LR socialinė politika

2. ĮVADAS

Šio grupinio darbo tikslas – išsiaiškinti, kas yra Lietuvos Respublikos socialinė politika, kuo ji užsiima, kokie jos pagrindiniai tikslai, misija. Referate pateikta daug lentelių, grafikų su satistiniais duomenimis analizuojančiais pagrindines Lietuvos Respublikos socialines problemas. Aptariamos pagrindinės vykdomos programos.
Socialinė politika apima visas priemones ir veiksmus, nustatytus atliekamus valstybės, kai žmogus bedarbis, serga, turi invalidumą, mirties atveju, pagalba šeimoms. Tai gali būti įvairios pensijos, pašalpos bedarbiams, šeimoms. Kiekviena politika yra nukreipta pagerinti socialinę ir ekonominę situaciją silpniems žmonėms.

Socialinė politika intervencijas daro į socialinės aplinkos irr materialios aplinkos pagerinimą, ekonominį vystymasi, ekologiją, pajamų gerinimą, darbo klausimus, vaikų apsaugą, moterų lygybę, būsto problemas, švietimą, sveikatą ir kt. Kiekvienos politikos kaip sudedamoji dalis yra socialinė politika. Ši politika įtakoja ir stengiasi pakeisti gyventojų socialinę politiką reikalingi pinigai, dėl to kiekviena valstybė turėtų nuspręsti kam teikia pirmumą – ekonomikos vystymuisi ar socialinei politikai.

Remiasi teisingumu, lygiateisiškumu ir laisve. Socialinė politika nuolat besikeičiantis procesas. socialinė politika remiasi įstatymais. Svarbiausias socialinės apsaugos tikslas – skatinti asmens gerovę irišsaugoti visuomeninę santvarką, todėl reformostose srrytyse turėtų veikti greitai ir ryžtingai.

3. PAGRINDINIAI TERMINAI

Socialinė politika – visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo bei aprūpinimo būstu srityse. (Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, tai yra valstybinė visuomenės gerovės kūrimo politika bei mo

oksliniai jos plėtros, įgyvendinimo ir padarinių tyrimai).
Socialinė parama – pagalba, teikiama pinigais arba natūra asmenims, kurie neturi išteklių būtiniesiems poreikiams patenkinti.
Socialinė pašalpa – nesiejama su įmokomis valstybės (savivaldybės) mokama pašalpa neturintiems nustatytų pajamų asmenims. LT piniginė pašalpa, skiriama asmeniui, jei dėl tam tikrų priežasčių jo šeimos pajamos yra mažesnės už nustatytas valstybės remiamas pajamas.
Socialinė panauda – gamybos plėtimo praktika valstybėse, kuriose darbo jėga yra pigesnė (mažesnių įmokų, susijusių su socialinės apsaugos laidavimu, sąskaita), norint sumažinti gamybos sąnaudas.
Socialinė nelygybė – socialinių visuomenės hierarchijos grupių socialinės padėties skirtumai, kuriuos daugiausia lemia pajamos ir išsilavinimas.
Socialinė izoliacija – padėtis, kuriai esant asmens ar grupės ryšiai su kitais visuomenės nariais yra labai riboti.
Socialinė įtampa – atskirų asmenų ar socialinių grupių nuomonės skirtumai ar nesutarimai, sukeliantys tų asmenų ar socialinių grupių priešiškumą.
Socialinė inntegracija – veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime.
Socialinė globa – fizinio bei socialinio asmenų gyvenimo rėmimas specialiose stacionarinėse, dieninėse įstaigose bei namuose; skiriasi nuo medicininės slaugos ir nuo šeimos narių tarpusavio paramos.
Socialinė Europos chartija – Valstybių Europos Tarybos narių bei Kipro Respublikos, Norvegijos ir Islandijos 1961 m. priimtas susitarimas gerinti gyvenimą ir garantuoti socialinę gerovę tiek miesto, tiek kaimo gyventojams.
Socialinė darna – siekti visuomenės darnos yra socialinės apsaugos tikslas.
Socialinė atskirtis – visuomenės atsisakymas atskirų savo narių (pavyzdžiui, benamių, narkomanų), jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka vi
isuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan. Socialinę atskirtį gali sukelti ir socialinės apsaugos sistemos trūkumai, neleidžiantys daliai gyventojų pasinaudoti šios sistemos galimybėmis.
4. LR SOCIALINĖ POLITIKA
Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. I funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.). II funkcija turėtų būti gelbėjimosi ratas tiems, kurie arba neapdrausti socialiniu draudimu, arba tiesiog uždirba labai mažai (pajamos, tenkančios vienam n.ū. nariui nesiekia minimumo), tuomet iki to minimumo primokama iš biudžeto. Šiuo metu tai yra 135 lt.
Reikia pastebėti, kad abi šios sistemos nėra nuosekliai įgyvendintos. Privalomas valstybinis socialinis draudimas nėra draudimas tikrąja ta žodžio prasme, nes dalis nemokėjusių įmokas išmokas vis dėl to gauna (vadinamasis draudimas valstybės lėšomis) be to sistemoje yra didžiulis perskirstymas: mažas įmokas mokantys gauna santykinai daug, o dideles įmokas mokantys – mažai. Prie socialinio draudimo šliejasi visiškai nelogiška valstybinių pensijų, mokamų iš biudžeto, sistema. Valstybinės pensijos skiriamos žmonėms už nuopelnus ir tam tikrų profesijų atstovams: VR sistemos, prokuratūros, krašto apsaugos, saugumo darbuotojams, mokslininkams (argumentacija taip pat tik istorinė) .
Socialinė parama, kurios pagrindinis tikslas yra skurdo prevencija, manyčiau nenuosekli, kadangi ne visiems piliečiams numato te
eisę pretenduoti į paramą, o tik išvardintoms kategorijoms. Be to socialinė parama teikiama ir paslaugomis, įveliant į šį reikalą ūkio subjektus ir paprastai gerokai jiems pakenkiant (pvz., autobusų parkai, šilumos tiekimo įmonės, vaistinės). Būtent, šioms įmonėms nustatoma prievolė teikti paslaugas socialiai remtiniems asmenims nemokamai arba už mažesnę kainą, o skirtumą pažadama kompensuoti iš biudžeto.
Kaip yra kitose šalyse. Socialinė rūpyba skirtingose šalyse skiriasi labai smarkiai. Natūralu. Juk tai priklauso ne tik nuo gana apčiuopiamų ekonominių santykių ar atskirų verslo sektorių pajėgumų, bet ir nuo istoriškai susiklosčiusių bendruomenės tradicijų, supratimo apie valdžios bei individo atsakomybių pasidalinimą. Netgi Vakarų išsivysčiusiose šalyse socialinė rūpyba organizuota skirtingai.

5. LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJA
Šalies socialinės politikos vaidmuo rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje yra itin svarbus. Socialinę politiką formuoja ir įgyvendina daug įvairaus lygmens institucijų. Pagrindinis uždavinys – formuoti ir įgyvendinti socialinės apsaugos ir darbo politiką – tenka Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Ministerija formuoja ir įgyvendina tokią politiką, kurios galutinis tikslas – rūpinimasis žmogumi, jo pasirinkimo galimybių didinimas ar lėšų ir paslaugų užtikrinimas, kai žmogus dėl objektyvių priežasčių negali savęs ir šeimos pakankamai aprūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Vykdydama šį atsakingą uždavinį, ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa ir kitais teisės aktais.
Socialinės apsaugos ir

r darbo ministerija veikia vadovaudamasi savo strateginiu veiklos planu. Strateginis veiklos planas – dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į aplinkos analizę, apibrėžiama institucijos misija, tikslai ir programos. Strateginiame veiklos plane aprašoma, kaip institucija įgyvendina Vyriausybės strateginius tikslus (prioritetus), vykdydama programas, naudodama turimus biudžeto asignavimus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra įgyvendinti efektyvią darbo ir socialinės apsaugos politiką, siekiant sukurti kokybiško užimtumo galimybes ir užtikrinti visuomenės socialinį saugumą bei socialinę sanglaudą. Vadovaudamasi Strateginiu veiklos planu, ministerija savo misiją 2005 metais vykdė, siekdami šių strateginių tikslų:
1. Pritraukti daugiau žmonių į darbo rinką, užtikrinti teisingus darbo santykius ir tinkamas darbo sąlygas, efektyviau investuoti į žmogiškuosius išteklius.
2. Siekti efektyvios socialinės paramos bei užtikrinti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių socialinę integraciją.
3. Užtikrinti socialinio draudimo išmokų gavėjų aprėptį bei jų pajamų didėjimą, išlaikyti socialinio draudimo sistemos finansinį subalansuotumą ir tvarumą.
Įvairiose šalyse yra įvairiai, bet bendrosios problemos lieka.neatsakytos: kaip išdalinti daug paimant mažai ir dar su 100 proc. garantija.
Ministerijos misija yra sukurti ir įgyvendinti efektyvią darbo ir socialinės apsaugos politiką, siekiant sukurti kokybiško užimtumo galimybes ir užtikrinti visuomenės socialinį saugumą ir socialinę sanglaudą
Strateginiai tikslai
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo misiją 2005 metais vykdė, siekdama svarbiausių strateginių tikslų:
• Pritraukti daugiau žmonių į darbo rinką, užtikrinti teisingus darbo santykius ir tinkamas darbo sąlygas, efektyviau investuoti į žmogiškuosius išteklius.
• Siekti efektyvios socialinės paramos bei užtikrinti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių socialinę integraciją.
• Užtikrinti socialinio draudimo išmokų gavėjų aprėptį bei jų pajamų didėjimą, išlaikyti socialinio draudimo sistemos finansinį subalansuotumą ir tvarumą.
Tikslams įgyvendinti yra vykdoma 17 programų.
Vykdomos programos:
1. Užimtumo didinimas
2. Gyvenimo lygio, gyventojų užimtumo, socialinio draudimo ir socialinės paramos Lietuvoje moksliniai tyrimai
3. Profesinio sveikatos pakenkimo prevencija ir saugos darbe gerinimas
4. Garantinio fondo naudojimo programa
5. Specialioji socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programa
6. Gyventojų aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis bei profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas
7. Socialinių paslaugų plėtra įstaigose prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
8. Parama socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms ir kita ministerijos veikla
9. Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra
10. Vaiko teisių į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime įgyvendinimas
11. Socialinė parama bendrojo lavinimo mokyklose besimokantiems mokiniams
12. Valstybinės pensijos, šalpos ir kitos socialinės paramos išmokos
13. Specialioji PHARE programa (bendrojo finansavimo lėšos ir PVM)
14. Specialioji Europos regioninės plėtros fondo programa (BPD įgyvendinti)
15. Specialioji Europos socialinio fondo programa (BPD įgyvendinti)
16. Specialioji Europos socialinio fondo programa (bendrijos iniciatyvai EQUAL įgyvendinti)
17. PVM Europos sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšoms ir bendrojo finansavimo lėšoms programa
6. PENSIJŲ FONDAI
VSD sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus.

VSD sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ir kitais VSD įstatyme numatytais atvejais.

VSD sistema veikia einamojo finansavimo principais, tai reiškia, kad socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos VSD išmokoms padengti.

VSD sukurta kaip savarankiška sistema, yra atskirtas nuo valstybės biudžeto.

Į socialinį draudimą įeina:
 Pensijos;
 Ligos ir motinystės;
 Sveikatos;
 Nedarbo;
 Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų.

Pati stambiausia socialinės rūpybos sritis – pensinis aprūpinimas – dažniausiai būna mišrus.
Jį įvairiomis kombinacijomis sudaro:
1) valstybinio socialinio draudimo pensija (einamosiomis įmokomis arba bendraisiais mokesčiais finansuojama valstybinė pensija),
2) pensija darbdavio pensijų fonde, arba atvirame PF, kuris gali būti kaupiamasis, o gali ir nekaupiamasis ( “Book reserve”- kai pensijų lėšos neatskirtos nuo įmonės lėšų),
3) savanoriško kaupimo pensija, draudimas, investicijos į nekilnojamą turtą, akcijas, obligacijas ir pan.
Pastaroji pensinio apsirūpinimo forma socialinės politikos požiūri yra mažiausiai problematiška, nes svarbiausius sprendimus čia priima pats žmogus, politikams lieka tiktai susitarti dėl tokio taupymo skatinimo būdų bei priimti palankius įstatymus finansiniams tarpininkams veikti (beje, Lietuvoje ši problema dar nėra išspręsta- PF įstatymas). Pagrindinis politikų galvos skausmas yra einamosiomis įmokomis finansuojamas valstybinis socialinis draudimas, ir ką su juo daryti. Viena iš “ko nors darymo išdavų” yra privalomo kaupimo įvedimas.
Jeigu sistemoje yra visi minėti 3 elementai, tai vadinama 3 ramsčių sistema, kurioje derinami privalomumo ir savanoriškumo, perskirstymo ir kaupimo principai. Skirtingose šalyse šios proporcijos skiriasi, juo labiau skiriasi šių principų reglamentavimas, įgyvendinimas, gaunama nauda ir atsirandančios problemos. Pvz., UK I ramstis – valstybinės pensijos -yra labai mažas, todėl britai sprendžia problemą, kaip padidinti išmokas pensininkams o Vokietijoje – I ramstis p-a-y-g [angl. Pay-as-you-go – einamosiomis įmokomis finansuojama] sistema labai didelė ir dosni, todėl vokiečiai mąsto kaip sumažinti kaštus įmokų bei mokesčių mokėtojams ir taip sumažinti spaudimą darbo rinkai.
Sunku būtų rasti dvi šalis, kuriose pensinis aprūpinimo sistemos būtų vienodos. Tačiau rimčiausios problemos yra bendros. Štai keletas jų:
• Kiek valstybė gali versti žmogų atidėti savo vartojimą iki senatvės (asmeninės atsakomybės problema) – pakeitimo koeficientai, kas yra pakankama pensija, o kas tada yra pakankamas vartojimas?
• Kiek perskirstymo gali būti sistemoje (socialinio teisingumo problema)
• Ką daryti su vengiančiais dalyvauti sistemoje (asmeninio pasirinkimo problema)
• Kaip apsidrausti nuo rizikų (politinės, ekonominės, demografinės.) (valstybės vaidmens problema) – jų išdalinimas – III pakopų PS principas.
• Kiek kainuoja garantijos? Kas moka už saugumą?
Viena pagrindinių priežasčių dėl ko dabar dominuojančios p-a-y-g pensijų sistemos nebeišsilaiko yra ta, kad visoje Europoje (ir Amerikoje, Kanadoje, Japonijoje) visuomenė senėja. Prognozuojama, kad artimiausiu metu kai kuriose šalyse įsipareigojimai būsimiems pensininkams kartu su kitomis valstybės skolomis pasieks 200 proc. BVP. [dabar Lietuvoje apie 40 proc.]
ES šalyse šiuo metu pensinio amžiaus žmonės sudaro apie 23 proc., o po kokių 25 metų – sudarys 40 proc..kas juos išlaikys? Tenka kaupti patiems. Taigi norom nenorom tenka remtis privačiomis pensijomis. Kartu su bendra rinka ir vieninga valiuta pensijų fondams atsiveria naujos perspektyvos. Europoje plinta investavimo į akcijas tendencijas, kurios ilgalaikiu periodu yra pelningesnės nei Valstybės obligacijos. Įmonės ieško finansinių šaltinių ne tik bankuose bet ir kapitalo rinkoje. Žmonės vis labiau išmoksta naudotis finansiniais instrumentais (PF, draudimo įmonės, investiciniai fondai), jie nori valdyti savo kapitalą, didėja darbo jėgos mobilumas, žmonės dažniau keičia šalis ir darbovietes. Tačiau Pensijų sistemų reguliavimai yra griežti ir skirtingi skirtingose šalyse. Todėl natūralu būtų siekti tuos reguliavimus sumažinti taip, kad PF ir būsimieji pensininkai turėtų daugiau laisvės pasirinkti ir teisės spręsti, be to, keisdami gyvenimo ar veiklos vietą, nepatirtų didelių papildomų kaštų.

7. SOCIALINĖ PARAMA
Platesniu mastu vykdyto socialinės globos darbo pradžia – I Pasaulinio karo metu organizuota pagalba žmonėms, ištremtiems ir pabėgusiems iš karo veiksmų nusiaubtos Lietuvos ir dabar gyvenantiems Rusijoje. Lietuvių visuomenės iniciatyva Rusijoje buvo įsteigtas centrinis nukentėjusiesiems nuo karo šelpti komitetas. Šis komitetas tose vietovėse, kur tik buvo susibūrę daugiau lietuvių tremtinių, organizavo vadinamuosius vietos tremtinių komitetus. Per šiuos komitetus buvo visokeriopai šelpiami ir globojami tūkstančiai atsidūrusių giliame skurde žmonių.
Nepamiršti buvo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kuriuos karo pradžioje rusų kariuomenė, užėmusi dabartinio Klaipėdos krašto ir buvusios Rytų Prūsijos plotus, buvo ištrėmusi Rusijos gilumon. Šiuos mūsų tautiečius globojo ir kiek galėdamas šelpė lietuvių visuomenės suorganizuotas Prūsijos lietuvių globos komitetas.
Ketverių metų karas sugriovė daugybę Lietuvos miestų, sunaikino beveik visą šalies ūkį, didžiulius žemės plotus pavertė dirvonais, išnaikino beveik visus gyvulius. Savo šeimininkavimu besikeičiančios okupacinės karo valdžios privedė šalį prie bado. Šalyje buvo jaučiama itin didelė maisto stoka, siautė nedarbas. Tą būklę dar labiau sunkino tūkstančiai grįžtančių tremtinių ir belaisvių.
Tad socialinė globa tapo viena iš opiausių problemų. Būtina buvo griebtis visų galimų priemonių bent iš dalies pašalinti skurdui ir vargui šalyje. Valstybės iždas tuo metu buvo beveik tuščias. Visgi nustatyta kaina ir, dažnai remiantis vien tik iždo pasižadėjimais, buvo supirkinėjami maisto produktai, steigiami maitinimo punktai, valgyklos, vaikų ir senelių prieglaudos, organizuojamas tremtinių ir belaisvių grąžinimas, rūpinamasi viešaisiais darbais ir kt.
Tuo metu visoje Lietuvoje, pagal išlikusias statistikos žinias, buvo šelpiama ir globojama apie 50 000 gyventojų: našlių, našlaičių vaikų, senelių, invalidų ir kitų į vargą patekusių žmonių. Šalyje susikūrus vietos taryboms, savivaldybėms, dalį socialinės globos darbo jos perėmė savo žinion. Ženklią pagalbą Lietuvai tuomet teikė Amerikos maitinimo misija, kuri, siųsdama didžiulius kiekius maisto produktų, drabužių, skalbinių, avalynės, manufaktūros prekių ir kt., išgelbėjo nemažą skaičių vaikų iš grėsusių jiems bado ir mirties. Gautu iš amerikiečių maistu buvo maitinama apie 25 000 vaikų, o dalis maisto produktų ir drabužių per vietos tarybas, savivaldybes buvo dalinama labiausiai vargstantiems gyventojams.
Iš lėto atsistatant kraštui, tvirtėjant jo ūkiui, socialinės globos darbas tapo sistemingesnis. Pati visuomenė pradėjo organizuotis į labdaringas draugijas, o pastarosios steigė įvairias socialinės globos įstaigas. Labdaringoms organizacijoms tvirtėjant ir plečiant savo darbą, valstybė taip pat nuosekliai rėmė savo išlaikomas socialinės globos įstaigas, skyrė joms vis didesnes lėšas bei prižiūrėjo jų tikslingą panaudojimą. Kasmet šis darbas plėtėsi ir vystėsi.
Pokario laikotarpiu socialinę globą Lietuvoje tvarkė Vyriausybė per Vidaus reikalų ministeriją, vietos tarybos, savivaldybės bei privačios labdaringos organizacijos (įskaitant valstybės šelpiamas). Visos trys institucijos Lietuvoje išlaikė 57 vaikų prieglaudas su 3 360 globojamųjų, 174 senelių prieglaudas su 5 000 globojamųjų, 7 kūdikių lopšelius su 650 kūdikių, 102 vaikų darželius su 3 660 vaikų ir kitas uždaras socialinės globos įstaigas.
Visose minėtose įstaigose tuo metu globota apie 15 000 asmenų. Be to, dar įvairių formų pašalpomis šelpta ir gydyta daugybė atskirų beturčių ir kitokių gyvenimo nuskriaustų žmonių, reikalingų socialinės pagalbos. Beturčiams šelpti ir gydyti, taip pat susirgusiems užkrečiamomis ir socialinėmis ligomis, tokiomis kaip džiova, venerinės ligos, psichiniai susirgimai ir kt., gydyti, valstybė ir savivaldybės išleido nemažai lėšų.
Kalbant apie socialinę globą Lietuvoje, būtina paminėti ir svarbesnes labdaringas organizacijas, kurios savo ypatingu pasiaukojimu bei iniciatyva uoliai prisidėjo prie šio darbo:
1. Lietuvos motinoms ir vaikams globoti skirta organizacijų sąjunga, jungusi 15 labdaringų draugijų, išlaikė 25 vadinamuosius sveikatos centrus, kurių tikslas – motinų bei vaikų sveikatos apsauga ir kova su vaikų mirtingumu. Kaune sąjunga išlaikė Motinos ir vaiko muziejų.
2. Kūdikių gelbėjimo draugija administravo valstybinį kūdikių lopšelį-prieglaudą kūdikiams. Lopšelyje išlaikyta 270 vaikų. Vėliau jie atiduoti į kitas prieglaudas, o daugiausia įvaikinti arba auginti už tam tikrą atlyginimą šeimose. Tokių, vėliau perduotų dažniausiai ūkininkams, čia auginta apie 550.
3. Šv. Vincento ir Paulo draugija su apie 150 skyrių visoje Lietuvoje išlaikė 75 senelių ir vaikų prieglaudas ir administravo valstybės invalidų namus Strėvininkuose su 280 invalidų bei valstybinę vaikų prieglaudą Čiobiškyje su 150 vaikų.
4. Lietuvos moterų globos komitetas išlaikė 2 vaikų prieglaudas su vidurine amatų mokykla ir administravo valstybinę Raudondvario vaikų prieglaudą su 280 vaikų.
5. Vaikelio Jėzaus draugija išlaikė 3 vaikų prieglaudas su 2 amatų mokyklomis bei 5 vaikų darželius.
6. Vaiko draugija išlaikė visoje Lietuvoje daugybę vaikų darželių ir lopšelių, kuriuose 1937 m. buvo apie 2 300 vaikų.
7. Pieno lašo draugija, kovodama su motinų ir kūdikių mirtingumu, išlaikė pieno kūdikiams dalijimo stotis, dieninius lopšelius ir kt.
8. Draugija kovai su tuberkulioze, jungianti keliolika skyrių, vedė aktyvią propagandą ir kovojo su šia socialine liga. Išlaikyta sanatorija ir keliolika dispanserių.
9. Žiemos pagalbos komitetas per savo 270 skyrių vien 1937 m. surinko aukomis (pinigais ir daiktais) apie 400 000 Lt. Šiomis aukomis žiemos metu buvo šelpiamos šeimos ar atskiri asmenys, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos.
10. Žmogaus globos draugija rūpinosi atskirų į vargą patekusių asmenų šelpimu ir globa, aprūpindavo juos maistu, drabužiais, nakvyne, darbu draugijos įrengtose dirbtuvėse ir kt.
Be šių didesnių būta dar keliasdešimt mažesnių labdaringų draugijų. Jas steigė lietuvių ir tautinių mažumų atstovai, padėję dirbti bendrąjį socialinės globos darbą.

8. 2002 – 2004 M. PADĖTIS IR PAGRINDINĖS TENDENCIJOS

Lietuvos Respublikos skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo 2002–2004 metais programa (toliau – Skurdo mažinimo programa), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. Lapkričio 7 d. Nutarimu Nr.1753 (Žin., 2002, Nr.109 – 4825), nustatė skurdo mažinimo prioritetinius tikslus bei veiksmus (priemones), kurių būtina imtis gyventojų skurdui mažinti.
Skurdo mažinimo programa – tai Lietuvos Respublikos programinis dokumentas, kurio pagrindiniai tikslai buvo: įgyvendinti pagrindines Skurdo mažinimo strategijos nuostatas, gerinti skurstančiųjų būklę, prioritetą teikti aktyvioms skurdą mažinančioms priemonėms. Kartu su aktyviomis vykdyti ir pasyvias skurdo įveikimo priemones, didinti piniginę paramą gyventojams, esantiems už skurdo ribos, suvienyti valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat nevyriausybinių organizacijų, piliečių bendras pastangas ir veiklą mažinant skurdo plitimą.
Skurdo mažinimo programos įgyvendinimas 2002-2004 metais. Šalies ekonomikos augimą užtikrinančios makroekonominės sąlygos buvo tvirtas pagrindas Skurdo mažinimo programoje numatytoms priemonėms įgyvendinti, užimtumo lygiui augti, nedarbui mažėti, gyventojų realioms pajamoms augti ir skurdui mažėti.

Gyventojų aktyvumo ir dalyvavimo stiprinimo priemonių įgyvendinimas didino užimtųjų skaičių, mažino bedarbystės lygį. Didindama darbo rinkos politikos priemonių finansavimą, Lietuvos darbo birža nuolat didino bedarbių, dalyvaujančių aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse, skaičių. Per 2002-2004 metus aktyviose darbo rinkos politikos programose dalyvavo 403, 9 tūkst. Asmenų. Sėkmingas šių priemonių įgyvendinimas atsispindi pagrindinių ekonominės ir socialinės raidos rodiklių kitimo tendencijose.

Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, per 2002-2004 metų laikotarpį užimtumo lygis padidėjo 3,9 procentinio punkto, bedarbių skaičius vidutiniškai per metus sumažėdavo 13,4 proc., užimtųjų gyventojų – padidėdavo 2 procentais.
2004 metais trečius metus iš eilės Lietuvos darbo rinkai buvo būdinga mažėjanti darbo jėgos pasiūla, mažėjantis Lietuvos darbo biržoje registruotų bedarbių skaičius ir išliekanti didelė darbo jėgos paklausa.

Tarpininkaujant Lietuvos darbo biržai per 2004 metus, buvo įdarbinta 125,5 tūkst. Asmenų, iš jų 97 tūkst. Arba per 77 proc. – pagal neterminuotas darbo sutartis. Įdarbinimo ir profesinio mokymo paslaugomis buvo siekiama padėti integruotis į darbo rinką labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims: ilgalaikiams bedarbiams, žmonėms su negalia, priešpensinio amžiaus žmonėms, jaunimui, asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų.
Dalyvavimo darbo rinkoje pajėgumo ir įsidarbinimo galimybių didinimas per 2002-2004 metų laikotarpį žymiai sumažino ilgalaikių bedarbių dalį bendrame bedarbių skaičiuje. Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, jų dalis sumažėjo 5,5 proc. Punkto. Lietuvos darbo biržos duomenimis, per minėtą laikotarpį, registruotų teritorinėse darbo biržose ilgalaikių bedarbių skaičius sumažėjo nuo 74,5 tūkst. Iki 36,9 tūkst., jų dalis bedarbių tarpe sumažėjo nuo 33 iki 29 procentų. 2004 metais profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo priemonėse dalyvavo 14,2 tūkst. Ilgalaikių bedarbių, tai sudaro 37 proc. Vidutinio ilgalaikių bedarbių skaičiaus.
Papildomai darbo rinkoje remiamiems bedarbiams per 2002-2004 metus buvo įsteigta 6545 subsidijuojamų darbo vietų, iš jų 480 vietų I ir II gr. Invalidams. Subsidijuojamose darbo vietose buvo įdarbinta per 9,5 tūkst. Labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų.
Per 2002-2004 metų laikotarpį įdarbinta apie 67,2 tūkst. Jaunų bedarbių, iš kurių kas trečias – pirmą kartą pradedantis darbinę veiklą. Teritorinėse darbo biržose registruoto jaunimo skaičius sumažėjo nuo 28,7 tūkst. 2002 m. Pradžioje iki 10,3 tūkst. 2004 m. Pabaigoje. Jaunimo dalis bendrame bedarbių skaičiuje sumažėjo nuo 12,2 iki 9,5 procento.
Didėjo priešpensinio amžiaus bedarbių dalis: 2004 m. Pabaigoje teritorinėse darbo biržose jų buvo registruota 14,4 tūkst. Ir jų dalis išaugo nuo 9 iki 11,4 procentų.
2002-2004 metais profesinio mokymo programose, finansuojamose iš valstybės biudžeto lėšų, dalyvavo 359 asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo vietų. Iš jų 300 baigė mokymą ir įgijo profesinę kvalifikaciją, 116 įsidarbino iš karto baigę mokymą. Aktyvių skurdo mažinimo priemonių įgyvendinimas sąlygojo nedarbo lygio mažėjimą.

Vidutinis metinis Lietuvos darbo biržoje registruotų bedarbių skaičius 2004 metais buvo 142,5 tūkst., o tai 24,5 tūkst. Arba 14,7 proc. Mažiau negu 2003 m. Vidutinis metinis registruotų bedarbių skaičiaus santykis su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi sudarė 6,8 proc. Palyginti su 2003 metais šis rodiklis sumažėjo 1,3 procentinio punkto, o lyginant su 2001 metais, kai nedarbas šalyje buvo pasiekęs aukščiausią lygį, jis sumažėjo net 4,3 procentinio punkto.
Teritoriniai nedarbo lygio skirtumai turėjo tendenciją mažėti. 2004 metais nedarbo rodikliai sumažėjo visose šalies apskrityse ir daugumoje savivaldybių. Nedarbo lygis sparčiausiai mažėjo didžiausio nedarbo teritorijose. 2004 metų pradžioje šalyje buvo 4 savivaldybės, kuriose bedarbiais buvo įsiregistravę daugiau kaip 15 proc. Darbingo amžiaus savivaldybės gyventojų, metų pabaigoje toks nedarbas buvo registruotas tik Akmenės savivaldybėje (16,0 proc.).

Struktūrinės reformos nulėmė spartų darbo našumo augimą. Pagal Statistikos departamento skaičiavimus, šalies darbo našumas 2004 m., palyginti su 2000 m., padidėjo 28,7 procento (2004 m., palyginti su 2003 m., 6 proc.). Sparčiausiai darbo našumas augo su gamyba ir vartojimu susijusioje veiklos rūšyse (pramonės, statybos ir gamybinių paslaugų). Darbo našumo augimas per ketverius metus viršijo darbo užmokesčio augimą. Darbo našumo augimo tempai buvo viena iš pagrindinių sąlygų, lėmusių minimalaus ir vidutinio darbo užmokesčio augimą.
Minimalios mėnesinės algos realiam dydžiui augti per 2002-2004 m. Laikotarpį įtakos turėjo ne tik nominalaus minimaliosios algos dydžio padidinimas nuo 430 iki 500, bet ir padidėjęs pagrindinis neapmokestinamasis pajamų dydis nuo 214 litų iki 290 litų bei vartotojų kainų indekso kitimas. Realus minimaliosios algos dydis dar didesnę galimybę turėjo augti tų dirbančiųjų, kurie augino vieną arba du vaikus iki 18 metų. Be abejo, neapmokestinamojo pajamų dydžio augimas teigiamai sąlygojo ne tik minimaliosios algos realų augimą, bet ir darbo užmokesčio aukštesnio už minimaliąją mėnesinę algą augimą. Jei per 2002-2003 m. Laikotarpį šalies ūkio realiojo darbo užmokesčio augimo tempai lenkė minimaliosios mėnesinės algos realaus dydžio augimo tempus, tai 2004 metais, palyginus su 2003 metais, minimaliosios algos realaus augimo tempai buvo didesni nei vidutinio darbo užmokesčio. Realus minimaliosios algos dydis padidėjo 6,8 proc., vidutinis šalies ūkio darbuotojų realus darbo užmokestis – 5,7 procento.
2004 metais nesumažėjo išvykstančių iš Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų skaičius, nors ekonomikos augimo tempai buvo pakankamai aukšti. Iš Lietuvos į kitas šalis išvyko 15,2 tūkst. Asmenų. Dauguma (apie 80 proc.) emigrantų buvo 15-59 metų.
Socialinių paslaugų plėtros prieinamumo ir kokybės priemonių įgyvendinimas didele dalimi lemia asmens gerovę ir jo galimybes užsitikrinti pakankamas pajamas. Nepakankamo socialinių paslaugų vartojimo pasekmės – menkas išsilavinimas ir silpna sveikata. Kovojant su skurdu svarbus vaidmuo tenka švietimui. 2002-2004 metais buvo kryptingai dirbama siekiant pereiti prie visuotinio priešmokyklinio ugdymo. Priešmokyklinio ugdymo grupėse ugdomų vaikų per 2004 metus padidėjo iki 70 procentų. Nuo 2001 m. Švietimo ir mokslo ministerija įgyvendina Socialinių pedagogų etatų steigimo švietimo įstaigose programą ir iki 2005 metų sausio 1 d. Įsteigė per 800 socialinių pedagogų etatų. Pradėjus dirbti socialiniams pedagogams pagerėjo mokinių lankomumas, o prevencinis darbas mokyklose davė teigiamų rezultatų.
Siekiant didinti švietimo prieinamumą, veiksmingumą bei ugdymo kokybę, kartu su mokyklų tinklo pertvarkymu 2002 – 2004 m. Buvo vykdoma „Geltonųjų autobusų“ programa. Iki 2004 metų pabaigos geltonaisiais autobusais per dieną buvo pervežama apie 8 tūkst. Mokinių. Savivaldybių administracijoms perduodamų “geltonųjų autobusiukų” skaičius nuolat augo. 2002 m. Lietuvoje važinėjo 117 savivaldybėms perduotų specialiai įrengtų autobusų, 2003 m. – 162, o 2004 m. – 227 autobusai.
2002 – 2004 metais toliau sėkmingai buvo plėtojamas bendrojo lavinimo mokyklų kompiuterizavimas. 2001-2004 m. Į mokyklų kompiuterizavimą investuota 125 ml. Litų, iš jų 70 mln. – valstybės biudžeto lėšos, 34 mln. Litų – savivaldybių lėšos, 21 mln. Litų – verslo parama. Už šias lėšas pirkti kompiuteriai, įranga, kompiuterinės mokymo priemonės, apmokyti mokytojai. Šiuo metu vidutiniškai vienu kompiuteriu naudojasi 17 mokinių, 9-12 klasėse – 5 mokiniai.
Pajamų garantiją suteikiančioms priemonėms įgyvendinti buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Sukurta vieninga pajamų ir turto įvertinimo principu teikiama piniginės socialinės paramos sistema. Nuo 2004 m. Balandžio 1 d. Įsigaliojo Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas, kuriuo garantuojama socialinė parama dėl objektyvių priežasčių nepakankamai lėšų pragyvenimui bei būtiniausioms komunalinėms paslaugoms apmokėti turintiems gyventojams. Papildomai teisę į socialinę pašalpą įgijo apie 63,0 tūkst. Gyventojų. Numačius ilgalaikių bedarbių šeimų rėmimą, piniginei socialinei paramai iš biudžeto papildomai per metus buvo skirta 20 mln. Litų. Socialinei paramai nepasiturinčioms šeimoms, įvertinus jų pajamas, per 2002 metus išleista 197 mln. Lt, per 2004 metus – 134 mln. Litų. Socialinei paramai išlaidų mažėjimo tendenciją sąlygojo gyventojų pajamų augimas, mažėjanti bedarbystė, taip pat tai, kad pradėjus vertinti pareiškėjų turtą skiriant socialinę paramą dalis jų neteko teisės į paramą dėl turimo turto. Išlaidų socialinei paramai mažėjimą taip pat sąlygojo ta aplinkybė, kad nuo 1998 metų nebuvo keičiamas valstybės remiamų pajamų dydis. Kainų augimas, išskyrus 2003 metus, mažino Vyriausybės tvirtinamo minimalaus gyvenimo lygio ir valstybės remiamų pajamų realią perkamąją galią.

Išmokų šeimoms, auginančioms vaikus, sistema buvo reformuota 2004 m. Liepos 1 dieną įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymu. Šiame įstatyme numatyta išmoka kiekvienam šeimoje auginamam vaikui iki pilnametystės, kuri yra diferencijuota priklausomai nuo vaikų amžiaus ir skaičiaus šeimoje. Šiuo metu išmoka vaikui mokama iki 7 metų, o gausių šeimų vaikams – iki 18 metų ir vyresniems, besimokantiems mokymo įstaigų dieniniame skyriuje, bet ne ilgiau iki jiems sukaks 24 metai (papildomai iš valstybės biudžeto šiai išmokai bus skiriama apie 300 mln. Litų per metus). Įstatyme numatyta 2 MGL (250 Lt) vienkartinė parama nėščioms nedirbančioms moterims, kurioms iki gimdymo lieka 70 dienų. Anksčiau šiek tiek mažesnio dydžio paramą turėjo teisę gauti tik besimokančios dieninėse mokymosi įstaigose studentės akademinių atostogų metu.
Visuomenei solidariai kompensuojant dalį kiekvieno vaiko išlaikymo išlaidų, paramos vaikus auginančioms šeimoms sistema tampa tikslingesnė, sumažėja šeimų, auginančių vaikus, skurdo lygis, pagerėja didelės dalies šeimų, kurių pajamos nesiekia vidutinio pragyvenimo lygio, materialinė padėtis, vaikų gyvenimo kokybė. Remiant šeimas nepriklausomai nuo turimų pajamų, išlieka ir pačių tėvų paskatos ieškoti pragyvenimo šaltinių bei išlaikyti savo vaikus.
Siekiant stiprinti apsaugą senatvėje ir negalios atveju buvo didinama valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija ir einamųjų metų draudžiamosios pajamos. 2002-2004 metų laikotarpiu bazinė pensija buvo padidinta keturis kartus ir iš viso padidėjo 34 litais. Be to, du kartus (nuo 2003 m. Liepos 1 d. – iki 901 Lt ir nuo 2004 m. Rugsėjo 1 d.- iki 990 Lt) buvo padidintos einamųjų metų draudžiamosios pajamos. Bazinės pensijos ir einamųjų draudžiamųjų pajamų didinimas palietė visus socialinio draudimo pensijų gavėjus, tai yra maždaug 851,3 tūkst. Asmenų (išskyrus našlių), iš jų – apie 603,3 tūkst. Senatvės pensijų gavėjų, 207 tūkst. Neįgaliųjų ir 41 tūkst. Našlaičių. Be to, padidėjo ir kitos socialinio draudimo išmokos, kurių dydžiai siejami su bazine pensija ir (ar) einamųjų metų draudžiamosiomis pajamomis, o taip pat valstybinės šalpos išmokos. 2004 m. Gruodžio mėnesio vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, jau buvo 400,04 Lt, tai yra lyginant su 2001 metų vidutine senatvės pensija, turint būtinąjį stažą (323,23 Lt), padidėjo 76,81 Lt, arba apie 24 procentus. Įvertinant mažų pensijų, bazinės pensijos ir einamųjų metų draudžiamųjų pajamų padidinimą, pačios mažiausios senatvės ir invalidumo pensijos per 2002-2004 metus vidutiniškai padidėjo: senatvės pensijų gavėjams, turintiems būtinąjį stažą, apie 81 Lt, invalidumo pensijos invalidams, turintiems būtinąjį stažą, 69 litais.
Pirmą kartą per 10 metų laikotarpį iš esmės buvo padidintos šalpos pensijos, mokamos neįgaliesiems, tapusiems jais iki 24 metų sukakties (atskirais įstatymo numatytais atvejais – iki 26 metų), iš jų – invalidams nuo vaikystės. Nuo 2004 m. Balandžio 1 d. Šalpos pensijos neįgaliems vaikams, turintiems sunkią negalią, buvo padidintos dvigubai (nuo 1 bazinės pensijos iki 2 bazinių pensijų (172 litais), o šalpos pensijos asmenims, pripažintiems I, II ar III grupės invalidais iki 24 metų, iš jų – invalidams nuo vaikystės, buvo padidintos: I ir II grupių invalidams – 0,5 bazinės pensijos (86 litais), III gr. Invalidams – 0,25 bazinės pensijos (43 litais). Nuo 2004 m. Balandžio 1 d. Teisę gauti šalpos našlaičių pensijas įgijo tie vaikai našlaičiai, kurie negauna socialinio draudimo našlaičių pensijų dėl to, kad jų tėvai yra mirę (vienas iš tėvų) ir nebuvo įgiję reikalaujamo pensijų draudimo stažo. Šalpos našlaičių pensijos yra 0,5 bazinės pensijos dydžio (86 Lt) kiekvienam vaikui.
Aktyvių ir pasyvių skurdo mažinimo priemonių įgyvendinimas sąlygojo ne tik darbo pajamų realų augimą, bet ir pensijų, ir socialinių išmokų, kurių dydis priklauso nuo bazinės pensijos, realų augimą. Augo namų ūkių disponuojamų pajamų realus dydis, mažėjo santykinio skurdo lygis.

Senatvės vidutinės pensijos dydis per 2002-2004 metų laikotarpį padidėjo 54 litais, didžiausias pensijos augimas buvo 2004 metais (padidėjo 31 litu). Pagrindinis veiksnys, lėmęs vidutinės senatvės pensijos didėjimą, bazinės pensijos didinimas nuo 138 litų iki 172 litų.
Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenis apie santykinio skurdo 2004 metų rodiklius ir jų pokyčius parengs, kaip numatyta Oficialiosios statistikos 2005 metų darbų programoje, 2005 m. Birželio mėnesį. Išankstiniai duomenys apie santykinio skurdo lygį šalyje atskirai ir mieste, ir kaime 2004 metais bus parengti ir paskelbti kartu su namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis 2005 m. Balandžio mėnesio pranešime spaudai ir informaciniame pranešime (Statistikos departamento 2005-02-07 raštas Nr. (1.7- 111)-SD-274).
Santykinis skurdo lygis, nustatytas naudojant skurdo ribą 50 procentų vartojimo išlaidų vidurkio, apskaičiuoto ekvivalenčiam vartotojui, turėjo tendenciją mažėti tiek mieste, tiek kaime. Didžiausias santykinio skurdo lygis buvo kaime, mažiausias – didžiuosiuose miestuose.

Pagal Eurostato metodiką Europos Sąjungos šalyse tarptautiniams palyginimams skurdo rizikos riba apskaičiuojama kaip 60 procentų disponuojamų pajamų medianos. Tokie skaičiavimai naudojami tarptautiniams palyginimams. Skurdo rizikos lygio iki socialinių išmokų, išskyrus pensijas, ir po socialinių išmokų skirtumas rodo, kokią įtaką santykiniam skurdui mažėti turi socialinės išmokos.

Skurdo mažinimo strategijos ir jos įgyvendinimo programos tąsa yra Bendrasis aprėptiems memorandumas, davęs naują postūmį kovai su skurdu ir socialine atskirtimi Lietuvoje. Memorandumas su Europos Komisija buvo pasirašytas 2003 metų gruodžio 18 dieną. Visapusiškas Lietuvos dalyvavimas Europos Sąjungos socialinės aprėptiems procese naudojantis atviro koordinavimo metodu sudaro Lietuvai galimybę pasinaudoti ES valstybių narių patirtimi kovoje su skurdu ir socialine atskirtimi.

Parengtas Lietuvos Respublikos 2004-2006 metų nacionalinės kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planas, kuriam buvo pritarta ministrų pasitarime 2004 m. Rugpjūčio 4 d. Protokolu Nr. 29. Nacionalinis veiksmų planas buvo apsvarstytas dvišaliame susitikime su Europos Komisija. Šiame veiksmų plane Lietuva įvardina savo įsipareigojimus imtis visapusiškų įvairias sritis (užimtumą, švietimą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą ir kt.) apimančių veiksmų silpniausių gyventojų grupių padėčiai pagerinti, jų galimybėms padidinti bei jų skurdui ir socialinei atskirčiai sumažinti. Įvertinus esamą padėtį bei galimybes, visiškai išgyvendinti šias problemas greitu laiku nesitikima, tačiau iki 2010 metų bendromis ir vis geriau koordinuotomis valstybės, nevyriausybinių organizacijų, socialinių partnerių bei pačių atskirtųjų pastangomis ryški pažanga šiame procese bus pasiekta.

9. IŠVADOS

Taigi, šalies socialinės politikos vaidmuo rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje yra itin svarbu. Pagrindinis uždavinys – formuoti ir įgyvendinti socialinės apsaugos ir darbo politiką – tenka Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Ministerija formuoja ir įgyvendina tokią politiką, kurios galutinis tikslas – rūpinimasis žmogumi, jo pasirinkimo galimybių didinimas ar lėšų ir paslaugų užtikrinimas, kai žmogus dėl objektyvių priežasčių negali savęs ir šeimos pakankamai aprūpinti iš darbo ar kitokių pajamų.
Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių, kurias mes grupiniame darbe išdėstėme: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Taip pat pateikėme 2002 – 2004 metų padeties bandruosius rezultatus, kur matomi spartūs kilimai mūsų šalies ekonominėje ir socialinėje politikoje

PRIEDAS
2006 m. BALANDIS
Rodiklio pavadinimas Rodiklio dydis Isigaliojimo data
Minimalioji mėnesinė alga (MMA) 550 Lt 2005-07-01 (Žin.,2005, Nr. 45-1444)
Minimalusis valandinis atlygis 3,35 Lt 2006-04-01 (Žin., 2006, Nr. 35-1251)
Minimalioji mėnesinė alga valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams 430 Lt 2005-07-01 (Žin., 2005, Nr. 45-1444)
Minimalusis valandinis atlygis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams 2,62 Lt 2006-04-01 (Žin., 2006, Nr. 35-1251)
Bazinė mėnesinė alga (BMA) 115 Lt 2004-05-01 (Žin., 2003, Nr. 119-5421)
Bazinis valandinis atlygis 0,68 Lt 2004-05-01 (Žin., 2003, Nr. 119-5421)
Vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje 2005 m. IV ketv. Bruto 1453,4 Lt 2006-02-24 (Žin., 2006, Informaciniai pranešimai Nr. 14)

neto 1030.1 Lt
15-64 m. Amžiaus gyventojų užimtumo lygis 2005 m. IV ketv. (Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis) 63,0 proc.

Vyrų užimtumo lygis 65,9 proc.

Moterų užimtumo lygis 60,3 proc.
Nedarbo lygis 2005 m. IV ketv. (Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis) 7,1 proc.
Bedarbių skaičius 2005 m. IV ketv. (Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis) 113,4 tūkst. Žm.
Minimali nedarbo socialinio draudimo išmoka 165 Lt
Maksimali nedarbo socialinio draudimo išmoka 758,8 Lt
Vidutinė nedarbo socialinio draudimo išmoka per mėnesį 2005 m. IV ketv. 362,3 Lt
Vidutinė senatvės pensija per mėnesį 2006 m. 02 446,68 Lt
Vidutinė senatvės pensija per mėnesį, turint būtinąjį stažą 2006 m. 02 455,02 Lt
Valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija 200 Lt 2005-07-01 (Žin., 2005, Nr. 67-2411)
Valstybinių pensijų bazė 138 Lt 1998-05-01 (Žin.,1998, Nr. 32-869)
2005 metų draudžiamosios pajamos 1084 Lt 2005-07-01 (Žin., 2005, Nr. 67-2411)
Minimalus gyvenimo lygis (MGL) taikomas 125 Lt 1998-05-01 (Žin.,1998, Nr. 32-869)

skaičiuojamas 2005 m. III ketv. 216,7 Lt
Valstybės remiamos pajamos 165 Lt 2006-02-01 (Žin.,2006, Nr. 3-52)
Vartotojų kainų indeksas, palyginti 2006 03 su 2005 12 100,8

LITERATŪRA

1. http://www.socmin.lt/
2. http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1333
3. http://www.ivpk.lt/teises_aktai/files/24.doc

Leave a Comment