Elgesio sutrikimai

Įvadas
Nėra griežto, daugumos vartojamo šios sutrikimų grupės apibūdinimo. Labai apibendrintai socialinės adaptacijos sutrikimą galima apibūdinti, kaip santykiškai pastovų, išsiskiriantį, nelauktą nukrypimą nuo adaptyvaus elgesio, traktuojamo normaliu. Priskirtini atvejai, kai adaptacijos sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai.

Savireguliacijos sutrikimai. Dažnos atskiros problemos, kaip antai: dėmesio sutrikimai, hiperkinezės, perdėtas impulsyvumas, lėta veiklos sparta, asteniškumas ir kompleksinės problemos – hiperaktyvumas, veiklos planavimo ir reguliavimo sutrikimai, veiklos strategijų trūkumas.

Elgesio sutrikimai – asocialus (delinkventiškas) elgesys (vagiliavimas, bėgimas iš mokyklos ir namų, pabegimas, svetimo turto naikinimas, žiaurus elgesys su gyyvūnais, ginklo naudojimas ir pan.). Elgesio tipai – grupinis, pavienis ir mišrus.

Opozicinis neklusnumas – elgesio sutrikimas, trunkantis ne trumpiau kaip šešis mėnesius ir pasireiškiantis dažnu pykčiu, suaugusiųjų reikalavimų ignoravimu, kitų erzinimu, greitu susierzinimu, įsižeidimu, kandumu, kerštingumu, nešvankia kalba ir pan.

Nerimas – emocinė būsena, neapibrėžtas baimės jausmas, kylantys dėl realaus, o dažniau įsivaizduojamo pavojaus. Nuo baimės ir fobijų skiriasi pavojaus nekonkretumu, grėsmės difuziškumu.

Fobijos – įkyrios baimės būsena, kurią sukelia konkretūs objektai ir situacijos ar jų įsivaizdavimas.

Depresija – psichinė būsena, kurios metu vyrauja neigiami išgyvenimai, pasyvumas, motyvacijos suusilpnėjimas, bloga nuotaika, liūdesys, neviltis.

Psichotiniai sutrikimai (šizofrenija, autizmas ir pan.). Autizmas – vaikų sutrikimas, pasireiškiantis kontaktų su aplinkiniais silpnumu, intereso aplinkai nebuvimu, emocinių išgyvenimų skurdumu, intelekto silpnumu. Šizofrenija – rimta psichikos liga, kurią galima nustatyti pagal tai, kaip žmogus mąsto, reaguoja į aplinką ir

r elgiasi.

Charakterio akcentuacijos – kai kurių charakterio bruožų per didelis raiškumas, asmenybės neatsparumas stresoriams, nervinėms psichinėms perkrovoms. Skiriami tokie Ch. a. tipai: hipertiminis, labilusis, asteninis neurozinis, sensityvusis, psichasteninis, epileptoidinis, konforminis, nepastovusis.

Agresyvumas – stiprus, liguistas pyktis ir puolimo veiksmai vieno ar kelių žmonių atžvilgiu.

Tikai (nuolatiniai, praeinantys) – greiti, nevalingi, pasikartojantys paprastai tų pačių raumenų grupių susitraukimai. Yra paprasti tikai ir kombinuoti. Paprasti pasireiškia pvz., mirksėjimu, lūpų trūkčiojimais ir kt. Sudėtingi (kombinuoti) tikai apima iš karto kelias raumenų grupes.

Narkomanija – prisirišimas prie psichiką veikiančių medžiagų, potraukis nuolat jas vartoti, fiziologinė ir psichologinė priklausomybė nuo narkotinių medžiagų.

Kiti elgesio ir emocijų sutrikimai.

Trumpai apibūdinsiu kai kuriuos sutrikimus. Pateiksiu pavyzdžių, kad galėtumėte atpažinti ligą, kuria serga jūsų vaikas; galėsite sužinoti nuo ko priklauso sutrikimo eiga; kodėl jūsų vaikas suserga deepresija, tiku, kodėl pasireiškia tokia liga kaip agresyvumas, sužinosite šizofreniją sukeliančias priežastis .Pateksiu gydymo metodus, technikas, kurie padės išspręsti kai kurias su vaikais kilusias problemas: sužinosite kaip sumažinti vaikų nerimą, kur kreiptis kai jūsų vaikas suserga autizmu.

Savireguliacijos sutrikimai
Hiperaktyvumo – dėmesio trūkumo sutrikimas yra vienas dažniausių ir sudėtingiausių vaikų psichikos sutrikimų. Berniukų tarpe dažnesnis nei mergaičių. ADHD priežastis – įgimti arba įgyti centrinės nervų sistemos veiklos ypatumai, smegenų žievėje vyraujant sujaudinimo ir esant nepakankamiems slopinimo procesams. ADHD pasireiškia dviejų grupių simptomais: a) hiperaktyvumo &#

#8211; padidintas aktyvumas, nuolatinis judėjimas, nesugebėjimas išbūti ramiai vienoje vietoje, laikytis žaidimo ar elgesio taisyklių, įkyrumas, neatsargus elgesys ir t.t.; b) dėmesio sutrikimo – sunkumas sukaupti ir pakankamai ilgai išlaikyti dėmesį ties vienu užsiėmimu, išsiblaškymas, nesugebėjimas užbaigti pradėtą veiklą ir t.t.. Dėl šių pirminių simptomų daugiau nei 50% hiperaktyvių vaikų pasireiškia antriniai psichikos sutrikimai ir problemos: nepaklusnus, prieštaraujantis ir nusikalstamas elgesys, anksti pradėtas narkotinių medžiagų vartojimas, depresija, nerimo sutrikimai, tikai, o taip pat bendravimo su bendraamžiais ir suaugusiais problemos, pažemintas savęs vertinimas, dažnos fizinės traumos. Tyrimų rezultatai rodo, kad ADHD sergantis vaikas kelia padidintą stresą savo šeimai, ypač tėvams, kurie dažniau suserga depresija, jaučiasi bejėgiai, naudoja žiaurias fizines bausmes. Visiems vaikams su ADHD iškyla problemos mokykloje – žemesnis nei galėtų būti pažangumas, drausmės pažeidimai ir bendravimo su kitais moksleiviais problemos. Ilgalaikio stebėjimo tyrimai parodė, kad trečdaliui vaikų paauglystėje ir suaugusiame amžiuje ADHD simptomai sušvelnėja ir išnyksta, trečdaliui ADHD simptomai išlieka, bet pagerėja jų adaptacija, o trečdaliui ADHD kelia sunkias problemas visą gyvenimą. Ligos eiga ir žala žmogui žymia dalimi priklauso nuo laiku suteiktos pagalbos ir gydymo. Gydymo efektyvumo tyrimai rodo, kad kliniškai efektyvus yra gydymas psichostimuliuojančiais vaistais, kompleksiniais maisto priedais, o taip pat elgesio terapija. Tam, kad būtų efektyvi elgesio terapija, būtina išmokyti elgesio su
u hiperaktyviu vaiku principų suaugusius žmones jo artimiausioje socialinėje aplinkoje – tėvus, mokytojus.

Nerimas ir fobijos
Vaikų ir paauglių amžiuje neretai pasitaiko emocinių sutrikimų, kurių pagrindas yra nerimas. Skiriami trys sutrikimų tipai: atskyrimo nerimas, fobinis nerimas, socialinis nerimas.
Atskyrimo nerimas Maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai gana dažnai jaučia tam tikro laipsnio nerimą, kai išsiskiria ar gresia išsiskyrimas su žmonėmis, prie kurių jie prisirišę. Nerimas, kaip emocinis sutrikimas, turėtų būti diagnozuojamas ir gydomas, kai tampa neįprastas, trukdantis prisitaikyti prie aplinkos.
Svarbiausi požymiai yra:
1. Nerealus jaudinimasis dėl galimo pavojaus ar žalos, galinčios ištikti žmones, prie kurių ypač prisirišta, ar baimė, kad jie išvyks ir nebegrįš.
2. Nerealus jaudinimasis, kad koks nors nepalankus įvykis (pvz., pasimetimas, pagrobimas, paguldymas į ligoninę ar nužudymas) atskirs jį nuo mylimų žmonių.
3. Nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti į mokyklą dėl to, kad ten nebus mylimų žmonių (ne dėl kitų priežasčių, pvz., įvykių mokykloje baimės).
4. Nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti miegoti, jei greta nebus artimo žmogaus.
5. Pasikartojantys nuolatiniai atskyrimo košmarai.
6. Pasikartojantys fiziniai simptomai (pykinimas, pilvo skausmai, galvos skausmai, vėmimas) atskyrimo situacijų metu, pvz., išėjus iš namų į mokyklą (vyresniems vaikams tipiški širdies veiklos sutrikimai, galvos svaigimas, silpnumas, dusulys).
7. Nuolatinė baimė būti namuose vienam dienos metu be artimo žmogaus.
8. Perdėtas pasikartojantis nusiminimas (nerimas, verkimas, įniršis, liūdesys, ap

patija ar socialinis atsiribojimas) nujaučiant atsiskyrimą, skiriantis ar tuoj po išsiskyrimo su mylimu žmogumi. Dauguma vaikų, kuriems pasireiškia atskyrimo nerimas, reikalauja nuolatinio dėmesio, būna liūdni, verkia, skundžiasi, kad tėvai jų nemyli, daugiau myli brolį ar seserį, nori numirti. Išoriniai gyvenimo stresoriai dažnai sutampa su atskyrimo nerimo atsiradimu. Dažnai tokių vaikų gyvenime būna išsiskyrimo epizodų (liga, hospitalizavimas, tėvų liga, išvykimas, netektis), gyvenamosios vietos pakeitimas. Negydant tokiems vaikams ilgainiui gali prasidėti kitos fobijos (pvz., agorafobija), depresija.

Sutrikimo eiga Paprastai paūmėjimo ir remisijos periodai kartojasi (paūmėja perėjus į 5-tą, 12-tą kl.). Šio sutrikimo eiga priklauso nuo motinos ar kito patikimo asmens buvimo. Jei mamos nėra keletą mėnesių, atskyrimo nerimas gali likti ilgus metus. Kai kuriais atvejais tokie vaikai negali lankyti mokyklos, veikti savarankiškai. Kai baimė ir fiziniai simptomai pereina į somatoforminius sutrikimus, depresiją ar agorafobiją, negydomi atvejai tampa lėtiniai.
Fobinio nerimo sutrikimas (specifinės fobijos). Šios baimės (fobijos) būdingos apibrėžtoms situacijoms, pvz., tam tikrų gyvūnų baimė, aukščio, tamsos, uždaros erdvės (klaustrofobija), šlapinimosi ar tuštinimosi viešuose tualetuose, dantų gydymo, tam tikro maisto valgymo, kraujo ar žaizdos, užsikrėtimo tam tikra liga, paaugliams – egzaminų baimė. Vaikai, kuriems pasireiškia klaustrofobija, bijo uždarų durų, negali važiuoti liftu, esant tamsos baimei – užmiega tik prie šviesos, tam tikro maisto valgymo baimė atsiranda paspringus, medikų baimė atsiranda po ligoninės, skausmingų procedūrų. Fobinis objektas ar situacija sukelia nerimą iki panikos, vaikas kiek įmanoma vengia fobinės situacijos. Kai kurie tėvai nesąmoningai sukelia vaiko fobinį nerimą, pvz., patys bijo griaustinio ar kokių gyvūnų, perduoda šią fobiją vaikui. Specifinės fobijos paprastai prasideda vaikystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečius.
Socialinio nerimo sutrikimas Svetimų asmenų saugojimasis ir tam tikras socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai susiduria su naujomis, svetimomis ar socialiai gąsdinančiomis situacijomis. Priešingai, vaikus, kuriems pasireiškia socialinis nerimas, kamuoja nuolatinė ar besikartojanti svetimų asmenų baimė arba jie šių asmenų vengia; gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių. Šiam sutrikimui atsirasti gali “padėti” vaiko įgimtos temperamento savybės (pvz., uždarumas, nedrąsumas), netektys ankstyvoje vaikystėje, seksualinės, fizinės traumos, fiziniai vaiko defektai, dėl kurių jis negali įgyti reikiamos socialinės patirties. Tokie vaikai kalba tyliai, nedrąsiai, greitai parausta, atsisako dalyvauti socialiniuose renginiuose. Kartais nedrąsumas, slopinimas trukdo vaikui mokytis. Socialinės fobijos dažnai prasideda paauglystėje ir koncentruojasi ties baime atsidurti žmonių grupės dėmesio centre, todėl tokių situacijų vengiama. Socialinės fobijos gali būti apibrėžtos (pvz., selektyvus mutizmas – nekalbėjimas mokykloje ar kitose socialinėse situacijose, susijusios tik su valgymu viešoje vietoje, kalbėjimu viešai) ar difuzinės, kai fobiją sukelia beveik visos situacijos už šeimos rato.
Socialinės fobijos paprastai susijusios su maža saviverte ir kritikos baime. Jos gali pasireikšti tokiais simptomais: paraudimu, rankų virpėjimu, pykinimu, širdies plakimu, staigiu poreikiu šlapintis. Tokie žmonės kartais vengia bendrauti, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti beveik visiška socialine izoliacija.
Gydymas Vaikų nerimo sutrikimo, fobijų gydymas yra kompleksinis. Į vaiko gydymą įtraukiami tėvai, vaiko bendraamžiai, mokykla. Skiriama individuali terapija, vaikas mokomas savarankiškumo, bendravimo su bendraamžiais, taikomi baimių nujautrinimo metodai, palaikomoji terapija, grupinė terapija. Šeimos terapijos metu tėvai mokomi suprasti vaiko poreikius, nuraminti ir padrąsinti savo vaikus. Sunkesniais baimių, nerimo atvejais kartu su minėtomis terapijomis skiriama vaistų.
Kaip sumažinti vaikų nerimą:
 Tėvai turi savęs paklausti, ar jiems kelia nerimą tai, kad vaikas tampa savarankiškas, jam norisi patirti nuotykių, rizikuoti? Jei taip, pasistenkite suprasti – jūsų vaikas bręsta.
 Neperlenkite lazdos globodami savo vaiką, netrukdykite jam pažinti pasaulį, patirti baimės ir vienišumo jausmus.
 Neparodykite, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia. Ramus tėvų elgesys padės vaikui apsiraminti.
 Kai vaikas kalba apie sapnų pabaisas, nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu. Pakalbėkite su vaiku apie sapnų turinį ar paprašykite nupiešti įsivaizduojamas pabaisas. Jūsų ramus elgesys padės vaikui suprasti, kad jo baimė nėra nenormalus reiškinys, ir ji po truputį sumažės.
 Jei vaikas atsisako lankyti mokyklą, ramiai išsiaiškinkite mokyklos baimės priežastis.
 Vaikui išaiškinkite, kad nemalonumai, sunkumai mokykloje neišvengiami, leiskite pajusti jam, kad tikite, jog jis gali susidoroti su sunkumais. Žinoma, jį reikės palaikyti ir padėti.
 Efektyviausias būdas padėti vaikui atsikratyti baimės yra nuolatinis mokymas bendrauti su žmonėmis ir daiktais, sukeliančiais baimę.

Depresija Depresija – tai ne tik bloga nuotaika ar nusiminimas, tai liga (kaip diabetas, aukštas kraujo spaudimas ar širdies liga), kuri diena po dienos veikia Jūsų mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Tai kartu ir kūno, ir sielos liga. Tai labai svarbu suprasti ir ligoniui, ir jį supantiems žmonėms. Dažnai pats sergantysis depresijos simptomus priskiria valios trūkumui, tinginystei, charakterio silpnumui, o aplinkiniai tikisi, kad jis “suims save į rankas”, pažvalės. Tokie reikalavimai ir viltys beprasmiai. Leiskite pateikti paprastą palyginimą: sergant diabetu, kūnas gamina per mažai insulino, ko pasėkoje pasireiškia ligos simptomai. Teikdamas kūnui papildomai insulino, diabetikas gali jaustis normaliai. Sergant depresija, pakinta serotonino kiekis smegenyse. Vaistų, kurie reguliuoja serotonino kiekį, pagalba galima jaustis geriau. Tikėtis, kad depresiškas žmogus savaime “išsikapstys” iš tos būklės, kurią sukelia nenormaliai pakitęs serotonino balansas smegenyse, tiek pat vilčių kaip tikėtis, jog diabetikas pats įveiks insulino stoką. Vis daugiau sužinant apie šią ligą, galbūt, keisis ir aplinkinių požiūris į sergančiuosius depresija. Be pagrindinės depresijos atsiradimo priežasties – sutrikusios biocheminės pusiausvyros smegenyse – depresiją gali sąlygoti daugelis veiksnių:
• paveldimumas;
• ilgalaikės somatinės (kūno) ligos;
• intensyvaus hormonų persitvarkymo periodai (paauglystė, nėštumas, gimdymas, menopauzė);
• piktnaudžiavimas narkotikais, alkoholiu, kai kuriais vaistais;
• socialiniai faktoriai (staigūs įprastinių gyvenimo sąlygų pasikeitimai: išėjimas į pensiją, bedarbystė, emigracija);
• ilgalaikiai ar ūmūs psichologiniai pergyvenimai (stresai): mylimo žmogaus mirtis, šeimyninė nesantaika, skyrybos;
• ūmūs fizinės sveikatos sutrikimai (širdies infarktas, smegenų insultas).

Depresijos atpažinimo simptomai:
• gilus liūdesys, nusivylimas, beviltiškumo jausmas;
• prarandamas gyvenimo džiaugsmas, nebedžiugina veikla, kuri anksčiau teikdavo malonumą (darbas, hobis, sportas, draugai, seksas);
• sumažėjęs ar padidėjąs apetitas, svoris;
• miego sutrikimai. Sunku užmigti, blogas nakties miegas, ankstyvas prabudimas arba per didelis mieguistumas;
• nuovargis ir kūno sąstingi. Sunku atlikti net paprasčiausius dalykus, pirmiausia – ką nors pradėti! Jaučiamas tarsi paralyžius ir kūne, ir sieloje. Atrodo, kad nei mintys, nei raumenys neklauso.
• susikaupimo stoka. Sunku sutelkti mintis, priimti net ir paprasčiausius sprendimus, planuoti savo veiklą;
• baimė ir nerimas. Vargina didžiulė įtampa ir nerimas, daug labiau nei įprastai rūpinimąsi įvairiais kasdieniniais reikalais bei savo kūno sveikata;
• menkavertiškumo jausmas. Užplūsta neigiamos mintys, savęs nuvertinimo, kaltės jausmas. Kartais geriausia išeitimi atrodo išėjimas iš šio gyvenimo. Jei Jūs patyrėte vienu metu 5 ar daugiau iš šių simptomų, ir jeigu ši būsena tęsiasi ilgiau nei dvi savaites didelė tikimybė, kad Jūs susirgote depresija ir Jums būtina kreiptis į gydytoją. Daugeliu atvejų gali gydyti bendrosios praktikos gydytojai, tačiau po specialisto (psichiatro) konsultacijos. Gydytojas psichiatras nustatys diagnozę ir parinks Jums tinkamiausius vaistus. Profesionalūs psichologai gali padėti išspręsti buitinius konfliktus bei problemas ir padėti suprasti depresijos reikšmę Jums ir Jūsų artimiesiems. Negydoma depresija tęsiasi iki pusės metų, dažnai ir ilgiau, pagerėjimas būna nepilnas, dar jaučiami kai kurie simptomai, kurie trukdo žmogaus kasdieninei veiklai. Nesigydant yra didelė depresijos priepuolio pasikartojimo galimybė ir perėjimas į sunkesnę ar lėtinę depresijos formą.
Ankstyvas gydymas gali sustabdyti depresijos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą. Pradėjus gydymą, pagerėjimas pajuntamas ne iš karto – po 2-4savaičių. Todėl dažnai pirmoje gydymo fazėje Jus apima bejėgiškumo jausmas, imate abejoti, ar išvis bepasveiksite. Todėl labai svarbi šio periodo metu artimųjų parama ir pagalba. Pasitikėkite savo gydytoju, lankykitės pas jį nurodytu laiku, nepriklausomai nuo to, ar jaučiatės blogiau, ar geriau.

Svarbu, kad gydymas truktų pakankamai ilgai – 6 mėnesius ir ilgiau. Net jei po kurio laiko besigydant pajusite pagerėjimą vis tiek labai svarbu gydytis tiek laiko, kiek liepė gydytojas. Apie 3/4 visų, sirgusių depresija, laikui bėgant, vėl suserga. Pasikartojus depresijai, gali prireikti ilgalaikio gydymo (gal net visą gyvenimą).

Psichotiniai sutrikimai
(šizofrenija, autizmas ir pan.).
Šizofrenija – rimta psichikos liga, kurią galima nustatyti pagal tai, kaip žmogus mąsto, reaguoja į aplinką ir elgiasi. Žmogaus psichika turi keturias pagrindines funkcijas: mąstymą, jausmus, suvokimą (5 pojūčiai) ir elgesio kontrolę. Visos kartu jos įgalina mus:
• skirti fantazijas nuo realybės;
• valdyti nerimą;
• tinkamai reikšti jausmus;
• suvokti, kas mums nutinka;
• palaikyti nuolatinį savojo AŠ pojūtį;
• bendrauti su kitais žmonėmis. Šių psichikos funkcijų sąveika dėl įvairiausių priežasčių gali sutrikti ir pasireikšti psichikos liga. Šizofrenija – tai tam tikras šio sutrikimo tipas. Pats žodis reiškia “dvasios skilimą”, tai ne asmenybės skilimas, bet tų keturių pagrindinių funkcijų išsiderinimas, jų pusiausvyros sutrikimas. Šizofreniją sukelia kelios priežastys, bet viena ir pagrindinė dar nežinoma:
• cheminių medžiagų disbalansas;
• genetika (vidutiniškai 1% visų žmonių serga šizofrenija, o jei vienas iš tėvų sirgo šia liga, tai palikuonims yra 10% daugiau galimybių sirgti šia liga);
• aplinka (stresinė būsena padeda vystytis šizofrenijai).
Sergantys žmonės gali imti jaustis truputį nusiminę ar nervingi dar iki ligos nustatymo. Šie veiksniai gali sukelti problemų darbe ir asmeniniuose santykiuose, o šie nemalonūs dalykai dar padidina stresą ir taip toliau. Pagrindiniai šizofrenijos simptomai yra šie:
• kliedesiai;
• haliucinacijos;
• minčių nesuderinamumas;
• emocijų blankumas, interesų, valios stoka.. Kliedesiai – tai įsitikinimas, kad sergantysis mato ar žino dalykus, kurie sveikiesiems neegzistuoja.

Žmogus gali tikėti:
• kad jį persekioja;
• kad jį kažkas kontroliuoja;
• taip pat pasitaiko, kad žmonės patiki savo ypatingomis galiomis. Kartais ligoniai ima slapstytis nuo įsivaizduojamo pavojaus ar priešų. Haliucinacijos – dažniausiai tai girdimi garsai, kurių nėra. Kitos haliucinacijos – tai jautimas ar regėjimas tokių dalykų, kurių nėra.. Minčių nesuderinamumas – pasireiškia tuo, kad sunku suprasti, ką sergantis žmogus nori pasakyti: jis pradeda sakinį apie vieną dalyką, o užbaigia apie visai kitą..
Mintys ir kalba gali tapti tokie nesuderinti, kad sergančiajam ima atrodyti, jog kažkas bando įsibrauti į jo protą. Emocijų blankumas – ligoniai mažiau reiškia emocijas, rečiau juokiasi, verkia. Dėl interesų stokos nustoja domėtis netgi tais dalykais, kurie teikdavo malonumą, Dėl valios stokos jiems sunku ką nors pradėti veikti arba pradėjus veiklą tęsti. Kai kurie simptomai būdingi ir kitoms psichikos ligoms, todėl labai svarbu kreiptis į profesionalą, kuris nustatytų, ar reikia gydyti ir kaip, ir ar iš viso reikia jaudintis. Šią ligą reikia nuolat gydyti. Dažniausia gydymas apima kompleksą vaistų ir bendravimo. Nauji atradimai visiškai pakeitė šizofrenijos gydymą. Naujų vaistų dėka sergantys žmonės dabar gali dalyvauti visuomeniniame gyvenime dažniau ir kokybiškiau. Šie vaistai sutvarko cheminių medžiagų disbalansą smegenyse. Vaistai sergančiam šizofrenija taip pat svarbūs kaip ir insulinas diabetikui. Jų vartojimas tampa gyvenimo būdu. Kartais šizofrenijos gydymui reikia viso gyvenimo, todėl tik profesionalas gali nustatyti, kaip reikia gydyti ir ar iš viso reikia gydyti, nes pats sergantysis savo ligos nekontroliuoja, o ji kontroliuoja sergantįjį. Visos psichikos ligos turi būti gydomos kuo skubiau, bet šizofrenijai skiriamas ypatingas dėmesys, nes ją reikia pradėti gydyti kiek galima anksčiau, nes tokiu atveju ją dar galima pagydyti gana greitai. Ankstyvas bet kokios psichikos ligos gydymas padeda išvengti problemų, bet neužtenka vien tik gydymo vaistais ir profesionalo patarimų, reikia ir nuolatinės draugų bei šeimos paguodos bei palaikymo.

Autizmas – tai įvairiapusis vystymosi raidos sutrikimas, kuriam būdingos raidos anomalijos ir/ar pažeidimai, išryškėjantys iki 3 metų amžiaus, ir pasireiškiantis 3 veiklos srityse-socialinio bendravimo, komunikacijos bei elgesio. Berniukams šis sutrikimas nustatomas tris kart dažniau, nei mergaitėms. Dažniausiai nebūna ankstesnio visiškai normalaus vystymosi periodo. Pažeidžiamas socialinis bendravimas. Vaikas netinkamai supranta socialinius – emocinius signalus: jis nepakankamai reaguoja į kitų žmonių emocijas, savo elgesiu netinkamai prisitaiko prie socialinės situacijos. Be to, būdingas skurdus socialinių signalų vartojimas ir silpna socialinių, emocinių ir komunikacijos įgūdžių integracija, ypač socialinio ir emocinio bendravimo stoka. Taip pat gali būti nepakankamas socialinis turimų kalbinių įgūdžių vartojimas, pažeisti sugebėjimai žaisti imitacinius bei socialinius žaidimus, blogas sinchroniškumas ir subtilaus sugebėjimo bendrauti trūkumas pokalbio metu, nelanksti kalbos išraiška ir kūrybingumo bei fantazijos stoka mąstymo procesuose. Šiems vaikams būna pažeista balso moduliacija ir kalbą lydinčių gestų, padedančių pabrėžti mintis, stoka. Jų emocinė reakcija į kitų žmonių bandymus užmegzti kontaktą nepakankama. Autistiškiems vaikams būdingas besikartojantis ir stereotipinis elgesys, interesai ir užsiėmimai. Tai gali būti polinkis nelankstumui ir griežtai tvarkai daugelyje kasdienės veiklos situacijų, tai atsitinka tiek atliekant naujus užsiėmimus, tiek gerai žinomus. Ypač ankstyvoje vaikystėje gali būti specifinis prisirišimas prie neįprastų, dažniausiai kietų daiktų. Vaikai gali reikalauti ypatingų nefunkcinio pobūdžio ritualų, gali būti specifinis susidomėjimas datomis, tvarkaraščiais ir kt. Dažnai būna stereotipinių judesių. Dažnai pastebimas specifinis susidomėjimas nefunkciniais daiktų elementais – kvapas ar pojūtis palietus. Gali būti priešinimasis nustatytos tvarkos ar asmeninės aplinkos pokyčiams, pvz.: baldų perstatymui namuose. Greta minėtų požymių, autiskitški vaikai dažnai turi kitų nespecifinių problemų: baimės, miegojimo ir valgymo sutrikimai, įniršio priepuoliai ar agresyvus elgesys. Gali būti autoagresija (pvz.: riešų kandžiojimas), ypač jei autizmą lydi protinis atsilikimas. Daugeliui autistų trūksta spontaniškumo, iniciatyvos ir kūrybingumo organizuojant laisvalaikį, jie sunkiai apsisprendžia. Vaikams augant, specifinių autizmo požymių išraiškos kinta, tačiau trūkumų išlieka ir suaugus. Šie trukumai sukelia panašaus pobūdžio socializacijos, komunikacijos ir pomėgių problemų.

Agresyvumas
Psichologų nuomone, agresyvumas nėra neigiamas charakterio bruožas, tai greičiau gyvybiškumo, pasireiškiančio noru pakeisti situaciją ir turėti galimybę save išreikšti, sinonimas. Be to, tai savotiškas vaikams būdingas instinktas. Tačiau jeigu šis bruožas labai ryškus, atžalos elgesys tampa nepriimtinas, tėvai turi išmokyti jį save kontroliuoti ir taikiai bendrauti su kitais žmonėmis. Paprastai vaikas tampa agresyvus, nes jaučiasi netvirtai, yra išsigandęs ar nuvokia kažkokį pavojų. Pirmą kartą rimtai su pasauliu mažylis susipažįsta penkerių šešerių mėnesių, kai tėvai pradeda naujai organizuoti jo gyvenimą ir mokyti tam tikrų taisyklių. Vėliau – vaikų darželyje ar prižiūrimas auklės – mokosi skaitytis su kitų nuomonėmis ir norais, klausyti suaugusiųjų, laikytis dienotvarkės. Pagaliau jis turi suvokti, kad, norint ką nors gauti, nereikia rėkti ar verkti, užtenka tik mandagiai paprašyti ir ramiai sureaguoti, jeigu jo norai dėl kažkokių priežasčių negali išsipildyti. Padėtis tėvų, kuriems tenka nuolat kentėti savo agresyvaus „mylimuko” įniršio protrūkius ir įžūlumą, nepavydėtina. Dažnai tėveliai ir mamytės jaučiasi kalti, kad prarado kantrybę vaikui išsišokus, arba puola į depresiją, nes neturi jėgų pakeisti susiklosčiusią situaciją.
1. Neskubėkite griežtai bausti, nes, atsakydamas į bausmę, vaikas dar labiau neklausys ir agresyviai elgsis.
2. Venkite fizinių bausmių. Dažniausiai padariniai būna priešingi, negu tikitės.
3. Nežadėkite, jei negalite išpildyti.
4. Paaiškinkite vaikui, kad agresyvus elgesys yra blogai, ir pateikite pavyzdžių.
5. Retkarčiais leiskite atžalai „nuleisti garą”.
7. Būkite ramūs patys. Susierzinę ar agresyviai nusiteikę tėvai – blogi auklėtojai.

Tikai
Tikas dažniausiai pasireiškia mirksėjimu ir grimasomis, palydimomis galvos staigiu judesiu ar pečių trūkčiojimu. Tai paprasti motoriniai tikai. Kompleksiški motoriniai tikai gali mėgdžioti bet kurį judesį, pvz., sukimąsi ratu, šokinėjimą, plojimą rankomis, trypčiojimą. Vokaliniai tikai, kai skleidžiami garsai gali būti labai įvairūs: kriuksėjimas, krenkštimas, šnopavimas, lojimas, pliauškinimas arba šnypštimas. Gali būti tariami ištisi žodžiai, žinomi arba paties išgalvoti. Pasitaiko atvejų, kai vartojami nešvankūs, neleistini žodžiai, dažnai nesiderinantys su vaiko socialine aplinka. Ypatinga kompleksinė, chroniška forma vadinama Tureto sindromu. Šiuo atveju įtariama organinės kilmės priežastis. Įvairūs statistiniai duomenys rodo, jog nuo 5 iki 24 procentų vaikų kažkada turėjo tiką. Vieni dar ikimokykliniame amžiuje kelias dienas ar savaites tikuodavo kuria nors forma, o paskui tai vėl išnykdavo. Tačiau tie patys reiškiniai (o kartais ir nauji) gali atsirasti ypač sunkiais momentais ir ne visada vėl išnykti. Tiką vaikas perneša labai sunkiai, kadangi tuo jis atkreipia į save dėmesį, dėl ko iš jo tyčiojamasi. Dažnai jis būna baramas, galvojant, kad jis tyčia nervuota kitus. Kartais tokie reiškiniai iš tiesų gali atsirasti dėl įpratimo. Pasitaiko, jog tiko priežastys būna neaiškios. Jis prasideda vaiko stipraus psichinio apkrovimo metu, pvz., pradėjus lankyti vaikų darželį, atsiskyrus nuo motinos, prasidėjus šeimoje konfliktams, nesutarimams. Ir šiuo atveju svarbu: nepamiršti vaiko stabilumo bet kokių aplinkos įvykių atžvilgiu. Labai jautrus vaikas net silpnų nervinių ar kitokio pobūdžio įtempimų atveju reaguoja tiku, kai tuo tarpu kitas net į sudėtingiausias sąlygas reaguotų be jokių išorinių simptomų. Svarbu žinoti tai, jog tikas nepriklauso nuo vaiko valios, todėl jo pastangomis negali būti įveiktas. Tiko gydymas – sunkus ir ilgas, ypač jei jis įsisenėjęs. Pirmiausia reiktų pasidomėti, ar išvis reikalingas gydymas. Jei sutrikimas reiškiasi trumpą laiką, galima tikėtis, kad jis savaime išnyks, jeigu išnyks jį sukėlusios sąlygos. Todėl pirmiausia kartu su vaiku ir tėvais išaiškinami faktoriai, kurie yra tiko priežastimi. Dažnai per trumpą laiką pavyksta tas sąlygas reikiamai pakeisti. Pirma priežastimi dažniausiai būna neteisingas tarp vaiko sugebėjimų arba galimo apkrovimo ir realių reikalavimų. Jį neretai dar labiau užaštrina kai kurių tėvų nerealus reikalavimas vaiko atžvilgiu, arba paties vaiko garbės siekimas ir savęs prievartavimas.
Vaikui mažai bus galima padėti, jei ribotai arba visai nekeisime išorinių sąlygų. Tai pasakytina ir apie situaciją šeimoje: jautrus vaikas nervingai reaguoja į nesutarimus ir barnius tarp tėvų ar brolių ir seserų. O konfliktus ne visada lengva išspręsti. Tuomet padės vaiko stabilizavimas. Jei tikas reiškiasi jau seniai ir sukelia trikdančias pasekmes, pvz., socialinę izoliaciją bei nuolatines patyčias, tuomet būtina vaiką gydyti. Vyresni vaikai kartais patys išsivysto mechanizmą, kaip nuslėpti tiko reiškinius, pvz., sąmoningai įtraukiant juos į įvairius judesius. Tokius savikontrolės mechanizmus terapeutas turėtų padėti toliau ugdyti. Jei tikas stiprus, šiandien įprasta taikyti gydymą vaistais, papildant jį kitais terapiniais metodais. Dažnai pakanka mažos dozės arba vaistų vartojimą galima visai nutraukti, vos tik ima veikti gydomoji elgesio terapija. Kad elgesio terapija būtų sėkminga, būtinas ilgesnis glaudus bendradarbiavimas tarp vaiko, tėvų ir terapeuto. Labai užsiėmusiems tėvams net nederėtų pradėti terapijos, kad po to netektų nusivilti. Terapeutas sprendžia, kokios elgesio terapinės priemonės turi būti taikomos. Bendrai informacijai čia kelias pateiksiu: Savęs suvokimo treniruotė – jos metu vaikas mokosi stebėti save, sekti tiko simptomų dažnumą ir intensyvumą, o taip pat situacijas, kuomet jis stipriau pasireiškia. Gerai pasiteisino atsipalaidavimo metodas, jei vaikas jį išmoksta valdyti. Tuo būdu iš esmės sumažinamas stresas ir įtampa. Vaikas ypač gerai įsisavina progresyvų raumenų atpalaidavimą pagal Jakobsoną (plg. Bernstein ir Borkovec literatūros sąraše) bei kvėpavimo techniką. Efektyviai veikia taip vadinami motoriniai priešingi tiko judesiai. Tačiau tai gana sudėtinga, kai bent kelias minutes juos būtina išlaikyti, kad jie būtų kuo mažiau pastebimi. Tam įtempiamos tos raumenų grupės, kurios prieštarauja tiko judesiui. Mirkčiojimo atveju pasiteisina mirksėjimas akimis, garsinio tiko atveju – speciali kvėpavimo technika ir t.t. bendra visų terapinių veiksmų pakopa yra apibendrinimas, t.y. įsisavintų dalykų sėkmingas taikymas kasdieniniame gyvenime.

Narkomanija
Narkomanija – tai liga, kuri išsivysto dėl trumpalaikio ar sistemingo narkotinių medžiagų vartojimo. Priežastys, lemiančios polinkį į priklausomybę nuo narkotikų yra trejopos:
Genetines priežastys
Statistika rodo, kad 20 proc. vaikų kurių tėvai priklauso nuo alkoholio, tampa alkoholikais ar narkomanais. Dėl įgimto endorfinų kiekio nepakankamumo (endorfinai – cheminės medžiagos, kurios gaminasi smegenyse ir reguliuoja skausmo jutimą, miegą, elgesį, emocijas) kai kurie žmonės yra jautresni ir labiau pažeidžiami. Emocinę įtampą jie įveikia vartodami alkoholį ir narkotikus.
Psichologinės priežastys
80 proc. žmonių tampa alkoholikais ir narkomanais dėl psichologinių ar šeimos problemų.
• Pesimizmas ir vidinis diskomfortas,
• Nusivylimas žmonėmis,
• Vienišumo jausmas,
• Nepasitenkinimas ir nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų,
• Vidiniai ir psichiniai procesai, sąžinės priekaištai ir kt.
Šeimos įtaka
• Paprastai narkotikų vartojimą lemia šie veiksniai:
• augo šeimoje be tėvo arba tėvas buvo nepakankamai reiklus bei griežtas, todėl šeima rūpinosi vaikus lepinti linkusi motina,
• buvo perdėtai kontroliuojamas, stebimas kiekvienas jo žingsnis, netinkamai vertinami, menkinami vaiko sugebėjimai,
• patyrė dvasinių ir fizinių traumų: buvo išprievartautas ar su juo buvo elgiamasi brutaliai ir žiauriai. Tokiose šeimose augančiam vaikui būdingas iškreiptas garbės ir saugumo supratimas, formuojasi nuolatinis vidinis ir dvasinis diskomfortas. Narkotikų poveikis kiekvienam žmogui yra individualus. Bendras narkotikų veikimo mechanizmas nėra sudėtingas. Jaunuolis dėl vienų ar kitų priežaščių pabandė narkotikų. Po tam tikro laiko jis pajus vadinamą pakitusią sąmonės būseną: tai gali būti atsipalaidavimas, lengvumo ar begalinio džiaugsmo jausmas (euforinė būsena). Pasibaigus narkotiko veikimui, žmogus gali grįžti į normalią sąmonės būseną ir jaustis pakankamai gerai. Po kiek laiko jis gali pagalvoti: “nieko blogo neatsitiko, o buvo labai malonu, tad kodėl nepabandžius dar karta”. Taip žmogus tampa psichologiškai priklausomas nuo narkotikų – jis nuolat apie tai galvoja, nori vėl ir vėl patirti malonumą, atsipalaiduoti. Vystosi psichologinė priklausomybė – liguistas potraukis nuolat vartoti narkotines medžiagas komforto būklei pasiekti. Narkotikai užvaldo asmens mintis, jausmus ir veiklą, todėl nutraukti vartojimą būna labai sunku.
Po tam tikro laiko, vartojant narkotines medžiagas, žmogus jau nebegali pasibaigus jos poveikiui sugrįžti į normalią sąmones būseną. Tuo metu žmogus jaučia nerimą, įtampą, silpnumą, pradeda skaudėti galvą ir sąnarius. Tokiu atveju vartojančiam pirmo pasirinkimo vaistas vėl tie patys narkotikai, kurie ne tik nuslopins visus nemalonus kūno pojūčius. bet dar sukels malonumą. Tačiau organizmas pripras, todėl narkotikų dozę reikės vis didinti. Atsiranda tolerancija narkotikui, kuri pasireiškia silpnėjančia organizmo reakciją į tą patį preparato kiekį. Pamažu malonumas, kuris sukeldavo narkotikas, mažėja, o abstinencijos simptomai vis didėja. Pasibaigus narkotikų poveikiui, žmogų jaučia vis stiprėjantį fizinį skausmą. Abstinencijos reiškiniai išnyksta, kai organizmas gauna vis nauja narkotikų dozę. Taip išsivysto fizinė priklausomybė – viso organizmo funkcinės veiklos pakitimas staiga nustojus vartoti narkotiką. Taip pamažu išpradžių tik eksperimentuojant, o paskui vystantis psichologinei bei fizinei priklausomybei, žmogus tampa narkomanų.
Tačiau ne visi asmenys kurie pabandė narkotikų ar juos vartojantys, tampa narkomanais, tai priklauso nuo šių veiksnių:
 nuo medžiagos farmakologinių savybių (ar ji sukelia norą, potraukį, malonų patyrimą ir kt.)
 nuo individo biologinių ypatumų (ar asmuo turi specifinę biologinę predispoziciją)
 medžiagos prieinamumo (ar lengva įsigyti);
 kai kurių asmens charakteristikų (amžiaus, lyties, kokių psichinių ar sveikatos problemų ir pan.);
 aplinkos (visuomenes požiūrio į narkotikus.

Narkomanijos gydymas yra ilgas ir sudėtingas procesas susidedantis iš trijų etapų:
1. Detoksikacija (narkotinių medžiagų pašalinimas iš organizmo).
2. Nervų sistemos bei psichikos sutrikimų gydymas (depresijos, padidėjusio dirglumo, psichomotorinio sujaudinimo, nemigos gydymas, psichozės reiškinių slopinimas).
3. Psichologinė – socialinė reabilitacija. Šiuo etapu stengiamasi mažinti narkomanų psichologinę priklausomybę, taikant įvairius psichoterapijos metodus bei integruojant asmenis į socialų gyvenimą.

Nepalankios augimo ir genetinės sąlygos, narkotikų poveikis organizmui rodo, jog narkomanija yra nepagydoma liga, kurią galbūt paspartino pačiame žmoguje susiklosčiusi būsena. Todėl gali atrodyti, kad su narkotikų vartojimu kovoti yra beprasmiška. Bet iš tikrųjų galima išmokyti narkomanus gyventi blaiviai, tai yra nevartoti narkotikų. Tam padeda pačių narkomanų ir jų artimųjų supratimas apie ligą ir mokymasis prisitaikyti prie ligos dėsningumų. Narkomanas gali išmokti gyventi blaiviai ir išvengti atkryčio, jei jis išmoks pagrindinių sveikos gyvensenos taisyklių, kaip susidoroti su būsenos pablogėjimu, kurį sukelia ligos paūmėjimas – atkrytis.

Literatūros sąrašas
1. „Kas gresia tavo vaikui?“, Dvasinės paramos namai, Vilnius, 2000
2. „Geriau supraskime sunkius vaikus“, Prof. med. dr. Ursel Mielke, Vilnius, 1997
3. „Sutrikimų klasifikacija“, Patvirtinta LR ŠMM, Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos, 1995 m. Birželio 13 d. Nutarimu Nr. 4, LR švietimo ir mokslo ministerija, Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto leidykla, 1995
4. „Priklausomybių psichologiniai aspektai“, L. Bulotaitė, Vilnius,1998
5. „Narkotikų kontrolė: pragmatiška politika ir humanistinės nuostatas“, Saulius Čaplinskas, Vilnius,1998
6. „Psichologinis konsultavimas“, R.Kočiūnas, Vilnius, 1995

Leave a Comment