Kas yra meilé? Keldami toká klausimà, ieðkome ne vien kokio nors bendro paaiðkinimo. Norime þinoti, kaip su meile susitinkame, kà ji mums duoda. Jau nuo seno þmones domino meilés tema: menininkai savo kûriniuose yra iðreiðkæ kitø þmoniø meilés dþiaugs-mus ir kanèias, taip pat savo paèiø iðgyvenimus. Meno kûriniuose ákûnyta meilé veikia mûsø jausmus, skatina susimàstyti, nuolat ieðkoti keliø á tai, kas tau-ru ir graþu. Meile paprastai laikome taurø asmenybés taurø asme-nybés jausmà, kuris yra prigimties duotø ir kultûros su-kurtø þmogiðkøjø savybiø vientisumo iðraiðka. Meilé yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vie-nové. Meilé bûdinga visiems þmonéms, tik kiekvienas þmogus jà iðgyvena skirtingai. Þmogaus meilé atitinka jo dvasi-nés kultûros lygá. Estetinis neiðprusimas, savininkiðka psichologija, pareigos, savigarbos, uþuojautos, gério, groþio, jausmø skurdumas yra didþiausi ir pagrindiniai draugystés ir meilés prieðai. Reikia atsisakyti senojo meilés supratimo, kai vie-nas þmogus buvo visiðkai pavaldus kito uþgaidoms ir no-rams. “Jei myli – klausys”, – tai pasenusi paþiûra á mei-læ. Gal bût, reiktø prisiminti R.Rolano “Uþburtosios sie-los” herojés Anetos mintis, iðsakytas mylimajam: “Jûs a-teinate pas mane ne vien su savo meile. Jûs ateinate su saviðkiais; su savo gimine, su uþsibréþtu keliu, su savo ðeima – su visu pasauliu, kuris yra jûsø, su visu pasau-liu, kuriuo esate jûs pats. Ir að turiu pasaulá, að taip pat esu pasaulis. Jûs man sakote: “Palik savo pasaulá. Mesk já ir iðeik á manàjá.” Að esu pasirengusi ateiti su viskuo. Ar jûs mane priimsite su viskuo?” Darosi aiðku, jog jei mes nesieksime paþinti ir sup-rasti vienas kito pasaulá, negalvosime, ar kito partneriopasaulis tilps mûsø pasaulyje, ar netaps jis panèiais, varþanèiais mums kurti ir tobulinti savàjá pasaulá. Prie-ðingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikràjà laimæ. Ilgam patraukti kuris nors þmogus gali tik tada, jei
jis mums patinka kaip visa asmenybé ir atrodo vertas mei-lés. Meilé didþiausia dalimi yra bièiulysté. Kai tarp þmoniø ásigali tvirta ir gili bièiulysté, jie vienas prie kito verþiasi laisva valia. Á tokios bièiulystés sàvokà áeina draugiðki santykiai, abipusis atvirumas, asmenybés gerbimas, pasauléþiûrø atitikimas, tarpusavio uþuojauta, rûpinimasis, pakantumas. Svarbus bièiulystés poþymis vi-suomenéje – abiejø partneriø stengimasis tobulinti savo asmenybæ. Meilé be bièiulystés neámanoma. Jei visame ka-me, taip pat lytiniuose ryðiuose, rûpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio verèiami dalinasi su juo gyveni-mo rûpesèiais ir dþiaugsmais, stengiamasi áveikti savo nerangumà jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir galima apibréþti: tai tikra meilé. Ið to seka iðvada, kad reikia mokéti suprasti tikrà-já þmogaus groþá, artimame þmoguje atrasti vis naujø ir naujø bruoþø bei savybiø. Pravartu nevengti bendravimo su kitais þmonémis: jie duos naujø áspûdþiø, sudarys sàlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikéti pasakomis, kad meilé trokðta vienumos. “Uþdaryta meilé nyksta, dûsta.” Ávairûs autoriai meilæ sieja su þmoniø bendravimu, su tokiomis þmogiðkomis problemomis, kaip simpatija, abi-pusis supratimas, pasitikéjimas, atvirumas, artumas, in-teresø bendrumas ir t.t. Daþnai sakoma, kad bendravimas su þmonémis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai ðventé. Tad vienas kità mylédami ieðkome bendrø draugø, branginame jø norà bendrauti. Meilé – tai kai du þmonés, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne uþgoþti vie-nas kità, nebûti vienas kito ðeðéliu. Susiderinimas rei-kalauja laiko, atsakomybés ir abipusiø pastangø. Menkiau-sias netaktas, abejingumas kurio nors atþvilgiu ne tik suteikia skausmà, bet taip pat griauna tiltus á vienas kità. Taèiau kita vertus, negalima ir su viskuo sutikti,viskà atleisti. Toks neprincipingas elgesys neiðsaugos meilés, prieðingai, artins prie bedugnés. Dvasios vergø negalima myléti. Meilé yra tikra ir stipréja tarp tokiø þmoniø, kurie vienas kitam neleidþia suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena ið dienos nuolat siekia uþka-riauti vienas kità ne apsimetinéjimu ar melu, bet nuoðir-dumu, tiesa, ðiluma.Ar meilé – menas? Þmonés niekada negalvojo, kad meilé néra svarbi. Jie iðtroðkæ jos, bet vargu ar galvoja, jog myléti galima mo-kytis. Keista, taèiau taip jau yra, kad daugelis màsto ir sprendþia, kaip tapti mylimu, bet ne mylinèiu. Kiekvienas nori bûti mylimas, stengiasi tapti meilés objektu. O kaip tai pasiekti? Daþniausiai siekiama labiausiai paplitu-siais metodais, bûtent: iðmokstant ir laikantis gerø, ma-loniø manierø, bûti ádomiu paðnekvu, atkreipiant á save prieðingos lyties démesá mandagumu, paslaugumu, linksmu-mu, sugebéjimu bendrauti. Taèiau tai tik populiarumo troðkimas, bet jokiu bûdu ne meilé. Antra vertus, þmonés ásitikinæ, jog meiléje svarbu yra meilés objektas, t.y. kà myléti ar kieno meilés siek-ti, o myléti, atseit, yra paprasta. Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriðkis mergi-nai – tai tikslas, kurio jie siekia. “Patrauklus” papras-tai reiðkia visà glébá tam laikmeèiui populiariø savybiø.Pavyzdþiui: treèiajame deðimtmetyje patrauklia buvo lai-koma iðgerianti, rûkanti, seksuali mergina; ðiandien mada reikalauja daugiau ðeimyniðkumo, kuklumo, vidinio groþio; taip pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. turéjo bûti ag-resyvûs, kai tuo tarpu dabartiná patrauklumà lemtø tole-rantiðkumas. Atrodo, tarsi vyrautø rinkos sàlygos santykiuose tarp dviejø vienas kito geidþianèiø objektø, tai yra, jo-kiu bûdu nenorima nuvertinti savæs ir dél uþsléptø ar akivaizdþiø privalumø renkamasis objektas turi atitikti tam tikras nuostatas, kurias perþengus ðis objektas tampa nebeádomus. Kultûroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur mate-rialiné sékmé yra iðskirtiné savybé, néra ko stebétis, kad þmoniø meilés ryðiai tik atkartoja tuos paèius mainø modelius, kurie valdo prekiø ir darbo rinkà. Ðtai dar vienas aspektas, kurio nederétø pamirðti – neiðskirta riba tarp pradinio “ásimyléjimo” ir ilgalaikés meilés. Du þmonés, susiþavéjæ vienas kito savybémis, lei-dþia sugriûti sienoms, iki atitinkamo momento saugoju-sioms nuo “paðalinio” ásiverþimo, pasijunta artimi. Tai ypaè keista ir nuostabu tiems, kurie iki tol nepripaþino
egzistuojant meilæ, buvo uþsidaræ savyje. Taigi, ðis jausmø pliûpsnis sukelia daugybæ maloniø, iki ðiol nepatirtø iðgyvenimø. Taèiau monotoniðkumas, nuobodulys pirmàjá susiþavéjimo jausmà paverèia begaline kanèia, kuri numarina viskà, kas iki tol þavéjo. Atrodo, jog tik sulaukus, kol pirmieji imtymumo santykiai atbun-ka, jie sugeba suvokti, kad vienas kito “þavesá” palaiké meile, nors tai buvo tik jø vieniðumo árodymas. Ásitikinimà, kad nieko néra lengvesnio uþ meilæ, su-griauna akivaizdus prieðingas reiðkinys. Kaþin, ar atras-tume kità tokià veiklà, kuri prasidétø su tokiomis vilti-mis bei lûkesèiais ir kuri taip greitai ir skausmingai baigtøsi. Kai þmogus gimsta, jis tarsi yra iðmetamas á atvirà erdvæ, kurioje gali bûti tikras tik dél to, kas jau praé-jo, ir dél savo mirties. Þmogus apdovanotas protu, jis suvokia pats save, sa-vo gyvenimà. Savo paties suvokimas kaip visumos, savo gy-venimo suvokimas kaip trumpo ðvysteléjimo ir to, kad ne savo valia gimæs ir mirs prieð savo valià ir, kad, gal bût, mirs anksèiau uþ tuos, kuriuos myli ar, juo pras-èiau, jam artimi þmonés paliks já ðiame kanèios kupiname pasaulyje, jo vieniðà egzistencijà padaro nepakeliamu ka-léjimu. Ir tik savæs paties, savo proto suvienijimas su iðorinio pasaulio þmonémis, palieka jam sveikà suvokimà, protà. Baimé bûti atskirtam nuo pasaulio ir nepanaudoti sa-vo þmogiðkøjø galiø padaro þmogø bejégá, negalintá pasi-prieðinti pavojams. Þmogaus vieniðumas mite apie Adomà ir Ievà parodo, kad jie, paragavæ paþinimo vaisiaus, susigé-do ne savo nuogumo, bet savo skirtingumo, o taip pat ir vieniðumo, nes pasijuto esà svetimi, neiðmokæ myléti vie-nas kito. Taigi, jau nuo jø laikø þmonés bandé panaikinti ats-kirtumo tarp savæs ir supanèio pasaulio jausmà. Vienas iðtokiø bûdø – asketizmas, tai yra atsitraukimas nuo iðori-nio pasaulio taip, kad iðnyktø ir pats iðorinis pasaulis uþ matomumo ribø. Paniðka vienatvés baimé nukreipé þmogaus galios po-linkius á prabangà, asketiðkà gyvenimà, á meilæ þmogui, galiausiai – meilæ Dievui. Religiniame kontekste þmonés – Dievo vaikai, taigi ir yra ið tos paèios substancijos kaip ir Dievas; tai á-galina juos jaustis saugesniais, kadangi mintis, jog visilygûs árodo tai, kad kiekvienas þmogus yra savitas ir unikalus (atskiras, maþutis kosmosas). Toks ásitikinimas dél individo unikalumo iðsakytas Talmude: “Iðgelbéti vienatiná gyvenimà yra tolygu iðgelbéti visà pasaulá, lygiai kaip sugriauti vienatiná gyvenimà y-ra tas pats, kaip sugriauti visà pasaulá.” Taèiau, ar ðá atvejá ámanoma bûtø vadinti meile, ar tai ir yra didysis potraukis susivienyti su visa supanèia aplinka dél meilés. Skirtingai nuo mazochizmo ar radizmo meilé yra ry-ðys, kurio sàlyga yra asmens orumo, individualybés iðsau-gojimas. Meilé yra aktyvioji þmogaus galios iðraiðka. Meiléje ámanomas paradoksas, kai du þmonés tampa vienu ir vis délto iðlieka abu. Kai þmogus aplinkos yra verèiamas atlikti vienà ar kità veiksmà, jis ið tiesø téra veiksmo vergas, nes jis verèiamas veikti, o pats néra veikéjas. Aukðèiausia aktyvumo rûðis – tai jo sielos veiklu-mas, kuris ámanomas tik ágijus vidinæ laisvæ ir nepri-klausomybæ. Iðeitø, kad þmogaus aktyvumas yra orientuotas á þmo-gaus vidiniø jégø panaudojimà. Spinoza skyré dvi aktyvumo koncepsijas: aktyviàjà – “veiksmà” ir pasyviàjà – “aistrà”. Taigi, aktyvaus vidinio postûmio poveikyje þmogus lieka savo veiksmø ðalininkas, o pasyvaus objekto bûse-noje, t.y. aistrø vedamas, jis tampa pavaldus savo aist-roms, tampa jø vergu, negalinèiu patirti meilés, kaip tikrojo, neiðkreipto jausmo. Kadangi meilé – þmogaus ga-lios iðgyvenimas, kuris gali bûti tik þmogui, turinèiam valià savo jausmams, o ne vedinam aklø poreikiø ar aist-rø. Meilé – tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilé gali bûti apibûdinta tik kaip davimas, bet jokiu bûdu ne gavimas. Priéjus ðià iðvadà tenka nukrypti ir á davimo bei gavimo sàvokas. Materialios, t.y. medþia-ginés orientacijos þmogus visuomet suprastø davimà kaip savo nuosavybés netekimà; jeigu mainais uþ tai nieko néra gaunama, ðis atidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir, prieðingai, þmogus, kuriam neegzistuoja materijos ri-bos, kuris sugeba paþvelgti ir á savo gyvybiniø galiø ðaltiná, visuomet pastebés, kad davimas – tai aukðèiausiapajégumo iðraiðka. Davimas labiau dþiugina nei gavimas ne todél, kad tai yra netekimas, bet kad duodant yra iðreiðkiamas savasvidinis gyvybingumas. Ið to seka iðvada, kad ne tas yra turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug turédamas ne maþiau duoda.Tai patvirtina ir posakis ið Biblijos: “… Jis pamaté ir vienà naðlæ, kuri ámeté du smul-kius pinigélius. Ir jis taré: “Ið tiesø sakau jums, ðita neturtinga naðlé ámeté daugiau uþ visus. Anie visi meté á aukø skrynià ið to, kas jiems atlieka, o ji ið savo ne-turto ámeté viskà, kà turéjo pragyvenimui”. Taigi, jei sugebéjimas duoti virstø kasdienybe, jis iððauktø tam tikrà reakcijà, priverèianèià pamirðti vien tik savàjá “ego”. Ir kaip neapykanta gimdo dar didesnæ neapykantà, taip ir ðis atvirkðtinis procesas kaip meilé (davimo iðraiðkoje) neliktø be atsako. Galima paminéti ir Markso ðia tema iðreikðtà mintá:”Laikykite þmogø þmogumi, o jo santyká su pasauliu – þmo-giðku, tokiu atveju, jûs galite gauti meilæ tik uþ meilæ, pasitikéjimà uþ pasitikéjimà ir t.t.” “… Jei jûsø meilé nesukelia meilés, jei jûsø pastangos parodyti savo meilæ nepadaro jûsø mylimu, tai jûsø meilé yra jûsø bejégiðku-mas, jûsø nelaimé.” Be davimo, rûpestis bûtø dar vienas aspektas, kuriuo þmogus iðreiðkia savo nuoðirdumà ir taip pat árodo meilés jausmà. Meilé – tai aktyvus rûpinimasis gyvenimu ir tuo, kà mylime. Meilés esmé yra veikti vardan kaþko ir “suteikti gy-venimà kaþkam”. Kiekvienas myli tai, kà jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, kà jis myli. Rûpinimasis þmogumi iððaukia atsakomybæ uþ mylimà þmogø. Taèiau tam, kad atsakomybé neperaugtø á savinin-kiðkumà, reikalinga pagarba. Ðtai tokioje dirvoje ámano-mas asmenybés vystymasis, ið kitos pusés negniuþdoma ly-gybé, laisvé, vienybé ir kartu nepriklausomybé. Nes juk meilé yra laisvés, o ne iðnaudojimo kûdikis. Juk ir mes negalétume myléti þmogaus, nepaþindami jo, kaip visumos dalelés ir kaip atskiro individo; nega-létume sakyti, jog mylime þmogø, neþinodami jo trûkumø, asmeniniø savybiø, visuomet trokðtame suþinoti “þmogaus paslaptá” – kodél? Meilé yra vienintelis paþinimo bûdas. Meile mes atiduodame save, kartu ásiskverbdami á kità as- mená, kuriame atrandame save ir atskleidþiame mus abu, t.y. atskleidþiame dar vienà paslaptá. Meilé – tai galia, kurios né uþ kà negalima sulyginti su prievarta. Prievarta net ir véjas negali nupléðti nuo þmogaus apsiausto, jis tik priverèia pastaràjá dar labiau susi-supti. Saulé gi, atvirkðèiai, kaip ðvelnumo simbolis, tu-ri galià savo ðiluma iðrengti þmogø, o tam neprireikia jokiø prievartos galiø. Meilés objektà bandyta aiðkinti kaip þmogaus norà iðsivaduoti ið vienatvés, taèiau juk “niekada mylintysis nepasieks meilés, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat”, kaip ir “viena ranka nesukelia plojimø be kitos”. Be abejo, tikra meilé negali apsiriboti vienu þmogu-mi, kitaip, jei jis mylés tik vienà þmogø, o likusiems bus abejingas, tai bus ne meilé, o vienpusis ryðys arba iðpléstas egoizmas. Jis tiki, kad þmogaus meilé priklauso tik nuo objek-to, taèiau tai galima bûtø paneigti posakiu, kad jei þmo-gus nori nutapyti paveikslà ir to meno nesimoko, o ieðko tam tikro objekto,ir tik po to galés tobulai já nutapyti. Taèiau meilés objektai yra skirtingi:apie broliðkà meilæ Biblijoje yra pasakyta:”… mylék savo artimà kaip pats save”. Ði meilé yra mei-lé visiems, be jokiø iðimèiø ar iðskyrimo atskiriems as-menims. Tai yra, jei að sugebu tobulai myléti, neturi bû-ti jokiø objektø, kuriø að negaléèiau pamilti ir apgaubti sava broliðka meile. Ypaè tai pasakytina apie meilæ tiems, kuriems to labiausiai reikia, bûtent: silpniems, gyvenimo ir likimo nuskriaustiems þmonéms. Taip atkrinta ir prieðø buvimas, nes visi buvæ prieðai tampa esamais meilés objektais. Apie tai pasakyta Senajame Testamente: “Jûs paþástate svetimojo ðirdá, nes buvote svetimais E-gipto þeméje,…. todél mylékite nepaþástamuosius”. Kad ir kiek mes baidytumémés, vistiek egzistuoja meilé sau. Daugelis tuoj pat suðuktø, jog tai egoizmas, atseit, jei að myliu save, vadinasi nemyliu kitø, o tai jau savanau-diðkumas. Taèiau Biblijos iðmintis aiðkina kiek kitaip: “Mylék savo artimà kaip pats save” noriu pabréþti, “kaip pats save”. Ðis posakis nusako þmogaus, kaip unika-lios asmenybés, pagarbà savo vientisumui, unikalumui, tai reiðkia tai, jog, “kadangi að esu þmogus, vadinasi, mano meilé sau yra meilé þmogui, tai susijæ su meile bet ku-riai kitai bûtybei.” Meilé sau bûdinga visiems, kurie geba myléti kitus. Jei individas gali myléti produktyviai, jis myli ir save; – jei jis myli tik kitus, jis ið viso nesugeba myléti. Tai geriausiai patvirtina Meisterio Eckharto þo-dþiai: “Jei jûs mylite save, jûs mylite ir visus kitus kaip patys save. Jei jûs mylite kità asmená maþiau negu save, tai jums nepavyks ir kitø pamilti, né savæs, bet jeigu jûs mylite visus vienodai, jûs mylésite juos tarsi vienà asmená, ir tas asmuo, podraug ir Dievas, ir þmogus. Tai-gi, didis ir þavingas yra tas asmuo, kas, mylédamas save, vienodai myli kitus.” Paminédamas meilæ Dievui noréèiau priartéti prie pagrindinio savo tikslo, prie visaapimanèios meilés ðal-tinio, kuriam ir noréèiau skirti paskutiniàjà savojo re-ferato dalá. Dievo meilé néra nei Dievo paþinimas mintyje, nei mintis apie meilæ, bet yra vienybés su Dievu iðgyvenimo aktas. Taèiau iki vieningumo su Dievu buvo ilgas kelias. Pirmiausia Dievo meilé Dievui egzistavo kaip motiniðka, nieko nereikalaujanti, besàlygiðka, visaapimanti meilé, véliau gi t.y. téviðka meilé, kuri reikalauja paklusnumo, o uþ já bûtybé kaip þmogus gali tikétis Dievo malonés – meilés. Ði mintis plaèiau apibûdinta Meisterio Eckharto: “Jei að esu tapæs Dievu, néra skirtumo tarp mûsø… Kai kurie þmonés ásivaizduoja, kad jie eina þiûréti Die-vo, tarsi jis bûtø kaþkur, o jie èia, bet taip néra. Die-vas ir að – mes esame viena. Paþindamas Dievà, að persii-mu juo, að esu jo persmelkiamas.”ISVADOS
Taigi, baigdamas noréèiau pasakyti, kad á þmonijà reikétø þvelgti kaip á atskirà, bet vieningà organizmà, kurio visos làstelés dirba pagal tam tikrà programà, ku-riai vadovauja Vienové. Jei viena làstelé pradeda rûpin-tis tik savimi, savo interesus iðkelia aukðèiau uþ viso organizmo interesus – ji pamina meilæ, kartu ji negali bûti vieninga ir vienovéje su visa Vienijanèiu. Làstelés su organizmu vienovei tegali vadovauti meilé. Meilé, nebijau to þodþio, kaip vienijantis, riðan-tis, unikalus ryðys ne tarp kûnø, bet tarp sielø, tarp atskirø Dievo daleliø. Tai lygiai tas pats, kaip Dievas negali bûti skirtinas ið atskirø daliø, taip visa dievið-ka, mumyse esanti dalis, vienija ir palieka mus vienovéje ir meiléje su Dievu, tuo paèiu ir su visais, kurie Jame, su Juo ir per Jo meilæ egzistuoja. Þmonés per amþius ieðkojo atsakymo, kas yra Meilé. Jei mes laikysime jà kaip vienà ið savo emocijø, jausmø, mes labai klysime, kadangi ji dar niekuomet nebu-vo kam nors ið þemés gyventojø pavaldi. Meilé – tai vienijantis ryðys, tai – kieno dalimi mes esame, ji apima visà visatà. Meilé ir gyvenimas yra mums duoti, ir mes neturime teisés késintis á juos.
LITERATÛRA
1. Filosofø draugija Lietuvos skyrius. Elgesio kultûra, Vilnius 1980.2. Fromas F. “Menas myléti”, Vilnius 1991.3. Karnegis D. “Kaip ásigyti draugø ir daryti átakà þmo- néms”, Vilnius 1989.4. Lazarevas S.N. “Karmos diagnostika”, I, II dalys, Sankt Peterburgas, 1994. 5. Naujasis Testamentas6. Solovjovas D. “Meilés prasmé”, Vilnius 1991.7. Véber D., Véberis G. “Tu ir að”, Vilnius 1979.
PLANAS
I. ÁVADAS II. MEILÉ, KAIP PAÞINIMO OBJEKTAS:1. Mylimojo ir mylinèiojo santykis;2. Meilés paþinimo iðraiðka laiko atþvilgiu;3. Ryðys suteikiantis saugumo jausmà;4. Vieniðumas: pasirinkimas ar bûtinybé;5. Individo ir visatos susivienijimas;6. Sielø sustingimas – meilés mirtis;7. “…meilæ paþástame tik patys pamilæ”;8. “Duok ir nelauk atlygio”, – ar néra be ðio supratimo tikrojo jausmo?III. VIENOVÉ – KELIAS Á AMÞINOSIOS MEILÉS ÐALTINÁ (Iðvados).