Senatvės baimė ir baimės senatvėje

Referatas
Senatvės baimė ir baimės senatvėje

Vilnius, 2005
Baimė neišvengiama gyvenimo dalis. Įgaudama vis naujas formas ji lydi mus nuo gimimo iki mirties. Nors baimė yra neišvengiama, nereiškia, kad mes ją nuolat jaučiame. Tačiau ji tarsi visada čia ir kiekvieną akimirksnį, atitinkamai susiklosčius vidinėms ir išorinėms aplinkybėms, gali iškilti mūsų sąmonėje. Tada dažniausiai esame linkę jos išsilenkti ir išvengti, esame prikūrę visokių metodų bei technikų, kaip ją išstumti, nuslopinti arba bandyti nuslėpti ir paneigti. Tačiau juk nesiliauja egzistavusi mirtis, kai mes apie ją ne egalvojame; tas pats yra ir su baime.
Baimė egzistuoja nepaisant to, kiek yra išsivystę kultūra ir tauta arba atskiras žmogus – kinta tik baimės objektai, tai, kas kaskart sukelia baimę, kita vertus, kinta būdai bei priemonės, kuriuos mes naudojame, kad įveiktume baimę. Tad šiandien nebebijome griaustinio ar žaibo; saulės, mėnulio užtemimai mums yra tapę įdomiais gamtos reginiais, o ne tuo, kas sukelia baimę. Mat mes žinome, kad užtemimai nėra šių dangaus šviesulių išnykimas ar net galima pasaulio pabaiga. Užtat mes šiandien patiriame an nkstesnėms kultūroms nežinomų baimių –pavyzdžiui, bakterijų baimę, naujų ligų baimę, eismo nelaimių baimę, senatvės ir vienatvės baimę (Riemann, 2004)
Baimės išgyvenimas yra mūsų egzistencijos dalis. Nors tai ir yra bendra, vis dėlto, kiekvienas žmogus patiria savo asmenines baimės variacijas, “šią” baimę, ne

es baimės kaip tokios nėra, kaip ir mirties, meilės be kitų abstrakcijų. Kiekvieno asmens baimė yra asmeniška, individuali, būdinga jam ir jo esmei, kaip ir myli jis savo meile ir turi mirti savo mirtimi. Taigi, yra tik konkretaus žmogaus patirtos ir atspindėtos baimės, ir nepaisant to, kad baimės kaip tokios išgyvenimas yra bendras visiems, ji visada yra asmeniška. Ši mūsų asmeninė baimė yra susijusi su mūsų individualiomis gyvenimo aplinkybėmis, su mūsų polinkiais ir mūsų aplinka; ji turi raidos istoriją, kuri iš esmės prasideda mums gimus.
Bandymas pažvelgti į baimę “be baimės” atskleidžia du jos aspektus: viena, parodo, kad baimė gali mus padaryti aktyvius, antra, kad ji gali mus suparalyžiuoti. Baimė visada yra signalas ir įspėjimas apie pavojus, kartu ji yra iššūkis, kitaip sa akant, impulsas ją įveikti. Baimės priėmimas ir jos įveikimas yra vystymosi žingsnis, leidžiantis mums po truputį bręsti. Tuo tarpu jos ir susidūrimų su ja vengimas skatina mūsų stagnaciją; jis trukdo mūsų tolesniam vystymuisi ir verčia mus pasilikti vaikiškiems ten, kur mes nenugalime baimės užkardų.
Baimė visuomet pasirodo tada, kai atsiduriame situacijoje, kuriai esame nepribrendę ar dar nepribrendę. Kiekviena raida, kiekvienas žingsnis brandumo link susijęs su baime, nes tai veda mus į kažką naujo, į tai, ko iki šiol mes nežinojome ir negalėjome, į
vidines ir išorines situacijas, kurių mes dar nebuvome patyrę ir kurių dar nebuvome išgyvenę. Visame tame, kas nauja, nežinoma, tame, ką mes turime daryti ar patirti pirmąkart, be naujumo vilionių, nuotykių troškimo ir rizikos džiaugsmo, glūdi ir baimė. Kadangi mus gyvenimas kaskart veda į tai, kas nauja, nepažįstama ir dar nepatirta, mus nuolat lydi baimė. Ji greičiausiai ateina į mūsų sąmonę ypač svarbiose mūsų raidos situacijose, kur reikia palikti senuosius, pažįstamus kelius, kur reikia įveikti naujas užduotis ar turi įvykti pokyčiai. Todėl atrodo, kad žmogaus raida, tapimas suaugusiu ir brendimas turi daug bendra su baimės įveikimu, ir kiekvienam amžiui būdingi savi brandos žingsniai su savomis baimėmis, kurias reikia įveikti, kad tas žingsnis būtų sėkmingas (Riemann, 2004).
Taigi, yra visiškai normalių, amžių ir žmogaus raidą atitinkančių baimių, kurias sveikas žmogus pakelia ir išauga, kurių įveikimas svarbus jo tolesnei brandai. Pavyzdžiui, pagalvokime apie pirmuosius savarankiškus vaiko žingsnius, kai jam pirmąkart tenka įveikti baimę ir palikti laikančią mamos ranką, pagalvokime apie jo baimę eiti vienam, baimę būti palikta atviroje vietoje. Arba prisiminkime didžiuosius mūsų gyvenimo tarpsnius. Tai ir mokymosi pradžia, kai vaikas iš šeimos židinio turi įaugti į naują ir iš pradžių svetimą mokyklos bendriją bei joje įsitvirtinti. Tai ir paauglystė bei pirmieji susitikimai su kita lytimi ap
pimtam erotinės aistros ir seksualinių geidulių; arba darbinės veiklos pradžia, savo šeimos sukūrimas, motinystė, bei galų gale senėjimas bei susitikimas su mirtimi –visada pradžioje arba prieš ką nors pirmąkart patiriant esama ir baimės.

Baimės matavimo problema
Iš ko ir kaip kyla baimė? Į šiuos klausimus bando atsakyti psichoanalizė (Freudo išplėtota baimės neurozės teorija ir signalinė baimės teorija), neofroidistai – Salivenas (H.S. Sullivan), Horni (K.Horney), Fromas (E.Fromm) ir kiti, A.Adlerio individualioji psichologija, K.G.Jungo analitinė psichologija ir mokymosi teorija, kurią sukūrė Maureris (O.H.Mowrer) ir kiti. Kebli yra baimės matavimo problema, nes čia susiduriame su konstruktu, kurio tiesiogiai išmatuoti negalime. Tenka ieškoti tam tikrų rodiklių, iš kurių būtų galima spręsti apie baimę. Keleto tokių rodiklių kompleksu galima įvertinti baimės lygį. H.B.Fletmanas (Fliottmann) aiškina, jog baimė reiškiasi simptomais, kurie sukelia a)suvokimo funkcijos pakitimus, b)organizmo funkcijos pakitimus, c)elgesio pakitimus (agresiją, vengimą, prieraišumą); terminas „pakitimai“ čia vartojamas patologinių sutrikimų reikšme. Pasak P.Bekerio (Becker), baimės rodiklius galima, remiantis keturiais bendrais baimės komponentais, skirstyti į pažintinius, afektinius, fiziologinius ir motorinius; jiems matuoti yra trys metodai : fiziologiniais matavimai, subjektyvaus žodinio lygmens matavimai ir elgesio stebėjimas.

Senas žmogus ir jo baimė
Senesnių žmonių gyvenimas dėl įvairių priežasčių dažnai yra sunkus, jiems kyla problemų, kurių visuma – palanki dirva baimėms kilti ir vešėti. Socialinės psichologijos požiūriu prietarai, kankinanti gėda, ap

pribojimai, nelankstūs įpročiai, įstrigimas viename vaidmenyje ir statuso praradimas riboja žmogaus saviraišką. O jei miršta sutuoktinis, nebelieka artimų draugų, senas žmogus pasijunta izoliuotas ir vienišas. Senstant ir didėja tikimybė susirgti, dažnai net keliomis ligomis iš karto (Blonski, 1995)..
Be minėtų sunkumų ir problemų, „yra dar viena priežastis nelaukti iš senatvės nieko gero: jos perspektyvą gerokai „temdo“ artėjanti gyvenimo pabaiga“ (H.J.Kaiser). to suvokimas yra vienas iš esminių veiksnių, bauginančių seną žmogų: jis bijo visų gyvenimo apraiškų negrįžtamumo, būties baigtinumo, mirties ir nežinomybės, kas jo laukia po to; bet ir ši baimė neatskiriama nuo mūsų būties.naujausi baimės būsenų paplitimo tyrimai rodo, kad 10_15 procentų Vokietijos piliečių kenčia nuo įvairių baimių. Kurcas (A.Kurz) teigia, kad „liguistos baimės būsenos antrojoje gyvenimo pusėje yra dažnesnės, nei lig šiol buvo manoma“.
Specialioje literatūroje, skirtoje senų žmonių baimės problemoms, dažnai minimas ir atskirai aptariamas specialus baimės ir depresijos aspektas. Antai M.Bergeneris tuo klausimu rašo: „Praradimų baimė, išgyvenama kaip baimė atsiskirti, nutolti tiesiogine arba perkeltine prasme, yra tiek endogeninių, tiek neurozinių depresijų dažnai sukeliama reakcija (.) Tačiau baimė ir baimingas nerimas nėra vien neurozinių arba endogeninių depresijų simptomai. Priešingai, depresinių sudirginimų esti ir pirminės liguistos baimės atvejais“.
Praradimų ir permainų tragizmą daugelis senų žmonių išgyvena kaip ypač sunkią krizę, kai juos prislegia būtinybė persikelti į senelių arba slaugos namus. Kaip tokiu atveju senas žmogus reaguoja į praradimus ir permainas, labai priklauso nuo to, kiek jam yra išlikę funkcinių gebėjimų ir per visą gyvenimą įgytų įgūdžių įveikti sunkumus. Jeigu jų nėra arba nepakanka, gali pasireikšti „neįprasta psichinė atsakomojo reakcija“ (Blonski, 1995).

Kuo ypatingos baimės senatvėje:

 Ar senas žmogus bijo todėl, kad jam sunku apdoroti informaciją?
Atsakymas priklauso nuo mūsų požiūrio, ar tikrai dvasinių galių mažėjimas verčia žmones seniais. Yra įvairių protinės veiklos sričių, kur pagyvenę žmonės pasirodo pranašesni.
 Ar senas žmogus bijo todėl, kad visą gyvenimą netausojo jėgų?
Selje teigia, kad žmogų sendina susikaupę stresoriai. Pagal šią teoriją, senėjimas yra progresuojantis procesas, kuris išsekus prisitaikymo energijai, baigiasi individo mirtimi. Bent jau bandymai su gyvūnais šią prielaidą paneigia.
 Ar žmogus bijo todėl, kad jaučiasi bejėgis?
Pagal aktyvumo teoriją, neatspariausi baimei būtų senyvi žmonės, praradę aktyvumą, prikaustyti prie patalo. Bet, kita vertus, kaustančia baimę kartais patiria ir labai išsitreniravę sportininkai.

Seno žmogaus baimė – ne išorinis, o vidinis procesas. Kognityvistas H.Thomae pateikia šias savo senėjimo teorijos prielaidas:
1) Seno žmogaus elgsena yra susijusi ne tiek su išorėje, kiek su viduje išgyvenamais pokyčiais. (pvz., – vaikai jau suaugę, tad manęs nebereikia; o ne – mano vaikai jau suaugę ir tvirtai stovi ant kojų).
2) Kaip išgyvenami dabar vykstantys pokyčiai, priklauso ir nuo paties senstančio žmogaus poreikių bei lūkesčių, kurių jis kitąsyk gal ir nesuvokia, ir nuo visuomenės arba jo šeimos narių, su kuriais jis gyvena.
3) Svarbiausia sąlyga, kad senatvė neslėgtų, yra sąmoningas senstančio žmogaus požiūris į savo poreikius (motyvus) ir tų poreikių dermė su tikrovės išgyvenimu. Pvz., vaikų išėjimą gyvent atskirai galima suvokt ir kaip teigiamą dalyką, jei vaikų savarankiškumas buvo jų ugdymo tikslas.
Taigi, Thomae nustatė, kad ne tiek gyvenimo situacijos, kiek vidinių struktūrų pakitimas lemia vienokių ar kitokių senatvės pokyčių išgyvenimą. Tai viso biografijos išraiška, kurios rezultatas ir yra dabartinis nusiteikimas. Lengviausia tuo įsitikint stebint ligotą pagyvenusį žmogų (Blonski, 1995).

Ko bijo senyvi žmonės?
Baimės ir nuogąstavimai – tai kasdieniški jausmai arba mintys: žmogus rūpinasi arba nerimauja dėl kokio nors įvykio, asmens arba gyvenimo situacijos. Tokie jausmai dažniausiai būna pamatuoti, nes įspėja apie pavojų arba galimą žalą.
Ilgai buvo manoma, kad senus žmones labiausiai trikdo mirties baimė. Todėl iš visų senatvės baimių ji buvo tiriama dažniausiai. Eriko Eriksono 1988 metais paskelbtoje amžiaus tarpsnių teorijoje mirties baimė laikoma svarbia pagyvenusių žmonių vidinių konfliktų varomąja jėga. Anot Eriksono, žmogus, neįstengiantis nuslopinti mirties baimės išmintingu ir ramiu savo gyvenimo įvertinimu, senatvėje pulsiąs į juodžiausią depresiją ir neviltį. Eriksonas netvirtino, jog seni žmonės labiau bijo mirties negu jaunesni, tik pabrėžė, kad jų mirties baimė, vis tiek, didelė ar maža, paskutiniame gyvenimo tarpsnyje tampanti lemiama psichinių procesų varomąja jėga.
Vis dėlto daugelis autorių laikėsi nuomonės, kad mirties baimė labiausiai išryškėja būtent senatvėje. Tikriausiai taip mano ir dauguma žmonių, ypač tie, kurie patys nėra seni. Tačiau empiriniai mirties baimės tyrimai neabejotinai liudija, kad ne visi seni žmonės bijo mirties; antra vertus, mirties baimė nesvetima ir jauniems. G.Gesser su bendradarbiais šiuo požiūriu tyrė jaunų, vidutinio amžiaus ir pagyvenusių žmonių grupes, kurių amžiaus vidurkis 21, 41 ir 74 metai, ir įsitikino, kad mirti labiausiai bijo vidutinio amžiaus žmonės, o jaunesni ir senesni, tyrimo duomenimis, šiuo atžvilgiu nedaug skiriasi vieni nuo kitų (Blonski, 1995).
Kaip rodo kitų tyrimų duomenys, vyresniame amžiuje apie mirtį galvojama dažniau. Bet to negalime sutapatinti su mirties baimės stiprėjimu. Vienais tyrimais nustatyta, kad per visą pilnametystės laikotarpį mirties bijomasi vienodai, o kitais – jog mirties baimė mažėja, taigi, pakankamai tvirtai galime sakyti, kad nuo amžiaus mirties baimė nepriklauso. Kastenbaumas (1992) sako, kad skirtingo amžiaus suaugusieji gali jausti to paties stiprumo mirties baimę, tačiau gali skirtis jų susirūpinimas mirtimi. Senesniųjų tiriamųjų susirūpinimas daugiau susijęs su mirimo procesu, o ne pačia mirtimi. Žmonės baiminasi bejėgiškumo, priklausomybės ir gyvybės palaikymo žmogiško orumo sąskaita (Lemme, 2003).

Plačiausiai literatūroje aptariama mirties baimė. Bet kyla klausimas, ar yra tendencijų, kad kažkokių kitų dalykų pagyvenę žmonės bijotų labiau nei jaunesni. Empiriniai tyrimai rodo, kad labiausiai bijoma būti kitų žmonių atstumtam ir izoliuotam dėl senatvės arba ligos, taip pat pasijusti izoliuotam ir vienišam praradus artimuosius. Be to, baiminamasi galimos sunkios lėtinės ligos, proto susidrumstimo ir ilgų kančių prieš mirtį. Pagaliau nerimą kelia grėsmė tapti nusikaltimo auka arba nuskursti. Dauguma tų būgštavimų senam žmogui reiškia, kad jis taps priklausomas nuo kitų, negalės pats nei kontroliuoti, nei keisti situacijos (Blonski, 1995).
Amerikiečiai (J.W.Croake ir kiti) atliko apklausą ir nustatė, ko bijo įvairaus amžiaus žmonės. Dėmesio verti du tyrimo rezultatai : 1) skirtingo amžiaus žmonių baimės ir nuogąstavimai menkai tesiskiria; 2) daugumą nuogąstavimų ir baimių pagyvenę žmonės sieja su senatve (bijo tapti nesavarankiški, likti vieniši) ir ligomis. Įdomu, jog vienintelis statistiškai reikšmingas skirtumas tarp trijų amžiaus grupių tas, kad senyvi žmonės mažiau bijo politikos įvykių.. visuomenėje įsitvirtinusi nuostata, kad seni žmonės ypač bijo nusikaltėlių. Šio tyrimo rezultatai to neatspindi – pagyvenę žmonės nusikaltėlių baiminasi netgi mažiau. Antra vertus, tai nepaneigia galimybės, kad skirtingo amžiaus asmenis nusikaltimų baimių paveiks labai nevienodai.
Ir kiti baimių bei nuogąstavimų tyrimai leidžia daryti išvadą, kad ne mirties baimė užvis labiau slegia senyvus žmones, kaip kad anksčiau buvo manoma. Jaunesni žmonės netgi labiau bijo mirties nei pagyvenusieji. Šie labiau būgštauja, kad pasenę taps ligoti, vieniši ir priklausomi nuo kitų.
Tiriant vieną iš baimės formų, būtent specifines fobijas, paaiškėjo, kad tai dažniausias senyvų moterų psichikos sutrikimas, o senyvų vyrų – antras pagal dažnumą gan dažna baimės forma yra ir potrauminis stresas, galbūt tai įtakoja tas, kad senyvi žmonės yra patyrę daug traumų (per karą arba dėl persekiojimų).

Atskiros liguisto nerimo formos
1) Specifinės fobijos. Tirdamas senus žmones, J.Lindsay priėjo išvados, kad dažniausiai bijoma gyvūnų, kiek mažiau – kraujo, aukščio ir perkūnijos.
2) Socialinės fobijos. Tyrimų rezultatai liudija, kad šie sutrikimai paprastai yra lėtiniai ir, nors dažniausiai išryškėja jaunystėje, negydomi tveria iki senatvės.
3) Agorafobijos. J.Lindesay duomenimis, joms pasiduoda 10,7 procentų senyvų moterų (ir tik 3,7 procentų tokio pat amžiaus vyrų). Šis autorius nustatė, kad daugelis pagyvenusių žmonių, kuriuos kamuoja agorafobija, apskritai neišeina iš namų, nors fizinė jų būklė netrukdo to daryti. Vėliau jis nustatė, kad senyvų žmonių agorafobija dažniausiai prasideda perkopus 60 metų ir tik kai kuriems asmenims ji pradeda reikštis dar gana jauniems (maždaug 20-30 metų). Daugumą agorafobijos atvejų yra išprovokavęs koks nors konkretus įvykis – taip bent teigia apklaustieji: baimė atsirado pargriuvus, po nelaimingo atsitikimo arba persirgtos ligos.
4) Panika. Daugumos tyrimų rezultatai rodo, kad tarp asmenų, vyresnių kaip 65 metų, tik retas pasiduoda panikai. Bet naujausi tyrimai verčia tuo abejoti B.A.Ray su bendradarbiais, ištyrę vienos psichiatrijos klinikos geriatrijos skyriaus pacientus, nustatė, kad 9 proc. jų diagnozuojama liguista panika. J.I.Sheikh tyrė grupę tokių pacientų, atvykusių gydytis pagal skelbimą spaudoje. Apie 15 proc. jų buvo vyresni kaip 55 metų, o 3 proc. visų pacientų panika tik po 55 metų ir buvo prasidėjusi. Autoriai tik nustatė, kad vyresniame amžiuje susirgusiųjų panikos sindromo simptomai apskritai buvo ne tokie ryškūs kaip tų, kuriuos liga užklupo jaunesnius, arba tų simptomų iš viso buvo mažiau.

Dauguma žmonių ypač baiminasi sendami tapti vis bejėgiškesni. Įdomus būtų senatvės baimės aiškinimas psichoanalitikų, besivadovaujančių požiūriu, vyravusiu iki septintojo dešimtmečio, aiškinimas: senstantis žmogus, silpstant jo libido, grįžta į vaiko raidos pakopas iki pat priklausomumo ir bejėgio oralinės fazės kūdikio. Žinoma, kiekvienas žmogus tam priešinasi, nes bijo prarasti visa, ko pasiekęs. Dabar toks aiškinimo modelis jau yra pasenęs (Blonski, 1995).

Baimės ryšys su kitomis ligomis

a) Baimė ir depresija. Atskirti liguistą nerimą nuo depresijos ypač sunku, ai pacientas senyvas, nes dažnai abu šie negalavimai esti vienu metu. Antai tiriant pagyvenusius žmones, kuriuos kamuoja fobijos,paaiškėjo, kad trečdalis šių asmenų turi ir rimtų sutrikimų, būdingų depresijai. Abi ligos taip dažnai sutampa, kad mokslininkai net diskutuoja, ar liguistas nerimas ir depresija nepriskirtini tai pačiai grupei. Vis dėlto, labiau pagrįsta nuomonė, kad abiejų šių sindromų priežastis ir simptomus derėtų nagrinėti atskirai. Per tyrimus, kuriuose buvo nuosekliai paisoma to skirtumo, gauta duomenų, kad liguisto nerimo kamuojami senyvi žmonės dažniausiai ir kasdieniškų veiksmų imasi neryžtingai. O didžiausios tokio nerimo apsėstų žmonių bėdos – nemiga ir būgštavimai dėl daugybės dalykų. Tuo tarpu depresijų varginami pagyvenę pacientai dažniau skundžiasi kaltės jausmu, tariasi esą niekam nereikalingi, nebemoka džiaugtis ir nebeturi jokių paskatų.
b) Baimė ir demencija. Baimės simptomai dažnai laikomi demencijos pranašais ir palydovais. Baimės, tik pranašaujančios būsimą demenciją, dažnai reiškiasi fizine ir dvasine įtampa, kurią dar gali apibūdinti pats pacientas, o baimes, kaip šalutinius demencijos reiškinius, klinicistai dažniau sieja su sudirginimu. Bene pirmasis toks tyrimas parodė, jog 63 proc. sergančiųjų demencija būdingi ir baimės simptomai. Tų simptomų dažnumas nepriklauso nuo demencijos priežasties ir sunkumo. Kadangi tokie pacientai patys nepapasakos apie savo baimės pojūčius, tai nauji šios svarbaus klausimo tyrimai labai praverstų demencijos apimtų asmenų slaugai ir priežiūrai.
c) Baimė ir somatinės ligos. Baimės simptomus galima įvairiausiai susieti su somatinėmis ligomis. Dažnai manoma, kad ir pats liguistas nerimas gali tapti somatinių ligų priežastimis arba bent padidinti jų riziką, bet mokslas to dar neįrodė. Svarbiausios somatinės ligos, galinčios turėti ryšį su baimės simptomais, yra diabetinė krizė (hipoglikemija), skydliaukės veiklos padidėjimas (hipertireozė), širdies infarktas, plaučių embolija ir insultas. Kai kurie veiksniai, kaip antai besaikis kavos gėrimas, vaistų šalutinis poveikis, alkoholio, raminamųjų ir migdomųjų vaistų vartojimo nutraukimas arba dozės sumažinimas irgi kartais sukelia įvairių baimės simptomų. Švedų mokslininkai, tirdami mirusius senyvus žmones, kuriuos buvo kamavęs liguistas nerimas, nustatė, kad moterų dažniau nei paprastai yra sirgta kvėpavimo takų ligomis, o vyrų – širdies ir kraujagyslių ligomis. Nors tokio nerimo kamuojami senyvi žmonės gyvena vidutiniškai trumpiau, vargu ar tai lemia tiesioginis baimės ir somatinių ligų ryšys. Liguistą nerimą išgyvenančių žmonių mirtingumą, ko gero, didina dažnesnės savižudybės (Blonski, 1995).

Gydymo būdai
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar baimės yra normalios ir natūralios, ar ne, ir kelti klausimą, ar jos per dažnos, per ilgai trunka, ar atitinka situaciją, ar galima jas valdyti, ar jos labai kamuoja. Taip prieisime prie išvados, kas sukėlė baimę – organiniai ar psichiniai veiksniai – ir kokio gydymo imtis: gal reikia skirti vaistus, kurie pirminės baimės atveju apveiktų pagrindinę ligą, gal siūlyti psichoterapijos priemones – jos ypač padeda atsikratyti fobijų ir neurozių. Iš psichoterapijos priemonių paminėtinos relaksacijos procedūros- autogeninė treniruotė arba progresyvusis raumenų atpalaidavimas, elgesio terapija, o retais ypatingais atvejais – ir psichoanalitiko pagalba (Blonski, 1995).

Nurodymai pacientams ir jų artimiesiems

1) išmokyti atsipalaidavimo būdų, slopinančių somatinius simptomus;
2) planuoti trumpalaikę veiklą, padedančią atsipalaiduoti ar nukreipti mintis, ir vėl imtis veiklos, kuri kitados padėdavo;
3) įsitikinti, kad pesimistinės mintys ir perdėti rūpesčiai yra nepagrįsti (pvz., kad nereikia iškart galvoti apie nelaimę, jei partneris ar šeimos narys vėluoja bent 5 minutes);
4) paaiškinti, kaip atsikratyt tokių juodų minčių (nerimaujant dėl partnerio ar šeimos nario tarti sau : ir vėl klimpstu į bergždžius rūpesčius. Jis vėluoja tik kelias minutes ir tuoj pareis);
5) pacientams, kuriuos kamuoja baimė, susidorot su nerimą keliančiais rūpesčiais gali padėti nurodymai, kaip vadovautis problemų sprendimo strategijų struktūra. Pirmiausia svarbu sutelkt dėmesį į vieną problemą, skatinti pacientus surašyti galimus sprendimus ir numatyti konkrečius žingsnius, kaip iki jų prieiti;
6) padeda reguliari fizinė veikla;
7) veiksminga yra psichoterapija (ypač elgesio terapija) (Blonski, 1995).

Gydymas vaistais. Kai įvairūs baimės simptomai daro didelę žalą, dera skirti baimę slopinančius vaistus (5-10 mg diazepamo prieš miegą), bet ne ilgiau kaip 2 savaites. Vartojant ilgiau gali išryškėti priklausomybę. Senyvų pacientų reakcija į šiuos vaitus kartais būna paradoksali – juos apima apsvaigimas ar nerimas.

Integruotas gydymas. Liguistą nerimą integruoto psichologijos modelio požiūriu dera gydyti derinant vaistus ir psichoterapiją. Toks gydymas labiau praverčia pacientui _ leidžia jam pačiam plačiau pažvelgti į savo baimes, sužinot apie jų malšinimo galimybes ir jomis pasinaudoti. Psichoterapijos metodų taikymas vyresnio amžiaus pacientams dar dažnai vertinamas skeptiškai. Bet 1990 metais paskelbto tyrimo duomenimis tvirtinama, kad ir nebejaunus pacientus galima sėkmingai gydyti psichoterapijos metodais. Ta patirtimi vis plačiau naudojamasi gydant senatvinį liguistą nerimą.
Daugiausiai kalbėjau apie senatvėje patiriamų baimių mažinimo būdus. O kaipgi įveikti senatvės baimę? Senatvės tyrinėtojai Mahoney ir Restakas siūlo „10 procentų programą“ visiems, kurie norėtų tapti senais, nesijausdami seni:
– 10 % daugiau fizinio aktyvumo;
– 10 % daugiau pamokslų ir kitų dvasiškai pakylėjančių užsiėmimų;
– 10 % daugiau skaiduliniu produktų;
– 10 % daugiau miego ir ramaus snūduriavimo;
– 10 % mažiau kaloringo ir riebaus maisto;
– 10 % mažiau alkoholio (daugiausia – 2/3 gėrimai per dieną);
– 10 % mažiau cigarečių (geriausia visai jų atsisakyti);
– 10 % mažiau streso (to rekomenduojama siekti meditacijos ir alternatyvių metodų pagalba) (www.palverlag.de)

Literatūroje aprašoma nemažai senų žmonių baimių tyrimų, bet tikrai yra dar daug tuščios, neištirtos erdvės, kur būtų galima dirbti, gilinantis į baimių specifiką, ryšį su patirtimi, kognityviniais gebėjimais, ligomis ir t.t. Baimės senatvėje nėra kažkokios itin specifinės, bet jų tyrimai galėtų padėti efektyviau jas mažinti, gal net užkirsti kelią jų formavimuisi.

Literatūra:

1. Blonski A. Senų žmonių baimės. V., 1995.
2. Lemme B. Suaugusiojo raida. V., 2003.
3. Riemann F. Pagrindinės baimės formos. V., 2004.
4. Keine Angst vom Alterwerden. www.parverlag.de

Leave a Comment