Socialine politika

. Lietuvos socialinės politikos bei vaiko gerovės politikos aktualijos
Socialinė politika- tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; ji apima socialinę apsaugą bei priemones taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse.
Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Pirma funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.). Antra funkcija yra gelbėjimosi ratas tiems, kurie arba neapdrausti socialiniu draudimu, arba tiesiog uždirba labai mažai (pajamos, tenkančios viienam nariui nesiekia minimumo), tuomet iki to minimumo primokama iš biudžeto.
Teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje gina LR Konstitucija. 52 LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”.
Taip pat socialinę apsaugą reglamentuoja tokie pagrindiniai įstatymai: Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas (1991m.), Gyventojų pajamų garantijų įstatymas (2005m.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (2005m.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų (2005m.), Šalpos (socialinių) pensijų įstatymai (1994m.), Valstybinių pašalpų šeeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas (2004m.), Socialinių paslaugų ir pagrindų įstatymas (1996m.), Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (2005m.).
Lietuvos socialinės politikos programą sudaro:
1.Gyventojų pajamų dinamika 2.Valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategija 3.Valstybinė parama šeimai 4.Vaikų teisių apsauga 5.Būsto politikos socialiniai aspektai 6.

.Neįgaliųjų integracija ir socialinės paslaugos 7.Nacionalinė užimtumo politikos strategija 8. Repatriacijos ir užsieniečių integracijos socialiniai klausimai 9.Darbo santykiai 10. Darbo sauga 11. Tarptautinė pagalba tobulinant socialinės politikos formavimą ir administravimą; 12. Sveikatos politikos kryptys ir jų realizavimo priemonės.
Šiuo metu pagrindinės socialinės politikos problemos Lietuvoje yra:
• Bedarbių profesinis mokymas;
• Specialistų (tame tarpe ir valstybės institucijų) kvalifikacijos tobulinimas;
• Pabėgėlių, tautinių mažumų ir grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų socialinė ir profesinė integracija;
• Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija;
• Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas;
• Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas;
• Užimtumo gebėjimų ugdymas;
• Nuotolinio mokymo ir elektroninio mokymo plėtra.
Tuo tarpu vaiko gerovė suprantama kaip sąlygų vaikui gyventi visavertį gyvenimą sudarymas, užtikrinant jo teisę į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime.
Lietuvos Respublikoje vaiko gerovės politiką reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (1995m.), Civilinis koodeksas, Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, Vaiko globos įstatymas (2000m.), Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą (2000- 2004). Taip pat tobulinant vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas. Šio įstatymo kurio tikslas- užtikrinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir kitų su vaiko teisių apsauga susijusių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje, o taip pat kontroliuoti valstybinių, nevalstybinių institucijų veiklą, susijusią su vaiko teisėmis.
Kalbant apie vaiko gerovės politiką, aktualios problemos Lietuvoje yr
ra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas.
G.Kvieskienė teigia, kad bendrasis vaikų užimtumas per pastaruosius 10 metų sumažėjo dau¬giau nei 80%. Autorė pabrėžia ir tai, kad valstybei mažinant poilsio, vaikų ir paauglių nusikalstamumo preven¬cijos, kitoms vaikų užimtumo ir priklausomybių prevencijai skirtas lėšas, daugėja nepilnamečių teisės pažeidėjų. Gerokai padaugėjo valkataujančių ir girtaujančių vaikų, daugėja platinančių ir vartojančių narkotikus. Blogėja vaikų sveikata. Ypač didelį nerimą visuomenei kelia 14 -17 metų amžiaus paauglių nusikalstamumo didėjimas, kuris daugiau nei pusantro karto viršija šio amžiaus tarpsnio Lietuvos gyventojų augimo tempą. S.Dapkienė, remdamasi Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktais tyrimais, teigia, kad dauguma 15-mečių yra ragavę alkoholinių gėrimų. 50% 15-mečių berniukų ir 40% mergaičių nors kartą buvo išgėrę tiek alkoholinių gėrimų, kad jautėsi apsvaigę. 14% 15-mečių berniukų ir 6% mergaičių reguliariai (kasdien ar kelis kartus per savaitę) vartoja alkoholinius gėrimus; 73% berniukų ir 82% mergaičių prisipažino juos vartoję nereguliariai. 23% 15-mečių berniukų ir 7,7% mergaičių prisipažino, kad dabartiniu metu rūko.
Siekiant efektyviai išspręsti šias problemas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtinta Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija yra parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos projektas ir jos įgyvendinimo priemonių 2004-2012 metų plano projektas. Vaiko gerovės valstybės politikos strategija si
iekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei, tam numatant valstybės ilgalaikes vaiko gerovės valstybės politikos strategines priemones ir lėšas šių priemonių įgyvendinimui.
Pagrindinės vaiko gerovės politikos programos, vykdomos šiuo metu yra pvz., Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa (2004- 2008m.). Ši programa skirta savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų įvairiapusiam stiprinimui: didinant žmogiškuosius išteklius, tobulinant valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, profesinę kompetenciją vaiko teisių apsaugos srityje, stiprinant tarnybų materialinę bazę.
Pagrindinis programos tikslas – aktyvinti tarnybų veiklą, kad jos kompetentingos atlikti valstybinę (perduotą savivaldybėms) vaiko teisių apsaugos funkciją, gebėtų laiku ir kvalifikuotai atlikti visas joms teisės aktais pavestas funkcijas.
Kita programa yra Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005-2008 metų programa. Programos tikslas- sudaryti tinkamas sąlygas tėvų globos netekusiam asmeniui socialiniai integruotis visuomenėje, ugdyti kiekvieno globojamo asmens savarankiško gyvenimo įgūdžius. Prioritetas skiriamas vaikų globos namuose gyvenančių ir užaugusių tėvų globos netekusių asmenų integracijai į visuomenę.
Tėvų globos netekusio asmens socialinė integracija į visuomenę yra kompleksinis ir dinamiškas procesas, kurio metu kiekvieno asmens individualūs poreikiai turi būti tenkinami atsižvelgiant į jo interesus ir galimybes ir šis procesas turi vykti per įvairiapusišką socialinių programų taikymą ir tinkamą valstybės paramos panaudojimą. Tai pagerintų globojamų vaikų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą.
Programos įgyvendinimo priemonėse numatyta su
ukurti ir pritaikyti praktikoje socialinių paslaugų teikimo vaikams reikalavimus (standartus), organizuoti tėvų globos netekusių asmenų švietimą, spręsti jų laikino apgyvendinimo problemas, organizuoti darbuotojų, dirbančių su tėvų globos netekusiais asmenimis, kvalifikacijos tobulinimą.
Didelį darbą atlieka ir nevyriausybinės organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio. Sistemingas, įvairiapusis socialinis darbas su centrą lankančių vaikų šeimomis gerina vaikų ir tėvų tarpusavio santykius, padeda pačiai šeimai spręsti iškilusias problemas.
Vaikų dienos centrų tinklas plečiasi, steigiasi nauji centrai, nes auga juose teikiamų paslaugų poreikis.
Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis – numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones (prevencines, intervencines, postvencines) prievartai su visomis jos apraiškomis šalinti. Programa skiriama vaikui, nukentėjusiam nuo prievartos, jo šeimai, nepilnamečiams smurtautojams. Programą planuojama pradėti įgyvendinti šiais metais.
Taip pat šiuo metu rengiama Nacionalinė vaikų dienos centrų 2005 – 2007 m. programa, kuri turėtų užtikrinti Nacionalinės vaikų dienos centrų 2002 – 2004 metų programos tęstinumą. Programa siekiama sudaryti sąlygas socialinės rizikos šeimoms ir jose augantiems vaikams gauti socialines, ugdymo paslaugas, siekiant sudaryti galimybes vaikams augti šeimoje ir nebūti atskirtiems nuo tėvų steigiant globą.

Literatūra:
1. Dapkienė S. Papildomo ugdymo formos. Šiauliai, 1998.
2. Kvieskienė G. Socializacijos pedagogika. Vilnius, 2000.
3. http://www.euro.lt/ivykiai/readnews.php
4. www.smm.lt
5. www.socmin.lt

Leave a Comment