Karlas Gustavas JUNGAS
ŽVELGIANT Į PASAMONĘ
Sapnų svarba Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis noripasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus irvaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arbapirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yrapažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai aremblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmęįprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai.Tai yra ženklai, ir jie vien tik žymi objektus, kuriems yra priskiriami. Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas,kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, bevisuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifinespapildomas užuominas ir reikšmes. Jis nurodo kažką neapibrėžtą, nežinoma arpaslėptą nuo mūsų. Pavyzdžiui, daugelis Kretos paminklų pažymėti dvigubosadzės (kauptuko pavidalo kirvis – /red./) ženklu. Mes žinome objektą, betnežinome jo simbolinių reikšmių (nuorodų). Kitas pavyzdys galėtų būtiindas, kuris, lankęsis Anglijoj, namie pasakojo draugams, jog anglaigarbina gyvulius, nes jis matęs senose bažnyčiose erelių, liūtų ir jaučių.Jis nežinojo (kaip ir daugelis krikščionių), kad šie gyvūnai yraevangelistų simboliai, kilę iš Ezekielio vizijos ir kad tai, savo ruožtu,yra Egipto saulės dievo Horo ir jo keturių sūnų analogija. Dar daugiau, yratokių daiktų, kaip ratas ir kryžius, kurie yra žinomi visame pasaulyje, bettam tikromis aplinkybėmis jie turi simbolinę reikšmę. Ką jie tiksliaisimbolizuoja, tebėra ginčytinas dalykas.Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažkądaugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį“nesąmoningą” aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galoišaiškinamas. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti. Kai protas tiriasimbolį, jis mąsto apie tokias idėjas, kurios yra už intelekto suvokimoribų. Ratas gali nukreipti mūsų mintis link “dieviškos” saulės sąvokos, betšioj vietoj intelektas turi pripažinti savo nekompetentingumą; žmogusnegali apibrėžti “dieviškos” esybės. Kai, nepaisant visų savo intelektoribotumų, kažką pavadiname “dievišku”, mes tesuteikiame jam vardą, kurisgali būti pagrįstas tikėjimu, bet niekad – faktiniais įrodymais. Kadangi daugybė dalykų yra už žmogiško supratimo ribų, mes nuolatvartojame simbolinius terminus, kad jie atstovautų sąvokoms, kurių mesnegalime apibrėžti ar visiškai suprasti. Tai viena iš priežasčių, kodėlvisos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius. Bet šitokssąmoningas simbolių naudojimas tėra tas didžiai svarbaus psichologiniofakto vienas aspektas. Žmogus taip pat kuria simbolius nesąmoningai irspontaniškai – sapnų forma. Nėra lengva tai suvokti. Bet būtina, jeigu norime daugiau sužinoti apietai, kaip funkcionuoja žmogaus psichika. Valandėlę pamąstę suprasime, kadžmogus niekad iki galo nieko nesuvokia ir nieko visiškai nesupranta. Jismato, girdi, liečia, jaučia skonį, tačiau kaip toli jis mato, kaip girdi,ką pasako jam lytėjimas ir kokį skonį jis jaučia, priklauso nuo jo pojūčiųkiekio ir kokybės. Tai apriboja jo aplinkinio pasaulio supratimą.Naudodamas mokslinius instrumentus, jis iš dalies kompensuoja šiuos jusliųtrūkumus. Pavyzdžiui, jis gali išplėsti regėjimo lauką žiūronais, o klausos– elektriniu stiprintuvu. Tačiau ir labiausiai ištobulinti aparatai tegalipriartinti akims tolimus ir mažus objektus arba pagarsinti silpnus garsus.Nesvarbu, kokius instrumentus naudoja, kada nors žmogus pasiekia tikrumoribą, kurios sąmoningas pažinimas negali peržengti. Be to, yra ir nesąmoningi mūsų tikrovės suvokimo aspektai. Pirmasis –faktas, kad net kai mūsų jutimai reaguoja į realius reiškinius, vaizdus irgarsus, jie yra kažkaip “išverčiami” iš realybės sferos į psichikos sferą.Psichikoje (/mind/) jie tampa psichiniais įvykiais, kurių galutinėprigimtis yra nepažini (nes /psyche/ negali pažinti savo pačiossubstancijos). Taigi bet kokiame patyrime yra neapibrėžtas skaičiusnežinomų veiksnių, nekalbant apie faktą, kad kiekvienas konkretus objektastam tikrais atžvilgiais visada lieka nepažintas, nes mes nežinome pačiosmaterijos pirminės prigimties. Yra tam tikrų įvykių, kurių sąmoningai mes nepastebime; vadinasi, jielieka už sąmonės slenksčio. Jie įvyksta, bet jie suimami į savenesąmoningai, mums sąmoningai nežinant. Mes sužinome apie tokius įvykiustik intuicijos akimirkomis arba giliai mąstydami vėliau įsisąmoniname, jogjie turėjo atsitikti; ir nors mes iš pradžių nekreipėme dėmesio į jųemocinę ir gyvybinę svarbą, tai vėliau išsiveržia iš pasąmonės kaip kokiapavėluota mintis. Pavyzdžiui, ji gali pasirodyti sapno pavidalu. Apskritai bet kurioįvykio nesąmoningas aspektas atsiskleidžia mums sapnuose, kur jis pasirodone kaip racionali mintis, o kaip simbolinis vaizdas. Istorijos požiūriu,kaip tik sapnų tyrinėjimas pirmiausia ir leido psichologams tirti sąmoningųįvykių nesąmoningus aspektus. Kaip tik tokiu pagrindu psichologai taria egzistuojant nesąmoningą sielą(/psyche/), nors daugelis mokslininkų ir filosofų tai neigia. Jie naiviaiginčija, kad tokia prielaida reikštų, kad tame pačiame individe yra du“subjektai”, arba paprastai tariant, dvi asmenybės. Bet kaip tik šiprielaida ir yra visiškai korektiška. Viena iš šiuolaikinio žmogaus bėdų iryra tai, kad daugelis žmonių kenčia nuo tokio asmenybės susidvejinimo. Taijokiu būdu ne patologinis simptomas; tai normalus reiškinys, pastebimas betkada ir visur. Taip yra ne tik neurotikams, kurių dešinė nežino, ką darokairė. Ši kebli padėtis tik rodo bendrą nesąmoningumą, kurį nenuneigiamaipaveldėjo visa žmonija. Žmogus savo sąmonę plėtojo lėtai ir per vargą, daugybę amžių, kol tapocivilizuotas (sutarta tokiu laikyti rašto išradimą, apie 4000 m. pr. Kr.).Ir ši evoliucija toli gražu nesibaigė, nes didelės žmogaus psichikos sritystebeskendi tamsoje. Tai, ką mes vadiname siela (/psyche/), anaiptolnesutampa su mūsų sąmone ir jos turiniu.Tasai, kuris neigia pasąmonės egzistavimą, iš tikrųjų daro prielaidą, jogšiandien sielą esame visiškai pažinę. Ir šis įsitikinimas aiškiai yra toks
pat klaidingas, kaip ir prielaida, jog žinome visą, ką reikia žinoti apiegamtos pasaulį. Mūsų siela yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra tokia patberibė. Taigi mes negalime tiksliai apibrėžti nei sielos, nei gamtos.Tegalime konstatuoti, kad, mūsų manymu, jos yra (kuomet jas laikome esant),ir aprašyti, kiek sugebam, kaip jos funkcionuoja. Taigi, be medicinossurinktų įrodymų, yra ir stiprus loginis pagrindas, kad atmestume tokiusteiginius kaip: “Nėra jokios pasąmonės”. Tokius dalykus kalbantys išreiškiasenatviška “mizoneizmą” – baimę to, kas nauja ir nežinoma. Šis pasipriešinimas minčiai apie nežinomą žmogaus psichikos dalį turiistorinių priežasčių. Sąmonė yra labai nesena gamtos įgija, ir ji tebėra“eksperimentiška”. Ji trapi, jai gresia specifiniai pavojai, ji lengvaipažeidžiama. Kaip pastebėjo antropologai, vienas iš labiausiai paplitusiųpsichinių sutrikimų, pasitaikančių tarp primityvių tautų, yra tai, ką josvadina “sielos netekimu” – tai reiškia, kaip rodo ir pavadinimas, matomąsąmonės suirimą (arba, specialiau tariant, disociaciją). Tokie žmonės, kurių sąmonės išsivystymo lygis yra kitoks nei mūsų,“sielos” (arba psychės) nejaučia kaip vientisos. Daugelis primityvų mano,kad žmogus, taip pat kaip savo, turi ir “miško sielą”, ir kad ši miškosiela yra įsikūnijusi laukiniame gyvūne arba medyje, su kuriuo žmogus tamtikru būdu yra psichiškai tapatus. Kaip tik tai žymus prancūzų etnologasLucianas Levis-Brulis (Levy-Bruhl) pavadino “mistiniu dalyvavimu”. Jisatsisakė šio termino priešiškos kritikos spaudžiamas, bet man regis, kad jokritikai buvo neteisūs. Tai yra gerai žinomas psichologinis faktas, kadindividas nesąmoningai gali būti tapatus su kitu asmeniu ar objektu.Šis tapatumas primityvų tarpe įgyja daug formų. Jei miško siela yra gyvūnosiela, pats gyvūnas yra laikomas tam tikru žmogaus broliu, pavyzdžiui,manoma, kad žmogus, kurio brolis yra krokodilas, gali saugiai sau plaukiotikrokodilų knibždančioje upėje. Jei miško siela yra medis, tas medistariamas kaip turįs tam individui kažką panašaus į tėvišką autoritetą.Abiem atvejais miško sielos įžeidimas suprantamas kaip paties žmogausįžeidimas. Kai kuriose gentyse manoma, kad žmogus turi keletą sielų; šis tikėjimasišreiškia kai kurių primityvių individų jausmą, kad jie yra sudaryti iškeleto sujungtų; bet skirtingų vienetų. Tai reiškia, kad individo sielatoli gražu nėra saugiai suvienyta; priešingai, jai gresia pavojus pernelyglengvai suskilti, užplūdus nevaldomiems jausmams.Šią situaciją mes žinome iš antropologų studijų, bet ji nėra tokia jaunetinkama ir mūsų pačių pažangiai civilizacijai, kaip gali atrodyti. Mesirgi galime disocijuotis (suskilti) ir prarasti tapatumą. Mus užvaldo irpakeičia nuotaikos, mes prarandame sugebėjimą mąstyti ir negalimeprisiminti svarbių dalykų apie save ir kitus,- ir žmonės ima klausti: “Koksvelnias į tave įlindo?” Kalbam, jog sugebam “kontroliuoti save”, betsavitvarda yra reta ir nepaprasta dorybė. Mes galime manyti, kad savevaldome, bet koks nors draugas nesunkiai mums papasakos apie mus tokiųdalykų, apie kuriuos mes nieko nežinome. Nėra abejonės, net mūsų vadinamame aukštame civilizuotume žmogaus sąmonėdar nėra reikiamai vientisa. Ji tebėra pažeidžiama ir linkusi skilinėti.Sugebėjimas izoliuoti dalį savo psichikos iš tikro yra vertinga savybė.Galime susitelkti tuo momentu prie vieno dalyko, atmesdami visa kita, kamreikia mūsų dėmesio. Bet yra didžiulis skirtumas tarp sąmoningo sprendimoatsiskirti ir laikinai nuslopinti dalį savo sielos, ir būsenos, kai taiatsitinka savaime, žmogui šito nežinant, nesutinkant ir net priešingai jonorams. Pirmasis yra civilizacijos laimėjimas, antrasis – primmityvus“sielos netekimas” arba net patologinė neurozės priežastis.Taigi net mūsų dienomis sąmonės vieningumas tebėra abejotinas: jis labailengvai gali būti suardytas. Sugebėjimas valdyti savo emocijas, labaipageidautinas vienu požiūriu, bus abejotinas laimėjimas kitu, nes dėl tosocialiniai tarpusavio santykiai netektų įvairovės, spalvų ir šilumos. Taigi tokiame kontekste ir turime apžvelgti, kokie svarbūs yra sapnai –tos netvirtos, nepagaunamos, nepatikimos, neaiškios ir netikros fantazijos.Norėdamas paaiškinti savo požiūrį, aprašysiu kaip jis rutuliojosi daugelįmetų ir kaip aš priėjau prie išvados, kad sapnai yra dažniausiaipasitaikantis ir visuotinai prieinamas šaltinis tirti žmogaus sugebėjimąsimbolizuoti.Zigmundas Froidas buvo pionierius, pirmasis bandęs empiriškai tirtipasąmoninį sąmonės pagrindą. Jis dirbo, remdamasis bendra prielaida, kadsapnai nėra atsitiktiniai, bet yra susiję su sąmoningomis mintimis irproblemomis. Ši prielaida anaiptol nebuvo savavališka. Ji buvo pagrįstaįžymių neurologų, pavyzdžiui, Pjero Žanė (Pierre Janet), išvadomis, kadneurozės simptomai susiję su tam tikru sąmoningu patyrimu. Jie netgi yraatskilusios sąmoningos psichikos sritys, kurios kitu laiku ir kitokiomisaplinkybėmis gali būti sąmoningos. Pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje Froidas ir Jozefas Broierispripažino, kad neurotiški simptomai – isterija, tam tikri skausmai irnenormalus elgesys – iš tikrųjų yra simboliškai reikšmingi. Jie yra vienasbūdas, kuriuo pasąmoninė psichika išreiškia save, kaip kad ir per sapnus;ir jie yra tokie pat simboliški. Pavyzdžiui, pacientui, pakliuvusiam įnepakeliamą situaciją, gali atsirasti spazmai, kai jis bando ryti. Jis“negali to praryti”. Kitą pacientą panašiomis psichologinio stresoaplinkybėmis ištinka astmos priepuolis. Jis dūsta nuo “namų oro”. Trečiasispatiria savotišką kojų paralyžių: jis negali paeiti, t.y. “jis toliau eitinebegali”. Ketvirtasis, kuris vemia pavalgęs, “negali suvirškinti”nemalonaus fakto. Galėčiau pateikti daugybę tokių pavyzdžių, bet tokiossomatinės reakcijos tėra viena forma, kuria mus kamuojančios problemos galinesąmoningai pasireikšti. Dažniausiai jos pasireiškia per mūsų sapnus. Bet kuris psichologas, išklausęs gausybę žmonių, pasakojančių savosapnus, žino, kad sapnų simboliai kur kas įvairesni, negu fiziniai neurozėssimptomai. Sapnai dažnai yra sudėtingos ir spalvingos fantazijos. Bet jeianalitikas, susidūręs su šia sapnų medžiaga, naudoja originalią Froido“laisvų asociacijų” techniką, jis mato, kad sapnus galima redukuoti į tamtikrus pagrindinius modelius. Ši technika suvaidino labai svarbų vaidmenį psichoanalizės raidoje, nesleido Froidui panaudoti sapnus kaip išeities tašką, kuriuo remiantis galimapradėti tirti paciento pasąmoninę problemą. Froidas pastebėjo paprastą, bet labai svarbų, esminį dalyką, kad jeisapnuotojas skatinamas tęsti pasakojimą apie savo sapnų vaizdinius irmintis, kurias šie jam sukelia, jis prasitars ir atskleis pasąmoninį savonegalavimų pagrindą tuo, ką jis kalba, ir tuo, ką jis kalbėdamas sąmoningaipraleidžia. Jo mintys gali pasirodyti neprotingos ir netinkamos, bet pokurio laiko pasidaro jau aišku, ko jis stengiasi vengti, kokią nemaloniąmintį ar patyrimą slopina. Kad ir kaip jis bando tai užmaskuoti, visa, kąjis sako, rodo jo nemalonumų esmę. Gydytojas pamato tiek daug išvirkščiosgyvenimo pusės dalykų, kad jis retai būna toli nuo tiesos, kai pacientodaromas užuominas interpretuoja kaip neramios sąžinės ženklus. Deja, tai,ką jis galų gale atranda, patvirtina jo būgštavimus. Kol kas niekas negalipaprieštarauti Froido nuslopinimo ir norų išpildymo, kaip neabejotinų sapnųsimbolizmo priežasčių, teorijai.Froidui sapnai buvo ypatingai svarbūs, kaip “laisvų asociacijų” procesoišeities taškas. Bet po kurio laiko aš ėmiau jausti, jog tai klaidingas irneadekvatus turtingų fantazijų, kurias pasąmonė sukuria miegant,panaudojimas. Mano abejonės iš tikrųjų prasidėjo tada, kai vienas kolegaman papasakojo tai, ką jis patyrė ilgai keliaudamas po Rusiją traukiniu.Nors jis nemokėjo kalbos ir net nemokėjo skaityti kirilicos, jis staiga ėmėgilintis į keistas raides, kuriomis buvo parašyti geležinkelio užrašai, iratsidavė svajonėms, kurių metu jis toms raidėms suteikdavo įvairiausiasreikšmes. Viena mintis sekė kitą, ir, būdamas atsipalaidavęs, jis pajuto, kad šios“laisvos asociacijos” sukėlė jam daug senų prisiminimų. Jis suirzo juoseaptikęs kai kurias seniai palaidotas nemalonias temas – dalykus, kuriuosnorėjo pamiršti ir kuriuos /sąmoningai/ buvo pamiršęs. Iš tikrųjų jispriėjo prie to, ką psichologai vadina “kompleksais” – t.y. nuslopintasemocines temas, kurios gali sukelti nuolatinius psichologinius sutrikimusarba daugeliu atvejų net neurozės simptomus. Šis epizodas atvėrė man akis: supratau, kad nebūtina naudoti sapnų kaip“laisvų asociacijų” proceso išeities tašką, jei nori atskleisti pacientokompleksus. Jis man parodė, kad centrą galima pasiekti tiesiai iš bet kurioapskritimo taško. Galima pradėti nuo kirilicos, nuo meditacijų apiekrištolinį rutulį, maldininko ratą arba modernistinį paveikslą, arba netnuo atsitiktinio pokalbio apie kokį nors banalų atsitikimą. Sapnas nėra neidaugiau, nei mažiau naudingas šiuo požiūriu, kaip bet kuris kitas galimasišeities taškas. Tačiau sapnai yra ypatingai reikšmingi, netgi jei jie dažnai kyla išemocinio susijaudinimo, į kurį taip pat įeina ir įprastiniai (nuolatiniai)kompleksai. (Nuolatiniai kompleksai yra švelniosios psichės vietos,greičiausiai reaguojančios į išorinius stimulus ar sutrikimus.) Štai kodėllaisvos asociacijos gali nuvesti iš bet kurio sapno į kritiškas slaptasmintis.Čia man atėjo mintis, kad (jei aš buvau teisus iki šiol) protinga būtųdaryti išvadą, jog sapnai turi kažkokią atskirą ir daug reikšmingesnęfunkciją. Labai dažnai sapnai turi apibrėžtą, akivaizdžiai tikslingąstruktūrą, nurodančią pagrindinę idėją arba kryptį – nors dažniausiai jinėra iš karto suprantama. Todėl pradėjau svarstyti, ar negeriau skirtidaugiau dėmesio tikrajai sapno formai ir turiniui, užuot leidus “laisvoms”asociacijoms per idėjų grandinę nuvesti į kompleksus, kuriuos lygiai taippat galime pasiekti ir kitais būdais. Ši nauja mintis pakeitė mano psichologijos raidą. Tai reiškė, kad ašpamažu atsisakiau sekti asociacijas, kurios nuvesdavo toli nuo sapnoteksto. Ėmiau telkti dėmesį ne tiek prie asociacijų, kiek prie patiessapno, manydamas, kad jis išreiškia kažką specifišką, ką bando pasakytipasąmonė.Mano požiūrio į sapnus pasikeitimas pakeitė ir metodą,- naujoji technikaturėjo atsižvelgti į įvairiausius platesnius sapno aspektus. Sąmoningaspasakojimas turi pradžią, raidą ir pabaigą, bet tai netinka sapnui. Joerdvės ir laiko matmenys visai kitokie, kad jį suprastum, reikia tyrinėtikiekvienu aspektu – lyg imtum nepažįstamą daiktą į rankas ir tol jįsukiotum, kol taptų pažįstama kiekviena formos detalė. Jau turbūt pakankamai parodžiau, kaip vis labiau pradėjau nesutikti su“laisvų asociacijų” metodu, kurį pirmasis pasiūlė Froidas, – norėjau liktikiek galima arčiau prie paties sapno, atsisakydamas visų netinkamų idėjų irasociacijų, kurias jis gali sukelti. Žinoma, jos gali atskleisti pacientokompleksus, bet aš turėjau daug didesnį tikslą, nei vien atskleistikompleksus, kurie sukelia neurotinius sutrikimus. Juos galima nustatytidaugybe kitų būdų, pavyzdžiui, psichologas gali suprasti visas užuominas,kurių jam reikia, žodinių asociacijų testu (klausdamas paciento, kokiasasociacijas jam sukelia tam tikri žodžiai ir analizuodamas jo atsakymus).Bet norint pažinti ir suprasti visą asmenybės psichinio gyvenimo procesą,svarbu suvokti, kad jo sapnai ir jų simboliniai vaizdiniai turi atlikti kurkas svarbesnį vaidmenį. Beveik kiekvienam aišku, kad, pavyzdžiui, yra nesuskaičiuojama daugybėįvaizdžių, kurie gali simbolizuoti lytinį aktą (arba, kitaip tariant,atvaizduoti jį alegoriškai). Bet kuris iš šių įvaizdžių per asociacijasgali atvesti prie lytinių santykių idėjos ir prie specifinių kompleksų,kuriuos kiekvienas gali jausti savo paties seksualinio gyvenimo atžvilgiu.Bet šiuos kompleksus galima taip pat atskleisti ir užsisvajojus prieneįskaitomų rusiškų raidžių.Taigi aš padariau prielaidą, kad sapnas gali pranešti ir ką kitą neiseksualinė alegorija ir kad taip yra dėl tam tikrų priežasčių.Pailiustruosiu šią mintį. Žmogus gali sapnuoti, kad kiša raktą į spyną, darbuojasi su sunkia lazdaar laužia duris kojos spyriu. Visa tai galima traktuoti kaip seksualinęalegoriją. Bet pats faktas, kad jo pasąmonė pasirinko kurį nors vieną iššių įvaizdžių – raktą, lazdą ar spyrį – taip pat turi didelę reikšmę.Tikroji užduotis yra suprasti, kodėl pasirinktas raktas, o ne lazda, arbalazda, o ne spyris koja. Kartais tai net padeda atskleisti, kad čia iš visovaizduojamas ne lytinis aktas, o visai kiti psichologiniai dalykai. Taip mąstydamas, aš priėjau prie išvados, kad tik ta medžiaga, kuri yraaiški ir regima sapno dalis, gali būti naudojama jį interpretuojant. Sapnasturi savo apribojimus. Jo specifinė forma pati mums pasako, kas jampriklauso ir kas veda į šalį nuo jo. Jei “laisvos” asociacijos vilioja įšalį nuo šios (sapno) medžiagos, galima būtų pasakyti, nelyg koks zigzagas,tai mano sukurtas metodas labiau primena spiralę, kurios centre yra sapnopiešinys. Aš dirbu su pačiu sapno piešiniu, nekreipdamas dėmesio įsapnuotojo pastangas nuo jo atitrūkti. Dirbdamas savo profesinį darbą, ašvis turiu kartoti: “Grįžkime prie Jūsų sapno. Ką sako /sapnas/?”Pavyzdžiui, mano pacientas sapnavo girtą, nevalyvą, vulgarią moterį. Sapnetoji moteris buvo jo žmona, nors realiame gyvenime jo žmona buvo visiškaikitokia. Iš pirmo žvilgsnio sapnas atrodė siaubingai neteisingas, irpacientas tuoj pat jį atmetė kaip susapnuotą nesąmonę. Jeigu aš, jogydytojas, būčiau leidęs jam eiti asociacijų keliu, jis neišvengiamai būtųbandęs kaip galima labiau nutolti nuo nemalonių sapno užuominų. Ir būtųpriėjęs prie vieno iš savo pagrindinių kompleksų – komplekso, ko gero,neturinčio nieko bendro su jo žmona – ir mes nieko nesužinotume apieypatingą, būtent šio sapno prasmę. Taigi ką jo pasąmonė norėjo pasakyti tokiu akivaizdžiai neteisinguteiginiu? Aišku, ji išreiškė idėją apie puolusią moterį, kuri buvo artimaisusijusi su sapnuotojo gyvenimu. Bet kadangi šio įvaizdžio projekcija į jožmoną visiškai nepagrįsta ir iš esmės neteisinga, man teko ieškoti kitur,kol supratau, ką atvaizdavo toks atstumiantis įvaizdis. Dar viduramžiais, daug anksčiau nei fiziologai įrodė, kad dėlendokrininių liaukų struktūros visuose mumyse yra ir vyriški, ir moteriškielementai, buvo sakoma, kad “kiekviename vyre yra moteris”. Kaip tik šįmoteriškąjį elementą kiekviename vyre aš ir pavadinau “anima”. Tas“moteriškasis” aspektas yra iš esmės tam tikras žemesnio pobūdžiosusietumas su aplinka, ir ypač su moterimis, kuris yra rūpestingaislepiamas nuo kitų ir nuo savęs. Kitaip tariant, nors regimoji individoasmenybė atrodo visiškai normali, ji gali slėpti nuo kitų – ar netgi nuosavęs – apgailėtiną “moters savyje” padėtį. Taip buvo ir šiam mano pacientui: jo moteriškoji pusė nebuvo patraukli.Jo sapnas sakyte sakė: “Kai kuriais atžvilgiais tu elgiesi kaip puolusimoteris”, ir sukėlė jam šoką. (Šis pavyzdys, suprantama, neturi būtilaikomas įrodymu, kad pasąmonė rūpinasi “moraliniais” draudimais.) Sapnasneliepė pacientui “elgtis geriau”, bet tiesiog bandė atsverti pernelygvienpusišką jo sąmoningo proto prigimtį, kuri palaikė klaidingąįsitikinimą, kad jis yra visais atžvilgiais džentelmenas. Lengva suprasti, kodėl sapnuotojai linkę ignoruoti ir netgi neigti savosapnų pranešimus. Sąmonė natūraliai priešinasi viskam, kas nesąmoninga irnežinoma. Aš jau nurodžiau, kad primityviuose žmonėse yra tai, kąantropologai vadina “mizoneizmu”, t.y. gili ir prietaringa naujovių baimė.Primityvai reaguoja į nepalankius įvykius tokiomis pat reakcijomis, kaip irgyvūnai. Bet ir “civilizuotas” žmogus į naujas idėjas reaguoja labaipanašiai, kurdamas psichologinius barjerus, kad susidūręs su naujove,apsisaugotų nuo šoko. Lygiai tą patį galima pastebėti kiekvieno individoreakcijoje į savo paties sapnus, jei tenka priimti neįprastą mintį.Daugelis filosofijos, mokslo, netgi literatūros pionierių tapo įgimto savoamžininkų konservatyvumo aukomis. Psichologija yra vienas jauniausiųmokslų. Kadangi ji stengiasi nagrinėti pasąmonės veiklą, tai neišvengiamaisusiduria su kraštutiniu mizoneizmu.Praeitis ir ateitis pasąmonėje Kol kas aš tik pateikiau keletą principų, kuriais remdamasis aš tiriusapnus, nes jei mes norime ištirti žmogaus sugebėjimą kurti simbolius,sapnai mums yra pati svarbiausia ir prieinamiausia medžiaga. Du esminiaisapnų aiškinimo dalykai yra šie: pirmiausia, į sapnus reikia žiūrėti kaip įfaktą, kurio atžvilgiu nereikia turėti jokių išankstinių nuostatų, išskyrustai, kad jie kažkaip kuria prasmę; antra, kad sapnas yra specifinėpasąmonės išraiška. Vargu ar galima dar kukliau pateikti šiuos principus. Nors ir kokiamenka būtų kieno nors nuomonė apie pasąmonę, jis turi pripažinti, kad jąverta tyrinėti; pasąmonė yra bent jau utėlės lygio, kuri galų gale labaidomina entomologus. Jei kas nors, nepatyręs ir mažai išmanantis apiesapnus, mano, kad sapnai yra nieko nereiškiantys chaotiški atsitiktinumai,jis turi teisę taip manyti. Bet jeigu darome prielaidą, kad jie yranormalūs įvykiai (o tokie jie ir yra), tai esame priversti pripažinti, kadjie yra arba priežastiniai,- t.y. kad jų buvimas turi racionalią priežastį,- arba tam tikra prasme tikslingi, arba tokie ir tokie. Pabandykime pažvelgti šiek tiek atidžiau į tai, kaip sąmoningos irnesąmoningos psichikos turinys yra tarpusavyje susiję. Panagrinėkimepavyzdį, kuris visiems gerai žinomas. Staiga jūs pamiršote, ką ketinotesakyti, nors dar prieš akimirką mintys buvo labai aiškios. Arba,pavyzdžiui, norite kam nors pristatyti savo draugą ir staiga, kai ruošiatėsištarti jo vardą, nebegalite jo prisiminti. Sakote, kad negaliteprisiminti, nors iš tikrųjų mintis tapo pasąmonine ar bent jau akimirkąatsiskyrė nuo sąmonės. Taip pat ir su mūsų pojūčiais. Jei mes klausomėskokios nors nenutrūkstamos, bet vos girdimos natos, tai mums atrodo, kadgarsas periodiškai nutrūksta, o paskui vėl atsiranda. Toks vibravimasatsiranda dėl periodiško dėmesio susilpnėjimo ir sustiprėjimo, o ne dėl to,kad keistųsi pats garsas. Tačiau kai kas nors išslysta iš mūsų sąmonės, jis nenustoja egzistavęs,kaip kad už kampo pradingęs automobilis neištirpsta ore. Mes tik jonematome, ir tiek. Lygiai taip pat, kaip mes galime tą automobilį vėlpamatyti, taip pat mes vėl išvystame mintis, kurios laikinai buvo pradingę. Taigi pasąmoninė dalis susideda iš daugybės laikinai neryškių minčių,įspūdžių ir vaizdinių, kurie, nors ir užmiršti, ir toliau veikia mūsųsąmoningas mintis. Štai žmogus išsiblaškęs eina per kambarį ko norsatsinešti. Staiga sustoja, atrodo visiškai sutrikęs – jis pamiršo, ko jamreikėjo. Čiupinėja daiktus ant stalo lyg lunatikas ir neprisimena savopradinio ketinimo, tačiau nesąmoningai yra jo vedamas ir pagaliau suvokia,ko jis nori. Jam pasufleravo jo pasąmonė. Stebint neurotiko elgesį, galima pamatyti, kad daugelis dalykų, kuriuosjis daro, atrodo taip tarsi jis juos darytų sąmoningai ir tikslingai.Tačiau jeigu mes jį apie tai paklaustume, paaiškėtų, kad jis arba jųnesuvokia, arba visai ką kita turi galvoje. Jis girdi ir negirdi, mato, betyra aklas, žino ir nežino. Šie pavyzdžiai yra tokie dažni, kad specialistas
greitai suvokia, jog nesąmoningas psichikos turinys veikia taip, tarsi jisbūtų sąmoningas, ir kad niekada tokiais atvejais negali žinoti, ar mintis,kalba ar veiksmas yra tikrai sąmoningi, ar ne. Būtent dėl tokio elgesio daugybė gydytojų atmeta isteriškų pacientųteiginius kaip gryną melą. Tokie žmonės išties pasako daugiau netiesos,negu bet kuris iš mūsų, bet čia visai netinka žodis “melas”. Iš tikrųjų, jųdvasinė būklė sukelia elgesio netikrumą, kadangi jų sąmonė dažnai nelauktaiužtemsta, įsikišus pasąmonei. Panašiai gali kaitaliotis netgi jų odospojūčių suvokimas. Vieną akimirką isterikas pajunta adatos dūrį į ranką, ojau kitą gali šito visai nepastebėti. Jeigu jo dėmesys yra sutelktas į kokįnors vieną tašką, visas kūnas gali būti visiškai nejautrus skausmui tol,kol atslūgsta užtemdanti jo pojūčius įtampa. Tada pojūčiai iškart atgyja.Tačiau jis visą laiką nesąmoningai žino, kas vyksta. Hipnotizuodamas tokį pacientą gydytojas šį procesą mato labai aiškiai.Visai nesunku įrodyti, kad pacientas žinojo visas smulkmenas. Dūris į rankąarba frazė, pasakyta sąmonės užtemimo metu, gali būti prisiminta taipgerai, lyg nebūtų buvę nejautrumo skausmui ar “užsimiršimo”. Prisimenumoterį, kuri buvo atvežta į kliniką visiško stuporo būklėje. Kitą dienąatgavusi sąmonę, ligonė žinojo, kas ji tokia, bet nežinojo, kur ji yra,kaip ir kodėl čia atsidūrė ir netgi atvykimo datos. Tačiau po to, kai jąužhipnotizavau, ji man pasakė, kodėl ji susirgo, kaip pakliuvo į kliniką,kas ją atvežė. Visas šias detales galima buvo patikrinti. Ji netgi pasakėtikslų laiką, kada buvo atvežta, nes matė laikrodį priėmimo kambaryje.Hipnozės metu jos atmintis buvo visiškai aiški, lyg ji būtų turėjusi sąmonęvisą laiką. Aptardami tokius dalykus, mes remiamės klinikiniais stebėjimais. Todėldaug kritikų mano, kad pasąmonė ir visi jos subtilūs pasireiškimaipriskirtini išimtinai psichopatologijos sferai. Jie mano, kad bet kokspasąmonės pasireiškimas yra kažkas neurotiška arba psichotiška ir neturinieko bendra su normalia dvasine būsena. Bet neurotiniai reiškiniainebūtinai yra sukeliami vien tik ligos. Iš esmės jie ne daugiau kaipnormalių reiškinių patologinis padidėjimas ir būtent būdami tokiupatologiniu padidėjimu, jie yra ryškesni negu normalūs. Isterijos požymiaibūdingi visiems normaliems žmonėms, bet jie yra tokie nežymūs, kaddažniausiai yra nepastebimi. Pavyzdžiui, užmaršumas yra normalus reiškinys – tam tikros sąmoningosidėjos praranda savo specifinę energiją dėl to, kad nukreipiamas dėmesys.Kai jis nukrypsta kitur, šešėlyje lieka dalykai, kurie rūpėjo anksčiau,panašiai kaip prožektorius apšviečia naują plotą, palikdamas tamsojeanksčiau apšviestą vietą. Tai neišvengiama, nes sąmonė vienu metu galiišlaikyti visiškai aiškius tik kelis vaizdinius, ir netgi tokiais atvejaisjų aiškumas kinta (“banguoja”). Bet pamirštos idėjos nenustoja gyvavusios. Nors panorus jų negalimaiškart atgaminti, jos egzistuoja pasąmonėje, čia pat už prisiminimoslenksčio, ir iš čia jos vėl gali staiga iškilti bet kurią akimirką,kartais po daugelio visiškos užmaršties metų.Čia aš kalbu apie dalykus, kuriuos sąmoningai matėme ar girdėjome ir vėliaupamiršome. Bet mes visi girdime, matome, užuodžiame ir ragaujame daugelįdalykų, tuo metu jų visai nepastebėdami, nes mūsų dėmesys tuo metunukreiptas į ką nors kita, arba todėl, kad poveikis mūsų pojūčiams pernelygsilpnas, kad išliktų sąmoningas įspūdis. Tačiau pasąmonė juos pastebėjo, iršitokie pasąmoniniai juslių suvokimai svarbūs mūsų kasdieniame gyvenime.Mums to nesuvokiant, jie daro įtaką tam, kaip mes reaguojame į įvykius iržmones. Ypač pamokantį, mano nuomone, pavyzdį pateikė vienas profesorius. Jisvaikščiojo po laukus su savo mokiniu ir buvo įsigilinęs į rimtą pokalbį.Staiga jis pajuto, kad jo mintis nutraukė netikėtai užplūdę ankstyvosvaikystės prisiminimai. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko.Niekas iš to, apie ką kalbėta, nebuvo su jais susiję. Atsigrįžęs pamatė,kad jie ėjo pro fermą, kai iškilo pirmasis vaikystės prisiminimas. Jispasiūlė savo mokiniui grįžti į tą pačią vietą, kur jį užplūdo joprisiminimai. Grįžęs pajuto žąsų kvapą ir iškart suprato, kad būtent taskvapas pažadino prisiminimus. Jaunystėje jis gyveno fermoje, kurioje buvo auginamos žąsys irspecifinis jų kvapas paliko neišdildomą, nors ir užmirštą, įspūdį. Eidamaspro fermą, jis pajuto kvapą nesąmoningai, ir šis nesąmoningas suvokimassugrąžino seniai pamirštus vaikystės potyrius. Šis suvokimas buvopasąmoninis, nes dėmesys buvo sutelktas kitur, ir stimulas nebuvopakankamai stiprus, kad pakeistų dėmesio kryptį ir tiesiai pasiektų sąmonę.Tačiau jis vis dėlto pažadino “užmirštus” prisiminimus.Toks “užuominos” (pasufleruojančios replikos) arba “gaiduko” efektas galipaaiškinti neurotinių simptomų pradžią ir taip pat kai kuriuos maloniusprisiminimus, kai koks nors vaizdas, kvapas ar garsas primena praeitiesaplinkybes. Pavyzdžiui, mergina, atėjusi į darbą, regis, gerai jaučiasi iryra neblogai nusiteikusi. Ir staiga jai ima klaikiai skaudėti galvą,pasireiškia ir kitokie negalavimo požymiai. Nors sąmoningai ji to irnepastebėjo, ji girdėjo tolimo laivo ruko sireną, kuri jai nesąmoningaipriminė nelaimingą išsiskyrimą su mylimuoju, kurį ji labai norėjo pamiršti. Be normalaus užmiršimo, Froidas aprašė kelis atvejus, kai “pamirštami”nemalonūs prisiminimai – prisiminimai, kurių žmogus mieliau neturėtų. Kaipsakė Nyčė, išdidumo spiriama atmintis pasiduoda. Taigi, tarp užmirštųprisiminimų esama nemažai tokių, kurie atsiduria pasąmonėje (ir panorusneįmanoma jų atgaivinti) dėl to, kad jie nemalonūs ir nepriimtini.Psichologai juos vadina “/nuslopintu/ turiniu”. Toks atvejis galėtų būti sekretorė, kuri pavydi vienam iš savoviršininko kolegų. Ji nuolat užmiršta pakviesti šį asmenį į susirinkimus,nors jo pavardė būna aiškiai parašyta jos turimame sąraše. Bet paprašytapasiaiškinti, ji paprasčiausiai pasako “užmiršusi” arba, kad kažkas jai“sutrukdė”. Ji niekada neprisipažįsta – net sau pačiai – tikrosiosnepakvietimo priežasties.Daugybė žmonių klaidingai pervertina savo valios galios vaidmenį ir mano,kad jo mąstymui nieko negali atsitikti, ko jie nenusprendė ar neketino. Betreikia išmokti aiškiai atskirti sąmoningus (intencionalius) ir nesąmoningus(neintencionalius) proto turinius. Pirmieji kyla iš /ego/ asmenybės;antrieji, vienok, kyla iš šaltinio, kuris nesutampa su /ego/, bet yra jo“kita pusė”. Kaip tik ši “kita pusė” ir privertė sekretorę užmirštipakvietimus.Yra daugybė priežasčių, dėl kurių mes užmirštam dalykus,kuriuos pastebėjome ir patyrėme; ir lygiai taip pat yra daugybė būdų,kuriais jie proto gali būti prisiminti. Šiuo požiūriu yra įdomuskriptomnezijos arba “paslėpto prisiminimo” pavyzdys. Autorius galinuosekliai rašyti pagal iš anksto susidarytą planą, plėtodamas savoįrodymus arba siužeto liniją, ir staiga jis nukrypsta nuo temos.Tikriausiai jis išvydo naują idėją, kitokį įvaizdį ar apskritai naująsiužeto atšaką. Jei jūs jo paklausite, kas paskatino jį nukrypti, jisnesugebės to pasakyti. Jis galbūt net nepastebėjo to pasikeitimo, norsdabar parašė kažką iš viso nauja, ko jis prieš tai nežinojo. Tačiau kartaisgalima įtikinamai parodyti, kad tai, ką jis parašė, yra nepaprastai panašuį kito autoriaus kūrinį, kurio, kaip jis yra įsitikinęs, jis niekadneskaitė.Aš pats radau tokį tiesiog stulbinantį pavyzdį Nyčės knygoje “Taipkalbėjo Zaratustra”, kur jis tiesiog žodis žodin atpasakoja atsitikimą,užrašytą laivo dienyne 1686 metais. Grynai atsitiktinai aš perskaičiau šįneįtikėtiną jūrininko pasakojimą vienoje knygoje, išleistoje apie 1835metus (pusė amžiaus prieš savo veikalą parašant Nyčei); ir kai aš suradaušį panašų fragmentą knygoje “Taip kalbėjo Zaratustra”, buvau tiesiogpriblokštas savito jo stiliaus, kuris taip skyrėsi nuo įprastinės Nyčėskalbos. Aš buvau įsitikinęs, kad Nyčė taip pat skaitė šią knygą, nors jisapie tai savo veikale neužsiminė. Aš parašiau tuo metu dar gyvai joseseriai laišką, ir ši patvirtino, kad ji ir brolis iš tikro skaitė šiąknygą kartu, kai jam buvo vienuolika metų. Sprendžiant iš konteksto, manatrodo, kad visai neįtikėtina, jog Nyčė būtų suvokęs, kad jis plagijuojakitą pasakojimą. Aš manau, kad praėjus penkiasdešimčiai metų, taspasakojimas netikėtai pateko į jo sąmoningo proto akiratį. Tokiais atvejais tai būna tikri, bet nesuvokti prisiminimai. Panašusdalykas gali atsitikti kompozitoriui, kuris vaikystėje girdėjo valstiečiųmelodiją ar liaudies dainą, ir staiga netikėtai ji įsibrauna kaip atskiratema į jo simfoniją, kurią jis kuria suaugęs. Idėja ar vaizdinys išpasąmonės vėl atėjo į sąmonę. Tai, ką aš iki šiol pasakiau apie pasąmonę, tėra vien tik greitosiomapmesti metmenys, rodantys, kokia yra šios sudėtingos žmogaus sielos daliesprigimtis ir kaip ji funkcionuoja. Bet jie nurodo tą sublimuotą medžiagą,iš kurios savaime gali atsirasti mūsų sapnų simboliai. Ši pasąmoninėmedžiaga susideda iš visų potraukių, impulsų ir ketinimų; iš visų suvokimųir intuicijų; visų racionalių ir iracionalių minčių, išvadų, indukcijų,dedukcijų ir prielaidų; ir iš visos jausmų įvairovės. Visi jie (ar betkuris jų) gali įgyti dalinio, laikino ar pastovaus nesąmoningumo pavidalą. Ši medžiaga dažniausiai tampa nesąmoninga todėl – kad, taip sakant,- jainėra vietos sąmonėje. Kai kurios mintys praranda savo emocinę energiją irtampa pasąmoninės (arba būtų galima pasakyti, jos nebesusilaukia mūsųsąmoningo dėmesio) todėl, kad ima atrodyti neįdomios ar nereikalingos, artodėl, kad esama kokių nors priežasčių, dėl kurių mes norime išstumti jasiš mūsų akiračio.Iš tikrųjų yra normalu ir būtina, taip “užmiršti”, kad mūsų sąmoningameprote atsirastų vietos naujiems įspūdžiams ir naujoms mintims. Jeigu taipnebūtų, viskas, ką mes esame patyrę, pasiliktų virš sąmonės slenksčio, irmūsų protas taptų be galo sujauktas ir sumišęs. Šis reiškinys šiandien yrataip plačiai pripažintas, kad daugelis žmonių, kurie ką nors žino apiepsichologiją, laiko jį savaime aiškiu. Bet lygiai taip pat kaip sąmoningi turiniai gali pradingti pasąmonėje,nauji turiniai, kurie niekad iki tol nebuvo sąmoningi, gali iš ten/iškilti/. Pavyzdžiui, žmogus gali numatyti, kad kažkas tuoj pat įsiverš įsąmonę – kad “kažkas tvyro ore”, arba kad “pakvipo žiurke” – nujausti kažkąnegero. Šis atradimas, kad pasąmonė nėra tik praeities sandėlis, bet kadtaip pat joje gausu būsimų psichinių situacijų ir idėjų gemalų beiužuomazgų, atvedė mane prie mano paties naujo požiūrio į psichologiją. Šiuoklausimu iškilo daugybė prieštaringų diskusijų. Bet viena yra tikra,- kadbe atsiminimų iš nutolusios sąmoningos praeities, iš pasąmonės gali ateitivisiškai naujos mintys ir kūrybinės idėjos,- mintys ir idėjos, kuriosniekad iki šiol nebuvo sąmoningomis. Jos kaip latosas išauga iš tamsiųproto gelmių ir sudaro svarbiausią pasąmoninės psichės dalį. Mes matome tai kasdieniniame gyvenime, kai įvairūs prieštaravimaikartais netikėtai yra išsprendžiami, iškilus stulbinantiems naujiemspasiūlymams; daugybė menininkų, filosofų ir netgi mokslininkų savogeriausias idėjas gauna iš įkvėpimo, kuris staiga ateina iš pasąmonės.Sugebėjimas užčiuopti tokią turtingą gyslą ir jos teikiamą medžiagąefektyviai išversti į filosofiją, literatūrą, muziką ar moksliniusatradimus yra vienas genialumo požymių. Akivaizdžių šio fakto įrodymų mes galime rasti paties mokslo istorijoje.Pavyzdžiui, prancūzų matematikas Puankarė ir chemikas Kekulė už savosvarbius mokslinius atradimus yra dėkingi (kaip jie patys teigė)netikėtiems “vaizdingiems apreiškimams” iš pasąmonės. Prancūzų filosofoDekarto “mistinis” patyrimas taip pat kilo iš panašaus netikėto apreiškimo,kai jis akimirksniu išvydo “mokslų tvarką”. Britų rašytojas Robertas LuiStivensonas daugybę metų ieškojo istorijos, kuri atitiktų jo “stiprųdvejopos žmogaus būties pojūtį”, kol “Dakarto Džekilio ir misterio Haido”siužetą jis staiga išvydo sapne. Vėliau aš smulkiai aprašysiu, kaip tokia medžiaga iškyla iš pasąmonės,
ir tirsiu formą, kuria ji būna išreikšta. Dabar aš vien tik noriu pažymėti,kad žmogaus sielos sugebėjimas sukurti tokią naują medžiagą yra ypačreikšmingas tiriant sapnų simbolizmą, nes aš savo profesiniame darbe nuolatįsitikinu, kad sapnų vaizdiniai ir idėjos negali būti paaiškinti vien tikremiantis atmintimi. Jie išreiškia naujas mintis, kurios dar niekad nebuvopasiekusios sąmonės slenksčio.Sapnų funkcija Aš kiek paanalizavau mūsų sapnų gyvenimo kilmę ir ištakas, nes sapnaiyra toji dirva, iš kurios pirmiausia išauga daugelis simbolių. Deja, sapnussunku suprasti. Kaip jau esu nurodęs, sapnas visiškai nepanašus į sąmoningąpasakojimą. Kasdieniniame gyvenime kiekvienas apgalvoja, ką nori pasakyti,pasirenka įtaigiausią pasakojimo būdą ir stengiasi, kad jo pastabos būtųlogiškai nuoseklios. Pavyzdžiui, išsilavinęs žmogus vengs miglotų metaforų,nes jos gali iškreipti jo mintį. Tačiau sapnų struktūra kitokia. Sapnuotojąužplūsta vaizdiniai, kurie atrodo prieštaringi ir juokingi, prarandamasnormalus laiko pojūtis, o įprasti daiktai įgauna žavintį ar grėsmingąaspektą. Gali atrodyti keista, kad pasąmonė tvarko savo medžiagą taip skirtingainuo tokio iš pažiūros tvarkingo modelio, kurį mes suteikiam savo mintimsbudėdami. Tačiau kiekvienas, nors akimirką bandęs prisiminti sapną,pastebės šį kontrastą, kuris, tiesą sakant, ir yra viena iš svarbiausiųpriežasčių, kodėl paprastam žmogui yra taip sunku suprasti sapnus. Jieneturi prasmės normalios patirties, įgytos nemiegant, požiūriu, todėlžmogus linksta arba visai jų nepaisyti, arba pripažinti, kad sapnai jįtrikdo. Gal būtų lengviau suvokti šį dalyką, jei pirmiausia pripažintume, kadtos idėjos, su kuriomis turime reikalo savo tariamai sutvarkytame budriamegyvenime, jokiu būdu nėra tokios tikslios, kaip mes manome. Priešingai, jųreikšmė (ir jų emocinė svarba mums) tampa juo netikslesnė, juo sunkiaunusakoma, juo daugiau jas tyrinėjame. Taip yra dėl to, kad visa, kąišgirstame ar patiriame, gali tapti pasąmoninga – kitaip tariant, pereiti įpasąmonę. Ir netgi tai, ką išsaugome savo sąmonėje ir panorę galimeatkurti, įgyja pasąmoninį atspalvį, kuris nuspalvina idėją kiekvieną kartą,kai ji prisimenama. Mūsų sąmoningi įspūdžiai iš tikrųjų greitai įgyjapasąmoninės reikšmės elementą, kuris mums reikšmingas fiziškai, norssąmoningai mes ir nežinome apie šios pasąmoninės reikšmės buvimą, arbakokiu būdu ji išplečia ir supainioja konvencionalią reikšmę. Žinoma, kiekvieno žmogaus psichiniai atspalviai skiriasi. Kiekvienasmūsų priimame bet kurią abstrakčią idėją savo individualaus proto konteksteir todėl individualiai ją suprantame ir taikome. Kai pokalbyje vartojutokias sąvokas, kaip “valstybė”, “pinigai”, “sveikata” ar “visuomenė”,tariu, kad mano klausytojai jas supranta “maždaug” taip, kaip ir aš. Žodis“maždaug” yra būtent tai, apie ką kalbu. Kiekvienas žodis reiškia kažkątruputį skirtinga kiekvienam žmogui, netgi tuomet, kai kultūrinis pagrindastas pats. Šio kintamumo priežastis ta, kad bendrinė sąvoka suvokiamaindividualiame kontekste, todėl ir suprantama bei taikoma šiek tiekindividualiai. Savaime suprantama, reikšmės prasmės skiriasi daugiausiai,kai žmonių socialinė, politinė, religinė ir psichologinė patirtis labainevienoda. Kadangi sąvokos tapačios su žodžiais, šis skirtingumas beveiknepastebimas ir neturi jokios praktinės reikšmės. Bet kai reikia tikslausapibrėžimo ar išsamaus paaiškinimo, galima pamatyti, kokie stulbinantys netik grynai intelektualaus sąvokų supratimo, bet ypač emocinių jų atspalviųir vartojimo skirtumai. Paprastai jie yra nesąmoningi, todėl niekuometnesuvokiami. Galima nekreipti dėmesio į šiuos skirtumus, kaip į nereikalingus arpernelyg išpūstus reikšmės niuansus, kurie mažai susiję su kasdieniniaisporeikiais. Bet pats faktas, kad jie egzistuoja, rodo, kad netdalykiškiausias sąmonės turinys yra gaubiamas netikrumo šešėlių. Netgirūpestingiausiai apibrėžta filosofinė ar matematinė sąvoka, kurioje, mūsųįsitikinimu, nėra nieko daugiau, negu mes jai suteikėme, yra daugiau, negumes manome. Tai psichinis įvykis, ir, būdamas toks, yra iš daliesnepažinus. Net skaitmenys, kuriuos naudojame skaičiuodami, yra daugiau,negu mes manome. Tai ir mitologiniai elementai (pitagoriečiams jie buvonetgi dieviški), nors jūs, tuos skaitmenis naudodami praktiniais tikslais,be abejonės, to nesuvokiate. Trumpai tariant, kiekviena sąvoka mūsų sąmonėje turi savo psichinesasociacijas. Kadangi asociacijos gali būti įvairaus intensyvumo (pagal tossąvokos santykinį reikšmingumą mūsų asmenybei arba priklausomai nuo kitųidėjų ir netgi jų kompleksų, su kuriais toji sąvoka yra susieta mūsųpasąmonėj), jos gali pakeisti “normalų” sąvokos pobūdį. Ji netgi gali taptikažkuo visiškai skirtingu, kai “plaukioja” žemiau sąmonės lygmens. Gali atrodyti, kad šie pasąmoniniai visko, kas mums atsitinka, aspektaituri mažai reikšmės mūsų kasdieniniame gyvenime. Bet sapnų analizėje, kurpsichologas nagrinėja pasąmonės išraiškas, jie labai reikšmingi, nes jieyra beveik nematomos mūsų sąmoningų minčių šaknys. Štai kodėl įprastiobjektai ir idėjos sapne gali įgyti tokią didžiulę psichinę reikšmę, kadmes nubundame smarkiai susijaudinę, nors, atrodytų, kad nieko baisiau neiužrakintas kambarys ar tai, kad pavėlavome į traukinį, nesapnavome. Vaizdiniai, sukurti sapnuose, yra kur kas turtingesni ir gyvesni neisąvokos ir patyrimai, kurie yra jų atitikmenys gyvenime. Viena priežasčiųyra ta, kad sapne šios sąvokos gali išreikšti savo pasąmoninę reikšmę. Savosąmoningose mintyse mes neperžengiame racionalių teiginių ribų – teiginių,kurie daug mažiau spalvingi, nes mes apvalėme juos nuo daugelio psichiniųasociacijų. Pamenu vieną savo sapną, kurį man buvo sunku paaiškinti. Tame sapnekažkoks žmogus bandė užeiti už manęs ir užšokti man ant nugaros. Aš niekonežinojau apie tą žmogų, išskyrus tai, kad jis nusigriebė vieną manopastabą ir taip iškreipė jos prasmę, kad ši tapo groteskiška jos parodija.Bet negalėjau suvokti ryšio tarp šio fakto ir jo pastangų sapne užšokti antmanęs. Mano profesiniame gyvenime dažnai pasitaikydavo, kad kas norsiškreipdavo mano žodžius – taip dažnai, kad perdaug nesirūpinau, ar supykdėmane būtent šis iškraipymas. Žinia, kontroliuoti savo emocines reakcijas
yra tam tikra vertybė, ir labai greitai supratau, kad būtent tai sakosapnas. Austrišką posakį jis išvertė į regimą vaizdinį. Ši frazė, tokiaįprasta paprastame pokalbyje, yra tokia: /”Du kannst mir auf den Buckelsteigen”/ (Gali užlipti man ant nugaros). Tai reiškia: man nerūpi, ką apiemane sakai. Amerikietiškas šio posakio atitikmuo, kuris gali lengvaiatsirasti panašiame sapne, būtų: “Gali sau šokti į ežerą”. Kai kas gali tvirtinti, kad šio sapno vaizdas – simbolinis, nes juo netiesiogiai buvo nusakyta situacija, bet esmė išreikšta netiesiogiai,metafora, kurios iš pradžių aš negalėjau suprasti. Kai taip įvyksta – oįvyksta dažnai – tai nebūna tyčinė sapno “maskuotė”, tai paprasčiausiaiparodo, kad mes nelabai suprantame emociškai turtingą vaizdų kalbą. Savokasdienėje patirtyje turime būti kuo tikslesni, ir išmokome atsisakytifantazijos ir puošmenų tiek savo kalboje, tiek mintyse – taip prarasdamisavybę, kuri dar tebėra būdinga primityviam protui. Daugelis mūsų perkėlėmeį pasąmonę visas fantastiškas psichines asociacijas, kurių turi kiekvienasobjektas ir idėja. Kita vertus, primityvus protas dar neužmiršo šiųpsichinių savybių, jis suteikia gyvūnams, augalams ir akmenims tokių galių,kurios mums atrodo keistos ir nepriimtinos. Afrikos džiunglių gyventojas, išvydęs nakties gyvūną dienos šviesoježino, kad tai kerėtojas, laikinai priėmęs jo pavidalą. Arba mano jį esantkrūmo siela ar jo genties vieno iš protėvių dvasia. Medis gali vaidintisvarbų vaidmenį primityvo gyvenime, neabejotinai turėti savo sielą irbalsą, ir bendrą likimą su žmogumi, kuris juo domisi. Kai kurie PietųAfrikos indėnai jus įtikinės, kad jie yra raudonosios Arara papūgos, norsir puikiai žino, kad neturi plunksnų, sparnų ir snapų. Kadangi primityvopasaulyje daiktai neturi tokių ryškių ribų, kaip mūsų “racionaliose”visuomenėse. Tai, ką psichologai vadina “psichiniu tapatumu” ar “mistiniudalyvavimu”, iš mūsų daiktų pasaulio buvo išstumta. Bet būtent šispasąmoninių asociacijų švytėjimas ir daro primityvo pasaulį spalvingą irfantastišką. Tai mes jau taip praradome, kad susitikę jau nebeatpažįstame.Mes šiuos dalykus išstūmėme žemiau sąmonės slenksčio, ir kai jie vėlatsitiktinai pasirodo, mums ne kartą rodosi, kad kažkas negerai. Su manimi ne kartą tarėsi išsimokslinę ir inteligentiški žmonės, kurieregėjo ypatingus sapnus, fantazijas ir netgi vizijas, ir tai juos labaisukrėtė. Jie manė, kad nė vienas, kas yra sveiko proto, negali kentėti nuotokių dalykų ir kad bet kas, kas mato viziją, turi patologinių sutrikimų.Kartą vienas teologas man pasakė, kad Ezekielio vizijos tebuvo liguistisimptomai, o Mozei ir kitiems pranašams kalbantys “balsai” – tikhaliucinacijos. Tik įsivaizduokite, koks jį apėmė siaubas, kai kažkaspanašaus “spontaniškai” nutiko jam pačiam. Mes taip pripratę prie tariamairacionalios mūsų pasaulio prigimties, kad sunkiai įsivaizduojame, kad galikas nors atsitikti, ko negalima paaiškinti sveiku protu. Primityvus žmogus,ištiktas panašaus šoko, nesuabejos savo sveikumu, jis galvos apie fetišus,dvasias ir dievus. Tačiau emocijos, kurios mus veikia, yra tokios pačios. Iš esmės, baimės,kurias sukuria mūsų prašmatni civilizacija, yra kur kas baisesnės už tas,kurias primityvūs žmonės priskiria demonams. Šių laikų civilizuoto žmogauspožiūris man dažnai primena psichoze sergantį pacientą iš mano klinikos,kuris pats buvo gydytojas. Vieną rytą paklausiau, kaip jis jaučiasi. Jisatsakė puikiai praleidęs naktį, dezinfekuodamas visą dangų merkurijauschloridu, tačiau atlikdamas šį kruopštų darbą, nerado jokio Dievo pėdsako.Čia mes susiduriame su neuroze ar netgi kai kuo blogiau. Vietoj Dievo ar“Dievo baimės” matome nerimo (baimės) neurozę ar tam tikrą fobijos rūšį.Emocija išliko ta pati, tačiau ir jos objekto pavadinimas ir prigimtis tapoblogesni. Prisimenu filosofijos profesorių, kuris kartą konsultavosi dėl savovėžio fobijos. Jį kamavo nenugalimas įsitikinimas, kad jis turi piktybinįauglį, nors nieko panašaus nebuvo rasta dešimtyse rentgeno nuotraukų. “Ašžinau, kad nieko nėra,- sakydavo jis,- bet /gali/ kas nors ir būti”. Kasbūtent sukėlė šią idėją? Ji be abejonės kilo iš baimės, kuri nebuvo įteigtasąmoningo svarstymo. Liguista mintis jį užklupo staiga, ir su tokia jėga,kurios jis negalėjo nugalėti. Šiam išsilavinusiam žmogui buvo kur kas sunkiau pripažinti tai, ką būtųpadaręs primityvus žmogus – tarti, kad jį apsėdo dvasia. Kenksminga piktųjųdvasių įtaka yra bent jau priimtina hipotezė pirmykštėje kultūroje, ir kurkas labiau gniuždantis dalykas civilizuotai asmenybei pripažinti, kad jorūpesčiai tėra kvaila vaizduotės išdaiga. Primityvus /apsėdimo/ fenomenasneišnyko, jis tebėra toks kaip ir visada. Tik dabar kitaip ir daugnemaloniau aiškinamas. Esu padaręs keletą panašių palyginimų tarp naujųjų laikų ir primityvausžmogaus. Tokie palyginimai, kaip vėliau parodysiu, yra labai svarbūs,norint suprasti žmogaus polinkius kurti simbolius ir sapnų vaidmenį juosišreiškiant. Nes matome, kad daugelis sapnų pateikia įvaizdžius irasociacijas, analogiškus primityviosioms idėjoms, mitams ir ritualams.Šiuos sapnų įvaizdžius Froidas pavadino “archaiškomis liekanomis”, šispasakymas reikštų, kad jos yra psichiniai elementai, išsilaikę žmogausprote nuo senų amžių. Šitoks požiūris būdingas tiems, kurie pasąmonę laikovien sąmonės apendiksu (ar, kalbant vaizdingiau, atliekų skardine, kuriojerenkama viskas, ką atmeta sąmonė). Toliau tyrinėdamas įsitikinau, kad toks požiūris netinkamas ir joreikėtų atsisakyti. Aš supratau, kad tokios asociacijos ir įvaizdžiai yraneatskiriama pasąmonės dalis ir gali būti regimi visur – ar sapnuotojasbūtų išsilavinęs, ar beraštis, inteligentiškas ar kvailas. Jokiu būdu jienėra negyvos ir bereikšmės “liekanos”. Jie tebefunkcionuoja ir yra itin vertingi (kaip daktaras Hendersonasparodo savo “Senovės mituose ir šiuolaikiniame žmoguje” – “Žmogaus ir josimbolių” 2_sk.) būtent dėl savo “istoriškos” prigimties. Jie nutiesiatiltą tarp tų būdų, kuriais mes sąmoningai reiškiame savo mintis, irprimityvesnės, spalvingesnės ir vaizdingesnės išraiškos formos. Būtent šiforma tiesiai kreipiasi į jausmus ir emocijas. Šios “istorinės” asociacijosyra ryšys tarp racionalaus sąmonės pasaulio ir instinktų pasaulio.Jau kalbėjau apie įdomų kontrastą tarp “kontroliuojamų” mūsų budrausgyvenimo minučių ir vaizduotės lobių, kuriuos sukuria sapnai. Galimapastebėti ir kitą šio skirtumo priežastį: savo civilizuotame gyvenime ištokios gausybės minčių mes atėmėme jų emocinę energiją ir iš tikrųjų į jasmes jau nebereaguojame. Tokias idėjas mes vartojame savo kalboje, irįprastai į jas reaguojame, kai kiti jas vartoja, tačiau jos nedaro mumsgilaus įspūdžio. Reikia kažko daugiau, kad mums kai kurie dalykai būtųpasakyti taip aiškiai, kad mes būtume priversti pakeisti savo požiūrį irelgesį. Būtent tai daro “sapnų kalba”; jos simbolizmas turi tiek daugpsichinės energijos, kad mes esame priversti į jį kreipti dėmesį. Pavyzdžiui, buvo tokia ponia, pagarsėjusi savo kvailais prietarais iružsispyrėlišku priešinimusi protingiems argumentams. Galima buvo įrodinėtijai ištisą naktį be jokio rezultato, ji nekreipdavo menkiausio dėmesio.Tačiau jos sapnai laikėsi kitokios taktikos. Vieną naktį ji sapnavo, kaddalyvauja svarbiame visuomenės renginyje. Šeimininkė ją pasveikinožodžiais: “Kaip puiku, kad galėjote atvykti. Visi jūsų draugai čia, irlaukia jūsų”. Paskui šeimininkė nuvedė ją prie durų ir jas atidarė,sapnuotojai įžengė tiesiai – į karvidę!Sapno kalba buvo tokia paprasta, kad ją suprasti galėjo net bukaprotis. Išpradžių moteris nenorėjo pripažinti kad sapnas taip tiesiai taiko į josišpuikimą, bet informacija vis tik pasiekė tikslą, ir po kurio laiko jiturėjo ją priimti, nes negalėjo nesuprasti pokšto iš savęs pačios. Tokia informacija iš pasąmonės yra svarbesnė, negu daugelis žmonių mano.Savo sąmoningame gyvenime mes esame atviri įvairiausiems poveikiams. Kitižmonės mus stimuliuoja arba slegia, įvykiai įstaigoje ar socialiniamegyvenime mus trikdo ir atitraukia. Tokie dalykai gundo mus pasukti keliu,kuris netinkamas mūsų individualybei. Ar mes suvokiame jų poveikį mūsųsąmonei, ar ne – ji vis tiek yra jų trikdoma ir nuo jų poveikio yra beveikneapsaugota. Tai ypatingai būdinga žmonėms, kurių ekstravertiško mąstymonuostata ypač pabrėžia išorinius objektus arba tiems, kurie slepia savomenkavertiškumo jausmus ir nepasitiki savo pačių giliausiu ir slapčiausiu“aš”. Kuo labiau toji sąmonė veikiama prietarų, klaidų, fantazijų irinfantilių norų, tuo labiau platėja jau esantis plyšys pereidamas įneurotinį skilimą ir atvesdamas į daugiau ar mažiau dirbtinį gyvenimo būdą,labai nutolusį nuo sveikų instinktų, prigimties ir tiesos.Pagrindinė sapnų funkcija yra bandyti atstatyti mūsų psichologinępusiausvyrą, sukuriant sapnų medžiagą, kuri labai subtiliai atstato visąpsichinę lygsvarą. Būtent tai aš vadinu papildomu (arba kompensuojančiu)sapnų vaidmeniu mūsų psichinėje sandaroje. Tai paaiškina, kodėl žmonės,turintys nerealistinių idėjų arba esantys pernelyg geros nuomonės apiesave, arba kuriantys grandiozinius planus, neatitinkančius jų realiųgalimybių, sapnuoja, kad skrenda arba krinta. Sapnas kompensuoja jųasmenybių trūkumus ir kartu įspėja apie pavojus, kurie jiems gresiagyvenant taip, kaip jie dabar gyvena. Jei nepaisoma sapnų įspėjimų, gali ištikro įvykti nelaimingi atsitikimai. Auka gali nukristi nuo laiptų arbapatekti į automobilio avariją. Aš prisimenu vieną atvejį, kai žmogus buvo smarkai įsipainiojęs į kelistamsius reikalus. Jam atsirado tiesiog liguista aistra – pavojingai kopti įkalnus – kaip savotiška kompensacija. Jis norėjo “pakilti virš patiessavęs”. Vieną naktį sapne jis išvydo save žengiantį nuo aukšto kalnoviršūnės į tuščią erdvę. Kai jis man papasakojo savo sapną, aš iš kartopamačiau jam gresiantį pavojų ir bandžiau pabrėžti įspėjimą ir įtikinti jį,kad susilaikytų. Aš netgi pasakiau, kad sapnas – jo žūties kalnuoseženklas. Viskas veltui. Po šešių mėnesių jis “žengė į erdvę”. Alpinistųvadovas matė, kaip jis su draugu leidosi žemyn labai sunkioje vietoje.Draugas rado ant briaunos atramą kojai, o sapnuotojas leidosi žemyn paskuijį. Staiga, vadovo žodžiais tariant, jis paleido virvę, “lyg šoktų į orą”.Jis užkrito ant savo draugo, ir abu nukritę žemyn, užsimušė. Kitas tipiškas atvejis – ponia, kuri gyveno nieko nepaisydama. Savokasdieniniame gyvenime ji buvo išdidi, bet sapnavo baisius sapnus,primenančius jai apie įvairiausius bjaurius dalykus. Kai jai taiatskleidžiau, ji pasipiktinusi atsisakė juos pripažinti. Sapnai pasidarėgrasūs, pilni užuominų apie pasivaikščiojimus miškuose, kur ji eidavo vienair atsiduodavo jausmingoms fantazijoms. Aš mačiau pavojų, bet ji nenorėjoklausyti mano įspėjimo. Netrukus miške ją užpuolė seksualinis iškrypėlis,ir jeigu ne žmonės, kurie išgirdo riksmą, ją būdų nužudęs. Čia nėra jokios magijos. Jos sapnai man pasakė, kad toji moteris slaptailgėjosi tokio nuotykio – kaip ir kopėjas į kalnus nesąmoningai siekėpasitenkinti, suradęs tam tikrą išeitį iš savo sunkumų. Be abejonės, nėvienas iš jų nesitikėjo tokios aukštos kainos: jai sulaužė kelis kaulus,jis sumokėjo gyvybe. Taigi, sapnai kartais gali pranešti apie kai kurias situacijas gerokaiankščiau nei jos iš tikrųjų įvyksta. Tai nebūtinai stebuklas ar ateitiesnumatymo forma. Daugelis mūsų gyvenimo krizių turi ilgą nesąmoningąpriešistorę. Mes einam prie jų pamažu, net nenutuokdami apiebesitelkiančius (susikaupusius) pavojus. Bet tai, ko nepavyksta pamatytimūsų sąmonei, dažnai pastebi mūsų pasąmonė, kuri gali perduoti informacijąper sapnus. Dažnai sapnai gali įspėti mus, bet lygiai taip pat dažnai neįspėja.Todėl prielaida, kad yra gero linkinti ranka, kuri mus laiku sustabdo, yraabejotina; atrodo, kad geros valios agentūra kartais dirba, kartais ne.Paslaptingoji ranka gali net nurodyti, kur tyko pražūtis; kartais sapnaibūna tikri spąstai, arba atrodo tokie esantys. Jie kartais yra kaip Delfųorakulas, kuris Karaliui Krezui pasakė, kad jeigu šis perplauks Halio upę,tai sunaikins didelę karalystę. Tik vėliau, jau visiškai sutriuškintas –perplaukęs tą upę – karalius suprato, kad orakulo minėtoji karalystė buvojo paties. Negalima būti naiviam, nagrinėjant sapnus. Jie kyla iš dvasios, kurinėra visai žmogiška,- tai greičiau gamtos dvelksmas – gražios ir kilnios,tačiau ir žiaurios deivės dvasia. Jei norime apibūdinti šią dvasią, kur kaslabiau prie jos priartėsime senoviniuose mituose, pirmykščių miškųlegendose, negu dabartinio žmogaus sąmonėje. Neneigiu, kad dideliųlaimėjimų pasiekta evoliucionuojant civilizuotai visuomenei. Bet šielaimėjimai pasiekti milžiniškų praradimų kaina, kurių apimtį vos pradedameįvertinti. Vienas tikslų, kurių siekiu lygindamas pirmykštę ir civilizuotąžmogaus būseną – pateikti šių laimėjimų ir praradimų sąskaitą. Pirmykštį žmogų kur kas labiau valdė instinktai, negu jo“racionaliuosius” šių laikų palikuonis, kurie išmoko save “kontroliuoti”.Šiame civilizacijos procese mes vis labiau atribojame savo sąmonę nuožmogaus psichikos instinktyviųjų sluoksnių, ir beveik visiškai nuosomatinio psichinių fenomenų pagrindo. Laimei, mes nepraradome šių esminiųinstinktyvių sluoksnių, jie tebėra pasąmonės dalis, nors gali išreikštisave tik per sapnų vaizdinius. Šie instinktyvūs fenomenai – nors jie nevisada iš karto atpažįstami dėl savo simbolin