Politologijos ivadas.

VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS

TARPTAUTINËS TEISËS IR POLITIKOS MOKSLØ INSTITUTAS

POLITOLOGIJOS ÁVADAS

PASKAITØ KONSPEKTAS

Mes skaitome akivaizdþiomis tiesas: kad visi þmonës yra sutverti Kûrejo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisëmis, tarp kuriø yra teisë á gyvenimà, á laisvæ ir laimës siekimà; kad ðiø teisiø iðsaugojimui þmonës sukuria vyriausybes, kuriø teisinga valdþia grindþiama valdomøjø sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinë santvarka paþeidþia tas teises, liaudis turi teisæ pakeisti jà arba sugriauti ir sukurti naujà santvarkà.

(Ið JAV Nepriklausomybës deklaracijos, 1767)

1. POLITIKA IR POLITOLOGIJA

Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kad politologija yra þiiniø apie politikà, politiná gyvenimà, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizacijà bei atitinkanèias politines sistemas ir politinæ sàmonæ. Ðioje definicijoje keleta kartø figûruoja þodis “politika” ir jo derivatyvai, todël ji lieka nepilna, jeigu ne visai aiðku, kas yra politika. Deja, vienareikðmiðkai atsakyti á ðá klausimà neámanoma. Terminas yra kilæs ið senosios graikø kalbos þodþio polis – “miestas, valstybë”, iðvestinis þodis politikos tarp kitø reikðmiø turi ir pilieèio, dalyvaujanèio sprendþiant miesto-valstybës reikalus, prasmæ (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). Ðiuolaikiniai politikai ir valdininkai laabai mëgsta definicijà, kurià prieð ðimta metø pasiûlë prancûzas E.Littre: politika yra valdymo menas. Taèiau uþ ðio apibrëþimo ribø lieka nevaldanèiøjø grupiø siekimas paimti valdþià, be to, vargu ar galima pavadinti menu tokius valdymo metodus, kaip masinës represijos, genocidas, deportacija.

br />
Daþnai cituojamas aforizmas, anot kurio politika yra galimumo menas, realios prasmës neturi, nes tikrovëje politikai labai daþnai nedaro tai, kas galima, ir nebando daryti tai, kas galima. Be to, ði charakeristika nëra specifinis politikos bruoþas: galimumo menu galima pavadinti sportà, ûkinæ veiklà, medicinà ir daug kitø þmogaus veiklos sferø. Kita definicija apibrëþia politikà kaip veiklà, “per kurià bendruomenëje ir bendruomenës labui priimami bei ágyvendinami sprendimai” (The Blackwell Encyclopaedia of Political Institutions, 1987, p. 482, cituojama “Valstybës pagrindai”, 2 dalis, p. 9). Taèiau kiekvienas pilietis þino, kad ne visi sprendimai liûdija apie rûpestá visumenës gerove, be to, klausimas, ar priimtas sprendimas atitinka gerovës kriterijø, yra labai ginèytinas. Pavyzdþiui, “visuomenës labui” gali bûti padidinti mokesèiai arba kûro kainos, taèiau pilieèiai gali manyti kitaip, ypaè jei padidëjusios paajamos bus panaudotos biurokratinio aparato algoms pakelti. Padarius iðlygà dël visuomemës labo, sprendimus, kurie lieèia tam tikros grupës interesus ðios grupës lygyje galima vadinti politiniais. Priklausomai nuo grupës pubûdþio ir dydþio galima kalbëti apie ástaigø ir firmu, miesto, srities, valstybës lygio sprendimus. Reikia atkreipti dëmesá á tai, kad riba tarp politiniø ir nepolitiniø sprendimø yra reliatyvi. Grynai ekonomiai didelios firmos arba profesinës sàjungos sprendimai gali betarpiðkai paliesti nemaþos visyomenës dalies interesus ir ágyja politiná pobûdá. Amerikoje populiarus posakis “Kas gerai General Mo
otors, tas gerai Amerikai”, panaðiai kalbama apie “Toyotà” Japonijoje ir þvejø laivynà Islandijoje.

Daug politologø akcentuoja konkurencinius politikos aspektus. Þymus teoretikas Harold Laswell savo knygà pavadino “Politika: kas kà gauna, kada, kaip?” (1936). Ðià formulæ galima taikyti ne tik politinëms, bet ir visoms kitoms visuomeninio gyvenimo pusëms, taèiau ji pabrëþia kad politikoke centrinis klausimas yra valdþios siekimas ir realizavimas. Valdþia yra svarbiausia politikos aðis, ir jos reikðmæ politikoje þinomas JAV sociologas Talcott Parsons pagrástai palyginao su pinigø vaidmeniu ekonomikoje. Valdþia politikoje yra ir tikslas ir universali priemonë visiems kitiems tikslams pasiekti.

Ðie du poþiûriai á politikà – kaip á sprendimø priëmimo procesà ir valdþios siekimo bei naudojimosi problemà – atspindi du jos apektus ir du galimus poþiûrius á politinio gyvenimo faktus. Vienà ir tà patá ávyká galima analizuoti abiem poþiûriais. Jei vyriausybë nusprendë pakelti mokesèius, ðá þingsná galima vertinti kaip vienà ið galimø socialiniø ir ekonominiø sprendimø (kitas klausimas, laikyti tà sprendimà geru ar blogu) variantø. Kitu poþiûriu èia galima áþvelgti taktiná ar strateginá þingsná kovoje uþ valdþios iðlaikymà arba sandërio tarp ávairiø politiniø jëgø (frakcijø, partijø, interesø grupiø) rezultatà.

Analizuojant politinæ veiklà ir procesus, galima aiðkiau suvokti, kas, kodël ir kaip siekia valdþios ir kaip ja naudojasi, t.y. kaip veikia sprendimø priëmimo mechanizmas. Gilinantis á ðias problemas, prireikia iðsiaiðkinti, kaip at

tsirado ir kokias funkcijas atlieka ávairios politinës struktûros ir institucijos: politinës partijos ir organizacijos, judëjimai, valstybë, spaudimo grupës, parlamentai, ideologijos, tarptautinë bendrija ir taip toliau.

Logiðkai ið pirmo þvilgsnio viskas atrodo lyg ir aiðku, taèiau politinë realybë yra þymiai sudëtingesnë. Pirmiausia, valdþia pasireiðkia ne tik (ir ne tiek) atvira forma (vieði nurodymai, ásakai, nutarimai, kuriè autoriai yra þinomi), labai daþnai ji yra nematoma, implicitinë. Daug reikalavimu, sprendimø net nesvarstoma todël, kad jø suinteresuoti veikejai puikiai þino, kad tai bûtø bergþdþios pastangos. Tiriant realios valdþios pasiskirstymà mieste, srityje, ar valstybëje daugumoje atvejø labai sunku nusakyti, kokios grupës turi realià valdþià ir realiai priima sprendimus. Daugelis tyrinëjimø aiðkiai rodo, kad renkamos institucijos, pavyzdþiui, miestø savivaldybës, yra priklausomos ne tik (o daþnai ir ne tiek) nuo aukðtesniø valdþios instancijø, bet ir nuo átakingø grupiø, kurios finansiðkai palaiko rinkimines kampanijas, o po rinkimø naudojasi savo átaka valdþios institucijoms ir neretai visiðkai kontroliuoja jas. Italijoje mafijos átaka valdþios struktûroms yra beveik nuolatinë þiniasklaidos ir kinofilmø tema.

Visuomenës gyvenime galima iðskirti daug sferø. Politologija pirmiausia tiria politinæ sferà, kuri egzistuoja ðalia kitø sferø: socialinës, kultûrinës, ekonominës, dvasinës. Kiekviena ið ðiø sferø yra tam tikra sistema, turi savo struktûros tipà, valdymo sistemà ir, savaime suprantama, þmones, kurie toje sferoje at

tlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Kiekvienà sferà tiria speciali mokslo ðaka, kurios tikslas yra geriau suvokti tos sferos funcionavimà, jos vystimosi dësningumus, galimus tobulinimo bûdus. Politinë sfera apjungia visas politines institucijas ir mechanizmus, apie kuriuos eis kalba politologijos ávadiniame, arba bendrame kurse. Pirmiausia tai visuomenës politinë sistema (political system), valstybë kaip jos svarbiausias elementas, politinë valdþia ir politikos subjektai (politiniai aktoriai), politiniai reþimai, politinës partijos ir judëjimai, rinkiminis procesas (electoral process) ir rinkiminës sistemos, politinis vystimasis (tame tarpe revoliucija ir evoliucija), politinë kultûra, ideologija, tarptautiniai santykiai ir tarptautinë sistema bei jos vystymasis.

Kadangi politinë sfera kertasi su visomis kitomis sferomis, yra iðskiriamos ávairios politikos kryptys: socialinë, nacionalinë, ekonominë, agrarinë, finansinë, ðvietimo ir mokslo, kultûrinë, karinë, demografinë politika ir t.t. Anglø kalboje tie du politikos lygiai nusakomi skirtingais terminais: politics (politika kaip kova uþ valdþià) ir policies (social, cultural, economic, etc.).

Politikos mokslo funkcijos:

1) normatyvinë – organizacijø ir asmenø politinës veiklos normø ir politiniø procedûru (rinkimu tvarkos, organizacijø kûrimo ir t.t.) nustatymas;

2) politiniø veiksmø ir procesø planavimas (policy planning);

3) prognozinë – politinio vystymosi prognoziø sudarymas, t.y. bandymai atsakyti á klausimà, kas ir kada ávyks politinëje sferoje, kokios gali bûti vienokiø ar kitokiø sprendimø ir veiksmø politinës pasekmës;

4) organizacinë: rekomendacijø ruoðimas, kuriant politines institucijas, partijas, ruoðiantis deryboms;

5) ideologinë ir auklëjamoji: politinës sàmonës ugdymas, idealø ir politiniø vertybiø kûrimas; daþniausiai tarp pagrindiniø tikslø yra patriotizmo, lojalumo valstybei ugdymas, postkomunistinëse visuomenëse aktualu teisinës valstybës kûrimas, demokratijos konsolidacija.

Pagrindinës paþintinës funkcijos:

1) metodologinë: politiniø reiðkiniø ir procesø analizës bûdø ir metodø, politinës teorijos sudarymo taisykliø kûrimas ir vystymas; ðita plati funkcija apima daug metodologiniø klausimø – nuo duomenø rinkimo ir analizës bûdø iki matematiniø ir sisteminiø metodø panaudojimo, modeliavimo principø, ateities scenarijø kûrimo, þaidimø teorijos taikymo ir kitø klausimø;

2) teorinë: svarbiausias uþdavinys yra politinës teorijos, t.y. visa apimanèio ir sistemingai vystomo politinës sferos þinojimo; tai pasiekiama, sukuriant politinio mokslo sàvokas ir kategorijas, atskleidþiant politinio proceso dësningumus. Generalizuota, apibendrinta forma teorinë funkcija sintezuoja visas kitas politikos mokslo funkcijas;

3) deskriptyvinë (descriptive), arba apraðomoji: politinio gyvenimo faktø kaupimas, apraðymas ir analizë, politiniø tendencijø iðaiðkinimas; tikslas yra paþinti konkreèià politinæ tikrovæ, apraðant ir nagrinëjant, pavyzdþiui, prezidentinius ar parlamentinius rinkimus kokioje nors ðalyje, konstitucijà, parlamento veiklà, politines partijas (tame tarpe jø programas, struktûrà, veiklà, vietà politinëje ðalies arenoje), politinio lyderio karjerà arba reikðmingà epizodà ið politinio gyvenimo (politinæ krizæ, politiná skandalà ir pan.);

4) aiðkinamoji – glaudþiai susieta su apraðomàja funkcija, turi atsakyti á klausimà, kodël vyksta bûtent tokie, o ne kitokie ivykiai.

Analizës metodai:

Institucionalizmas: politiniø institucijø tyrimas: valstybës, jos organø, politiniø partijø, organizacijø. Institucionalizmas buvo ypaè populiarus iki XX amþiaus pradþios, kada politikos mokslai buvo sutapatinami su valstybës studijomis (ypaè Vokietijoje).

Palyginamøjø (komparatyviniø) studijø (comparative politics) metodas yra ávairiø ðaliø politiniø sistemø arba jø elementø (subsistemø) palyginimas: parlamentø, partiniø ir rinkiminiø sistemø, politiniø reþimø ir t.t. Politologinë komparativistika tapo ypaè populiari po Antrojo pasaulinio karo. Ypaè produktyvi, siekiant iðsiaiðkinti politiniø sistemø stabilumo (ar nestabilumo) prielaidas, imperijø ir multietniniø valstybiø dezintegracijos prieþastis.

Sociologinis metodas (politinë sociologija) plaèiai naudojamas, analizuojant visuomenës politinæ sistemà, ypaè aiðkinantis politinio vystymosi sàryðá su socialine struktûra, ekonominiais santykiais, politine kultûra.

Istorinis metodas, arba evoliucionizmas, analizuoja politinius reiðkinius jø istorinëje dinamikoje.

Normatyvinio vertybinio metodo tikslas yra nustatyti, kokià reikðmæ visuomenei, jos gerbûvio këlimui, laisvës ir teisingumo átvirtinimui turi tie ar kiti politiniai procesai ir ávykiai. Kaip optimalaus visuonenës modelio kriterijus daþniausiai naudajama JAV demokratija, o á kitø sistemø vystimàsi þiûrima kaip á judëjimà ðio idealaus modelio kryptimi. Normatyvinis metodas daþnai virsta nemoksline propaganda ir indoktrinacija.

Sisteminis metodas susiformavo palyginti neseniai, ðeðtame-septintame deðimtmetyje. Politinë sistema traktuojama kaip vientisa, save reguliuojanti sistema, kurios branduolys yra politinë valdþia. Politinë sistema yra multifunkcionalinë ir randasi nuolatinëje sàveikoje su visomis kitomis sistemomis (socialine, kultûrine, iðorine ir t.t.).

Funkcionalinis metodas analizuoja konkreèius mechanizmus, kurie leidþia sistemai iðlikti ir adaptuotis besikeièianèioje visuomeninëje aplinkoje. Akcentuojami sàryðiai su socialiniais ekonominiais procesais ir pabrëþiama, kad kiekvienas politinës sistemos elementas (valstybë, partijos, ideologija, politinë kultûra) savo ribose atlieka visuomenës politinio gyvenimo stabilizavimo funkcijà.

Artima ðiam metodui yra funkcinë struktûrinë analizë, akcentuojanti politinës sistemos organiðka vienybæ ir balansuojanèias kiekvieno elemento funkcijas.

Biheiviorizmas (nuo angl. behavior – elgesys) pasirodymas laikomas revoliucija politikos moksluose. Biheiviorizmas XX amþiaus pirmoje pusëje buvo vieðpataujanèia metodologija JAV psichologijoje, o penktame deðimtmetyje jis pradëtas plaèiai taikyti socialiniuose ir politiniuose moksluose. Politologijoje biheiviorizmas atidavë pirmenybæ empiriniams individø politinës elgsenos tyrimams ir kategoriðkai atsiribojo nuo sociologinio metodo ir plaèiø teoriniø apibendrinimø. Kaip raðë Harold Lasswell, “tvirtinimas, kad bûsimieji ávykiai yra neiðvengiami, – tai propaganda, nesuderinama su mokslo teiginiais”. Septintame ir aðtuntame deðimtmetyje nemaþa politologø atmetë biheviorizmà. “Postbiheiviorinëje revoliucijoje” ypaè aktyviai reiðkësi “naujieji kairiejá” (New Left), gynæ filosofines vertybines pozicijas. Taèiau bent Amerikos politologijoje biheviorizmas iki ðiol lieka dominuojanèia kryptimi.

Antropologinis metodas vertina politinius reiðkinius per þmogaus prigimties prizmæ, atkreipia dëmesii á biologinius, instinktyvius, kultûrinius ir kitus þmogaus elgesio motyvus. Pastaraisiais deðimtmeèiais jau iðsiskyrë speciali disciplina – politinë antropologija.

Empiriniai (nuo graikø empeiria – patirtis) metodai naudojasi betarpiðka patirtimi ir konkreèiais faktais.

Nuo ketvirtojo deðimtmeèio plaèiai paplito anketavimas, pradëti vieðosios nuomonës tyrimai (public opinion polls). !935 m. George Gallup ákûrë American Institute of Public Opinion. Naudojamos dvi anketavimo formos: apklausa (opinion poll) ir interviu (interview). Ypaè plaèiai jos naudojamos rinkiminiø kampanijø metu, sprendþiant tiek praktinius (pav., siekiant iðsiaiðkinant, kokie gyventojø sluoksniai ir teritorinës grupës maþiau palaiko kandidatus), tiek mokslinius (sàryðis tarp sociologiniø charakteristikø ir elektoraliniø preferencijø) uþdavinius. Taèiau absoliuèiai patikimø rezultatø apklausa neduoda, nes ji vyksta dirbtinoje situacijoje (rinkëjas dar nebalsuoja), be to, rinkëjø preferencijas paveikia kiti faktoriai: ávykiai betarpiðkai prieð rinkimus, oras it t.t.

Stebëjimas, ypaè jeigu jis atliekamas ilgà laikà, duoda labai daug informacijos apie politinës sistemos gyvenimà ir jos vystymàsi. Ypaè tai pasakytina, jei stebëjimas atliekamas ið vidaus. Ðis metodas plaèiai naudoajamas Amerikos politinio gyvenimo studijose. Mokslinio stebëjimo rezultatus svarbu nepainioti su dalyviø memuarais ir autobiografijomis.

Politiniø dokumentø analizë: partijø programø, parlamentø ir vyriausybiø posedþiø stenogramø, ataskaitø, memuarø, politiniø veikëjø laiskø, videomedþiagos. Tai yra svarbus informacijos ðaltinis tiek politologams, tiek istorikams.

“Þaidimø teorija” ir situacijos modeliavimas naudojami eksperimentui, atkuriant tam tikra procesà (derybas, parlamento posëdá). Modeliavimas ypaè rezultatyvus, panaudojant kompiuterius.

2. POLITINËS MINTIES RAIDA

Teoriniø politikos tyrimø pradþia sietina su Sokrato (469-399 p.K.) vardu. Nors Sokratas skaitë, kad etika ir politika yra neatskiriami, jis bandë pateikti logiðkas valdþios, teisigumo, pilieèiø teisiø ir pareigø definicijas. Á demokratijà Sokratas þiûrëjo kritiðkai (viename ið susririnkimø pasiûlë balsavimo bûdu asilus paversti arkliais ir taip iðspræsti pastarøjø deficito problemà). Bene pirmas iðsakæs mintii, kad pilieèio ir polio santykiai yra sutartinio pobûdþio, Sokratas ypaè pabrëþë, kad ástatymai ir tëvynë yra svarbiau uþ tëvà ir motinà. Maþdaug nuo tø laikø elënai skaitë, kad pagarba ástatymui yra svarbiausias bruoþas, skiriantis juos nuo barbarø.

Platonas (427-347 pr.Kr.), mokyklos, pavadintos “Akademija” (387 m. p.K. – 529 m.) ákûrëjas. Svarbiausieji kûriniai apie politikà – “Valstybë” (angliðkø vertimø pavadinimas – “Respublika”), “Politikas” ir “Ástatymai”. Visi jie paraðyti dialogo forma ir dësto logiðkai uþbaigtà politinæ teorijà.

Kertinis Platono filosofijos akmuo yra teiginys, perimtas ið Sokrato, kad þinojimas yra aukðèiausia dorybë ir tik idëjos iðreiðkia tikràjà egzistencijà. Ið visø blogybiø didþiausia Platonas skaitë nekompetetingumà ir nemokðiðkumà, kurie jo nuomone labiausiai bûdingi politikams, ypaè demokratinëse valstybëse. Antras trûkumas, charakteringas visoms valstybëms, – tai frakcionizmas, “partijø” (t.y. grupiø) egoizmas ir tarpusavio kova, savo interesø statymas aukðèiau valstybiniø. Todël politinë harmonija Platono nuomone yra nepasiekiamas idealas. Pagrindine nestabilumo prieþastimi jus skaitë prieðtaravimus tarp turtuoliø ir vargðø, t.y. ekonominius faktorius.

Anot Platono, ideali valstybë yra galima þemiðka idëjø materializacija. Priklausomai nuo to, koks pradas vyrauja sieloje, þmonës dalijasi á tris kategorijas – valdovus-filosofus, karius-sargus ir gamybininkus (amatininkus ir þemdirbius). Idealioje valstybëje kiekviena grupë turi uþsiimti savo reikalu ir nesikiðti á jai nesuprantamus kitø reikalus. Platonas raðë, kad “galima padaryti daugiau, geriau ir lengviau, kai kiekvienas dirba koká nors vienà darbà, kuris atitinka jo sugebëjimus, be to dirba laiku, neuþsiimdamas kitais darbais”. Grieþta specializacija, primenanti kastø sistemà, yra luominë visuomenë. Auklëjimo tikslas yra jos reprodukcija, grieþtas prisilaikymas nekeièiamos privataus ir politinio gyvenimo tvarkos. Dviejø aukðtesniøjø luomø nariai negali turëti privaèios nuosavybës ir ðeimos, jø vaikus auklëja valstybë, o sargø net þmonos turi bûti bendros. “Ið principo, kad sargai vyrai ir moterys turës bendrà uþsiëminà seka, kad në vienas vyras ir moteris privaèiai nesukurs savo þidinio: þmonos priklauso bendrai visiems, taip pat ir vaikai, ir në vienas ið tëvø neþinos savo vaiko, o vaikas – tëvø”.

Idealioje valstybëje valdo patys geriausieji – iðmintingi filosofai, taèiau jie prisilaiko ástatymø ir yra tik valstybës tarnai. Jiems kaip ir sargams uþdrausta turëti ðeimas, nes “bet kokios nereguliuojamos sàjungos bûtø profanacija valstybëje, kurios pilieèiai gyvena dorai; valdovai tokio dalyko neleis.”

Platono apraðyta ideali valstybe daugeliui dabartiniø komentatoriø atrodë kaip komunistinë, nes joje svarbus sluoksnis – sargai – neturi privaèios nuosavybës, be to uþdrausti pastovûs monogaminiai ryðiai, kurie jo nuomone tarp þmoniø yra labai atsitiktini ir nebûtø toleruojami, veisiant gyvulius. Savo “komunizmu” ir apðviesto despotizmo idejomis Platonas labai skyrësi nuo Euripido, tvirtinusio, kad valstybës stabilumo pagrindas yra vidutinë klasë (jomenai).

Idealiai aristokratinei valstybei Platonas prieðpastatë keturias klaidingas ir ydingas valstybës formas (arba “konstitucijas”), atitinkanèias keturioms degradacijos stadijoms (VIII knyga):

1) Timokratija, arba timarchija (“garbës valdþia”) – atsiranda privati nuosavybë, valdo garbëtroðkos, laisvi þmonës tampa vergais, valstybë nuolat kariauja (Kretos ir Spartos tipas);

2) Oligarchija iðsivysto ið timokratijos, kada valdyti pradeda nedidelë turtuoliø grupë, o vargingieji neturi galimybës dalyvauti valdyme; konfliktas tarp ðiø dviejø grupiø baigiasi tuo, kad visuomenë nusileidþia dar viena pakopa þemiau, tai –

3) Demokratija, kuri anot Platono atsiranda tada, kai “nugalëjæ varguoliai vienus savo prieðø sunaikina, kitus iðveja, o likusiø teises sulygina”, á valstybinius postus paskyrimas vyksta burtø keliu. Nepasotinamas laisvës siekimas, bûdingas demokratijai, veda prie dorovës smukimo, o tada jau sekas chaosas ir demokratijos þlugimas. Jà pakeièia

4) tironija: atsiranda stipri asmenybë kuri kaip liaudies gynëjas ir statytinis paima valdþià, taèiau greit apriboja pilieèiø laisves ir faktiðkai paverèia juos vergais.

Kaip realià alternatyvà ðioms klaidingoms formoms savo vëlyvesnëje knygoje – Ástatymuose – Platonas siûlë sukurti “antràjà pagal vertybæ” valstybinæ santvarkà. Tai miestas-valstybë, kurioje vieðpatauja ástatymas, miðri santvarka, apjungianti monarchiná iðminties principà ir demokratiná laisvës principà. Jà sudaro 5040 pilieèiø, padalintø á keturias klases. Leidþiama apribota asmeninë nuosavybë, taèiau pilieèiams draudþiama uþsiimti amatais ir prekyba, kurie turi bûti palikti uþsienieèiø rankose, ir þemdirbyste, rezervuota vergams. Tokios valstybës santvarka turi kombinuoti monarchijos (37 sargybiniai, tarp jø 10 Naktinës tarybos nariø) ir demokratijos (360 atstovø – po 90 nuo kiekvieno luomo – taryba). Kuriant tokià valstybæ reikia pradëti nuo apsivalymo nuo nedorø asmenø – juos reikia sunaikinti arba iðtremti, kad paliktø tik “geri þmonës”. (Beje, panaðius metodus Platonas siûlë kaip konkreèius ástatymø projektus). Svarbià reikðmæ toje valstybëje turi ástatymas, taèiau kartu Platonas pabrëþë, kad iðmintingas, stiprus valdovas yra aukðèiau ástatymo.

Platono mokiná Aristotelá (384-322 i.K.), 20 metø – iki pat ákûrëjo mirties – praleidusio Akademijoje, galima laikyti pirmuoju politologu. Jis ne tiek filosofavo, kiek detaliai analizavo poliø politiná gyvenimà ir santvarkà. Jo knyga Politika, nors ne visai uþbaigta (tai greièiau paskaitø konspektas) visiðkai palyginama su XX amþiaus pradþios politologijos vadovëliais.

Aristotelis pirmas visuomeninës minties raidoje pritaikë empiriná metodà – stebëjimà ir indukcijà, savo darbuose apie valstybæ rëmësi labai plaèia faktiðka medþiaga, palygindamas ávairiø Graikijos poliø valdymo ypatybes. Jis ne tiek filosofavo apie politikà, kaip tai darë jo mokytojas Platonas ir kiti pirmtakai, o atidþiai stebëjo savo laikø politiná gyvenimà ir tuo remdamasis darë savo iðvadas ir apibendrinimus. Jis skaitë politikà esant svarbiausia ið visø menø ir mokslø, nes politikos tikslas yra pilieèiø “aukðèiausia gerovë”. Politika turi atlikti auklëjamàjà funkcijà, padëti pasiekti bendros gerovës ir teisingumo.

Politikoje Aristotelis sieja valstybës funkcijas ir tikslà su aukðèiausiu natûraliu þmoniø poreikiu – bendravimu ir gero gyvenimo siekimu. Jis teigia, kad valstybë atsiranda, kai keli kaimai susivienija á didesnæ ir galinèià aprûpinti save bendrijà. Kaip ir ikivalstybinës susivienijimo formos (ðeima, kaimas), ji yra natûralus vystimosi rezultatas. Tvirtindamas, kad valstybë yra “kokios nors rûðies bendrija”, Aristotelis sutapatina jà su visuomene. Toks poþiûris buvo bûdingas antikiniais laikais. Valstybë anot Aristotelio yra aukðèiausia visuomeniniø ryðiø forma, ji turi bûti teisybës ir bendros gerovës pasiekimo instrumentu. Valstybë yra (arba bent turi bûti) laisvø, moraliai lygiø pilieèiø ryðys, veikiantis pagal ástatymus ir grindþiamas susitarimu, o ne jëga. Þmogus savo prigimtimi yra valstybinis, politinis padaras, ir bûtent tuo skiriasi nuo gyvuliø: tas “kuris savo noru ar dël atsitiktinumo neturi valsrybës, yra arba blogas þmogus, þvëris, arba dievas, stovás aukðciau humaniðkumo”. Valstybës gyvænimo pagrindinë aðis yra politika, kuri privalo padëti apriboti þemiausias, egoistines þmogaus prigimties apraiðkas, padaryti þmogø kilnesniu, átvirtinti proto vieðpatavimà. Aristotelio nuomone, tik atsiradus valstybei, sukuriamos sàlygos civilizuotam gyvenimui, sudaromos galimybës atsiskleisti aukðtesniems sugebëjimams ir pilnai iðreikðti þmogaus prigimtá. Todël valstybë yra aukðèiau ðeimos ir aukðciau individo, nes pastariteji, kaip vieningo kûno dalys, negali egzistuoti, jei kûnas yra sunaikintas. Valstybë – tai pilieèiø parnerystë. Pilietybës gavimo kriterijai yra skirtingi, priklausomai nuo valdymo formos. Kaip taisyklë, pilietis yra asmuo, kuris gali dalyvauti, sprendþiant valstybës reikalus.

Aristotelis pabrëþë, kad bendrai gyvenant yra neiðvengiama ir bûtina, kad vieni valdytø, o kiti bûtø valdomi. Jo nuomùne þmonës skiriasi “nuo pat gimimo”. Panaudodams du pagrindinius kriterijus: kiek yra valdanèiøju, ir kieno interesus jie iðreiðkia, ir palyginës ávairø valstybiø santvarkà (jo nuomone idealios santvarkos nëra) Aristotelis pateikë naujà valstybiø klasifikacijà:

________________________________________________________________

| | Iðreiðkia interesus |

| Valdo |_____________________________________|

| | visø | savo |

|____________________|____________________|_____________________|

| Vienas | Monarchija | Tironija |

| Nedaugelis | Aristokratija | Oligarchija | | Daugelis | Politëja (respublika) | Demokratija |

|____________________|___________________________________________|

Jei valstybë iðreiðkia visø interesus (monarchija, aristokratija, politëja) jos forma laikytina teisinga. Tironija, oligarchija ir demokratija yra “neteisingos” formos, nes valdanèioji grupë vadovaujasi tik savo interesais.

Valstybës formø ávairovæ Aristotelis aiðkino tuo, kad kiekvienoje valstybëje yra daug skirtingø elementø, ið kuriø vienas tampa dominuojanèiu. Jo nuomone geriausia valstybë – politëja – yra miðri santvarka, subalansuotai derinanti oligarchijos ir demokratijos elementus. Jos socialinis pagrindas – gausi vidurinioji klasë: “Valdþia gali bûti stabili tik ten, kur vidurinioji yra skaitlingesnë uþ vienà ar abi kitas”, t.y. turtuolius ir neturtëlius. (Beje, anksèiau ir Euripidas, teigë kad bûtent vidurinioji klasë “gelbsti valstybes”). Todël vidurinë klasë bûtinai turi dalyvauti valdyme. Palyginës Graikijos poliø formas, Aristotelis paþymëjo, kad daugumas konstitucijø yra arba demokratinës, arba oligarchinës, nes 1) vidurinë klasë yra beveik visur neskaitlinga; 2) viena ið dviejø klasiø – turto savininkai arba masës tampa dominuojanèia jëga ir pakeièia santvarkà savo naudai; 3) dominuojantys Graikijoje miestai-valstybës – Atënai ir Sparta – primetë silpnesniems savo santvarkà. Todël optimali miðri santvarka yra anot Aristotelio labai retas reiðkinys.

Prisilaikydamas valstybiø klasifikacijos schemos, Aristotelis atkreipë dëmesá á tai, kad politinë santvarka ir jos realus funkcionavimas yra skirtingi dalykai: formaliai demokratinë valdþia gali funkcionuoti kaip oligarchija, o oligarchija gali valdyti demokratiðkai. Jis pirmas politinës minties istorijoje paþymi, kad kiekvienai santvarkai bûdingos trys dalys: 1) patariamasis organas, kuris svarsto vieðus reikalus (skelbia karà ar taikà, sudaro sutartis, leidþia ástatymus, paskiria pareigûns ir iðklauso jø ataskaitas, tarnybos terminui pasibaigus); 2) pareigûnai, arba vykdomoji valdþia; 3) teismai. Kiekvienas ið ðiø organø gali bûti sudaromas demokratiðkai arba oligarchiðkai. Valdþiø pasiskirstymo principas ásigalëjo tik naujaisiais laikais, praëjus 2000 metø po Aristotelio.

Skirtingai nuo Platono, Aristotelis buvo ásitikinës, kad nuosavybë, kaip taisyklë, turi bûti privati, nes “kada kiekvienas turës savo interesus, þmonës maþiau skøsis vienas kitu ir padarys daugiau paþangos, uþsiimdami kiekvienas savo reikalais”. Kartu jis pabrëþë, kad svarbu iðvengti pernelyg didelës turtinës nelygybës.

Aristotelis niekada nepuoselëjo idealios valstybës idëjos ir rëmësi beveik iðimtinai empiriniais faktais. Politinëje santvarkoje Aristotelis atiduoda pirmenybæ ástatymams, kurie yra konstitucinio valdymo pagrindas ir bûtina moralaus ir civilizuoto gyvenimo prielaida. Kadangi ideali valdymo forma nægzistuoja, bet kokioje valstybëje galima revoliucija. Aristotelis iðanalizavo jø prieþastis ir priëjo iðvados, kad revoliucijos daþniausiai ávyksta dël yra kokios nors klasës ar grupës nepasitenkinimo, dviejø klasiø konflikto, iðoriniø prieþasèiø, o demokratijose dël demagogø ásigalëjimo. Siekiant stabilumo, ypatingà reikðmæ turi auklëjimas. Kiekvienas pilietis turi bûti mokomas tradiciniø antikinei Graikijai dalykø: (1) skaityti ir raðyti, (2) gimnastikos, (3) muzikos ir, galbût, (4) pieðimo.

Aristotelis, kaip ir kiti graikø màstytojai, laikë miestà-valstybæ absoliuèiai autonominiu vienetu ir tikëjo, kad polio valdovai turëjo pilnà laisvæ, priimant politinius sprendimus. “Tuo tarpu miesto-valstybës likimas ið tikrøjø priklausë ne nuo iðmintingo vidaus reikalø tvarkymo, o nuo tarpusavio santykiø su visu kitu graikø pasauliu ir nuo Graikijos santykiø sa Azija rytuose ir su Kartagina bei Italija vakaruose. Prielaida, kad miestas-valstybë gali pasirinkti savo gyvenimo bûdà neatsiþvelgdamas á ðiø uþsienio santykiø brëþiamas ribas, buvo ið principo klaidinga. Platonas ir Aristotelis, kaip ir daugelis kitø protingø graikø, galëjo smerkti vaidingumà ir karingumà, bûdingà graikø miestø tarpusavio santykiams, bet, kaip parodë gyvenimas, ðios ydos buvo neiðnaikinamos, kol miestai liko nepriklausomi” (Sabine & Thorson, 1995: 159).

Senovës Romos svarbiausias politologinis pasiekimas yra legalizmas – poziûris á valstybæ kaip teisës kûriná, pilieèiø teisinës lygybës pricipo fomulavimas, individo kaip juridinio asmens koncepcija. Ið II-III à. romënø teisininkø darbø buvo sudaryti Digestai, kurie imperatoriaus Justiniano laikas buvo iðleisti ir Justiniano (arba Romos) teisës pavadinimu vëliau buvo pagrindiniu teisës ðaltiniu Europoje iki pat XIX a. pradþios, kada pasirodë Napoleono kodeksas. Romënø teisë skyrë privaèià teisæ ir vieðàjà, lieèianèià valstybës reikalus teisæ. Privaèioji teisë buvo skirstoma á naturaliàjà (jus naturale) – abstrakèius teisës principus, civilinæ Romos (jus civile) teisæ ir jus gentium – kitø tautø, gyvenanèiø imperijos ribose, paprotinæ teisæ.

Romënai pripaþino þmoniø nelygybæ: autoritetingi dël savo intelekto ar uþimamos padëties individams buvo pripaþinama dignitas, o kiti, turëjæ tik libertas – teisæ daryti tai, kas neuþdrausta ástatymo, turëjo skaitytis su jø nuomone. Kita svarbi sàvoka buvo imperium, pradþioje reiðkusi neribotà valdþià, o respublikos laikais ágavusi suvereniteto prasmæ.

Markas Tulijus Ciceronas (106-43 p.K.): bene pirmas paskelbë, kad svarbiausia valstybës atsiradimo prieþastis buvo poreikis apsaugoti nuosavybæ. Respublika yra visø þmoniø, vieðas reikalas (res publica) ir rezultatas sutikimo teisës ir bendrø interesø klausimais. Teisës pagrindas yra teisingumas, kurio svarbiausias reikalavimas – nekenkti kitiems ir nepretenduoti á svetimà nuosavybæ. Ciceronas pasiûlë savo valstybiø klasifikacijà, iðskyræs tris formas: karaliaus, optimatø (aristokratijos) ir liaudies (demokratija) valdþià. Demokratijà jis skaitë blogiausia forma, o geriausia jo nuomone yra miðri forma, garantuojanti valstybës stabilumà ir teisinæ pilieèiø lygybæ. Tobuliausia ir stabiliausia valdymo forma jis skaitë Romos santvarkà. Cicerono samprotavimuose yra taip pat tarptautinës teisës pradai: jis kalba apie “tautø teisæ”, poreiká vykdyti tarptautinius ásipareigojimus ir sutartis.

Cicerono dëka Europoje tapo plaèiai þinoma stoikø (Seneca ir kt.) teisës doktrina, akcentavusi visuotinæ prigimtinæ teisæ, kurios niekam nevalia atimti. Ciceronas raðë: “Vis dëlto yra tikrasis ástatymas, teisingas protas, – atitinkantis prigimtá, galiojantis visiems, nekintamas ir amþinas, ásakmiai raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysèiø. Taèiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo dori þmones, o nedorëliai jø niekada nepaiso. Neleistina pakeisti ðá ástatymà kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neámanoma jo panaikinti viso iðtisai. Nei senato, nei tautos negalime bûti nuo ðio ástatymo atleisti.., visas tautas visais laikais saistys vienas, amþinas ir nekintamas ástatymas, vienas bus ir tarsi bendras visø mokytojas ir valdovas Dievas, ðio ástatymo kûrëjas, aiðkintojas, leidëjas; kas jam nepaklus, bëgs pats nuo savæs ir, paniekinæs þmogaus prigimtá, taip kartu patirs aukðèiausià bausmæ, net jeigu ir iðvengtø viso kito, kas laikoma bausmëmis” (Sabine & Thorson, 1995: 195-196).

Viduramþiai ir Renesanso epocha

Viduramþiø Europai buvo bûdingas konfliktas tarp sekuliarinës (pasaulietinës, karaliðkosios) ir baþnytinës valdþios. Todël politinëse diskusijose svarbiausias buvo klausimas, kokia ið ðiø valdþiø yra aukðtesnë. Daugumas viduramþiø màstytojø – o tai buvo daþniausiai vienuoliai – ðá klausimà sprendë baþnyèios naudai. Aurelijus Augustinas (354-430), vienas ið viduramþiø pasaulëþiûros kûrëjø, knygoje “Apie Dievo valstybæ” (De civitate Dei) pabrëþia dvilypæ þmogaus prigimtá, nes þmogus turi kûnà ir sielà, susijusius atitinkamai su ðiuo ir kitu pasauliu. Todël þmogus yra kartu ðio pasaulio ir Dangiðkosios valstybës (miesto) pilietis. Dievas davë þmogui laisvà valià, ir todël atsiranda prieðtaravimas tarp Þemës, arba ðëtono karalystës, sukurtos meile sau, uþmirðtant dievà, ir Dangaus karalystës, sukurtos meilës Dievui, visiðkai pamirðtant save. Pirmoji karalystë anot Augustino ypaè ásikûnijo Asirijos ir Romos imperijose, antroji, Kristaus karalystë – þydø tautoje, o vëliau baþnyèioje ir sukrikðèionintoje imperijoje. Dviejø karalysèiø prieðpastatymas jau buvo þingsnis link atskirø Baþnyèios ir valstybës sferø pripaþinimo. Augustino nuomone baþnyèia yra aukðèiau “Þemës karalystës” ir aukðèiau valstybës. Vertinga yra ta valstybë ir ta valdymo forma, kuri palaiko tesingumà ir pagarbà religijai. Nekrikðèioniðkà valstybæ Augustinas neskaitë tikràja valstybe.

Tomas Akvinietis (1226-1274) traktatuose “Apie valdovø vieðpatavimà”, “Teologjos suma” (Summa Theologica), sekdamas Aristoteliu, skaitë þmogø esant politiniu padaru ir skirstë valdymo formas á teisingas ir neteisingas. Jis aiðkiai skyrë baþnytinës ir sekuliarios valdþios veiklos sferas – atitinkamai þmoniø sielas ir iðorinæ þmoniø veiklà. Gyvenime svarbiausia sielos iðganymas, todël dvasinë valdþia aukðèiau þemiðkosios. Akvinietis teigë, kad religija, tikëjimas gali padaryti politikà kilnesne, doresne. Ði jo tezë ne tik susilaukë teigiamo atgarsio pasaulietinëje tø laikø literatûroje, bet ir aktuali ðiandien. Akvinietis vystë koncepcijà valdþios, kurià galima pavadinti teokratine. Valstybinæ valdþià skaitë esant Dievo apsireiðkimu, taèiau konkretus valdovas nëra Dievo paskirtas, todël jei karalius baþnyèios poþiûriu daro pyktybes, liaudis turi teisæ já nuversti. Valdþia yra gauta ið Dievo, taèiau valdymas yra tarnavimas ir atsakomybë visai bendruomenei. Þemiðkojo valdovo funkcija yra padëti þmogaus laimës pamatus, palaikant taikà ir tvarkà, priþiûrint, kad bûtø atliekamos visos reikalingos valstybës valdymo, teisingumo vykdymo ir gynybos pareigos, ðalinant visas kliûtis geram gyvenimui. (Sabine & Thorson, 1995: 276). Geriausia valdymo forma Tomas skaitë monarchijà, blogiausia – tironijà.

Baþnyèios siekimà kontroliuoti pasaulietinæ valdþià paneigë Dante (1265-1321), William of Ockham (1290?-1349). Pastarasis tvirtino, kad niekas neturi teisës valdyti be pavaldiniø sutikimo ir kad “bet kokia tauta arba valstybë gali sukurti savo ástatymus ir iðrinkti savo vadovà”

Niccolo Machiavelli (1469-1527) átaka tolimesnei politinës minties vystymosi raidai iðties milþiniðka, nors jis paraðë ne itin daug, o labiausiai þinomas jo traktatas Valdovas (Il principe), adresuotas Lorenzo Medici, uþgrobusiam valdþià Florencijoje 1512 m., yra tik plona knygutë. (Kitas svarbus ir daugeliu atþvilgiu skirtingas darbas – Samprotavimai apie pirmàjà Tito Livijaus dekadà – yra þymiai maþiau skaitomas). “Machivaellio politiniai veikalai greièiau priklauso ne politinei teorijai, o diplomatinei literatûrai, kurios iðtisus tomus priraðë to meto Italijos raðytojai. Politikos tikslas yra iðsaugoti ir didinti paèià politinæ galià, o vertinimo kriterijus jam yra ðios veiklos sëkmë”. Machiavellis nebuvo nei mokslininkas, nei filosofas, o greièiau áþvalgus patarëjas ir publicistas, vadovavæsis pirmiausia sveiku protu.

Machiavellio poþiûriu þmonës yra blogos prigimties, egoistai, siekià galios ir turtø, ir jø tarpusavio kovà, gresianèia anarchija, gali apriboti tik stiprus valdovas. Nuo jo ir jo leidþiamø ástatymø priklauso, kokia bus visuomenë:

“Reikia laikyti bendra taisykle ðtai kà: niekada nebûna arba retai kada bûna taip, kad respublikoje arba karalystëje ið pat pradþiø bûtø ávesta gera tvarka arba kad ta valstybë bûtø visiðkai pertvarkyta ir bûtø atsisakyta visø senøju ástaigø, jeigu jà kûrë ne vienas þmogus. Taigi bûtina, kad naujà santvarkà kurtø tik vienas þmogus, nuo kurio dvasios priklausytø visos naujos ástaigos”.

Sumuojant:

Pirma, Machiavelli pirmas iðskyrë politikà kaip atskirà þiniø ir veiklos sritá. Jis kategoriðkai atribojo politikà kaip analitiná, aiðkinantájá mokslà nuo moralës, reikalavo nepainioti pozityvias þinias apie tai, kas realiai egzistuoja su tuo, kas turëtø egzistuoti.

Antra, vieðpatavusiai teologinës valstybës koncepcijai jis prieðpastatë pasaulietinës valstybës koncepcijà ir aiðkino, kad politinës veiklos pagrindas yra konkretûs interesai, ypaè turto siekimas ir savisaugos instinktas. Todël jis patarë valdovams iðnaudoti ðiuos þmoniø polinkius, o taip pat jëgà ir gudrumà, siekiant savo tikslo: “Politikoje reikia bûti lape, kad pamatyti spastus, ir liûtu, kad sumuðti vilkus”.

Treèia, labai svarbus Machiavelli nuopelnas yra tai, kad jis aiðkiai atskyrë valstybæ ir visuomenæ, kurias jo pirmtakai sutapatindavo. Valstybë – tai ne polis, ðalis ar visuomenë, o ypatinga politinë organizacija, arba valdymo organø sistema. Todël jis pirmas pradëjo analizuoti visuomenës ir valstybës vystymosi dësningumus ir sàryðá.

Ketvirta, Machiavelli priëjo iðvados, kad konrkeèiø valstybës formø ávairovæ sàlygoja kovojanèiø jëgø balansas, jø tikslai, visuomenës organizacija ir ástatymø pobûdis. Èia jau galima kalbëti apie sociologinæ politinio proceso analizæ.

Penkta, Machiavelli pabëþë, kad valdymo formø keitimasis yra nuolatinis procesas. “Nuolat besikeisdamos, visos valstybës paprastai pereina ið tvarkos bûklës á betvarkæ, o paskui gráþta ið betvarkës prie naujos tvarkos”.

Ðeðta, visø svarbiausiø Machiavelli teiginiø pagrindas yra situacijos sàvoka – reliatyvi ir dinamiðka padëtis, neturinti nieko bendra su absoliuèiomis ir statiðkomis antikiniø ir viduramþiø autoriø kategorijomis. Uþ erdvës ir laiko ribø nëra jokios idealios santvarkos, yra tik santvarka, adekvatiðka situacijai. Panaðiai anot Machiavelli nëra gerø ir blogø metodø valdyti þmones, yra tik bûdai, adekvatiðki arba neadekvatiðki situacijai.

Machiavellio poþiûriai á politikà daþnai vertinami kaip cinizmas, nesiskaitymo su priemonëmis apologetika. Terminas machiavellizmas tapo politinio cinizmo ir neiðrankumo sinonimu, o pats Machiavelli neretai buvo laikomas ðëtonu.

Jean Baudin (1530-1596) traktate Ðeðios knygos apie valstybæ suformulavo pasaulietinæ suvereniteto sàvokà, iðlikusià iki ðiø dienø. Jo nuomone, suverenitetas yra “absoliuti ir amþina valdþia, priklausantti valstybei”. Pirmas suverenaus valdovo poþymis yra galia deklaruoti ástatymus, privalomus visiems pilieèiams, ir bûtent ði teisë apjungia kitas suvereniteo teises ir ypatybes: teisæ skelbti karà ir sudaryti taikà, perþiûrëti teismø psrendimus, skirti bet kokio lygio valdininkus, nustatinëti mokesèiø dydá, pinigø vertæ ir t.t. Pilieèius sieja vienas bûtinas bruoþas – paklusnumas suverenui, visi kiti bendrumo poþymiai – kalba, religija, vietiniai paproèiai ir t.t – nëra bûtini. Baudinas labai aiðkiai skyrë valstybæ kaip suverenios galios turëjimà, ir valdþià – aparatà, per kurá ta galia realizuojama. Pati valstybë – tai teisinis valdymas, kurio tikslas yra garantuoti þmoniø teises ir laisvæ. Monarchijoje karaliaus valdþià, taip pat mokesèiø apimtá, turi apriboti luomø atstovai.

Naujieji laikai

Thomas Hobbes (1588-1679) daugelio laikomas ðiuolaikinës politiologijos kaip mokslo pradininku. Svarbiausieji jo darbai: Human Nature, or the Fundamental Elements of Policy; De corpore politico, or the Elements of Law, Moral and Politic (1650), De cive (Apie pilietá, 1642) ir kt., reikðmingiausias veikalas Leviathan, or The Matter, Forme and Power of a Commonwealth, Ecclesiastical and Civill (Leviatanas, arba Baþnytinës ir pasaulietinës valstybës medþiaga, forma ir valdþia, 1651).

Hobbeso filsofijà, kurioje centrine sàvoka buvo visuotinis gamtos faktas – mechaniðkas judëjimas ir jo dësniai, galima apibûdinti kaip materializmà. Jis tvirtino, kad valstybë yra rezultatas sutarties, kurià þmonës sudarë tarpusavyje, siekdami garantuoti taikà ir saugumà. Nesantaika ir aistros kyla siekiaòt valdþios, turtø, þiniø ir garbës. “Kada þmonës gyvena be valdþios, kuri visiems jiems ákvëptø baimæ, jie yra karo bûklëje, ir tai yra karas kiekvieno prieð kiekvienà”.Vadovaudamiesi savisaugos motyvu þmonës perdavë valdovui dalá savo teisiø, taèiau uþ tai ápareigojo já palaikyti taikà ir gerovæ. Ðitoká teisiø perdavimà Hobbes vadino sutartimi (contract). Valdþià jis tapatino su jëga, nes “susitarimai be kalavijo tëra þodþiai ir apskritai neturi galios apsaugoti þmogø”. “Vienintelis bûdas ásteigti tokià bendrà valdþià, kuri ástengtø apginti þmones nuo svetimðaliø ásiverþimo, neleistø jiems skriausti vienas kito ir uþtikrintø jiems toká saugumà, kad jie galëtø misti savo triûsu ir þemës vaisiais ir gyventi patenkinti – tai sutelkti visà valdþià ir galià vieno þmogaus arba þmoniø susirinkimo. rankose; kitaip tariant, paskirti vienà þmogø ar þmoniø susirinkimà atstovauti jiems. Kai ðitaip atsitinka, tai daugybë þmoniø, ðitaip susivienijusiø viename asmenyje, vadinami valstybe, lotyniðkai civitas. Taip atsiranda tas didysis Leviatanas, arba, tiksliau, jei kalbësime pagarbiau, tas mirtingasis dievas, kuriam mes, valdomi nemirtingojo dievo, turime bûti dëkingi uþ taikà ir mûsø apgynimà” (FICh, 1986, p. 267). Hobbeso nuomone, “valstybë yra vienas asmuo, uþ kurio veiksmus dël tarpusavio susitarimo vienas su kitu tapo atsakinga didþiulë dauguma þmoniø, kad jis galëtø taip panaudoti visø jø galià ir iðteklius, kaip jam atrodys naudinga jø taikai ir bendram gyvenimui”.

Hobbes buvo absoliuèios monarchijos ðalininkas ir kategoriðkai atmetë bet koká valdþios pasiskirstymà. Jis buvo ásitikinës, kad piliëèiø polinkis patiems vertinti valdþios veiksmus gali atneðti tik þalà. Jo filosofija buvo individualizmas: yra tik individai, kurie siekia gerbûvio ir saugumo, o tokios sàvokos, kaip visuomenës gëris, bendra valia yra tik fikcijos.

Daugeliu atþvilgiø prieðingus poþiûrius dëstë John Locke (1632-1704). Jo nuomone prigimtinë bûklë nëra kiekvieno kova prieð kiekvienà, o atvirkðèiai – “taikos, geros valios, tarpusavio pagalbos ir saugos” bûklë. Siekdami geriau apsaugoti savo prigimtines teises, þmonës vienijasi á bendruomenæ, politinæ visuomenæ susitarimo pagrindu. Aukðèiausia yra ástatymø leidþiamoji valdþia, taèiau ir jos kompetencija turi bûti ribota (pav., ji negali atimti nuosavybës be sutikimo). Ji nustato vykdomosios valdþios kompetencijà. Valstybë turi tarnauti visuomenei, gindama jos prigimtines teises iðsaugoti gyvenimà, laisvæ ir nuosavybæ. “Pagrindinis ir svarbiausias tikslas þmoniø, susivienijusiø á valstybæ ir paklûstanèius vyriausybës valdþiai, yra savo nuosavybës iðsaugojimas”.Jei valdþia nevykdo ðiø funkcijø, tauta ne tik gali, bet ir privalo jà nuversti ir sukurti naujà vyriausybæ. Tokiu bûdu Locke suformulavo konstitucinës monarchijos ir liberalizmo pagrindus.

Charles Louis Montesquieu (1689-1755). Apie ástatymø dvasià (De l’Esprit des Lois, 1749) – vienas ið þymiausiø klasikinës politinës minties kûriniø. Ðioje knygoje jis vysto sociologinæ valdþios ir teisës teorijà, parodo, kad jø struktûra priklauso nuo tautos gyvenimo sàlygø: klimato ir dirvoþemio, veikianèius mentalitetà, menø ir ekonomikos bûklës, psichinio ir moralinio temperamento, politinës santvarkos formø, áproèiø. Svarbiausias jo tikslas buvo iðsiaiskinti, kokios sàlygos reikalingos laisvës iðsaugojimui.

Montesquieu atmetë madingà tais laikas sutartinæ valstybës kilmës teorijà ir skaitë, kad valstybë yra karø iðdava. Laisvë ir lygybë jo nuomone yra baziniai þmogaus prigimties bruoþai ir todël pagrindinis teisës, o kartu ir “valstybinio proto” (raison d’etat) ðaltiniai. Laisvæ jis suprato kaip protingos sutarties bûklæ ir skyrë jà nuo nepriklausomybës: “valstybëje, kurioje yra ástatymai, laisvë reiðkia galimybæ daryti tai, ko reikia norëti, ir nebûti verèiamam daryti tai, ko nereikia norëti”. Laisvë galima tik tokioje valstybëje, kurioje veikia valdþiø atskyrimo principas, kurá jis dësto XI knygoje, pasiremdamas Anglijos politinës sistemos interpretacija. Ðio principo uþuominø galima áþvelgti jau Platono miðrios santvarkos, apraðytos Ástatymuose, ir Aristotelio koncepcijose, taèiau Montesquieu pirmas aiðkiai suformulavo valdþiø atskyrimà á tris ðakas, kiekviena ið kuriø apribojama juridiðkai ir funkcionuoja kaip atsvara valdþios organø sistemoje: “Kad nebûtø galimybës piktnaudþiauti valdþia, reikalinga tokia tvarka, kuriai esant skirtingos valdþios sulaikytø viena kità. Jeigu ástatymø leidimo ir vykdomoji valdþia bus vieno asmens ar ástaigos rankose, laisvës nebus. Nebus laisvës ir tuo atveju, jei teisminë valdþia neatskirta nuo ástatymø leidimo ir vykdomosios valdþios”. Detaliai skirtingø valdþiø sàveikos Montesquieu neanalizavo ir neabsoliutizavo jø atskyrimo, paþymëdamas, kad legislatyvinë valdþia privalo atsiþvelgti á vykdomosios valdþios poreikius ir turi naudotis ypatingomis teisminëmis galiomis, o vykdomoji valdþia iðsaugoja veto teisæ ástatymø leidimo sferoje.

Bene svarbiausiu XVIII-XIX a. politinës minties vystymosi rezultatas buvo liberalizmo susiformavimas. Plaèiau liberalizmas nagrinëjamas skyrelyje apie politines doktrinas. Èia gi svarbu paþymëti, kad liberalizmas ypaè intensyviai vystësi Anglijoje. Ypatinga reikðmæ formuluojant liberalizmo doktrinà turëjo teisininko Jeremy Benthamo Fragmentas apie valdþia (Fragment on Government), kuriame iðsakoma mintis, kad valdþios pagrindas yra ne susitarimas, o þmoniø poreikiai, pirmiausia jø laimës siekimas, ekonomistø Adamo Smitho Tautø turtas (Wealth of nations), Davido Ricardo Politinës ekonomijos principas (Principles of Political Economy, 1817), suformulavusiø principà laissez faire – valstybës nesikiðimo á rinkos ekonomikà normà. Galiausiai John Stuart Mill esë Apie laisvæ (On Liberty, 1859), Apie atstovaujamàjà valdþià (Considerations on Representative Government) suformulavo svarbø liberaliniá principà, kad þmogus, prisilaikantis skirtingos nuomones, turi teisæ bûti átikintas, taèiau negali bûti visuomenës, bet kokios daugumos, verèiams keisti savo poþiûrius.

Amerikos politinë mintis

Thomas Jefferson (1743-1826), Virginijos advokatas, Nepriklausomybës deklaracijos (1776 07 04) autorius (tada jam buvo 33 metai), vëliau tapo treèiuoju JAV prezidentu (1801-1809).

JAV nepriklausomybës deklaracija prasideda þodþiais: “Mes skaitome akivaizdþiomis tiesas: kad visi þmonës yra sutverti Kûrejo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisëmis, tarp kuriø yra teisë á gyvenimà, á laisvæ ir laimës siekimà; kad ðiø teisiø iðsaugojimui þmonës sukuria vyriausybes, kuriø teisinga valdþia grindþiama valdomøjø sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinë santvarka paþeidþia tas teises, liaudis turi teisæ pakeisti jà arba sugriauti ir sukurti naujà santvarkà.”. Tai buvo pirmas þmonijos istorijoje juridinis dokumentas, átvirtinæs liberalizmo, tautos suvereniteto ir þmogaus teisiø principus kaip politinio gyvenimo normà. Deklaracija tapo pavyzdþiu Prancûzijos 1789 m. Þmogaus ir pilieèio teisiø deklaracijai ir orientyru demokratiniams judëjimams visame pasaulyje.

James Madison (1751-1836), vienas ið JAV konstitucijos projekto autoriø ir artimiausiø Jeffersono padëjëjø, ketvirtasis ðalies prezidentas (1809-17), gilus civilinës teisës ir konstitucinës teorijos þinovas. Jo didþiulis nuopelnas yra tai, kad juridiðkai átvirtino Nepriklausomybës deklaracijoje paskelbtus principus, sukûrë konkretø valdþiø atskyrimo principà, ypaè legislatûros, egzekutyvos ir teisinës valdþios balansà. Iki ðiol reikðmingi jo suformuluoti rinkimø pravedimo principai, maþumø teisiø ir laisviø garantijos. JAV konstitucijoje taip pat pirmà kartà aiðkiai apibrëþta federalinës valdþios ir valstijø kompetencija.

Dominavusi XVII-XVIII à. liberalinë demokratinë kryptis aiðkiai atspindëjo auganèio treèiojo luomo siekimus, nesuderinamus su absoliutizmu. Atokiai stovi radikali demokratinë pakraipa, asocijuojama su Jean-Jacques Rousseau (1712-1778) vardu.

Jo traktatas Visuomenës sutartis, arba politinës teisës principai prasideda þodþiais: “Þmogus gimsta laisvas, tuo tarpu jis visur supanèiotas”. Skirtingai nuo kitø Ðvietimo epochos màstytojø, Rousseau kritiðkai þiûrejo á proto galimybes, skaitë, kad protas yra griaunantis, nes naikina pagarbà, ir labiau vertino jausmus ir moralinæ intuicijà. Jo þodþiais, “màstantis þmogus yra sugadintas gyvûnas”, mokslas – tuðèio smalsumo vaisius, atimantis tikëjimà. Grynos moralinës dorybës bûdingos paprastai liaudþiai.

Jo nuomone þmoniø bendruomenë yra svarbiausias dorinantis veiksnys, nes ið jos individai gauna savo moralinius ir dvasinius sugebëjimus ir tampa þmogiðki. Ið èia pilietybës sàvokos svarba. Rousseau postuluoja bendros visø pilieèiø – bendruomenës nariø aukðèiausiàjà valià, kuriai turi besàlygiðkai paklusti kiekvienas, ir kartu kalba apie neatimamas individo teises. Taip atsirado laisvës paradoksas: “jeigu kas nors atsisakys paklusti bendrai valiai, visas organizmas privers já tai padaryti; ðitai reiðkia, kad já jëga privers bûti laisvà”.

Bendroji valia, anot Rousseau, yra visada teisinga. Aukðèiausia valdþia priklauso tik tautai ir negali bûti atstovaujama, deleguota kokiom nors instancijoms ar institucijoms. “Liaudies deputatai nëra ir negali bûti jos atstovais, jie yra tik ágaliotiniai, jie negali priimti jokiø galutiniø sprendimø. Bet koks ástatymas, jei jo nepatvirtino betarpiðkai pati liaudis, yra negaliojantis, tai apskritai ne ástatymas.”Vienintelë laisva valdþia yra tiesioginë demokratija, ástatymai turi bûti priimami plebiscito bûdu. Tokiu bûdu valdþia tampa liaudies valios ásikûnijimu, jokios garantijos prieð suverenià valdþià nëra reikalingos.

Ðtokià laisvës ir valdþios sampratà labai pamëgo radikalai (Robespierre: “Mûsø valia yra bendroji valia”), nacistai ir komunistai (“Partijos valia – liaudies valia”).

Utopinis socializmas

Thomas More (1478-1535) politinëje satyroje Utopia (1516) vaizduoja idealià valstybæ, kurioje nëra privaèios nuosavybës, visi darbingi pilieèiai uþsiima fiziniu darbu, o valdininkai renkami liaudies ir atsiskaito prieð jà. Valstybës galva yra renkamas kunigaikðtis, kuris, kaip ir kiti funkcionieriai, yra skaitomas liaudies tarnu. Gamybà ir prodktø paskirstymas yra iðimtinëje valstybës kompetencijoje. More manë, kad visø blogybiø prieþastis yra privati nuosavybë, aristokratijos ir dvasininkijos parazitizmas, o valstybë yra ne kas kita, kaip “savotiðkas sàmokslas turtuoliø, valstybës vardu ir prisidengdami ja ginanèiø savo asmeninæ naudà”. Panaðaus modelio visuomenæ pavaizdavo Tommazo Campanella (1568-1639) “Saulës mieste”, kur viskas bendra (net drabuþiai), visi be iðimties dirba (po 4 valandas).

Henri Saint-Simon (1760-1825) siûlë ágyvendinti principà: dvasinë valdþia – mokslininkams, pasaulietinë – verslininkams, o liaudþiai – teisë rinkti valdovus. Politikos vaidmuo tokioje visuomenëje bûtø sumaþintas iki minimumo ir apsiribotø gamybos valdymu. Jis skaitë, kad ávesti tokià santvarkà galima be revoiliucijø, apsiribojant feodalø nuðalinimø nuo valdþios ir jos perdavimu pramoninkø Sàjungai. Konkreèius visuomenës pertvarkymo projektus, turinèius garantuoti “didþiausià naudà didþiausiam skaièiui þmoniø” jis siûle ávairiems Eropos ðaliø karaliams, taèiau tie jais nesusideomëjo.

Francois Marie Charles Fourier (1772-1837) ásivaizdavo, kad ateityje þmonës gyvens falangose – agrarinëse pramoninëse draugijose, kuriø nariai (1500 þmoniø) kartu gyvens dideliame name, 5/12 pajamø skirs darbo uþmokesèiui, 3/12 – kapitalui, 4/12 – talentams. Bet kokia politikà jis skaitë bergþdþia ir tvirtino, kad nei respublikinë valdymo forma, nei visuotinë rinkiminë teisë nepakeis egzistuojanèios tvarkos ir nepagerins darbo þmoniø padëties.

Anglas Robert Owen (1771-1858) taip pat dël visø blogybiø kaltino privaèià nuosavybæ ir manë, kad kapitalizmà neiðvengiamai pakeis nauja santvarka. Jis siûlë ir bandë organizuoti darbo bendrijas – komunas, arba komunistines gyvenvietes ir svarbiausiu politiniu uþdaviniu skaitë profsàjunginio ir kooperatinio judëjimo vystymà. Jo numone, sukurti naujà visuomenæ galima revoliucingai pakeitus þmoniø sàmonæ ir pritraukiant turtingus ir átakingus þmones.

3. VALDÞIA

Ji – pagrindinë politikos aðis. Kova dël valdþios nuo seniausiø laikø yra politikos centre, su valdþia, teise disponuoti þmoniø, finansiniais, materialiniais ir kitais resursais neatsiejamai suriðtas reikðmingø sprendimø priëmimas praktiðkai kiekvienoje sferoje: ûkio, ðvietimo, kultûros, mokslo, tarpatutinëje. Valdþia daþnai yra sutapatinama su politika. Bandymai iðsiaiðkinti, katra ið jø atsirado anksèiau beveik neiðvengiamai baigiasi iðvada, kad politika yra valdþios prieþastis, o valdþia – politikos prieþastis. Valdþia yra viena ið svarbiausiø ir seniausiø politiniø þiniø problemø, lieratûros ir meno temø. Neatsitiktinai þymus XX amþiaus JAV sociologas T.Parsons valdþios reikðmæ politikoje palygino su pinigø vaidmeniu ekonomikoje. Net daugiau negu pinigai, valdþia yra uniiversali priemonë, ágalinanti pasiekti bet koká tikslà – nuo ðlovës ir asmeninio praturtëjimo iki bandymø nukariauti kitas ðalis arba padaryti savo kraðto gyventojus socialinio eksperimento objektu. Todël valdþia daugiau negu pinigai yra kovos tarp individualiø þmoniø ir tarp atskirø grupiø prieþastis. Bûtent dël valdþios kyla pilietiniai karai, neretai vykdomas genocidas – fizinins þmoniø naikinimas. Paskaièiuota, kad vidaus konfliktuose XX amþiuje þuvo apie 130 milijonø þmoniø, tame tarpe Sovetø Sàjungoje (nuo 1917 m.) – 55 milijonai, Kinijoje (nuo 1923 m.) – 49, Kambodþoje (1975-79 m.) – 2, Turkijoje (1909-1918) – 1,8 mln., Vokietijoje (nuo 1933 m.) – 762 tûkst. þmoniø.

Labai daþnai valdþia yra sutapatinama su jëga, ir neatsitktinai daugelyje kalbø abi sàvokas iðreiðkia tas pats þodis: angliðkas power, prancûziðkas pouvoir, vokiðkas Macht, nors siauresne prasme, kalbant apie valstybinës valdþios organus ðiose kalbose atitnkamai vartojami þodþiai authorities, autorites, Behörde. Taèiau valdþia ne bûtinai yra vien jëga ir prievarta ir jà bûtø klaidinga vertinti iðimtinai kaip neigiamà reiðkiná. Be valdþios neámanoma yra jokia organizuota veikla, pradedant nuo spektaklio ar kinofilmo pastatymo, sportiniø varþybø pravedimo ir universitetø veiklos ir baigiant pilieciø saugumo palaikymu, ekonomikos valdymu, visuomeniniø konfliktu sprendimu. Be valdþios negali egzistuoti jokia bendrija, nei pirmykðèiø þmoniø bûrelis, nei tuo labiau ðiuolaikinë visuomenë.

Priklausomai nuo poþiûrio (approach) apie kuriuos kalbëta pirmame skyrelyje, valdþios fenomenas yra interpretuojamas ávairiai. Biheivioristiniu poþiûriu valdþia yra tam tikras elgesio tipas, instrumentalizmas interpretuoja valdþià kaip galimybæ panaudoti ávairias priemonës, siekiant tam tikro tikslo (statuso, privilegijø, turto), struktûralizmas supranta jà kaip tam tikros rûðies santykius tarp valdanèiøjø ir valdomøjø. Bet kokiu atveju valdþios fenomenas iðreiðkia nelygybës, dominavimo ir paklusnumo santykius. Asimetriðki santykiai tarp þmoniø atsiranda todël, kad þmonës dël ávairiø prieþasèiø – ið prigimties, dël paveldëto arba pasiekto statuso – yra nevienodi, skiriasi savo fizinëmis, protinëmis, socialinëmis galimybëmis, þiniomis (ypaè sugebëjimu orientuotis ávairiose situacijose), charakterio savybëmis. Vieni siekia vadovauti (paskaièiuota, kad tokiø þmonës kiekvienoje visuomenëje sudaro apie 5 procentus), dauguma gi linkusi paklusti. Konkreèiose situacijose lemianèiu faktoriu gali bûti kvalifikacija, specializuotas þinojimas: “kapitonu” natûralu bûti tam, kuris yra labiausiai kompetentingas ðioje situcijoje.

Vakarø mokslinëje tradicijoje pirmine valdþios forma skaitoma individuali valdþia. Ji suprantama kaip galimybæ ásakinëti situacijoje, kada tas, kuriam ásakinëjama, privalo paklusti. Jonas turi teisæ ásakinëti Petrui, o Petras turi vykdyti Jono ásakymus. Analizuojant ðá interpersonalinës konstrukcijos modelá, nesunku pastebëti, kad valdþios fenomenui bûdingi keturi elementai: du partneriai (valdþios subjektas ir objektas), valdþià turinèiojo ásakymas ir tam tikros normos, nustatanèios, kad ásakinëjantis turi teisæ tai daryti (kitas klausimas, kaip ta teisë ágyta), o tas, kuriam ásakoma, privalo paklusti. Kitaip galima pasakyti, kad valdþia prasideda ten, kur informacija, rekomendacija arba sprendimas yra realizuojami, siekiant tam tikro tikslo. Normos riboja ir valdþios ribas: orekstrantai privalo klausyti dirigento tik kaip orekstro vadovo (pagrindinai repeticijø ir koncertø metu), eismà reguliuojanèiam policininkui maðinø vairuotojai ir pëstieji pavaldûs tik kaip judëjimo dalyviai, tuo tarpu kai absoliutus monarchas praeityje daugelyje ðaliø, ypaè Rytuose, turëjo beveik neribotà valdþià.

Valdþia gali bûti realizuojama todël, kad ásakantysis nepaklusnumo atveju gali panaudoti sankcijas: apkulti, atleisti ið darbo, uþdëti baudà, atjungti telefonà, pasodinti á kalëjimà ir t.t. Ðalia baudþiamøjø sankcijø plaèiai naudojamos ir incentyvinës (paskatinamosios) sankcijos: apdovanojimai, premijos, lengvatos ir privilegijos. Realiame gyvenime daþnai bûna, kad formalios institucijos, turinèios teisæ ásakinëti toje ar kitoje veiklos sferoje, neturi resursø imtis sankcijø prieð nepaklûstanèius. Pavyzdþiui, susilpnëjus valstybinei valdþiai pilieèiai arba firmos gali nemokëti mokesèiø, nelabai bijodamos, kad bus nubaustos. Todël efektyvus valdþios funkcionavimas priklauso nuo to, kiek visuomenë, paskiros institucijos ir pilieèiai priima normas, reguliuojanèias valdþios santykius.
Valdþios formos

Skirtinos dvi valdþios formos: potenciali (implicitinë) ir reali (manifestuojama). Reali valdz’ia pasireiðkia, kai atiduodamas ir vykdomas konkretus ásakymas ar nurodymas: policininkas duoda þenklà vairuotojui sustoti, vadovas ásako (arba papraðo) darbuotojà paruoðti koká nors dokumentà. Potenciali valdþios bûklë yra galimybë panaudoti sankcijas, jeigu padaryti kokie nors veiksmai, nepageidautini valdþios subjektø poþiûriu, arba atvirkðèiai, apdovanoti uþ norimus veiksmus. Potencialioje bûklëje valdþios efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo autoriteto: kuo valdþia autoritetingesnë, tuo ji efektyvesnë. Bûtent ðia prasme Vakarø kalbose valdþia kaip autoritetas (authority) skiriama nuo valdþios kaip galios arba jëgos (power).

Abi valdþios formos egzistuoja ir veikia visuose lygiuose: visuomeniniame (gyvenvietë, miestas, rajonas, visa ðalis), asociatyviniame, t.y. ávairiuose susivienijimuose (darbo kolektyvuose, visuoomeninëse organizacijose, politinëse partijose) ir privaèiame (maþojoje grupëje, ðeimoje). Visuomeninio ir asociatyvinio lygio valdþiai bûdinga pirmaidës pavidalo struktûra: þemesnës valdþios instancijos paklûsta aukðtesnëms.

Valdþia gali bûti oficiali (legali) arba neoficiali (nelegali). Legalios valdþios sfera ir kompetencija apibrëþta ástatymuose, tuo tarpu kai nelegali valdþia oficialiai nægzistuoja ir todël jos galia (power) faktiðkai yra nekontroliuojama. Pavyzdþiui, mafiozinës grupës ávairiose ðalyse kontroliuoja ávairias visuomenës gyvenimo sferas, ypaè ûkinæ veiklà ir poilsio industrijà (restoranus, kazino), renka mokesèius, taiko baudþiamàsias sankcijas (iki pat mirties bausmës). Yra þinoma atvejø, kai nelegali valdþia tampa jëga, galingesne uþ valstybæ (nakotikø verslininkai Venecueloje, ginkluotos grupës Èeèënijoje).

Politinë valdþia

Priklausomai nuo funkcionavimo srities skiriama politinë ir nepolitinë (asmeninë, teisminë ir kt.) valdþià. Nepolitinë valdþia bûdinga gamybos sferai, korporacijoms, ástaigoms, giminystës grupëms (taip pat pirmykðtëje visuomenëje) ir pan. Politinë valdþia pirmiausia reiðkia politiná dominavimà. Jos pagrindinis tikslas yra formuoti ir kontroliuoti visuomenës politinæ sistemà, politiná gyvenimà ir politinius santykius tarp visuomenës ir valstybës, tarp ávairiø socialiniø ir teritoriniø gyventojø grupiø, partijø ir t.t. Politinës valdþios subjekto galia ne visada apima visa visuomenæ: tai gali bûti teritorijos dalis, arba dalis pilieèiø (studentai, pensininkai, savo partijos nariai). Be to, ji gali apsiriboti galimybe daryti átakà, priimant politinius sprendimus. Pavyzdþiui, opozicinë partija, jeigu ji turi pakankamà vietø skaièiø parlamente, negali “prastumti” savo ástatymo projekto, taèiau gali uþblokuoti valdanèiosios partijos siûlomà variantà, ir todël gali arba priversti jà ieðkoti kompromisinio sprendimo, arba gauti kompensacijà kitokia forma (pav., partija N balsuoja uþ biudþetà su sàlyga, kad jos atstovui bus duotas ministro portfelis).

Kaip ir bet kokios kitos valdþios formø santykiuose, politinës valdþios subjektas negali nesiskaityti su objekto jëga, jo sugebëjimu nepaklusti. Todël politinë valdþia yra ne tik (o ðiuolaikinëse pilietinëse visuomenëse ir ne tiek) dominavimas, bet ir tam tikras konsensas, susitarimas kad bus skaitomasi su visø suinteresuotø sluoksniø ir grupiø interesais. Valdþia ðiuolaikinëje visuomenëje sutapatinama ne tik su jëga, bet ir su autoritetu. Todël jai bûdingos dvi dichotomijos: (a) vieðpatavimas – paklusnumas, (b) vadovavimas – sutikimas. Pirmàjà iðreiðkia normos, apibrëþiancios, kas galima ir kas negalima, kas teisinga ir kas neteisinga. Vadovavimo pagrindinës apraiðkos yra organizavimas, kreipimasis, átikinimas.

Pilniausia politinës valdþios forma yra valstybinë valdþia. Svarbiausias jos bruoþas yra virðenybë, visuotinumas (veikia visos visuomenës vardu), jos sprendimø ir potvarkiø privalomumas visai visuomenei, platus naudojamø priemoniø spektras. Teoriðkai, valstybinës valdþios sfera yra neribota. Daugelyje ðaliø, valstybinë valdþia savo noru apriboja savo veiklos sferà, kitose ðalyse, ypaè totalitariniø reþimø sàlygomis valstybinë valdþia kontroliuoja ne tik visas pagrindines visuomeninio gyvenimo sferas, bet ir asmeniná pilieèiuu gyvenimaa.

Daugumas politologø vienu svarbiausiø valstybinës valdþios bruoþø skaito monopolinæ teisæ panaudoti jëgà. Tà mintá buvo iðsakæ dar Machiavelli ir Hobbes, o smulkiau jà iðvystë vienas þymiausiø XX amþiaus sociologø Max Weber. Vistik ðiuolaikinës valstybinës valdþios efektyvumo pagrindas yra ne jëgos panaudojimo galimybë, o autoritetas.

Valstybinë valdþia skirstoma á ástatymø leidþiamàjà (legislatyvà), vykdomàjà (egzekutyvà) ir teisminæ. Kaip buvo parodyta antrame skyrelyje, ðià valdþiø pasiskirstymo koncepcijà iðvystë John Locke ir Ch. L. Montesquieu, o praktiðkai ji anksèiausiai buvo realizuota JAV konstitucijoje (1787 m.). Pastaraisias deðimtmeèiais priimta kalbëti apie “ketvirtàjf valdþif” – þiniasklaidà, kuri demokratijos sàlygomis tapo efektyviu instrumentu, kontroliuojant kitø valdþiu ðakø veiklà, o autoritariniø reþimø yra valstybës naudojama, auklëjant pilieèiø lojalumà ir paklusnumà valdþiai. Mintá, kad spauda (radijo ir TV tada dar nebuvo) yra “ketvirtoji valdþia”, pirmas iðsakë Montesquieu, raðæs, kad spauda “iðreiðkia pilieèiø poreikius, perduoda jø nusiskundimus, demaskuoja piktnaudþiavimus, verèia visus turinèius valdþià laikytis dorybës, dël ko spaudai uþtenka parodyti juos visuomenei”.

Valdþios pagrindai ir resursai

Primityviose visuomenëse svarbiausias valdþios pagrindas buvo jëga, ypaè militarinis ðaunumas. Istoriniu laikotarpiu ikiindustrinëse visuomenëse lemiamu faktoriumi tampa turtas, nors nereti atvejai, kai aukðèiausià valdþià buvo pasiekæ – daþniausiai kariniø gabumø dëka, kareiviai, kilæ ið þemøjø visuomenës sluoksniø. Industrinëse visuomenëse, vystantis ir stiprëjant pilietinei visuomenei, betarpiðkas ryðys tarp turto ir valdþios þymiai susilpnëja: turtas nustoja bûti valdþios garantija, svarbesnæ reikðmæ ágyja organizaciniai ir vadybiniai sugebëjimai. Mûsø laikais labai iðaugo informacijos politinë reikðmë. Informaciniø resursø apimtis, kuriais gali pasinaudoti politikas arba partija, tampa bûtina valdþios prielaida.

Nagrinëjant valdþios pagrindus negalima iðleisti ið akiø ir valdomøjø, arba valdþios objektø savybiø ir nuostatø. Vieni (o praeityje – daugumas) yra paklusnûs dël baimës, kurià jiems sukelia valdantieji, jø galios panaudoti prievartà arba kitas baudþiamasias sankcijas. Baimë kaip pagrindinis valdþios ramstis bûdinga despotiðkiems ir totaliariniams reþimams. Jau gilioje senovëje, antikinëje Graikijoje kur kas svarbesniu valdþios pagrindu (ðalia valdovo ar valdanèiosios grupës savybiø) buvo skaitomas ásitikinimas. Formuojant palankius valdþiai ásitikinimus, naudojami ávairûs bûdai: pleèiant palankià informacijà apie valdþià (propaganda), kontroliuojant auklëjimo sistemà, demonstruojant valdþios galià ir teisingumà. Svarbià reikðmæ turi ásitikinimas, kad valdþia apsaugo nuo iðoriniø prieðuu, ir demonstratyvinis kariniø pergaliø efektas. Visa tai ir pasiekimai kitose sferose kartu paëmus sudaro valdþios autoriteto pagrindà – vienà svarbiausiø, valdþios ramsèiø, ypaè dabartiniais laikais. Stabili ta valdþia, kuri ne baimæ sukelia, o kuri turi autoritetà. Valdþios diskreditacija, susilpne’jus jos represinëms galimybëms neiðvengiamai veda prie politinës krizës arba net revoliucijos (Prancûzija 1789 m.,Rusija 1917 m., Lietuva 1988-1989 m.ir daug kitø atvejø, )

Kitas svarbus modernios valdþios ramstis yra racionalus interesas. Jei daugumas pilieèiø palaiko valdþià ne dël galimø sankcijø baimës, o todël kad ji gerai atlieka visuomenei reikalingas funkcijas (palaiko vieðàjà tvarkà ir teisëtumà, garantuoja laisvæ, palaiko ûkio ir kultûros vystymàsi ir t.t), tokia valdþia yra stabili ir turi geresnes galimybes veikti efektyviai, negu valdþia, kuri laikosi jëga ir gyventojø ábauginimu.

Daugumas politiologø skiria èia aptartus valdþios pagrindø ir valdþios resursø sàvokas. Pastaroji pabrëþia arsenalà priemoniø, kuriomis naudojasi valstybinë valdþia, atlikdama savo funkcijas. Iðskirtinos kelios resursø grupës.

1) Ekonominiai resursai reikalingi betarpiðkai valdþios aparato iðlaikymui, ávairiø srièiø (ekonomikos, socialinio aprûpinimo, kultûros, ðvietimo ir mokslo vystymo) programø vykdymui, vidaus ir iðorës saugumo uþtikrinimui. Pagrindinis áplaukø ðaltinis yra mokesèiai, kuriuos moka pilieèiai, korporacijos, firmos, licenzijø iðdavimas, muitas, daugelyje ðaliø taip pat pelnas, kurá uþdirba valstybinës ámonës ar ûkio ðakos (pav., atominë energetika, geleþinkelio transportas, komunikacijos). Ið visø ðitø pajamø sudaromas valstybinis biudþetas, kuriame tiksliai nurodoma, kaip bus panaudojamos surinktos lëðos.

2) Jëgos resursai: armija, policija, teismai, kalëjimai.

3) Socialiniai resursai: prestiþingos ir/arba gerai apmokamos pareigos valstybiniame aparate, lengvatø ir privilegijø sistema, darbo vietos. Net JAV, kur nëra valstybiniø ámoniø, federalinë ir valstijø valdþia yra didþiausias darbdavys ðalyje: valstybinëje tarnyboje uþimta keliolika milijonø þmoniø.

4) Organizaciniai resursai susidaro ið ávairiø valdþios institucijø ir tarnybø, organizuotø hierarchiðku pagrindu. Ðios rûðies resursø efektyvumà nulemia tai, kad valstybinë valdþia yra monocentrinë. Atskirø pakopø ar sferø valdþios organai turi tam tikrà autonomijà, nes hipercentralizuota valdymo systema, kaip rodo Sovietø Sàjungos ir kitø buvusiø komunistiniø valstybiø patirtis, yra neefektyvi. Taèiau svarbiausius sprendimus, lieèianèius vystymosi strategijà, resursø paskirstymo ir perskirstymo principus, valstybës sauguma, biudþetà ir t.t. priima aukðèiausieji valdþios organai. Jø sprendimai ir direktyvos yra privalomos visoms þemesnëms instancijos, o neretai ir visai visuomenei. Jeigu þemesnës instancijos ar visuomenës grupës nevykdo aukðèiausios valdþios nutarimø ir potvarkiø, tai liûdija, kad jos organizaciniai resursai dël kokiø nors prieþasèiø iðseko, ir ðalis tampa beveik nebevaldoma. Taip atsitiko Sovietø Sàjungoje paskutiniais jos egzistavimo metais, sugriuvus Sàjungai – Gruzijoje, Tadþikistane, Rusijoje. Organizaciniø resursø stoka bûdinga daugeliui Afrikos, Lotynø Amerikos, Azijos ðaliø.

5) Informaciniai resursai visais laikais ir visada turëjo ypatinga reikðmæ bet kokiai valdþiai. Valstybinë valdþia semiasi naudojasi informacija ið ávairiø ðaltiniø, kaip savø (ministerijø ir departamentø, tarp jø saugumo organø ir policijos), taip ir iðoriniø – nacionalinës ir uþsieninës þiniasklaidos, ávairaus profilio mokslinio tyrimo (tarp jø ir vieðosios nuomonës) centrø. Gaunama ið skirtingø ðaltiniø informacija yra labai nelygiavertë (juolab kad yra nemaþa ir sàmoningos dezinformacijos), todël jos analizë ir ávertinimas visada buvo valdþiai problema. Pastaraisiais deðimtmeèiais ji pasidarë ypaè sudëtinga. nes informacijos srautas tapo neapþvelgiamas; jeigu kokia nors tarnyba ir sugeba susipaþinti ir bent minimaliai apdoroti informacijà ið savo veiklos baro, daþnai ji pasirodo bevertë dël ávykiø ar procesø kitose sferose: investicijos kitoje ðalyje gali þûti todël, kad laiku nesuþinota apie ten brendusá politiná perversmà, numatyta ribota militarinë akcija gali tapti katastrofa (Vietnamo karas, SSRS intervencija Afganistane, karas Èeèënijoje) jeigu duomenys apie oponento karines pajëgas nebuvo sugretinti su informacija apie gyventojø nuostatas ir nuotaikas. Savaime suprantama, kad dabartinëmis sàlygomis, kai beveik visos ðalys (iðskyrus nebent Ðiaurës Korëjà) yra ájungtos á globalinæ ekonominæ sistemà neámanoma formuoti jokios nacionalinës ekonominio vystymosi strategijos, neatsiþvelgiant á ekonominius procesus, vykstanèius kitose ðalyse ir pasuuliniu mastu. Dël visø ðiø prieþasèiø nuolatinis montoringas, informacijos kaupimas ir analizë darosi svarbiausiu – ir niekada pilnai neiðnaudojamu – bet kokio lygio valdþios resursu.

Informaciniai valdþios resursai turi ir kità svarbø aspektà: siekdama stabilumo ir efektyvumo, valdþia privalo skleisti teigiamà informacijà apie savo veikla, formuoti visuomenëje (ir uþsienyje) pozityvø savo ávaizdá (imidþà). Propagandai, arba vieðøjø santykiø (public relations) vystymui kiekviena valdþia skiria daug dëmesio, taèiau jos galimybës ðiuo atþvilgiu yra labai skirtingos priklausomai nuo politinio reþimo tipo. Autoritariniai ir ypaè totalitariniai reþimai grieþtai kontroliuoja þiniasklaidà ir gali uþdrausti bet kokià neigiamo pobûdþio informacija apie valdþià. Spaudos ir þodþio laisvë – bûtini demokratijos atributai – padaro þiniasklaidà galinga, valstybinës valdþios beveik nekontroliuojama jëga. Todël þinisklaida (mass media) neatsitiktinai vadinama “ketvirtàja valdþia” (ðalia legislatyvinës, vykdomosios ir teisminës). Valstybinës valdþios propagandistinës galimybës ypaè ribotos Jungtinëse Amerikos Valstijose, kur valstybë neturi teisës steigti TV, radijo stotis (iðskyrus transliavimà uþsieniui), laikraðèius, ir visa þiniasklaida yra privati.

6) Ideologiniai resursai yra pirmiausia konkreèios visuomenës lûkesèiai, vertybiø sistema, politinës nuostatos, pasaulëþiûra. Valdþia pretenduoja á tai, kad ji iðreiðkia ir gina visas ðias tautines vertybes. Kartu valdþia, ypaè esminiø socialiniø ir politiniø pakitimø sàlygomis, formuoja savo ideologijà ir siekia, kad ji bûtø priimta visø pilieèiø. Ideologija yra galingas resursas stabilioje visuomenëje, kur nëra itin aðtriø socialiniø, etniniø ir kitokiø prieðtaravimø. Ilgalaikë socialinë átampa ir aðtrøs konfliktai sulauþo pilietinæ santarvæ, o neiðvengiamas socialinës arba etninës fragmentacijos yra ideologinis susiskaldymas. Tada valdþia susiduria su neiðsprendþiama dilema: arba palaikyti kuria nors grupæ (ir jos ideologijà) ir tuo paèiu netekti kitø grupiø bei sluoksniu paramos, arba prisilaikyti virðgrupinës, bendros ideologijos ir rizikuoti netekti visø pagrindiniø grupiø paramos.

Priklausomai nuo epochos, konkreèios situacijos ir visuomenës specifikos ávairiø valdþios resursø reikðmë yra labai nevienoda. Visais laikais ir visur buvo ypaè svarbûs informaciniai resursai, kuriø reikðmë itin padidëjo dabar, kai iðsivysèiusiose ðalyse industrinæ visuomenæ keièa informacinë. Taèiau bûta atveju, kai informacijos stoka kompensuojama masinëmis represijomis ir/arba totaline visuomenës gyvenimo kontrole (komunistiniai reþimai, ypaè Sovietø Sàjungoje). Visuomenes gyvenimo sekuliarizacija ir elektroninës þiniasklaidos poveikis labai padidino ideologijos kaip resurso reikðmæ: daugeriopai padidëjus kiekvienam pilieèiui prieinamos informacijos apimèiai, palaikyti visuomeninæ santarvæ darosi itin sunku. Todël daugelyje valstybiø, ypaè musulmonø ðaliø, kaip ideologiná ramstá badoma panaudoti religiná fundamentalizmà (gráþimo prie tikëjimo pagrindu filosofija ir judëjimas) arba nacionalizmà. Jëgos resursai svarbûs autoritariniø reþimo sàlygomis, taèiau demokratiniø ðaliø vidaus gyvenime jø panaudojimas apsiriboja vieðosios tvarkos palaikymu (ypaè vykstant svarbiems futbolo maèams) ir kova prieð nusikalstamumà.

Politinës valdþios legitimumas (teisëtumas)

Valdþia yra visuomenës skaitoma teisëta, jeigu ji ásitvirtina bûdais, priimtinais ðiai visuomenei, ir atlieka funkcijas, kurias dauguma pilieèiø skaito privalomomis. Ðiuo atþvilgiu ávairiais laikas ir ávairiose visuomenëse valdþios teisëtumo kriterijai buvo labai skirtingi.

Max Weber, nuodugniai tyrës valdþios fenomenà, iðskyrë tris pagrindinius valdþios legitimumo ðaltinius: tradicijà, charizmà, racionalø teisiná pagrindà.

Tradicija kaip legitimumo pagrindas ypaè bûdinga monarchijoms: karalius valdo todël, kad taip buvo “nuo senovës”. Ðis legitimumo tipas gali bûti svarbus stabilumo faktorius: valdanèiosios dinastijos egzistuoja ðimtmeèiais, o atskirais atvejais net apie tûkstantá metø.

Charizma (graik. “dievo dovana”) reiðkia politinio vadovo labai aukðta populiaruma ir autoriteta, juo daugumas þmoniø vos ne aklai tiki. Daþniausiai tokie vadai atsiranda, vykstant svarbiems posûkiams visuomenës gyvenime, ypaè revoliucijø ir tautinio iðsivadavimo judëjimo sàlygomis. Charizmatinio tipo vadais daþnai skaitomi Mahatma Gandhi ir Dþavaharlalas Nehru Indijoje, Mao Tsetungas Kinijoje, Sukarno Indonezijoje, Aun Sangas Birmoje (ðiuolaikinë Myanma), ajatola Chomeini Irane, George Washingtonas ir Abrahamas Lincolnas JAV, Simonas Bolivaras Pietø Amerikoje. Charizma yra grynai asmeninis politinis kapitalas, jo neámanoma perduoti jokiam ápëdiniui. Todël, jeigu charizmatinis lyderis kokiu nors iðimtiniu bødu ir ilgam tampa ðalies ar vyriausybës vadovu, po jo mirties beveik neiðvengamas arba nestabilumo periodas, arba ásitvirtina autoritarinis (neretai karinis) reþimas.

Racionalus teisinis pagrindas kaip valdþios ðaltinis reiðkia, kad valdþia formuojama remiantis racionaliais ir visuotinai visumenës pripaþintais ástatymais. Daugumoje ðiuolaikiniø ðaliø tai pasiekiama, renkant atstovaujanèius ástatymø leidybos organus (parlamentus), o prezidentinëse respublikose – taip pat ir prezidentus. Teisinis legitimumas pastaraisias deðimtmeèiais tapo priimta visame pasaulyje norma, todël net diktatûros tipo ir autoritariniai reþimai praktikuoja parlamentinius ir prezidentinius rinkimus (taèiau vengiant bet kokios konkurencijos), arba per kontroliuojamà referendumà ið anksto nustato ilgà prezidento valdymo periodà (taip buvo padaryta buvusiose sovietinëse Centrinës Azijos respublikose).

Visais atvejais pilieèiø akyse bene svarbiausiu legitimumo kriterijumi yra rezultatai: þmonës paklûsta valdþiai ir pripaþásta jos autoritetà todël, kad valstybë uþtikrina vidiná ir iðoriná saugumà, palaiko tvarkà, daugelyje ðaliuu taip pat garantuoja bent minimalias gyvenimo sàlygas. To dëka legitimumà ágyja reþimai, kuriø teisëtumas pradþioje yra dvejotinas, arba jo apskritai nëra (pav. Hitlerio faðistinis reþimas)

Politinës valdþios funkcijos

Valdþia nëra vien dominavimas, ji atlieka funkcijas, be kuriø jokia visuomenë negalëtø egzistuoti. Tokiø funkcijø labai daug (plaèiau jos nagrinëjamos skyrelyje apie valstybæ), taèiau jas galima sujungti á dvi pagrindines grupes.

Pirmiausia, tai valdymo funkcija, Tai yra pagrindinë valdþios funkcija, apimanti visà visuomenæ ir atskiras jos gyvenimo sferas. Kaip visuomenës mastu, taip ir atskirose sferose á valdymo funkcijas áeina (a) neiðvengiamai iðkylanèiø dël interesø ávairovës konfliktø reguliavimas ir interesø harmonizacija (idealiai – visos visuomenës labui), (b) veiklos koordinacija, áskaitant ir resursø paskirstymà ir perskirstymà, (c) socialinio, ekonominio, kultûrinio bei politinio visumemenës vystymosi strategijos kûrimas, (d) betarpiðkas dalyvavimas, vykdant numatytà strategijà ir sprendþiant iðkylanèius klausimus.

Antroji tarp bendriausiuu valdþios funkcijø yra politinës sistemos optimizacija. Valdþia privalo siekti, kad politinë sistema, apjungianti valstybæ, politines partijas, judëjimus ir visas politines institucijas, funkcionuotø normaliai, bûtø stabili, laiku ir adekvatiðkai reaguotø á iðkylanèias problemas. Prieðingu atveju neiðvengiamos chroniðkos politinës krizës ir nestabilumas, kuriø pasekme gali bûti politinës sistemos fragmentacija, ðalies gyvybingumo sumaþëjimas ir bendras nuosmukis.

4. POLITINË VADOVYBË IR POLITINIS ELITAS

Anglø kalboje vadovaujanèios asmenybës, o taip pat vadovavimo procesas apibûdinami þodþiu leadership, kuris plaèiai varojamos politotologiniuose tekstuose. Lietuviðkai vartojami skirtingi terminai neretai sukelia keblumø, verèiant ið anglø kalbos. Lyderio ir vadovo sàvokos lietuviø kalboje neretai vartojamos kaip sinonimai, taèiau kai kurie politologai skaito jas skirtinomis: vadovas (head) yra iðrinktas ar paskirtas funkcionierius (administratorius, pirmininkas, valdininkas, biurokratas), kuris oficialiai vadovauja kolektyvui arba grupei, tuo tarpu kai lyderis iðsiskiria savo asmeninëmis savybëmis, vaidina svarbiausià vaidmená kolektyve, nors formaliai gali ir nebûti jo vadovu. Kitas skirtumas yra tai, kad lyderio statusà reikia nuolat patvirtinti. Lyderis gali bûti, o gali ir nebûti vadovu, lygiai taip pat vadovas – ne bûtinai lyderis. Lyderiai, kaip ir valdþia, bûdingi visada ir visoms grupëms. Lyderiai yra maþose grupëse, darbo kolektyvuose, regione, ðalyje, tarptautinëje arenoje.

Lyderio fenomenas

Kompensacinë teorija, pagal kurià valdþia ir vadovavimas yra priemonë kompensuoti asmeniná psichologiná deficità: ávykusias dvasines traumas, neáveiktà, ið vaikystës uþsilikusià baimæ, pavydà, konfliktø pasekmes. Tai patvirtina kai kuriø politiniø veikëjø biografijos faktai.

Artima kompensacinei yra psichoanalitinë (S.Freudo, 1856-1939) teorija, kuri teigia, kad siekimas dominuoti yra sublimacijos forma, t.y. tokiu psichiniu procesu, kada afektyvûs poreikiai, pirmiausia seksualiniai, yra transformuojami á socialinæ veiklà (arba kûrybà);

Lyderio bruoþø teorija (Francis Halton, 1822-1911) aiðkina vadovavimà ypatingomis lyderiø savybëmis;

Struktûrinëje funkcinëje teorijoje (Talcott Parsons, 1902-1979) vadovavimas yra socialinës bendrijos funkcija: lyderis yra þmogus, kurá iðsirenka jo pasekëjai, siekdami tam tikrø tikslø, kitaip tariant, lyderis yra instrumentas grupës rankose;

Situacinë teorija analogiðkai teigia, kad kyderis yra situacijos, aplinkybiø funkcija: kiekviena grupë iðsirenka sau lyderá, kuris esamomis aplinkybëmis geriausiai atitnka grupës poreikiams.

Sintetinë teorija priima paminetø teorijø pagrindinius teiginius, taèiau dël to tampa eklektiðka ir nieko nepaaiðkina.

Iðskyrus atvejus, kada politinis lyderis faktiðkai yra marionetë arba kompromisinë silpna figûra (parinkta maþiausios þalos principu), lyderis – tai asmenybë, kuriai valdþia yra arba aukðèiausia vertybë (valdþios ieðkotojø kategorija), arba universali priemonë pasiekti kitokiems tikslams: politinës sistemos pakeitimo, tautinës nepriklausomybës, socialiniø ir ekonominiø pokyèiø. Lyderiui reikalingos tokios savybës, kaip atsidavimas tikslui, áþvalgumas, sugebëjimas tiksliai ávertinti situacijà ir priimti optimalius sprendimus, mokëjimas átikinti kitus þmones, organizacinis talentas. Max Weber atþymëjo, kad politiniam lyderiui reikalingas aistringumas ir ðaltas protas (nes “politika yra daroma galva, o ne kitomis kûno ar sielos dalimis”), valdingumas. Skirtingi lyderiai turi arba vienà, taèiau labai iðreikðtà ið ðiø savybiø, arba daþniau kokià nors jø kombinacijà. Pastaraisiais deðimtmeèiais, iðsivysèius elektroninei þiniasklaidai, nemaþa reikðmæ ágyja lyderio imidþas, kurá sukuria politinës reklamos specialistai.

Politikos moksluose gausu lyderiø tipologijø ir klasifikacijø, sukurtø remiantis ávairiais kriterijais. Atitinkamai su valdþios pagrindø tipologija Max Weber skyrë tradicinius, charizmatiðkus ir legalius lyderiø tipus. Pagal vadovaujamà objektà iðskiriami bendranacionaliniai, grupiø, partijø, regionø lyderiai. Priklausomai nuo bendravimo ir vadovavimo stilaus skiriami autoritariðki lyderiai, siekià absoliutizuoti savo valdþià ir asmeniðkai priimti sprendimus, paliekant kitiems tik vykdytojø vaidmená, ir demokratiðki lyderiai, kurie remiasi vadovaujamøjø aktyvumu, palaiko jø iniciatyvà, priimant sprendimus siekia bendro sutarimo. Pagal politinës sàmonës tipà iðskiriami reformatoriai (anot Franciso Tucker’io siekia ágyvendinti baziná bendrijos mità, idealø egzistuojanèios politinës sistemos modelá), revoliucionieriai (atmeta baziná mità ir siekia pakeisti politinæ sistemà) ir konservatoriai, siekià iðlaikyti status quo. Veiklos sferos atþvilgiu iðskiriami programuotojai (formuluoja tikslus), strategai (planuoja tikslo pasiekimo bûdus) ir vykdytojai (realizuoja numatytà veiskmø programà). Kombinuojant skirtingus kriterijus sudaromi apibendrinantys lyderiø modeliai-portretai:

lyderis – “ákvëpëjas”, arba “vëliavneðys”: ryðki asmenybë, turinti savità tikrovës matymà ir ávertinimà bei alternatyvas; ðio tipo lyderiai nubrëþia tikslus, sutelkia aplink save daug pasek’ejø ir nurodo jiemsveiklos kryptis ir bûdus; prie tokiø lyderiø priskirtini M.K.Ganhi, Sun Jatsenas, Martin Luther King.

lyderis – “pranaðas” linkæs á mistikà, daþnai religinio tipo;

lyderis-”tarnas” nepasiþymi originalumu, jo pagrindinis privalumas – iðreikðti grupës interesus, vadovautis jais ir veikti grupës vardu;

situacinis lyderis atsiranda, kai iðkyla reikalaujanti sprendimo nauja problema, neáeinanti á funkcionuojanèiø institucijø pagrindiniø interesø sferà; pavyzdþiui, blogëjant ekologinei situacijai, susiformavo “þaliøjø” judëjimas ir kartu atsirado situciniø lyderiø vakansijos;

lyderis-”prekiautojas” – siûlo savo planus ir, turëdamas átikinëjimo gabumø, suranda “pirkëjø”, kurie tampa jo ðalininkais; ðio lyderio tipas ypaè bûdingas, vykstant politinei liberlaizacijai, kad politinëje rinkà atsiranda liberalios, socialdemokratinës, nacionalistinës, konservatyvios ir kitokios platformos;

lyderis-”gaisrininkas” pasiþymi sugebëjimu greitai ir efektyviai veikti kristiðkose situacijoe arba iðkilus konfliktams; pavyþdþiu gali bûti Rusijos generolo Lebedþio, tada ëjusio Saugmo tarybos sekretoriaus pareigas, sutartis su Èeèenijos rezistentais dël karo pabaigos.

“valdþios ieðkotojai” – siekia valdþios kaip pagrindinio tikslo; tarp jø galima iðskirti keletà subtipø:

agitatoriai – nori kontroliuoti kitus þmones, aktyviai dalyvauja ávairiose komisijose, konferencijose, kalba susirinkimuose ir mitinguose – visur, kur yra proga átikinëti ir paveikti klausytojus;

administratoriai labiau linkæ dirbti grupëje, ásakinëti, organizuoti.

teoretikai skelbia savo poþiûrius ir ásitikinimus pareiðkimø ir deklaracijø forma, daþnai bando kurti atitinkamas teorijas.

Priklausomai nuo konkreèios situacijos atskirose ðalyse, nuo kultûros ir mentaliteto ypatybiø susiklosto aplinkybës, palankios vienokio ar kitokio tipo lyderio iðkilimui. Tarpukario laikotarpiu daugelyje Europos ðaliø á valdþià atëjo autoritarinio tipo lyderiai, taèiau to neávyko stabilesnëse ir turëjusias senesnes demokratines tradicijas Didþiojoje Britanijoje, Skandinavijos ðalyse. Charizmatiniai ir revoliucinio tipo lyderiai atsiranda, keièiantis politinei sistemai, vykstant tautiniam iðsivadavimo judëjimui. Taèiau pasikeitus situacijai tokio tipo lyderiai labai retai tampa gerais administratoriais (iðimtis: Dþ. Nehru), ir visuomenei geriau, jeigu jie pasitraukia arba net yra nuðalinami. Kaip rodo Lenino, Stalino, Mao Cetungo, Fidelio Castro pavyzdys, revoliucionieriai valdþioje yra labai pavojingi.

Pagrindinës politinio lyderio funkcijos ið esmës artimos valdþios funkcijoms, taèiau ryðkiau iðreikðtas naujovës elementas:

– diagnostinë: situacijos ávertinimas, svarbiausiu problemø iðskyrimas; lyderis privalo rasti atsakymà á klausimus: “Kas ne taip?”, “Ko reikia visuomenei?”

– askriptyvinë ir strateginë: visuomenës vystymosi tikslø nustatymas ir jø pasiekimo keliø formulavimas (programø, konkreèiø sprendimø forma)

– organizacinë ir mobilizacinë – mobilizuoti paramà. siekiant uþsibrëþtø tikslø, tame tarpe priemonës:

– legislatyvinës,

– mobilizacinës,

– reguliatyvinës,

– koordinuojanèios,

– kontroliuojanèios.

– komunikatyvinë – ávairiø politiniø, ekonominiø, keltûriniø, regioniniø, profesionaliniø ir kitokiø grupii interesø iðreiðkimas ir prezentacija; atliekama betarpiðkame bendravime, taip pat renkant, apibendrinant ir platinant informacijà;

– taktinë – konkretaus momento situacijos ávertinimas, iðskiriant svarbiausias problemas, politinës elgsenos nustatymas.

Politinis ir valdantysis elitas

Politinio proceso pagrindiniai subjektai yra ne tiek individai, lyderiai, kiek grupës, daþniausiai vadinamos elitais (nuo lotyniðko eligere – “atrinkti” ir prancûziðko elite – “geriausia, atrinkta”). Nuo XVII a. þodis buvo vartojamas, kalbant apie aukðèiausios kokybës prekes, XIX amþiuje pradëjo reikðti aukðèiausias socialines grupes, o ðiame ðimtmetyje plaèiai vartojamas sociologijoje ir politikos moksluose. Kaip terminas, elitas interpretuojamas labai ávairiai: jis gali reikðti asmenis, daugiausia pasiekusius savo veiklos srityje, valdantájá sluoksná, kûrybinæ maþumà (prieðpastatomà nekûrybinei daugumai), aukðèiausio lygio valdininkus, specialistus ir t.t. Nemaþa politologø skaito ðá terminà nemoksliniu, pabrëþdami, kad jis arba sutampa su klasine struktûra ir tokiu atveju neturi naujo turinio, arba pateikia tik paprasèiausià dichotomija “elitas – masës” ir tuo paèiu pernelyg suprimityvina visuomenës struktûrà. Taèiau neginèytina, kad terminas jau pirmoje amþiaus pusëje ásitvirtino Europos (Italijos, Vokietijos, Prancûzijos), o po Antrojo pasaulinio karo taip pat Amerikos politologijoje.

Valdantájá elità sudaro individai, kurie uþima dominuojanèias, svarbiausias pozicijas ávairose visuomenës gyvenimo sferose. Atitinkamai iðskiriamos kelios valdanèiøjø elitø kategorijos:

ekonominis elitas – stambaus kapitalo atstovai, didþausiu (ðalies mastu) firmø bankø ir kitø ekonominiø obejektø savininkai;

ideologinis arba informacinis elitas – labiausiai þinomi þiniasklaidos, dalinai aukðtojo mokslo ir humanitariniø mokslø atstovai;

karinis elitas – generalitetas, aukðtojo rango karininkai; ðio elito átakingumas priklauso nuo visuomeninio gyvenimo militarizacijos laipsnio;

mokslinis elitas;

literatûros ir meno elitas;

kriminalinis elitas: átakingiausiø, kontroliuojanèiø tam tikras visuomenës gyvenimo sferas, mafioziniø grupiø vadovai (cosa nostra, “krikðtatëvis” su artimiausiais bendraþygiais), kriminalinio pasaulio “autoritetai”;

politinis elitas – nedidelë grupë politikø ir aukðèiausio rango valdininkø, betarpiðkai kontroliuojanèiø valstybinæ valdþià ir vadovaujanèiø visuomenei.

Kai kuriais atvejais susidaro kontrelitai – elitarinio pobûdþio grupës, kuriø nariai nesistengia ásijungti á egzistuojanèius elitus, o prieðpastato save jiems arba siekia kolektyviai jas iðstumti ir uþimti jø vietà. Tai daþniausiai yra ávairûs protesto judëjimai, kultûrinis underground’as, revoliucinës partijos, kai kada taip pat religinës sektos. Kontrelitø egzistavimas neretai lieka beveik nepastebëtas, kol nepàiðkëja, kad jie tapo átakinga jëga. Dar 1917 m. pavasará bolðevikai Rusijos imperijoje atrodë esà marginaline grupe, o po pusmeèio jie jau ávykdë valstybiná perversmà ir tapo valdanèiuoju politiniu elitu. Devintojo deðimtmeèio pabaigoje Rytø ir Vidurio Europos “socialistinëse” ðalyse antikomunistinis kontrelitas, apie kurio átakà buvo galima tik spëlioti, lengvai uþëmë komunistinio politinio elito vietà.

Tiksliai apibrëþti kiekvieno elito ribas neámanoma nei teoriðkai, nei praktiðkai, maþdaug aiðku tik, kas yra “didieji bosai”, sudarà kiekvieno elito branduolá. Daþnai yra naudojami formalûs kriterijai: politiniu elitu skaitomi ministrai, parlamento frakcijø ir komisijø vadovai, moksliniam elitui priskiriami tiriamøjø institutø direktoriai, universitetø rektoriai, moksliniø sàjungø vadovai. Taèiau formalûs kriterijai neduoda pilno vaizdo, nes átakingas politikas ar þymus mokslininkas, nekalbant jau apie meno þmones ir raðytojus, gali ir neuþimti jokio vadovaujanèio posto. Kitos problemos, iðkylanèios analizuojant elitus, yra susijusi su tuo, kad elitø (kaip ir valdþios) vidinë struktûra yra sudëtinga. Ekonominis elitas apjungia virðutinæ dalá atskirø ûkio, mokslinis – moksliniø ðakø elitø, panaðiai nacionaliná elità sudaro stambiausiøjø miestø ir regionø elitø virðûnë, taèiau á já patenka ne visi profesionaliniø elitø nariai. Elitø formalizavimo principà plaèiai panaudojo sovietinis reþimas: patikrinti, priimtini reþimui ávairiø srièiø ir lygiø veikëjai bûdavo átraukiami á nomenklatûros sàraðus ir tik tie þmonës galëjo uþimti vadovaujantá postà ávairiose sferose. Centriniø ministerijø ir þinybø, respublikø, srièiø ir dideliø miestø bei jø partiniø organizacijø vadovai, generalitetas buvo komunistø partijos centro komiteto nomenklatûra, rajoninio lygio vadovai – respublikiniø partiniø organizacijø nomenklatûra ir t.t.

Elitø formavimosi bûdai:

– paveldëjimas buvo ypaè bûdingas luominëms visuomenëms, kur þmogaus padëtis socialinëje ir, maþiau, politinëje hierarchijoje priklausë nuo tëvø statuso. Ðiais laikais elitinio statuso paveldëjimas bûdingas Rytø ðalims: kai kur yra iðlikusios absoliutinës monarchijos (Jordanija, SAE), neretai paveldimumo mechanizmas funkcionuoja ðalia konkurenciniø principø: Indijoje Nehru ðeimai priklausë trys premjerministrai: Dz. Nehru, Indira Gandhi, Radþivas Gandhi, Ðri Lankoje premjerministro Solomono Bandaranaike duktë vëliau uþemë tà patá postà, Pakistane buvusi premjere Benazir Bhutto yra Zulfikaro Ali Bhutto duktë, buvusi Filipinø prezidentë Quorazon Aquino – opozicijos lyderio Aquino þmona. Paveldëjimo mechanizmas veikia ir Japonijoje. “Kauno dienos” korespondentë raðë: “Japonijoje vyrauja vadinamoji antrosios kartos politikø karta, politikø gildija primena ðeimø dinastijas. Ir buvusio, ir dabartinio premjero tëvai buvo nuo valdþios vairos nesitraukianèios Liberalø demokratø partijos lyderiai. Antrosios ar net treèiosios politikø kartos atstovams patekti á valdþià daug lengviau – ið jø nereikalaujama nei ypatingo iðsilavinimo, nei specifiniø ágûdþiø, kaip kad ið pirmosios kartos, turëjusios savo gebëjimais iðsikovoti postus” (Kauno diena 1998 09 26).

– giminystës ir vedybiniai ryðiai

– ið valdanèiøjø sluoksniø (ypaè bûdingas autoritariniams reþimams);

– ið visos visuomenës (demokratinëse valstybëse, ypaè visuomenëse, kurioms bûdingas aukðtas socialinis mobilumas);

– atviras arba uþdaras atrankos bûdas;

-konkurencinis arba nekonkurencinis atrankos bûdas;

Politiniai elitai yra valdþios subjektai, todël jø funkcijos yra beveik identiðkos valstybinës valdþios funkcijoms:

– strateginë – perspektyviniø visuomenës vystymosi planø ir politiniø programø sudarymas; tai reikalauja aukðto profesionalizmo, ryþtingumo;

– komunikatyvinë – ávairiø politiniø, ekonominiø, kultûriniø, regioniniø, profesiniø grupiø interesø ir poreikiø formulavimas ir realizavimas; vykdoma betarpiðkais kontaktais, o taip pat renkant ir apdorojant informacijà;

– organizacinë – pilieèiø arba jø atskirø grupiu mobilizavimas, siekiant konkreèiø tikslø; organizacinëje veikloje iðskirtinos specializuotos funkcijos: legislatyvinës, mobilizacinës, reguliatyvinës, koordinacinës, kontrolinës.

– integratyvinë – visuomenës stabilumo, jos politinës ir ekonominës sistemø stiprinimas, konfliktø prevencija, skirtingø grupiø interesø harmonizavimas, politiniø jëgø lygsvaros palaikymas.

Elitø teorijos

Ðiuolaikiniø elitø teoriju klasikai yra italø mokslininkai Vilfredo Pareto (1849-1923) ir Gaetano Mosca (1858-1941) ir ðveicaras Robert Michels (1876-1936).

Mosca, “Politinio mokslo elementai” (1896), kurios angliðkas vertimas (The Ruling Class) iðëjo tik 1939 m., ir todël elitø teorijos pirmuoju autoriumi keletà deðimtmeèiø buvo skaitomas Pareto. “Visose visuomenëse – nuo maþiausiai iðsivysèiøsiø, vos pasiekusiø civilizacijos auðrà iki paèiø progressyviausiø ir stipriausiø – randame dvi klases þmoniø – valdanèiàjà klasæ ir pajungtà klasæ. Pirmoji ið jø, visada maþiau skaitlinga, atlieka visas politines funkcijas, monopolizuoja valdþia ir naudojasi pranaðumais, kuriuos suteikia valdþia, o antroji, skaitlingesnë klasë yra pajungta ir pirmosios kontroliuojama”. Vystydamas ðià mintá, Mosca prieina iðvados, kad visais laikais ir visose visuomenëse yra galima tik viena valdymo forma – oligarchija. Valdþia pereina nuo vienos maþumos kitai, bet niekada – daugumai. Jo nuomone, kuo didesnë visuomenë, tuo maþesnis valdanèiosios maþumos lyginamasis svoris, ir tuo sunkiau daugumai pasiprieðinti maþumos vieðpatavimui. Taip yra todël, kad pirma, elitas yra labiau organizuotas, ir antra, jis kontroliuoja valstybæ. Pastaroji yra tik “konkreti organizacija daugelio elementø, valdanèiø visuoemenæ”, kitaip tariant – instrumentas elito rankose. Be to, kiekvienas elitas valdo, remdamasis “politine formule” – ideologija, kuri pateisina elito dominavimà ir yra ádiegiama á visuomenës sàmonæ.

Elito bazë ir vieðpatavimo pagrindas priklauso nuo visuomenës tipo. Pirmykðtëje visuomenëje tai buvo karinis ðaunumas, vëliau svarbiausià reikðmæ ágyja mokëjimas manipuliuoti religiniais simboliais. Sekanèioje vystymosi pakopoje elitinio statuso pagrindas yra turtas. Galiausiai, labiausiai iðsivysèiusiose visuomenëse, valdant biuokratijai arba technokratijai, lemiamà reikðmæ turi specializiuotos þinios. Tokiu bûdu elitai iðsirikiuoja chronologine tvarka: karinis, religinis, ekonominis, profesionalinis (merit elite) elito tipas. Tai nereiðkia, kad ásigalëjus vienam elitui, ankstyvesni dingsta – jie lieka, bet dominuoja vienas tipas. Mosca áveda subelito sàvokà, apimanèià vidutinæ tarnautojø, menedþeriø, molslininkø klase. “Kiekvieno politinio organizmo stabilumas priklauso nuo ðio antrojo sluoksnio moralës ir intelekto lygio bei veiklos”.

Laikui bëgant elitas netenka sugebëjimø suteikti daugumai laukiamas paslaugas, arba jos netenka savo vertës, atsiradus kitiems poreikiams, interesams ir problemoms. Todël vienà valdantájá elità pakeièia kitas. Mosca atþymi, kad istorijoje veikia dvi tendencijos – aristokratinë ir demokratinë. Taèiau nei pirma, nei antra nenumato masiu valdþios – tai yra neámanoma. Skirtumas yra tik tas, kad aristokratinis elitas yra uþdaras ir nepasipildo þmonëmis ið næltitiniø sluoksniø, tuo tarpu kai demokratiðka valdanèioji maþuma pasipildo ið visu sluoksniø, kooptuojant tuos individus, kuriø psichologinës savybës yra naudingos valdymo tikslais. Vienu ið svarbiausiø elito pasipildymo kanalø Mosca pripaþino demokratinius rinkimus. Taèiau jo nuomone rinkimai nëra instrumentas, leidþiantis masei kontroliuoti elità.

Vilfredo Pareto. “Bendrosios sociologijos traktate” (1915-19) – racionalios veiklos ir elitø teorijas. Anot pirmosios, racionaliø siekimø pagrindas yra objektyvus neracionalumas ir apskritai neracionalus elgesys bûdingas þmogaus prigimèiai.

Pareto tvirtino, kad elitui priskirtini þmonës, kurie turi tam tikras ágimtas savybes. Nepasiekæ vadovaujanèiø postø jie sudaro kontrelità, arba nevaldantájá elità. Valdantieji elitai yra dviejø tipø: vienø vieðpatavimo pagrindas yra gudrumas (“lapës”), kitø – jëga (“liûtai”). Visi elitai remiasi taip pat derivacijomis, t.y. mitais, arba ideologija. Norint palaikyti socialiná stabilumà, reikia kooptuoti á elitø eiles naujus þmones, turinèius elitines savybes, ir iðmesti netekusius ðiø savybiø. Taèiau ðitaip nevyksta, nes elitai ne tik siekia iðlaikyti ágytas privilegijas, bet ir perduoti jas savo palikuonims. Todël elito kojybë laikui bëgant blogëja ir kartu auga kontrelitas. Galø gale pastarasis mobilizuoja mases arba ir be jø pagalbos nuverèia sena’já elità ir tampa valdanèiuoju. Procesas prasideda ið naujo, ir taip vyksta be galo. “Istorija yra aristokratijø kapinës”, reziumuoja Pareto savo koncepcijà.

Robert Michels. “Politinës partijos. Oligarchiniø tendencijø ðiuolaikinëje demokratijoje sociologinë studija” – remiasi darbininkø ir socialistiniø partijø medþiaga, t.y. analizuoja bûtent tas politines organizacijas, kurios ypaè kalbëjo liaudies, darbo þmoniø vardu.

Demokratija neámanoma be organizacijos, nes nëra kitø bûdø suformuluoti ir iðreikðti kolektyvinæ valià, realizuoti atstovavimo principà. Didelë masë þmoniø, minia negali priimti jokiø sprendimø, lengvai pasiduoda ir panikai, ir nepagrástam entuziazmui.Todël bûtina perduoti ágaliojimus delegatams, kuie atstovauja masei ir iðreiðkia jos valià. Atsiranda pastovûs lyderiai. Nuo èia organizacijoje pradeda pasireikðti oligarchinës tendencijos.

Kuo daugiau organizacijoje nariø, kuo sudëtingesnë jos struktûra ir kuo platesnë veikla, tuo didesnë joje pastoviai dirbanèiø biurokratø vaidmuo, ir atvirkðèiai, tuo maþesnës eiliniø nariø galimybës jà kontroliuoti. Biurokratai greitai tampa “lyderiais”. Profesionaliø lyderiø atsiradimas yra demokratinës organizacijos galo pradþia. Kuo galingesnë orgainzacija, tuo labiau jai reikalingas stiprus lyderis. Kovingos revoliucinës partijos tampa diktatoriðkomis (Lasalle pateisino diktatûrà tuo, kad ji yra vienintelis bûdas greitai mobilizuoti narius), net perima karinæ terminologija. Organizacijai pleèiantis, joje ásigali netiesioginiø rinkimø sistema: centrinæ vadovybe renka ne eiliniai partijos nariai, o o jø iðrinkti partijos ar organizacijos suvaþiavimo delegatai. Lyderiai, ágydami darbo komitetuose ir parlamente patirtá, tampa paraktiðkai nepakeièiami, nes iðrinkimas trumpam periodui nepasiteisina. Vokieèiø socialistø lyderiai Wilhelmas Liebknechtas ir Augustas Babelis ëjo vadovaujanèias pareigas virð 30 metø.

Nemaþa dalimi lyderiø nepakeièiamumà nulemia tai, kad jie kontroliuoja organizacijos finansus ir spaudà. Didþiausias pavojus lyderiams – ne eiliniai organizacijos nariai ar rinkëjai, o tarpusavio kova. Revoliucijose bûtent lyderiai sunaikina vienas kità: Dantonà – Robespierrëas, pastaràjá – iðlikæ dantonistai. Pagrindinëmis nesantaikos tarp lyderiø prieþastimis Michelsas skaite konfliktà tarp ateinan’ciø á judejimà áþmybiø ir veikëjø, padariusiø karjerà judëjime, socialinæ kilmæ, amþiaus skirtumà, horizontalià stratifikacijà.

Ilgai vadovaujant, neiðvengiamai vyksta lyderiø metamorfozë. Jie patiki savo didybe, nepakeièiamumu, pamirðta idealius tikslus ir tampa oportunistais, pateisindami naujos taktikos poreiká pakitusiomis aplinkybëmis. Lyderiams bûdingas bonapartizmas – individualus vieðpatavimas liaudies vardu, demokratijos ir autoritarizmo sinteze. Vadas ákûnyja daugumà, todël prieðintis jo valiai nedemokratiðka. Negalima jo ir pakeisti, nes jis – liaudies statytinis, o liaudis negali prieðtarauti sau. Bonapartizmas pretenduoja á tai, kad jis tiesiogiai, be tarpiniø grandþiø, iðreiðkia liaudies valià.

Kita svarbus faktorius, nulemiantis oligarchines tendencijas, yra biurokratijos augimas. Panaðiai kaip ir valstybë, didelë organizacija ar partija tampa stambiu darbdaviø, nuo kurios finansiðkai tampa priklausomas didelis skaièius tarnautojø: buhalteriø, vairuotojø, þurnalistø, spaustuviø ir kitø padaliniø darbininkø.

Visur organizacijose susidaro siauras vadovaujantis vidinis ratas. Realiai demokratijà anot Michelso galima pavaizduoti tokia schema:

Komitetas __

Funkcionieriai ______

Aktyvûs dalyviai ______________

Uþregistruoti nariai _____________________________________
Rinkëjai _______________________________________________________________________

Michelsas smulkiai nagrinëja politiniø lyderiø bruoþus. Didelæ reikðmæ, ypaè pradinëje stadijoje, turi oratoriniai sugebëjimai. Beveik visi pirmieji socialistø lyderiai buvo puikûs oratoriai, tuo tarpu kai þymus teoretikas Eduardas Bernsteinas, Marxo þentas Paul Lafargue netapo lyderiais. Graþbilystës dëka minios akyse galima ásigyti beveik neribotà prestiþà. Maðe ypaè imponuoja balso stiprumas ir groþis, laikysena, proto lankstumas, o kalbø turinys turi tik antraeilæ reikðmæ. Didelá áspûdi miniai daro oratoriaus ðlovë, klausytojai labai lengvai pasiduoda áþymybiø átakai.

Didëjanti organizacija greitai netenka bet kokio revoliucingumo. Radikalizmas sparèiai sumaþeja, kai partija integruojasi á valstybinës valdþios institucijas, taèiau neturi realios galimybës tapti valdanèiaja. Ta paèia kryptimi jà stumia poreikis plësti savo socialinæ bazæ, pritraukti kaip galima daugiau nariø ir rinkëjø. Dël ðiø prieþaciø keièiasi partijos programa, atsisakoma nuo revoliuciniø tikslø.

Michelsas teigia, kad iðvengti oligarchijos neámanoma. Net jei bûtø likviduota valstybë, kaip tai numatyta Marxo koncepcijoje, socialiniø resursø tvarkymui reikalinga iðvystyta biurokratija. Administratorius arba valdininkas, kuris tvarkosi turtais, ágyja ne maþesnë átakà, negu privatus kapitalo savininkas. “Proletariato diktaûra” gali tapti tik oligarchø grupës diktatûra, grup’e, kontroliuojanti valdþia darys viskà, kad ágytà valdþia iðlaikyti savo rankose. “Socialistai gali laimëti pergalæ, bet socializmas – niekada, nes jis þûs savo pasekëjø triumfo valandà”, – raðe Michelsas. “Bet kokia partinë organizacija iðreiðkia oligarchinæ valdþia, paremtà demokratiniø pagrindu. Masës niekada realiai nevaldys. Todël klausimas, kurá reikia svarstyti, yra ne dël idealios demokratijos galimybës, o apie tai, kiek demokratija yra pageidautina, galima ir realizuojama konkreèiu momentu. Tai yra pagrindinë politinio mokslo problema”.

Pokario teoretikai detaliau analizavo elitus, akcentavo ne tiek psichologinius, kiek sociologinius (Harold Laswell) ir ekonominius faktorius, daugiau dëmesio skyre empiriniams tyrimams. Amerikoje buvo atkreiptas dëmesys á tà aplinkybæ, kad rinkimø mechanizmo dëka masës tam tikru laipsniu kontroliuoja elitus, o atskirø elitiniø grupiø kova uþ valdþià sukuria tam tikrà jëgø balansà ir apriboja dominavimo galimybes. Politika tokiu bûdu tampa sàveika tarp ávairiø grupiø. Kaip raðë Karl Mannheim (1893-1947), “realus politikos formavimas yra elitø rankose, taèiau tai dar nereiðkia, kad visuomenë nedemokratiðka”, nes pilieèiai turi galimybæ per rinkimus reguliariai iðreikðti savo nuostatas, nuðalinti lyderius arba priversti juos priimti sprendimus, reikalingus daugumai.

Kiek kitokia yra þinomo politologo Josepho Schumpeterio (1883-1950) koncepcija. Jis siejo demokratijà su kapitalistine ekonomine sistema ir analizavo jà rinkos ekonomikos kategorijomis. Kaip ekonomikoje pelno siekimas yra svarbiausias verslininkø tikslas, taip politikoje svarbiausia varomàja jëga yra valdþios siekimas. “Liaudies” vaidmuo demokratinëje visuomenëje yra ne valdymas ir net ne dalyvavimas priimant svarbius sprendimus, o “sudarymas vyriausybës arba tarpinio organo, kuris formuoja vykdomàjà valdþià”. Anot Schumpeter’io demokratija yra valdþios iðrinkimo ir ágaliojimo mechanizmas, o ne visuomenës tipas ar moraliniø normø rinkinys. Ðitas mechanizmas uþtikrina dviejø ar daugiau grupiø politikø, kurie patys, susiorganizavæ á partijas, iðkelia save, konkurencijà uþ rinkëjø balsus. Rinkëjai vienai ið tø grupiø áteikia mandatà valdyti iki sekanèiø rinkimø. Rinkëjai nesprendþia jokiø politiniø klausimø ir renka ne atstovus, kurie spræs jiems (rinkëjams) rûpimas problemas, o þmones, kurie priims sprendimus. Schumpeteris net labiau kritiðkai, negu Michelsas, þiur’i á liaudies suvereniteto mità, arba jo klsaikinës demokratijos versijà. “Liaudies valia yra politinio proceso produktas, o ne varomoji jëga. Analizuodami politinius procesus mes turime reikalà pagrindinai ne su tikra, o su pagaminta valia – pagaminta tiksliais komercinës reklamos bûdais”, – raðo Schumpeter’is. Taip yra todël, kad demokratija yra ne kas kita kaip rinkos mechanizmas. Rinkëjai – tai vartotojai, o politikai – verslininkai, siûlà savo “prekæ” – paþadus ir programas. Elektorato nuostatos ir pasirinkimas yra formuojami, panaudojant komercinës reklamos technologijà, todël “vartotojo suverenitetas” yra tik iliuzija. Politinë rinka reaguoja á paklausà, o paklausa priklauso nuo perkamosios galios, t.y. pinigø. Politikoje perkamoji galia reiðkia galimybæ palaikyti kandidatà arba partijà rinkiminës kampanijos metu, organizuoti spaudimo grupæ parlamente, uþsakyti reklamà þiniasklaidoje. Visuomenëje, kur yra socialinë nelygybë, “vartotojo suverenitetas” didþiulei neturtingai daugumai neturi jokios prasmës, juo gali naudotis tik virðutiniai sluoksniai, Visa tai yrai “reikðminga demokratinio proceso dalis”. Ið èia iðvada: “Liaudis nekelia ir nesprendþia jokiø klausimø.., greièiau klausimai, nuo kuriø priklauso jos likimas, paprastai yra keliami ir sprendþiami uþ jà”.

Ekonomistai pavadino Schumpeter’io teorijà “ekonominiu demokratijos modeliu”. Toliau ja vystydamas Anthony Downes atþymëjo, kad skirtingos politinës partijos ieðko ávairiø keliø, siekdamos uþsitikrinti rinkëjø paramà. Iðdavoje susiformuoja daug elitø ir savotiðka balansø ir atsvarø sistema, vadinama pliuralistiniu modeliu. Spaudþiant partijoms, visuomeninëms organizacijoms, profesinëms dirbanèiøjø sàjungoms, valdymas tampa kompromisø, ávairiø interesø derinimo reikalu.

Kaip matyti, ekonomistai daugiau þiûri á politikà kaip þaidimà ekonominiø bosø, ginanèiø savo interesus, o politologai daugiau palaikë elitinæ demokratijos sampratà. Labai reikðmingà demokratijos interpretecijà pateikë Robert Dahlis (g. 1915). Iðleistoje 1971 m. knygoje “Poliarchija. Dalyvavimas ir opozicija” jis palaikë tezæ, kad elitø vieðpatavimas yra neiðvengemiamas, o “liaudies valdþia” yra neámanoma. Demokratija jo nuomone – tai abstrakcija, idealus modelis. Daugiausia, kà gali pasiûlyti Vakarø politinës sistemos – tai elitø konkurencija (tuo paèiø ir alternatyva konkretiems elitams) ir funkcionavimà institutø ir mechanizmø, apsauganèiø visuomenæ nuo sunkiø kovos tarp elitø pasekmiø. Skirtingai nuo Schumpeter’io, Robertas Dahlis nemano, kad rinkimai neturi principinës reikðmes, atvirkðèiai, jie priverèia politinius lyderius bent ðiek tiek skaitytis su masiø lûkesèiais. “Daugumas pilieèiø turi tam tikrà (moderate) átakà, nes iðrinkti funkcionieriai turi galvoje realias arba ásivaizduojamas rinkëjø preferencijas”, spresdami konkreèius klausimus.

Tokià sistemà, kuriai bûdinga laisva ir besikeièianti konkurencija tarp átakingø elitø, Dahlis pavadino poliarchija (“daugelio valdymas”). Jo nuomone, politinëje sistemoje reikia analizuoti veiklà ypaè átakingø, sudaranèiø poliarchijà ir kontroliuojanèiø valdþios mechanizmà. Kalbëti apie lygybæ galima tik prasme galimybiø dalyvauti poliarchijoje, elitinëje visuomenës substruktûroje.

5. POLITINË SISTEMA. VALSTYBË

Politinë sistema ðalia politikos yra svarbiausia politikos mokslø sàvoka. Ji yra politinës sferos karkasas. Politinæ sistema apjungia visas politines institucijas, roles, santykius ir politinës organizacijos principus, iðreiðkinaèius visuomenës politines, socialines, teisines, kultûrines normas, istorines tradicijas ir vertybes. Kaip matyti ið ðios definicijos, politinëje sistemoje galima iðskirti tris skirtingø elementø grupes. Pirmiausia, tai struktûriniai ir organizaciniai elementai: valstybë, politinës partijos, organizacijos ir judëjimai. Antràjà grupæ sudaro subjektyvûs, susijæ su þmoniø sàmone elementai: normos, vertybës, lûkesèiai, tradicijos ir t.t. Treèioji grupë – tai santykiø sistema, tarpusavio ryðiai tarp pilieèiø ir valdþios, politiniø partijø ir valstybës, tarp skirtingø valdþios ðakø ir t.t.; kitaip tariant, tai yra tinklas ryðiø tarp visø politikos subjektø ir objektø.

Mokslinës analizës tikslais paminëti politnës sistemos elementai yra grupuojami á keletà subsistemø. Daþniausiai iðskiriamos keturios tokios subsistemos.

1) institucinë subsistema: valstybë, valdymo formos, valdþios organai, politinis
reþimas, politinës patijos, organizacijos, judëjimai;

2) reguliuojanti subsistema: politinës ir teisinës normos, pradedant konstitucija ir baigiant tradicijomis bei paproèiais, tuinèiais sàryðá su politikos sfera;

3) komunikacinë subsistema: suma visø ryðiø tarp politiniø institucijø, taip pat tarp jø ir pilieèiø;

4) ideologinë subsistema apima politines teorijas, koncepcijas, poþiûrius ir yra
svarbi, nustatant politinius tikslus ir jø pasiekimo bûdus.

Ðios subsistemos yra kiekvienoje politnëje sistemoje, politinëje bendrijoje, ðalyje. Taèiau jø turinys yra labai skirtingas ávairiose ðalyse ir skirtingais laikais. Vokietijos, Lietuvos ir Kinijos politinëse subsistemose yra daug vientipiðkø elementø, taèiau jø’ pobûdis, turinys ir tarpusavio ry’siai yra labai daugeliu atþvilgiu maþai panaðûs. Tai pasakytina ir apie tos paèios ðalies skirtingø epochø, pavyzd’ziui, XVIII amþiaus ir ðiø laikø, politinæ sistemà.

Politinei sistemai bûdinga hierarchiðka, piramidës formos struktûra. Kiekvienoje sistemoje (ir subsistemoje) galima iðskirti aukðciausià, viduriná (arba tarpiná) ir þemutiná, masiná lygá. Kiekviename lygyje veikia konkuruojanèios struktûros: legalios (valstybinës ir nevalstybinës) ir neformalios (ðeðëlinës, uþdaros): nesunku pastebëti, kad tiek valdininkai, tiek eiliniai þmonës vadovaujasi ne tik ástatymu, bet ir neraðytomis normomis (“þaidimo taisyklëmis”), kad ðalia formaliø valdþios institucijø egzistuoja neformalios grupës, kuriø nariais yra dalis funkcionieriø ir kokie nors átakingi þmonës, neuþimà jokiø postø valstybinës valdþios struktûrose. Labai daþnai bûtent ðiose uþdarose struktûrose átakingi ávairiø sferø elitø ir valdþios atstovai sprendþia svarbiausius klausimus, sudaro susitarimus, kurie paskui arba tampa pagrindu formaliems valdþios nutarimams, arba apskritai yra neafiðuojami ir plaèiajai visuomenei lieka neþinomi. Tokio pobûdþio struktûros ypaè bûdingos vidutiniam lygiui, kur labiau pasireiðkia biurokratijos vaidmuo, o priimami sprendimai, tame tarpe dël aukðtesnës valdþios nutarimø vykdymo, betarpiðkai lieèia gyventojø interesus.

Politinë sistema, kaip jau minëta pirmame skyrelyje, funkcionuoja sàveikoje su
kitomis visuomenës gyvenimo sferomis: ekonomine, kultûrine, ekologine ir t.t. Sàryðá iliustruoja JAV politologo Davido Eastono pasiûlyta schema (Davidas Easton, Gabriel Almond. The Politics of Developing Areas. Princeton, 1960, p 16-17):

A p l i n k a

reikalavimai ______________________ sprendimai
Áëjimas ————————–>| Politinë sistema |————————–> Iðëjimas

^ parama |____________________ | veiksmai |

| A p l i n k a |

|_____________________________________________________________________ |

Politinës sistema, ypaè ðiais laikais, nægzistuoja izoliuotai. Jà supanti aplinka yra tarptautinë bendrija ir jos elementai: kitos politinës sistemos (ðiuo atveju – valstybës), tarptautinës socialinës sistemos (ekonominë, kultûrinë ir kt.), politinës struktûros (JTO, NATO, Europos sàjunga ir kt.).

Áëjimas – tai visi reiðkiniai ir faktoriai, kurie veikia sistemà: pokyèiai ekonomikoje, aplinkos átaka, ir ypaè reikalavimai – signalai, á kuriuos sistema negali nereaguoti, ir parama, arba sistemos legitimumas. Politinës sistemos efektyvumo poþiûriu svarbu balansas tarp paramos ir reikalavimø: jei reikalavimø daug, o paramos maþa, sistemai gresia “perkrovimas”, nes netureëdama pakankamai paramos, sistema negali veikti efektyviai, siekiant patenkinti reikalavimus. Pasekmë tokiu atveju yra politinës sistemos funkcionavimo sutrikimas ir destabilizacija. Jei maþa reikalavimø ir daug paramos, galima laukti, kad sistema anksèiau ar vëliau nustos vystytis. Pagal ðià schemà áëjimo pagrindinës funkcijos yra:

1. Politinë socializacija ir dalyvavimas;

2. Interesø iðreiðkimas;

3. Interesø integracija;

4. Politinë komunikacija;

Kitaip tariant, áëjimo stadijoje pilieèiai politinës socializacijos procese, kuris prasideda ðeimoje ir mokykloje, ásisavina priimtas visuomenëje politines normas, vertybes, veiklos stiliø bei suformuoja savo lûkesèius. Politinës partijos, organizacijos, judëjimai, interesø grupës suformuluoja ávairiø grupiø interesus reikalavimø forma. interesus. Vykstant abiem procesams svarbià reikðmæ turi politinës komunikacijos, veikianèios per þiniasklaidà, betarpiðkus kontaktus tarp ávairø grupiø.

Apdorojusi signalus, iðëjime sistema pateikia spendimus (ástatymus, nurodymus, sutartis, veiksmø programas) ir/arba atlieka reikalingus veiksmus: ávykdo reformà, sukuria institucijas, perskirsto finansinius resursus, nubaudþia grasinanèius sistemai ir apdovanoja jà palaikanèius þmones ir pan. Spaudþiant ávairioms grupëms, daugelyje ðaliø visiems pilieèiams buvo suteikta rinkiminë teisë, dirbantiesiems nustatytas minimalus atlyginimas, visiems garantuotas nemokamas vidurinis mokslas ir t.t. Daugumoje atveju pasiekta tai ne ið karto, o po ilgø, neretai trunkanèiø deðimtmeèius, politiniø kolizijø, daliniø nuolaidø. Valstybinë valdþia daþniausiai atreaguoja á keliamus reikalavimus tada, kai spaudimas tampa politiðkai pavojingu valdanèiosioms grupëms.

Sprendimai, kurie patenkina grupiø reikalavimus, sustiprina paramà ir pakelia valdþios autoritetà. Taèiau valstybinë valdþia toli graþu ne visada adekvatiðkai reaguoja á signalus-reikalavimus, daþnai nepriima reikalingø sprendimø ir nesiima jokiø veiksmø. Tai nereiðkia, kad politinës sistemos “iðëjime” nieko nevyksta. “Iðëjimo” mechanizmas tokiais atvejais suveikia, nepriklausomai nuo valdþios, arba net prieð jos valià: susikuria judëjimas, siekiantis iðspræsti iðkilusià problemà (t.y. sistemoje atsiranda naujas elementas), pasiekiamas susitarimas tarp atskirø politiniø jegø, sumaþëja parama valstybinei valdþiai. Labai iðraiðkinga reakcija á valdþios neveiklumà ir jos pastangas atmesti populiarius reikalavimus, buvo devinto deðimtmeèio pabaigos “dainuojanèios” (Èekijoje – “aksominë”) revoliucijos Baltijos ir Vidurio Europos valstybëse.

Politinë sistema apima visà politinæ sferà, kuri, kaip jau buvo minëta, daugiau ar maþiau yra susieta su visomis kitomis sferomis: ekonomine, kultûrine, ekologine ir t.t. Todël pagrindinë politinës sistemos funkcija yra socialinë-politinë integracija. Integracija yra procesas, kurio rezultate skirtingos, neretai prieðiskos grupës ájungiamos á politinæ bendrijà, priimdamos bendras, bûdingas ðiai visuomenei, normas, taisykles, bazines politines vertybes, tikslus ir politinio veiksmo bûdus.

Integracijos problema yra nuolatinë ir neturi jokio galutinio sprendimo. Ji ypaè aktuali, kai susikuria nauja politinë bendrija (paprastai tai valstybë), vienijanti keletà anksèiau egzistavusiø bendrijø. Pastarosios negali staigiai iðnykti vien todël, kad buvo nukariautos, apvienytos dinastinës sàjungos bûdu, arba savo noru nusprendë susivienyti: lieka skirtingi interesai, daþnai nesutampa politinës normos ir paproèiai, skiriasi tradicijos. Todël iðkyla komunikacinës problemos, nesusipratimai, konfliktai. Kol politinë bendrija netaps visuomene, socialinë bendrija, vidiniai skirtumai ir nesutarimai bus pagrindu nuolatiniam nestabilumui ir net politinës bendrijos egzistavimui. Visos imperijos nuo senovës iki mûsø laikø, subyrëjo pirmiausia todël, kad jos buvo tik politinës bendrijos (Gemeinschaft), svetimø viena kitai tautø konglomeratai, o ne integruotos visuomenës (Gesellschaft).

Integracijos problema, nors paprastai ne taip aðtriai, nuolat iðkyla ir tose visuomenëse, kurios yra palyginti homogeniðkos. Neiðvengiama vystymosi pasekmë yra diferenciacija: gylëja specializacija, atsiranda naujos socialinës grupës, kurios savo ruoþtu skaldosi toliau, neiðvengiamai vyksta socialinë diferenciacija. (Tuo lengvai galima ásitikinti, palyginus dabartine bet kokios visuomenës socialinæ struktûra su ta, kuri egzistavo prieð keletà ðimtmeèiø). Jeigu atsiradæ nauji segmentai nëra integruojami á egzistuojanèià politinæ sistema, nesuranda joje savo vietos, neiðvengiamai prasideda politinë fragmentacija ir poliarizacija ir, jeigu tas procesas laiku nesustabdomas, politinë sistema griûva – ávyksta revoliucija ir jos iðdavoje formuojasi kito tipo politinë sistema.(Jeigu revoliucija nuslopinama, tada apskritai galima kalbëti apie ávykusá sukilimà ar maiðtà). 1789 m. revoliucija Prancûzijoje ar 1917 m. vasario revoliucija Rusijoje ávyko todël, kad abiem atvejais egzistavusioje politinëje sistemoje, kurios branduolys buvo monarchija, nebuvo integruoti naujieji sluoksniai – miestieèiai ir ekonomiðkai sustiprëjusi burþuazija.

Socialinë-politinë integracija apima praktiðkai visas visuomenës gyvenimo puses ir tiesiogaiai ar netiesiogiai kiekviena politologinë tema turi ir integraciná aspektà. Èia trumpai apþvelgsime svarbiausius.

Pagrindinis integracijos tikslas yra visuomeniniø grupiø ájungimas á politinæ sistemà. Ðá procesà galima pavadinti politine integracija. Stabilumo palaikymo tikslais minimalus uþdavinys bûtø ájungti bent labiausiai átakingas, turinèias plaèià parama, politines jëgas. Tai uþtikrina bent trumpalaiká sistemos stabilumà ir sudaro minimalias sàlygas jai efektyviai funkcionuoti. Taèiau sistemos vidinis saugumas ir stabilumas þymiai padidëja, jeigu á jà inkorporuojamos visas, tame tarpe ir aktyviai nesireiðkianèias politikoje grupës. Integruotos grupës tampa politiniais aktoriais – politinio proceso subjektais, vieðai iðreiðkia savo poreikius ir, veikdamos sistemos rëmuose, prisilaikydamos priimtø normø ir taisykliø, siekia jø realizavimo. Atreguliuota ir stabili sistema ir jos centrinis elementas – valstybë, yra jautri “signalams”, priklausomai nuo jø stiprumo ir esamø galimybiø, nustato prioritetus ir priima sprendimus arba atlieka konkreèius veiksmus. Pavyzdþiui, jei visuomenëje þymiai sustiprëja socialinë átampa dël turtinës nelygybës, o ekonominis elitas, vadovaudamasis savo interesais, nenori daryti nuolaidø, valdþia gali ástatymu pakelti minimalø darbo uþmokestá arba padidinti mokesèius firmoms ir ámonëms ir ið padidëjusiø á biudþetà áplaukø sudaryti socialinës paramos fondus.

Nacionaline integracija. Sunkiausia integruoti yra tautines maþumas, nes èia iðkyla ne tik interesø, bet ir identiteto, kultûros ir gyvenimo bûdo problema. Tos tautinës maþumos, kurios yra palyginti skaitlingos ir nuo seno gyvena kompaktiðkoje teritorijoje ðimtmeèius iðsaugo savo atskirà identitetà. Daþnai jø kultûra ir kalba etninës teritorijos ribose turi normatyviná, privalomà visiems grupës nariams statusà. Iðskyrus netipiðkus kultûrinio pliuralizmo atvejus (Indija, su kai kuriomis iðlygomis Ðveicarija) integracija reiðkia, kad maþuma turi pripazinti bent kaip alternatyvinæ normà daugumos kultûrà ir kalbà. Todël daþnai tautinës maþumos (arba bent jø kultûrinis elitas) sutapatina integracijà su asimiliacija, ir visais bûdais jai prieðinasi. Didþiausia grësmë politinei sistemai ir valstybei iðkyla, jeigu tautinë maþuma sieka atsiskirti ir sukurti savo nepriklausomà valstybæ, arba prisijungti prie kaimyninës valstybës. Maþumø separatizmas bûdingas daugeliui valstybiø, tarp jø ir iðsivysciusiø demokratiniø ðaliø (baskai Ispanijoje, Ðiaurës airijos katalikai Jungtinëje Karalystëje, Kvebekas Kanadoje), nekalbant jau apie pokomunistines ðalis (serbai Kroatijoje ir Bosnijoje, slavai Moldavijoje, Krymo rusai Ukrainoje, abchazai ir osetinai Gruzijoje, armënai Azerbaidþane) ir komunistinæ Kinijà (tibetieèiai, uigurai). Daþnai separatizmas áþiûrimas taip pat teritorinës ir net kultûrinës autonomijos reikalavimuose, ypaè jeigu maþuma yra dalis tautos, sudaranèios daugumà kaimyninëje valstybëje. Dël ðios prieþasties daugelyje ðaliø, ypaè kuriø reþimai yra nedemokratiðki, valdþia ávairiais bûdais apriboja maþumø kultûrines teises: jø gimtoji kalba nenaudojama vieðoje sferoje, nedëstoma mokyklose, ja draudþiama leisti spaudà ir knygas. Prievartinë asimiliacija daþniausiai ne tik nepasiekia savo tikslo, bet ir turi prieðingas iðdavas: diskriminuojama etninë maþuma nepripaþásta valstybës teisëtumo ir pradeda siekti secesijos. Todël kiekvienai multietninei valstybei, siekiant ilagalaikio stabilumo, svarbu surasti tokius integracijos bûdus, kurie skatintø ne maþumø paritkuliarizmà ir separatistinius siekius, o integracijà ir lojalumà.

Visuomenës vystymosi tikslø nustatymas. Jau buvo minëta, kad ðia funkcijà paprastai, taèiau ne visada, atlieka taip pat politinë vadovybë ir elitai. Politinei sistemai kaip visumai ði funkcija yra privaloma. Vienaip ar kitaip pilieèiams turi bûti aiðku, kokia linkme vystosi bendrija, kokie bus santykiai tarp jø ir valdþios, kokie prioritetai svarbiausi vidaus ir uþsienio politikoje, kaip bus uþtikrinamas teisëtumas, palaikomas stabilumas, kokia bus socialinë, ekonominë, kultûrinë politika. Visais ðiais klausimais politinës sistemos funkcija yra pasiekti kaip galima platesnio pritarimo ir konsensuso. Tai yra vienas ið bûdø iðvengti politinio ir socialinio nestabilumo, kurie iðkiltø, jeigu laimëjusi rinkimus politinë partija pradëtø vadovautis iðimtinai savo programinëmis nuostatomis: socialistai – kurti socialistinæ santvarkà, konservatoriai – restauruoti ankstyvesnájá reþimà, religinës pakraipos partijos – kurti teokratinæ valstybæ.

Integracijai svarbià reikðmæ turi visuomeninës politinës veiklos reþimo reguliavimas. Visuomeniniai politiniai santykiai, o kartu ir politinë sistema, gali bûti stabilûs tik su sàlyga, kad pilieèiai, ávairios jø grupës, politinës partijos ir pati valstybë prisilaiko priimtø normø, santykiai tarp valstybës ir nevalstybinø organizacijø, o taip pat individualiø pilieèiø, yra aiðkiai apibrëþti ir atitinka istorinëms tradicijoms, visuomenës ir jos atskirø grupiø nuostatoms.

Politinë sistema ir jos subsistemos nuolat kinta, evoliucionuoja. Jø vystymosi kryptys ir kelia labai skiriasi priklausomai nuo vidiniø istoriniø, kultûriniø, ekonominiø ir kitø, o taip pat iðoriniø faktoriø. Todël vargu ar galima kalbëti apie koká nors universalø politiniø sistemø vystymosi modelá. Ðeðtame – septintame deðimtmetyje Vakarø ðalyse buvo madinga politinio vystymosi (political development) teorija, teigusi, kad yra tik viena evoliucijos kryptis – link Vakarø demokratijos modelio. Pagal ðià teorijà besivystanèios ðalys bûdavo iðrikiuojamos á eilæ, priklausomai nuo to, kiek joms liko eiti iki Vakarø standarto. Taèiau laikas ir gilesni tyrinëjimai parodë, kad net artimos politinës sistemos vystosi ne identiðkai, ir tuo labiau nëra jokio ið anksto nubrëþto ir privalomo marðruto. Galima kalbëti tik apie kai kuriuos bendrus politiniø sistemø vystymosi dësningumus. Pirma, kiekvienai sistemai bûdingos prieðingos centralizacijos ir decentralizacijos tendencijos, iðreiðkianèios interesø konfliktà tarp bendranacionaliniø ir vietiniø elitø. Antra, socialinës diversifikacijos ir diferenciacijos iðdavoje, o taip pat didejant socialiniam mobilumui ir augant gyventojø iðsilavinimo lygiui, pleèiasi politinis dalyvavimas, politikoje dalyvauja daugiau grupiø ir pilieèiø. Atitinkamai politinës sistemos struktûra darosi sudëtingesnë ir jos efektyvumas, kaip taisyklë, padidëja. Treèia, vykstant politinës sistemos kaitai, beveik neiðvengiamai atsiranda fragmentacijos simptomø: sustiprëja kova dël valdþios tarp skirtingø grupiø, susiformuoja labai daug politiniø partijø, nustoja veikti kokios nors bendros normos. Tokia situacija buvo bûdinga daugeliui Azijos ir Afrikos ðaliø – buvusioms kolonijoms pirmuosius keletà metø po neprikalusomybës paskelbimo, vëliau ji pasikartojo postkomunistëse ðalyse. Taèiau egzistuoja tokios fragmentuotos ir næfektyvios sistemos gana neilgai: arba per keletà metø pasiekiamas minimalus nacionalinis konsensusas, ásitvirtina bendros normos, smulkios negyvybingos partijos iðnyksta ir sistema stabilizuojasi, arba, jeigu fragmentacija nemaþeja ir visuomenei gresia chaosas, viena ið galingesniø politiniø jëgø ivykdo perversmà ir áveda autoritariná reþimà, kuris tampa stabilumo garantu.

Valstybë

Valstybë yra svarbiausia ir centrinë polititinës sistemos institucija. Valstybë daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrà þmoniø ir jø grupiø veiklà, jø tarpusavio santykius. Valstybei tenka pagrindinë politinës sistemos funkcijø dalis, o be to ji atlieka specifines funkcijas (saugumo uþtikrinimas, teritorinis vientisumas, uþsienio politika).

Politikos moksluose valstybë turi dvi pagrindines prasmes: 1) politinës valdþios ir visuomeniniø procesø valdymo organizacijà. Vakarø tautø kalbose ðitas organizacinis aspektas iðreikðtas paèiame termine: state, etat reiðkia bûklæ, padëtá luomà (vok. Staat neturi luomo – Stand -reikðmës); 2) suvereni politinë bendrija, Ávairiose kalbose þodþio vartojimas þymiai skiriasi: anglai beveik nevartoja jo

Valstybës svarba labai ryðkiai iðreikðta þmoniø identifikacijoje. Tai maþiau pastebima, esant savo ðalyje, taèiau bet kur uþsienyje þmogus identifikuojamas pirmiausia pagal pilietybæ: Lietuvos pilietis yra lietuvis, nepriklausomai nuo jo etninës savimonës.

Valstybë visuomenës politinëje organizacijoje:

______________________

/ |

/ |

/ Partijos —— Visuomeninës

| / organizacijos |

|_________|Valstybë|__________|

______/ /

Þiniasklaida | Baþnycia /

___________ |___________/

Centrinë valstybës padëis bûdinga kiekvienai stabiliai sistemai. Taèiau jos vaidmuo bûna labai skirtingas. Vienose sistemose koncentriniai ratai, vaizduojà valstybës ribas, priartëja prie iðorinio rato: tai simbolizuotø, kad valstybë beveik sutampa su politine sistema, pajungdama partijas, þiniasklaidà, baþnyèià. Kitais atvejais, atvorksèèiai, maþas valstybinis skritulys rodo, kad valstybinio reguliavimo sferos yra þymiai apribotos.

Valstybë esminiais bruoþais skiriasi nuo ikivalstybiniø gentiniø sàjungø ir bendruomeniø. Pagrindiniai skirtumai yra keturi:

1. Atsiranda vieðoji valdþia su prievartos (prinuþdenije) aparatu;

2. Atsiranda aparatas, uþimtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas;

3. Gyventojai dalinami teritoriniø principu, nepriklausomai nuo giminystës ryðiø;

4. Atsiranda mokesèiai ir prievolës.

Vienas ið svarbiausiø valstybës bruoþø yra suverenitetas: egzistuoja aukðèiausia, niekam nepavaldi valdþia, kurios sprendimai yra privalomi visiems gyventojams. Taèiau realiai suverenitetas bûna daþnai apribojamas: viduramþiø Europoje, ypaè iki Reformacijos, didelià átakà turëjo baþnyèia, ðiais laikais – tarptautinë bendrija ir tarptautinës organizacijos. Dabartiniame pasaulyje þmogaus ir maþumø teisës jau nëra skaitomi iðimtinai valstybës vidaus reikalu. Suverenitetà dar labiau apriboja valstybiø narystë ávairiose tarptautinëse organizacijoe (JTO, Tarptautinëje darbo organizacijoje, Europos Taryboje, ESBO ir daugelyje kitø) ir regioniniuose susivienjimuose (pavyzdþiui, Europos Sajungoje).

Antra ypatybë, bûdinga tik valstybei, yra monopoline teisë panaudoti prievartà. Dël tos prieþasties aukðèiausias pareigûnas – prezidentas arba premjeras – neretai palyginamas su vyriausiuoju policijos virðininku.

Valstybës elementai.

Teritorija yra fizinë, materialinë valstybës bazë, erdvë, kuria apima konkreti
valstybinë valdþia. Valstybës teritorija formuojasi ávairiais bûdais:

1) teritorinë ekspansija, kuriantis valstybei, ájungiant Á jos sudëtá ikivalstybinius
susivienijimus;

2) nukariavimas ir aneksija kaimyniniø valstybiø arba jø terotirijos dalies;

3) dinastinës sàjungos;

4) politinës sàjungos (Ðveicarija);

5) buvusiø imperijø adminstraciniø sienø ribose (buvusios Europos ðaliø kolonijos Azijoje, Afrikoje, Amerikoje);

6) tarptautiniø susitarimø, plebiscitø, ginkluotø konfliktø iðdavoje.

Iðskyrus retas iðimtis, kada valstybës sienos sutampa su jûros krantu arba aukðtu kalnagûbriu (Himalajai tarp Indijos ir Kinijos, Pirënai tarp Prancûzijos ir Ispanijos), valstybinës sienos yra istorijos vingiø ir atsitiktinumø rezultatas. Legitimumà valstybinëms sienoms suteikia laikas – kuo ji senesnë, tuo laikoma “natûralesne”, arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojanèias nuo kokios nors datos (Europoje – po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis.

Valstybës gyventojai, arba pilieèiai, yra þmonës, priklausomi nuo valstybinës valdþios. Neþiurint etnininiø, religiniø, kultûriniø, klasiniø ir kitokiø skirtumu, gyventojai sudaro bendrijà, kurià valdo konkreèios ðalies valstybinë valdþia. Jei kokios nors didesnës grupës, ypaè tautinës ir teritorinës, nepripaþista egzistuojanèios valdþios, tai gali sudaryti pavojø valstybës egzistavimui. Galima atþymëti kaip bendrà dësningumà, kad sociokultûrinis homogeniðkumas yra svarbi valstybës tvirtumo bei stabilumo prielaida ir, atvirkðèiai, religinë arba etninë fragmentacija paverèia pilietinës vienybës iðsaugojimà nuolatine problema.

Valstybinis aparatas. Be daugiau ar maþiau iðvystytas valdþios aparato negali
apsieiti jokia bendrija ar organizacija: kaimas, politinë partija, universitetas. Valstybinës valdþios aparatas skiriasi tuo, kad jo kompetencijoje yra visa ðalies teritorija ir jam pavaldûs visi gyventojai. Ðiuolaikines valstybinës valdþios struktûroje yra ðie svarbiausieji elementai:

– valstybës galva (prezidentas, monarchas);

– legislatyviniai valdþios organai (vadinami skirtingais pavadinimais);

– vykdomosios valdþios organai (vyriausybë, biurokratinis aparatas);

– teisinës valdþios organai.

Tarp jø pagal uþimtøjø valdininkø ir tarnautojø skaièiø labai iðsiskiria vykdomosios valdþios organai. Iðsivysèiusiose ðalyse valstybinëje tarnyboje, áskaitant ginkluotasias pajëgas ir policijà, uþimta iki 8% viso dirbanèiøjø skaièiaus. JAV valstybiniø tarnautojø priskaièiuojama apie 17 milijonø, (1950 m. buvo 6.4 mln). Valstybiniø tarnautojø skaièius skirtingose ðalyse labai svyruoja, priklausomai nuo valstybës funkcijø apimties.

Bendra tendencija yra valstybinio aparato didëjimas. Vyriausybë atlieka valdymo funkcijas per vieðàjà administracijà, kurios pagrindas dabartinëse valstybëse yara biurokratija – tarnautojø, dirbanèiøjø valdþios ástaigose korpusà. Tarp valstybiniø tarnautojø visose ðalyse yra mokytojai (iðskyrus dirbanèius nevalstybinëse mokyklose), policininkai, municaplitetø darbuotojai, vidutinio ir aukðto lygio valdininkai (ministrø padëjëjai, departamentø vadovai, prezidento aparatas ir t.t.). Aukðto rango valdininkai daþniausiai yra baigæ prestiþingas savo ðalies arba (kalbant apie besivystanèius kraðtus) uþsienio aukðtasias mokyklas, kur jie ágyja techninæ arba vadybininko specialybæ. Iðsivysèiusioms ðalims bûdinga aukðtos kvalifikacijos, efektyviai funkcionuojanti biurokratija, neturtingose, neseniai tapusiosese nepriklausomose valstybëse tarnautojams daþniausiai stinga kvalifikacijos, operatyvumo, beðaliðkumo ir kitø savybiø, be kuriø efektyvus darbas nëra ámanomas.

Max Weber atþymëjo sekanèias bûdingas biurokratijos ypatybes:

– pavaldumo ir atsakomybës hierarchija: kiekvieno lygio tarnautojai yra pavaldûs vadovui ir per já – aukðtesnei ástaigai, aukðtesnës instancijos atsakingos uþ þemesniø grandþiø veiklà;

– neasmeniðkas darbo pobûdis: darbas atliekamas ir sprendimai priimami ne tarnautojo nuoþiûra, o grieþtai pagal taisykles; tuo sàlygojamas bûdingas biurokratijai formalizmas, “popierizmas”, kada net sprendþiant paprasèiausius ið pirmo þvilgsnio klausimus ið lankytojo reikalaujami ávairûs paþymejmai, kitø valdininkø paraðai;

– darbo pastovumas: tarnautojai uþimti visà darbo dienà, laikui bëgant gali kilti
aukðciau tarnybos laiptais;

– profesionalizmas: biurokrato darbas reikalauja specialaus pasiruoðimo, tarnautojas privalo gerai þinoti taisykles, instrukcijas.

“Kauno dienos” korespondentë Auðra Lëka raðë apie dabartinæ Japonijos biurokratijà: “1948 metais ásteigta vyriausybinë Valstybës tarnautojø agentûra kasmet organizuoja egzaminus ávairiø srièiø specialistams, pretenduojantiems á valstybinæ tarnybà. Sëkmingai iðlaikiusieji egzaminus patenka á kvalifikacijos sàraðà, ið kurio valstybinës institucijos renkasi pretendentus vienoms ar kitoms pareigoms.Jei kartà patenki á valstybinæ ástaigà ir nepadarysi rimtesniuø prasiþengimø, pamaþu, vël gi pagal specialias amþiaus ir darbo staþo lenteles, kasmet gali kopti karjeros laiptais, bet ne greièiau, nei tai numatyta prieð deðimtmeèius nubraiþytose lentelëse. Teoriðkai galima pagreitinti ðá procesà, taèiau tai greièiau reta iðimtis nei taisyklë. Tik artëdamas prie 40-ies gali tikëtis tapti padalinio direktoriaus pavaduotoju, dar po deðimties metø – generaliniu direktoriumi, o perþengæs 55 metø ribà, jei karjera klostësi idealiai, pasiekti aukðèiausià karjeros valdininko – viceministro postà” (Kauno diena 1998 09 26).

Ðiuolaikinëje valstybëje biurokratija yra galinga jëga.Paprastam pilieèiui bûtent biurokratija, valstybiniai tarnautojai yra “valstybë”: policininkai, vietiniø savivaldø ir kitø ástaigø tarnautojai, kolektyviai vadinami “vieðàja administracija” (public administration). Priklausomai nuo rinkimø rezultatø parlamentø ir vyriausybiø sudëtis gali pasikeisti, nes aukðèiausius postus uþima nugalëjusios partijos arba koalicijos vadovai ir atstovai. Amerikoje iki XIX a. pradþios nugalëjusioji partija paskirdavo valdininkais savo narius visuose lygiuose (net policijos ir paðto skyriø virðininkus), Europos ðalyse valdininkø postus buvo galima paprasèiausiai nupirkti. Tokia praktika darë valdymà neefektyviu, ir pleèiantis valstybës funkcijoms, buvo pamaþu pereita prie pastovios valstybinës tarnybos. Pagrindiniu vieðojo adminstravimo elementu tapo biurokratija, apsaugota nuo politinio spaudimo. Vidutinio ir þemesnio lygio tarnautojai lieka, be to, ilgai dirbdami toje paèioje vietoje, jie daug geriau, negu politiniai vadovai, þino savo sferos problematikà, niuansus, turi plaèius ryðius. Todël biurokratija ne tik ágyja savo specifinius interesus, bet ir turi plaèias galimybes juos apginti, o politinë valdþia, ypaè legislatyvinë, fiziðkai neástengia kontroliuoti biurokratijos. Todël vieðoji administracija yra ta jëga, kuri betarpiðkai “daro” politikà kasdieniniame gyvenime, ágyja autonomijà ir sunkiai pasiduoda kontrolei tiek ið eiliniø pilieèiø, tiek ið vyriausybës ir legislatyvos pusës. Tai ypaè bûdinga didelioms valstybëms. Kai kurios Indijos valstijos ar Kinijos provincijos gyventojø skaièiumi pralenkia bet kuria Europos valstybæ, ir centrinei ðiø ðaliø valdþiai sunku kontroliuoti vietinës biurokratijos darbà. Be to, sunku rasti objektyvius kriterijus, kurie leistø ávertinti valstybinio tarnautojo darbo kokybæ.

Korupcija.Ûgdo cinizmà, nepagarbà ástatymui, diskredituoja politinæ sistemà, padaro didþiulius ekonominius nuostolius (skaitoma, kad dël korupcijos Italijos valstybinë skola – 1993 m. duomenimis – padidëjusi 15%, arba 200 milijardø doleriø).

Kontrolës mechanizmai:

1) Valstybës kontrolierius (Ðvedijos ombudsman) tikrinia pilieèiø skundus dël vieðosios administracijos piktnaudþiavimo.

2) Informacijos laisvë: pilieèiø teisë susipaþinti su administracijos dokumentais, taisyklëmis, darbo tvarka.

3) Politiniø lyderiø kontrolë taikoma labai ribotai.

4) Vieðosios nuomonës spaudimas ir kritika.

Teisminë valdþia

Legislatyvinës valdþios priimti ástatymai apibrëþia þmoniø tarpusavio santykiø normas ir elgsenos taisykles, o taip pat pilieèiø ir valstybës santykius. Teismai yra valstybinës institucijos, kurios nagrinëja prasiþengimus ástatymui ir nubaudþia nusikaltusius.

Didþiojoje Britanijoje ir jos buvusios kolonijose yra paplitusi precedentinë ástatymo (case law) sistema, iðsivysèiusi paprotinës teisës pagrindu. Jos rëmuose skaitoma, kad teismai yra beveik nepriklausomi nuo valstybinës valdþios ir dalinai patys kuria ástatymus. Nagrinëdami konkreèià bylà, teismai vadovaujasi konstitucija ir kitais ástatymais, taèiau ástatymo nenumatytais atvejais, o taip pat jei ástatymas aiðkiai paseno ir neatspindi laiko dvasios, priimtas sprendimas tampa precedentu, sprendþiant kitas panaðias bylas. Taèiau naujas ástatymas gali pakeisti precedento nustatytà normà.

Kitose Europos ðalyse pagrindiniø teisiniø normø ðaltiniø buvo Romos teisë, kurios pagrindas yra detalus kodeksas. Já parengia ir interpretuoja valdþia. Ðia tradicijà naujaisiais laikas sustiprino Napoleono kodeksas, XIX a. pradþioje ávestas Prancûzijoje ir Napoleono nukariautuose kraðtuose. Kodekso ástatymø sistemoje precedentas turi maþesnæ svarbà, sprendþiant bylas remiamasi pirmiausia kodeksais (civiliniø, kriminaliniu ir kt.). Teisëjas yra tik valstybinis tarnautojas, kurio tikslas nagrinëjant bylà yra nustatyti tiesà. Kodekso sistemose nëra nekaltumo prezumpcijos (habeas corpus teisës), teisës neliûdyti prieð save ir kitø normø, ginanèiø kaltinamàjá. Kodekso teisë paplitusi daugumoje ðaliø, kurios nebuvo Anglijos kolonijos, ji taip pat ávedama po revoliuciniø perversmø.

Skirtumas tarp dviejø sistemø XX amþiuje þymiai sumaþëjo, vienai sistemai perimant kitos sistemos elementus. Konstitucionalizmo ir teisinës valstybës rëmuose kodeksø sistemos sustiprino individo teisës, ypaè santykiuose su valstybe, vis plaèiau pripaþistama habeas corpus teisë (Prancûzijoje nuo 1959 m.). Ðiuolaikinëse industrinëse visuomenëse iðkyla daug problemø santykiuose tarp juridiniø asmenø (korporaciju, bendroviø), taip pat tarp jø ir valstybës, todël daugelyje ðaliø sudaryti administraciniai teismai, kurie remiasi daugiasia teisinio precedento sistema. Kiek maþiau pastebima kodeksø sistemos átaka precedentø sistemai, taèiau kai kuriose valstybëse ðalia jos sudaromi kodeksai. Bendra tendencija yra panaðios teisinës sistemos formavimasis visose demokratinëse industrinëse valstybëse.

Ðalyse, kur islamas yra valstybinë religija (Marokas, Tunisas, Egiptas, Irakas, Saudø Arabija, JAE, Jemenas, Afganistanas, Pakistanas ir kt.) ðalia Vakarø teisinës sistemos praktikuojama musulmonø teisës sistema – ðarija, kurios pagrindà sudaro tikinèiojo pareigos ir religinës normos. Todël lyginant su Vakarø teisinëmis sistemomis ðarija yra ne tokia lanksti, daþnai numato labai grieþtà bausmæ, nepriklausomai nuo nusikaltëlio padarytos þalos. Pavyzdþiui, uþ vagystæ nukertama ranka, nepriklausomai nuo to, kas pavogta. Ðarija draudþia imti procentus uþ paskolà, gerti vynà. Tai buvo iðvystyta teisës sistema jau X amþiuje.

Valstybës vaidmuo daugumoje pasaulio ðaliø nuolat didëja. Apie tai akivaizdþiai liûdija valstybiniø iðlaidø augimas. Antroje XIX – pirmoje XX a. pusëje Didþiojoje Britanijoje, Ðvedijoje ir JAV jos sudare tik 8-10% BVP, dabar pakilo iki treèdalio (JAV, Britanija) ir net pusës (Ðvedija, Danija, Italija) BVP, o kai kuriose ðalyse (Nyderlanduose, Airijoje, Belgijoje) net daugiau (57-59% BVP, Lietuvoje 1999 m. – 21.1%). Ðis reiðkinys, daþnai vadinama valstybës ekspansija, sàlygoja ávairios prieþastys. Demokratinëse ðalyse valdanèiosios partijos stengiasi ávykdyti paþadus, duotus rinkiminës kampanijos metu, ir todël didina tiesioginius arba netiesioginus (PVM, akcizë) mokesèius. Pilieèiai savo ruoþtu kelia didesnius reikalavimus valstybei; daugelyje maþiau pasiturinèiø sa’liø tai vyksta turtingesniø ðaliø demonstracinio efekto átakoje. Didëjant visuomenës ir politinës sistemos sudëtingumui, valstybë, norëdama atlikti reguliavimo ir kontrolës funkcijas, priversta plësti savo aparatà. Galiausiai, kiekvienai biurokratinë struktûrai bûdinga augimo ir plëtojimosi savybë.

Funkciniu poþiûriu kai kurie politologai skirias du valstybës tipus: individualistines valstybes ir kolektyvistines. Individualistinës valstybës sampratà vystë Hobbesas, kurio nuomone valstybë egzistuoja individui, uþtikrindama jo saugumà, privaèios nuosavybës nelieèiamumà ir tvarkà. Kolektivistinës valstybës, grindþiamos Rousseau ir jo pasekëjø, ypaè utopiniø socialistø idëjomis, siekia ágyvendinti vienaip ar kitaip suprantamà bendrà valià ir kolektyvinio gërá, jose stipriai iðreikðti (arba dominuoja) socialistiniai principai.

Jungtinëse Amerikos Valstijose visuomenëje ir tarp mokslininkø populiari nuomone, kad valstybë pirmiausia yra resursø paskirstymo institucija, o kitas dvi pagrindines funkcijø grupes sudaro reguliavimas ir administravimas. Ið tiesø resursø paskirstymas yra viena ið svarbiausiø valstybës funkcijø. Valstybë per tiesioginiø ir netiesioginiø mokesèiø sistemà sukaupa lëðas, kurios vëliau skirstomos socialiniam aprûpinimui, panaudojamos vieðiems darbams atlikti, stimuliuoti atskirø ðalies regionø, ûkio ðakø vystymui ir t.t. Taèiau ne maþiau svarbu, kad valstybë yra pagrindinë instancija, nustatanti lëðø skirstymo taisykles, arba principus. Konkreti valstybiniø iðlaidø apimtis kiekvienoje sferoje nustatoma kasmet, priimant biudþetà, taèiau ði procedûra atliekama, prisilaikant ilgalaikës vystymosi strategijos, kurioje apytikriai numatoma, kokia biudþeto dalis skiriama socialiniam aprûpinimui, ðvietimo ir mokslo sferai, gynybai, valstybinio aparato iðlaikymui ir t.t. Tiek strategijos nustatymas, tiek biudþeto priëmimas formaliai yra valstybinës valdþios prerogatyva, taèiau sprendþiant ðiuos klausimus aktyviai dalyvauja ir kiti politinës sistemos elementai: spaudimo ir interesø grupës, profesinës sàjungos, politinës partijos, þiniasklaida.

Labai plati yra reguliavimo funkcija, kuria atlieka visos trys valdþios ðakos. Legislatyva priima ástatymus, kuriose fiksuojamos teisëtvarkos normos (tarp jø civilinius ir kriminalinius kodeksus), reguliuojami santykiai tarp individø, grupiø. Legislatyva taip pat ratifikuoja tarpatutines sutartis ir tuo bûdu kontroliuoja uþsienio politikos sferà. Be to, ji tvirtina biudþetà ir kontroliuoja jo vykdymà.Teisinë valdþia interpretuoja ástatymus ir taiko juos konkreèiais teisë paþeidimo atvejais. Vykdomoji valdþia vykdo legislatyvinës ir teisinës valdþiø sprendimus. Kaip ir resursø paskirstymo sferoje, reguliavimo funkcija, ypaè normø nustatymas, vyksta dalyvaujant taip nevalstybinëms institucijoms, atsiþvelgiant á visuomenës nuomonæ. Kuo svarbesnis klausimas, kuo daugiau jis lieèia pilieèiø interesus, tuo aktyviau – demokratinio reþimo sàlygomis – visuomenë, atskiros grupës reiðkia savo nuomonæ. Ypaè svarbiais klausimais valstybinë valdþia taip pat tiesiogiai kreipiasi á pilieèius, pasiûlydama klausimà spræsti referendume arba plebsicite. 1991 m. Lietuvoje buvo surengtas plebiscitas nepriklausomybës klausimu, 1992 m. referendumu priimta konstitucija. Ávairiais klausimais referendumai buvo organizuoti daugumoje postkomunistiniø ðaliø, arba jø atskirose dalyse. Ðveicarijoje nuo seno visi svarbesni ástatymai priimami referendumuose, ir jie ten rengiami kasmet po keletà kartø.

Itin svarbi reguliavimo sfera yra konfliktai. Jie iðkyla tarp individualiø pilieèiø, tarp ávairiø grupiø, tarp individø, grupiø ir paèios valstybës. Pagrindinis valstybinës valdþios uþdavinys konfliktø reguliavimo srityje yra kaip galima sumaþinti konfliktø daþnuma ir intensyvumà. Svarbiausia primonë, siekiant ðio tikslo yra instituciniai bûdai. Konfliktai tarp indidvidualiø pilieèiø, reèiau – tarp pilieèiø ir grupiø – sprendþiami daþniausiai teisme. Taèiau konfliktai tarp grupiø daþniausiai turi politiná pobûdá ir todël spræstini politiniais bûdais. Geriausia, jei yra galima surasti kompromisiná, priimatinà abiem konfliktuojanèioms pusëms sprendima, nes tokiu atveju yra didelë tikimybë, kad klausimas vël nebus keliamas ir konfliktas nesitæs. Þymiai sunkiau sprendþiamos konfliktai, kurie apibûdinami kaip þaidimas su nuline suma (zero-sum game) ir kuriø esmë yra ta, kad laimëjusioji pusë gauna lygiai tiek, kiek netenka pralaimëjusioji. Pavyzdþiui, po sovietinio reþimo þlugimo daug baþnyèiø gràþinta unitams, staèiatikiø baþnycáa jø neteko. Panaðaus pobûdþio yra konfliktai tarp keliø bendrijø, pretenduojanèiø á teisæ valdyti tà paèià teritorija. Tokiais atvejais toli graþu ne visada pavyksta pasiekti konsensusà ir priimti kompromisiná sprendimà. Priiemus sprendimà, remiantis daugumos nuomone, pralaimejusioji pusë daþniausiai neatsisako vilties, kad nuosprendis gali bûti ateistyje pakeistas, jeigu ji veiks aktyviau arba imsis ryþtingesniø þingsniø. Todël sprendimø vienos puses naudai iðdavoje konfliktas neretai dar daugiau pàðtrëja.

Termino administravimas reikðmë yra valdymas, Amerikoje þodis administracija vartojamas kaip “vyriausybës” sinonimas. Adminstravimas – tai sferos, kuriose vyriausybë dirba betarpiðkai, o ne apsiriboja tarpininkavimu arba lësû paskirstymu.

Gynyba yra visose ðalyse vyriausybës monopolija. Kraðto apsaugai daugumoje ðaliø skiriama 2-5% BVP, kai kur þymiai daugiau: Izraelyje ir Artimøjø Rytø ðalyse – virð 10%, Ðiaurës Korëjoje – virð 25%). Daugumoje ðaliø tarnyba armijoje yra privaloma ir tæsiasi paprastai nuo 10 (Prancûzija) iki 18 mënesiø, reèiau iki 3 metø (Izraelis, Egiptas, o Ðiaurës Korëjoje net 5-8 metai). Kai kuriose ðalyse (JAV, Indijoje) armija yra profesionali, tarnyba joje apmokama ir pasirenkama savo noru. Norma yra skaitoma, kad ginkluotose pajëgose uþimta 1% visø gyventojø; realiai kariðkiø lyginamasis svoris svyruoja tarp 5% (Ðiaurës Korëja; Izraelis – 3.4%) ir 0.1-0.2% (Madagaskaras, Indija, Japonija).

Ðvietimas, ypaè pradinis ir vidurinis mokslas (iðskyrus privaèias mokyklas) yra valstybës finansuojamas. Iðsivysèiusiose ðalyse ðiam tikslui skiriama apie 5% BVP (Izraelyje – apie 9%); neturtingose ðalyse svyruoja nuo 2-3% (Haiti, Madagaskaras, Indija, Kinija) iki 8% (Alþyras, Botsvana). Iðsivysèiusiose ðalyse vidurinëse mokyklose mokosi 90- 100% atitinkanèios amþiaus grûpës vaikø; Treèiojo pasaulio valstybëse – apie 50% ar net maþiau (Madagaskare – 18%, Haityje -22%).

Sveikatos apsauga ir socialinis aprûpinimas. Daugumas valstybiø, ypaè iðsivysèiusiose ðalyse, rûpinasi sveikatos apsauga, socialiniø aprûpinimu senatvëje arba netekus darbingumo. Sáems tikslams skiriama arti pusës biudþetiniø iðlaidø, o Ðvedijoje – net du treèdaliai. Daugumas neturtingø Treèiojo pasaulio valstybiø tam gali skirti maþiau 10% (Sirijoje – 4.1%) biudþetiniø iðlaidø. Ðios lëðos skiriamos nemokamai medicinei pagalbai neturtingiems gyventojams (Amerikoje ir Didþiojoje Britanijoje taip pat vyresniems, negu 65 metø), subsidijuojamø butø ir namø statybai, iðmokoms daugiavaikëms ðeimoms, bedarbiams ir t.t. Paramos programos yra labai ávairios, priklausomai nuo valstybës galimybiø ir vietiniø sà’lygu. Pavyzdþiui, daugelyje tropiniu kraðtø labai aðtri yra geriamojo vandens problema, ir kaimo vystymo programose daug dëmesio skiriama ðuliniø árengimui.

Mokslas ir technika. Iðsivysèiusios ðalys, o netolimoje praeityje taip pat komunistinës, daug dëmesio skiria sudëtingø technologijø vystymui. Tai ypaè svarbu todël, kad dël brangios darbo jëgos jos negali konkuruoti pasaulinëje rinkoje su þymiai pigesne produkcija ið besivystanèiø ðaliø. Apie pusæ (Japonijos atveju – 3/4) iðsivysèiusiø ðaliø eksporto sudaro taip vadinamos aukðtosios technologijos (high-tech) prekës: sudëtingos staklës ir maðinos, ginklai, automobiliai, lëktuvai, kompiuteriai ir pan. Nors pagrindinë technologiniø inovacijø dalis tenka privaèioms firmoms, labai daug lemia valstybinë parama fundamentaliems tyrimams, taip pat uþsakymai, strateginës moksliniø tyrimø vystymo koncepcijos ir programos.

Ekonominis vystymasis.

Kultûra.

Valstybës formos

______________ ___________

—————|Valdymo forma |—–|Monarchija| – Absoliutinë

| |______________| |__________| – Konstitucinë (parlamentinë)

| | – Dualinë

| |

| |

| |

| | ___________
Valstybës |——————|Respublika | – Parlamentinë
formos |__________| – Prezidentinë

| – Miðri

| _______________ ____________

|————— |Valst. sàranga |—–|Unitarinë |

| |______________| |valstybë | (taip pat turinèios aut. vienetus)

| | —————–

| | ____________

| |——————-|Federacija |

| |—————-|

|

| (Konfederacija)

| ________________ _____________

|—————-|Politinis reþimas|—-|Demokratinis|

|_______________| |____________|

|

| ____________

|——————-|Autoritarinis| – Karinis

| |___________|

| ______|_____

|——————-| Totalitarinis |

| |___________|

| ____________

|——————-|Pereinamasis|

|___________|

————————-

|Religijos vaidmuo| – pasaulietinë

————————- – religinë

Valdymo formos kriterijus yra valstybës galvos postas. Monarchijoje (graik. “vieno valdþia”) tai yra karalius (Japonijoje – imperatorius), kurio valdþia paveldima.

Konstitucinëse monarchijos kitaip vadinamos apribotomis, taip pat parlamentinëmos monarchijomis, valstybës galva yra tik nominali, reprezentacinë figûra. Tokios monarchijos yra Didþoji Britanija, Ispanija, Belgija, Nyderlandai, Skandinavijos ðalys, Nepalas.

Respublikose valstybës galvà renka gyventojai arba reprezentacinis organas (parlamentas, arba speciali kolegija). Estijoje prezidentas renkamas tiesiogiai gyventojø, taèiau jei pirmame rate në vienas ið pretendentø nesuranka absoliuèios daugumos balsø, prezidentà ið dviejø, daugiausia balsø gavusiø pretendentø, renka parlamentas.

Prezidentinëse respublikose prezidentas yra kartu valstybës ir vyriausybës (t.y. vykdomosios valdþios) vadovas ( JAV ministro pirmininko posto nëra, Prancûzijoje yra). Prezidentas ir parlamentas (JAV – Kongresas, Prancûzijoje – Nacionalinë asamblëja) yra renkami tiesiogiai ir funkcionuoja nepriklausomai vienas nuo kito. Todël joms bûdingas grieþtas legislatyvinës, vykdomosios ir teisinës valdþios pasidalijimas. Parlamentas neturi teisës nuðalinti prezidento, iðskyrus atvejus, kada prezidentas yra apkaltintas (dël tokios galimybës 1974 m. atsistatydino JAV prezidentas Nixonas, 1992 m. – Brazilijos prezidentas Collaras), o prezidentas – paleisti parlamentà. Prezidentas formuoja vyriausybæ (daugiausia ið savo partijos nariø), turi teisæ vetuoti parlamento priimtus ástatymus. Ministrai paprastai nëra parlamento nariais. Vyriausybë nepriklausoma nuo parlamento, ir pastarasis negali iðreikðti nepasitikejimo vyriausybe. Taèiau ir parlamentas maþai priklauso nuo vyriausybës. Parlamentuose labai svarbø vadmená vaidina komitetai, nuo kuriø þymia dalimi priklauso siûlomø ástatymø projektø likomas. Balsuojant partinë afiliacija neturi tokios reikðmës, kaip parlamentiniø respublikø legislatyvose, nes vyriausybë yra nepriklausoma nuo parlamento ir jo nariø lojalumas jai nëra svarbus.

Prezidentinës respublikos yra JAV, daugumas Lotynø Amerikos ðaliø, Prancûzija.

Privalumai. PR leidþia sukurti stiprià vykdomàjà ir legislatyvinæ valdþià, stabilià vyriausybæ. Prezidentas nevarþomai sudaro kabinetà (JAV paprastai vadinamà administracija) daugiausia ið specialistø: profesoriø (JAV valstybës sekretoriai Henry Kiessinger ir Zbigniew Brzezinski), juristø, menedþeriø (gynybos ministras Robert McNamara). Taèiau sistema gali efektyviai funkcionuoti, jei prezidentas ir parlamento dauguma priklauso tai paèiai partijai. Prieðingu atveju iðkyla nesutarimai ir net galimos konstitucinës aklavietës, pavyzdþiui, legislatyva gali laiku nepatvirtinti vyriausybës pateikto biudþeto (taip neretai atsitinka JAV) arba kito ástatymo projekto, o prezidentas savo ruoþtu gali vetuoti ástatymus. Todël labai daþnai bûna neaiðku, kas konkreèiai atsakingas uþ valdþios padarytas klaidas, o rinkëjams sunku apsispræsti, uþ koká kandidatà ar partijà balsuoti rinkimuose. Dël atsakomybës neaiðkumo, ástatymø leidëjai neretai balsuoja neatsakingai, pavyzdþiui, pasisakydami kartu uþ mokesèiø sumaþinimà ir iðlaidø socialinei sferai padidinimà. Dël tos paèios prieþasties rikimø metu partijos daþnai þada pernelyg daug: neávykdþius paþadus, prezidentas kaltæ visada galima suversti kongresui, o kongresas – prezidentui. Dar didesnis fragmentuotos valdþios minusas yra jos nesugebëjimas priimti ir vykdyti plaèias programas, nes tam reikia ávairiø institucijø pritarimo. Galiausiai, prezidentinëse sistemose nepraktikuojamos reguliarios vyriausybës nariø ataskaitos legislatûrai. Vykdomoji valdþia dirba izoliuotai, o jos prasiþengimai, kurie lengvai bûtø iðsprendþiami parlamentinëse sistemose, gali turëti rimtas pasekmes (Watergatëo skandalas, kainavæs Richardui Nixonui prezidento posto, Bobo Clintono ryðys su Monika Lewinsky).

Parlamentinëse respublikose aukðèiausias ástatymø leidybos organas yra parlamentas, kurio nariai – nuo ðimto iki keliø ðimtø þmoniø – yra renkami tiesioginiuose rinkimuose. Partija arba koalicija, turinti parlamente daugumà vietø formuoja vykdomàjà valdþià – vyriausybæ (ministrø kabinetà), partijos lyderis paprastai tampa ministru pirmininku (premjeru, kancleriu). Vyriausybës nariai daþniausiai yra kartu parlamento deputatai. Premjeras gali paleisti parlamentà ir paskirti naujus rinkimus, o parlamentas – iðreikðti nepasitikëjimà vyriausybe (tokiu atveju taip pat skelbiami nauji rinkimai). Parlamentinëse respublikose realiai nëra legislatyvinës ir vykdomosios valdþios pasidalijimo, nes viena ir kita yra tos paèios partijos arba koalicijos rankose, ministrai yra kartu ir parlamento nariai. Nors formaliai vyriausybë priklauso nuo parlamento ir yra jam atsakinga, faktiðkai ministrø kabinetas, sudarytas ið valdanèiosios partijos lyderiø, kontroliuoja parlamentà. Ástatymø projektus beveik visada pateikia vyriausybë, o parlamentas juos tik svarsto. Debatuose dalyvauja ir balsuoja taip pat ministrai, kurie paprastai yra átakingiausi valdanèiosios partijos nariai, todë ástatymai daþniausiai priimami be esminiø pakeitimø. Pavyzdþiui, Britanijos parlamento Bendroviø rûmai patvirtino 97% kabineto pateiktø ástatymo projektø, 1967-1971 m. atmetë tik dvi ið kabineto pasiûlytø 1772 ástatymo projekto pataisø, taèiau priëmë tik 210 ið 4198 pataisø, kurias pasiûlë parlamento nariai. Valstybë galva (monarchas arba prezidentas) tik pasiraðo priimtus ástatymus ir atlieka tik reprezentacines funkcijas. Taigi, parlamentinëse respublikose ástatymø leidyboje pagrindinis vaidmuo priklauso vykdomajai valdþiai – ministrø kabinetui.

Privalumas – lankstumas. Valdanèioji partija arba koalicija gali lengvai priimti sprendimus ar ástatymus, kurie reikalingi pasikeitusioje situacijoje arba iðkilus svarbioms problemoms. Todël ir pilieèiams, tarp jø ir rinkëjams yra aiðku, kas atsakingas uþ klaidingus sprendimus ar neefektyvià valdþios veiklà – tai visada yra valdanèioji partija arba jø blokas, turëjæ visas galimybes ávykdyti savo paþadus. Be to, parlamentinë sistema stimuliuoja daugiapartinës sistemos vystymàsi, suteikia galimybæ net neskaitlingoms maþumoms dalyvauti aukðèiausios valdþios lygyje, sukuria palankias sàlygas politiniam dialogui ir kompromisiniø sprendimø ieðkojimui.

Taèiau ðie privalumai gali tapti ir parlamentinës sistemos trûkumais. Jei në viena partija neturi parlamente daugumos, belieka sudaryti arba koalicinæ, arba maþumos vyriausybæ, kuri abiem atvejais gali bûti nestabili. Koalicijos partneris, net jeigu tai nedidelë partija, turinti tik keletà vietø parlamente, gali dël kokiø nors prieþasèiø (pavyzdþiui, jeigu neávykdomi kokie nors jos reikalavimai) pasitraukti ið koalicijos. Parlamentas gali visada pareikðti nepasitikëjimà maþumos vyriausybe. Jai atsistatydinus, vyksta nauji rinkimai, bet ir jie gali neduoti aiðkios persvaros kokiai nors vienai partijai. Nestabilumas gali tapti chroniðku, o parlamentinë sistema neretai netenka gyventojø pasitikëjimo. Nuolatinës vyriausybës krizës Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo 1933 m. baigësi nacistø ávykdytu perversmu, Prancûzijoje nuo 1945 m. iki 1958 m., kada kariðkiai ávedë prezidentinæ sistemà, per 13 metø pasikeitë net 25 vyriausybës. Italijoje, daugiausia dël vidiniø Krikðèioniø demokratø partijos nesutarimø, vyriausybë vidutiniðkai iðsilaiko maþiau, negu vienerius metus: 1945-1994 m. vyriausybë ten keitësi 53 kartus (nuo 1995 iki 1998 m. spalio 9, kada Romano Prodi kairiojo centro “Alyvmedþio” koalicija vieno balso dauguma parlamentas iðreiðkë jai nepasitikëjimà, – du kartus).

Parlamentinëse sistemose gana ribotos yra parlamento galios ástatymø leidybos sferoje, nes parlamentas faktiðkai privalo priimti (tegu ir po ilgø debatø) vyriausybës pateiktus ástatymø projektus, nes jø atmetimas bûtø tolygus nepasitikëjimo iðreiðkimui ir vyriausybë turëtø atsistatydinti, o parlamentas – paleistas.

Kitas trûkumas yra tai kad premjeras parlamentinëje sistemoje yra tik partinis lyderis ir daugumoje atveju neturi tokio autoriteto, koká turi tiesiogiai renkamas prezidentas Margaret Thatcher ir Helmuth Kohl, uþëmæ premjero (kanclerio) postà tris terminus ið eilës yra iðimtini atvejai. Galiausiai, jeigu viena partija turi kvalifikuota dauguma (paprastai virð 2/3 vietø), ji ágyja beveik neribotà valdþià ir net gali savo nuoþiûra keisti konstitucijà arba bent tas jos dalis, kurias keisti parlamentas turi teisæ. Pavyzdþiui, 1975 m. partija Indijos nacionalinis kongresas, turëdama 2/3 vietø parlamente, priëmë keletà konstituciniø pataisø, kurios þymiai apribojo opoziciniø partijø, taip pat ir pilieèiø teises.

Galiausiai, lyginant su prezidentinëmis sistemomis, specialios parlamento komitetai (nacionalinio saugumo, uþsienio politikos, teisës ir kitais klausimais) savo kompetencija ir átaka nëra labai reikðmingi, ypaè D.Britanijos parlamente, kur nëra pastoviø komitetø ir sudaromi tik laikini, skirti konkretaus bilio svarstymui. (JAV Kongrese biliai nesvarstomi, jei jø nerekomeduoja atitinkamas komitetas).

Atþymëti parlamentinës sistemos trûkumai anaiptol nereiðkia, kad parlamentas yra tik simboliðka institucija, vyriausybës priedas. Parlamente vieðai svarstomi vyriausybës pateiktø ástatymø projektai ir tuo suteikiama galimybë iðsakyti savo nuomonæ tiek valdanèiosios partijos, tiek opozicijos nariams. Po debatø vyriausybë labai daþnai padaro pataisas jos paèios pasiûlytuose biliuose. Be to, parlamentas atidþiai seka vyriausybës veiklà, o kabinetas savo ruoþtu reguliariai atsiskaito parlamentui: tuo tikslu yra rengiamos kasmetinës ataskaitos, kuriø bûtina dalis yra tolimesnës veiklos programa. Daugumos parlamentø dienotvarkëje taip pat numatomas atsakymø á klausimus laikas, kada vienas kabineto nariai atsakyti á klausimus apie savo darbà.

Miðriose respublikose prezidento kompetencija platesnë, negu parlamentinëse, taèiau jis turi þymiai maþiau valdþios, negu prezidentinëse respublikose. Prezidentas neformuoja vyriausybës, neturi veto teisës.

Daugumoje prezidentiniø valstybiø yra vienokia ar kitokia konstitucinës prieþiûros forma. JAV Aukðèiausiasis Teismas gali pripaþinti negaliojanèiu bet koká prezidento aktà arba Kongreso ástatymà. Aukðèiausieji teismai arba konstituciniai teismai atlieka panaðias funkcijas Prancûzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Meksikoje, Indijoje. Taèiau yra daug ðaliø, kur konstitucinës prieþiûros nëra: tai Ðveicarija, Belgija, Danija, Didþioji Britanija, Islandija, Nyderlandai, Norvegija, Ðvedija ir kt.

Unitarinës valstybës yra absoliutiniø monarchijø paveldëtojos. Absoliutizmo laikotarpiu buvo ávestas vieningas centralizuotas valdymas, bendri visai valstybei ástatymai ir valdþios organai. Didþioji dauguma dabartiniø valstybiø yra unitarinës. Demokratinëse valstybëse administraciniai vienetai paprastai turi plaèias savivaldos teises (iðskyrus ástatymø leidybà), nes tokiu bûdu yra skatinama vietinë iniciatyva ir atitinkamai padidëja valdymo efektyvumas. Vietiniai valdþos organai rûpinasi ûkio klausimais (gyventojø aprûpinimas elektra, vieðasis transportas, sveikatos apsauga, ðvietimas). Taèiau jie yra tik valdymo ir administracinës struktûros, betarpiðkai pavaldþios ðalies vyriausybei. Taèiau centrinë valdþia gali anuliuoti bet koká vietiniø savivaldybiø priimtà politiná sprendimà Kitaip tariant, pastaroji turi neribotà suverenitetà visoje ðalies teritorijoje. Unitarinë sàranga padeda ugdyti nacionalinæ vienybæ, nekyla politiniø ir teisiniø konfliktø tarp centrinës ir vietinës valdþios organø. Todël, jei tarp ávairiø rajonø gyventojø nëra dideliø kultûriniø skirtumø, ypaè grupiø, kurioms bûdingas specifiðkas tautinis identitetas, unitarinë sistema sudaro prielaidas efektyviam valdymui. Taèiau jai stinga lankstumo, jautrumo vietinei, ypaè kultûrinei specifikai. Tai daþnai sukelia tautiniø maþumø nepasitenkinimà, ir jos pradeda reikalauti platesniø savivaldos teisiø. Daugelyje valstybiø á tokius reikalavimus atsiþvelgiama. Autonominiai vienetai su savo legislatyvomis ir joms pavaldþiais vykdomosios valdþios organais sudaryti Didþiojoje Britanijoje, Italijoje, Suomijoje, Ðvedijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Filipinuose ir kai kuriose kitose ðalyse.

Federacija yra sena valstybinës sàrangos forma. Federacijos bruoþø turëjo Ðventoji Romos imperija (800-1806), Lombardijos lyga (1167-1250), Hanza (1158-1669), Jungtinës Nyderlandø provincijos (1567-1798). Pirmoji ðiuolaikinio tipo federacija yra JAV (1787 m. konstitucija), 1848 m. federalizmo pagrindais persitvarkë Ðveicarijos konfederacija, 1867 m. buvo priimta Kanados, 1871 m. – Vokietijos (vëliau – 1919 m. ir 1949 m.), 1900 m. – Australijos federalinës konstitucijos. Dabar pasaulyje tarp 180 valstybiø federaciniø yra 21. Ið pirmo þvilgsnio tai nedaug, taèiau jose gyvena virð treèdalio (36%) pasaulio gyventojø ir uþima federacijos beveik pusæ (44%) sausumos. Tarp jø yra didþiausios pasaulio valstybës: Indija (25 valstijos), JAV (50 valstijø), Brazilija (26 valstijos), Rusija (89 respublikos ir sritys), Meksika (31 valstija), VFR (16 þemiø), Pakistanas, Nigerija, Kanada, Australija, o taip pat Argentina, Belgija, Malaizija, Pietø Afrikos Respublika, Ausrija, Ðveicarija, Gruzija. 9 ið 21 federacijø yra buvusios Anglijos kolonijos.

Pagrindinis federacijos tikslas yra kompromisas tarp vienybës ir ávairovës. Todël svarbiausias jos bruoþas yra suvereniteto pasidalinimas tarp dviejø lygiø legislatyvinës, vykdomosios (ir daþniausiai teisinës) valdþios: federalinio centro ir federacijos nariø. Todël federacinëje valstybëje pilieèiai yra pavaldûs dviem valdþioms, kuriø kompetencija yra apibrëþta konstitucijoje. Federalinës ir provincijø valdþios galiø pasiskirstymas yra labai skirtingas ávairiose federacijoe. Visose centro kompetencijoje yra gynyba, uþsienio reikalai, pinigø emisija, pilietybës suteikimas, daþnai taip pat komunikacijos ir transportas ir kai kurios kitos ûkio ðakos. Konstitucijos ir jos pataisø priëmimas yra bendras centrinës valdþios ir provincijø reikalas, sprendþiamas pagal konstitucijoje numatytas procedûras (paprastai pataisos priimamos tik su daugumos provincijø pritarimu). Federacijos nariams priklauso arba likusios (residual) galios (JAV, Kanadoje, Ðveicarijoje) arba jos yra aiðkiai iðvardintos konstitucijoje. Kai kuriø ðaliø (pav. Indijos) konstitucijose yra trys kompetencijos pasiskirstymo sàraðai: federalinës valdþios, vietinës valdþios, ir sutampanèiø, arba konkuruojanèiø, galiø sàraðas. Á pastaràjá paprastai átraukiami klausimai, kur reikalingas yra kaip centrinës, taip ir vietinës valdþios reguliavimas, pavyzdþiui, ðvietimas daugiatautëse valstybëse (dël poreikio suderinti bendras mokymo programas federacijos mastu, ir ðvietimo finansavimo, vadovëliø paruoðimo vietine kalba ir jos dëstymo programø provincijos lygyje). Akivaizdu, kad joks sàraðas negali numatyti visø situacijø ir galimø problemø, todël kiekvienoje federacijoje tarp federalinës ir provincijø vyriausybiø konfliktai yra normalus reiðkinys. Jeigu nepasiekiamas sprendimas derybø keliu, konfliktà sprendþia konstitucinis arba aukðèiausiasis teismas, o Ðveicarijoje – pilieèiai (referendumu).

Formalus federacijos poþymis yra parlamentas, kurá sudaro dveji rûmai: þemutiniø rûmø (Bundestago – Vokietijoje, Atstovø rûmø – JAV, Valstybinës dûmos – Rusijoje, Liaudies susirinkimo – Indijoje) deputatai renkami tiesiogiai, proporcionaliai rinkëjø skaièiui, o virðutiniuose rûmuose (Bundesrate, Senate, Federacijos taryboje, Valstijø susirinkime) viena ar kita procedûra iðrinkti ar paskirti nariai atstovauja autonomines provincijas (valstijas, þemes). Parlamentinëse sistemose vyriausybëje taip pat pagal nustatytà formulæ arba prisilaikant tradicijos yra ávairuø provincijø atstovai.

Federacijos subjektams bûdingi valstybingumo poþymiai: paprastai yra ganantuojamas jø teritorijos vientisumas, jie turi savo konstitucijas, pilietybæ, ribotà politinæ autonomijà. Todël federacijose yra normalus reiðkinys, kad ðalyje ir atskirose provincijose gali valdyti skirtingos partijos arba jø blokai. Pavyzdþiui Vakarø Bengalijos valstijoje Indijoje jau virð 20 metø valdo kairiøjø frontas, kuriame dominuoja Indijos komunistø partija (marksistinë). Tokiais atvejais santykiai tarp centrinës valdþios ir opozicijos arba regioniniø (tautiniø) partijø valdomø provincijø komplikuojasi. Vokietijoje, Indijoje ir kitose federacijose provinciniai rinkimai, ypaè didþiosiose provincijose tampa valstybinës reikðmës politiniu ávykiu. Indijoje kalbama, kad ðalá valdyti gali tik ta partija, kuri valdo Uttar Pradeðo valstija, kur gyvena virð 100 milijonø þmoniø. Todël rinkiminëse kamapanijose á provincijø legislatûras labai aktyviai dalyvauja bendranacionaliniø partijø ir ðalies vadovai.

Akivaizdus federacinës sistemos pranaðumas yra glaudesnis ryðys tarp valdþios ir gyventojø, kas ypaè aktualu dideliose valstybëse. Suteikdama daugiau teisiø ir autonomijà regionams, federacijos uþtikrina daugiau demokratijos ir apsaugo nuo centrinës valdþios tironijos. Kitas federacijø privalumas yra sugebëjimas adekvatiðkai iðreikðti tautiniø maþumø ir kitø kultûriniø grupiø interesus, atsiþvelgti á vietinæ specifikà. Tai daugeliu atveju sustiprina maþumø pasitikëjimà valstybe, uþtikrina politinëje sistemoje niðà regionø ir maþumø elitams. Tai padeda ugdyti nacionalinæ vienybæ. Taèiau federacinë sistema turi trûkumø, kurie þymiai sumaþina valdþios efektyvumà ir net gali sudayti pavojø valstybës vienybei. Þymiai sudëtingesnis tampa centrinës legislatyvinës valdþios darbas, ypaè konstituciniø pataisø priëmimas, nes tam daugeliu atvejø reikalingas federacijos nariø sutikimas. Daug laiko sugaiðtama, derinant bendranacionalines programas ir sprendþiant klausimus, kurie lieèia provincijø interesus. Galiausiai, plati politinë ir teritorinë autonomija skatina, o neretai ir sukuria, regioniná identitetà ir gali sudaryti prielaidas ne lojalumo augimui, o atvirkðèiai, separatistiniø siekiø stiprëjimui.

Formaliai unitarinës ir federacinës valstybës skiriasi centralizacijos lygiu. Taèiau ðis skirtumas yra daugiau teisinio ir institucinio pobûdþio, realiai centralizacijos laipsnis priklauso nuo kitø faktoriø. Pirmiausia, tai politinio reþimo tipas: bet kokia politinë decentralizacija, realus suvereniteto pasidalijimas yra galimi tik demokratinëse valstybëse. Autoritariniai, kariniai, komunistiniai (iðsyrus Jugoslavijà po Tito mirties ir SSSR paskutiniais jos gyvavimo metais) yra nesuderinami su pagrindiniais federalizmo principais. Antra, daug kà nulemia resursø dalis, kurià per mokesèius sukaupia centrinë ir vietinë valdþia. Unitarinëse valstybëse daugumoje atveju daugiausia pajamø sukaupia centrinë vyriausybë: Nyderlanduose – 95%, Didþiojoje Britanijoje – 81%, Prancûzijoje – 78%, Ðvedijoje – 60%). Japonijoje ðis rodiklis sudaro tik 44%, o daugiau negu pusë atitenka provincijoms ir municipalitetams. Ne maþesni skirtumai bûdingi ir federacijoms: Australijos centrinë vyriausybë surenka 71% mokesèiø, JAV – 56%, Vokietijoje – 42 % (ið likusiø 58% þemës, arba Länder surenka 35% ir savivaldybës – 23%), Ðveicarijoje – 32% (kantonai – 45%, savivaldybës – 24%). Nesunku suvokti, kad pajamø dydis yra vienas ið svarbiausiø faktoriø, nuo kuriø priklauso vietinës valdþios autonomija. Taèiau daug nulemia ir tradicija. Pavyzdþiui, Anglijoje nuo seno centrinë valdþia beveik nekontroliavo vietiniø iðlaidø, o Prancûzijoje net statant naujà mokyklà pirma reikëjo gauti Paryþiaus leidimà. Federacijose, kaip taisyklë centrinë valdþia gauna daugiau lëðø, negu reikia jos funkcijoms atlikti, tuo tarpu kai provincijø valdþia turi daugiau funkcijø, negu pinigø. Ði problema yra sprendþiama keliais bûdais: 1) perduodant dalá funkcijø centrinei valdþiai (tai daroma visose federacijose, taèiau sukelia politines komplikacijas); 2) perduodant provincijoms mokesèiø ðaltinius (taèiau tai padidina nelygybæ tarp turringesniø ir skurdesniø provincijø); 3) provincijoms perduodami fondai. Pastarasis bûdas yra plaèiausiai taikomas. Kai kuriose federacijose (pav., Indijoje) lëðos yra perskirstomos tarp valstijø pagal specialias formules, kuriose atsiþvelgiama á pajamø lygá vienam gyventojui, turimus resursus, infrastruktûros iðsivystymà ir t.t., daþnai (ypaè JAV) suteikiami grantai specifinëms programoms vykdyti, arba “blokiniai” – besàlygiðki grantai (Australijoje, Kanadoje). JAV septintojo deðimtmeèio pabaigoje federaliniai grantai sudarë 1/6 valstijø ir savivaldybiø pajamø.

XX amþiuje bendra federacijø vystymosi tendencija buvo augantis federalinës valdþios vaidmuo. Tai buvo vykdoma per teismø sprendimus (JAV), priimant konstitucines pataisas (Ðveicarijoje, Indijoje), didinant federalinius mokesèius (Kanadoje, Australijoje). Taèiau ðiame procese svarbu ne tiek centro prerogatyvø augimas, kiek didëjanti reikðmë galiø, kurios visada buvo centro kopmpetencijoje (gynyba, prekyba).

Á klausimus, kokia valstybës sàranga – unitarinë ar federacinë, centralizuota ar decentralizuota yra geresnë, negalima vienareikðmiðkai atsakyti. Pakankamai akivaizdu, kad didelëms, ypaè daugiatautëms, multietninëms ðalims daugiau tinka federacinë, decentralizuota sistema. Ji neperkrauna centrinës vyriausybës gausiomis ir daþnai labai specifiðkomis regionø problemomis, ne maþiau svarbu tai, kad suteikdama daugiau teisiø provincijoms centrinë vyriausybë nusiima dalá atsakomybës uþ provincijos reikalus ir todël sukelia maþiau nepasitenkinimo. Indijoje teritorinës reorganizacijos (ypaè 1956 ir 1971 metø) iðdavoje visos didesnës tautos, o ðiaurës rytø pasienyje taip pat ir maþos tautelës, gavo autonomijà, ir tai sustiprino jø lojalumà valstybei. Panaði buvo federalizavimo ir decentralizacijos pasekmë Belgijoje ir Ispanijoje.Taèiau bûna atvejø, kada tai sustiprina iðcentrines tendencijas: ágijusios autonomijos teises provincijos (tiksliau, jø átakingos politinës jëgos) pradeda siekti valstybinës nepriklausomybës. Bûdingi pavyzdþiai – Vengrija Habsburgø imperijoje, Kvebeko provincija Kanadoje ir Slovakija buvusioje Èekoslovakijos federacijoje. Kitas, neiðvengiamas federacijø trûkumas yra sudëtinga sprendimø priëmimo, ypaè konstituciniø pataisø priëmimo procedûra, nes daug laiko sugaiðtama pozicijø suderinimui ir toli graþu ne visada pavyksta pasiekti konsensusà. (Racionalûs ðveicarai, siekdami iðvengti bereikalingø debatø, konstitucines pataisas ir daugumà bendravalstybiniø ástatymø priima referendumuose). Federacijose neámanoma iðvengti dubliuojanèiø institucijø, didesnio biurokratinio aparato ir papildomø iðlaidø. Amþina debatø tema yra resursø paskirstymas tarp turtingø ir skurdesniø valstijø: pirmosiosios visada nepatnekintos, kad ið jø per daug atimama, kitos – kad jos pernelyg maþai gauna ið federaliniø fondø. Nuo seno ði problema aktuali Indijai, o dabar, po suvienijimo ir Vokietijai.

Iðsivysèiusiose ðalyse bendra tendencija yra artëjimas prie maþdaug vienodo centralizacijos lygio: unitarinëms valstybëms daugiau bûdinga valdymo decentralizacija (kartais vadinama devoliucija), federacinëse, ypaè Jungtinëse Amerikose Valstijose, stiprëja integracinës tendencijos ir centralizacija.

Konfederacijos teisiniu atþvilgiu yra ne valstybës, o suvereniø valstybiø sàjungos, kuriose yra tik kai kurie virðvalstybiniai organai, koordinuojantys sutartyje numatytas veiklos sferas. Konfederacija galima skaityti Europos Sàjungà, kai kurie konfederacijos bruoþai bûdingi Nepriklausomø valstybiø sandraugai (NVS).

Teokratinës valstybës buvo Omejidø ir Abbasidø chalifatai, jëzuitø valstybë Paragvajus XVII amþiuje, Èeèenija imamo Ðamilio laikais, Tibetas iki 1951 m. Tarpinæ padetá tarp pasaulietiniø ir teokratiniø valstybiø dabar uþima tos ðalys, kuriose viena ið religijø paskelbta valstybine: islamas Bachreine, Jordanijoje, Jemene, Katare, Kuveite, Saudi Arabijoje, Malaizijoje, Maldivuose, Pakistane, budizmas Bhutane ir Tailande, judaizmas Izraelyje, hinduizmas Nepale.

6. POLITINIS REÞIMAS

Funkcionaliná politiniø sistemø aspektà iðreiðkia politinis reþimas – politiniø santykiø tarp visuomenës ir valstybës visuma, valstybinës valdþios formavimo ir funkcionavimo metodø sistema. Politinio reþimo charakteristika duoda atsakymà á klausimà: kam priklauso valstybinë valdþia ir kaip ji naudojama. Kaip raðo prancûzø politologas Raimondas Aronas, “reþimai skiriasi vienas nuo kito politiniø vadovø rinkimo procedûromis, realios valdþios subjektø paskyrimo bûdais, valdþios virðenybës fikcijos transformacija á tikràjà valdþià” (1993: 48).

Dabar daþniausiai priimta skirti du reþimo tipus: demokratinius ir autoritarinius (autokratinius). Totalitariná (faðistiná, komunistiná) reþimà vieni tyrinëtojai skaito esant kraðtine autoritarinio reþimo forma, kiti – atskiru tipu. Daþnai atskiru tipu skaitomas ir miðrus, arba pereinamasis reþimas, kurá be iðlygø negalima pavadinti nei demokratiniu, nei autoritariniu. Kaip autoritarizmo sinonimas neretai varojamas terminas diktatûra, kurio pagrindine reikðmë yra politinës, ekonominës ir ideologinës valdþios koncentracija vieno vadovo arba siauros grupes rankose. Todël politiniø reþimø tipologija ir klasifikacija yra vienas ið kebliausiø ir sudëtingiausiø politikos mokslo klausimø. JAV politologas Robertas Dahl’is siûlo atsisakyti grieþtos tipologijos ir vietoj jos naudoti dinamiðkà schemà, kurioje kampus uþima abstraktûs reþimø modëliai, o konkreèios sistemos yra tik artëjimas prie vieno ið kraðtiniø taðkø: uþdaros hegemonijos, poliarchijos, konkurencines oligarchijos ir inkliuzyvios hegemonijos. Didþiausià laukà ðioje schemoje uþima tarpiniai arba miðrûs reþimai:

__________________________________________

^ Konkurencinës Poliarchijos

| oligarchijos

| / III
Liberalizacija | I /
(vieða konku- | /

rencija) | Miðrûs /

| reþimai /

| /

| /

| /

| /

| Uþdaros / II Inkliuzyvios

| hegemonijos / hegemonijos

|________________________________________>

Inkliûzivumas (dalyvavimas)

(R.Dahl 1971: 7)

Pagal Roberto Dahl’io schemà skirtingi reþimai nëra áspraudþiami á grieþtai atsiribojusias kategorijas, o uþima tam tikrà vietà erdvëje, priklausomai nuo jø dominuojanèiø savybiø. Anglijos politinei sistemai nuo senø laikø buvo bûdinga vieða konkurencija dël valdþios, taèiau konkuruoti galëjo tik aristokratinës grupes. Pagal schemà jai bûdingas I vystymosi kelias – link konkurencines oligarchijos, ir tik þymiai vëliau, nuo XIX amþiaus antros pusës, sustiprëjus darbininkø judëjimui ir pleèiant rinkiminæ teisæ, reþimas pradëjo transformuotis á poliarchijà. Kitose ðalyse paraleliai platinamos ir konkurencijos, ir dalyvavimo galimybes, dar kitur reþimas yra inkliuzyvus (formaliai politikoje gali dalyvauti platûs gyventojø sluoksniai), taèiau realios konkurencijos galimybës yra ribotos.

Roberto Dahl’io schemà galima skaityti bene geriausiu politiniø reþimø klasifikacijos problemos sprendimu. Taèiau politiniame diskurse, þiniasklaidoje ir kasdieninëje kalboje nuo senovës Graikijos laikø yra vartojamos sàvokos “demokratija”, oligarchija, tironija, o XX a. pabaigoje daþniausiai kalbama apie du reþimø tipus: demokratiná ir autoritariná (arba autokratiná).

Demokratinis reþimas

XX a. pirmoje puseje priklausomai nuo vartojamo kriterijus iðryðkëjo trys poþiûriai á demokratijà:

1) pagal valdþios ðaltinio kriterijø demokratija yra liaudies valdþia;

2) pagal valdþios tikslø kriterijø demokratija yra valdþia, veikianti þmoniø labui ir jø vardu;

3) pagal vyriausybes formavimo procedûrø kriterijø demokratija yra sistema, uþtikrinanti pilieèiø átakà, sudarant valdþios organus.

Pakankamai akivaizdu, kad pirmieji du kriterijai yra labai migloti, gali bûti traktuojami ávairiai ir palieka daug vietos politinei demagogijai. Be abejo, svarbi reþimo charakteristika yra idealai, morales ir humanitariniai klausimai. Hobbes tokiu idealu skaitë pilietinæ taikà, Rousseau – valdþios legitimumo átvirtinimà, komunistai – beklasinës visuomenës sukûrimà. Vienas ar kitas ðiø aspektø buvo atskirø màstytojø (pav. Platono, Aristotelio, Montesquieu) naudotas, sudarant valstybiø tipologijas. Jeigu “liaudies valdþia” (demos+kratos) reiðkia, kad visi pilieèiai betarpiðkai dalyvauja valdyme (t.y. priimant sprendimus), tai demokratija yra galima, kaip pagrástai teigë antikiniai autoriai, tik maþose valstybëse, tokiose kaip senovës Graikijos poliai. Naujaisiais laikais þinoma nemaþa pavyzdþiø, kada tiesioginiai pilieèiø sambûriø veiksmai tampa minios valdþia – ochlokratija. Tai gali atsitikti tik epizodiðkai ir, svarbiausia, vietiniu, o ne valstybës mastu, todël ochlokratijos fenomenas paprastai nëra aktualus klausimas. Teorinës ir praktinës problemos iðkyla, bandant iðsiaiðkinti liaudies valià.

Viena ið demokratijos interpretacijø, vyravusi dar Graikijos poliuose, teigia demokratija pirmiausia yra dalyvavimas valdyme: pilieèiai susirenka, svarsto aktualius klausimus, priima ir vykdo sprendimus. Tai yra vadinama dalyvaujamàja arba tiesiogine demokratija. Akivaizdu, kad eiliniø pilieèiø galimybës betarpiðkai ir pastoviai dalyvauti valdyme geriausiu atveju apsiriboja vietiniu lygiu, pav., kai susirinkæ keliasdeðimt pilieèiø sprendþia kaimo ar maþos gyvenvietës problemas. Bet koks susirinkimas, kuriame dalyvauja didesnis skaièius þmoniø, negali sudaryti galimybes kiekvienam aktyviai dalyvauti diskusijoje, o tuo labiau tai neámanoma ðalies mastu. Vienintele iðeitis yra patikëti sprendimø priemimà iðrinktiems atstovams, kitaip tariant deleguoti ágaliojimus. Tada politinës bendrijos dydis gali bûti neapribotas, nes atskiros gyventojø grupës, suskirstytos teritoriniu ar kokiu nors kitu principu, iðrenka savo atstovus ir ágalioja juos iðreikðti ir ginti rinkëjø interesus. Ðita demokratijos forma yra vadinama atstovaujamàja demokratija.

Visos kitos demokratinës procedûros yra susietos su atstovavimo principo realizavimu ir balanso tarp daugumos ir maþumos paieðka. Daþniausiai demokratija yra sutapatinama su daugumos (50% + 1 balsas) valia, taèiau ir tai nesupaprastina problemos: pirma, reikalinga taisykle, apibrëþianti politines bendrijos ribas, naudojant tam tikrus amþiaus cenzo, teritorinius ir kitus kriterijus; antra, priimant sprendimus praktiðkai niekada nedalyvauja 100% turinèiø balso teisæ pilieèiø, todël labai daþnai, ypaè jei persvara yra neþymi, priimtas sprendimas iðreiðkia faktiðkai maþumos nuomonæ; treèia, daugumos valios prioritetas gali lengvai tapti daugumos tironija maþumos (arba maþumø atþvilgiu); ketvirta, visos iðvardintos problemos tampa ypaè aktualios, realizuojant neiðvengiamà didëliose bendrijose atstovavimo principà.

Dël visø ðiø prieþasèiø ðiuo metu populiariausias yra poþiûris, kad demokratija yra tam tikras valdþios formavimo bûdas. Trumpiausia demokratijos definicija skelbia: “Demokratijos – tai politines sistemos, kuriose balsø dauguma (plurality) nustato vyriausybes sudëtá” (Zeigler 1993: 74). Prie to galima prideti ir mechanizmus, ágalinanèius rinkejus kontroliuoti valdþià. Kitaip tariant, demokratija turi (1) kiek galima sumaþinti tikimybæ, kad valdþia gali atitekti nekompetetingiems politikams arba demokratijos prieðams ir (2) kaip galima daugiau apriboti piktnaudþiavimà valdþia ir valdanèiøjø galimybes pridaryti þalos.

Demokratijos prielaidos

Perþvelgus þmonijos istorijà nuo seniausiø laikø iki dabarties, yra visiðkai aiðku, kad demokratiniai reþimai ásitvirtino ir plaèiau paplito tik nuo XX amþiaus pradþios. Ir dabar Afrikoje, daugumoje Azijos, daugelyje Lotynø Amerikos ðaliø, o taip pat kai kuriose Europos valstybese (Baltarusija) politines sistemas negalima pavadinti demokratiðkomis. Ið to galima daryti iðvadà, kad demokratijos ásigalëjimui yra reikalingos tam tikros prielaidos arba sàlygos, kurios yra anaiptol ne kiekvienoje visuomeneje.

Jau minëta politinio vystymosi koncepcija (political development theory) demokratijà siejo su bendru iðsivystymo lygiu: pajamomis vienam gyventojui, urbanizacija, raðtingumo ásigalejimu. Daugumoje demokratiniø ðaliø ðie rodikliai ið tiesø yra aukðti, taèiau ir iðimèiø pernelyg daug: JAV iki pat XIX a. vidurio buvo agrarinë visuomenë, Indija iki ðiol yra neturtinga ðalis, daugumas jos gyventojø maþaraðèiai. Ið kitos puses aukðtas iðsivystymo lygis neuþtikrino demokratijos Vokietijoje po 1933 m., iki pastarøjø metø taip pat Pietø Korëjoje, Taivane. Þlugus Sovietø Sàjungai, Baltijos valstybiø ir kaimyninës Baltarusijos iðsivystymo lygis praktiðkai buvo identiðkas, taèiau pastarojoje ðalyje demokratinis reþimas neásigalëjo.

Svarbi sàlyga yra pilietinë visuomenë. Ðis terminas interpretuojamas ávairiai. Vieni politologai skaito, kad pilietinë visuomenë – tai nepolitiniai santykiai tarp ávairiø, valstybës nekontroliuojamø asociacijø ir susivienijimø (religiniø, profesionaliniø, interesø grupiø, kooperatyvø, klubø ir t.t.). Kitø nuomone politinës visuomenës esmæ iðreiðkia bûtent ta aplinkybë, kad ðie susivienijimai (prie jø pridedant ir politines partijas) yra tarpinë grandis tarp þmogaus ir valstybës ir tuo paèiu apsaugo individà nuo visiðko pajungimo valstybei. Bet kokiu atveju pilietinei visuomenei bûdinga, kad valstybë betarpiðkai nekontroliuoja daug svarbiø visuomenes ir individualiø pilieèiø gyvenimo sferø. Svarbus pilietinës visuomenës bruoþas yra bûtent platus nevyriausybiniø organizacijø (NGOs – non-government organizations) tinklas.

Esminis pilietinës visuomenës bruoþas pliuralizmas – poþiûris, kad neegzistuoja bendra visos visuomenës valia, o yra tik individai ir grupës, siekianèios apginti savo interesus. Ðias idëjas iðreiðkë Hobbes, Locke, Madison. XIX amþiaus viduryje John C.Calhoun raðë apie bendrà, valstybinæ gerovæ, kad ji “paprastai yra niekas kitas, kaip stipriausio intereso balsas arba interesø kombinacija; ir neretai maþa, bet energinga ir aktyvi visuomenës dalis” (cit. Zeigler, 89). Taigi, pliuralizmas yra politiðkai konkuruojanèiø elitø, grupiø teorija. Pagrindiniai jos postulatai:

1. Visuomenëje veikia daug vadovaujanèiø grupiø. Tos, kurios turi galià priimant vienus sprendimus, nebûtinai jà turi, priimant kitus. Nëra tokios frakcijos, kuri dominuotø priimant visø valstybines politikos srièiø sprendimus.

2. Politika ne visada atspindi daugumos prioritetus, bet daþniau interesø grupiø sàveikos pusiausvyrà; t.y. konkuruojanèiø interesø grupiø átakos linkusios iðsibalansuoti, todël tokia politika yra tikslingas artëjimas prie visø þmoniø preferencijø suderinimo.

3. Pilieèiai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus: juos derybose, susitarimais ir kompromisais priima jø atstovai.

4. Nors individai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus, jie gali daryti átakà dalyvaudami organizuotose grupëse, atspindinèiose jø interesus.

5. Tokios grupës yra atviros; gali formuotis naujos grupës ir prieiti prie politinës sistemos átakos centrø.

6. Individai gali átakoti valstybinæ politikà netiesiogiai, pasirinkdami konkuruojantá elità rinkimuose. Rinkimai ir politinës partijos ágalina individus pareikalauti ið vadovø atsakyti uþ savo veiksmus.

7. Nors politinë átaka netolygiai paskirstoma, valdþia yra plaèiai iðskaidyta. Dalyvavimas priimant sprendimus daþnai apsprendþiamas þmoniø susidomëjimu tam tikru sprendimu; ir kadangi vadovavimas yra nepastovus ir mobilus, valdþia priklauso nuo kiekvieno poþiûrio á valstybinius reikalus, vadovavimo profesionalumo, informacijos apie problemas, demokratiniø procedûrø þinojimo, organizaciniø sugebëjimø ir visuomeniniø santykiø.

Politiniø grupiø vaidmens atþvilgiu demokratines sistemos þymiai skiriasi tarpusavyje. Nors demokratijos sàlygomis valdþiai visada parankiau turëti reikalà su grupëmis, o ne atomizuota individø mase ir todël demokratiniai reþimai skatina grupiø politiná dalyvavimà, vienur yra labai daug tarpusavyje konkuruojanèiø grupiø, o kitur jø skaièius ir narystë yra pastovûs, funkcijos ir teisës yra gana aiðkiai apibrëþtos. Pavyzdþiui, Ðveiacarijos politiniame ir visuomeniniame gyvenime ypaè svarbø vaidmená vaidina kalbinës (germano-, franko- ir italoðveicarai), konfesinës (katalikai ir protestantai), ideologinës (liberalai ir socialistai) grupës, visuose valdþios lygiuose postai paskirstomi pagal nustatytas kvotas, prisilaikant proporcingumo principo. Ðveicarijoje yra áprastos situacijos, kad pretendentas, pavyzdþiui á paðto tarnybos arba generolo postà gali bûti tik asmuo, kuris kartu yra frankofonas, katalikas ir socialistas.

Tokia sistema, kurioje atskiros socialinës ir/arba sociokultûrines grupës ágauna organizacijø, o tiksliau korporacijø bruoþø, yra vadinama korporatyvizmu. Korporatyvizmas gali bûti ir demokratinis, kada tokiu bûdø siekiama ágyvendinti lygybës principà tarp ávairiø socialiniø, kultûriniø, religiniø grupiø, ir ðiuo atveju jis vadinamas socialiniu korporatyvizmu. Aukðtas korporatyvizmo lygis bûdingas Ðveicarijai, Norvegijai, Ðvedijai, Japonijai, þymiai maþiau jis iðreikðtas Australijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Izraelyje ir yra þemas Ðiaures Amerikoje, Prancûzijoje, Italijoje, Didþiojoje Britanijoje.

Kita jo forma yra valstybinis korporatyvizmas, kada valstybë (daþniausiai tai vienpartinë sistema) pati nustato, kokias grupes ji pripaþásta ir apibrëþia jø Teisës bei pareigas. Valstybinis, autoritarinio tipo korporatyvizmas iki pastarøjø metø buvo bûdingas Nepalui (kur oficialiai buvo pripaþintos taip vadinamos “klasinës organizacijos”: darbininkø, moterø, atsargos kariðkiø ir kt.), Pietø Korëjai, Taivanui, daug jo elementø bûta Sovietø Sàjungoje ir kitose komunistinëse ðalyse. Abiem korporatyvizmo formoms bûdinga tai, kad jos suteikia valstybiná ar pusiau valstybiná, daþnai monopolistiná statusà sustambintoms interesø grupems, faktiðkai ájungia jas á valdþios mechanizmà ir apriboja (nedemokratinëse sistemose – eliminuoja) jø konkurencijà. Oficialiai pripaþintos organizacijos betarpiðkai sàveikoja su biurokratija, apeinant legislatyvà ir kitus reprezentacinius valdþios organus. Ið vienos pusës tai sumaþina parlamentø ir ideologizuotos kovos reikðmæ, taèiau ið kitos pusës gali padëti efektyviau spræsti problemas, nes biurokratija paprastai yra geriau informuota, turi daugiau patirties ir kompetencijos, negu profesionalûs politikai.

Demokratinë politinë kultûra

Galiausiai, bûtina demokratijos sàlyga yra, kad dauguma gyventojø, tiek politinis elitas, tiek eiliniai pilieèiai pripaþintø demokratines vertybes, principus ir normas, t.y. ásisavintø tam tikro tipo politinæ kultûrà. Tai yra paprastai ilgo istorinio vystymosi rezultatas, susijæs su socialiniais pakitimais, bendru kultûros lygiu, santykiais su kaimyninëmis valstybëmis. Anaiptol neatsitiktinai demokratinës vertybës ir normos pirmiausia ásitvirtino tose ðalyse, kurioms maþiausiai grëse iðorinis pavojus: Islandijoje, Anglijoje, Skandinavijos kraðtuose, JAV.

Svarbià reikðmæ demokratijos stabilumui turi istorinës tradicijos ir nusistovëjusios politinës normos. Apie tai Friedrich von Hayek (1998: 146-147) raðo: “Individai, nesutariantys dël bendrø verybiø, kartais gali sutarti dël tam tikrø konkreèiø tikslø ir efektyviai veikti remdamiesi tokiu susitarimu. Taèiau tokio sutarimo dël konkeèiø tikslø niekada nepakaks, kad susiklostytø toji stabili tvarka, vadinama visuomene”. Skandinavijos ðalyse, Didþiojoje Britanijoje, Olandijoje, Belgijoje, Ðveicarijoje demokratinis reþimas yra labai stabilus, politinës krizës – retas reiðkinys. Bent ið dalies tai nulemia senos, siekianèios viduramþiø periodà, demokratinës tradicijos, bûdingos ðiø ðaliø visuomenëms. Tuo tarpu ðalyse, kur per pastaruosius keletà ðimtmeèiø ne kartà vyko revoliucijos ir buvo keièiamos konstitucijos (Prancûzijoje, Italijoje) pilietinës santarves, pagarbos konstitucijai, politines tolerancijos yra pastebimai maþiau, o politines krizës vyksta daþniau. Tuo labiau tai bûdinga pokolonijinëms ir pokomunistinëms visuomenems, ilgà laikà gyvenusios autoritariniø reþimø sàlygomis.

Viena ið bûtinø demokratijos prielaidø yra kompromisiniø sprendimø norma, kurios turi prisilaikyti tiek valdanèiosios, tiek opozicinës grupës, o taip pat skirtingos valdþios ðakos. Demokratija negali funkcionuoti, jei jos siekia ne bendradarbiauti, o daugiau linkusios konfrontuoti. Vykdomosios ir legislatyvinës valdþios konfrontacija ir bekompromisinë opozicijos nuostata ne tik sumaþina valstybinës valdþios efektyvumà, bet ir gali jà visai paralyþuoti. Skirtingose ðalyse savitarpio susipratimas tarp valdþios ðakø, o taip pat tarp valdanèiosios partijos ir opozicijos uþtikrinamas ávairiais bûdais. Parlamentinëse respublikose ir konstitucinëse monarchijose vyriausybæ formuoja partija arba koalicija, nugalejusi rinkimuose, ir tokiu bûdu partinë drausmë uþtikrina vyriausybei parlamento paramà. Pavyzdþiui, Didþiosios Britanijose parlamente svarbiais klausimais deputatai negali balsuoti savo nuoþiûra, o turi paklusti partijos parlamentinio organizatoriaus, taip vadinamojo “botago” (angl. whip) nurodymams. Prezidentinese respublikose, tarp jø ir JAV, tokios partinës drausmës nesilaikoma, ir todël prezidentas – demokratas ir jo administracija gali funkcionuoti, net jeigu kongrese (arba parlamente) daugumà sudaro kitos (respublikonø) partijos atstovai: vyriausybes veiksmus palaiko dauguma (nebûtinai visi) prezidento partijos nariai ir tam tikra dalis respublikonø.

Demokratinës konstitucinës normos gali bûti igyvendintos tik teisinëje valstybëje (vok. Rechtsstaat), kuriai bûdinga:

a) ástatymo virðenybë – valstybë, visi jos organai, bet kokie pilieèiø susivienijimai turi paklusti ástatymui, visi pilieèiai, nepriklausomai nuo jø kilmës, rasës, religijos yra lygûs prieð ástatymà;

b) turi funkcionuoti efektyvi sistema, kontroliuojanti ástatymø vykdymà (nepriklausomi teismai, vieðoji nuomonë, þiniasklaida);

c) daugumos politologø nuomone turi bûti realizuotas legislatyvines, vykdomosios ir teisminës valdþios pasiskirstymo principas.

Visi ðie principai turi bûti aiðkiai apibreþti konstitucijoje – pagrindininiame ir aukðèiausiame ðalies ástatyme. Todël demokratinis reþimas neretai sutapatinamas su konstitucionalizmu – doktrina, anot kurios valstybinë valdþia turi grieþtai laikytis konstitucijoje uþfiksuotø principø, o pati konstitucija turi bûti teisinga, nesuteikdama privilegijø ar ypatingø teisiø në vienai grupei. Konstitucionalizmas ypaè bûdingas anglosaksø ðalims: Didþiajai Britanijai, JAV, Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai. JAV Aukðèiausias Teismas turi teisæ pripaþinti negaliojanèiu bet koká ástatymà, kuris jo nuomone neatitinka konstitucijos. Kitose minëtose ðalyse aukðèiausiojo teismo nëra, taèiau yra labai stipri asmens apsaugos tradicija nuo bet kokiø neteisëtø valdþios veiksmø.

Angliðkojo konstitucionalizmo paradoksalus bruoþas yra tai, kad Didþioji Britanija neturi konstitucijos. Jà anglams pakeièia parlamento ir teismø sprendimai, o taip pat neraðytos normos ir tradicijos. Ankstyviausias konstitucinës reikðmës dokumentas yra 1215 m. karaliaus Johno pasiraðyta Magna Charta, kuri kartu su kitais dokumentais (pav., 1911 ir 1949 m. parlamento aktais, nustatanèiais abiejø parlamanto rûmø galias) sudaro statutà. Monarcho ir pilieèiø teisës yra apibrëþtos teismø sprendimuose. Ádomiausia, kad kai kurie itin svarbûs principai apskritai nëra uþfiksuoti jokiame juridiniame dokumente. Pati átakingiausia institucija Didþiojoje Britanijoje yra ministrø kabinetas, kuris yra sudarytas ið valdanèiosios partijos lyderiø ir todël faktiðkai kontroliuoja parlamentà. Taèiau joks statutas ar teismø sprendimas apie ðià institucijà net neuþsimena, iðskyrus 1937 metø ástatymà, nustatantá kabineto nariø algas. Kabineto kompetencija, veiklos taisyklës, santykiai su parlamentu yra tik priimta norma, tapusi tradicija. Lygiai taip pat niekur nenurodyta, kad karalius (arba karalienë) privalo pasiraðyti parlamento priimtus ástatymus, nors be monarcho paraðo ástatymai neásigalioja.

Konstitucionalizmas net anglosaksø ðalyse nëra ir, matyt, negali bûti absoliutus. Kritiðkose situacijose net demokratiðkiausiose ðalyse neretai tenka laikinai atsisakyti svarbiø demokratiniø normø. Didþiojoje Britanijoje Antrojo pasaulinio karo metu nebuvo surengti rinkimai á parlamentà ir Winstonas Churchillis net priekaiðtavo amerikieèiams, kad tie 1944 m. neatsisakë prezidentiniø rinkimø. Amerikoje, neatsiþvelgiant á piliætiniø teisiø normas, karo metu buvo internuoti japonø kilmës pilieèiai, nes buvo dvejoniø dël jø lojalumo.

Konstitucionalizmo tradicijos yra pastebimai silpnesnës kitose ðalyse. Prancûzija XIX amþiuje turëjo net keturias konstitucijas, o rinkimø sistema iki ðiol keitësi 9 kartus – daþniausiai valdanèiosios partijos naudai. Be to, valstybinë valdþia neretai manipuliuodavo þiniasklaida, ne visada idealiai vykdavo rinkimai, o kariðkiai buvo du kartus paëmæ valdþià á savo rankas. Taèiau palyginus su dauguma pasaulio ðaliø Prancûzija gali beveik bûti teisinës valstybës pavyzdþiu. Diktatûros, kariniai reþimai, kurie nesilaiko jokiø konstituciniø normø, iki ðiol yra áprastas reiðkinys Afrikoje, ilgà laikà taip pat daugelyje Azijos ir Lotynø Amerikos ðaliø. Elementariausios pilieèiø Teisës neturëjo jokios vertës komunistinese ðalyse, ypaè Sovietø Sàjungoje ir Kinijoje.

Demokratinëse ðalyse ástatymas apriboja valstybinæ valdþià, bet ir pilieèiai privalo paklusti valdþios sprendimams, priimtiems jos kompetencijos rëmuose. Tai ámanoma su sàlyga, kad valdþia yra laikoma legistimiðka, turi autoritetà ir jai nereikia remtis jëga. Visuomenë, ypaè politinës jëgos, tarp jø ir opozicija privalo pripaþinti ne tik reþimo (ir konkreèios vyriausybës) legitimumà, bet ir jo privalumus, nesiekti jëga nuversti esanèios vyriausybes. Kaip raðo prancûzø politologas Raimonas Aronas, “reþimas ðekmingai funkcionuoja su sàlyga, kad pilieèiai já priima. Amþina valdymo bûdo kritika yra faktorius, þymia dalimi susilpninantis valdymà”. Bûdingo kai kurioms postkomunistinems visuomenëms neigiamo poþiûri á reþimà ir valdþià rezultatas yra teisinis nihilizmas, pilietiniø pareigø nesilaikymas, augantis nusikalstamumas. Kaip rodo vieðosios nuomonës apklausos, ir Lietuvoje maþiau ketvirèio pilieèiø pasitiki vyriausybe, teismais, seimu, t.y. visomis trimis valdþios ðakomis, ir tik aukðtas prezidento autoritetas (virð 3/4 pasitikinèiøjø) suteikia demokratiniam reþimui legitimumo (Lietuvos rytas 1998 09 19).

Sistematizuotà galimybiø ir instituciniø garantijø, uþtikrinanèiø demokratijos funkcionavimà, sàraðà sudarë Robert Dahl (1971; 1994):
__________________________________________________________________________
Galimybë Reikalingos institucinës garantijos
__________________________________________________________________________
I. Formuluoti 1. Teisë kurti organizacijas ir dalyvauti jose;

preferencijas 2. Teisë iðreikðti interesus;

3. Teisë balsuoti;

4. Politiniø lyderiø teisë varþytis dël rinkëjø paramos;

5. Alternatyvi informacija.
II. Iðreikðti 1. Teisë kurti organizacijas ir dalyvauti jose;

preferencijas 2. Teisë iðreikðti interesus;

3. Teisë balsuoti;

4. Vieðus postus uþimanèiø pareigûnø renkamumas;

5. Politiniø lyderiø teisë varþytis dël rinkëjø paramos;

6. Alternatyviniai informacijos ðaltiniai;

7. Laisvi ir dori rinkimai.
III. Lygûs preferen- 1. Teisë kurti organizacijas ir dalyvauti jose;

cijø áskaitymas 2. Teisë iðreikðti interesus;

3. Teisë balsuoti;

4. Vieðø pareigø renkamumas;

5. Politiniø lyderiø teisë varþytis dël rinkëjø paramos;

5a. Politiniø lyderiø teisë varþytis dël rinkëjø paramos;

6. Alternatyviniai informacijos ðaltiniai;

7. Laisvi ir dori rinkimai;

8. Institucijos, uþtikrinanèios vyriausybës politikos priklauso-

mybæ nuo rinkëjø balsø ir kitø preferencijos apraiðkø.

Trumpiau galima pasàkyti, kad demokratinis reþimas turi uþtikrinti galimybes formuluoti ir iðreikðti interesus ir uþtikrinti, kad visi interesai, arba preferencijos bûtø vertinamos tolygiai.

Demokratija ir elitai

Konstitucinës normos ir politines institucijos, nesant kitø prielaidø, dar negarantuoja demokratijos ir neapsaugo nuo diktatûros arba siauros grupës hegemonijos. Klasikine demokratijos teorija, ypaè kaip jà interpretavo Madisonas, teigia, kad kiekvienas individas arba grupë asmenø, nesant iðoriniø apribojimø, siekia tironijos ir suvarþo kitø þmoniø teisës. Tokia buvo ir pagrindinë elitø teoretikø iðvada. Vadovø rinkimas taip pat neatmeta tironijos galimybës. Apie tai raðë ne tik Michelsas, bet ir þymiai anksèiau Hamiltonas: “Atiduokite valdþià daugeliui, ir jie pajungs maþumà. Atiduokite valdþià maþumai, ir ji pajungs daugumà”. Panaðiai samprotavo ir Madisonas: “173 despotai (legisltûros nariai. – A.P.) be abejo bus tokie pat despotiðki, kaip ir vienas. Renkamas despotizmas – tai ne ta vyriausybë, dël kurios mes kovojome”. Sovietø Sàjungoje ir kitose komunistinëse valstybëse formaliai egzistavo trijø valdþios ðakø pasidalinimas, reguliariai vyko rinkimai, taèiau realiai valdþia priklausë komunistø partijos virðûnei – politiniam biurui arba net vienam asmeniui (1930-1953 metais – generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui). Legislatyvinës, vykdomosios ir teisminës valdþios pasidalinimas ne visada uþtikrina jø balansà. Vykdomoji valdþia, disponuojanti prievartos aparatu, gali pajungti kitas dvi valdþios ðakas. Apie tai akivaizdþiai kalba konfrontacija tarp prezidento ir Aukðèiausios Tarybos 1993 metais Rusijoje, kada prieð maiðtingà parlamentà buvo panaudoti tankai, ir daugybë pavyzdþiø ið Azijos, Afrikos ir Lotynø Amerikos moderniosios istorijos. Tai duoda pagrindo iðvadai, kad demokratijà uþtikrina ne konstitucines normos ir politinës institucijos, o demokratiniø konstituciniø normø ir partinës sistemos harmonija, politiniø partijø pobûdis, jø programiniai tikslai ir politinës koncepcijos.

Akivaizdu, kad sprendimø priemimà átakoja lyderiai, kurie iðreiðkia atskirø grupiø interesus. Skirtingai nuo ankstyvesnio periodo, kada visuomenës struktûra buvo palyginti paprasta ir politikoje dominavo keliø sluoksniø (viduramþiø Europoe – luomø) elitai, dabar vadovaujanèiø grupiø itin pagausëjo. Politika nustojo bûti aristokratiniø arba ekonomiðkai dominuojanèiø klasiø monopoliu. Viena ið svarbiausiø industrializacijos, urbanizacijos ir ðvietimo iðdavø yra paraleliai vykstà visuomenës diferenciacijos ir auganèiuo grupiø skaièiaus politines mobilizacijos procesai. Iðsivysèiusioje visuomenëje politinis elitas yra labai margas, ir ði aplinkybë sudaro plaèias konkurencijos galimybes.

Ðiose sàlygose keièiasi ir elektoralinë elgsena. Didelë visuomenës dalis dabar balsuoja rinkimuose uþ partijas ir kandidatus, kurie tiesiogiai nesusieti su ekonomiðkai dominuojanèiomis grupëmis. Tai tapo galima dël keliø prieþasciø. Visuotinës rinkiminës teisës dëka politinë karjera tapo labiau atvira, prieinama viduriniø klasiø atstovams, smulkiems tarnautojams ir (kadangi aukðtasis iðsilavinimas tapo prieinamas visiems sluoksniams) darbininkams ir valstieèiams. Iðsivysèiusiose ðalyse á politikà ateina vis daugiau iðsilavinusiø, ásisavinusiø þodþio menà þmoniø: teisininkø, þurnalistø, dëstytojø, profsàjungø ir kitø visuomeniniø organizacijø aktyvistø. Ir atvirkðèiai, pastoviai maþëja stambiojo kapitalo atstovø. Dalinai tai susieta su tuo, kad politinë karjera uþtikrina maþiau socialiniø gërybiø, ypaè materialiniø, negu daugelis kitø veiklos sferø. Sëkmingo advokato arba solidþios firmos menedþerio pajamos yra daugkart didesnës, negu JAV prezidento arba Britanijos premjero alga, o galimybës panaudoti savo politiná postà praturtëjimo tikslams iðsivysèiusiose ðalyse (skirtingai nuo labiau atsilikusiø Afrikos, Azijos, Lotynø Amerikos ir kai kuriø postkomunistiniø kraðtø) susietos su nemaþa rizika. “Politinë klasë” – tai tik viena, ir toli graþu ne pati saugiausia ir prestiþingiausia tarp kitø elitiniø grupiø. Todël senose Vakarø demokratijose politinis ir ekonominis elitai nesutampa, kaip nesutampa ekonominë galia ir politinë valdþia. Pliuralistinëje sistemoje “politiniai lyderiai iðkyla ið ávairiø suinteresuotø ir aktyviø pilieèiø grupiø, kai kurie – ið oficialiø tarnybø ir reèiau rinkimø bûdu. Todël pliuralizmas yra geriausiai suprantamas kaip ásitikinimas, kad iðsivysèiusios demokratijos, ypaè Jungtines Amerikos Valstijos, generuoja gausiø, konkuruojanèiø elitø sistemà (jungianèià ir interesø grupes), kuri per derybas ir kompromisus sprendþia valstybinæ politikà” (Zeigler, 91).

Neþiûrint konkurencijos, dalis gyventojø ir ypaè kairiosios pakraipos politiniai judejimai yra ásitikinæ, kad atskiri politiniai lyderiai, partijos ir pati vyriausybë yra tik savotiðkos marionetës, paklusniai vykdanèios stambiojo kapitalo ir kitø átakingø grupiø nurodymus. Dalinai tokia iðvada seka ið jau minëtos Josepho Schumpeterio rinkos kapitalizmo koncepcijos. Negalima neigti, kad stambios korporacijos ir átakingos interesø (arba spaudimo) grupes, stengiasi vienaip ar kitaip paveikti vyriausybæ, kai priimami sprendimai lieèia jø interesus. Tai daroma is suteikiant paramà politikams bei partijoms rinkimø metu, per lobby (angl. vestibiulis, kuluarai) sistemà, kurios rëmuose profesionalûs lobistai stengiasi átakoti legislatorius. Taèiau ryðiai su korporacijomis ir interesø grupiø spaudimas yra tik vienas ið faktoriø, á kuriuos turi atsiþvelgti politikas. Parlamento deputatas ar kongresmenas negali sau leisti visiðkai ignoruoti savo rinkëjø ir þiniasklaidos nuomonës, jëgø balanso savo partijoje ir parlamente, santykiø su vykdomàja valdþia ir daugybës kitø aplinkybiø. Tapti kokios nors grupes marionete, ir tuo labiau bûti apkaltintu esant papirktu demokratinëje ðalyje reikðtø politinës karjeros galà. Todël daugumas legislatoriø iðsivysèiusiose ðalyse anaiptol ne tiek priklausomi nuo stambiojo verslo ir kitø ekonominiø elitø, kaip tai bando pavaizduoti kairieji radikalai ir tolimi nuo politikos þmonës. Bûtent todël, kad politikai gali veikti plaèiøjø visuomenës sluoksniø naudai daugelyje Europos ðaliø realizuotos socialinio saugumo programos, sumaþinta socialinë nelygybe, priimti antimonopoliniai ástatymai ir daug kitø reformø, kuriu bendras rezultatas yra gerovës valstybë (welfare state).

Antra, realiai visuomenëje egzistuoja ávairausios grupës, kuriø interesai kiekvienoje situacijoje gali sudaryti skirtingas kombinacijas: pavyzdþiui vienu klausimu grupës A ir B gali uþimti pozicijà, prieðingà grupiø C ir D interesams, o grupës E ir F gali likti neutralios, o kitu klausimu galima kombinacija A ir C E prieð D ir F, o B ir E uþimti neutralià pozicijà. Kadangi grupiø skaièius ðiuolaikinëje visuomenëje yra labai didëlis, atitinkamai gali bûti tiek daug skirtingø kombinacijø, kad kiekvienu klausimu interesø konfigûracija bûtu nauja ir nepakartojama. Taip funkcionuoja pliuralistinis demokratijos modëlis.

Demokratija yra procesas, ir kaip kiekvienas visuomeninis procesas ji yra priklausoma nuo daugelio faktoriø, tiek palankiø jai, tiek ir nepalankiø. Istorijoje bûta daug atveju, kad dël nepalankiø faktoriø átakos demokratiniai reþimai þlugo. Taip ávyko Vokietijoje 1933 m., atëjus á valdþià nacistams, taip ávyko daugelyje ðaliø, atgavusiø nepriklausomybe dekolonizacijos eigoje. Bent Didþioji Britanija, prieð pripaþinant savo kolonijø nepriklausomybæ, stengësi, kad jose susiformuotø demokratinis reþimas. Taèiau ásitvirtino jis tik Indijoje, o deðimtyse kitø ðaliø po keleriø ar keliolikos metø demokratiniai reþimai þlugo (tarp stambesniø valstybiø èia galima paminëti Pakistanà, Nigerijà, Sudanà). Visur tai ávyko dël paaðtrëjusiø vidiniø konfliktø, savo ruoþtu prasidëjusiø dël to, kad nelygybë pasiekë kraðtutiná laipsná.

Pavojai demokratijai

Robert Dahl (1973) skaito, kad pagrindiniai nepasitenkinimo ðaltiniai poliarchijose yra (1) nelygybë ir (2) poliarizacija ir segmentacija. Jokia politinë sistema negali atsiþvelgti á visø grupiø poreikius, ir kuo jø daugiau, tuo juos sunkiau susumuoti ir priimti sprendimà. Siekdamas iðvengti visiðko paraliþavimo, demokratinis reþimas yra priverstas ignoruoti daugelá interesø. Galimi atvejai, kada dominuojanèios grupës gyvena poliarchijos sàlygomis, ir primeta savo hegemonijà kitoms. Vyrø pilieèiø “demokratija” senovës Atënuose reiðkë hegemonijà vergams, panaði situacija viduramþiais buvo Venecijoje, kur dominavo 1500-2000 ðeimø, o vëliau Amerikoje iki vergijos panaikinimo. Ðiuos atvejus galima skaityti iðimtiniais ir kvalifikuoti kaip dualistines sistemas. Taèiau kiekvienoje poliarchijoje yra akivaizdi resursø nelygybë. Be to, atsovavvimo principas sudaro lygybës uþtikrinimo techninæ problemà, kurios negali iðspræsti nei maþoritarinis, nei proporcionalus atstovavimas. Net maþose ðalyse átakos atþvilgiu yra milþiniðkas skirtumas tarp eiliniø pilieèiø ir valdanèiøjø politikø. Jeigu kokios nors grupes interesai yra ignoruojami pastoviai, ðioje grupëje nepasitenkinimas gali tapti labai intensyvus.

Atsakymà á klausimà, ar nelygybes sàlygomis poliarchija gali bûti stabili, nulemia keli faktoriai:

1) antagonizmo lygis tarp grupiø – labai svarbus, taèiau sunkiai iðmatuojamas dydis;

2) antagonistø, arba vieno ir to paties konflikto dalyviø skaièius – bipolinë (du dalyviai) arba multipolinë (dalyviø trys ar daugiau) sistema;

3) ar identiðkas dalyviø sàstatas ávairiuose konfliktuose: jeigu jis sutampa, tada konfliktai turi komuliatyviná pobûdá ir stiprina antagomizmà tarp grupiø; jeigu nesutampa, antagonizmas yra grynai situacinis;

4) ar ilgas yra laikotarpis, kuriam bûdingos iðvardintos savybës.

Esant neaukðtam antagonizmo lygiui ilgalaikio konflikto sàlygomis formuojasi arba nuosaiki (moderate) bipolinë (jeigu konflikto dalyviais yra dvi grupës), arba multipolinë (jei konflikto dalyviø daugiau) sistema; aukðto antagonizmo pasekmë yra atitinkamai poliarizacija arba kraðtutinë segmentacija, t.y. visuomenë yra susiskaldþiusi á daug prieðiðkø grupiø. Visais atvejais konfliktas yra kumuliacinis, ir ypaè pavojingas, jei jo iðdava yra poliarizacija. Jeigu konfliktai nesutampa (skiriasi jø dalyviø sudetis), þemo antagonizamo atveju formuojasi arba persikertanèios grupes, o esant stipriam prieðiðkumui – moderuota segmentacija, t.y. visuomenei bûdingi segmentacijos poþymiai, taèiau visiðko susiskaldymo nëra.

Aukðtas antagonizmo lygis ir poliarizacija tampa pagrindu politinei mobilizacijai ir sudaro pavojø poliarchijai, nes ji neturi iðvystyto slopinimo mechanizmo ir nuostatos jëga uþspausti atvirà nepasitenkinimà, taèiau palieka jam galimybes vieðai pasireikðti. Jeigu poliarizacija yra teritorinio pobûdþio, geriausia iðeitimi gali bûti taikingas iðsiskyrimas (pav., kaip Norvegijos ir Ðvedijos 1905 m., Èekijos ir Slovakijos 1991 m.). Taèiau jeigu visuomenëje jau yra susiformavusi tautinë savimonë, secesija tampa nepriimtina. Tokiu atveju neiðvengiamas arba pilietinis karas (JAV 1861m., Ispanija 1936 m.), arba hegemonijos ásigalëjimas.

Ðiuolaikinëms visuomenëms labiau bûdinga segmentacija – pasidalijimas á didelá skaièiø grupiø, negu poliarizacija. Taèiau ir segmentacija gali tapti pavojinga, kada ji susieta religiniais, ethniniais arba rasiniais skirtumais. Jeigu tokios grupës yra sukoncentruotos kompaktiðkoje teritorijoje, jos gali siekti ne tik autonomijos, bet ir atsiskyrimo (musulmonai moro Filipinuose, tamilai Ðri Lankoje, sikhai Indijoje, frankokanadieèiai Kvebeke, baskai Ispanijoje ir t.t). Taip pat tais atvejais, kada segmentacija nekelia tiesioginio pavojaus ðalies vienybei, ji visvien þalinga politinei sistemai. Politikai sugaiðta tiek daug laiko ir jëgø, siekdami sudaryti koalicijas, kurios retai bûna ilgalaikës, kad politika tampa (arba atrodo tampanèia) vien savanaudiðka kova dël valdþios ir privilegijø. Tokie politikos formos ir stilius didina pilieèiø nepasitenkinimà demokratija, ûgdo ciniðkà poþiûrá á politinæ sistemà. Dar blogiau tai, kad nesant abipusiø garantijø, kiekvienas didesnis segmentas turi nuolat baimintis, kad koalicija, kurioje jis nedalyvauja, visai nesiskaitys su jo interesais. Jeigu atskiroms grupëms suteikiama veto teisë, koalicija gali tapti neveiksminga, nes jai sunku ryþtingai spræsti bet kokià svarbesnæ problemà, aktualià vienai arba kelioms grupëms. Todël imobilumas, sàstingis yra bûdingas segmentuotø visuomeniø bruoþas, ir todël jose anksèiau ar veliau pradedama reikalauti naujos, efektyvesnes politinks sistemos ávedimo.

Nëra universaliø bûdø, padedanèiø sumaþinti antagonizmà demokratinëse valstybëse. Vienas ið keliø – sumaþinti vyriausybës vaidmená, siekiant kad ji kuo maþiau bûtø tiek privilegijø, tiek nepasitenkinimo ðaltiniu. Taèiau tai gali bûti tik laikina priemonë, nes ðiuolaikiniame pasaulyje, kai tiek daug nulemia tarptautiniai ekonominiai ir politiniai ryðiai, vyriausybei nuolat tenka priimti atsakingus sprendimus. Todël reikalingi kiti átampos maþinimo keliai. Vienas jø – sudaryti plaèià koalicijà, kuri galëtø tapti valdanèiàja (kaip Indijos nacionalinis kongresas, Japonijos Liberalioji demokratø partija, Malaizijos Nacionalinës vienybës organizacija). Taèiau daugelio ðaliø patirtis parodë, kad koalicinës fronto pobûdþio partijos yra daugiau iðimtys, atsiradusios konkreèiomis aplinkybëmis, ir galinèios funkcionuoti tik maþoritarinës rinkiminës sistemos sàlygomis: esant proporcionaliai rinkimø sistemai, INC geriausiu savo periodu surinkdavæs truputi daugiau, negu 40% balsø, niekada nebûtø tapæs valdanèàja partija. Kai kuriose ðalyse efektyvus instrumentas yra didesniøjø grupiø veto teisë (Ðveicarija, ilgà laikà taip pat Libanas), taèiau ðiuo atveju bûtina prielaida yra valdymo decentralizacija, o tai be rizikos galima taikyti nedaugelyje ðaliø. Todël visose poliarchijose ðalia politizuoto parlamento problemø sprendimas realizuojamas per kitas institucijas – vykdomàjà valdþià, biurokratijà, derybø mechanizmus, neformalias struktûras.

Autoritariniai (autokratiniai) reþimai

Autoritariniø (autokratiniø) reþimø svarbiausias bruoþai yra prieðingi demokratijos principams:

– nëra teisinës valstybës ir netaikomos konstitucionalizmo normos;

– apribojamas pliuralizmas (kontroliuojama arba visai uþdraudþiama nepriklausomø nuo valstybinës valdþios asociacijø, organizacijø, susivienijimø, partijø veikla), yra bûdinga valdþios centralizacija ir koncentracija vieno þmogaus arba vienos institucijos rankose;

– neleidþiama vieða konkurencija dël valdþios;

– neleidþiama opozicija: uþdraudþiama sudaryti opozicines partijas, bet koks pasiprieðinimas valdþiai uþgniauþiamas, panaudojant represyviná aparatà (policijà, specialiasias tarnybas, armijà);

– realiai neegzistuoja valdþios pasiskirstymo principas, valstybinæ valdþià monopolizuoja vykdomoji valdþia;

– apriboja þmogaus teisës ir akcentuoja pilieèiø pareigas, tarp kuriø svarbiausia yra laikoma lojalumas reþimui, kuris sutapatinamas su valstybe ir tauta; reikalaujama absoliutaus paklusnumo valdþiai;

– bûdingas komandinis, direktyvinis vadovavimo stilius;

– viena ið svarbiausiø autoritariniø reþimø atramø tampa armija, vyksta visuomenës gyvenimo militarizacija..

Autoritarizmas egzistavo nuo seniausiø laikø: Rytø despotijos, Graikijos tironijos, viduramþiø absoliutizmo forma. Mûsø laikais autoritariniai reþimai ypaè bûdingi susiskaldþiusioms visuomenems, neturinèioms iðvystytos socialinës ir politinës struktûros, netolimoje praeityje taip pat ðalims, kuriø saugumui nuolat grëse pavojus (Pietø Korëja, Taivanas).

Autoritarinë valdþia paprastai nesiekia reguliuoti tø sferø, kurios betarpiðkai nëra susijusios su politika. Todël palyginti nepriklausomos gali likti (nors ne visada lieka) ekonomika, kultûra, asmeniniai santykiai. Ðeima, giminë, baþnyèia ne tik iðsaugo savo autonomijà, bet daþnai yra palaikomi valstybës, kuri teigiamai þiûri á tradicines vertybes. Tradicija ir konservatizmas yra viena ið svarbiø autokratinio reþimo paramos ðaltiniø.

Legitimumo tipai:

tradicinis, ypatingai monarchija arba nuo seno dominuojanèios grupës; ideologinis arba teologinis: reþimas pateisinamas tuo, kad jis gina visuomenei svarbiausias vertybes, apsaugo nuo iðorinio pavojaus (taip vadinamas apsupimo sindromas), arba ágyvendina religines normas;

personalinis: lojalumas charizmatiniam lyderiui.
Daugeliui autokratiniø reþimø yra bûdinga yra dominuojanti ideologija – ideologinis pliuralizmas yra nesuderinamas su autoritarizmu.

Daugelyje ðaliø autorkratiniai reþimai buvo pereinamoji stadija prie labiau reprezentatyvinës valdymo formos. Turkijoje Kemalio Atatürko (1881-1938), revoliucijos vadovo ir pirmojo respublikos prezidento (1923-1938) reþimas daug nuveikë, formuojant pasaulietiðkà tautinæ valstybæ, o po Antrojo pasaulinio karo surengë laisvus rinkimus ir taikingai uþleido valdþià opozicinei Demokratinei partijai. Panaðus politinio vystymosi kelias bûdingas Pietø Korëjai, Taivanui, Brazilijai, Argentinai.

Visø priimtos autoritriniø reþimø tipologijos nëra. Kai kurie politologai skiria keletà autokratijos subtipø (pagr. pagal Zeigler, 181-200):

I.Konservatyvûs reþimai.

A. Tradicinës monarchijos (Saudø Arabija, Jordanija, Marokas, Kuveitas). Vykdomoji valdþia priklauso monarchui (Maroke – nuo 1664 m.). Svarbus bruoþas – klientelizmas, t.y. susitarimai dël valstybiniø pareigø uþemimo; daþnai taikomos represijos uþ politinius prasiþengimus.

B. Asmeninës diktatûros (Malavi: diktatorius Hastings C. Banda valdo iki gyvos galvos, visi pilieèiai privalo priklausyti Malawi Kongreso partijai, bet kokia opozicinë veikla draudþiama. Kiek liberalesnis buvo generolo Franco reþimas Ispanijoje 1939-1975m: pagal 1966 m. konstitucijà formaliai buvo ávestas valdþios padalijimas tarp valstybës vadovo ir parlamento, laisvi 100 deputatø rinkimai á 600 vietø parlamentà, veikë platus liberalios pakraipos katalikø judëjimas “Opus Dei”, darbininkø asociacijos).

II. Radikalûs reþimai.

A. Teokratijos (Iranas nuo 1979 m., Islamo republikos partija turi ne tik valdþios monopolá, bet ir kontroliuoja paproèius, elgsenà, pramogas, etc. Veikia Revoliucijos sargø gvardija, turinti apie ketvirtá milijono nariø. Ekonominë doktrina deklaruoja kolektyvizmà ir beklasæ visuomenæ).

B. Militaristiniai ideologizuoti reþimai (Alþyras: realiai valdþia priklauso technokratiniam elitui – kariniam, partiniam ir administraciniam, deklaruojama islamiðkojo socializmo doktrina, kurioje dominuoja nacionalistinis atspalvis. Sukurta palyginti efektyvi socialistinë ekonomika, BVP vienam gyventojui 9-me deðimtmetyje iðaugo du kartus ir pasiekë 3000 USD).

III. Autoritarinis parlamentarizmas (Pietø Korëja iki 1987 m. rinkimø, uþbaigusiø 1972-1987 karinës padëties periodà ir represijas; Taivanas – iki 1986 m. nebuvo legalios opozicijos; Singapûre dominuoja Liaudies veikimo partija PAP, opozicija sunkiai toleruojama, nors keli jos kandidatai iðrinkti; sandinistinë Nikaragua)

IV. Militaristiniai reþimai.

A. Tiesioginis karinis valdymas. Kariniai reþimai susiformuoja po kariniø perversmø. Ypaè jie bûdingi besivystanèioms Azijos, Afrikos, iki pastarøjø deðimtmeèiø taip pat Lotynø Amerikos ðalims, 1967-1974 m. kariðkiai valdë Graikijoje. Paskaièiuota, kad XX amþiuje buvo virð 80 bandymø ávykdyti kariná perversmà. Karinio reþimo ásigalëjimas daþniausiai sietinas su ekonominiu nestabilumu, iðorine grësme (Pakistanas, Pietø Korëja, Taivanas, Tailandas), etniniais konfliktais (Sudanas, Turkija), civilinës valdþios korupcija. Beveik visose ðalyse, kur ilgàu ásivieðpatauja kariðkiai, vidutinës klasës yra silpnos ir neskaitlingos. Kai kada kariniai reþimai ágyja taip vadinamo “naujojo autoritarizmo” formà ir pagrindiniø savo tikslu skaito ekonominio vystymosi paspartinimà (Pinocheto reþimas Èilëje).

Nigerija: 250 etniniø grupiø, 100 kalbø; labiausiai paþengæ pietieèiai ibo, kuriems 1960 ir atiteko valdþia. Dël nuolatiniø skerdyniø ibo bandë atsisikirti, 1967 m. sukûræ nepriklausomà Biafros respublikà, taèiau ji negavo tarpttautinio pripaþinimo ir po kelerius metus vykusio karo buvo likviduota. Po to karinis reþimas sukûrë federacijà – 19 neetniniø provincijø. Civilinis valdymas atstatytas 1979 m., taèiau sustiprëjo etnopolitinë poliarizacija: ibo – Nigerijos liaudies partija, joruba – Vienybës partija, laimëjo ðiaurës musulmonai -Nacionalinë partija. Jø bandymai primesti musulmonø kultûrà pietieèiams vël sukëlë nesantaikà ir baigësi 1984 m. puèu, kurio iðdavoje vël karinis reþimas).

B. Civiliniai-kariniai reþimai (Èilë, Egiptas). Paprastai neturi vieningos ideologijos, elitai siekia tik praturtëti. Èilëje 1973 m. su JAV pagalba nuversta socialistinë Allende’s vyriausybë, vyko denacionalizacija ir masinës represijos. 1978 m. plebiscitas formaliai patvirtino Pinocheto diktatûros teisëtumà. 1981 m. priimta konstitucija, o po 1988 m. referendumo, kada ið 90% balsavusiø 55% atmetë Pinocheto pretenzijas likti prezidentu iki 1997 m., diktatorius 1989 m. pastitraukë. Ekonomika pradëjo augti tik nuo 1985 m., todël juo jau buvo nusivylæ ir gyventojai ir didelë kariðkiø dalis. Svarbus postûmis buvo ir Jono Pauliaus II vizitas 1987 m.)

V. Kleptokratijos – “vagiø valdymas”: Duvalier laikø Haiti, Marcoso Filipinai, Zairas. Marcos pervedë sau apie 20 mlrd USD ir buvo turtingiausias pasaulio diktatorius, Mobutu – apie 10 mlrd, jo turto tvarkymo administracijoje dirbo 25 000 tarnautojø; taèiau tai yra aukðèiausias plëðimo lygis pasaulyje).

Kai kurie politologai tarp autokratiniø reþimø atskiru tipu skaito etnokratijà, kurios bûdingu bruoþu jie skaito vienos etninës grupës dominavimà multietninëje visuomenëje. Ðiuo poþiûriu etnokratiniai reþimai egzistuoja Latvijoje, Estijoje, postsovietinëse Centrinës Azijos valstybëse (iðskyrus Kyrgyzstanà). Taèiau etnokratijos samprata visai netinka homogeninëms visuomenëms (Japonija, abi Korëjos, Islandija), o svarbiausia, kovoje dël valdþios etninis faktorius neturi esminës reikðmës: konkuruojanèios politinës jëgos yra diferencijuotos ne etniniu, o kitu pagrindu (ideologiniu, socialiniu, teritoriniu ir t.t.). Etninës maþumos gali bûti diskriminuojamos, arba valdþia maþai paiso jø interesø, taèiau reþimas gali atrodyti “etnokratiniu” tik siauru etninës maþumos (ar maþumø poþiûriu).

Vienareikðmiðkai sunku ávertinti autoritariniø reþimø efektyvumà. Bene didþiausia jø problema yra valdþios perdavimo mechanizmo nebuvimas. Po diktatoriaus mirties tokie reþimai arba þlunga (Ispanija, Portugalija), arba seka chroniðkas nestabilumo periodas. Ekonomikos sferoje áspûdingi Pietø Korëjos, Taivano pasiekimai, Ispanijoje per septintàjá deðimtmetá pramonës gamyba iðaugo trigubai, , pajamos vienam gyventojui 1957-1987 m. padidëjo nuo 300 iki 7000 doleriø, sparèiai vystësi ir Graikijos ekonomika, valdant kariðkiams.

Totalitarinis reþimas

Pavadinimas kilæs ið lotyniðko totalitas – visuma ir pirmà kartà pasirodë Italijoje XX a. treèiojo deðimtmeèio viduryje: Mussolini savo reþimà daþnai vadino lo statto totalitario – “totalitarinë valstybë”. Totalitarinës valstybës ðalia Italijos buvo nacistinë Vokietija, Sovietø Sàjunga, kitos “socialistinës” ðalys, dabar – Ðiaurës Korëja, Kuba, kiek ðvelnesne forma – Vietnamas, Kinija, Irakas.

Totalitarinis reþimas visiðkai atmeta visuomenës autonomijà, nepripaþásta pilietinës visuomenës ir siekia be iðlygø kontroliuoti visas visuomeninio gyvenimo sferas, panaikindamas ribas tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Tuo jis skiriasi nuo autokratinio reþimo. Vienintelë partija naudojasi valdþios monopoliu ir kontroliuoja armijà, þiniasklaidà, ekonomikà, pateisindama savo vieðpatavimà tuo, kad tik ji iðreiðkia tikrus visos liaudies interesus. SSRS patys populiariausi ðûkiai buvo “Partija ir liaudis vieningi”, “Partijos valios – liaudies valia”. Vadovaujantis ðia logika, bet kokia opozicija valdþiai yra antiliaudiðka ir geriausiu atveju gali iðreikðti tik egoistinius kokiø nors siaurø grupiø interesus. Partija totalitarinëje sistemoje susilieja su valstybe, o pastaroji sutapatinama su visuomene. Neiðvengiamai ávyksta visiðka valdþios centralizacija, visuomeninës organizacijos, profesinës sàjungos faktiðkai tampa valstybinëmis institucijomis, pajungtos partijos ir reþimo interesams. Sovietø Sàjungoje valstybinë propaganda apibûdindavo profesinës sàjungas kaip “komunizmo mokyklà”. Bet kokios demokratinës laisvës ir þmogaus teisës yra nepripaþástamos. Tiesa, sovietinës konstitucijos skelbë þodþio ir susirinkimø laisvæ, taèiau su iðlyga, kad ðios laisvës gali bûti realizuojamos tik “darbo þmoniø interesø labui”, o tai realiai reiðkë tik vienà – reþimo labui.

Totalitarinis reþimas nepripaþista jokios demokratijos ir partijos vidiniame gyvenime. Vladimiras Leninas dar 1903 m. paraðytoje broðiûroje “Kà daryti” iðdëstë partijos koncepcijà, pagal kurià partijà sudaro profesionaliø revoliucionieriu – vadovø branduolys ir eiliniai “pirminiø” (vietiniø) organizacijø nariai. Pastarieji formaliai turi teisæ pateikti aukðèiau stovinèioms organizacijoms savo pasiûlymis ir idëjas, taèiau privalo besàlygiðkai vykdyti jø nurodymus ir neturi teisës suabejoti aukðtesniø vadovø nuostatø, direktyvø ir instrukcijø teisingumu. Leninas pavadino tokia subordinacijos sistema “demokratiniu centralizmu” – tai maþdaug tolygu “autoritarinei demokratijai”, ir ðis principas ásitvirtino bolðevikø partijos statute.

Totalitariniø sistemø valdanèiosiose partijose praktiðkai niekada nebûdavo rengiami demokratiniai partiniø vadovø rinkimai. Visø lygiø vadovai paskiriami ið virðaus, jie gi bûdavo ir suvaþiavimø delegatai, formaliai “rinkæ” aukðèiausiàjà partijos vadovybæ. Kitaip tariant, partijos ðtabas pats paskirdavo savo rinkëjus. Todël partiniai rinkimai tapdavo lojalumo iðraiðkos vadovybei ritualu.

Pagal formalius kriterijus sunku apibrëþti totalitariniø reþimø legitimumo laipsná. Bolðevikai Rusijoje uþgrobë valdþià, nuvertæ laikinàja vyriausybæ, t.y. ávykdë valstybiná perversmà. Hitlerio nacionalsocialistø partija Vokietijoje suformavo vyriausybæ po pergalës rinkimuose ir ðiuo atveju jos atëjimas á valdþià buvo legitimiðkas. Taèiau toliau abiem atvejais jokio ástatymo nebuvo laikomasi. Bolðevikai 1918 m. iðvaikë Steigiamàjá susirinkimà, kuriame daugumà vietø turëjo eserø (socialrevoliucionieriø) partija, o po to uþdraudë visas partijas. Panaðiai pasielgë nacistai. Taèiau sovietø Rusijoje vëliau reguliariai buvo rengiami rinkimai, ir nors jokios konkerencijos nebûdavo, o kandidatø sàraðus ið anksto sudarydavo atitinkamø lygiø partiniai organai, rinkimai buvo vertinami kaip teisinis valdþios pagrindas. Bolðevikinio reþimo legitimacijai turëjo tarnauti ir konstitucija (1918, 1924, 1936 ir 1977 m. versijos). Oficiali ideologija nuolat tvirtino, kad bûtent “socialistinë demokratija” yra aukðèiausia demokratijos forma.

Legitimumas totalitariniams reþimams yra tik fasadas. Jo pagrindiniai tikrieji ramsèiai yra indoktrinacija ir baimë.

Totalitariniai reþimai skelbia esà revoliuciniai, siekiantys sukurti naujo tipo sistemà (“naujàjà tvarkà” Vokietijoje, socializmà ir komunizmà Sovietø Sàjungoje ir kitose taip vadinamose “socialistinëse ðalyse”) visos liaudies labui. Reþimo menami pranaðumai prieð demokratines ðalis ir pasiekimai, iðtikimybë ir paklusnumas valdþiai, partijos iðmintis yra pagrindiniai indoktrinacijos siuþetai, kurie intensyviai skiepijami mokyklose, universitetuose, per þiniasklaidà, literatûrà ir menà. Ypatingas dëmesys skiriamas kinui (Leninas: “Ið visø meno rûðiø pati svarbiausia mums yra kinas”), monumentaliajai skulptûrai.

Propagandos ir indoktrinacijos tikslas: “naujas þmogus”: entuziastingas ir atsidavæs reþimui.

Realûs ir potencialûs reþimo turi ásitikinti savo bejëgiðkumu ir baimintis, kad net uþ maþiausià nelojalumo apraiðkà jie bûs grieþtai nubausti. Masinës represijos buvo ypaè bûdingos Sovietø Sajungai Stalino laikais, Kinijai (iki Mao Cetungo mirties).

Ryðkiausios totalitarizmo formos yra faðizmas ir bolðevizmas. Ideologijos pobûdþiu jie prieðingi ir nieko bendra neturi. Vokiðkajam faðizmui bûdingas tautos ir rasës kultas, antimaterializmas, misticizmas, dvasinio prado svarba, atviras demokratijos atmetimas, nors apskritai iðvystytos ir uþbaigtos ideologijos nacizmas neturëjo. Bolðevizmas atvirkðciai, proklamuoja internacionalizmà (darbo þmoniø, tautø, progresyviosios þmonijos vienybæ), materializmà, ekonominiø faktoriø ir prielaidø svarbà ir skelbë, kad “socialistinë demokratija” yra aukðèiausia demokratijos pakopa. Tiktai Breþnevo konstitucijoje atsirado straipsnis, paskelbæs, kad sovietinës politinës sistemos branduolys yra KPSS).

Poststalininiá reþimà Sovietø Sajungoje vieni politologai skaito totalitariniu, kiti – autoritariniu, ar viena ið autokratijos atmainø (ideokratija).

Totalitariniu reþimu laikytinas ir Libijos, oficialiai vadindamos Socialistinë Libijos arabø liaudies dþamahirija (Al Jumahiriyah al Arabiyah al Libiyah ash Shabiyah al Ishirakiyah). Formaliai valdþia priklauso liaudþiai (per tarybas), taèiaui faktiðkai Libija yra karinë diktatûra. Svarbiausia nacionalinë ðventë – Revoliucijos diena yra rugsëjo pirmoji – tà dienà 1969 metais pulkininkas Muammar Abu Minyar al-Qadhafi ávykdë kariná perversmà ir uþgrobë valdþià. Aukðèiausias vyldomosios valdþios organas formaliai yra Generalinis liaudies komitetas, kurá renka tarybos. Ástatymø leidybos organà – Generaliná liaudies kongresà taip pat renka tarybos. Dalyvavimas tarybø rinkimuose yra privalomas visiems pilieèiams. Politiniø partijø nëra, nelegaliai veikia tik siauri arabø nacionalistiniai sàjûdþiai. Oficiali doktrina suformuluota Qadhafi “Þaliojoje knygoje”. Naftos eksporto dëka Libija yra viena turtingiausiø Afrikos ðaliø (per capita GDP 1995 6510 USD – aukðèiausias)

Miðraus tipo ir pereinamieji reþimai

Ðie reþimai dabartiniame pasaulyje yra skaitlingiausi ir þymiai skiriasi vienas nuo kito. Kai kurie tyrinëtojai juos vadina “autoritariniu parlamentarizmu” ar net “autoritarine demokratija”. Pagal R.Dahl’io klasifikacijà jie iðsidësto tarp uþdaros hegemonijos ir poliarchijos, kartais arèiau konkurencinës hegemonijos (Didþioji Britanija XVIII a. pabaigoje, Japonija XIX a. pabaigoje, 1968 m. Èekoslovakija) arba arèiau inkliuzyvios hegemonijos (SSRS þlugimo iðvakarëse, dabartinë Ukraina, Slovakija, Albanija).

Pereinamojo tipo reþimai daþniausiai yra nestabilûs. Politikoje aktyviai reiðkiasi interesai, kuriuos ankstyvesnis autokratinis reþimas uþspaudavo, ir tai kelia grësmæ pereinamajai sistemai. Opozicija reikalauja daugiau teisiø (Liaudies frontas Azerbaidþane). Jei daromos nuolaidos, gali paspartëti demokratijos konsolidacija (Baltijos ir Vidurio Europos valstybës devintojo deðimtmeèio pavaigoje), taèiau neretai imamasi represiju ir gráþtama prie autokratijos. Ðiaip ar taip, pereinamasis reþimas negali ilgai stovëti prie demokratijos slenksèio.

7. PARTIJOS, VISUOMENINIAI POLITINIAI

JUDËJIMAI IR ORGANIZACIJOS. INTERESØ GRUPËS

Politiniai procesai visuomenëje yra ávairiø grupiø kovos ir sàveikos rezultatas. Kuo labiau iðsivysèiusi visuomenë, tuo tokiø grupiø daugiau. Genèiø struktûra buvo labai paprasta, joje buvo galima iðskirti tik kelias genderines ir amþiaus grupes. Ðiuolaikinëse visuomenëse, net nedideliose valstybëse, grupiø yra deðimtys tûkstanèiø. Daugelis jø yra amorfiðkos, neturi pastovios narystës, egzistuoja tik laikinai, kitos yra labiau organizuotos, sukuria savo susivienijimus ar asociacijas, kurios iðreiðkia ir gina grupës nariø interesus. Tuo paèiu jos tampa politinio proceso dalyvëmis, arba politiniais aktoriais. Priklausomai nuo tikslø, veiklos ir organizacijos ypatybiø grupiniai politiniai aktoriai yra skirstomi á politines partijas ir organizacijas, visuomeninius politinius judëjimus, interesø grupes.

Politinës partijos

Demokratinëse politinëse sistemose politinës partijos yra svarbiausia politinës veiklos organizacinë forma. Nors partijos yra viena áprasèiausiø politiniø institucijø, tiksliai apibrëþti kas yra partija ne taip paprasta. Terminas kilæs ið lotynø pars – “dalis”, taèiau tai visiðkai nieko nepasako apie jos esmæ. Yra virð 200 partijos definicijø, kuriose pabrëþiama vienas ar kitas tos institucijos bruoþas:

1) grupë, turinti bendras ideologines vertybes;

2) specifinio tipo organizacija;

3) aktyviausia tam tikros klasës arba socialinës grupës dalis, iðreiðkianti jos bendrus interesus;

4) politinio konflikto apraiðka ir su juo susietø problemø sprendimo instrumentas.

Taèiau panaðiø arba net identiðkø savybiø gali turëti ir kitos asociacijos, pavyzdþiui, kai kurios interesø grupës, apie kurias bus kalbama þemiau. Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiûlyta definicija: partija yra savanoriðka naryste grindþiama visuomeninë organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdþios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sàlygas, siekiant tam tikros materialinës naudos ir/arba asmeniniø privilegijø. Beveik tà pàèià mintá kiek paprasèiau ir iðsamiau formuluoja Shively (1995: 195): “Politinë partija yra valdininkø arba bûsimøjø valdininkø grupë, kartu su þymia pilieèiø grupe sudaranti organizacijà; pagrindinis tos organizacijos tikslas yra uþtikrinti funkcionieriams galimybes patekti á valdþià arba iðsilaikyti valdþioje”. Galima tik patikslinti, kad turima omenyje valstybinë valdþia arba jos dalis (pav., vietiniame – municipaliteto ar provincijos lygyje) ir paþymëti, kad politinës partijos yra ne vien kovos dël valdþios instrumentai, bet ir svarbios sprendimø priëmimo dalyvës. Todël bent demokratinëse ðalyse politinës partijos daugiau negu bet koks kitas politinës sistemos elementas ákûnyja politikos esmæ. Vienintelë iðimtis yra kai kur dar pasitaikanèios anarchistø partijos (pav., Anarchosindikalistø konfederacija Rusijoje), kurios ne tik nenori dalyvauti kovoje dël valdþios ir valdyme, bet ir apskritai vieninteliu savo programiniu tikslu skaito valstybinës valdþios, kartu ir valstybës sunaikinimà.

Politinio pobûdþio grupës be abejo atsirado kartu su valdþia, nes kiekvienas, turëjæs valdþià arba pretendavæs á jà, negalëjo apsieiti be ðalininkø ar bendraminèiø. Taèiau iki pat XIX amþiaus ðiuolaikinio tipo partijø nebuvo, egzistavusios politinio pobûdþio grupës veikiau buvo klikos ir elitiniai klubai, o terminai “partija”, “frakcija” (faction), “interesas” buvo vartojami kaip sinonimai.

Ðiuolaikiniø partijø ankstyviausiais pirmtakais buvo politiniai klubai, kurie atsirado Anglijoje formuojantis parlamentarizmui ir iðreiðkë susiprieðinusiø elitiniø grupiø interesus. Dar 1688 m. revoliucijos metu susiformavusios vigø (Whigs) ir toriø (Tory) grupës nuo XIX a. vidurio þinomos liberalø ir konservatoriø pavadinimu. Daugumoje kitø Europos ðaliø partijos formavosi nuo XVIII amþiaus pabaigos kaip opozicija absoliutizmui. Taèiau kaip taikliai pastebëjo Max Weber dar XIX amþiuje “pastoviai politika uþsiiminëjo tik nedaugelis. Tik þurnalistas buvo apmokamas profesionalus politikas, o laikraðèio leidëjai – vienintelë pastovi politinë organizacija”.

Partijø formavimasis paspartëjo XIX amþiaus antroje pusëje (Amerikoje – nuo pirmojo deðimtmeèio), ypaè vykstant revoliucijoms, kada susikûrë daugumas klasiniø partijø: burþuaziniø, dvarininkijos, darbininkø, ir kt. 1867 m. Anglijoje reformø arba liberalø asociacijos, susikûrusios prieð keletà deðimtmeèiø, susiorganizavo kaip partijos ðiuolaikine termino prasme.

Partijø atsiradimas sietinas su rinkimais, ypaè rinkimø teisës iðplëtimu, kada profesinës sàjungos, religinës bendruomenës ir tautiniai klubai ásijungë á elektoraliná procesà ir tuo bûdu susiformavo kaip partijos. Tokiu bûdu visuomeniniø judëjimø pagrindu susikûre partijos, kurias genetiðkai galima pavadinti neparlamentinëmis, pav., Britanijos leiboristø (Labour – darbo) partija. Kitos partijos, kaip Britanijos konservatoriø partija, susikûrë parlamentuose, bendrø poþiûriø ir interesø pagrindu. Postkomunistinëse ðalyse daugumas partijø susidarë, atkûrus seniau veikusias partijas (socialdemokratai, krikðèionys demokratai, Armenijoje – daðnakciutun, Rusijoje – kadetai ir pan.), skilus demokratiniams ir tautiniams judëjimams, atsiradusiiems politinës liberalizacijos laikotarpiu.

Politiniø partijø formavimasis ir augimas yra glaudþiai susijæs su atstovavimo principo ásitvirtinimu (John Locke, Alexis de Tocqueville, Charles Louis Montesquieu, John Stuart Mill). Skirtingai nuo antikiniø filosofø, naujøjø laikø màstytojai gerai suvokë, kad ðiuolaikinëse valstybëse, turinèiose milijonus gyventojø, joks tiesioginis liaudies valdymas nëra ámanomas, ir vienintelë iðeitis yra atstovaujamas valdymas (representative government). Praktiðkai realizuojant atstovavimo principà politinës partijos pasirodë esanèios efektyviausiu atstovavimo instrumentu. Politinës partijos yra ta institucija, kuri leidþia vienu metu iðsiaiðkinti ir apibendrinti skirtingø grupiø interesus, suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinëmis procedûromis, priimti konkreèius sprendimus. Socialinio arba ideologinio atstovavimo nuostata daþnai iðreikðta pavartijø pavadinimuose: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, krikðèionys demokratai, “Telugu desam” (“Telugø ðalis” Indijoje) ir t.t. Ne maþesenæ reikðmæ partijos turi ir realizuojant rinkiminæ teisæ: pirma, bûtent jos aktyviai agituoja pilieèius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijø, kelianèiø skirtingus reikalavimus ir siûlanèiø skirtingus problemø sprendimø bûdus suteikia rinkimams daugiau prasmës ir padidina jø reikðmæ. Pilieèiai vienu ar kitu bûdu iðrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisë kurti ástatymus, sudaryti visø lygiø vykdomosios valdþios organus ir priiminëti kitus sprendimus. Ásigalëjant atstovavimo principui, iðryðkëjo dvi kiek skirtingos jo interpretacijos. Anglijoje buvo priimtas taip vadinamas faktiðkas atstovavimas, kurio esminis bruoþas yra tai, kad parlamento nariai yra skaitomi ne teritoriniø ar socialiniø grupiø, o visos tautos atstovais. Amerikoje, prieðingai, ásigalëjo teritorinio (geografinio) atstovavimo principas, pagal kurá legislatoriai renkami kaip teritoriniø grupiø atstovai ir privalo kongrese ginti savo rinkëjø interesus.

Partijø vaidmuo labai sustiprëjo industrinëse visuomenëse ir mokslinës techninës revoliucijos sàlygomis. Informacinëje visuomenëje partijø likimas kol kas neaiðkus. Kai kuriø politologø nuomone, galima kalbëti apie partijø sunykimo tendencijà ir jø transformacijà á politines organizacijas.

Politiniu partijø struktûra ir funkcijos

Realizuojant atstovavimo principà, tarpininkaujant tarp eiliniø pilieèiø ir visø lygiø valstybinës valdþios organu didelæ reikðmæ turi partijø organizacinë struktûra. Partijos yra hierarchiðkos organizacijos, joms bûdingi trys lygiai.

Þemiausias lygis yra blokas rinkëjø, palaikanèiø ðià partijà ir balsuojanèiø uþ jà rinkimuose. Kitaip tariant, tai yra partijos ðalininkai, jos masinë bazë.Jeigu partijoje nepraktikuojama fiksuojama narystë, t.t. nëra nariø sàraðø, partijos ðalininkai yra skaitomi partijos nariais.

Sekantis lygis yra pati partinë organizacija, apimanti visà jos struktûrà nuo vietiniø skyriø (cells, branches iki centrinio vadovaujanèio organo. Kiekviena stambi partija (iðskyrus tautiniø maþumø partijas multietninëse valstybëse) siekia, kad jos vietiniø skyriø tinklas apimtø visà ðalies teritorijà. Jungtinëse Amerikos Valstijose Demokratø partija turi apie 2500, respublikonai – apie 2000 vietiniø skyriø visose valstijose. Vietiniai skyriai paprastai áeina á stambesnio administracinio vieneto organizacijos sudëtá, todël, priklausomai nuo adminstracinio padalinimo, ávairiose ðalyse yra apylinkiø, apygardø, provincijø ir kitø teritoriniø vienetø organizacijos. Kiekvienoje grandyje yra savo partinis aparatas (biurokratija), kuris atlieka kasdieniná darbà. Aukðèiausias partijos organas yra suvaþiavimas, kuris iðrenka centriná pastovø organà.

Faktiðkai daugumoje partijø pagrindiná vaidmená vaidina siaura lyderiø grupë, kuri anglø kalba vadinama caucus. Partijø formavimosi laikotarpiu tai uþdara átakingiausiø asmenø grupë, á kurià negalima ástoti, o paèios partijos iki visuotinës rinkiminës teisës ávedimo buvo, anot Maurice Duverger (1990: 38), “ne kas kita, kaip caucus’ø federacijos”. Senose demokratijose caucus’ø reikðmë dabar sumaþëjo, bet jie vis dar labai bûdingi besivystanèiø ðaliø politinëms partijoms.

Treèias lygis yra partijos atstovai legislatyvinës ir vykdomosios valstybinës valdþios struktûrose: parlamento ir savivaldybiø nariai, ministrai ir kiti pareigûnai. Grieþtos ribos tarp partijos funkcionieriø ir profesionalios biurokratijos nëra ir pareigø uþemimo tvarka yra skirtinga ávairiose ðalyse, taèiau senose demokratinëse ðalyse prisilaikoma normos, kad profesionaliø valdininkø sluoksnyje bûtø nedaug partijos skiriamø pareigûnø.

Lentelë. Partijø funkcijos
__________________________________________________________________________

Politinë:

– kova dël valdþios;

– politinë mobilizacija;

– politinës sistemos legitimacija;

– tiesioginis arba netiesioginis dalyvavimas formuojant ir vykdant

valstybës vidaus ir uþsienio politikà;

– alternatyviniø sprendimø rengimas;

– rinkiminës programos vykdymas;

– politinë socializacija;

– konfliktø sprendimas.

Organizacinë:

– rinkiminiø kampanijø organizavimas;

– kandidatø parinkimas renkamoms pareigoms uþimti;

– programiniø nuostatø ir sprendimø vykdymas;

– kadrø valdanèiajam elitui ruoðimas;

– dalyvavimas formuojant valdþios organus;

Teorinë:

– visuomenës bûklës analizë ir ateities perspektybø ávertinimas;

– interesø iðaiðkinimas, formulavimas ir pagrindimas;

– visuomenës vystymosi strategijos paruoðimas;

Ideologinë:

– savo vertybiø ir idealø platinimas ir gynimas;

– politinës situacijos vertinimo, savo programiniø tikslø ir politikos

aiðkinimas bei propaganda.
__________________________________________________________________________

Daugelyje ðaliø partijø veikla, jø tarpusavio santykiai, o taip pat santykiai su valdþia yra pagrindinë politinio gyvenimo aðis. Rinkimai stabiliose visuomenëse vyksta tik kartà per keletà metø, nedaþni ir kiti svarbûs politiniai ávykiai. O partijos vienu ar kitu bûdu primena apie save vos ne kasdien. Naujienose ið parlamento visada figûruoja skirtingø partijø atstovø poþiûriai svarstomais klausimais, opozicija vienaip ar kitaip iðsako savo nuomonæ apie vyriausybës veiksmus, partijø lyderiai daþnai surengia spaudos konferencijas, televizija rodo politines diskusijas, kuriose dalyvauja skirtingø partijø atstovai. Todël daugumas pilieèiø suþino apie politiná gyvenimà, pradeda orientuotis ðalies vidaus ir uþsienio politikoje pirmiausia partijø veiklos dëka. Kritiðkais momentais partijos surengia masinius mitingus, kuriø tikslas gali bûti ávairus: politinë parama valdþiai ar kokiam nors lyderiui, reikalavimai, protestas prieð valdþios sprendimus ar kokios nors politinës grupës veiksmus. Kitaip tariant, partijos beveik visur (iðskyrus nepartines sistemas), kovodamos dël valdþios, siekdamos átakoti sprendimø priëmimà (politinë funkcija) ir propaguodamos savo tikslus ir poþiûrius (ideologinë funkcija) kartu atlieka politinës socializacijos funkcijà. Partijos daugiau negu bet kokios kitos struktûruotos politinës institucijos átraukia á politikà plaèius gyventojø sluoksnius. Jos yra atviros kiekvienam pilieèiui, demokratinëse ðalyse kiekvienas gali dalyvauti jø veikloje, bûti masiniø partijø nariais. Todël jos yra svarbiausias masinio politinio dalyvavimo (mass political participation) instrumentas. Masiø dalyvavimas partijø veikloje, pilieèiø parama partijoms rinkimuose reiðkia, kad partijos yra tarp svarbiausiø institucijø, suteikianèiø legitimumà politinei sistemai ir reþimui. Galiausiai, aktyviems partijø ðalininkams ir nariams, o ypaè lyderiams bûdinga partinë identifikacija (party identification): daugelyje ðaliø kai kurios partijos gyvuoja jau virð ðimto metø, todël ryðys su partija suteikia daugeliui þmoniø pastovumo jausmà permainingame pasaulyje.

Partijos daugumoje ðaliø yra politinio elito mokykla. Jauni þmonës, siekià tapti politikais, paprastai pradeda nuo to, kad aktyviai ásijungia á vienos ar kitos partijos vietinio skyriaus veiklà. Jeigu atliekant ávairias uþduotis, ypaè rinkiminiø kampanijø metu, iðryðkëja jø organizaciniai gabumai, mokëjimas bendrauti su þmonëmis ir kartu palaikyti gerus santykius su vietinio lygio partine vadovybe, po keleriø metø toks aktyvistas jau gali tapti partijos kandidatu rinkimuose arba bûti paskirtas á atsakingesnes pareigas partijos struktûroje. Anksèiau ar vëliau energingas, nuovokus ir, svarbiausia, turás gabumø konkurencijos sferoje, þmogus gali tapti parlamento nariu, o jeigu partija laimi rinkimus arba áeina á valdanèiosios koalicijos sudëtá, turi ðansø tapti ministrø ir net vyriausybës vadovu.

Keliai, kurie veda á valdþios virðûnes, yra skirtingi ir priklauso nuo politinës sistemos ypatybiø ir valstybës formos. Prezidentinëse respublikose prezidentas savo nuoþiûra gali paskirti ministrais politikoje anksèiau nedalyvavusius þmones: savo mëgiamà politiná apþvalgininkà, paþástamà gerà verslininkà, savo buvusá profesoriø, arba turintá aukðà profesionaliná autoritetà (Henry Kiessinger, Zbigniew Brzezinski). Amerikoje daugumas politikø daro savo karjerà, pamaþu kildami pakopomis partinëje hierarchijoje, taèiau kandidatø nominacijos sistema – pirminiai rinkimai (primaries) sudaro galimybæ atskiriems asmenims, ypaè garsiems þmonëms, pasinaudoti rinkëjø parama ir iðkart patekti á aukðtesnes politikos sferas. Parlamentinëse demokratijose padaryti politinæ karjerà, apeinant partijas, galimybës yra gana ribotos.

Pakankamai akivaizdus partijos vaidmuo formuojant ðalies vidaus ir uþsienio politikà. Tai bûdinga ne tik valdanèiosioms, bet ir stambesnëms opozicinëms partijoms, kuriø atstovai gali padaryti átakos, priimant sprendimus ar ástatymus. Taèiau tuo partijø vaidmuo neapsiriboja.

Politinë partija yra kartu kontrolës mechanizmas. Partijos viduje lyderiai, nuo kuriø priklauso þemesnio rango vadovø karjeros perspektyvos, turi plaèias galimybes kontroliuoti pastaruosius. Politinës sistemos rëmuose, ypaè autoritariniø reþimø sàlygomis, partija gali kontroliuoti daugelá arba net visas visuomeninio gyvenimo sferas, paskirdama valdininkais ir visuomeniniø organizacijø vadovais savo narius. Tokia praktika buvo ypaè paplitusi Sovietø Sàjungoje ir kitose komunistø valdomose ðalyse.

Stabiliose sistemose politinës partijos atlieka integracinæ funkcijà. Rinkos ekonomika ir individo laisvës principø ágyvendinimas turëjo ir neigiamø pasekmiø , viena tarp kuriø – visuomenës fragmentacija ir atomizacija. Klasikinio tipo individualaus atstovavimo partijos, bûdingos JAV, o taip pat kitos kadrinës partijos, realiai atgyja tik rinkiminës kampanijos metu, o jø pagrindinë funkcija yra kandidatø iðrinkimas, kurie toliau vadovaujasi vien savo sàþine. “Ðita efemerinës partijos kaip rinkiminio komieto koncepcija neatitinka ðiuolaikinës masinës demokratijos politinei realybei ir praktikai. Ðis faktas (tegu daþniausiai ir nenoriai) tapo pripaþintas svarbioje kontroverzijoje dël partinës drausmës ir net daugelyje teisminiø sprendimø, kodifikuojanèiø partijø veiklos taisykles, atsakomybæ ir prerogatyvas”. Nepastebimai susiformavo naujas partijos tipas – integracijos partija. Jos pirmuoju pavyzdþiu buvo kontinentinës Europos socialistai, kuriø organizacija, kaip kartais juokais sakoma, lydi þmogø nuo lopðio (vaikø prieþiûros asociacijos) iki kapo (ateistinës laidotuvës). Neþiûrint partijos vadovybës oligarchiniø tendencijø ir menko daugumos nariø aktyvumo, masinës partijos pleèia savo ásipareigojinø sferà, uþtikrindamos individo niðà ir integruodamos já á visuomenæ.

Demokratinës integracijos partijos skiriasi nuo bolðevikiniø ir faðistiniø totalinës integracijos partijø, reikalaujanèiø ið individo besàlygiðkos kapituliacijos (Neumann S. , 1990: 47-48). Partijos dalyvauja derinant skirtingø grupiø interesus ir priimant sprendimus, o tuo paèiø susilpnina socialinius ir politinius konfliktus, kurie galëtø peraugti á fragmentacijà ir poliarizacijà. Taèiau ðalyse, kur silpnos demokratinës tradicijos ir normos, susiprieðinimas ir nesantaika tarp partijø, siekimas kaip galima daugiau pakenkti politiniams oponentams, opoziciniø partijø destruktyvinë veikla arba kvietimai nuversti valdþià, tautiniø maþumø partijø separatistiniai planai daþnai sustiprina bûtent ðias pastarasias tendencijas. Todël daugelyje ðaliø yra partijø, kuriø programiniai tikslai ir veikla yra daugiau dezintegracinio pobûdþio.

Su integracija yra glaudþiai susieta konfliktø reguliavimo funkcija. Sociologijoje dar Georgas Simmel’is (1908) suformulavo funkcionalinio konflikto koncepcijà, kuriai pokario metais toliau vystë Lewis Coser. Jos pagrindinis teiginys yra, kad konfliktas vienu ar kitu bûdu yra iðsprendþiamas (kraðtutiniu atveju net likviduojant vienà ið konfiktuojanèiø pusiø) ir to iðdavoje visuomenëje yra atstatomas jëgø balansas ir stabilumas. Kitaip tariant, konfliktas yra svarbus bet kokios sistemos savireguliavimo mechanizmas. Partijos akumuliuoja, iðreiðkia ir siekia apginti dideliø grupiø interesus svarbiausiais, strateginiais visuomenës vystymosi klausimas ir tuo jos tampa politiniais konflikto sprendimo instrumentais. Suprantama, èia kalbama ne apie smulkius konfliktus, o pirmoje eilëje apie nacionalinio arba ðalies masto susiprieðinimà, kaip pavyzdþiui, XVIII a. vidurio konfliktas tarp toriø (aristokratinës “kaimo partijos”) ir Londono (karaliaus rûmø ir iþdo, kuriuos ðiuo atveju palaikë miestas)

Taèiau integracija nëra universali, bûdinga visoms partijoms funkcija. Fragmentuotose visuomenëse jos gali atlikti ir prieðingà vaidmená, papildydamos socialinæ ar etninæ segmentacija politine fragmentacija ir tuo bûdu institucionalizuodamos atskirø grupiø susiprieðinimà.

Aukðèiau apþvelgtos funkcijos yra daugiau ar maþiau bendros visoms partijoms, iðskyrus anarchistines. Taèiau konkreèiø partijø atliekamos funkcijos labai priklauso nuo partijos tipo, jos vietos partinëje politinëje sistemoje, ðios sistemos ir politinio reþimo tipo.

Politiniø partijø klasifikacija

Partijos bûna labai ávairios, todël klasifikacija naudinga, siekiant suvokti ir ávertinti jø reikðmæ konkreèioje politinëje sistemoje, veiklos bûdus. Klasifikuojant naudojami ávairûs kriterijai: organizuotumo lygis, ideologija, reliatyvus nariø skaièius ir kt.

Pagal savo vietà politinëje sistemoje skiriami keli tipai:

1) Valdanèiosios ir opozicinës partijos. Ðis skirtumas daugeliu atvejø nëra pastovus, nes demokratinëse ðalyse po eliniø rinkimø arba formuojant koalicines vyriausybes jos gali susikeisti vietomis. Toks keitimasis bûdingas Vokietijai (krikðèionys demokratai ir socialdemokratai), Didþiajai Britanijai (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai), panaði tendencija iðryðkëja ir Lietuvoje (LDDP ir ið kitos pusës – konservatoriø ir krikðèioniø demokratø aljansas).

2) Legalios ir nelegalios. Legalios partijos turi savo rinkëjus ir vieðai kovoja dël valdþios. Nelegalios veikia pogrindyje, daþniausiai ðalyse, kur autoritariniai reþimai draudþia opoziciniø partijø veiklà. Demokratinëse ðalyse paprastai draudþiama veikla partijø, kurios naudoja smurto metodus, kursto religinæ, tautinæ arba rasinæ neapykantà.

3) Parlamentinës ir neparlamentinës. Parlamentiniø partija veikla pagrindinai yra dalyvavimas rinkimuose ir valdþios organuose; parlamentuose jø atstovai sudaro frakcijas. Neparlamentinës partijos daugiau naudoja ir kitas politinës kovos formas: propagandistines kampanijas, protesto mitingus, demonstracijas. Kai kurios partijos veikia kaip parlamentinës ir kartu naudojasi neparlamentiniais metodais (ryðkiausias pavyzdys – Rusijos Federacijos komunistø partija); tai ið vienos pusës gali sustiprinti partijos átakà parlamente, taèiau kartu beveik neiðvengiamai iðkyla konfliktai tarp jos parlamentinës frakcijos, kuri turi laviruoti valdþios koridoriuose, sudarinëti sandërius ir tenkintis kompromisais, ir partinës organizacijos, kurios aktyvistai neretai apkaltina partijos atstovus parlamente oportunizmu, partijos programiniø ir strateginiø tikslø iðdavyste.

Pagal socialinæ sudëtá skirtinos klasinës, etninës (etnoregioninës, tautinës) partijos.

Etninës – integracinës – ðis pasidalijimas bûdingas multietninëms ðalims, kur dalis partijø iðreiðkia tautiniø grupiø interesus, o kitos formuojasi ideologiniø pagrindu nepriklausomai nuo etnininio principo. Didþiojoje Britanijoje ðalia bendranacionaliniø konservatoriø, leiboristø ir liberalø demokratø partijø veikia etninës Ðkotø nacionalinë partija (Scottish National Party), Uelso nacionalinë partija (Welsh National Party arba Plaid Cymru), trys Olsterio unionistø protestantø partijos, Olsterio katalikø partija Sinn Fein (politinis IRA – Airijos respublikonø armijos sparnas), Ispanijoje ðalia Liaudies Partijos, Ispanijos socialistinës darbininkø partijos, Komunistø partijos ir kitø partijø veikia Katalonijos vienybës ir sàjungos partija, Baskø nacionalistinë partija (PNV), Vieninga baskø liaudis (HB), Baskø tëvynë ir laisvë (ETA), Kanarø koalicija, kurios sudëtyje yra penkios partijos. Belgijoje 7-me deðimtmetyje susikûrë trys etnoregioninës partijos: Liaudies sàjunga (Volksunie) Flandrijoje, Valonø sàskrydis Valonijoje ir Frankofonø Demokratinis frontas Briuselyje, o per sekanèius 10 metø á tris etnoregionines dalis skilo kiekviena ið stambiausiø partijø: Krikðèioniø socialinë, Socialistinë ir Liberalioji. Indijoje rinkiminë komisija – pastoviai veikianti vyriausybinë institucija registruodama paritijas, siekianèias dalyvauti rinkimuose, oficialiai skyria regionines (veikianèias vienos valstijos ribose) ir nacionalines (turinèias savo organizacijas keliose ar visose valstijose) partijas.

Ideologiniu poþiûriu yra keletas skirtingø klasifikacijos variantø:

1) kairieji – centras – deðinieji

2) nuosaikios (moderate) – radikalios – ekstremistinës
Ispanijoje tarp baskø partijø Baskø nacionalistinë partija yra nuosaiki, ETA – ekstremistinë, pastarajai kategorijai priklauso Spalio Pirmosios Antifaðistinës rezistencijos grupë (GRAPO)

3) revoliucinës – reformistinës – konservatyvios

4) pagal konkreèià ideologinæ pakraipà: liberalios, socialdemokratinës, klerikalinës (religinës), komunistinës, faðistinës. Pagal ideologinius kriterijus partijø spektras skirtingose ðalyse svyruoja nuo labai riboto (daþniausiai – viena deðinioji ir viena kairioji partija) iki labai margo.

Kadangi beveik visos partijos gali bûti klasifikuojamos pagal kiekvienà ið paminëtø ideologiniø kriterijø, ideologiniu poþiûriu ta pati partija gali bûti apibûdinta, pavyzdþiui, kaip centristinë, nuosaiki, reformistinë, socialdemokratinë, kita – kaip deðinioji, radikali, konservatyvi, klerikalinë. Klasifikacijos ideologiniu kriterijumi pernelyg supaprastina ideologinæ ávairovæ, todël nortint tiksliau ávertinti konkreèios partijos ideologijà bûtina þinoti jos programines nuostatas aktualiais skirtingø visuomenës gyvenimo sferø klausimais. Kaip rodo demokratiniø partijø programø analizë, bene vienintelis klausimas, randamas visose programose, yra socialinë-ekonominë politika. Palyginus ávairiø partijø pozicijas, iðryðkëja, kad pagrindiniai skirtumai lieèia sekanèius klausimus:

1) valstybinë arba privati gamybos priemoniø nuosavybë;

2) didelis arba maþas valstybës vaidmuo reguliuojant ir planuojant ekonomikà;

3) palaikymas arba opozicija turto perskirstymo neturtingøjø labui;

4) valstybinio socialinio saugumo plëtra arba apribojimas.

Pagal organizacinæ struktûrà: masinës, kadrinës, visaapimanèios.

Masinës partijos (mass parties) susikûrë masiniø judëjimø ir organizacijø – daþniausiai darbininkø sàjungø – pagrindu. Todël joms labiau bûdinga ideologinë orientacija (daugumoje atvejø – socialistinë arba socialdemokratinë), kuri tarnauja politinës mobilizacijos pagrindu. Partija siekia pritraukti kaip galima daugiau nariø, daug dëmesio skiria darbininkø klasës politiniam ðvietimui. Nariai yra pagrindinis masinës partijos kapitalas. Jie aktyviai dalyvauja partijos veikloje, moka nario mokesèius, áð kuriø sudaromas fondas partinei veiklai: ðvietimui, renginiams, rinkiminëms kampanijoms. Kaip jau buvo atþymëta, masinës partijos atlieka demokratinës integracijos funkcijà, kas buvo ypaè svarbu industrializcijos ir susietos su ja sparèios urbanizacijos laikotarpiu: bûtent masinës darbininkø (kai kur dar denominacinës, arba religinës) partijos Vakaruose padëjo integruoti proletariatà á politinæ sistemà (Kirchheimer O., 1990: 50-51). Masinës partijos – tai daþniausiai socialistø, socialdemokratø ir komunistø partijos. Taèiau ðiuo klausimu tarp politologø nëra vieningos nuomonës ir daugelis jø priskiria kitas partijas, kurioms bûdinga plati masinë bazë ir/arba kolektyvinë narystë (t.y. partijos nariais gali bûti ne tik atskiri individai, bet ir ávairûs susivienijimai, organizacijos, darbo kolektyvai ir kitokios grupës).

Kadrinës partijos (cadre parties) yra pagrástos kita koncepcija. Jos vertina ne nariø kiekybæ, o kokybæ. Jos daþniausiai vienyja autoritetingus þmones, verslininkus, bankininkus, ávairiø sferø elito narius, galinèius padaryti átakà rinkëjams arba paremti partijà finansiðkai, taip pat rinkiminës kampanijos ekspertus. Narystë grynai asmeninis reikalas, organizacija – amorfiðka: nëra statutø, nariø bilietø, priëmimo á partijà procedûros, fiksuotø nario mokesèiø, reguliariø susirinkimø, nuolatinës veiklos, daþniausiai taip pat ir oficialios programos. Tokiø partijø sponsoriais yra stambios monopolijos, verslininkai, kiti turtingi þmonës, svarbià reikðmæ joms turi strateginiai ryðiai su ávairiø sferø elitais, ypaè biurokratija, o kai kuriose ðalyse taip pat aukðtaisiais kariðkiais.

Skirtingai nuo masiniø partijø, kadrinës partijos iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos nedalyvavo integruojant mases á industrinæ visuomenæ ir jos politinæ sistemà. Kadrinës partijos suaktyvëja tik vykstant rinkiminëms kampanijos. Programinës nuostatos ir tikslai formuoluojami prieðrinkiminiuose manifestuose, taèiau tiek centrinë, tiek vietinës organizacijos nebûtinai turi jas vykdyti. Kadrinës partijos yra konservatoriai ir saikingos Vakarø Europos ðaliø partijos, Amerikos partijos. Pleèiant rinkimø teisæ, kadrinës partijos, bûdingos partijø evoliucijos pradiniam etapui, palaipsniui ágyja masiniø partijø bruoþø ir dabar skiriasi nuo pastarøjø ne masiðkumo, bet organizaciniais principais. Grynai kadriniø partijø pokariniu laikotarpiu beveik neliko.

Visaapimanèios partijos (catch-all parties) turi masiniø ir kadriniø partijø ypatybiø ir ne visi politologai skaito, kad jas galima skaityti treèiuoju partijø tipu.. Britanijos Darbo partija (Labour party), ásteigta 1900 m., vienyja tik kolektyvinius narius – profesines sàjungas, todël nors profsàjungø nariai moka mokesèius ir yra nariø sàraðai, individualus leiboristas partijai niekuo neásipareigoja. Bûdingø visaapimanèios partijos bruoþø turi JAV Demokratø ir Respublikonø partijos: rinkiminës kampanijos metu pirminiuose rinkimuose praktikuojama rinkëjø registracija ir fiksuojami ásipareigojimai balsuoti uþ vienà ar kità kandidatà. Taèiau tuo panaðumas su kadrinëmis partijomis ir apsiriboja: pastovios narystës, nario mokesèio, reguliariø susirinkimø nëra, taèiau ryðkiai matomas siekimas apeliuoti á visus gyventojø sluoksnius. Tuo tikslu akcentuojami bendranacionaliniai, o ne specifiniø grupiø interesai ir prioritetai, kaip tai ypaè ryðkiai rodo de Gaulle’o ir jo Nacionalinës respublikinës sàjungos (Union nationale republicaine) pavyzdys. Viena ið svarbiø aplinkybiø, palengvinusiø kvazimasiniø partijø iðkilimà, buvo bendra, bûdinga postindustrinëms visuomenës, politinë deideologizacija, arba taip vadinama ideologijos pabaiga – poþiûris, kad postindustrinëse visuomenëse strateginiai visuomenës atnaujinimo projektai, alternatyvûs ateities modeliai netenka politinio aktualumo. Taèiau ideologinis politiniø partijø suartëjimas netolygu jø realiai vykdomos politikos tapatumui. Bûdami valdþioje, socialdemokratai (Anglijoje – leiboristai) ir liberalai (arba konservatoriai) vykdo kiek skirtingà politikà: kaip rodo palyginamieji tyrimai, pirmieji siekia kaip galima daugiau sumaþinti nedarbà, sukuriant naujas darbo vietas, daugiau dëmesio skiria socialiniam aprûpinimui, antrøjø prioritetinis tikslas yra sumaþinti infliacijà uþimtumo ir socialinës sferos sàskaita.

Prie ðio tipo artëja daugelis kitø masiniø ir kadriniø partijø. Pleèiant valstybinio partijø finansavimo praktikà (ypaè rinkiminiø kampanijø metu), nepaprastai iðaugus galimybëms tiesiai kreiptis á rinkëjus per þiniasklaidà, nario mokesèiai ir individuali parama, galinga organizacinë struktûra dabar anaiptol ne tokie svarbûs, kaip tai buvo iki XX amþiaus vidurio. Iðimtis ðios tendencijos yra tos masinës partijos, kurios tradiciðkai turi plaèià ir stabilià socialinæ bazæ, uþtikrinanèià joms tvirtà daugumà parlamente (pav., Norvegijos ir Ðvedijos socialdemokratai).

Religinës partijos dabar daugiau bûdingos kai kurioms musulmonø ðalims. Europoje tikslingiau kalbëti apie religinës pakraipos, daþniausiai krikðèioniø demokratø partijas, bûdingas kai kurioms katalikiðkoms ðalims. Ðis reiðkinys yra susijæs su baþnyèios ir valstybës santykiø istorija. Baþnyèia visose Europos ðalyse, kaip jau buvo atþymëta antrajame skyriuje, pretendavo á dvasinæ valdþià, o kartu ir teisæ kontroliuoti ðvietimà bei mokslà. Protestantiðkose ir staèiatikiø ðalyse nacionalinë baþyèia faktiðkai tapo pavaldi valstybei ir nesiprieðino ðiai kontrolei, juolab kad valstybë palaikë protestantø siekimà ávesti privalomà pradiná mokslà (dar XVII amþiuje) gimtàja kalba. Katalikiðkose ðalyse liberalø ir radikalø privalomo pasaulietiðko ðvietimo koncepcija (ákvëpta 1789 m. Prancûzijos revoliucijos) sukëlë aðtrius konfliktus visuomenëje ir paruoðë dirvà krikðèioniðkø partijø atsiradimui, kurios formavosi beveik identiðkais keliais, kaip ir socialdemokratiniø partijos. Net aktyviau negu pastarosios, krikðèioniø demokratø partijos steigë savo institucijas: mokyklas, jaunimo organizacijas, profesines sàjungas, sporto klubus, laikraðèius, þurnalus, vëliau net radijo ir TV stotis.

Partinës sistemos (PS)

Partinë sistema (party system) yra visuomenës politinës sistemos dalis arba subsistema, apimanti visas veikianèias ðalyje partijas ir jø tarpusavio santykius. Skiriasi PS partijø skaièiumi ir kokybiniais poþymiais. Partijø tarpusavio santykiai priklauso nuo politinës sistemos esmës, ypaè nuo politinio reþimo. Kartu PS yra vienas ið poþymiø, apibûdinanèiø politiná reþimà.

Paèiais bendriausiais bruoþais partinæ sistemà galima pavaizduoti ðitokia schema (Daalder H., 1990: 85):

Valdantieji elitai

— ——

/ \ Antisisteminës elitinës grupës

// vald. ir

Antisisteminës partijos / / opozicinës Antisisteminës partijos

(kairiosios) / / partijos (deðiniosios)

/ /_____________

/ / Izoliac. partijos

/ Antisisteminës grupës

/ Subsisteminës¬_grupës____

Antisisteminës (tiek elitinës, tiek masinës) ir subsisteminës grupës ir partijos boikotuoja arba yra indiferentiðkos politinei sistemai. Demokratinës partinës valdþios sfera apsiriboja valdanèiosiomis ir opozicinëmis partijomis, todël jos efektyvumas priklauso nuo to, kokià pirmaidës dalá uþima ði sfera. Anglijos ir Ðvedijos partinëse politinëse sistemos ji beveik sutampa su piramide, kai kuriose kitose sistemose ji uþima labai maþà jos dalá (Italija, Weimaro Vokietija, Ketvirtoji respublika Prancûzijoje, t.y. iki 1958 m., dabartinë Rusija). Proporcija nëra pastovi: izoliacionistinës ir antisisteminës grupës daþnai integruojamis á valdþios struktûrà, ið kitos pusës, opozicijos sistemai (antisisteminës partijos ir grupës) ir indiferentiðkumo (subsisteminës grupës) striprëjimas gali labai sumaþinti demokratinës politikos laukà.Antisiteminës partijos gali tikslingai siekti jos diskreditacijos ir anti- bei subsisteminiø grupiø stiprëjimo. Tai buvo bûdinga komunistø taktika daugelyje ðaliø

Kaip ir partijas, partines sistemas galima klasifikuoti, panaudojant ávairius kriterijus. Taèiau daugumoje ðaliø yra toli graþu ne visø ideologiniø pakraipø ir skirtingø tipø partijø. Jungtinëse Amerikos Valstijose atstovaujamos valdþios principai buvo ágyvendinti anksèiau, negu susiformavo darbininkø klasë, todël ten nesusikûrë socialdemokratinë partija. Daugelyje iðsivysèiusø ðaliø (Anglijoje, Skandinavijos ðalyse, Ðveicarijoje ir kitose) nebûdingos radikalios ir ekstremistinës partijos. Todël partiniø sistemø tipologija paprastai remiasi partijø skaièiumi, nors ir ðis kriterijas daþnai yra labai reliatyvus, nes ne visada aiðku, kiek partijø galima priskaièiuoti. Vienas ið galimø bûdø yra skaièiuoti visas pasiskelbusias arba áregistruotas partijas, kitas – tik tas partijas, kurios turi platesnæ rinkëjø paramà. Pirmuoju atveju á sàraðà patektø ne tik didþiausios masinës partijos, bet ir mikroskopinës partijomis pasiskelbusios grupës. Antruoju atveju rezultatas labai priklausys nuo procentinio “slenksèio”: pavyzdþiui, virð 5% balsø gali surinkti tik 3-4 partijos, o á 3% barjerà áveikusiø sàraðà gali patekti keliskart daugiau partijø.

Skirtingus PS tipus galima pavaizduoti schema (kur P reiðkia bet kokià partijà, o linija – socialinæ bazæ):

Bepartinës sistemos
__________________________________________________________

Vienpartinës sistemos
| P |
|_________________________________________________________|

Daugiapartinës sistemos su dominuojanèia partija
| P | P | P | P | P |P|
|_________________________________________________________|

Dvipartinës sistemos
| P | P | P | P | P |
|_________________________________________________________|

Daugiapartinës sistemos be dominuojanèios partijos (moderuotas pliuralizmas)
| P | P | P | P | P | P | P |
|_________________________________________________________|

Fragmentuotos daugiapartinës sistemos (poliarizuotas pliuralizmas)
| P | P | P | P | P |P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|
|________|_____|___|__|__|__|__|__|_|_|_|_|__|_|_|_|__|_|_|

Vienpartinëse sistemose yra tik viena partija, kitø legali veikla yra uþdrausta. Praktiðkai partija susilieja su valstybinës valdþios struktûromis, tampa jø dalimi. Tokia sistema buvo bûdinga Italijai 1924-1945 m., Vokietijai 1933-1945 m., Ispanijai 1939-1975 m., Portugalijai Sovietø Sàjungai, kitoms “socialistinëms” ðalims, dabar ji iðlieka Kinijoje, Kuboje, Afganistane, Irane, kai kuriose kitose Azijos ir Afrikos ðalyse. Bûdingos vienpartinës sistemos totalitariniams ir autoritariniams reþimams. Taèiau negalima nepaþymëti, kad neretai vienpartinës sistemos buvo ir lieka gana efektyviu instrumentu, siekiant áveikti ávairiø visuomenës grupiø susiprieðinimà, gresianèià pilietiniø karu fragmentacijà.

Daugiapartinës sistemos su dominuojanèia partija daþnai susiformuoja, jei ilgà laikà (bent keletà deðimtmeèiø) tæsiasi tautinio iðsilaisvinimo judëjimas, kuris beveik visada yra plati koalicija politiniø jëgø, siekianèiø nepriklausomybës. Jeigu judëjimas gali vykti legaliai, naudojantis konstituciniais metodais, kaip tai ypaè buvo bûdinga Didþiosios Britanijos kolonijoms, judëjimas sukuria tvirtà organizacinæ struktûra, ágyja plaèià masinæ bazæ ir susiformuoja kaip masinë partija. Ryðkus pavyzdys – Indijos nacionalinis kongresas (INC), ákurtas dar 1885 m. ir po nepriklausomybës atkûrimo (1947 m.) be pertraukos 30 metø buvæs valdanèiàja partija. Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo iki pat pastarøjø metø panaðiai dominavo Liberalinë demokratø partija. Daugiapartinës sistemos su dominuojanèia partija nëra iðimtinis reiðkinys demokratinëse ðalyse, taèiau jos nëra labai patvarios: ið dominuojanèios partijos anksèiau ar vëliau iðeina atskiros grupës kurios sudaro savarankiðkas partijas, pamaþu sustiprëja opozicijos átaka ir galiausiai susiformuoja vienoks ar kitoks daugiapartinës sistemos variantas. Taip atsitiko Indijoje (pirmas INC skilimas ávyko 1969 m.), tam tikrø paraleliø galima rasti deðimto deðimtmeèio pradþioje Èekoslovakijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybëse.

Formaliai ðiam partinës sistemos tipui yra artima sistema su hegemoniðka partija, taèiau esminis skirtumas yra tai, kad kitø pàrtijø veikla ir socialinë bazë yra grieþtai apribojamos. Ðios partijos negali konkuruoti su hegemoniðka valdanèiaja partija ir nesudaro jai rimtos opozicijos. Tokios sistemos bûdingos Kinijai, Sirijai, Turkmenistanui, Uzbekistanui, netolimoje praeityje – Rytø Vokietijai ir kai kurioms kitoms “socialistinëms” ðalims.

Klasikiniai dvipartiniø sistemø (arba bipartismo) pavyzdþiai yra JAV (Respublikonø ir Demokratø partijos) ir Didþioji Britanija (konservatoriai ir leiboristai). Ðiose sistemose dviem partijoms kartu atitenka 90-99% rinkimuose dalyvaujanèiø rinkëjø balsø; balsø skirtumas tarp laimëjusios rinkimus partijos ir pralaimëjusios daþniausiai sudaro tik 1% ir beveik niekada nevirðyja 3% . Stabilumu jos toli pranoksta kitus partiniø sistemø modelius ir todël bene dauguma politologø (pirmiausia amerikieèiø) skaito bipartinæ sistemà optimalilausiu partinës sistemos modeliu.

Daugiau paplitusi modifikuota dvipartinë sistema (neretai vadinama 2 1/2 arba 2+1): dvi pagrindinës, maþdaug vienodo pajëgumo partijos gauna rinkimuose 75-90% dalyvaujanèiø rinkëjø balsø (skirtumas tarp dviejø stambiausiø partijø gali svyruoti nuo 7-8% iki keliolikos procentø), taèiau abiem trûksta bent keliø ar keliolikos vietø, kad bûtø galima sudaryti vienpartinæ vyriausybæ. Todël jos priverstos blokuotis su treèiaja, þymiai silpnesne partija. Vokietijoje iki susivienijimo tokia treèiàja jëga buvo Laisvøjø demokratø partija. Panaði sistema bûdinga Kanadai, Austrijai, Australijai. Taèiau sistemos “2 1/2” nëra itin pastovios ir daþniausiai tampa daugiapartinëmis. Taip ávyko ir Vokietijoje, kur pamaþu sustiprëjo Þaliøjø partijos átaka ir á sistemà ásijungë Demokratinio socializmo partija – buvæ Rytø Vokietijos komunistai.

Moderuotose daugiapartinëse sistemose yra paprastai trys-keturios maþdaug vienodo pajëgumo partijos, neretai ðalia jø veikia iki keliolikos smulkesniø. Galimi du variantai: arba visos pagrindinës partijos siekia dalyvauti koalicinëje vyriausybëje (Nyderlandai, Belgija, Ðveicarija, Danija), arba grupuojasi á stambesnius kairiøjø, deðiniøju, neretai dar á centristø blokus. Pastarojo subtipo sistemos dabar ypaè bûdingos pokomunistinëms valstybëms, tarp jø ir Lietuvai. Istorinë patirtis rodo, kad efektyvumo ir stabilumo bent atþvilgiu minëtose Europos ðalyse tokios sistemos niekuo nenusileidþia bipartinëms (JAV ir Anglijos) sistemoms. Taèiau nesant tvirtø koalicinës politikos ir kompromisø siekimo tradicijos, sistema yra potencialiai nestabili. Partijoms, ypaè jei jø lyderiai turi dideliø politiniø ambicijø, daþnai nelengva susitarti dël koalicijos sudarymo sàlygø, nes maþesnieji koalicijos partneriai gali pareikalauti prestiþingø postø vyriausybëje, gali laikytis gana nepriklausomai nuo ministro pirmininko. Galiausiai, nereti atvejai, kada tenka suformuoti maþumos vyriausybæ, kuri gali iðsilaikyti tik tokiu atveju ir tik tol, kol jà palaiko bent dalis opozicijos. Tokios situacijos pastaraisias metais ne kartà buvo susidariusios Indijoje, po 1998 m. spalio mënesio parlamentiniø rinkimø Latvijoje koalicija, kurià sudarë partijos “Latvijos kelias”, partijos “Tëvynei ir laisvei” ir Judëjimo uþ Latvijos nacionalinæ nepriklausomybæ susivienijimas bei Naujoji partija, turi seime tik 46 vietas ið 100.

Kraðtinis daugiapartinës sistemos variantas yra atomizuota, arba fragmentuota partinë sistema, kuriai bûdinga keliasdeðimt (kai kada virð ðimto) smulkiø partijø, tarp jø ir antisisteminës, t.y. nepripaþástanèios esamos politinës sistemos. Partijoms bûdingos prieðiðkos ideologijos ir dvipusë, nuolat konfrontuojanti tarpusavyje ir neatsakinga opozicija – ið kairës ir ið deðinës. Viena ar kelios partijos, uþimanèios centristinæ pozicijà, sudaro vyriausybæ. Kraðtinës partijos vyriausybës formavime paprastai nedalyvauja. Daugumos partijø vienintelë egzistavimo prieþastis yra politinio veikëjo noras turëti savo partijà. Tokia sistema bûdinga Bolivijai, su tam tikromis iðlygomis – Gruzijai, Rusijai (1998 m. – 5000 partijø. Maurice Duverger (1954/1990: 290) pagrástai tvirtino, kad gausybë partijø, daugelis kuriø egzistuoja neilgai, tikslingiau skaityti daugiapartiðkumo nebuvimu, “partijø prieðistorine era”, tokià situacijà jis skaitë bûdinga daugeliui tapukario Centrinës Europos, naujoms Afrikos, Artimøjø Rytø ir Lotynø Amerikos ðaliø.

Stabilø daugiapartiniø sistemø funkcionavimà sàlygoja nacionaliniai, socialiniai, istoriniai, ideologiniai, kultûriniai ir kiti faktoriai. Nemaþà reikðmæ turi ir rinkiminës sistemos ypatybës, apie kurias bus kalbama VIII skyriuje.

Partiniø politiniø sistemø funkcionavimo ypatybës

Jau buvo kalbëta, kad pagrindinë ir bûtina normalaus politinës, tame tarpe ir partinës sistemos, sàlyga yra tai, kad visos politinës partijos pripaþintø egzistuojanèià sistemà ir prisilaikytø priimtø ðalyje politinës elgsenos normø. Ávairios ekstremistinës arba revoliucinës (kitaip tariant, antisisteminës) partijos, ypaè jei jas palaiko kokia nors stambesnë socialinë grupë, religinë ar etninë maþuma, neiðvengiamai destabilizuoja padëtá ir gali priversti valdþià imtis veiksmø, apribojanèiø partijø veiklà. Demokratinës sistemos, ákurtos daugelyje buvusiø kolonijø, þlugo pirmiausia todël, kad konkuruojanèios partijos prisilaikë visai nesuderinamø poþiûriø, neprisilaikë bendrø þaidymo taisykliø, o daugelis dar nepripaþino reþimo ir net valstybës legitimumo. Autoritarinis reþimas, kuri daugumoje atvejø ávedë kariðkiai, buvo vienintelë reali iðeitis ið chaoso.

Demokratiniams reþimams yra bûdingos partijos, kurios veikia prisilaikydamos tradicinio europinio parlamentarizmo normø ir principø. Valdo paprastai partija (arba jø blokas), nugalëjusi rinkimuose, jai oponuoja opozicinës, taèiau ne prieðiðkai nusistaèiusios partijos. Vykdomas teisinis partijø veiklos reguliavimas, Vokietijos, Prancûzijos ir kitø ðaliø (bet ne Didþiosios Britanijos ir JAV) konstitucijose apibrëþtos partijø funkcijos ir veiklos sàlygos. Autoritariniø ir totalitariniø reþimø sàlygomis PS tampa reþimo paramos instrumentu, o dominuojanti partija ið esmës susilieja su valstybe. Partinës sistemos keièiasi. Per pastaruosius 10 metø daugumoje postkomunistiniø valstybiø vietoje vienpartiniø susiformavo daugiapartinës sistemos. Afrikoje 1964-1989 metais 38 ðalyse ásitvirtino vienpartinës ir 20 ðaliø – bepartinës sistemos, taèiau vëliau dauguma (34) vienpartinës sistemos persiformavo á daugiapartines.

Ðalyse su tvirtesnëmis demokratijos tradicijomis taip pat yra “antisisteminiø” partijø ir grupiø, taèiau jos uþima marginalinæ padëtá, neturi plaèios paramos ir todël separatistinës partijos Didþojoje Britanijoje (Sinn Fein), Ispanijoje (baskø ETA), Indijoje (Nacionalinis mizo frontas, Nacionalinë naga taryba) , sikhø Dal khalsa, musulmonø partijos Kaðmyre) negali padaryti tokio destruktyvinio efekto.

Daugiapartiniø sistemø (kartu ir visos politinës sistemos) stabilumas labai priklauso nuo partijø etniniø ir regioniniø sàsajø. Jeigu dominuojanèiø bei kitø reikðmingesniø partijø bazë yra teritorinë ir ypaè etnoregioninë, tai neiðvengiamai stiprina (etno) regioninæ politinæ diferenciacijà, o perspektyvoje net fragmentacijà. Tarp demokratiniø valstybiø tokios tendencijos bûdingos ðalims, kuriose veikia átakingos etnoregioninës partijos: Belgijai, Kanadai, Indijai, ið dalies Ispanijai. Visose ðiose ðalyse problema buvo sprendþiama, decentralizuojant valdymà arba panaudojant federacinës sandaros principus, taèiau tai, kaip rodo Kanados ir kai kuriø Indijos valstijø (Pandþabo, Kaðmyro, Nagalendo, Mizoramo) pavyzdþiai, nebûtinai uþtikrina iðcentriniø tendencijø susilpnëjimà. Daugiapartinë sistema nesudaro teritorinës dezintegracijos pavojaus tuo atveju, jeigu skirtingø partijø socialinë bazë proporcingai aipma visà ðalies teritorijà.

Kita svarbi partinës sistemos efektyvumo prielaida yra visuomenës struktûra. Iðsivysèiusiose ðalyse didþiausià gyventojø sluoksná sudaro vidutinë klasë. Siekdamos maksimalaus rinkëjø skaièiaus paramos, visos stambesnës partijos turi orientuotis á ðià klasæ ir todël klasinës partijos (pav., kairieji ir deðinieji Europoje, demokratai ir respublikonai JAV) tampa visaliaudinëmis, ideologiniai skirtumai tarp jø labai sumaþëja. Lemiamà reikðmæ gali turëti ir maþumø parama, ir partijos negali neatsiþvelgti. Iðdavoje visose didesnëse partijose atsiranda frakcijos, kurias su tam tikromis iðlygomis galima pavadinti kairiosiomis, deðiniosiomis ir centristinëmis. Todël ideologiniai ir programiniai skirtumai tarp dabartiniø masiniø partijø þymiai sumaþëjo, kai kuriø politologø nuomone artëja prie nulio, daugiau bûdingas tampa bendras bruoþas – pragmatizmas, o ne ideologija. Galiausiai, vietinës partijø organizicijos turi iðreikðti ir savi regionø interesus, o tai reiðkia, kad didþiosios partijos turi bûti decentralizuotos. Jungtinëse Amerikos Valstijose politologai kartais juokauja, kad ðalyje veikia 51 Respublikonø ir tiek pat Demokratø partijø. Dël ðiø visø prieþasèiøsavo poþiûriais ir nuostatomis kokios nors frakcijos ar vietinës organizacijos nariai yra artimesni konkuruojanèios partijos analogiðkai frakcijai arba organizacijai, negu kitoms savo partijos frakcijoms.

Vidinë partijø diferenciacija ir bendras partijø suartëjimas turi svarbiø pasekmiø sistemos funkcionavimui. Kiekvienai partijai tenka ieðkoti kompromisø tarp skirtingø frakcijø savo gretose, kooptuoti jø atsovus á partijos vadovybës ir, jei partija tampa valdanèiàja, vyriausybës sudëtá. Formaliai vienpartinë vyriausybë realiai nedaug skiriasi nuo koalicinës.

Kita labai reikðmingas ðio proceso rezultatas yra tai, kad valdanèiøjø partijø kaita neturi dramatiðkø pasekmiø nei visuomenei, nei jos politinei sistemai. Dvipartinëse sistemose (JAV, D.Britanijoje, su iðlygomis taip pat Vokietijoje) èia svarbø vaidmená vaidina moderuotas abiejø partijø pobûdis, daugiapartinëse sistemose – koaliciniø vyriausybiø tradicija. Atitinkamai pasikeitë ir rinkëjø elgsena. Senoms demokratijoms (JAV, Anglija) bûdinga, kad rinkimuose nemaþa rinkëjø dalis visai nebalsuoja. Tapusios visaapimanèiomis, partijos netenka savo pastovaus elektorato – Vakarø Europoje ði tendencija (aiðkiai susieta ir su klasiniø skirtumø maþëjimu) iðryðkëjo nuo septintojo deðimtmeèio pabaigos. Be to, susiformavo taip vadinamas negatyvaus balsavimo fenomenas: rinkëjai balsuoja uþ konkretø kandidatà vien todël, kad neduoti laimëti jo varþovui. Kaip parodë vieðosios nuomonës apklausa, 1980 m. prezidentiniuose rinkimuose JAV beveik pusë, atidavusiø savo balsus uþ Reagan’à ið tikrøjø norëjo tik atsikratyti Jimmy Carter’io. (Beje, negatyvaus balsavimo fenomenas bûdingas ir pokomunistinëms ðalims. Rusijoje Boris Jelcin laimëjo 1996 m. rinkimus vien todël, kad daugumai rinkëjø komunistas Ziuganov buvo dar maþiau priimtinas).

Visuomeniniai judëjimai ir organizacijos

Visuomeniniai judëjimai yra susivienijimai þmoniø, siekianèiø bendrø, paprastai tiksliai suformuluotø tikslø. Suformuodami savo struktûras, jie tampa organizacijomis. Skirtingai nuo partijø, judëjimams ypaè bûdinga kolektyvinë narystë: á jø sudëtá áeina, ðalia individualiø nariø, ávairios organizacijos ir politinës partijos. Kitas specifinis judëjimø bruoþas yra tai, kad jie nebûtinai dalyvauja kovoje dël politinës (tame tarpe valstybinës) valdþios: pavyzdþiui, þaliøjø judëjimai daugelyje ðaliø ilgai nedalyvavo politikoje ir tik vëliau, susiorganizavæ á partijas, ásijungë á elektoralinæ kova ir dabar turi savo atstovus parlamente. Vokietijoje þalieji po 1998 m. rinkimø tapo ta frakcija, su kuria socialdemokratai sudarë koalicinæ vyriausybæ.

Judëjimø raidoje galima iðskirti keletà stadijø, arba etapø. Pirmojoje stadijoje formuojasi ir yra svarstomos idëjos ir poþiûriai, atsiranda aktyvistai. Antroji stadija – idëjø propaganda, siekimas pritraukti kaip galima daugiau ðalininkø ir rëmëjø. Treèiojoje stadijoje, kai judëjimas ágyja platesnæ socialinæ bazæ, formuluojami reikalavimai, aktivizuojasi veikla (neretai ir politinë). Ketvirtoji stadija yra savotiðka kryþkelë: judëjimas, pasiekæs savo tikslà (reikalavimai yra patenkinti) arba uþgæsta, arba atvirkðèiai, perauga á visuomeninæ politinæ organizacijà arba á partijà ir siekia dalyvavimo valdyme.

Normaliomis stabiliomis sàlygomis judëjiams praeina ðias stadijas per keletà deðimtmeèiø. Taèiau vykstant radikalioms politinëms permainoms, pavyzdþiui, griûvant autoritariniam reþimui ir vykstant visuomeninio gyvenimo demokratizacijai, galima yra labai sparti judëjimo evoliucija. Susikaupæs masinis nepasitenkinimas duoda judëjimams progà per keletà mënesiø tapti átakinga politine jëga. Taip ávyko ‘aksominës” ir “dainuojanèios” revoliucijos kai kuriose Rytø ir Vidurio Europos ðalyse (ypaè Èekoslovakijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Armënijoje), kada per vienerius ar dvejus nuo steigiamojo suvaþiavimo judëjimai tapo valdanèiaisiais blokais.

Visuomeninës arba nevalstybinës organizacijos (NGOs – non-government organizations) yra nevalstybinës socialiniø ryðiø formos, susidaranèios bendrø interesø pagrindu. Daþniausiai organizacijos yra profesionalinio pobûdþio, turi statutus, suformuluotus tikslus, fiksuota narystë, renkamus organus ir vadovybæ. Didþiausios masinës organizacijos yra profesinës, jaunimo, sàjungos, mokslinës bendrijos. Pagrindiniai darbo metodai yra átikinimas ir auklëjimas.

Skirtumas tarp judëjimø ir organizacijø yra reliatyvus: kiekviena masinë organizacija veikia kaip judëjimas (pav., jaunimo, moterø, profsàjungø). Jeigu organizacija ásijungia á politiná procesà, ji ágyja formalø ar neformalø visuomeniná politiná statusà ir tampa politiniu judëjimu. Politiniø judëjimø socialinë bazë yra nevienalytë, marga ir plati. Ypaè átakingos yra profsàjungos, kuriose daugelyjæ ðaliø sudaro politiniø partijø pagrindà ir daþnai yra jø kontroliuojamos. Átakingi politiniai ir profsàjungø susivienijimai (federacijos, konfederacijos) neretai vieðai (liaudies frontai Baltijos respublikose nuo 1988 m. rudens iki 1990 m. pavasario, kada jie laimëjo rinkimus) arba uþkulisinës kovos bûdais primeta savo valià vyriausybëms.

Yra keli judëjimø klasifikacijos variantai, naudojant skirtingus kriterijus:

pagal tikslà: reformistiniai, konservatyvûs, nacionaliniai demokratiniai, ekologiniai, revoliuciniai, kontrrevoliuciniai;

pagal veiklos sferà: socialiniai (jaunimo, feministiniai ir kt.), tautiniai, religiniai, moksliniai, ðvietimo, blaivybës;

pagal veikos vietà: vietiniai, regioniniai, ðalies masto (“nacionaliniai”), tarptautiniai;

pagal veiklos metodus: legalûs ir nelegalûs, taikingi ir ginkluoti (teroristinës grupës: IRA – Airijos respublikinë armija Olsteryje, ETA Ispanijoje, “raudonosios brigados” Italijoje, taip pat partizanø judëjimai, neretai kontroliuojà dalá ðalies teritorijos).

Interesø grupës

Svarbø vaidmená politinëse sistemose, ypaè demokratinëse, vaidina interesø grupës (interest groups) – organizuotos pilieèiø grupës, siekianèios, kad valstybë vykdytø tam tikrà politikà konkreèioje srityje (Shively: 219). Nors demorkatijos teorija daugiau kalba apie individo teises, realiame gyvenime politinë valdþia apskritai ir tuo labiau valstybinë valdþia, turi skaitytis pirmiausia su dideliø grupiø – inteligentijos, darbininkø, fermeriø, verslininkø ir t.t. interesais. Politika vyksta pagrindinai grupiø lygyje, o jos dalyviai yra ne tik politinës partijos, judëjimai ir valstybinës institucijos, bet ir siauresnës interesø grupës.

Skirtingai nuo politiniø partijø, interesø grupës nesiekia politinës, juolab valstybinës valdþios. Daþnai jos yra identiðkos judëjimams ir organizacijoms. Taèiau daugelis interesø grupiø skiriasi nuo organizacijø tuo, kad yra labiau homogeniðkos ir kartu maþiau struktûruotos. Svarbiausia, interesø grupiø pagrindinis tikslas yra tai, kad valstybinë valdþia, priimdama sprendimus, kaip galima daugiau atsiþvelgtø á jø poreikius ir spræstø joms rûpimas problemas. Filatelistø asociacija ar ðuniø mëgëjø klubas yra tik organizacijos, o verslininkø asociacijos, profesinës sàjungos yra kartu interesø grupës. Savo veikla jos uþtikrina efektyvià konkurencijà ir galimybes dalyvauti politikoje palyginti platiems gyventojø sluoksniams. Veikia interesø grupës daþniausiai per lobby. Jungtinëse Amerikos Valstijose lobizmas neretai yra vadinamas treèiaisias Kongreso rûmais (ðalia Atstovø rûmø ir Senato).

Interesø grupiø daugiausia yra demokratinëse ðalyse, nes demokratija ne tik sankcionuoja, bet ir skatina interesø artikuliavimà. Taèiau panaðios grupës funkcionuoja kiekvieno reþimo sàlygomis. Nesant galimybës formaliai sukurti suinteresuotas grupes, jø funkcijas þymia dalimi atliekas kitos egzistuojanèios organizacijos: armija, profesinës sàjungos, universitetai, mokslininkø asociacijos, sporto klubai ir t.t. Amerikoje didþiausieji interesø grupiø susivienijimai yra:

Nacionalinë pramonininkø asociacija (apjungia 75% visø pramoniniø kompanijø);

Prekybos rûmai, kuriø nariais yra 27 000 vietiniø prekybos rûmø, 200 000 kompanijø ir 13 000 verslininkø asociaciju;

Nacionalinë smulkiojo verslo asociacija (500 000 kompanijø);

Nacionalinë nepriklausomo verslo federacija (400 000 kompanijø);

Nacionalinë ðvietimo asociacija;

Amerikos fermeriø biurø asociacija;

Amerikos advokatø asociacija;

Karinës pramonës lobby;

Þydø lobby
ir daugelis kitø. Prie JAV vyriausybës veikia apie 2000 patariamøjø komitetø (advisory commitees and boards), kuriø nariais yra taip pat verslo ir interesø grupiø atstovai. Amerikoje interesø arba spaudimo (pressure groups) átaka yra tiek svarbi, kad neretai manoma, kad jos gali ne tik konkuruoti su poitinëmis partijomis, bet ir aprskritai uþimti jø vietà.

Nedidelioje Norvegijoje dar aðtuntojo deðimtmeèio pradþioje buvo veikë apie 1200 interesø grupiø, tarp jø 540 atstovavo ávairias ekonomines asociacijas, 274 – taranautojus ir profesines sàjungas, 119 – kultûrà, 94 – sportà, 52 – religinius susivienijimus ir tik 52 buvo grynai politinio pobûdþio (Shively 1995: 220).

Nemaþa interesø grupiø susikûrë ir Lietuvoje. LiJOT – Lietuvos jaunimo organizacijø taryba, vienijanti 34 nevalstybines jaunimo organizacijas, tarp jø ir Lietuvos studentø sàjungà (LSS), Lietuvos krikðèioniðkoji jaunimo baliveybës sàjunga “Þingsnis”, Kauno jaunimo organizacijø sàjunga “Apskritasis stala”, Lietuvos skautija ir daug kitø.

Interesø grupës demokratinëse ðalyse yra svarbiausia pilietinës visuomenës institucija. Jø bûna ávairaus tipo. Daþnai susiformuoja taip vadinamos anominës (bevardës) grupës. Jos neturi formalios organizacinës struktûros, daþnai ir vadø, maþai koordinuoja savo veiklà, kurioje neretai panaudojama jëga. Daugumoje atvejø tai minia, siekianti ávykdyti koká nors veiksmà. Tokios grupës 1968 m. veikë Amerikoje juodøjø ir Prancûzijoje studentø maiðtø laikotarpyje. Panaðaus pobûdþio yra fanø grupës, ðvenèianèios savo komandos pergalæ arba atvirkðèiai, sukelianèios riauðes dël jos pralaimëjimo.

Neasociaciniø grupiø iðskirtinis bruoþas yra tai, kad jos nëra organizuotos ir nesiekia kokio nors konkretaus tikslo. Tai tam tikra kategorija þmoniø, kuriuos kiti iðskiria kaip grupæ. Tai gali bûti autoritetingø konkreèios vietovës þmoniø grupë, su kuria valdþios atstovai gali tartis iðkilusiu klausimu, arba respondentø kategorija vieðosios nuomonës tyrime, kada jie sugrupujami kaip studentai, fermeriai, pagyvenæ þmonës. Skaitoma, kad jø atsakymai iðreiðkia grupës nuomonæ.

Institucinës grupës yra formalios organizacijos, tokios kaip armija, universitetai. Panaðaus tipo institucijos gali pradëti funkcionuoti kaip suinteresuotos grupës, kai pradeda kelti savo reikalavimus, kartais tuo tikslø pasamdydamos profesionalø lobistà.

Asociacinës grupës specialiai sukuriamos politiniais tikslais – pastoviai ginti savo nariø interesus, demorkatinëse ðalyse jos sudaro pagrindinæ interesø grupiø masæ.

Interesø grupës savo veikloje naudoja platø priemoniø arsenalà ir ávairià taktikà.

1) Vakarø ðalyse labiausiai paplitæs interesø grupiø veiklos bûdas yra lobingas (lobbing). Visos svarbesnës grupës stengiasi turëti savo lobby valdþios organuose, ypaè parlamentuose (JAV – Kongrese). Lobby sudaro kompetentingi þmonës, kurie gerai þino savo atstovaujamos grupës problemas, moka átikinanèiai iðaiðkinti jø reikalavimus valdþiose sferose ir, svarbiausia, gerai orientuojasi valdþios koridoriuose, paþásta parlamento narius, þino su kuo ir kaip reikia kalbëti. Daþniausiai toks poreikis iðkyla, kai svarstomas biudþetas arba ástatymø projektai, kurie lieèia grupës interesus. Siekdami paveikti legislatorius, lobistai ið esmës veikia kaip tarpinë grandis tarp interesø grupiø ir valstybinës valdþios ir daro átakà, formuojant politikà.

2) Informacijos kontrolë. Kai kuriais atvejais grupë disponuoja specializuota informacija arba jos nariai turi ypatingà kvalifikacijà. Pavyzdþiui, mokslininkai, ávairiø korporacijø ekspertai, lakûnai, gydytojai yra nepakeièiami savo srities þinovai, ir valdþia turi skaitytis su jø nuomone, sprendþiant klausimus, lieèianèius jø interesus. Savaime suprantama, panaudoti informacijà kaip spaudimo priemonæ gali tik grupës, kuriø kompetencija yra svarbi ir kuriø negalima pakeisti. Daugumas profsàjungø, religinës grupës, hobi asociacijos neturi specializuotos unikalios informacijos arba kvalifikacijos.

3) Rinkiminë veikla. Stambios grupës rinkimø metu gali rinkti lëðas tarp savo nariø kandidatui ar partijai palaikyti, aktyviai dalyvauti rinkiminëje kampanijoje, palaikyti rinkëjø balsais. Rinkiminëse kampanijose daþnai aktyviai reiðkiasi profsàjungos, didelës religinës organizacijos, ethninës grupës. Taèiau toli graþu ne kieviena grupæ gali aktyviai reikðtis rinkiminëje kampanijoje. Filatelistø asociacijos arba Ðkotijos terjerø mëgëjø klubo nariai gali turëti labai skirtingus poþiûrius Á politines partijas ir kandidatus ir vargu ar paklustø savo vadovø rekomedacijoms.

4) Ekonominës galios panaudojimas. Interesø grupës, uþimanèios strateginæ vietà ekonominëje sferoje, ypaè profesinës sàjungos ir verslininkø asociacijos, siekdamos apginti savo interesus, gali paraliþuoti svarbiø sferø funkcionavima, paskelbdamos streikà arba gràsindamos ekonominëmis priemonëmis.

5) Vieða informacinë kampanija. Grupës, tarp jø ir neskaitlingos, gali bandyti pakeisti politikà netiesioginiu bûdu – pradëdamos informacinæ kampanijà þiniasklaidoje, tikëdamosios tuo paveikti vieðàjà nuomonæ, kuri savo ruoþtu priverstø valdþia pakeisti savo politikà. Taèiau pasinaudoti ða taktika gali turtingos grupës. Aðtuntame deðimtmetyje Amerikos korporacijos, sukilus nepasitenkinimui dël aplinkos terðos, organizavo skelbimø kampanija, kuris devizas buvo “terðia ne verslas, terðia þmonës”.

6) Prievarta ir dezorganizacija (disruption). Plaèiai teroristinæ taktikà naudojo radikalios kairiosios grupës (Raudonosios brigados Italijoje, IRA Ðiaurës Airojoje, ETA Ispanijoje). Terorizmas yra efektyviausias bûdas pasireikðti smulkioms grupëms (pav., maþiau ðimto nariø). Ðia taktikà gana sëkmingai gali naudoti separatistinës organizacijos, kurios negresia pavojus netekti savo tautieèiø paramos.

7) Bylinëjimasis (litigation). Demokratinëse ðalyse kai kurios suinteresuotos grupës gali siekti pakeisti arba anuliuoti koká nors ástatymà per teismà. Tam nereikia nei daug nariø, nei ypatingai dideliø iðlaidø. Amerikoje pirmaisias pokario deðimtmeèiais per teismà juodøjø organizacijos pasiekë, kad bûtø desegreguotos mokyklos pietinëse valstijose ir leista juodiesiems dalyvauti pirminiuose rinkimuose.

Interesø grupës keièia savo taktikà priklausomai nuo savo dinamikos. Amerikoje juodøjø judëjimas perëjo nuo bylinëjimosi prie vieðø masiniø kampanijø, o vëliau jos plaèiai ásitraukë á elektoralinæ veiklà.

Pasverti interesø grupiø ir politiniø partijø vaidmená postindustrinø visuomeniø demokratinës sistemose yra gana sunku. Ið vienos pusës yra bent keletas faktoriø, maþinanèiø suinteresuotø grupiø efektyvumà. Pirma, ne visi interesai yra vienodai gerai organizuoti. Pranaðumà turi grupës, kuriø nariai yra daugiau sukoncentruoti tam tikroje teritorijoje, labiau iðsilavinæ, labiau priklausomi nuo valdþios priimamø sprendimø. Todël ne visø grupiø balsas vienodai girdimas. Pavyzdþiui, daugumoje Vakarø ðaliø verslo grupës turi átakà, neproporcinga ðio sluoksnio svoriui tarp visø gyventojø. Daugelyje besivystanèiø saliø panaðiai labai átakingi yra stambûs þemvaldþiai, paprastai turá stiprius ryðius su armija (jø seámos nariai sudaro didþiausià dalá karininkø). Izraelyje dël dviejø didþiausiø partijø (Likud ir Darbo partijos) lygsvaros, neproporcingai sustiprëjo ortodoksiniø religiniø sektø átaka. Dël jø spaudimo ðeðtadieniais gyvenimas Izraelyje apmirðta, net neskraido nacionalinës aviakompanijos “El Al” lëktuvai. Amerikoje daugumas gyventojø pasisako uþ asmeniniø ginklø apribojimà, taèiau átakinga National Rifle Association daugumoje vietoviø efektyviai sukliudë priimti grieþtesnius ástatymus. Antra, daugumas suinteresuotø grupiø nëra itin demokratiðkos organizacijos. Kaip ir politinëse partijose, grupiø lyderiai panaudoja administracinæ struktûra savo valdþiai átvirtinti ir daþnai nelabai paiso eiliniø nariø nuomonës. Teoriðkai pastarieji gali pereiti á kità grupæ, taèiau praktiðkai tai nëra bûdinga, nes suintersuotø grupiø narius nuo to þingsnio sulaiko lengvatos ir privilegijos, kurias suteikia grupë savo nariams.

Taèiau galima pateikti nemaþa argumentø, árodant kad partijø reikðmë ir net politinë átaka yra dar labiau ribota. Problemà labai aiðkiai reziumuoja italø politologas Alessandro Pizzorno (1990: 66-67): “Didëjantis ekonominis tarpusavio priklausomumas nacionaliniame ir tarptautiniame lygiuose stiprina tarptautiniø ir privaèiø nacionaliniø aktoriø (arba inetresø grupiø. – A.P.) veto galias, apribodamas sistemos centrinës valdþios autonomijà, jos galimybæ vykdyti ilgalaikæ politikà (policies) ir suformuoti vieningà valià pakeisti visuomenæ pagal kokià nors bendrà programà. Kadangi politiniai sprendimai yra vien derybø tarp atskirø interesø iðdava, politinës partijos turi pritaikyti savo struktûrà prie realiø aktoriø – ineteresø grupiø poreikiø.

Taèiau ne visi politiniai sprendimai yra derybø tarp privaèiø interesø rezultatas. Net pliuralistinëse sistemose tam tikro lygio sprendimai apeina pliuralistines atstovavimo procedûras, nes jie lieèia sistemos kaip visumos problemas jos santykiuose su kitomis sistemomis tarptautinëje scenoje. Èia yra arcana imperii sfera: sprendimai yra slapti, uþdari, svarbûs (momentous). Nei interesø organizacijos, nei politinës partijos nëra tinkamiausios struktûros formuoti sprendimams, tokios yra tik maþos grupës valdanèiøjø, arba neformaliai susietø su jais asmenø. (Tai nereiðkia, kad visi uþsienio politikos sprendimai priskirtini ðiam lygiui; didelë jø dalis yra derybø tarp ávairiausiø interesø rezultatas.

Atrodo, kad natûrali pliuralistiniø reþimø iðdava yra dualinë valdþios struktûra: cezarinis, uþdaras sprendimø lygis ir realiai pliuralistinis, poliarchinis, derybinis. Prie ðiø dviejø valdþios lygiø reikëtø pridëti treèiàjá – “nevaldþios” lygá: tà gyventojø dalá, kuri áeina ir iðeina ið darbo rinkos, neturi saugumo, nepriklauso jokiai sàjungai, partijai ar asociacijai, neturi jokio ryðio su bet kokia politinio atstovavimo struktûra, balsuoja arba nebalsuoja, vadovaudamasi vien mechaniðku polinkiu (allegiances). Politinës partijos galbût galëtø susidomëti ðiuo gyventojø sluoksniu, taèiau jo mobilizacijos kaina joms bûtø pernelyg aukðta”.

* * *

Partijø, visuomeninø judëjimø ir organizacijø, o taip pat interesø grupiø sistemà galima vertinti kaip vienà svarbiausiø balanso ir atsvaros mechanizmø,, labai þymiai apribojanèiø politiniø ar ekonominiø elitø dominavimo galimybes valstybës valdyme. Kartu visø ðiø grupiø skaitlingumas ir susiskaidymas sàlygoja jø tarpusavio konkurencijà ir demokratinëse ðalyse gana efektyviai uþtveria kelià kokios nors vienos grupës hegemonijai. Kartu reikia atþymëti, kad Vakarø Europos partinëse sistemose pastaraisias deðimtmeèiais vyksta reikðmingi pokyèiai, kuriø tolimesnë raida dar neaiðki ir kuriuos kol kas sunku ávertinti. “Dabar, atþymëdama naujø politiniø partijø atsiradimà, tradiciðkai dominavusiø alternatyvø nuosmuká, ir visuotinà elektoraliná nestabilumà, dabartinë [politologinë] literatûra verèia mus patikëti, kad mes stebime masinæ politinæ transformacijà ir stovime prie visiðkai naujo masinës politikos amþiaus pradþios, amþiaus, kuriame susiskaidymas (cleavages) nëra áðaldytas, tradiciniai socialiniai skirtumai tampa politiðkai nereikðmingi, o partijos griûva” (Mair P., 1990: 11)

8. RINKIMAI IR RINKIMINËS SISTEMOS

Rinkimai á atstovaujamos (ástatymø leidybos) valdþios organus ne be pagrindo skaitomi vienu svarbiausiu reþimo legitimacijos instrumentu ir bûtina demokratinës politinës sistemos funkcionavimo sàlyga. Gyventojø dalyvavimas rinkimuose dabar praktiðkai visose ðalyse vertinamas kaip egzistuojanèios sistemos ir valstybës pripaþinimas ir visuotinës paramos iðraiðka, todël net autoritariniai reþimai teikia rinkimams labai svarbià reikðme. Demokratiniø reþimø sàlygomis rinkimai yra svarbiausias gyventojø valios iðreiðkimo mechanizmas ir kartu jø dalyvavimas valdyme, renkant savo atstovus á legislatyvinius organus, o prezidentinëse respublikose – taip pat ir vykdomosios valdzios (vyriausybës) ir valstybës vadovà (miðriose respublikose daugiau apsiribojama pastaràja prezidento funkcija). Ðalia parlamentø ir prezidento federacinëse valstubëse dar renkamos provincijø (valstijø, þemiø, kantonø) legislatyvos, daugumoje ðaliø taip pat administraciniø teritoriniø vienetø bei misetø savivaldybës, kai kuriose valstybëse taip pat tam tikros pareigûnø kategorijos (teisëjai, prisiekusieji, ðerifai ir pan.).

Autoritariniø reþimø sàlygomis rinkimai daþnai yra tik formalumas: rinkëjai neturi pasirinkimo, privalëdami balsuoti tik uþ valdanèiosios partijos pasiûlytus kandidatus, nëra jokios balsø skaièiavimo kontrolës. Rinkimus galima skaityti laisvais ir demokratiðkais, jeigu prisilaikoma þemiau iðvardintø pagrindiniø principø.

1) Visuotinë rinkiminë teisë: visi suaugæ pilieèiai nepriklausomai nuo socialinës padëties, lyties, rasiniø ir etniniø ypatybiø ir politiniø ásitikinimø turi teisæ balsuoti ir bûti iðrinktais. Ðiai sàlygai neprieðtarauja ta aplinkybë, kad rinkëjams keliami kai kurie reikalavimai: jie turi bûti pasiekë tam tikrà amþiø (18-21 metø), turëti ðalies pilietybæ, bûti psichiðkai sveiki, daugelyje ðaliø taip pat reikalaujama, kad jie turëtø pastovià gyvenamàjà vietà. Ðie minimalûs reikalavimai yra labai naujas reiðkinys, nes visuotinës rinkiminës teisës ásigalëjimas buvo labai ilgas procesas. Daug amþiø rinkimuose galëjo dalyvauti tik aukðtesnieji luomai, beveik visur buvo grieþtas turto cenzas. Nyderlanduose, vienoje ið demokratiðkiausiø Europos ðaliø, 1800 m. teisë dalyvauti rinkimuose turëjo tik 12% suaugusiø gyventojø, 1890 m. – 27%, 1900 – 63%. Jungtinëse Amerikose Valstijose rinkiminë teisë buvo maþiau apribota, taèiau negrams ji buvo suteikta tik 1870 m., o faktiðkai jie pradëjo dalyvauti rinkimuose dar vëliau – nuo XX amþiaus treèiojo deðimtmeèio. Daugumoje Vakarø ðaliø visuotinë rinkiminë teisë ásigalëjo tik po Pirmojo pasaulinio karo ir net vëliau: moterims ji buvo suteikta Amerikoje 1918 m., Prancûzijoje – 1944 m., Graikijoje – 1956 m., Ðveicarijoje – 1971 m.

2) Lygi rinkiminë teisë: visø rinkëjø balsai turi vienodà vertæ.

3) Slaptas balsavimas skirtingai nuo vieðo reiðkia kad rinkëjo sprendimas balsuojant yra paslaptis ir nëra jokiø bûdø iðsiaiðkinti, kaip balsavo kiekvienas individualus rinkëjas.

4) Tiesioginiai rinkimai: rinkëjai tiesiogiai balsuoja uþ individualius kandidatus á atstovaujamàjii organà arba asmenis, áraðytus á partijø kandidatø sàraðus. Kai kuriais stvejais renkama tarpinë grandis, pav. rinkëjø korpusas JAV prezidento rinkimuose, taèiau ðiuo atveju iðrinktieji atstovai ið anksto yra pareiðkæ, koká kandidatà jie palaiko ir neturi teisës keisti savo nuostatos.

5) Konkurencija dël rinkëjø balsø ir, atitinkamai, balsuojanèiøjø galimybë iðreikðti savo preferencijà vienam ið kandidatø.

Rinkimai, ypaè demokratinëse sistemose, atlieka keletà labai reiks;mingø funkcijø:

1) jie yra vienas ið svarbiausiø politinës sistemos ir reþimo legitimacijos instrumentø, nes dalyvaudami rinkimuose, pilieèiai patvirtina savo lojalumà sistemai ir reþimui. Autoritariniai reþimai dël ðios prieþasties siekia uþtikrinti maksimalø pilieèiø dalyvavimà rinkimuose. Rinkimø boikoto atvejø kritiðkose situacijose bûna demokratinëse valstybëse: pav., tokie atvejai nereti atskirose Indijose valstijose (Pandþabe, Asame);

2) rinkimai yra vienas ið svarbiausiø liaudies suvereniteto iðraiðkos formø, nes (a) tik ðiuo bûdu legaliai yra suformuojama valstybinë valdþia ir (b) visais kitais atvejais daugumas pilieèiø aktyviai nedalyvauja politikoje ir neiðreiðkia savo valios;

3) rinkimai yra politiniø partijø gyvybingumo patikrinimas: visiðkas pralaimëjimas reiðkia, kad partija fakrtiðkai netenka galimybës aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, t.y. kovoje dël valdþios ir sprendimø priëmimo procese; tokiais atvejais partija arba nutraukia savo politinæ veiklà arba yra reformuojama (keièia savo programà, pavadinimà, strategijà ir taktikà).

Rinkiminës sistemos

Rinkimø procedûrà ávairiose ðalyse yra labai skirtinga, priklausomai nuo reþimo tipo, valstybinës sàrangos, partinës sistemos ir kai kuriø kitø faktoriø. Konkreèiø rinkiminiø sistemø ypatybës yra pagrindas skirti keletà jø tipø. Rinkiminë sistema yra suma taisykliø, bûdu ir procesø, taikomø fromuojant atstovaujamosios valstybinës valdþios organus. Rinkiminës sistemos skiriasi viena nuo kitos ávairias bruoþais. Rinkimø ástatymuose reguliuojama kandidatø iðkëlimo ir registracijos tvarka, rinkiminës kampanijos normos ir taisyklës, rezultatø ávertinimo sistema.

Beveik visose ðalyse ástatymas nurodo minimalø rinkëjø amþiø ir kandidatø amþiø; parlamento nariams jis yra paprastai ne maþiau 25-30 metø. pretendentams á prezidento postà kiek aukðtesnis. Skirtinga yra kandidatø iðkëlimo tvarka. Austrijoje ir Ðvedijoje kandidatus á parlamentà gali siûlyti tik politinës partijos, Vokietijoje – partijos ir pilieèiai (tam reikia 200 rinkëjø paraðø), daugelyje kitø ðaliø – tik rinkëjai (Prancûzijoje, Japonijoje, Indijoje tam uþtenka vieno rinkëjo paraðo, Airijoje, Ðveicarijoje, Nyderlanduose reikia surinkti 10-25 paraðus, Rusijoje – 200 tûkstanèiø paraðø). Daugelyje ðaliø nepriklausantys jokiai partijai kandidatai privalo registruojantis palikti uþstatà, kuris negràþinamas, jei kandidatas negavo nustayto minimumo balsø.

Objektyvaus ir vienintelio teisingo liaudies atstovø iðrinkimo bûdo nëra. Teoriðkai gali pasiûlyti daug rinkiminës sistemos variantø, pagrástø skirtingais principais ir siekianèiø skirtingø tikslø, taèiau në viena ið jø nebus tobula ir priimtina visoms politinëms jëgoms ir visoms gyventojø grupëms. Realiai susiformavo dvi pagrindinës sistemos – maþoritatinë ir proporcionali – ir miðri, vienokiu ar kitokiu bûdu naudojanti dviejø pirmøjø sistemø principus.

Maþoritarinë sistema veikia 8 ið 23 iðsivysèiusiø Vakarø ðaliø. Pagal ðià sistemà ðalies teritorija yra padalijama á rinkimines apygardas, kuriose renkamas vienas ar keli deputatai. Iðrinktu skaitomas tas, kandidatas (reèiau – kandidatø sàraðas) kuris surinko arba nustatytà absoliuèià balsø daugumà (t.y. 50 % + 1 balsas ið visø, dalyvavusiø rinkimuose), arba kandidatas, gavës daugiausia balsø. Pastaroji sistema daþnai vadinama “pirmas prie finiðo” (first past the post) ir taikoma anglosaksø politinës tradicijos ðalyse: Didþiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje (pastaroji apskritai perëmë daug Westminterio modelio elementø). Jeigu reikalaujama absoliuti dauguma, arba bent tam tikras rinkëjø aktyvumas (balsavusiø rinkimuose rinkëjø procentas), surengiami pakartotiniai rinkimai. Juose balsuojama uþ kandidatus, kurie pirmame rate surinko daugiausia balsø, taèiau pakartotinø rinkimø rezultatai vertinami skirtingai ávairiose ðalyse: nugalëjusiu gali bûti paskelbtas arba surinkæs absoliuèià daugumà (tai daþniausiai praktikuojama ðalyse, kur á antrà ratà iðeina du pretendentai), arba paprastà daugumà (pav. Prancûzijoje, kur á antràjá ratà patenka tie, kurie pirmajame surinko virð 10% balsø).

Maþoritarinë sistema turi keletà svarbiø privalumø. Rinkëjai balsuoja uþ kandidatus, kurie þinomi apygardoje arba bent tampa þinomais rinkiminës kampanijos metu. Be to, ji gana efektyviai uþkerta kelià á valdþià smulkioms partijoms, palanki stabilios legislatyvos formavimuisi, kliudo partinës sistemos fragmentacijai. Maþoritarinë sistema geriausiai veikia dvipartinës sistemos sàlygomis, kada ðalyje veikia dvi maþdaug vienodo pajëgumo partijos. Kitais atvejais maþoritarinë sistema gali pridaryti daug painiavos. Jeigu partinë sistema yra labai fragmentuota, rinkimø rezultatai gali labai iki neatpaþástamumo iðkreipti realø jëgø santyki. Teoriðkai visai ámanoma, kad konkuruojant 10 vienodo popoliarumo partijø, viena ið jø, surinkusi 10,01% balsø gali (jei ástatymas nenumato antrojo rinkimø rato) visas vietas parlamente ir pastarasis (ir jo suformuota vyriausybë) atspindës tik labai maþos rinkëjø dalies preferencijas: juk 89,99% dalyvavusiø rinkimuose rinkëjø faktiðkai balsavo prieð ðià partijà. Tai, be avejo, hipotetiðkas atvejas. Tàciau jei partinëje sistemoje dominuoja viena partija, labai daþnai atsitinka, kad apie 40% gautø balsø uþtikrina 2/3 ar net 3/4 vietø parlamente. Dar blogiau, kad legislatyvos su tvirta dauguma gali bûti suformuotos net tokiais atvejais, kada rinkimuose dalyvauja vos keliolika procentø rinkëjø. Be to, daugiapartiðkumo sàlygomis maþoritarinë sistema gali skatinti ávairius politinius sandërius: atskiros partijos gali susitarti nekonkuruoti tarpusavyje konkreèiose arba visose apygardose ir, jeigu toks sprendimas paskelbiamas paskutinæ dienà prieð rinkiminiø biuleteniø patvirtinimà, kitø partijø ðansai laimëti labai sumaþëja. Tokie manevrai ypaè bûdingi besivystanèioms ðalims, kur tradicinës visuomenës maþiau teikia reikðmës ideologiniams ir politiniams principams. Pavyzdþiui, Indijos rinkiminëje praktikoje gausu prieðrinkiminiø sandëriø tarp kairiøjø ir deðiniøjø, sekuliaristiniø ir religiniø, bendranacionaliniø ir aiðkiai separatistiniø partijø.

Rinkimø rezultatai maþoritarinëje sistemoje daug priklauso nuo rinkiminiø apygardø sudarymo. Pavyzdþiui, didelë grupë, sudaranti reliatyvià rinkëjø daugumà deðimtyje apygardø, gali iðrinkti daugiau savo atstovø, negu tokio pat dydþio grupë, sukoncentruota keliose apygardose. Todël daugeliui partijø rinkimø rezultatus gali nulemti rinkiminiø apygardø formavimo principai.

Daugelyje ðaliø taikoma vienaip ar kitaip modifikuota maþoritarinë sistema. Pavyzdþiui, nustatomas minimalus balsø procentas, kuri turi surinkti kandidatas-nugalëtojas, nustatomos kvotos (kitaip tariant, rezervauojamos vietos parlamente) etnininëms ar tautinëms maþumoms, nedideliø partijø surinkti balsai sumuojami ir vietos tarp jø padalinamos proporcingai gautø balsø skaièiui.

Daugumoje industriniø Vakarø ðaliø ir Lotynø Amerikoje veikia proporcinës rinkiminës sistemos. Rinkëjai balsuoja uþ partijas, tiksliau – ávairiø partijø kandidatø sàraðus, ir mandatai skirstomi proporcingai gautø balsø skaièiui. Pavyzdþiui, jeigu partija A surinko 50% balsø, o partija B – 25%, tai parlamente, turinèiame 200 vietø, jos gauna atitinkamai 100 ir 50 mandatø, o iðrinktais skaitomi tie kandidatai, kurie pateiktuose rinkëjams sàraðuose uþëmë vietas ne þemiau 100-ios ir 50-os. Tokia maksimaliai supaprastinta proporcionali sistema veikia Izraelyje, kur partija gali pateikti savo sàràðà, surinkusi keletà tûkstanèiø rinkëjø paraðø ir padavusi keletà tûkstanèiø doleriu uþstato. Partija, surinkusi ne maþiau 1% balsø, gauna vietø skaièiø, proporcinga gautø visoje sàlyje balsø procentui (praktiðkai gali buti 1-2 % vietø daugiau, nes didesnëms partijoms pripliusuojami balsai, paduoti uþ partijas, nesirinkusias 1% balsø).

Yra du pagrindiniai proporcionalios sistemos variantai. Vienose ðalyse (Nyderlanduose, Vokietijoje iki 1990 m.) rinkiminës apygardos neiðskiriamos ir visuose balsavimo punktuose rinkëjai gauna identiðkus biuletenius su partijø kandidatø sàraðais. Ðitokia sistema suteikia pranaðumà partijoms, kurios turi platø vietiniø organizacijø tinkla arba bent rinkëjø paramà visoje ðalyje. Kitas variantas yra daugiamandatinës apygardos (Airija, Japonija), vietas skirstant proporcingai balsø skaièiui, surinktam atskirose apygardose. Ðiuo atveju smulkesnës ir regioninës partijos turi daugiau ðansø gauti vietø parlamente.

Proporcinë rinkimø sistema palanki politinio pliuralizmo ir duagiapartinës sistemos vystymuisi ir gali gana tiksliai atspindëti politiniø jëgø balansà ðalyje – esant sàlygai, kad partinë sistema yra stabili, partijos turi plaèià masinæ bazæ, o jø skaièius nëra labai didelis. Dël ðiø proporcionalios sistemos privalumø ji daugelyje ðaliø pakeitë anksèiau taikytà maþoritarinæ sistemà. Kitos prieþastys buvo taik, kad ji sudarë palankesnes galimybes naujoms reformistinëms partijoms, o kartu padëjo iðgyventi anksèiau dominavusioms, taèiau netekusioms plaèios paramos partijoms (pav., agrarinëms, liberalioms), kurios maþoritarinës sistemos sàlygomis bûtø iðstumtos ið parlamento (bûtent taip atsitiko Anglijos liberalams, kurie praeityje buvo pagrindiniais konservatoriø konkurentais).

Proporcionali rinkiminë sistema turi nemaþa kitø esminiø trûkumø.

1) Parlamentinëse sistemose daþnai iðkyla sunkumø, formuojant vyriausybæ: jeigu në viena partija neturi parlamente absoliuèios daugumos vietø, tenka sudaryti margus daugiapartinius kabinetus. Tam sugaiðtama daug laiko, nes iðkyla sunkumø, dalijantis prestiþingiausius ir svarbiausius postus (ministro pirmininko, jo pavaduotojø, uþsienio ir vidaus reikalø, gynybos ir kai kuriø kitø ministrø postø). Be to, koalicinës vyriausybës nëra itin stabilios. Daþnai uþtenka to, kad vienas ið koalicijos partneriø atðaukia savo artovà ið vyriausybës ir kyla vyriausybinë krizë, kuri daugeliu atveju baigiasi næiliniais rinkimais.

2) Politinës jëgos, kurios labai maþà paramà ðalies mastu, gauna dalá valstybinës valdþios. Jeigu ðalyje daug tokiø maþdaug vienodo pajëgumo partijø, parlamentas gali tapti neveiksmingu politiniø debatø klubu, nekalbant jau apie minëtas vyriausybës sudarymo problemas.

3) Kadangi rinkëjai balsuoja uþ partijø sàraðus, daugumos kandidatø pavardës daþniausiai jiems yra visai negirdëtos, be to nëra beveik jokio ryðio tarp rinkëjø ir deputatø.

4) Partijø kandidatai labai priklauso nuo lyderio (geriausiu atveju – nuo partijos vadovybës), nes lyderis asmeniðkai (arba siaura grupë) sprendþia, kokioje sàraðo vietoje áraðyti vienà ar kità kandidatà. Daugeliu atveju, ypaè jei partija maþdaug þino, kiek vietø ji gali laimëti, tai reiðkia, kad partijos lyderis faktiðkai skiria deputatus.

5) Tai ne tik atveria kelià ávairioms manipuliacijoms, politinëms intrigoms partijos viduje, bet ir gali uþtikrinti parlamente vietà net labai nepopuliariems politikams.

Visi abiejø rinkiminiø sistemø trûkumai yra gerai þinomi. Todël daugelyje ðaliø naudojamos modifikuotos arba miðrios sistemos: dalis mandatø skirstoma pagal maþoritarinæ sistemà, dalis – pagal partijø sàraðus. Vokietijojoje ir Rusijoje þemesniuosiuose rûmuose vietos dalijamos pusiau, Australijoje atstovø rûmai renkami pagal maþoritarinæ modifikuotà (reikalinga absoliuti balsø dauguma) sistemà, senatas – pagal proporcinæ. Kai kuriose ðalyse (Australijoje, Airijoje) partijø sàraðuose rinkëjai patys atþymi kandidatø eilës numerius. Tose ðalyse, kur legislatûrà sudaro dveji rûmai (tai ypaè bûdinga federacijoms), daþnai yra skirtinga rinkimø procedûra á virðutinius ir þemutinius rûmus. Þemutiniø rûmø deputatai renkami viena ar kita tvarka tiesiogiai ir proporcingai rinkëjø skaièiui, o virðutiniø rûmø deputatai vienose ðalyse renkami tiesiogiai (JAV, Vokietijoje), kitur – netiesiogiai (Indijoje juos renka valstijø legislatûros, o dalá paskiria prezidentas), dar kitur virðutinius rûmus sudaro vietinës valdþios vadovai (Rusijoje – federacijos nariø legislatyvø ir vyriausybiø vadovai). Anglijoje Lordø rûmuose ið 1200 nariø 4/5 yra paveldimi perai ir nepaveldimi perai, 2 arkivyskupai, 24 vyriausieji vyskupai ir kiti aristokratijos atstovai. Amerikoje Atstovø rûmø deputatai renkami proporcingai gyventojø skaièiui, Senato – po du nuo kiekvienos valstijos.

Ávairiausiø modifikacijø ir abiejø sistemø kombinacijø yra labai daug. Taip vadinamose senose demokratijos rinkiminës sistemos yra nusistovëjusios, taèiau ðalyse, kuriose demokratinis reþimas yra jaunas, rinkimø ástatymai yra daþnai keièiami, ir kiekvienu konkreèiu momentu gana sunku tiksliai nusakyti, kiek yra rinkiminiø sistemø pasaulyje ir kokiam ið pagrindiniø trijø tipø jos priskirtinos.

Rinkiminë kampanija

Rinkiminë kampanija yra laikotarpis, kurio metu politinës partijos, valstybiniai organai, atsakingi uþ rinkimø organizavimà atlieka parengiamàjá organizaciná, ideologiniá ir propagandistiná darbà.

Daugumoje ðaliø rinkimø tvarkà reglamentuoja specialus ástatymas. Laisvø demokratiniø rinkimø kampanijoms bûdingi trys pagrindiniai principai:

1) visoms partijoms ir kandidatams turi bûti suteiktos vienodos galimybës, tame tarpe virðutinë iðlaidø riba, uþtikrintas vienodas laikas eteryje;

2) visi kandidatai privalo bûti lojalûs politiniams oponentams ir konkurentams; pretendentai negali leisti sau jokiø falsifikacijø ir áþeidinëjimø;

3) valstybinis aparatas turi buti neutralus, negali kiðtis á rinkiminæ kampanijà; kandidatams ir partijoms draudþiama panaudoti rinkiminës kampanijos tikslams valstybines tarnybas ir lëðas, iðskyrus tai, kuo vienodai gali pasinaudoti visos konkuruojanèios partijos ir kandidatai (laikas eteryje, jeigu ðalyje televizija ir radijas priklauso valstybei, lëðos, skiriamos visoms partijoms).

Ástatymo pagrindu sudaromos rinkiminës apygardos, kuriø dydis priklauso nuo rinkimø lygio: vietiniø rinkimø apygardos yra smulkios, didesniø teritoriniø vienetø (valstijø, srièiø, provincijø) – þymiai didesnës, parlamentiniø ir prezidentiniø rinkimø – paèios didþiausios.

Paruoðiamasis etapas, daþnai vadinamas “vidine kampanija”, nes tai yra darbas, atliekamas partijos viduje. Jis prasideda ilgai prieð oficialià rinkiminës kampanijos pradþià. Tuo laikotarpiu partijos stengiasi iðsiaiðkinti rinkëjø nuotaikas ir lûkesèius, ávertinti savo, taip pat konkurentø rinkimines perspektyvas ávairiuose ðalies rajonuose. Atlikus ðá analitiná darbà, partijos sudaro kandidatø sàraðus, ávertina jø galimybes, nustato partijos taktikà, suformuluoja rinkminius ðûkius, atsiþvelgdamos á tai, kokios problemos yra aktualiausios konkreèios apygardos rinkëjams. Tai yra labai kruopðtus analitinis darbas, kurio sëkmë priklauso nuo inteletualiniø partijos resursø ir jos galimybiø pasinaudoti ekspertø (politologø, sociologø, ekonomistø ir kitø) paslaugomis. Organizuoja visà ðità darbà vykdo rinkiminis ðtabas. Jo, ir ypaè ðtabo vadovo, atsakomybë yra rinkiminës kampanijos organizavimas ir vykdymas. Vadovas turi bûti labai geras organizatorius, adminstratorius, mokëti ávertinti ir apibendrinti ekspertø iðvadas bei rekomendacijas. Kitaip tariant, jis privalo turëti lyderio savybiø. Daþniausiai ðtabo vadovas atrenkamas arba ið kandidato artimiausiø draugø, arba profesionalus organizatorius-vadybininkas, turás tokio darbo patirtá.

“Iðorinë kampanija”, arba vieðas etapas prasideda nuo rinkiminës kampanijos datos paskelbimo (paprastai tai keletas mënesiø prieð rinkimus) ir oficialaus kandidatø ir partijø pareiðkimo apie savo norà balotiruotis. Ið pirmo þvilgsnio grynai formalus momentas, oficialus pareiðkimas yra labai subtilus þingsnis. Siekiant, kad pareiðkimas pritrauktø maksimalø þiniasklaidos ir visuomenës dëmesá, reikia optimaliai parinkti pareiðkimo laikà ir vietà. Pareiðkime bent bendrais bruoþais nusakoma jo programa arba svarbiausias ðûkis. Visa tai lengviau padaryti kandidatams, jau uþimantiems oficialius postus: jie geriau paþástami rinkëjams, negu “naujokai”, anksèiau gali gauti organizacinës ir finansinës paramos.

Paskelbus rinkiminës kampanijos pradþià, rinkiminës komisijos pradeda rinkëjø ir kandidatø registracija. Daugumoje ðaliø sudaromi rinkëjø sàràðai, remiantis policijos ar kitø valstybiniø tarnybø duomenimis, Amerikoje ir kai kuriose kitose ðalyse rinkëjai turi uþsiregistruoti asmeniðkai.

Po kandidatø ir partijos registracijos ir oficialaus pareiðkimo paskelbiama oficiali platforma arba bent kompleksas paþadø. Rinkiminës platformos ir programos bûna labai skirtingos. Partijø rinkimin’es platformos daugiau ar maþiau remiasi partijos programa arba, jos neturint, tradicinëmis partijos nuostatomis. Pavzyzdþiui, socialdemokratai daugiau akcentuoja socialiná saugumà, didesná valstybës vaidmená ekonomikos reguliavime, liberalai – laisvos rinkos principus, þalieji – gamtos apsaugà ir ekologines problemas ir t.t. Individualiø kandidatø, ypaè nepriklausomø, t.y. neatstovaukanèiø (bent oficialiai) jokiai partijai, platformos be to dar skiriasi savo pakraipa: politinëse platformose akcentuojamas kandidato poþiûris á svarbias visuomenës gyvenimo problemas ir siûlomi jø sprendimo bûdai, asmeninëse platformose pabrëþiamos pretendento kaip lyderio savybës, ypaè jo sugebëjimas veikti ryþtingai ir efektyviai.

Idealiai kandidatai turi pateikti aiðkiai suformuluotø pasiûlumø ir paþadø rinkëjams “paketus”. Siekiant iðsiaiðkinti rinkëjø preferencijas ir interesus, o taip pat poþiûrá á kandidatà, ðtabai organizuoja vieðosios nuomonës apklausas. Tokios apklausos, paprastai atliekamos telefonu (tai daug pigiau, negu anketavimas), daromos keletà kartø, nes rinkëjø, ypaè ið anksto neapsisprendusiø, balsavimas sunkiai nusakomas. Taèiau apklausos, o taip pat konsultantø paslaugos, kainuoja brangiai, ir kandidatø bei partijø galimybës ðiuo atþvilgiu yra labai nelygios.

Rinkiminës platformas plaèiai reklamuoja þiniasklaida, jos platinamos kaip lapeliai, plakatai, laiðkai rinkëjams. Efektyviausia yra vizualinë informacija, todël bene svarbiausià reikðmæ turi (ir sudaro didþiausià dalá – apie du treèdalius visø iðlaidø) kalbos per televizija ir specialiai paruoðti reklaminiai klipai. Neþiurint visø ðiø pastangø, daugumas rinkëjø blogai suvokia programinius skirtumus. Kaip rodo Amerikos rinkëjø apklausos, apie 40% ið jø neþino, kuo skiriasi pretendentø á prezidentus pozicijos ir net dvigubai daugiau neturi supratimo, kuo skiriasi demokratø ir respublikonø kandidatø á Kongresà programos. Kandidatai, ir jø ðtabai labai gerai þino, kad elektoratas klestinèiose ðalyse yra labai apolitiðkas. Todël þiniasklaidai pateikiama daug kitokio pobûdþio þiniø:

– teigiama informacija apie save;

– neigiami praneðimai apie konkurentus;

– kandidatø palyginimas (savaime suprantama, savo naudai);

– atsakymai á varþovø kritikà.
Pradiniame rinkiminës kampanijos etape daugiau pastangø dedama, siekiant sukurti savo teigiamà imidþà (image), vëliau dëmesys sutelkiamas neigiamai informacijai apie varþovus ir palyginimams. Tokia eiga turi psichologiná pagrindà: þinoma, kad rinkëjai prieðiðkai reaguoja á neigiamà informacijà, jeigu kandidatas prieð tai nesulûrë savo teigiamo imidþo. Ypatingø problemø ðiuo atþvilgiu turi “naujokai”, todël jie daþnai stengiasi parodyti, kad puikiai þino paprastø þmoniø problemas, pabrëþia savo artimumà liaud’ziai, siekia árodyti, kad “as – vienas ið jûsø”. Kandidatai, jau uþimà renkamus postus, atvirkðèiai, akcentuoja savo politinës ir valstybinës veiklos patirtá, visos ðalies ir tarptautiniø problemø gilø supratimà ir teigia, kad bûtent tai uþtikrina jø potencialias galimybes pasitarnauti tautai. Paprastai, neigiama informacija apie varþovus daugiau naudojasi “naujokai”, nes jø pagrindinë tezës esmë beveik visada yra ta, kad uþimà svarbius postus veikëjai (prezidentas, deputatai) nedaug nuveikë per savo kadencijà ir neverti bûti pakartotinai iðrinktais. Pastarieji daugeliu atvejø, ypaè jei naujø pretendentø vardai maþai þinomi arba dël lëðø stokos jie maþokai pasirodo televizoriø ekranuose, gali sau leisti nekreipti dëmesio á tokià kritikà.

Rinkiminëje kampanijoje labai svarbus ir specifiðkas yra laisvos informacijos vaidmuo, ypaè televizijos korespondentø. Þurnalistams rinkimai – tai naujienø ðaltinis. Þurnalistinë etika neleidþia tiesiai komentuoti kandidatø platformas, juolab kad jos yra verta dëmesio naujiena tik paskelbimo dienà. Teleþurnalistui svarbiausia – “ávykis”, ypaè ávairûs incidentai, kandidatø klaidos, nevykæs humoras, auditorijos elgesys susitikimuose su kandidatu. Þurnalistai akylai seka pretendento á prezidento postà kampanija ir maþiausia jo klaida gali brangiai atsieiti. Todël kandidatas turi sugebëti visada gerai atrodyti prieð kamerà, ðypsotis, greit ir adekvatiðkai reaguoti á kiekvienà situacijà. Ne kiekvienas pretendentas turi tokios patirties, todël kandidatai daþnai naudojasi paslaugomis show-biznio specialistø, kurie padeda kurti kandidato imidþà pradedant nuo laikysenos ir baigiant ðukuosena ar kaklaraiðèio spalva.

Didelë reikðmë rinkiminëje kampanijoje turi betarpiðki susitikimai su rinkëjais. Kandidatas turi apkeliauti visà rinkiminæ apygardà, o pretendentas á prezidento postà – visà ðalá.

Efektyvi rinkiminë kampanija kainuoja labai brangiai. Pagrindiniai jø finansavimo ðaltiniai yra kandidato arba partijos iðtekliai, sponsoriø parama ir valstybinis finansavimas. Kaip jau minëta, daugumoje ðaliø ástatymas nustato iðlaidø ribà, ir jeigu teisme bus nustatyta, kad iðleista daugiau, kandidato iðrinkimas yra pripaþástamas negaliojanèiu. Lygiai taip pat kandidatams-valdininkams kategoriðkai draudþiama savo rinkiminës kampanijos tikslais naudotis tarnybiniu transportu, komunikacijomis, valstybinëmis lëðomis.

Labai svarbus rinkimø momentas yra balsavimo procedûra ir balsø skaièiavimas. Dabar praktiðkai visose ðalyse paplito slapto balsavimo praktika, kurios pradþia buvo XIX a. paaigoje ávesti taip vadinamieji “australiðkieji biuleteniai”: visø kandidatø vardai suraðyti ant vieno standartinio lapo (anksèiau biuletenius ruoðdavo ir dalindavo kiekviena partija atskirai, jie skyrësi forma ir spalva, todël balsavimo paslaptis nebuvo uþtikrinta). JAV nuo to pat laikotarpio naudojamos specialios rinkimø maðinos, kurios vykstant balsavimui automatiðkai skaièiuoja rezultatus.

Balsuojant svarbu uþtikrinti, kad visi rinkëjai gautø tik nustatytà biuleteniø skaièiø, kad nebûtø fiktyvaus balsavimo. Labai grieþtai ir tiksliai turi bûti atliktas balsø skaièiavimas, turi bûti iðvengta falsifikacijos. Todël balsavimo metu, skaièiuojant balsus ir sumuojant rezultatus turi bûti leista dalyvauti konkuruojanèiø partijø, o pagal ESBO normas – ir uþsienio stebëtojams. Europos ðalyse rinkimai nebëra grynai vidaus reikalas: ESBO atstovai stebi rinkimø eigà ir nuo jø ávertinimo priklauso, ar rinkimai pripaþástami laisvais ir demokratiðkais, o jø rezultatai – galiojanèiais.

Vertinant rinkimus kaip liaudies valios iðraiðkà ir vienà svarbiausiø pilieèiø dalyvavimo politikoje formø, svarbus yra klausimas, ar iðrinktas deputatas yra atsakingas já iðrinkusiems pilieèiams. Ðiuo atþvilgiu priimtos dvi skirtingos normos. Taip vadinamo atstovavimo mandato norma reiðkia, kad deputatas yra tautos atstovas ir neprivalo skaitytis su rinkëjø pageidavimais. Ðá principà labai aiðkiai suformulavo, atsakydamas á savo rinkëjø pretenzijas, Prancûzijos politikas, þinomas filosofas ir matematikas markizas Jean Condorcet (1743-1794): “Jûs pasiuntëte mane èia [á parlamentà. – A.P.) tam, kad að iðreikðèiau savo, o ne jûsø valià”. Imperatyvinis mandatas (arba jau aukðèiau minëtas teritorinio atstovavimo principas) reiðkia, kad deputatas yra tik tarpininkas tarp savo rinkëjø, kuriø interesus jis privalo iðreikðti ir ginti, ir valdþios; jei deputatas blogai atlieka ðá darbà, jis gali bûti atðauktas. Praktikoje labai greitai paaiðkëjo, kad prisilaikyti imperatyvinio mandato principo neámanoma. Rinkëjai negali ið anksto paruoðti nurodymus, kaip deputatas turi balsuoti visais, tame tarpe ir nenumatytais klausimais, o bandymai nuolat “tartis su rinkëjais” visai paralyþuotø parlamento veiklà. Todël visose ðalyse, kuriose ástatymø leidybos organas turi realià legislatyvinæ funkcijà, imperatyvinio mandato sistema nëra taikoma ir nenumatytos procedûros, kurios leistø rinkëjams atðaukti deputatà. Jie gali tik nebalsuoti uþ já tik sekanèiuose rinkimuose. Tai reiðkia, kad juridiðkai deputatas yra savarankiðkas, taèiau priklauso nuo rinkëjø politiðkai.

Politikos teatralizacija

Jau minëjome, kad rinkiminëi kampanijai bûdingi spektaklio bruoþai. Kai kurie politologai (George Mead ir Chicago socialinë psichologija, K.Deutsch: 1964, Muray Edelman: 1976), tyræ politinës veiklos formas ir jos ekspresyviná aspektà, daro iðvadà, kad politika apskritai yra þymia dalimi simboliðkas veiksmas. Edelmanas skiria kovà dël sprendimø ir jas priimanèiø agenturø ir ðios kovos inscenizacija, strateginá racionalumà ir simboliðkà mistifikacijà. Toks dvipusis poþiûris leidþia iðvengti naivaus objektivizmo, priimant kaip tikrus visus politinio gyvenimo ávykius. (Politik als Ritual. Frankf.a.M./N.Y., 1976; Political Language. Words That Succæs and Politics That Fail. N.Y. etc., 1977; The Symbolic Uses of Politics. Urbana/Chicago, 1988; Constructing the Political Spectacle. Chicago, 1988).

Edelman diferencijuoja ir prieðpastato du politikos lygius: (a) “spektaklio politikà”, kuri yra jo þodþiais tik “þiûrovø sportas”, “abstrakèiø simboliø paradas”, “judrus panoptikumas” masëms, ir (b) “sprendimø politikà” – “organizuotø grupiø veikla, siekiant politiniø tikslø ir specifinës apèiuopiamos naudos (Vorteile)”. Ten, kur priimami sprendimai, vieðumas nepageidautinas, nes jis daugeliu atvejø gali tik sukliudyti pasiekti norimà rezultatà, sudaryti politiná sandërá, pasiekti kompromisà. Visuomenei skiriami tik galutiniai “komunikatai” – ástatymai, rezoliucijos, pareiðkimai ir pan. “Spektaklio politika” yra politinë elgsena, veikianti arba turinti paveikti publikà. Tai, kà mato visuomenë, yra tik iliustruotas, vaizdingas panoptikumas. Mitas ir ritualas yra simboliðkos formos, leidþianèios lyderiams pritraukti visuomenës dëmesá ir paveikti jos politinius poþiûrius ir ásitikinimus. Todël daugumai þmoniø politika yra spektaklis, simboliø ir mitø paradas.Tuo bûdu supaprastinant politinæ realybæ yra stabilizuojamas politinis vieðpatavimas, o konfliktai ágyja þaidimo, spektaklio bruoþø. Edelman nuomone, politikos teatralizavimo rezultatas yra gyventojø politinis “kvietizmas” – ramumas, pasyvumas. Þmonës nustoja racionaliai suvokti realius interesus ir konfliktus, ir todël negali efektyviai dalyvauti politikoje.

Vieðpatavimas lieka maþumos, mokanèios manipuliuoti simboliais, privilegija. Prieþastis yra ne narkotinë simboliø galia, o tai, kad grupës, nesugebanèios racionaliai analizuoti sudëtingas situacijas, siekia jas stereotipizuoti ir supaprastinti. Tokia hipotezë paneigia vienà svarbiausiø demokratijos postulatø, tvirtinanèiø, kad masinis dalyvavimas (mass participation) yra bene svarbiausia demokratinio proceso dalis.

Priskirti vienai ar kitai kategorijai ne visada galima, nes potencialiai kiekvienas politinis veiksmas turi instrumentalø ir ekspresyvø turiná. Juos reikia suprasti kaip Maxo Weberio idealius tipus.

Þiniasklaidos progresas padidino politinio veiksmo ekspresyvinës pusës svarbà. Vizualizacijos poreikis reikalauja dramatizacijos ir personalizacijos: þiniasklaida turi bûti ádomi, pramoginga. Nuo “pramoginës vertës” ir “story” priklauso ávykio prezentacija arba nutylëjimas. Personalizavimas ir dramatizacija leidþia þurnalistams prieinamai ir “átemptai” parodyti sudëtingus ryðius ir reiðkinius (kai kurie leidiniai net specializuojasi ðioje sferoje, pav. Der Spiegel, TV þurnalas “Monitor”). Amerikos TV dominuoja “entertainment format”. TV turi bûti seòsacinë.

Politika be dramatizacijos ir personalizacijos ðiuolaikiniam þmoguibûtø visai neádomi, jai privaloma personalizacija ir dramatizacija, ypaè akivaizdþios rinkiminëse kampanijose. Politika tampa inscenizacija, turinti savo “gramatikà” ir dramaturgijà. Jei anksèiau politikà apsprendë idëjos, tai dabar svarbiausia asmenybës, tiksliau roliø atlikëjai. Politika vystosi palei reþisûros ástatymus, o kiekvienas politikas stengiasi parodyti save kaip savotiðkà þvaigþdæ. Teatrinë kaukë arba imidþas simbolizuoja ne tiek individà, kiek grupæ, partijà, valstybæ, tautà. Simboliø pasirinkimas yra ribotas: herojai, sukèiai, pralaimëtojai, aukos. Ribotos ir temø pasirinkimas: moralë, garbë, valdþia, pinigai, meilë, átaka, mirtis, vyriðkumas, moteriðkumas, netektis, laimë yra centrinës temos. Stereotipai: valstybinis veikëjas, demagogas, funkcionierius, avantiûristas, graþuolis, vieniðas, màstytojas.

Personalizacija ir dramatizacija nëra nauji reiðkiniai, taèiau jø reikðmë ypaè padidëjo, atsiradus elektroninëms media tarpkariniu laikotarpiu. Daug spektaklio elementø bûta jau Paryþiuje 1789-1793 m. – politinës dramos, kurios baigdavosi eðafotu. Labai daug dëmesio imidþo kûrimui skyrë Benito Mussolini.

Demokratinëse visuomenëse reikia veikti subtiliau. Þiniasklaidos poreikiams labai atitinka rinkiminë kampanija JAV. Reaganas ypaè iðvystë teatrinës profesionalizacijos ir tobulinimo strategijà: show-politikos forma tapo ne tik aristotelinë drama, bet ir Hollywoodo star-system. Reaganas neatsitiktinai daþnai vadinamas TV-prezidentu. Nuo jo laikø tvirtai skaitoma, kad artistinë patirtis politikui yra ne minusas, o pliusas. “Milijonams þmoniø Reagano metai buvo savotiðkas namø kinas. Reaganas buvo idealus kino herojus”: Ronny ir Nancy kaip dràsus ðerifas ir jo pasiaukojanti þmona, kovojà prieð Blogá – vietoj neádomiø diskusijø apie tokius politinius reikalus, kaip uþsienio prekyba, agrariniai klausimai, mokyklos reforma, skaièiai, argumentai ir kontrargumentai. Pridedami dramatiðki epizodai: Nancy kovoja prieð narkotikus, vëþá, JAV nubaudþia pamiðusá Qaddafá uþ sprogimà Berlyno diskotekoje, Reaganas atneða amþinà taikà, ir pan. Show-politics maksimaliai priartëja prie Hollywoodo reþisûros normø. Dirba ‘kulisinis personalas” – profesionalûs padëjëjai (pav. Reagano speech-writer Peggy Noonan).

Anot Der Spiegel, Vokietijoje Krikðèioniø demokratø sàjunga – “aukðtai iðvystytas politkoncernas su savo gamybos ir pardavimo sistema” (2/1987).

Kai kuriø politologø ir filosofø (Habermas, Cassirer) nuomone,yra pavojus, kad teatrinë dimensija, public relations gali pradëti dominuoti, tapti svarbesne uþ sprendimø politikà. Politinëje sferoje jø nuomone ásigali “teatrokratija”. “Politinë”, “valdanèioji” klasë, neretai vadovaujama buvusiø profesionaliø artistø, inscenizuoja savo spektakli, o realius sprendimus palieka uþ kulisø. Taèiau kartu atþymima, lad politikos personalizacija ir dramatizacija atlieka integracijos, stabilizacijos, identiteto kûrimo, politinës socializacijos ir inkultûracijos funkcijas. Gandhi, Mao, Peronas, Castro, Nasseras, Cory Aquino kaip simboliai galëjo suvaidinti svarbø vaidmená, kuriant nacionaliná identitetà ir realizuojant politines alternatyvas.

Kai kurie naujausi tyrimai Amerikoje parodë, kad teatralizacija, vadinama taip pat videokratija, turi ir prieðingø pasekmiø. Prieð penketà metø reklamos specialistai pastebëjo, kad reklaminiai klipai nustojo daryti átakos jauniems (20-30 metø amþiaus) amerikieèiams. Pradëjus tirti ðio reiðkinio prieþastis, paaiðkëjo, kad jaunoji karta, pripratusi prie vaizdajuosèiø ir kompiuteriø, vizualiná produktà supranta kaip dirbtinà, lengvai formuojamà ir keièiamà, o ne kaip faktà, tikrovës atspindá ir juolab ne kaip dokumentiná kadrà. Poluliari reklaminë schema: “naudokite mûsø firmos produktà X, ir jums á glëbá puls graþuolë blondinë”, orientuota á potencialaus pirkëjo pasàmonæ, nustojo veikti. Videotechnikos karta gerai suvokia virtualinës realybës technologijà ir, skirtingai nuo vyresniosios kartos, vertina panaðià scenà pirmiausia kaip artefaktà, o ne realaus pasaulio faktà. Todël jaunø þmoniø nuostata reklamos atþvilgiu skeptiðka ir kritiðka, jie laukia konkreèiø racionaliø árodymø, kad reklamuojama prekë ið tiesø yra geresnë uþ kitas panaðias prekes. Politinëje reklamoje veikia tie patys dësningumai, todël yra rimto pagrindo manyti, kad politikos teatralizacija gali greitu laiku netekti savo efektyvumo ir politikams teks daugiau dëmesio skirti racionaliai argumentacijai ir konkretiems savo politiniø sugebëjimø árodymams.

9. POLITINË KULTÛRA IR POLITINË SOCIALIZACIJA

Politinë kultûra yra kultûros plaèiàja prasme dalis, þmonijos, tautos, grupës politinë patirtis. Politika ir politinë kultûra yra tampriai susietos, viena negali egzistuoti be kitos. Politinæ kultûrà galima apibrëþti kaip vertybinæ normatyvinæ sistemà, normø, taisykliø, principø ir paproèiø kompleksà, reguliuojantá politinæ elgsenà, pirmoje eilëje valdþios pasiekimo bei jos naudojimo ir politiniø sprendimø priëmimo bûdus. Politinës kultûros sampratos elementø nemaþa Aristotelio, Platono, de Tocqueville’o, Montesquieu, Max’o Weber’io darbuose. Pirmas ðá terminà pradëjo vartoti Johannes Herder (1744-1803), taèiau ilgà laikà politinë kultûra nebuvo specialiai nagrinëjama. Pirmieji tai padarë septintame deðimtmetyje JAV mokslininkai Gabriel Almond ir Sydney Verba. Esminis jø nuopelnas yra tai, kad ðalia tradiciniø politikos mokslo sferø – valstybës, formaliø politinës sistemos institucijø ir biheivioristø pamëgtos politinës elgsenos analizës pradëta daugiau dëmesio skirti þmogui kaip politiniam aktoriui, jo vertybëms, ásitikinimams, orientacijoms ir paþiûroms. Taèiau reikia turëti omenyje, kad nemaþa politologø apskritai nepripaþásta politinës kultûros kategorija. Vieni jø teigia, kad ji yra tautologija (kaþkokiø reiðkiniø grupë pavadinama politine kultûra ir po to per ðià sàvokà bandoma juos aiðkinti). Taèiau nesunku pastebëti, kad vadovaujantis tokia logika tektø apskritai atmesti kultûros ir atskirø jos srièiø bei formø (pav., liaudies kultûros, muzikinës kultûros) sàvokas.

Në viena ðiuolaikinë visuomenë nëra vienalytë, todël iðskirtini keli politinës kultûros lygiai, bûdingi skirtingoms grupëms. Kiekvienoje visuomenëje yra profesionalioji politinë kultûra, bûdinga politikams ir partijø aktyvistams, ir masinë politinë kultûra, susieta su “sveiko proto” sàvokomis ir bûdinga daugumai pilieèiø; aiðkià ribà tarp profesionalios ir masinës politinës kultûros nubrëþti neámanoma, nes jos glaudþiai sàveikoja (todël neretai sakoma: kokia visuomenë, tokie ir politikai). Kiekvienoje visuomenëje yra dominuojanti politinë kultûra ir atskirø grupiø (jaunimo, inteligentijos, darbininkø), taip pat etnoregioninës (tautiniu maþumø) politinës subkultûros. Daugiatautëms visuomenëms neretai bûdingos kelios, neretai labai skirtingos etnoregioninës politinës kultûros (pav., Baltijos ir Centrinës Azijos tautø buvusioje Sovietø Sàjungoje). Neretas reiðkinys yra atskirø grupiø, prieðpastatanèiø save visuomenei, politinë kontrkultûra.

Politinës kultûros struktûrà galima pavaizduoti ðia schema:

Politinës kultûros elementai

Politinë patirtis Politinë sàmonë Politinë elgsena

Ideologinis komponentas Emocinis-psichologiis

komponentas

politinës þinios Orientacijos á: normø laikymasis

politiniai ásitikinimai politines institucijas sprendimø priëmimo

politinës vertybës normatyvinæ sistemà kultûra

politinius ávykius elektoralinio proceso

konkreèius politinius kultûra

vaidmenis biurokratijos subkultûra

kitus politinius objektus

Politiniai simboliai ir mitai

Politinës tradicijos

Visi politinës kultûros elementai yra tiesiogiai arba netiesiogiai susieti. Pakanakamai aiðku, kad nuo politiniø þiniø apimties ir turinio priklauso politiniai politinës orientacijos ir politinë elgsena, o pastaroji, ypaè politiniø elitø elgsena savo ruoþtu daro átakos þmoniu politiniams ásitikinimams ir orientacijoms.

Yra keli skirtingi politikos suvokimo lygiai. Pats paprasèiausias ir labiausiai paplitæs politikos interpretacijos lygis yra buitinis, “sveiko proto” (common sense) lygis – individø ir grupiø politiniai poþiûriai, kurie susiformuoja, stebint politinius ávykius. Ðiam lygiui bûdingas pusiau emocinis, pusiau racionalus politikos supratimas, nebandant analizuoti stebimø procesø ar ávykiø esmæ, suvokti jø dësningumà, vidinius prieðtaravimus. Politiiniø ávykiø supratimas lieka fragmentuotas, nes þmogus neiðsiaiðkina jø tarpusavio ryðiø, nenuoseklus, labai daþnai vienodai teisingais laikomi nesuderinami teiginiai, tikima mitu ir atmetamas visiðkai aiðkus ir neginèytinas faktas. Taèiau kartu, jeigu tokiø nelogiðkø elementø nëra pernelyg daug, “sveikas protas” (arba “liaudies iðmintis”) padeda eiliniam pilieèiui saugiai orientuotis politiniuose ávykiuose ir kartu tikëti, kad jis puikiai supranta politikà.

“Sveiko proto” poþiûriø suma konkreèiu klausimu sudaro vieðàjà nuomonæ (public opinion). Ji taipogi yra daugiau emocinio, negu racionalaus politiniø reiðkiniø vertinimo rezultatas. Þymia dalimi vieðàjà nuomonæ formuoja þiniasklaida, ypaè TV. Vieðoji nuomonë supaprastina ir daugeliu atvejø iðkraipytai vertina politinius ávykius ir reiðkinius, kartais ji atspindi iðankstiná, neparemtà patirtimi ar faktais neigiamà nusistatymà prieð konkreèias grupes, ðalis, partijas, individualius politikus. Vieðajai nuomonei bûdingas nepastovumas – tai patvirtina periodiðkai atliekamø apklausø serijos. Pavyzdþiui, neapsisprendusiø rinkëjø nuostata gali pasikeisti net per keletà dienø, priklausomai nuo atsitiktiniø prieþasèiø (pamatyto per TV epizodo, oro permainos ir pan.). Todël taip daþnai rinkimø rezultatai yra staigmena apklausimus atlikusiems sociologams.

“Sveiko proto” suvokimo lygá reikia skirti nuo masinës sàmonës. Pastaroji atspindi daugiau ar maþiau pastovius, bûdingus pagrindinei gyventojø masei poþiûrius, tiksliau jø spektrà. Formuojasi masinë politinë sàmonë politinës praktikos átakoje, þymia dalimi – auklëjimo bûdu (ypaè mokykloje ir ðeimoje), taip pat apibendrinant þiniasklaidos pateikiamà informacijà. Tarp svarbiausiø masinës politinës sàmonës elementø yra poþiûriai á politinæ sistemà, reæimà, valstybæ, svarbiausias politines institucijas. Ðie poþiûriai paprastai yra gana pastovûs, tuo tarpu kai vieðoji nuomonë apie vyriausybæ, politines partijas, konkreèius politikus nuolat kinta.

Empirinis lygis yra aukðtesnë politiniø reiðkiniø suvokimo pakopa – ilagalaikio stebëjimo ir iðvadø suma, kuria sukaupia tie pilieèiai, kurie domisi politika ir seka politiniø ávykiø raidà. Jeigu ðalyje þiniasklaidà nekontroliuoja vyriausybë, arba yra prieinami kiti informacijos ðaltiniai (pav., buvusios Sovietø Sàjungos pilieèiams – uÞsienio ðaliø radijo laidos),tokie þmonës laikui bëgant sukaupia nemaþà politiniø þiniø bagaþà, kuris leidþia jiems susidaryti savo nuomonæ apie politikà ir gana uþtikrintai orientuotis politiniuose ávykiuose.

Aukðèiausias politikos supratimo lygis yra teorinis: poþiûriø sistema, kuri remiasi socialiniu ir politiniø sàryðiø analize ir operuoja mokslinëmis sàvokomis ir kategorijomis. Nuo teorijos reikia skirti ideologijà (graikø idea+logos, “mintis” ir “þodis”, terminà ávedë Destut le Tracy, 1754-1830) – daugiau ar maþiau sistematizuotà sàvokø ir idëjø sumà, iðreiðkianèià grupës, politinës pakraipos, klasës, valstybës interesus. Apie ideologijà plaèiau kalbama sekanèiame skyriuje. Skirtina taip pat doktrinà – principø ir poþiûriø kompleksà svarbiais politinio gyvenimo klausimais. (Pav., anot “Breþnevo doktrinos” socialistinis lageris, t.y. Sovietø Sàjunga ir priklausomos nuo jos komunistinës ðalys, turëjo “kolektyviná suverenitetà”; realiai ði doktrina iðreiðkë SSRS hegemonijà ðiø ðaliø atþvilgiu).

Politinis vertybiø spektras itin platus: demokratinës laisvës, þmogaus teisës, socialinis saugumas, laisva konkurencija, stipri centrinë valdÞia, autoritetingas vyriausybës ir valstybës vadovas ir t.t

Politiniai simboliai daro daugumai þmoniø didesná poveiki, negu politinës kalbos ir programos. Tai valstybinë vëliava, herbas, istoriniai veikëjai (valdovai, karvedþiai, charizmatiniai lyderiai), istoriniai paminklai (valdovø rûmai, pilys), dokumentai (JAV konstitucija ir Nepriklausomybës deklaracija, Anglijoje – 1215 m. Didþioji laisviø chartija). Simbolikà átvirtina sena tradicija (ypaè Anglijoje), kartais ji atsiranda spontaniðkai, daþniau yra sukurriama. JAV vëliava simbolizuoja valstijas (13 pradiniø valstijø istoriná vaidmená papildomai pabrëþia atitinkamas horizontaliø juostø skaièius), trys kryþiai Britanijos vëliavoje simbolizuoja ðventuosius Anglijos, Ðkotijos ir Airijos globëjus.

Bûdama bendrosios kultûros dalimi, politinë kultûra kartu yra tautinës kultûros ir mentaliteto dalis, susieta su visa tautos istorija ir su civilizacija, kuriai priklauso konkreti tauta. Pagrindiniai “blokai”, kurie formuoja tautos politinæ kultûrà yra:

– civilizacija;

– nacionalinis charakteris ir mentalitetas;

– socialinë visuomenës struktûra;

– kolektyvinë istorinë atmintis;

– aplinka (kaimyninës tautos ir ðalys);

– iðorinë orientacija;

– modernizacijos lygis (raðtingumas, technologija, urbanistinë revoliucija).

Civilizacija ir religinis politinës kultûros komponentas. Daugelio tautø bendrojoje kultûroje etniniai elementai (iðskyrus kalbà) sudaro palyginti nedidelæ dalá. Dominuoja daþniausiai pasaulinës tai, kas perimta ið pasaulinës kultûros. Didelá blokà sudaro elementai, perimti ið civilizacijos, etnologinëje literatûroje daþnai vadinamos didþiàja tradicija (skirtingai nuo etnoregioninës tradicijos ir liaudies kultûros – folk tradition. Civilizacija sietina pirmiausia su religija, nes tikyba daug nulemia vertybiø sistemà, etikos normas, bendravimo su kitais þmonëmis standartus, ritualus, atliekamus gyvenimo ciklo eigoje (gimimas, vestuvës, laidotuvës), nustato ðventines dienas. Daugumas ðiuolaikiniø tautu iðpaþásta vienà ið didþiøjø arba pasauliniø religijø (krikðèionybæ, islamà, budizmà) ir jø kultûrai bûdingas atitinkamas religinis substratas.

J.Ellule raðo, kad Vakarø kultûros pagrinde yra trys paveldai: graikø intelektas, romënø tvarka (teisë) ir krikðèioniðkasis dvasingumas. Átampa tarp ðiø Vakarø kultûros elementø yra nuolatinis jos vidinës dinamikos ðaltinis. Graikø genijaus filosofinis tobulumas ir institucinis romënø kultûros tobulumas turi viena bendro: jie instrumentalûs, tarnauja efektyvumui, tuo tarpu kai dvasingumui bûdingas neinstrumentalumas, “netarnybinë” esmë. XX amþiaus “didþiosios ideologijos” – technokratinë ir komunistinë – kiekviena savaip bandë pataisyti ðá paradoksà, paðalinti jo pagrinde glûdinti prieðtaringumà ir galiausiai sukurti “monolitiná subjektà” – vieno iðmatavimo þmogø. Taèiau civilizacinë tradicija pasirodë esanti stipresnë, ir unifikuota technokratinë visuomene nesusiformavo.

Religinë tradicija padarë stiprià átakà mentalitetui. Krikðèionims protestantams racionalizmas labiau bûdingas, negu katalikams ir, juo labiau, staèiatikiams, ir ðiuos skirtumai bûdingi taip pat ir ateistams. Jungtinëse Amerikos Valstijose protestantizmas ið esmës buvo respublikoniðka ir demokratiðka religija. Tautoms, iki ðiol iðsaugojusioms savo specifinæ religijà arba jos pakraipà (þydams, amerikieèiams, su tam tikromis iðlygomis rusams, kinams, japonams, indams), kaip ir didþiosioms tautoms (amerikieèiams, rusams) bûdinga skaityti save dievo iðrinktàja tauta, turinèia atlikti svarbià misijà visos þmonijos labui. Religinis politinës kultûros substratas yra viena ið prieþasèiø, nulemianèiø jos pastovumà ir sugebëjimà adaptuotis naujose sàlygose.

Su civilizacija ir religija tampriai yra susieta moralë. Moralës ir politikos sàryðiui jau nuo senovës daug dëmesio skyrë tiek Rytø, tiek Vakarø filosofai. Pagrindinës galimos pozicijos yra trys: 1) visiðkas politikos politikos pajungimas moralei (Konfucijus, daugumas antikinës Graikijos filosofø, klasikinis islamas); 2) bet kokio sàryðio tarp politikos ir moralës paneigimas (Kautiljos “Arthaðastra”, Machiavelli, Hobbes); 3) siekimas suderinti moralæ ir politikà (daugumas naujøjø laikø ir dabartiniø filosofø bei politologø). Praeityje centriniai ðios problemos klausimai buvo teisingumas (dora tai, kas teisinga), kolektyvinis gëris (dorovinga tai, kas naudinga bendrijai, valstybei), ðiais laikais aktualiausia yra tikslo ir priemoniø tarpusavio sàryðis. Max Weber nurodë, kad sàryðis tarp jø, o taip pat tarp tikslø ir ðaltiniø pasekmiø turi bûti racionalus, nes ne visos priemonës leidþia pasiekti tà patá tikslà, o daugeliu atveju pasirinktos priemonës determinuoja tikslà (pav., fizinio susidorojimo su opozicinëmis grupëmis tikslas yra ne politinis stabilumas, o dominuojanèiø grupiø valdþios átvirtinimas). Pastaraisias deðimtmeèiais Vakarø ðalyse (ir tarptautinëje bendrijoje) ásigalëjo nuostata, kad svarbiausias politikos dorovingumo kriterijus yra þmogaus teisës. Tai rodo, kad politikos ir moralës problema Vakarø civilizacijoje yra sprendþiama ið bûdingø individualizmo pozicijø.

Taèiau tai nepadeda iðvengti situaciniø dilemø. Prisilaikydamas moralës principø, politikas rizikuoja nepasiekti reikiamo rezultato, kitaip tariant, jis neávyldys savo kaip politiko pareigos. Siekiant rezultato, daugeliu atveju nelieka vietos moralei. Dorovë lieka silpniausia politikos vieta, ir neretai sakoma, kad politika ðvariomis rankomis nedaroma. Politinë moralë geriausiu atveju yra dviprasmiðka, nes kiekvienas veiksmas ir sprendimas gali bûti vertinamas tiek situaciniu, tiek amþinø vertybiø poþiûriu. Tai vaizdþiai iliustruoja inkvizitoriaus dilema: arba smurtas prieð átariamàjá amoralus, taèiau pateisinamas aukðèiausiu sielos iðgelbëjimo tikslu, arba galima vadovautis krikðèioniðkos meilës þmogui principu, jo vardan paaukojant aukðtesná tikslà.

Realiai problema yra dar keblesnë, nes individuali ir grupinë dorovë yra skirtingi dalykai, pastaroji yra þymiai sudëtingesnë. Dorovingas þmogus gali neretai prieð savo valià (arba sàmoningai siekdamas kovoti uþ dorovæ) atsidurti nusikalstamoje organizacijoje ar institucijoje, ir atvirkðèiai, amoralus individas gali dominuoti dorovingà grupæ. Taip atsiranda moraliniai politiniai paradoksai. Galiausiai, amoralumà skatina politinë átampa tarp skirtingø politinës sistemos elementø: valdþios ðakø, valdanèiosios partijos ir opozicijos, politiniø lyderiø ir visuomenës.

Iðorinë orientacija yra susieta su civilizacija. Pav., Europos periferijoje (politine ir kultûrine prasme) gyvenà lietuviai nuo krikðto laikø buvo orientuoti á Vakarø civilizacijà ir, neþiûrint daug amþiø trukusios sàveikos su rytø slavais, liko palyginti nedaug paveikti rusø integruojanèio branduolio.

Nacionalinis charakteris – pastoviausiø ir bûdingiausiø konkreèiai tautai supanèio pasaulio suvokimo ypatybiø ir reakcijø visuma. Pirmiausia tai temperamentas, emocinës apraiðkos, jø formos ir intensyvumas. Net epizodiðkas stebëjimas patvirtina, kad á identiðkà ávyká skirtingai reaguoja, pav., skandinavai, italai, rusai, gruzinai, indai, japonai. Nacionalinio charakterio apibûdinimø ypaè gausu kelioniø á uþsienio ðalis apraðymuose. XIX a. viduryje nacionalinis charakteris giliau tyrinëtas Vokietijoje, kur susiformavo tautø psichologijos (Völkerpsychologie) mokykla (W.Wundt, M.Lazarus, H.Steintal ir kt.), ypaè akcentavusi “tautos dvasios” (Volksgeist)
svarbà istorijoje. JAV etnopsichologinë mokykla XX a. viduryje (A.Cardiner, R.F.Benedict, M.Mead, R.Merton, R.Linton) pagrindiná dëmesá skyrë “kultûrinei elgsenai’ ir tuo pagrindu konstruavo konkreèiø etniniø grupiø “vidutinës asmenybës modelá” ir “bazinæ asmenybæ” (basic personality). Dabar nacionalinio charakterio problematika lieka aðtriø ginèø objektu: vieni politologai èia áþiûri nacionalistø ir rasistø mëginimà árodyti genetiðkai determinuotà tautø nelygybæ, kiti teigia, kad nacionaliniø charakteriø skirtumai yra tik teigiamai vertintinas ávairovës pasireiðkimas. Pastarasis poþiûris ypaè bûdingas kultûrinio reliativizmo teeorijos ðalininkams, kuriø nuomonë kiekviena kultûra yra adaptacijos prie konkreèios aplinkos rezultatas, ir todël visos kultûros yra lygiavertës. Bet kokiu atveju yra pakankamai aiðku, kad nacionalinio charakterio skirtumai turi átakos politiniø vertybiø sistemai (ypaè tai pastebima kolektivizmo – individualizmo dichotomijoje), politinei elgsenai.

Socialinës struktûros átaka yra pakankamai aiðki, nes skirtingiems gyventojø sluoksniams yra bûdingi savita bendroji subkultûra, skirtingos vertybiø, tarp jø ir politiniø, sistemos. Dar praeitame amþiuje iðsivysèiusose Europos ðalyse, o daugelyje Afrikos, Azijos ir Lotynø Amerikos kraðtø ir ðiandien, aristokratijos, valstieèiø, darbininkø politinës nuostatos ir vertybës labai þenkliai skyrësi. Paprastai normatyvines funkcijas atlieka dominuojanèiø sluoksniø politinë kultûra. Dabar Vakarø ðalyse kultûriniai skirtumai tarp atskirø socialiniø sluoksniø labai sumaþëjo, be to labai padidëjo socialinis mobilumas. Todël bendroje politinëje kultûroje dominuoja vidutiniø sluoksniø politinës nuostatos, vertybës ir elgsenos modeliai (behaviour patterns).

Kolektyvinë istorinës atminties (istoriniai mitai, etniniai stereotipai) átaka labiausiai pastebima tuose politinës kultûros elementuose, kurie turi sàryðio su tautos ir valstybës saugumu. Pav., daugelis dideliø tautø skaito savo egzistavimà, nepriklausomybës iðsaugojimà savaime suprantama dalyku (anglai pirmà ir paskutiná kartà buvo nukariauti 1066 m., amerikieèiai apskritai neþino, kà reiðkia bûti okupuota ðalimi, kinai nukaraiutojus mongolus ir mandþurus asimiliavo). Maþoms tautoms, ypaè buvusioms ar iki ðiol gyvenanèioms daugiatauèiø imperijø sudëtyje, bûdingas iðlikimo sindromas (survival syndrome).

Aplinka (kaimyninës tautos ir ðalys): perimami kaimyniniø, ypaè labiau iðsivysèiusiø tautø bendrosios, taip pat politinës kultûros elementai (pav., lietuviai ið lenkø, latviai ir estai – ið vokieèiø), daþnai ávykiai ir procesai kaimyninëje ðalyje turi demonstraciná efektà.

Modernizacijos lygis (raðtingumas, technologija, urbanistinë revoliucija).

Tipologija. Yra keletas skirtingø politinës kultûros tipologijø. Panaudojant kriteriumi pilieèiø poþiûrá á politikà, Almond ir Verba iðskyrë sekanèius tris tipus:

1) parapijinë (parochial) arba periferinë politinë kultûra: pilieèiai nesidomi politiniu gyvenimu, nes nëra specializuotø politiniø vaidmenø (pav., daugelio Afrikos genèiø vadas arba ðamanas atlieka nediferencijuotas politines, ekonomines ir religines lyderio funkcijas);

2) pavaldinybinei (subject) politinei kultûrai bûdinga stipri (teigiama arba neigiama) orientacija á politinæ sistemà ir kartu labai neþymus politinis aktyvumas; ðis tipas buvo labai bûdingas feodalinei visuomenei, taip pat dabartinëms tradicinëms arba pusiau tradicinëms visøomenëms (ypaè Afrikoje, daugelyje Azijos ir Lotynø Amerikos ðaliø);

3) dalyvavimo politinë kultûra (participant political culture): pilieèiai siekia aktyviai dalyvauti politinës sistemos veikloje, tiek jos “áëjimo” (reikalavimai, spaudimas, parama), tiek “iðëjimo” (reakcija á valdÞios veiksmus ir sprendimus) fazëje.

Ðie tipai yra abstrakèios, idealios kategorijos, retai sutinkamos tikrovëje. Paprastai kiekviename jø lengvai pastebimos skirtingos orientacijos. Todël tipologijos autoriai ðalia pagrindiniø “grynø” tipø iðskyrë dar tris miðrias formas:

1) parapijinë pavaldinybinë (parochial subject): didelë gyventojø dalis atmeta tradiciniø vietiniø elitø (genèiø vadø, feodalø) valdþià ir orientuojasi á centrinës valdþios institucijas ir struktûras. Vakaruose daugumas visuomeniø praëjo ðá etapà, kada kûrësi centralizuotos tautinës valstybës, dabar ðis politinës kultûros tipas bûdingas daugeliui Afrikos, Azijos ir Lotynø Amerikos ðaliø. Pavyzdþiui, Pietø Afrikos respublikoje genèiø vadai (tituluojami “karaliais”) turi daug valdþios, taèiau didelë gyventojø dalis daugiau orientuota á centrinæ, modernesnæ baldÞiaa;

2) pavaldinybinë dalyvavimo (subject participant) politinë kultûra skiriasi tuo, kad didelë visuomenës dalis yra orientuota á “áëjimà” (kelia reikalavimus), o kita, neretai net didesnë dalis – á iðëjimà, yra paklusni autoritarinei valdþiai ir laikosi pasyviai. Tokia situacija buvo bûdinga XIX a. Prancûzijai, nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio Vokietijai, Italijai.

3) parapijinë dalyvavimo (parochial participant) politinë kultûra bûdinga atsilikusioms (pusiau)tradicinëms visuomenëms, daþniausiai buvusioms kolonijoms, kuriose paskelbiant nepriklausomybæ bevusios metropolijos pavyzdþiu ákuriama demokratinë sistema. Ypaè daug panaðiø bandymø daryta buvusiose Britanijos kolonijose, kurios nepriklausomybæ iðkovojo pagrindinai taikiais bûdais, o kolonijinë administracija stengësi jas paruoðti savarankiðkam egzistavimui. Aktyviai politikoje daluvauja tik nedidelë gyventojø dalis, taèiau kiekvienoje vietovëje, ypaè kaimuose, vieðpatauja tradiciniai lyderiai. Iðskyrus Indijà, kur susiformavo platesnë vidutinë ir raðtinga miestieèiø klasë, visur kitur tie eksperimentai buvo nesëkmingi ir net praëjus dar pusei amþiaus tik nedaugelyje ðaliø atkuriamos atstovaujanèios valdymo sistemos.

Nesunku pastebëti, kad ði tipologija yra evaluacinio pobûdþio, nes politinës kultûros iðskiriamos ir iðdëstomos priklausomai nuo to, kiek jos palankios demokratinës sistemos funkcionavimui.

Pagal politinës kultûros homogeniðkumo laipsná Gabriel Almond skiria sekanèius tipus:

homogeninë, arba integruota politinë kultûra: daugumas politinio proceso dalyviø pripaþásta egzistuojanèios politinës sistemos principus, bendras politinës elgsenos normas, vertybes (iðsivysèiusios Vakarø ðalys, dalis postkomunistiniø valstybiø: Lenkija, Èekija, Vengrija, Slovënija, Lietuva, estai, latviai);

ikiindustrinë miðri: bûdingos tradiciniø ir vesternizuotø institucijø bei normø ir orientacijø ávairios kombinacijos (daugumas besivystanèiø ðaliø);

totalitarinë – dirbtinai sukurtas homogeniðkumas;

fragmentuota politinë kultûra: tarp pilieèiai arba atskiros socialinës grupës nesutaria dël baziniø vertybiø.

Bent du paskutiniai tipai kelia abejoniø. Totalitarinis reþimas, be abejo, sukuria identiðkø instituciju sistemaa ir savo profesionalià politinë kultûra. Taèiau daugiatautëse totalitarinëse valstybëse, ypaè jei jos apjungia skirtingø civilizacijø tautas, etnoregioninës kultûros (arba subkultûros) neiðnyksta. Atidþiau paþiûrëjus, nesunku pastebëti, kad sovietinë politinë sistema anaiptol nevienodai funkcionavo, pav., Lietuvoje, Azerbaidþane ir Uzbekistane. Lietuvoje komunistø partijos vaidmuo buvo þymiai menkesnis, negu kitose paminëtose respublikose, Azerbaidþane aukðèiausiame valdþios lygyje didþiulá màstà ágijo korupcija (buvo perkami ir parduodami ministrø, kompartijos centro komiteto nariø postai), Uzbekistane pirmasis kompartijos sekretorius ir jo parankiniai (srièiø organizacijø sekretoriai) valdë kaip tradiciniai Rytø despotai. Devinto deðimtmeèio pabaigoje prasidëjus politinei liberalizacijai labai greit iðryðkëjo, kad ðiø tautø nacionalinës politinës kultûros skiriasi ne tik specifiniais bruoþais bet ir priklauso skirtingiems tipams: Lietuvoje aiskiai vyravo dalyvavimo kultûra, Uzbekistane – pavaldinybinë, Azerbaidþane – pavaldinybinë dalyvavimo politinë kultûra.

Vargu ar galima skaityti logiðku fragmentuotos politinës kultûros tipà, nes akivaizdu, kad ðiuo atveju realiai galima kalbëti tik apie skirtingas politines kultûras. Pagrásti ðá tipa galima nebent geografiniu poþiûriu: sakydamii, kad kokios nors ðalies politinë kultûra yra fragmentuota, turime suvokti, kad vieningos, o gal net ir vyraujanèios politinës kultûros ten nëra. Ðiuo metu vargu ar galima be iðlygø kalbëti, pavyzdþiui, apie Rusijos, Bosnijos, Kipro ar Sudano politinæ kultûrà.

Nagrinëjant daugiautauèiø ðaliø politinæ kultûrà pravartu skirti keletà bûdingø situacijø:

1) bendranacionalinë politinë kultûra ir etnografiniø (Vokietija) arba etniniø (Kanada, Ðveicarija, Belgija, Ispanija) grupiø politinës subkultûros;

2) analogiðka konfigûracija plius etnoregioninës politinës kultûros, kurios turi pakankamai daug savitumø ir negali bûti skaitomos bendranacionalinës kultûros regioniniais variantais (subkultûromis); pavyzdþiai: Rumunija, Indija, Indonezija;

3) etnoregioninës politinës kultûros ir subkultûros, nesant bendros visiems gyventojams politinës kultûros, nors viena ið jø gali bûti dominuojanti; pavyzdþiai: Bosnija, Kroatija, SSRS, Kipras, Sudanas, Malaizija, Tailandas.

Politinë socializacija

Socializacija vadinamas priimtø visuomenëje kultûros, vertybiu sistemos, elgsenos ir komunikaciniø normu ásisavinimas. Politinë socializacija yra atitnkamø politinës kultûros ásisavinimo procesas. Sàvoka “politinë socializacija” vartojama dviem prasmem. Siauràja prasme ji reiðkia tikslingà politiniø vertybiø, ásitikinimø ir ágûdþiø ugdymà. Tai pagrindinai atlieka valstybinës ir oficialios institucijos: mokykla, valstybinë þiniasklaida, dalinai valdþios organai (paminklø statyba, muziejai, gatviø pavadinimai, memorialinës lentos ir pan.), siekdama áskiepyti dominuojanèià arba normatyvinæ politinæ kultûrà. Plaèiaja prasme politinæ socializacijà vykdo visa politinë ir susilieèianèios su ja sferos: visos valdþios ðakos, politinës partijos, þiniasklaida, nemaþa literatûros ir meno dalis. Ðia prasme politinë socializacija tæsiasi visà zmogaus gyvenimà.

Praktika ir specialûs tyrimai rodo, kad politinio pobûdþio þinios ásisavinamos dar ankstyvoje vaikystëje. 4-6 metø vaikai per TV suþino apie svarbiausius politinius veikëjus, ásimena pavardes, atpaþásta juos ekrane, daþnai ið tëvø ar vyresniø ðeimos nariø ásisavina, kad vieni veikëjai yra geri, o kiti blogi. Vaikø psichologijos specialistai teigia, kad iki 11 metø vaikai dar neturi pakankamø logiðko ir abstraktaus samprotavimo ágûdþiø ir negali susieti savo ðeimos padëties su politiniais procesais. Jø politiniai ávaizdþiai yra neaiðkus, painûs ir personifikuoti. Jie apskritai negalvoja apie politikà, nors ið suaugusiøjø pokalbiø ir TV laidø þino apie valdþios ir paklusnumo santykius. Britanijoje ir JAV 2/3 vaikø prieð pasiekdami 12 metø amþiø jau turi daugiau ar maþiau iðreikðtas nuostatas, simpatijas ir antipatijas atskirø veikëjø ir partijø atþvilgiu, taèiau jø samprotavimai yra dar labai pavirðutiniðki. Partijas jie sutapatina su lyderiais, rinkiminës kampanijos metu pradeda suvokti jas kaip þmoniø grupes.

Vaikø politinës þinios ir nuostatos daugiau sistematizuojamos mokykloje. Taèiau paaugliø politinës socializacijos procesas gali sulëtëti, jei namie ir mokykloje jie susiduria su skirtingu politiniø ávykiu ir faktø verinimu.

10. POLITINËS SROVËS

Liberalizmas

Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias þmogaus teises, laisvos rinkos ekonomikà su bûdinga jai konkurencija, minimalø valstybiná reguliavimà ir nuosaikø reformizmà socialinëje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griûvant feodalinei tvarkai ir ásitvirtinant kapiatalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo treèiojo luomo – daugiausia miestieèiø – ideologija. Tarp liberalizmo klasikø yra daug plaèiai þinoomø vardø: John Locke, Voltaire, Montesquieu, Immanuil Kant, Goethe, Diderot, Franklin Jefferson, Adam Smith, J.S.Mill (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “Þmogus geriau, negu bet kokia vyriausybë, þino ko jam reikia”).

Pagrindinës liberalizmo idëjos susiformavo XVIII a. antroje pusëje. Glaustai jos iðdëstytos JAV Nepriklausomybës deklaracijoje (1767 m.) ir Prancûzijos revoliucijos metu priimtoje “Þmogaus ir pilieèio teisiø deklaracijoje” (1789 m.). Pastarojoje sakoma: “Bet kokio politinio susivienijimo tikslas yra neatimamø þmogaus teisiø gynimas. Tos teisës yra laisvë, nuosavybë, saugumas ir pasiprieðinimas priespaudai”. Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo ágyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancûzijoje, Nyderlanduose, Ðveicarijoje, Skandinavijos ðalyse.

Kaip masinis judëjimas liberalizmas ypaè stipriai iðaugo Anglijoje ir Amerikoje. Anglijoje ypatingà reikðmæ liberalizmo plitime suvaidino nonkonformistinës religinës sektos, siekusios apsaugoti savo laisvæ ir teises, ir auganti vidurinioji klasë, o jo ideologijaa aiðkiai suformulavo ir iðplatino ir pavertë tikrai tautine filosofija radikalûs filosofai: XVIII a. pabaigos maastytojas

Svarbiausias liberalizmo principas yra þmogaus laisvë kaip bûtina jo kitø teisiø realizavimo prielaida. Liberalø poþiûriu laisvë yra aukðèiausia ir absoliuti vertybë, apribota tik viena sàlyga – nesikësinti á kitø þmoniø laisvæ, arba, kaip raðë Immanuil Kant, “mano laisvë baigiasi ten, kur prasideda kito þmogaus laisvë”. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinë filosofija, kurios pamatu yra pagrindiniø teisiø triada: gyvenimo, laisvës ir nuosavybës teisës. Jø realizavimo sàlygos yra lygiateisiðkumas, vienodos galimybës, teisinë valstybë, tolerantiðkumas, maþumø teisiø garantijos. Todël liberalizmo negalima tapatinti su neribota laisve – atvirkðèiai, atsakomybë uþ savo veiksmus yra viena jo pagrindiniø normø. Visi ðitie principai tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su sutartiniø santykiø tarp þmogaus ir valstybës koncepcija, anot kurios valstybë egzistuoja pirmiausia tam, kad bûtø apgintos þmogaus laisvës. Tokiu bûdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, viena neámanoma be kito.

Ekonominës liberalizmo doktrinos pagrindiniai postulatai yra teisë á nuosavybæ, laisva rinka, ekonominës veiklos nepriklausomybë nuo valstybës. Klasikinio liberalizmo poþiûriu valstybë turi atlikti tik “naktinio sargo” vaidmená – apsugoti nuosavybæ. Taèiau nuosavybæ liberalai neskaito absoliuèia vertybe: ji suprantama kaip individo nepriklausomybës nuo valstybës, jos nesikiðimo á þmogaus gyveimà garantija. Kaip sakë amerikieèiø màstytojas Henry Thoreau (1817-1862), “kuo maþiau valdymo, tuo geriau” (the less government, the better). Tas pats principas iðreikðtas ir prancûziðku terminu laissez faire (“netrukdykite veikti”).

Bûdingas liberalizmui pliuralizmo principas apima visas sferas: politikà, ekonomikà, kultûrà, þiniasklaidà ir kt. Jo realizavimas praktikoje reiðkia, kad sukuriamos ne tik sàlygos konkurencijai ir vystymuisi, bet ir padidëja visuomenës bei politinës sistemos sugebëjimas reaguoti á vidaus bei iðorinës aplinkos pokyèius, lengviau ásisavinti naujoves.

XIX a. pabaigoje industrinëse ðalyse tapo aiðku, kad laissez faire principas, neribojamas kapitalistiniø santykiø ir laisvos rinkos vystymasis neuþtikrina liberaliø vertybiø ásigalëjimo, interesø harmonijos ir teisingumo didþiulei gyventojø daugumai. Labai padidëjus socialinei diferenciacijai, liberalizmas ið esmës gynë tik privilegijuotø, turtingøjø sluoksniø interesus. Todël nemaþos dalies filosofø, politologø, politiniø veikëjø (John A.Hobson /1858-1940/, T.Green, Benedetto Croce, John Dewey) pastangomis ávyko klasikinio liberalizmo revizija, naujai buvo suformuluoti jo postulatai ir principai. Reformuotas liberalizmas buvo pavadintas naujuoju arba socialiniu liberalizmu. Jam bûdinga:

– siekimas surasti optimalø laisvës ir lygybës santyká;

– valstybës politinio vaidmens socialinëje ir ekonominëje sferoje pripaþinimas;

– socialinio teisingumo idëja, perimta ið marksizmo ir socialdemokratijos;

– valstybës funkcijø iðplëtimas, siekiant liberaliø vertybiø realizavimo, þmogaus teisës ir laisviø uþtikrinimo.

Naujasis liberalizmas Vakarø Europoje faktiðkai atsisakë laissez faire ideologijos ir valstybës kaip “naktinio sargo” koncepcijos. Ypaè ryðkus posûkis ávyko po ketvirtojo deðimtmeèio pradþioje vykusios pasaulinës depresijos: JAV prezidento (1933-45) demokrato Franklino D.Roosevelto (1882-1945) “naujasis kursas” (New Deal, 1933: socialinis draudimas, darbdaviø piktnaudþiavimo apribojimas, draudimas dirbti vaikams, vieðøjø darbø /public works/ plëtra, paskolos savivaldoms), valstybinio reguliavimo ávedimas kitose ðalyse reiðkë, kad paminëtus naujojo liberalizmo principus pradëta ágyvendinti.

Taèiau po Antrojo pasaulinio karo liberalizmas neteko savo vietos tarp svarbiausiø politiniø pakraipø. Spaudþiant technologinio racionalizmo ideologijai ir realizuojant demokratijos principus, konservatoriai ið deðinës ir socialdemokratai (JAV – demokratai) perima pagrindinius liberalizmo postulatus, kurie tampa bendra parlamentiniø partijø (iðskyrus komunistines) nuosavybe, bendro socialinio konsenso poþymiu. Ðeðtame – septintame deðimtmetyje Vakaruose naujasis liberalizmas kiek atgijo, dabar Liberalusis internacionalas, ákurtas 1947 m. Oxforde, vienija virð 50 partijø. Taèiau daugumas jø (iðimtys – JAV Demokratø partija, Japonijos ir Australijos liberalø partijos) ðiuolaikiniame pasaulyje faktiðkai atrodo konservatyviomis.

Liberalizmo kaip politinës jëgos vaidmuo labai sumaþëjo pirmiausia todël, kad jo pagrindiniai principai iðsivysèiusiose ðalyse seniai ágyvendinti, á juos þiûrima kaip á savaime suprantamà civilizuoto gyvenimo normà. Kaip pasakë JAV sociologas R.Nisbet, “liberalizmo, kaip já mes suprantame XX amþiuje, vieta yra istorijos ðiukðlyne”. Taèiau ðis verdiktas gali pasorodyti pirmalaikis. Po komunistinës sistemos, autokratiniø reþimø ávairiose ðalyse (ypaè Lotynø Amerikoje ir Azijoje) þlugiimo labai iðaugo liberalizmo sàlininkø skaièius ir atsirado nauji milþiniðki plotai, kur jo idëjas dar reikia ágyvendinti ir átvirtinti.

Konservatizmas

Ðiuolaikinio konservatizmo kaip ideologijos ir politikos istorija prasideda nuo Prancûzijos revoliucijos ir sietina su Edmundo Burke (1729-1797), klasikinio konservatoriø teksto “Apmàstymai apie revoliucijà Prancûzijoje”, Josefo de Maistre (1753-1821) ir Louis Bonald’o (1754-1840) vardais. Terminas paplito, kai raðytojas vikontas de Chateaubriand (1768-1848) pradëjo nuo 1815 m. leisti þurnalà Le conservateur. Þymiais konservatoriais buvo D.Britanijos premjeras Benjamin Disraeli (1804-1881, pavardë jaunystëje – d’Israeli), Vokietijos kancleris ir suvienytojas Otto von Bismarck (1815-1898).

Klasikinis konservatizmas atspindëjo daugiausia privilegijuotø sluoksniø, aristokratijos vertybes, orientacijas ir nuostatas. Konservatoriø nuomone þmogus savo esme yra nuodëmingas sutvërimas, o jo protas – ribotas. Todël jie atmetë Ðvietimo epochos ir Prancûzijos revoliucijos idëjas, tapusià madinga visuomeninës sutarties koncepcijà, kurios logiðkas tësinys buvo individo laisvë. Bûdamas aritokratijos ideologija, konservatizmas savaip interpretavo þmogaus, visuomenës ir valstybës santykius. Konservatoriø nuomone visuomenë savo prigimtimi yra linkusi á autoritariná valdymà, ir todël indidvidas turi paklusti visuomenei. De Bonaldas tiesiai skelbë: “Þmogus egzistuoja tik visuomenei, o visuomenë sukuriama tik sau”. Taèiau toliau ði idëja buvo vystoma anaiptol ne kolektyvizmo linkme. Mat, þmonës ið prigimties nëra ir negali bûti lygûs, todël visuomenei ir valstybei turi vadovauti elitai, kitaip tariant aristokratija. Konservatoriai tikëjo, kad taikos ir tvarkos negalima iðsaugoti, jei nelaikomasi tradicijø, nepuoselëjamos ilgaamþës institucijos. Edmund Burke tvirtino, kad laisvë kaip jà suprato Prancûzijos revoliucijos ideologai, nieko bendra neturi su tikràja laisve, kurià turi anglai paproèiø ir tradicijø dëka. Konservatoriai buvo ásitikinæ, kad bet kokie visuomeninës santavarkos pertavarkymo projektai yra pavojingi, nes naujoviø pasekmes sunku numatyti, tuo tarpu kai egzistuojanèios institucijos, normos ir vertybës yra laiko patikrintos ir árodë savo naudingumà. Tai, kas realiai egzistuoja, yra geriau, negu fantazijos ir utopijos, to kas patogu ir funkcionalu, nereikia atmesti tobulybës vardan.

Ðioje logikoje aiðkiai matomas bûdingas konservatizmui realizmas, egzituojanèios tikrovës pripaþinimas, artimas garsiajai Hegelio formulei. Realizmo tæsinys yra pragmatizmas, teigiamas poþiûris á kompromisà: geriau nuolaida oponentui, negu pragaiðtingas konfliktas, ypaè revoliucija. Konservatoriai anaiptol neatmetë evoliucijos, palaipapsnio vystymosi koncepcijos, pabrëþdami tik, kad ið praeities reikia bûtinai iðsaugoti viskà, kas yra naudinga ir vertinga: tautinius paproèius, tradicijas, religijà, “tautos dvasià”. Tokios nuostatos darë konservatizmà patraukliu ne vien aristokratijai, bet ir platesniems sluoksniams – valstieèiams, vidutinëms miestieèiø klasëms. Tautiniu tradicijø kultas kaip konservatizmo bruoþas labai bûdingas tautiniams sàjûdþiams, kurie savo esme yra protesto judëjimai prieð svetimos kultûros spaudimà.

Pragmatiðkos nuostatos labai prevertë konservatoriams, industriniø pilietiniø visuomeniø formavimosi metu. XIX a. antroje pusëje ir ypaè XX amþiuje konservatizmas labai pasikeitë ir net atsisakë kai kuriø savo svarbiausiø postulatø. Konservatoriai pripaþino laisvos rinkos santykius, konstitucionalizmà, atstovaujamo valdymo principus, parlamentarizmà, ideologiná pliuralizmà, technokratizmà, gerovës valstybës (welfare state) koncepcijà. Lankstumas, pragmatizmas ir sugebëjimas adaptuotis sudarë svarbias konservatizmo atgimimo prielaidas ir aðtuntame bei devintame XX a. deðimtmeèiuose. Prie “naujøjø deðiniøjø”, kaip dabar vadinami konservatoriai (dar kitaip – neokonservatoriai) prisijungë nemaþa buvusiø liberalø ir net socialdemokratø. Prieð maþdaug 20-25 metus konservatoriai konservatoriø partijos atgavo valdþià Vokietijoje, D.Britanijoje, Prancûzijoje, padidino savo átakà Skandinavijos ðalyse ir tuo sustabdë vykusá nuo septintojo deðimtmeèio Europos “kairëjimà”. Bûtent tuo laikotarpiu iðkilo tokie þymûs konservatoriø lyderiai, kaip Ronald Reagan (g. 1911), Margaret Thatcher (g. 1925), Helmuth Kohl (g. 1930). Deðimto deðimtmeèio pabaigoje ðvytuoklë pradëjo judëti atgal ir kairieji vël atgavo prarastas pozicijas daugumoje Vakarø Europos ðaliø, taip pat kai kuriose postkomunistinëse valstybëse (Lenkijoje).

1983 m. ásteigta Tarptautinë demokratinë sàjunga, vienyjanti Vakaru Europos konservatoriø partijas, Respublikonø partijà (JAV), Japonijose Liberalø demokratø partijà, Australijos konservatorius.

Neokonservatoriai yra konceptualiniai skeptikai, jie neieðko fundamentaliø principø, todël kai kuriø politiologø nuomone jie apskritai neturi jokios ideologijos. Taèiau paradoksaliausia tai, kad bûtent jie tapo permainø iniciatoriais tuo momentu, kada kuriantis postindustrinei visuomenei, prasidëjus energetinei krizei (kai 1973 m. arabø ðalys keliskart pakëlë naftos kainà) ir pablogëjus ekologinei situacijai iðsivysèiusiose ðalyse labiausiai prireikë skubiø reformø. Iðkëlæ “konservatyvaus atsinaujinimo” ðûká ir ivykdæ reformas ávairiose srityse, konservatoriai árodë, kad reikalui esant jie gali bûti radikalesniais reformatoriais, negu partijos, besiskelbianèios reformistinëmis.

Dabartiniai konservatoriai daug dëmesio skiria kultûrai ir kultûrinëms tradicijoms. Jiems bûdinga paprastesnio, labiau organizuoto ir homogeniðko pasaulio nostalgija. “Mûsø ðûkiai remiasi ne ekonominëmis teorijomis, o religija”, raðo vienas jø ideologø. Vokietijoje, Prancûzijoje konservatoriai propaguoja senosios Europos kaip graikø, lotynø, keltø, germanø ir slavø kultûrø liejinio, kvieèia net atsisakyti judëjø ir krikðèioniø tradicijø ir atgaivinti pagoniðkosios Europos vertybes. Ásitikinæ, kad kiekvienai rasei bûdingi savi “genetiniai polinkiai”, naujieji deðinieji neigia universalià etikà, pabrëþia kiekvienos tautos kultûrinë specifikà. Akcentudodami grupines vertybes ir interesus, kai kurie jø neigia individualias teises bei laisves ir tvirtina, kad þmogus gali bûti laisvas tik kaip kolektyvo (pirmiausia tautos) narys. Prancûzijos gaulle’istai atmeta bûdingus liberalizmui egoizmà ir individualizmà, technokratijà, jø doktrinoje svarbiausià vietà uþima prancûzø tautos prioritetas ir Prancûzijos didybë. Britanijos konservatoriai-tradicionalistai didþiausiomis vertybëmis skaito ástatyma ir tvarkà, autoritetà ir drausmë; apie Britanijos didybë jie nekalba, nes tai anglams yra aksioma, savaime suprantamas dalykas.

Konservatoriø nuomone visuomenë yra dvasinë realybë ir kartu labai trapi struktûra. Todël norint uþtikrinti jos stabilumà saugiau vadovautis praejusiø kartø iðmintimi, o ne spræsti kiekvienà klausimà savo nuomone ir protu, arba pagal abstrakèias teorijas, schemas ar kaþkokius fundamentalius principus. Jø nuomone istorinë patrirtis parodë, kokios pavojingos gali bûti revoliucijos ir ávairûs socialiniai eksperimentai, neribota laisvë, kurios pasekme daþnai yra chaosas ir anarchija.

Socialdemokratija

Socialdemokratija yra XIX a. darbininkø ir socialistinio judëjimo dësningas rezultatas. Vystantis parlamentarizmui ir augant profsàjungø bei socialistiniø partijø átakai, dalis jø lyderiø atmetë Karlo Marxo idëjà, kad kapitalizmas turi bûti likviduotas revoliucijos iðdavoje ir tokiu bûdu sukurta socialistinë visuomenë. Socialdemokratai skelbë, kad daugumas darbininkø klasës reikalavimø gali bûti ágyvendinta taikiu, parlamentiniu bûdu. Galutinis skilimas tarp socialdemokratø ir komunistø ávyko po bolðevikinio perversmo Rusijoje ir III Komunistinio internacionalo ásteigimo 1919 m. (paleistas 1943 m. Maskvos nurodymu).

Pradinæ socialdemokratinæ koncepcijà XIX a. viduryje sufromulavo L. von Stein’as. Ji numatë darbininkø judëjimo politinæ, ekonominæ ir kultûrinæ integracijà á politinæ sistemà. Taèiau socialdemokratinës teorijos pradininku skaitomas Eduardas Bernsteinas (1850-1932), kuris atmetë proletariato diktatûros idëjà, árodë poreiká ásijungti á parlamentinæ veiklà ir skaitë, kad dël ekonominiø dësningumø ir demokratijos vystymosi dëka kapitalizmas gali taikiu bûdu transformuotis á socializmà. Toliau ðias idëjas vystë austromarksistai Otto Bauer, M.Adler, Karl Renner, Rusijos menðevikai (G.Plechanov, 1856-1918) ir taip vadinamieji legalieji marksistai (P.Struvë). Taèiau programiniuose daugumos socialdemokratiniø partijø dokumentuose taikaus perëjimo koncepcija buvo uþfiksuota tik po Antrojo pasaulinio karo, 1951 m. ákûrus Socialistiná internacionalà (Socinternà). Dabar ðioje tarptautinëje organizacijoje yra virð 50 partijø. Tarp þymiausiø veikëjø – Vokietijos SDP lyderis, buvæs (1969-1974 m.) kancleris, vëliau Socinterno prezidentas, Nobelio taikos premijos (1971) laureatas Willy Brandt (1913-92), Prancûzijos prezidentas (1981-1996 m.) Francois Mitterand (1916-1996), Ðvedijos premjeras Ulof Palme (1927-1986), Austrijos federalinis kancleris (1970-1983) Bruno Kreisky.

Pagrindiniai socialdemokratijos postulatai:

politinëje sferoje – þmogaus teisiø ir laisviø, atstovaujamos pliuralistinës demokratijos ir teisinës valstybës principø realizacija;

ekonominëje sferoje – visuomenës interesø prioritetas prieð privaèius interesus, miðri ekonomika (privati, valstybinë ir visuomeninë nuosavybë), demokratinë ekonomikos kontrolë;

socialinëje sferoje – laisvës, socialinio teisingumo ir lygybës principø ágyvendinimas.

Ðiuos principus pradëta placáiai realizuoti, kai socialistai atëjo á valdþià Danijoje (1929 m.), Ðvedijoje ir Norvegijoje (1932 m.). Per keletà deðimtmeèiø iðsivystë taip vadinamo funkcionalaus arba ðvediðkojo (skandinaviðkojo) socializmo modelis. Skandinavijos socialdemokratinë valdþia per trumpà laikà sukûrë labai efektyvià ekonomikà ir uþtikrino beveik visiðkà uþimtumà. Taèiau svarbiausias ðvediðkojo socializmo bruoþas, skiriàs já nuo kitø iðsivysèiusiø ðaliø, yra nacionaliniø pajamø perskirstymas socialinio teisingumo tikslais. Tam skiriama iki 1/3 BVP, o rezultatas – Skandinavijos ðalyse nëra skurstanèiø sluoksniø, sukurta efektyviausia pasaulyje socialinio aprûpinimo sistema ir pasiektas aukðtas ne tik pragyvenimo, bet ir kultûrinis lygis.

Pastaraisiais deðimtmeèiais socialdemokratija atsikrato marksizmo likuèiø, palankiai þiûri á privaèià nuosavybæ, rinkos ekonomikà, politiná pliuralizmà, pabrëþia, kad laisvë yra svarbiausias socializmo tikslas. Socialdemokratai skaito tikslingu valstybiná ekonomikos reguliavimà, socialinæ pagalbà neturtingiesiems, gerbûvio valstybæ. Neokonservatizmo átakoje socialdemokratiniame judëjime sustiprëjo deðinysis jo sparnas: pasisakoma uþ valstybinio ekonomikos reguliavimo sumaþinimà, poreiká denacionalizuoti atskiras ûkio ðakas, skelbiamaa, kad gerbûvio valstybæ turi pakeisti gerbûvio visuomenë (pav., “naujasis ðvediðkas modelis”). Viena ið socialdemokratijos nutolimo nuo socializmo prieþasèiø nedvejotinai yra “realaus socializmo” Sovietø Sàjungoje ir Rytø Europoje þlugimas.

Atsisakæ radikaliø permainø, pastaraisiais metais socialdemokratai atgavo prarastas pozicijas ir gráþo á valdþià daugumoje Vakarø Europos ðaliø. Paskutinë jø pergalë – laimëti rinkimai Vokietijoje (1998 09 27), kai jie gavo 41% balsø (CDU – 29, CSU – 6.7%, þalieji – 6.7, FDP – 6.2, PDS – 5.2% ) ir 298 vietas Bundestage (buvo 252) [CDU, anksèiau turëjusiai 244, beliko 198, CSU – 47 (buvo 50), þalieji – 47 (49), FDP – 44 (47), PDS – 35 (30)]. CDU/CSU valdë 16 metø, H.Kohlis (68), nors ir nepadarë, në vienos rimtos politinës klaidos, daugumai nusibodo. G.Schroeder (54) pasisako uþ atsinaujinimà, ekonomikos liberalizavimà ir privatizavimà, thatcherizmà su þmogiðkuoju veidu. Jo ðeðëliniame kabinete kaip ekonomikos ministras figûravo M.Steuman – nepartinis milijonierius.

Komunizmas ir socializmas

Terminà “socializmas” (nuo lot. socialis – visuomeninis) pirmieji pradëjo vartoti jau minëtas Saint Simon ir krikðèioniðkojo socializmo ideologas Pierre Leroux (1797-1871). Revoliucinio perëjimo ið kapitalizmo per proletariato diktatûrà á socializmà vadovaujant darbininkui klasei , idëjà suformulavo Karl Marx ir Friedrich Engels “Komunistø manifeste” (1847 m.). Komunistinës ideologijos, paskelbtos moksline teorija, pagrindiniai ðaltiniai anot Vlddimiro Uljanovo-Lenino (1870-1924) buvo utopinis socializmas, anglø klasikinë politekonomija ir vokieèiø filosofija, ypaè Hegelio dialektikos ir Ludwigo Feuerbacho (1804-1872) materializmo junginys.

Marxas raðë apie savo sukurtà istorijos filodofijà: “Kà að esu padaræs nauja, buvo árodymas: 1) kad klasiø egzistavimas tëra susijæs su tam tikromis istorinëmis gamybos raidos fazëmis, 2) kad bûtinas klasiø kovos rezultatas yra proletariato dikratûra, 3) kad, esant ðiai diktatûrai, bus panaikintos visos klasës ir pereita á neklasinæ visuomenæ”. Marx kategoriðkai atmetë popularius savo bendraamþiø teiginius, kad valdymo formas ir teisnius santykius visuomenëje determinuoja þmogaus prigimtis arba yra sutarties rezultatas. Jo nuomone, socialinë struktûra ir politinës sistemos pagrindai priklauso nuo materialiniø gyvenimo sàlygø, pirmiausia nuo gamybiniø santykiø, kurie deteminuoja ir þmoniø maastymà, tame tarpe religijà, moralæ, teisæ. Vadovaujantis ðia ekonominio determinizmo logika buvo sukurta “socialiniø ekonominiø formacijø” kaitos schema: pirmykðtë bendruomenë (arba pirmykðtis komunizmas) – vergovinë santvarka – feodalizmas – burþuazinë (kapitalistinë) santvarka – socialistinë (komunistinë) santvarka. Socialistai skaitë sià schemà istorijos ástatymu, o “moksliná komunizmà” – vienintele moksline socialine teorija.

Komunistinës ideologijos kûrëjai buvo ásitikinæ, kad kapitalizmo vystymosi neiðvengiamas rezultatas yra visuomenës poliarizacija á dvi prieðiðkas klases – burþuazijà ir proletariatà, ir kartu gamybos jëgø progresas tampa nesuderinamas su kapitalistiniais gamybos santykiais (privaèia nuosavybe). Todël jø nuomone proletariato pergalë, o kartu ir klasinës visuomenës likvidacija, yra istoriðkai determinuoti. Patys stebëjæ 1848 m. antifeodalines revoliucijas Europoje, Marx ir Engels manë, kad panaðiu bûdu ávyks ir socialistinës revoliucijos. Jø pergalei reikalinga viena svarbi prielaida – revoliucijos turi ávykti vienu metu daugumoje iðsivysèiusiø kapitalistiniø ðaliu, nes prieðingu atveju “tarptautinë burþuazija” revoliucijà nuslopins.

Uþsiëmæ kapitalizmo (tiksliau jo britaniðkojo varianto) analize, naujos teorijos klasikai net bendrais bruoþais nenurodë, kaip funkcionuos bûsimoji komunistinë visuomenë, kaip bus ágyvendinama lygybë, kokios bus valdþios funkcijos, kà reiðkia svarbiausias komunizmo postulatas “Ið kiekvieno – pagal sugebëjimus, kiekvienam – pagal poreikius”.

Praktiðkai tuos klausimus sprendë rusiðkasis marksizmo variantas, pavadintas marksizmu-leninizmu, arba – su neigiamu atspalviu – bolðevizmu.

V.Leninas – labai ryðkus politinis lyderis ir publicistas, taèiau geriausiu atveju vidutinis teoretikas, papildë savo pirmtakø “teorijà” profesionaliø revoliucionieriø partijos – darbininkø klasës avangardo teorija (anot Lenino, pati darbininkø klasë nesupranta savo istorinës misijos ir apsiriboja ekonomine kova). Tokios naujo tipo partijios principas buvo suformuluotas broðiûroje Kà daryti? (1902). Lenin taip apibûdino “naujo tipo” partijà:

“Maþas, glaudþiai sutelktas patikimiausiø, labiausiai prityrusiø ir uþgrûdintø darbininkø branduolys, turintis ágaliotø þmoniø svarbiausiuose rajonuose ir pagal visas grieþèiausios konspiracijos taisykles palaikantis ryðius su revoliucionieriø organizacija, plaèiausiai padedamas masiø ir be jokio áforminimo visiðkai galás atlikti visas funkcijas, kurios tenka profesinei organizacijai, ir, be to, atlikti kaip tik taip, kaip pageidaujama socialdemokratijai”.

Iki pat Pirmojo pasaulinio karo Lenin buvo uþimtas savo partijos koncepcijos gynyba – net Rusijos socialdemokratø darbininkø partijos skilimo kaina (á bolðevikø ir menðevikø frakcijas). Karo sàlygomis, neatsiþvelgdamas á komunistinius kanonus, jis paskelbë (padaryta tai buvo dviejuose straipsneliuose laikraðèiuose), kad socialistinë revoliucija ne bûtinai turi ávykti labiausiai iðsivysèiusiose ðalyse, kad ji gali prasidëti “silpniausioje imperializmo grandyje” (atseit, neiðsivysèiusioje ðalyje) ir po to peraugti á pasaulinæ revoliucijà. Vadovaudamiesi ðia proklamacija, bolðevikai atsisakë parlamentiniø politinës kovos bûdø ir, nelaukdami rinkimø á steigiamàjá susirinkima, kuris turëjo paruoðti demokratiðkà Rusijos konstitucijà, nuvertë laikinàjà vyriausybæ. Jø 1917 m. spalio (lapkrièio) mënesio avantiûra, vëliau pavadinta Didþiàja spalio socialistine revoliucija, turëjo dramatiðkas pasekmes Rusijai ir daugeliu atþvilgiu nulëmë beveik visà XX amþiaus istorijà.

Per visà þmonijos istorijà nebuvo në vieno socialistinës revoliucijos atvejo iðsivysèiusiose ðalyse, visos marksistø revoliucinës pergalës apsiribojo arba atsilikusiomis ðalimis (Rusija, Jugoslavija, Kinija, Vietnamas, Kuba, Birma) arba buvo pasiektos SSRS ásikiðimu (Rytø Vokietija, Èekoslovakija, Vengrija ir kitos Rytø ir Centrinës Europos ðalys). Dabar vienokia ar kitokia socialistinë sistema beliko Ðiaurës Korëjoje, Kuboje, su liberalizuota ekonomika -Kinijoje, Vietname.

Objektyviai vertinant “realaus socializmo” rezultatus reikia turëti omenyje, kad komunistiniai reþimai visur buvo totalitariniai (geriausiu atveju – autoritariniai), didþiausiose komunistinëse sàlyse ávyko masiðkos represijos, fiziðkai sunaikinta deðimtys milijonø þmoniø. Ðito negalima pamirðti, vertinant komunistiniø reþimø pasiekimus: modernizacijà (visuotinis raðtingumas, urbanizacija, industrializacija gana atsilikusios technologijos pagrindu), socialiná saugumà, esant labai þemam gyvenimo lygiui.

Neomarksizmas, arba eurokomunizmas yra nevienalytë pakraipa, kurios ideologai, daugiausia Vakarø Europos (ypaè Italijos) komunistai (Antonio Gramsci, 1891-1937, Palmiro Togliatti, 1893-1964) labai skirtingai interpretavo Marxo paveldà. Neomarksistai beveik nepripaþino Lenino autoriteto, Rytø (arba rusiðkajam) komunizmui prieðpastatë labiau civilizuotà europietiðkà versijà. Jø nuomone postindustrinës visuomenës sàlygomis proletariatas nustoja bûti revoliucine jëga, jo vietà uþima inteligentija, studentai, jaunimas. Pripaþásta neomarksistai taip pat parlamentinæ veiklà kaip politinës kovos bûdà. Þlugus komunistiniams reþimams eurokomunizmas þymiai susilpnëjo. Septintame deðimtmetyje organizaciniu atþvilgiu nesuvienytas neomarksizmas tapo (ir iðlieka iki ðiol) populiarus JAV ir kitose iðsivysèiusiose ðalyse, daugiausia tarp kairiosios liberalios inteligentijos, taip pat daugelyje universitetø.

Neotrockizmo pagrindas yra Levo Trockio (Bronðteino, 1879-1940) pasaulinës, arba “permanentinës revoliucijos” koncepcija. Pasaulinës revoliucijos vardan Trockis skatino revoliucijos “eksportà” á kitas ðalis, ginkuotà kovà. Septintame ir aðtuntame deðimtmeèiuose neotrockistinio kairiojo ekstremizmo grupës veikë daugelyje ðaliø, ypaè Azijoje ir Lotynø Amerikoje. Pastaraisiais deðimtmeèiais neotrockistai atsisakë kraðtutiniø postulatø ir bent jau nebetvirtina, kad branduolinis “preventyvinis” karas bûtø greièiausias bûdas sunaikinti kapitalizmà.

Reziumuojant komunistinës doktrinos reikðmæ negalima nepasakyti, kad kaip ideologija jis iðreiðkë senà nemaþos, o gal ir didþiosios þmonijos dalies svajonæ apie tobulesnæ ir tesingesnæ visuomenæ. Taèiau jam bûdingi keli neáveikiami trûkumai. Marksistai, kaip ir jø pirmtakai utopiniai socialistai, visiðkai ignoravo valdþios ir jos realizavimo problemà, arba visà politinës sociologijos problematikà. Todël nieko nuostabaus, kad realiai komunistinës sistemos ne tik vystësi pagal Michelso nusakytà oligarchijos “geleþiná istorijos ástatymà,”, bet ir nuþengë daug toliau, iðsigimdamos á totalitarinius reþimus. Antra, kaip ir utopinis socializmas, komunizmas buvo prieðindustrinës patriarchalinës visuomenës reakcija á modernizacijà ir negalëjo pasiûlyti projekto politinës sistemos, kuri bûtu adekvatiðka (o kartu ir funkcionali) industrinës visuomenës poreikiams. Treèia, pasiskelbæs vienintele teisinga ir moksline visuomenës vystymosi teorija, praktikoje komunizmas uþkirto kelià nuomoniø pliuralizmui, iðkylanèiø problemø alternatyviø sprendimø paieðkoms. Komunistinës sistemos tapo nejautrios tiek “áëjimo” stadijoje (t.y. reikalavimams ir realiai, o ne fiktyviai paramai), tiek neatsakingos “iðëjime” (sprendimai ir veiksmai). Politiniu poþiûriu tai buvo voliuntarizmas ir avantiûrizmas nuo pat pradþios (bolðevikinio perversmo) iki galo. Todël, kai tik iðsisëmë priverstinës resursø mobilizacijos ir ekstensyvaus vystymosi galimybës, komunistinës sistemos tapo neefektyvios pagal visus – ekonominius, socialinius, technologinius, kultûrinius – kriterijus. Neefektyvumas buvo maþiau pastebimas, kol gamybos sferoje dominavo fordizmo principai, taèiau formuojantis postindustrinei, informacinei visuomenei komunistiniø sistemø neadekvatiðkumas tapo akivaizdus.

Apie skirtingø politiniø pakraipø átakà Europos Sàjungoje galima spræsti pagal Europos parlamento sudëti (vietø skaièius 1994 m.):

Europos socialistø partija – 198

D. Britanijos leiboristai – 62

Vokietijos SDP – 40

Ispanijos socialistinë partija – 20

Europos liaudies partija (konservatoriai) – 157

Vokietijos CDU – 39

Ispanijos Liaudies partija – 28

Britanijos konservatoriai – 18

Europos liberalai – 43

Kairiøjø konfederacinë sàjunga – 28

Þalieji – 23

Ðiuo metu ES bûdinga “kairioji banga”: kairiosios partijos yra valdanèiosios trylikoje ið penkiolikos Sàjungos nariø.

Faðizmas ir nacionalsocializmas

Faðizmas (lot. fasio, ital. fascismo – pluoðtas, susivienijimas) – deðinysis ekstremistinis judëjimas ir ideologija, atsiradæs 1919 m. Italijoje, kur Benito Mussolini (1883-1945) vadovaujama Partito Nazionale Fascista buvo valdanèioji partija nuo 1922 m.,, vëliau Vokietijoje ir kitose Europos ðalyse. Faðizmas yra atvirai antidemokratiðkas, rasistinis, ðovinistinis ir iracionalus. Aukðèiausia vertybe faðistai skaitë valstybæ, vokieèiu faðistai daugiau akcentavo tautos (das Volk) reikðmæ. Bûdingas bruoþas yra vado (il duce, Führer) kultas.

Vokietijoje terminà nacionalsocializmas ávedë XX a. pradþioje Friedrich Naumann, siekæs integruoti darbininkø judëjimà á demokratinæ sistemà ir tuo bûdu neutralizuoti tapusià populiaria marksistinæ klasiø kovos doktrinà. Naumanno ðalininkai taip ir liko nedidele intelektualø grupele, o terminà perëmë Hitlerio pasekëjai (Nationalsozialistische deutsche Arbeiterpartei – Nacionalsocialistinë vokieèiø darbininkø partija, kuriai nuo 1921 m. jis vadovavo), kurie save skaitë revoliucionieriais, o valstietijà ir darbininkø klasæ – svarbia tautos dalimi. Psichologinë nacionalsocializmo bazë yra liguista reakcija á pralaimëtà karà, Vokietijà paþeminusià Versailles sutartá. Nacistai tvirtino, kad karas pralaimëtas ne todël, kad prieðai turëjo geresnes armijas ar daugiau resursø, o dël vidinës ardomosios kai kuriø grupiø (komunistø, þydø, socialdemokratu, pacifistø) veiklos. Ðios idëjos, labai supaprastinusios tikrovæ, susilaukë daug atgarsio, ypaè tarp jaunimo. Nacionalsocializmo ideologijoje pastebima ávairiø veikëjø ir màstytojø átaka: Adamo Müller’io antiliberalizmas ir miglotos idëjos apie korporatyvinæ valstybë, Otmaro Spann’o neoromantizmas, Houstono S. Chamberlaine, Adolfo Stöcker’io ir Karlo Lüger’io (skelbusio, kad kapitalizmas ir marksizmas – þydø iðradimai) antisemitizmas, Oswaldo Spengler’io “prûsiðkasis socializmas” ir naujo Cezario pranaðavimas, Nietzschës virðþmogio kultas.

Nacionalizmas

XX amþiuje nacionalizmas yra nedvejotinai labiausiai paplitusi ideologija. Taèiau skirtingai nuo kitø ideologiniø pakaipø nacionalizmas beveik neturi bendrø postulatu, ir nors apie já paraðyta tûkstanèiai studiju, nëra ne tik vieningo poþiûrio á nacionalizmà, bet ir priimtinos jo sampratos. Vieni mokslininkai skaito, kad nacionalizmas yra lojalumas tautai ar valstybei, kiti – kad jis iðreiðkia siekimà gyventi homogeniðkoje visuomenëje, treti tvirtina, kad nacionalizmas yra politinë grupinio egoizmo, ketvirti mano, kad jam apskritai stinga bet kokio programinio turinio. Problemà dar labiau supainioja dvi aplinkybës: (1) kad nacionalizmas lengvai susilieja su kitomis ideologinëmis pakraipomis, tarp jø konservatizmu, komunizmu, socialdemokratija, (2) poþiûris á nacionalizmà yra daþniausiai labai politizuotas – vieni já sutapatina su patriotizmu, kiti, ypaè kosmopolitai ir globalinës integrcijos ðalininkai – su faðizmu, rasizmu ir kitomis labai smerktinomis pakraipomis.

Nacionalizmo fenomenas tampa þymiai aiðkesnis, paþvelgus á já kaip tautiniø, t.y. grupiniø interesø apraiðka. Kiekviena grupë, ypaè jei jei turi savimonæ ir aiðkiai iðreikðtà identiteta, turi ir bendrø interesø. Svarbiausias jø yra siekimas sukurti optimalias sàlygas grupës egzistavimui. Tai yra bûdinga ir nacionalizmui. Priklausomai nuo situacijos, optimalios sàlygos gali reikðti nepriklausomybës atkûrima, identiteto iðsaugojimà, teritorinio susivienijimà, kalbos ir kultûros vystymà, lygiateisiðkumo pripaþinimà ir daugybæ kitø dalykø. Kadangi tautà sudaro ávairios teritorinës, socialinës, politinës ir kitokios grupës, galimi skirtingi tautiniø interesø interpetacija ir prioritetø tvarka, pav., vieni gali bûti karinio neutraliteto ðalininkais, kiti – pasisakyti uþ prisijungimo prie karinio bloko, dalis visuomenës gali bûti uþ valstybiná ekonomikos reguliavimà, kita dalis – uþ minimalø valstybës vaidmená ekonomikoje. Todël atskirø grupiø nacionalizmas yra skirtingas. Taèiau kartu yra tam tikras blokas poþiûriø, dël kuriø visos grupës, arba bent didþioji dauguma sutinka: nepriklausomybës iðsaugojimas, iðorinis ir vidinis saugumas, ekonominis klestëjimas, kultûros bei mokslo paþanga ir pan. Taip paþvelgus á nacionalizmà, tampa aiðku, kad skirtumai tarp atskirø grupiø paþiûrø yra daugiausia taktinio pobûdþio – kaip geriau numatytà tikslà pasiekti. Tik tais atvejais, kada visuomenë yra labai fragmentuota ir susiprieðinusi, pav. pilietinio karo sàlygomis, sunkiau kalbëti apie nacionalizmà, nors net tada jis anaiptol nedingsta: pilietinio karo Amerikoje metu nei pietieèiai, nei ðiaurieèiai nesiekë atkurti Britanijos valdþia, sovietinëje Rusijoje analogiðkoje situacijoje tiek raudonieji, tiek baltieji siekë atkurti valstybæ buvusios imperijos ribose.

XX a. viduryje vyravo nuomonë, kad nacionalizmo epocha jau praëjo, taèiau ði iðvada pasirodë pernelyg skubota. Septintame deðimtmetyje – taip vadinamas etninis paradoksas: etnoregioniniai judëjimai Belgijoje, Kanadoje, baskø separatizmas Ispanijoje, konfliktas Ðiaurës Airijoje, etc.

Islamiðkasis fundamentalizmas

Islamiðkasis, arba musulmonø fundamentalizmas yra reakcija á Vakarø kultûros ekspansija ir sekuliarizacijos procesus. Vienokia ar kitokia konservatyvi reakcija á svetimà kultûrà yra dësningas reiðkinys. Islamiðkasis fundamentalizmas iðsiskiria daugiau mastu, nes musulmonø valstyb’iø grandinë yra nusidriekusi per pusë pasulio nuo Vakarø Afrikos iki Ramiojo vandenyno. Bûtent dël tos prieþasties daugelis Vakarø politikø ir analitikø teigia, kad þlugus komunizmui, islamiðkasis fundamentalizmas yra pagrindinis Vakarø prieðas.

Islamiðkasis fundamentalizmas iðreiðkia pirmiausia vidutiniø sluoksniø, inteligentijos ir jaunimo pastangas surasti treèiàjá – nekapitalistiná ir nesocialistiná, atitinkantá musulmonø tradicijas ir mentalitetà socialinio, ekonominio ir politinio vystymosi kelià. “Musulmonø ekonomikos” sferoje neigiamai þiûrima á kapitalo konentracijà monopolijø rankose, skatinama “darbinë nuosavybë”, miðri ekonomika. Socialinëje sferoje tikimasi áveikti susiprieðinimà, vystant dvasinë harmonijà musulmonø solidarumo pagrindu. Islamiðkojo atgimimo ideologai kvieèia islamo principø pagrindu unifikuoti visø musulmoniðkøjø valstybiø ekonomines sistemas, valstybinë sàrangà ir teisæ.

Islamo ideologai gerai supranta, kaip toli paþengë musulmoniðkø ðaliø vesternizacija visose sferose, ypaè miestuose. Todël norint sugràþinti islamo normas ir principus reikalinga “islamiðkoji revolucija” – tokia, kaip Irane. Ji interpretuojama kaip dþichadas – ðventoji kova uþ tikybà asmens ir ðalies lygyje (“maþasis dþichadas” – dvasinis tobulinimasis, kova uþ nepriklausomybæ) ir pasauliniu mastu (“didysis dþihadas”).

Islamo politinë teorija þenkliai skiriasi nuo bûdingø Vakarams politiniø pakraipø. Korane ir kituose ankstyvuosiuose ðaltiniuose nieko nepasakyta apie valstybës organizavimà ir funkcijas, politinæ sistemà, visuomenës ir valdþios santykius. Aiðkiau apibrëþta tik chalifato (“perëmimas”, “ápëdinystë”) sàvoka, nurodanti, kas turi bûti pranaðo Muchamedo paveldëtoju. Vëliau bûtent ðiuo terminu vadinama valstybë.

Chalifato organizacijos ir funkcionavimo principus musulmonø teisininkai suformulavo, praëjus deðimtmeèiams ir ðimtmeèiams po pranaðo mirties, panaudodami netiesioginias uþuominas Korane ir Muchamedo bei pirmøjø chalifø praktikà. Politinë koncepcija ágijo ganëtinai uþbaigtà formà X amþiuje. Jos centrinë kategorija yra chalifatas, suprantamas ir kaip valdþios esmë, ir kaip valstybë.

“Islamo karalyste” (dar-al-islam) – tai ðalis kurioje be iðlygø galioja islamo teisës normos (ðarija) ir kurios saugumà uþtikrina musulmonai. Chalifatas yra teokratinë valstybë: chalifas turi uþtikrinti, kad bûtø laikomasi ðarijos, ir kad islamas paplistø visame pasaulyje. Jis paskiria sau padëjëjus, provincijø gubernatorius (vali), dþichado vadà (emirà), kitus valdininkus. Patariamojo organo teisëis sukuriama asamblëja, arba taryba ðura (ið ðio þodþio ðuravi ‘ -”sovietinis”). Suverenitetas priklauso Alachui, o valstybë sukuriama jo duoto musulmonø bendruomenei (umma) ágaliojimo. Todël ðioje þemëje dievo vardu umma turi neribotà suverenitetà ir aukðèiausiàjà valdþià. Ummos suverenitetas pasireiðkia tuo, kad ji renka chalifa, kuriam suteikiama teisë vadovauti, bet ne suverenitetas. Formaliai chalifas yra atsakingas bendruomenei, turi su ja tartis visais svarbiais klausimais, o jo kompetencija tiksliai apibrëþta musulmonø teisëje. Chalifo kadencija neribojama, taèiau jis gali bûti nuðalintas, jeigu grupë autoritetingø teisës þinovø (mudþtachidø) nustatys, kad jis nesilaiko sutarties sàlygø. Ðiuo atþvilgiø musulmonø valstybës koncepcija turi panaðumo su visuomeninës sutarties teorija, kurià pusë tûkstanèio metø vëliau suformulavo Europos màstytojai.

Chalifato tikslu musulmonø teisininkai skaitë islamiðkojo socialinio teisingumo realizacija, tikinèiøjø ummos interesø gynimà. Taèiau faktiðkai islamo politinë teorija ignoravo liaudá. Bendrijos vardu islamo teisinës normos átvirtino elitø vieðpatavimà. Jau Omeijidø chalifate (661-750) susiformavo despotiðka monarchija, chalifo “rinkimai” tapo formalumu: religinis elitas automatiðkai tvirtino chalifo pasiûlytà ápëdiná, o vëliau ir bet koká valdþios uzurpatoriø.

Tradicinë chalifato koncepcija uþima svarbià vietà ðiuolaikiniø musulmonø valstybës ir teisës teoretikø darbuose. Palygindami chalifatà su ðiuolaikinëmis politinëmis sistemomis, jie teigia, kad chalifatas yra daug tobulesnis, turi visas atstovaujamos demokratijos institucijas.

Daugelyje musulmoniðkøjø ðaliø monarchà (karaliø, emirà, ðeichà) formaliai “renka” religiniø autoritetø kolegija. Saudø Arabijoje karaliui priklauso aukðèiauðia vykdomoji ir teismine valdþia, be to, jis gali vetuoti ástatymus. Jungtiniuose Arabø emiratuose karalius pats priima ástatymus. Kai kurios musulmonø valstybës oficialiai paskelbtos islamiðkomis respublikomis (Iranas, Pakistanas), kitose islamo principai ir ðarija yra teisës pagrindas (Saudø Arabijoje, JAE, Egipte, Libijoje ir kitur). Artimiausiais idealios islamo valstybës tipui skaitomi Iranas, Saudø Arabija, JAE.

Teoriðkai islamo valstybë neturi sienø – visa musulmonø umma turëtø sudaryti vienà valstybæ su bendra armija, þalia islamo vëliava (su pusmënuliu), biudþetu. Musulmonø valstybës uþsienio politika turi tarnauti vienam tikslui – islamo paplitimui visame pasaulyje. Valstybë turi rûpintis savo pilieèiø ðvietimu ir gerbbûviu ir auklëti juos kaip giliai tikinèius musulmonus.

11. MULTIETNINËS VISUOMENËS: INTEGRACIJA AR DEZINTEGRACIJA?

Pasaulyje priskaièiuojama maþiau 200 nepriklausomø valstybiø, tuo tarpu kai etniniø grupiø yra apie 3000. Todël pasaulyje nedaug etniðkai homogeniðkø, ðaliø: Islandija, Japonija, Korëja, kai kurios arabø ðalys. Migracijø iðdavoje tautiniø maþumø atsirado daugelyje ðaliø, kurios anksèiau buvo palyginti homogeniðkos: Vokietija (turkai, jugoslavai ir kiti migrantai èia sudaro virð 10 proc. gyventojø), Skandinavijos ðalys, o Kuveite (prieð 1990/91 metø karà) imigrantø buvo net virð 50 proc. visø gyventojø.

Skirtumai tarp grupiø labai daþnai tampa konfliktø prieþastimi, o ðiais laikais sudaro platformà politinei mobilizacijai: atsiranda lyderiai, judëjimai, partijos, kuriø tikslas yra iðreikðti ir ginti grupës interesus, ir tokiu bûdu grupë tampa politiniu aktoriumi.

Etninës grupës ir tautos iðsiskiria tarp kitø socialiniø grupiø tuo, kad jos yra þymiai labiau pastovios ir jø savimonë, arba identitetas labiau iðreikðti tiek grupës, tiek individo lygyje.

Kiekvienam þmogui bûdinga savita ir nepakartojama identiteto struktûra, iðreiðkianti jo narystæ ávairiose grupëse. Pav., N. identiteto strktûroje gali bûti tokie svarbiausi elementai: studentas, sûnus, VDU studentas, pirmakursis, jaunuolis, kaunietis, krepðininkas, kalbàs angliðkai, lietuvis, “Þalgirio” gerbëjas, Aleksoto gyventojas, automobilio savininkas ir t.t. Daugumos identiteto struktûros elementø svarba priklauso nuo situacijos, tiksliau nuo to, kas yra komunikacijø partneris: pagyvenës þmogus, tëvas, kitos auk’stosios mokyklos studentas, kito miesto gyventojas, uþsienietis ir pan. Metams einant, identiteto struktûra keièiasi: buvës studentas tampa tarnautoju arba vadovu, persikelia á kità miestà, pats tampa tëvu, nebejaunu þmogumi.

Daþniausiai vienintelis pastovus identiteto struktûros elementas yra tautybë (etnine prasme, angliðko nationality pagrindinë reikðmë yra “pilietybë”). Galimybës jà pakeisti (asimiliacija) realiai egzistuoja tik vaikystëje, kol dar vyksta socializacijos procesas, arba jeigu asimiliuojanèios visuomenës kultûra yra labai artima (pav., kaip airiø ir anglø, rusø ir ukrainieèiø kultûros). Daþniausiai asimiliacijos procesas tæsiasi keletà þmoniø kartø, ir uþbaigia já tik anûkai. Taèiau jeigu etniniai skirtumai sutampa su rasiniais, asimiliacija tampa labai problematiðka. Vidurio ir Centrinës Europos ðalyse iki ðiol neasimiliuotomis grupëmis lieka èigonai, didelë dalis þydø, Vokietijoje gimæ ir uþaugë turkai, indënai Naujojo pasaulio ðalyse, Sibiro ir Tolimøjø Rytø autochtonai Rusijoje.

Etninio identiteto stabilumas yra ne vienintelë tautinio solidarumo prieþastis. Ne maþiau svarbu yra tai, kad etninis identitetas turi sudëtingà vidinæ struktûrà, kurios elementai yra svarbûs emociniø, kultûriniu, socialiniu poþiûriu. Tarp jø reikðmingiausi yra:

kultûriniai simboliai – kalba, liaudies arba etninë kultûra (folk culture, skirtinga nuo ðiuolaikinës, dauguma atþvilgiø internacionalinës kultûros);

istoriniai simboliai – þymiø praeities veikëjø asmenybës (valdovai, karvedþiai), istoriniai paminklai (senos pilys, reikðmingø istoriniø ávykiø vietos), mitologizuota istoriniø ávykiø (nebûtinai savrbiø) interpretacija;

tëvynës samprata – sàryðis su tam tikra teritorija, kuri skaitoma protëviø þeme nuo seniausiø laikø, gamtiniai simboliai (peizaþas, upë, floros ir faunos simboliai);

bendros kilmës samprata;

bendra religija (daugeliu atveju, taèiau ne visada: pav., tarp vokieèiø, olandø, latviø yra ir katalikø, ir protestantø, tarp albanø – musulmonø ir krikðcioniø).

Iðvardinti elementai susieja þmones kur kas stipriau, negu kiti identiteto komponentai (profesija, gyvenamoji vieta, amþiaus grupë). Daugumai þmoniø tauta ar etninë grupë yra visuomenë – socialinë erdvë, kurioje jis orientuojasi, sugeba efektyviai bendrauti, supranta ir gali interpretuoti gaunamà informacijà. Patekus á kitos tautos þmoniø aplinkà, net mokant jø kalbà neiðvengiamai iðkyla komunikaciniø problemø. Todël kai kurie mokslininkai interpretuoja tautà kaip intensyviø komunikacijø (keitimosi informacija) tinklaa. Nubraiþius þemëlapyje visø komunikacijø (asmeninio bendravimo, þiniasklaidos priemoniø, knygø platininmo ir t.t.) tinklaa, paaiðkëtø, kad Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu tarp lietuviø jis buvo daugkart intensyvesnis, negu tarpgrupinës komunikacijos tarp lietuviu ir kitø tautiniø grupiø ar kaimyniniø tautø, tuo tarpu kai Lietuvoje gyvenæ rusai daugiau buvo susieti su Rusijos rusais: skaitë tuos paèius Maskvoje leidþiamus laikraðèius ir þurnalus, þiûrëjo Maskvos TV laidas, bet maþai domëjosi lietuviðko “tinklo” informacija.

Atrodo, etninis identitetas yra natûralus solidarumo ir etninio nacionalizmo pagrindas. Taèiau realiai politikoje bent kiek reiðkiasi ir kelia vienokius ar kitokius reikalavimus vos keli ðimtai grupiø. Todël labai svarbu iðsiaiðkinti du dalykus: pirma, kodël vienos grup’es yra politiðkai mobilizuotos, o kitos (tokiø didþiulë dauguma) lieka inertiðkos, ir antra, kodël skiriasi mobilizuotø grupiø reikalavimai: vieni nori tik lygiø politiniø ar kultûriniø teisiu, kiti siekia kultûrinës autonomijos (mokytis gimtosios kalbos mokyklose, turëti savo laikraðèius, kultûros centrus), dar kiti – teritorinës autonomijos, kai kurios grupës – nepriklausomybës.

Tai priklauso nuo daugelio faktoriø.

1) Ne visoms etninëms grupëms ir tautoms bûdingas iðvystytas identitetas. Neretai ji uþgoþia kitos identiteto formos, ypaè religija (tai buvo bûdinga viduramþiais daugeliui Europos tautø, dabar – Ðiaurës Indijos, daugeliui kitø Azijos ir Afrikos regionø). Daþnai identiteto struktûroje stinga arba yra labai neþymus istorinës atminties komponentas, pav., daugumas baltarusiø mano neturá savo istorijos ir nepriima Baltarusijos Liaudies fronto ideologø teiginio, kad Didþioji Lietuvos kunigaikðtystë buvo baltarusiø tautinë valstybë (1992-1995 m. Vyrtis ir balta-raudona-balta vëliava buvo Baltarusijos valstybiniai simboliai, taèiau 1995 05 referendume 3/4 baltarusiø juos atmetë ir buvo sugraþinta sovietinë simbolika). Vykstant modernizacijos procesui daugeliu atvejø etninis identitetas susilpnëja, jei labai maþai iðvystyta profesionalioji kultûra: tokiu atveju mobilesnieji sluoksniai perima dominuojanèià valstybëje kultûrà ir praktiðkai asimiliuojasi (lietuviai bajorai ir miestieèiai Lietuvos-Lenkijos valstybëje, staèiatikiai baltarusiai carinëje Rusijoje ir Sovietø Sàjungoje.

2) Etnodemografinë situacija: teritorinës autonomijos gali reikalauti tik gyvenanèios kompaktiðkoje teritorijoje grupës.

3) Geopolitiniai faktoriai: siekti nepriklausomybës yra prasmë, jei ta teritorija ribojasi su uþsienio valstybëmis arba jûra ir jokiu bûdu nëra etninis anklavas;

4) Etninis heterogeniðkumas (ávairovë): kuo daugiau skiriasi etninës grupës (tautos) viena nuo kitos savo kultûro ir gyvenimo bûdu, tuo maþiau jos susietos tarpusavyje ir sunkiai ásisavina arba tiesiog atmeta idëjà, kad jos sudaro politinæ bendrijà (“Nigerijos tautà”, “tarybinæ liaudá”).

5) Politiniø kultûrø suderinamumas: bendra politinë kultûra yra bûtina politinës sistemos stabilumo prielaida.

6) kolektyvinë istorinë atmintis:

a) tradiciniai santykiai su kaimyninëmis grupëmis (teigiami ir neigiami etniniai stereotipai).

b) inkorporacijos bûdas:

– uþkariavimas (Rusijos ekspansija á rytus, prie Baltijos jûros, link Kaukazo);

– aneksija, t.y. prievartinis prijungimas, pasinaudojant kariniu

pranaðumi arba sutartimis su kitomis stipresnëmis valstybëmis (Lenkijos pasidalijimai);

– dinastinë sàjunga (Ispanija, Lietuvos-Lenkijos valstybë);

– suvienijimas iðorinio uþkariavimo iðdavoje (daugumas

buvusiø Europos valstybiø kolonijø Afrikoje ir Azijoje)

– taikus prisijungimas (daugumas dabartinës Ðveicarijos kantonø);

c) bendro gyvenimo patirtis: kokie susiklostë santykiai su kaimyninëmis tautomis ir ypaè su dominuojanèia tauta (pav.,

lietuviø santykiai su rusais);

d) santykiø sa valstybe patirtis: kokia buvo valstyb’es politika

konkreèios tautos atþvilgiu: vyko ar nevyko forsuota asimiliacija,

ar buvo diskriminacija, kiek buvo skaitomasi su tautos interesais,

kiek jos politinis elitas turëjo átakos visos valstybës politikoje,

ar nebuvo represijø, deportacijos ir t.t.;

7) etniniø grupiø iðorinë orientacija:

a) poþiûris á integruojantá branduolá, t.y. teigiamas ar neigiamas

poþiûris á dominuojanèios tautos kultûrà, siekimas jà perimti arba

atvirkðèiai – atsiriboti;

b) poþiuris á kitas toje valstybëje gyvenanèias tautas;

c) “branduoliai” uþ ðalies ribø: ar yra uþ valstybës ribû tautos,

kuriø kultûra labiau vertinama, mentalitetas skaitomas artimesniu;

8) reþimo politika maþumø atþvilgiu (integracijos bûdai): kultûrinio

pliuralizmo pripaþinimas ar bandymai asimiliuoti, lygiateisis ar þemesnis statusas, autonomijos ribos ir t.t

9) etninë stratifikacija –

a) socialinë – realiai egzistuojanti socialinë nelygybë sutampa su

tautybe;

b) politinë – dominuojantis ir pajungtas politinis statusas;

c) kultûrinë – tautinës kultûros vieta visos ðalies kultûroje, normaty-

vinë kultûra ðalies mastu, etnoregione;

10) iðoriniai faktoriai: ar yra grupës (pav., emigracija) arba ðalys, palaikanèios

tautos siekimà iðsaugoti savo kultûrà, pasiekti autonomijà arba nepriklau-

somybæ (realiai tarptautinë bendrija ir ypaè didþiosios valstybës nepalaiko tautiniø maþumø siekimo sukurti/atkurti savo nepriklausomà

valstybæ).

Vieni ið ðiø faktoriø gali skatinti tautinius judëjimus, kiti – bûti nepalankûs arba jû átaka gali bûti dvireikðmë. Jeigu dauguma jû stimuliuoja tautiná judëjimà, susidarius palankioms aplinkybëms (reþimo liberalizacija arba destabilizacija, karas su kita valstybe), labai greitai ávyksta politinë mobilizacija nacionalizmo pagrindu, t.y. “tautinis atgimimas” ir iðauga judëjimas uþ nepriklausomybe. Kai kada tam pakanka ir vienos prieþasties (asimiliacijos baimë, nepasitenkinimas savo statusu, tradiciniai prieðiðki santykiai su dominuojanèia tauta), taèiau paprastai tokiais atvejais bûdingesni yra siauri, neturá plaèios paramos intelektualø judëjimai arba ekstremistiniø grupiø veikla. Jei daugumas faktoriø nëra palankûs tautinei mobilizacijai, jokie tautiniai reikalavimai nekeliami, ir todël keli tûkstanèiai tautiniø maþumø, neretai ir didelës tautos (pav., Indijoje, Indonezijoje) jokiø politiniø reikalavimø nekelia.

12. POLITINIS VYSTYMASIS

Politinio vystymosi samprata turi dvi prasmes. Siauràja prasme tai yra viena ið politologiniø koncepcijø, buvusi ypaè populiari ðeðtame ir septintame deðimtmeèiuose (political development). Ji buvo plaèiai taikoma, tiriant politinius procesus postkolonijjinëse Azijos ir Afrikos ðalyse; svarbiausias jos postulatas buvo, kad politinio vystymosi kryptis yra politiniø sistemø evoliucija link Vakarø, ypaè anglosaksø demokratinës sistemos modelio. Plaèiaja prasme politinis vystymasis suprantamas kaip pokyèiai politinëje sistemoje, politinëje kultûroje ir elgsenoje.

Ilgalaikëje perspektyvoje politinis vystymasis yra determinuotas, priklauso nuo daugelio socialiniø, kultûriniø, ekonominiø, iðoriniø geopolitiniø, technologiniø ir kitø faktoriø. Kartu istorijoje ir politikoje daug nulemia atsitiktinumas. Taèiau realizuojamas jis tik situacijose, kada visuomenë ar valstybë yra kryþkelëje ir galimos yra kelios tolimesnio vystymosi alternatyvos. Vokietijos surengtà revoliucionieriø (Lenin ir Co.) atvykymà á Rusijà 1917 m. pavasará galima skaityti atsitiktiniu ávykiu, nulëmusiu bolðevikiná perversmà, taèiau pastarasis pasisekë todël, kad karo sàlygomis Rusijoje labai sustiprëjo nepasitenkinimas carine valdþia ir jà pakeitusia laikinàja vyriausybe. Tai atvërë revoliucijos galimybæ kaip vienà ið alternatyvø evoliuciniam procesui (jau buvo numatyti rinkimai á steigiamàjá susirinkimà). Bolðevikø atvykimas ir valdþios nesugebëjimas izoliuoti juos padarë perversmà neiðvengiamu. Atsitiktinumais galima skaiyti taip pat daugybë klaidingø, voliuntaristiniø sprendimø, kuriø daug kiekvienos ðalies istorijoje.

Politiná vystymàsi negalima sutapatinti su progresu, teigiamais (vienu ar kitu poþiûriu) poslinkiais. Istorijoje pilna pavyzdþiø, iliustruojanèiø kaip civilizacijos, kultûros, valstybës, pasiekusios aukðèiausias tos ar kitos epochos technologinio, politinio, kultûrinio vystymosi pakopas, vëliau ðimtmeèius degraduoja ir neretai visai iðnyksta. Tai bûdinga ir politinëms sistemoms. Jø raidoje iðskiriami keturi pagrindiniai etapai:

1) politinës sistemos formavimasis (constitution) yra revoliucinis perëjimas ið vienos sistemos, iðsëmusios savo galimybes ir netekusios legitimumo sustiprëjusiø antisisteminiø grupiø poþiûriu, á kità sistemà. Formavimosi periodu keièiasi politinës institucijos, procedûros, sprendimø priëmimo mechanizmos, normatyvinë politinë kultûra;

2) politinës sistemos funkcionavimas yra jos stabilumo periodas, kada pakitimai paminëtose sferose ásitvirtina, o taip par sutvirtëja valdanèiøjø grupiø pozicijos; ðiam etapui bûdinga sistemos reprodukcija ir nusistovëjusios sàveikos formos su iðorine aplinka (t.y. reikalavimais ir parama “áejimo” stadijoje ir sprendimais bei veiksmais “iðëjime”);

3) politinës sistemos evoliucija susieta su socialiniø politiniø jëgø balanso, ekonominiais, technologiniais ir kitais pokyèiais; nuo XIX amþiaus vidurio politinës sistemos daugumoje Vakarø ðaliø beveik visais atþvilgiais labai pasikeitë, taèiau visos reformos vyko tos paèios sistemos rëmuose, JAV nuo 1787 m. galioja ta pati konstitucija;

4) politinës sistemos nuosmukis ir irimas: vyrauja griaunanèios tendencijos, veikiant antisisteminëms grupëms, labai susilpnëja parama ir sistemos sugebëjimas adekvatiðkai reaguoti á jø spaudimà ir arba yra priverstas daugiau negu formavimosi etape vartoti prievartà ir represijas, arba centrinë valdþia nustoja efektyviai kontroliuoti periferijà ir tada ávyksta sistemos dezintegracija (Romos, Didþiøjø Mogolø imperijos, Sovietø Sàjunga, buvusi Jugoslavija.

Per þinomà þmonijos istorijos periodà nueitas didþiulis politinio vystymosi kelias. Lyginant su senovës laikais ir viduramþiais þymiai sudëtingesnë tapo valstybë ir labai iðaugo jos funkcijø apimtis, valdymas tapo labai specializuotas, nepalyginamai iðaugo pilieèiø paramos valstybei vaidmuo, ðalyse, kur ásigalëjo atstovaujamo valdymo forma pati valstybinë valdþia tapo vieðos konkurencijos objektu. Analizuojant pokyèius, ávykusius per pastaruosius keletà amþiø, reikðmingiausiais galima skaityti sekanèius.

1) Sudëtingesnë tapo visuomenës politinë sistema: atsirado naujos politinës srovës, susiformavo ir svarbià vietà uþëmë politinës partijos ir judëjimai, valstybiniame aparate atsirado daug naujø elementø, atliekanèiø specializuotas funkcijas ir atatinkamai iðaugo valdymo aparatas (biurokratija).

2) Iðaugo gyventojø politinis dalyvavimas. Labai padidëjo skaièius grupiø, kurios aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime (pirmiausia “áëjimo” stadijoje). Naujausiais laikais valdþia tapo prieinama treèiajam luomui, vëliau masiniø judëjimø (darbininkø, profesiniø sàjungø, feministinio ir kt.) vis platesni gyventojø sluoksniai pasinaudojo atstovaujamo valdymo principu. Galiausiai, ávedus visuotinæ rinkiminæ teisæ bent juridiðkai visi pilieèiai gali dalyvauti formuojant valdþià. Aktyvus ir nuolatinis (t.y. neapsiribojant balsavimu rinkimuose) politinis dalyvavimas dabar tapo bûtina demokratijos funkcionavimo prielaida, nes prieðingu atveju padidëja atstumas tarp valdþios ir pilieèiø, politika tampa elitø tarpusavio kovos dël valdþios ir privilegijø arena, iðauga korupcija, politinës partijos ir valstybinë valdþia netenka pilieèiø paramos.

3) Susiformavo visiðkai naujo tipo politinë kultûra: naujos politinës vertybës, lûkesèiai, elgsenos normos. Ypaè ryðkus pavyzdys yra politinës laisvës ir þmogaus teisiø samprata. Pilieèio ir valstybës santykiø problemà nagrinejo dar antikinës Graikijos filosofai, sprendæ jà valstybës (polio) naudai. Naujaisiais amþiais Europoje (bet ne Rytuose) ásigalejo visuomeninës sutarties teorija, anot kurios valstybë turi apsaugoti pagrindines þmogaus teises (gyvenmo, laisvës, nuosavybës), ir tautos (liaudies) suvereniteto koncepcija. Nuo XX amþiaus pradþios politinës laisvës samprata tampa universalia, visame pasaulyje pripþinta politine vertybe ir net autokratiðkiausieji pasaulio reþimai skelbia save laisvës ðalininkas (stalinistinë Sovietø Sàjunga – “laisviausia ðalis pasaulyje”, Kuba – “laisvës sala”). Po Antrojo pasaulinio karo þmogaus teisës tampa visuotinai pripaþinta tarptautine norma, jos pagrindiniai principai suformuluoti JTO priimtoje Visuotinës þmogaus teisiø deklaracijoje (1948) ir kituose JTO dokumentuose, taip pat daugelyje regioniniø (Europos, Amerikos, Afrikos) tarptautiniø dokumentø.

4) Nuo XIX a. formuojasi globalinë politinë kultûra. Pradþioje tai buvo susieta su kolonizacijos procesu, kada ájugtose á Vakarø valsrybiø kolonijines imperijas Azijos ir Afrikos ðalyse pradëjo vesternizacija kaip vienas ið modernizacijos aspektø: pamaþu elitiniai sluoksniai perëmë metropolijø politines normas, teisinës valstybës sampratà, valdymo principus ir t.t. Nors kolonijinis reþimas pagal defiicijà yra autokratiðkas (suveneritetas priklauso metropolijai), taèiau kolonijose (ypaè D.Britanijos) buvo vystoma savivalda (daugeliu atveju – taip vadinamas indirect rule, netiesioginis valdymas, perduodant vykdomosios valdþios funkcijas tradicinëms institucijoms), o svarbiausia, ávedus europietiðka ðvietimo ir aukðtojo mokslo sistemà ir vystantis þiniasklaidai, pradëjo plisti ir populiarios Vakaruose liberalizmo idëjos. Demokratinës normos ir procedûros labiausiai ásigalëjo D.Britanijos valdose. Nors daugelyje ðaliø demokratinio tipo politinës sistemos, kurias sukûrë prieð iðeidami kolonizatoriai, gana greitai griuvo ir uþleido vietà autoritariniams reþimams, demokratinis eksperimentas sudarë paliko þenklø pëdsakà politinëje kultûroje. Dar svarbiau tai, kad pastaraisias deðimtmeèiai, paspartëjus globalizacijos tempui ir vykstant komunikacinei revoliucijai, visuotiniai pripaþintos liberalizmo ádëjos tampa masinës politinës sàmonës elementu. Tai, “dainuojanèios revoliucijos” Rytø ir Vidurio Europos ðalyse (Lenkijoje, Èekijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybëse), politinë liberalizacija Pietø Korëjoje, Taivane, daugelyje Lotynø Amerikos ðaliø akivaizdþiai patvirtina, kad masinë ir profesionalioji politinë daugelio ðaliø polinë kultûra ásisavino bazinius globalinës politinës kultûros elementus.

5) Formuojasi pilietinë visuomenë ir sureguliuojami jos santykiai su valstybe. Politikoje labai padidëja eiliniø þmoniø vaidmuo: neskaitant antikiniø poliu, kurie ið ðiuolaikinës perspektyvos atrodo kaip minivalstybës, pirmà kartà istorijoje politika ir valdymas (turint omenyje visus valdþios lygius) nustojo bûti siaurø elitiniø grupiø privilegija: nors galima argumentuotai árodynëti, kad valdo maþuma, svarbu tai, kad jos valdþia dabar apriboja ne tik teisinës normos (arba tradicija ankstyvesnëse visuomenëse), bet ir nuolatinis visuomenës arba atskirø interesø grupiø spaudimas. Valdymo procesas, sprendimø priëmimas tapo nepalyginamai sudëtingesnis, negu praeityje. Ypaè tai pasakytina apie fragmentuotas, susiskaldþiusias visuomenes. Nesant visuomeninio konsenso, valstybinë valdþia negali imtis strateginiø uþdaviniø sprendimo, priversta nuoat laviruoti, tampa næfektyvi.

6) Naujausiais laikais, atsiradus visiðkai naujoms komunikacijos priemonëms, nepaprastai iðaugo masiniø komunikacijø, þiniasklaidos (mass media) vaidmuo. Tam dirvà paruoðë knygø spausdinimo (Gutenberg, 1445; spausdinimo maðina, 1847), telegrafo (1840), telefono (Bell, 1870), garso áraðo (Charles Crosse’o “paleofonas”, 1877), kino (broliai Lumiere, 1895), radijo (Marconi), televizijos, kompiuterio iðradimai. “Komunikacinio sprogimo” iðdavoje informacija tapo specifine valdþios forma ir viena ið valdþios (plaèiàja prasme, t.y. ne tik valstybinës) priemoniø, ir dabar neretai sakoma, kad informacija valdo pasaulá. Þiniasklaida gali bûti labai efektyvia politinës mobilizacijos priemone (pav., “Sàjûdþio” Lietuvoje, Liaudies frontø Estijoje ir Latvijoje fenomenas 1988-1990 m.), diskredituoti reþimà, arba atvirkðèiai, jei yra reþimo grieþtai kontroliuojama, uþkirsti kelià opozicijos formavimuisi (Ðiaurës Korëja, Kinija, Irakas, Iranas, Turkmenistanas, Uzbekistanas ir daug kitø ðaliø).

Politiná vystymàsi sàlygoja visi pokyèiai ir procesai, kurie vyksta visuomenëje: atskirø grupiø interesø konfliktai, ûkio, kultûros, technologijos vystymasis, sàveika su kitomis visuomenëmis.(Pabrëþtina, kad daugelis ðiuolaikiniø politologø laikosi technologinio determinizmo koncepcijø, t.y. skaito, kad politiniø sistemø tipai sietini su technologijos iðsivystymo lygiu. Tarp ðiø koncepcijø ðalininkø yra þymûs politologai Raimond Aron, Walt Rostow, Zbigniew Brzezinski, John Galbright, Alwin Toffler. Svarbiausià reikðmæ turi visuomenës tipas. Pastaraisiais deðimtmeèiais priimta skirti keletà pagrindiniø tipø: prieðindustrines, industrines, postindustrines ir informacines visuomenes.

Prieðindustrinë (tradicinë, ikikapitalistinë) visuomenë yra pagrindinai agrarinë visuomenë, kurioje gamybos pagrindu yra ikinewtoninis mokslas ir technologija, dominuoja tradicinë, daugiausia religinë pasaulëþiûra (tikima lemtimi, piktomis dvasiomis ir pan.). Tai yra natûralinis ûkis, kurio svarbiausias tikslas yra patenkinti gamintojø poreikius. Dominuoja pirmoji ûkinës veiklos sfera – þemës ûkis, prekyba yra ribota ir nereguliari. Visuomenei bûdingas luominë hierarchiðka struktûra, kurioje dominuoja ðventikø (clergy) ir þemvaldþiø luomai; pastariesiems priklauso ir valdþia – decentralizuota Vakarø (iki XVIII-XIX a.) visuomenëse, despotinë, egzistuojanti ðalia pusiau autonominiø kaimo bendrijø, – Rytuose. Bûdingiausios institucijos yra baþnyèia ir kariuomenë. Svarbiausias visuomeniniø santykiø reguliavimo mechanizmas – tradicija, t.y. ne teisinës normos, o senos gërio ir blogio nuostatos, elgesio normos. Ástatymas neprieðpastatomas paproèiams, o atvirkðèiai, yra jø rezulatas. Tradicinëms visuomenëms bûdingos kolektyvinës, grupinës veiklos formas, þmogus visiðkai priklausomas nuo grupës (ðeimos, bendruomenës, cecho), taèiau kartu yra jos ginamas.

Ðiuolaikiniame pasaulyje prieðindustrinës visuomenës tipui artimos kai kurios Azijos ðalys (Bhutanas, Nepalas, Afganistanas, Jemenas), daugelis Afrikos ðaliø. Taèiau net labiausiai atsilikusiose yra modernizacijos elementø gamybos ir visuomeninio gyvenimo sferose.

Industrinei visuomenei bûdingas aukðtas pramoninës gamybos lygis, dominuojanti antroji (pramonine) ekonominës veiklos sfera, orientuota á masinë ilgalaikio vartojimo daiktø (automobiliø, ðaldytuvø, audio- ir videoaparatûros ir tûkstanèiø kitokiø) gamybà. Industrinës visuomenës pradþia skaitomas garo maðinos iðradimas, galutine stadija – mokslinë techninë revoliucija. Industrializacija ir susijusi su ja urbanizacija radikaliai pakeitë visà visuomenës struktûrà ir jos gyvenimà pradedant nuo elgesio formø ir baigiant màstymo racionalizmu. Visa gamyba tampa prekybine, t.y. orientuota á pelno siekimà. Socialinës organizacijos pagrindu tampa kapitalas ir darbas, dominuojanèià padëtá uþima finansistai ir verslininkai. Bûdingiausia industrinës visuomenës institucija yra finansinë-industrinë korporacija, taèiau stambioji gamyba niekur iki galo neiðstumia vidutiniø ir smulkiø firmø bei verslininkø, kurie nuolat ieðko naujø, pramoniniø gigantø neuþimtø niðø.

Vienas svarbiausiu visuomeniniø pokyèiø yra luominiø privilegijø ir paveldijamø socialiniø skirtumø iðnykimas ir lygiø pilietiniø teisiø ir laisviø ásigalëjimas. Valdþia tampa centralizuota, taèiau kartu vystosi demokratinës valdymo formos, tradicija kaip visuomeniniø santykiø reguliatorius uþleidþia vietà ástatymui ir teisinëms normoms. Svarbiausia socialiniø politiniø pokyèiø industrinëje visuomenëje iðdava yra stabili teisinë demokratinë valstybë.

Postindustrinei visuomenei bûdingas perëjimas nuo prekiø gamybos ekonomikos á aptarnavimo ekonomikà (treèiàjà ekonominës veiklos sferà), teoriniai tyrimai ir atradimai ekonomikos ir valstybinio valdymo srityse. Kai kuriose labiausiai iðsivysèiusiose ðalyse komunikacijø ir informacijos industrija sukuria didesnë BVP dalá, negu sunkioji arba apdirbimo pramonë.Vietoj klasinio visuomenës pasidalijimo ásigalioja profesionalizmas. Meritokratija (nuo angl. merit – “nuopelnas, pasiekimas”) nereiðkia socialinës ávairovës iðnykimo, nes lieka galioja prigimtinës nelygybës (gabumø skirtumø) principas. Nedingsta ir socialiniai bei politiniai konfliktai, taèiau jie daþniausiai atspindi prieðtaravimus tarp þinojimo ir nekompetetingumo. Bûdingiausiomis institucijomis skaitomi universitetai ir mokslinio tyrimo ástaigos bei centrai.

Postindustrinës visuomenës formavimàsi sàlygojo pirmiausia mokslinë techninë revoliucija, kuri daþnai vadinama antruoju pramoniniu perversmu, arba informacine kompiuterine revoliucija. Jos pradþia skaitomas pirmosios elektroninës skaièiavimo maðinos sukûrimas JAV 1946 m., o masiná pobûdá ji ágijo aðtuntame deðimtmetyje. Ðiai revoliucijai bûdinga:

– kokybiðkai naujas mokslo ir technikos lygis (kosminiai tyrimai, kompiuterinë technologija, komunikacinis perversmas);

– labai padidëjës þiniø kaupimo tempas (kai kuriais ávertinimais dabar mokslinës informacijos apimtis iðauga dvigubai per dvejus metus, tuo tarpu kai pirmaisias pokario deðimtmeèiais tai ávykdavo per 15 metø);

– prioritetinis fundamentaliøjø tyrimø vystymasis, aplenkiant technologiniø novacijø tempus;

– nuolat maþëjantis laiko tarpas nuo naujø moksliniø þiniø atsiradimo ir jø panaudojimo technologijoje;

– informacijos vaidmens didëjimas materialinës gamybos augime (informacija ðiuo atveju suprantama ne kaip praneðimai, o kibernetine, informatikos prasme – kaip sistemos valdomumo laipsnis).

Kai kurie tyrinëtojai mano, kad dabar jau galima kalbëti apie naujà visuomenës tipà – informacinæ visuomenæ, kiti skaito, kad tai kol kas yra tik postindustrinës visuomenës vystymosi etapas, prasidëjæs prieð 10-15 metø. Pagrindinis pokytis yra tai, kad ekonomikoje pradeda dominuoti ketvirtoji – informacinë sfera, iðaugo darbo intelektualizacija, mokslas, kultûra, ðvietimas ir sveikatos apsauga, kurie anksèiau buvo skaitimi “negamybine sfera”, tampa gamybine jëga, orientuota ne tik á materialiniø gërybiø gamybà, bet ir á patá þmogø.

Manoma, kad informacinës visuomenës vystymosi tendencija yra (arba bent ryðkëja) tai, kad kapitalas ir darbas uþleis vietà þinioms ir informacijai, nuosavybë kaip socialinës diferenciacijos pagrindas neteks reikðmës ir svarbiausias kriterijus bus iðsilavinimas ir profesionalizmas. Visuomenës iðsivystymo lygis tampa priklausomu ne nuo gamtiniø resursø, bet nuo þmoniø kokybës – jø profesionalinio iðsilavinimo, intelektualiniø sugebëjimø, sàþiningumo, darbðtumo. Svarbiausiu kapitalu tampa þmogus. Kaip pavyzdþiai nurodomos nedidelës ir neturinèios reikðmingø gamtiniø iðtekliø ðalys: Japonija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Belgija, Ðveicarija. Jeigu praeityje D.Britanijos klestëjimà nulëmë ta aplinkybë, kad darbas buvo pigus, lyginant su technika, tai dabar padëtis radikaliai pasikeitë: Amerikoje paruoðti vienà specialistà, turintá universitetiná iðsilavinimà, kainuoja virð 1 milijono doleriø.

Informacinëje visuomenëje socialines klases pakeièia nediferencijuotos “informacinës bendrijos”, kuriø pagrindu yra santykiai tarp þmoniø, uþimtø ávairiapuse veikla. Svarbiu bruoþu skaitoma nematerialinë darbo motivacija: prieð 30-40 metø iðsivysèiusiose ðalyse pirmoje vietoje buvo uþdarbis, o dabar ðis motyvas nusileido á 5-7 vietà, praleisamas pirmyn darbo turiná ir pobûdá, savës realizavimo galimybes, profesinio augimo perspektyvas, psichologiná klimatà darbo vietoje.

Sàvoka “informacinë visuomenë” vartojama taip pat globaline prasme, siekiant pabrëþti, kad elekroninës þiniasklaidos dëka dabar apie kiekvienà svarbesná ávyká momentaliai suþino visas pasaulis, o ávykiai specifinëse sferose (mokslo, technologijos, sporto, madø ir pan.) – suinteresuotoms grupëms ir individams. Ðia prasme plaèiai vartojamas iðsireiðkimas “pasaulinis kaimas” (global village).

Kai kuriø futurologø nuomone, galima kalbëti ne tik apie naujà visuomenæ, bet ir naujà þmogaus rûðá – homo intelligence vietoj dabartinio homo sapiens. Kiti atvirkðèiai, baiminasi, kad “kompiuterinës kultûros” átakoje þmonës tampa panaðûs á maðinas su jø primityvia ir schematiðka logika, gali netekti kûrybinio potencialo, sugebëjimo spræsti sunkius uþdavinius, nekalbant jau apie tokias egzistavimo kibernetinëje erdvëje (cyberspace) neigiamas pasekmes, kaip nesidomëjimas betarpiðka aplinka (ir þmonëmis).

Postindustrinës ir informacinës visuomenës formavimasis kol kas dar vyko labai trumpai, net nepasikeitus vienai þmoniø kartai. Todël dabar dar sunku spræsti, ar tai yra skirtingi visuomenës tipai, ar to paèio tipo (postindustrinës-informacinës visuomenës) vystymosi etapai. Galbût po 15-20 metø iðsivysèiusiose ðalyse visuomenë pasikeis dar daugiau, negu per toká pat praeità laikotarpá, ir bus pagrindo kalbëti apie naujà (postinformacinæ?) visuomenæ. Vertinant pokario laikotarpá politologiniø poþiûriu, t.y. siekiant iðsiaiðkinti, kiek pasikeitë iðsivysèiøsiø ðaliø politinës sistemos (institucijos, normos, politinë kultûra) tikslingiau kalbëti apie evoliucijà vienos (postindustrinës-informacinës) sistemos rëmuose.

Politinë dinamika

Politinis vystymasis yra visuomenëje iðkylanèiø prieðtaravimø iðdava, o ilgalaikëje perspektyvoje politinës sistemos tipà nulemia susiformavusios viesuomenës tipas. Reikðmingi politiniai pokyèiai visada yra konfliktø rezultatas, nes kiekvienoje visuomenëje yra ir permainø ðalininkø ir jø prieðø. Grupës, kuriø interesus saugo egzistuoajanti politinë sistema, yra lojalios jai ir, jeigu jø padëèiai nekyla betarpiðka grësmë, nenori nieko keisti. Tai yra konservatyvi reakcija á socialinio ir politinio vystymosi iððûká. Kitos, reformistinës grupës siekia patobulinti egzistuojanèià sistemaa, padidinti jos sugebëjimà reaguoti á iðkylancáas problemas. Revoliucionieriø nuomone egzistuojanti politinë sistema negali iðsprësti svarbiausiø visuomeniniø problemø, kliudo tolimesniam vystymuisi ir negali bûti reformuota, todël ji turi bûti pakeista. Galiausiai, separatistai – kompaktiðkoje teritorijoje gyvenanèios tautinës (reèiau – religinës) maþumos – skaito savo buvimà sistemoje, o kartu ir valstybe, neteisëtais (daugiausia todël, kad sistema ignoruoja arba nepatenkina jø poreikiø ir lûkesèiø) ir siekia atsiskirti nuo jos. Þiûrint kokia pozicija nugali, yra keturios alyernatyvos:

– egzistuojanèios sistemos reprodukcija (konservatyvus variantas);
– sistemos reforma;
– revoliucinë transformacija;
– dalinis arba visiðkas valstybës suirimas.

Pakankamai aiðku, kad konservatyvioji alternatyva gali uþtikrinti stabilumà tik tuo atveju, kol potencialinës sistemos galimybës nëra iðsemtos ir ji turi plaèià paramà. Taèiau vykstant vidiniams socialiniams ir ekonominiams poslinkiams, beiskeièiant iðorinei aplinkai, neiðvengiamas konservatyvios pozicijos rezultatas yra stagnacija ir sistemos irimas, kuris gali baigtis jos þlugimu. Taip atsitiko absoliutinëms monarchijomis Vakarø Europos ðalyse, komunistinëms sistemoms Sovietø Sàjungoje ir Rytø Europoje.

Suirus valstybei, jos vietoje susikûrusiose valstybëse iðlieka tos paèios alternatyvos. Pav., sugriuvus Sovietø Sàjungai naujose Centrinës Azijos valstybëse, Baltarusijoje apsiribota autoritarinio reþimo reforma, Baltijos ðalyse, Armenijoje, su iðlygomis taip pat Rusijoje ávyko politinës sistemos kaita, Ukraina kol kas iðliko pereinamoje stadijoje, Gruzija, Azerbaidþanas ir Moldavija dalinai suiro ir atskirose jø regionuose yra skirtingos politinës sistemos.

Reforma (nuo lot. reformare – “pertvarkyti, keisti”) yra bet kokio pobûdþio naujovë valdymo sferoje, betarpiðkai negriaunanti jos pagrindø. Reformos poreikis didëja, augant átampai visuomenëje, ir ðiuo atþvilgiu reforma yra nuolaida arba kompromisas. Taèiau reformos gali bûti vykdomos ir nesant matomo spaudimo arba net prieð dominuojanèiø sluoksniø valià (pav., Petro I reformos Rusijoje, kuris, siekdamas eurepeizuoti ðalá ðalia visa ko ásakë bajorams skusti barzdas ir gerti kavà). Reformos sëkmë ar nesëkmë priklauso nuo to, ar naujovës (a) ið tiesø paðalina kliûtis normaliam vystymuisi ir (b) yra vykdomos laiku. Pav., Michailo Gobaèiovo ir jo bendraminèiø bandymai atidëti sovietinio federalizmo reformà Sovietø Sàjungoje (“po to, kai bus iðsprëstos ekoniminës ir kitos neatidëliotinos problemos) nevejotinai paspartino Sàjungos dezintegracijà. Klasikiniais ðekmingø reformø pavyzdþiais galima skaityti visuotinës rinkiminës teisës ávedimà Europos ðalyse po Pirmojo pasaulinio karo, Franklino Roosevelto “naujàjá kursà”, aðtuntojo deðimtmecio ekonominæ reformà Kinijoje, valstijø reorganizacijà Indijoje (1956, 1971 m.), reprivatizacijà (arba denacionalizacijà) ir maþojo bei smulkiojo verslo paramos politikà D.Britanijoje aðtuntame-devintame deðimtmetyje.

Nuo reformos skirtina kontrreforma – dalinis arba visiðkas atsisakymas nuo ávestø naujoviø. Kontrereforma galima skaityti socialinio aprûpinimo maþinimà Vakarø ðalyse. Taèiau riba tarp reformø ir kontrreformø yra gana reliatyvi. Jau minëtà reprivatizacijà D.Britanijoje galima pavadinti ir kontrreforma, nes jos eigoje buvo likviduotos leiboristø ávestos naujovës ekonomikos sferoje.

Revoliucija yra staigus perëjimas ið vienos bûklës á kità, ir ta prasme ðis zo’dis vartojamas, kalbant apie revoliucijà moksluose, technologijoje ir kitose sferose. Politinë revoliucija reiðkia politinës sistemos kaità, vykstanèia per trumpà laikà. Alexis de Tocqueville (1805-1859) tvirtino, kad “beveik visos revoliucijos, pakeitusios þmoniø gyvenimà, buvo daromos siekiant átvirtinti arba panaikinti lygybæ”. Daugumas politologø dabar taip pat skaito lygybës siekimà svarbiausia revoliucijø prieþastimi.

Nors revoliucija yra socialinis sprogimas, ji yra ilgalaikio proceso rezultatas. Pirmuoju etapu galima skaityti lûkesèiø periodà. Jeigu dideliø sluoksniø viltys iðsipildo (kaip, pav., socialistinio darbininkø judëjimo lûkesèiai Vakarø ðalyse), socialinë átampa sumaþëja. Ir atvirkðèiai, nepasitenkinimas sustiprëja, jeigu platûs sluoksniai nusivilia, jauèiasi apgauti. Pastaruoju atveju sekantis yra brendimo etapas, kada nepasitenkinimas savo padëtimi perauga á nepasitenkinimà egzistuojanèia tvarka ir politine sistema. Reþimas netenka legitimumo, á já þiûrima kaip á parazituojanèià grupæ, o paramos netekimas automatiðkai reiðkia, kad sumaþëja ir sistemos efektyvumas. Valstybë gali bandyti kontroliuoti situacija, panaudodama represijas, taèiau tai ámanoma, jeigu armija iðlieka lojali reþimui ir jos panaudojimui negali sukliudyti iðoriniai faktoriai (tarptautinës sankcijos, ekonominë blokada, ginkluoto ásikiðimo galimybë).

Jei revoliucija baigiasi pergale, sekantys etapai yra konsolidacija (t.y. nugalëjusiø jëgø ásitvirtinimas svarbiausiose sferose) ir institucionalizacija – naujø politiniø, ekonominiø, kultûriniø struktûrø kûrimas, t.y. naujos politinës sistemos formavimasis.

Daugumoje atveju revoliucija iððaukia kontrrevoliucijaa – pastangas atkurti nuverstà reþimà. Kontrrevoliucijos mastas ir formos gali bûti labai ávairios: ginkluotas pasiprieðinimas, pilietinis karas, maiðtai, diversijos, uþsienio ðaliø intervencija, ekonominë blokada ir pan. Jei kontrrevoliucija nugali, restauruojams senasis reþimas (pranc. ancien regime), daþniausiai modifikuotos formos (pav., kaip bonapartizmas, siekiàs sukurti neklasinës ir nepartinës, iðreiðkinaèios tautos valià valdþios ávaizdá).

Perëjimas ið autoritarizmo á demokratijà

Perëjimas á demokratijà globaliniu mastu yra svarbiausias politiniø procesø, vykusiø naujaiusiais laikais, bûdingiausias bruoþas.

Taip vadinamose “senosiose demokratijose” tai vyko evoliuciniu keliu, liberalizuojant konkurencijà dël valdþios pradþioje tarp elitiniø grupiø, o vëliau pleèiant elektoratà. Toks vystymosi kelias buvo bûdingas Didþiajai Britanijai, Nyderlandams, Belgijai, Ðveicarijai, Skandinavijos ðalims, taip pat kai kurioms D.Britanijos valdoms (Kanada, Australija, Naujoji Zelandija).

Revoliuciniu keliu, nuverèiant senàjá reþimà demokratija ásigalëjo Prancûzijoje (1789-92, 1848, 1870), Vokietijoje (1919), Austrijoje (1918).

Kai kuriose ðalyse demokratinës sistemos yra tautinio iðsivadavimo judëjimo iðdava: JAV, Suomija, Indija, Baltijos valstybës.

Prieð 25-30 metø demokratiniai reþimai (áskaitant ir jø ankstyvasias formas) buvo bûdingi maþdaug ketvirtadaliui ið tada egzistavusiø 140 valstybiø. Pastaraisiais deðimtmeèiais demokratiniø ðaliø skaièius þymiai padidëjo, þlugus autoritariniams reþimams daugelyje Lotynø Amerikos ir Europos ðaliø (Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Rytø ir Vidurio Europje), Rusijoje, Filipinuose, Pietø Korëjoje, Taivane ir kai kuriose kitose pasaulio ðalyse.

Apie demokratijos ásigalëjimo prielaidas jau kalbëta 6 skyrelyje. Èia dar reikia tarptautinius faktorius. Dar 1940 m. JAV prezidentas Roosevelt paskelbë, kad Amerika turi tapti “demokratijos arsenalu”. Pokario metais “Trumano doktrinoje” (Truman Doctrine, 1947) paskelbta, kad JAV “palaikys laisvas tautas, kurios prieðinasi ginkluotø maþumø arba iðoriniø jëgø bandymams pajungti jas”. Demokratijos gynimas buvo uþfiksuotas 1948 m. sukurtos Amerikos Valstybiø Organizacijos (OAS, Organization of American States) deklaracijoje, Europos Tarybos (Council of Europe, 1949), NATO (1949), 1962 m. taip pat Europos Ekonominës Bendrijos (European Economic Community, dabar – Europos Sàjunga) dokumentuose. Nors labai daþnai didþiosios valstybës, ypaè JAV, nesilaikë deklaruojamø principø ir neretai rëmë net diktatatorius (Haiti, Nikaragvoje, Portugalijoje, Filipinuose ir daugelyje kitø ðaliu; prezidentas Ronald Reagan, lankydamsis Filipinuose 1982 m. gyrë diktatoriu Marcoðà uþ jo nuopelnus demokratijai), taèiau daugeliu atveju tarptautinis spaudimas buvo efektyvzs politinës liberlalizacijos instrumentas. Taèiau kur kas svarbiau yra tai, kad Vakarø deklaruojami demokratijos principai (ir iðsivysèiusiø sàliø demonstracinis efektas) sudarë alternatyvaa autoritarizmui ir bûtent ðios alternatyvos egzistavimas griovë autoritariniø reþimø legitimumà. Tai ypaè aiðkiai pasireiðkë, griûvant komunistiniams reþimams Rytø Europoje, taip pat Lietuvoje, kur buvo siekiama atkurti ne tik nepriklausomybæ, bet ir demokratinæ sistemà.

Viena svarbiausiø prasidëjusios XX a. pabaigoje politinës liberalizacijos prieþasèiø yra tai, kad postindustrinës/informacinës visuomenës elementai sparèiai auga daugumoje ðaliø. Autoritariniai reþimai susiduria su dilema: ar priimti naujas technologijas, tarp jø naujausias komunikacijos priemones ir neriboti jø naudojimosi galimybiø visiems pilieèiams, arba bandyti atsitverti nuo iðorinio pasaulio “geleþine uþdanga” ir pasmerkti save atsilikmui. Izoliacija tampa nepriimtina alternatyva, kai ekonominio vystymosi ir modernizacijos iðdavoje iðauga vidutiniai sluoksniai ir bendras kultûrinis lygis. Pirmiausia dël ðios prieþasties autoritariniai reþimai uþleido vietà atstovaujamoms valdymo sistemoms kai kuriose Lotynø Amerikos ðalyse, Pietø Korëjoje, Taivane.

Demokratijos ásigalëjimas yra ilgalaikis procesas, nes nepakanka sukurti vien institucijas ir procedûras (politines partijas, laisvus rinkimus) bei pripaþinti demokratines laisves, bet ir reikia, kad politikai ir dauguma gyventojø ásisavintø demokratinæ politinæ kultûrà: pripaþintø “þaidimo taisykles”, pliuralizmà, lygybës principà, maþumø teises, konfliktinëse situacijose siektø kompromisiniø sprendimø ir t.t. Tai ypaè sunkiai vyksta fragmentuotose visuomenëse, taip pat ðalyse, kur dominuoja autoritarinë (“pavaldinybinë”) politinë kultûra (Afrikoje, musulmoniðkose valstybëse). Svarbiausia, dël civilizacijø, kultûrø, istorinës paraeities, menataliteto ir daugybës kitø tautiniø skirtumø þmonija yra pernelyg marga ir ávairi, kad galëtø priimti koká nors vienà, tegu ir labai gerà, politinës sistemos modelá.

13. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI IR GLOBALINË POLITIKA

Daugelyje uþsienyje iðleistø politologijos vadovëliø ir politikos mokslø programose tarptautinø santykiø temos apskritai nëra. Taèiau vargu ar panaðø ignoravimà galima pateisinti. Pirma, vidaus ir uþsienio politikos klausimai, ypaè ðiuolaikiniame pasaulyje, yra tiek persipynæ, kad vienø negalima nagrinëti be kitø. Pav., Lietuvoje daug svarbiø vidaus politinio gyvenimo aspektø priklauso nuo santykiø su ES, kitomis uþsienio valstybëmis, ir atvirkðciai, uþsienio politikos pasiekimus ir nesëkmes daþnai nulemiai vidiniai politiniai procesai. Antra, analizuojant tiek vidaus, tiek uþsienio politikà vartojamos tos paèios kategorijos ir sàvokos: “valstybë”, “valdþia”, “teisë”, “ideologija”, o tai reiðkia, kad ið esmës nagrinëjami tie patys reiðkiniai, tik kiek skirtingu poþiûriu. Treèia, kaip tarptautiniø santykiø subjektai pastaraisiais deðimtmeèiais ðalia valstybiø vis aktyviau reiðkiasi transnacionalinës korporecijos (TNC, arba multinationals), politinës partijos, judëjimai, organizacijos, interesø grupës, atskiri individai. Galiausiai, nagrinëjant tarptautinius santykius taikomi pagrindinai tie patys politikos mokslø metodai: stebëjimas, dokumentø analizë, palyginimas, modeliavimas, sisteminis metodas, þaidimø teorija ir t.t

Politikos mokslai ir tarptautinë problematika atsirado ir vystësi kartu, daþnai jø kûrëjai buvo tie patys autoriai. Seniausiu tarpvalstybiniø santykiø analizës pavyzdþiu skaitoma Thukidido (471-401 p.K.) “Peloponeso karo istorija aðtuoniose knygose”. Klasikinëje arba tradicinëje tarptautiniø santykiø mokslo kryptyje þymus yra Machiavelli, Thomaso Hobbes’o (jëgos kaip tarpvalstybiniø santykiø “reguliatoriaus” samprata), Barucho Spinozos (1632-1677) indëlis. Þymiai vëliau atsirado idealistinë pakraipa, pagrásta tikëjimu, kad reikia ir ámanoma nutraukti karus ir konfliktus tarp valstybiø (Immanuil Kant, XX amþiuje – JAV prezidentai Wodrow Wilsom, Jimmy Carter, George Bush, valstybës sekretoriai John F.Dulles ir Z.Brzezinski, SSRS lyderiai Nikita Chruðèiovas ir M.Gorbaèiovas). Pokario deðimtmeèiais susiformavo politinio realizmo kryptis (Henry Kiessinger, Hans Morgenthau), kuri tæsia klasikinæ tradicijà ir nagrinëja tarptautinius santykius kaip kovos ir varþymosi arenà tarp valstybiø, ginanèiø savo nacionalinius (t.y. valstybinius) interesus. Kitos naujausios pakraipos yra:

modernizmas – taikomi matematiniai metodai ir modeliavimas;

transnacionalizmas – akcentuoja individø, nevalstybiniø organizacijø (NGOs) ir judëjimø vaidmená tarptautiniuose santykiuose ir tarptautinës bendrijos formavimosi procese;

neomarksistinis centro – periferijos modelis: dominuoja iðsivysèiusios industrinës valstybës (centras), o atsilikusios ðalys (periferija) yra þaliavø ir resursø ðaltiniu; artima ðiam modeliui yra priklausomo vystymosi koncepcija;

struktûrinio realizmo, arba struktûralizmo poþiûriu tarpatautinës sistemos struktûrinës savybës priklauso nuo didþiøjø valstybiø sàveikos.

Pasaulinë bendrija (tarptautinë visuomenë0

Visoms sistemoms, pradedant maþiausiomis, bûdingos yra integracinës ir iðcentrinës tendencijos. Tarptautinëje sistemoje taip pat jau nuo seniausiø laikø kûrësi ir griuvo imperijos, kuriø vietoje atsirasdavo maþesnës valstybës, plito pasaulinës religijos, o vëliau kûresi “nacionalinës baþnyèios” (anglikonø, rusû staèiatikiø, armënø’-gregorianø, Tibeto lamaitø ir t.t.) .

Pasaulinæ bendrijà arba visuomenæ (world/global/international community) sudaro visos egzistuojanèios, pripaþintos valstybës – pagrindiniai tarptautiniø santykiø veikëjai (actors).. Griûvant imperijoms, naujausiais laikais jø skaièius sparèiai augo ir vien XX amþiuje padidëjo 6 kartus: 1900 m. buvo 30 valstybiø, 1990 – 160, o 1996 JTO nariû jau buvo 185. Ðalia valstybiø pasaulinëje bendrijoje veikia tarpvalstybiniai susivienyjimai, tarptautiniai judëjimai (pav., profesiniø sàjungø, þaliø’jø, þmogaus teisiø gynimo), nevalstybinës organizacijos, teroristinës bei kriminalinës grupës.

Ðio amþiaus pabaigoje pasaulinë bendrija yra integruota ávairiausiø ir prieðingø elementø sistema. Joje susiformavo tarptautinës bendrijos -didelës valstybiø grupës, priskiriamos jau nagrinëtiems visuomeniø tipams: postindustriniam, industriniam, ir agragriniam-industriniam. Atitinkamai kalbama apir “tris pasaulius”.

“Pirmasis pasaulis” – tai postindustrinës valstybës (JAV, Kanada, Vakarø’ Europos ðalys, Japonija, Australija). Ðalia jau minëtø postindustrinës visuomenës bruoþø joms bûdinga taupanti resursus, energijà ir darbà gamyba, pagrásta naujausiomis technologijomis, ypaè mikroprocesoriø technika. Vidutinis mënesinis darbo uþmokestis ðioje valstybiø grupëje yra apie 2000 USD. Didelë dalis ðiø ðaliø produkcijos eksportupjama. 1990 m. Vokietija eksportavo prekiø uþ 421 mrd. USD, JAV – 394 mlrd., Japonija – 286 mlrd., Prancûzija – 216 mlrd., D.Britanija – 185 mlrd., Italija – 170 mlrd., ir net palyginti maþø ðaliø – Olandijos, Belgijos ir Honkongo eksporto vertë sudarë atitinkamai 134 mlrd., 118 mlrd. ir 82 mlrd. (palyginimui Lietuvos eksportas 1998 m. sudarë tik 4 mlrd. doleriø). Postindustrinëse ðalyse gyvena tik 15 proc. pasaulio gyventojø, tàciau jos tenka 78 proc. maðinø ûkio, 71 proc. pasaulinës prekybos ir 64 proc. pajamø.

“Antrasis pasaulis” – industrinës, daugumoje postkomunistinës Rytø ir Vidurio Europos ðalys, Rusija, Kinija. Tarp jø Rusija yra gamtos resursø atþvilgiu turtingiausia ðalis pasaulyje, ir energetiniai resursai (nafta ir gamtinës dujos) yra pagrindinis jos eksportas. Bûdinga tradicinë, reikalaujanti daug resursø, energijos ir darbo technologija.

“Treèiàjá pasaulá” sudaro besivystanèios (developing) arba neiðsivysèiusios (underdeveloped) ðalys, daugiausia – buvusios kolonijos (ypaè Afrikoje ir Azijoje), kuriose vyrauja tradicinë industrinë ir prieðindustrinë gamyba. Ðiø ðaliø grupëje apie 800 milijonø þmoniø gyvena pusbadþiu, apie 40 milijonø kasmet mirðta dël iðsekimo, taèiau kartu bûdingas labai aukðtas (2-4%) natûralus gyventojø prieauglis. Periferinëms valstybëms labai stinga lësø, jau devintame deðimtmetyje jø skola iðsivysèiusioms ðalims virðyjo 730 milijardø USD. Eksportuoja pagrindinai gamtinius resursus, þaliava ir þemës ûkio produktus. Zambijos eksporte 81 proc. sudaro varis, Ugandos – 95 proc. kava, Mauritanijos – 83 proc. – geleþies rûda, Fidþi – 78 proc. cukrus ir t.t.Vidutinis uþdarbis – 35 USD.

Pastaraisiais deðimtmeèiais ðis tradicinis padalinimas kiek pakito, nes taip vadinamos naujos industrin’es valstybës (Pietø Korëja, Taivanas, Singapûras, Tailandas, Malaizija, Argentina, Brazilija, Meksika, Portugalija, Graikija, Turkija priartëjo prie”antrojo pasaulio” lygio, o kai kuriais atþvilgiais ir pralenkë ðios grupës ðalis.

Geografiniø atþvilgiu postindustrinës valstybës (iðskyrus Australijà) yra ðiaurëje, o besivystanèios – pietuose, todël pirmojo ir treèiojo “pasauliø” prieðpastatymas daþnai apibûdinamas terminu “Ðiaurë – Pietûs” (North – South). “Antrasis pasaulis” uþima tarpinæ padetá tiek geografiniu, tiek kitais atþvilgiais: pagal kai kuriuos kriterijus kai kurios jam priskiriamos valstybës lenkia “pirmojo pasaulio” ðalis (Rusija ir Kinija turi branduoliná ginklà, kurio neturi Vokietija, Italija ir maþosios postindustrinës ðalys), kitais kriterijais atsilieka nuo “treèiojo pasaulio” ðaliø (pagal vidutinë gyvenimo trukmë Rusijoje yra antroje ðaliø ðimtinëje).

Ðis valstybiø skirstymas yra gana sàlygiðkas, taèiau jis iðreiðkia svarbià pasaulinës bendrijos ypatybæ. Tarptautinës teisës poþiûriu visos valstybës yra lygios, taèiau realiai lygybës nëra. Pasaulinë bendrija yra hierarchiðka, stratifikuota pagal skirtingus krieterijus. Raketinio branduolinio potencialo atþvilgiu galingiausios valstybës yra JAV, Rusija, Kinija, Didþioji Britanija ir Prancûzija, pagal ekonominá potencialà pirmauja JAV, Japonija, Vokietija, teritorijos dydþiu – Rusija, Kanada, Kinija, JAV, Brazilija ir Australija. Supervalstybëmis (superpowers) skaitoms ðalys, kurioms bûdingi ðie poþymiai:

(a) galimybë ávykdyti planetos masto sunaikinimus, palaikoma galingo nuolat tobulinamo branduolinio ginklo ir raketinës technikos;

(b) galimybë padaryti poveiká visos þmonijos egzistavimui;

(c) negalimas karinis pralaimëjimas bet kokiai kitai valstybei ar valstybiø grupei, jei á pastaràjà neáeina kita supervalstybë.

Skirtingai nuo supervalstybiø, didþiosios valstybës (great powers) turi átakos pasauliniam vystymuisi, taèiau nedominuoja tarptautiniuose santykiuose. Ðiuo kriterijumi didþiosiomis valstybëmis galima skaityti Vokietijà, Japonijà, D.Britanijà, Prancûzijà. Siauresniu màstu iðskiriamos regioninës didþiosios valstybës (regional powers) yra átakingos ir/arba gali nulemti ávykiø eigà atskiruose regionuose: Indija – Pietø Azijoje, Egiptas – tarp arabø ðaliø, Brazilija – Pietø Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose á regioninës valstybës vaidmená pretenduoja Iranas, Irakas, ir Saudø Arabija, postsovietinëje Centrinëje Azijoje dël hegemonijos konkuruoja Uzbekistanas ir Kazachstanas, Vidurio Europoje pastaraisiais metais daug kalbama apie auganèià Vokietijos átakà.
Kiti tarptautiniø santykiø dalyviai (veikëjai)

Labai svarbus tarptautiniame gyvenime yra nevalstybiniø dalyviø vaidmuo: tarpvalstybiniø vyriausíbiniø (inter-governmental, toliau: TVO) ir tarpvalstybiniø nevyriausybiniø (non-government, toliau: TNO) organizacijø, transnacionaliniø korporacijø, ávairiø judëjimø.

Ankstyviausia tarptvalstybinë vyriausybinë organizacija buvo 1815 m. Vienos kongrese sukurta Pastovioji laivininkystës Reinu komisija. XIX a. susikûrë dar keliolika TVO: Tarptautinë sanitarinë konvencija (1853), Tarptautinë telegrafo sàjunga (1865), Pasaulinë paðto sàjunga (1878). 1923 m. susikûrë Tarptautinë kriminalinës policijos organizacija (Interpol). Pirmosios politinio pobûdþio TVO atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, tarp jø Tautø liga (Þeneva, 1920-1946; JAV nedalyvavo), Tarptautinë darbo organizacija (ILO – International Labour Organization). Dabar didþiausia ir autoritetingiausia TVO yra Jungtiniø Tautø Organizacija, ákurta 1945 m. ir vienyjanti 185 valstybes. Prie JTO veikia Ðvietimo, mokslo ir kultûros organizacija (UNESCO).

Regioninës ir specializuotos tarpvalstybinës vyriausybinës organizacijos (skliausteliuose -angliðkos santrumpos, ákûrimo metai):

Arabø valstybiø liga (1945);

Amerikos Valstybiø organizacija (OAS, 1948, 30 valstybiø)

NATO (1949);

(Britanijos) Sandrauga – D.Britanijos dominionai ir daugelis jos buvusiui kolonijø (50 valstybiø, formalios sutarties nëra, vyriausybiø vadovø susitikimai vyksta karta per dvejus metus);

Europos Taryba

Europos Bendrija/Sàjunga (pradþia datuojama 1951, 1957 m., dabartinis pavadinimas – nuo 1993 m.)

Europos Laisvosios Prekybos Asociacija (EFTA, 1960: Austrija, Ðveicarija, Skandinavijos ðalys)

Afrikos Vienybës organizacija (OAU, 1963, 51 valstybë)

Islamo Kongreso organizacija (OIC, 1969, virð 50 valstybiø)

Nepriklausomø Valstybiø Sandrauga (CIS, 1991, buvusios sovietinës respublikos, iðskyrus Baltijos valstybes).

Yra ávairiausiø TVO klasifikacijø. Daþniausiai minimi ðie tipai:

– universalios (Tautø Liga, JTO);

– tarpregioninës (Islamo konferencijos organizacija);

– (sub)regioninës (ES, Beniliuksas)

– finansinës (Tarptautinis valiutinis fondas, Pasaulinis Bankas)

– mokslinës (“Eurika”)

– techninës (Tarptautinë Telekomunikacijø Sàjunga)

– specializuotos (Tarptautinis matø ir svoriø biuras)

Dabar veikia virð 400 TVO. Dauguma jø turi didelá administraciná aparatà (pav., JTO dirba apie 50 000 þmoniø) ir neretai jos ágyja autonomijaa, siekia savo specifiniø tikslø, nesutampanèiø su jas isteigusiø valstybiø siekiais. Kartu në viena TVO, iðskyrus Europos Sàjungà) negali pasiekti, kad visi jø sprendimai bûtø vykdomi. Nepaisoma daugybës JTO Generalinës asamblëjos rezoliucijø (pav., 1948 m. rezoliucijos dël arabø valstybës Palestinos ákûrimo), kyla konfliktai net tarp NATO nariø (pav., 1974 m. Turkija okupavo beveik pusæ Kipro ir paskelbë ten “Ðiaurës Kipro Turkø respublikà), popieriuje lieka ðimtai NVS priimtø sprendimø.

Tarpvalstybiniø òevyriausybiniø organizacijø (TNO) 1905 m. buvo 134, dabar jø yra virð 4000. Tai – neteritoriniai savanoriðki susivienyjimai, sukurti ne vyriausybiø, o profesiniø, religiniø, privaèiø ir kitokiø organizacijø. Seniausios TNO yra baþnyèios, ypaè Katalikø baþnyèia. Tarp NTO yra politinës (Socinternas ir kitos partijø sàjungos), profesinës, sportinës (FIFA, UEFA, FIDE), religinës (Pasaulinë baþnyèiø taryba, 1954) ir kitokios organizacijos. Jû sprendimai paprastai neturi juridinës galios ir nëra ratifikuojami. NTO veikia kaip koordinaciniai organai arba interesø, arba spaudimo grupës, siekianèios átakoti atitinlamas VTO (ypaè JTO) ir/arba atskirø ðaliø vyriausybes. Taip veikia þmogaus teisiø gynimo organizacijos (International Helsinki Federation, Amnesty International), þaliøjø Græn Peace ir kitos.

Pasaulinëje ir atskirø ðaliø ekonomikoje ypatingà átaka turi transnacionalinës korporacijos (TNC, multinationals) – stambios firmos ir korporacijos, turinèios savo skyrius, bankus, gamyklas, ástaigas daugelyje pasaulio ðaliø. TNC priskaièiuojama virð 7000, jø filialø – virð 30 000. Daugiausia TNC kapitalo investuota “pirmojo pasaulio” ðalyse, ypaè JAV. 200 didþiausiø transnacionaliniø kompanijø, kuriose uþimta 0,3% viso pasaulio dirbanèiøjø, bendras metinis pelnas siekia 7100 milijardø USD, tuo tarpu kai 80% pasaulio gyventojø gyvena ðalyse, kuriø bendros pajamos sudaro tik 3900 milijardø doleriø; korporacija Mitsubishi yra turtingesnë uþ Indonezijaa, turinèiaa 210 milijonø gyventojø.

Pleèiantis tarptautiniam bendradarbiavimui, kaip aktyvûs tarptautiniø santykiø aktoriai vis labiau reiðkiasi ámonës, kultur’rinës, sportinës organizacijos, universitetai, moksliniai tyrimo centrai, atskiri individai. Todël valstybës vaidmuo visoje tarptautiniø ryðiø sistemoje pastebimai maþeja, daugiau apsiribodamas politiniø klausimø sprendimu, nors ir ðiuo atþvilgiu valstybës, ypaè neturtingesnës ir/arba maþesnës, daþnai yra priverstos veikti taip, kaip to reikalauja transnacionalinës korporacijos.

Tarptautiniø santykiø dalyviais yra taip pat tautinio iðsivadavimo (daþniausiai vadinami separatistiniais arba secesionistiniais) judëjimai. Ypatingà vietà uþima teroristinës organizacijos, palaikanèios tarpusavyje glaudþius ryðius. Tarp jø:

Airijos respublikonø armija (IRA, 1919);

Armënijos iðlaisvinimo slapta armija (siekianti iðlaisvinti “Didþiaajaa Armënijaa, esanèiaa Turkijos sudëtyje);

Jungtinis þydø pogrindis (JAV);

Raudonosios brigados (Italija);

Raudonosios Armijos frakcija (Fraktion Rote Armæ, Vokietija)

Action directe (Prancûzija)

Kovinës komunistø grupës (Belgija).

1984 m. bandyta sukurti vieninga “euroterorizmo” centraa, organizuoti bendri pasikësinimai á NATO karininkus. Maþdaug 60 ðaliø veikia neofaðistinës grupës. Ypaè aktyviai teroristinës grupës veikia Lotynø Amerikoje ir Artimuosiose Rytuose.
Tarptautiniai santykiai

Tarptautiniai santykiai (international relations) reiðkia pirmiausia tarpvalstybinius santykius, þodis “tauta” (nation) ðiame derinyje yra “valstybës” sinonimas. Tarptautiniai santykiai yra skirstomi pagal veiklos sferas ir formas á politinius, diplomatinius, ekonominius, karinius, ideologinius, teisinius ir t.t. ir teritoriniu atþvilgiu á globalinius, tarpregioninius, regioninius, subregioninius, daugiaðalius ir dviðalius.

Uþsienio politika yra bendras valstybës kursas tarptautiniuose reikaluose, vykdomas ávairiomis, pirmiausia diplomatinëmis priemonëmis. Jo principai reguliuoja valstybës santykius su kitomis valstybëmis.

Valstybës uþsienio politikà sàlygoja daug faktoriø. Pirmiausia tai geografinë padëtis: kaimyninës ðalis, iðëjimas prie jûros ar jo nebuvimas. Suspausta tarp dviejø kaimynø (kaip Nepalas ar Bhutanas Himalajuose), valstybë neturi didelio pasirinkimo ir yra priversta arba orientuotis á vienà ið jø, arba bandyti balansuoti. Geografijos ir uþsienio politikos santykis ilga laikà buvo specialios politinës teorijos – geopolitikos – objektu. Nors kai kurie geopolitiniai faktoriai (pav., atstumas kaip abipusio saugumo garantija) ðiais laikais neteko reikðmës, valstybiniø sienø ilgumas, teritorijos konfigûracija, iðejimas prie jûros, atstumas nuo svarbiausiø ekonominiø centrø, gamtiniai iðtekliai iki ðiol turi átakos valstybiø, ypaè maþiau iðsivysèiusiû, uþsienio politikai.

Didelæ reikðmæ turi ekonominis ir karinis potencialas, neretai taip pat ideologija, religija, priklausomumas vienai ar kitai civilizacijai.

Kiekviena valstybë kaip tarptautiniø santykiø subjektas siekia iðsaugoti suverenitetà ir kartu uþsitiktinti optimalias gyvavimo sàlygas, tarp kuriø pirmoji yra saugumas. Dël to iðkyla viena ið sudëtingiausiø tarptautiniø santykiø problemø – taip vadinama saugumo dilema (security dilemma). Jos esmë yra ta, kad vienos valstybës siekimas sustiprinti savo saugumà gali bûti kitos, ypaè kaimyninës valstybës ávertintas kaip pavojus savo saugumui ir sukelti atsakomàjà reakcijà: diplomatiná ar ekonominá spaudimà, grasinimà panaudoti jëgà, ginklavimosi varþybas ir net “preventyviná karà” (uþpulti prieðà, kol jis tai nepadarë pirmas). Saugumo dilemà vaizdþiai iliustruoja ginkluotës varþybos tarp SSRS ir JAV, Indijos ir Pakistano santykiø raida ir daug kitø pavyzdþiø. Baltijos valstybës siekia NATO narystës, norëdamos uþsitikrinti savo saugumà nuo Rusijos, Rusija vertina tai kaip pavojø savo saugumui ir jos pastangos sukliudyti Baltijos prisijungimui prie Vakarø karinio bloko savo ruoþtu vertinamos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kaip hegemoniniø Rusijos uþmaèiø pasireiðkimas ir dar labiau stiprina saugumo siekimà po NATO skëèiu.

Lemiamà reikðmæ tarptautiniø santykiø vystymæsi turi veikianèiø tarptautinëje sistemoje jëgø balansas. Valstybës pajëgumas priklauso nuo daugelio faktoriø. Anksèiau svarbiausiu kriterijumi buvo skaitoma karinë galia, kuri uþtikrindavo ne tik saugumà, bet ir buvo svarbi sëkmingos teritorinës ekspansijos prielaida. Ðiuolaikiniame pasaulyje situacija pasikeitë: galingiausios armijos gali pralaimëti partizaniniame kare (JAV Vietname, Sovietø Sàjunga Afganistane), karas gali atsieti visais atþvilgiais brangiai ir turëti vien neigiamas pasekmes (Irano-Irako karas, Irako bandymas uþgrobti Kuveità). Dar svarbiau, kad karinës galios didinimas gali turëti bumerango efektà: milþiniðkos ir niekaip neatsiperkanèios iðlaidos ginkluotei (dalinai iðskyrus high-tech vystymà, spartinanti technologiná progresà), ðiuolaikiniai brangûs ginklai ir armijos iðlaikymas tampa sunkia naðta ekonomikai ir gali iðsekinti ðalá. Ginkluotës varþybos galiausiai suþlugdë Sovietø Sàjungos ûká, visiðkai iðsekino nedaug resursø turinèià Ðiaurës Korëjà. Valstybës saugumà dabar daugiau nulemia ekonominis potencialas (persipynæ ekonominiai ryðiai su potencialiu prieðu), sugebëjimas mobilizuoti resursus, diplomatija ir ypaè regioninës saugumo sistemos, t.y. kariniai politiniai blokai. Viso ðiaurës pusrutulio vakarinës dalies saugumà dabar uþtikrina NATO (North Atlantic Treaty Organization), ákurta 1949 m., kitose pasaulio dalyse buvo blokai SEATO (South East Asia Treaty Organization, 1954-1977, jungusi JAV, D.Britanijà, Prancûzijà, Pakistanà, Filipinus, Australijà ir N.Zelandijà), CENTO (Central Treaty Organization, 1955-1979: D.Britanija, Turkija, Iranas, Pakistanas, iki 1958 m. taip pat Irakas).

Tarptautiniø santykiø vystymosi tendencijos

Po Sovietø Sàjungos ir jos karinio bloko (Varðuvos sutarties organizacijos) dezintegracijos þlugo taip vadinama bipolinë, arba dviaðinë sistema, kurià sudarë dvi susiprieðinusios sistemos ir nuoðalyje buvës neprisijungusiø ðaliø judëjimas (neutralios, daugiausia “treèiojo pasaulio” ðalys, taip pat Jugoslavija ir Kuba). Pagrindinës dabartinës tendencijos:

1) Bûdingiausias ðiuolaikinio pasaulio vystymosi bruoþas yra globalizacija – nuolat didëjantis visø valstybiø tarpusavio priklausomumas ir sàveika politikos, ekonomikos, kultûros sferose, pasaulinio masto integracinës tendencijos, apribojanèios visøá net paèiø didþiausiø valstybiø suverenitetà;

2) Skaitoma, kad vyksta galios decentralizacija ir formuojasi daugiapolinis (multipolar) pasaulis; taèiau ðiam poþiûriui prieðpastatomos kelios kitos alternatyvos –

a) bendras JAV, ES ir Japonijos dominavimas;

b) JAV – vienintelis lyderis pasaulyje;

c) bipolinës sistemos atkûrimas (JAV ir Kinija);

d) civilizacijø (Vakarø, islamo, Kinijos ir gal kitø) konfliktas.
Visi variantai dabar plaèiai svarstomi, taèiau ðiuo metu vyrauja nuomonë, kad kol kas politiniu ir militariniu atþvilgiais dominuoja JAV.

3) Ásigalëjo naujas branduolinio ginklo vertinimas; dar 1983 m. amerikieèiai kompiuteriu pagalba iðskaièiavo, kad neiðvengiamas apsikeitimo branduoliniais smûgiais rezultatas bûtø “branduolinë naktis (þiema), ir tai padëjo pasiekti susitarimo dël branduoliniø ir raketiniø ginklø arsenalo maþinimo (SALT I, SALT II).

4) Formuojasi supratimas apie visuotinà saugumà kaip svarbiausià nacionalinio saugumo garantà. Dalinai tai susieta su milþiniðka ginkluotës kaina: sukauptas karinis turtas, kurá bûtø galima panaudoti civiliniams tikslams (kompiuteriai, aviacija, transportas ir pan.) vertinamas 500 milijardø USD, kariuomenëje tarnauja apie 25 milijonus þmoniø ir dar tiek dirba kariniame komplekse, kur uþimta apie 25 proc. mokslininkø ir sunaudojama 40 proc. mokslui skiriamø lëðø.

5) Kuriasi konfliktø prevencijos politiniais metodais sistema, regioniniai konfliktø stabdymo centrai. Veikia ði sistema dar nelabai efektyviai ir daþniau tarptautinëms organizacijoms tenka atlikti taikos palaikymo funkcijas (Bosnija, Kosova, Kipras, Tadþikistanas, Gruzija ir kt.).

6) Saugumo samprata tapo platesnë ir dabar apima ne tik kariná saugumà, bet ir gamtosaugà, siekimà áveikti ekonomines ir technologines disproporcijas, kovà prieð tarptautiná terorizmà, narkomafijà. Treciojo pasaulio ðalys jau nuo devintojo deðimtmeèios pradþios reikalauja sukurti naujà pasaulinæ ekonominæ tvarkaa, numatant eilæ priemoniø:

– anuliuoti dalá skolø, pratæsti jø gràþinimo terminus;

– padidinti ekonominæ ir techninæ pagalbà;

– padëti vystyti svarbiausias ûkio ðakas, perduodant naujausias technologijas;

– padëti modernizuoti þemës ûká;

– paðalinti tarptautinës prekybos kainø þirkles (t.y. padidinti þaliavø kainà ir sumaþinti baigtosios produkcijos kainà).

“Pirmojo pasaulio” ðalyse auga supratimas, kad neiðsprendus “treèiojo pasaulio” ekonominiø problemø, ne tik nebus garantuotas Vakarø saugumas, bet ir jø egzistavimas nelabai tolimoje ateityje taps problematiðku: atsilikusiose ðalyse sparèiai didëja gyventojø skaièius, nemaþa valstybiø gali sukurti savo branduolinius ginklus, nuolat didëja emigrantø srautas ið pietø á ðiauræ. Atsiriboto nuo skurstanèio “treèiojo pasaulio” darosi sunku ir pavojinga.

7) Ðiuolaikinë karinë technologija ir politinë, ekonominë bei kultûrinë globalizacija labai sumaþino geopolitiniø faktoriø reikðmæ. Geopolitika kaip mokslas buvo populiari XIX amþiuje (Friedrich Ratzel, 1844-1904) ir pirmoje XX a. pusëje, dabar ji tapo archaiðkos màstysenos bruoþu, bud’dingu daugiausia senosios kartos kariðkiams ir politikams.

Tarptautinë teisë

Tarptautinës teisës samprata istoriðkai susieta su suvereniteto sàvoka, kuri viduramþiais pirmiausia reiðkë teisæ skelbti karà, sudarinëti taikos sutartis ir sàjungas. Ðiuolaikinë tarptautinë teisë apibrëþiama kaip visuma teisiø ir visuiotinai priimtø normø, veikianèiø tarptautinëje sistemoje. Tarptautinës teisës subjektai yra valstybës ir tarpvyriausibinës organizacijos, pastaraisiais metais taip pat ir individualûs pilieèiai.

Ðiuolaikinës TT pagrindas daugeliu atþvilgiu yra Vakarø liberalinis teisiø ir pareigø modelis ir jo sampratos (politinë laisvë, lygybë, teisë ir kt.). Svarbiausieji TT principai, turá juridinæ galià, uþfiksuoti JTO statute, Tarptautinës teisës principø deklaracijoje (1970), Galutiniame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo akte (1975) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Pagrindiniai principai yra:

– suvereniteto gerbimas;

– atsisakymas panaudoti jëgà arba grasinti ja;

– nesikiðimas á valstybiø vidaus reikalus;

– tautø lygiateisiðkumas ir jø apsisprendimo teisë;

– valstybiniø sienø nelieèiamumas (pripaþinimas);

– taikus ginèø sprendimas;

– þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø pripaþinimas (1948 m. Visuotinë þmogaus teisiø deklaracija ir kiti dokumentai);

– bendradarbiavimas tarp valstybiø;

– pasaulinës bendrijos demilitarizacija;

– tarptautiniø normø ir teisiø vykdymas.

Iki ðiø principø realizacijos dar labai toli. Ne visos valstybës pasiraðë ir ratifikavo pagrindinius dokumentus (pav., apie pusæ valstybiø nepasiraðë 1966 m. socialiniø, kultûriniø, pilietiniø ir politiniø teisiø paktø, Kinija, Indija, Pakistanas ir kai kurios kitos ðalys – susitarimø dël branduoliniu ginklø). TT yra nelabai efektyvi taip pat todël, kad nëra mechanizmø ir procedûrø, garantuojanèiø JTO ir kitø tarptautiniø organizacijø sprendimø vykdymaa. Galiausiai, tarptautinës normos nesudaro vieningo kodekso, apjungia prieðtaringus principus, pav., tautø apsisprendimo teisæ ir sienø nelieèiamumo, þmogaus teises ir nesikiðimo á kitø ðaliø vidaus reikalus principà.

Tarptautinës teisës laikymasis ir tarptautiniø ásipareigojimø vykdymas labai priklauso nuo vyriausybiø valios ir jø galimybiø nepaisyti kitø ðaliø ir/arba pasaulinës bendrijos nuomonës. Maþosios ðalys ðiuo atþvilgiu daugiau turi atsiþvelgti á sankcijø galimybæ, taèiau radikalûs reþimai (Kuba, Ð.Korëja, diktatûros Afrikoje) daþnai jø nepaiso. Karinës jëgos panaudojimas reikalauja sudëtingos procedûros, be to JTO neturi tam pakankamai resursø. Reikalavimai vykdyti tarptautines normas ir ásipareigojimus taikomi selektyviai, priklausomai nuo kitø, daugiausia geopolitiniø faktoriø, taip pat nuo konkreèios ðalies santykiø su didþiosiomis valstybëmis.

LITERATÛRA lietuviø kalba

Aristotelis. Politika. V.: Pradai, 1997. 389 p.

Babachinaitë G. ir kt. Lietuvos valdþiø elito teisinës sàmonës ir savimonës ypatumai. V.: Eugrimas, 1998. 126 p.

Balcerowicz, Leszek. Socializmas, kapitalizmas, transformacija. ALK-Algarvë, 1998. 255 p.

Baranova, Jûratë. Politinë filosofija: Metod. mokymo priemonë. V/: Pradai, 1995. 98 p.

Bytamas, D., Boilas K. Demokratija. Klausimai ir atsakymai. Klaipëda: Savivaldos problemø tyrimo centras, 1997. 129 p.

Brzezinski, Zbigniew. Nebevaldomas pasaulis. Globalinë sumaiðtis XXI amþiaus iðvakarëse. V.: Tvermë, 1998. 239 p.

Dalis R. Demokratija ir jos kritikai. V.: Amþius, 1994. 526 p.

Friedman, Milton. Kapitalizmas ir laisvë. Vilnius: Mintis, 1998. 197 p.

Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. V.: 1986.

Frankel J. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje. K., 1993.

Gray, John. Liberalizmas. V.: Pradai, 1992. 107 p.

Hayek, Friedrich von. Teisë, ástatymø leidyba ir laisvë. I. Taisyklës ir tvarka. Naujas liberaliø teisungumo bei politinës ekonomijos principø iðdëstymas. Vilnius: Eugrimas, 1998. 229 p.

Heilbroner, Robert. Didieji ekonomistai. Vilnius: ALK – Amþius, 1995.

Jungtinës Tautos. Pagrindiniai faktai. V., 1995.

Koch, Hal. Kas yra demokratija? V.: Agora, 1997. 127 p.

Lietuvos Respublikos Konstitucoja (bet koks leidimas)

Makiavelis N. Valdovas. V.: UAB Intelektualiniø Sistemø Taikymo Centras, 1998. 109 p.

Nisbet R. Konservatizmas. V., 1993.

Politikos bûtis ir politinë sàmonë. Sudarë K.Ðerpetis. Ðiauliai: Ped. in-tas, 1993. 135 p.

Politikos mokslø metmenys. V., 1995.

Politologija: Dokumentai ir uþduotys pratyboms. Sudarë L.Doveikis. K.: Litterae universitatis, 1996. xi, 244 p.

Politologijos pratybø sàsiuvinis. V.: Pradai, 1997. 147 p.

Sabine G.H., Thorson T.L. Politiniø teorijø istorija. V.: Pradai, 1995. 950 p.

Studijuojantiems politologijà. Sudarë G.Vitkus. K.: Ðviesa, 1990. 197 p.

Valstybës pagrindai. Mokomoji knyga. K.: Technologija, 1996. 1-3 dalys.

Vitkus G. Politologijos ávadas: Mokymo priemonë. V.: Leidybos centras, 1992. 272 p.

Wandycz, Piotr S. Laisvës kaina. Vidurio Rytø Europos istorija nuo viduramþiø iki dabarties. ALK – Baltos lankos, 1997. 348 p.

Williams, Alan M. Europos Bendrija. Integracijos prieðtaravimai. V.: Alma littera, 1996. 279 p.

Zeigler H. Politinë bendruomenë: Ávadas á politinæ sistemà ir visuomenës lyginamàjà analizæ. K.: Littera UVM, 1993. 360 p.

Þmogaus teisës. Maþumø teisës. Tarptautiø dokumentø rinkinys. V., 1996. 239p.

Þmogaus teisës. Regioniniø tarptautiniø dokumentø rinkinys. V.: Mintis, 1993. 375 p.

Leave a Comment