Lobizmas Europoje

Bendroji lobistinės veiklos samprata

Lobizmas yra procesas, kurio metu apsikeičiama informacija, ir grupės, organizacijos ar jos dalies nuomonė perduodama valdžios pareigūnams (tirk rinktiems, tiek skirtiems pareigūnams), turint pagrindinį tikslą – daryti įtaką, kad būtų priimtas palankus sprendimas.
Dažnai svarbiau yra išreikšti nuomonę, o ne pasiekti, kad valdžia patvirtintų tam tikrą nuostatą, nes iki to laiko, kol š pozicija bus vyriausybės priimta, gali praeiti daug savaičių, mėnesių ir net metų. O aiškiai išdėstytas ir paremtas faktais požiūris gali daryti įtaką valdžos politikai – priversti su jums rūūpimais dalykais susijusius asmenis apgalvoti pateiktus argumentus ir prisiderinti prie jų.
5 pagrindiniai lobistinės veiklos uždaviniai:
1. Tinkamo pranešimo perdavimas. Tas pranešimas – tai konkreti informacija, kurią grupė ar organizacija turi perduoti politikui. Kartais tai gali būti savo pozicijos išraiška, o kartais – tik koks faktas ar statistika. Tikras menas yra nustatyti, koks informacijos perdavimo būdas yra efektyviausias.
2. informacijos pateikimas tinkamiems žmonėms. Reikia žinoti kas priima pagrindinius sprendimus, ir sutelkti dėmesį į tą žmogų, ar grupę žmonių. Šie asmenys nebūtinai turi būti ministerijų vadovai arba įstatymų leidėjai. Svarbūs yrra viduriniojo lygio direktoriai arba ju padėjėjai.
3. tinkama informacijos pateikimo forma. Šiame etape svarbu suprasti politikų norus, kokiu būdu informacija turėtų būti pateikta: kokios apimties, raštu ar žodžiu, pateikta konsultanto ar grupės vadovo.
4. informacijos pateikimas tinkamu metu. Informacija bus ne tokia efektyvi ar

rba visai neišgirsta, jei nebus pateikta tinkamiausiu bendravimo su valstybės tarnautoju metu.
5. Perduodama informacija turi tinkamai išreikšti problemą. Net įvykdžius keturis pirmuosius reikalavimus, sėkmės nepavyktų pasiekti, jeigu lobistų grupė nepajėgs paveikti problemos sprendimo, pvz., dėl problemos neatitikimo įprastinei grupės lobistinės veiklos sričiai, nepakankamų išteklių ar problemos aktualumo politikams ir visuomenei ir t.tt – nors apskritai grupė veikia labai sėkmingai ir iuo atveju labai stengiasi.
. Šešios šių uždavinių implikacijos:
1. Svarbiausia — planuoti lobistinę veiklą; tai apima valdžios veiksmų ir kitų susietų interesų grupių stebėjimą. Planavimas sudaro 90% lobistinės kampanijos. Be to, didžioji dalis lobistų – samdomi ar pačios grupės nariai – daug laiko praleidžia sekdami, kas vyksta valdžios sluoksniuose arba ką daro kitos lobistų grupės.
2. Ryšių su vyriausybe ir kitomis interesų grupėmis užmezgimas ir palaikymas yra itin svarbus. Vienas kompanijos Shhell Oil lobistas yra pasakęs: „Apie lobizmą reikia žinoti tris pagrindinius dalykus: kontaktai, kontaktai, kontaktai.” Tai yra lyg ir akivaizdu, tačiau daugelį metų parlamentinėse valstybėse (įskaitant Europos Sąjungos šalis) buvo tikima, kad politinių partijų ir interesų grupių ryšiai (ypač tose šalyse, kur stiprios interesų grupės susivienijusios su galingomis partijomis) kliudo asmeniniais neoficialiais ryšiais grindžiamai lobistinei veiklai, kuri yra įprasta Jungtinėse Valstijose.
3. Pasitikėjimo, patikimumo bei kai kuriais atvejais lojalumo — ypač
valstybės tarnautojams — kūrimas. Tai yra bet kokių artimų asmeninių ryšių,
grįstų abipuse nauda, lobistinis as
spektas. Nors šio aspekto reikšmę pripažįsta
beveik visi lobistai, jis yra svarbesnis nedidelę įtaką turinčioms lobistų grupėms.
4. Siekis užmegzti ryšius su valstybės tarnautojais, suteiksiančiais para
mą lobistinei grupei ar organizacijai. Si veikla — ne tik ryšių užmezgimas ir
palaikymas bei pasitikėjimo ir patikimumo kūrimas, nors apima ir visus šiuos
aspektus. Tai jau tolesnis lobizmo etapas — priversti, kad valstybės tarnautojas –
paprastai iš reikalo arba įsipareigojęs (norėdamas gauti informacijos, daryda
mas paslaugą už paslaugą ir t. t.) — lobistinės grupės tikslams panaudotų savo
politinį kapitalą. Valstybės tarnautojus priversdami įsipareigoti, tam tikri lobis
tai, nors ir nelabai patikimi bei lojalūs, įgyja didelių galių ir tampa labai žymūs.
5. Siekis sutarti lobistinės grupės viduje bei su grupėmis sąjungininkė
mis dėl esminių lobistinės veiklos klausimų. Lobistai ir interesų grupių vado
vai nurodo, jog ši veikla sudaro didžiąją dalį jų darbo – ji yra esminis veiksnys,
užtikrinantis, jog politikams pateikiama grupės pozicija yra vieninga.
6. Nuolatinis lobistinės veiklos – strategijos ir taktikos – tobulinimas
pagal besikeičiantį politinį klimatą. Taktikos ir strategijos tobulinimas apima
situaciją grupės viduje bei išorinę politinę situaciją — grupės sąjungininkų bei
varžovų padėtį, besikeičiančią valdžios poziciją. Dėl kintančios situacijos ir amor-

fiško politikos formavimo proceso ši implikacija turbūt reikšmingesnė Jungtinėms Valstijoms ir Europos Sąjungai.
Lobisto sąvoka
Ziniasklaida, ypač Jungtinėse Valstijose, terminą lobistasyra linkusi vartoti bendrąja prasme, taip sudarydama įspūdį, kad visų lobistų kilmė, veikimo metodai ir stilius yra panašūs. Dėl ši

ios priežasties tokia nuomonė vyrauja ir visuomenėje (Thomas ir Hrebenar, 1995). Iš tiesų lobistai skirstomi į kelis tipus, ir skirtumas tarp jų yra labai svarbus — jis atskleidžia lobistų veikimo būdus ir politinę atramą. Pastaraisiais metais Amerikos mokslininkai lobistų tipams apibūdinti susitarė vartoti bendrą terminiją. Kitos liberalios demokratijos dėl terminologijos nėra susitarusios.
Lobistą galima apibrėžti kaip „asmenį, atstovaujantį interesų grupei, ir jos naudai įtakojantį valdžios sprendimus” (Thomas ir Hrebenar, 1999a, p. 124). Sį apibrėžimą pripažįsta ir vartoja ne vienas mokslininkas (pavyzdžiui, Rozent-hal, 1993 ir 2001; Nownes, 2001), tačiau vis dėlto jis yra per siauras lyginamajai atskirų šalių lobizmo analizei atlikti. Jis neapima lobistinės grupės narių veiklos, skirtos paveikti viešąją politiką. Iš tiesų toks apibrėžimas gali pasirodyti per siauras net ir Jungtinių Valstijų lobistams charakterizuoti. Taigi reikia platesnės definicijos, apimančios ir minėtą veiklą bei skirtumus tarp Amerikos ir kitų valstybių lobistų, atliekančių panašius vaidmenis. Plačiau lobistas apibrėžiamas kaip interesų grupės paskirtas asmuo, kurio uždavinys – palengvinti savo grupei įtakoti viešąją politiką bei vykdyti tokią veiklą:
1) tiesiogiai bendrauti su valstybės tarnautojais;
2) kontroliuoti politinį ir vyriausybės darbą;
3) konsultuoti dėl politinės strategijos ir taktikos;
4) Plėtoti ir prižiūrėti savo grupės lobistinę veiklą (Thomas, Hrebenar ir
Boyer, 2001).
JAV lobistų tipai
Norint nusakyti skirtingus lobistų (arba kaip Vašingtone jie dažnai vadinami -„Vašingtono atstovų”) tipus, daugelį metų buvo vartojami įvairūs gana neapibrėžti pavadinimai. Pr
rofesionalūs lobistai kartais buvo vadinami „samdomais žudikais”, nes jie už savo lobistinę veiklą gauna atlyginimą. Šiam pavadinimui

retkarčiais priešpriešinamas „neprofesionalaus lobisto” terminas, tačiau nėra aišku, ką jis apima: ar tai, kad „neprofesionalus” lobistas negauna atlyginimo, ar kad tokie lobistai gerai neišmano lobizmo metodų, ar apima abu šiuos aspektus (pavyzdžiui, Milbrath, 1963; Zeigler, 1983). XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Amerikos mokslininkai susitarė vartoti bendrus terminus lobistų apibūdinimui. Lobistai suskirstyti į penkias grupes (Thomas ir Hrebenar, 1999a): 1. Lobistai, dirbantys pagal sutartį. Tokie lobistai yra samdomi pagal sutartį, ir jiems už lobistinę veiklą mokamas atlyginimas. Dažniausiai jie atstovauja ne vienam klientui ir yra lobistinių firmų, turinčių keletą darbuotojų, nariai. Nors samdomi lobistai, kartais dar vadinami „samdomais žudikais”, federaliniu ir valstijų lygmeniu tesudaro maždaug ketvirtadalį visų šioje srityje dirbančių lobistų, būtent apie juos žurnalistai kalba daugiausia. Iš dalies taip yra ir dėl to, kad kai kurie samdomi lobistai uždirba šešiaženkles arba septyniaženkles sumas.
2. Etatiniai lobistai. Jie yra organizacijų ir įmonių — nuo aplinkosaugos grupių, JAV darbo federacijos ir Gamybinių profesinių sąjungų kongreso, mokyklų tarybų asociacijų bei prekybos grupių iki telekomunikacijų kompanijų ir stambiųjų korporacijų (pavyzdžiui, Microsoft) – valdytojai, prezidentai bei darbuotojai. Jie atstovauja tik vienam „klientui” — savo darbdaviui. Būtent jie politinėje arenoje XIX a. viduryje pirmieji pradėjo lobizmą, kai stambiosios įmonės, o ypač geležinkelių kompanijos, tapo svarbia Jungtinių Valstijų ekonomikos dalimi. Tokių lobistų federaliniu ir valstijų lygmeniu turbūt visada buvo daugiausia, o šiandien jie sudaro nuo trečdalio iki pusės visų lobistų. Gal todėl, kad žodis lobistas visuomenėje yra įgavęs neigiamą konotaciją, pačios organizacijos savo lobistus eufemistiškai vadina atstovais, įgaliotiniais, gynėjais, specialistais ryšiams su valdžia arba dažniausiai – darbuotojais, palaikančiais ryšį su įstatymų leidžiamąja valdžia.
3. Lobistai įyšiams su įstatymų leidėjais. Šie lobistai yra federaliniu bei valstijų institucijų ir vietinės valdžios darbuotojai, reprezentuojantys savo instituciją kitoms valdžios institucijoms ir įstatymų leidžiamajai valdžiai. Kadangi lobistų įvaizdis neigiamas, be to, valdžios institucijos bent išoriškai nori atrodyti vieningos, todėl federalinio ir valstijų lygmens bei vietinės valdžios institucijos šiuos asmenis oficialiai vadina ne lobistais, o darbuotojais ryšiams su įstatymų leidžiamąja valdžia. Tačiau iš tiesų jie yra lobistai: vadovai ir aukštesniojo lygio federaliniu ir valstijų institucijų darbuotojai, valstijų universitetų atstovai bei išrinkti ir paskirti vietinės valdžios pareigūnai. Šie lobistai sudaro nuo ketvirtadalio iki trečdalio visų federaliniu ir valstijų lygmeniu dirbančių lobistų.
4. Savanoriai, suinteresuotieji arba piliečių lobistai. Jie paprastai atstovauja mažoms nepelno arba visuomeninėms organizacijoms bei socialinėms grupėms
ir bendruomenėms. Atlyginimo jie negauna — geriausiu atveju jiems kompensuojamos išlaidos, todėl tokios grupės turi būti asmeniškai atsidavusios savo reikalui. Sie veikėjai (75 procentai iš jų – moterys) sudaro apie 10 procentų visų valstijoje dirbančių lobistų, o apie veikiančius federaliniu ir vietiniu lygmeniu duomenų nėra.
5. Privatūs asmenys, „mėgėjai” arba apsišaukėliai lobistai. Tokių lobistų valstijose tėra 1 ar 2 procentai (nėra duomenų apie federalinį ir vietinį lygmenis). Jų lobistinė veikla nukreipta į jiems patinkančius projektus bei į tiesioginę asmeninę naudą arba prieš ypač nepriimtiną politikos kryptį ar pasiūlymą. Šios kategorijos lobistams priklauso ne tik eiliniai visuomenės nariai, turintys išskirtinių politinių motyvų, bet ir garsūs dažnai labai turtingi asmenys, pavyzdžiui, beisbolo komandos „Baltimore Orioles” frančizės savininkas Peter Angelos. Jie federalinio ir valstijų lygmens valdžios institucijose gina savo ekonominius interesus.

Lobistai kitose demokratijose
Didžioji dalis demokratinių Vakarų valstybių tik neseniai, o daugelis ir gana nenoriai pripažino interesų grupių ir lobistų vaidmenį, todėl už Jungtinių Valstijų ribų nėra susitarta dėl lobistus apibūdinančių terminų. Lobistinę veiklą vykdančius asmenis čia vadina politikos konsultantais, atstovais ryšiams su valdžia, atstovais ryšiams su visuomene ir t. t.
Vienas didžiausių skirtumų yra „samdomų” arba dirbančių pagal sutartį lobistų vaidmens supratimas Jungtinėse Valstijose ir kitose Vakarų demokratijose. Pirmiausia, toks pavadinimas retai vartojamas už JAV ribų — Britanijoje šia veikla užsiimančius asmenis vadina pelno siekiančiais lobistais (Jordan, 1990) arba tiesiog politiniais konsultantais. Antra, daugelyje šalių — įskaitant ir Europos Sąjungą, Australiją bei Kanadą — tokie asmenys su valstybės tarnautojais bendrauja ne tiesiogiai, bet veikia kaip grupės patarėjai, stebintys tą grupę įtakojančius veiksnius, ir organizuoja grupės narių susitikimus su politikais (tai tarsi papildo ankstesnį lobisto apibrėžimą). Kai kuriais atvejais nėra teisinga šias asmenų grupes vadinti „atstovais”, nes ne visi jie tiesiogiai perteikia grupės poziciją valdžiai. Vis dėlto tokie asmenys yra artimai susiję su lobizmo procesu ir savo šalyse turėtų būti laikomi lobistais.
Atliekant lyginamąją analizę, kyla klausimas, ar galima tokią veiklą vykdančius asmenis vadinti lobistais — daugelyje šalių terminas lobistas nėra vartojamas ir turi menkinamąją reikšmę, be to, kai kuriose kalbose – prancūzų bei čekų -tokio žodžio iš viso nėra. Šie faktai įtikina, jog reikia vartoti kitokį terminą.
Sunkumų kelia tai, kad tokiai veiklai įvardyti nėra sukurta visuotinai pripažinto pavadinimo. Galbūt pats bendriausias terminas Vakarų valstybėse būtų politinis konsultantas. Jis įvardija samdomą lobistą, o atstovas ryšiams su valdžia bei atstovas ryšiams su visuomene paprastai reiškia tai, ką amerikiečiai vadina etatiniais lobistais. Vis dėlto abu minėti terminai yra pernelyg abstraktūs – jie gali apimti ir kitokias veiklos rūšis, nesusijusias su lobizmu, pavyzdžiui, kampanijų organizavimą. Termino lobistas pranašumas yra tas, jog, nors daugelis šalių jo ir nepripažįsta bei sieja su Jungtinėmis Valstijomis, supranta jį beveik visi. Terminas lobistas nėra idealus, bet geriausiai tinka lyginamajai lobistų bei lobistinės veiklos analizei atlikti.

2. INTERESŲ GRUPĖS IR POLITINĖ SISTEMA
Skirtumus tarp interesų grupių sistemų padeda suvokti socialiniai ekonominiai veiksniai, politinė kultūra, politikos institucijų ir proceso pokyčiai, valdžios struktūra ir — svarbiausia — politikos formavimo procesas. Šie veiksniai paaiškina grupių veiklos metodus — strategiją ir taktiką. Kadangi svarbiausias interesų grupių tikslas yra daryti įtaką viešajai politikai ir gauti iš to naudos, visos patyrusios ir išmanančios savo darbą grupės bei suinteresuoti asmenys kreips savo veiklą taip, kad įgytų prieigą ir paveiktų politinę ir valdžios sistemą. Žinant politinių procesų ir valdžios struktūros skirtumus, lengviau suprasti, kodėl skiriasi interesų grupių veikla Jungtinėse Valstijose ir parlamentinėse demokratijose, tarp pačių parlamentinės demokratijos šalių, pliuralistiniuose ir nepliu-ralistiniuose režimuose.
Daugelis mokslininkų domisi interesų grupių sistemų palyginimu skirtingose valstybėse ir režimuose, nors nagrinėjama ir interesų grupių įvairovė atskirose šalyse, o ypač JAV (Thomas ir Hrebenar, 1999; Gray ir Lowery, 1996). Valstybių politikos ir valdžios struktūrų skirtumai ir vaidmuo tiriami dažniausiai tik kaip kontekstas — jie nėra pagrindinis tyrimų objektas. Todėl norint suprasti šių skirtumų daromą įtaką, tenka pasitelkti ne vieną mokslinį darbą. Apibendrintai galima teigti, kad reikšmingiausi yra keturi veiksniai: (1) konstitucinė struktūra, ypač kontrastas tarp parlamentinės ir valdžių padalijimo sistemų bei tarp federalinės ir unitarinės sistemų; (2) politinių partijų galia; (3) biurokratijos valdžia ir savarankiškumas; (4) politinės sistemos centralizacijos arba fragmentacijos lygis bei korporatyvumo ir neokorporatyvumo mastas.
1. Konstitucinė struktūra: parlamentinė sistema lyginant su valdžių padalijimo sistema ir federacinė su unitarine sistema. Formali valdžios struktūra le mia grupių strategijos ir taktikos pasirinkimą, kadangi ji yra pagrindinis, nors ir ne vienintelis, politikos formavimo galios veiksnys. Parlamentinėje demokratijoje valdžią turi vyriausybė, kuri atstovauja politinės partijos ar partijų koalicijos daugumai parlamente. Nors tokios sistemos šalyse kai kurie lobistai veikia parlamente (Norton, 1999), teismai ir parlamentas turi mažai galios kasdienių politinių sprendimų priėmimui, ir interesų grupės retai koncentruojasi ties šiomis institucijomis. Dėl to įprastas lobizmas čia iš esmės nukreiptas į vykdomąją valdžią (nors parengiamuosius darbus gali atlikti politinė partija – žiūrėti žemiau). JAV valdžių padalijimo sistema — tarp Kongreso, prezidento ir teismų — suteikia daugiau strategijos ir taktikos galimybių interesų grupėms, kurios koncentruojasi į įstatymų leidžiamosios valdžios ir ypač į teismų lobizmą, o taip pat lobistinę veiklą vykdomosios valdžios institucijose.
Federalinė sistema, kurioje pagrindines politikos sritis formuoja valstybinė, valstijų ir net periferijų valdžia, interesų grupėms taip pat atveria daug galimybių. Tokios stiprios federalinės sistemos pavyzdys -JAV ir iš dalies Kanada. Kai kuriose federalinėse sistemose egzistuoja veiksnių, susilpninančių fragmentuo-jantį federalizmo poveikį politikos formavimui ir mažinančių interesų grupių veiklos galimybes. Tokio federalizmo pavyzdys — Vokietija, kur egzistuoja stiprios politinės partijos ir neokorporatyvinis politikos formavimas (Gellner ir Ro-bertson, 2001), paaiškintas žemiau.
2. Politinių partijų galia. Liberaliose demokratijose pagrindinis veiksnys, apibrėžiantis politikos formavimo galios struktūrą, yra politinių partijų galia (tą patį galima pasakyti apie nepliuralistines sistemas, nors partija tokiose sistemose paprastai yra įrankis diktatoriaus, jo artimų draugų ir sąjungininkų rankose). Kai politinės partijos yra stiprios (gali nustatyti, kas bus jų kandidatai, bei užtikrinti griežtą partinę discipliną balsuojant įstatymų leidžiamosiose institucijose), o tokios jos yra daugelyje liberalių demokratijų, pavyzdžiui, Vokietijoje, Švedijoje ir Britanijoje, jos tampa vyraujančia jėga, nustatančia vykdomos politikos kryptį. Tokiose sistemose partijos palaikymas dažnai yra būtina sąlyga, kad tam tikras klausimas, paprastai iš ekonominės ar socialinės politikos srities, būtų įtrauktas į politinę darbotvarkę. Šiose sistemose kai kurios ekonominės, socialinės ir ideologinės grupės jungiasi su pagrindinėmis politinėmis partijomis: pavyzdžiui, verslo atstovai — su konservatoriais, darbininkai – su socialistinėmis ar liberaliomis partijomis, ir didžiausias lobistinis darbas vykdomas partijų konferencijose ir posėdžiuose.
JAV politinės partijos yra silpnesnės, ypač pietinėse ir vakarinėse valstijose. Kadangi egzistuoja bendrų bruožų tarp Demokratų partijos ir darbo bei liberalių grupių interesų, tokių kaip aplinkosauga, taip pat tarp Respublikonų partijos bei konservatyvių grupių interesų (verslo ir religijos), šioje šalyje partijos ir grupės sąveikos yra mažiau struktūruotos ir ideologizuotos nei kitose liberaliose demokratijose (Thomas, 2001b). Politinės valdžios vakuumas, kurj lemia partijų silpnumas, suteikia interesų grupėms daugiau strategijos ir taktikos galimybių (pavyzdžiui, veikti įtakingus pavienius įstatymų leidėjus) bei užtikrina tvirtą poziciją svarbiuose įstatymų leidžiamosios valdžios institucijų komitetuose. Ideologijos nykimas Vakarų pasaulyje, ypač Vakarų Europoje, mažina partijų reikšmę ir sukuria padėtį, panašią į Jungtinių Valstijų: daugumai grupių atsiveria plačios veiklos strategijos ir taktikos galimybės (Thomas, 2001a, 1 ir 15 skyriai).
3. Biurokratijos valdžia ir savarankiškumas. Ir liberaliose demokratijose, ir kai kuriose autoritarinėse sistemose didžiąją dalį sprendimų, veikiančių interesų grupes, priima ne politikai, bet biurokratai ar valstybės tarnautojai. Tai sąlygoja priimamų sprendimų pobūdis — dauguma jų yra susiję su kasdieniškais, nereikšmingais dalykais, pavyzdžiui, darbo licencijų išdavimo taisyklės (daktarams, teisininkams, buhalteriams ir t. t.), gamyklų darbo saugumo bei darbuotojų sveikatos apsaugos taisyklės ir kt. Biurokratai interesų grupėms yra svarbūs visose (ir išsivysčiusiose, ir besivystančiose) šalyse, tačiau kuo labiau visuomenė išsivysčiusi, tuo didesnę reikšmę biurokratija įgyja kaip interesų grupių veiklos objektas bei lemiamas jų sėkmės veiksnys. Kai kuriose postindustrinėse liberaliose demokratijose, pavyzdžiui, Prancūzijoje (F. Wilson, 1993; Appleton, 2001) ir Japonijoje (Hrebenar ir Nakazawa, 1993; Hrebenar, 2001) biurokratija turi ypatingą vaidmenį dėl ilgalaikės centralizuotos valdžios tradicijos, glaudžių valdžios ir aukštesnio lygio valstybės tarnautojų ryšių (pavyzdžiui, Japonijos Liberalų demokratų partijos ir valstybės tarnautojų ryšys). Tokia biurokratinė galia sukuria uždaras interesų grupių sistemas iš valdančiosios partijos ir biurokratijos palaikymą užsitikrinusių privilegijuotų grupių, turinčių aiškų politinį pranašumą. Neokorporatyvinėse visuomenėse biurokratija tampa vis svarbesnė ekonominių viršūnių asociacijoms.
Nepliuralistinėse visuomenėse biurokratijos vaidmuo formuojant interesų grupių strategiją ir taktiką yra sunkiai apibrėžiamas. Daug kas priklauso nuo tam tikro departamento ar agentūros bei jų aukščiausių pareigūnų ryšių su karaliumi, diktatoriumi, politiniu biuru, partijos aparatu ar kita institucija, priimančia esminius sprendimus. Vis dėlto korporatyvinės santvarkos visuomenėje tam tikrai biurokratijos daliai, ypač susijusiai su verslu ar darbu, suteikiama išskirtinių galių, o interesų grupių veikla nukreipiama į bendradarbiavimą su šiais biurokratais (Castles, 1967; Bianchi, 1986a, 1986b; Schmitter, 1971; Skil-ling ir Griffiths, 1971).
4. Politinės sistemos centralizacijos ar fragmentacijos lygis bei korporatyvu-mo ir neokorporatyvumo mastas. Apžvelgti trys faktoriai rodo, jog svarbiausias struktūrinis politikos ir valdžios sistemos bruožas, veikiantis interesų grupių strategiją ir taktiką, yra politikos formavimo proceso centralizacijos arba fragmentacijos laipsnis. Tai taikytina tiek pliuralistinėms, tiek nepliuralistinėms sistemoms. Griežtai centralizuotos politinės sistemos — tokios kaip totalitarinis režimas SSSR, vadovaujamas Stalino, bei dabartiniai autoritariniai režimai (Persijos įlankoje) ir liberalios demokratijos — Prancūzija, Japonija ir Vokietija -turi labai centralizuotas valdžios struktūras. Nepliuralistinėse sistemose valdžia ptiklauso diktatoriui, karaliui ar artimiems jo sąjungininkams, o daugelyje parlamentinių liberalių demokratijų – vyriausybei ir kokiai nors politinei partijai bei, ko gero, biurokratijai. Tai labai apriboja interesų grupių prieigą prie valdžios atstovų bei taikomos strategijos ir taktikos galimybes. Labai centralizuotose sistemose įmanomas korporatyvinis ar neokorporatyvinis politikos formavimo procesas, kai spręsdama pagrindinius ekonominius ir socialinius klausimus vyriausybė pirmenybę teikia svarbiausioms lobistine veikla užsiimančioms viršūnių asociacijoms. O susiskaidžiusi Jungtinių Valstijų federalinio ir valstijų lygmens valdžios struktūra, kur neokorporatyviniai susitarimai neįmanomi, suteikia interesų grupėms geresnę prieigą prie valdžios bei išplečia jų strategijos ir taktikos galimybes. Teorinį aprašymą, lyginantį politinės ir institucinės struktūros poveikį interesų grupių veiklai Vakarų demokratijose, galima rasti Thomas veikale (1993, p. 16-21).

Valdžių pasidalijimo, silpnų partijų ir gana stipraus federalizmo derinys Jungtinėse Valstijose irgi prisidėjo prie ankstyvo interesų grupių iškilimo bei bendro jų veiklos institucionalizavimo, ypač lobizmo ir jo profesionalumo ir, savo ruožtu, prie ankstyvų pastangų reguliuoti lobizmą. Pavyzdžiui, lobistų korpusas JAV sostinėje Vašingtone susiformavo dvidešimtojo amžiaus pradžioje, o valstijose – tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Vakarų Europoje ir kitose parlamentinėse sistemose situacija klostėsi kiek kitaip: čia mokslininkai ir politikai lobistinės veiklos rimtai nepripažino iki pat šeštojo dešimtmečio pabaigos, o kai kuriose valstybėse ir dar ilgiau. Šių sistemų politinė ir valdžios struktūra, ypač visaapimantis politinių partijų dominavimas politikos procese, skatino neoficialią lobistinę veiklą – viešai neprieinamuose privačiuose partijos narių susitikimuose bei vyriausybės narių ir aukštesniųjų valstybės tarnautojų kabinetuose. Be to, liberaliose demokratijose už JAV ribų interesų grupių veiklos reguliavimas yra minimalus (Parliamentary Affairs, 1998). Nors lobizmo nepripažinimas iš dalies yra politinės kultūros produktas, šį reiškinį lemia parlamentinės sistemos struktūra, o ypač dominuojančios partijos, galinčios užkirsti kelią griežtų reglamentų, kurie joms atrodo nebutini ar nenaudingi jų interesams, įgyvendinimui.
Kaip nurodyta šio skyriaus pradžioje, politinė ir valdžios struktūra yra vienas svarbiausių interesų grupių veiklos veiksnių, lemiančių jų strategiją ir taktiką. Be šio faktoriaus, yra ir kitų reikšmingų elementų – tai politinė raida it politinė kultūra bei kiti dalykai, aptarti šiame skyriuje, apibrėžiantys interesų grupių sistemą ir jų poveikio viešajai politikai būdus.
Lobizmas Jungtinėse Amerikos Valstijose
1. Lobizmas Jungtinėse Amerikos Valstijose yra įprastas reiškinys jau nuo pat šios valstybės politikos atsiradimo. Konstitucijos autorius Madisonas XVIII a. devintojo dešimtmečio pabaigoje perspėjo apie susiskaldymo į grupuotes pavojų bei reziumavo, jog to išvengti neįmanoma, tačiau galima kontroliuoti neigiamą susiskaldymo poveikį suformuojant norimą valdžią. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Amerikoje lankęsis de Tocąueville apie kasdienėje politikoje lobistinę veiklą vykdančias grupes rašė: „Jokioje kitoje pasaulio valstybėje asociacijų principas dar nebuvo taip sėkmingai panaudotas ir pritaikytas tokiai galybei objektų kaip Amerikoje”. Lyginamosios politikos tyrimai irgi rodo, jog amerikiečiai labiau nei kitos tautos yra linkę naudoti grupes, kad paveiktų vyriausybės sprendimus.
2. Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia šimtai tūkstančių interesų grupių,
bet tik maža jų dalis nuolatos vykdo lobizmą. Prireikus kiekvienas suinteresuo
tas asmuo atrastų jam atstovaujančią grupę. Pastaraisiais metais pasirodė netgi
interesų grupių, atstovaujančių, atrodo, neįgyvendinamiems interesams (vaikų,
gyvūnų bei aplinkosaugos).
3. Žurnalas „Politiniai mokslai” {Political Science) atliko daugybę tyrimų
apie tai, kodėl žmonės buriasi į interesų grupes. Kaip yra pastebėjęs Napoleonas
Bonapartas, „žmones jungia tik dvi jėgos — baimė ir interesai”. grupes žmonės
jungiasi dėl socialinių, ekonominių bei politinių priežasčių; grupes gali sukurti
verslininkai ir tam tikrus gaminius realizuojančios įmonės. Pagrindinė jungi
mosi idėja — grupės narių gaunama nauda turi atsverti priklausymo grupei išlai
das. Yra žinoma, kad daugumos interesų grupių nariai priklauso viduriniajai
klasei, o žemesniosios klasės asmenų grupes suburti ir išlaikyti yra labai sunku.
5. 4. Interesų grupės išlikimas priklauso nuo sėkmingo vadovavimo ir profesionalių darbuotojų. Vadovavimo sėkmę lemia vadovų sugebėjimas derinti specifinius įgūdžius prie konkrečios aplinkos. Lobistinę veiklą vykdo įvairiausių tipų lobistai: etatiniai, savanoriai, buvę
politikai, teisininkai, ryšių su visuomene specialistai, žiniasklaidos ekspertai ir
„samdomi žudikai”.
6. Lobistai savo klientų užsakymu atlieka aibę visokiausių dalykų. Jų veiklą
galima skirstyti į tiesioginį ir netiesioginį lobizmą. Lobistai, užsiimantys tiesio
giniu lobizmu, įvairiais būdais kuria priėjimą prie politikų panaudodami pini
gus ir pramogas. Vienas veiksmingiausių to pavyzdžių — nemokamų kelionių
organizavimas svarbiems vyriausybės atstovams ar privatiems asmenims. „Tie
sioginiai” lobistai politikams teikia ir informaciją, padedančią visuomenėje su
kelti politines diskusijas. Tokia informacija gali būti pateikiama politiniais straips
niais, žodiniais pareiškimais arba per žiniasklaidą.
7. Pastaruoju metu interesų grupės ėmė naudoti žiniasklaidą, ypač televizi
jos reklamą, kad sukeltų politines diskusijas ar padarytų spaudimą įstatymų
leidėjams. Vykstant Artimųjų Rytų krizei, Saudo Arabijos vyriausybė išleido
milijonus televizijos reklamoms, turėjusioms paveikti viešąją nuomonę apie ame
rikiečius. Tokios žiniasklaidos kampanijos gali būti agresyviai puolančios, gera
noriškos arba ginančios savo idėją.
8. Kitos komunikacijos formos gali būti grindžiamos demonstracijomis, boi
kotais, protestais arba suplanuotais smurto aktais. Tokios taktikos pasirinkimas
esant tam tikroms situacijoms yra efektyvus, tačiau gali visiškai sugadinti gru
pės reputaciją visuomenės akyse, jeigu taktika duos priešingą rezultatą.
9. Interesų grupės neretai dalyvauja priešrinkiminėje veikloje ir palaiko
partijas arba kandidatus, remiančius grupės politinius tikslus. Grupių taktika
apima ir piniginę paramą, ir palaikymą rinkimuose. Teikdamos pagalbą jos
naudojasi politinės veiklos komitetais (PAC – Political Action Committee).
Laikotarpiu tarp rinkimų interesų grupės gali politiškai veikti mases ir taip
daryti spaudimą politikams per jų gimtojo rajono atstovus ar svarbias rinkėjų
grupes.
10. Amerikoje daugėja interesų grupių, vykdančių savo veiklą teisminėje
sistemoje, ypač teismuose. Teisminis lobizmas ypač naudingas grupėms, sie
kiančioms sužlugdyti arba trukdyti galingesnėms grupėms, turinčioms priėjimą
prie įstatymų leidžiamųjų institucijų. Tokia veikla atsieina labai brangiai ir gali
užtrukti labai ilgą laiką, kartais net ištisus dešimtmečius.
Didelė dalis interesų grupių lobizmo vykdoma valstijų lygmeniu, nes
politikos formavimas pastaraisiais metais Amerikos federalinėje sistemoje tapo
decentralizuotas. Lobistinė veikla valstijose atsieina daug pigiau ir yra papras
tesnė nei Vašingtone. Tačiau pastaruoju metu daugelyje valstijų ši kaina irgi
išaugo, nes subnacionalinis lobizmas tapo profesionalesnis. 12. Dar viena labai svarbi sritis lobizmui klestėti Jungtinėse Amerikos Valstijose yra vykdomoji valdžia, ypač nacionalinio ir valstijų lygmens kontrolės institucijos. Iš tiesų vykdomosios valdžios atstovai patys yra lobistai ir, turėdami priėjimą prie galingų lobistinių organizacijų, gali per jas vykdyti lobistinę veiklą.
Interesų grupių galios elementai
Visuomenės ir žurnalistų nuomonė apie interesų grupių galią dažnai yra pernelyg supaprastinta: pavyzdžiui, kad turtingiausios grupės turi daugiausiai įtakos. Grupių galios įvertinimas yra vienas sudėtingiausių ir sunkiausiai apčiuopiamų interesų grupių tyrinėjimo aspektų. Įvertinimą apsunkina ir tai, kad grupės galią apibrėžia labai daug faktorių, kurie kinta kartu su politinėmis aplinkybėmis. Be to, tą galią galima apibrėžti ne vienu būdu. Vienas iš jų – grupės gebėjimas pasiekti savo užsibrėžtų tikslų. Antra vertus, grupės galią galima lyginti su kitų galingiausių visuomenės grupių galia. Šie du požiūriai kalba apie skirtingus dalykus. Kai kurios grupės gali labai sėkmingai ginti savo siaurą sritį (pavyzdžiui, vežėjų asociacija, neleidžianti sumažinti svorio limitų autostrada važiuojantiems sunkvežimiams), bet bendroje politinėje sistemoje jos gali niekada netapti galingos. Taigi grupė, paprastai laikoma įtakinga (tokios daugelyje šalių yra profsąjungų viršūnių asociacijos), dažnai pralaimi politinę kovą. Dar vienas būdas apibrėžti interesų grupių galią yra bendros grupių įtakos politinei sistemai palyginimas su politinių partijų ir kitų institucijų įtaka.
Atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti, kas lemia individualių interesų grupių galią, paaiškina, kodėl kai kurios grupės yra stipresnės už kitas. Nors šis tyrinėjimas koncentravosi į Jungtinių Valstijų interesų grupes, jis yra reikšmingas visoms politinėms sistemoms. Pasirodo, individualios interesų grupės galią (arba jos trūkumą) apibrėžia dvylika faktorių.
1. Kiek grupė yra reikalinga valstybės pareigūnams ir tarnautojams. Kuo labiau valstybės tarnautojams reikia grupės, įmonės ar organizacijos (pavyzdžiui, stambiųjų pramonininkų arba finansuotojų) palaikymo rinkimuose, tuo didesnę įtaką ta grupė turės valdžiai. Kitaip sakant, tokios grupės disponuoja poveikio valdžiai bei jos išrinktiems ir skirtiems pareigūnais priemonėmis, o tai suteikia joms politinės galios. Neokorporatyvinėse sistemose privilegijuota verslininkų ir darbininkų padėtis suteikia jiems ypatingą pranašumą. O valdžia jaučiasi mažiau dėkinga tokiems suinteresuotiems sluoksniams, kaip menininkai arba neturtingieji, kurie jeigu ir turi poveikio priemonių, tai labai mažai. Taigi tokios grupės yra ir mažiau įtakingos. Net ir autoritariniuose režimuose interesų grupės, nuo kurių yra priklausomas diktatorius arba valdančioji partija, yra pačios įtakingiausios.
2. Lobistų arba grupių atstovų ir politikos formuotojų ryšiai. Reikalavimai
valdžiai yra pateikiami per lobistus bei interesų grupių atstovus, nuo kurių su
gebėjimų priklauso sėkminga grupės veikla. Demokratinėse ir autoritarinėse
sistemose būtent asmeninis kontaktas ir pasitikėjimo bei patikimumo sukūri
mas yra lobizmo sėkmės garantas.
Šių dviejų faktorių kombinacija yra grupės ar suinteresuoto asmens sėkmės garantas. Svarbiausias interesų grupės (sumanių jos lobistų) uždavinys yra sukurti tokią situaciją, kad ji valdžiai būtų reikalinga arba kad valdžia priklausytų nuo interesų grupės. Galima sakyti, kad kiti devyni veiksniai yra naudojami skatinti tokią valdžios priklausomybę.
3. Grupės teisėtumas — kaip jį supranta visuomenė ir valstybės tarnautojai.
Egzistuoja įvairūs grupių teisėtumo ir pripažinimo laipsniai. Daugelis liberalių
demokratijų grupes, propaguojančias prievartą, laiko neteisėtomis. Kitos grupės,
pavyzdžiui, gydytojų asociacijos arba grupės, kovojančios su apsvaigusiais nuo
kvaišalų vairuotojais, yra laikomos teisėtomis. Kiti interesų sluoksniai, pavyzdžiui,
profesinės sąjungos, irgi yra teisėtos, bet gali būti, kad į jų reikalavimus bus žiūri
ma ne taip palankiai. Sis pripažinimo aspektas labai susijęs su tolesniu veiksniu.
4. Grupės priešininkų mastas ir galingumas. Akivaizdu, kad kuo didesnis
pasipriešinimas grupei arba jos propaguojamam reikalui, tuo sunkiau pasiekti
užsibrėžtus tikslus. Kai kurių grupių, pavyzdžiui, aplinkosaugininkų arba že
mės ir pastatų supirkėjų, o kai kuriais atvejais ir įmonininkų arba darbininkų,
veiklai kyla natūralus pasipriešinimas. Kitoms interesų grupėms, pavyzdžiui,
dantų gydytojams ar kovojantiems už griežtesnius įstatymus prieš prievartą šei
moje arba vaikų tvirkinimą, pasipriešinimo beveik nėra.
5. Finansiniai grupės ištekliai. Nors pinigai patys politine galia nevirsta, jie
yra lengviausiai realizuojamas išteklius: už juos galima pasamdyti darbuotojus
ir lobistus, jais galima prisidėti prie rinkimų kampanijų bei surengti žiniaskJai-
dos kampanijas ir kampanijas pasitelkiant mases.
6. Politiniai, organizaciniai ir vadybiniai grupės lyderio sugebėjimai. Bet
kokioje visuomenėje vykdant lobistines kampanijas, reikia organizuotumo ir
žinių apie tos visuomenės politinį procesą, ypač apie politines atramas. Taigi
būtinas grupės sėkmės elementas – jos lyderis, turintis visas šias savybes.
8. Grupės dydis ir geografinis išsidėstymas. Demokratinėse visuomenėse ga
lioja taisyklė, kad kuo organizacijoje daugiau narių ir kuo jie plačiau geografiš
kai paplitę, tuo didesnį spaudimą ir didesniam skaičiui valstybės tarnautoji]
grupė gali daryti. Grupės galimybės sudaryti koaliciją su kitomis grupėmis. Jei grupė turi
galimybių sujungti savo jėgas su kita grupe ar grupėmis, tai irgi gali padėti
sustiprinti grupės galią.
9. Politinė grupės narių darna. Kuo grupė darnesnė, tuo daugiau šansų, kad
ji pasieks savo tikslą. Valstybės tarnautojai nelinksta imtis veiksmų, jei mano,
kad grupė susiskaldžiusi.

10. Tinkamo laiko pasirinkimas ir politinis klimatas. Savo veiklai reikia pa
sirinkti politiškai palankų momentą. Nuo lobistų ir grupės lyderių sugebėjimų
priklauso, ar veiklai bus pasirinktas tinkamas laikas. Pavyzdžiui, siūlymas di
dinti programos finansavimą nebūtų politiškai išmintingas tada, kai mažėja
valstybės biudžeto pajamos.
11. Grupės lobizmo tikslas – skatinamasis ar stabdantis. Status quo ir inerci
ja yra galingiausios politikos jėgos visose visuomenėse, taigi dažnai yra lengviau
sustabdyti politikos ar įstatymo vykdymą nei paskatinti imtis kokios nors nau
jos iniciatyvos. Todėl grupės, norinčios sutrukdyti kokiai nors veiklai, įgauna
„stabdymo pranašumą”. Tai ypač taikytina Jungtinėms Valstijoms, kur politi
kos procesas išskaidytas, ir įvairios grupės turi daugelį galimybių žlugdyti pa
siūlymus. „Stabdymo pranašumas” paaiškina, kodėl verslo grupės, kurios pa
prastai priešinasi mokesčiams ir veiklos reguliavimui, Jungtinių Valstijų politi
koje vykdo tokį sėkmingą lobizmą.
12. Grupės savarankiškumas. Kuo mažiau grupė turi galimybių rūpintis
savo reikalais, ypač strategija ir taktika, tuo menkesnė jos galia. Grupių nesa
varankiškumas įprastas autoritariniuose režimuose: juose verslo, darbo ir ki
tos grupės įtraukiamos į valdžios darbą ir turi nedaug autonomijos galių. Sa
varankiškumo stoka pasižymi ir moterų bei panašios grupės, esančios komu
nistų partijų sudėtyje. Tokios grupės tik perteikia partijos liniją, nustatomą
partijos elito.
Pasitaiko, kad ir liberalioje demokratijoje interesų grupę į savo veiklą įtraukia didesnė organizacija. To pavyzdys – įvairios organizacijos, susijusios su Katalikų bažnyčia (Italijos grupė „Katalikiška veikla”). Artimas bendradarbiavimas su kokia nors organizacija ne visais atvejais apriboja grupės įtaką; kai kada net sustiprina ją. Tai priklauso nuo to, kiek tos didesnės organizacijos veiklai reikalinga įtrauktoji interesų grupė. Pavyzdžiui, profsąjugų nariai Vakarų Europos šalyse buvo ir iš dalies tebėra pagrindinis socialistų partijų naujų narių, fondų, partinių darbuotojų bei partijos kandidatų rinkimams šaltinis. Profsąjungų nariai sudaro reikšmingą frakciją partijos politikos formavimo padaliniuose. Todėl kai kurios profsąjungos ir profsąjungų viršūnių asociacijos turi milžinišką įtaką socialistų partijoms, ypač Švedijoje, D. Britanijoje ir Vokietijoje.

3. INTERESŲ GRUPIŲ RAIDA
Kaip ir kokioms sąlygoms esant plėtojasi ir kinta interesų grupės? Kaip tokios grupės iš neoficialių interesų sluoksnių, veikiančių kontaktų ir įtakos principu, būdingu gentinėms ir besivystančioms visuomenėms bei autoritariniams režimams, transformuojasi į plataus masto formaliai organizuotas interesų grupes, funkcionuojančias pagal liberalios demokratijos dėsnius, naudojančias sudėtingą priėjimo ir įtakos metodą? Ar raidą, nulemiančią tokius suinteresuotų asmenų ir interesų grupių veikimo metodus, skatina bendri aplinkos veiksniai? Ar interesų grupių raidoje – nuo neformalios iki labai formalizuotos grupių sistemos – galima išskirti tam tikras pakopas? Jei taip, ar ši raida yra linijinė, tokia pati visoms interesų grupių sistemoms, ar kai kurios sistemos vystosi nelinijiniu būdu? J r kodėl politinių sistemų, esančių toje pačioje raidos pakopoje, interesų grupės labai skiriasi – pavyzdžiui, kai kuriose poindustrinėse demokratinėse valstybėse skiriasi pliuralistinės ir neokorporatyvinės interesų grupių sistemos?
Kol kas išsamių atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų pateikti neįmanoma. Neįmanoma ir atsakyti, kodėl ir kaip vystosi interesų grupių sistema, ir dėl kokių priežasčių tos sistemos skiriasi viena nuo kitos. Jungtinėse Valstijose yra institucija, tirianti dabartinius interesų grupių sistemos pokyčius. Ypatingą dėmesį ji kreipia į vadinamąją interesų grupių visumą (veikiančių grupių rūšis ir skaičių) bei lobizmo metodų raidą. Remiantis atliktais tyrimais, galima padaryti keletą pastebėjimų apie interesų grupių sistemų raidą ir kitimus.
Bendrieji faktoriai. Interesų grupių sistemos raida, kaip visuomenės socialinės ekonominės ir politinės plėtros dalis, apima politinių interesų susijungimo proceso laipsnišką diferenciaciją, specializaciją ir formalųjį organizavimą.. Tai spektras nuo karaliui artimo dvariškio ar diktatoriui artimo draugo, neoficialiai bandančio „prastumti” jiems rūpimą reikalą ar pasiekti naudos, iki oficialių interesų grupių Vakarų sostinėse, atstovaujančių verslui, profsąjungoms, viešiesiems bei galybei kitų interesų, ir samdančių lobistus ar konsultantus bei kitus profesionalius darbuotojus; tokios grupės pasitelkia gerai organizuotus ryšius su visuomene bei žiniasklaidos kampanijas ir daro spaudimą išrinktiems ar paskirtiems valstybės tarnautojams. Sią raidą lemia daugelis kintamųjų – tiek skatinančių pažangą, tiek kliudančių jai, o kai kuriais atvejais ir stabdančių ją. Svariausi iš šių veiksnių yra politinės sistemos pobūdis bei skirtumai pačios sistemos viduje: valdžios struktūros skirtumai, socialinio ekonominio išsivystymo lygis bei politinė kultūra.
Interesų grupės veiklos teisėtumas ir pripažinimas. Pažangiose liberalios demokratijos šalyse visuotinai pripažįstama teisė burtis į grupes, o autoritariniai režimai šią teisę paprastai riboja, kai kada ir visai uždraudžia grupių formavimąsi bei lobizmą. Taigi liberaliose demokratijose egzistuoja didesnis skaičius formaliai organizuotų grupių, kurios naudoja daugiau ir įvairesnius lobizmo metodus nei dirbančios nepliuralistinėse visuomenėse. Be to, daugelis valstybių interesų grupes laiko žalingomis visuomenės funkcionavimui ir neteisėtomis, nes jos individualius ar tam tikrų sluoksnių interesus iškelia aukščiau už visos tautos poreikius. Šį požiūrį pripažįsta ne tik oficiali komunistinių valstybių ideologija; neoficialiai jį palaiko daugelis autoritarinių ir besivystančių šalių – tai išreiškia elito nuostatos, pavyzdžiui, Bangladeše ir Taivanyje. Netgi pereinamuosiuose režimuose, kur oficialių interesų grupių raida yra būtinas režimo elementas, pačios interesų grupės gali būti suvokiamos kaip stabdančios visuomenės tobulėjimą. Pavyzdžiui, Argentinoje tiek visuomenė, tiek politikai į interesų grupes žiūri skeptiškai: pirmoji — iš senojo režimo įdiegtos baimės priklausyti uždraustoms grupuotėms, o antrųjų manymu, interesų grupės, ginančios savo interesus, trukdo perėjimą į demokratiją (Johnson, 2001). Toks skepticizmas neleidžia interesų grupių sistemai iš neoficialios tapti oficialia. Ir priešingai – nors ne viena išsivysčiusi pliuralistinė visuomenė, pavyzdžiui, JAV (Pet-racca, 1992a), j interesų grupes žiūri skeptiškai ir su nepasitikėjimu, vis dėlto pripažįsta jų būtinumą politinei sistemai funkcionuoti. Tokiose visuomenėse kuriasi plataus masto formalios interesų grupių sistemos.
Nepaisant organizavimosi laisvės, kurią suteikia liberali demokratija, nereikia manyti, kad joje automatiškai susikuria visos visuomenės interesams atstovaujančios interesų grupės, kaip teigė Bentley (1908), Truman (1951) bei kiti mokslininkai. Mancur Olson savo klasikiniame veikale apie kolektyvinę veildą (1965) parodė, kad suinteresuoti asmenys gali grupuotis įvairiausiais būdais, taigi grupių sistema nevisapusiškai atspindi visos visuomenės interesus.
Neišsivysčiusių visuomenių pažanga bei autoritarinių visuomenių pliuralė-jimas dar nereiškia, kad grupių veiklos intensyvėjimas vyks pagal tam tikrą tiesinį modelį, kurio galutinis raidos taškas bus grupių sistemos, panašios į egzistuojančias poindustrinėse pliuralistinėse demokratijose. Kai kurios besivystančios ir pereinamajame etape esančios visuomenės, kuriose atstovavimo modeliai — asmeniniai neoficialaus ir institucinio atstovavimo tinklai — nėra pakeisti efektyviai veikiančių oficialių interesų grupių, gali nukrypti atgal į autoritarinį valdymą, kaip ne kartą įvyko Lotynų Amerikos šalyse.
Politinė kultūra. Skirtingose valstybėse vyrauja skirtinga nuomonė apie politiką ir jos vertybes: ką valdžia turi ir ko neturi daryti, kokie yra teisėti ir neteisėti politinių lyderių elgesio modeliai ir t. t. Tai sąlygoja interesų grupių socialinį vaidmenį. Interesų grupių pripažinimo mastas valstybėje parodo, kaip poli tinė kultūra veikia aplinką, kurioje veikia grupė. Dėl politinės kultūros skirtumų kai kurios valstybės, pavyzdžiui, JAV, interesų grupių veiklą reguliuoja gana griežtai, o kitose šalyse – Britanijoje bei Vokietijoje – ši sritis ne taip suvaržyta. Didžiausios reikšmės tam turi politinės ideologijos įsigalėjimo mastas. Giliai įsišaknijusi ideologija ir demokratinėse, ir autoritarinėse valstybėse interesų grupes gali įtraukti arba atriboti nuo politikos proceso, o mažiau idėjomis grindžiamose politinėse kultūrose tai nėra taip aktualu. Pavyzdžiui, socialdemokra-tiškas švedų įsitikinimas, kad į politikos formavimo procesą reikia įtraukti visus suinteresuotus asmenis, skatina vyriausybę burti ir finansuoti grupes (pavyzdžiui, imigrantus darbininkus), kurios antraip negalėtų susikurti. O komunistinių režimų ideologija oficialiai nepripažįsta interesų grupių, todėl jos yra priverstos veikti neoficialiai.
Socialinio ekonominio išsivystymo lygis. Kuo pažangesnė visuomenės ekonomika, ypač jei tai liberali demokratija, tuo labiau joje formalizuotos interesų grupės ir daugiau jų narių. Stipri vidurinioji klasė, ypač poindustrinėje visuomenėje, yra svarbus profesinių bei savitus tikslus propaguojančių grupių susiformavimo pagrindas. Silpniau išsivysčiusiose, dažniausiai autoritarinėse, trečiojo pasaulio agrarinėse valstybėse, kuriose žemas švietimo lygis, interesų spektras yra daug mažesnis, atstovavimo formos daugiausia neformalios ir prieigą prie valdžios turi tik nedidelė visuomenės dalis.
Kitas faktorius yra verslo bendruomenės bei profesinių sąjungų susivienijimo į viršūnių asociacijas mastas. Kuo daugiau liberalios demokratijos valstybėse yra profesinių sąjungų narių ir kuo mažiau viršūnių asociacijų, tuo didesnės galimybės atsiveria neokorporatyviniams valdžios, verslo bei darbininkų atstovų susitarimams dėl svarbiausių ekonominės ir socialinės politikos krypčių. Taigi daugelyje Europos kontinentinių valstybių, ypač Skandinavijoje, Vokietijoje ir Austrijoje, interesų grupių sistemos įgavo neokorporatyvinį pobūdį, o JAV interesų grupių sistemai tai nebūdinga.
Bendras politinės sistemos sprendimų priėmimo procesas – kur sutelkta politinė valdžia? Interesų grupių naudojamus poveikio metodus bei priėjimą prie valdžios lemia tos valdžios struktūra. Politinė ir vyriausybinė struktūra sąlygoja ir interesų grupių sistemos formalios ir institucinės raidos bei interesų grupių ir lobistinės veiklos reguliavimo mastą.
Pagrindiniai politinės raidos aspektai. Reikšmingą ilgalaikį poveikį interesų grupių sistemos raidai daro stambūs politiniai pokyčiai – karai, politiniai pasikeitimai, naujų politinių lyderių atėjimas į valdžią, politinių partijų kaita valdžioje – bei laipsniška visuomenės politinė raida, apimanti formalizuotų politinių institucijų kūrimąsi bei aktyvėjantį dalyvavimą politikos formavimo procese. Nors anksčiau buvusi populiari teorija apie interesų grupių sistemos raidos trukdžius dabar jau paneigta, o Olsonas ir jo kritikai parodė, kad ne visi suinteresuoti asmenys gali taip pat sėkmingai susiburti į grupes dėl vieningo politinio tikslo. Didžiuliai politiniai pokyčiai veikia tuo metu politiškai aktyvias grupes ir sykiu į politinę areną išstumia iki tol aktyviai nesireiškusius junginius, kad šie galėtų propaguoti arba ginti savo politinius interesus. Tokį poveikį Jungtinėse Valstijose turėjo, pavyzdžiui, Vietnamo karas ir XX a. septintajame dešimtmetyje vykdyta Didžioji visuomenės programa. Vakarų Europoje 1986—alsiais metais tą patį padarė Suvestinis Europos aktas, Europos Bendriją (EB, dabar – Europos Sąjunga, ES) pavertęs politiškai galingesniu junginiu: daugelis politinių funkcijų iš nacionalinių sostinių buvo perduota ES centrui Briuseliui, o tai nulėmė EB/ES interesų grupių raidą bei išplėtė jų veiklos metodus ir jų naudojimo sritis. Tokie reikšmingi politiniai įvykiai sukelia interesų grupių sistemos pakilimus bei nuosmukius. Pavyzdžiui, ypatingas interesų grupių veiklos aktyvumas, kilęs po Suvestinio Europos akto, tęsėsi iki praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio vidurio, kuomet prasidėjo grupių jungimosi laikotarpis, ir jų plėtra pastebimai sulėtėjo (Thomas, Hrebenar ir Boyer, 2001).
Interesų grupių veiklos raida ir pokyčiai ateityje. Kaip natūrali ir būtina politikos formavimo dalis, interesų grupių įtaka politinėms sistemoms ateityje didės. Pagrindinė šio proceso priežastis — interesų grupės yra lengviausiai prisitaikančios, lanksčiausios ir efektyviausios iš visų politinių institucijų, nekalbant jau apie interesų grupių atitikmenis politinėje sistemoje — politines partijas bei visuomeninius judėjimus. Iš dalies tai sąlygoja, jog į interesų grupes jungiasi natūraliai susiformavę ar specifinės, dažniausiai nedidelės bendruomenės (pavyzdžiui, fermų savininkai, kompiuterių gamintojai, gyvūnų teisių gynėjai ir kt.). Jų narius vienija bendri interesai ir bendras identitetas. O partijos ir visuomeniniai judėjimai aprėpia didelį perspektyvų ratą, jų organizacinė struktūra labai sudėtinga (daugelio partijų) arba labai netvarkinga (daugelio visuomeninių judėjimų). Visa tai trukdo joms tinkamai ir laiku prisitaikyti prie besikeičiančių politinių aplinkybių, o interesų grupės šių sunkumų išvengia.
Taigi interesų grupės yra patvaresnės nei kitos politinės institucijos, ir asmenys, norintys gauti naudos iš valdžios, turėtų to siekti būtent per jas. Kuo daugiau vilčių dedama į valdžią, tuo tikėtinesnis interesų grupių aktyvumas. Galbūt, svarbiausia priežastis, kodėl ateityje visose politinėse sistemose plėtosis interesų grupių veikla, yra tai, kad dar didės valdžios administracinis veiklumas, sukeldamas „trukdžius”, aktyvinančius politiškai suinteresuotus asmenis, o pasyviuosius priversiančius ateiti į politiką.
Skirtingose politinėse sistemose skiriasi interesų grupių veiklos plėtimosi priežastys ir formos. Politinėms sistemoms pereinant iš autoritarizmo į liberalią demokratiją (pavyzdžiui, Rytų Europoje, tam tikrose Afrikos ir Lotynų Amerikos dalyse), interesų grupes ima veikti keli faktoriai: apribojimų teisės burtis į grupes panaikinimas, išaugusi suinteresuotų verslo atstovų svarba (ypač buvusiose komunistinėse valstybėse) bei gausėjantys tarptautiniai ir užsienio interesai. Besivystančiose valstybėse, pavyzdžiui, Indijoje, Meksikoje ir Indonezijoje, reikšmės turi auganti ekonomika, visuomenės viduriniojo sluoksnio stiprėjimas ir iš to kylantis visų gyventojų politinės galios didėjimas.
Postindustrinėseliberaliosee demokratijose interesų grupių veikla vis labiau plečiasi silpnėjant politinei ideologijai ir didėjant pragmatizmui, arba šių sistemų „amerikonėjimui”, kai interesų grupės atneša daugiau politinės naudos nei politinės partijos; daugėjant tarptautinių ir transnacionalinių interesų atskirose šalyse arba organizacijose — kaip ES; plečiantis nepelno, arba „trečiajam”, sektoriui, besiskverbiančiam į valstybės paslaugų sferą ir siekiančiam valstybės finansavimo.
Plečiantis interesų grupių veildai, blėsta skirtumas tarp jų, politinių partijų ir visuomeninių judėjimų, todėl ankstesnis interesų grupės apibrėžimas turėtų būti pakoreguotas. Dauguma interesų grupių tampa „interesų partijomis” -siaurą veiklos sritį aprėpiančiomis organizacijomis, susitelkiančiomis ties vienu tikslu, ir siekiančiomis gauti vietų parlamente bei tapti valdančiosios koalicijos dalimi, kad galėtų įgyvendinti savo uždavinius. Tokiomis interesų partijomis galima laikyti kai kurias Izraelio religines partijas, taip pat Lenkijoje devintajame XX a. dešimtmetyje veikusį Solidarumo judėjimą (jį galima vadinti ir visuomeniniu judėjimu), tokio paties pobūdžio yra dauguma partijų pokomunistinėje Rytų Europoje, pavyzdžiui, Nepriklausomų smulkiųjų žemės savininkų partija Vengrijoje.
Interesų grupių veiklos plėtimasis, o ypač internacionalizavimas paskatins suinteresuotų asmenų jungimosi, jų vaidmens politinėje sistemoje ir jų naudojamų metodų homogenizavimąsi. Vis dėlto vyriausybinės struktūros specifika, politinė kultūra, įsišaknijusi ideologija, istorinė patirtis bei esančios politinės aplinkybės kiekvienos šalies interesų grupių veiklą daro unikalią.
4. INTERESŲ GRUPIŲ STRATEGIJA IR TAKTIKA
Suinteresuoti asmenys bei interesų grupės į lobistinę veiklą įsitraukia tam, kad pasiektų norimus politinius tikslus. Šią veildą galima apibrėžti kaip tiesioginę ar netiesioginę individo, interesų grupės ar suinteresuoto asmens sąveiką su politikais, siekiant daryti įtaką esamai politikai arba užmegzti ryšius, ateityje padėsiančius formuoti politiką, naudingą atitinkamam individui, interesų grupei ar suinteresuotam asmeniui. Lobistinė veikla apima strategijos ar veiksmų plano formavimą bei jo vykdymą pasitelkiant aiškiai apibrėžtą taktiką. Grupės strategijos ir taktikos formavimas susideda iš trijų pakopų: (1) priėjimas prie asmenų, priimančių sprendimus valstybiniu lygmeniu; (2) santykių su jais užmezgimas ir (3) įtaka jų viešosios politikos formavimui. Sis procesas, susidedantis iš trijų pakopų, yra bendras visoms interesų grupėms ir visoms politinėms sistemoms. Vis dėlto kiekvienoje politinėje sistemoje susiformuoja individualios strategijos ir yra naudojama specifinė taktika.
Anksčiau paaiškinta, kodėl įvairiose politinėse sistemose naudojamos skirtingos strategijos ir taktikos. Ypatingą reikšmę čia turi trys faktoriai. Pirmas -ar politinė sistema yra demokratinė, ar autoritarinė. Kadangi demokratinė visuomenė beveik nevaržo interesų grupių veiklos, pastarosios gali taikyti įvairesnę strategiją ir taktiką (pavyzdžiui, lobistų samdymas, žiniasklaidos panaudojimas ir viešųjų demonstracijų organizavimas). Tokia veikla yra labiau formalizuota ir atviresnė nei autoritarinėje visuomenėje, kur interesų grupių strategija ir taktika turi ad hoc pobūdį bei yra ne tokia vieša.
Antras faktorius — kaip toje politinėje sistemoje priimami esminiai politiniai sprendimai. Esant autoritariniam režimui oficialios ar neoficialios grupės paprastai turi įgyti diktatoriaus ar jo artimų sąjungininkų palankumą. Buvusiose komunistinėse valstybėse reikėdavo prieiti iki pat partijos elito. Demokratinėse šalyse valdžios struktūra yra institucionalizuota ir skiriasi pagal konkrečios politinės sistemos sandaros ypatumus. Daugumoje demokratinių valstybių yra parlamentinė santvarka, kurios pagrindą sudaro stiprios ideologija grindžiamos politinės partijos, o valdžia priklauso ministrui pirmininkui bei vyriausybei, kai kada ir biurokratams — pavyzdžiui, Britanijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje, kur parlamentas galutinių sprendimų priėmimui didelės įtakos neturi. Teismai parlamentinėse sistemose irgi nedaug teprisideda formuojant politiką. O JAV politinėje sistemoje yra atvirkščiai – politiką formuoja trys valdžios, todėl daugeliu atvejų interesų grupės turi imtis platesnės strategijos.
Trečiasis faktorius yra politinė kultūra, susijusi su grupės veikla ir lobizmu. Pavyzdžiui, amerikiečiams samdomi lobistai — pasamdyti pagal sutartį vykdyti lobistinę veiklą – yra priimtinesnį nei daugeliui Vakarų valstybių, įskaitant ir Europos Sąjungą, kur valstybės tarnautojai pirmenybę teikia tiesioginiam bendravimui su grupės, organizacijos nariais ar suinteresuotais verslininkais.
Strategijos ir taktikos įvairovę pačios politinės sistemos viduje lemia trys priežastys. Pirma – tai interesų grupės ar interesų prigimtis bei turimi ištekliai. Tokios interesų grupės, kaip įmonės, darbo ir profesinės sąjungos, dažnai padėsiančius formuoti politiką, naudingą atitinkamam individui, interesų grupei ar suinteresuotam asmeniui. Lobistinė veikla apima strategijos ar veiksmų plano formavimą bei jo vykdymą pasitelkiant aiškiai apibrėžtą taktiką. Grupės strategijos ir taktikos formavimas susideda iš trijų pakopų: (1) priėjimas prie asmenų, priimančių sprendimus valstybiniu lygmeniu; (2) santykių su jais užmezgimas ir (3) įtaka jų viešosios politikos formavimui. Sis procesas, susidedantis iš trijų pakopų, yra bendras visoms interesų grupėms ir visoms politinėms sistemoms. Vis dėlto kiekvienoje politinėje sistemoje susiformuoja individualios strategijos ir yra naudojama specifinė taktika.
Anksčiau paaiškinta, kodėl įvairiose politinėse sistemose naudojamos skirtingos strategijos ir taktikos. Ypatingą reikšmę čia turi trys faktoriai. Pirmas -ar politinė sistema yra demokratinė, ar autoritarinė. Kadangi demokratinė visuomenė beveik nevaržo interesų grupių veiklos, pastarosios gali taikyti įvairesnę strategiją ir taktiką (pavyzdžiui, lobistų samdymas, žiniasklaidos panaudojimas ir viešųjų demonstracijų organizavimas). Tokia veikla yra labiau formalizuota ir atviresnė nei autoritarinėje visuomenėje, kur interesų grupių strategija ir taktika turi ad hoc pobūdį bei yra ne tokia vieša.
Antras faktorius — kaip toje politinėje sistemoje priimami esminiai politiniai sprendimai. Esant autoritariniam režimui oficialios ar neoficialios grupės paprastai turi įgyti diktatoriaus ar jo artimų sąjungininkų palankumą. Buvusiose komunistinėse valstybėse reikėdavo prieiti iki pat partijos elito. Demokratinėse šalyse valdžios struktūra yra institucionalizuota ir skiriasi pagal konkrečios politinės sistemos sandaros ypatumus. Daugumoje demokratinių valstybių yra parlamentinė santvarka, kurios pagrindą sudaro stiprios ideologija grindžiamos politinės partijos, o valdžia priklauso ministrui pirmininkui bei vyriausybei, kai kada ir biurokratams — pavyzdžiui, Britanijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje, kur parlamentas galutinių sprendimų priėmimui didelės įtakos neturi. Teismai parlamentinėse sistemose irgi nedaug teprisideda formuojant politiką. O JAV politinėje sistemoje yra atvirkščiai – politiką formuoja trys valdžios, todėl daugeliu atvejų interesų grupės turi imtis platesnės strategijos.
Trečiasis faktorius yra politinė kultūra, susijusi su grupės veikla ir lobizmu. Pavyzdžiui, amerikiečiams samdomi lobistai — pasamdyti pagal sutartį vykdyti lobistinę veiklą – yra priimtinesnį nei daugeliui Vakarų valstybių, įskaitant ir Europos Sąjungą, kur valstybės tarnautojai pirmenybę teikia tiesioginiam bendravimui su grupės, organizacijos nariais ar suinteresuotais verslininkais.
Strategijos ir taktikos įvairovę pačios politinės sistemos viduje lemia trys priežastys. Pirma – tai interesų grupės ar interesų prigimtis bei turimi ištekliai.

Leave a Comment