..negirdi nematai..zeme slysta is po koju..kur as? kas as?kodel as?..tik klausimai galvoje..nieko nelaukus tu sedi i masina…tiesus kelias pas ji i darba…Meile, tark dar karta viena..”vis dar tave myliu..tu vienintele..ateik pas mane..meile”..jis arogantiskas..pasiputes..tu vaziuoji i miska..i senus kapus ir verki..verki balsu.. verki…kaltini save..kaltini kaltini…Siandien jis isejo..verki…ateina drauge…vykstat i kavine…daug sneki..kalba liejasi liejasi liejasi…druge tave palaiko..ji isgyveno ta pati…Pabaiga..tu zinai kur jo butas, kur jo langai…pastatai masina toliau..susisupi i palta ir eini po langais..saligatviu arciau jo..langu..arciau jo…arciau savo meiles..Pakeli akis o dieve…jis balkone ruko..salia ji..meiliai prisiglaudusi..tikriausiai jis tave pamato..bet..viduj ten giliai kazkas truko..mire..Galas..praeini..pajunti, kad stovi..kad tave svelniai bet stipriai suspaudus tavo drauge..klause”ar parvairuosi”tu juokiesi isteriskai juokiesi “nekianciu nekianciu…nekianciu…pyktis..man pades tik pyktis..” Sirdis gniauziasi, rieciasi..sukasi…atrodo tempdama paskui save..visas gyslas…viska…cia ji pleciasi, dideja…atrodo islys per gerkle…parvaziuoji namo…nori vemti…purto saltis…mama ruosia karsta arbata…tu panasi i vaiduokli…kuris cia kvatojasi, cia verkia…uzmerki akis…matai silueta…Stovi aukstas lieknas vyras..salia smulkute glaudziai prisiglaudusi moteris…dalis taves mirsta..su ta dalim ir tas zmogus…salta..raminantys lasai…protas sako..”jis to nevertas, ar atmeni..kad jis gerdavo..kad jis nesirupino serganciu vaiku…ar namie yra maisto..jam rupejo tik keliones, trunkancios menesius…Bet tik dabar tu supranti..kad myli ji kaip ir mylejai..kad jis tau brangus…kad tu nori jo..kaip vyro, kaip zmogaus…tik niekaip nerandi atsakymo..uz ka?..sakai..ji nebus uz tave grazesne..ji nebus uz tave patrauklesne..seksualesne..nes tu puikiai suvoki..kad tavo isvaizda traukia vyrus,tavo melynos akys apsuptos tamsiu ilgu blakstienu…tavo ilgi medaus spalvos garbanoti plaukai..keli papildomi kilogramai daro tavo figura dar moteriskesne…jis sake..ji juodaplauke rudaake…mazute…..Dieve…bet sirdis taip toli nuo proto…jauti, kaip ji vel gniauziasi..i kumsti…matai silueta…..smilkstancia cigarete…nori jo nematyti daugiau niekada, bet deja jus turit dukra..jis ja lankys..tu turesi ji sutikti..atleiskit uz nerisluma…sirdis neturi smegenu..ji turi tik jausmus…ji jausminga…ja gelia… Visada maniau, kad meile tai jausmas kai tu nori buti su mylimu zmogumi, nori jausti ji salia…bet ar tikrai meile mes vadiname tik tai?Gal meilei visiskai sito nereikia?Gal tikroji meile nieko nereikalauja ir nieko nepraso.Jei tikrai myli – tau nesvarbu ar esi su mylimu zmogumi ar be jo.Paprasciausiai tu myli ir esi laiminga.Gal taves ir nesildo mylimas zmogus,bet tave sildo tas siltas jausmas tavo shirduteje.As irgi myliu ir zinau ka reiskia kai ir tu esi mylima…tai nepaprastas jausmas.Bet mano mylimas vaikinas mane neseniai paliko ir tada as maniau, kad mirsiu jei nepatysiu jo nuostabiu rudu akiu,jei mano lupos nelies jo lupu, jei niekada nebejausiu jo prisilietimo, jo kvepavimo salia.Bet jau praejo keli menesiai ir as supratau,kad tikrai meilei nevisada to reikia – manau uztenka to jausmo o ne kazkokiu tam tikru meiles israisku – apkabinimas ir t.t. Tas zodis “meile” yra per daznai tariamas musu lupose – jis praranda savo verte..Dabar myliu bet esu laiminga net nebudama su mylimu zmogumi.Zinoma as nesakau,kad siuo metu nenoreciau prisiglausti prie kazko silto..girdeti jo sirdutes plakimo,matyti jo zvilgsni, girdeti nuostabu garsa 🙂 Bet visada vakarais kada dazniausiai buna liudna as uzmiegu apsikabinusi maza pliusini meskiuka,o savo rupescius issakau savo mazam kaciukui,kuris niekada nesupras ka reiskia myleti…Nuostabu yra tureti toki drauga 🙂 As dziaugiuosi gyvenimu ir priimu ji toki koks jis yra, juk nepakeisi savo likimo – gal man lemta buti toli nuo mylimo zmogaus.Kartais viskas turi buti kitaip negu nori – juk kai danguje pilna debesu ju nenupusi kad pamatytum zvaigzdes.Mylekite net tada kai jusu meile neturi atsako..mylekite nes tikra meile nugali visas kliutis, visus gyvenimo isbandymus.Branginkite tai ka turite dabar – tai yra didziausias jusu turtas…..SeKmEs!!!!!!!! Persikelis 2002 m. rugpjūčio 10 d., šeštadienis, 20:05:59Netiesa, kad meiles nera… jei taip manai turbut jos dar paprasciausiai nesutikai… Bet JI ateis… JI tikrai ateis. gal net tada, kai jau JOS nebelauksi, nebetikesi, gal jau net nebenoresi, kad JI ateitu… Bet jai visada tas pats, jai nesvarbu ar tu sergi ar tau reikia kur nors isvykt ar svarbus egzaminas ant nosies. Meilei tai visai nesvarbu: ji papsasciausiai ateina ir gali net nesistengti jos isprasyti, ar piktuoju isvaryti kaip nepageidaujama kaimyne. Gali maldaut, kad ji tave paliktu, gali verkt, gali isterikuot – nepades… Pabegti nuo jos irgi beprasmiska, ji persekios tave visur, kiekvienam pasaulio kampelyj.Bet ir nereikia stengtis ja atsikratyti – juk tai vienintelis jausmas kuris tave susildo ir salciausia nakti, kuris parodo kelia aklam, kuris vercia tave judeti, veikti, tobuleti, kuris paprasciausiai yra VISKAS. Neimanoma myleti truputi, neimanoma myleti tam tikra laika, neimanoma myeti keleto zmoniu. Jei myli tai myli tai myli visa savo siela – kiekviena tavo mintis, kiekvienas tavo istartas sakinys, gal ir ne tiesiogiai bet pasamoneje susijes su tuo zmogumi. Mylimas zmogus yra toks brangus, toks reikalingas – juk jei ji myli tai myli ne tik jo akis, rankas, ar placia krutine – jei myli tai myli kiekviena jo dalelyte, kiekviena lastele… Neteisinga net sakyti, kad meile amzina, nes zodis “amzina” jau apibreztas laiko tarpas ir baisu kad tas amzinumas irgi turi pabaiga – meile yra begalo, be pabaigos. Tai lyg uzdaras ratas i kuri iejus jau niekad neiseisi… Todel ir mylimasis gali buti tik vienas, nes jei ji myli tu neistruksi is meiles rato kuriame jus abu sukates ir ten liksit visam laikui… Nereikia bijoti pakliuti i ta MEILES RATA – nors jis ir vienintelis, bet kiekvienas jo apsisukimas vis naujas, vis kitoks… Padovanok savo MEILE ir pakvieskit isrinktaji i MEILES RATA! florena 2002 m. birželio 22 d., šeštadienis, 17:43:05O kaip norėčiau aš kam norsAtskleisti savo vidųParodyt jam tai,ką jaučiuPriimti jo paguodą.Kur tu esi,brangusis mano prince?Ar atjosi pas mane baltu žirgu?Ar tai tik sapnasar svajonėsNežino niekas tik tai tu.Esi kažkur,kur-nežinau,Bet esi mano,tai žinauTu lauki kaip ir aš tos valandos,Kai susitiks tik mūsų akys…Koks tu esi?Kaip gyveni?Ir daug kitų dalykųMan rūpi jau dabar,Kai aš esu jaunas daigelis,Kuris priklauso tau…O mylimas,brangus tu manoSvajonių nuostabusis princeGreičiau greičiau mes būkime kartuGreičiau mane kely sutikiAš noriu jausti tavo meilės alkįAš noriu jaust tavo alsavimą ir tuMan būtum vienas šiam pasaulyAr tai ne nuostabu…Norėčiau,kad tai truktų amžinaiBetMeilė- tai peilis giliai žaizdojeMeilė- tai stiklas suspaustas delneMeilė- tai neužgesinta ugnisMeilė- tai tavo anxtyva mirtisMeilė- tai lūpdažio ženklas veideMeilė- tai kraujas palikęs ryteMeilė- tai tavo pilka dabartisMeilė- tai vakar diena ir naktisMeilė- tai žodžiai kaip niekad šaltiMeilė- apynasriai tau užsegtiMeilė- tai sąžinė tavo juodaMeilė- tai budelio rankoj galvaMeilė- tai žmonės pavirtę vilkaisMeilė- tai adatos tau po nagaisMeilė- tai karstas užpiltas žemeMeilė- tai tavo vieta pragareMeilė- tai mūsų darbai purviniMeilė- tai vardas kurio neturiMeilė- tai stambios kupiūros delneMeilė- tai kaulas šunies gerklėjeMeilė- tai tiesūs elektros laidaiMeilė- tai paukštis įstrigęs tenaiMeilė- tai viskas ko nebeturiMeilė- tai viskas ką gauti gali… /FOJE…deja…tai tik svajonė… Kas tai yra meilė? Gal kančios, gal romanas, o gal ašaros? Ne, tikroji meilė – tai pats gražiausias piešinys, tai pati gražiausia gėlė, tai pati ryškiausia žvaigždė, kuri niekada nepaliauja degti. Meilė – tai perlas, tai ateitis, pats gražiausias dalykas, ką vienas žmogus gali dovanoti kitam. Kada prasideda ir kada pasibaigia meilė? Niekas negali pasakyti. Gal ji ateina su padovanota gėle, su rankos paspaudimu, su prabėgomis mestu karštu žvilgsniu ar šypsena. Gal kaitrią vasaros dieną ji nunoksta, kaip sultingas vaisius. O gal ūkanotą rudens dieną, kai gyvybė aplinkui apmiršta, meilė gimsta ir virpuliu žadina širdį. Arba ūmai atsiranda šaltą žiemos naktį ant slenksčio. Kiekvienam ji ateina sava valanda.Meilei nėra nurodymų. Kiekvienas ją pergyvena ir supranta kitaip. Ji nepakartojama, kaip nepakartojamos žmogaus akys ar nepakartojama šypsena. Meilės nesulaikysi, ji neklauso proto balso ir neleidžia bet kam kištis į savo paslaptis. Su neįveikiama jėga ji traukia žmones vieną prie kito ir sujungia juos.Meilė turi savo simbolį – bučinį, ir savo įstatymą – ištikimybę. Visą gyvenimą žmogus ieško laimingos egzistencijos pamatų, tačiau įgyvendinus ilgai puoselėtą mintį, ji tampa nebe tokia reikšminga. Dažnai sakoma, jog didžiausia nelaimė yra žmogaus svajonė apie laimę. Gyvenimas įgauna prasmę, kai žmogus žino, dėl ko gyvena ir kaip norėtų gyventi. Laimė – tai ne vien tikslas, o ėjimas į jį. Tai visuminis gyvenimo pilnatvės džiaugsmas, harmonija su pasauliu. Antra vertus, žmonės nėra apsaugoti nuolatinės laimės jausmu. Juos kartkartėmis aplanko kentėjimai, nusivylimai, kurie atveria sąmonės akis, padidina norą nugalėti sunkumus, suvokiant neišvengiamumo ir laikinumo būtybę. Tai visatos pamokos, jas reikia priimti atvira širdimi ir laisva valia. Kokios svarbiausios laimingojo savybės? Geranoriškumas, kantrybė, atsakomybė, sąžiningumas, optimizmas. Turėdamas tai, laimingasis tarsi magnetizuoja kitus, o šie užsikrečia tokiais jo bruožais. Laimingieji nesigraužia, nekankina kitų savo nepagrįstais norais, koncentruojasi prie esminių dalykų, aplinkoje sugeba įžvelgti pagrindines jungtis, t.y. sugeba džiaugtis kiekviena akimirka, jos grožiu. Tikrąja laime mes galime džiaugtis tik tada, kai ji iškovojama savo jėgomis ir kai įdedamas tam tikras įdirbis. Dirbdamas žmogus tarsi ištirpsta, atsidurdamas meditacijos būsenoje. Tada išnyksta laikas, erdvė. Susidorojimas su darbais kelia žmogaus savigarbą, pasitikėjimą savo jėgomis. Laimės kūdikiai savo darbuose sugeba išlikti laisvi, nes jie gerai nujaučia, kad per daug ilgas, alinantis darbas atima jų gyvybingumą, todėl jie žino, kaip pailsėti, kiek reikia skirti laiko atsipalaidavimui, svajonėms. Laimė yra balansavimas tarp poreikių ir galimybių. Svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą. Laimingi žmonės net mažose smulkmenose atranda džiugesį, o šis savo ruožtu suteikia energijos. Laimingieji yra realistai, jie moka sujungti trumpalaikius interesus į visumą. Jie komunikabilūs, bet nepuola į artimus ryšius su bet kuo, tačiau su jiems dvasia artimais žmonėmis būna nuoširdūs, paslaugūs, atsidavę. Taigi laimė yra čia pat, mumyse: jei mes elgsimės taip, lyg būtume laimingi, tokie iš tikrųjų ir būsime. Mes turėsime tai, į ką įtikėsime, realiai įvertindami savo jėgas. Niekas negali sugadinti mūsų gyvenimo, tik mes patys. Gyvenimą ir likimą suformuoja mūsų pačių mintys, sprendimai, veiksmai. Mes esame savo likimo kalviai. Kiekvienas, paklaustas, kas yra žmogaus buvimo pasaulyje varomoji jėga, atsakytų – meilė. Bet čia reikėtų įsisąmoninti, kad mylintysis turi turėti prigimtinę širdies šilumą, sveiką nuojautą, gerą valią. Jis turi mokėti gerbti savo meilės objektą ir jam atsiduoti visa esybe, jis turi degti kūrybine veikla ir ją priimti širdimi. Meilės turinyje glūdinti energija, siekiant vis didesnio tobulėjimo, padeda augti dvasiai. Žmogaus aplinką aktualiai ir potencialiai sudaro fizinis, gamtinis, dvasinis gėris, todėl meilė yra ne kas kita, kaip šių gėrių savyje palaikymas, ugdymas. Mylintis žmogus kaip žydintis medis puošia save, skleidžia šviesias, malonias vibracijas, kad ir kitiems esantiesiems šalia tampa gera ir ramu. Tikroji meilė yra tokia patvari, kad pranoksta pačią mirtį. Ji nėra nei pramoga, nei laiko praleidimas. Tai aukščiausia egzistencijos forma, suteikianti laimę, tai kaitriausia, ryškiausia Dievo dvasia, neįtikėtinai gausi kosminė energija. Meilė yra palaimos ir kančios koncentracija, mylėti ir būti mylimam – tai sugebėti turėti tokį būvį, kuris panašus į harmonijos kupiną dievišką rimtį ir draugia kaitriausią ugnies degimo procesą. Žmoguje glūdi jo paties sfera. Jam duota galimybė rinktis šimtus variantų, kurie sukuria vienokią ar kitokią lemtį. Rytų filosofijoje tai vadinama karmos dėsniu. Atrasti save – vadinasi, įprasminti save lemtyje, prarasti save – nutraukti ryšį su pačiu savimi. Žmogus išgyvena tam tikrus ciklus, padedančius suvokti jo veikimo taktiką ir galimybes. Įgydamas įgūdžių, jis ima įprasminti jam skirtą laiką. Būti pajuntant gyvenimo pilnatvę ir išgyvenant netektis ir atradimus, viltį ir neviltį. Buvimas čia ir dabar yra ne kas kita kaip mokykla, kur kartkartėmis reikia laikyti egzaminą. Išlaikai, eini aukštyn evoliucijos kalno link, neišlaikai, lieki toje pačioje vietoje arba nusiriti žemyn kaip tas paspirtas akmenėlis. Sakoma, kad pats tikriausias žmogus yra savo mirties akivaizdoje. Atsidūręs ant nežinomybės ribos, jis tampa toks, koks yra ir koks buvo. Vienas keikdamas savo lemtį ir nelaimingą gyvenimą, kitas – ramiai, santūriai, nes atliko viską, ką galėjo atlikti. Prasmės suvokimas – tai pasitenkinimo gyvenimu pojūtis (darbu, santuoka, vaikais, aplinkiniais žmonėmis, pačiu savimi), tai malonių emocijų dominavimas ir teigiamas požiūris į kasdienius įvykius. Žmogus, neturėdamas valios, ryžto, užsispyrimo, nepasiekia tikslo, nematomo gyvenimo prasmės. O prasmė pasiekiama per tam tikrą vidinę įtampą. Gyvenime stebuklų nėra, pats didžiausias stebuklas ir yra gyvenimas, kuriame glūdi laimė, meilė ir prasmė.