MEILĖ. E.Fromas

Meilė

ĖRICHAS FROMAS

Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos;
žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus
banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima
mokytis.

Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės
uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu
mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu.
Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai
– tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė
padėtis. Kitas, paprastai nnaudojamas moterų, tai siekti patrauklumo,
rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu
naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu
pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra
tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti
draugų ir daryti įtaką žmonėms”. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros
žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio
potraukio mišinys.

Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra
įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonės
galvoja, kaad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo
meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis,
glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų – tai labai pakitęs
dvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės
Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė p

paprastai
nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų
priežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjų
giminaičių arba piršlio, arba ir be jokių tarpininkų pagalbos; tai rėmėsi
visuomeniniu susitarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų.
Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo
romantiškoji meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors
konvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško “romantinės
meilės”, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis
naujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę,
palyginus su funkcijos reikšme.

Su šiuo faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingas
požymis. Visa mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiems pusėms
naudingų mainų idėjos. Dabartinio žmogaus laimės išraiška – tai virpulys,
kuri jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, ką
gali – grynais ar išsimokėtinai. Jis (arba ji) ir į žmones žiūri taip pat.
Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai – tai
apdovanojimas, kurio jie siekia. “Patrauklus” – paprastai reiškia puikų
komplektą savybių, kurios yra populiarios ir turi paklausą asmenybių
rinkoje. Kas daro asmenį ypač patrauklų, priklauso nuo to laiko mados ir
fizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma
gerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina; šiandien mada reikalauja
daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir
dvidešimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas –
šiandien, kad būtų patrauklus, jis privalo būti socialus ir tolerantiškas.
Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su tokiomis
žmogiškomis savybėmis,
kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagal
galimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl
savo socialinės vertės ir tuo pačiu metu turėtų norėti manęs dėl mano
akivaizdžių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienas
kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų
pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingą
vaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje,
kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė
savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos
pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Trečioji klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypi
tame, kad neskiriamas pradinis “įsimylėjimo” išgyvenimas ir pastovaus
buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mes
esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę
kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių ir
labiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabu
tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigus
intymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinis
potraukis ir suartėjimas. Aišku, šitokia meilė dėl pačios savo prigimties
negali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas kitą, jų
intymūs santykiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusis
antagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvo
likę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pr
radžių jie dar viso to nežinojo:
tikrovėje jie savo susižavėjimą, savo “proto praradimą” vienas dėl kito
palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.

Šis santykis – kad nieko nėra lengvesnio už meilę – tebelieka
vyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys.
Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis
milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė.
Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti
savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai
atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra
tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti
toliau meilės reikšmės studijas.

Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra
menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat
ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos,
tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.

Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?

Bet kurio meno mokymosi procesas galėtų būti santykinai padalytas į dvi
dalis: viena – teorijos įsisavinimas, kita – praktikos įvaldymas. Jei aš
noriu išmokti medicinos meno, privalau viską žinoti apie žmogaus kūną ir
apie įvairiausias ligas. Kai jau turiu visas tas teorines žinias, aš, be
abejo, esu kompetentingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio meno
meistru tik po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios ir
praktiniai rezultatai susilydys m
mano intuicijoje – bet kurio meninio
meistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir
trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas – tai
meistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Tai
neabejotinai teisinga muzikoje, medicinoje, audime – ir meilėje. Galbūt čia
ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip retai mokosi
šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai
įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už
meilę – sėkmė, garbė, pinigai, valdžia, – beveik visa mūsų energija
eikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos beveik nebelieka mokytis
meilės.

Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar
prestižas, o meilė, kuri naudinga “tik” sielai, šiuolaikine prasme atrodo
visai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų?
Tačiau kaip bebūtų, toliau aptarsime ir analizuosime meilės meną:
pirmiausia aptarsiu teorinius klausimus – tai sudarys didesniąją knygos
dalį, po to – meilės praktiką – tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apie
bet kokią praktiką.
Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos
samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose,
jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o
žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia
žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš
instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas – nors niekados iš
jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, – ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo
gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus – pirminių sąsajų su gamta – jis
nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais
kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo
protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai
prarastos prieš žmogiškosios.

Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis
tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti
instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti
tikras tik dėl to, kas jau praėjo, – ateityje tikra tiktai viena – mirtis.

Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis
turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities
galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo
gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs
prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma
jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos
ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją
nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio
kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su
išoriniu pasauliu.

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo
šaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudoti
savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas
aktyviai veikti pasaulį – daiktus ir žmones – tai reiškia, kad pasaulis
gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas
yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus.
Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomą
ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo “gėrio ir blogio pažinimo
medžio” vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra
laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš
pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, –
pamatė, kad “jie yra nuogi, – ir jie susigėdo”. Kažin ar mes sutiksime, kad
toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo
amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums
pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar
taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes
prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris
suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo
skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo
skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito
(tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs
ją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, –
tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis.

Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą,
išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į
beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai
atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl,
kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.

Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą
patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo
individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas
iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto
valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui,
Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui.
Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios
situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į
klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis
pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu,
menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug – žmonių
istorija yra jų metraštis – jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes
nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius
atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių
kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija – tai tokių
skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.

Tam tikru mastu atsakymai priklauso nuo individo pasiekto individuacijos
laipsnio. Kūdikio Aš-iškumas yra labai mažai išsivystęs; jis vis dar
jaučiasi esąs motinos dalis, nejaučia atskirtumo, kol šalia yra motina. Jis
nesijaučia vienišas, kai šalia yra motinos kūnas, jos krūtis, jos oda. Kai
vaikas išsiugdo savo atskirtumo ir individualybės jausmą, jam nustoja būti
reikalingas motinos fizinis artumas, atsiranda poreikis įveikti atskirtumą
kitais būdais.

Panašu, kad žmonių giminė savo kūdikystėje dar jautė vienybę su gamta.
Žemė, gyvuliai, augalai buvo ir žmogaus pasaulis. Jis tapatino save su
gyvuliais ir tai išreiškė dėvėdamas gyvulių kaukes, garbindamas toteminį
gyvulį ar gyvulį-dievą. Bet juo labiau žmonija vadavosi nuo šių pirminių
ryšių, juo labiau atskyrė save nuo gamtos pasaulio, tuo intensyvesnis
darėsi poreikis ieškoti naujų būdų išsivaduoti nuo atskirtumo.

Vienas iš tokių būdų slypi visų rūšių orgiastinėse būsenose. Tai gali
būti paties žmogaus ar narkotikų dėka susikurtas transas. Ryškus tokio tipo
transo pavyzdys gali būti daugelis primityvių genčių ritualų. Laikinoje
egzaltacijos būsenoje išorinis pasaulis išnyksta, podraug išnyksta ir
atskirtumo jausmas. Kadangi šie ritualai atliekami bendrai, prisideda
vienybės su grupe išgyvenimas, kuris daro šį būdą dar veiksmingesnį. Jam
artimas ir dažnai su šia orgiastine būsena painiojamas seksualinis
išgyvenimas. Seksualinis orgazmas gali sukelti būseną, panašią į transą ar
tam tikrų narkotikų efektą. Daugelio pirmykščių ritualų sudėtinė dalis buvo
bendrų seksualinių orgijų paprotys. Atrodo, kad po orgijų žmogus gali kurį
laiką gyventi ne taip labai kentėdamas dėl savo atskirtumo. Ilgainiui
nerimo įtampa auga, ir ji vėl slopinama kartojant ritualus.

Kol šios orgijos yra įprastas bendro genties gyvenimo reiškinys, jos
nekelia nerimo ar kaltės jausmo. Taip elgtis atrodo teisinga ir netgi
vertinga, nes taip daro visi, genties gydytojo ar dvasininko skatinami;
taigi čia lyg ir nėra jokios priežasties jausti savo kaltę ar gėdą. Visai
kas kita, kai tą patį sprendimą pasirenka individas, gyvenantis kultūroje,
kur tai jau atmesta. Neorgiastinėse kultūrose pavieniai individai renkasi
alkoholizmą ir narkomaniją. Kadangi visuomenė nepalaiko tokio elgesio, jie
jaučia savo kaltę ir sąžinės graužimą, stengiasi gelbėtis nuo jų alkoholio
ir narkotikų svaigulyje, tačiau išgyvena kaskart didėjantį vienišumą, kuris
verčia vis dažniau grįžti prie orgiastinio atsipalaidavimo. Mažai kuo nuo
pastarojo skiriasi seksualinio orgazmo būdas. Tai yra tam tikra ir įprasta
vienatvės įveikimo forma, šioks toks žmogaus izoliuotumo problemos
sprendimas. Jei individas nėra įveikęs atskirtumo jausmo kitaip,
seksualinio orgazmo poreikis daro jį panašų į alkoholiką ir narkomaną. Tai
virsta desperatiškomis pastangomis atsikratyti nerimo, kurį gimdo vienatvė,
bet atskirtumo jausmas vis stiprėja, kadangi seksualinis aktas be meilės
prarają tarp dviejų žmonių pašalina tik akimirkai.

Visoms orgiastinio ryšio formoms būdingos trys savybės: jos būna
intensyvios, netgi aistringos; jos apima visą asmenybę – jos protą ir kūną;
yra laikinos ir vis pasikartoja. Visiškai priešingi dalykai ryškėja toje
sąryšio formoje, kurią dažniausiai žmogus ryžtasi pasirinkti (ir praeityje,
ir dabar) – vienybėje, pagrįstoje prisitaikymu (konformizmu) prie grupės,
jos papročių, veiklos ir tikėjimo. Čia mes taip pat susiduriame su tam
tikra raida.

Primityvioje visuomenėje grupė yra maža; ji susideda iš žmonių, kuriuos
vienija kraujas ir žemės bendrumas. Besivystant kultūrai, grupės didėja;
ilgainiui tai tampa didelės valstybės pilietybe, bažnyčios naryste. Net ir
skurdžius romėnas jautėsi išdidus, kad galėjo pasakyti “civis romanus sum”,
Roma ir Imperija buvo jo šeima, jo namai, jo pasaulis. Taip pat yra ir
dabartinėje Vakarų visuomenėje, ryšys su grupe tampa vyraujančiu būdu
įveikti savo atskirtumą. Tai yra ryšys, kuriame individo savastis tarsi
išnyksta ir kurio tikslas – priklausyti miniai. Jei aš esu kaip ir
kiekvienas kitas, jei neturiu jausmų ir minčių, kurie mane išskirtų, jei
laikausi įprastų grupėje papročių, apsirengimo, idėjų, aš esu išgelbėtas
nuo gąsdinančio vienatvės jausmo. Diktatoriškos sistemos, skiepydamos
konformizmą, naudoja grasinimus ir terorą, demokratinės šalys – įtikinėjimą
ir propagandą. Čia iš tiesų slypi didelis skirtumas tarp tų dviejų sistemų.
Demokratijoje dar galima būti nonkonformistu, jie nėra visiškai išnykę.
Totalitarinėse sistemose paklusti atsisako tik vienas kitas nepaprastas
herojus ar kankinys. Nepaisant šio skirtumo, demokratinėje visuomenėje
konformizmo mastas nepaprastai didelis. Priežastis glūdi tame, kad ieškant
atsako į klausimą, koks turi būti tavo santykis su pasauliu, ir nerandant
geresnio, tokiu atsaku tampa minios konformizmas. Baimę išsiskirti, likti
šalia minios gali suprast tik tas, kas suvokia visą poreikio nebūti
atsiskyrėliu gelmę. Kartais ši nonkonformizmo baimė virsta praktinių
pavojų, kurie galėtų grėsti nonkonformistui, baime. Bet iš tiesų žmonės net
ir Vakarų demokratijoje konformizmo nori kur kas labiau, negu iš tikrųjų
yra verčiami būti konformistais.

Daugelis žmonių nė nesuvokia poreikio būti konformistu. Jie guodžiasi
iliuzija, kad gyvena pagal savo pačių idėjas ir polinkius, kad yra
individualistai, kad jų nuomonė – tai jų pačių galvosenos rezultatas, tik
taip jau atsitiko, kad tos jų idėjos sutapo su daugumos idėjomis. Šis
sutapimas – puikiausias įrodymas, kad “jų” idėjos teisingos. Kadangi vis
dėlto esama tokio poreikio – turėti bent šiek tiek individualumo, šis
poreikis patenkinamas pabrėžiant kai kuriuos skirtumus: inicialai ant
krepšio ar megztinio, ekslibris ant banko pranešimo, priklausymas
respublikonų priešininkams demokratams elkams ar šrineriams – kurie tampa
individo išskirtinumo išraiška. Reklaminiai šūkiai rodo patetišką poreikį
išsiskirti, nors iš tikrųjų vargu ar čia to esama.

Ši vis stiprėjanti tendencija šalinti skirtumus yra glaudžiai susijusi
su lygybės samprata ir jos išgyvenimu labiausiai išvystytose industrinėse
šalyse. Lygybė religiniame kontekste reiškia, kad mes visi esame Dievo
vaikai, kad visi mes esame tos pačios dieviškos substancijos, taigi šia
prasme visi vienodi. Tai taip pat reiškia, kad individo savitumas turi būti
gerbiamas, nes, jeigu tai tiesa, kad mes visi esame tokie patys, tai tiesa
turi būti ir tai, kad kiekvienas iš mūsų yra unikali esybė, savitas
kosmosas. Toks įsitikinimas dėl individo unikalumo yra išsakytas Talmude:
“Išgelbėti vienatinį gyvenimą tolygu išgelbėti pasaulį, lygiai kaip
sugriauti vienatinį gyvenimą yra tas pats, kaip sugriauti visą pasaulį”.
Lygybė, kaip individualybės išsivystymo sąlyga, buvo Vakarų švietėjų
koncepcijos esmė. Tai reiškė (aiškiausiai tai suformulavo Kantas), kad joks
žmogus neprivalo būti priemonė kito žmogaus tikslams įgyvendinti. Kad visi
žmonės yra lygūs tiek, kiek jie yra tikslai, ir tik tikslai, jokiu būdu ne
priemonės tuos tikslus įgyvendinti. Sekdami Švietimo epochos idėjomis,
įvairių pakraipų socialistų mąstytojai lygybę apibūdino kaip
eksploatacijos, žmogaus išnaudojimo panaikinimą, nesvarbu, ar tas
išnaudojimas būtų žiaurus ar “žmogiškas”.

Šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje lygybės prasmė pakito. Lygybė
prilyginta automatų lygybei; žmonių, kurie prarado savo individualumą.
Lygybė šiandien labiau reiškia “tapatumą” negu “unikalumą”. Tai abstraktus
tapatumas žmonių, kurie dirba vienodą darbą, taip pat pramogauja, skaito
tuos pačius laikraščius, kurių jausmai ir mintys tapatūs. Šiuo požiūriu su
tam tikru skepticizmu reiktų vertinti ir kai kuriuos laimėjimus, kurie
laikomi pažangos ženklais, kaip antai moterų lygybė. Neverta nė sakyti, kad
nesu moterų lygybės priešininkas, bet teigiamieji jos aspektai neturėtų
klaidinti. Tai tėra tik tendencijos į skirtingumų šalinimą dalis. Lygybė
yra pirkta didele kaina: moterys tapo lygios, nes niekuo nebesiskiria.
Švietėjų filosofų prielaida – l’ame n’a pas de sexe – siela yra belytė –
dabar tapo visuotinai priimta. Lyčių poliariškumas išnyko kartu su erotine
meile, kuri pagrįsta šiuo poliariškumu. Vyrai ir moterys tapo vienodi, bet
ne lygiaverčiai kaip priešingi poliai. Šiuolaikinė visuomenė propaguoja šį
deindividualizuotos lygybės idealą, nes jai reikia žmoniškų atomų, kurie
tarpusavyje niekuo nesiskiria, juos galima priversti funkcionuoti masiniame
agregate tvarkingai, be sutrikimų, visi klauso tų pačių komandų; vis dėlto
kiekvienas yra tikras, kad viską daro savo paties noru. Kaip moderni masinė
produkcija reikalauja įrangos standartizacijos, taip ir socialinis procesas
reikalauja žmogaus standartizacijos, ir tas suvienodinimas vadinamas
“lygybe”.

Konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri; ji šalta, padiktuota
rutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo.
Alkoholizmas, narkomanija, kompulsyvus seksualizmas ir savižudybės yra
simptomai, kad Vakarų visuomenė kenčia dėl minios konformizmo. Be to, šis
būdas iš esmės liečia tik protą, bet ne kūną, dėl to jam daug ko trūksta,
palyginus su orgiastiniais būdais. Minios konformizmas turi tik vieną
privalumą – yra pastovus ir be protrūkių. Individas tampa priklausomas
konformizmo modeliui nuo trejų ar ketverių metų ir iš tiesų jau niekada
nebepraranda savo sąsajų su minia. Net jo laidotuvės, kurias individas
įsivaizduoja kaip savo paskutinį reikšmingą socialinį veiksmą, tiksliai
atitinka įprastą ritualą.

Podraug su konformizmu, kaip būdu atsikratyti vienatvės nerimo, reiktų
aptarti kitą šiuolaikinio gyvenimo veiksnį: rutinos vaidmenį darbe ir
malonumuose. “Nuo devynių iki penkių” žmogus tampa sudėtine darbo jėgos
arba biurokratų – tarnautojų ir menedžerių – jėgos dalimi. Jo iniciatyva
yra labai ribota, jo uždavinius apibrėžia pati darbo organizacija, ir šiuo
požiūriu mažai skiriasi tie, kas yra darbo organizacijos laiptų viršūnėje,
nuo tų, kas yra laiptų apačioje. Visi jie atlieka užduotis, diktuojamas
visos struktūros, nustatytu greičiu, nustatytu būdu. Net jausmai yra
reglamentuoti: nuoširdumas, tolerancija, patikimumas, ambicija, gebėjimas
sugyventi. Taip pat rutinizuoti yra ir malonumai, kad ir ne tokiu drastišku
būdu. Knygas atrenka knygų klubai, filmus – kinų ir teatrų savininkai, jie
apmoka ir reklaminius skelbimus; poilsis taip pat suvienodintas:
sekmadieniais pasivažinėjimas mašina, televizijos laidos, lošimas kortomis,
visuomeninės organizacijos. Nuo gimimo iki mirties, nuo pirmadienio iki
pirmadienio, nuo ryto iki vakaro – visas žmogaus aktyvumas yra rutinizuotas
ir standartizuotas. Kaip žmogus, patekęs į šios rutinos tinklą, neužmirš,
kad jis vis dėlto yra žmogus, unikalus individas, kuriam duotas tik vienas
gyvenimas, su viltimis ir nusivylimais, su liūdesiu ir baime, su meilės
siekimu ir nebūties bei vienišumo siaubu?

Trečias sąryšio būdas yra menininko arba amatininko kūrybinė veikla. Bet
kurioje kūrybinio darbo srityje kuriantysis susieja save su medžiaga, kuri
atstovauja pasaulį. Ar stalius daro stalą, ar auksakalys – juvelyrinį
dirbinį, ar žemdirbys augina javus, ar dailininkas tapo paveikslą – visose
šiose kūrybinės veiklos srityse veikėjas ir jo objektas tampa kažkuo vienu,
žmogus susijungia su pasauliu kūrybos procese. Tai, aišku, yra tikra tik
produktyvioje veikloje, tokioje, kur aš pats planuoju, pats darau, pats
matau savo veiklos rezultatus. Šiuolaikiniame darbo procese begalinio
konvejerio tarnautojas ir darbininkas vargu ar gali pajusti, kad jo darbas
jungia jį su visu likusiu pasauliu. Darbininkas tapo mašinos ar
biurokratinės organizacijos priedėliu. Jis nustojo būti savimi, nes šalia
konformizmo nebeliko vietos kitoms sąryšio formoms.

Vienybė, pasiekiama produktyviame darbe, nėra tarpasmeninė. Vienybė
orgiastiniame ryšyje yra trumpalaikė, netvari, o vienybė konformizme tėra
tik pseudovienybė. Taigi visa tai tėra tik atsakymai iš dalies į
egzistencijos problemą: galutinis atsakymas slypi tarpusavio santykiuose,
vienybėje su kitu žmogumi per meilę.

Šis tarpasmeninio sąryšio poreikis yra pats stipriausias žmogaus siekis.
Tai yra fundamentaliausioji aistra, jėga, kuri išlaiko žmonių giminės,
klano, šeimos, visuomenės vienybę. Negalėjimas to pasiekti veda į beprotybę
arba destrukciją – savęs arba kitų griovimą. Be meilės žmonija negalėtų
išgyventi nė dienos. Taigi, jei tarpasmeninio ryšio siekimą mes vadinsime
“meile”, susidursime su dideliais sunkumais. Sąryšis gali būti pasiektas
įvairiais būdais – skirtumai tarp jų nėra reikšmingesni negu tai, ką
vadiname skirtingomis meilės formomis. Ar kiekvienas ryšys gali būti
vadinamas meile? O gal žodį “meilė” derėtų pasaugoti specifinei sąryšio
formai, kuri yra aukščiausia vertybė visose didžiosiose humanistinėse
religijose ir filosofinėse sistemose per pastaruosius keturis Vakarų ir
Rytų istorijos tūkstantmečius?

Kaip ir visais semantinių sunkumų atvejais, atsakymas gali būti
ginčytinas. Kas gali būti tikras, kad mes žinome, apie kurią sąryšio rūšį
kalbama, kai kalbama apie meilę? Ar mes žiūrime į meilę kaip į brandų
egzistencijos problemos sprendimą, ar kalbame tik apie tas nebrandžias
meilės formas, kurias galėtume vadinti simbioziniais ryšiais. Tačiau aš
meile vadinsiu tik pirmąją. O diskusiją pradėsiu nuo antrosios “meilės”
sampratos.

Simbiozinis ryšys turi savo biologinį atitikmenį nėščios motinos ir
gemalo vienybėje. Jie yra dviese ir vis dėlto tai yra viena. Jie gyvena
“kartu” (sym-biosis), jiems reikia vienas kito. Gemalas yra motinos dalis,
jis gauna iš jos viską, ko reikia; motina yra jo pasaulis; ji maitina, gina
jį, bet kartu su juo stiprėja ir jos pačios gyvybingumas. Psichinėje
simbiozėje du kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiškai išlieka ta pati
santykio forma.

Pasyvioji simbiozinio ryšio forma yra pavaldumas arba, klinikine
terminologija, mazochizmas. Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuo
nepakeliamos izoliacijos, vienišumo jausmo, pasidarydama dalimi kito
asmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai yra reikalinga kaip
pats gyvenimas, kaip oras. Jėga to, kuriam ji lenkiasi, yra perdėta, tai
gali būti žmogus ar dievas; jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai,
kad esu jo dalis. Ir kaip toks, aš esu jo didybės, jėgos ir tikrumo dalis.
Mazochistinis asmuo nedaro sprendimų, nerizikuoja, jis niekad nebūna
vienas, bet jis nėra nepriklausomas, nėra integruotas, nes dar nėra gimęs.
Religijoje toks garbinimo objektas vadinamas stabu, mazochistinis meilės
ryšys iš esmės yra toks pat stabo garbinimas, tik pasaulietiškame
kontekste. Mazochizmas gali būti sumišęs su lytiniu geismu; šiuo atveju tai
yra ne tik proto, bet ir kūno nuolankus atsidavimas. Galima mazochistiškai
atsiduoti likimui, ligai, ritminei muzikai, narkotikų ar hipnotinio transo
sukeltai orgiastinei būsenai – visais šiais atvejais asmuo išsižada savo
neliečiamybės ir paverčia save išorinės jėgos įrankiu, jam nebereikia
pačiam spręsti gyvenimo problemos.

Aktyvioji simbiozės forma yra dominavimas, arba, vartojant psichologijos
su mazochizmu gretinamą terminą, sadizmas. Sadistiškas asmuo nori
išsigelbėti nuo vienatvės ir savo įkalinimo jausmo, paversdamas kitą asmenį
savo dalimi arba įrankiu. Jis iškelia ir įtvirtina save, pajungdamas kitą
žmogų, kuris jį garbina.

Sadistas yra taip pat priklausomas nuo paklūstančio jam asmens, kaip ir
šis nuo pirmojo; abu negali gyventi vienas be kito. Skirtumas tik tas, kad
sadistas vadovauja, išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas duodasi
vadovaujamas, išnaudojamas, skaudinamas, žeminamas. Istoriniu požiūriu tai
reikšmingi skirtumai, tuo tarpu gilesniu emociniu požiūriu skirtumai kur
kas mažesni nei tai, ką jie turi bendra: sąryšis be integruotumo. Jei mes
tai suvoksime, mūsų nebestebins, kad paprastai tas pats asmuo elgiasi ir
mazochistiškai, ir sadistiškai, priklausomai nuo objekto. Hitleris elgėsi
aiškiai sadistiškai su žmonėmis, bet mazochistiškai – “likimo, istorijos,
aukštesnių gamtos jėgų” atžvilgiu. Jo galas – savižudybė tarp visuotinio
sugriovimo – yra taip pat būdinga, kaip ir jo svajonė apie laimę – begalinę
valdžią”.

Skirtingai nuo simbolinio ryšio, subrendusi meilė yra ryšys, kurio
sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi
žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo
artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir
atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo
orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto
išlieka abu.

Jei mes meilę vadiname aktyvumu, susiduriame su keblumais, kurie slypi
prieštaringoje žodžio “aktyvumas” prasmėje. “Aktyvumas” dabartinėje
vartosenoje paprastai reiškia veiksmą, kuriam reikia energijos Žmogus
laikomas aktyviu, jei daro biznį, studijuoja mediciną, dirba prie
konvejerio, sukala stalą arba sportuoja. Bendra tokiame aktyvume yra tai,
kad jis yra nukreiptas į išorinį tikslą. Be dėmesio lieka veiklos
motyvacija. Pavyzdžiui, žmogus, kuris be atvangos dirba dėl didžiulio
vienišumo ir nesaugumo jausmo, arba kitas, kuris dirba savimeilės ar pinigų
godulio verčiamas. Abiem šiais atvejais asmuo yra aistros vergas, jo
aktyvumas iš tiesų tėra “pasyvumas”, nes jis yra verčiamas veikti, o ne
veikėjas. Kita vertus, žmogus, sėdintis ramiai ir kontempliuojantis be
jokių siekių ar tikslo, išskyrus ryšio tarp savęs ir pasaulio suvokimą, yra
vadinamas “pasyviu”, nes nieko “nedaro”. Iš tiesų šis koncentruotas
meditacinis santykis ir yra aukščiausia aktyvumo rūšis, tai yra žmogaus
sielos aktyvumas, kuris įmanomas vien tik įgijus vidinę laisvę ir
nepriklausomybę.

Šiuolaikinė aktyvumo koncepcija kreipia mus naudoti energiją išoriniams
tikslams; kita aktyvumo koncepcija orientuoja į žmogaus vidinių jėgų
naudojimą, nepriklausomai, ar duos kokių išorinių pakitimų. Pastarąją
aktyvumo koncepciją aiškiausiai suformulavo Spinoza. Jis skyrė aktyviuosius
ir pasyviuosius afektus (vidinius postūmius), “veiksmus” (akcijas) ir
“aistras” (pasijas). Aktyvaus afekto poveikyje žmogus yra laisvas, jis
lieka savo veiksmų šalininkas; patirdamas pasyviuosius afektus, žmogus
tampa pajungiamas tokiems motyvams, kurių pats nesuvokia. Taip Spinoza daro
išvadą, kad dorybė ir galia yra vienas ir tas pats. Pavyduliavimas,
ambicija, bet kuri godumo rūšis yra aistros, o meilė yra aktyvumas, tai
žmogaus galios išgyvenimas, kuris gali būti tik laisvės, o ne prievartos
padarinys.

Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra “veikimas”, o ne
“buvimas paveiktu”. Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakteris
gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas.

Kas yra davimas? Atsakymas, atrodo, paprastas, o iš tiesų jis yra
sudėtingas ir prieštaringas. Laibiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris,
kad “duoti”, tai reiškia kažko netekti, būti nusavintu, aukotis. Asmuo,
kurio charakteris neperžengia ėmimo, išnaudojimo ar apsidraudimo
orientacijos, davimą suvokia būtent taip. Vartotojiškas charakteris yra
linkęs duoti, bet tik kaip avansą už gavimą, duoti be užmokesčio jam tolygu
būti apgautam. Neproduktyvios orientacijos žmonės atiduodami jaučiasi
skurdinami. Todėl daugelis iš jų atsisako duoti. Kai kas davimą laiko
vertybe, nes tai esanti auka. Jie mano, jei duoti yra skausminga, jie
privalo duoti; davimo vertė glūdinti pačiame aukojimosi akte. Jų požiūriu,
dorovinė norma – geriau duoti, negu imti – reiškia, kad verčiau kentėti,
nei patirti džiaugsmą.

Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra
aukščiausia pajėgumo išraiška. Duodamas aš patiriu savo jėgą, sveikatą,
galią. Šis padidėjusio vitališkumo ir jėgos išgyvenimas pripildo mane
džiaugsmo. Davimas labiau džiugina negu gavimas ne todėl, kad tai yra
netekimas, bet kad duodamas aš išreiškiu savo gyvybingumą.

Nesunkiai pastebėsime šio principo vertingumą įvairiuose reiškiniuose.
Paprasčiausias pavyzdys – lyties sfera. Vyro seksualinės funkcijos
kulminacija atsiskleidžia davimo akte; vyras duoda savo lyties organą
moteriai. Orgazmo momentu atiduoda jai savo sėklą. Jis negali neduoti, jei
yra lytiškai pajėgus. Jei negali, yra impotentas. Moteris taip pat, nors
esama tam tikrų sudėtingumų. Ji taip pat atsiduoda, atveria vartus į savo
moteriškąjį centrą; taigi gaudama ir pati duoda. Jei ji yra bejėgė
atsiduodama, jei ji gali tik gauti, yra frigidiška. Davimo būseną ji vėl
išgyvena, tik jau ne kaip mylimoji, o kaip motina. Ji atiduoda save jos
viduje augančiam vaikui, duoda jam savo pieną, teikia savo kūno šilumą.
Neduoti būtų skausminga kančia.

Materialių daiktų sferoje davimas reiškia turtingumą. Ne tas yra
turtingas, kuris turi daug, o tas, kuris daug duoda. Apsidraudėlis, kuris
labai susirūpinęs tuo, kad tik ko neprarastų, psichologiškai kalbant yra
vargšas, menkas žmogus, neturintis supratimo, kiek daug turi. Tas, kas gali
kažką atiduoti, yra turtingas. Jis išgyvena savo reikšmingumą, nes gali
padėti kitiems. Tik tas, kas yra praradęs pačius būtiniausius egzistavimo
pagrindus, nebegali džiaugtis materialių daiktų davimu. Bet kasdienė
patirtis rodo, kad tai, ką žmonės laiko būtinu minimumu, tiek pat priklauso
nuo žmogaus charakterio, kiek ir nuo jo turto. Gerai žinoma, jog vargšai
yra labiau linkę duoti negu turtingieji. Be abejo, skurdas žemiau tam
tikros ribos davimą daro neįmanomą, todėl jis žemina žmogų ne tik todėl,
kad tiesiogiai didina kančias, bet ir dėl to, kad atima iš vargšo davimo
džiaugsmą.

Bet svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialių daiktų, o
specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save,
vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad
aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką jis duoda, gyvena jame; jis duoda
savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar
savo liūdesį – visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo
gyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą,
podraug stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų: davimas pats
savaime yra išskirtinis džiaugsmas. Bet jis negali duoti nepažadindamas
kitame asmenyje kažko, kas gimdamas apšviečia ir jį patį. Nuoširdžiai
duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Abu dalijasi džiaugsmu dėl to,
ką pažadino gyvenimui. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu dalyvaujantys yra
dėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų: meilė yra
jėga, kuri gimdo meilę; impotencija yra nepajėgumas sužadinti meilę. Šią
mintį yra puikiai išreiškęs Marksas: “Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį
su pasauliu žmogišku, tokiu atveju jūs galite gauti meilę tik už meilę,
pasitikėjimą už pasitikėjimą, ir t.t. Jei jūs norite gėrėtis menu, jūs
turite būti meniškai išlavintas žmogus; jei jūs norite daryti poveikį
kitiems žmonėms, turite būti pajėgus sujaudinti ir daryti įtaką kitiems
žmonėms. Kiekvienas jūsų santykis su žmogumi ar gamta turi būti jūsų
realaus, individualaus gyvenimo išraiška, atitinkanti jūsų valios objektą.
Jei jūs mylite be atsako, t.y. jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų
pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūsų
bejėgiškumas, jūsų nelaimė. Bet ne tik meilėje davimas reiškia gavimą.
Mokytojas mokosi iš savo studentų, aktorių įkvepia publika, psichoanalitiką
gydo jo pacientai – su sąlyga, kad kits kitą jie laiko ne objektais, bet
yra susiję vienas su kitu nuoširdžiai ir kūrybiškai.

Vargu ar reikia pabrėžti, kad gebėjimas mylėti; kaip davimas, priklauso
nuo asmens charakterio. Tam reikia susiformuoti produktyvią nuostatą; šios
nuostatos dėka žmogus įveikia priklausomybę, narcisistinę visagalybę, norą
išnaudoti kitą arba atsiriboti nuo visų, įgauna pasitikėjimo savo paties
galiomis, drąsos pasikliauti savo jėgomis siekiant tikslo. Jeigu jam šių
savybių trūksta (ar jos nėra pakankamai išugdytos), jis bijo duoti save –
taigi mylėti.

Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais
elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe,
pagarba ir žinojimu.

Kad meilė neįmanoma be rūpesčio, akivaizdžiausia motinos meilėje savo
vaikui. Mes labai suabejotume jos meilės nuoširdumu, jeigu matytume, kad ji
visiškai nesirūpina laiku pavalgydinti, išmaudyti kūdikį, kurti fizinę
gerovę; mums nereikia kitų jos meilės įrodymų, jei matome, kaip motina
rūpinasi savo vaiku. Lygiai tą patį galima pasakyti apie meilę gyvuliams ar
gėlėms. Jei moteris sakosi mylinti gėles, bet pamiršta jas palaistyti, mes
nebetikėsime jos “meile” gėlėms. Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir
tuo, ką mylime. Kur šio veiklaus rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės. Tatai
yra puikiai aprašyta Jonos knygoje. Dievas liepė Jonai eiti į Nineviją ir
įspėti jos gyventojus kad šie bus nubausti, jei nesiliaus daryti bloga.
Jona norėjo išvengti tokios misijos, bijojo, kad žmonės maldaus Dievo, ir
šis atleis jiems. Jis – žmogus su stipriu tvarkos ir įstatymo jausmu, bet
be meilės; besistengdamas pabėgti, atsidūrė banginio pilve,
simbolizuojančiame įkalinimą ir vienatvę, kuriuos jam lėmė meilės ir
solidarumo jausmo stoka. Dievas jį išvadavo ir, nuvykęs į Nineviją, Jona
kreipėsi į gyventojus, kaip Dievas buvo prisakęs. Ir atsitiko tai, ko jis
bijojo. Žmonės gailėjosi dėl savo nuodėmių, atsisakė pikto, ir Dievas jiems
atleido: nusprendė negriauti miesto. Jona supyko ir nusiminė; jis norėjo,
kad laimėtų teisingumas, o nebūtų visiems atleista. Pagaliau rado
nusiraminimą po medžiu, kuriam Dievas leido išaugti, idant saugotų nuo
saulės. Bet kai Dievo valia medis nuvyto, Jona nusiminė ir piktai
papriekaištavo Dievui. Dievas atsakė: “Tau gaila augalo, kurio tu
nepasodinai, kuris atsirado naktį ir išnyko naktį. O kaip aš galiu
negailėti Ninevijos, didelio miesto, kur gyvena daugiau nei šeši
tūkstančiai žmonių, neskiriančių dešinės nuo kairės”. Dievo atsakymas Jonai
turėtų būti suprastas simboliškai. Jis išaiškino Jonai, kad meilės esmė yra
“veikti” vardan kažko ir “suteikti gyvenimą kažkam”, kad meilė ir veikla
yra neatskiriami. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba
vardan to, ką jis myli.

Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą – atsakomybę. Mūsų
dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mums
primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano
atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam
reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam “atsakui”. Jona nejautė atsakomybės
už Ninevijos gyventojus. Jis kaip ir Kainas, galėjo paklausti: “Ar aš esu
savo brolio sargas?” Mylintis asmuo jaučiasi atsakingas. Brolio gyvenimas
jam yra ne tik brolio, bet ir jo paties reikalas. Jis jaučiasi atsakingas
už savo artimą kaip pats už save. Ši atsakomybė motinos ir kūdikio atveju
yra iš esmės rūpinimasis jo fizinėmis reikmėmis. Meilė tarp suaugusių yra
susijusi su kito žmogaus psichinėmis reikmėmis.

Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei
nebus trečio komponento – pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji
reiškia (pagal žodžio “respicere” šaknį – “žiūrėti į”) – gebėjimą vertinti
asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba reiškia
rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarba
teigia išnaudojimo nebuvimą. Aš noriu, kad mylimas asmuo augtų ir
atsiskleistų savo paties labui; saviškai, o ne tokiu būdu, kad pasitarnautų
man. Jei aš myliu žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks
jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas.
Aišku, kad pagarba yra galima tik tada, jei aš esu prisiekęs
nepriklausomybę, jei galiu stovėti ir eiti be ramentų, nestelbiamas ir
neišnaudojamas kito. Pagarba remiasi tik laisve, kaip sakoma senoje
prancūzų dainoje: “L’amour est l’enfant de la liberte” – meilė yra laisvės,
o ne išnaudojimo kūdikis.

Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė
būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų tuščias, jei nebūtų
pagrįstas rūpesčiu. Yra daug žinojimo lygmenų; žinojimas meilės požiūriu
yra ne kažkas išoriška, bet esminis dalykas. Tai įmanoma vien tik tada, kai
aš galiu peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis. Aš
galiu žinoti, pavyzdžiui, kad tas žmogus yra piktas, net jei jis šito
atvirai neparodo, bet aš galiu pažinti jį giliau: kad jis yra suirzęs,
susirūpinęs, kad jaučiasi vienišas, kaltas. Taigi aš suprantu, kad jo
pyktis tik kai ko gilesnio išraiška, ir tada aš matau jį sunerimusį ir
sutrikusį, t.y. kenčiantį, o ne piktą.

Žinojimas turi dar vieną svarbesnį sąryšį su meilės problema. Esminis
poreikis užčiuopti ryšį su kitu žmogumi taip, kad būtų peržengtos žmogaus
vienatvės kalbėjimo ribos, yra susijęs su išskirtiniu žmogišku poreikiu
pažinti “žmogaus paslaptį”. Gyvenimas jau vien savo biologine prasme yra
stebuklas ir paslaptingas, o savo žmogiškais aspektais žmogus lieka
nesuvokiama paslaptis sau, ir savo draugams. Mes žinome save, ir vis dėlto,
kiek bedėtume pastangų, negalime savęs pažinti iki galo. Mes žinome savo
artimą, ir vis dėlto nepažįstame jo, nes nei mes patys, nei mūsų artimieji
nesame daiktai. Juo giliau skverbiamės į mūsų ar kieno nors kito esybę, tuo
labiau pažinimo tikslas tolsta nuo mūsų. Vis dėlto mes negalime atsisakyti
pastangų skverbtis į žmogaus sielą, į slapčiausią branduolį to, kas yra
“jis”.

Yra vienas desperatiškas būdas pažinti paslaptį: tai yra visiška valdžia
kitam žmogui, verčianti daryti tai, ką mes norime, jausti, ką norime,
galvoti, ką norime, sudaiktinti jį, paversti mūsų nuosavybe. Aukščiausias
tokio pažinimo laipsnis – tai sadizmas, noras ir gebėjimas priversti žmogų
kentėti; kankinti jį, kol išduos savo paslaptį. Šis troškimas įsiskverbti į
kito žmogaus ir savo paties paslaptį padeda suvokti ir giliąją žiaurumo bei
destruktyvumo esmę. Šią idėja labai vykusiai išreiškė Isakas Babelis. Jis
cituoja pažįstamą karininką, kuris Rusijos pilietiniame kare pasmerkia savo
buvusį poną mirčiai sakydamas: “Nušaudamas – taip pasakysiu – nušaudamas
žmogumi tik atsikratai. Šūviu jūs niekada nepasieksite sielos, kuri yra
jūsų artimajame, ir nesužinosite, kaip ji reiškiasi. Bet aš nesigailėdavau
savęs, aš ne kartą trypdavau priešą kojomis ilgiau kaip valandą. Matot, aš
noriu suvokti, kas yra gyvenimas iš tiesų, kas yra gyvybė, kai ji mus
palieka.

Stebėdami vaikus, mes dažnai stebime šį kelią į pažinimą. Vaikas ardo
daiktus, laužo, kad pažintų juos, arba žudo gyvūnus, žiauriai nuplėšia
sparnus plaštakei, kad sužinotų, išgautų iš jos paslaptį. Žiaurumo
prigimtis pagrįsta troškimu suvokti daiktų ir gyvybės paslaptį.

Kitas būdas pažinti “paslaptį” yra meilė. Meilė yra aktyvus skverbimasis
į kitą asmenį, kuriame mano noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę.
Sąryšyje aš pažįstu tave, save, visus – ir nieko. Aš žinau tik vieną
pažinimo būdą, kuris yra gyvybingas ir prieinamas žmogui – tai sąryšio
išgyvenimas, o ne žinojimas, kurį mums gali duoti mintis.

Sadizmas kyla iš noro suvokti paslaptį, bet aš lieku toks pat
neišmanėlis, kaip ir ankščiau. Jei aš nuplėšiau kitai būtybei galūnes, aš
ją pražudžiau, ir nieko daugiau. Meilė yra vienintelis pažinimo būdas,
kuris atsako į mano klausimą. Meilės aktu atiduodamas save, įsiskverbdamas
į kitą, aš atrandu save, aš atskleidžiu save, aš atskleidžiu mus abu, aš
atskleidžiu žmogų.

Siekimą pažinti save ir savo artimą išreiškia ir Delfų orakulo moto:
“Pažink save”. Tai yra visos psichologijos esmė. Bet tiek, kiek tai liečia
pastangas suprasti visus žmones, jų didžiausią paslaptį, šis siekimas
negali būti patenkintas įprastu pažinimo keliu, žinojimu. Net jei mes
žinotume tūkstantį kartų daugiau, nei žinome dabar, mes niekada
nepasiektume dugno. Mes vis tiek liksime mįsle sau patiems, lygiai kaip ir
mūsų draugai liks paslaptimi mums ir sau.

Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Šis veiksmas
peržengia mintį, jis transcenduoja žodžius. Tai yra drąsus šuolis į sąryšio
išgyvenimą. Aišku, protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra
būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Aš turiu objektyviai pažinti kitą
asmenį ir save, kad galėčiau matyti jį realų, arba tiksliau, be iliuzijų,
iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą. Tik jei aš objektyviai pažįstu
žmogišką būtybę, galiu pažinti jį aukščiausia prasme, meilės akte (Šis
teiginys pasako kai ką svarbaus apie psichologijos vaidmenį šiuolaikinėje
Vakarų kultūroje. Nors didelis psichologijos populiarumas rodo susidomėjimą
žmogaus pažinimu, bet tai liudija ir esminį meilės trūkumą šiandieniniuose
žmonių santykiuose. Taigi psichologinės žinios tampa visiško žinojimo
meilės akte pakaitalu, užuot tapusios žingsniu link jos).

Žmogaus pažinimas eina lygiagrečiai su religiniu Dievo pažinimu.
Konvencinėje Vakarų teologijoje pastangos pažinti Dievą sutelktos į protą,
tai yra į teiginius apie Dievą. Manoma, kad aš galiu pažinti Dievą savo
mintyse. Misticizme, kuris yra nuosekli monoteizmo pasekmė (aš vėliau
mėginsiu tai įrodyti), yra atmetamos pastangos pažinti Dievą mintyse, jos
pakeistos sąryšio su Dievu išgyvenimu, kur nebelieka vietos ir nebėra
poreikio žinojimui apie Dievą.

Sąryšio su žmogumi ar (religine prasme) su Dievu išgyvenimas jokiu būdu
nėra iracionalus. Priešingai, kaip Albertas Šveiceris pabrėžė, jis yra
drąsiausia ir radikaliausia racionalizmo pasekmė. Jis remiasi esminiu, ne
atsitiktiniu mūsų ribotumo žinojimu, tai yra suvokimu, kad mes niekada
“nesuaugsime” žmogaus ir pasaulio paslapties mintyje, bet kad mes vis dėlto
galime pažinti ją meilės veiksme. Psichologija kaip mokslas turi savo
ribas. Kaip loginė teologijos pasekmė yra misticizmas, taip psichologijos
galutinė pasekmė yra meilė.

Rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Tai
yra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviai
išvysto savo galias, kuri nori to, ką kuria savo darbu, kuri yra atmetusi
narcisistines svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusi
kuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyvios
veiklos.

Iki šiol aš kalbėjau apie meilę kaip žmogiško atskirtumo įveikimą, kaip
sąryšio poreikio patenkinimą. Bet šalia universalaus, egzistencinio
poreikio iškyla specifiškesnis biologinis poreikis: vyriško ir moteriško
prado troškimas susijungti. Šio poliariškumo idėja geriausiai išreikšta
mite apie tai, kad iš pradžių vyras ir moteris buvo viena visuma, padalinta
į dvi puses, nuo to laiko kiekvienas vyriškis ieško savo moteriškosios
dalies tam, kad atkurtų vienybę su ja. (Ta pati pirminės lyčių vienybės
idėja išreikšta Biblijos pasakojime apie tai, kad Ieva padaryta iš Adomo
šonkaulio, nors šiame patriarchališkame mite moteris laikoma žemesnė už
vyrą). Mito prasmė yra pakankamai aiški. Lyčių poliarizacija verčia žmogų
siekti ryšio ypatingu būdu, sąjungoje su kita lytimi. Vyriško ir moteriško
pradų priešybė slypi kiekviename vyre ir kiekvienoje moteryje. Taip pat
kaip fiziologiškai vyras ir moteris turi skirtingos lyties hormonų, taip
pat ir psichologine prasme jie yra dvilyčiai. Jie turi savyje gavimo ir
įsiskverbimo principus, materialumą ir dvasią. Vyras ir moteris atranda
vienybę savyje tik per vyriško ir moteriško pradų vienybę. Šios priešybės
yra bet kokio kūrybingumo pagrindas.

Vyriško ir moteriško pradų priešybe remiasi ir tarpasmeninis
kūrybiškumas. Tai akivaizdu biologiniame spermos ir kiaušialąstės
susijungime, iš kurio gimsta kūdikis. Tas pats yra ir psichikos srityje;
meilėje tarp vyro ir moters kiekvienas iš jų atgimsta (homoseksualinis
iškrypimas kyla dėl nepajėgumo pasiekti šią priešybių vienybę, todėl
homoseksualizmas kenčia dėl niekaip neįveikiamo vienišumo, šis skausmas,
aišku, jį suartina su eiliniu heteroseksualistu, kuris nesugeba mylėti).

Ta pati vyriška ir moteriška priešybė egzistuoja gamtoje; tai akivaizdu
ne tik gyvūnų ir augalų gyvenime, bet ir dviejų fundamentalių funkcijų –
gavimo ir skverbimosi – priešingume. Tai yra priešybė tarp žemės ir
lietaus, upės ir vandenyno, nakties ir dienos, tamsos ir šviesos, materijos
ir dvasios. Šią idėją nuostabiai išreiškė didysis musulmonų poetas ir
mistikas Rūmi:

Niekada iš tikrųjų mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks
jos taip pat.

Jei meilės žaibas nušvietė vieną širdį, žinok, kad meilė pabudo ir
kitoje.

Jei meilė Dievui auga tavo širdyje, be jokių abejonių, Dievas myli tave.

Viena ranka nesukelia plojimų be kitos.

Dieviška Išmintis lemia ir įsako mums mylėti vienas kitą.

Taip jau lemta, kad viskas pasaulyje turi savo porą.

Išmintingai žiūrint, Dangus yra vyras, o Žemė – moteris; Žemė puoselėja
tai, kam Dangus leidžia įvykti.

Kai Žemei trūksta šilumos, Dangus ją atsiunčia, kai ji praranda savo
gaivą ir drėgmę, Dangus juos grąžina.

Dangus supa Žemę kaip vyras, besirūpinantis savo žmonos gerove.

O Žemė šeimininkauja: ji rūpinasi gimimu ir maitinimu tų, kuriuos ji
išnešiojo.

Laikykime Žemę ir Dangų protingais, kadangi jie atlieka protingų būtybių
darbą.

Jei jie neteikia vienas kitam džiaugsmo, ko jie taip siekia vienas kito?

Kaip gėlės ir medžiai žydėtų be Žemės? Kam tada būtų skirti Dangaus
vandenys ir šiluma?

Matyt, Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad pasaulis būtų
išsaugotas jų sąjungoje.

Taip jis suteikė kiekvienai būties daliai kitos būties dalies troškimą.

Diena ir Naktis yra priešybės tik išoriškai, o iš tiesų tarnauja vienam
tikslui.

Kiekvienas myli kitą tam, kad būtų įvykdytas bendras reikalas.

Be nakties Žmogaus prigimtis niekuo nepraturtėtų ir nebūtų ką eikvoti
Dieną.

Vyriškumo ir moteriškumo priešybės problema verčia tęsti diskusiją apie
meilės ir sekso esmę. Aš jau ankščiau kalbėjau apie Froido klaidą – jis
laiko meilę tik seksualinių instinktų išraiška, arba sublimacija,
nepastebėdamas to, kad seksualinis geismas yra vienas iš meilės ir sąryšio
poreikio pasireiškimų. Bet Froido klaida siekia dar giliau. Vadovaudamasis
fiziologiniu materializmu, lytinį instinktą jis laiko chemiškai sužadinta
įtampa kūne, skausminga ir reikalaujančia iškrovos. Seksualinio geismo
tikslas yra likviduoti šią skausmingą įtampą; seksualinis pasitenkinimas
yra šios iškrovos pasiekimas. Šis požiūris vertingas tiek, kiek įžvelgia,
kad seksualinis poreikis panašus į alkį ar troškulį. Seksualinis poreikis
šioje koncepcijoje yra tas pats alkis, o seksualinis pasitenkinimas tėra
šio alkio panaikinimas. Iš tiesų, jei ši samprata yra priimtina,
masturbacija būtų idealus seksualinis pasitenkinimas. Tai, ką Froidas
pakankamai paradoksaliai ignoruoja, yra psichologinis seksualumo aspektas,
moteriškumo ir vyriškumo priešybė ir poreikis jungti šias priešybes. Ta
keista klaida turbūt kilo iš kraštutinio Froido patriarchalizmo, kuris
vertė jį galvoti, kad seksualumas per se yra vyriškas, ir neleido pastebėti
ypatingo moteriško seksualumo. Jis išdėstė šią idėją straipsnyje “Trys
įnašai į lyties teoriją”, tvirtindamas, kad libido visada yra “vyriškosios
prigimties”, nepriklausomai nuo to, ar jis reiškiasi vyre, ar moteryje. Ta
pati idėja užslėptai yra išreikšta Froido pažiūroje, kad mažas berniukas
suvokia moterį kaip kastruotą vyriškį ir kad ji pati siekia įvairiausių
kompensacijų vietoje prarastų vyriškų genitalijų. Bet moteris nėra
kastruotas vyras, jos seksualumas yra savitas, moteriškas, visai ne
“vyriškos prigimties”.

Seksualinį potraukį tarp lyčių tik iš dalies lemia poreikis atsikratyti
įtampos; iš esmės tai yra sąjungos su priešinga lytimi poreikis. Iš tiesų
seksas yra tik vienas iš lyčių traukos požymių. Moteriškumas ir vyriškumas
lygiai taip pat reiškiasi charakteryje kaip ir seksualinėje funkcijoje.
Vyriškas charakteris gali būti apibrėžtas tokiomis savybėmis kaip
skverbimasis, vadovavimas, veiklumas, disciplinuotumas, nuotykių ieškojimas
ir avantiūrizmas; moteriškas charakteris išsiskiria produktyviu imlumu,
globa, realizmu, kantrybe, moteriškumu. (Visada reikia turėti galvoje, kad
realiai abi tos charakteristikos yra sumišusios, bet vyrauja tokios, kurios
atstovauja “jos” arba “jo” lyčiai). Dažnai, kai vyriško charakterio savybės
vyriškyje yra susilpnėjusios dėl emocinio infantilizmo, šį trūkumą jis
mėgina kompensuoti išskirtinai pabrėždamas savo vyriškumą sekse. Šito
pavyzdys yra Don Žuanas, kuriam būtina įrodyti savo vyriškumo šaunumą sekse
todėl, kad niekada nėra tikras dėl savo vyriškumo dvasine prasme. Kai
vyriškumas tampa galutinai paralyžuotas, jo iškreiptu pakaitalu tampa
sadizmas. Jei susilpnėjęs ar iškreiptas moteriškas seksualumas, jis virsta
mazochizmu ar savininkiškumu.

Froidas buvo kritikuojamas dėl sekso pervertinimo. Todėl buvo norima
pašalinti iš jo sistemos tuos elementus, kurie kelia tradiciškai mąstančių
žmonių priešiškumą. Froidas tai jautė ir kovojo prieš bet kokią pastangą
keisto jo sekso teoriją. Tiesa sakant, anuo metu Froido teoriją buvo
iššaukianti, revoliucinga. Bet, kas buvo tikra 1900 metais, nebėra teisinga
dabar. Seksualiniai papročiai pasikeitė taip smarkiai, kad dabar Froido
teorija nebešokiruoja Vakarų viduriniųjų klasių, ir donkichotiškai atrodo
tie ortodoksai analitikai, kurie iki šiol tebegalvoja esą drąsūs ir
radikalūs gindami Froido seksualumo teoriją. Iš tikrųjų dabar jų
psichoanalizės kryptis yra konformistinė, nes nebelieka psichologijos
klausimų, vedančių į šiuolaikinės visuomenės kritiką.

Aš kritikuoju Froido teoriją ne todėl, kad jis pernelyg pabrėžia seksą,
bet kad nepajėgia jį pakankamai giliai suprasti. Jis pirmasis prakalbo apie
tarpasmenines aistras, nors jas ir aiškino fiziologiškai. Tolesnė
psichoanalizės raida reikalauja patikslinti ir pagilinti Froido koncepciją,
perkelti jo įžvalgą iš fiziologinės į biologinį ir egzistencinį lygį.
(Froidas ir pats žengė šia kryptimi savo vėlesnėje mirties ir gyvenimo
instinktų sampratoje. Jo pirmasis požiūris į erosą, kaip sintetinantį ir
vienijantį principą, visiškai skiriasi nuo libido koncepcijos. Bet
nepaisant to, kad gyvenimo ir mirties instinktų sampratą vėliau ir priėmė
ortodoksai analitikai, tai nepakeitė fundamentalios libido sampratos, ypač
klinikiniuose darbuose).

Kūdikis gimimo metu turėtų jausti mirties baimę, jei mielaširdingas
likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl
atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Net ir gimęs
kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, nesuvokia
savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir
maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio – motinos.
Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo
ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas.
Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek, kiek jie patenkina
ar slopina vidines kūno būsenas. Tikra yra tik tai, kas jo viduje, o kas
išorėje, realu tik jo reikmių požiūriu, bet ne savaime.

Augdamas ir vystydamasis vaikas tampa pajėgus suvokti daiktus tokius,
kokie jie yra; valgymo malonumą ima skirti nuo spenelio; krūtį nuo motinos.
Pagaliau vaikas pradeda skirti troškulį, pieną, krūtį ir motiną kaip
skirtingas esmes. Jis mokosi suvokti daugelį kitų dalykų – skirtingų ir
turinčių savo būtį. Šiuo laikotarpiu jis mokosi juos įvardinti. Taip pat
jis mokosi jais naudotis. Sužino, kad ugnis yra karšta ir skaudi, kad
motinos kūnas yra šiltas ir malonus, kad medis yra sunkus ir kietas, kad
popierius yra lengvas ir gali būti suplėšytas. Jis mokosi elgtis žmonėse,
žino, kad motina šypsosis, kai aš valgysiu, kad ji paims mane ant rankų,
kai aš verksiu, kad pagirs, kai aš tuštinsiuos. Visi šie išgyvenimai
išgrynina ir susivienija patirtyje: aš esu mylimas. Aš esu mylimas. Aš esu
mylimas todėl, kad esu mamos vaikas. Aš esu mylimas, nes esu bejėgis. Esu
mylimas, nes esu nuostabus, žavus. Aš esu mylimas, nes motinai manęs
reikia. Pateikiant bendresne formuluote: aš esu mylimas toks, koks esu, ar
dar tiksliau, esu mylimas, kad aš esu. Šis patyrimas, kad esi motinos
mylimas, yra pasyvus. Čia nėra nieko, ką aš turėčiau daryti, kad būčiau
mylimas – motinos meilė yra besąlygiška. Viskas, ką aš turiu daryti – tai
būti, būti jos vaiku. Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia
išsikovoti, nereikia užsitarnauti. Bet čia yra ir negatyvioji pusė, būtent,
tas besąlygiškumas. Jos ne tik kad nereikia pelnyti, – ji ir negali būti
tokiu būdu gauta, sukelta, kontroliuojama. jei ji yra, tai lyg Dievo
dovana, jei jos nėra, tai pats gyvenimas praranda žavesį ir aš nieko
negaliu padaryti, kad jį grąžinčiau.

Daugumai vaikų iki aštuonerių ar devynerių su puse metų svarbiausia yra
būti mylimam – būti mylimam, koks esi. Pats vaikas iki to amžiaus dar
nemyli, bet džiaugsmingai reaguoja į tai, kad yra mylimas. Šiuo laikotarpiu
atsiranda naujų jausmų, kyla noras pačiam įkvėpti kitų meilę. Pradžioje
vaikas galvoja duoti kažką motinai (ar tėvui), sukurti eilėraštį, piešinį
ar dar ką. Pirmą kartą vaiko gyvenime meilės idėja transformuojasi nuo
geismo būti mylimu į gebėjimą mylėti, meilės kūrimą. Daug metų praeina nuo
pirmųjų tokių mėginimų iki meilės brandos. Pagaliau vaikas, gal jau
paauglystėje, peržengia savo egocentrizmą, kitas asmuo nebeatrodo vien tik
priemonė patenkinti poreikius. Kito asmens rei

Leave a Comment