Fobijos

Fobijos kaip reiškiniai išties labai paplitę ir buvo aprašomi nuoseniausių laikų. Fobijų rūšių – apie 500, bet pažanga reguliariai pametėja„malkų“ į šį liepsnojantį laužą. Kuo skiriasi baimė ir fobija? Paprastą baimę žmogus paprastai gali nugalėti. Kartais lengvai, kartais didelėmis valios pastangomis, bet savarankiškai. Tarkim, jūs baiminatės važinėtis elektriniais traukiniais, bet važinėti labai reikia. Su fobija susidoroti kur kas sunkiau. Jos rūšių esama daug: tai žmogų persekiojantys priminimai, potraukiai, lūkesčiai, abejonės, lydimi begalinių patikrinimų: ar išjungtos namie dujos, užgesinta šviesa, uždaryti langai, užrakintos durys…šie reiškiniai gali būti paplitę ir tarp sveikų žmonių, todėl, įtarus turint ką nors panašaus nereikėtų imtis diagnozės. Tad fobijos skiriasi nuo visų kitų baimių ypatingo stiprumo jėga ir žmonių negalėjimu ją įveikti savo pačių jėgomis. Tiesa, fobijos apimtas žmogus puikiai suvokia asmeninės padėties kvailumą ir pats kritiškai į šia padėtį žvelgia. Todėl fobijas bandoma nuslėpta. Jokie visuomenės padėties skirtumai, joks išsilavinimo dydis neturi įtakos fobijoms. Nuo jų gali kentėti tiek itin intelektualūs asmenys, tiek ir mažai raštingi garsūs veikėjai ir paprasti juokeliai. Išsilavinusiems netgi sunkiau, kadangi jie aštriau jaučia, kokios nesąmoningos jų baimės ir stipriau išgyvena savo negalavimą… tam tikro vyriškumo reikalauja apsilankymas pas psichiatrą. Ar galima pasakyti, kad į fobija yra linkę tik atitinkami asmenybės tipai. Išties, yra įtarių, drovių, lengvai pažeidžiamų žmonių, kurie nuo vaikystės jaučia įvairiausių baimių. Jeigu baimės netrukdo žmogui adaptuotis prie įvairių gyvenimo sąlygų, o tik pasireiškia tam tikrais charakterio keistumais, galima kalbėti apie ypatingesnę jo asmenybės struktūrą. Dažniausiai tokie žmonės griežtai reglamentuoja savo gyvenimą

ir prisitaiko prie savo keistumų taip, kad jo niekas ir nepastebi. Jei kalbam apie tai, jog žmogus negali prisitaikyti prie gyvenimo arba palaipsniui, atsiduodamas fobijoms, iš gyvenimo iškrenta, mes jau galime kalbėti apie psichopatiją. Esama juk psichopatų, kurie stengiasi pasislėpti nuo supančio pasaulio lįsdami į savo kiautą (vienas iš ryškesnių atstovų – literatūrinis personažas plačiai žinomas Oblomovas). Yra žmonių, kurie nuolat baiminasi dėl smulkmenų. Štai jiems dažniausiai ir išsivysto stipriausios fobijos. Gydytojai taiko pačias įvairiausia fobijų gydymo formas: psichoterapija, grupinius ir individualius užsiėmimus, hipnozę. Kartais psichologinė treniruotė derinama su medikamentine terapija. Kai liga tik prasidėjo, žmogui padėti lengviau. Jei laikas jau praleistas, baimės pradeda plėstis, „apauga“ simboliniais apsauginiais ritualais, atsiranda visko vengiantis elgesys. Pavyzdžiui, kardiofobija – (širdies ligų baimė) sergantis žmogus bijos važinėt transportu. Baimei stiprėjant, jis gali netgi nustoti vaikščioti į darbą netgi numirt ir padėti jam kur kas sunkiau. Jeigu save gerai pažystate, galite palaipsniui treniruotis patys. Štai vienai moteriai, jautusiai transporto fobijai, pasirodė pakanka turėti su savimi raminančią tabletę. Ji ją spausdavo delne: jautė, kad užėjus panikos priepuoliui, jos pagalba pavyks išvengti baimės. Tabletes ji nepanaudojo – baimė pamažu pasitraukė pati. Daugeliui padeda pačių susikurti ritualai, tarpais keliantis juoką aplinkiniams, bet sumažinančiais baimę. Vieni drąsinasi: jeigu prieš išeidamas iš namų 3 kartus pašokinėsiu ant vienos kojos, baimės nebus. Kiti pažvelgę į laikrodį atitinkamą kartą skaičių, treti ploja delnais. Nederėtų kurti pernelyg sudėtingų ritualų, nes atlikinėsite juos visą mielą dienelę. Fobijos klasifikuojamos. Pavyzdžiui, esama nozofobijų – įkyrių baimių susirgti sunkiomis ligomis: vėžiu, infarktu, pasiutlige, AIDS ir panašiai. Štai garsusis rusų tribūnas Vladimiras Majakovskis visą gyvenimą kišenėje nešiodavosi gabalą muilo. Jo tėvas, dirbdamas su popieriais, įsidūrė piršta ir numirė nuo kraujo užkrėtimo. Tai itin paveikė sūnų ir jis plaudavosi rankas bet kurią pasitaikiusią progą. . Kita plačiai paplitusi fobijų rūšis – erdvinės fobijos. Tai klaustrofobija – uždarų patalpų baimė, agorafobija – atvirų patalpų baimė, kenofogija – tuščių patalpų baimė, hefirofobija – baimė vaikščioti per tiltą, amaksofogija – ratinio transporto baimė… Populiarios yra sociofobijos, kurioms priklauso lalofobija – baimė viešai pasisakyti, antropofobija – baimė bendrauti su žmonėmis, ginekofobija – baimė bendrauti su moterimis, ereitofobija – baimė parausti, sitofobija – baimė užspringti, miksefobija – baimė pasirodyti nepajėgiu lytinio artumo metu. Kitoms fobijų rūšims priklauso arachnofobija – vorų baimė, ailorofobija – kačių baimė, tachofobija – baimė būti negyvam palaidotam. Dažnai būtent tokios, neįprastinės fobijos, ypač jeigu kenčia garsi asmenybė, tampa plačiai žinomos visai visuomenei. Pavyzdžiui Maiklui Džeksonui yra būdinga miofobija – tai yra negali pakęsti sliekų, aktorius Antonijus Banderas siaubingai kenčia nuo baimės gyvatėms, Naomi Kembel liguistai neperneša purvo ir dulkių. Daugelį pasaulio galingųjų persekioja baimė būti nunuodytiems, o Šonas Koneris vaidindamas agentą 007 paprašė dublerį kadrui, kai per jo veidą turėjo peršliaužti kažkoks bjaurus, bet nenuodingas šliužas, nors jis buvo pasirengęs bet kokiems triukams išskyrus šį.

SOCIALINĖ FOBIJA. Didžiausia vertybė žmogui yra bendravimas. Žmogus žmogui yra ir didžiausias dirgiklis. Vienam iš 7 – 14 žmonių gyvenimą sunkina socialinė fobija, pasireiškianti susiduriant su žmonėmis už artimiausio bendravimo rato. Tai nepaaiškinama, nepraeinanti, perdėta dažnai neįveikiama socialinių kontaktų ir uždavinių atlikimo baimė ir nerimas, verčiantis vengti situacijų, kur galima atkreipti į save dėmesį ir sudaryti apie save neigiamą įspudį. Žmogui įgimta reaguoti nerimu ir sudėtingas naujas gyvenimio situacijas. Tam tikra nerimo dozė yra normali

ir būtina prisitaikant, bet nerimo perteklius asmenybės vystymuisi ir funkcionavimui tampa stabdžiu. Socialinė fobija, arba tiksliau – nerimas socialinėse situacijose, kaip rekomenduoja Tarptautinė depresijos ir nerimo konsenso grupė (1998 m.), yra paplitęs ir ribojantis darbingumo sindromas, bet daugeliui kenčiančiųjų nediagnozuojamas. Visuomenė laiko tai tiesiog charakterio bruožu, paprasčiuasių drovumu. Paciantams neateina i galvą, kad šį jų patiriama sunkumą apskritai galima gydyti. Patys pacientai dėl bendravimo sunkumo jais nesiskundžia ir tuo labiau jų nepasbeti pediatrai ir bendrosios praktikos gydytojai. Ilgainiui pacientas prie savo sutrikimo pripranta, patologiškai prisitaiko, bet tai nelaikytina nerimastingo (vengiančio) vengiančio tipo asmenybės sutrikimu. Šis sutrikimas prasideda anksti – vaikystėje ir paauglystėje, jo priežastys dažnai šeimoje, jį nulemia aplinka, paveldėjimas, o negydomas jis neleidžia žmogui išvystyti savo galimybių, dėl sosialinio užsisklendimo, neigyto išsimokslinimo, neprisitaikymo darbe, depresijos ir alkoholizmo. 80 proc atvejų socialinis nerimas pasireiškia kartu su obsesiniu – kompulsiniu sutrikimu, didžiąją depresija, panios sindromu, priklausomybėmis nuo įvairių psichoaktyvių medžiagų (dependencijomis), asmenybės patologija, hipertenzija, ir visa tai dar labiau sunkina ligos prognoze. Socialinio nerimo kamuojami asmenys bijo įvairių viešų situacijų: kalbėti su turinčiais valdžią, dalyvauti vakarėliuose, pirmam pradėti pokalbį telefonu, valgyti kitų akivaizdoje, užeiti į tualetą. Būdami vieni ar su artimu žmogumi, jie paprastai nejaučia nerimo. Baimę keliančiose situacijose kyla nemažai nerimo simptomų: jie rausta (tai ypač būdinga), jaučia sustiprėjusį ir padažnėjusį širdies plakimą, prakaituoja, dreba ir net šąla, negali pratarti žodžio. Nerimą sustiprina jaudulys, kad aplinkiniai atkreips dėmesį į šiuos simptomus, be to, pacientus kamuoja suvokimas, kad kitiems jie atrodo kvaili, keisti, varginantys. Socialinių situacijų vengimas yra būdingas ir socialiniam nerimui ir agorafobijai. Patologinis, socialinis nerimas skiriasi nuo normalaus. Normaliai jaučiamas nerimas pasiekia savo aukščiausią tašką viešos kalbos minutėmis ir gali padėti žmogui geriau pasireikšti, tuo tarpu socialinis nerimas nepraiedamas ir stiprėdamas labai trugdo kalbėti, o svarbiausia – toks nerimas būna ne tik sakant kalbą, bet ir daugelyje socialinių situacijų. Socialinio nerimo sutrikimui vertinti plačiausiai naudojama 1985 metais pasiūlyta LSAS skalė, kurią sudaro 24 punktai. Klinicistas klausia paciento, kaip jis jaustųsi ir reaguotų atsidūręs kiekvienoje situacijoje ir 4 balių skale įvertina atskirai baimę su nerimu ir vengimą. Balų suma parodo socialinio nerimo sunkumą: lengvas (iki 50), vidutinis (51 – 80), sunkus (daugiau nei 80). Vertinimą papildo ir kitos skalės. Šiek tiek statistikos apie socialinę fobiją – įvairūs tyrimai rodo, kad nuo 11 iki 37 procentų studentų bendrauja nerimaudami su priešingos lyties atstovais, beveik 20 procentų labai bijo kalbėti prieš auditoriją ir net 24 procentai artistų ir muzikantų, nesvarbu kokiame elitiniame kolektyve jie koncertuoja, teigia, kad kaustanti scenos baimė jiems kelia problemų. Maždaug pusė žmonių, kuriems yra socialinė fobija, būdami 30-ties metų, dar yra nevedę (tai būdinga 36 procentams individų, sergančių panikos sutrikimu su agorafobija, bei 18 procentų patiriančių generalizuotą nerimo sutrikimą). Egzistuoja įvairūs socialinės fobijos gydymo būdai – psichoterapija, farmakoterapija, MAO inhibitoriais, TCA ir SSRI klasių antidepresantais, bei kitais vaistais; taip pat ir derinant įvairius gydymo būdus. Plačiau pristatysime kognityvinę – behevioristinę grupinę terapiją, kuri daugeliu atvejų pasirodė kaip efektyviausiais gydymo būdas. 80 procentų pacientų, gydytų bihevioristine grupine terapija, ir 71 procentas pacientų, gydytų MAO inhibitoriumi, gydymo veiksmingumas buvo panašus ir pasirodė net efektyvesnis už kai kuriuos vaistų drinius. Kognityvinės – bihevioristinės grupinės terapijos tikslas yra modifikuoti socialinę fobiją patiriančių asmenų mąstymo schemas, kad jos taptų panašesnės į žmonių, nejaučiančių nerimo. Ši modifikacija vyksta, kai su jų schemomis nuolat konfrontuojama, pakartotinai taisant logines mąatymo klaidas, kuriant racionalesnę interpretaciją, kol paties asmens automatinė informacijos perdirbimo sistema išmoksta racionalesnių mąstymo strategijų. Visa ta atliekama tiesiogiai žodžiais keičiant kognityvinę struktūrą ir apgalvotai atkreipiant asmens dėmesį į patyrimo, gauto iš suvaidintų situacijų ir namų darbų, įrodymus. Kodėl siūloma grupinė terapija? Ji naudingesnė, nes žmonės gali mokytis, matydami kitus, vargstančius su panašiomis problemomis, be to, grupė įpaeigoja keistis. Taip pat ir vaidmenims atlikti grupėje galima pasitelkti daugiau įvairių žmonių. Grupė užtikrina konfrontaciją iškreiptam mąstymui. Be kita ko, daugelis asmenų su niekuom anksčiau nėra aptarinėję savo baimių ir dažniausiai būna įsitikinę, kad jų problemos unikalios. Grupė išsklaido tokias jų mintis. Kiti nariai duoda didesnį atgalinį ryšį pacientui, negu vienas terapeutas.

VEDYBŲ FOBIJA – XX AMžIAUS MARAS AR SIMULIACIJA? Viena iš keistokaų ir sunkiai suprantamų baimių yra gamofobija – vedybų baimė. ko gero, niekas nemėgino patikrinti ko labiausiai (iš visų 500) bijo vyrai, ar moterys. Nustatyta, kad iš „įprastųjų“ fobijų moterys labiau bijo pelių, tamsos, griaustinio ir senatvės, o vyrai – skausmo, kraujo, aukščio ir finansinės krizės. Gamofobija visuotiniu moterų susitarimu turėtų būti skiriamų prie unikalių vyriškos lyties atstovų baimių. Juk vedybų baimė siejama su įsipareigojimu atsakomybės prisiėmimo vengimu, o tai būdingiau vyrams. Iš tiesų sunku būtų surasti moterį , kuri atvirai prisipažintų, jog ji paniškai bijo prisiimt atsakomybę, ištekėti ir visą likusį gyvenimą būti įsipareigojusi vienam vieninteliam vyrui. Tokių moterų sunku būtų rasti dėl kelių priežasčių. Mūsų visuomenėje yra priimta, jog moteris yra tas žmogus, kurio pašaukimas – sukurti šeimą ir išauginti kuo daugiau palikuonių )tokia nuomonė, žinoma, populiari nuo akmens amžiaus). Galima sakyti, kad moterims klijuojama etiketė. Nors

šiuolaikinės moterys pradeda elgtis priešingai, t.y. siekti karjeros, uždirbti daug pinigų, būti savarankiškos, tačiau galutinis tikslas vistiek yra toks pats: „kai būsiu ko nors pasiekusi ir turėsiu pakankamai pinigų, tada bus galima pagalvoti ir apie šeimą“. Kadangi etiketė jau priklijuota, moterims sunku pripažinti, jog jos bijo tokio dalyko, kuris yra ko ne būtinas jų gyvenimo komponentas. Tai gi jeigu suskaičiuotumėme visus žmonės sergančius gamofobija, matyt, į „savų“ baimių sarašą (greta kraujo, skausmo, aukščio ir finansinės krizės baimės) galėtų įsirašyti vyrai. Aktualius mūsų visuomenės klausimus atspindi ir populiarioji literatūra, įvairiausi filmai ir serialai. Ko gero, užtektų paminėti pasaulinį H. Fieliding bestselerį „Bridžitos Džons dienoraštį“. Nuo jo pasirodymo jau praėjo nemažai laiko, bet vis dar galima išgirsti įvairiausių frazių, pasiskolintų būtent iš šio veikalo. , kuriomis kiekviena proga įvertinami vyrų poelgiai moterų atžvilgiu („emocinis užknisinėtojas“, „infantilus šiknius“ ir pan.) O ką jau kalbėti apie identiškas situacijas, į kurias patenka moterys, skaičiusios šią knygą. („Jis kasdien sekiojo man iš paskos, ištisus tris mėnesius prašydamas už jo tekėti, o kai sutikau, dėjo į krūmus ir po pusės metų pakartojo tokią pačią programą su mano geriausia drauge.“) Matant tokį panašių temų populiarumą negalima teigti, kad jos yra išgalvotos. Bridžitos Džouns sindromas, kuriuo teko užsikrėsti daugumai moterų, rodo, kad iš tiesų egzistuoja kažkas panašaus į gamofobiją, kuria serga būtent vyrai. Žinoma, savo ruožtu vyrai tokias beprotiškai trokštančias ištekėti ir „išauginti daugiau sveikų palikuonių“ moteris galėtų pavadinti „vedybų maniakėmis“. Skirtumas tas, kad moterys, trokštančios ištekėti, absoliučiai nesibaido savo norų ir netgi,galima sakyti, tuo giriasi. O vyrai, kuriems klijuojama „Bridžitos Džouns“ stiliaus etiketė, nėra labai tuo patenkinti, o jei dėl to patyliukais ir džiaugiasi, tai jokiu būdu garsiai nepasako. Fobija yra iracionali ir perdėta objekto ar situacijos, kurie iš tikrųjų yra nepavojingi, baimė. visi žmonės, jaučiantys vienokią ar kitokią fobiją, žino, kad tai – labai nemaloni būsena, lydima įvairių simptomų. Fobijos rezultatas – stiprus noras išvengti fobinės situacijos. Kalbant apie gamofobiją, iškyla neteisingo įvertinimo pavojus. Todėl reikėtų įsitikinti, ar žmogus, iš tiesų kankinasi dėl patiriamų pojūčių, susijusių su vedybų situacija ir nori jų atsikratyti, ar kankinasi, bet dėl vienokios ar kitokios naudos nenori išgyti arba tiesiog jam paranku „prisiklijuoti“gamafobo etiketę. „Pasirengimo“ teorija teigia, kad žmonės bijo tų dalykų, kurie potencialiai gali būti ar kada nors buvo grėsmingi žmonių rasei. Tokiems dalykams gali būti priskiriami maži žvėreliai (pelytės, voriukai ir maži šliužikai), ligos, traumos (ir su tuo susijusios adatos bei vėmimas), griaustinis, aukštis ( ir baimė skraidyti), nepažįstami žmonės (tie kurie gali kaip nors pakenkti), vanduo. Šiam sarašui taip pat priskiriama baimė palikti saugią vietą, bei baimė būti atstumtam kitų žmonių. Nepanašu, kad vedybų baimės, arba su ja susijusios atsakomybės, įsipareigojimų baimės šaknis galima rasti akmens amžiuje. Tačiau, jei tai- naujai išmokta fobija, kyla klausimas, ar toks nežmoniškas vyrų skaičius galėjo reguliariai patekti į socialines situacijas, vienaip ar kitaip susijusias su vedybomis, įsipareigojimais ir atsakomybe, reaguoti į jas mažesne ar didesnia baime ir taip palaipsniui išmokti paniškai bijoti vedybų? Jokių būdu nereikia nureikšminti gamofobijos rimtumo ir svarbumo, bet svarbu pripažinti simuliacijos galimybę. Jei anksčiau vyrai kaip maro kratėsi gamofobo ar kokio nors panašaus pavadinimo, dabar juos turėti pasidarė net gi patogu: juk taip daug paprasčiau atsikirsti moterims, kurios nepraleidžia progos atsakomybės ir įsipareigojimų iškaršti vyrams kailį. Jei šioje situacijoje pradėtume ieškoti teisiųjų, palikdami ramybėje žmones IŠ TIESŲ sergančius gamofobija, galėtume apkaltinti moteris tuo, kad jos pirmos užvirė šią košę. Jos „priklijavo“ gamofobo etiketę vyrams, o pastarieji pamatė, kad ji nėra jau toks blogas variantas, ja naudotis, kol galų gale, ištikrųjų, tapo gamofobais. Žinoma, tai tik prielaida, tačiau, jei iš tikrųjų kyla įtarimų, kad žmogus serga gamofobija, jokiu būdu negalima iš jo šaipytis ir vadinti simuliantu: galbūt vedybos – jo viso gyvenimo tikslas, kurio neįmanoma įgyvendinti dėl rimtų priežasčių, nors tai – labai keista ir neįprasta fobija, bet svarbu žinoti, kad ir ją įmanoma išgydyti. Kad ir kaip norėtųsi ignoruoti akmens amžių su visais jo padariniais, juo labai patogu paaiškinti daugelį mūsų elgesio priežasčių. Natūralu, kad vyrai taip vengia (žinoma, ne visi) įsipareigoti, kad net išsivysto toks keistas sutrikimas, kaip gamofobija – jų genetikoje užkoduotas poreikis apvaisinti kuo daugiau moterų ir palikti šiame pasaulyje kuo daugiau palikuonių, tai negi dabar įsipareigosi vienai moteriai? Taip pat natūralu, kad moterys keikia tokius gamofobus, nes joms reikia partnerio gebančio ne tik palikti po savęs visokeriopai kokybišką palikuonį, bet dar ir padėti jį išauginti, t.y. gebančio būti su ja kartu iki gyvenimo galo ir prisiimti atsakomybę už bendrą gyvenimą. Todėl nebūtų keista, jei po kurio laiko į psichinių sutrikimų sąrašą būtų įtrauktas ir dar vienas – gamomanija. MIRTIES BAIMĖ. mirties baimė yra natūralus jausmas. Su kuo tai susiję? Pirmiausia – su biologine savisauga. Visa, kas gyva, gamtoje padovanota savisaugos ir išlikimo instinktais. Biologiniame lygmenyje užkoduotas išlikimo poreikis – pratęsti giminę, rūšį. Psichologiniame lygmenyje natūralu išgyventi tam tikrą nerimą dėl mirties. Mes mirtį suprantame kaip išsiskyrimą su mylimais žmonėmis, įprasta aplinka, mėgiamais namais daiktais. Antra vertus, mirtis yra nežinia, o nežinia mus visada trikdo. Kai keliamės į naujus namus, pereiname į kitą darbovietę, vykstame į svečią šalį, įeiname į sutuoktinio šeimą, pradedame lankyti mokyklą, pasijuntame sunerimę ir sutrikę, nes atsiduriame nepažįstamoje aplinkoje. Atsiranda nerimas: ar sugebėsiu išlikti, prisitaikyti, apsisaugoti? Ką bekalbėti apie radikalų egzistencijos formos pakeitimą… Vėlgi reikia pagalvoti ir apie mūsų su mirtimi susijusį asmeninį patyrimą. Vaikai, klausydami pasakų, pradeda galvoti, kad mirtis yra bausmė (geras šoka vestuvėse, o blogas numirė). Atseit mirtis esti atpildas už blogį, mirti yra blogai, tai bausmė. Tos klišės, vertinimai įsispaudžia vaiko sąmonėje. Be to, kiekvienoje giminėje, šeimoje būna mirčių ir vaikai dalyvauja laidotuvėse. Jie mato ašaras, raudojimą, skausmą ir tai mirtį nudažo neigiamomis emocijomis. Taigi, mūsų negatyvus požiūris į mirtį, gimdantis jos baimę, yra visai natūralus, kol toji baimė, o tiksliau nerimas, yra tam tikro lygio. Tačiau dalis žmonių adekvataus santykio su mirtimi neturi. Jų mirties baimė sumažėjusi, ar net visai sunykusi. Tai nėra normalu. Apie 30 procentų savižudžių yra psichikos ligoniai, kurie, be kitų nukrypimų, neturi ir mirties baimės t.y. jų savisauga visiškai sumenkusi. Daugybė suicido atvejų įvyksta apsisvaiginus narkotikais, ar alkoholiu. Abdujęs nuo kvaišalų žmogus ignoruoja mirtį arba nesugeba įvertinti aplinkybių, tad savisaugos nebėra. Taigi, nebijoti mirties yra nenormalu. Kai kurie psichopatiniais sutrikimais pasižymintys žmonės ieško ribinių situacijų ir žaisdami su mirtimi gamina sau adrenaliną, pasikrauna energija. Šių išbalansuotos psichikos, sumažėjusios savivertės žmonių psichinė savijauta – diskomfortiška. Jie, norėdami pakelti vertę savo ir aplinkinių akyse, pasauliui ir sau nuolat įrodinėja, kokie yra ypatingi, ir demonstruoja pseudodidvyriškumą, bei bebaimiškumą. Mirties baimę dažniausiai lydi afektinė įtampa. Žmogus jaučia stiprų nerimą, įtampą, atsiranda vegetacinių sutrikimų (prakaitavimas, tachikardija, kojų, rankų šalimas.). FOBIJAS SUKELIANTYS VEIKSNIAI. Psichiatrai aprašo daugiau kaip 500 fobijų, o tanatofobija – viena dažniausių. Bloga materialinė padėtis ir ją lydintis vienišumas irgi gali provokuoti mirties baimę. Taigi suprantama, kodėl fobijų bei depresijų daugėja: žmonėms nerimauti yra dėl ko. Beje, ypač greitai daugėja altofobijos (aukščio baimė), niktofobijos (nakties ir tamsos baimė), sukeltų tų pačių psichologinių nusilpimų, atvejų. Dar vienas fobijas sukeliantis veiksnys – informacinė tarša. Spaudiniai, reklama, skelbimai, vitrinos, televizija prikimšti bauginančių nesąmonių vien tam, kad atkreiptų vartotojo dėmesį. Žmonės puikiai supranta, kad jei ims valgyti viską, ką mato, tai jų gyvenimas ilgai netruks. Tačiau informacijai žmonės visiškai atviri ir sugeria visas šiukšles. Pasitaiko žmonių, kurių gyvenimas užnuodytas tanatofobija vien dėl liguisto pomėgio siaubo ir koviniams filmams. Reikia pasakyti, kad galiausiai pradeda veikti savisaugos mechanizmai ir persisotinę siaubo reginiais žmonės nuo jų ima bėgti. Tačiau kol tai įvyksta, padaroma didžiulė žala visos populiacijos psichikai. Būtina atkreipti dėmesį į ypač jautrią ir pažeidžiamą vaikų psichiką, mat jie dar neturi ginybinių reakcijų. Juos informacinė tarša itin žaloja. Vaikai ir paaugliai, žiūrėdami kupinus žiaurumo „siaubiakus“, kloja plačius ir gilius pamatus mirties baimei. Apmaudu, kad suaugusieji šito nesupranta ir nekliūdydami stebi, kaip ardoma ar bent jau silpninama augančios kartos psichiką. Ar reikia gyventi su savo fobijom? Žinoma, ne. Pajutus diskomfortą, reikia kreiptis į specialistą, nes negydomos depresijos ir neurozės gilėja.

|Ablutafobija – plovimo, sklbimo, valymo |Bacillofobija – mikrobų ||Acafrofobija – įgėlimo,geliančių vabzdžių|Bacteriofobija – bakterijų ||Acerofobija – rūgštaus skonio |Balistofobija – strėlių, iečių ir kulkų ||Acousticofobija – triukšmo, garso |Barofobija – gravitacijos ||Acrofobija – aukščio |Basifobija – nesugebėjimo stovėti arba ||Aeroacrofobija – atvirų aukštų vietų |nukritimo baimė ||Aeronausifobija – vėmimo skrendant |Batmofobija – laiptų ir laiptų turėklų ||Aerofobija – oro “ryjimas”, kenksmingų |Bathofobija – gylio ||medž gabenimo oro transportu |Batofobija – aukščio arba buvimo šalia ||Agateofobija – beprotybės ar tapimo |aukštų pastatų baimė ||bepročiu |Batrachofobija – amfibijų, varlių, ||Agliofobija – skausmo |salamandrų ||Agorafobija – atvirų erdvių, sugios |Bibliofobija – knygų ||erdvės palikimo, viešų vietų, kur yra |Blenofobija – dumblo, purvo, gleivių ||daug žmonių |Body dismorphing diorders (angl.) – baimė||Agrafobija – seksualinė prievarta |turėti bjaurius ar nepatrauklius bruožus ||Agrizoofobija – laukinių gyvūnų |Bogyfobija – pelkės, pelkinio ||Agyrofobija – gatvių, pereiti per gatvę |Bolshephobia – Bolsheviks ||Aichmafobija – adatų, smeigtukų, kt |Botanofobija – augalų ||aštrių daiktų |Bromidrofobija – prakaito kvapo ||Ailurofobija – kačių |Bufonofobija – rupūžių ||Albuminurofobija – viščiukų |Kakofobija – bjaurumo, bjaurių daiktų ||Algofobija – česnakų |Kainofobija – naujovių ||Alliumphobia – nuomonių ir įsitikinimų |Kaliginefobija – gražių moterų ||Altofobija – dulkių |Kancerfobija – vėžio ||Amathofobija –važiavimo mašina |Kardiofobija – širdies ||Amaksofobija – vaikščiojimo |Karnofobija – mėsos ||Amnesofobija – amnezijos |Katagelofobija- būti juokingam, išjuoktam||Amychofobija – įdrėskimų, būti |Katapedafobija – šokinėjimo nuo aukštų ir||sudraskytam |žemų vietų ||Anablefobija – pakelti akis |Katisofobija – sėdėjimo ||Androfobija – vyrų |Katoptrofobija – veidrodžių ||Anemofobija – vėjo |Cheimafobija – šalčio ||Anginofobija – anginos, ribotumo, |Chemofobija – chemikalų ir darbo su ||pleišėjimo |chemikalais ||Anglofobija – Anglijos, anglų kultūros, |Cherofobija – pramogų, linksmybių ||anglų tautybės žmonių |Chionofobija – sniego ||Angrofobija – pykčio, tapimo piktu |Chirofobija – rankų ||Ankylofobija – sąnario nejudrumo |Cholerofobija – pykčio ir choleros ||Antofobija – gėlių |Chorfobija – šokimo baimė ||Antropofobija – žmonių ar visuomenės |Chremarofobija – pinigų ||Antlofobija – potvynių |Chromatofobija – spalvų baimė ||Anuptafobija – likti vienišam |Chronometrofobija – laikrodžių |

|Anxiety (angl.) – nerimas |Chronofobija – laiko ||Apeirofobija – begalybės |Klaustrofobija – uždarų arba mažų patalpų||Afenfosmfobija – būti paliestam |Kleisiofobija – būti užrakintam uždaroje ||Apifobija – bičių |erdvėje ||Apotemnofobija – žmonių su amputuotomis |Kleitrofobija – būti uždarutam ||galūnėmis |Kleptofobija – vogimo ||Arachibutyrofobija – riešutinio sviesto |Klimakofobija – laiptų, lipimo laiptais, ||prilipimo prie gomurio baimė |nukritimo nuo laiptų ||Araknefobija – vorų |Klinofbija – ėjimo į lovą ||Aritmofobija – skaičių |Knidofobija – geluonių, būti sugeltam ||Arsonfobija – ugnies ir liepsnų |Koimetrofobija – kapinių ||Astenofobija – nualpimo, silpnumo |Koitofobija – lytinio akto ||Astrafobija – griaustinio ir žaibavimo |Kometofobija – kometų ||Astrofobija – žvaigždžių ir dangaus |Koprastasofobija – vidurių užkietėjimo ||erdvės |Koprofobija – išmatų ||Asymmetrofobija – asimetrinių daiktų |Kaulrofobija – klaunų ||Ataxiofobija – raumenų nekoordinuotumo |Kaunterofobija – fobinių ir gąsdinančių ||Ataksofobija – netvarkos ir nešvaros |situacijų ||Atelofobija – netobulumo |Kremnofobija – prarajos, bedugnės, ||Atefobija – griūvėsių |skardžio ||Atazagorafobija – būti užmirštam, |Kriofobija – ypatingo šalčio, ledo ||ignoruojamam |Kristalofobija – kristalų ir stiklo ||Atomosofobija – atominių sprogimų |Kiberfobija – kompiuterių ir darbo jais ||Atychifobija – nesekmė |Ciklofobija – dviračių ||Aulofobija – fleitos baimė |Kimofobija – bangų ir panašių į bangas ||Aurofobija – aukso |judesių ||Aurorafobija – Šiaurės pašvaistės |Sinofobija – šunų, kiškių ||Autodysomofobija – žmonių, turinčių |Kiprianofobija – prostitučių, lytiniu ||nemalonų kvapą |keliu plintančių ligų ||Automotonofobija – pilvakalbių manekenų, | ||animacinių personažų, vaškinių skulptūrų |Hippopotomonstrosesquippedaliophobia – ||Automisofobija – baimė būti nešvariam |ilgų žodžių baimė ||Autofobija – vienišumo, atsiskyrimo | ||Aviofobija – skridimo | |

Fobija – neracionali baimė – yra dažnas psichikos sutrikimas, sukuriuo žmogus dažnai susitaiko ir gyvena. Tačiau kai kurie žmonės iš baimėsparalyžuojami. Kartais įmanoma išvengti baimę keliančių dalykų: pasislėpti nuoperkūnijos arba nekeliauti lėktuvu. Kai kankina kai kurios fobijos, tarkim,stipri baimė būti stebimam („socialinė fobija‘‘), žmogus vengdamas tokiųsituacijų, užsidaro tarp keturių sienų. Lyginant su kitais sutrikimais fobija išryškėja gana anksti –

ankstyvojoje paauglystėje. Jei žmogus nebegali prisitaikyti prie gyvenimo arba palaipsniuiatsiduoda fobijoms, galima šnekėti jau apie psichopatiją. Žmonėms, besibaiminantiems dėl smulkmenų dažniausiai išsivystostipriausios fobijos. Yra skiriama įvairiausių fobijų (apie 500) ir jos klasifikuojamos atsižvelgiant į tas priežastis, kurios sulekia fobiją. Skiriamos: 1) Įkirios baimės susirgti sunkiomis ligomis: vėžiu, infarktu, AIDS ir pan; 2) Erdvinės fobijos: klaustrofobija, agorafobija, kenofobija, hefirofobija, amaksofobija ir pan; 3) Socialinės fobijos: lalofobija, antropofobija, ginekofobija, ereitofobija, sitofobija, miksefobija ir kt.; 4) Arachofobijos – vorų baimė, ailorofobija – kačių baimė, tachofobija – baimė būti palaidotam gyvam ir kt. Fobijas sukelia įvairūs veiksniai: 1) Bloga materialinė padėtis irją lydintis vienišumas; 2) Depresijos; 3) Informacinė tarša (spauda, reklama, skelbimai, vitrinos, televizija), kuri atkreipia vartotojo dėmesį; 4) Tėvų auklėjimas (pasakos apie mirtį, baubus ir pan.) 5) Asmeniniai išgyvenimai (artimojo mirtis ir pan.) ir nusistatymai. Gydant fobijas imamasi įvairiausių priemonių: psichoterapija, grupiniai ir individualūs užsiėmimai, hipnozė, medikamentinė terapija, antidepresantai. Plačiausiai taikoma ir manoma, efektyviausia padeda įveikti fobiją – kognityvinė-bihevioristinė grupinė terapija. Ji naudingesnė, būtent todėl, kad žmonės gali mokytis matydami kitus, vargstančius su panašiomis problemomis, o grupė įpareigoja keistis ir išsklaido asmens nuomonę apie jo paties problemos unikalumą. Fobiją reikia pradėti gydyti tik ją pastebėjus, įsisenėjusi ji kaip lėtinė liga trukdo žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą, jaustis saugiam ne tik savo paties namuose, bet ir išėjus už jo ribų.