Žvelgiant į pasąmonę. K.G.Jungas

Karlas Gustavas JUNGAS

ŽVELGIANT Į PASAMONĘ

Sapnų svarba

Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori
pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir
vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba
pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra
pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar
emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmę
įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai.
Tai yra ženklai, ir jie vien tik žymi objektus, kuriems yra priskiriami.

Tai, kąą mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas,
kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be
visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines
papildomas užuominas ir reikšmes. Jis nurodo kažką neapibrėžtą, nežinoma ar
paslėptą nuo mūsų. Pavyzdžiui, daugelis Kretos paminklų pažymėti dvigubos
adzės (kauptuko pavidalo kirvis – /red./) ženklu. Mes žinome objektą, bet
nežinome jo simbolinių reikšmių (nuorodų). Kitas pavyzdys galėtų būti
indas, kuris, lankęsis Anglijoj, namie pasakojo draugams, jog anglai
garbina gyvulius, nes jis matęs senose bažnyčiose erelių, liūtų ir jaučių.
Jis nežinojo (kaip iir daugelis krikščionių), kad šie gyvūnai yra
evangelistų simboliai, kilę iš Ezekielio vizijos ir kad tai, savo ruožtu,
yra Egipto saulės dievo Horo ir jo keturių sūnų analogija. Dar daugiau, yra
tokių daiktų, kaip ratas ir kryžius, kurie yra žinomi visame pasaulyje, bet
tam ti

ikromis aplinkybėmis jie turi simbolinę reikšmę. Ką jie tiksliai
simbolizuoja, tebėra ginčytinas dalykas.
Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažką
daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį
“nesąmoningą” aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galo
išaiškinamas. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti. Kai protas tiria
simbolį, jis mąsto apie tokias idėjas, kurios yra už intelekto suvokimo
ribų. Ratas gali nukreipti mūsų mintis link “dieviškos” saulės sąvokos, bet
šioj vietoj intelektas turi pripažinti savo nekompetentingumą; žmogus
negali apibrėžti “dieviškos” esybės. Kai, nepaisant visų savo intelekto
ribotumų, kažką pavadiname “dievišku”, mes tesuteikiame jam vardą, kuris
gali būti pagrįstas tikėjimu, bet niekad – faktiniais įrodymais.

Kadangi daugybė dalykų yra už žmogiško supratimo ribų, mes nuolat
vartojame simbolinius terminus, kad jie atstovautų sąvokoms, kurių mes
negalime apibrėžti ar visiškai suuprasti. Tai viena iš priežasčių, kodėl
visos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius. Bet šitoks
sąmoningas simbolių naudojimas tėra tas didžiai svarbaus psichologinio
fakto vienas aspektas. Žmogus taip pat kuria simbolius nesąmoningai ir
spontaniškai – sapnų forma.

Nėra lengva tai suvokti. Bet būtina, jeigu norime daugiau sužinoti apie
tai, kaip funkcionuoja žmogaus psichika. Valandėlę pamąstę suprasime, kad
žmogus niekad iki galo nieko nesuvokia ir nieko visiškai nesupranta. Jis
mato, girdi, liečia, jaučia skonį, tačiau kaip toli jis mato, kaip girdi,
ką pasako jam lytėjimas ir kokį skonį jis jaučia, priklauso nu
uo jo pojūčių
kiekio ir kokybės. Tai apriboja jo aplinkinio pasaulio supratimą.
Naudodamas mokslinius instrumentus, jis iš dalies kompensuoja šiuos juslių
trūkumus. Pavyzdžiui, jis gali išplėsti regėjimo lauką žiūronais, o klausos
– elektriniu stiprintuvu. Tačiau ir labiausiai ištobulinti aparatai tegali
priartinti akims tolimus ir mažus objektus arba pagarsinti silpnus garsus.
Nesvarbu, kokius instrumentus naudoja, kada nors žmogus pasiekia tikrumo
ribą, kurios sąmoningas pažinimas negali peržengti.

Be to, yra ir nesąmoningi mūsų tikrovės suvokimo aspektai. Pirmasis –
faktas, kad net kai mūsų jutimai reaguoja į realius reiškinius, vaizdus ir
garsus, jie yra kažkaip “išverčiami” iš realybės sferos į psichikos sferą.
Psichikoje (/mind/) jie tampa psichiniais įvykiais, kurių galutinė
prigimtis yra nepažini (nes /psyche/ negali pažinti savo pačios
substancijos). Taigi bet kokiame patyrime yra neapibrėžtas skaičius
nežinomų veiksnių, nekalbant apie faktą, kad kiekvienas konkretus objektas
tam tikrais atžvilgiais visada lieka nepažintas, nes mes nežinome pačios
materijos pirminės prigimties.

Yra tam tikrų įvykių, kurių sąmoningai mes nepastebime; vadinasi, jie
lieka už sąmonės slenksčio. Jie įvyksta, bet jie suimami į save
nesąmoningai, mums sąmoningai nežinant. Mes sužinome apie tokius įvykius
tik intuicijos akimirkomis arba giliai mąstydami vėliau įsisąmoniname, jog
jie turėjo atsitikti; ir nors mes iš pradžių nekreipėme dėmesio į jų
emocinę ir gyvybinę svarbą, tai vėliau išsiveržia iš pasąmonės kaip kokia
pavėluota mintis.

Pavyzdžiui, ji gali pasirodyti sapno pavidalu. Apskritai bet kurio
įvykio nesąmoningas aspektas atsiskleidžia mums sapnuose, kur jis pasirodo
ne kaip racionali mi
intis, o kaip simbolinis vaizdas. Istorijos požiūriu,
kaip tik sapnų tyrinėjimas pirmiausia ir leido psichologams tirti sąmoningų
įvykių nesąmoningus aspektus.

Kaip tik tokiu pagrindu psichologai taria egzistuojant nesąmoningą sielą
(/psyche/), nors daugelis mokslininkų ir filosofų tai neigia. Jie naiviai
ginčija, kad tokia prielaida reikštų, kad tame pačiame individe yra du
“subjektai”, arba paprastai tariant, dvi asmenybės. Bet kaip tik ši
prielaida ir yra visiškai korektiška. Viena iš šiuolaikinio žmogaus bėdų ir
yra tai, kad daugelis žmonių kenčia nuo tokio asmenybės susidvejinimo. Tai
jokiu būdu ne patologinis simptomas; tai normalus reiškinys, pastebimas bet
kada ir visur. Taip yra ne tik neurotikams, kurių dešinė nežino, ką daro
kairė. Ši kebli padėtis tik rodo bendrą nesąmoningumą, kurį nenuneigiamai
paveldėjo visa žmonija.

Žmogus savo sąmonę plėtojo lėtai ir per vargą, daugybę amžių, kol tapo
civilizuotas (sutarta tokiu laikyti rašto išradimą, apie 4000 m. pr. Kr.).
Ir ši evoliucija toli gražu nesibaigė, nes didelės žmogaus psichikos sritys
tebeskendi tamsoje. Tai, ką mes vadiname siela (/psyche/), anaiptol
nesutampa su mūsų sąmone ir jos turiniu.
Tasai, kuris neigia pasąmonės egzistavimą, iš tikrųjų daro prielaidą, jog
šiandien sielą esame visiškai pažinę. Ir šis įsitikinimas aiškiai yra toks
pat klaidingas, kaip ir prielaida, jog žinome visą, ką reikia žinoti apie
gamtos pasaulį. Mūsų siela yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra tokia pat
beribė. Taigi mes negalime tiksliai apibrėžti nei sielos, nei g
gamtos.
Tegalime konstatuoti, kad, mūsų manymu, jos yra (kuomet jas laikome esant),
ir aprašyti, kiek sugebam, kaip jos funkcionuoja. Taigi, be medicinos
surinktų įrodymų, yra ir stiprus loginis pagrindas, kad atmestume tokius
teiginius kaip: “Nėra jokios pasąmonės”. Tokius dalykus kalbantys išreiškia
senatviška “mizoneizmą” – baimę to, kas nauja ir nežinoma.

Šis pasipriešinimas minčiai apie nežinomą žmogaus psichikos dalį turi
istorinių priežasčių. Sąmonė yra labai nesena gamtos įgija, ir ji tebėra
“eksperimentiška”. Ji trapi, jai gresia specifiniai pavojai, ji lengvai
pažeidžiama. Kaip pastebėjo antropologai, vienas iš labiausiai paplitusių
psichinių sutrikimų, pasitaikančių tarp primityvių tautų, yra tai, ką jos
vadina “sielos netekimu” – tai reiškia, kaip rodo ir pavadinimas, matomą
sąmonės suirimą (arba, specialiau tariant, disociaciją).

Tokie žmonės, kurių sąmonės išsivystymo lygis yra kitoks nei mūsų,
“sielos” (arba psychės) nejaučia kaip vientisos. Daugelis primityvų mano,
kad žmogus, taip pat kaip savo, turi ir “miško sielą”, ir kad ši miško
siela yra įsikūnijusi laukiniame gyvūne arba medyje, su kuriuo žmogus tam
tikru būdu yra psichiškai tapatus. Kaip tik tai žymus prancūzų etnologas
Lucianas Levis-Brulis (Levy-Bruhl) pavadino “mistiniu dalyvavimu”. Jis
atsisakė šio termino priešiškos kritikos spaudžiamas, bet man regis, kad jo
kritikai buvo neteisūs. Tai yra gerai žinomas psichologinis faktas, kad
individas nesąmoningai gali būti tapatus su kitu asmeniu ar objektu.
Šis tapatumas primityvų tarpe įgyja daug formų. Jei miško siela yra gyvūno
siela, pats gyvūnas yra laikomas tam tikru žmogaus broliu, pavyzdžiui,
manoma, kad žmogus, kurio brolis yra krokodilas, gali saugiai sau plaukioti
krokodilų knibždančioje upėje. Jei miško siela yra medis, tas medis
tariamas kaip turįs tam individui kažką panašaus į tėvišką autoritetą.
Abiem atvejais miško sielos įžeidimas suprantamas kaip paties žmogaus
įžeidimas.

Kai kuriose gentyse manoma, kad žmogus turi keletą sielų; šis tikėjimas
išreiškia kai kurių primityvių individų jausmą, kad jie yra sudaryti iš
keleto sujungtų; bet skirtingų vienetų. Tai reiškia, kad individo siela
toli gražu nėra saugiai suvienyta; priešingai, jai gresia pavojus pernelyg
lengvai suskilti, užplūdus nevaldomiems jausmams.
Šią situaciją mes žinome iš antropologų studijų, bet ji nėra tokia jau
netinkama ir mūsų pačių pažangiai civilizacijai, kaip gali atrodyti. Mes
irgi galime disocijuotis (suskilti) ir prarasti tapatumą. Mus užvaldo ir
pakeičia nuotaikos, mes prarandame sugebėjimą mąstyti ir negalime
prisiminti svarbių dalykų apie save ir kitus,- ir žmonės ima klausti: “Koks
velnias į tave įlindo?” Kalbam, jog sugebam “kontroliuoti save”, bet
savitvarda yra reta ir nepaprasta dorybė. Mes galime manyti, kad save
valdome, bet koks nors draugas nesunkiai mums papasakos apie mus tokių
dalykų, apie kuriuos mes nieko nežinome.

Nėra abejonės, net mūsų vadinamame aukštame civilizuotume žmogaus sąmonė
dar nėra reikiamai vientisa. Ji tebėra pažeidžiama ir linkusi skilinėti.
Sugebėjimas izoliuoti dalį savo psichikos iš tikro yra vertinga savybė.
Galime susitelkti tuo momentu prie vieno dalyko, atmesdami visa kita, kam
reikia mūsų dėmesio. Bet yra didžiulis skirtumas tarp sąmoningo sprendimo
atsiskirti ir laikinai nuslopinti dalį savo sielos, ir būsenos, kai tai
atsitinka savaime, žmogui šito nežinant, nesutinkant ir net priešingai jo
norams. Pirmasis yra civilizacijos laimėjimas, antrasis – primmityvus
“sielos netekimas” arba net patologinė neurozės priežastis.
Taigi net mūsų dienomis sąmonės vieningumas tebėra abejotinas: jis labai
lengvai gali būti suardytas. Sugebėjimas valdyti savo emocijas, labai
pageidautinas vienu požiūriu, bus abejotinas laimėjimas kitu, nes dėl to
socialiniai tarpusavio santykiai netektų įvairovės, spalvų ir šilumos.

Taigi tokiame kontekste ir turime apžvelgti, kokie svarbūs yra sapnai –
tos netvirtos, nepagaunamos, nepatikimos, neaiškios ir netikros fantazijos.
Norėdamas paaiškinti savo požiūrį, aprašysiu kaip jis rutuliojosi daugelį
metų ir kaip aš priėjau prie išvados, kad sapnai yra dažniausiai
pasitaikantis ir visuotinai prieinamas šaltinis tirti žmogaus sugebėjimą
simbolizuoti.
Zigmundas Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirti
pasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kad
sapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis ir
problemomis. Ši prielaida anaiptol nebuvo savavališka. Ji buvo pagrįsta
įžymių neurologų, pavyzdžiui, Pjero Žanė (Pierre Janet), išvadomis, kad
neurozės simptomai susiję su tam tikru sąmoningu patyrimu. Jie netgi yra
atskilusios sąmoningos psichikos sritys, kurios kitu laiku ir kitokiomis
aplinkybėmis gali būti sąmoningos.

Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Froidas ir Jozefas Broieris
pripažino, kad neurotiški simptomai – isterija, tam tikri skausmai ir
nenormalus elgesys – iš tikrųjų yra simboliškai reikšmingi. Jie yra vienas
būdas, kuriuo pasąmoninė psichika išreiškia save, kaip kad ir per sapnus;
ir jie yra tokie pat simboliški. Pavyzdžiui, pacientui, pakliuvusiam į
nepakeliamą situaciją, gali atsirasti spazmai, kai jis bando ryti. Jis
“negali to praryti”. Kitą pacientą panašiomis psichologinio streso
aplinkybėmis ištinka astmos priepuolis. Jis dūsta nuo “namų oro”. Trečiasis
patiria savotišką kojų paralyžių: jis negali paeiti, t.y. “jis toliau eiti
nebegali”. Ketvirtasis, kuris vemia pavalgęs, “negali suvirškinti”
nemalonaus fakto. Galėčiau pateikti daugybę tokių pavyzdžių, bet tokios
somatinės reakcijos tėra viena forma, kuria mus kamuojančios problemos gali
nesąmoningai pasireikšti. Dažniausiai jos pasireiškia per mūsų sapnus.

Bet kuris psichologas, išklausęs gausybę žmonių, pasakojančių savo
sapnus, žino, kad sapnų simboliai kur kas įvairesni, negu fiziniai neurozės
simptomai. Sapnai dažnai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos. Bet jei
analitikas, susidūręs su šia sapnų medžiaga, naudoja originalią Froido
“laisvų asociacijų” techniką, jis mato, kad sapnus galima redukuoti į tam
tikrus pagrindinius modelius.

Ši technika suvaidino labai svarbų vaidmenį psichoanalizės raidoje, nes
leido Froidui panaudoti sapnus kaip išeities tašką, kuriuo remiantis galima
pradėti tirti paciento pasąmoninę problemą.

Froidas pastebėjo paprastą, bet labai svarbų, esminį dalyką, kad jei
sapnuotojas skatinamas tęsti pasakojimą apie savo sapnų vaizdinius ir
mintis, kurias šie jam sukelia, jis prasitars ir atskleis pasąmoninį savo
negalavimų pagrindą tuo, ką jis kalba, ir tuo, ką jis kalbėdamas sąmoningai
praleidžia. Jo mintys gali pasirodyti neprotingos ir netinkamos, bet po
kurio laiko pasidaro jau aišku, ko jis stengiasi vengti, kokią nemalonią
mintį ar patyrimą slopina. Kad ir kaip jis bando tai užmaskuoti, visa, ką
jis sako, rodo jo nemalonumų esmę. Gydytojas pamato tiek daug išvirkščios
gyvenimo pusės dalykų, kad jis retai būna toli nuo tiesos, kai paciento
daromas užuominas interpretuoja kaip neramios sąžinės ženklus. Deja, tai,
ką jis galų gale atranda, patvirtina jo būgštavimus. Kol kas niekas negali
paprieštarauti Froido nuslopinimo ir norų išpildymo, kaip neabejotinų sapnų
simbolizmo priežasčių, teorijai.
Froidui sapnai buvo ypatingai svarbūs, kaip “laisvų asociacijų” proceso
išeities taškas. Bet po kurio laiko aš ėmiau jausti, jog tai klaidingas ir
neadekvatus turtingų fantazijų, kurias pasąmonė sukuria miegant,
panaudojimas. Mano abejonės iš tikrųjų prasidėjo tada, kai vienas kolega
man papasakojo tai, ką jis patyrė ilgai keliaudamas po Rusiją traukiniu.
Nors jis nemokėjo kalbos ir net nemokėjo skaityti kirilicos, jis staiga ėmė
gilintis į keistas raides, kuriomis buvo parašyti geležinkelio užrašai, ir
atsidavė svajonėms, kurių metu jis toms raidėms suteikdavo įvairiausias
reikšmes.

Viena mintis sekė kitą, ir, būdamas atsipalaidavęs, jis pajuto, kad šios
“laisvos asociacijos” sukėlė jam daug senų prisiminimų. Jis suirzo juose
aptikęs kai kurias seniai palaidotas nemalonias temas – dalykus, kuriuos
norėjo pamiršti ir kuriuos /sąmoningai/ buvo pamiršęs. Iš tikrųjų jis
priėjo prie to, ką psichologai vadina “kompleksais” – t.y. nuslopintas
emocines temas, kurios gali sukelti nuolatinius psichologinius sutrikimus
arba daugeliu atvejų net neurozės simptomus.

Šis epizodas atvėrė man akis: supratau, kad nebūtina naudoti sapnų kaip
“laisvų asociacijų” proceso išeities tašką, jei nori atskleisti paciento
kompleksus. Jis man parodė, kad centrą galima pasiekti tiesiai iš bet kurio
apskritimo taško. Galima pradėti nuo kirilicos, nuo meditacijų apie
krištolinį rutulį, maldininko ratą arba modernistinį paveikslą, arba net
nuo atsitiktinio pokalbio apie kokį nors banalų atsitikimą. Sapnas nėra nei
daugiau, nei mažiau naudingas šiuo požiūriu, kaip bet kuris kitas galimas
išeities taškas.

Tačiau sapnai yra ypatingai reikšmingi, netgi jei jie dažnai kyla iš
emocinio susijaudinimo, į kurį taip pat įeina ir įprastiniai (nuolatiniai)
kompleksai. (Nuolatiniai kompleksai yra švelniosios psichės vietos,
greičiausiai reaguojančios į išorinius stimulus ar sutrikimus.) Štai kodėl
laisvos asociacijos gali nuvesti iš bet kurio sapno į kritiškas slaptas
mintis.
Čia man atėjo mintis, kad (jei aš buvau teisus iki šiol) protinga būtų
daryti išvadą, jog sapnai turi kažkokią atskirą ir daug reikšmingesnę
funkciją. Labai dažnai sapnai turi apibrėžtą, akivaizdžiai tikslingą
struktūrą, nurodančią pagrindinę idėją arba kryptį – nors dažniausiai ji
nėra iš karto suprantama. Todėl pradėjau svarstyti, ar negeriau skirti
daugiau dėmesio tikrajai sapno formai ir turiniui, užuot leidus “laisvoms”
asociacijoms per idėjų grandinę nuvesti į kompleksus, kuriuos lygiai taip
pat galime pasiekti ir kitais būdais.

Ši nauja mintis pakeitė mano psichologijos raidą. Tai reiškė, kad aš
pamažu atsisakiau sekti asociacijas, kurios nuvesdavo toli nuo sapno
teksto. Ėmiau telkti dėmesį ne tiek prie asociacijų, kiek prie paties
sapno, manydamas, kad jis išreiškia kažką specifišką, ką bando pasakyti
pasąmonė.
Mano požiūrio į sapnus pasikeitimas pakeitė ir metodą,- naujoji technika
turėjo atsižvelgti į įvairiausius platesnius sapno aspektus. Sąmoningas
pasakojimas turi pradžią, raidą ir pabaigą, bet tai netinka sapnui. Jo
erdvės ir laiko matmenys visai kitokie, kad jį suprastum, reikia tyrinėti
kiekvienu aspektu – lyg imtum nepažįstamą daiktą į rankas ir tol jį
sukiotum, kol taptų pažįstama kiekviena formos detalė.

Jau turbūt pakankamai parodžiau, kaip vis labiau pradėjau nesutikti su
“laisvų asociacijų” metodu, kurį pirmasis pasiūlė Froidas, – norėjau likti
kiek galima arčiau prie paties sapno, atsisakydamas visų netinkamų idėjų ir
asociacijų, kurias jis gali sukelti. Žinoma, jos gali atskleisti paciento
kompleksus, bet aš turėjau daug didesnį tikslą, nei vien atskleisti
kompleksus, kurie sukelia neurotinius sutrikimus. Juos galima nustatyti
daugybe kitų būdų, pavyzdžiui, psichologas gali suprasti visas užuominas,
kurių jam reikia, žodinių asociacijų testu (klausdamas paciento, kokias
asociacijas jam sukelia tam tikri žodžiai ir analizuodamas jo atsakymus).
Bet norint pažinti ir suprasti visą asmenybės psichinio gyvenimo procesą,
svarbu suvokti, kad jo sapnai ir jų simboliniai vaizdiniai turi atlikti kur
kas svarbesnį vaidmenį.

Beveik kiekvienam aišku, kad, pavyzdžiui, yra nesuskaičiuojama daugybė
įvaizdžių, kurie gali simbolizuoti lytinį aktą (arba, kitaip tariant,
atvaizduoti jį alegoriškai). Bet kuris iš šių įvaizdžių per asociacijas
gali atvesti prie lytinių santykių idėjos ir prie specifinių kompleksų,
kuriuos kiekvienas gali jausti savo paties seksualinio gyvenimo atžvilgiu.
Bet šiuos kompleksus galima taip pat atskleisti ir užsisvajojus prie
neįskaitomų rusiškų raidžių.
Taigi aš padariau prielaidą, kad sapnas gali pranešti ir ką kitą nei
seksualinė alegorija ir kad taip yra dėl tam tikrų priežasčių.
Pailiustruosiu šią mintį.

Žmogus gali sapnuoti, kad kiša raktą į spyną, darbuojasi su sunkia lazda
ar laužia duris kojos spyriu. Visa tai galima traktuoti kaip seksualinę
alegoriją. Bet pats faktas, kad jo pasąmonė pasirinko kurį nors vieną iš
šių įvaizdžių – raktą, lazdą ar spyrį – taip pat turi didelę reikšmę.
Tikroji užduotis yra suprasti, kodėl pasirinktas raktas, o ne lazda, arba
lazda, o ne spyris koja. Kartais tai net padeda atskleisti, kad čia iš viso
vaizduojamas ne lytinis aktas, o visai kiti psichologiniai dalykai.

Taip mąstydamas, aš priėjau prie išvados, kad tik ta medžiaga, kuri yra
aiški ir regima sapno dalis, gali būti naudojama jį interpretuojant. Sapnas
turi savo apribojimus. Jo specifinė forma pati mums pasako, kas jam
priklauso ir kas veda į šalį nuo jo. Jei “laisvos” asociacijos vilioja į
šalį nuo šios (sapno) medžiagos, galima būtų pasakyti, nelyg koks zigzagas,
tai mano sukurtas metodas labiau primena spiralę, kurios centre yra sapno
piešinys. Aš dirbu su pačiu sapno piešiniu, nekreipdamas dėmesio į
sapnuotojo pastangas nuo jo atitrūkti. Dirbdamas savo profesinį darbą, aš
vis turiu kartoti: “Grįžkime prie Jūsų sapno. Ką sako /sapnas/?”
Pavyzdžiui, mano pacientas sapnavo girtą, nevalyvą, vulgarią moterį. Sapne
toji moteris buvo jo žmona, nors realiame gyvenime jo žmona buvo visiškai
kitokia. Iš pirmo žvilgsnio sapnas atrodė siaubingai neteisingas, ir
pacientas tuoj pat jį atmetė kaip susapnuotą nesąmonę. Jeigu aš, jo
gydytojas, būčiau leidęs jam eiti asociacijų keliu, jis neišvengiamai būtų
bandęs kaip galima labiau nutolti nuo nemalonių sapno užuominų. Ir būtų
priėjęs prie vieno iš savo pagrindinių kompleksų – komplekso, ko gero,
neturinčio nieko bendro su jo žmona – ir mes nieko nesužinotume apie
ypatingą, būtent šio sapno prasmę.

Taigi ką jo pasąmonė norėjo pasakyti tokiu akivaizdžiai neteisingu
teiginiu? Aišku, ji išreiškė idėją apie puolusią moterį, kuri buvo artimai
susijusi su sapnuotojo gyvenimu. Bet kadangi šio įvaizdžio projekcija į jo
žmoną visiškai nepagrįsta ir iš esmės neteisinga, man teko ieškoti kitur,
kol supratau, ką atvaizdavo toks atstumiantis įvaizdis.

Dar viduramžiais, daug anksčiau nei fiziologai įrodė, kad dėl
endokrininių liaukų struktūros visuose mumyse yra ir vyriški, ir moteriški
elementai, buvo sakoma, kad “kiekviename vyre yra moteris”. Kaip tik šį
moteriškąjį elementą kiekviename vyre aš ir pavadinau “anima”. Tas
“moteriškasis” aspektas yra iš esmės tam tikras žemesnio pobūdžio
susietumas su aplinka, ir ypač su moterimis, kuris yra rūpestingai
slepiamas nuo kitų ir nuo savęs. Kitaip tariant, nors regimoji individo
asmenybė atrodo visiškai normali, ji gali slėpti nuo kitų – ar netgi nuo
savęs – apgailėtiną “moters savyje” padėtį.

Taip buvo ir šiam mano pacientui: jo moteriškoji pusė nebuvo patraukli.
Jo sapnas sakyte sakė: “Kai kuriais atžvilgiais tu elgiesi kaip puolusi
moteris”, ir sukėlė jam šoką. (Šis pavyzdys, suprantama, neturi būti
laikomas įrodymu, kad pasąmonė rūpinasi “moraliniais” draudimais.) Sapnas
neliepė pacientui “elgtis geriau”, bet tiesiog bandė atsverti pernelyg
vienpusišką jo sąmoningo proto prigimtį, kuri palaikė klaidingą
įsitikinimą, kad jis yra visais atžvilgiais džentelmenas.

Lengva suprasti, kodėl sapnuotojai linkę ignoruoti ir netgi neigti savo
sapnų pranešimus. Sąmonė natūraliai priešinasi viskam, kas nesąmoninga ir
nežinoma. Aš jau nurodžiau, kad primityviuose žmonėse yra tai, ką
antropologai vadina “mizoneizmu”, t.y. gili ir prietaringa naujovių baimė.
Primityvai reaguoja į nepalankius įvykius tokiomis pat reakcijomis, kaip ir
gyvūnai. Bet ir “civilizuotas” žmogus į naujas idėjas reaguoja labai
panašiai, kurdamas psichologinius barjerus, kad susidūręs su naujove,
apsisaugotų nuo šoko. Lygiai tą patį galima pastebėti kiekvieno individo
reakcijoje į savo paties sapnus, jei tenka priimti neįprastą mintį.
Daugelis filosofijos, mokslo, netgi literatūros pionierių tapo įgimto savo
amžininkų konservatyvumo aukomis. Psichologija yra vienas jauniausių
mokslų. Kadangi ji stengiasi nagrinėti pasąmonės veiklą, tai neišvengiamai
susiduria su kraštutiniu mizoneizmu.

Praeitis ir ateitis pasąmonėje

Kol kas aš tik pateikiau keletą principų, kuriais remdamasis aš tiriu
sapnus, nes jei mes norime ištirti žmogaus sugebėjimą kurti simbolius,
sapnai mums yra pati svarbiausia ir prieinamiausia medžiaga. Du esminiai
sapnų aiškinimo dalykai yra šie: pirmiausia, į sapnus reikia žiūrėti kaip į
faktą, kurio atžvilgiu nereikia turėti jokių išankstinių nuostatų, išskyrus
tai, kad jie kažkaip kuria prasmę; antra, kad sapnas yra specifinė
pasąmonės išraiška.

Vargu ar galima dar kukliau pateikti šiuos principus. Nors ir kokia
menka būtų kieno nors nuomonė apie pasąmonę, jis turi pripažinti, kad ją
verta tyrinėti; pasąmonė yra bent jau utėlės lygio, kuri galų gale labai
domina entomologus. Jei kas nors, nepatyręs ir mažai išmanantis apie
sapnus, mano, kad sapnai yra nieko nereiškiantys chaotiški atsitiktinumai,
jis turi teisę taip manyti. Bet jeigu darome prielaidą, kad jie yra
normalūs įvykiai (o tokie jie ir yra), tai esame priversti pripažinti, kad
jie yra arba priežastiniai,- t.y. kad jų buvimas turi racionalią priežastį,-

arba tam tikra prasme tikslingi, arba tokie ir tokie.

Pabandykime pažvelgti šiek tiek atidžiau į tai, kaip sąmoningos ir
nesąmoningos psichikos turinys yra tarpusavyje susiję. Panagrinėkime
pavyzdį, kuris visiems gerai žinomas. Staiga jūs pamiršote, ką ketinote
sakyti, nors dar prieš akimirką mintys buvo labai aiškios. Arba,
pavyzdžiui, norite kam nors pristatyti savo draugą ir staiga, kai ruošiatės
ištarti jo vardą, nebegalite jo prisiminti. Sakote, kad negalite
prisiminti, nors iš tikrųjų mintis tapo pasąmonine ar bent jau akimirką
atsiskyrė nuo sąmonės. Taip pat ir su mūsų pojūčiais. Jei mes klausomės
kokios nors nenutrūkstamos, bet vos girdimos natos, tai mums atrodo, kad
garsas periodiškai nutrūksta, o paskui vėl atsiranda. Toks vibravimas
atsiranda dėl periodiško dėmesio susilpnėjimo ir sustiprėjimo, o ne dėl to,
kad keistųsi pats garsas.

Tačiau kai kas nors išslysta iš mūsų sąmonės, jis nenustoja egzistavęs,
kaip kad už kampo pradingęs automobilis neištirpsta ore. Mes tik jo
nematome, ir tiek. Lygiai taip pat, kaip mes galime tą automobilį vėl
pamatyti, taip pat mes vėl išvystame mintis, kurios laikinai buvo pradingę.

Taigi pasąmoninė dalis susideda iš daugybės laikinai neryškių minčių,
įspūdžių ir vaizdinių, kurie, nors ir užmiršti, ir toliau veikia mūsų
sąmoningas mintis. Štai žmogus išsiblaškęs eina per kambarį ko nors
atsinešti. Staiga sustoja, atrodo visiškai sutrikęs – jis pamiršo, ko jam
reikėjo. Čiupinėja daiktus ant stalo lyg lunatikas ir neprisimena savo
pradinio ketinimo, tačiau nesąmoningai yra jo vedamas ir pagaliau suvokia,
ko jis nori. Jam pasufleravo jo pasąmonė.

Stebint neurotiko elgesį, galima pamatyti, kad daugelis dalykų, kuriuos
jis daro, atrodo taip tarsi jis juos darytų sąmoningai ir tikslingai.
Tačiau jeigu mes jį apie tai paklaustume, paaiškėtų, kad jis arba jų
nesuvokia, arba visai ką kita turi galvoje. Jis girdi ir negirdi, mato, bet
yra aklas, žino ir nežino. Šie pavyzdžiai yra tokie dažni, kad specialistas
greitai suvokia, jog nesąmoningas psichikos turinys veikia taip, tarsi jis
būtų sąmoningas, ir kad niekada tokiais atvejais negali žinoti, ar mintis,
kalba ar veiksmas yra tikrai sąmoningi, ar ne.

Būtent dėl tokio elgesio daugybė gydytojų atmeta isteriškų pacientų
teiginius kaip gryną melą. Tokie žmonės išties pasako daugiau netiesos,
negu bet kuris iš mūsų, bet čia visai netinka žodis “melas”. Iš tikrųjų, jų
dvasinė būklė sukelia elgesio netikrumą, kadangi jų sąmonė dažnai nelauktai
užtemsta, įsikišus pasąmonei. Panašiai gali kaitaliotis netgi jų odos
pojūčių suvokimas. Vieną akimirką isterikas pajunta adatos dūrį į ranką, o
jau kitą gali šito visai nepastebėti. Jeigu jo dėmesys yra sutelktas į kokį
nors vieną tašką, visas kūnas gali būti visiškai nejautrus skausmui tol,
kol atslūgsta užtemdanti jo pojūčius įtampa. Tada pojūčiai iškart atgyja.
Tačiau jis visą laiką nesąmoningai žino, kas vyksta.

Hipnotizuodamas tokį pacientą gydytojas šį procesą mato labai aiškiai.
Visai nesunku įrodyti, kad pacientas žinojo visas smulkmenas. Dūris į ranką
arba frazė, pasakyta sąmonės užtemimo metu, gali būti prisiminta taip
gerai, lyg nebūtų buvę nejautrumo skausmui ar “užsimiršimo”. Prisimenu
moterį, kuri buvo atvežta į kliniką visiško stuporo būklėje. Kitą dieną
atgavusi sąmonę, ligonė žinojo, kas ji tokia, bet nežinojo, kur ji yra,
kaip ir kodėl čia atsidūrė ir netgi atvykimo datos. Tačiau po to, kai ją
užhipnotizavau, ji man pasakė, kodėl ji susirgo, kaip pakliuvo į kliniką,
kas ją atvežė. Visas šias detales galima buvo patikrinti. Ji netgi pasakė
tikslų laiką, kada buvo atvežta, nes matė laikrodį priėmimo kambaryje.
Hipnozės metu jos atmintis buvo visiškai aiški, lyg ji būtų turėjusi sąmonę
visą laiką.

Aptardami tokius dalykus, mes remiamės klinikiniais stebėjimais. Todėl
daug kritikų mano, kad pasąmonė ir visi jos subtilūs pasireiškimai
priskirtini išimtinai psichopatologijos sferai. Jie mano, kad bet koks
pasąmonės pasireiškimas yra kažkas neurotiška arba psichotiška ir neturi
nieko bendra su normalia dvasine būsena. Bet neurotiniai reiškiniai
nebūtinai yra sukeliami vien tik ligos. Iš esmės jie ne daugiau kaip
normalių reiškinių patologinis padidėjimas ir būtent būdami tokiu
patologiniu padidėjimu, jie yra ryškesni negu normalūs. Isterijos požymiai
būdingi visiems normaliems žmonėms, bet jie yra tokie nežymūs, kad
dažniausiai yra nepastebimi.

Pavyzdžiui, užmaršumas yra normalus reiškinys – tam tikros sąmoningos
idėjos praranda savo specifinę energiją dėl to, kad nukreipiamas dėmesys.
Kai jis nukrypsta kitur, šešėlyje lieka dalykai, kurie rūpėjo anksčiau,
panašiai kaip prožektorius apšviečia naują plotą, palikdamas tamsoje
anksčiau apšviestą vietą. Tai neišvengiama, nes sąmonė vienu metu gali
išlaikyti visiškai aiškius tik kelis vaizdinius, ir netgi tokiais atvejais
jų aiškumas kinta (“banguoja”).

Bet pamirštos idėjos nenustoja gyvavusios. Nors panorus jų negalima
iškart atgaminti, jos egzistuoja pasąmonėje, čia pat už prisiminimo
slenksčio, ir iš čia jos vėl gali staiga iškilti bet kurią akimirką,
kartais po daugelio visiškos užmaršties metų.
Čia aš kalbu apie dalykus, kuriuos sąmoningai matėme ar girdėjome ir vėliau
pamiršome. Bet mes visi girdime, matome, užuodžiame ir ragaujame daugelį
dalykų, tuo metu jų visai nepastebėdami, nes mūsų dėmesys tuo metu
nukreiptas į ką nors kita, arba todėl, kad poveikis mūsų pojūčiams pernelyg
silpnas, kad išliktų sąmoningas įspūdis. Tačiau pasąmonė juos pastebėjo, ir
šitokie pasąmoniniai juslių suvokimai svarbūs mūsų kasdieniame gyvenime.
Mums to nesuvokiant, jie daro įtaką tam, kaip mes reaguojame į įvykius ir
žmones.

Ypač pamokantį, mano nuomone, pavyzdį pateikė vienas profesorius. Jis
vaikščiojo po laukus su savo mokiniu ir buvo įsigilinęs į rimtą pokalbį.
Staiga jis pajuto, kad jo mintis nutraukė netikėtai užplūdę ankstyvos
vaikystės prisiminimai. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko.
Niekas iš to, apie ką kalbėta, nebuvo su jais susiję. Atsigrįžęs pamatė,
kad jie ėjo pro fermą, kai iškilo pirmasis vaikystės prisiminimas. Jis
pasiūlė savo mokiniui grįžti į tą pačią vietą, kur jį užplūdo jo
prisiminimai. Grįžęs pajuto žąsų kvapą ir iškart suprato, kad būtent tas
kvapas pažadino prisiminimus.

Jaunystėje jis gyveno fermoje, kurioje buvo auginamos žąsys ir
specifinis jų kvapas paliko neišdildomą, nors ir užmirštą, įspūdį. Eidamas
pro fermą, jis pajuto kvapą nesąmoningai, ir šis nesąmoningas suvokimas
sugrąžino seniai pamirštus vaikystės potyrius. Šis suvokimas buvo
pasąmoninis, nes dėmesys buvo sutelktas kitur, ir stimulas nebuvo
pakankamai stiprus, kad pakeistų dėmesio kryptį ir tiesiai pasiektų sąmonę.
Tačiau jis vis dėlto pažadino “užmirštus” prisiminimus.
Toks “užuominos” (pasufleruojančios replikos) arba “gaiduko” efektas gali
paaiškinti neurotinių simptomų pradžią ir taip pat kai kuriuos malonius
prisiminimus, kai koks nors vaizdas, kvapas ar garsas primena praeities
aplinkybes. Pavyzdžiui, mergina, atėjusi į darbą, regis, gerai jaučiasi ir
yra neblogai nusiteikusi. Ir staiga jai ima klaikiai skaudėti galvą,
pasireiškia ir kitokie negalavimo požymiai. Nors sąmoningai ji to ir
nepastebėjo, ji girdėjo tolimo laivo ruko sireną, kuri jai nesąmoningai
priminė nelaimingą išsiskyrimą su mylimuoju, kurį ji labai norėjo pamiršti.

Be normalaus užmiršimo, Froidas aprašė kelis atvejus, kai “pamirštami”
nemalonūs prisiminimai – prisiminimai, kurių žmogus mieliau neturėtų. Kaip
sakė Nyčė, išdidumo spiriama atmintis pasiduoda. Taigi, tarp užmirštų
prisiminimų esama nemažai tokių, kurie atsiduria pasąmonėje (ir panorus
neįmanoma jų atgaivinti) dėl to, kad jie nemalonūs ir nepriimtini.
Psichologai juos vadina “/nuslopintu/ turiniu”.

Toks atvejis galėtų būti sekretorė, kuri pavydi vienam iš savo
viršininko kolegų. Ji nuolat užmiršta pakviesti šį asmenį į susirinkimus,
nors jo pavardė būna aiškiai parašyta jos turimame sąraše. Bet paprašyta
pasiaiškinti, ji paprasčiausiai pasako “užmiršusi” arba, kad kažkas jai
“sutrukdė”. Ji niekada neprisipažįsta – net sau pačiai – tikrosios
nepakvietimo priežasties.
Daugybė žmonių klaidingai pervertina savo valios galios vaidmenį ir mano,
kad jo mąstymui nieko negali atsitikti, ko jie nenusprendė ar neketino. Bet
reikia išmokti aiškiai atskirti sąmoningus (intencionalius) ir nesąmoningus
(neintencionalius) proto turinius. Pirmieji kyla iš /ego/ asmenybės;
antrieji, vienok, kyla iš šaltinio, kuris nesutampa su /ego/, bet yra jo
“kita pusė”. Kaip tik ši “kita pusė” ir privertė sekretorę užmiršti
pakvietimus.Yra daugybė priežasčių, dėl kurių mes užmirštam dalykus,
kuriuos pastebėjome ir patyrėme; ir lygiai taip pat yra daugybė būdų,
kuriais jie proto gali būti prisiminti. Šiuo požiūriu yra įdomus
kriptomnezijos arba “paslėpto prisiminimo” pavyzdys. Autorius gali
nuosekliai rašyti pagal iš anksto susidarytą planą, plėtodamas savo
įrodymus arba siužeto liniją, ir staiga jis nukrypsta nuo temos.
Tikriausiai jis išvydo naują idėją, kitokį įvaizdį ar apskritai naują
siužeto atšaką. Jei jūs jo paklausite, kas paskatino jį nukrypti, jis
nesugebės to pasakyti. Jis galbūt net nepastebėjo to pasikeitimo, nors
dabar parašė kažką iš viso nauja, ko jis prieš tai nežinojo. Tačiau kartais
galima įtikinamai parodyti, kad tai, ką jis parašė, yra nepaprastai panašu
į kito autoriaus kūrinį, kurio, kaip jis yra įsitikinęs, jis niekad
neskaitė.

Aš pats radau tokį tiesiog stulbinantį pavyzdį Nyčės knygoje “Taip
kalbėjo Zaratustra”, kur jis tiesiog žodis žodin atpasakoja atsitikimą,
užrašytą laivo dienyne 1686 metais. Grynai atsitiktinai aš perskaičiau šį
neįtikėtiną jūrininko pasakojimą vienoje knygoje, išleistoje apie 1835
metus (pusė amžiaus prieš savo veikalą parašant Nyčei); ir kai aš suradau
šį panašų fragmentą knygoje “Taip kalbėjo Zaratustra”, buvau tiesiog
priblokštas savito jo stiliaus, kuris taip skyrėsi nuo įprastinės Nyčės
kalbos. Aš buvau įsitikinęs, kad Nyčė taip pat skaitė šią knygą, nors jis
apie tai savo veikale neužsiminė. Aš parašiau tuo metu dar gyvai jo
seseriai laišką, ir ši patvirtino, kad ji ir brolis iš tikro skaitė šią
knygą kartu, kai jam buvo vienuolika metų. Sprendžiant iš konteksto, man
atrodo, kad visai neįtikėtina, jog Nyčė būtų suvokęs, kad jis plagijuoja
kitą pasakojimą. Aš manau, kad praėjus penkiasdešimčiai metų, tas
pasakojimas netikėtai pateko į jo sąmoningo proto akiratį.

Tokiais atvejais tai būna tikri, bet nesuvokti prisiminimai. Panašus
dalykas gali atsitikti kompozitoriui, kuris vaikystėje girdėjo valstiečių
melodiją ar liaudies dainą, ir staiga netikėtai ji įsibrauna kaip atskira
tema į jo simfoniją, kurią jis kuria suaugęs. Idėja ar vaizdinys iš
pasąmonės vėl atėjo į sąmonę.

Tai, ką aš iki šiol pasakiau apie pasąmonę, tėra vien tik greitosiom
apmesti metmenys, rodantys, kokia yra šios sudėtingos žmogaus sielos dalies
prigimtis ir kaip ji funkcionuoja. Bet jie nurodo tą sublimuotą medžiagą,
iš kurios savaime gali atsirasti mūsų sapnų simboliai. Ši pasąmoninė
medžiaga susideda iš visų potraukių, impulsų ir ketinimų; iš visų suvokimų
ir intuicijų; visų racionalių ir iracionalių minčių, išvadų, indukcijų,
dedukcijų ir prielaidų; ir iš visos jausmų įvairovės. Visi jie (ar bet
kuris jų) gali įgyti dalinio, laikino ar pastovaus nesąmoningumo pavidalą.

Ši medžiaga dažniausiai tampa nesąmoninga todėl – kad, taip sakant,- jai
nėra vietos sąmonėje. Kai kurios mintys praranda savo emocinę energiją ir
tampa pasąmoninės (arba būtų galima pasakyti, jos nebesusilaukia mūsų
sąmoningo dėmesio) todėl, kad ima atrodyti neįdomios ar nereikalingos, ar
todėl, kad esama kokių nors priežasčių, dėl kurių mes norime išstumti jas
iš mūsų akiračio.
Iš tikrųjų yra normalu ir būtina, taip “užmiršti”, kad mūsų sąmoningame
prote atsirastų vietos naujiems įspūdžiams ir naujoms mintims. Jeigu taip
nebūtų, viskas, ką mes esame patyrę, pasiliktų virš sąmonės slenksčio, ir
mūsų protas taptų be galo sujauktas ir sumišęs. Šis reiškinys šiandien yra
taip plačiai pripažintas, kad daugelis žmonių, kurie ką nors žino apie
psichologiją, laiko jį savaime aiškiu.

Bet lygiai taip pat kaip sąmoningi turiniai gali pradingti pasąmonėje,
nauji turiniai, kurie niekad iki tol nebuvo sąmoningi, gali iš ten
/iškilti/. Pavyzdžiui, žmogus gali numatyti, kad kažkas tuoj pat įsiverš į
sąmonę – kad “kažkas tvyro ore”, arba kad “pakvipo žiurke” – nujausti kažką
negero. Šis atradimas, kad pasąmonė nėra tik praeities sandėlis, bet kad
taip pat joje gausu būsimų psichinių situacijų ir idėjų gemalų bei
užuomazgų, atvedė mane prie mano paties naujo požiūrio į psichologiją. Šiuo
klausimu iškilo daugybė prieštaringų diskusijų. Bet viena yra tikra,- kad
be atsiminimų iš nutolusios sąmoningos praeities, iš pasąmonės gali ateiti
visiškai naujos mintys ir kūrybinės idėjos,- mintys ir idėjos, kurios
niekad iki šiol nebuvo sąmoningomis. Jos kaip latosas išauga iš tamsių
proto gelmių ir sudaro svarbiausią pasąmoninės psichės dalį.

Mes matome tai kasdieniniame gyvenime, kai įvairūs prieštaravimai
kartais netikėtai yra išsprendžiami, iškilus stulbinantiems naujiems
pasiūlymams; daugybė menininkų, filosofų ir netgi mokslininkų savo
geriausias idėjas gauna iš įkvėpimo, kuris staiga ateina iš pasąmonės.
Sugebėjimas užčiuopti tokią turtingą gyslą ir jos teikiamą medžiagą
efektyviai išversti į filosofiją, literatūrą, muziką ar mokslinius
atradimus yra vienas genialumo požymių.

Akivaizdžių šio fakto įrodymų mes galime rasti paties mokslo istorijoje.
Pavyzdžiui, prancūzų matematikas Puankarė ir chemikas Kekulė už savo
svarbius mokslinius atradimus yra dėkingi (kaip jie patys teigė)
netikėtiems “vaizdingiems apreiškimams” iš pasąmonės. Prancūzų filosofo
Dekarto “mistinis” patyrimas taip pat kilo iš panašaus netikėto apreiškimo,
kai jis akimirksniu išvydo “mokslų tvarką”. Britų rašytojas Robertas Lui
Stivensonas daugybę metų ieškojo istorijos, kuri atitiktų jo “stiprų
dvejopos žmogaus būties pojūtį”, kol “Dakarto Džekilio ir misterio Haido”
siužetą jis staiga išvydo sapne.

Vėliau aš smulkiai aprašysiu, kaip tokia medžiaga iškyla iš pasąmonės,
ir tirsiu formą, kuria ji būna išreikšta. Dabar aš vien tik noriu pažymėti,
kad žmogaus sielos sugebėjimas sukurti tokią naują medžiagą yra ypač
reikšmingas tiriant sapnų simbolizmą, nes aš savo profesiniame darbe nuolat
įsitikinu, kad sapnų vaizdiniai ir idėjos negali būti paaiškinti vien tik
remiantis atmintimi. Jie išreiškia naujas mintis, kurios dar niekad nebuvo
pasiekusios sąmonės slenksčio.

Sapnų funkcija

Aš kiek paanalizavau mūsų sapnų gyvenimo kilmę ir ištakas, nes sapnai
yra toji dirva, iš kurios pirmiausia išauga daugelis simbolių. Deja, sapnus
sunku suprasti. Kaip jau esu nurodęs, sapnas visiškai nepanašus į sąmoningą
pasakojimą. Kasdieniniame gyvenime kiekvienas apgalvoja, ką nori pasakyti,
pasirenka įtaigiausią pasakojimo būdą ir stengiasi, kad jo pastabos būtų
logiškai nuoseklios. Pavyzdžiui, išsilavinęs žmogus vengs miglotų metaforų,
nes jos gali iškreipti jo mintį. Tačiau sapnų struktūra kitokia. Sapnuotoją
užplūsta vaizdiniai, kurie atrodo prieštaringi ir juokingi, prarandamas
normalus laiko pojūtis, o įprasti daiktai įgauna žavintį ar grėsmingą
aspektą.

Gali atrodyti keista, kad pasąmonė tvarko savo medžiagą taip skirtingai
nuo tokio iš pažiūros tvarkingo modelio, kurį mes suteikiam savo mintims
budėdami. Tačiau kiekvienas, nors akimirką bandęs prisiminti sapną,
pastebės šį kontrastą, kuris, tiesą sakant, ir yra viena iš svarbiausių
priežasčių, kodėl paprastam žmogui yra taip sunku suprasti sapnus. Jie
neturi prasmės normalios patirties, įgytos nemiegant, požiūriu, todėl
žmogus linksta arba visai jų nepaisyti, arba pripažinti, kad sapnai jį
trikdo.

Gal būtų lengviau suvokti šį dalyką, jei pirmiausia pripažintume, kad
tos idėjos, su kuriomis turime reikalo savo tariamai sutvarkytame budriame
gyvenime, jokiu būdu nėra tokios tikslios, kaip mes manome. Priešingai, jų
reikšmė (ir jų emocinė svarba mums) tampa juo netikslesnė, juo sunkiau
nusakoma, juo daugiau jas tyrinėjame. Taip yra dėl to, kad visa, ką
išgirstame ar patiriame, gali tapti pasąmoninga – kitaip tariant, pereiti į
pasąmonę. Ir netgi tai, ką išsaugome savo sąmonėje ir panorę galime
atkurti, įgyja pasąmoninį atspalvį, kuris nuspalvina idėją kiekvieną kartą,
kai ji prisimenama. Mūsų sąmoningi įspūdžiai iš tikrųjų greitai įgyja
pasąmoninės reikšmės elementą, kuris mums reikšmingas fiziškai, nors
sąmoningai mes ir nežinome apie šios pasąmoninės reikšmės buvimą, arba
kokiu būdu ji išplečia ir supainioja konvencionalią reikšmę.

Žinoma, kiekvieno žmogaus psichiniai atspalviai skiriasi. Kiekvienas
mūsų priimame bet kurią abstrakčią idėją savo individualaus proto kontekste
ir todėl individualiai ją suprantame ir taikome. Kai pokalbyje vartoju
tokias sąvokas, kaip “valstybė”, “pinigai”, “sveikata” ar “visuomenė”,
tariu, kad mano klausytojai jas supranta “maždaug” taip, kaip ir aš. Žodis
“maždaug” yra būtent tai, apie ką kalbu. Kiekvienas žodis reiškia kažką
truputį skirtinga kiekvienam žmogui, netgi tuomet, kai kultūrinis pagrindas
tas pats. Šio kintamumo priežastis ta, kad bendrinė sąvoka suvokiama
individualiame kontekste, todėl ir suprantama bei taikoma šiek tiek
individualiai. Savaime suprantama, reikšmės prasmės skiriasi daugiausiai,
kai žmonių socialinė, politinė, religinė ir psichologinė patirtis labai
nevienoda.

Kadangi sąvokos tapačios su žodžiais, šis skirtingumas beveik
nepastebimas ir neturi jokios praktinės reikšmės. Bet kai reikia tikslaus
apibrėžimo ar išsamaus paaiškinimo, galima pamatyti, kokie stulbinantys ne
tik grynai intelektualaus sąvokų supratimo, bet ypač emocinių jų atspalvių
ir vartojimo skirtumai. Paprastai jie yra nesąmoningi, todėl niekuomet
nesuvokiami.

Galima nekreipti dėmesio į šiuos skirtumus, kaip į nereikalingus ar
pernelyg išpūstus reikšmės niuansus, kurie mažai susiję su kasdieniniais
poreikiais. Bet pats faktas, kad jie egzistuoja, rodo, kad net
dalykiškiausias sąmonės turinys yra gaubiamas netikrumo šešėlių. Netgi
rūpestingiausiai apibrėžta filosofinė ar matematinė sąvoka, kurioje, mūsų
įsitikinimu, nėra nieko daugiau, negu mes jai suteikėme, yra daugiau, negu
mes manome. Tai psichinis įvykis, ir, būdamas toks, yra iš dalies
nepažinus. Net skaitmenys, kuriuos naudojame skaičiuodami, yra daugiau,
negu mes manome. Tai ir mitologiniai elementai (pitagoriečiams jie buvo
netgi dieviški), nors jūs, tuos skaitmenis naudodami praktiniais tikslais,
be abejonės, to nesuvokiate.

Trumpai tariant, kiekviena sąvoka mūsų sąmonėje turi savo psichines
asociacijas. Kadangi asociacijos gali būti įvairaus intensyvumo (pagal tos
sąvokos santykinį reikšmingumą mūsų asmenybei arba priklausomai nuo kitų
idėjų ir netgi jų kompleksų, su kuriais toji sąvoka yra susieta mūsų
pasąmonėj), jos gali pakeisti “normalų” sąvokos pobūdį. Ji netgi gali tapti
kažkuo visiškai skirtingu, kai “plaukioja” žemiau sąmonės lygmens.

Gali atrodyti, kad šie pasąmoniniai visko, kas mums atsitinka, aspektai
turi mažai reikšmės mūsų kasdieniniame gyvenime. Bet sapnų analizėje, kur
psichologas nagrinėja pasąmonės išraiškas, jie labai reikšmingi, nes jie
yra beveik nematomos mūsų sąmoningų minčių šaknys. Štai kodėl įprasti
objektai ir idėjos sapne gali įgyti tokią didžiulę psichinę reikšmę, kad
mes nubundame smarkiai susijaudinę, nors, atrodytų, kad nieko baisiau nei
užrakintas kambarys ar tai, kad pavėlavome į traukinį, nesapnavome.

Vaizdiniai, sukurti sapnuose, yra kur kas turtingesni ir gyvesni nei
sąvokos ir patyrimai, kurie yra jų atitikmenys gyvenime. Viena priežasčių
yra ta, kad sapne šios sąvokos gali išreikšti savo pasąmoninę reikšmę. Savo
sąmoningose mintyse mes neperžengiame racionalių teiginių ribų – teiginių,
kurie daug mažiau spalvingi, nes mes apvalėme juos nuo daugelio psichinių
asociacijų.

Pamenu vieną savo sapną, kurį man buvo sunku paaiškinti. Tame sapne
kažkoks žmogus bandė užeiti už manęs ir užšokti man ant nugaros. Aš nieko
nežinojau apie tą žmogų, išskyrus tai, kad jis nusigriebė vieną mano
pastabą ir taip iškreipė jos prasmę, kad ši tapo groteskiška jos parodija.
Bet negalėjau suvokti ryšio tarp šio fakto ir jo pastangų sapne užšokti ant
manęs. Mano profesiniame gyvenime dažnai pasitaikydavo, kad kas nors
iškreipdavo mano žodžius – taip dažnai, kad perdaug nesirūpinau, ar supykdė
mane būtent šis iškraipymas. Žinia, kontroliuoti savo emocines reakcijas
yra tam tikra vertybė, ir labai greitai supratau, kad būtent tai sako
sapnas. Austrišką posakį jis išvertė į regimą vaizdinį. Ši frazė, tokia
įprasta paprastame pokalbyje, yra tokia: /”Du kannst mir auf den Buckel
steigen”/ (Gali užlipti man ant nugaros). Tai reiškia: man nerūpi, ką apie
mane sakai. Amerikietiškas šio posakio atitikmuo, kuris gali lengvai
atsirasti panašiame sapne, būtų: “Gali sau šokti į ežerą”.

Kai kas gali tvirtinti, kad šio sapno vaizdas – simbolinis, nes juo ne
tiesiogiai buvo nusakyta situacija, bet esmė išreikšta netiesiogiai,
metafora, kurios iš pradžių aš negalėjau suprasti. Kai taip įvyksta – o
įvyksta dažnai – tai nebūna tyčinė sapno “maskuotė”, tai paprasčiausiai
parodo, kad mes nelabai suprantame emociškai turtingą vaizdų kalbą. Savo
kasdienėje patirtyje turime būti kuo tikslesni, ir išmokome atsisakyti
fantazijos ir puošmenų tiek savo kalboje, tiek mintyse – taip prarasdami
savybę, kuri dar tebėra būdinga primityviam protui. Daugelis mūsų perkėlėme
į pasąmonę visas fantastiškas psichines asociacijas, kurių turi kiekvienas
objektas ir idėja. Kita vertus, primityvus protas dar neužmiršo šių
psichinių savybių, jis suteikia gyvūnams, augalams ir akmenims tokių galių,
kurios mums atrodo keistos ir nepriimtinos.

Afrikos džiunglių gyventojas, išvydęs nakties gyvūną dienos šviesoje
žino, kad tai kerėtojas, laikinai priėmęs jo pavidalą. Arba mano jį esant
krūmo siela ar jo genties vieno iš protėvių dvasia. Medis gali vaidinti
svarbų vaidmenį primityvo gyvenime, neabejotinai turėti savo sielą ir
balsą, ir bendrą likimą su žmogumi, kuris juo domisi. Kai kurie Pietų
Afrikos indėnai jus įtikinės, kad jie yra raudonosios Arara papūgos, nors
ir puikiai žino, kad neturi plunksnų, sparnų ir snapų. Kadangi primityvo
pasaulyje daiktai neturi tokių ryškių ribų, kaip mūsų “racionaliose”
visuomenėse.

Tai, ką psichologai vadina “psichiniu tapatumu” ar “mistiniu
dalyvavimu”, iš mūsų daiktų pasaulio buvo išstumta. Bet būtent šis
pasąmoninių asociacijų švytėjimas ir daro primityvo pasaulį spalvingą ir
fantastišką. Tai mes jau taip praradome, kad susitikę jau nebeatpažįstame.
Mes šiuos dalykus išstūmėme žemiau sąmonės slenksčio, ir kai jie vėl
atsitiktinai pasirodo, mums ne kartą rodosi, kad kažkas negerai.

Su manimi ne kartą tarėsi išsimokslinę ir inteligentiški žmonės, kurie
regėjo ypatingus sapnus, fantazijas ir netgi vizijas, ir tai juos labai
sukrėtė. Jie manė, kad nė vienas, kas yra sveiko proto, negali kentėti nuo
tokių dalykų ir kad bet kas, kas mato viziją, turi patologinių sutrikimų.
Kartą vienas teologas man pasakė, kad Ezekielio vizijos tebuvo liguisti
simptomai, o Mozei ir kitiems pranašams kalbantys “balsai” – tik
haliucinacijos. Tik įsivaizduokite, koks jį apėmė siaubas, kai kažkas
panašaus “spontaniškai” nutiko jam pačiam. Mes taip pripratę prie tariamai
racionalios mūsų pasaulio prigimties, kad sunkiai įsivaizduojame, kad gali
kas nors atsitikti, ko negalima paaiškinti sveiku protu. Primityvus žmogus,
ištiktas panašaus šoko, nesuabejos savo sveikumu, jis galvos apie fetišus,
dvasias ir dievus.

Tačiau emocijos, kurios mus veikia, yra tokios pačios. Iš esmės, baimės,
kurias sukuria mūsų prašmatni civilizacija, yra kur kas baisesnės už tas,
kurias primityvūs žmonės priskiria demonams. Šių laikų civilizuoto žmogaus
požiūris man dažnai primena psichoze sergantį pacientą iš mano klinikos,
kuris pats buvo gydytojas. Vieną rytą paklausiau, kaip jis jaučiasi. Jis
atsakė puikiai praleidęs naktį, dezinfekuodamas visą dangų merkurijaus
chloridu, tačiau atlikdamas šį kruopštų darbą, nerado jokio Dievo pėdsako.
Čia mes susiduriame su neuroze ar netgi kai kuo blogiau. Vietoj Dievo ar
“Dievo baimės” matome nerimo (baimės) neurozę ar tam tikrą fobijos rūšį.
Emocija išliko ta pati, tačiau ir jos objekto pavadinimas ir prigimtis tapo
blogesni.

Prisimenu filosofijos profesorių, kuris kartą konsultavosi dėl savo
vėžio fobijos. Jį kamavo nenugalimas įsitikinimas, kad jis turi piktybinį
auglį, nors nieko panašaus nebuvo rasta dešimtyse rentgeno nuotraukų. “Aš
žinau, kad nieko nėra,- sakydavo jis,- bet /gali/ kas nors ir būti”. Kas
būtent sukėlė šią idėją? Ji be abejonės kilo iš baimės, kuri nebuvo įteigta
sąmoningo svarstymo. Liguista mintis jį užklupo staiga, ir su tokia jėga,
kurios jis negalėjo nugalėti.

Šiam išsilavinusiam žmogui buvo kur kas sunkiau pripažinti tai, ką būtų
padaręs primityvus žmogus – tarti, kad jį apsėdo dvasia. Kenksminga piktųjų
dvasių įtaka yra bent jau priimtina hipotezė pirmykštėje kultūroje, ir kur
kas labiau gniuždantis dalykas civilizuotai asmenybei pripažinti, kad jo
rūpesčiai tėra kvaila vaizduotės išdaiga. Primityvus /apsėdimo/ fenomenas
neišnyko, jis tebėra toks kaip ir visada. Tik dabar kitaip ir daug
nemaloniau aiškinamas.

Esu padaręs keletą panašių palyginimų tarp naujųjų laikų ir primityvaus
žmogaus. Tokie palyginimai, kaip vėliau parodysiu, yra labai svarbūs,
norint suprasti žmogaus polinkius kurti simbolius ir sapnų vaidmenį juos
išreiškiant. Nes matome, kad daugelis sapnų pateikia įvaizdžius ir
asociacijas, analogiškus primityviosioms idėjoms, mitams ir ritualams.
Šiuos sapnų įvaizdžius Froidas pavadino “archaiškomis liekanomis”, šis
pasakymas reikštų, kad jos yra psichiniai elementai, išsilaikę žmogaus
prote nuo senų amžių. Šitoks požiūris būdingas tiems, kurie pasąmonę laiko
vien sąmonės apendiksu (ar, kalbant vaizdingiau, atliekų skardine, kurioje
renkama viskas, ką atmeta sąmonė).

Toliau tyrinėdamas įsitikinau, kad toks požiūris netinkamas ir jo
reikėtų atsisakyti. Aš supratau, kad tokios asociacijos ir įvaizdžiai yra
neatskiriama pasąmonės dalis ir gali būti regimi visur – ar sapnuotojas
būtų išsilavinęs, ar beraštis, inteligentiškas ar kvailas. Jokiu būdu jie
nėra negyvos ir bereikšmės “liekanos”.

Jie tebefunkcionuoja ir yra itin vertingi (kaip daktaras Hendersonas
parodo savo “Senovės mituose ir šiuolaikiniame žmoguje” – “Žmogaus ir jo
simbolių” 2_sk.) būtent dėl savo “istoriškos” prigimties. Jie nutiesia
tiltą tarp tų būdų, kuriais mes sąmoningai reiškiame savo mintis, ir
primityvesnės, spalvingesnės ir vaizdingesnės išraiškos formos. Būtent ši
forma tiesiai kreipiasi į jausmus ir emocijas. Šios “istorinės” asociacijos
yra ryšys tarp racionalaus sąmonės pasaulio ir instinktų pasaulio.
Jau kalbėjau apie įdomų kontrastą tarp “kontroliuojamų” mūsų budraus
gyvenimo minučių ir vaizduotės lobių, kuriuos sukuria sapnai. Galima
pastebėti ir kitą šio skirtumo priežastį: savo civilizuotame gyvenime iš
tokios gausybės minčių mes atėmėme jų emocinę energiją ir iš tikrųjų į jas
mes jau nebereaguojame. Tokias idėjas mes vartojame savo kalboje, ir
įprastai į jas reaguojame, kai kiti jas vartoja, tačiau jos nedaro mums
gilaus įspūdžio. Reikia kažko daugiau, kad mums kai kurie dalykai būtų
pasakyti taip aiškiai, kad mes būtume priversti pakeisti savo požiūrį ir
elgesį. Būtent tai daro “sapnų kalba”; jos simbolizmas turi tiek daug
psichinės energijos, kad mes esame priversti į jį kreipti dėmesį.

Pavyzdžiui, buvo tokia ponia, pagarsėjusi savo kvailais prietarais ir
užsispyrėlišku priešinimusi protingiems argumentams. Galima buvo įrodinėti
jai ištisą naktį be jokio rezultato, ji nekreipdavo menkiausio dėmesio.
Tačiau jos sapnai laikėsi kitokios taktikos. Vieną naktį ji sapnavo, kad
dalyvauja svarbiame visuomenės renginyje. Šeimininkė ją pasveikino
žodžiais: “Kaip puiku, kad galėjote atvykti. Visi jūsų draugai čia, ir
laukia jūsų”. Paskui šeimininkė nuvedė ją prie durų ir jas atidarė,
sapnuotojai įžengė tiesiai – į karvidę!
Sapno kalba buvo tokia paprasta, kad ją suprasti galėjo net bukaprotis. Iš
pradžių moteris nenorėjo pripažinti kad sapnas taip tiesiai taiko į jos
išpuikimą, bet informacija vis tik pasiekė tikslą, ir po kurio laiko ji
turėjo ją priimti, nes negalėjo nesuprasti pokšto iš savęs pačios.

Tokia informacija iš pasąmonės yra svarbesnė, negu daugelis žmonių mano.
Savo sąmoningame gyvenime mes esame atviri įvairiausiems poveikiams. Kiti
žmonės mus stimuliuoja arba slegia, įvykiai įstaigoje ar socialiniame
gyvenime mus trikdo ir atitraukia. Tokie dalykai gundo mus pasukti keliu,
kuris netinkamas mūsų individualybei. Ar mes suvokiame jų poveikį mūsų
sąmonei, ar ne – ji vis tiek yra jų trikdoma ir nuo jų poveikio yra beveik
neapsaugota. Tai ypatingai būdinga žmonėms, kurių ekstravertiško mąstymo
nuostata ypač pabrėžia išorinius objektus arba tiems, kurie slepia savo
menkavertiškumo jausmus ir nepasitiki savo pačių giliausiu ir slapčiausiu
“aš”.

Kuo labiau toji sąmonė veikiama prietarų, klaidų, fantazijų ir
infantilių norų, tuo labiau platėja jau esantis plyšys pereidamas į
neurotinį skilimą ir atvesdamas į daugiau ar mažiau dirbtinį gyvenimo būdą,
labai nutolusį nuo sveikų instinktų, prigimties ir tiesos.
Pagrindinė sapnų funkcija yra bandyti atstatyti mūsų psichologinę
pusiausvyrą, sukuriant sapnų medžiagą, kuri labai subtiliai atstato visą
psichinę lygsvarą. Būtent tai aš vadinu papildomu (arba kompensuojančiu)
sapnų vaidmeniu mūsų psichinėje sandaroje. Tai paaiškina, kodėl žmonės,
turintys nerealistinių idėjų arba esantys pernelyg geros nuomonės apie
save, arba kuriantys grandiozinius planus, neatitinkančius jų realių
galimybių, sapnuoja, kad skrenda arba krinta. Sapnas kompensuoja jų
asmenybių trūkumus ir kartu įspėja apie pavojus, kurie jiems gresia
gyvenant taip, kaip jie dabar gyvena. Jei nepaisoma sapnų įspėjimų, gali iš
tikro įvykti nelaimingi atsitikimai. Auka gali nukristi nuo laiptų arba
patekti į automobilio avariją.

Aš prisimenu vieną atvejį, kai žmogus buvo smarkai įsipainiojęs į kelis
tamsius reikalus. Jam atsirado tiesiog liguista aistra – pavojingai kopti į
kalnus – kaip savotiška kompensacija. Jis norėjo “pakilti virš paties
savęs”. Vieną naktį sapne jis išvydo save žengiantį nuo aukšto kalno
viršūnės į tuščią erdvę. Kai jis man papasakojo savo sapną, aš iš karto
pamačiau jam gresiantį pavojų ir bandžiau pabrėžti įspėjimą ir įtikinti jį,
kad susilaikytų. Aš netgi pasakiau, kad sapnas – jo žūties kalnuose
ženklas. Viskas veltui. Po šešių mėnesių jis “žengė į erdvę”. Alpinistų
vadovas matė, kaip jis su draugu leidosi žemyn labai sunkioje vietoje.
Draugas rado ant briaunos atramą kojai, o sapnuotojas leidosi žemyn paskui
jį. Staiga, vadovo žodžiais tariant, jis paleido virvę, “lyg šoktų į orą”.
Jis užkrito ant savo draugo, ir abu nukritę žemyn, užsimušė.

Kitas tipiškas atvejis – ponia, kuri gyveno nieko nepaisydama. Savo
kasdieniniame gyvenime ji buvo išdidi, bet sapnavo baisius sapnus,
primenančius jai apie įvairiausius bjaurius dalykus. Kai jai tai
atskleidžiau, ji pasipiktinusi atsisakė juos pripažinti. Sapnai pasidarė
grasūs, pilni užuominų apie pasivaikščiojimus miškuose, kur ji eidavo viena
ir atsiduodavo jausmingoms fantazijoms. Aš mačiau pavojų, bet ji nenorėjo
klausyti mano įspėjimo. Netrukus miške ją užpuolė seksualinis iškrypėlis,
ir jeigu ne žmonės, kurie išgirdo riksmą, ją būdų nužudęs.

Čia nėra jokios magijos. Jos sapnai man pasakė, kad toji moteris slapta
ilgėjosi tokio nuotykio – kaip ir kopėjas į kalnus nesąmoningai siekė
pasitenkinti, suradęs tam tikrą išeitį iš savo sunkumų. Be abejonės, nė
vienas iš jų nesitikėjo tokios aukštos kainos: jai sulaužė kelis kaulus,
jis sumokėjo gyvybe.

Taigi, sapnai kartais gali pranešti apie kai kurias situacijas gerokai
ankščiau nei jos iš tikrųjų įvyksta. Tai nebūtinai stebuklas ar ateities
numatymo forma. Daugelis mūsų gyvenimo krizių turi ilgą nesąmoningą
priešistorę. Mes einam prie jų pamažu, net nenutuokdami apie
besitelkiančius (susikaupusius) pavojus. Bet tai, ko nepavyksta pamatyti
mūsų sąmonei, dažnai pastebi mūsų pasąmonė, kuri gali perduoti informaciją
per sapnus.

Dažnai sapnai gali įspėti mus, bet lygiai taip pat dažnai neįspėja.
Todėl prielaida, kad yra gero linkinti ranka, kuri mus laiku sustabdo, yra
abejotina; atrodo, kad geros valios agentūra kartais dirba, kartais ne.
Paslaptingoji ranka gali net nurodyti, kur tyko pražūtis; kartais sapnai
būna tikri spąstai, arba atrodo tokie esantys. Jie kartais yra kaip Delfų
orakulas, kuris Karaliui Krezui pasakė, kad jeigu šis perplauks Halio upę,
tai sunaikins didelę karalystę. Tik vėliau, jau visiškai sutriuškintas –
perplaukęs tą upę – karalius suprato, kad orakulo minėtoji karalystė buvo
jo paties.

Negalima būti naiviam, nagrinėjant sapnus. Jie kyla iš dvasios, kuri
nėra visai žmogiška,- tai greičiau gamtos dvelksmas – gražios ir kilnios,
tačiau ir žiaurios deivės dvasia. Jei norime apibūdinti šią dvasią, kur kas
labiau prie jos priartėsime senoviniuose mituose, pirmykščių miškų
legendose, negu dabartinio žmogaus sąmonėje. Neneigiu, kad didelių
laimėjimų pasiekta evoliucionuojant civilizuotai visuomenei. Bet šie
laimėjimai pasiekti milžiniškų praradimų kaina, kurių apimtį vos pradedame
įvertinti. Vienas tikslų, kurių siekiu lygindamas pirmykštę ir civilizuotą
žmogaus būseną – pateikti šių laimėjimų ir praradimų sąskaitą.

Pirmykštį žmogų kur kas labiau valdė instinktai, negu jo
“racionaliuosius” šių laikų palikuonis, kurie išmoko save “kontroliuoti”.
Šiame civilizacijos procese mes vis labiau atribojame savo sąmonę nuo
žmogaus psichikos instinktyviųjų sluoksnių, ir beveik visiškai nuo
somatinio psichinių fenomenų pagrindo. Laimei, mes nepraradome šių esminių
instinktyvių sluoksnių, jie tebėra pasąmonės dalis, nors gali išreikšti
save tik per sapnų vaizdinius. Šie instinktyvūs fenomenai – nors jie ne
visada iš karto atpažįstami dėl savo simbolin

Leave a Comment