kas ta meile

Įvadas

Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš
tikrųjų lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra
universalių psichologinių skirtumų?

Atsakyti į šį klausimą galima įvertinant kultūrinį kontekstą.
Jeigu pažvelgtume į tyrimus, kurie daryti šimtmečio pradžioje ir
palygintume juos su tyrimais, kurie atliekami dabar, pamatytume, kokių
skirtingų dalykų juose randama. Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad
vyrų ir moterų psichika ir psichologija skiriasi: vyrai pranašesni srityse
kurios reikalauja abstraktaus mąstymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni,
o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg
paprastesnės, “naminės” būtybės. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai tų
skirtumų nneberanda. Labai įdomu, kad tuo metu išplito feministinis
judėjimas, vis daugiau tyrimų konstatuodavo, kad esminių psichologinių
skirtumų tarp vyro ir moters apskritai nėra, o matomi skirtumai formuojasi
dėl nevienodo auklėjimo ir moterų suvaržymo. Artėta prie teiginių,
prieštaraujančių sveikam protui ir gyvenimiškai patirčiai – vyrai ir
moterys yra tokie pat. Dabar, keičiantis ideologijai, populiarėja teiginys,
kad vyrai ir moterys yra skirtingi, bet vienodai vertingi. Pasižiūrėję į
tyrimus, kuriuose taikomi šiuolaikiniai tyrimo metodai, randame įdomesnių,
subtilesnių ir labiau pagrįstų skirtumų. Dažnai konstatuojama, kad vyrai
sunkiau išreiškia emocijas, nesugeba jų įvardinti, atsilieka kalbinės
raiškos srrityse, yra mažiau empatiški, labiau agresyvūs ( tai, beje,
patvirtina vyrų ir moterų smegenų veiklos tyrinėjimai). Skiriasi ne tik
vyrų ir moterų agresyvumo lygis, bet ir agresijos išraiška. Vyrai linkę
agresiją rodyti fiziškai, o moterų agresyvumas dažniausiai apsiriboja
žodžiais. Yra tyrimų, rodančių vyrų ir moterų s

suvokimo skirtumus: moterys
jautresnės akustiniams (girdimiems ) stimulams, o vyrai regimiesiems. Ne
veltui sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys – ausimis. Moterų labiau
išvystyta girdimoji atmintis, vyrų – regimoji. Vyrai labiau orientuojasi į
objektyvųjį pasaulį, moterys – į subjektyvųjį. Veikloje vyrai dažniausiai
siekia karjeros, prestižo, moterys – geros darbo atmosferos. Joms labiau
rūpi žmonės jų tarpusavio santykiai, jausmų pasaulis.

Vyrų ir moterų jausmai.

Vyro ir moters jausmai nėra labai skirtingi. Skiriasi sugebėjimas
suprasti, kas žmoguje vyksta. Moterys daug geriau supranta, kokie jausmai
jas valdo, jos sugeba subtiliau suvokti jausmų skirtumus ir juos įvardyti.
Šiuo požiūriu labai įdomūs anatominiai tyrimai. Tiriant vyro ir moters
kairiojo ir dešiniojo pusrutulių nervines jungtis, buvo nustatyta, kad
kairysis moters pusrutulis su dešiniuoju sujungtas daug didesniu jungčių
kiekiu, negu vyro. Žinome, kad dešinysis pusrutulis fiksuoja labiau
jausminę informaciją, o kairysis atsakingas už loginį mąstymą. Todėl šitie
duomenys teeikia anatominį paaiškinimą, kodėl vyras sunkiau įvardina tai,
kas su juo vyksta. Dažnai vyras, nors ir graužiasi dėl ko nors, nesugeba
įvardinti patiriamo jausmo, pavyzdžiui, išgyvendamas stiprų nerimą ar
liūdesį, tepasako, kad yra pavargęs ar jam galvą skauda. Šie skirtumai taip
pat paaiškina, kodėl moterys daug dažniau kreipiasi į psichologą: jos daug
lengviau loginiu mąstymu suvokia, kad problemos slypi jose pačiose, jų
prieštaringuose jausmuose ir panašiai. Moterys ne tik geriau susigaudo
savo jausmuose, joms yra svarbūs aplinkinių žmonių jausmai, santykis į jas.
Vyrai sėkmingai funkcionuoja konkurencinėje, netgi priešiškoje aplinkoje,
o tuo t

tarpu moterų sugebėjimai labiau atsiskleidžia palaikančioje,
draugiškoje atmosferoje. Moterys kritiką ir pritarimą yra linkusios
vertinti kaip aplinkinių meilės ar priešiškumo pasireiškimą, o vyrai – kaip
jų pasiekimų įvertinimą. Didesnis jautrumas savo jausmams ir didesnė
priklausomybė nuo aplinkinių žmonių jausmų skatina moteris dažniau ieškoti
psichologų pagalbos.

Moterų pranašumas jausmų pasaulyje dažnai leidžia manyti, kad
žmona šioje srityje galėtų tarsi padėti savo vyrui. Šiaip jau ir moteris ir
vyras, gyvenantys šeimoje, yra suaugę žmonės ir atsakingi už savo emocinę
gerovę. Dažnai girdėti, kad moteris turėtų būti šeimos židiniu ar ta
žvakele, aplink kurią viskas sukasi, kaklu, kuris galvą sukioja. Visi šie
pasakymai atspindi nuostatą, skiriančią moteriai labai neparankią vietą,
t.y., užkrauna didelę atsakomybę už dalykus, kurių ji negali valdyti,
pavyzdžiui, už kito žmogaus jausmus, už tai, kas šeimoje vyksta ne taip.
Šiuolaikinėje visuomenėje šis požiūris geriausiu atveju naivus. Bet vis
dėlto sunku nesutikti su nuomone, kad moteris sugeba greičiau pastebėti ir
lengviau spręsti santykių bei emocines problemas.

Jei šiuo požiūriu vyras ir moteris skiriasi, vadinasi, kažkada šie
skirtumai turėjo įtakos skirtingų lyčių individų išlikimui. Jeigu
persikeltume į tolimą praeitį ir pažiūrėtume, kokia evoliucinė skirtumų
prasmė, tai pamatytume, kad moteris turėjo gerai sugyventi su kitomis
moterimis, sugebėti kartu auginti vaikus, palaikyti gerus santykius ir su
vaiko tėvu, ir su kitais vyriškos lyties atstovais. Kitaip ir jos
palikuonys negalėjo būti saugūs. Matyt, per tūkstantmečius moteris išsiugdė
bendravimo sugebėjimus, kurie genetiškai bu
uvo perduodami iš kartos į kartą.
Vyras ilgus tūkstantmečius buvo laisvas medžiotojas, kurio praktinis
intelektas ir agresyvumas, ko gero, turėjo daug didesnę reikšmę, negu kiti
dalykai. Šeimoje jo vaidmuo buvo “padaryti” vaikus, aprūpinti maistu ir
apginti. Bėgantys tūkstantmečiai taip lengvai nepakeitė moters – globėjos
ir vyro – medžiotojo prigimties: vyras yra grubesnis, kreipiantis mažiau
dėmesio į tarpasmeninius santykius, labiau siekiantis kažkokio konkretaus
tikslo. Dabartis kelia naujus reikalavimus, tačiau netaip lengva pakeisti
prigimtį, o ir pastovaus noro keistis taip pat reikia. Labai svarbu
šeimyniniame gyvenime išsakyti savo norus ir laukimus, nes pavyzdžiui
žmona, norinti, kad jos vyras būtų jautresnis jos nuotaikų kitimams arba
dažniau pasipasakotų savo išgyvenimus, ir nesugebanti apie tai pasakyti,
bus pasmerkta nepasitenkinimui, susierzinimui, pykčiui. Padėti irgi galima
tik tada, kai žmogus pagalbos nori ir yra pasiruošęs ją priimti. O gan
dažnai pvz., vyrai yra linkę manyti, kad “tikras” vyras su visais sunkumais
turi susitvarkyti pats. Ši problema yra aktuali tiek vyrams, tiek moterims,
o sugebėjimas priimti pagalbą yra asmenybės brandos dalykas. Kartais, kai
kalbama apie vyro ir moters skirtumus, užmirštama, kad kalbama apie
abstrakčius skirtumus, kurie būdingi visai žmonijai, o ne konkrečiam vyrui
ar konkrečiai moteriai. Todėl pvz,. kiekvienas vyras yra unikalus, ir jis
gali turėti daug turtingesnį jausmų pasaulį ir gebėjimą kalbėti apie jį,
negu šalia esanti moteris. Tokiu atveju moteriai reikia vyro pagalbos
susigaudyti jausmuose, tinkamai juos išreikšti. Negalime bendrų teiginių
taikyti konkretiems as
smenims, nes tada esame neteisūs ir žeidžiantys. Iš
tiesų, dviejų konkrečių vyrų arba dviejų moterų psichikos, taip pat ir
emociniai ypatumai gali būti labai skirtingi. Yra gi labai emocianalių vyrų
ir, atvirkščiai, emociškai gana šaltų moterų.

Vyriška – moteriška

Jau ankstyvoje vaikystėje berniukai ir mergaitės pradedami auklėti
diegiant jiems “tai tik mergaitėm” arba “tai tinka tik berniukams”. Todėl
tradiciniuose darželiuose mergaitės yra skatinamos žaisti su lėlėmis, o
berniukai su mašinomis ir kaladėlėmis. Tačiau čia slypi pavojus neleisti
atsiskleisti unikaliems augančio žmogaus sugebėjimams. Maisto gaminimas –
tradiciškai moteriška sritis. Tačiau geriausiuose pasaulio restoranuose
virėjai dažniausiai vyrai. Fizika – vyriškas mokslas , bet turbūt
kiekvienas girdėjo apie Marijos Skladovskos Kiuri pasiekimus. Galima
teigti, kad specializuotas auklėjimas arba mergaičių kreipimas į vieną
pusę, o berniukų į kitą, daro žalą. Moterys kurios negali įkalti vinies į
sieną, kurios yra visiškai bejėgės, kai sugenda elektros jungiklis arba kai
mašinai gatvėje nuleidžia padangą, gyvena nesaugiame pasaulyje ir jaučiasi
priklausomos nuo vyrų. Lygiai taip pat vyrai, kurie nesugeba įsisiūti
sagos, išsilyginti kelnių arba išskalbti marškinių, sako “ Na, be moters aš
prapuolęs”. Tvirtos nuostatos, kas vyriška, o kas moteriška, daro žmones
infantiliai priklausomus vieną no kito. Tada vyras ir moteris vaikšto tarsi
surišti vienas su kitu ir nuolat vaikiškai priekaištauja vienas kitam:
kodėl tu nepadarai to, tu juk vyras, o kodėl tu nepadarai to, tu gi
moteris. Tai viena medalio pusė, tačiau yra ir ta pusė, kuri ateina su
evoliucija ir su žmogaus prigimtimi. Aišku , kad moteris genetiškai
užprogramuota atidžiau elgtis su palikuonimis. Ir dėl to mergaites labiau,
negu berniukus, traukia lėlės, o berniukus – kuokos ir ietys. Tai labai
natūralus prigimties dalykas. Bet tada, kai jis per daug eksploatuojamas,
kai prie jo klijuojami kultūriniai stereotipai, ką turi daryti mergaitė, o
ką berniukas, daroma daugiau žalos, negu atnešama naudos. Ir tai
suprantama, nes kultūriniai stereotipai formuoja ne tik interesus ir
elgesį, bet ir jausmų išraišką. Juk labai dažnai mama ar tėtis gėdina mažą
berniuką: koks tu vyras, jei verki. Taip palaipsniui iš vyrų atimama
galimybė rodyti savo liūdesį ar skausmą. Panašiu būdu modeliuojamos ir
mergaitės: “Nešokinėk, nesistumdyk, nesimušk – tu juk mergaitė”. Tai ne
agitacija už moterų agresyvumą, tačiau ribojant jį formuojamas moterų
nesugebėjimas pakovoti už savo nuomonę, teises arba akivaizdžiai
pademonstruoti savo pranašumą.

Manoma, kad darbų skirstymas į vyriškus ir moteriškus yra
kultūrinių stereotipų išraiška. Aišku nejauku stebėti, kaip moterys kloja
asfaltą ar dirba kitus sunkius fizinius darbus. Kaip bebūtų, moterys yra
fiziškai silpnesnės už vyrus. Tačiau sakykim mes Lietuvoje galvojame, kad
arti laukus, tampyti akmenis arba dirbti kitus sunkesnius žemės ūkio darbus
dirbti yra vyrų reikalas, o tuo tarpu vienos Afrikos genties moterys
teigia, kad tie visi darbai yra tik moterų reikalas. Kai buvo pabandyta
išsiaiškinti tokios nuomonės priežastis, pasirodė, kad toje gentyje vyrai,
sulaukę brandaus amžiaus, dėl nuolatinio gėrimo tiesiog negali tų darbų
atlikti. Genetiškai užprogramuota didesnė moterų atsakomybė už palikuonis,
matyt, lemia tai, kad moterys rečiau gyvenimo sunkumus skandina svaigaluose
ar narkotikuose. Moterys yra labiau prisitaikiusios, lankstesnės.

Laisvalaikis

Vyrų ir moterų laisvalaikio pasirinkimą nulemia psichologiniai
ypatumai ir tradicijos. Ryškus moterų domėjimasis žmonių tarpusavio
santykiais – viena iš priežasčių, nulemiančių įvairių serialų žiūrovų
sudėtį. Tai, kad teatrų, koncertų ir parodų salėse irgi yra daugiau moterų,
rodo didesnį moterų dėmesį estetinėms – kultūrinėms vertybėms. Tuo tarpu
stadionuose ir sporto salėse vyrauja vyrai. Ten daugiau veiksmo, azarto.
Tradiciniam moterų laisvalaikiui galima skirti mezgimą, siuvimą, o vyrų –
medžioklę, žvejybą. Šiaip jau vyrų ir moterų laisvalaikio skirtumai nėra
labai ryškūs. Žinoma vyrai mažiau mezga, bet jie su panašiu užsispyrimu
gali rinktis monotonišką veiklą laisvalaikiui praleisti, pavyzdžiui,
valandų valandas dėbsoti į plūdę. Atrodo , kad ir vyrai, ir moterys
laisvalaikio metu tenkina tuos pačius poreikius, tik rekasi visuomenės
sufleruojamas formas. Panašu, kad skirtumai mažėja ir mažės. Futbolą jau
žaidžia ir vyrai, ir moterys, boksuojasi ir vyrai, ir moterys. Matosi, kad
sporto šakos, kuriose yra daugiau agresyvumo, labiau traukia vyriškius,
nors tai, atrodo, nėra universalu. Moterys neretai sportuoja iš estetinių
paskatų, t. y., besirūpindamos savo grožiu, figūra. Vyrams tai daugiau
iškrovos dalykas. Tačiau sportas, kaip reginys – daugiau vyrų stichija.
Futbolo stadione esančių daugumą sudaro vyrai. Ten vyrai “serga” – švilpia,
trypia, taip turėdami puikią galimybę išlieti susikaupusias emocijas. Kitos
aplinkybės renkantis laisvalaikį taip pat yra svarbios. Pavyzdžiui,
moteris, kuri nemato vyro visą dieną, norėtų nors savaitgalį praleisti su
visa šeima arba tik su vyru. O vyras, dažnai visą savaitę prabuvęs tarp
žmonių, pavargęs no jų balsų, nori pailsėti nuo įtampos ir bendravimo.
Tokiu atveju jis mieliau pabūtų su kompanija, kuri išgeria ir nieko
nebegirdi, arba eitų pažvejoti, kur tik paukštelių čiulbėjimas, žuvelių
pliaukšėjimas. Tas pats gali būti ir su dauguma moterų, kurios dirba ir
būna tarp žmonių ir gal būt taip pat norėtų savaitgalį atsiriboti nuo visų,
taip pat ir nuo šeimos. Arba praleisti laiką plepėdamos su draugėmis.

Erotinė stimuliacija

Tradiciškai pas mus (nors tradicijos pamažu keičiasi) nėra priimta,
kad moterys akivaizdžiai demonstruotų savo seksualumą, rodytų seksualinę
iniciatyvą, viešai domėtųsi erotiniais žurnalais ar filmais. Tačiau
erotiniai žurnalai, ir filmai daugelį moterų veikia stimuliuojančiai.
Tyrimai rodo, kad moterys erotinių fantazijų turi ne mažiau negu vyrai.
Tačiau šiokį tokį skirtumą tarp vyro ir moters lytinio potraukio nulėmė
tolima praeitis. Vyrui genetiškai prasminga, grubiai kalbant, apvaisinti
kiek galima daugiau moterų, nes jo genai tada pasiskleidžia plačiau ir
įgivendina savo evoliucinę funkciją. Moterims yra kitaip, joms svarbu
pasirinkti tokį partnerį, kuris turėtų ne tik gerą genetinį fondą, gražiai
atrodytų, būtų stiprus, bet ir padėtų užauginti palikuonį. Atrodytų, kad
visa tai šiek tiek keičia ir tai, kas patinka vyrams bei moterims, ir tai,
ką jie bei jos renkasi. Manoma, kad vyrus labiau traukia erotika, nes ji
teikia tam tikrą įvairovę, naujumą, tam tikrą nuolatinį seksualinį
dirginimą. Moterims tai nėra taip labai svarbu. Nors to negalima pasakyti
apie visus konkrečius atvejus.

Vaikų auklėjimas

Šios nuostatos yra koduojamos pačios visuomenės, visuomenės
įstatymų, visuomenės tradicijų. Todėl dekretinių atostogų mūsuose eina tik
moterys. Atrodytų, abu tėvai, jei nereikia žindyti, galėtų rūpintis vaiku:
ir vienas, ir kitas gali taip pat sėkmingai keisti vystyklus. Tačiau, kai
kalbame apie vyro dekretines atostogas, tai kelia juoką arba nesupratimą.
Ši nuostaba rodo tam tikras labai giliai mumyse įsišaknijusias nuostatas,
kurios verčia moteris ir vyrus elgtis tik tam tikru, tradiciniu būdu, kuris
gali prieštarauti tam, kas reikalinga ir prasminga šiuolaikiniame
pasaulyje. Tai pasakytina ir apie patį vaikų auklėjimą. Pasąmonėje esančios
nuostatos, net mums patiems nepastebint verčia mus elgtis stereotipiškai,
nors ir galvojame, kad esame jas jau įveikę: “Reikia sutaisyti mašinėlės
sulūžusį ratą? Tėvas tau padės”, “Tau liūdna? Batelių negali užsirišti? Eik
pas mamytę”. Taip jau yra, kad su vaikais, bent jau pirmaisiais jų gyvenimo
metais, daugiau laiko praleidžia mamos. Mama rengia, prausia t.y.,tenkina
elementariausius poreikius. Tėvui, mažiau įtrauktam į vaiko kasdienybę,
lieka “dėkingesnis” vaidmuo: žaidimai, pokalbiai, pramogos. Tačiau tai yra
tradicinis ir supaprastintas modelis. Realiai tėvai ne prasčiau už mamas
sugeba pakeisti vystyklus ar sumaitinti košelę. Tad nors vyrai dekretinių
atostogų neišeina, tai nereiškia, kad nėra šeimų, kuriose didesnę laiko
dalį vaiką prižiūri tėvas. Griežtos nuostatos, kaip turi elgtis vyras ir
kaip moteris, kokia turi būti šeima, dažniausiai atkeliauja iš praeities ir
neatspindi to, kokie mes sąmoningai norėtume būti, o kartais yra tiesiog
priešingos mūsų norams. Pavyzdžiui, populiari visuomenėje stabilios šeimos
ir tėvo, – šeimos galvos, vizija, šeimos, kurioje vyrauja disciplina,
tvarka, besąlygiškas vaikų paklusnumas ir pagarba vyresniems, atkeliauja iš
patriarchalinės feodalinio laikotarpio šeimos, bet vargu, ar daug kas
sąmoningai norėtų tokioje šeimoje gyventi. Ne visos praeities tradicijos,
kad ir kokios, gali kryžmintis su dabartiniu dinamišku gyvenimu, derėti su
žmonių noru gyventi laisvą ir unikalų gyvenimą. Šiuolaikinis žmogus turėtų
ne vadovautis stereotipais, bet sąmoningai pasirinkti, kokios šeimos jis
nori (ir ar nori), ką jis toje šeimoje veiks, už ką jis prisiims
atsakomybę. Žmonės, kurdami šeimą, turėtų ne vadovautis principu “kaip
visi”, bet kurti kažką, kas jiems labiausiai tinka, kažką unikalaus, kad
formuotų savitas tradicijas, savitą pareigų pasiskirstymą, bendravimą.

Skirtumai ir konfliktai

Realūs ar menami vyrų ir moterų skirtumai dažnai yra panaudojami
kaip ginklai: pvz., virtuvėje susėda draugės ir šneka: “Tie vyrai šiokie ir
anokie”. Ta kalba lyg abstrakti, bet aišku, kad kiekviena kalba apie vyrą
arba bičiulį. Šalia sėdintys vyrai girdi tai ir pradeda šnekėtis apie
moteris. Taip po truputį mezgasi lyčių karas. Žmonės, užuot, mylėjęsi,
džiaugiasi lyčių skirtumais, pradeda muštis dėl jų galvose tūnančių lytinių
stereotipų. Kai vyras ir moteris gerai sutaria, jie labai greitai randa,
kuo jie skiriasi vienas nuo kito, ir išmoksta džiaugtis tuo arba apeiti
galimas konflikto sritis. Pavyzdžiui, vyras, važiuodamas mašina, kiekvieną
kartą, kai šaligatviu eina kokia ilgakojė, atkreipia į ją dėmesį. Juk tai
nėra taip svarbu, ar šis bruožas nulemtas genetiškai, ar tai jo paties
išsiugdytas refleksas. Jei tai priimtina žmonai – viskas tvarkoje. Tačiau
jei ne, abiem verta surasti išeitį, kad toks elgesys abiem pusėms
nesugadintų nuotaikos. Tačiau aš manau, kad vyrų ir moterų skirtumai
bendravimą daro įvairiapusiškesnį, leidžia pajusti gyvenimo pilnatvę.
Psichologinės žinios ir geranoriškumas taip pat gali nemažai padėti.
Kiekvienas iš mūsų bendraujame, gyvename, mylimės su konkrečiu žmogumi.
Svarbu tą konkretų žmogų matyti, girdėti, suprasti, priimti tokį, koks jis
yra, ir nebandyti traukti ant savo kurpaliaus. Populiaru ieškoti lyčių
skirtumų ir jais aiškinti asmeninę nedarną su kažkokiu konkrečiu žmogumi.
Tokiu būdu dažnai dangstomasi ir bėgama nuo būtinybės išsiaiškinti
santykius su artimiausiu draugu, atrasti tokį bendravimo būdą, kuris būtų
priimtinas ir vyrui, ir moteriai. Ir nesvarbu, ar kalbame apie lytinius
santykius, apie buitinius darbus, ar apie vaikų auklėjimą.

Išvados

Tai ar yra esminių skirtumų tarp vyro ir moters? Ar iš tiesų vyrai
yra vienokie, o moterys kitokios? Aš atsakyčiau, kad ne. Jei aš esu tokia
kokia esu, tai tikrai ne todėl, kad esu moteris, o todėl kad aš esu žmogus,
individas, asmenybė, turinti savo nuomonę, jausmus, tikslus ir savarankišką
mąstymą. Jei vyras padarė kažką blogo ar nepriimtino, tai tikrai nereiškia
kad visi vyrai tokie, kad vienokioje ar kitokioje situacijoje jie pasielgtų
vienodai. Juk yra tiek moterų tiek vyrų kurie turi savybių nepriimtinų
kitiems ir jei yra blogų vyrų, tai tikrai yra ir blogų moterų. Todėl
negalima spresti apie žmogų pagal jo lytį. Tai lygiai tas pats kas pasakyti
aš esu lietuvė, o tu rusė, todėl aš geresnė už tave.

Daug svarbių dalykų ištinka žmogų dar iki jam užgimstant. Niekas
nepasirenka nei motinos, nei tėvo, nei genų, tačiau kūrybiškumo savybė iš
visų kitų gyvybės formų būdinga tik žmogui. Ji suteikia jam tam tikrą
laisvę elgtis nepriklausomai nuo situacijos ir netgi įveikti genų įtakotas
tam tikras asmenines savybes. „Aprūpintas laisve, sąmone ir sąžine žmogus
tampa tuo, kuo jis save padaro“(S. Kierkegardas). Laisvos valios dėka
žmogus gali darbuotis savo ir kitų labui visuomenės bei kultūros baruose,
bet taip pat gali nusigręžti nuo bendruomenės ir tautos, moralės ir
religijos vertybių bei tenkinti vien savo norus, vaikydamasis malonumų ar
ekonominių gėrybių. Kokios vertybės ir trūkumai susikaupė jame, tokius
skleidžia savo aplinkoje ir nesvarbu tai vyras ar moteris.

_

Literatūros sąrašas:

1. J. Pikūnas „Asmenybės vystymasis“ 2000m., Kaunas

2. V. Legkauskas „Paskaitų konspektas“ 1999m.

3. “Psichologija Tau” 96 – 2

4. “Psichologija Tau” 97 – 3

Turinys:

1. Įvadas;

2. Vyrų ir moterų jausmai;

3. Vyriška – moteriška;

4. Laisvalaikis;

5. Erotinė stimuliacija;

6. Vaikų auklėjimas;

7. Skirtumai ir konfliktai;

8. Išvados.

KLAIPĖDOS SOCIALINIŲ MOKSLŲ KOLEGIJA

Diana Jakovleva, I k. ITB studentė

[pic]

Referatas

Darbo vadovė

Dėst.

Klaipėda

2003

Leave a Comment