Ėrichas Fromas

ĖRICHO FROMO BIOGRAFIJA
(1900 – 1980)

Vokiečių – amerikiečių filisofas, psichologas ir sociolagas, pagrindinis neofroidizmo (neoanalizės) atstovas. Remdamasis psichoanalizės, egzistencionalizmo ir marksizmo idėjomis, jis siekė išspręsti pagrindinius žmonijos egzistencijos prieštaravimus. Išeitį iš šiuolaikinės civilizacijos krizės jis matė „sveikos visuomenės“ sukurime, visuomenės, kuri remiasi humanistinės etikos principais ir vertybėmis.
Ė. Fromo tvirtinimu, žmogaus elgesį galima suprasti tik konkrečiu istoriniu momentu egzistojančios kultūros kontekste. Asmenybė, pasak jo, yra įgintų poreikių bei socialinių normų sąveikos produktas. Asmenybės analizė galima tik įvertinus socialinę padėtį, o psichologijos pagrindu turėtų būti filosofinė – antropologinė žmmogaus egzistavimo koncepcija.
Pagrindiniai jo darbai: „Bėgimas nuo laisvės“ (1941), „Psichoanalizė ir religija“ (1950), „Pasakos, mitai, sapnai“ (1951), „Sveikoji visuomenė“ (1956), „Menas mylėti“ (1956), „Dzen-budizmas ir psichoanalizė“ (1960), „Be iliuzijos grandinių“ (1962), „Žmogaus siela“, „Vilties revoliucija“ (1968), „Žmogaus destruktyvumo anatomija“ (1973), „Tirėti ar būti?“ (1976), knyga apie Froidą (1979).

Ėrichas Fromas gimė 1900 metų kovo 23 dieną Frankfurte prie Maino žydų šeimoje. Jo tėvas buvo vyno pirklys. Ėricho motina – Roza Krauze, buvo kilusi iš rusų emigrantų, persikėlusių į Suomiją ir priėmusių judaizmą.
Šeimoje buvo laikomasi patriarchalinių tradicijų. Ė. Fromas augo religingoje, darbingoje aplinkoje, šeimoje dažnai buvo skaitomas Seenasis testamentas.
Ė. Fromas gavo garą pradinį išsilavinimą. Gimnazijoje jis mokėsi lotynų, prancūzų ir anglų kalbos. Gimnazijoje jis domėjosi istorijomis apie Adomą ir Jievą, Abrahamo pranašystėmis. Fromą ypač žavėjo pranašų knyguose aprašyta pasaulinės taikos ir harmonijos vizija.
Kai Ė. Fromui buvo 14 metų, prasidėja I pa

asaulinis karas. Ė. Fromas niekaip negalėjo atsakyti į klausimą: kas verčia milijonus žmonių žudyti vienas kitą.
1918 metais Ė. Fromas pradeda mokytis psichologijos, filosofijos ir sociologijos Frankfurto, o po to Heidelbergo universitetuose, kur jo mokytojais buvo tokie žinomi asmenys kaip Maksas Veberis, Karlas Jaspersas ir Henrikas Rikkertas.
Baigęs mokslus ir turėdamas kišenėje psichologo diplomą, jis pradėjo psichoanalitiko praktiką, nors dalį laiko skyrė ir teorinėms studijoms. 1920 metais Ė. Fromas susidomėjo Z.Froido teorija. Pirmoji Ė. Fromo žmona buvo Frida Raichman – mokslininkė, psichoanalitikė. Jos įtakoje jis susidomėjo klinikinės psichoanalizės praktika. Ė. Fromas buvo daug už ją jaunesnis. Jie gyveno kartu tik 4 metus, bet paskui palaikė draugiškus santykius.
Iš pradžių Ė. Fromas ortodoksalinio froidizmo šalininkas, tačiau keleri metai, praleisti Frankfurto Socialinių tyrimų institute padarė lemiamą įtaką jo filosofinių pažiūrų formavimuisi. Čia jis intensyviai studijavo K. Maarkso socialinę filosofiją ir pradėjo kritiškai vertinti Z.Froido psichoanalizės teorijos teiginius.
1933 metas, kai Vokietijoje valdžią užgrobė nacistai, Ė.Fromas išvyko į Šveicariją, o po metų persikėllė gyventi į JAV. Čia jis dėstė daugelyje universitetų, bendradarbiavo su žymiais neofroidizmo atstovais K.Horni ir H.S.Salivenu. 1941 metais išėjo garsioji jo knyga „Bėgimas nuo laisvės“, kuri pelnė jam tarptautinį pripažinimą.
Baigėsi II pasaulinis karas, bet Ė. Fromas negrįžo į Vokietiją. Jis apsigyveno Guarnavako mieste Meksikoje.Nuo 1951 metų beveik dešimtmetį Ė.Fromas dirbo Meksikos Nacionaliniame universitete, nors dažnai skaitydavo paskaitas ir įvairiuose Amerikos universitetuose. Me
eksikoje jis vedė antrą kartą. Jo žmona buvo vardu Annis. Jie pastatė nuosavą namą ant okeano kranto, kartu mokėsi ispanų kalbos ir daug keliavo.
Norėdamas atsidėti vien kūrybai, 1974 metais Ė. Fromas su žmoną sugrįžo į Europą. 1979 metais išėjo paskutinė jo knyga apie Froidą. Ė. Fromas mirė 1980 metų kovo 18 dieną Šveicarijoje, kai iki jo 80-mečio buvo belikusios tik kelios dienos.

ĖRICHO FROMO KNYGOS „MENAS MYLĖTI“ ANALIZĖ

Ėricho Fromo knyga „Menas mylėti“ („The Art of loving“) parašyta 1956 metais. Tai yra viena iš pačių populiariausių Ė. Fromo knygų. Šioje knygoje jis įrodo, kad galima gilintis į sudėtingiausius žmogaus būties problemas visiems suprantamai ir patraukliai.
Jau šios knygos įvade yra rašoma, kad žmogus, kuris mano, kad galima lengvai išmokti meilės meno, perskaitęs šią knygą, turėtų nusivilti. Šios knygos autorius siekia mums įrodyti, kad meilė nėra jausmas, kuris yra lengvai pasiekiamas kiekvienam. Pasitenkinimo negalima pasiekti individualioje meilėje, be gebėjimo mylėti artimą. Mums kiekvienam reikėtų savęs paklausti, ar iš tiesų mes pažįstame daug iš tikrųjų mylinčių žmonių.
Nors užduotis pamilti yra sunki, kiekvienas žmogus turėtų stengtis ją įveikti. Tai padaryti turėtų padėti Ė. Fromo knyga „Menas mylėti“.
Ė. Fromo knyga „Menas mylėti“ susideda iš keturių skyrių:
I Ar meilė yra menas?
II Meilės teorija.
III Meilė ir jos irimas šiuolaikinėjė Vakarų visuomenėjr.
IV Meilės praktika.
Analizuodama šią knygą, aš analizuosiu kiekvieną iš šių sk

kyrių atskirai.
Pirmame skyriuje „Ar meilė yra menas?“ Ė. Fromas ir bando atsakyti į šį klausimą. Teisingiau būtų pasakyti, kad autorius laikosi nuomonės, kad meilė yra menas ir nori tai įrodyti skaitytojams.
Kartais žmonės žiūri daug filmų apie meilę, dainuoja apie meilę dainas, bet visai negalvoja apie tai, kad meilės galima mokytis. Taip yra todėl, kad daugelis žmonių suvokia meilės uždavinį pirmiausia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, galinčiu mylėti. Žmonės taip pat galvoja, kad meilės nereikia mokytis, nes jie yra įsitikinę, kad „meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinis“. Ė. Fromas rašo, kad XX amžiuje labai pasikeitė požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Anksčiau daugelyje kultūrų meilė negalėjo būti vedybų priežastimi. Vedybas dažniausiai lemdavo sutartis, kurią sudarydavo jaunųjų giminės. Tuo mes galime įsitikinti skaitydami tų laikų literatūros kūrinius. Jungtinėse Amerikos Valstijose dauguma žmonių ieško romantinės meilės, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis naujas požiūris į „laisvą meilę“ labai padidino objekto reikšmę. Dar viena klaida, kuri verčia mus galvoti, kad meilės nereikia mokytis, yra ta, kad žmonės nagali atskirti dviejų dalykų: „pradinio įsimylėjimo išgyvenimo ir pastovaus buvimo meilėje būklės“.
Ė. Fromas rašo, kad būtent dėl minėtų priežasčių, dėl to, kad žmonės mano, kad nėra nieko lengvesnio už meilę, meilė taip dažnai būna nesėkminga, o kartais net skausminga. Ka
ad taip nebūtų pirmiausia reikai įsisąmoninti, kas meilė yra menas ir jo reikia mokytis, kaip ir bet kurio kito meno, pavyzdžiui, muzikos, tapybos, medicinos. Meilės meno mokymosi procesą kaip ir bet kurį kitą galima santykinai padalinti į dvi dalis: teotijos įsisavinimą ir praktikos įvaldymą. „Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas – tai meistriškumas; negali būti nieko svarbiasnio pasaulyje už meną“ (Fromas, 1992, p.8). Žmonės labai dažnai patiria nesėkmes meilės meno srityje, bet labai retai mokosi šio meno. Žmonės dažnai mokosi tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai. Autorius užsimąsto, ar iš tiesų verta taip daryti? Kodėl mums taip dažnai neužtenka laiko meilei? Manau, kad apie tai vertėtų pagalvoti mums visiems.
Antras skyrius „Meilės teorija“ susideda iš kelių poskyrių. Pirmasis poskiris vadinasi „Meilė – atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą“. Ė. Fromas rašo, kad kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. „Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu“ (Fromas, 1992, p.9).

„Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas – nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis“ (Fromas, 1992, p.9). Šiame poskiryje Ė. Fromas kalba apie simbiozinį ryšį, kuris turi savo biologinį atitikmenį nėščios motinos ir gemalo vienybėje. Jie yra dviese ir vis dėlto tai yra viena. Jie gyvena „kartu“ (sym-biosis), jiems reikia vienas kito. Gemalas yra motinos dalis, jis gauna iš jos viską, ko reikia; motina yra jo pasaulis; ji maitina, gina jį, bet kartu su juo stiprėja ir jos pačios gyvybingumas. Psichinėje simbiozėje du kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiškai išlieka ta pati santykio forma. Autorius taip pat kalba apie dvi simbiozinio ryšio formas. Yra pasyvioji ir aktyvioji simbiozinio ryšio forma. Pasyvioji simbiozinio ryšio forma yra pavaldumas arba mazochizmas. „Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuo nepakeliamos izoliacijos, vienišumo jausmo, pasidarydama dalimi kito asmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai yra reikalinga kaip pats gyvenimas, kaip oras. Jėga to, kuriam ji lenkiasi, yra perdėta, tai gali būti žmogus ar dievas; jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai, kad esu jo dalis.“ (Fromas. 1992, p.17). Aktyvioji simbiozės forma yra dominavimas arba sadizmas. Sadistiškas asmuo nori išsigelbėti nuo vienatvės ir savo įkalinimo jausmo, paversdamas kitą asmenį savo dalimi arba įrankiu. Jis iškelia ir įtvirtina save, pajungdamas kitą žmogų, kuris jį garbina. Sadistas priklausomas nuo paklūstančio jam asmens, abu jie negali gyventi vienas be kito. Skirtumas tik tas, kad sadistas vadovauja, išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas duodasi vadovaujamas, išnaudojamas, skaudinamas, žeminamas.
Ė. Fromas pabrėžia, kad subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia, jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais, meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.
Labai svarbu yra suprasti, kad meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas. Meilė pirmiausia yra davimas, o ne gavimas. Daugelis žmonių mano, kad duoti, tai reiškia kažko netekti. Daugelis iš mūsų dažnai atsisako duoti. Kartais davima mes laikom vertybe, nes tai yra auka. Produktyvaus charakterio žmonės visiškai atvirkščiai duodami išreiškia savo gyvybiškumą.
Ė. Fromas taip pat rašo, kad meilė yra neįmanoma be rūpesčio. Autorius pateikia visiems aiškų pavyzdį, jeigu žmogus sako, kad myli gėles, o pats pamiršta jas palaistyti, mes nepatikėsime jo meile gėlėms. Mes taip pat suabejosime motinos meile vaikui, jeigu ji juo nesirūpina. Ė. Fromas rašo: „Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime. Kur šio veiklaus rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės“ (Fromas, 1992, p.22). Rūpestis ir dėmesingumas, kaip rašo Ė. Fromas, taip pat apima ir kitą meilės aspektą – atsakomybę. Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ir savininkiškumą, jei nėra trečio komponento – pagarbos. Pagarba reiškia gebėjimą asmenį vertinti tokį, koks jis yra. Labai svarbu suvokti jo individualumą.
Ė. Fromas nagrinėja vyriškumo ir moteriškumo priešingybės problemą. Jis rašo, kad moteriškumas ir vyriškumas reiškiasi charakteryje ir seksualinėje funkcijoje. Jis taip pat kritikuoja Froido teoriją, bet ne todėl, kad jis pernelyg pabrėžia seksą, bet todėl, kad jis nepajėgia jį pakankamai giliai suprasti.
Antrasis šio skyriaus poskiris vadinasi „Meilė tarp tėvų ir vaiko“. Net ir gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio. Jis nepažįsta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio – motinos. „Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas“ (Fromas, 1992, p.30). Augdamas ir vystydamasis vaikas tampa pajėgus suvokti daiktus tokius, kokie jie yra. Pagaliau vaikas pradeda skirti troškulį, pieną, krūtį ir motiną kaip skirtingas esmes. Jis mokosi suvokti daugelį kitų dalykų, jis mokosi juos įvardinti, jais naudotis. Jis mokosi elgtis žmonėse, žino, kad motina šypsosis, kai jis valgys, kad ji paims jį ant rankų, kai jis verks. Ė. Fromas rašo kad, pateikiant bendresne formuluote: aš esu mylimas toks, koks esu, ar dar tiksliau, esu mylimas, kad aš esu.
„Infantiliška meilė grindžiama principu: „Aš myliu, nes esu mylimas“. Subrendusi meilė orientuojasi į kitą principą: „Aš esu mylimas, nes pats myliu“. Nesubrendusi meilė teigia: „Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas“. Brandi meilė sako: „Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“ (Fromas, 1992, p. 31).
Autorius taip pat aptaria skirtumus tarp motinos ir tėvo meilės. Motinos meilė pačia savo prigimtimi yra besąlygiška. Motina myli savo kūdikį, nes tai yra jos vaikas. Besąlygiška meilė priklauso giliausiems ne tik vaikų, bet ir kiekvieno žmogaus jausmams. Santykis su tėvu yra visiškai kitoks. Tėvas turi mažiau ryšių su vaiku pirmaisiais gyvenimo metais, jo reikšmė šiuo periodu negali prilygti motinos reikšmei. Jis atstovauja daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pasauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį. Ė. Fromas rašo: „Tėvo meilė yra sąlygota meilė. Jos principas – „Aš myliu tave, nes tu atliepi mano lūkesčius, tinkamai atlieki pareigas, esi toks, kaip aš“ “ (Fromas, 1992, p. 32).
Trečiasis šio skyriaus poskiris vadinasi „Meilės objektai“. Ė. Fromas mano, kad meilė ne ryšys su tam tikru žmogumi, o santykis, charakterio nuostata, kuri lemia žmogaus sąryšį su visu pasauliu, o ne tik su meilės objektu. Daug žmonių yra mano, kad meilėje yra svarbiausias objektas, o ne gebėjimas mylėti. Dažnai jie nemyli nieko kito, tik mylimą asmenį. Ė. Fromas rašo, kad jei mes kažkam sakom, kad mes jį mylim, mes turime būti pasirengę sakyti, kad jame mes mylime visus, kad per jį mes mylime visą pasaulį, kad jame mes mylime ir save.
Ė. Fromas rašo, kad meilė yra nuostata, kuri liečia viską, o ne tik išskiria žmogų, bet tai nereiškia, žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas. Toliau Ė. Fromas nagrinėja skirtingus meilės objektus.
Broliška meilė. Tai yra meilė visiems žmonėms. Ė. Fromas rašo, kad čia negali būti išimčių. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. „Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliška meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms“ (Fromas, 1992, p. 35). Jei su kitu žmogumi mes bendraujame tik išoriškai, matome tik tai, kas mus skiria. Jeigu įsiskverbiame į gelmę, suvokiame mūsų tapatumą, mūsų brolybės faktą. Broliškos meilės pradžia yra meilė bejėgiui, vargšui ir svetimam.
Motinos meilė. Ė. Fromas išskiria du vaiko gyvenimo įtvirtinimo bruožus: pirmasis – rūpestis ir atsakomybė, kurie yra būtini norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti; antrasis – tai yra nuostata, skiepijanti vaiko meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą, kad gyventi šioje žemėje yra puiku. Ši meilės rūšis pagal savi prigimti yra nelygi, nes vaikui reikia pagalbos. „Motynos meilėje du žmonės, sudarę vienas kitą, tampa du. Motina ne tik neturi trukdyti, bet turi norėti ir skatinti vaiko savarankiškumą. Kaip tik šioje pakopoje motinos meilė tampa ypač sunkiu uždaviniu, nes reikalauja nesavanaudiškumo, gebėjimo duoti viską ir nereikalauti nieko, linkėti tik laimės mylimam“ (Fromas, 1992, p. 38). Ė. Fromas rašo, kad motinai labai lengva mylėti mažą kūdikį, bet sunkiau yra mylėti vas augantį vaiką.
Erotinė meilė. Ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Tai pati apgaulingiausia meilės rūšis. Ė. Fromas rašo, kad erotinę meilę galima supainioti su staigiu įsimylėjimu, staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. svetimi žmonės pažįsta vienas kitą intymiai, tarp jų nebelieka barjerų. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jis netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo. Šis išgyvenimas dažniausiai būna trumpalaikis.
„Seksualinis potraukis siekia susijungimo. Tai anaiptol nėra vien tik fizinis apetitas, skausmingos įtampos pašalinimas. Seksualinį potraukį gali sužadinti vienatvės nerimas, noras valdyti ar būti valdomu; tuštybė, noras žeisti ar net sunaikinti „iš meilės““ (Fromas, 1992, p.40).
Daug žmonių sutapatina seksualinį potraukį su meilę. Jie mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, jei erotinė meilė kartu nėra ir broliška meilė, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys.
Ė. Fromas prieina tokios išvados: „Taigi abu požiūriai: vienas – erotinė meilė yra visiškai individualus, nepasikartojantis potraukis tarp dviejų išskirtinių asmenų ir antras – erotinė meilė yra ne kas kita, o valios aktas, – yra teisingi arba, tiksliau, nėra teisingas nei vienas, nei kitas. Taigi klaidinga yra mintis, kad ryšys gali lengvai iširti, jei nėra sėkmingas, kaip ir tai, kad ryšys neturėtų iširti jokiomis aplinkybėmis“ (Fromas, 1992, p.41).
Meilė sau. Ė. Fromas rašo, kad daug žmonių yra mano, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Autorius nori mus įtykinti tuo, kad meilė kitiems ir meilė sau nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. „Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau – aš taip pat esu žmogus. Nėra tokios žmogaus sampratos, kuri neapimtų ir manęs paties“ (Fromas, 1992, p.43). Tai liudija ir Biblijos išmintis: „Mylėk savo artimą kaip patį save“.
Ė. Fromas įrodo, kad meilė sau ir meilė kitiems yra susijusios. Jis aiškina mums savanaudiškumą, atsiribojantį nuo bet kokio rūpesčio kitais. Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Jis negali matyti nieko, išskyrus save. Savanaudiškas žmogus, pagal Ė. Fromą, yra nepajėgus mylėti. Savanaudiškumą autorius lygina su godžia pernelyg rūpestingos mamos globa. Ji iš tiesų tiki, kad rūpinasi savo vaiku. Ji pernelyg globoja savo vaiką, nes jai reikia paslėpti nesugebėjimą jį mylėti iš tikrųjų.
Visas mintis apie meilę sau geriausiai apibūdina Meisterio Eskharto žodžiai, kuriuos cituoja Ė. Fromas: “Jei jūs mylite save, jūs mylite ir visus kitus, kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį mažiau negu save, tai jums nepavyks iš tiesų pamilti nė savęs, bet jeigu jūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tas asmuo podraug yra ir Dievas, ir žmogus. Taigi didis ir teisingas yra tas, kas mylėdamas save vienodai myli ir visus kitus”. (Meister Eckhart, trans. by R.B.Blakeny, London, Watkins. 1955).
Meilė Dievui. Knygoje „Menas mylėti“ Ė. Fromas nemažai vietos skiria meilei Dievui.
Religinė meilės forma vadinama meile Dievui. Ją sukelia būtinybė įveikti vienatvę ir rasti sąryšį. Visose religijose Dievas yra aukščiausia vertybė, labiausiai geidžiamas gėris. Taigi išskirtinė Dievo reikšmė priklauso nuo to, ko žmogus labiausiai geidžia. Todėl norint suvokti Dievo sampratą, reikia įsigilinti į Dievą garbinančio žmogaus charakterio sandarą. Pirmiausia Ė. Fromas aptaria religijos raidą nuo matriarchalinės prie patriarchalinės. Meilės Dievui pobūdis priklauso nuo to, kodėl požiūriai religijoje vyrauja. Dar vienas svarbus veiksnis tai individo subrendimo laipsnis, išreikštas jo susikurtoje Dievo koncepcijoje ir jo meilėje Dievui.
Meilė Dievui negali egzistuoti atskirai nuo meilės tėvams. Tarp meilės tėvams ir meilės Dievui yra svarbi paralelė. „Pradžioje vaikas būna prisirišęs prie motinos kaip savo būties pagrindo. Jis jaučiasi bejėgis ir reikalingas visa apimančios motinos meilės. Po to jis atsigręžia į tėvą, kaip naują jo jausmų centrą, vadovaujantį jo mintimis ir jausmais; šioje stadijoje jis jaučia poreikį susilaukti tėvo pagyrimo arba išvengti jo nepasitenkinimo. Visiško subrendimo stadijoje jis išsivaduoja iš asmeninės priklausomybės ir nuo tėvo, ir nuo motinos, kaip jį saugojančių ir vadovaujančių jėgų; tėvo ir motinos principus jis suformuoja savyje. Jis pats tampa savo tėvu ir motina; jis yra tėvas ir motina. Žmonija vystėsi taip pat: pradžioje buvo meilė Dievui, kaip bejėgiškas santykis su motina Deive, po to paklusnumo santykis su Dievu Tėvu, vėliau pasiekiamas brandus santykis, kai Dievas nustoja būti išorine jėga, kai žmogus tarsi įaugina meilės ir teisingumo principus į save, pajunta vienybę su Dievu ir pagaliau pasiekiamas tas lygis, kai apie Dievą kalbama tik poetine, simboline prasme“ (Fromas, 1992, p.58).
Ė. Fromas prieina išvados, kad šiuolaikinėje religijoje galima rasti visas fazes – nuo ankstyviausių ir labieusiai primityvių iki pačių aukščiausių.
Trečiasis knygos „Menas mylėti“ skyrius vadinasi „Meilė ir jos irimas dabartinėje Vakarų visuomenėje“. Šiame knygos skyriuje Ė. Fromas nori išsiaiškinti, ar Vakarų civilizacijos socialinė struktūra ir iš to kylanti dvasia yra palanki meilei. Jis rašo, kad dabartinis kapitalizmas sąlygoja, kad dabartinis žmogus yra susvetimėjęs sau, savo artimiesiems ir savo prigimčiai. „Žmogus tapo daiktu, išgyvenančiu savo gyvybines jėgas kaip investiciją, kuri turi duoti didžiausią naudą, kokią tik galima gauti esamoje rinkoje. Žmonės bendrauja panašiai kaip susvetimėję automatai. Jie nenori išsiskirti iš minios nei jausmais, nei elgesiu. Kai kiekvienas siekia būti taip arti kits kito, kiek tik tai įmanoma, kiekvienas lieka visiškai vienišas, persmelktas stipraus nesaugumo jausmo, nerimo ir kaltės, kurie visada atsiranda, kai nėra įveiktas svetimumas tarp žmonių (Fromas, 1992, p.63).
Ė. Fromas mano, kad tokia pati situacija yra ir meilėje, nes šiuolaikinė visuomenė daro įtaką žmogaus socialiniam charakteriui. Automatai negali mylėti. Kaip šio susvetimėjimo meilėje pavyzdį Ė. Fromas pateikia „patnerystę“ vedybuose. Tokiuose vedybuose du žmonės lieka svetimi visą gyvenimą, bet elgiasi vienas su kitų labai mandagiai ir neriasi iš kailio dėl abipusės geros savijautos. Tokiuose vedybuose svarbiausia yra atsikratyti vienatvės jausmo.
„Meilė gimsta ne iš seksualinio pasitenkinimo, bet seksualinė laimė – net vadinamosios seksualinės technikos įsisavinimas yra tik meilės pasekmė“ (Fromas, 1992, p.65). Ė. Fromas rašo, kad Froidui meilė buvo seksualinis fenomenas, o H.S.Salivano psichoanalitinėje sistemoje, priešingai negu Froido, griežtai skiriamas seksualumas ir meilė.
Ė. Fromas nagrinėja ir neurotinę meilę. „Neurotinės meilės pagrindas yra tai, kad vienas arba abu “įsimylėjėliai” lieka prisirišę prie gimdytojo ir, jau būdami suaugę, perkelia jausmus, lūkesčius ir baimes, kurias kadaise patyrė savo tėvo ar motinos atžvilgiu, į mylimą asmenį“ (Fromas, 1992, p.69). Šis emocinis nesubrendimas gali sukelti socialinės veiklos sutrikimų, gali kilti konfliktai intymiuose, asmeniniuose santykiuose.
Dar vienas neurotinės meilės atvejis, būdingas vyrams, kurie emociškai liko prisirišę prie motinos. Jie vis dar jaučiasi vaikais, jiems reikia motinos globos, meilės, šilumos, rūpesčio. Jie jaučiasi bejėgiai. Tokie vyrai būna švelnūs ir žavūs, siekdami moters meilės ir net pasiekę ją, tokie ir lieka. Tačiau jų santykis su moterim, paprastai ir su visais kitais žmonėmis, lieka paviršutiniškas ir neatsakingas. Jų tikslas – būti mylimam, o ne pačiam mylėti.
Kitokia neurotinės patologijos forma pasireiškia tais atvejais, kai prisirišama prie tėvo. Taip atsitinka tada, kai vyras turi šaltą ir abejingą motiną ir švelnų, dėmesingą tėvą. Sūnus prisiriša prie tėvo. Jis nori įtikti tėvui. Kai taip atsitinka, jis jaučiasi laimingas, saugus, patenkintas. Kai nesugeba įtikti tėvui, jaučiasi sugniuždytas, nemylimas, atstumtas. Visą savo gyvenimą toks vyriškis stengsis rasti tėvišką asmenį, prie kurio galėtų prisirišti panašiu būdu. Tokiems žmonėms dažnai sekasi kopti socialinės karjeros laiptais. Moteris niekada jam neturi esminės reikšmės.
Ė. Fromas rašo ir apie sudėtingesnį neurotinio sutrikimo atvejį, t.y. apie infantilišką meilę, kuri atsiranda, kai tėvai nemyli vienas kito, bet yra pernelyg santūrūs, kad pyktųsi arba rodytų išorinių nepasitenkinimo ženklų. Svetimumas vienas kitam verčia juos būti nenuoširdžiais su savo vaikais. Vaikai niekada nežino, ką jų tėvai galvoja ir jaučia iš tikrųjų. Jie gali tapti uždari ir visa tai perkelia į vėlesnius savo meilės santykius. Tai dažnai skatina mazochistinius polinkius.
Ė. Fromas rašo apie dar vieną netikros meilės formą, kuri dažnai aprašoma romanuose ir rodoma filmuose, t.y. stabmeldiška meilė. Tokia meilės forma pasireiškia tada, kai žmogus negali kūrybiškai atskleisti savo galių, todėl nejaučia savo tapatumo, tada jis linkęs dievinti ir garbinti mylimą asmenį. Toks žmogus praranda save savo mylimajame užuot save atradęs. Dažniausiai niekas negali ilgai gyventi pagal jos (arba jo) stabmeldiško dievinimo lūkesčius. Anksčiau ar vėliau ateina nusivylimas, tada kaip vaisto reikia kito stabo, kartais tai pasidaro uždaras ratas. Šiam meilės atvejui būdinga nepaprastai stipri ir staigi meilės pradžia. Tokia meilė dažnai suprantama kaip tikroji, didžioji meilė.
Kita netikros meilės forma yra sentimentali meilė. Tokia meilė išgyvenama tik vaizduotėje ir niekada realiame ryšyje. Šitokie meilės pakaitalai dažniausiai vaizduojami kino filmuose, žurnaliniuose apsakymuose ir meilės dainose. Visa tai vartodami, žmonės patenkina savo neišsipildžiusius meilės ir artumo siekius. Daug šeimų tik žiūrėdami tokius filmus patiria meilę – ne vienas kitam, bet abu kartu, kaip kitų žmonių “meilės” žiūrovai. Kai meilė yra tik svajonė, jie gali dalyvauti abu, kai grįžta į realų savo gyvenimą, išsyk atšąla.
Yra dar viena neurotinės meilės rūšis – perkėlimo naudojimas: „susitelkiama prie mylimo asmens ydų ir silpnybių, defektų ir pažeidžiamumo, kad išvengus savo paties problemų. Individai šiuo požiūriu elgiasi taip pat, kaip ir skirtingos grupės, nacijos ar religijos. Jie mato kiekvieną, net mažiausią kito žmogaus trūkumą, bet neįžvelgia to paties savyje,- jie visada kaltina ir stengiasi keisti kitą žmogų. Jei abu daro tą patį, – o tai dažnai būna – meilės ryšys virsta abipusiu perkėlimu“ (Fromas, 1992, p.73).
Kita perkėlimo rūšis yra savo paties problemų perkėlimas į vaikus. Beje, neretai dėl to kyla noras turėti vaikų. Tokiais atvejais noras turėti vaikų atsiranda iš poreikio perkelti savo paties egzistencines problemas į vaiką. Nesėkmė laukia ir jo, ir jo vaiko. Perkėlimo tikslams vaikas naudojamas ir tada, kai pradeda irti nevykusi santuoka. Svarbiausias tėvų aiškinimas: esą jie negali skirtis, kad neatimtų iš vaikų saugių namų užuovėjos.
Šiame skyriuje autorius mini dar vieną klaidą, kurią žmonės dažnai daro. Žmonės dažnai mano, kad mylint negali būti konfliktų. Žmonės mano, kad konfliktai griauna meilę. Daugelis žmonių konfliktuoja tik norėdami išvengti tikrų konfliktų. Reikia išsiaiškinti tikrą priežastį.
„Meilė yra galima tik tada, kai du asmenys yra susieti vienas su kitu savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi suvokti savo egzistencijos esmę. Tik šiame „esmės“ išgyvenime yra žmogiškas tikrumas, čia slypi žmogaus gyvybingumas, tik tai yra meilės pagrindas. Meilė, kaip išgyvenimas, yra nuolatinis iššūkis, ne poilsio vieta, bet judėjimas, augimas, bendras darbas: net jei čia yra harmonija ar prieštaravimai, džiaugsmas ar liūdesys, tai yra antriniai dalykai, lyginant su pagrindiniu. Du žmonės susiję vienas su kitu, išlikdami vienybėje su pačiu savimi, o ne bėgdami nuo savęs. Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas bei jėga, iš kurių atpažįstama meilė“ (Fromas, 1992, p.74).
Ė. Fromas taip pat mano, kad žmonės kartais negali mylėti ne tik vienas kito, bet ir Dievo. Meilė Dievui pašlijo tiek pat, kiek pašlijo ir meilė žmogui.
Ketvirtasis knygos „Menas mylėti“ skyrius vadinasi „Meilės praktika. Išnagrinėjęs teorinę meilės meno pusę, Ė. Fromas pereina prie meilės meno praktikos. Autorius iš karto perspėja, kad tas skaitytojas, kuris tikisi nurodymų, kaip išmokti mylėti, gali nusuvilti, nes meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje. Autorius sako, kad šiame skyriuje jis aptars prielaidas ir nuostatas, kurios yra būtinos meilės menui, o taip pat įvertins šių prielaidų ir nuostatų praktiką.
Ė. Fromas rašo, kad bet kurio meno praktika reikalauja tam tikrų būtinų sąlygų, nepriklausomai nuo meno rūšies. Meno praktika pirmiausia reikalauja disciplinos. Koncentracija yra dar viena būtina sąlyga pasiekti meistriškumą mene. Trečias veiksnys yar kantrybė. Jei siekiame greitų rezultatų, meno niekada neišmoksime, tačiau mūsų industrinė sistema ugdo visišką priešybę – greitį. Bet kurio meno įvaldymo sąlyga yra išskirtinis noras mokytis meno.
Autoriui atrodo, kad mėgėjų meilės meno srityje ir yra kur kas daugiau nei meistrų.
Susikaupti yra ypač sunku mūsų kultūroje, kurioje, atrodo, viskas tam kliudo. Svarbiausia, mokantis koncentracijos, yra išmokti būti pačiam su savimi be skaitymo, radijo klausymosi, rūkymo ir gėrimo. Paradoksalu, bet gebėjimas būti vienam yra gebėjimo mylėti sąlyga. Kiekvienas, mėginantis likti vienas su savimi, suvoks, kaip tai sunku. Jis pradės jaudintis, nervintis ir labai nerimauti. Auorius aprašo keletą labai paprastų pratimų, pavyzdžiui, sėdėti atsipalaidavimo pozoje, užmerkti akis ir pabandyti pamatyti baltą ekraną ir mėginti išvalyti visus vieną ant kito užplaukiančius vaizdus, tada pamėginti patikrinti savo kvėpavimą. Negalvoti apie jį, nekeisti jo, bet sekti jį ir, darant tai, paskui pamėginti apčiuopti jausmą “aš”, aš – pats, kaip savo jėgų centrą, kaip savo pasaulio kūrėją. Tokį koncentracijos pratimą reikėtų daryti kasryt po 20 minučių ir kiekvieną vakarą prieš einant gulti.
Norint būti susikaupusiam santykiuose su kitais, pirmiausia reikia mokėti klausytis. Dauguma žmonių klauso kitų ar net duoda patarimus, iš tikrųjų jų nesiklausydami. Jie nevertina kito žmogaus kalbos rimtai, nevertina ir savo pačių atsakymų rimtai. Bet kuri veikla, jei atliekama susikaupus, didina aktyvumą. Susikaupimas, pagal Fromą, turi tapti svarbiausiu įgūdžiu žmonėms, mylintiems vienas kitą. Jie turi mokytis būti dėmesingi vienas kitam. Taip pat reikia būti dėmesingam sau.
Turint galvoje meilės prigimtį, pagrindinė meilės sąlyga yra savo narcisizmo įveikimas. „Narcisistinės nuostatos žmogus jaučiasi tikras tik tiek, kiek yra savo viduje, išorinio pasaulio reiškiniai jam neturi tikrumo ir išgyvenami tik tiek, kiek yra naudingi ar pavojingi. Narcisizmo priešingybė yra objektyvumas, tai yra gebėjimas matyti žmones ir daiktus, kokie jie yra, ir gebėjimas skirti šį objektyvų vaizdą nuo vaizdinių, kurie susiformuoja dėl subjektyvių troškimų ir baimių. Visos psichozės formos – tai kraštutinis nesugebėjimas vertinti objektyviai“ (Fromas, 1992, p.84). Fromas taip pat rašo, kad gebėjimas galvoti objektyviai yra išmintis, o emocinis santykis, kuriuo remiasi išmintis, yra kuklumas. Mylint reikia santykinai atsisakyti narcisizmo, meilė reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį.
Ė. Fromas mano, kad labai svarbu yra tikėti meilės meno praktika.
Autorius mini dar viena neįkainojamą meno mylėti prielaidą, kuri yra meilės praktikos pagrindas: tai – aktyvumas. Jei asmuo nėra produktyvus kitur, jis nėra produktyvus ir meilėje.
„Negalima atidalinti meilės saviems nuo meilės svetimiems. Priešingai, pirmoji egzistuoja tik su ta sąlyga, kad egzistuoja ir antra“ (Fromas, 1992, p.91).
Knygoje „Menas mylėti“ Ė. Fromas bando įrodyti skaitytojui, kad „meilė yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą“ (Fromas, 1992, p.94). autorius mano, kad bet kuri visuomenė, kurioje slopinamas gebėjimas mylėti, ilgainiui turi žlugti. Fromas taip pat rašo, kad kalbos apie meilę nėra pamokslavimai, nes tai kalbos apie svarbiausios žmogiškosios būtybės troškimą. Autorius mano, kad šis troškimas yra ignorojamas, bet tai dar nereiškia, kad jo nėra. Reikia gilintis į meilės prigimtį ir stengtis suvokti, kodėl mūsų laikais dažnai stinga meilės, o tada reikia pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios yra už tai atsakingos.
Ši knyga psichologiškai pagrindžia meilės etiką: ryšį tarp moters ir vyro, vaikų ir tėvų, giminių ir visai svetimų žmonių, ryšį tarp žmogaus ir Dievo. O svarbiausia, kad apie šias problemas kalbama suprantamai ir patraukliai. Manau, kad šią knygą vertėtų perskaityti kiekvienam.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Fromas Ė. Menas mylėti. Vilnius: Valstibinis leidybos centras, 1992.
2. Fromas Ė. Psichoanalizė ir religija. Vilnius: Mintis, 1981.
3. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. 3 tomas. Vilnius: Mokslas, 1978.
4. Мусский И. А. Сто великих мыслителей. Москва: Вече, 2000.
5. Телятникова Э. М. О жизни и творчестве Э. Фромма. – В кн.: Э. Фромм. Искусство любви. Москва: Знание, 1990.

Leave a Comment