Meilė

Turbūt kiekvienas iš mūsų yra uždavęs sau šį klausimą. Klausiame savęs, klausiame draugų, klausiame aplinkinių, klausiame pasaulio, o atsakymą į klausimą kas yra meilė turime kiekvienas vis kitą, kiekvienas mūsų tai jaučiame, suprantame vis kitaip. Nuo pat vaikystės mes patyriame meilę, gal kiek to dar nesuvokdami, bet jau būdami mamos įsčiose mes esame mylimi. Paskui mes gimstame, augame, bręstame, aplink mus sklando meilė, meilė mamai, meilė tėčiui, meilė seneliams, broliams, žaislams. Maži būdami mes ją suprantame vienaip, užaugę vertiname kitaip. Ateina laikas kaai mes pradedame suvokti, kad kažkas vyksta, kažkas keičiasi, kažkas nežinomo dedasi mūsų viduje. Mes pradedame ieškoti, bandome suprasti kas tai. Kas gi ta meilė? Meilė – šauksmas, jausmas, šiluma, neapykanta, saulė, malonumas, susižavėjimas, sudužusi širdis, pasitenkinimas? Ar meilė yra svarbi? Ar mes visi negalime be jos? Visi ieškome, bandome suprasti, žiūrime filmus apie meile, skaitome knygas. Bet ar bent vienas iš mūsų pamąstėme, kad meile reikia saugoti, meile reikia džiaugtis, o kartais ir mokintis mylėti, ar išties mes tai suvokiame? Kaas tai?
“Tas, kas nieko nežino, nieko ir nemyli. Tas, kas nieko negali, nieko nesupranta. Tas, kas nieko nesupranta, yra nieko vertas. Tačiau tas, kas supranta, kartu ir myli, pastebi, mato.Kuo geriau pažįsti, tuo labiau myli.Kiekvienas, kuris mano, kad visi vaisiai pr

risirpsta tuo pačiu metu kaip žemuogės, nieko neišmano apie vynuoges.” Paracelsas

Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.
Subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.
Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra “veikimas”, o ne “buvimas paveiktu”. Pačia bendriausia prrasme aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas. Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu.
Meilė – tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi ne vien su meilės objektu. Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egoizmas. Vis dė

ėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia – objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik “mylimą” asmenį. Apie šią klaidą mes jau kalbėjome. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys. Jei aš iš tiesų myliu žmogų, aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą. Jei aš kažkam sakau: “Aš tave myliu”, turiu būti pasirengęs sakyti: “Aš tavyje myliu visus, aš per tave myliu visą pasaulį, aš tavyje myliu ir save”.
Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirianti žmogų, nereiškia, žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.
Fundamentaliausioji meilės rūšis, grindžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia aš įžvelgiu atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Jei aš išplėtojau savo gebėjimą my
ylėti, aš negaliu nemylėti savo brolių. Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas
Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina, jei tik ji gali mylėti; jei gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažįstamuosius, visus žmones. Moteris, kuri negali taip mylėti, gali būti nuostabi motina tik tol, kol vaikas mažas, ir negali būti tokia mylinčia motina, kuri siekia vaiko atsiskyrimo ir net po atsiskyrimo sugeba jį toliau mylėti.
Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus; jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus; be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis.
Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu “įsimylėjimu”; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Bet, kaip ja
au sakėme, šis staigus intymumo išgyvenimas savo prigimtimi esti trumpalaikis. Po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų veikti, nebeįmanoma pasiekti staigaus suartėjimo. “Mylimas” asmuo taip pat gerai žinomas kaip ir aš pats. Arba, gal tiksliau, tampa tiek pat mažai žinomas kaip ir aš pats. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei būtų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, jis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo.

Erotinėje meilėje esama išskirtinumo, kurio nėra broliškoje meilėje ir motiniškoje meilėje. Šis erotinis meilės pobūdis reikalauja aptarimo. Dažnai erotinės meilės išskirtinumu klaidingai vadinamos savininkiškumo apraiškos. Neretai galima stebėti du žmones, “mylinčius” tik vienas kitą ir nieko daugiau. Jų meilė iš tiesų yra egoizmas a deux: tai yra du žmonės, tapatinantys save vienas su kitu, sprendžiantys vienišumo problemą perkeldami ją nuo vieno ant dviejų individų pečių. Jie jaučiasi įveikę vienišumą, bet kadangi lieka atskirti nuo likusios žmonijos, lieka atskirti ir nuo vienas kito ir susvetimėję sau; jų bendrumo jausmas tėra tik iliuzija. Erotinė meilė pasirenka vieną, bet myli tame žmoguje visą žmoniją, visa kas gyva.

Meile laikoma tai, kas kyla iš spontaniškos, emocinės reakcijos kaip staigus paskendimas nesuvaldomuose jausmuose. Šiuo požiūriu matomi tik dviejų meilės apimtų individų ypatumai – o ne tai, kad visi vyrai yra Adomo dalis, visos moterys – Ievos dalis. Nesiskaitoma su svarbiu erotinės meilės veiksniu – valia. Meilė kai kam nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, sprendimas, pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, tai nebūtų pagrindas pasižadėti – mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti. Kaip aš galiu tikėtis, kad tai truks amžinai, jei mano veiksmų nelemia mąstymas, apsisprendimas. Taigi abu požiūriai: vienas – erotinė meilė yra visiškai individualus, nepasikartojantis potraukis tarp dviejų išskirtinių asmenų ir antras – erotinė meilė yra ne kas kita, o valios aktas,- yra teisingi arba, tiksliau, nėra teisingas nei vienas, nei kitas. Taigi klaidinga yra mintis, kad ryšys gali lengvai iširti, jei nėra sėkmingas, kaip ir tai, kad ryšys neturėtų iširti jokiomis aplinkybėmis.

Meilė sau – nors niekas neprieštarauja, kai meilės samprata yra taikoma įvairiems objektams, daugelis yra įsitikinę, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas, libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėlesniame gyvenime grįžta prie narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju tampa bepročiu. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jei libido yra nukreiptas į kitus – tai meilė, o kai į save – meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai, kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris. Prieš pradėdami aiškintis psichologinius savanaudiškumo ir meilės sau ypatumus, turėtume išryškinti požiūrio, kad meilė kitiems ir meilė sau yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, loginę klaidą. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau – aš taip pat esu žmogus. Nėra tokios žmogaus sampratos, kuri neapimtų ir manęs paties. Doktrina, kuri teigtų tokį išskirtinumą, atrodytų iš vidaus prieštaringa. Biblijos išmintis: “Mylėk savo artimą kaip patį save” teigia, kad pagarba savo paties vientisumui ir nepakartojamumui, meilė ir savo paties savasties pažinimas neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei. Mano meilė sau yra neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei. Mano meilė sau yra neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei.

Meilė kam nors yra meilės galios įgyvendinimas ir susitelkimas. Besąlygiškas teigimas, esantis meilėje, nukreipiamas mylimajam, kaip esminių žmogiškų galių įkūnijimas. Meilė vienam žmogui tuo pačiu reiškia meilę žmogui apskritai. “Darbo pasidalijimas”, anot Viljamo Džeimso, kai mylime savo šeimą, bet esame bejausmiai “svetimiems”, reiškia nesugebėjimą mylėti. Meilė žmogui – tai ne abstrakcija, kaip dažnai manoma, einanti po meilės atskiram žmogui, bet jos prielaida, jos mokomės mylėdami konkretų individą.

Meilė gimsta ne iš seksualinio pasitenkinimo, bet seksualinė laimė – net vadinamosios seksualinės technikos įsisavinimas yra tik meilės pasekmė.

Ką reiškia meilė ir intymumas Salivano koncepcijoje? “Intymumas yra toks santykių būdas, kuris apima du žmones ir teigia visų jų asmenybės pusių vertingumą. Asmeninio vertingumo patvirtinimui reikia tokio santykių tipo, kurį aš pavadinčiau bendradarbiavimu, pabrėždamas vieno asmens prisitaikymą prie kito poreikių taip, kad augtų abiejų jų identiškumas, t.y. vis labiau ir labiau būtų artėjama prie abipusio pasitenkinimo ir būtų palaikomas bendras jų saugumas”. Savo painoku stiliumi Salivanas teigia, jog meilės esmę apibūdina bendradarbiavimo situacija, kurioje du žmonės jaučia: “Mes žaidžiame pagal žaidimo taisykles, kurios turi apsaugoti mūsų garbę ir pranašumo bei vertingumo jausmus”.

Netikros meilės forma, kuri nereta ir paprastai išgyvenama (o dažniausiai aprašoma filmuose ir romanuose) kaip “didžioji”, yra “stabmeldiška meilė”. Žmogus negali kūrybiškai atskleisti savo galių, todėl nejaučia savo tapatumo, savo “aiškumo”, jis linkęs “sudievinti” mylimą asmenį. Jis svetimas savo paties galioms, todėl projektuoja jas į mylimą žmogų, kurį ima garbinti kaip sumnum bonum, kaip tikrąją meilę, tikrąją šviesą, tikrąjį džiaugsmą. Šiuo atveju jis išsižada savo jėgos jausmo, praranda save savo mylimajame užuot atradęs save. Kadangi paprastai joks asmuo negali ilgą laiką gyventi pagal jos (arba jo) stabmeldiško dievinimo lūkesčius, neišvengiamai ateina nusivylimas, tada kaip vaisto reikia kito stabo, kartais tai pasidaro uždaras ratas. Šiam stabmeldiškos meilės atvejui būdinga nepaprastai stipri ir staigi meilės pradžia. Tokia sudievinančioji meilė dažnai suprantama kaip tikroji, didžioji meilė, bet kadangi sprendžiama pagal jausmų stiprumą ir gilumą, tai iš tikrųjų tik parodo dievinančiojo alkį ir neviltį. Reikia turėti galvoje, kad kartais tokie du žmonės ima dievinti vienas kitą, ir kraštutiniais atvejais tai virsta folie a deux.

Kita netikros meilės forma gali būti pavadinta “sentimentalia meile”. Jos esmė aiškėja iš to, kad meilė išgyvenama vien tik vaizduotėje ir niekada realiame (čia ir dabar) ryšyje. Šitokie meilės pakaitalai dažniausiai vaizduojami kino filmuose, žurnaliniuose apsakymuose ir meilės dainose. Visa tai vartodami, žmonės patenkina savo neišsipildžiusius meilės ir artumo siekius. Vyras ir moteris, kurie savo santuokoje nepajėgia peržengti svetimumo ribos, puola į ašaras, kai tampa laimingos ir nelaimingos meilės istorijos liudininkais. Daugeliui šeimų tokių filmų žiūrėjimas yra vienintelė atgaja, kai patiria meilę – ne vienas kitam, bet abu kartu, kaip kitų žmonių “meilės” žiūrovai. Kai meilė yra tik svajonė, jie gali dalyvauti abu, kai grįžta į realų savo gyvenimą, išsyk atšąla.

Kitas sentimentaliosios meilės bruožas yra atsitraukimas nuo jos laike. Porą gali labai jaudinti jų buvusios meilės prisiminimai,- nors kai ta praeitis buvo dabartimi, meilės iš tikrųjų nebuvo – arba svajonės apie būsimą jų meilę. Kaip gali įsimylėjusios arba ką tik vedusios poros svajoti apie jų laimę ateityje, kai kiekvienu esamu jų gyvenimo momentu jie jau ima bodėtis vienas kitu? Ši nuostata būdinga dabartiniam žmogui. Jis gyvena arba praeitimi, arba ateitimi, bet niekada šia diena. Jis jausmingai prisimena vaikystę ir savo motiną arba kuria laimės planus ateičiai. Ar meilė yra patiriama, pakeičiant ją išgalvotais kitų išgyvenimais, ar ji perkeliama iš dabarties į praeitį ar ateitį, ši abstrakti ir susvetimėjusi meilės rūšis tarnauja vietoj narkotikų, lengvinančių realybės skausmą, individo atskirtumą ir vienišumą.

Įdomi teorija, mąstymas, kai kas meile bando palyginti pagal metų laikus. Meilės pavasaris, meilės vasara, meilės ruduo, meilės žiema. Meilė panaši į sodą. Jis vešliai auga ir žaliuoja nuolat laistomas. Jį auginant reikia atsižvelgti į metų laikų kaitą ir nenumatytus orų pasikeitimus. Turime pasėti naujas sėklas ir išrauti piktžoles. Panašiai reikia elgtis ir norint išlaikyti negęstančią meilę.
Meilės pavasaris – įsimylėjimą galima palyginti su pavasariu. Mums atrodo, kad laimė truks be galo. Tai – nekaltybės amžius. Meilė regis amžina. Tai – nuostabus laikotarpis, kai viskas savaime puiku ir nereikia ypatingų pastangų. Partneris neturi sau lygių. Mes sukamės nerūpestingo šokio sukūry, džiaugdamiesi puikia likimo dovana.
Meilės vasara – atėjus meilės vasarai suprantame, kad mūsų partneris nėra tobulas, kad reikia pastangų, kad draugystė neiširtų. Pasirodo, kad mūsų partneris turi kai kurių trūkumų. Didėja susierzinimas, nusivylimas; reikia išrauti piktžoles, o augalus – papildomai palaistyti kepinamus kaitrios saulės. Mes pastebime ne visada esantys laimingi ir mylimi. Tai – ne mūsų laukta meilė. Dauguma porų tuomet praranda visas iliuzijas. Jos nebesistengia išlaikyti draugystės. Tokios poros jau netiki, kad pavasaris truks amžinai. Partneriai kaltina vienas kitą ir pasiduoda. Jie nesupranta, kad mylėti ne visada būna paprasta; kartais tenka sunkiai paplušėti, kepinant kaitriai saulei.
Meilės ruduo – rūpinusis sodu vasara, ateina metas naudotis sunkaus triūso vaisiais. Sulaukiame rudens. Tai auksinis metų laikas, turtingas įvairių gėrybių. Brandi mūsų meilė padeda susitaikyti su partnerio netobulumais taip pat, kaip ir su savais. Tai – dėkingumo ir atsivėrimo laikas. Per vasarą sunkiai dirbę, dabar galime atsipalaiduoti ir džiaugtis ta meile, kurią patys sukūrėme.
Meilės žiema – netrukus pasikeičia orai ir ateina žiema. Šaltais ir bevaisiais žiemos mėnesiais apmiršta visa gamta. Tai – poilsio, susikaupimo ir atsinaujinimo metas. Tuo laiku bendraudami mes išvystame kitados nuslopintus savo išgyvenimus ar savo pačių šešėlį. Tai – laikas, kai nelieka jokių apribojimų ir atgyja mūsų skaudūs jausmai. Tai – brandos amžius, kai ir meilei patirti, ir savo poreikiams patenkinti reikia mūsų pačių, o ne vien partnerių pastangų. Šis laikas skirtas gydymuisi. Tuomet vyrai tūno olose, o moterys sklendi šulinių dugne. Po tamsios žiemos nekviestas grįžta pavasaris. Vėl mes sukibirkščiuojame tikėjimu, meile ir neribotomis galimybėmis. Gydantis žiemos metas įgalina mus vėl atverti savo širdis ir pajuti meilės pavasarį.

Meile galima apibūdini kaip – aistringa meilė, meilė iš susižavėjimo, fizinė meilė, garbėtroškos meilė. Kaip ji gimsta, kas dedasi mūsų širdyje – žavimasi, galvojama apie malonumą bučiuojant, puoselėjama viltis, gimsta meilė. Meilei gimti tereikia tik truputėli vilties.
Mylėti –vadinasi, patirti malonumą, kai matai, lieti, visais pojūčiais jauti kiek galima arčiau mylimą ir mylinčio esybę. Meilė kaip karštligė, ji atsiranda ir dingsta be valios pastangų. Meilei nėra amžiaus. Net drovumas – kaip meilės įrodymas. Meilė – tobulybė. Meilė iš pirmo žvilgsnio.
Sielos esmė – meilė. sielai reikia meilės kaip kūnui oro. Meilės sušildyta siela gali būti savimi. Sieloje miega visos žmogiškosios lemties galimybės. Esi čia tam, kad tas galimybes gerbtum ir įgyvendintum. Kai į gyvenimą ateina meilė, pabunda, išauga ir pražysta iki tol nepažintos tavo pajėgos. Meilė yra svarbiausia sielos esybė. Kai mylime ir leidžiamės būti mylimi, vis labiau tampame amžinybės karalystės gyventojai. Meilė yra mūsų sielos gelmė: sąmoningai ar nesąmoningai kiekvienas ieško meilės. Neverta pradėti ieškoti meilės, verčiau ramiai laukti ir leist, kad ji mus susirastų.

Ištrauka iš Pauliaus laiško: “Meilė visada kantri ir maloninga, meilė niekada nesididžiuoja ir neišpuiksta; ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos; nepasiduoda piktumui, kas buvo bloga.Meilė visada pasiruošusi atleisti, pasitikėti, viltis ir visa ištverti. Kur tobula meilė, nėra vietos baimei. ”

Meilė meilė meilė kiekvienas mes ja suprantame savaip. Kiekvienas mūsų sau užduodame klausima – kas ta meilė. Kiekvienas mes ieškome jos, tikėdami kad ji šalia. Ar bent vienas mūsų susimąstėme, ar mes mylime ar mes mylimi? Kad ir ką mes bekalbėtume, kiekvienas meilę suprantame savaip, mes galime ginčytis, nesutarti, bet turbūt nei vienas nedrįsime pasakyti, kad jos mums nereikia. Nesvarbu kokia tai meilė, aistringa, broliška, meilė vaikui, bet yra taip, kad kiekvienam mūsų jos reikia, be jos mes negalime gyventi, negalime kvėpuoti. Meilė mamai, tėčiui, broliui, seneliui, draugui, mylimam žmogui, artimui, bendradarbiui tai ir yra meile, tik kiekviena kart mes galime pavadinti tai skirtinga meile. Ne kiekvienas mūsų tai garsiai pasako, bet kiekvienas mūsų tai jaučia. Meilė yra pats nuostabiausias pasaulyje jausmas. Jausmas, be kurio tu negali būti, negali kvėpuoti, miegoti, gyventi. Taip, tai yra meilė. Graži, šilta, aistringa, nuoširdi. Tai yra jausmas, sielos jausmas. Mylėkime ir būkim mylimi.
Žodžiai kuriuos norėčiau garsiai pasakyti visiems mylintiems ir tikintiems, kad meilė yra:

Mylėti – tai rizikuoti, kad tavo meilė liks be atsako.
Tikėtis – tai rizikuoti tapti nuviltam.
Tačiau rizikuoti reikia, nes didžiausia rizika gyvenime – nieko nerizikuoti.
Tasai, kuris nerizikuoja, nieko nedaro, nieko nemato, nieko neturi ir yra niekas.
Jis nesugeba pažinti, jausti, keistis, augti, mylėti ir gyventi.

Nežinomas autorius

Leave a Comment