Įvadas 3Interesų grupės 4Interesų grupių vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje 4Interesų gupių ir vyriausybės sąveika 5Pliuralizmas 5Korporatyvizmas 8Interesų grupių įtakos kanalai 9Interesų grupių vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje 10Interesų grupių neigiamos veiklos bruožai 10Išvados 11Literatūros sąrašas: 12ĮvadasŠiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje be valdžios institucijų valstybės valdymą netiesiogiai turi koordinuoti piliečiai (tai tikrosios demokratijos esmė), kurie aktyviai dalyvaudami valstybės politiniame gyvenime (rinkimuose, referendumuose ir t.t.) t.y. suvokdami savo vaidmenį politiniuose procesuose stengiasi išsikovoti sau palankių sprendimų priėmimą. Dėl paprasto naudos siekimo jie nori būti išgirsti, pastebimi, o jų prašymai tinkamai apsvarstomi ir įvertinami. Be abejo minėtų tikslų vedini jie suvokia, kad lengviausia tai pasiekiama buriantis į tam tikras grupes ir taip vieningai bandant pagrįsti savo reikalavimų logiškumą ir racionalumą. Pasaulinėse viesuomenėse tai ne naujas reiškinys, o tos grupės kaip žinome vadinamos interesų, spaudimo, lobistų grupėmis.Šiuom savo rašto darbu sieksiu detaliai išnagrinėti interesų grupių įtaką valstybių politikos sprendimų priėmimo procese ir atskleisti jų sąveikos su valstybės institusijomis būdus, taip pat išsiaiškinti, kaip interesų grupės neturėdamos tiesioginio priėjimo prie vyriausybės darbotvarkės formavimo vis dėl to sugeba savo naudai paveikti šių institucijų darbą.Rašydamas šį darbą pagrinde rėmiausi plačiai žinomų tiek užsienio, tiek Lietuvos politologų parašytomis knygomis, kuriuose aprašomas politikos foramavimo procesas, jo dalyviai, jų užduotys ir galios, todėl mano rašto darbo pobūdis bus teoriškas, jame nebus negrinėjami konkretūs atvejai ir pavyzdžiai, bet tai, mano nuomone, nemažina darbo vertės, kadangi tai suteiks jam išsamumo ir nubrėš aiškius nagrinėjamos problemos rėmus.Interesų grupėsŠiuolaikinėje demokratijoje pagrindinė jungtis tarp vyriausybės ir pilietinės visuomenės yra ne tik partijos, bet ir didelį vaidmenį joje atliekančios interesų grupės. Pastarąsias su partijomis vienija siekis įtakoti vyriausybę norint įgyvendinti tam tikrus savo tikslus. Tiksliausias interesų grupių apibrėžimas būtų:
“Organizuotos piliečių grupės, kurios siekia, kad vyriausybė laikytųsi joms palankios politikos.” Iš dalies partijų ir interesų grupių tikslai sutampa, tačiau esminis skirtumas yra tas, kad pastarųjų pagrindinis funkcionavimo būdas nėra kova dėl valdžios, t.y. siekis sudaryti vyriausybę. Interesų grupių veiklos priežastis pagal G.Vitkų – ginti ir atstovauti žmonių interesus. Būtent jos apsaugo politiką nuo virtimo vien profesionalių politikų veiklos sritimi ir suteikia galimybę visiems suinteresuotiems įtakoti vyriausybės sprendimus, tvarkant bendruosius valstybės reikalus.Taigi interesų grupės, kaip ir politinės partijos, yra moderniosios visuomenės produktas. Jų gimimas reflektavo atstovaujamosios demokratijos ir industrinės visuomenės kompleksiškumo augimą. Politikos moksle bendriausia prasme interesų grupės vadinamos organizacijos, kurios yra autonomiškos nuo vyriausybės ir politinių partijų ir vienokiu ar kitokiu būdu siekia daryti įtaką vyriausybės politikai.Interesų grupių vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėjeInteresų grupių veiklos būtinumas yra grindžiamas tuo, jog jos užtikrina piliečių žodžio, minties laisves, ir šiuo būdu sugeba formuoti politiką. Remiantis E.Lindblom’u ir J. Woodhouse, interesų grupių vaidmenį galima apibrėžti taip:Piliečių valios aiškinimas ir artikuliavimas. (“Interesų grupės […] sukuria informacijos mainus tarp paprastų piliečių ir labiau kompetetingų valdovų bei personalo. Jos yra taip pat naudingos ir galbūt net būtinos, nes politikos formavimo procesą praturtina įvairiausiais požiūriais, faktine informacija bei idėjomis.”) Realistiškos darbotvarkės sudarymas. (Daugelyje šalių interesų grupės padeda partijoms suformuoti programas ar ideologijas.)Valdymo priežiūra. (Interesų grupės prižiūri ar teisingai veikia vyriausybė, ir ar nepažeidžia jų interesų, tuo pačiu siūlydamos kokios problemos turi būti nagrinėjamos.)Sąveika, kaip problemų sprendimo būdas. Bendradarbiaujant yra greičiau pasiekiamas kompromisas, todėl sprendimui priimti interesų grupės veikia kartu su biurokratija, kuriai įstatymų leidžiamoji valdžia pateikia įvairiausius įstatymų svarstymus.Taipogi, manyčiau, kad interesų grupių sistemą galima vertinti, kaip vieną svarbiausių balanso ir atsvaros mechanizmų, labai žymiai apribojančių politinių ir ekonominių elitų dominavimo galimybes valstybės valdyme.Interesų gupių ir vyriausybės sąveikaInteresų grupėms siekniant savų klausimų įtraukimo į politinę dienotvrakę patikimiausias kelias – stengtis rasti bendradarbiavimo su vyriausybe būdų, bet savaime aišku nėra taip paprasta įgyvendinti. Nes grupių ir vyriausybės sąveika yra nuolat kintanti. Tarp grupių vyksta nuolatinė konkurencija, kur stiprios grupės dominuoja, eliminuodamos silpnesniųjų įtaką. Valstybė reguliuoja šiuos konfliktus, siekdama palaikyti socialinę-politinę pusiausvyrą. Valstybės valdymo aparatas ir institucijos, pasak A.Bentley, tėra grupių kovos išraiška, o politiniai institutai keičiasi keičiantis grupių pusiausvyrai.Iki XXa. devintojo dešimtmečio buvo įsitvirtinusi nuomonė, kad egzistuoja du interesų grupių ir valstybės sąveikos modeliai: pliuralistinis ir korporatyvistinis.PliuralizmasTai tokia valstybėje nusistovėjusi interesų grupių veiklos sistema, kai visi įvairiausių interesų žmonės gali laisvai susiorganizuoti ir tarpusavyje konkuruoti dėl savo įtakos vyriausybei. Vyriausybė savo ruožtu yra atvira įvairiausių grupių įtakai bei spaudimui. Ji nuolat stengiasi balansuoti ir rinktis iš įvairių konkuruojančių grupių siūlomų sprendimų variantų. Galima sakyti, kad vyriausybė atsiduria tarsi savotiškoje įvairių interesų grupių keliamų pasiūlymų rinkoje. Ir tik ta interesų grupė, kuri laisvos konkurencijos sąlygomis įstengia labiau paveikti vyriausybę, laimi vienu ar kitu konkrečiu atveju. Todėl pliuralizmo sąlygomis kiekviena interesų grupė gali pasikliauti tik savo turimomis įtakos galimybėmis, nes nė viena iš jų neturi privilegijuotos padėties. Sekant pliuralizmo teorija, politiniai lyderiai, o ne atskiri piliečiai įtakoja vyriausybę. Svarbiausi veikėjai yra korporacijų lyderiai, profsąjungų, biznio, žemės ūkio organizacijų vadovai, oficialūs vyriausybės pareigūnai, kariniai ir civiliniai biurokratai.Pliuralizmas pažymi, kad valdžia yra subalansuota. Tačiau valdžios balansas skiriasi nuo politinės lygybės idealo. Pliuralistai mano, kad politiniai lyderiai iškyla iš įvairių sričių nedidelių suinteresuotų aktyvių piliečių grupių, kai kurie iš oficialių tarnybų ir rečiau rinkimų būdu. Individuali įtaka yra pasiekiama per lyderius, kurie įžvelgia piliečių reakciją. Todėl pliuralizmas yra geriausiai suprantamas kaip įsitikinimas, kad išsivysčiusios demokratijos generuoja gausių, konkuruojančių elitų sistemą, kuri per derybas ir kompromisus apsprendžia valstybinę politiką. Pliuralizmo nuomone, žmonės jungiasi į tam tikras grupes, manydami, jog jiems politiškai naudinga tai daryti. Galima skirti tokius pagrindinius interesų grupių veikimo pliuralizmo sąlygomis būdus:Pasinaudojimas rinkiminėmis kampanijomis. Ši taktika yra labai paranki interesų grupėms, turinčioms daug narių ir glaudžius ryšius su politinėmis partijomis (pvz., profsąjungomis), arba interesų grupėms, disponuojančioms didelėmis finansinėmis lėšomis. Štai turtingi kandidatų rėmėjai gali skirti daug lėšų priešrinkiminei agitacijai ir reklamai, – tai labai svarbu norint pasiekti rinkimuose sėkmę. Na, o tokiu būdu rinkimus į vienokį ar kitokį vyriausybės postą laimėjęs kandidatas kartu tampa ir jį rėmusios interesų grupės atstovu. Ekonominis spaudimas. Tai reiškia, kad interesų grupė, susijusi su gyvybiškai svarbiais valstybei ekonomikos sektoriais, gali prireikus lengvai spausti vyriausybę ir reikalauti patenkinti savo interesus. Tokio ekonominio spaudimo pavyzdys galėtų būti ryšių, transporto, energetikos ir kitų strategiškai svarbių ūkio šakų darbininkų profsąjungų organizuojami vietiniai ar net visuotiniai streikai. Spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių kampaniją. Demokratijos sąlygomis visuomenės informavimo priemonės nėra sutelktos vyriausybės ar vienos interesų grupės rankose, bet jomis gali naudotis ir opozicija ir kitos interesų grupės, suinteresuotos ne tiek politine kova, kiek savo specifinių interesų patenkinimu. Pagrindinis tokių kampanijų organizavimo tikslas yra siekimas paveikti viešąją nuomonę, o per ją ir vyriausybę, kuri ne visada gali ryžtis priimti iš anksto sukompromituotus ir nepopuliarius sprendimus. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad su visuomenės informavimo priemonėmis galima daryti bet ką ir manipuliuoti su viešąja nuomone kaip nori. Bet tyrimai rodo, kad šitoks požiūris yra iliuzija, nes nustatyta, kad visuomenės informavimo priemonės turi labai ribotą poveikį, o norimą viešosios nuomonės reakciją galima pasiekti tik tada, kai pateikiamos informacijos turinys pakankamai tiksliai sutampa su psichologiniu žmonių nusistatymu priimti tą požiūrį ar informaciją. Svarbios informacijos kontrolė. Tai toks interesų grupių poveikio vyriausybei būdas, kuriuo gali pasinaudoti net ir negausios grupės, jeigu tik jos disponuoja svarbia, valstybinės reikšmės informacija, be kurios neįmanoma sėkminga vyriausybės …politika. Pavyzdžiui, gydytojai gali būti vienintelė interesų grupė, disponuojanti vertinga informacija ir žiniomis apie tai, kaip suformuoti tinkamiausią vyriausybės politiką sveikatos apsaugos srityje. Tokiais atvejais vyriausybė priversta naudotis įvairių ekspertų paslaugomis, o kartu atsižvelgti ir į jų interesus. Savo ruožtu įvairūs ekspertai į savo rankas paima didelę valdžios dalį, nes nuo jų rekomendacijų ir patarimų labai priklauso ir galutinių politinių sprendimų turinys.Jėgos vartojimas ir terorizmas. Šio veikimo būdo interesų grupės imasi tada, kada viso kitos politinio veikimo galimybės yra išnaudotos arba kitokie veikimo būdai neprieinami. Taip gali būti, kai grupė nėra pakankamai didelė ir neturi pakankamai lėšų tam, kad galėtų atkreipti visuomenės ir vyriausybės dėmesį į savo problemas (pvz., anoniminių protesto grupių akcijos, teroristiniai išpuoliai).Savaime suprantama, kad teroristai vargu ar gali tikėtis visuomenės ar vyriausybės simpatijų, tačiau šią taktiką naudodamos interesų grupės tikisi susilaukti savo interesų patenkinimo, sukeldamos baimę ir nerimą dėl galimų aukų bei demonstruodamos, kad jų veiklos padariniai bus daug žalingesni negu jų reikalavimų patenkinimas.Taigi, pliuralizmo sąlygomis interesų grupės naudojasi pačia įvairiausia taktika, kurią pasirenka pagal savo galimybes ir tikslus. Bet būtent už tai pliuralizmo sistema yra dažnai kritikuojama, nes už įvairiausių interesų grupių veikimo ir taktikos pasirinkimo laisvės slypi toli gražu nevienodos jų galimybės. Faktiškai išeina taip, kad didesnę įtaką daro gausesnės ir turtingesnės grupės, tuo tarpu mažesnės ir neturtingesnės nepajėgia bent kiek esmingiau su pirmosiomis konkuruoti. Kaip tik dėl to daugelyje demokratinių valstybių įvedama bei palaikoma kitokia interesų grupių ir vyriausybės santykių sistema.KorporatyvizmasTai tokia sistema, kai vyriausybė savo veikloje ir ne tik gali, bet ir privalo atsižvelgti į visų susiorganizavusių interesų grupių reikalavimus bei poziciją. Skirtingai negu pliuralizmo sąlygomis, vyriausybė yra ne tik veikiama įvairiausių interesų grupių bei turi balansuoti tarp jų, bet ir pati yra suinteresuota kuo plačiau visas interesų grupes įtraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą ir valstybės valdymą. Tam tikslui, valstybėje yra priimami atitinkami įstatymai, ir vyriausybė, spręsdama aktualius valstybės gyvenimo klausimus, privalo konsultuotis su atitinkamomis interesų grupėmis. Korporatyvizmo esmė yra poreikių – sprendimų proceso kontrolė arba monopolizacija. Interesų grupės veikla korporatyvizme yra beveik visiškai priešinga, nei teigiama pliuralistinėse teorijose. Korporatyvizme interesų grupė turi įteisintus monopolius atstovauti funkcinius interesus. Korporatyvizmas panaudoja atstovavimo monopolį funkciniams interesams, o pliuralizmas – teritoriniams. Korporatyvizmas suteikia atstovavimo teisę interesų grupei.Korporatyvizmas taip pat didina mažų interesų grupių galimybes, kurios pliuralistinėje sistemoje būtų labai menkos. Bet kuriai svarbesnei interesų grupei yra užtikrinamas įtakos vyriausybei minimumas ir nebelieka poreikio imtis pavojingų visuomenei politinės kovos metodų (pvz., terorizmo). Užuot visiems suinteresuotiems žmonėms yra didelis papildomas stimulas susiorganizuoti ir aktyviai dalyvauti tvarkant bendruosius visuomenės reikalus.Kita vertus, korporatyvizmas turi vieną esminį trūkumą. Jis padaro vyriausybės politiką labai suvaržytą ir priklausomą nuo įvairiausių interesų grupių. Korporatyvizmo sąlygomis atskiros grupės kartais įgauna pernelyg dideles galimybes reikalauti savo interesų patenkinimo neatsižvelgiant į kitų grupių interesus. Kartu kiekvienos interesų grupės kategoriškumas ir užsispyrimas gali sukelti pavojų visos sistemos stabilumui. Tad normaliai funkcionalizuoti korporatyvizmas gali tik tokiose valstybėse, kur politinei kultūrai, politikų sąmonei visada būdingas pasiryžimas eiti į kompromisus, sugebėti tam tikrais atžvilgiais nusileisti ir pripažinti argumentų jėgą.Interesų grupių įtakos kanalaiKokiu būdu interesų grupės įtakoja politinių sprendimų procesą? Kitaip tariant, kokie yra jų įtakos kanalai ir nuo ko jie priklauso? Daugybė autorių pateikia įvairiausius metodus, tačiau, mano nuomone, tai vienas universaliausių įtakos kanalų apibūdinimų:1) Tiesioginė interesų grupių sąveika su valdžios institucijomis:Asmeninė peticija. (Piliečių kreipimasis į vyriausybę. Labiausiai būdinga neorganizuotoms grupėms trečiojo pasaulio šalyse.)Atstovavimas politiniame elite. (Vienas efektyviausių poveikio būdų ne visada garantuojantis įtakos įsigaliojimą, nes politikai yra tik grupių interesų reiškėjai. Siūloma alternatyva – asmeniniai ryšiai su elito atstovais, tačiau šis sąveikos būdas taipogi yra prieinamas tik atskiriems asmenims. )Sąveika su biurokratija. (Kadangi daugumą ne itin svarių didžiajai politikai klausimų vyriausybė skiria biurokratijos svarstymui – interesų grupės yra ypač suinteresuotos bendradarbiavimu su ja.)Sąveika su atstovaujamomis institucijomis (pvz. asamblėja). (Nuo jos vaidmens politinėje sistemoje priklauso interesų grupių aktyvumas, nukreiptas į legislatūrą. Pvz. JAV interesų grupės labiau įtakoja Kongreso sprendimus, o Kanadoje – vykdomąją valdžią.)Teismai. (Dažniausiai tai kraštutinis atvejis, kai interesų grupės veiksmai įtakoti valdžią yra absoliučiai nepaisomi vyriausybės. Tačiau toks legalus kreipimasis reikalauja daug laiko, pastangų ir finansinių išteklių.)2) Netiesioginė įtaka per politines partijas. (Interesų grupių ir partijų veiklos ryšys yra labai artimas, kadangi pirmosios gali būti pastarųjų atsiradimo pagrindas. Būdingiausia jų santykių sistema – “parentela” (Italija), kai stipriausias partijas ir asocijuotas interesų grupes sieja artimas ryšys: interesų grupės finansiškai remia partijų rinkimines kampanijas, tuo būdu užsitikrindamos sau palankią politiką, partijoms patekus į valdžią.)3) Netiesioginė įtaka per visuomenės informavimo priemones. (Šio kanalo taktika – netiesiogiai paveikti politiką per žiniasklaidą, televiziją, radiją, formuojant viešąją nuomonę ir pakreipiant ją sau naudingą linkme. Kitas politinių reikalavimų reiškimas gali remtis protestais, tiesioginiais veiksmais ar prievarta – šių priemonių yra griebiamasi, kai pirmieji du įtakos kanalai yra neprieinami, arba grupės pasižymi legitimacijos stoka.)Interesų grupių vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėjeInteresų grupių veiklos būtinumas yra grindžiamas tuo, jog jos užtikrina piliečių žodžio, minties laisves, ir šiuo būdu sugeba formuoti politiką. Remiantis E.Lindblom’u ir J. Woodhouse, interesų grupių vaidmenį galima apibrėžti taip:Piliečių valios aiškinimas ir artikuliavimas. (Interesų grupės […]sukuria informacijos mainus tarp paprastų piliečių ir labiau kompetetingų valdovų bei personalo. Jos yra taip pat naudingos ir galbūt net būtinos, nes politikos formavimo procesą praturtina įvairiausiais požiūriais, faktine informacija bei idėjomis.)Realistiškos darbotvarkės sudarymas. (Daugelyje šalių interesų grupės padeda partijoms suformuoti programas ar ideologijas.)Valdymo priežiūra. (Interesų grupės prižiūri ar teisingai veikia vyriausybė, ir ar nepažeidžia jų interesų, tuo pačiu siūlydamos kokios problemos turi būti nagrinėjamos.)Sąveika, kaip problemų sprendimo būdas. (Bendradarbiaujant yra greičiau pasiekiamas kompromisas, todėl sprendimui priimti interesų grupės veikia kartu su biurokratija, kuriai įstatymų leidžiamoji valdžia pateikia įvairiausius įstatymų svarstymus.)Taipogi, manyčiau, “interesų grupių sistemą galima vertinti, kaip vieną svarbiausių balanso ir atsvaros mechanizmų, labai žymiai apribojančių politinių ir ekonominių elitų dominavimo galimybes valstybės valdyme.”Interesų grupių neigiamos veiklos bruožaiDažniausiai partijos turi prisitaikyti prie interesų grupių poreikių, tačiau tas poreikis kartais būna per didelis, t.y. interesų grupės riboja valdžios politinę įtaką. Anot Lindblom’o ir Woodhouse’o interesų grupės gali pasinaudoti savo teise įtakoti vyriausybės veto sprendimų priėmimą, šiuo būdu kliudydamos viešosios politikos formavimui.Interesų grupės negali išreikšti visų piliečių interesų vienodai: reiškia, jos negali būti vienodai įtakingos. Visada yra atsižvelgiama į tą grupę, kuri yra labiau organizuota, remiasi didesniais finansiniais ištekliais, narių skaičiumi ir t.t. (Pvz., daugumoje Vakarų šalių verslo grupės turi įtaką, neproporcingą šio sluoksnio svoriui tarp gyventojų.)Taipogi, siekdamos savo idėjų, interesų grupės nesiorientuoja į visuomenės gerbūvį. Už bendros naudos vizijos dažniausiai slypi tam tikri egoistiški tikslai, kaip pvz. atskirų interesų grupių poreikių patenkinimas. Galiausiai, pati interesų grupė gali būti neefektyvi, jei vietoj bendro gerovės siekimo, jų lyderiai pasinaudoja administracine struktūra užtikrinti savo valdžios legitimumą ir nepaiso bendros narių nuomonės.IšvadosTaigi iš to, ką aptariau savo darbe, logiška būtų pastebėti, kiek daug įtakos disponuoja šiandieninės interesų grupės ir, kad jų veiklos mechanizmas toli gražu neprimena nesudėtingo aparato. Galbūt dėl interesų grupių nevyriausybinio statuso, jos kartais likdavo partijų šešėlyje, tačiau atsižvelgiant į visuomenines tendencijas, priartinančias mus prie visiškai naujo politinio amžiaus, kur partijos tampa priklausomos nuo interesų grupių ir palaipsniui griūva, galima daryti prielaidą, jog šitokia situacija taps visiškai normalus reiškinys ateityje. Todėl, net turint omeny neigiamą interesų grupių veiklos poveikį, mano manymu, ateinančiais dešimtmečiais vyriausybė negalės veikti be jų pagalbos, užtikrinant kokybiškos politikos įgyvendinimą savo šalyje.Literatūros sąrašas:• “Interesų grupės”, http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=2575, žiūrėta 2005-04-25;• Lindblom C.E, Woodhouse E.J, “Politikos formavimo procesas”, Algarvė, Vilnius, 1997.• Matakas J. (sud.), Šiuolaikinė valstybė, J.Matakas, Kaunas, 1999.• Novagrockienė J. “Politikos mokslo pagrindai”, VU leidykla, 2001;• Politologija, žurnalas, VU leidykla, Vilnius, 2000/02.• Vitkus, Gediminas, “Politologijos įvadas”, Leidybos Centras, Vilnius, 1992.• Person W., Viešoji politika, Eugrimas, Vilnius, 2001.