Menas mylėti,menas gyventi pagal Ė.Froma

Psichologijos rašto darbas tema„Menas mylėti, menas gyventi pagal Ė.Froma“

Turinys

Ivadas_____________________________________________________2Kas yra meilė_______________________________________________2Ar meilė menas______________________________________________4

Meilės teorija:1. Meilė – atsakymas į, žmogaus egzistencijos problemą________________52. Meilė tarp tėvų ir vaiko_______________________________________103. Meilės objektai:_____________________________________________11a) broliška meilė____________________________________11b) motinos meilė____________________________________11c)erotinė meilė_____________________________________11d) meilė dievui_____________________________________13Meilės praktika____________________________________________14Išvados___________________________________________________16Naudota literatūra__________________________________________18

Įvadas

Ė.Fromas gimė 1900m. Frankfurte prie Maino pirklio šeimoje. Vaikystės metai prabėgo religingoje aplinkoje, šeimoje dažnai buvo skaitomas Senasis Testamentas. Ė.Fromą ypač žavėjo biblinių pranašų knygose aprašyta pasaulinės taikos ir harmonijos vizija . 1926 m. Ė.Fromas nutraukė ryšius su judaizmu , nes buvo nusistatęs prieš bet kokį išankstinį žmonijos susiskirstymą , netgi religiniu pagrindu . Baigęs mokslus Heidelbergo ir Miuncheno universitetuose ir turėdamas kišenėje psichologo diplomą , jis pradėjo psichoanalitiko praktiką , nors dalį laiko skyrė ir teorinėms studijoms . Frankfurto Socialinių tyrimų institute Ė.Fromas intensyviai studijavo ir pradėjo kritiškai vertinti Z.Froido psichoanalitinės teorijos teiginius . Pirmoji stambi Ė.Fromo studija ” Kristaus dogma ” , kai 1933 m. Vokietijoje valdžią užgrobė nacistai , jis išvyko į Šveicariją , o po metų persikėlė gyventi į JAV . Čia Ė.Fromas dėstė daugelyje universitetų bei koledžų , bendradarbiavo su žymiais neofroidizmo atstovais K. Morni ir H.S.Salivenu . 1941 m. išėjo garsioji jo knyga ” Bėgimas nuo laisvės “, kuri pelnė jam tarptautinį pripažinimą . Nuo 1951 metų beveik dešimtmetį Ė.Fromas dirbo Meksikos Nacionaliniame universitete, nors dažnai skaitydavo paskaitas ir įvairiuose Amerikos universitetuose. Norėdamas atsidėti vien kūrybai 1974 m. Ė.Fromas sugrįžo su jo knyga apie ZFroidą_. Pasaulinę šlovę Ė.Fromui taip pat pelnė knygos ” Žmogus sau “, ” Sveikoji visuomenė “, ” Psichoanalizė ir dzenbudizmas ” ir kt. Ė.Fromas mirė 1980 m. kovo 18d. , kai 80-mečio buvo belikusios tik kelios dienos. Jis buvo visais atžvilgiais neįprasta figūra šiuolaikinių Vakarų filosofų tarpe . Ė.Fromas aktyviai dalyvavo pasauliniame taikos judėjime . Jis neapkentė fašizmo . Ė.Fromas , būdamas vienas žymiausių humanistinės psichoanalizės atstovų JAV , tikėjo žmogaus proto galiomis ir sugebėjimu rasti išeitį . Daug bendrų bruožų jį sieja su A.Šveiceriu , B.Raselu ir kitais mūsų amžiaus filosofais humanistais , tikėjusiais žmogaus kūrybinėmis galiomis ir kultūros ateitimi . Pagrindinė Ė.Fromo socialinės filosofijos temos – visuomenės ir individo santykiai , žmogaus vertingumas .

Kas yra meilė?Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda. Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yra išreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip pat savo pačių išgyvenimus. Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatina susimąstyti, nuolat ieškoti kelių į tai, kas tauru ir gražu. Meile paprastai laikome taurų asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir kultūros su-kurtų žmogiškųjų savybių vientisumo išraiška. Meilė yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vienovė. Meilė būdinga visiems žmonėms, tik kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo dvasinės kultūros lygį. Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija, pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, grožio, jausmų skurdumas yra didžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai. Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus buvo visiškai pavaldus kito užgaidoms ir norams. “Jei myli – klausys”, – tai pasenusi pažiūra į meilę. Gal būt, reiktų prisiminti R.Rolano “Užburtosios sielos” herojės Anetos mintis, išsakytas mylimajam: “Jūs a-teinate pas mane ne vien su savo meile. Jūs ateinate su saviškiais; su savo gimine, su užsibrėžtu keliu, su savo šeima – su visu pasauliu, kuris yra jūsų, su visu pasauliu, kuriuo esate jūs pats. Ir aš turiu pasaulį, aš taip pat esu pasaulis. Jūs man sakote: “Palik savo pasaulį. Mesk jį ir išeik į manąjį.” Aš esu pasirengusi ateiti su viskuo. Ar jūs mane priimsite su viskuo?” Darosi aišku, jog jei mes nesieksime pažinti ir suprasti vienas kito pasaulį, negalvosime, ar kito partnerio pasaulis tilps mūsų pasaulyje, ar netaps jis pančiais, varžančiais mums kurti ir tobulinti savąjį pasaulį. Priešingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikrąją laimę. Ilgam patraukti kuris nors žmogus gali tik tada, jei jis mums patinka kaip visa asmenybė ir atrodo vertas meilės. Meilė didžiausia dalimi yra bičiulystė. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienas prie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystės sąvoką įeina draugiški santykiai, abipusis atvirumas, asmenybės gerbimas, pasaulėžiūrų atitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbus bičiulystės požymis visuomenėje – abiejų partnerių stengimasis tobulinti savo asmenybę. Meilė be bičiulystės neįmanoma. Jei visame kame, taip pat lytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio verčiami dalinasi su juo gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasi įveikti savo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir galima apibrėžti: tai tikra meilė.

Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį, artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei savybių. Pravartu nevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys sąlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikėti pasakomis, kad meilė trokšta vienumos. “Uždaryta meilė nyksta, dūsta.” Įvairūs autoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmogiškomis problemomis, kaip simpatija, abipusis supratimas, pasitikėjimas, atvirumas, artumas, interesų bendrumas ir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas su žmonėmis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai šventė. Tad vienas kitą mylėdami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti. Meilė – tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias ne taktas, abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės, priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti. Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienos nuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ar melu, bet nuoširdumu, tiesa, šiluma. „Tas, kas nieko nežino, nieko nemyli. Tas, kas nieko negali, nieko nesupranta. Tas, kas nieko nesupranta, yra nieko nevertas. O tas, kas supranta, taip pat ir myli, stebi, mato… Kuo daugiau žinai apie daiktą, tuo labiau jį myli… Tas, kas įsivaizduoja, kad visi vaisiai prisirpsta tuo pačiu laiku kaip žemuogės, nieko nežino apie vynuoges“.(Paracelsas).Ar meilė yra menas?Žmonės negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos , bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip „tapti mylimu“, o ne „mylinčiu”, gebančiu mylėti. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”. Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė yra „objekto“, o ne „sugebėjimo“ uždavinys. Žmonės galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis, glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų – tai labai pakitęs dvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė paprastai nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų priežastimi. Kelioms pastarosioms kartoms beveik visuotine tapo romantiškoji meilės samprata. Ė.Fromas teigia kad klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypi tame, kad neskiriamas pradinis “įsimylėjimo” išgyvenimas ir pastovaus buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mes esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių ir labiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Šis staigus intymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinis potraukis ir suartėjimas. Aišku, šitokia meilė dėl pačios savo prigimties negali būti ilgalaikė.Šis santykis – kad nieko nėra lengvesnio už meilę – tebelieka vyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys. Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Pirmasis žingsnis, Ė.Fromo manymu, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.Ė.Fromas nurodo būtiniausius etapus, be kurių neįmanoma išmokti meilės meno. Mokymosi procesas turėtu būti padalintas i du etapus: vienas-teorijos įsisavinimas, kitas- praktikos įvaldymas. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas – tai meistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip retai mokosi šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę – sėkmė, garbė, pinigai, valdžia, – beveik visa mūsų energija eikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos beveik nebelieka mokytis meilės.Meilės teorijal. Meilė – atsakymas į, žmogaus egzistencijos problemą

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas – nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus – pirminių sąsajų su gamta – jis nebegali grįžti atgal. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai prarastos prieš žmogiškosios.Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, – ateityje tikra tiktai viena – mirtis. Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu.Pagal Ė.Fromą pati didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl, kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas. Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. E.Fromas rašo, kad tam tikru mastu atsakymai priklauso nuo individo pasiekto individuacijos laipsnio. Kūdikio Aš-iškumas yra labai mažai išsivystęs; jis vis dar jaučiasi esąs motinos dalis, nejaučia atskirtumo, kol šalia yra motina. Jis nesijaučia vienišas, kai šalia yra motinos kūnas, jos krūtis, jos oda. Kai vaikas išsiugdo savo atskirtumo ir individualybės jausmą, jam nustoja būti reikalingas motinos fizinis artumas, atsiranda poreikis įveikti atskirtumą kitais būdais. Juo labiau žmonija vadavosi nuo pirminių ryšių, juo labiau atskyrė save nuo gamtos pasaulio, tuo intensyvesnis darėsi poreikis ieškoti naujų būdų išsivaduoti nuo atskirtumo.Ė.Fromo manymu vienas iš tokių būdų slypi visų rūšių orgiastinėse būsenose. Visoms orgiastinio ryšio formoms būdingos trys savybės: jos būna intensyvios, netgi aistringos; jos apima visą asmenybę – jos protą ir kūną; yra laikinos ir vis pasikartoja. Visiškai priešingi dalykai ryškėja toje sąryšio formoje, kurią dažniausiai žmogus ryžtasi pasirinkti (ir praeityje, ir dabar) – vienybėje, pagrįstoje prisitaikymu (konformizmu) prie grupės, jos papročių, veiklos ir tikėjimo. Daugelis žmonių nė nesuvokia poreikio būti konformistu. Jie guodžiasi iliuzija, kad gyvena pagal savo pačių idėjas ir polinkius, kad yra individualistai, kad jų nuomonė – tai jų pačių galvosenos rezultatas, tik taip jau atsitiko, kad tos jų idėjos sutapo su daugumos idėjomis. Šis sutapimas – puikiausias įrodymas, kad “jų” idėjos teisingos. Kadangi vis dėlto esama tokio poreikio – turėti bent šiek tiek individualumo, šis poreikis patenkinamas pabrėžiant kai kuriuos skirtumus: inicialai ant krepšio ar megztinio. Vis stiprėjanti tendencija šalinti skirtumus yra glaudžiai susijusi su lygybės samprata ir jos išgyvenimu labiausiai išvystytose industrinėse šalyse.

Lygybė, kaip individualybės išsivystymo sąlyga, buvo Vakarų švietėjų koncepcijos esmė. Tai reiškė (aiškiausiai tai suformulavo Kantas), kad joks žmogus neprivalo būti priemonė kito žmogaus tikslams įgyvendinti. Kad visi žmonės yra lygūs tiek, kiek jie yra tikslai, ir tik tikslai, jokiu būdu ne priemonės tuos tikslus įgyvendinti. Konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri; ji šalta, padiktuota rutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo. Kartu su konformizmu, kaip būdu atsikratyti vienatvės nerimo, reiktų aptarti kitą šiuolaikinio gyvenimo veiksnį: rutinos vaidmenį darbe ir malonumuose. “Nuo devynių iki penkių” žmogus tampa sudėtine darbo jėgos arba biurokratų – tarnautojų ir menedžerių – jėgos dalimi. . Nuo gimimo iki mirties, nuo pirmadienio iki pirmadienio, nuo ryto iki vakaro – visas žmogaus aktyvumas yra rutinizuotas ir standartizuotas. Kaip žmogus, patekęs į šios rutinos tinklą, neužmirš, kad jis vis dėlto yra žmogus, unikalus individas, kuriam duotas tik vienas gyvenimas, su viltimis ir nusivylimais, su liūdesiu ir baime, su meilės siekimu ir nebūties bei vienišumo siaubu?Dar vienas sąryšio būdas, kurį nurodo Ė.Fromas yra menininko arba amatininko kūrybinė veikla. Bet kurioje kūrybinio darbo srityje kuriantysis susieja save su medžiaga, kuri atstovauja pasaulį. Ar stalius daro stalą, ar auksakalys – juvelyrinį dirbinį, ar žemdirbys augina javus, ar dailininkas tapo paveikslą – visose šiose kūrybinės veiklos srityse veikėjas ir jo objektas tampa kažkuo vienu, žmogus susijungia su pasauliu kūrybos procese. Tai, aišku, yra tikra tik produktyvioje veikloje, tokioje, kur žmogus pats planuoja, pats daro, pats mato ir vertina savo veiklos rezultatus. Šiuolaikiniame darbo procese begalinio konvejerio tarnautojas ir darbininkas vargu ar gali pajusti, kad jo darbas jungia jį su visu likusiu pasauliu. Darbininkas tapo mašinos ar biurokratinės organizacijos priedėliu. Jis nustojo būti savimi, nes šalia konformizmo nebeliko vietos kitoms sąryšio formoms.Vienybė, pasiekiama produktyviame darbe, nėra tarpasmeninė. Vienybė orgiastiniame ryšyje yra trumpalaikė, netvari, o vienybė konformizme tėra tik pseudovienybė. Taigi visa tai tėra tik atsakymai iš dalies į egzistencijos problemą: galutinis atsakymas slypi tarpusavio santykiuose, vienybėje su kitu žmogumi per meilę. Kaip ir visais semantinių sunkumų atvejais, atsakymas gali būti ginčytinas. Kas gali būti tikras, kad mes žinome, apie kurią sąryšio rūšį kalbama, kai kalbama apie meilę? Ar mes žiūrime į meilę kaip į brandų egzistencijos problemos sprendimą, ar kalbame tik apie tas nebrandžias meilės formas, kurias galėtume vadinti simbioziniais ryšiais. Simbiozinis ryšys turi savo biologinį atitikmenį nėščios motinos ir gemalo vienybėje. Psichinėje simbiozėje du kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiškai išlieka ta pati santykio forma. Pasyvioji simbiozinio ryšio forma yra pavaldumas arba, klinikine terminologija, mazochizmas. Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuo nepakeliamos izoliacijos, vienišumo jausmo, pasidarydama dalimi kito asmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina.Aktyvioji simbiozės forma yra dominavimas, arba, vartojant psichologijos su mazochizmu gretinamą terminą, sadizmas. Sadistiškas asmuo nori išsigelbėti nuo vienatvės ir savo įkalinimo jausmo, paversdamas kitą asmenį savo dalimi arba įrankiu. Jis iškelia ir įtvirtina save, pajungdamas kitą žmogų, kuris jį garbina.Sadistas yra taip pat priklausomas nuo paklūstančio jam asmens, kaip ir šis nuo pirmojo; abu negali gyventi vienas be kito. Skirtumas tik tas, kad sadistas vadovauja, išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas duodasi vadovaujamas, išnaudojamas, skaudinamas, žeminamas.Skirtingai nuo simbolinio ryšio, subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra “veikimas”, o ne “buvimas paveiktu”. Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas. Ė. Fromas iškelia klausimą- kas yra davimas? Atsakymas, atrodo, paprastas, o iš tiesų, Ė.Fromas teigia, kad jis yra sudėtingas ir prieštaringas. Laibiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris, kad “duoti”, tai reiškia kažko netekti, būti nusavintu, aukotis. Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Duodamas aš patiriu savo jėgą, sveikatą, galią. Šis padidėjusio vitališkumo ir jėgos išgyvenimas pripildo mane džiaugsmo. Davimas labiau džiugina negu gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet kad duodamas aš išreiškiu savo gyvybingumą.Vargu ar reikia pabrėžti, kad gebėjimas mylėti; kaip davimas, priklauso nuo asmens charakterio. Tam reikia susiformuoti produktyvią nuostatą; šios nuostatos dėka žmogus įveikia priklausomybę, narcisistinę visagalybę, norą išnaudoti kitą arba atsiriboti nuo visų, įgauna pasitikėjimo savo paties galiomis, drąsos pasikliauti savo jėgomis siekiant tikslo. Jeigu jam šių savybių trūksta (ar jos nėra pakankamai išugdytos), jis bijo duoti save – taigi mylėti. Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu. Kad meilė neįmanoma be rūpesčio, akivaizdžiausia motinos meilėje savo vaikui.Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą – atsakomybę. Atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mums primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas. Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei nebus trečio komponento – pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia (pagal žodžio “respicere” šaknį – “žiūrėti į”) – gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų tuščias, jei nebūtų pagrįstas rūpesčiu. Yra daug žinojimo lygmenų; žinojimas meilės požiūriu yra ne kažkas išoriška, bet esminis dalykas. Tai įmanoma vien tik tada, kai žmogus gali peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis. Žinojimas turi dar vieną svarbesnį sąryšį su meilės problema. Esminis poreikis užčiuopti ryšį su kitu žmogumi taip, kad būtų peržengtos žmogaus vienatvės kalbėjimo ribos, yra susijęs su išskirtiniu žmogišku poreikiu pažinti “žmogaus paslaptį”. Gyvenimas jau vien savo biologine prasme yra stebuklas ir paslaptingas, o savo žmogiškais aspektais žmogus lieka nesuvokiama paslaptis sau, ir savo draugams. Mes žinome save, ir vis dėlto, kiek bedėtume pastangų, negalime savęs pažinti iki galo. . Vis dėlto mes negalime atsisakyti pastangų skverbtis į žmogaus sielą, į slapčiausią branduolį to, kas yra “jis”. Yra vienas desperatiškas būdas pažinti paslaptį: tai yra visiška valdžia kitam žmogui, verčianti daryti tai, ką mes norime, jausti, ką norime, galvoti, ką norime, sudaiktinti jį, paversti mūsų nuosavybe. Aukščiausias tokio pažinimo laipsnis – tai sadizmas, noras ir gebėjimas priversti žmogų kentėti; kankinti jį, kol išduos savo paslaptį.Kitas būdas pažinti “paslaptį” yra meilė. Meilė yra aktyvus skverbimasis į kitą asmenį, kuriame mano noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę. Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Šis veiksmas peržengia mintį, jis transcenduoja žodžius. Tai yra drąsus šuolis į sąryšio išgyvenimą. Aišku, protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga.Iki šiol ėjo kalba apie meilę kaip žmogiško atskirtumo įveikimą, kaip sąryšio poreikio patenkinimą. Bet šalia universalaus, egzistencinio poreikio iškyla specifiškesnis biologinis poreikis: vyriško ir moteriško prado troškimas susijungti. Vyras ir moteris atranda vienybę savyje tik per vyriško ir moteriško pradų vienybę. Šios priešybės yra bet kokio kūrybingumo pagrindas. Vyriško ir moteriško pradų priešybe remiasi ir tarpasmeninis kūrybiškumas. Tai akivaizdu biologiniame spermos ir kiaušialąstės susijungime, iš kurio gimsta kūdikis. Tas pats yra ir psichikos srityje; meilėje tarp vyro ir moters kiekvienas iš jų atgimsta.Ta pati vyriška ir moteriška priešybė egzistuoja gamtoje; tai akivaizdu ne tik gyvūnų ir augalų gyvenime, bet ir dviejų fundamentalių funkcijų – gavimo ir skverbimosi – priešingume. Tai yra priešybė tarp žemės ir lietaus, upės ir vandenyno, nakties ir dienos, tamsos ir šviesos, materijos ir dvasios. Vyriškumo ir moteriškumo priešybės problema verčia daugeli psichologų tęsti diskusiją apie meilės ir sekso esmę.

2. Meilė tarp tėvų ir vaiko.

Ė.Fromas mano, kad kūdikis gimimo metu turėtų jausti mirties baimę, jei mielaširdingas likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Net ir gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio – motinos. Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas. Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek, kiek jie patenkina ar slopina vidines kūno būsenas. Tikra yra tik tai, kas jo viduje, o kas išorėje, realu tik jo reikmių požiūriu, bet ne savaime.

E.Fromas sako, kad vaikui iki aštuonerių ar devynerių metų svarbiausia būti mylimam- būti mylimam, koks esi. Paauglystėje duoti tampa maloniau, negu gauti, mylėti svarbiau negu būti mylimu. Kartu su galia mylėti vystosi meilės objektas. Dabar vaikas gyvena nebe motinoje, bet vis dar lieka nuo jos priklausomas. Bet kaskart darosi laisvesnis: mokosi vaikščioti, kalbėti, pažinti pasaulį, ryšys su motina palaipsniui praranda gyvybinę reikšmę, atsiranda sąryšis su tėvu, kuris darosi vis svarbesnis.Santykis su tėvu yra visiškai kitoks. Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, okeanas; tėvas negali nė vieno iš jų atstoti. Jis mažai teturi ryšių su vaiku pirmaisiais gyvenimo metais, jo reikšmė šiuo ankstyvuoju periodu negali prilygti motinos reikšmei. Nors tėvas neatstovauja natūraliam pasauliui, jis atstovauja daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pasauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį. Motinos ir tėvo santykiai su vaiku atitinka paties vaiko reikmes. Kūdikiui reikia su niekuo nesaistomos motinos meilės ir rūpesčio, fiziologinio bei psichologinio. Tėvo meilė turėtų būti rami ir pakanti, o ne grėsminga ir autoritariška. Ji turėtų diegti augančiam vaikui pasitikėjimo savimi jausmą ir pagaliau leisti jam pasijusti autoritetu pačiam sau, nebesiorientuoti į tėvą.Ateina laikas, ir žmogus subręsta: pats tampa savo paties motina ir tėvu. Jis gauna, kaip įprasta, ir motinos, ir tėvo žinių. Subrendęs žmogus tampa laisvas nuo išorinių motinos ir tėvo esybių, bet susikuria juos savyje. Subrendęs žmogus sukuria motinišką sąžinę, pagrįstą gebėjimu mylėti, ir tėvišką sąžinę, pagrįstą savu protu ir vertinimu. Tada subrendęs žmogus myli pagal savo motinišką ir tėvišką sąžinę, nors ir atrodo, kad jos viena kitai prieštarauja. Jei jis vadovaujasi vien tėviškąja sąžine, būtų žiaurus ir nežmoniškas. Jei vadovautųsi vien moteriškąja, bijotų pats vertinti ir taip stabdytų savo ir kitų vystymąsi. 3. Meilės objektai

Meilė, pagal Ė.Fromą – tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi ne vien su meilės objektu. Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egoizmas.Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirianti žmogų, nereiškia, žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.a) broliška meilė. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. . Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliška meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi.Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių: bet, aišku, net ir lygūs nėra visada “lygūs”; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Šiandien aš, rytoj tu… Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas yra bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eiti savo kojomis yra pastovus ir visiems bendras. Tik ten, kur meilė nesiekia kokios nors naudos, ji ima skleistis.b) motinos meilėKitaip negu broliška ar erotinė meilė, meilė tarp lygių, ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu. Atrodo, tačiau, kad tikras motiniškos meilės laimėjimas – tai ne jos meilė mažam kūdikiui, bet augančiam vaikui. Iš tikrųjų didžiuma motinų myli savo vaiką tol, kol jis yra mažas ir dar visiškai nuo jos priklausomas. Daugelis moterų nori vaiko, džiaugiasi naujagimiu ir trokšta juo rūpintis. Ir taip yra nepaisant to, kad pačios nieko negauna iš kūdikio, išskyrus gal šypseną ir pasitenkinimo išraišką veide. Panašu, kad šis meilės santykis iš dalies pagrįstas instinktu ir gyvulių patelėms pasireiškia lygiai taip pat, kaip ir moterims. Nors instinktyvumo čia apstu, motinos meilę lemia išskirtinai žmogiški psichologiniai veiksniai. Narcisizmas pirmiausia išryškėja motinos meilėje, kadangi kūdikį ji jaučia kaip savo pačios dalį. Motinos meilė ir rūpestis gali virsti tik jos narcisizmo patenkinimu. Kita priežastis – tai valdžios ar nuosavybės poreikis. Bejėgis ir visiškai priklausantis nuo motinos valios vaikas natūraliai patenkina į valdingumą ir savininkiškumą linkusios moters savimeilę. . Pati motiniškos meilės esmė yra rūpintis vaiko augimu, iš to kyla poreikis atskirti vaiką nuo savęs. Čia išryškėja pagrindinis skirtumas tarp motiniškos ir erotinės meilės. Erotinėje meilėje du žmonės susivienija. Motinos meilėje du žmonės, sudarę vieną, tampa du. Motina ne tik neturi trukdyti, bet turi norėti ir skatinti vaiko savarankiškumą. Kaip tik šioje pakopoje motinos meilė tampa ypač sunkiu uždaviniu, nes reikalauja nesavanaudiškumo, gebėjimo duoti viską ir nereikalauti nieko, linkėti tik laimės mylimam. Šioje pakopoje motinos neretai suklumpa ir nesugeba įgyvendinti motiniškos meilės paskirties. Narciziška, valdinga, savininkiška motina sėkmingai gali būti mylinčia motina tik tol, kol vaikas yra mažas. Tik iš tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama, negu imdama, kuri tvirta savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos tolti.

c) erotinė meilėBroliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus; jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus; be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis.Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu “įsimylėjimu”; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Bet, kaip jau sakė Ė.Fromas, šis staigus intymumo išgyvenimas savo prigimtimi esti trumpalaikis. Daugumai žmonių jų pačių asmenybė, lygiai kaip ir kitų, yra labai greitai perprantamos ir greitai išsemiamos. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens atskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą.Seksualinis potraukis siekia susijungimo. Tai anaiptol nėra vien tik fizinis apetitas, skausmingos įtampos pašalinimas. Seksualinį potraukį gali sužadinti vienatvės nerimas, noras valdyti ar būti valdomu; tuštybė, noras žeisti ar net sunaikinti “iš meilės”. Kadangi seksualinis potraukis daugumai žmonių yra susijęs su meile, jie dažniausiai mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį. Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, noro valdyti ar būti valdomam, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, jei erotinė meilė kartu nėra ir broliška meilė, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši “vienybė” palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Neretai galima stebėti du žmones, “mylinčius” tik vienas kitą ir nieko daugiau. Erotinė meilė atmeta meilę kitiems tik lytinio susijungimo, visuminio ir pilnavertiško įsipareigojimo aspektu, bet ne gilios broliškos meilės prasme. Erotinė meilė, jei tai yra meilė, remiasi viena sąlyga. Tai yra meilė, kylanti iš mano būties esmės ir į kitą asmenį aš įsijaučiu tik jo (ar jos) būties esmėje. O savo esme visi žmonės yra vienodi. Visi yra Vieno dalis; visi yra Viena. Jei viskas yra taip, neturėtų būti skirtumo, kurį tu myli. Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas skirti visą savo gyvenimą vienam žmogui. Tai yra iš tiesų logiškas daugelio tradicinių vedybų patvarumo pagrindas, tradicinių vedybų, kur du partneriai niekada nesirenka vienas kito, bet yra parinkti vienas kitam, ir vis dėlto tikisi abipusės meilėsE.Fromas prieina prie išvados, kad meilė yra išskirtinai valios ir sprendimo aktas, todėl iš esmės nėra skirtumo, kas tie du žmonės. Ar vedybos yra kitų sukurtos, ar tai asmeninis pasirinkimas,- jei jau nuspręsta vesti, valios aktas turėtų garantuoti meilės buvimą ir tęstinumą. Šitoks požiūris nesiskaito su žmogaus prigimties ir erotinės meilės paradoksalumu. Mes visi esame Viena, ir tuo pat metu kiekvienas iš mūsų yra vienintelis, nepakartojamas. Tas pats paradoksas išlieka ir mūsų tarpusavio santykiuose. Kadangi mes visi esame viena, galime visus mylėti ta pačia broliška meile. Bet kadangi visi esame skirtingi, erotinė meilė reikalauja ypatingų, labai individualizuotų elementų, kurie egzistuoja tik tarp šių žmonių, bet ne tarp visų.Taigi abu požiūriai: vienas – erotinė meilė yra visiškai individualus, nepasikartojantis potraukis tarp dviejų išskirtinių asmenų ir antras – erotinė meilė yra ne kas kita, o valios aktas,- E.Fromo požiūriu yra teisingi arba, tiksliau, nėra teisingas nei vienas, nei kitas. Taigi klaidinga yra mintis, kad ryšys gali lengvai iširti, jei nėra sėkmingas, kaip ir tai, kad ryšys neturėtų iširti jokiomis aplinkybėmis. e) meilė DievuiMeilė Dievui gali būti tokia pat įvairialypė, kaip ir meilė žmogui, tik dažnai gali skirtingai reikštis.Visose teistinėse religijose – nesvarbu, ar jos būtų politeistinės, ar monoteistinės – Dievas yra aukščiausia vertybė, labiausiai geidžiamas gėris. Taigi išskirtinė Dievo reikšmė priklauso nuo to, ko žmogus labiausiai geidžia. Todėl norint suvokti Dievo sampratą, reikia įsigilinti į Dievą garbinančio žmogaus charakterio sandarą.Meilės Dievui pobūdis priklauso nuo to, kokie požiūriai religijoje vyrauja. Patriarchalinis požiūris verčia mylėti Dievą kaip tėvą; žmogus turi suvokti jį kaip teisingą, griežtą, nes jis baudžia ir atlygina; ir pagaliau jis išsirinks mane kaip mylimiausią sūnų, kaip Dievas išsirinko Abraomą – Izraelį, kaip Izaokas išsirinko Jokūbą, kaip Dievas išsirinko savo mylimiausią tautą. Matriarchalinės religijos požiūriu aš myliu Dievą kaip visa apglėbiančią motiną. Aš tikiu jos meile, ir nesvarbu, kad esu vargšas ir bejėgis, nesvarbu, kad esu nuodėmingas, ji vis tiek mane mylės, neiškeis į jokį kitą vaiką; kas man beatsitiktų, ji vis vien mane išgelbės, išvaduos, ateis. Nėra reikalo sakyti, kad mano meilė Dievui ir Dievo meilė man yra neatsiejamos. Jei Dievas yra tėvas, jis myli mane kaip sūnų, o aš myliu jį kaip tėvą. Jei Dievas yra motina, tai sąlygoja jos ir mano meilę.

Meilės praktika

Atskleidęs teorinę meilės meno pusę Ė. Fromas teigia, kad meilės meno praktika daug sudėtingesnis dalykas. Ė. Fromas kelia klausimą: Ar galima išmokti meilės meno praktikos be paties praktikavimo?Bet kurio meno praktika reikalauja tam tikrų būtinų sąlygų, nepriklausomai nuo meno rūšies: ar audimo, ar medicinos, ar meilės meno. Pirmiausia meno praktika reikalauja disciplinos. Žmogus niekada nepasieks nieko reikšmingesnio, jei nedarys to drausmingai; jei jis kažką daro tik tada, kai yra geros nuotaikos , tai gali būti puikus ir nuostabus hobi, bet jis niekada netaps to meno meistru.Neverta įrodinėti, kad koncentracija yra būtina sąlyga pasiekti meistriškumą mene. Kiekvienas, kas kada nors bandė mokytis menų, tai žino. Vis dėlto koncentracija yra dar retesnis dalykas mūsų kultūroje negu savidisciplina. Priešingai, mūsų kultūra, kaip jokia kita, veda į nesukauptą ir išblaškytą gyvenimo būdą. Žmones daro daugybę dalykų vienu metu: skaito, klauso radijo, kalba, rūko, valgo, geria. Jie yra vartotojai “pilna burna”, galintis ir pasiruošęs praryti viską – paveikslus, likerį, žinias. Šis susikaupimo trūkumas ryškėja mūsų nepajėgume būti vienam su savimi pačiu. Kitas veiksnys yra kantrybė. Ir vėlgi, kas siekė meistriškumo bet kuriame mene, tas žino, kad kantrybė yra būtina, jei norite ko nors pasiekti. Jei siekiama greitų rezultatų, meno niekada neišmoksi. Vis dėlto šiuolaikiniam žmogui sudėtinga būti kantriam, kaip ir disciplinuotam bei koncentruotam.Pagaliau bet kurio meno įvaldymo sąlyga yra išskirtinis noras mokytis meno. Jei menas nėra nepaprastai svarbus, mokinys niekada jo neišmoks. Geriausiu atveju liks geru diletantu, bet niekada netaps meistru. Ši sąlyga būtina ir meilės menui, lygiai kaip ir kitoms jo rūšims.Savo kūryboje Ė. Fromas teigia, kad mėgėjų meilės meno srityje ir yra kur kas daugiau nei meistrų.Dar vieną dalyką derėtų pabrėžti, kai kalbama apie bendrąsias meno mokymosi sąlygas. Paprastai meno pradedama mokytis netiesiogiai. Prieš imantis paties meno, reikia išmokti daug visokių, regimai su tuo nesusijusių, dalykų. Tas, kas mokosi dailidės amato, pirmiausia išmoksta apdoroti medį, pianistas pradeda nuo gamų grojimo, besimokantis šaudymo iš lanko dzen būdu pradeda nuo kvėpavimo pratimų (Zen in the art of archery, by E.Herrigel, London, Rontledge, 1954). Jei kas nori tapti meistru bet kurioje meno srityje, tam turi skirti visą savo gyvenimą arba bent susieti su tuo. Jo paties asmenybė tampa meno įrankiu ir turi būti išlavinta pagal paskirtį. Meilės meno atveju tai reiškia, kad kiekvienas, kuris nori tapti šio meno meistru, turi pradėti nuo kasdieninės drausmės, susikaupimo ir kantrybės praktikavimo visose savo gyvenimo srityse. Kalbant apie meilės meno praktiką, tai reiškia: mylint reikia santykinai atsisakyti narcisizmo, meilė reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyvenimas turėtų būti skirtas šiam tikslui. Aišku, kuklumas ir objektyvumas nedalomi, kaip ir pati meilė. Žmogus negali būti iš tiesų objektyvus savo šeimos atžvilgiu, jei negali būti objektyvus svetimų atžvilgiu, ir atvirkščiai. Jei jis nori išmokti meilės meno, privalo siekti objektyvumo visais atvejais ir tapti dėmesingas toms situacijoms, kur jis yra objektyvus. Žmogus turi stengtis įžvelgti skirtumus tarp asmens ir jo elgesio savo sukurtame vaizdinyje, kuris gali būti narcisistiškai iškreiptas, ir realaus asmens, koks jis yra nepriklausomai nuo mano interesų, reikmių ir baimių. Objektyvumas ir išmintis yra tik pusė kelio įvaldant meilės meną, bet jis turi būti pasiektas visų, su kuriais žmogus bendrauja, atžvilgiu. Jei kažkas norėtų apriboti savo objektyvumą tik mylimu žmogumi ir tuo požiūriu nesiskaityti su visu likusiu pasauliu, jis greitai patirtų visišką nesėkmę.

Galia mylėti priklauso nuo gebėjimo išsivaduoti nuo narcisizmo, nuo kraujomaišinio prisirišimo prie motinos ir klano; tai priklauso nuo mūsų gebėjimo augti, vystyti produktyvią nuostatą į save patį ir pasaulį. Šis subrendimas, gimimas, pabudimas reikalauja vienos būtinos sąlygos – tikėjimo. Meilės meno praktika reikalauja tikėti ta praktika.Tikėjimas reikalaują drąsos, gebėjimo rizikuoti, pasiruošimo patirti skausmą ir nusivylimą. Kas orientuojasi į saugumą ir ramybę, kaip pirmines gyvenimo sąlygas, negali turėti tikėjimo; o kas užsisklendžia apsigynimo sistemoje, kur užsklendimas ir nuosavybė tampa apsaugos priemonėmis, paverčia save kaliniu. Kad būtum mylimas ir mylėtum, reikia drąsos, drąsos ginti tam tikras vertybes, kaip svarbiausią dalyką – pasiryžti šuoliui ir viską vertinti pagal šias vertybes. Ė. Fromas nurodo dar viena neįkainojama meno mylėti prielaida. Ji yra meilės praktikos pagrindas: tai – aktyvumas. Knygoje „Menas mylėti“ Ė. Fromas teigia, kad aktyvumas nereiškia “daryti bet ką”, tai yra vidinis veiklumas, produktyvus jėgų naudojimas. Meilė yra veiklumas: jei žmogus myli, jis yra nuolat, veikliai dėmesingas mylimam asmeniui. Ir ne vien jam ar jai. Nes jis negalės savęs aktyviai susieti su mylimu asmeniu, jei tingės, jei nebūs nuolatinio budrumo, veiklumo būsenoje. Miegas yra vienintelė tinkama neveiklumo būsena, bet atsibudus nebeturėtų likti vietos tingumui. Paradoksali daugeliui šių dienų žmonių būsena yra tai, kad jie ir atsikėlę lieka pusiau miegantys, ir lieka pusiau budrūs, kai miega. Visiškas atsibudimas yra sąlyga, kad nenuobodžiautum ar nebūtum įkyrus; ir iš tiesų viena iš pagrindinių meilės sąlygų – nepasiduoti nuoboduliui ar irzlumui. Būti aktyviu mintimis, jausmais, akimis ir ausimis per visą dieną nepasiduoti vidiniam tingumui, grynam vartojimui, apsidraudėliškumui, tuščiam laiko švaistymui – tai būtinos meilės meno praktikos sąlygos. Naivu galvoti, kad galima būtų paskirstyti savo gyvenimą taip, kad būtum produktyvus meilėje, bet liktum neproduktyvus visur kitur. Produktyvumas nepasiduoda tokiam darbo padalijimui. Galia mylėti reikalauja pasitempimo, budrumo, padidinto vitališkumo, o tai kyla iš vaisingos ir veiklios nuostatos visose kitose gyvenimo srityse. Jei asmuo nėra produktyvus kitur, jis nėra produktyvus ir meilėje. Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas” vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.Išvados

Man patinka Ė.Formo idėjos apie žmogų , veiksnius , nulemiančius žmogaus vertingumą . Visuomenė ne tik slopina , bet ir kuria individo poreikius. Individas gali būti vienišas fizine prasme , tačiau siedamasis su kokia nors idėja ar vertybėmis , jis priklauso tam tikrai bendruomenei ir nesijaučia vienišas . Jau pati žmogaus prigimtis verčia nuolat ieškoti tokių sąlygų , kurios geriau atitiktų jo poreikius . Ė.Fromo nuomone , svarbiausia įveikti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą ir abejingumą gyvenimui , jo ” sudaiktėjimą ” . Žmogus turi pasirinkti kelią , kuri tiesa , meilė , o taip pat kitos humanistinės vertybės taptų svarbiausiais gyvenimo principais . “Kiekvienas žmogus turi būti tikslas sau , o ne priemonė kitų tikslams ” . Ė.Fromas akcentuoja religijos įtaką žmogui . Religijos problema yra ne dievo , bet žmogaus problema , religiniai simboliai tėra priemonė išreikšti žmogiškąjam patyrimui . Filosofas prieina išvados , kad reikia įveikti Vakarų visuomenės ydas ir moralinį smukimą . Jis tiki tuo , kad žmonės pajėgūs ir nori paiskeisti . Tačiau mano nuomone , žmogus dar nesiruošia lygiuotis į Ė.Fromo sukurtą naujo žmogaus paveikslą .

Tik būdami ant visiškos susinaikinimo ribos , jausdami neišvengiamai artinantis katastrofai žmonės gali pasekti nauju keliu . Šis kelias yra naujos visuomenės su nauja vertybių sistema sukūrimas .

Naudotos literatūros sąrašas 1.Ė.Fromas „Menas mylėti“ www.perkunas.vtu.lt/psichologija/ (elektroninė versija).2.Ė.Fromas (1981 ) ” Psichoanalizė ir religija ” , Vilnius : Mintis 3.Ė.Fromas (1990 ) ” Charakteris ir socialinės problemos ” 4.A.Nesavas ( 1989 ) “ Ė.Fromo socialinio charakterio teorija “ 5.L. Jekentaitė ( 1981) Ė.Fromo “Žmogus sau ” ir jo autentiško gyvenimo visuomenėje 6.perkunas.vtu.lt/Psichologija/ 7.www.sociumas.lt/Lit/temos/psichologija 8.mokslo.centras.lt/data/darbai/mc1320.shtml – 33k 9.directory.google.com/Top/World/Lietuviu/Mokslas_ir_išsilavinimas/ Socialiniai_mokslai/Psichologija/ – 8k 10.www.lrinka.lt/Skaitiniai/Psichologija.phtml – 3k