Valstybes socialine politika

VALSTYBĖS POLITIKA – KO SIEKIAME, KUR EINAME?

Daug pasaulio valstybių yra pasirinkusios demokratinį vystymosi kelią. Vienos jų turi jau senas demokratijos tradicijas, kitos – tik pradeda jas kurti. Tai pagrindinis XXa. pabaigos politikos bruožas. Valstybės, kurios santvarka demokratinė, pagrindinis tikslas yra žmogus, jo laisvių ir teisių apsauga. Pagal tai, kiek žmogus išsimokslinęs, sveikas, socialiai aprūpintas ir integruotas į visuomenę, galima spręsti, kiek klestinti yra pati valstybė. O tokį žmogų valstybė gali sukurti tik nuolat ir nuosekliai vystydama demokratiškus politinius, ekonominius ir socialinius institutus. Vadinasi, vaalstybė lemia ne tik visuomenės, bet ir piliečio gerovę.

Demokratiniu keliu Lietuva pasuko papūtus permainų bėjams Rytų Europoje 1990-91m. Šie metai buvo lūžis Lietuvos istorijoje. Neišlaikiusi konkurencijos pasaulyje subyrėjo socialistinė sistema Rytų Europoje. Taip pat ir Lietuvoje. Jaunai valstybei, beveik neturinčiai šiuolaikinės demokratijos tradicijų, teko kurti savą valdymo sistemą. Gerai yra tai, kad Lietuva galėjo naudotis jau gilias demokratijos tradicijas turinčių valstybių patirtimi, tačiau negalėjo išvengti klaidų, nes pati neturėjo patirties. Kiek tai pavyko tuometiniams politikams, matome šiandien. Galbūt vieni jaučiasi saaugiai šiuolaikinėje visuomenėje, kiti ne. Geriausiai tai parodo gyvenimo realija ir žmogaus, kaip piliečio, branda ( šiuo atveju viešąja nuomone pasitikėti negalima, nes lietuviai visad linkę skųstis ir pastebėti tik neigiamus dalykus ).

Aš manau, kad Lietuvos žmogus kaip pilietis dar nesubrendęs. Ži

inoma, kad dauguma nėra socialiai aprūpinti ar apsirūpinę, ekonomiškai saugūs. Tačiau mane labiau domina politinis aspektas, piliečio integravimosi į visuomenę procesas. Kad pilietis politiškai nesubrendęs rodo paprastas pavyzdys: neseniai vykę rinkimai į Seimą. Manau, kad dabartinę valdžios sudėtį lėmė ne tiek objektyvi rinkiminė agitacija, kiek daugelio žmonių politinis neišprusimas. Iš viešosios apklausos, vykusios prieš rinkimus, pateiktų rezultatų apie priežastis, dėl kurių žmonės balsuotų už partijas, matome, kad didelė dalis elektorato ( apie 30% vidutiniškai ir daugiau ) balsuotų už pasirinktą partiją iš įpročio. Tokia pat dalis – dėl simpatijų partijos lyderiams. Vadinasi, populiarumą Lietuvoje dažnai lemia populizmas, o ne realūs darbai ar kitos objektyvios priežastys. Tai pirmas žmonių pilietinio neišprusimo požymis. Iš tos pačios apklausos matome, kad objektyvioms priežastims, dėl kurių žmonės pasirenka vieną ar kitą paartiją, lieka tik apie 40% elektorato dalies. Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad tai yra visai neblogai. Tačiau rinkėjas dažnai suklaidinamas siūlymų painimu arba jų nepagrįstumu. Esu tikras, kad būdamas patijos agitatorius ir tikindamas žmones, jog ši partija įsitvirtinusi valdžioje, didins socialinį aprūpinimą ir mažins mokesčius, pritraukčiau tikrai nemažą dalį balsų. Nors tokie dalykai labiau būdingi provincijai, tačiau vis tiek rodo visuomenės vertinimo ambivalentiškumą, o tai dar vienas politinio neišprusimo požymis.

Stebina ir kitas šio pavyzdžio faktas: balsuoti neatėjo net 48% rinkėjų. Toks au
ukštas neatėjusių žmonių skaičius rodo žmonių nenorą dalyvauti visuomeniniuose procesuose.

Vis dėlto bet kurioje valstybėje vyksta žmonių integracija į visuomenę. Taip pat ir Lietuvoje. Tačiau ir ta pati integracija dar nėra labai didelio masto. Žmogus dar nesuvokia, kad jis yra tikrai valstybės šeimininkas ir kad valstybė turi tarnauti jam, o ne jis valstybei. Žmogus nesupranta, kad įsiliedamas į visuomeninę veiklą, tikrai gali daryti poveikį valstybės valdymui. Viskas priklauso nuo jo aktyvumo. Suprantu, kad visuomeninį žmogaus aktyvumą slopina ekonominiai bei socialiniai sunkumai, tačiau, manau, pagrindinė priežastis yra psichologinė. Dabartiniai Lietuvos piliečiai tai paveldėjo dar iš komunistų laikų, kai žmogaus protas, sąžinė, o taip pat ir inciatyva buvo partijos “nuosavybė”. Kad šis psichologinis stabdis giliai įsišaknijęs žmonių pasąmonėje, rodo paprastas pavyzdys: žinia, kad daugelis dirba biudžetinėse įstaigose ir uždarbį (tiesą sakant, ne tokį jau didelį) jiems moka valstybė. Taip yra todėl, kad žmonės bijo privačios inciatyvos. Šį psichologinį jų bruožą pavadinčiau didele valstybės negalia. Naikinti ją reikėtų švietimo pagalba. Tačiau tai jau kultūrinė ir socialinė sritis.

Valstybės gerovę ir demokratinį išsivystymą taip pat parodo ir visuomenėje vykstantys procesai, visuomeninės institucijos, jų demokratiškumas. Tad būtų pravartu pažiūrėti į valdžios ir kitų jos institucijų įvaizdį. Žinia, kad valdžia ir valstybės santvarka yra svarbiausi visuomenės išsivystymo rodikliai, vadinasi, valdžios įv
vaizdis turi parodyti ir valstybės bei visuomenės demokratiškumo lygį. Gaila, bet įvairūs valdininkai turi ne kokį reitingą. Dažnai žodis “valdinikas” paprastam žmogui sukelia asociaciją su korupcija, savivale ir kito interesų nepaisymu bei biurokratija populiariąja šio žodžio prasme. Toks valdininkų savivaliavimas ir sustabarėjimas taip pat yra postkomunistinis palikimas. Turiu omeny psichologinį aspektą, kai valdininkai jausdavosi “dievaičiais”, o taip pat ir politinį – valstybė paveldėjo didžiulį biurokratinį aparatą, kurio, kaip matau, sunkiai sekasi atsikratyti. Apmaudu, tačiau turiu konstatuoti faktą, kad tai masinis reiškinys. Štai šis atvejis dabar jau rodo ne tik žmonių pilietinį nesubrendimą, bet taip pat ir pačios valstybės politinės brandos stoką. Ir tai tikrai nenaudinga pačiai valstybei – didelis sustabarėjęs biurokratinis aparatas, o taip pat įstatymų gausybė atgraso daugelį užsieniečių nuo investicijų Lietuvoje, kuria neigiamą šalies įvaizdį užsienyje, o taip pat skatina piliečių nepasitikėjimą valstybe.

Iš tikrųjų šią problemą galima būtų išspresti gan greitai. Tereikia tik priimti atitinkamus politinius sprendimus aukščiausiame valdžios lygmenyje. Tačiau ir čia dažnai jaučiama demokratiškumo bei susitarimo stoka. Prisiminkime ne tokią jau seną LDDP valdymo istoriją, o ypač tuos metus, kai vyriausybės galva buvo ponas A. Šleževičius. Juk praktiškai LDDP, ponui A. Šleževičiui vadovaujant, buvo įvedusi vienvaldystę, kai dažnai opozicijos buvo nepaisoma. Dar gerai, jei ta vienvaldystė būtų bu
uvusi nukreipta žmonių gervei pasiekti, tačiau dažnai ji buvo naudojama savanaudiškiems partijos interesams įgyvendinti. Todėl poną A. Šleževičių, o kartu ir LDDP narius gal ir galima pavadinti gudriais ar protingais žmonėmis, bet tik ne pilietiškai subrendusiais. Vadinasi, valdžia nebuvo visiškai demokratiška, todėl ji negalėjo priimti sprendimų, įtvirtinančių demokratiją žemesnėse valdžios grandyse. Kulminacija buvo pasiekta, kai pono A. Šleževičiaus vadovaujama vyriausybė, susikompromitavusi po bankų krizės Lietuvoje 1995m. pabaigoje – 1996m. pradžioje, atsisakė atsistatydinti. Tai jau buvo viešas demokratijos nepaisymas.

Negaliu labai girti ir konservatorių, dabar esančių valdžioje. Nuo pat valdymo pradžios jie pradėjo vykdyti taip vadinamą “švarių rankų” politiką. Po šiuo gražiu šūkiu slypi partinės vienvaldystės įvedimo tikslas. Dar įžūlesnis demokratijos principų nepaisymas – tai konfliktas su Prezidentu dėl prokuroro skyrimo. Jei bus priimta konstitucijos pataisa, atimanti iš Pezidento teisę skirti prokurorą, bus įvykdytas dalinis valdžių susiliejimas. O tai jau visiškai prieštarauja tikriesiems demokratijos proncipams.

Taip pat kyla abejonių dėl šio konservatorių žingsnio priežasteis. Jei šis procesas vyksta dėl konkrečių įvykių ( turiu omeny tilto susprogdinimo per Bražuolės upelį ir J. Abromavičiaus žūties bylas ), tai vėlgi parodo kai kurių aukštų politikų pilietinės atsakomybės stoką. Tad vėl, nori nenori, tenka kalbėti apie vadžios nedemokratiškumą.

Kita vertus, negalima pamiršti fakto apie naujos vyriausybės susikompromitavusio nario, o būtent finansų ministro pono R. Matiliausko besąlygišką atleidimą iš pareigų. Tai rodo valdžios politišką brendimą. Lieka tik pasidžiaugti šiuo faktu.

Kaip matome, konservatorių šiandieninis valdymas labai prieštaringas. Vienu atveju jie nusižengia demokratijos principams, kitu – elgiasi kaip politinė jėga, turinti gilias demokratijos tradicijas. Mums gi belieka viltis, kad visos konservatorių įvykdytos reformos išeis į naudą šaliai.

Negalima nepastebėti visuomenės informavimo priemonių ( VIP ) vaidmens atskleidžiant korupcijos faktus, kitus nusikaltimus bei apskritai liberalizuojant visuomenę, kuri nepasižymi politinės minties įvairove. Tikra demokratija neįmanoma be žodžio laisvės. Laisva spauda, televizija – tai laisvos visuomenės simbolis. Dažnai girdime įvairių politikų neigiamus pasisakymus apie VIP, matome siekimą apriboti žodžio laisvę ar netgi įtakoti VIP veiklą. Jei taip ir atsitiktų, demokratija šalyje tikrai patirtų stiprų smūgį. Džiugu, kad VIP sugeba išvengti apribojimų ir išlieka tikrai demokratiškos. Taip visuomenė informuojama apie realius procesus, vykstančius šalyje, negauna tendencingos informacijos.

Iki šiol minėjau valstybės ir jos piliečių demokratiškumo ir politinės brandos stokos pavyzdžius. Gali susidaryti įspūdis, kad mes gyvename visai nedemokratiškoje šalyje. Tačiau vis dėlto demokratijos pasiekimai yra didžiuliai ir jų nepastebėti neįmanoma. Paminėsiu tiktai keletą pavyzdžių. Pirma, tai jau minėtas VIP demokratiškumas.

Kitas svarbus šalies politinės brandos požymis – tai demokratiška valdžios kaita pagal iš anksto numatytas procedūras. Kad čia pasiektas aukščiausias demokrtijos laipsnis, matome iš praėjusių metų Seimo rinkimų pavyzdžio. Taip pat aukštą demokratijos laipsnį parodo konstruktyvios opozicijos buvimas ir veikla.

Taigi paminėjau keletą šiandieninės mūsų valstybės esminių trūkumų ir privalumų. Jei tikėsime tuo, jog valstybės tikslas, kaip minėjau, yra išsimokslinęs, sveikas, socialiai saugus ir integruotas į visuomenę žmogus, tai pamatysime, kad Lietuvos valstybė daugiau ar mažiau palengva ir siekia šito tikslo. Vadinasi, esminiai teigiami pokyčiai vyksta. Tad kyla klausimas: ar reikalingos naujos reformos? Atsakysiu taip: aš asmeniškai nepatenkintas daugeliu vykstančių reformų, nes matau geresnį būdą išspręsti daugelį socialinių bei ekonominių problemų, ir siūlyčiau naujas, sakyčiau, gan radikalias valstybės valdymo reformas. Tad iš pradžių trumpai apibrėšiu jų pobūdį.

Reikia paminėti, kad daugelis mano idėjų labai panašios į Lietuvos Liberalų Sąjungos nuostatus. Aš taip pat manau, kad niekas geriau nežino savų problemų kaip patys žmonės. O šiuolaikinė Lietuvos valstybė, prisidengdama jų globėjos vardu, dėl savo netobulos sąjungos yra nenatūralus, dirbtinis stabdis visuomenės bei žmogaus vystymuisi. Ir tik smarkiai apkarpius ir supaprastinus valstybinį valdžios aparatą, bus išlaisvinta privati inciatyva. Šio proceso teigiami dalykai yra tie, kad žmonės patys gali nustatyti savo poreikius ir juos tenkinti be valios primetimo iš viršaus. Gerbiamas skaitytojau, jūs dabar galite pastebėti, kad aš lyg ir pats sau prieštarauju: anksčiau kalbėjau apie pilietiškai nesubrendusį žmogų, bijantį atsakomybės, o dabar – kad viską reikia palikti savieigai bei privačiai inciatyvai. Sutinku, kad skubiai, neracionaliai ir forsuotai vykdanat bet kokias reformas, valstybei bei žmogui padaroma ne tik ekonominė ar socialinė, bet ir psichologinė žala. Tačiau aš nesakau, kad būtent taip ir reikia vykdyti reformas. Įgyvendinant jas palengva bei nuosekliai derinant su visuonenės sąmoningumo vystymusi, galima išvengti bet kokių didesnių sukrėtimų.

Geriausiai žmonių padėtį atspindi jų socialinių bei ekonominių poreikių patenkinimo lygis. Tačiau apie ekonominius bei socialinius problemų sprendimo būdus nekalbėsiu, tik apie politinius. Būtent tikslingi politiniai sprendimai duoda akstiną sėkmingam individo ar visuomenės vystymuisi, o ekonominiai – socialiniai sprendimai jau antraeiliai.

Mano manymu, valstybės valdymo organizacinė sistema yra visuomenės gerovės garantas. Tad šiam dalykui turi būti skiriama pakankamai daug dėmesio. Didžiausia šiandieninės valdžios organizacinės struktūros problema yra žemesnės valdžios grandies, o būtent savivaldybių vaidmens sumenkinimas valdymo procese, o taip pat, mano manymu, gremėzdiška savialdybių valdžios organizacinė sąranga. Savivaldybės turi tenkinti vietinius žmonių ekonominius bei socialinius poreikius. Kiekvienos savivaldybės pagrindiniai poreikiai vis skirtingi. Tačiau vyriausybė, aukštesnė valdžios grandis, primeta visoms savivaldybėms griežtas bendras normas, nurodymus, kurie atskirose savivaldose stabdo vykstančius įvairius procesus. Vadinasi, ilgainiui turi kilti daug nesutarimų tarp vyriausybės ir savivaldybių. Pavyzdžiu galime paimti finansinius savivaldybių ir vyriausybės santykius ( turbūt tai opiausia šių valdžios lygmenų santykių problema ). Vyriausybė surenka mokesčius iš savivaldos teritorijos, o po to skiria subsidijas savivaldybėms. Ar ne papraščiau būtų, jei savivaldybė pati surinktų visus įmanomus mokesčius, o po to galutinę dalį atskaičiuotų vyriausybei. Tai padėtų išvengti lėšų paskirstymo, o taip pat daugelio nesusipratimų bei korupcijos, nes jeigu lėšos neis iš “rankų į rankas” per valdininkus, tai šiems nebus ir galimybės vogti ar sukčiauti.

Investicijos ar verslo organizavimas taip pat susiduria su savivaldybių problema. Dažnai verslininkui tenka pereiti per ilgą valdininkų kabinetų labirintą norint sukurti savo verslą. Tarp kitko, labiausiai tai atbaido užsienio investitorius. Tad kyla natūralus klausimas – ar tikrai reikia visų šių procedūrų ir popierizmo? Aš nerandu priežasčių teigiamam atsakymui. Vadinasi, reikia reformų.

Pirmiausia turi būti reorganizuota savivaldybių valdymo struktūra. Ir reorganizuota taip, kad sprendimus galima būtų priimti greit ir optimaliu būdu. Šiuo atveju dabartinės savivaldybių tarybos ir administracija atlieka neigiamą vaidmenį. Pagrindinė priežastis – organizacijos dydis. O kadangi rinkimai į tarybas yra suorganozuoti pagal proporcingo atstovavimo sistemą, tai savivaldybių tarybos dažnai dar tampa ir politinių interesų konfrontacijų arena. Manau, kad tarybai pakaktų 10 – 15 narių, išrinktų pagal daugumos atstovavimo sistemą. Tai, visų pirma, įgalintų išvengti didesnės narių politinės priklausomybės nuo partijų, vadinasi, padidėtų ir priimamų sprendimų objektyvumas, o taip pat sutrumpėtų ir laikas, per kurį suderinami interesai. Jei sumažintume savivaldybių tarybų narių skaičių iki mano nurodyto, tada būtų lengva pritaikyti daugumos atstovavimo sistemą rinkimuose į savivaldybių tarybas. Rinkėjai galėtų tiesiogiai rinkti savo atstovus, išvengdami nepageidaujamų asmenų savivaldos valdyme. Atstovai gi turėtų labiau atsižvelgti į rinkėjų interesus. Vadinasi, ir visa savivaldybių vykdoma politika tikrai būtų nukreipta įgyvendinti konkrečius rinkėjų poreikius. Kadangi taryba būtų nedidelė, tad lengviau būtų galima stebėti bei kontroliuoti jos veiklą.

Galite paprieštarauti, kad tokios tarybos nariai būtų apkrauti nepakeliamu darbu. Tai netiesa. Jų kompetencija – administracijos organizavimas ir svarbiausių sprendimų priėmimas. Galima sukurti vertikalią, griežtą administracijos pakopų priklausomumo hierarchiją, kur aukščiausią vietą turėtų tarybos nariai, pasiskirstę kuruojamomis sritimis. Taip galima išvengti smulkmeniškumo. O dėl sprendimų priėmimo – kiek bebūtų tarybos narių, ar penkiasdešimt, ar dešimt, jiems vis tiek tenka priimti tokį pat nutarimų skaičių.

Taip pat reikėtų pratęsti savivaldybių tarybų valdymo kadenciją iki ketverių metų ir derinti jų rinkimus su Seimo rinkimais. Tai leistų išvengti dviejų valdžios lygmenų konfrontacijos politinių pažiūrų sferoje. Juk logiška manyti, kad, atėjus vienai politinei jėgai į aukščiausią valdžios lygmenį, tuo pat metu ta pati jėga turėtų būti išrinkta ir į žemesnį lygmenį.

Kur kas keblesnė padėtis dėl komitetų ir komisijų einamosioms problemoms spręsti sudarymo. Esant tokiam tarybos narių skaičiui, kai jis didelis, tokios komisijos sudaromos iš pačių tarybos narių, o šiuo atveju taip elgtis negalima, nes tarybos nariai tikrai būtų perkrauti darbu. Bet išeitis yra. Galima pavesti tarybos nariui suformuoti komitetą ar komisiją einamajai problemai išspręsti, o šis privalo pašaukti į ją pašalinius tarybai ir administracijai asmenis, išmanančius nagrinėjamą sritį. Tai galėtų būti mokslininkai, kiti specialistai, ekonominiu atveju – įvairių įmonių atstovai. Galite paklausti, ar šie tikrai sutiktų dalyvauti tokiose komisijose? Aš neabejoju, kad taip, jei sprendimo priėmimu būtų tiesiogiai suinteresuoti. Galų gale galima pasiūlyti honorarą už darbą, bent jau simbolišką, kol savivaldybės neatsitojo ant kojų. Lėšų, manau, tam tikrai atsirastų.

Šitaip reformavus savivaldybių tarybas ir sumažinus jų administraciją, pagrindinės savivaldybių funkcijos taptų mokesčių surinkimas, vietinių socialinių problemų sprendimas ir, svarbiausia, savo verslo organizavimas. Toks verslas, manau, turėtų būti pagrindinė savivaldybių funkcija. Jis turėtų tapti pagrindiniu lėšų įplaukų į vietinį, o taip pat ir valstybės biudžetą šaltiniu.

Koks lieka vyriausybės vaidmuo tokiu atveju? Aišku, jis turi keistis. Vyriausybė, manau, turi prižiūrėti savivaldybių veiklą, bet ne reguliuoti. Tik įstatymų pažeidimo atveju ji gali įsikišti. Vyriausybės kompetencijai galima palikti ir strateginių objektų valdymą ar sprendimų, susijusių su jais, priėmimą. Bendriausia jos funkcija turėtų būti gairių nustatymas savivaldybių vykdomai politikai, bet jokiu būdu tai negali būti griežti nurodymai. Tačiau susiduriame su rimta problema – Vyriausybė, dažnai nesuvokdama ar neišnagrinėjusi savivaldybių poreikių, gali priimti vienašališkus sprendimus, neatitinkančius, mano manymu, svarbiausios valdžios grandies (savivaldybių) lūkesčių. Šiai problemai išspręsti aš siūlau vieną naujovę – aukštųjų parlamento rūmų įkūrimą.

Šis, sakykim, lietuviškas Senatas, manau, turėtų būti suorganizuotas savivaldybių tarybų deleguojamų atstovų pagrindu. Sakykim, kad taryba susideda iš dešimties narių, o renka į ją vienuolika žmonių. Vėliau tarybos nariai išsirenka iš savo tarpo vieną atstovą į Senatą. Senato narių skaičius priklausytų nuo administracinio šalies suskirstymo – kiek savivaldybių, tiek ir narių. Jo pagrindinė funkcija būtų perimta iš Seimo – tai įstatymų projektų kūrimas ir teikimas juos priimti Seimui. Tokie įstatymai ir sprendimai atitiktų savivaldybių lūkesčius bei poreikius ir sustabdytų vienšališkų vyriausybės ir Seimo sprendimų priėmimą. Jei įstatymo projektus šalia teiktų ir pats Seimas ar Vyriausybė, tai jų sprendimui reikėtų Senato sutikimo. Taigi šalia įstatymų projektų kūrimo funkcijos, Senatas galėtų turėti ir veto teisę. Prezidento funkcijos šioje srityje išliktų tos pačios, tik priiminėjami įstatymai iš pradžių turėtų gauti Senato pritarimą. Suprantama, pasidarytų sudėtingenė ir pailgėtų įstatymų priėmimo procedūra, bet įstatymai taptų tobulesni. Senato kompetencijai neturėtų priklausyti užsienio politikos ir kiti klausimai, nesusiję su savivaldybėmis.

Trumpai reziumuojant reformų, skirtų valstybės valdymo sistemos reorganizacijai, turinį, norėčiau pasakyti, kad savivaldai būtų paliktos didelės ekonominės veiklos laisvės, o ši atliktų tik vietos mikroekonomikos saugiklio vaidmenį. Tuo tarpu Vyriausybės kompetencijai liktų užsienio politikos, nacionalinio saugumo, krašto apsaugos ir kiti panašūs klausimai. Ji taip pat atliktų saugiklio vaidmenį ekonomikos srityje, tik čia jau makroekonomikoje.

Reorganizavus valdymo struktūras, lieka peržiūrėti jų kontrolės sistemą. Dabartinė kontrolės sistema man taip pat nepriimtina. Seimas skiria savo valstybės kontrolierių, savivaldybės – taip pat savo žmogų. Juk nesunku savo žmogų pasiųsti daryti revizijos į vieną objektą ir neleisti į kitą. O be to, su savo žmogumi visad lengviau “ susitarti”. Vadinasi, šiandieninė kontrolė neefektyvi. Vėl reikia reformų.

Mano manymu, reikėtų įkurti daug kontrolės padalinių atskiriems valdžios lygmenims. Jie neturėtų būti susiję tarpusavy, o jų vadovai būtų tiesiogiai pavaldūs Prezidentui. Suprantu, skamba tai naujoviškai ir kiek neįprastai. Tačiau juk Prezidentas atlieka tarpininko vaidmenį tarp įvairių valstybės valdžių, tat jis privalo būti neutralus politinei įtakai. Tokie padaliniai turėtų būti kūriami išimtinai Prezidento inciatyva. Prezidentas ar jo patarėjas bet kada galėtų pasiųsti bet kokį padalinį bet kur daryti revizijos. Tai įgalintų išvengti valdžios kontrolės tendencingumo.

Kontrolė, visų pirma, ataskaitą turėtų duoti Prezidentui, po to Ministrų Kabinetui, o susijęs su kontrolės išvadomis ministras turėtų duoti ataskaitą Seimui. Jei pastarasis ar netgi pats ministras pirminikas nesiima atstatydinti susikompromintavusio valdininko ar kitokio pareigūno ar ištaisyti klaidos, tai galima palikti teisę įsikišti Prezidentui.
Tokia kontrolės sistema taptų objektyvesnė ir efektyvesnė.

Yra dar vienas kontrolės būdas, ne ką mažiau efektyvesnis nei jau pateiktas. Tai visuomeninė kontrolė. Ją gali vykdyti visuomenės organizacijos, politinės jėgos, piliečiai. Jei nėra institucijų viena kitos kontrolės, ypač efektyvi turėtų būti partijų viena kitos kontrolė. Taip pat didelį vaidmenį čia suvaidina ir VIP.

Kitas valstybės institutas, nemažiau svarbus nei valdymo sistema, yra įstatymai. Kol kas jų tobulumu valstybė pasigirt negali. Priimama gausybė netobulų įstatymų, dažnai suprantamų tik jų kūrėjams. Vos ne kasdien priiminėjamos jų pataisos. Įstatymo netobulumą rodo kad ir toks pavyzdys: įstatymo galiojimas sustabdomas nuo to laiko, kai jis Konstitucinio Teismo pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai. Per tą laiką, kol vyksta teisminis procesas, gali įvykti aibė nutikimų, susijusių su nagrinėjamu įstatymu. Ar ne protingiau būtų nutraukti įstatymo veikimą tik prasidėjus procesui? Aišku, sutinku, kad kai kurie atvejai turi būti išimtiniai. Čia tik vienas iš daugelio pavyzdžių.

Tarp nesuskaičiuojamų šiandieninių įstatymų gali pasiklysti ir pats geriausias teisininkas. Taip pat galima ir įstatymų interpretacija. Yra kai kurių tikrai gerų įstatymų, skatinančių ekonomiką, tačiau bėda ta, kad jie taip ir lieka neįgyvendinti (dėl jau minėtų valdininkų bruožų ir dėl valstybės organizacijos griozdiškos struktūros). Vadinasi, vėl kalbėti reikia apie privačią iniciatyvą, o čia jau įstatymai nebereikalingi. Tad vienas prioritetinių Seimo uždavinių turėtų būti peržiūrėti ir reformuoti įstatymus, priimti galutinį įstatymų variantą, tokį, kad nebeliktų jų interpretacijos galimybės, o daugelio įstatymų ir sprendimų galima būtų ir iš viso atsisakyti. Tą patį pasakyčiau ir apie teisę. Apskritai, šiandien griaunama valstybės teisinė sistema, o kartu ir demekratija. Kalbu apie siūlomas konstitucijos pataisas, kai bus atimta teisė iš Prezidento teikti prokuroro kandidatūrą Seimo tvirtinimui. Siūloma pataisa teisminę sistemą dalinai paverstų šališka. Apie galimas pasekmes, manau, nebūtina kalbėti. Daugiau gilintis į šią temą nenoriu, nes tam neužtektų nei rašinio apimties, nei laiko, nei galimybių.

Viena svarbiausių valstybės funkcijų – tai užtikrinti piliečio saugumą visuomenėje. Kol kas jai tai nelabai sekasi. Auga nusikaltimų skaičius, nusikaltėliai jaunėja, giliai įsišaknijusi korupcija ir organizuotas nusikalstamumas. Tiesą sakant, pastarajam neseniai buvo suduota keletas stiprių smūgių, tačiau išguiti jį iš visuomenės gyvenimo labai sunku. Įvairių tarnybų kūrimas ( pavyzdžiui, Lietuvos Centro Sąjungos siūlomas Nacionalinis Tyrimų Biuras ) šio korupcijos įsišaknijimo, organizuotų nusikaltimų augimo nesunaikins, nebent daugiau ar mažiau pristabdys šių procesų mastą. Reikia naikinti pačias priežastis, sukeliančias nusikaltimus. Pavyzdžiui, valstybės funkcijų mažinimas sumažintų ir valdininkų reikšmę bei savivalę visuomeniniame gyvenime. Arba dar vienas pavyzdys: švelnesni ekonominiai įstatymai ir griežtesnė atsakomybė už juos tikrai sumažintų ekonominių nusikaltimų skaičių, be to, pagyvintų ir pačią ekonomiką. Didelį buitinių konfliktų skaičių lemia socialinė žmonių padėtis, didelį nepilnamečių nusikalstamumą – jų neužimtumas. Tačiau tai socialinės politikos problemos.

Policija, kaip institutas, labiausiai susijusi su anksčiau išvardintomis problemomis, irgi dažnai tampa bejėgė. Tai įvyksta dėl kelių priežasčių. Dažnas policijos pareigūnas dar iki šiol nesuvokia, kad policija – ne represinis organas. Žmogus susiduria ir su šia problema, taip pat ir korupcija, tai yra kyšio ėmimu pačioje policijoje. Vadinasi, policijos pareigūnai dar nesusiprato, kad jie turėtų būti visuomenės padėjėjais. Dabar džiugu pastebėti, kad šis procesas smarkiai juda pirmyn, atsiranda vis daugiau ir daugiau tokių susipratusių jaunos kartos policininkų.

Kita vertus, policija neveiksminga dar ir dėl to, kad ji per daug apkrauta darbu. Šiuo atveju žmonėms galima pasiūlyti parodyti daugiau privačios inciatyvos apsaugant save, supaprastinti šaunamųjų ginklų išdavimo procedūrą privatiems asmenims. Tačiau toks žingsnis rizikingas – gali smarkiai išaugti sunkių nusikaltimų skaičius. Kaip pavyzdį galiu pateikti JAV ir jos sudėtingą kriminalinę situaciją. Kaip išeitį siūlyčiau didinti policijos kadrų skaičių ir ypač didžiulį dėmesį skirti jų ruošimui. Tik tokiu būdu galima paruošti pakankamą skaičių tinkamų tarnybai pareigūnų.

Šioji valstybės negalia, be abejo, turi ir savo neigiamų pasekmių – esant tokiai padėčiai stiprėja ultradešiniųjų jėgų įtaka valstybės valdymui. Tačiau, reikia tikėtis, pakertant nusikaltimų ištakas smarkiai pagerės kriminogeninė situacija. Bet čia vėlgi sociologų veiklos sritis.

Individo saugumas visuomenėje glaudžiai susijęs su nacionaliniu saugumu, tik čia pabrėžiamas ne tik individo saugumas visuomenėje, bet ir pačios visuomenės saugumas. Nacionalinis saugumas daug platesnė sritis, nei kriminalistika. Pastaroji yra tik nacionalinio saugumo sudedamoji šaka.

Nacionalinį saugumą galima skirstyti į dvi rūšis – tai vidinis ir išorinis saugumas. Vidinis saugumas labai susijęs su socialine bei ekonomine politika, todėl plačiau jo nenagrinėsiu. Galiu paminėti tik keletą svarbiausių jo objektų: konstitucinė santvarka, valdymo sistema, piliečio saugumas ir jo teisės bei laisvės, visuomeninės institucijos ir organizacijos, gamtos ištekliai, mokslinis – informacinis potencialas, materialinis ir nacionalinis turtas, finansų sistema, kultūros paveldas ir gamtos paminklai. Iš esmės vidinis saugumas yra netgi svarbesnis nei išorinis, nes, jei vieninga visuomenė dar sugeba konsoliduotis kovai agresijos atveju, tai vidiniai prieštaravimai suskaldo ją, o tai turi labai negatyvių padarinių valstybei. Netgi kartais paskatina kitas valstybes agresijai jos atžvilgiu. O vidiniam saugumui pasiekti reikia daug daugiau pastangų ir išlaidų nei išoriniam.

Nors vidinis saugumas ne ką mažiau svarbesnis už išorinį, tačiau būtent apie jį aš ir norėčiau plačiau pakalbėti.

Pagrindiniai išorinio saugumo pavojai yra ekologinės katastrofos ir, svarbiausia, kitų valstybių agresija šalies atžvilgiu. Na, kalbant apie ekologines katastrofas, tai šioms problemoms spręsti sukurta civilinė tarnyba, kuri veikia gan efektyviai. Kita vertus, tokių katastrofų galimybė Lietuvoje maža. Nebent išskirti reikėtų tik Ignalinos AE problemą, bet ir čia daug nuveikta pasitelkiant užsienio specialistų pagalbą. O dėl kitų valstybių agresijos, tai tam verta skirti daug dėmesio, nes Lietuva vėl atsiduria naujų tarptautinių įvykių sūkuryje.

Išorinio saugumo subjektai yra trys institutai: tai Valstybės Gynimo Taryba ( VGT ), Krašto Apsaugos Ministerija ( KAM ) ir ginkluotosios pajėgos. VGT ir KAM institucijos yra gan tobulai suorganizuotos. Tik siūlyčiau Prezidentui suteikti didesnius įgaliojimus agresijos atveju. Dabar gi nurodyta, kad tokiu atveju reikia sušaukti VGT, priimti sprendimą, o po to sušaukti Seimą. Tam reikia daug laiko, pastangų, o be to, dar neaišku, ar Seimas bus vieningas, ar pritars sprendimui ir panašiai. Tai vėl laiko praradimas. Visokių tokių nesusipratimų galima išvengti jau minėtu būdu – suteikus Prezidentui plačias teises agresijos atveju. Aišku, prie to paties reikia tiksliai apibrėžti tokio atvejo sąvoką.

Atskira kalba apie karines pajėgas ir jų vaidmenį nacionalinio saugumo sistemoje. Aišku, kad jis labai svarbus. Ir visa nacionalinio saugumo sistema priklauso nuo ginkluotųjų pajėgų kiekio, jų techninio aprūpinimo bei organizavimo pobūdžio. Čia galima pasitelkti viešąją nuomonę? Į klausimą, kokio pobūdžio turi būti kariuomenė, 47% apklaustųjų atsakė, kad ji turėtų būti profesionali. Net 72 % respondentų nuo 18 iki 20 metų amžiaus pasisakė už profesionalią kariuomenę. Šis procentas mažėja proporcigai didėjant respondentų amžiui. Už privalomą tarnybą pasisakė 25 % visų apklaustųjų. 12 % mano, kad kariuomenė iš viso nereikalinga dėl tokių priežasčių: pirma – anot jų, tai lėšų švaistymas, antra – mano, kad kariuomenė nesugebėtų apsiginti, ir trečia – dėl pacifizmo. Šios trys priežastys, mano manymu, yra visiška nesąmonė. Lėšų investavimas pasiteisina kariuomenės potencialo didėjimu. Racionali gynyba visada pasiteisina ( tai parodė 1940-41m. TSRS – Suomijos karas). O dėl pacifizmo galiu pasakyti, kad agresijos atveju šalis būtų puolama ne su gėlėmis rankose, o su ginklais.

Aš taip pat manau, kad nedidelė, profesionali, gerai ginkluota ir minimaliai, bet pakankalmai aprūpinta kariuomenė patenkintų gynybinius poreikius. Pagrindinis ginkluotų pajėgų rezervas tokiu atveju ( kaip ir dabar ) būtų Savarankiško Krašto Apsaugos Taryba ( SKAT ). Tačiau apie tai vėliau.

Norint pagrįsti profesonalios kariuomenės kūrimą, reikia išryškinti dabartinės kariuomenės trūkumus. Visų pirma, daugelis pašauktųjų nenoriai eina į privalomąją tarnybą. Iš tokių žmonių suformuotos ginkluotos pajėgos nėra visiškai patikimos – atsiranda psichologinių barjerų. Antra, kariuomenėje klesti nestatutiniai santykiai. Tai rodo vadų nesugebėjimą ar nenorą kurti tikras karines pajėgas. Trečia – daug lėšų išleidžiama šaukimui organizuoti. Ir ketvirta – nėra pastovumo, atitarnavus atitinkamą laiką dalis pašauktųjų išeina, viską užmiršta, ką išmoko. Naujokus reikia ruošti iš naujo. Taip neatsiranda galimybių paruošti tikrai tinkamą karį. Taip pat reikia tobulinti pavaldumo sistemą. Ji turi tapti griežtai vertikali. Dabar gi taip nėra. Dėl šios priežastie ypatingu atveju būtų sunku suorganizuoti tinkamą karinių pajėgų veiklą.

Aišku, kai kurias problemas su užsieniečių pagalba galima išspresti. Pavuzdžiui, švedai siūlosi padėti modernizuoti komunikacines priemones kariuomenėje, padėti organizuoti šaukimus. Dažnai kitos valstybės dovanoja karinę techniką, nors ji jau būna pasenusi. Tačiau vis dėlto profesionali kariuomenė čia pranašesnė už privalomąją tarnybą.

Kuriant profesionaliąją kariuomenę galima susidurti su sudėtingu keblumu – ar atsiras pakankamai norinčiųjų pastoviai tarnauti tokioje kariuomenėje ir pakankamai išsimokslinusių tokiai tarnybai. Šią problemą galima išspręsti dalį ginkluotųjų pajėgų pavertus profesonalia kariuomene, kitą dalį – privalomaja tarnyba. Be abejo, tokios karinės reformos turi vykti palaipsniui pereinant nuo privalomos tarnybos prie profesionalios kariuomenės, kuri ir būtų pagrindinis šių reformų tikslas.

Kita vertus, SKAT vis tiek lieka pagrindiniu ginkluotu pajėgų rezervu šalyje. Ši karinė organizacija, suformuota teritoriniu principu, visiškai atitinka krašto gynybinius poreikius. Tik ją, manau, reikėtų paversti priklausoma nuo valstybinių ginkluotųjų pajėgų, nes ryškėja SKAT pernelyg didelio savarankiškumo ir savų politinių interesų reiškimo požymiai. Aišku, SKAT vis dėlto išlaikytų ypatingą statusą dėl šios organizacijos pobūdžio. Pavaldžius reikėtų padaryti tik aukščiausius SKAT vadus. Pajungus SKAT pagrindinių ginkluotųjų pajėgų valiai, ši organizacija taptų nupolitinta.

Pagrindinės kariuomenės pajėgos, SKAT ir Šaulių Sąjunga šiandien sudaro ginkluotasias Lietuvos valstybės pajėgas.

Svarbiausias pasipriešinimo agresijai būdas, mano manymu, turėtų būti pilietinis nepaklusnumas, sudėtingoms aplinkybėms esant peraugantis į partizaninį karą. Tokio pasipriešinimo organizacinių pagrindų diegimas visuomenei per VIP bei Švietimo sistemą pilnai pateisintų profesonalios kariuomenės kūrimą. Pilietinis nepaklusnumas šiais laikais tampa vienu iš pagrindinių pasipriešinimo agresijai būdų. Tai matome prisiminus neseną istoriją – būtent tokiu būdu Lietuva kovojo už savo laisvę. O kad pilietinio nepaklusnumo akcijos tikrai būtų efektyvios, reikia ruošti visuomenę. Tai galima padaryti tik VIP ir švietimo sistemos pagalba. Turėtų būti numatyti visi galimi agresijos variantai ir sukurtas optimalus tokių akcijų organizavimo planas, vėliau diegiamas visuomenei atsivelgiant į visus jo privalumus ir trūkumus.

Nacionalinis saugumas, o ypač išorinis, labai susijęs su tarptautine padėtimi ir valstybės užsienio politika. Tad Lietuvai šiandien reikia laviruoti tarp Rytų ir Vakarų. Naujai susikūrusios Rusijos Federacijos piliečiai bei politikai niekaip negali atsikratyti imperinio mąstymo stereotipų bei “senų laikų” sindromo. Tai kaimyninėms, neseniai susikūrusioms, valstybėms kelia agresijos baimę, užtat jų užsienio politikos prioritetai yra integracija į naujas tarptautines politines struktūras, tikintis saugumo garantijų. Viena tokių valstybių, kaip jau minėta, yra ir Lietuva. Be abejo, aš turiu galvoje integraciją į NATO ir ES. Šis procesas yra aiškiai prioritetinis Lietuvos užsienio politikoje.

Tačiau šie forsuoti integracijos procesai gali atnešti ir neigiamų pasekmių, o ypač ekonominėje srityje. O be to, ir pačios Vakarų Europos valstybės nenori tokios naštos. Vadinasi, yra laiko išsivystyti šalies ekonomikai, kad ši galėtų konkuruoti pasaulyje, o taip pat ir valdžios struktūrų demokratizacijai, kad šioms pačioms pribręstų laikas integracijai. Taip pat reikia numatyti, jog patekus Lietuvai į Vakarų politines organizacijas, nors ir padidėtų jos saugumas bei politinis vaidmuo regione, tačiau ji visiškai neturėtų įtakos sprendimams, priimamiems aukščiausiu lygiu.

Apibūdinant Lietuvos geopolitinę padėtį, reikia paminėti dvi teritorijas, kurios varžo šalies politiką tarptautinėje arenoje. Tai Karaliaučiaus sritis ir Latvijos valstybė. Pastarosios nacionalinė sudėtis kelia netiesioginę grėsmę Lietuvos saugumui. Vien dėl šios priežasties galima tikėtis griežto Rusijos pasipriešinimo Baltijos šalims integruojantis į bet kokią rimtesnę politinę ar karinę organizaciją.

Tuo tarpu Karaliaučiaus sritis kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos saugumui, o ypač karinis tranzitas. Kas galėtų paneigti, kad karinės kolonos nepasuktų kur nors į šoną važiuodamos pro Lietuvą? Oro erdvės pažeidimų Rusija iš viso nepaiso! Deja, 1991 liepos 29d. pasirašyta sutartis su Rusija, kuria Lietuva pripažįsta, kad Karaliaučiaus sritis yra sudėtinė Rusijos Federacijos dalis, neleidžia daugiau nieko siekti, kaip tik srities demilitarizavimo. Lietuva galėtų aktyviau palaikyti laisvos ekonominės zonos įgyvendinimą srityje. Tai savotiškai sumažintų įtampą, kuri gali kilti bet kada.

Karaliaučiaus sritis ateityje bus pagrindinė kliūtis Lietuvai integruojantis į NATO ar ES stuktūras.

Tuo tarpu reikia ieškoti alternatyvių užsienio politikos krypčių. Visų pirma reiktų atsisakyti “amžino priešo” politikos. Nors šiandien dar neįmanoma išvengti Rusijos įtakos regione, tačiau ją tikrai galima atsverti pritraukiant Vakarų kapitalą ir palaikant labai glaudžius kultūrinius santykius su Vakarais. Tada Vakarai bus tiesiogiai suinteresuoti Lietuvos klestėjimu ir laisve.

Atsisakius jau minėtos “amžino priešo” politikos ir Rusijos baimės, Lietuva galėtų įsisavinti, kad ji yra ne tik ekonominis, bet ir politinis tiltas tarp Rytų ir Vakarų kuriant naują saugumo sistemą. Aš tokią sistemą įsivaizduoju tik pilnai integravus Rusiją bei Ukrainą į Vakarų struktūras. Kaip tik čia Lietuva ir gali suvaidinti tarpininko vaidmenį, o tuo pat metu pakelti ir savo autoritetą tarptautinėje arenoje. Kad tokio proceso metu Lietuva būtų realiausia pretendentė tarpininkauti, rodo jos geopolitinė padėtis ir puikiai sureguliuoti santykiai su tautinėmis mažumomis šalies viduje.

Jei toks procesas įvyktų, tai labai smarkiai padidėtų saugumo garantijos Europoje. Net viešoji apklausa Rusijoje parodo tas pat prognozes: 60% apklaustųjų mano, kad NATO Europoje saugumo garantas galėtų būti tik tada, jei šiai organizacijai taip pat priklausytų Rusija kaip pilnateisė narė.

Tokį procesą labai paskatintų Rusijos demokratėjimas. Kol kas jis nepakankamas. Daryti politinį spaudimą Rusijai nė viena kita šalis nesugebės, nes tai labai potenciali šalis politiniu atžvilgiu. Lieka veikti pažangiuosius Rusijos visuomenės sluoksnius per kultūrą. Ir čia viena Lietuva nieko nepajėgtų. Bet ji gali tapti tokio proceso organizatore, suburdama visas Rytų ir Centrinės Europos valstybes šiam tikslui. Ypatingai didelę reikšmę turėtų ryšiai su Ukraina. Tai tikrai didelė ir politiškai svarbi šalis. Lietuva, išnaudodama gerus kaimyninius santykius su Lenkija, gali daugiau ar mažiau daryti įtaką Ukrainai, nes ši labai orientuojasi į Lenkiją.

Kitas svarbus Lietuvos užsienio politikos uždavinys turėtų būti Baltarusija. Reikia stengtis, kad ši valstybė nepatektų visiškon Rusijos įtakon. Tai smarkiai pakeistų jėgų pusiausvyrą regione, kuri ir taip yra gan trapi. Tai padaryti galimybę matau vėl tik per kultūrą, nes Baltarusija irgi yra gan didelė šalis. Be to šiandieninė šios šalies santvarka užkerta bet kokius kelius ekonominei ar politinei įtakai.

Šiandien populiaru kalbėti apie Baltijos šalių sąjungą. Jei tokia susiformuotų, tai būtų reali jėga Baltijos regione. Tačiau Rusija, be abejo, stengsis šį procesą sužlugdyti bet kokia kaina, nes tai neatitinka jos interesų įtakos zonų atžvilgiu, o taip pat lemtų “nepageidaujamą” rusakalbių gyventojų padėties “pablogėjimą” Pabaltyje. Geriausia proga sukurti tokią sąjungą jau buvo – tai iškart po TSRS subyrėjimo. Rusija dar nebūtų pajėgusi sustabdyti šito proceso. Tačiau tokia integracija neatitiko tuometinių Pabaltijo šalių interesų, o taip pat jos dar neturėjo jėgų tokiam politiniam žingsniui. Dabar iš esmės skiriasi šių šalių interesai, vykdoma politika. Dažnai tie interesai susikerta, tampa kofliktų priežastimi. Pavyzdžiui Latvijos konfliktai su Lietuva ir Estija dėl sienų. Tad, pasikliaudamas šiais faktais bei istorija, aš šių trijų šalių tarpusavio integracijos nesureikšminčiau.

Yra kita valstybės užsienio politikos kryptis – tai neutralumas. Bet, mano manymu, toks pasirinkimas būtų visiškai absurdiškas. Pasak gerbiamo V. Plečkaičio: “neutralumas – su tokia silpna ekonomika, su armija, kuri praktiškai nepasirengusi gintis – reiškia mūsų valstybės laidojimą”. Kad neutralumas tikrai netinka Lietuvai, rodo pati istorija.

Šiame savo rašinyje stengiausi atskleisti politinę šalies padėtį ir jos išsivystymą bei demokratiškumą tiek ir plačiąja prasme, tiek ir nagrinėdamas konkrečius faktus. Stengiausi pateikti dabartinės valdymo struktūros bei įstatymų padėties analizę, taip pat jų gyvavimo prognozę, jei nebūtų imtasi naujų reformų. Stengiausi pateikti ir, mano manymu, optimalias naujas reformas bei jų gyvavimo prognozes įgyvendinimo atveju. Kiek jos realios, gali spręsti pats skaitytojas. Mažai teapžvelgiau įstatyminę bazę, nes tam reikėtų atskiro rašinio.

Taip pat stengiausi apžvelgti procesus, susijusius su užsienio politika. Nors jie ir nepriklauso reformų kategorijai, tačiau, be abejo, turi didelę įtaką visuomenės gyvenimui. Be to, ši valstybės politikos sritis irgi radikaliai pasikeitė atkūrus šalies nepriklausomybę. Kadangi apie užsienio politikos prioritetus tikrai daug šnekėta ( turiu omeny integraciją ir Vakarų politines struktūras ), tad stengiausi vengti šios temos, o pateikti alternatyvius užsienio politikos kelius, atitinkančius valstybės interesus.

Stengiausi pateikti savo požiūrį į kiekvieną analizuojamą dalyką ar procesą. Tikiuosi buvo įdomu.

Naudota literatūra
• Filosofijos, socialogijos ir teisės institutas.

Lietuvos nacionalinis saugumas: teorija ir realijos.
• Kariuomenės statutas.
• Įvairūs įstatymai ir kiti dokumentai. Tarp jų:

– Seimo statutas

– Savivaldybių įstatymas

– Savivaldybių rinkimų įstatymas

– LR Konstitucija

– policijos įstatymas ir kiti poįstatyminiai aktai
• Priešrinkiminės partijų programos 1996m. rinkimuose į Seimą
• Periodika
– 1996-97m. “Lietuvos Rytas”
– 1996-97m. “Lietuvos Aidas”

Leave a Comment