Baimė
Baimė, esant realiai biologinei ar socialinei grėsmei, padeda žmogui prisitaikytimobilizuoti jėgas. Tačiau nuolatinė baimė ir rūpesčiai yra didžiausi subjektyvieji asmenybės priešai. Be atvangos baiminantis dėl ateities, nuogąstaujant dėl artimųjų ir savo likimo, atprantama iš gyvenimo tikėtis pasitenkinimo ir džiaugsmo, dėl to didėja monotonija ir nuobodulys, gilėja nuovargis. Diena iš dienos rūpesčių apimtas žmogus ne gyvena, o tik velka sunkią gyvenimo naštą.Turime įsisąmoninti, kad baimė neretai kyla dėl žemos mūsų pačių dvasinės disciplinos, silpno asmenybės integruotumo, siaurų interesų, dvasinės tuštumosjausmą, pasireiškiantį įvairiose veiklos bei santykių su kitais žmonėmis srityse. Tai slegiantis, kankinantis jausmas. Jis slopina jėgas, kausto veiklumą ir iniciatyvą, mažina pasitenkinimą gyvenimu. Menkaverčiu besijaučiantis žmogus nuolatos mano esąs ne toks patrauklus, įdomus, protingas, gabus kaip kiti, ypač kaip kuo nors reikšmingi asmenys. Jis paprastai valia išsiugdo sugebėjimus, nuveikia ir pasiekia mažiau, negu kuklesnių gabumu, bet pasitikintis savimi. Ilgainiui kyla nepasitenkinimas dėl praleistų galimybių ir progų, netinkamai pasirinktos profesijos, apskritai dėl nenusisekusio gyvenimo.. Neįprastose bei atsakingose bendravimo situacijose jis varžosi, vengia būti dėmesio centre, bijo pasirodyti neįdomus, nepatrauklus, o tuo pačiu darosi dar nerangesnis, neryžtingesnis, bejėgiškesnis.Menkavertiškumo jausmas yra asmenybei pavojingas tuo, kad riboja jos savarankiškumą. Norėdamas nusipelnyti ar išlaikyti palankią pastarųjų nuomonę apie save žmogus ir stengiasi būti toks, elgtis taip, kaip, jo supratimu, šis pageidautų. Nepasitikintį žmogų emocinė priklausomybė smukdo. Per daug paisydami kitų nuomonės ar patarimų daromės nesavarankiški, pasyvūs, galime greičiau suklysti ar apsigauti.Nepasitikintis savimi žmogus natūraliai siekia išsivaduoti iš šio kankinančio jausmo, įgyti daugiau pasitikėjimo. Tačiau nelengvai surandamas tinkamas tam būdas. Nedaug ką duoda gilinimasis į save, nuolatinis nesėkmių apmąstymas, pasiryžimas subjektyviai pasikeisti. Nepasitikintys, jautrūs, uždari žmonės kaip tik į tai yra linkę. Užuot stengusis atsikratyti nepageidaujamų bruožų savianalizės keliu, nepasitikinčiam žmogui derėtų daugiau atitraukti dėmesį nuo savęs, užmiršti vakarykščius nemalonumus ir daugiau domėtis kitais žmonėmis, jų interesais ir pasiekimais. daugiau rodydami kitiems dėmesio, supratimo ir palankumo, šitokių jausmų daugiau sulauksime ir patys. Palankūs mums reiškiami kitų jausmai stiprina mūsų pasitikėjimą, tuo pačiu didina ir subjektyvias laimės sąlygas.
Įvairaus pobūdžio baimę, nepasitikėjimą, nerimą mažina:• domėjimasis pasauliu, • kultūriniai interesai, • suinteresuotas darbas, • aktyvus bendravimas. Išties, yra įtarių, drovių, lengvai pažeidžiamų žmonių, kurie nuo vaikystės jaučia įvairiausių baimių. Jeigu baimės netrukdo žmogui adaptuotis prie įvairių gyvenimo sąlygų, o tik pasireiškia tam tikrais charakterio keistumais, galime kalbėti tik apie ypatingesnę jo asmenybės struktūrą. Dažniausiai tokie žmonės griežtai reglamentuoja savo gyvenimą ir prisitaiko prie savo keistumų taip, kad jų niekas net nepastebi. Jei kalbama apie tai, jog žmogus negali prisitaikyti prie gyvenimo arba palaipsniui, atsiduodamas fobijoms, iš gyvenimo iškrenta, mes jau galime kalbėti apie psichopatiją. Esama juk psichopatų, kurie stengiasi pasislėpti nuo supančio pasaulio, lįsdami į savo kiautą (vienas iš ryškesnių atstovų – literatūrinis personažas, plačiai žinomas Oblomovas). Yra žmonių, kurie nuolat baiminasi dėl smulkmenų. Štai jiems dažniausiai ir išsivysto stipriausios fobijos. Gydytojai taiko pačias įvairiausias fobijų gydymo formas: psichoterapiją, grupinius ir individualius užsiėmimus, hipnozę. Kartais psichologinė treniruotė derinama su medikamentine terapija. Kai liga tik prasidėjo, žmogui padėti lengviau. Jeigu laikas praleistas, baimės pradeda plėstis, “apauga” simboliniais apsauginiais ritualais, atsiranda visko vengiantis elgesys. Pavyzdžiui, kardiofobija (širdies ligų baimė) sergantis žmogus bijos važinėti transportu. Baimei stiprėjant, jis gali netgi nustoti vaikščioti į darbą iš baimės numirti. Ir padėti jam kur kas sunkiau. SPECIFINĖS FOBIJOS Šios fobijos būdingoms konkrečioms situacijoms, pavyzdžiui, tam tikrų gyvūnų (ypač – gyvačių, šunų, paukščių), vabzdžių (ypač- vorų), aukščio, liftų, griaustinio, tamsos, skridimo, uždaros erdvės, tam tikro maisto valgymo, kraujo arba žaizdos vaizdo baimė (TLK- 10). Pasirodžius baimės objektui, realiai arba vien tik jo atvaizdui ir pan., kyla intensyvus nerimas arba gali prasidėti panikos ataka. Suaugusieji dažnai supranta, jog ši baimė yra iracionali. Nežiūrint to, jie visada vengia fobinių stimulų. Maždaug 8% JAV gyventojų kenčia nuo specifinių fobijų. Šios fobijos paprastai prasideda vaikystėje arba paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečiais. Labai retai fobijos praeina be gydymo, savaime. Radiacinė liga, veneriniai susirgimai ir ypač pastaruoju metu AIDS yra dažniausios ligos, kurios tampa fobijų objektu. Specifinės fobijos nėra patirto trauminio įvykio rezultatas (pvz, po užpuolimo, šuns įkandimo) (Marks, 1969). Dažniau fobijos perimamos iš šeimos narių ir socialinės aplinkos (Cook & Mineka, 1989). Nors specifinių fobijų sutrikime svarbūs yra spontaniški panikos priepuoliai, tačiau esminis bruožas – vengiantis elgesys. Šio sutrikimo metu, skirtingai nuo agorafobijų ir socialinių fobijų, dažniausiai nebūna kitų psichikos sutrikimų. SOCIALINĖS FOBIJOS Socialinės fobijos, dar vadinamos socialiniu nerimo sutrikimu, pasireiškia žmonėms, kurie socialinėse situcijose jaučia didelį nerimą (taip pat apima scenos baimę, kalbėjimą auditorijai) (Ballenger et al., 1998). Kritinis šios fobijos momentas – baimė sutrikti. Suaugusieji supranta, kad jų baimė nepagrįsta ir be priežasties, bet vistiek stengiasi vengti tokių situacijų arba pakelia jas labai sunkiai, jausdami diskomfortą. Dauguma žmonių su sociofobija bijosi, kad aplinkiniai pamatys jų nerimą (paraudimą, rankų drebėjimą, prakaitavimą, staigų poreikį šlapintis ir kt.), arba pastebės jų kalbėjimą- pernelyg greitą arba lėtą, arba pavadins juos “silpnais”, “kvailais”, “bepročiais”. Taip pat jaučiama nualpimo, kontrolės praradimo baimė. Individas pradeda nerimauti kelios dienos arba savaitės iki jam reikšmingo įvykio. Dažnai pasireiškia ryškus vengiantis elgesys, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti beveik visiška socialine izoliacija. Kai kuriose kultūrose ypač stresogeniškas yra žvilgsnių susitikimas. JAV nuo socialinės fobijos kenčia 2-7% gyventojų. Tai labiau būdinga moterims, bet, priešingai nuo kitų, socialinės fobijos dažnos ir tarp vyrų. Socialinės fobijos prasideda vaikystėje arba paauglystėje ir daug kam asociuojasi su gėda (Kagan et al., 1988). Viešas pažeminimas arba stresuojantis patyrimas gali išprovokuoti daugiau sunkumų (Barlow, 1988). Kai sutrikimas prasideda, pasveikimas be gydymo yra neįmanomas (Rush et al., 1998). Kada jau galima diagnozuoti socialinæ fobijà?Socialinë fobija apibrëþiama kaip baimë bûti ádëmiai stebimam kitø þmoniø. Daþniausiai tai ávairiø socialiniø situacijø ir veiksmø baimë, kai asmuo jauèia nerimà, kad bus paþemintas ar sutriks, jeigu pasielgs neadekvaèiai arba jeigu kiti þmonës pamatys aiðkius jo nerimo simptomus. Situacijos, kuriø bijomasi, varijuoja plaèiai: nuo baimës uþsikirsti ir nebeþinoti, kà pasakyti kalbant prieð auditorijà iki baimës kalbëti akis á aká. Þmonës, kuriems yra ði fobija, gali jausti nerimà tokiomis aplinkybëmis, kai uþsiima sudëtinga motorine veikla, kuri gali bûti sutrukdyta smulkaus drebëjimo ar susikaupimo stokos matant kitiems þmonëms (pvz., bijomasi valgant ar geriant uþspringti, nebegalëti nuryti kàsnio ir kad tai pamatys kiti þmonës; spausdinti ar raðyti, nes kitø þmoniø akivaizdoje gali sudrebëti ranka). Kiti bijo naudotis vieðaisiais tualetais; bijo, kad negalës juose ðlapintis (vadinama “drovi ðlapimo pûslë”). Dar kiti bijo pasirodyti kvaili, pasakæ kà nors ne taip pokalbio metu ar nepajëgæ atsakyti á jiems uþduodamus klausimus. Diagnozuojant socialinæ fobijà svarbu, kad tai nebûtø susijæ su kitais psichikos sutrikimais, pavyzdþiui, kad tai nebûtø baimë, jog asmuo patirs panikos priepuolá ar pradës mikèioti ir t.t. Kitas svarbus simptomas, kuris rodo, kad yra ðis sutrikimas, yra tai, kad susidûrimas su fobiniu stimulu (ar stimulais) beveik visada iðprovokuoja betarpiðkà nerimà. Baimæ kelianèiø situacijø asmuo vengia arba jauèia didelá nerimà, jeigu tokiose situacijose tenka bûti. Toks vengiantis elgesys griauna ðiø þmoniø karjerà, akademinæ, socialinæ veiklà ir santykius su kitais þmonëmis, t.y. labai pablogina gyvenimo kokybæ. Nuo socialinës fobijos kenèiantis þmogus suvokia, kad jo baime perdeta ar be prieþasties.
Socialinis nerimas yra susijæs su baimingomis mintimis ir yra lydimas somatiniø simptomø, tokiø kaip delnø prakaitavimas ar padaþnëjæs ðirdies plakimas. Labai skausmingas ir atkaklus simptomas gali bûti eritrofobija (baimë parausti). Savo nerimo tokie pacientai nelabai gali paaiðkinti, taèiau jie labai bijo atsidurti dëmesio centre. Svarbus jø nerimo komponentas yra gëda, ir jie daþnai labai stipriai apriboja savo socialinius kontaktus.
Nustatyta tam tikra situacijø, kuriø bijomasi, hierarchija.1. Formalus kalbëjimas/bendravimas.2. Neformalus kalbëjimas/bendravimas.3. Savo nuomonës pareiðkimas, apgynimas.4. Elgesio vieðumas (kai kiti gali stebëti).Nustatyta, kad baimës yra “prasiskverbianèios”, t.y. jei þmogui baisu bendrauti neformaliai, tikëtina, kad jam bus sunku bendrauti ir formalioje aplinkoje. Beck ir G. Emery sukûrë socialinës fobijos kognityvinæ teorijà: mes naudojamës tam tikromis paþintinëmis struktûromis – schemomis. Jos yra pagrindinis màstymo apie aplinkos objektus ir idëjas bûdas, ir tokiu bûdu sukuriama harmonija tarp þmogaus minèiø ir patirties. Kitaip tariant, mes turime susikonstravæ tam tikras protines schemas, kurios leidþia suprasti ir iðsiaiðkinti mums tai, kà matome. Schemos grupuojamos á modelius, kurie sudaro visà mûsø paþintinæ sistemà. Pagal A. Beck ir G.Emery, nerimà jauèiantys individai funkcionuoja “paþeidþiamumo” modelyje. Tuomet individas pasaulá mato kaip pavojingà vietà ir jis “privalo” nuolat bûti budrus dël galimos grësmës. Kad ði sistema iðsilaikytø tokia, kokià þmogus susikûrë, jis neutralius arba vidutiniðkai pozityvius ávykius interpretuoja kaip neigiamus, o aiðkiai pozityvius ir sëkmingus – ignoruoja ir nuvertina. Todël tokio individo màstymo schemose pasireiðkia loginës klaidos, kurias galima pastebëti, kai jis pasakoja savo mintis, kylanèias dël nerimà sukëlusios situacijos.
Kità socialinës fobijos teorijà sukûrë Schenker ir Leary. Jie sako, kad nerimas kyla, kai asmuo nori padaryti áspûdá kitiems ir abejoja, ar jis tai padarys sëkmingai. Noras padaryti áspûdá daþnai kyla dël to, kad siekiama sulaukti kitø þmoniø pritarimo. Neretai tokiam asmeniui trûksta socialiniø ágûdþiø, jis blogai save vertina ir galvoja, kad ir kiti já blogai ávertins (neteisingi ásitikinimai apie socialinius santykius). Individas, kuriam pasireiðkia socialinë fobija, galvoja, kad jei jis kà nors padarys klaidingai, tai kitam asmeniui nesukels trokðtamo áspûdþio
Egzistuoja ávairûs socialinës fobijos gydymo bûdai – psichoterapija, farmakoterapija MAO inhibitoriais, TCA ir SSRI klasiø antidepresantais, b- adrenerginiais blokatoriais; taip pat ir derinant ávairius gydymo bûdus.Kai kurie autoriai pasisako uþ multimodalinius gydymo bûdus – kai taikomi, pavyzdþiui, du ar trys gydymo modeliai. Tai gali bûti kognityvinë-biheivioristinë terapija derinant su socialiniø ágûdþiø treniravimu. Kiti į šį multimodaliná gydymo modelá sujungia kognityvinius (paþintinius), elgesio ir fiziologinius (pvz., relaksacijà) komponentus.
Kognityvinës – biheivioristinës grupinës terapijos tikslas yra modifikuoti socialinæ fobijà patirianèiø asmenø màstymo schemas, kad jos taptø panaðesnës á þmoniø, nejauèianèiø nerimo. Ði modifikacija ávyksta, kai su jø schemomis nuolat konfrontuojama, pakartotinai taisant logines màstymo klaidas, kuriant racionalesnæ interpretacijà, kol paties asmens automatinë informacijos perdirbimo sistema iðmoksta racionalesniø màstymo strategijø. Visa tai atliekama tiesiogiai þodþiais keièiant kognityvinæ struktûrà ir apgalvotai atkreipiant asmens dëmesá á patyrimo, gauto ið suvaidintø situacijø ir namø darbø, árodymus. Kodël siûloma grupinë terapija? Ji naudingesnë, nes þmonës gali mokytis, matydami kitus, vargstanèius su panaðiomis problemomis, be to, grupë ápareigoja keistis. Taip pat ir vaidmenims atlikti grupëje galima pasitelkti daugiau ávairiø þmoniø. Grupë uþtikrina konfrontacijà iðkreiptam màstymui. Be kita ko, daugelis asmenø su niekuo anksèiau nëra aptarinëjæ savo baimiø ir dažniausiai bûna įsitikinę, kad jų problemos unikalios. Grupë iðsklaido tokias jø mintis. Kiti nariai duoda patikimesná atgaliná ryšį pacientui negu vienas terapeutas. Gydymas KBGT numatomas ribotam laikui ir vyksta kartà per savaitæ. Jis susideda ið trijø pagrindiniø komponentø:
1. Ekspozicijos (suvaidinamos situacijos, kuriø bijo pacientas).2. Kognityvinio pertvarkymo (intervencijos daromos prieð, per ir po kiekvienos ekspozicijos).3. Namø darbø (atkartoja grupëje atliktas uþduotis).Kai kuriems pacientams KBGT netinka:1. “Griaunantiems” (kuriems yra ribinio tipo asmenybës sutrikimas ar yra pernelyg prieðiðki ir reikalaujantys) – jie patys neturës naudos ið ðios grupës ir trukdys kitiems.
2. Jauèiantiems labai stiprø nerimà – jie netoleruos net sëdëjimo grupëje (daþnai norëdami palaikyti jiems reikalingà distancijà su kitais, jie naudojasi pykèiu, o toks elgesys grupëje veikia griaunamai).3. Socialinë fobija (SF) – ne pagrindinë problema, dël kurios pacientas nori gydytis. 4. Aukðtas depresijos lygis (bûna blogi KBGT rezultatai).5. Pacientams, kurie neturi tarpasmeninio bendravimo įgûdžių. Prieð paskiriant grupiná gydymà, pacientas tiriamas tokiais bûdais:1. Savæs ávertinimo klausimynais.2. Biheivioristiniais testais (praðoma suvaidinti vienà ar daugiau situacijø, kurios kelia vidutiniðkà ar didelá nerimà. Prieð, per ir po vaidinimo fiksuojamas nerimo stiprumas. 3. Savistaba visà dienà.4. Paciento elgesio stebëjimas.Darbas su pacientu pradedamas nuo motyvuojanèio ir á gydymà orientuojanèio interviu. Jo tikslai: 1. Terapeutas pacientui nusako grupinio gydymo esmæ.2. Terapeutas iðmoko pacientà naudotis “Subjektyvia diskomforto skale” (SDS).3. Nustatoma baimës ir vengimo hierarchija.4. Sudaromas aiðkus gydymo kontraktas.Pirmame etape terapeutas iðdësto kognityviná-biheivioristiná SF modelá. Jis paaiðkina, kad norint áveikti ligà, reikalinga konfrontacija su savo baimëmis, taip pat pasako, kaip atliekant ekspozicijos pratimus padës grupës nariai.. Kognityviniame komponente pabrëþiamos “automatiðkai kylanèios mintys” (AM), didinanèios ir palaikanèios nerimà.. Daugelis pacientø gali bijoti grupinio darbo, todël turi bûti iðaiðkinta jo nauda. Nebûtina ðio metodo “pirðti”, bet reikëtø parodyti ásitikinimà, kad pacientui pasiseks. Grupës darbo pradþioje jos nariai skatinami pasidalinti savo “automatinëmis mintimis” (AM) apie atëjimà á grupæ pirmà kartà. Grupës nariai mokomi uþduoti klausimus, konfrontuojanèius su automatinëmis mintimis, raginami parodyti ðiø AM iracionalumà. Skiriami namø darbai, kai praðoma uþraðyti 2 ar 3 nerimà sukëlusias situacijas per savaitæ ir jø metu kilusias AM.Namø darbai – tai susitikimas su baime kelianèia situacija realiame gyvenime.Nerimo sutrikimaiNerimo sutrikimas – vienas iš dažniausių psichikos sutrikimų. Nerimas yra žmogaus emocinė būsena – neapibrėžtas grėsmės jausmas, kylantis dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus. Nerimas yra normalios baimės dalis, o baimė – tai gynyba, leidžianti mums išgyventi – išvengti pavojų, mobilizuotis ekstremaliomis sąlygomis ir pan. Nuo baimės, kaip reakcijos į konkretų pavojų, nerimas skiriasi pavojaus nekonkretumu, grėsmės difuziškumu. Nerimą sukelia grėsminga, neįveikiama situacija, neįsisąmoninti konfliktai, vienas kitam prieštaringi motyvai. Dažnai nerimo šaltinis – iš sąmonės į pasąmonę išstumti impulsai ir afektai. Fiziologiškai nerimas reiškiasi kvėpavimo ir širdies ritmo padažnėjimu, arterinio kraujospūdžio pakilimu, pojūčių slenksčių pažemėjimu. Psichinės nerimo apraiškos: sunkiau priimti sprendimus, padidėja jausmų dvilypumas, sutrinka judesių koordinacija. Būna adaptyvios ir dezadaptyvios nerimo reakcijos.Adaptyviosios nerimo reakcijos skatina veiklos produktyvumą, nedidelis nerimas netgi reikalingas asmenybės saviraiškai, gyvenimo tikslų kėlimui ir įgyvendinimui. Dezadaptyviosios nerimo reakcijos sutrikdo žmogaus veiklą, jo ryšius su aplinkiniais, gali sukelti neurozę. Situacinis nerimas atspindi žmogaus būseną tam tikru momentu, o nuolatinis nerimas virsta asmenybės bruožu – nerimastingumu. Neurotinis (arba) patologinis nerimas gali pasireikšti kartu su nuotaikos, mąstymo, elgesio, psichologiniais sutrikimais.Nerimo sutrikimams priklauso: panikos sutrikimas (su ar be agorafobijos), agorafobija specifinės fobijos socialinės fobijos generalizuoto nerimo sutrikimas obsesinis-kompulsinis sutrikimas potrauminio streso sutrikimas adaptacijos sutrikimas ir kt.(TLK- 10).Vaikų baimės – norma ar patologija? Vaikų ir paauglių amžiuje neretai pasitaiko emocinių sutrikimų, kurių pagrindas yra nerimas. Skiriami trys sutrikimų tipai: atskyrimo nerimas, fobinis nerimas, socialinis nerimas. Atskyrimo nerimas Maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai gana dažnai jaučia tam tikro laipsnio nerimą, kai išsiskiria ar gresia išsiskyrimas su žmonėmis, prie kurių jie prisirišę. Be to, vaikai patiria daug kitų baimių: baimę būti sunaikintam, baimę netekti mamos, savo impulsų baimę, baimę netekti kūno dalių. Nerimas, kaip emocinis sutrikimas, turėtų būti diagnozuojamas ir gydomas, kai tampa neįprastas, trukdantis prisitaikyti prie aplinkos. Svarbiausi požymiai yra: 1. Nerealus jaudinimasis dėl galimo pavojaus ar žalos, galinčios ištikti žmones, prie kurių ypač prisirišta, ar baimė, kad jie išvyks ir nebegrįš. 2. Nerealus jaudinimasis, kad koks nors nepalankus įvykis (pvz., pasimetimas, pagrobimas, paguldymas į ligoninę ar nužudymas) atskirs jį nuo mylimų žmonių. 3. Nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti į mokyklą dėl to, kad ten nebus mylimų žmonių (ne dėl kitų priežasčių, pvz., įvykių mokykloje baimės). 4. Nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti miegoti, jei greta nebus artimo žmogaus. 5. Pasikartojantys nuolatiniai atskyrimo komarai. 6. Pasikartojantys fiziniai simptomai (pykinimas, pilvo skausmai, galvos skausmai, vėmimas) atskyrimo situacijų metu, pvz., išėjus iš namų į mokyklą (vyresniems vaikams tipiški širdies veiklos sutrikimai, galvos svaigimas, silpnumas, dusulys). 7. Nuolatinė baimė būti namuose vienam dienos metu be artimo žmogaus. 8. Perdėtas pasikartojantis nusiminimas (nerimas, verkimas, įniršis, liūdesys, apatija ar socialinis atsiribojimas) nujaučiant atsiskyrimą, skiriantis ar tuoj po išsiskyrimo su mylimu žmogumi. Vos atėjus į mokyklą, išsiskyrimo baimė išsisklaido, stebuklinis mąstymas baigiasi, vaikai jaučiasi gerai. Kai reikia grįžti namo, vėl atsiranda nerimas, kuris parėjus namo praeina. Stipriausias nerimas būna po savaitgalio, atostogų, ligos. Mokyklos fobija nėra apsimetinėjimas, kaip mano daugelis tėvų. Mokyklos fobiją reikėtų skirti nuo sąmoningo mokyklos vengimo. Vengiantys mokyklos vaikai nenori, tingi eiti į mokyklą, blogai mokosi. Mokyklos baimę jaučiantys vaikai mokosi gerai, yra pareigingi. Dauguma vaikų, kuriems pasireiškia atskyrimo nerimas, reikalauja nuolatinio dėmesio, būna liūdni, verkia, skundžiasi, kad tėvai jų nemyli, daugiau myli brolį ar seserį, nori numirti. Vaikai, kuriuos kamuoja mokyklos fobija, pernelyg prisirišę prie mamos. Normaliai besivystantis vaikas 3 metų amžiuje atsiskiria nuo mamos, jis jau turi savo nuomonę, tampa nepriklausomas. Vaikų, kuriems pasireiškia mokyklos baimė, vystymasis sustoja, jie būna labai priklausomi nuo motinos, labai lengvai motinos baimė persiduoda vaikui. Daugumos tokių vaikų motinos pačios nerimastingos, jaučia stiprią baimę, kad reikės palikti vaiką, baiminasi galimų pavojų. Dažnai vaikų, kuriuos vargina mokyklos fobija, motinoms pasireiškia agorafobijos (atvirų erdvių baimė). Negydant tokiems vaikams ilgainiui gali prasidėti kitos fobijos (pvz., agorafobija), depresija. Sutrikimo eiga Paprastai paūmėjimo ir remisijos periodai kartojasi (paūmėja perėjus į 5-tą, 12-tą kl.). Šio sutrikimo eiga priklauso nuo motinos ar kito patikimo asmens buvimo. Jei mamos nėra keletą mėnesių, atskyrimo nerimas gali likti ilgus metus. Kai kuriais atvejais tokie vaikai negali lankyti mokyklos, veikti savarankiškai. Kai baimė ir fiziniai simptomai pereina į somatoforminius sutrikimus, depresiją ar agorafobiją, negydomi atvejai tampa lėtiniai. Fobinio nerimo sutrikimas (specifinės fobijos) Šios baimės (fobijos) būdingos apibrėžtoms situacijoms, pvz., tam tikrų gyvūnų baimė, aukščio, tamsos, uždaros erdvės (klaustrofobija), šlapinimosi ar tuštinimosi viešuose tualetuose, dantų gydymo, tam tikro maisto valgymo, kraujo ar žaizdos, užsikrėtimo tam tikra liga, paaugliams – egzaminų baimė. Vaikai, kuriems pasireiškia klaustrofobija, bijo uždarų durų, negali važiuoti liftu, esant tamsos baimei – užmiega tik prie šviesos, tam tikro maisto valgymo baimė atsiranda paspringus, medikų baimė atsiranda po ligoninės, skausmingų procedūrų. Fobinis objektas ar situacija sukelia nerimą iki panikos, vaikas kiek įmanoma vengia fobinės situacijos. Kai kurie tėvai nesąmoningai sukelia vaiko fobinį nerimą, pvz., patys bijo griaustinio ar kokių gyvūnų, perduoda šią fobiją vaikui. Specifinės fobijos paprastai prasideda vaikystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečius. Socialinio nerimo sutrikimas Svetimų asmenų saugojimasis ir tam tikras socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai susiduria su naujomis, svetimomis ar socialiai gąsdinančiomis situacijomis. Priešingai, vaikus, kuriems pasireiškia socialinis nerimas, kamuoja nuolatinė ar besikartojanti svetimų asmenų baimė arba jie šių asmenų vengia; gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių. Šiam sutrikimui atsirasti gali “padėti” vaiko įgimtos temperamento savybės (pvz., uždarumas, nedrąsumas), netektys ankstyvoje vaikystėje, seksualinės, fizinės traumos, fiziniai vaiko defektai, dėl kurių jis negali įgyti reikiamos socialinės patirties. Tokie vaikai kalba tyliai, nedrąsiai, greitai parausta, atsisako dalyvauti socialiniuose renginiuose. Kartais nedrąsumas, slopinimas trukdo vaikui mokytis. Socialinės fobijos dažnai prasideda paauglystėje ir koncentruojasi ties baime atsidurti žmonių grupės dėmesio centre, todėl tokių situacijų vengiama. Socialinės fobijos gali būti apibrėžtos (pvz., selektyvus mutizmas – nekalbėjimas mokykloje ar kitose socialinėse situacijose, susijusios tik su valgymu viešoje vietoje, kalbėjimu viešai) ar difuzinės, kai fobiją sukelia beveik visos situacijos už šeimos rato. Socialinės fobijos paprastai susijusios su maža saviverte ir kritikos baime. Jos gali pasireikšti tokiais simptomais: paraudimu, rankų virpėjimu, pykinimu, širdies plakimu, staigiu poreikiu šlapintis. Tokie žmonės kartais vengia bendrauti, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti beveik visiška socialine izoliacija. GydymasVaikų nerimo sutrikimo, fobijų gydymas yra kompleksinis. Į vaiko gydymą įtraukiami tėvai, vaiko bendraamžiai, mokykla. Skiriama individuali terapija, vaikas mokomas savarankiškumo, bendravimo su bendraamžiais, taikomi baimių nujautrinimo metodai, palaikomoji terapija, grupinė terapija. Šeimos terapijos metu tėvai mokomi suprasti vaiko poreikius, nuraminti ir padrąsinti savo vaikus. Sunkesniais baimių, nerimo atvejais kartu su minėtomis terapijomis skiriama vaistų.