Meilė ĖRICHAS FROMAS
Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos;žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtusbanalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galimamokytis. Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilėsuždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiumylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu.Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai– tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinėpadėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo,rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliunaudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiupašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yratokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami “įsigytidraugų ir daryti įtaką žmonėms”. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūrosžmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualiniopotraukio mišinys. Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yraįsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonėsgalvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savomeilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis,glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų – tai labai pakitęsdvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. KaralienėsViktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė paprastainebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybųpriežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjųgiminaičių arba piršlio, arba ir be jokių tarpininkų pagalbos; tai rėmėsivisuomeniniu susitarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų.Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine taporomantiškoji meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose, norskonvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško “romantinėsmeilės”, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šisnaujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę,palyginus su funkcijos reikšme. Su šiuo faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingaspožymis. Visa mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiems pusėmsnaudingų mainų idėjos. Dabartinio žmogaus laimės išraiška – tai virpulys,kuri jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, kągali – grynais ar išsimokėtinai. Jis (arba ji) ir į žmones žiūri taip pat.Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai – taiapdovanojimas, kurio jie siekia. “Patrauklus” – paprastai reiškia puikųkomplektą savybių, kurios yra populiarios ir turi paklausą asmenybiųrinkoje. Kas daro asmenį ypač patrauklų, priklauso nuo to laiko mados irfizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikomagerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina; šiandien mada reikalaujadaugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje irdvidešimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas –šiandien, kad būtų patrauklus, jis privalo būti socialus ir tolerantiškas.Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su tokiomisžmogiškomis savybėmis, kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagalgalimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėlsavo socialinės vertės ir tuo pačiu metu turėtų norėti manęs dėl manoakivaizdžių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienaskitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jųpačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingąvaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje,kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinėsavybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuospačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką. Trečioji klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypitame, kad neskiriamas pradinis “įsimylėjimo” išgyvenimas ir pastovausbuvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mesesame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapękažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių irlabiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabutiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigusintymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinispotraukis ir suartėjimas. Aišku, šitokia meilė dėl pačios savo prigimtiesnegali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas kitą, jųintymūs santykiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusisantagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvolikę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo:tikrovėje jie savo susižavėjimą, savo “proto praradimą” vienas dėl kitopalaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas. Šis santykis – kad nieko nėra lengvesnio už meilę – tebeliekavyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys.Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomismilžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė.Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvoktisavo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritaiatsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yratik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęstitoliau meilės reikšmės studijas. Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yramenas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį patryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos,tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos. Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?
Bet kurio meno mokymosi procesas galėtų būti santykinai padalytas į dvidalis: viena – teorijos įsisavinimas, kita – praktikos įvaldymas. Jei ašnoriu išmokti medicinos meno, privalau viską žinoti apie žmogaus kūną irapie įvairiausias ligas. Kai jau turiu visas tas teorines žinias, aš, beabejo, esu kompetentingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio menomeistru tik po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios irpraktiniai rezultatai susilydys mano intuicijoje – bet kurio meniniomeistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra irtrečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas – taimeistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Taineabejotinai teisinga muzikoje, medicinoje, audime – ir meilėje. Galbūt čiair slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip retai mokosišio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliaiįsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau užmeilę – sėkmė, garbė, pinigai, valdžia, – beveik visa mūsų energijaeikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos beveik nebelieka mokytismeilės. Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai arprestižas, o meilė, kuri naudinga “tik” sielai, šiuolaikine prasme atrodovisai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų?Tačiau kaip bebūtų, toliau aptarsime ir analizuosime meilės meną:pirmiausia aptarsiu teorinius klausimus – tai sudarys didesniąją knygosdalį, po to – meilės praktiką – tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apiebet kokią praktiką.Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijossamprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose,jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, ožmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausiažmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, išinstinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas – nors niekados išjų neišsivadavo, jis yra jos dalis, – ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuogamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus – pirminių sąsajų su gamta – jisnebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiaiskardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savoprotą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamaiprarastos prieš žmogiškosios. Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jistarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžtiinstinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būtitikras tik dėl to, kas jau praėjo, – ateityje tikra tiktai viena – mirtis. Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jisturi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateitiesgalimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savogyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirsprieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirmajo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtosir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistencijąnepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šiokalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, suišoriniu pasauliu.Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimošaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudotisavo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumasaktyviai veikti pasaulį – daiktus ir žmones – tai reiškia, kad pasaulisgali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumasyra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus.Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomąir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo “gėrio ir blogio pažinimomedžio” vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėralaisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami išpirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, –pamatė, kad “jie yra nuogi, – ir jie susigėdo”. Kažin ar mes sutiksime, kadtoks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojoamžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mumspranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu artaip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mesprarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moterissuvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savoskirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savoskirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito(tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęsją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, –tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis. Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą,išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda įbeprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškaiatsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl,kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas. Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tąpatį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savoindividualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimasiškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egiptovalstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui,Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui.Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosiossituacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Įklausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmispergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu,menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug – žmoniųistorija yra jų metraštis – jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes
nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičiusatsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmoniųkultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija – tai tokiųskirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija. Tam tikru mastu atsakymai priklauso nuo individo pasiekto individuacijoslaipsnio. Kūdikio Aš-iškumas yra labai mažai išsivystęs; jis vis darjaučiasi esąs motinos dalis, nejaučia atskirtumo, kol šalia yra motina. Jisnesijaučia vienišas, kai šalia yra motinos kūnas, jos krūtis, jos oda. Kaivaikas išsiugdo savo atskirtumo ir individualybės jausmą, jam nustoja būtireikalingas motinos fizinis artumas, atsiranda poreikis įveikti atskirtumąkitais būdais. Panašu, kad žmonių giminė savo kūdikystėje dar jautė vienybę su gamta.Žemė, gyvuliai, augalai buvo ir žmogaus pasaulis. Jis tapatino save sugyvuliais ir tai išreiškė dėvėdamas gyvulių kaukes, garbindamas toteminįgyvulį ar gyvulį-dievą. Bet juo labiau žmonija vadavosi nuo šių pirminiųryšių, juo labiau atskyrė save nuo gamtos pasaulio, tuo intensyvesnisdarėsi poreikis ieškoti naujų būdų išsivaduoti nuo atskirtumo. Vienas iš tokių būdų slypi visų rūšių orgiastinėse būsenose. Tai galibūti paties žmogaus ar narkotikų dėka susikurtas transas. Ryškus tokio tipotranso pavyzdys gali būti daugelis primityvių genčių ritualų. Laikinojeegzaltacijos būsenoje išorinis pasaulis išnyksta, podraug išnyksta iratskirtumo jausmas. Kadangi šie ritualai atliekami bendrai, prisidedavienybės su grupe išgyvenimas, kuris daro šį būdą dar veiksmingesnį. Jamartimas ir dažnai su šia orgiastine būsena painiojamas seksualinisišgyvenimas. Seksualinis orgazmas gali sukelti būseną, panašią į transą artam tikrų narkotikų efektą. Daugelio pirmykščių ritualų sudėtinė dalis buvobendrų seksualinių orgijų paprotys. Atrodo, kad po orgijų žmogus gali kurįlaiką gyventi ne taip labai kentėdamas dėl savo atskirtumo. Ilgainiuinerimo įtampa auga, ir ji vėl slopinama kartojant ritualus. Kol šios orgijos yra įprastas bendro genties gyvenimo reiškinys, josnekelia nerimo ar kaltės jausmo. Taip elgtis atrodo teisinga ir netgivertinga, nes taip daro visi, genties gydytojo ar dvasininko skatinami;taigi čia lyg ir nėra jokios priežasties jausti savo kaltę ar gėdą. Visaikas kita, kai tą patį sprendimą pasirenka individas, gyvenantis kultūroje,kur tai jau atmesta. Neorgiastinėse kultūrose pavieniai individai renkasialkoholizmą ir narkomaniją. Kadangi visuomenė nepalaiko tokio elgesio, jiejaučia savo kaltę ir sąžinės graužimą, stengiasi gelbėtis nuo jų alkoholioir narkotikų svaigulyje, tačiau išgyvena kaskart didėjantį vienišumą, kurisverčia vis dažniau grįžti prie orgiastinio atsipalaidavimo. Mažai kuo nuopastarojo skiriasi seksualinio orgazmo būdas. Tai yra tam tikra ir įprastavienatvės įveikimo forma, šioks toks žmogaus izoliuotumo problemossprendimas. Jei individas nėra įveikęs atskirtumo jausmo kitaip,seksualinio orgazmo poreikis daro jį panašų į alkoholiką ir narkomaną. Taivirsta desperatiškomis pastangomis atsikratyti nerimo, kurį gimdo vienatvė,bet atskirtumo jausmas vis stiprėja, kadangi seksualinis aktas be meilėsprarają tarp dviejų žmonių pašalina tik akimirkai. Visoms orgiastinio ryšio formoms būdingos trys savybės: jos būnaintensyvios, netgi aistringos; jos apima visą asmenybę – jos protą ir kūną;yra laikinos ir vis pasikartoja. Visiškai priešingi dalykai ryškėja tojesąryšio formoje, kurią dažniausiai žmogus ryžtasi pasirinkti (ir praeityje,ir dabar) – vienybėje, pagrįstoje prisitaikymu (konformizmu) prie grupės,jos papročių, veiklos ir tikėjimo. Čia mes taip pat susiduriame su tamtikra raida. Primityvioje visuomenėje grupė yra maža; ji susideda iš žmonių, kuriuosvienija kraujas ir žemės bendrumas. Besivystant kultūrai, grupės didėja;ilgainiui tai tampa didelės valstybės pilietybe, bažnyčios naryste. Net irskurdžius romėnas jautėsi išdidus, kad galėjo pasakyti “civis romanus sum”,Roma ir Imperija buvo jo šeima, jo namai, jo pasaulis. Taip pat yra irdabartinėje Vakarų visuomenėje, ryšys su grupe tampa vyraujančiu būduįveikti savo atskirtumą. Tai yra ryšys, kuriame individo savastis tarsiišnyksta ir kurio tikslas – priklausyti miniai. Jei aš esu kaip irkiekvienas kitas, jei neturiu jausmų ir minčių, kurie mane išskirtų, jeilaikausi įprastų grupėje papročių, apsirengimo, idėjų, aš esu išgelbėtasnuo gąsdinančio vienatvės jausmo. Diktatoriškos sistemos, skiepydamoskonformizmą, naudoja grasinimus ir terorą, demokratinės šalys – įtikinėjimąir propagandą. Čia iš tiesų slypi didelis skirtumas tarp tų dviejų sistemų.Demokratijoje dar galima būti nonkonformistu, jie nėra visiškai išnykę.Totalitarinėse sistemose paklusti atsisako tik vienas kitas nepaprastasherojus ar kankinys. Nepaisant šio skirtumo, demokratinėje visuomenėjekonformizmo mastas nepaprastai didelis. Priežastis glūdi tame, kad ieškantatsako į klausimą, koks turi būti tavo santykis su pasauliu, ir nerandantgeresnio, tokiu atsaku tampa minios konformizmas. Baimę išsiskirti, liktišalia minios gali suprast tik tas, kas suvokia visą poreikio nebūtiatsiskyrėliu gelmę. Kartais ši nonkonformizmo baimė virsta praktiniųpavojų, kurie galėtų grėsti nonkonformistui, baime. Bet iš tiesų žmonės netir Vakarų demokratijoje konformizmo nori kur kas labiau, negu iš tikrųjųyra verčiami būti konformistais. Daugelis žmonių nė nesuvokia poreikio būti konformistu. Jie guodžiasiiliuzija, kad gyvena pagal savo pačių idėjas ir polinkius, kad yraindividualistai, kad jų nuomonė – tai jų pačių galvosenos rezultatas, tiktaip jau atsitiko, kad tos jų idėjos sutapo su daugumos idėjomis. Šissutapimas – puikiausias įrodymas, kad “jų” idėjos teisingos. Kadangi visdėlto esama tokio poreikio – turėti bent šiek tiek individualumo, šisporeikis patenkinamas pabrėžiant kai kuriuos skirtumus: inicialai antkrepšio ar megztinio, ekslibris ant banko pranešimo, priklausymasrespublikonų priešininkams demokratams elkams ar šrineriams – kurie tampaindivido išskirtinumo išraiška. Reklaminiai šūkiai rodo patetišką poreikįišsiskirti, nors iš tikrųjų vargu ar čia to esama. Ši vis stiprėjanti tendencija šalinti skirtumus yra glaudžiai susijusisu lygybės samprata ir jos išgyvenimu labiausiai išvystytose industrinėsešalyse. Lygybė religiniame kontekste reiškia, kad mes visi esame Dievovaikai, kad visi mes esame tos pačios dieviškos substancijos, taigi šiaprasme visi vienodi. Tai taip pat reiškia, kad individo savitumas turi būtigerbiamas, nes, jeigu tai tiesa, kad mes visi esame tokie patys, tai tiesaturi būti ir tai, kad kiekvienas iš mūsų yra unikali esybė, savitaskosmosas. Toks įsitikinimas dėl individo unikalumo yra išsakytas Talmude:“Išgelbėti vienatinį gyvenimą tolygu išgelbėti pasaulį, lygiai kaipsugriauti vienatinį gyvenimą yra tas pats, kaip sugriauti visą pasaulį”.Lygybė, kaip individualybės išsivystymo sąlyga, buvo Vakarų švietėjųkoncepcijos esmė. Tai reiškė (aiškiausiai tai suformulavo Kantas), kad joksžmogus neprivalo būti priemonė kito žmogaus tikslams įgyvendinti. Kad visižmonės yra lygūs tiek, kiek jie yra tikslai, ir tik tikslai, jokiu būdu nepriemonės tuos tikslus įgyvendinti. Sekdami Švietimo epochos idėjomis,įvairių pakraipų socialistų mąstytojai lygybę apibūdino kaipeksploatacijos, žmogaus išnaudojimo panaikinimą, nesvarbu, ar tasišnaudojimas būtų žiaurus ar “žmogiškas”. Šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje lygybės prasmė pakito. Lygybėprilyginta automatų lygybei; žmonių, kurie prarado savo individualumą.Lygybė šiandien labiau reiškia “tapatumą” negu “unikalumą”. Tai abstraktustapatumas žmonių, kurie dirba vienodą darbą, taip pat pramogauja, skaitotuos pačius laikraščius, kurių jausmai ir mintys tapatūs. Šiuo požiūriu sutam tikru skepticizmu reiktų vertinti ir kai kuriuos laimėjimus, kurielaikomi pažangos ženklais, kaip antai moterų lygybė. Neverta nė sakyti, kadnesu moterų lygybės priešininkas, bet teigiamieji jos aspektai neturėtųklaidinti. Tai tėra tik tendencijos į skirtingumų šalinimą dalis. Lygybėyra pirkta didele kaina: moterys tapo lygios, nes niekuo nebesiskiria.Švietėjų filosofų prielaida – l’ame n’a pas de sexe – siela yra belytė –dabar tapo visuotinai priimta. Lyčių poliariškumas išnyko kartu su erotinemeile, kuri pagrįsta šiuo poliariškumu. Vyrai ir moterys tapo vienodi, betne lygiaverčiai kaip priešingi poliai. Šiuolaikinė visuomenė propaguoja šįdeindividualizuotos lygybės idealą, nes jai reikia žmoniškų atomų, kurietarpusavyje niekuo nesiskiria, juos galima priversti funkcionuoti masiniameagregate tvarkingai, be sutrikimų, visi klauso tų pačių komandų; vis dėltokiekvienas yra tikras, kad viską daro savo paties noru. Kaip moderni masinėprodukcija reikalauja įrangos standartizacijos, taip ir socialinis procesasreikalauja žmogaus standartizacijos, ir tas suvienodinimas vadinamas“lygybe”. Konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri; ji šalta, padiktuotarutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo.Alkoholizmas, narkomanija, kompulsyvus seksualizmas ir savižudybės yrasimptomai, kad Vakarų visuomenė kenčia dėl minios konformizmo. Be to, šisbūdas iš esmės liečia tik protą, bet ne kūną, dėl to jam daug ko trūksta,palyginus su orgiastiniais būdais. Minios konformizmas turi tik vienąprivalumą – yra pastovus ir be protrūkių. Individas tampa priklausomaskonformizmo modeliui nuo trejų ar ketverių metų ir iš tiesų jau niekadanebepraranda savo sąsajų su minia. Net jo laidotuvės, kurias individasįsivaizduoja kaip savo paskutinį reikšmingą socialinį veiksmą, tiksliaiatitinka įprastą ritualą. Podraug su konformizmu, kaip būdu atsikratyti vienatvės nerimo, reiktųaptarti kitą šiuolaikinio gyvenimo veiksnį: rutinos vaidmenį darbe irmalonumuose. “Nuo devynių iki penkių” žmogus tampa sudėtine darbo jėgosarba biurokratų – tarnautojų ir menedžerių – jėgos dalimi. Jo iniciatyvayra labai ribota, jo uždavinius apibrėžia pati darbo organizacija, ir šiuopožiūriu mažai skiriasi tie, kas yra darbo organizacijos laiptų viršūnėje,nuo tų, kas yra laiptų apačioje. Visi jie atlieka užduotis, diktuojamasvisos struktūros, nustatytu greičiu, nustatytu būdu. Net jausmai yrareglamentuoti: nuoširdumas, tolerancija, patikimumas, ambicija, gebėjimassugyventi. Taip pat rutinizuoti yra ir malonumai, kad ir ne tokiu drastiškubūdu. Knygas atrenka knygų klubai, filmus – kinų ir teatrų savininkai, jieapmoka ir reklaminius skelbimus; poilsis taip pat suvienodintas:sekmadieniais pasivažinėjimas mašina, televizijos laidos, lošimas kortomis,visuomeninės organizacijos. Nuo gimimo iki mirties, nuo pirmadienio ikipirmadienio, nuo ryto iki vakaro – visas žmogaus aktyvumas yra rutinizuotasir standartizuotas. Kaip žmogus, patekęs į šios rutinos tinklą, neužmirš,kad jis vis dėlto yra žmogus, unikalus individas, kuriam duotas tik vienasgyvenimas, su viltimis ir nusivylimais, su liūdesiu ir baime, su meilėssiekimu ir nebūties bei vienišumo siaubu? Trečias sąryšio būdas yra menininko arba amatininko kūrybinė veikla. Betkurioje kūrybinio darbo srityje kuriantysis susieja save su medžiaga, kuriatstovauja pasaulį. Ar stalius daro stalą, ar auksakalys – juvelyrinįdirbinį, ar žemdirbys augina javus, ar dailininkas tapo paveikslą – visosešiose kūrybinės veiklos srityse veikėjas ir jo objektas tampa kažkuo vienu,žmogus susijungia su pasauliu kūrybos procese. Tai, aišku, yra tikra tikproduktyvioje veikloje, tokioje, kur aš pats planuoju, pats darau, patsmatau savo veiklos rezultatus. Šiuolaikiniame darbo procese begaliniokonvejerio tarnautojas ir darbininkas vargu ar gali pajusti, kad jo darbasjungia jį su visu likusiu pasauliu. Darbininkas tapo mašinos arbiurokratinės organizacijos priedėliu. Jis nustojo būti savimi, nes šaliakonformizmo nebeliko vietos kitoms sąryšio formoms. Vienybė, pasiekiama produktyviame darbe, nėra tarpasmeninė. Vienybėorgiastiniame ryšyje yra trumpalaikė, netvari, o vienybė konformizme tėratik pseudovienybė. Taigi visa tai tėra tik atsakymai iš dalies įegzistencijos problemą: galutinis atsakymas slypi tarpusavio santykiuose,vienybėje su kitu žmogumi per meilę. Šis tarpasmeninio sąryšio poreikis yra pats stipriausias žmogaus siekis.Tai yra fundamentaliausioji aistra, jėga, kuri išlaiko žmonių giminės,klano, šeimos, visuomenės vienybę. Negalėjimas to pasiekti veda į beprotybęarba destrukciją – savęs arba kitų griovimą. Be meilės žmonija negalėtųišgyventi nė dienos. Taigi, jei tarpasmeninio ryšio siekimą mes vadinsime“meile”, susidursime su dideliais sunkumais. Sąryšis gali būti pasiektasįvairiais būdais – skirtumai tarp jų nėra reikšmingesni negu tai, kąvadiname skirtingomis meilės formomis. Ar kiekvienas ryšys gali būtivadinamas meile? O gal žodį “meilė” derėtų pasaugoti specifinei sąryšioformai, kuri yra aukščiausia vertybė visose didžiosiose humanistinėsereligijose ir filosofinėse sistemose per pastaruosius keturis Vakarų irRytų istorijos tūkstantmečius? Kaip ir visais semantinių sunkumų atvejais, atsakymas gali būtiginčytinas. Kas gali būti tikras, kad mes žinome, apie kurią sąryšio rūšįkalbama, kai kalbama apie meilę? Ar mes žiūrime į meilę kaip į brandųegzistencijos problemos sprendimą, ar kalbame tik apie tas nebrandžiasmeilės formas, kurias galėtume vadinti simbioziniais ryšiais. Tačiau ašmeile vadinsiu tik pirmąją. O diskusiją pradėsiu nuo antrosios “meilės”sampratos. Simbiozinis ryšys turi savo biologinį atitikmenį nėščios motinos irgemalo vienybėje. Jie yra dviese ir vis dėlto tai yra viena. Jie gyvena“kartu” (sym-biosis), jiems reikia vienas kito. Gemalas yra motinos dalis,jis gauna iš jos viską, ko reikia; motina yra jo pasaulis; ji maitina, ginajį, bet kartu su juo stiprėja ir jos pačios gyvybingumas. Psichinėjesimbiozėje du kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiškai išlieka ta patisantykio forma. Pasyvioji simbiozinio ryšio forma yra pavaldumas arba, klinikineterminologija, mazochizmas. Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuonepakeliamos izoliacijos, vienišumo jausmo, pasidarydama dalimi kitoasmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai yra reikalinga kaippats gyvenimas, kaip oras. Jėga to, kuriam ji lenkiasi, yra perdėta, taigali būti žmogus ar dievas; jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai,kad esu jo dalis. Ir kaip toks, aš esu jo didybės, jėgos ir tikrumo dalis.Mazochistinis asmuo nedaro sprendimų, nerizikuoja, jis niekad nebūnavienas, bet jis nėra nepriklausomas, nėra integruotas, nes dar nėra gimęs.Religijoje toks garbinimo objektas vadinamas stabu, mazochistinis meilėsryšys iš esmės yra toks pat stabo garbinimas, tik pasaulietiškamekontekste. Mazochizmas gali būti sumišęs su lytiniu geismu; šiuo atveju taiyra ne tik proto, bet ir kūno nuolankus atsidavimas. Galima mazochistiškaiatsiduoti likimui, ligai, ritminei muzikai, narkotikų ar hipnotinio transosukeltai orgiastinei būsenai – visais šiais atvejais asmuo išsižada savoneliečiamybės ir paverčia save išorinės jėgos įrankiu, jam nebereikiapačiam spręsti gyvenimo problemos. Aktyvioji simbiozės forma yra dominavimas, arba, vartojant psichologijossu mazochizmu gretinamą terminą, sadizmas. Sadistiškas asmuo noriišsigelbėti nuo vienatvės ir savo įkalinimo jausmo, paversdamas kitą asmenįsavo dalimi arba įrankiu. Jis iškelia ir įtvirtina save, pajungdamas kitąžmogų, kuris jį garbina. Sadistas yra taip pat priklausomas nuo paklūstančio jam asmens, kaip iršis nuo pirmojo; abu negali gyventi vienas be kito. Skirtumas tik tas, kadsadistas vadovauja, išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas duodasivadovaujamas, išnaudojamas, skaudinamas, žeminamas. Istoriniu požiūriu taireikšmingi skirtumai, tuo tarpu gilesniu emociniu požiūriu skirtumai kurkas mažesni nei tai, ką jie turi bendra: sąryšis be integruotumo. Jei mestai suvoksime, mūsų nebestebins, kad paprastai tas pats asmuo elgiasi irmazochistiškai, ir sadistiškai, priklausomai nuo objekto. Hitleris elgėsiaiškiai sadistiškai su žmonėmis, bet mazochistiškai – “likimo, istorijos,aukštesnių gamtos jėgų” atžvilgiu. Jo galas – savižudybė tarp visuotiniosugriovimo – yra taip pat būdinga, kaip ir jo svajonė apie laimę – begalinęvaldžią”. Skirtingai nuo simbolinio ryšio, subrendusi meilė yra ryšys, kuriosąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvižmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo joartimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos iratskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savoorumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėltoišlieka abu. Jei mes meilę vadiname aktyvumu, susiduriame su keblumais, kurie slypiprieštaringoje žodžio “aktyvumas” prasmėje. “Aktyvumas” dabartinėjevartosenoje paprastai reiškia veiksmą, kuriam reikia energijos Žmoguslaikomas aktyviu, jei daro biznį, studijuoja mediciną, dirba priekonvejerio, sukala stalą arba sportuoja. Bendra tokiame aktyvume yra tai,kad jis yra nukreiptas į išorinį tikslą. Be dėmesio lieka veiklosmotyvacija. Pavyzdžiui, žmogus, kuris be atvangos dirba dėl didžiuliovienišumo ir nesaugumo jausmo, arba kitas, kuris dirba savimeilės ar pinigųgodulio verčiamas. Abiem šiais atvejais asmuo yra aistros vergas, joaktyvumas iš tiesų tėra “pasyvumas”, nes jis yra verčiamas veikti, o neveikėjas. Kita vertus, žmogus, sėdintis ramiai ir kontempliuojantis bejokių siekių ar tikslo, išskyrus ryšio tarp savęs ir pasaulio suvokimą, yravadinamas “pasyviu”, nes nieko “nedaro”. Iš tiesų šis koncentruotasmeditacinis santykis ir yra aukščiausia aktyvumo rūšis, tai yra žmogaussielos aktyvumas, kuris įmanomas vien tik įgijus vidinę laisvę irnepriklausomybę. Šiuolaikinė aktyvumo koncepcija kreipia mus naudoti energiją išoriniamstikslams; kita aktyvumo koncepcija orientuoja į žmogaus vidinių jėgųnaudojimą, nepriklausomai, ar duos kokių išorinių pakitimų. Pastarąjąaktyvumo koncepciją aiškiausiai suformulavo Spinoza. Jis skyrė aktyviuosiusir pasyviuosius afektus (vidinius postūmius), “veiksmus” (akcijas) ir“aistras” (pasijas). Aktyvaus afekto poveikyje žmogus yra laisvas, jislieka savo veiksmų šalininkas; patirdamas pasyviuosius afektus, žmogustampa pajungiamas tokiems motyvams, kurių pats nesuvokia. Taip Spinoza daroišvadą, kad dorybė ir galia yra vienas ir tas pats. Pavyduliavimas,ambicija, bet kuri godumo rūšis yra aistros, o meilė yra aktyvumas, taižmogaus galios išgyvenimas, kuris gali būti tik laisvės, o ne prievartospadarinys. Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra “veikimas”, o ne“buvimas paveiktu”. Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakterisgali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas. Kas yra davimas? Atsakymas, atrodo, paprastas, o iš tiesų jis yrasudėtingas ir prieštaringas. Laibiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris,kad “duoti”, tai reiškia kažko netekti, būti nusavintu, aukotis. Asmuo,kurio charakteris neperžengia ėmimo, išnaudojimo ar apsidraudimoorientacijos, davimą suvokia būtent taip. Vartotojiškas charakteris yralinkęs duoti, bet tik kaip avansą už gavimą, duoti be užmokesčio jam tolygubūti apgautam. Neproduktyvios orientacijos žmonės atiduodami jaučiasiskurdinami. Todėl daugelis iš jų atsisako duoti. Kai kas davimą laikovertybe, nes tai esanti auka. Jie mano, jei duoti yra skausminga, jieprivalo duoti; davimo vertė glūdinti pačiame aukojimosi akte. Jų požiūriu,dorovinė norma – geriau duoti, negu imti – reiškia, kad verčiau kentėti,nei patirti džiaugsmą. Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yraaukščiausia pajėgumo išraiška. Duodamas aš patiriu savo jėgą, sveikatą,galią. Šis padidėjusio vitališkumo ir jėgos išgyvenimas pripildo manedžiaugsmo. Davimas labiau džiugina negu gavimas ne todėl, kad tai yranetekimas, bet kad duodamas aš išreiškiu savo gyvybingumą. Nesunkiai pastebėsime šio principo vertingumą įvairiuose reiškiniuose.Paprasčiausias pavyzdys – lyties sfera. Vyro seksualinės funkcijoskulminacija atsiskleidžia davimo akte; vyras duoda savo lyties organąmoteriai. Orgazmo momentu atiduoda jai savo sėklą. Jis negali neduoti, jeiyra lytiškai pajėgus. Jei negali, yra impotentas. Moteris taip pat, norsesama tam tikrų sudėtingumų. Ji taip pat atsiduoda, atveria vartus į savomoteriškąjį centrą; taigi gaudama ir pati duoda. Jei ji yra bejėgėatsiduodama, jei ji gali tik gauti, yra frigidiška. Davimo būseną ji vėlišgyvena, tik jau ne kaip mylimoji, o kaip motina. Ji atiduoda save josviduje augančiam vaikui, duoda jam savo pieną, teikia savo kūno šilumą.Neduoti būtų skausminga kančia. Materialių daiktų sferoje davimas reiškia turtingumą. Ne tas yraturtingas, kuris turi daug, o tas, kuris daug duoda. Apsidraudėlis, kurislabai susirūpinęs tuo, kad tik ko neprarastų, psichologiškai kalbant yravargšas, menkas žmogus, neturintis supratimo, kiek daug turi. Tas, kas galikažką atiduoti, yra turtingas. Jis išgyvena savo reikšmingumą, nes galipadėti kitiems. Tik tas, kas yra praradęs pačius būtiniausius egzistavimopagrindus, nebegali džiaugtis materialių daiktų davimu. Bet kasdienėpatirtis rodo, kad tai, ką žmonės laiko būtinu minimumu, tiek pat priklausonuo žmogaus charakterio, kiek ir nuo jo turto. Gerai žinoma, jog vargšaiyra labiau linkę duoti negu turtingieji. Be abejo, skurdas žemiau tamtikros ribos davimą daro neįmanomą, todėl jis žemina žmogų ne tik todėl,kad tiesiogiai didina kančias, bet ir dėl to, kad atima iš vargšo davimodžiaugsmą. Bet svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialių daiktų, ospecifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save,vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kadaukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką jis duoda, gyvena jame; jis duodasavo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą arsavo liūdesį – visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savogyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą,podraug stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų: davimas patssavaime yra išskirtinis džiaugsmas. Bet jis negali duoti nepažadindamaskitame asmenyje kažko, kas gimdamas apšviečia ir jį patį. Nuoširdžiaiduodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Abu dalijasi džiaugsmu dėl to,ką pažadino gyvenimui. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu dalyvaujantys yradėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų: meilė yrajėga, kuri gimdo meilę; impotencija yra nepajėgumas sužadinti meilę. Šiąmintį yra puikiai išreiškęs Marksas: “Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykįsu pasauliu žmogišku, tokiu atveju jūs galite gauti meilę tik už meilę,pasitikėjimą už pasitikėjimą, ir t.t. Jei jūs norite gėrėtis menu, jūsturite būti meniškai išlavintas žmogus; jei jūs norite daryti poveikįkitiems žmonėms, turite būti pajėgus sujaudinti ir daryti įtaką kitiemsžmonėms. Kiekvienas jūsų santykis su žmogumi ar gamta turi būti jūsųrealaus, individualaus gyvenimo išraiška, atitinkanti jūsų valios objektą.Jei jūs mylite be atsako, t.y. jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsųpastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūsųbejėgiškumas, jūsų nelaimė. Bet ne tik meilėje davimas reiškia gavimą.Mokytojas mokosi iš savo studentų, aktorių įkvepia publika, psichoanalitikągydo jo pacientai – su sąlyga, kad kits kitą jie laiko ne objektais, betyra susiję vienas su kitu nuoširdžiai ir kūrybiškai. Vargu ar reikia pabrėžti, kad gebėjimas mylėti; kaip davimas, priklausonuo asmens charakterio. Tam reikia susiformuoti produktyvią nuostatą; šiosnuostatos dėka žmogus įveikia priklausomybę, narcisistinę visagalybę, norąišnaudoti kitą arba atsiriboti nuo visų, įgauna pasitikėjimo savo patiesgaliomis, drąsos pasikliauti savo jėgomis siekiant tikslo. Jeigu jam šiųsavybių trūksta (ar jos nėra pakankamai išugdytos), jis bijo duoti save –taigi mylėti. Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiaiselementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe,pagarba ir žinojimu. Kad meilė neįmanoma be rūpesčio, akivaizdžiausia motinos meilėje savovaikui. Mes labai suabejotume jos meilės nuoširdumu, jeigu matytume, kad jivisiškai nesirūpina laiku pavalgydinti, išmaudyti kūdikį, kurti fizinęgerovę; mums nereikia kitų jos meilės įrodymų, jei matome, kaip motinarūpinasi savo vaiku. Lygiai tą patį galima pasakyti apie meilę gyvuliams argėlėms. Jei moteris sakosi mylinti gėles, bet pamiršta jas palaistyti, mesnebetikėsime jos “meile” gėlėms. Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu irtuo, ką mylime. Kur šio veiklaus rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės. Tataiyra puikiai aprašyta Jonos knygoje. Dievas liepė Jonai eiti į Nineviją irįspėti jos gyventojus kad šie bus nubausti, jei nesiliaus daryti bloga.Jona norėjo išvengti tokios misijos, bijojo, kad žmonės maldaus Dievo, iršis atleis jiems. Jis – žmogus su stipriu tvarkos ir įstatymo jausmu, betbe meilės; besistengdamas pabėgti, atsidūrė banginio pilve,simbolizuojančiame įkalinimą ir vienatvę, kuriuos jam lėmė meilės irsolidarumo jausmo stoka. Dievas jį išvadavo ir, nuvykęs į Nineviją, Jonakreipėsi į gyventojus, kaip Dievas buvo prisakęs. Ir atsitiko tai, ko jisbijojo. Žmonės gailėjosi dėl savo nuodėmių, atsisakė pikto, ir Dievas jiemsatleido: nusprendė negriauti miesto. Jona supyko ir nusiminė; jis norėjo,kad laimėtų teisingumas, o nebūtų visiems atleista. Pagaliau radonusiraminimą po medžiu, kuriam Dievas leido išaugti, idant saugotų nuosaulės. Bet kai Dievo valia medis nuvyto, Jona nusiminė ir piktaipapriekaištavo Dievui. Dievas atsakė: “Tau gaila augalo, kurio tunepasodinai, kuris atsirado naktį ir išnyko naktį. O kaip aš galiunegailėti Ninevijos, didelio miesto, kur gyvena daugiau nei šešitūkstančiai žmonių, neskiriančių dešinės nuo kairės”. Dievo atsakymas Jonaiturėtų būti suprastas simboliškai. Jis išaiškino Jonai, kad meilės esmė yra“veikti” vardan kažko ir “suteikti gyvenimą kažkam”, kad meilė ir veiklayra neatskiriami. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirbavardan to, ką jis myli. Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą – atsakomybę. Mūsųdienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mumsprimetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai manoatsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingamreiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam “atsakui”. Jona nejautė atsakomybėsuž Ninevijos gyventojus. Jis kaip ir Kainas, galėjo paklausti: “Ar aš esusavo brolio sargas?” Mylintis asmuo jaučiasi atsakingas. Brolio gyvenimasjam yra ne tik brolio, bet ir jo paties reikalas. Jis jaučiasi atsakingasuž savo artimą kaip pats už save. Ši atsakomybė motinos ir kūdikio atvejuyra iš esmės rūpinimasis jo fizinėmis reikmėmis. Meilė tarp suaugusių yrasusijusi su kito žmogaus psichinėmis reikmėmis.Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jeinebus trečio komponento – pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Jireiškia (pagal žodžio “respicere” šaknį – “žiūrėti į”) – gebėjimą vertintiasmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba reiškiarūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarbateigia išnaudojimo nebuvimą. Aš noriu, kad mylimas asmuo augtų iratsiskleistų savo paties labui; saviškai, o ne tokiu būdu, kad pasitarnautųman. Jei aš myliu žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koksjis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas.Aišku, kad pagarba yra galima tik tada, jei aš esu prisiekęsnepriklausomybę, jei galiu stovėti ir eiti be ramentų, nestelbiamas irneišnaudojamas kito. Pagarba remiasi tik laisve, kaip sakoma senojeprancūzų dainoje: “L’amour est l’enfant de la liberte” – meilė yra laisvės,o ne išnaudojimo kūdikis. Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybėbūtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų tuščias, jei nebūtųpagrįstas rūpesčiu. Yra daug žinojimo lygmenų; žinojimas meilės požiūriuyra ne kažkas išoriška, bet esminis dalykas. Tai įmanoma vien tik tada, kaiaš galiu peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis. Ašgaliu žinoti, pavyzdžiui, kad tas žmogus yra piktas, net jei jis šitoatvirai neparodo, bet aš galiu pažinti jį giliau: kad jis yra suirzęs,susirūpinęs, kad jaučiasi vienišas, kaltas. Taigi aš suprantu, kad jopyktis tik kai ko gilesnio išraiška, ir tada aš matau jį sunerimusį irsutrikusį, t.y. kenčiantį, o ne piktą. Žinojimas turi dar vieną svarbesnį sąryšį su meilės problema. Esminisporeikis užčiuopti ryšį su kitu žmogumi taip, kad būtų peržengtos žmogausvienatvės kalbėjimo ribos, yra susijęs su išskirtiniu žmogišku poreikiupažinti “žmogaus paslaptį”. Gyvenimas jau vien savo biologine prasme yrastebuklas ir paslaptingas, o savo žmogiškais aspektais žmogus liekanesuvokiama paslaptis sau, ir savo draugams. Mes žinome save, ir vis dėlto,kiek bedėtume pastangų, negalime savęs pažinti iki galo. Mes žinome savoartimą, ir vis dėlto nepažįstame jo, nes nei mes patys, nei mūsų artimiejinesame daiktai. Juo giliau skverbiamės į mūsų ar kieno nors kito esybę, tuolabiau pažinimo tikslas tolsta nuo mūsų. Vis dėlto mes negalime atsisakytipastangų skverbtis į žmogaus sielą, į slapčiausią branduolį to, kas yra“jis”. Yra vienas desperatiškas būdas pažinti paslaptį: tai yra visiška valdžiakitam žmogui, verčianti daryti tai, ką mes norime, jausti, ką norime,galvoti, ką norime, sudaiktinti jį, paversti mūsų nuosavybe. Aukščiausiastokio pažinimo laipsnis – tai sadizmas, noras ir gebėjimas priversti žmogųkentėti; kankinti jį, kol išduos savo paslaptį. Šis troškimas įsiskverbti įkito žmogaus ir savo paties paslaptį padeda suvokti ir giliąją žiaurumo beidestruktyvumo esmę. Šią idėja labai vykusiai išreiškė Isakas Babelis. Jiscituoja pažįstamą karininką, kuris Rusijos pilietiniame kare pasmerkia savobuvusį poną mirčiai sakydamas: “Nušaudamas – taip pasakysiu – nušaudamasžmogumi tik atsikratai. Šūviu jūs niekada nepasieksite sielos, kuri yrajūsų artimajame, ir nesužinosite, kaip ji reiškiasi. Bet aš nesigailėdavausavęs, aš ne kartą trypdavau priešą kojomis ilgiau kaip valandą. Matot, ašnoriu suvokti, kas yra gyvenimas iš tiesų, kas yra gyvybė, kai ji muspalieka. Stebėdami vaikus, mes dažnai stebime šį kelią į pažinimą. Vaikas ardodaiktus, laužo, kad pažintų juos, arba žudo gyvūnus, žiauriai nuplėšiasparnus plaštakei, kad sužinotų, išgautų iš jos paslaptį. Žiaurumoprigimtis pagrįsta troškimu suvokti daiktų ir gyvybės paslaptį. Kitas būdas pažinti “paslaptį” yra meilė. Meilė yra aktyvus skverbimasisį kitą asmenį, kuriame mano noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę.Sąryšyje aš pažįstu tave, save, visus – ir nieko. Aš žinau tik vienąpažinimo būdą, kuris yra gyvybingas ir prieinamas žmogui – tai sąryšioišgyvenimas, o ne žinojimas, kurį mums gali duoti mintis. Sadizmas kyla iš noro suvokti paslaptį, bet aš lieku toks patneišmanėlis, kaip ir ankščiau. Jei aš nuplėšiau kitai būtybei galūnes, ašją pražudžiau, ir nieko daugiau. Meilė yra vienintelis pažinimo būdas,kuris atsako į mano klausimą. Meilės aktu atiduodamas save, įsiskverbdamasį kitą, aš atrandu save, aš atskleidžiu save, aš atskleidžiu mus abu, ašatskleidžiu žmogų. Siekimą pažinti save ir savo artimą išreiškia ir Delfų orakulo moto:“Pažink save”. Tai yra visos psichologijos esmė. Bet tiek, kiek tai liečiapastangas suprasti visus žmones, jų didžiausią paslaptį, šis siekimasnegali būti patenkintas įprastu pažinimo keliu, žinojimu. Net jei mesžinotume tūkstantį kartų daugiau, nei žinome dabar, mes niekadanepasiektume dugno. Mes vis tiek liksime mįsle sau patiems, lygiai kaip ir
mūsų draugai liks paslaptimi mums ir sau. Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Šis veiksmasperžengia mintį, jis transcenduoja žodžius. Tai yra drąsus šuolis į sąryšioišgyvenimą. Aišku, protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yrabūtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Aš turiu objektyviai pažinti kitąasmenį ir save, kad galėčiau matyti jį realų, arba tiksliau, be iliuzijų,iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą. Tik jei aš objektyviai pažįstužmogišką būtybę, galiu pažinti jį aukščiausia prasme, meilės akte (Šisteiginys pasako kai ką svarbaus apie psichologijos vaidmenį šiuolaikinėjeVakarų kultūroje. Nors didelis psichologijos populiarumas rodo susidomėjimąžmogaus pažinimu, bet tai liudija ir esminį meilės trūkumą šiandieniniuosežmonių santykiuose. Taigi psichologinės žinios tampa visiško žinojimomeilės akte pakaitalu, užuot tapusios žingsniu link jos). Žmogaus pažinimas eina lygiagrečiai su religiniu Dievo pažinimu.Konvencinėje Vakarų teologijoje pastangos pažinti Dievą sutelktos į protą,tai yra į teiginius apie Dievą. Manoma, kad aš galiu pažinti Dievą savomintyse. Misticizme, kuris yra nuosekli monoteizmo pasekmė (aš vėliaumėginsiu tai įrodyti), yra atmetamos pastangos pažinti Dievą mintyse, jospakeistos sąryšio su Dievu išgyvenimu, kur nebelieka vietos ir nebėraporeikio žinojimui apie Dievą. Sąryšio su žmogumi ar (religine prasme) su Dievu išgyvenimas jokiu būdunėra iracionalus. Priešingai, kaip Albertas Šveiceris pabrėžė, jis yradrąsiausia ir radikaliausia racionalizmo pasekmė. Jis remiasi esminiu, neatsitiktiniu mūsų ribotumo žinojimu, tai yra suvokimu, kad mes niekada“nesuaugsime” žmogaus ir pasaulio paslapties mintyje, bet kad mes vis dėltogalime pažinti ją meilės veiksme. Psichologija kaip mokslas turi savoribas. Kaip loginė teologijos pasekmė yra misticizmas, taip psichologijosgalutinė pasekmė yra meilė. Rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Taiyra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviaiišvysto savo galias, kuri nori to, ką kuria savo darbu, kuri yra atmetusinarcisistines svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusikuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyviosveiklos. Iki šiol aš kalbėjau apie meilę kaip žmogiško atskirtumo įveikimą, kaipsąryšio poreikio patenkinimą. Bet šalia universalaus, egzistencinioporeikio iškyla specifiškesnis biologinis poreikis: vyriško ir moteriškoprado troškimas susijungti. Šio poliariškumo idėja geriausiai išreikštamite apie tai, kad iš pradžių vyras ir moteris buvo viena visuma, padalintaį dvi puses, nuo to laiko kiekvienas vyriškis ieško savo moteriškosiosdalies tam, kad atkurtų vienybę su ja. (Ta pati pirminės lyčių vienybėsidėja išreikšta Biblijos pasakojime apie tai, kad Ieva padaryta iš Adomošonkaulio, nors šiame patriarchališkame mite moteris laikoma žemesnė užvyrą). Mito prasmė yra pakankamai aiški. Lyčių poliarizacija verčia žmogųsiekti ryšio ypatingu būdu, sąjungoje su kita lytimi. Vyriško ir moteriškopradų priešybė slypi kiekviename vyre ir kiekvienoje moteryje. Taip patkaip fiziologiškai vyras ir moteris turi skirtingos lyties hormonų, taippat ir psichologine prasme jie yra dvilyčiai. Jie turi savyje gavimo irįsiskverbimo principus, materialumą ir dvasią. Vyras ir moteris atrandavienybę savyje tik per vyriško ir moteriško pradų vienybę. Šios priešybėsyra bet kokio kūrybingumo pagrindas. Vyriško ir moteriško pradų priešybe remiasi ir tarpasmeniniskūrybiškumas. Tai akivaizdu biologiniame spermos ir kiaušialąstėssusijungime, iš kurio gimsta kūdikis. Tas pats yra ir psichikos srityje;meilėje tarp vyro ir moters kiekvienas iš jų atgimsta (homoseksualinisiškrypimas kyla dėl nepajėgumo pasiekti šią priešybių vienybę, todėlhomoseksualizmas kenčia dėl niekaip neįveikiamo vienišumo, šis skausmas,aišku, jį suartina su eiliniu heteroseksualistu, kuris nesugeba mylėti). Ta pati vyriška ir moteriška priešybė egzistuoja gamtoje; tai akivaizdune tik gyvūnų ir augalų gyvenime, bet ir dviejų fundamentalių funkcijų –gavimo ir skverbimosi – priešingume. Tai yra priešybė tarp žemės irlietaus, upės ir vandenyno, nakties ir dienos, tamsos ir šviesos, materijosir dvasios. Šią idėją nuostabiai išreiškė didysis musulmonų poetas irmistikas Rūmi: Niekada iš tikrųjų mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieksjos taip pat. Jei meilės žaibas nušvietė vieną širdį, žinok, kad meilė pabudo irkitoje. Jei meilė Dievui auga tavo širdyje, be jokių abejonių, Dievas myli tave.Viena ranka nesukelia plojimų be kitos. Dieviška Išmintis lemia ir įsako mums mylėti vienas kitą. Taip jau lemta, kad viskas pasaulyje turi savo porą. Išmintingai žiūrint, Dangus yra vyras, o Žemė – moteris; Žemė puoselėjatai, kam Dangus leidžia įvykti. Kai Žemei trūksta šilumos, Dangus ją atsiunčia, kai ji praranda savogaivą ir drėgmę, Dangus juos grąžina. Dangus supa Žemę kaip vyras, besirūpinantis savo žmonos gerove. O Žemė šeimininkauja: ji rūpinasi gimimu ir maitinimu tų, kuriuos jiišnešiojo. Laikykime Žemę ir Dangų protingais, kadangi jie atlieka protingų būtybiųdarbą. Jei jie neteikia vienas kitam džiaugsmo, ko jie taip siekia vienas kito?
Kaip gėlės ir medžiai žydėtų be Žemės? Kam tada būtų skirti Dangausvandenys ir šiluma? Matyt, Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad pasaulis būtųišsaugotas jų sąjungoje. Taip jis suteikė kiekvienai būties daliai kitos būties dalies troškimą. Diena ir Naktis yra priešybės tik išoriškai, o iš tiesų tarnauja vienamtikslui. Kiekvienas myli kitą tam, kad būtų įvykdytas bendras reikalas. Be nakties Žmogaus prigimtis niekuo nepraturtėtų ir nebūtų ką eikvotiDieną. Vyriškumo ir moteriškumo priešybės problema verčia tęsti diskusiją apiemeilės ir sekso esmę. Aš jau ankščiau kalbėjau apie Froido klaidą – jislaiko meilę tik seksualinių instinktų išraiška, arba sublimacija,nepastebėdamas to, kad seksualinis geismas yra vienas iš meilės ir sąryšioporeikio pasireiškimų. Bet Froido klaida siekia dar giliau. Vadovaudamasisfiziologiniu materializmu, lytinį instinktą jis laiko chemiškai sužadintaįtampa kūne, skausminga ir reikalaujančia iškrovos. Seksualinio geismo
tikslas yra likviduoti šią skausmingą įtampą; seksualinis pasitenkinimasyra šios iškrovos pasiekimas. Šis požiūris vertingas tiek, kiek įžvelgia,kad seksualinis poreikis panašus į alkį ar troškulį. Seksualinis poreikisšioje koncepcijoje yra tas pats alkis, o seksualinis pasitenkinimas tėrašio alkio panaikinimas. Iš tiesų, jei ši samprata yra priimtina,masturbacija būtų idealus seksualinis pasitenkinimas. Tai, ką Froidaspakankamai paradoksaliai ignoruoja, yra psichologinis seksualumo aspektas,moteriškumo ir vyriškumo priešybė ir poreikis jungti šias priešybes. Takeista klaida turbūt kilo iš kraštutinio Froido patriarchalizmo, kurisvertė jį galvoti, kad seksualumas per se yra vyriškas, ir neleido pastebėtiypatingo moteriško seksualumo. Jis išdėstė šią idėją straipsnyje “Trysįnašai į lyties teoriją”, tvirtindamas, kad libido visada yra “vyriškosiosprigimties”, nepriklausomai nuo to, ar jis reiškiasi vyre, ar moteryje. Tapati idėja užslėptai yra išreikšta Froido pažiūroje, kad mažas berniukassuvokia moterį kaip kastruotą vyriškį ir kad ji pati siekia įvairiausiųkompensacijų vietoje prarastų vyriškų genitalijų. Bet moteris nėrakastruotas vyras, jos seksualumas yra savitas, moteriškas, visai ne“vyriškos prigimties”. Seksualinį potraukį tarp lyčių tik iš dalies lemia poreikis atsikratytiįtampos; iš esmės tai yra sąjungos su priešinga lytimi poreikis. Iš tiesųseksas yra tik vienas iš lyčių traukos požymių. Moteriškumas ir vyriškumaslygiai taip pat reiškiasi charakteryje kaip ir seksualinėje funkcijoje.Vyriškas charakteris gali būti apibrėžtas tokiomis savybėmis kaipskverbimasis, vadovavimas, veiklumas, disciplinuotumas, nuotykių ieškojimasir avantiūrizmas; moteriškas charakteris išsiskiria produktyviu imlumu,globa, realizmu, kantrybe, moteriškumu. (Visada reikia turėti galvoje, kadrealiai abi tos charakteristikos yra sumišusios, bet vyrauja tokios, kuriosatstovauja “jos” arba “jo” lyčiai). Dažnai, kai vyriško charakterio savybėsvyriškyje yra susilpnėjusios dėl emocinio infantilizmo, šį trūkumą jismėgina kompensuoti išskirtinai pabrėždamas savo vyriškumą sekse. Šitopavyzdys yra Don Žuanas, kuriam būtina įrodyti savo vyriškumo šaunumą seksetodėl, kad niekada nėra tikras dėl savo vyriškumo dvasine prasme. Kaivyriškumas tampa galutinai paralyžuotas, jo iškreiptu pakaitalu tampasadizmas. Jei susilpnėjęs ar iškreiptas moteriškas seksualumas, jis virstamazochizmu ar savininkiškumu. Froidas buvo kritikuojamas dėl sekso pervertinimo. Todėl buvo norimapašalinti iš jo sistemos tuos elementus, kurie kelia tradiciškai mąstančiųžmonių priešiškumą. Froidas tai jautė ir kovojo prieš bet kokią pastangąkeisto jo sekso teoriją. Tiesa sakant, anuo metu Froido teoriją buvoiššaukianti, revoliucinga. Bet, kas buvo tikra 1900 metais, nebėra teisingadabar. Seksualiniai papročiai pasikeitė taip smarkiai, kad dabar Froidoteorija nebešokiruoja Vakarų viduriniųjų klasių, ir donkichotiškai atrodotie ortodoksai analitikai, kurie iki šiol tebegalvoja esą drąsūs irradikalūs gindami Froido seksualumo teoriją. Iš tikrųjų dabar jųpsichoanalizės kryptis yra konformistinė, nes nebelieka psichologijosklausimų, vedančių į šiuolaikinės visuomenės kritiką. Aš kritikuoju Froido teoriją ne todėl, kad jis pernelyg pabrėžia seksą,bet kad nepajėgia jį pakankamai giliai suprasti. Jis pirmasis prakalbo apietarpasmenines aistras, nors jas ir aiškino fiziologiškai. Tolesnėpsichoanalizės raida reikalauja patikslinti ir pagilinti Froido koncepciją,perkelti jo įžvalgą iš fiziologinės į biologinį ir egzistencinį lygį.(Froidas ir pats žengė šia kryptimi savo vėlesnėje mirties ir gyvenimoinstinktų sampratoje. Jo pirmasis požiūris į erosą, kaip sintetinantį irvienijantį principą, visiškai skiriasi nuo libido koncepcijos. Betnepaisant to, kad gyvenimo ir mirties instinktų sampratą vėliau ir priėmėortodoksai analitikai, tai nepakeitė fundamentalios libido sampratos, ypačklinikiniuose darbuose). Kūdikis gimimo metu turėtų jausti mirties baimę, jei mielaširdingaslikimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėlatsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Net ir gimęskūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, nesuvokiasavęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Jis teigiamai reaguoja į šilumą irmaistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio – motinos.Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimoir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas.Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek, kiek jie patenkinaar slopina vidines kūno būsenas. Tikra yra tik tai, kas jo viduje, o kasišorėje, realu tik jo reikmių požiūriu, bet ne savaime. Augdamas ir vystydamasis vaikas tampa pajėgus suvokti daiktus tokius,kokie jie yra; valgymo malonumą ima skirti nuo spenelio; krūtį nuo motinos.Pagaliau vaikas pradeda skirti troškulį, pieną, krūtį ir motiną kaipskirtingas esmes. Jis mokosi suvokti daugelį kitų dalykų – skirtingų irturinčių savo būtį. Šiuo laikotarpiu jis mokosi juos įvardinti. Taip patjis mokosi jais naudotis. Sužino, kad ugnis yra karšta ir skaudi, kadmotinos kūnas yra šiltas ir malonus, kad medis yra sunkus ir kietas, kadpopierius yra lengvas ir gali būti suplėšytas. Jis mokosi elgtis žmonėse,žino, kad motina šypsosis, kai aš valgysiu, kad ji paims mane ant rankų,kai aš verksiu, kad pagirs, kai aš tuštinsiuos. Visi šie išgyvenimaiišgrynina ir susivienija patirtyje: aš esu mylimas. Aš esu mylimas. Aš esumylimas todėl, kad esu mamos vaikas. Aš esu mylimas, nes esu bejėgis. Esumylimas, nes esu nuostabus, žavus. Aš esu mylimas, nes motinai manęsreikia. Pateikiant bendresne formuluote: aš esu mylimas toks, koks esu, ardar tiksliau, esu mylimas, kad aš esu. Šis patyrimas, kad esi motinosmylimas, yra pasyvus. Čia nėra nieko, ką aš turėčiau daryti, kad būčiaumylimas – motinos meilė yra besąlygiška. Viskas, ką aš turiu daryti – taibūti, būti jos vaiku. Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikiaišsikovoti, nereikia užsitarnauti. Bet čia yra ir negatyvioji pusė, būtent,tas besąlygiškumas. Jos ne tik kad nereikia pelnyti, – ji ir negali būtitokiu būdu gauta, sukelta, kontroliuojama. jei ji yra, tai lyg Dievodovana, jei jos nėra, tai pats gyvenimas praranda žavesį ir aš niekonegaliu padaryti, kad jį grąžinčiau. Daugumai vaikų iki aštuonerių ar devynerių su puse metų svarbiausia yrabūti mylimam – būti mylimam, koks esi. Pats vaikas iki to amžiaus darnemyli, bet džiaugsmingai reaguoja į tai, kad yra mylimas. Šiuo laikotarpiuatsiranda naujų jausmų, kyla noras pačiam įkvėpti kitų meilę. Pradžiojevaikas galvoja duoti kažką motinai (ar tėvui), sukurti eilėraštį, piešinįar dar ką. Pirmą kartą vaiko gyvenime meilės idėja transformuojasi nuogeismo būti mylimu į gebėjimą mylėti, meilės kūrimą. Daug metų praeina nuopirmųjų tokių mėginimų iki meilės brandos. Pagaliau vaikas, gal jaupaauglystėje, peržengia savo egocentrizmą, kitas asmuo nebeatrodo vien tikpriemonė patenkinti poreikius. Kito asmens rei