ES (komisija. tarybos)

6.EUROPOS KOMISIJA

6.1. Bendra charakteristika, funkcijos
Tvirtinama, kad tokių valdžios institucijų, kokia yra Europos Komisija arba bent panašių į ją daugiau nėra jokioje kitoje tarptautinėje organizacijoje ar pavieniai paimtoje kokioje nors kitoje pasaulio valstybėje.120 Ji yra tarsi kelių valstybės institucijų hibridas ir atlieka šias pagrindines funkcijas:
– dalyvauja teisės aktų leidyboje per priskirtą jų ruošimo iniciatyvos teisę;
– įgyvendina priimtus sprendimus;
– prižiūri, kad būtų laikomąsi Bendrijų steigimo sutarčių;
– priima savarankiškai administracinius sprendimus dėl vidaus rinkos.
Komisija dažnai yra charakterizuojama kaip ES valstybės tarnyba, nors iš tiesų ji turi daugiau valdžios galių neei bet kurios šalies atskira valstybės tarnyba. Jai pagal sutartis ir suformuotas politikas yra suteiktos politikų formavimo ir sprendimų priėmimo iniciatyvos teisių daugiau nei bet kurios valstybės narės analogiškai valstybės tarnybai.
Europos Komisijos darbas yra reglamentuotas vidaus tvarkos taisyklių, kurios nuolat yra tobulinamos, atsižvelgiant į mokslo ir technologijų pažangą bei naujas viešojo administravimo tendencijas. Šiuo metu veikia Komisijos veiklos taisyklės, kurios buvo patvirtintos 2000 m. gruodžio mėn. 8 d.121 Pagal šių taisyklių 2 str. kiekvieniems metams yra paruošiama ir patvirtinama Komisijos darbų programa, kurioje attsispindi prioritetinės numatytų atlikti darbų kryptys.
Iki 1967 metų visos trys Europos bendrijos turėjo savas vykdomosios valdžios institucijas. Tai buvo:
– Europos anglių ir plieno bendrijos Aukščiausioji Valdyba;
– Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) Komisija;
– Europos ekonominės bendrijos Komisija.
1965 metų Sujungimo sutartimi nutarta visoms trims bendrijoms įsteigti bendrą Ko

omisiją. Ši sutartis įsigaliojo nuo 1967 metų liepos, sujungus abi Komisijas ir Aukščiausiąją Valdybą į vieną Komisiją.122
Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartimi ši vieninga Komisija buvo pavadinta Europos Komisija.
EEB Komisija, kaip ir Aukščiausioji valdyba buvo sudaryta iš 9 narių, o Euratomo Komisija – iš 5 narių. Komisijų nariai buvo skiriami bendru tarpvyriausybiniu susitarimu, ne daugiau po 2 narius iš valstybės EEB Komisijoje ir po 1 narį iš kiekvienos valstybės Euratomo Komisijoje (išskyrus Liuksemburgą).
J.Peterson nurodo, kad per devynis EEB egzistavimo metus (iki Sujungimo sutarties įsigaliojimo) komisarais pabuvojo tik keturiolika piliečių iš bendrijas sudarančių penkių valstybių. Septyni iš jų anksčiau buvo dirbę nacionalinių vyriausybių ministrais ar viceministrais, o kiti buvę akademinių sluoksnių atstovai ar viešojo administravimo specialistai.123
Dabartinėje Komisijoje yra 20 narių – po du iš penkių didžiausių ES valstybių (Vokietijos, Juungtinės Karalystės, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos) ir po vieną iš likusių dešimt valstybių-narių. Komisija posėdžiauja vieną kartą per savaitę. Esant reikalui, Komisija rengia papildomus posėdžius (vidaus veiklo taisyklių 5 str.). Kiekvieno posėdžio darbotvarkę tvirtina Komisijos pirmininkas, o jos klausimai turi atitikti Komisijos metinę darbų programą. Komisijos posėdžiai nėra vieši (Komisijos vidaus veiklos taisyklių 9 str.).124
Komisjos nariai, atlikdami savo pareigas, privalo vadovautis tik ES interesais ir negali proteguoti tų valstybių interesų, kurias jie atstovauja. Patvirtinti Komisijos narių pareigoms, jie nebeatstovauja savo valstybėms ir ta
ampa joms neatskaitingi.
1999-2004 metų Europos Komisijos dar vadinamos (R.Prodi) sudėtis, dabartinės ir ankstesnės Komisijos narių pareigos pateikiamos 16 lentelėje.125

R.Prodi komisarų kolegija 16 lent.
Vardas, pavardė Valstybė Einamos pareigos Ankstesnės pareigos
Romano Prodi Italija Pirmininkas (be portfelio) Italijos Ministras Pirmininkas
Neil Kinnock J.Karalystė Vice-pirmininkas (administracinė reforma) JK leiboristų partijos pirmininkas
Loyola de Palacio Ispanija Vice-pirmininkas (ryšiai su EP, transportas, energetika) Ispanijos žemės ūkio ministrė
Franz Fischler Austrija Žemės ūkis ir žuvininkystė Austrijos žemės ūkio ministras
Erkki Liikanen Suomija Įmonės, informac.visuomenė Suomijos finansų ministras
Mario Monti Italija Konkurencija Ekonomikos profesorius
Michel Barnier Prancūzija Regionų politika, institucijos Europos ministras Prancūzij.
Frits Bolkestein Olandija Vidaus rinka Olandijos liberalų pirminink.
Philippe Busquin Belgija Mokslas Belgijos švietimo ministras
David Byrne Airija Vartotojų teisės Airijos generalinis prokuroras
A.Diamantopoulou Graikija Darbo ir socialiniai reikalai Graikijos pramonės minister.
Pascal Lamy Prancūzija Užsienio prekyba Ž.Deloro patarėjas (privatus)
Poul Nielson Danija Vystymas, humanitar. param Danijos vystymo ministras
Chris Patten J.Karalystė Užsienio ryšiai Hong Kongo gubernatorius
Viviane Reding Liuksemburg. Švietimas ir kultūra Parlamento narė
Michaele Schreyer Vokietija Biudžetas Berlyno vyriausybės finansų ministrė
Pedro Solbes Ispanija Monetarinė politika Ispanijos finansų ministras
Gunter Verheugen Vokietija ES plėtra Europos ministras Vokietijoje
Antonio Vitorino Portugalija Teisingumas, vidaus reikalai Portugalijos vice-premjeras
Margot Wallstrom Švedija Aplinka Švedijos soc.reikalų ministrė

Komisijos nariams (komisarams) talkina didelis Komisijos tarnautojų aparatas, kurių kiekis pagal skirtingus informacijos šaltinius yra pateikiamas gana skirtingas. Štai pagal Ateities Komisijos projekto DECODE ataskaitą (angl. DECODE – designing the Commission of tomorrow), kuris buvo pradėtas 1998 metais siekiant reorganizuoti Komisijos tarnybas, iš jų perduodant administracines funkcijas specializuotoms agentūroms nurodoma, kad Komisijoje iš viso dirba 31 013 tarnautojai.126

Kitokie duomenys apie Komisijos tarnautojus yra pateikiami tvirtinant 2001 metų Europos Sąjungos biudžetą. Pagal Oficialiame žurnale pateikiamus duomenis nurodoma, kad Komisijoje buvo tik 21 479 tarnautojai.127

Pagal 2001 metų ES biudžeto patvirtinimą Komisijoje dirbo žmonių.

18 lentelė

Tarnybos Nuolatiniai darbuotojai Laikini darbuotojai Viso

Administracija 16.409 678 17.087
Mokslas ir technologijos 3.704 – 3.704
Publikacijos (Oficialūs leidiniai) 522 – 522
Vystymo ir kvalifikacijos kėlimo centras 45 36 81
Gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas 85 – 85
Viso 21.703
Iš 18 lentelėje pateiktų duomenų matosi, kad pagrindinę Komisijos darbuotojų dalį sudaro nuolatiniai administracijos aparato darbuotojai.
N.Nugent nurodo, kad 2002 m. visoje ES biurokratijoje dirbo 29 997 valdininkai, 21 750 iš kurių dirbo Komisijoje.127a
Jie atlieka didelį darbą ES teisės aktų ruošimo procese. Štai per 2001 metus Komisija pateikė Tarybai ir Europos Parlamentui 456 pasiūlymus, rekomendacijas ar teisės aktų projektus, 182 iš kurių buvo reglamentai, 43 – direktyvos, 231 – nutarimai. Be to, tais pačiais metais Komisija paruošė keturias Baltąsias knygas, šešias Žaliąsias knygas, 297 komunikatus bei pranešimus.127b

6.2. Pirmininkas
Komisijos pirmininką bendru sutarimu skiria ES valstybių narių vyriausybės. Kiekviena ES valstybė gali vetuoti pretendento į Komisijos pirmininkus kandidatūrą, tad dėl šios pareigybės neretai vyksta ilgos derybos.128
Europos Bendrijos sutartimi Komisijos pirmininkui yra suteikti dideli įgaliojimai:129
– gali vetuoti valstybių narių vyriausybių siūlomas komisarų kandidatūras;
– sutartimi numatyta, kad Komisija privalo dirbti politiškai vadovaujama Pirmininko;
– Komisijos pirmininkas padalija komisarų portfelius;
– Jam deleguota atsakomybė už svarbiausių Komisijos tarnybų darbą, įskaitant Generalinį Sekretoriatą, Spaudos ir Komunikacijų tarnybas;
– Pirmininkas patvirtina Komisijos posėdžių darbotvarkę ir pirmininkauja jiems;
– Pirmininkas dalyvauja kasmėnesiniuose posėdžiuose su nuolatiniais valstybių narių atstovais, periodiniuose posėdžiuose su Europos Parlamento ir Tarybos pirmininkais, nereguliariai susitinka su valstybių narių vyriausybių vadovais.
Nicos sutartimi buvo peržiūrėtas Bendrijų sutarties 217 straipsnis “Komisijos organizavimas ir pirmininko ga

alių didinimas”, kuriuo buvo numatyta suteikti pirmininkui galimybę perskirstyti komisarų pareigas, esant reikalui pasiūlyti jiems atsistatydinti, siekti efektyvesnio komisarų darbo ir didesnės kolektyvinės atsakomybės.130
Nuo Romos sutarties pasirašymo iki dabar Europos Komisijos pirmininkų pareigose pabuvojo septynių Bendriją sudarančių valstybių narių piliečiai:131
Walter Hallstein (Vokietija) – 1958-1967;
Jean Rey (Belgija) – 1967-1970;
Franco Maria Malfatti (Italija) – 1970-1972;
Sicco Mansholt (Nyderlandai) – 1972-1973;
Francois Xavier-Ortoli (Prancūzija) – 1973-1977;
Roy Jenkins (J. Karalystė) – 1977-1981;
Gaston Thorn (Liuksemburgas) – 1981-1985;
Jacques Delors (Prancūzija) – 1985-1995;
Jacques Santer (Liuksemburgas) – 1995-1999;
Romano Prodi (Italija) – nuo 1999.

6.3. Komisijos formavimas
Europos Bendrijų Komisiją (teisiškai teisingas pavadinimas, o nuo 1993 metų sutrumpintas pavadinimas – Europos Komisija) sudaro 20 Komisijos narių kolegija ir didelis jiems pavaldus valdininkų aparatas.
Europos bendrijos sutartyje yra numatyta trijų etapų Komisijos narių skyrimo procedūra.132
Pirmame etape kiekvienos valstybės narės vyriausybė bendru susitarimu su nominuotu Komisijos pirmininku siūlo kandidatus į komisarus. Sutartimi nustatyta, kad Komisijai gali būti pasiūlyta bent po vieną valstybės narės kandidatą, bet ne daugiau dviejų kandidatų. Penkios didžiosios valstybės – Italija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija pasiūlo po du kandidatus, o kitos visos – po vieną. Valstybės narės negali ginčyti ar keisti kitų valstybių kandidatų.
Antrame etape kandidatai į komisarus, įskaitant ir kandidatą į Komisijos pirmininką pateikiami patvirtinti kaip vieninga visuma Europos Parlamentui. Dabartinė Romano Prodi vadovaujama Komisijos kolegija Europos Parlamente buvo patvirtinta 1999 metų gegužės mėnesį 414 balsų dauguma, prieš balsavus 142 parlamentarams ir susilaikius – 35.133
Trečias etapas. Po Komisijos narių ir pirmininko patvirtinimo Parlamente, juos privalo patvirtinti Taryba kvalifikuota balsų dauguma. Jeigu kadencijos metu dėl kokių nors priežasčių Komisijoje atsiranda vakuojanti komisaro vieta, tai ji yra užpildoma vieningu valstybių narių vyriausybių susitarimu. Bendrijos sutarties 216 straipsniu yra numatyta, kad Teisingumo Teismas gali atstatydinti Komisijos narį dėl nesugebėjimo atlikti savo pareigas ar padarius rimtus nusižengimus, kai dėl to kreipiasi į Teisingumo Teismą Taryba arba Komisija.134
Mastrichto sutartimi buvo suvienodinti Komisijos ir Parlamento kadencijų terminai. Komisijos narių kolegijos sudėtis turi būti suformuota praėjus 6 mėnesiams po eilinių Europos Parlamento rinkimų, kurie rengiami fiksuotu laiku t.y. birželio mėnesį tų metų, kurių paskutinis skaičius yra 4 arba 9. Komisijos sudėtis yra tvirtinama penkių metų kadencijai ir ji pradeda eiti pareigas sausio mėnesį (nuo 2004 m. – lapkricio 1 d). Komisijos ir Parlamento kadencijų sulyginimui nuo 1993 metų sausio iki 1995 metų sausio buvo suformuota dviems metams pereinamoji Komisijos kolegija.135
Pagal Europos bendrijos sutartį numatyta, kad Komisija gali būti atsatatydinta. Europos Parlamento vidaus veiklos 34 taisyklė nustato, kad nepasitikėjimą Komisija gali pareikšti vienas dešimtadalis parlamentarų, o priversti ją atsistatydinti gali tik tuo atveju, kai du trečdaliai EP narių balsavimu tam pritaria.
Neil Nugent konstatuoja, kad visose Komisijose iki pastarojo laiko absoliučiai dominavo vidutinio ir vyresnio amžiaus su juridiniu ar ekonominiu universitetiniu išsilavinimu vyrai. Absoliuti jų dauguma buvo iki tol kurį laiką dirbę valstybių narių ministerijose ar parlamentuose. Jų tarpe buvo privataus verslo vadybininkų, privačių teisininkų.136
Nurodoma, kad per pirmą bendrijų gyvavimo dešimtmetį komisarų pareigos buvo patikėtos tik keturiolikai piliečių iš bendrijas sudarančių valstybių.137
Dabartinė R.Prodi vadovaujama Komisijos kolegija tęsia ankstesnių Komisijų kolegijų formavimo tradicijas. Ją charakterizuoja šie duomenys:
– amžiaus vidurkis – 52 metai;
– yra penkios moterys (iki 1989 metų nebuvo nei vienos moters Komisijos narės);
– priklauso dažniausiai toms politinėms partijoms, kurios valstybėse narėse dalyvauja vyriausybių formavime;
– trys ketvirtadaliai Komisijos narių (15) turi darbo patirtis valstybių narių vyriausybėse;
– R.Prodi Komisijoje liko keturi nariai, dirbę ankstesnėje Komisijoje.138
Komisija yra kolektyviai atsakinga už priimtus sprendimus ir visus kitus veiksmus. Komisijos nariams yra palikta individuali politinė atsakomybė, kurios ribos yra labai griežtai limituotos. Visi Komisijos sprendimai yra kolegialaus darbo ir kolektyvinės atsakomybės rezultatas.
Pagal 2003 m. stojimo į ES sutarties (Atėnų) V dalies 45(1) straipsnį yra numatyta, jog kiekviena į Sąjungą įstojusi valstybė turi teisę, kad vienas iš jos piliečių būtų Europos Komisijos narys. Antroji šio straipsnio dalis numato, kad nauja Komisija, kurią sudaro po vieną kiekvienos valstybės paskirtą pilietį, pradeda savo darbą 2004 m. lapkričio 1 d.; šios naujos Komisijos narių kadencija baigiasi 2009 m. spalio 31 dieną.139

6.4. Posėdžiai
Komisijos vidaus veiklos taisyklių 5 str. numato, kad visi Komisijos nariai privalo dalyvauti posėdžiuose. Komisijos pirmininkas gali dėl pateisinamos priežasties leisti Komisijos nariui nedalyvauti posėdyje. Daugumoje posėdžių dalyvauja apie 90 proc. Komisijos narių. Dažniausiai iš posėdžių dėl suprantamų priežasčių yra išleidžiami tie Komisijos nariai, kurie yra atsakingi už užsienio politikos reikalus.
Svarbus Europos Komisijos veiklos bei sprendimų priėmimo bruožas yra kolegialumas. Jis pasireiškia tuo, kad:
– Komisijos nariai yra skiriami ne individualiai, o kaip kolegiali valdžios institucija;
– visi Europos Komisijos sprendimai yra priimami kolegialiai.
Priešingai Ministrų Tarybos posėdžiams, kuriuose dalyvauja ir ministrų patarėjai ir tokiu būdu susirenka dažnai virš 100 žmonių, Komisijos posėdžiai yra labiau apriboti. Jose be Komisijos narių nuolat būna Komisijos generalinis sekretorius ir jo pavaduotojas, Juridinės tarnybos generalinis direktorius, Spaudos ir Komunikacijų tarnybos vadovas, Dokumentų Registro tarnybos vadovas iš generalinio sekretoriato. Kai kuriais atvejais posėdžiai organizuojami tik dalyvaujant vien Komisijos nariams ir generaliniam sekretoriui.140
Posėdžių darbotvarkę ir dokumentus paruošia generalinis sekretorius ir jo tarnybos darbuotojai. Į posėdžių darbotvarkes patenka įvairūs klausimai:141
– pasiūlymai dėl ateities politikos krypčių, kuriems reikia Komisijos pritarimo. Tokie pasiūlymai gali būti paruošti pačioje Komisijoje arba Komisijai paprašius – kitose institucijose, dažniausiai Ministrų Taryboje ar Viršūnių Taryboje. Jie gali būti pateikiami, kaip Žaliosios ar Baltosios knygos (Green, White paper), strateginės programos, veiksmų programos, komunikatai, pranešimai. Šiems politiniams pasiūlymams realizuoti yra būtina paruošti atitinkamas priemones, įskaitant ir teisės aktus. Komisijai pritarus, šie dokumentai yra teikiami Ministrų Trybai, o Baltosios knygos – Viršūnių Tarybai;
– Komisijos pritarimo reikia Europos Tarybos arba Europos tarybos ir Europos Parlamento teisės aktams;
– ES biudžeto projektas, paruoštas Biudžeto generaliniame direktorate pradedamas svarstyti sausio mėnesį sekantiems metams, dalyvaujant kitiems komisarams;
– Panašiai, kaip biudžeto projektas, pradedamos svarstyti metinės žemės ūkio produkcijos institucinės kainos, pasiūlytos Žemės ūkio ir žuvininkystės generaliniame direktorate (daugumai produkcijos rūšių ūkiniai metai prasideda balandžio-gegužės mėnesiais, nuo tada ir kainos įsigalioja);
– Patvirtinama Komisijos metinė veiklos programa. Ši procedūra prasideda spalio mėnesį ir dėl programos diskutuojama kartu su Taryba ir Europos Parlamentu.

6.5. Komisijos narių (komisarų) kabinetai
Akademinėje literatūroje mažai nagrinėtą, bet labai svarbų darbą Komisijoje atlieka Komisijos narių kabinetų darbuotojai. Jie nepriklauso Komisijos tarnyboms ir yra tiesiogiai pavaldūs bei atsakingi juos į darbą priėmusiam Komisijos nariui.
Nors formaliai į darbą Komisijos narių kabinetų personalą skiria Komisijos pirmininkas, bet pasirenka juos patys Komisijos nariai. Komisijos narių kabinetų personalas betarpiškai vykdo savo kabineto vadovo pavedimus. Kai Komisijos narys baigia kadenciją, jo kabineto darbuotojai automatiškai yra atleidžiami iš darbo.
Ankstesnėse nei R.Prodi Komisijose, Komisijos nario kabinetui priklausė 6-7 A funkcinės grupės pareigūnai ir panašus kiekis pagalbinio personalo. Išimtį sudarė Komisijos pirmininko kabineto personalas, kurio buvo dvigubai daugiau nei eilinių Komisijos narių kabineto darbuotojų. Ankstesnėse nei R.Prodi Komisijose iš ES biudžeto lėšų buvo išlaikoma apie 300 Komisijos narių kabinetų darbuotojų.142
R.Prodi, manydamas, jog kabinetų tarnybos įgyja per didelę įtaką Komisijos sistemoje, inicijavo šių darbuotojų kiekio sumažinimą. Pagal naujas kabinetų tarnybų formavimo taisykles, kurias patvirtino darbą pradedanti dabartinė Komisija yra numatyta, kad Komisijos pirmininko kabinete dirbs tik 9 A funkcinės grupės valdininkai. Be jų, Komisijos pirmininko kabinete yra numatyta ir 15 pagalbinio personalo narių, iš kurių ne daugiau 3 gali būti B funkcinės grupės valdininkai.
Visiems kitiems Komisijos nariams yra numatyta po 6 A funkcinės grupės kabineto darbuotojus ir po 10 pagalbinio personalo, iš kurių ne mažiau 2 turi būti B funkcinės grupės valdininkai.143
Iki R.Prodžio Komisijos, dauguma kabineto narių buvo tos pačios valstybės narės atstovai, kaip ir kabineto sudėtį formuojantis Komisijos narys. Buvo reikalaujama, kad tik vienas funkcinės grupės valdininkas būtų kitos valstybės narės pilietis nei pats Komisijos narys.
R.Prodi Komisijos paruoštose ir patvirtintose kabinetų darbuotojų komplektavimo taisyklėse yra numatyta, kad kiekvieno kabineto darbuotojai būtų parenkami mažiausiai iš 3 valstybių narių, o kabineto vadovo pavaduotojas būtų kitos valstybės narės atstovas nei yra pats Komisijos narys.
Charakterizuojant Komisijos narių kabineto personalo funkcijas yra dažnai vartojami išsireiškimai: “komisaro akys ir ausys”, “komisaro interesų gynėjas ir propaguotojas”. Tikslią Komisijos nario įstaigos darbuotojų funkcijų charakteristiką galima rasti Komisijos narių elgesio kodekse, kurį patvirtino R.Prodi Komisija. Jame yra numatytos tokios Komisijos narių kabineto darbuotojų funkcijos:144
– įgyvendinti kolektyvinės atsakomybės principą, informuojant Komisijos narį apie veiklos aktualijas, kurios nėra susijusios su specifine jo veiklos sfera;
– padėti Komisijos nariui sudaryti jo kuruojamos politikos prioritetinių veiksmų planą;
– esant reikalui atstovauti Komisijos narį Komisijos generaliniuose direktoratuose, neįtakojant vidinės departamentų veiklos;
– atlikti su Komisijos nario veikla susijusias reprezentacines, administracines ir politinių kontaktų funkcijas;
– parengti ir atspausdinti Komisijos kolegijoje numatomų svarstyti temų santraukas savo komisarui.
Komisijos vidaus veiklos taisyklių 10 str. numato, kad kabineto vadovas Komisijos pirmininkui pakvietus atstovauja savo Komisijos narį visuose posėdžiuose, kai pastarasis negali juose dalyvauti.

6.6. Komisijos struktūra
Visos Komisijos tarnybos yra organizuotos į generalinius direktoratus, panašiai, kaip nacionalinės valstybių tarnybos yra organizuotos į ministerijas. Pagal anksčiau buvusių bei nuo 2001.01.01 d. įsigaliojusių Komisijos vidaus veiklos taisyklių 19 str. generaliniai direktoratai ir jiems tolygūs struktūriniai padaliniai yra suskirstyti į direktoratus, o pastarieji į skyrius (angl. units). Pagal šių taisyklių 20 str. Komisijoje, esant reikalui, gali būti įsteigiami nauji struktūriniai padaliniai.146
Iki R.Prodi Komisijos visi generaliniai direktoratai turėjo ne tik pavadinimus (pagal kuruojamą sritį), bet ir numerius. Pav., Konkurencijos generalinis direktoratas buvo GD IV, o Žemės ūkio ir žuvininkystės generalinis direktoratas -–GD VI.
Be generalinių direktoratų, Komisijoje yra ir specialių tarnybų. Skirtumas tarp specialios tarnybos ir generalinio direktorato yra tas, kad specialioms tarnyboms (Generalinis Sekretoriatas, Juridinė tarnyba ir kt.) numatytos funkcijos yra skirtos Komisijos bendros politikos įgyvendinimui, o generaliniai direktoratai – atskirų siaurų politikų realizavimui. Kai kurie generaliniai direktoratai, kaip Biudžeto, Personalo ir Administracijos yra skirti visų politikų įgyvendinimui.
19 lentelėje pateikiamas 2003 metų gegužės 1 dienai Europos Komisijoje buvusių generalinių direktoratų ir specialiųjų tarnybų sąrašas.147
EK generaliniai direktoratai ir specialios tarnybos 19 lent.
Generaliniai direktoratai Kitos tarnybos
Aplinkos Europos antikorupcinė įstaiga
Biudžeto Europos paramos kooperavimo įstaiga
Darbo ir socialinių reikalų Eurostatas
Ekonomikos ir finansų Humanitarinės pagalbos įstaiga
Energetikos ir transporto Jungtinė vertimų ir konferencijų tarnyba
Finansų kontrolės Jungtinis tyrimų centras
Informacinės visuomenės Juridinė tarnyba
Įmonių Spaudos ir komunikacijų tarnyba
Konkurencijos Publikacijų įstaiga
Kultūros ir švietimo Generalinis sekretoriatas
Mokslo Vertimų tarnyba
Mokesčių ir muitų sąjungos
Plėtros
Prekybos
Personalo ir administracijos
Regionų politikos
Sveikatos apsaugos ir vartotojų teisių
Teisingumo ir vidaus reikalų
Išorinių santykių
Vystymo
Vidaus rinkos
Žemės ūkio
Žuvininkystės

Generalinių direktoratų numeravimo buvo atsisakyta 1999 metų rugsėjo mėnesį, siekiant didesnio visuomenės supratimo apie generalinių direktoratų atliekamas funkcijas. R.Prodi prieš pakeisdamas šią sistemą pareiškė, kad neverta eikvoti laiko geberalinių direktoratų numerių įsiminimui. Tuo pačiu buvo sutrumpinti ir labai ilgi bei painūs kai kurių direktoratų pavadinimai.
Įkūrus 1958 metais EEB, jos Komisijoje buvo 9 generaliniai direktoratai. Dabartinėje R.Prodi vadovaujamoje Komisijoje yra 23 generaliniai direktoratai. Plečiantis Komisijos vykdomų funkcijų ir politikų ratui, vykstant eurointegracijos procesui daugėjo ir generalinių direktoratų. 1999 metais buvo įsteigtas Teisingumo ir Vidaus reikalų generalinis direktoratas vietoj anksčiau buvusio generalinio sekretoriato atitinkamo departamento. Šio generalinio direktorato įsteigimą sąlygojo išaugusi vidaus politikos ir teisingumo reikalų svarba po Mastrichto ir Amsterdamo sutarčių įsigaliojimo.
Analogiškai reorganizuojznt kai kuriuos departamentus ir tarnybas buvo įsteigti Sveikatos ir Vartotojų teisių apsaugos, Švietimo ir kultūros, Plėtros generaliniai direktoratai. Priklausomai nuo darbo apimties ir specializacijos generaliniai direktoratai gali skirtis savo dydžiu. Daugumoje iš jų dirba nuo 150 iki 500 pilno užimtumo nuolatiniam darbui priimtų tarnautojų. Didžiausi iš generalinių direktoratų yra Personalo ir Administracijos, kuriame dirba apie 2000 nuolatinaim darbui priimtų tarnautojų ir Žemės ūkio bei Žuvininkystės, kuriame yra 850 valdininkų.148
Generaliniuose direktoratuose šalia pilno užimtumo tarnautojų yra įdarbinta nemažai ir dalinio užimtumo tarnautojų. Dalinio užimtumo tarnautojai sudaro apie vieną ketvirtadalį viso generalinių direktoratų personalo.
Generalinaims direktoratams vadovauja generalinaia direktoriai t.y. aukščiausio rango administracijos valdininkai. Visi generaliniai direktoriai turi po 3-4 pavaduotojus, 2 padėjėjus, vieną vyriausią patarėją, kuris informuoja generalinio direktoriaus pavaduotojus. Dar yra po 6 vyresnius valdininkus, kurie informuoja vyriausią generalinio direktoriaus patarėją.
Generaliniams direktoratams pagal savo kuruojamos veiklos sritis yra pavesta:
– ruošti politinius dokumentus;
– inicijuoti teisės aktų projektus;
– ruošti veiksmų ir darbo programas;
– įgyvendinti ES teisės aktus;
– prižiūrėti, kaip nacionalinės agentūros įgyvendina ES teisės aktus;
– įvertinti ES politikas ir įstatymų leidybą;
– rinkti informaciją ir ruošti pranešimus.
Kai kurie generaliniai direktoratai, kaip Konkurencijos, Žemės ūkio ir Žuvininkystės, Prekybos apima politikos sritis, kurias valstybės narės žymiu mastu delegavo ES institucijoms. Kiti generaliniai direktoratai, kaip Darbo ir Socialinių reikalų, Užsienio ryšių, Energetikos ir Transporto žymiai mažiau įtakoja valstybių narių vykdomas analogiškas politikas.
Generaliniai direktoratai yra padalinti į direktoratus, kuriems vadovauja direktoriai, priskiriami žemesnio rango valdininkams. Dauguma generalinių direktoratų yra padalinti į 3-6 direktoratus, tačiau jų gali būti ir daugiau. Žemės ūkio ir žuvininkystės generaliniame direktorate yra net 11 direktoratų.
Direktoratai yra padalinti į smulkesnius vienetus – skyrius. Vidutiniškai vienas direktoratas turi 3-6 skyrius, kuriems vadovauja dar viena ar dviems pakopomis žemesnio rango valdininkai (žr. Valdininkų funkcinės grupės ir rangai).
Kiekviename skyriuje dirba nuo 6 iki 11 administracinio ar pagalbinio personalo tarnautojų. Vienas iš jų yra skirimas skyriaus vedėjo pavaduotoju. Dažniausiai viename skyriuje dirba 3-4 valtybių-narių atstovai.
Generaliniai direktoratai – gerai organizuota piramidinė herarchinė struktūra, kuriuose žemiausios organizacinės struktūros ruošia pranešimus aukščiau už ją esančiai struktūrai. Siekiant išvengti, kad generaliniai direktoratai nepatektų vienos valstybės valdininkų įtakon yra siekiama, ypač vyresnių valdininkų lygyje, kad pranešimai (ataskaitos) būtų teikiamos iš kitos valstybės atvykusiam valdininkui t.y. pavaldinys ir vadovas negalėtų būti tos pačios valstybės-narės atstovai.
Nors Komisijos nariai nėra formaliai generalinių direktoratų vadovai, bet jie atsako už visą generalinio direktorato kuruojamos veiklos sferą. Kai kurie Komisijos nariai atsako už du generalinius direktoratus. Daugumos Komisijos narių santykiai su generaliniais direktoriais yra abipusiai naudingi ir geranoriški. Kai kurių Komisijos narių santykiai su generaliniais direktoriais yra įtempti, o kai kada dėl to generaliniai direktoriai yra priversti atsistatydinti, kaip tai įvyko 1995 metais su XXI generalinio direktorato vadovu P.Vilmot, jam nesutariant su Vidaus rinkos komisaru Mario Monti, arba 2000 metais, kai A.Larson – darbo ir socialinių reikalų generalinio direktorato vadovas negalėjo suderinti savo darbinių santykių su komisare iš Graikijos A.Diamontoupolou.149

6.7. Generalinis Sekretoriatas
Generalinio sekretoriato užduotis yra siekti, kad visos Komisijos tarnybos dirbtų sklandžiai ir efektyviai, kad visi valdininkai gautų laiku tikslą ir kokybišką informaciją, reikiamus dikumentus. Generalinio sekretoriato darbą galima apibūdinti penkiomis jo atliekamomis funkcijomis:
– tarnauja kaip atminties bankas;
– yra pagrindinis Komisijos veiksmų koordinavimo sergėtojas;
– vykdo procedūrų monitoringą;
– siekia organizacinio efektyvumo;
– atsako už ryšių su kitomis ES institucijomis vadybą.
Atminties banko funkcija atliekama per Komisijos padalinių ir kitų ES institucijų veiklos monitoringą ir išsaugojimą. Informacija renkama, saugoma ir yra prieinama Komisijos bendradarbiams bei kitų ES institucijų darbuotojams.
Veiksmų koordinavimu yra siekiama, kad visa Komisijos veikla būtų sukoncentruota bendrų tikslų įgyvendinimui.
Generalinis sekretoriatas ugdo bendrąją tarptautinio bendradarbiavimo kultūrą. Dalyvauja visuose institucijos lygiuose priimamuose sprendimuose, skatina tinkamą visų priemonių panaudojimą bendrų tikslų įgyvendinimui. Diegia pažangų patyrimą ruošiant ataskaitas, pranešimus ir kitus dokumentus.
Generalinis sekretoriatas pateikia išsamią informaciją kasavaitiniams generalinių direktorių ir departamentų vadovų pasitarimams apie numatomus Komisijoje svarstyti klausimus. Svarsto galimybes ir pakeičia dalį posėdžių bei darbinių susitikimų apsikeitimu rašytine informacija ir konsultacijomis. Palengvina Komisijos darbą plečiant apsikeitimą informacija ir konsultacijomis tam tikslui panaudojant naujausias informacines technologijas.
Pagal vidaus veiklo taisyklių 17 str. Generalinis sekretoriatas planuoja ir koordinuoja visų Komisijos padalinių veiklą. Pasiremiant visų Komisijos padalinių informacija yra paruošiama metinė Komisijos darbo programa, kurią kasmet publikuoja spalio mėnesį. Šios programos pagrindu ir suderinus su Europos Parlamentu bei Taryba yra skelbiama (sausio mėnesį) tarpinstitucinė ES teisės aktų priėmimo programa kitiems metams.
Procedūrų monitoringas atliekamas prižiūrint, kad būtų prisilaikoma nustatytų Komisijos darbo procedūrų. Nepriklausomai nuo to, ar būtų priimamas Komisijos sprendimas dėl Baltosios knygos paskelbimo, ar teikiant teisės akto pasiūlymą, ar atliekant nežymią jau egzistuojančio teisės akto pataisą visuomet yra prisilaikoma Komisijos veiklos taisyklių. Tokiu būdu yra siekiama:
– kad nei vienas sprendimas nebūtų priimamas jo neapsvarsčius su suinteresuotomis grupėmis, visuomeninėmis organizacijomis;
– kad apie priimamus sprendimus būtų paskelbta visa procedūriškai numatyta informacija;
– sprendimai prieš juos pateikaint komisarų Kolegijai turi būti apsvarstyti visose numatytose žemesnėse institucijose;
– sprendimai negali būti priimami žemesniu lygiu nei procedūrų numatyta;
– sprendimai privalo atitikti priimtoms programoms;
– priimami sprendimai atitinka Komisijos kompetenciją.
Organizacinio efektyvumo skatinimas vykdomas nuolat ieškant galimybių, kaip pagerinti Komisijos padalinių darbo efektyvumą.
Ryšių su kitomis ES institucijomis vadyba atliekama generaliniam sekretoriatui informuojant kitas ES institucijas apie Komisijoje priimamus sprendimus. Generalinio sekretoriato atstovai dalyvauja:
– Tarybos posėdžiuose dalyvauja Komisijos pirmininkas, generalinis sekretorius ir vienas-kitas komisaras;
– Ministrų Tarybos posėdžiuose dalyvauja atitinkami komisarai, generalinio sekretoriato ir generalinio direktorato atstovai;
– Nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) posėdžiuose dalyvauja vyresnieji generalinio sekretoriato pareigūnai ir atitinkamų generalinių direktoratų atstovai;
– Europos Parlamento plenariniuose posėdžiuose Strasbūre dalyvauja atsakingi už ryšius su paralamentu generalinio sekretoriato atstovai;
– Tarybos darbiniuose susitikimuose ir Europos parlamento komitetų posėdžiuose dalyvauja atsakingi generalinio sekretoriato pareigūnai.
Kai generalinio sekretoriato atstovai neturi galimybių dalyvauti kokiose nors posėdžiuose ar susitikimuose, visa informacija apie tai kas vyko yra gaunama iš atitinkamų generalinių direktoratų pareigūnų, atstovavusių Komisiją.
Generaliniame sekretoriate dirba virš 300 AD funkcinės grupės valdininkų ir pagalbinis personalas. Jo struktūra yra panaši į kitų generalinių direktoratų struktūrą.
Vyriausias generalinio sekretoriato pareigūnas yra generalinis sekretorius. Šis postas prilygsta generalinių direktorių lygiui, bet iš tiesų yra išskirtinis, nes koordinuoja visų kitų generalinių direktoratų veiklą. Generalinis sekretorius vykdo šias funkcijas:
– pirmininkauja kas savaitiniams pirmadieniniams komisarų kabinetų vadovų posėdžiams;
– pirmininkauja kas savaitiniams ketvirtadieniniams generalinių direktorių posėdžiams;
– atsako už Komisijos tarnybų organizavimo priežiūrą;
– tiesiogiai atsiskaito Komisijos pirmininkui.
Generalinis sekretorius yra atsakingas už ryšius su kitomis ES institucijomis. Jis vienintelis iš Komisijos valdininkų gali dalyvauti Viršūnių Tarybos posėdžiuose ir atlieka svarbų vaidmenį Ministrų Trybos posėdžiuose. Pagal Komisijos veiklos taisyklių 23 str. Generalinį sekretorių, jam negalint eiti pareigų, gali pavaduoti tik generalinio sekretoriaus pavaduotojas ar Komisijos paskirtas kitas Sekretoriato narys.150
Nuo 1958 metų tik keturiems žmonėms buvo patikėtos Komisijos generalinio sekkretoriaus pareigos:151
– prancūzui E.Noeli 1958-1987;
– britui D.Viljamson 1987-1997;
– italų kilmės olandui C.Trojan 1997-2000;
– airiui D.O’Sulivan nuo 2000 metų.

6.8. Kitos tarnybos
Kaip ir generaliniam sekretoriatui taip ir kitoms specialioms Komisijos tarnyboms yra deleguota horizontali atsakomybė ir funkcijos. Šios tarnybos prižiūri tai, kas yra bendra kelioms arba visoms politikos sritims (keliems ar visiems generaliniams direktoratams).
R.Prodi Komisijos specialios tarnybos:152
– Užsienio ryšių bendroji tarnyba;
– Europos antikorupcinė tarnyba;
– Humanitarinės pagalbos tiekimo tarnyba;
– Jungtinė vertimų ir konferencijų tarnyba;
– Jungtinis tyrimų centras;
– Juridinė tarnyba;
– Spaudos ir komunikacijų tarnyba;
– Publikacijų tarnyba;
– Generalinis sekretoriatas;
– Statistikos tarnyba (Eurostat);
– Vertimų tarnyba.
Juridinė tarnyba yra atsakinga už tai, kad Komisijos pasiūlyti ES teisės aktai atitiktų jiems keliamus reikalavimus. Visus Komisijos pasiūlymus Juridinė tarnyba privalo peržiūrėti. Teisės aktų projektai, prieš juos svarsatant Komisijoje turi būti Juridinės tarnybos įvertinti, kad atitiktų ES ir Komisijos kompetencijai, kad neprieštarautų jau egzistuojantiems ES teisės aktams, kad teisinės sąvokos gali būti suprantamos visomis oficialiomis ES kalbomis.
Jeigu Juridinė tarnyba turi pastabų kokiam nors teisės akto ar kitokio dokumento teiginiui, tai arba jis privalo būti grąžinamas pataisymui arba privalo būti pridedamas išsamus aiškinamasis raštas. Juridinė tarnyba tokiu būdu naudojasi labai didelėmis galiomis ir labai svarbu, kad šios galios netaptų kliūtimis teisės aktų leidybos procese.
Kita labai svarbi Juridinės tarnybos funkcija yra atstovauti Komisijai visuose Teisingumo Teismo bylose.
Komisijos Juridinėje tarnyboje dirba apie 200 auštos kvalifikacijos teisininkų iš visų ES valstybių narių.
Jungtinė žodinių vertimų ir konferencijų tarnyba yra atsakinga už Komisijos posėdžių vertimus. Teoriškai Komisijai reikia 110 kalbų vertėjų kombinacijų, nors ES tėra tik 11 oficialių kalbų. Praktikoje dažniausiai apsieinama su anglų ir prancūzų kalbomis, nes daugelis tarptautinių reikalų yra sprendžiama būtent skirtingų valstybių atstovams bendraujant šiomis kalbomis. Įprasta, kad pav.: portugalai neverčia tiesiogiai iš švedų kalbos, bet tą patį tekstą iš anglų kalbos į portugalų kalbą.
Iš visų ES valstybėse narėse vartojamų kalbų pati populiariausia yra anglų kalba, kuria be savo gimtosios kalbos gali naudotis net 41 % europiečių, nors savo gimtąja kalba anglų kalbą mini tik 17 % ES gyventojų. Vokiečių kalbą savo gimtąja kalba nurodo 24 % ES gyventojų, prancūzų – 17 %, italų – 16 %.152b
Vertimų (raštu) tarnyba prižiūri, kad Komisija publikuotų tik labai kokybiškus dokumentų vertimo iš dokumento pateiktos kalbos į 10 kitų ES oficialių kalbų tekstus. Tarnyba privalo garantuoti, kad visose kalbose vienodai būtų suprasta sąvokų prasmė. Vertimų svarbą įrodo tas faktas, kad Teisingumo Teismas atmetė 1994 metais 18 milijonų D.Britanijos svarų ieškinį už plastikinių dirbinių kartelinio susitarimo organizavimą dėl teisės aktų vertimo neatitikimo į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas.
Vertimų (raštu) tarnyboje dirba 1400 vertėjų ir apie 500 aptarnaujančio personalo darbuotojų.
Jungtinis mokslinių tyrimų centras yra atsakingas už ES mokslinių tyrimų ir tecnologinę plėtrą. Tuo tikslu daug tyrimų yra aliekama sutartiniu pagrindu, pritraukiant laikinam darbui mokslininkus iš ES valstybių-narių ir iš kitų valstybių.
Nors didžioji dalis ES mokslo administravimo galių yra sukaupta Briuselyje, bet ne mažiau svarbius darbus atlieka specializuoti ES institutai esantys: Ispra (Italija), Karlsruhe (Vokietija), Geel (Belgija), Petten (Olandija), Sevillia (Ispanija).
Moksliniai tyrimai yra sukoncentruoti į pagal ES tinklines programas numatytus tyrimus bei tuos mokslinius darbus, kurie yra reikalingi Komisijos veiklai efektyvinti. Jungtinių Mokslinių tyrimų centre dirba virš 2000 darbuotojų, 1500 iš kurių yra mokslinio personalo darbuotojai. Du trečdaliai visų darbuotojų yra įdarbinti pagal fiksuoto termino mokslines sutartis.
Svarbų darbą atlieka Humanitarinės pagalbos tarnyba ir Užsienio ryšių bendroji tarnyba, kuri kasmet įvertina tūkstančius paraiškų dėl ES paramos programų.
Europos Antikorupcinė tarnyba vadovauja ir koordinuoja Komisijos pastangoms iki minimumo sumažinti sukčiavimus išmokant tiesiogines išmokas pagal Bendrosios Žemės ūkio politikos programas, teisingai ir racionaliai panaudojant Struktūrinių fondų lėšas.
Gali būti sukurtos laikinos Komisijos tarnybos iškilusioms problemoms spręsti, pav.: Ž.Santero Komisija įkūrė specialą tarnybą Rytų ir Vidurio Europai, kuri dabar išaugo iki generalinio direktorato.

6.9. Valdininkų skaičius
Komisijoje dirba mažiau žmonių nei daugelio ES mažų valstybių-narių vyriausybių aparatuose. Daugelio ES miestų municipalitetuose ar atskirose ministerijose dirba daugiau valdininkų nei Europos Komisijoje.
Iš pirmo žvilgsnio tokia situacija atrodo kiek neįprasta nes nelegva suvokti, kaip tokia maža Komisija gali vadovauti įvairių politikų įgyvendinim procesui visoje didžiulėje ES valstybių narių teritorijoje, kurioje gyvena virš 370 milijonų gyventojų.
Visų pirma, nacionalinės vyriausybės yra atsakingos už tas politikas, kurių realizavimui reikia daugiau vietos bendruomenių iniciatyvų ir valdininkų darbo, kaip pav.: švietimo, sveikatos apsaugos, socialinių reikalų, vartotojų teisių apsaugos.
Antra, tose politikos srityse, kur daugiau galių yra deleguota ES institucijoms, kaip prekybos, žemės ūkio, aplinkosaugos – ES institucijos formuoja tik politikos kryptis, o nacionalinėms institucijoms yra deleguojama daug nacionalinių vyriausybių, regionų ir vietinės valdžios valdininkų darbo reikalaujantys politikos įgyvendinimo elementai.
Trečia, už ES biudžeto lėšų panaudojimą atsakingi valdininkai ir ypač Europos Taryba, nuolat kontroliuoja, kad ženkliai nedidėtų biudžeto išlaidos ES institucijų plėtrai. Tvirtinant 2000 metų ES biudžeto išlaidas buvo numatyta, kad Komisijoje dirbs 21.703 valdininkai.
Pagal DECODE (Komisijos ateities numatymas) darbo grupės atliktus tyrimo duomenis 1997-1999 metais Komisijoje dirbo 31.013 valdininkai. Pastarieji duomenys yra patikimesni, nes yra priskaičiuojami ir visi laikinai įdarbinti Komisijos aparato darbuotojai.
Neil Nugent nurodo, kad 2002 m. ES visose institucijose dirbo 29 997 valdininkai, 21 750 iš kurių buvo ES Komisijos valdininkai.152a
Komisijoje dirba daugiau nei du trečdaliai visų ES institucijų nuolatinių darbuotojų. Tai tokie darbuotojai, kurie į darbą priimami konkursų keliu arba juos deleguoja valstybių narių Vyriausybės.
Nenuolatiniai darbuotojai turi kai kurių pranašumų prieš nuolatinius darbuotojus. Visų pirma, juos galima lengviau ir greičiau priimti į darbą.
Antra, juos galima operatyviai pasirinkti pagal reikiamas kvalifikacijas ir darbo patirtį. Jie yra ypač reikalingi naujai įgyvendinamų politikų realizavimui. Nenuolatiniai darbuotojai gali būti įdarbinami 2-3 metų laikotarpiui Komisijoje antraeilėms pareigoms, juos pakviečiant iš nacionalinių valstybinių tarnybų ar agentūrų. Dalis nenuolatinių darbuotojų yra įdarbinami laikinais konsultantais, ekspertais, patarėjais tam tikrai konkrečiai užduočiai atlikti dirbant savo namuose ir pasinaudojant informacinėmis technologijomis.

6.10. Valdininkų grupės ir rangai
Komisijos tarnautojams taikoma ta pati rangų suteikimo sistema, kaip ir kitų ES institucijų personalui. Iki 2004 m. egzistavo penkios tarnautojų funkcinės grupės:
– A – funkcinė grupė tai politikas formuojantys bei jas administruojantys valdininkai;
– LA – vertėjai žodžiu ir raštu;
– B – valdininkai atliekantys rutininį administracinį darbą ir mažai dalyvaujantys politiniuose sprendimuose;
– C – sekretoriai ir kitas patarnaujantis personalas;
– D – valytojai, rūbininkai, pašto darbuotojai.
A funkcinės grupės valdininkai yra suskirstyti į aštuonis rangus, pradedant nuo aukščiausio A1 ir baigiant žemiausiu – A8.
1999 metais Komisijoje dirbo 52 A1 rango valdininkų, o iš viso A funkcinės grupės valdininkų buvo 7068, kas sudarė apie 34 proc. viso Komisijos personalo.153
LA funkcinės grupės valdininkai (vertėjai) privalo be savo gimtosios kalbos labia gerai mokėti dar vieną ES kalbą. Šios grupės valdininkai yra skirstomi į 6 rangus, nuo LA3 iki LA8. Komisijoje 1999 metais dirbo 1903 LA funkcinės grupės valdininkai, kas sudarė 9 proc. visų Komisijos darbuotojų.
B funkcinės grupės valdininkai yra skirstomi į penkis rangus, nuo B1 iki B5. Šie valdininkai dirba vadybininkais, vyresniais sekretoriais, archyvarais. Komisijoje 1999 metais dirbo 4473 B funkcinės grupės valdininkai ir sudarė 22 proc. viso Komisijos personalo.
C funkcinės grupės valdininkai yra suskirstyti į penkis rangus, nuo C1 iki C5. Komisijoje 1999 metais dirbo 6491 šios funkcinės grupės valdininkas ir tai sudarė 31 proc. visų darbuotojų.154
A funkcinės grupės valdininkų pareigybės yra geriausiai apmokamos ir labiausiai prestižinės. Todėl yra nelengva tapti šio lygio valdininku. A funkcinės grupės valdininko vietą galima užimti keturiais būdais.
Daugiausiai A grupės valdininkų į Komisiją patenka per atvirus konkursus, tapdami pradžioje A8 ir A7 rangų valdininkais. Pretendentai į šių rangų valdininkų pareigas privalo turėti universitetinį išsilavinimą, gerai mokėti be savo gimtosios kalbos dar vieną ES kalbą ir turėti ne mažiau 2 metų darbo stažą, pretenduojant į A7 rangą. Kandidatų atranka vykdoma konkursų keliu, atliekant rašytinius ir žodinius testus. Į kiekvieną postą yra skelbiamas vidaus konkursas, kuriame surašomi kvalifikaciniai reikalavimai, visi pretendentai dalyvauja konkurse.
1998 metais į 150-200 pareigybes pretendavo 30.000 kandidatų arba po 150 kandidatų į vieną vietą. Itin didelė konkurencija būna tais metais, kai priimamos naujos valstybės-narės ir kai būna didesni ES biudžeto išlaidų apribojimai.155
Konkursus laimėję pretendentai nėra įdarbinami tuoj pat. Jie būna įrašomi į taip vadinamą “rezervo sąrašą”. Iš šio sąrašo į atitinkamus postus žmonės yra parenkami pagal jų pomėgius ir specializaciją. Pav.: atsiraus vakuojančiai vietai Aplinkos generaliniame direktorate yra ieškoma rezervo sąraše žmonių, kurie turi aplinkosauginį išsilavinimą ar darbo patirtį. Patekimas į “rezervo sąrašą” automatiškai negarantuoja pareigybės Komisijoje. Iš šio sąrašo pirmiausisi yra pasirenkami tie žmonės, kurie yra aktyvūs ir gerai žinomi Komisijos padalinių vadovams.
Kitas patekimas į Komisiją kelias yra naudojamas dažniausiai įdarbinant vidurinio valdininkijos lygio atstovus. Šiuo atveju specialių konkursų būdu yra įdarbinami laikinai arba antraeilėms pareigoms tie, kurie dirba vacionalinėse Vyriausybėse ir kurie turi gerą darbo patirtį tose srityse, kuriose Komisija stokoja kompetetingų specialistų.

6. 11. Paaukštinimas tarnyboje, atlyginimas
Paaukštinimo Komisijos tarnyboje procesą stebi ir vykdo speciali taryba, į kurios sudėtį įeina Personalo ir Administracijos generalinio direktorato bei kitų generalinių direktoratų, kuriuose vykdomas tarnybinis paaukštinimas nariai. Šios Tarybos nariai kalbasi su pretendentais į paaukštinimus, naudodamiesi visa apie juos prieinama informacija.
Žemesnio ir vidurinio lygio valdininkams itin svarbi informacija yra: patirtis, tarnybos laikas ir nuopelnai. Žemesnio lygio valdininkai gali tikėtis paaukštinimo tik po 3 tarnybos metų, o vyresniems – reikia tarnyboje išbūti ilgiau.
Aukštesnio lygio valdininkams virš A4 rango yra svarbu ir nacionalinė priklausomybė bei partiniai ryšiai. A1-A3 rango valdininkams turi įtakos valstybės dydis ir numatytos kvotos.
Labai patrauklūs ir daugelio pretendentų geidžiami yra Užsienio ryšių ir Prekybos generaliniai direktoratai, todėl tikėtis juose paaukštinimo yra sunkiau nei kituose direktoratuose.
Kai atsiranda vakuojanti vieta kuriame nors departamente, pretendentui į šią vietą irgi pridera rodyti iniciatyvą, ieškant kontaktų su vadovaujančiais to departamento ar skyriaus darbuotojais.
ES institucijose yra patvirtinta visų tarnautojų funkcinių grupių, rangų ir pakopų sistema su baziniais atlyginimais ir suderinta su profsąjungomis.
ES institucijų valdininkų rangai, pakopos bei pagrindiniai atlyginimai EURŲ/mėnesį pagal šiuo metu galiojančias Personalo taisyklių 66 str. yra nurodyti 20 lentelėje.157
Rangai Pakopos
2002.7.1 1 2 3 4 5 6 7 8
A1 12179,52 12826,51 13473,50 14120,49 14767,48 15414,47
A2 10808,33 11425,71 12043,09 12660,47 13277,85 13895,23
A3 8951,25 9491,28 10031.31 10571,34 11111,37 11651,40 12191,43 12731,46
A4 7520,00 7941,50 8363,00 8784,50 9206,00 9627,50 10049,00 10470,46
A5 6199,87 6567,17 6934,47 7301,77 7669,07 8036,37 8403,67 8770,97
A6 5357,85 5650,18 5942,51 6234,84 6527,17 6829,50 7111,83 7404,16
A7 4612,02 4841,51 5071,00 5300,49 5529,98 5759,47
A8 4078,92 4243,42
B1 5357,85 5650,18 5942,51 6234,84 6527,17 6819,50 7111,83 7404,16
B2 4642,16 4859,80 5077,44 5295,08 5512,72 5730,36 5948,00 6165,64
B3 3893,81 4074,78 4255,75 4436,72 4617,69 4798,66 4979,63 5160,60
B4 3367,80 3524,74 3681,68 3838,62 3995,56 4152,50 4309,44 4466,38
B5 3010,37 3137,37 3264,37 3391,37
C1 3435,01 3573,53 3712,05 3850,57 3989,09 4127,61 4266,13 4404,65
C2 2987,74 3114,68 3241,62 3368,56 3495,50 3622,44 3749,38 3876,32
C3 2787,00 2895,75 3004,50 3113,25 3222,00 3330,75 3439,50 3548,25
C4 2518,27 2620,28 2722,29 2824,30 2926,31 3028,32 3130,33 3232,34
C5 2322,00 2417,15 2512,30 2607,45
D1 2624,21 2738,95 2853,69 2968,43 3083,17 3197,91 3312,65 3427,39
D2 2392,77 2494,68 2596,59 2698,50 2800,41 2902,32 3004,23 3106,14
D3 2227,04 2322,36 2417,68 2513,00 2608,32 2703,64 2798,96 2894,28
D4 2099,79 2185,90 2272,01 2358,12

Lentelėje pateiktos raidės ir skaičiai atitinka žemiau nurodomas funkcines grupes ir rangus.
A funkcinė grupė:
– A1 – Generalinis direktorius;
– A2 – Direktorius;
– A3 – Padalinio vadovas;
– A4-A5 – Vyriausias administratorius;
– A6-A7 – Administratorius;
– A8 – Administratoriaus padėjėjas.
B funkcinė grupė:
– B1 – Vyriausias administracinis asistentas;
– B2-B3 – Vyresnis administracinis asistentas, Vyresnis techninis asistentas, Vyresnis asistentas sekretorius;
– B4-B5 – Administracinis asistentas, Techninis asistentas, Asistentas sekretorius.
C funkcinė grupė:
– C1 – Sekretoriato vadovas, Vyriausias sekretorius, Vyriausias raštvedys;
– C2-C3 – Sekretorius/stenografas, Raštvedys;
– C4-C5 – Stenografas, Raštveddžio padėjėjas
D funkcinė grupė:
– D1 – Padalinio vadovas;
– D2-D3 – Kvalifikuotas darbininkas;
– D4 – Nekvalifikuotas darbininkas.
Kalbų tarnyba:
– LA3 – Vertimo ar žodinio vertimo padalinio vadovas;
– LA4-LA5 – Vertimų grupės vadovas, Kontrolierius, Vyriausias vertėjas, Vyriausias vertėjas žodžiu:
– LA6-LA7 – Vertėjas, Vertėjas žodžiu;
– LA8 – Vertėjo padėjėjas, Vertėjo žodžiu padėjėjas.

6.12. Personalo charakteristika
Iki Komisijos reformos (Kinoko) buvo prisilaikoma neoficialios nacionalinių kvotų sistemos aukštesnio lygio Komisijos valdininkams.
Komisijos A funkcinės grupės valdininkų nacionalinė sudėtis.158 21 lentelė
Valstybė A funkcinės grupės procentais A1 rango iš viso
Prancūzija 15 8
Vokietija 12 8
Italija 12 5
J.Karalystė 11 8
Belgija 11 3
Ispanija 10 5
Olandija 5 3
Graikija 5 2
Portugalija 4 1
Švedija 3 2
Airija 3 1
Austrija 3 2
Danija 3 1
Suomija 2 1
Liuksemburgas 1 2
Viso 100 52

Komisijos daugianacionalinė sudėtis turi nemažai privalumų:
– Valstybių narių atstovų dalyvavimas Komisijos darbe skatina didesnį jų piliečių pasitikėjimą šia institucija. Komisija tokiu būdu netampa kažkuo labai tolimu, mįslingu ir svetimu ;
– palengvina valstybių narių piliečiams, agentūroms, organizacijoms ieškoti kontaktų Komisijoje;
– Komisija turi patikimų žinių iš “pirmų lūpų” apie situaciją valstybėse narėse ir jų regionuose.
A funkcinės grupės Komisijos personalas panašiai kaip ir valstybių narių vyriausybėse yra formuojamas iš gerai išsimokslinusių, vidutinio amžiaus vyrų. Šios grupės valdininkai daugumoje turi teisinį universitetinį išsilavinimą, arba yra baigę kitų socialinių mokslų studijas. Vyresnieji valdininkai vidutiniškai gali tarpusavyje susikalbėti keturiomis kalbomis, įsakitant ir gimtąją kalbą. ES yra 11 oficialių kalbų: danų, olandų, anglų, suomių, prancūzų, vokiečių, graikų, italų, portugalų, ispanų, švedų. Tai reiškia, kad yra galimos 110 kalbų kombinacijos, pav.: vertimas iš švedų į ispanų, vokiečių ir t.t., bei atvirkščiai.
Siekiant išvengti labai brangiai kainuojančių vertimų iš kiekvienos ES kalbos į kiekvieną kalbą ir dėl to labai sulėtinti Komisijos darbą yra naudojamasi trimis darbinėmis kalbomis – anglų, prancūzų ir vokiečių. Koridorių kalba ES institucijose vis dar dažniau yra prancūzų.

Kuria iš šių kalbų bus kalbama susitaria pasitarimų ar posėdžių dalyviai, nes absoliuti dauguma Komisijos personalo žino šias kalbas arba vieną iš trijų.
Jeigu pirmaisiais Komsijos darbo metais daugiau buvo naudojama prancūzų kalba, tai po po 1973 metų (J.Karalystės, Danijos, Airijos priėmimo) dažniau pradėta naudoti anglų kalba. 1995 metų ES plėtra (Austrijos, Suomijos, Švedijos įstojimas) dar labiau sustiptino anglų kalbos, kaip ES darbinės kalbos pozicijas.159
Vokietija ir Austrija – dvi vokiškai kalbančios valstybės turi apie 88 milijonus gyventojų, o prancūziškai kalbančios valstybės (Prancūzija, Liuksemburgas ir pusė Belgijos) turi tik 62 milijonus gyventojų.

6.13. Komisijos patariamieji komitetai
Patariamąsias funkcijas Komisijoje ruošiant teisės aktų projektus atlieka dviejų rūšių komitetai: ekspertų ir konsultaciniai.
Ekspertų komitetai (angl. Expert committees) yra suformuojami iš valstybių narių deleguotų valdžios pareigūnų bei specialistų, kurie gerai išmano tam tikras veiklos sritis. Dauguma iš šių komitetų reguliariai rengia posėdžius, turi daugiau ar mažiau fiksuotą narystę. Yra ir ad hoc komitetų, kurie sukuriami kokiam nors vienam Komisijos paruoštam teisės akto projektui apsvarstyti. Tokie komitetai susirenka į vieną ar du posėdžius ir yra paleidžiami.
Kai kurie ekspertų komitetai yra atsakingi už labai plačią veiklos sritį, kaip pav. patariamasis komitetas dėl Veiklos apribojimo ir dominuojančios padėties arba patariamasis komitetas dėl Bendrijos veiksmų senyvo amžiaus žmonių atžvilgiu.
Kiti ekspertų komitetai yra labiau specializuoti, kaip pav. patariamasis komitetas dėl Kainų nustatymo skaidrumo arba patariamasis komitetas dėl Jūrinio transporto, arba ekspertų komitetas dėl Tarptautinio kelių transporto tarifų.159a
Ekspertų komitetai būna formuojami iš tų asmenų, kurie yra įdarbinti savo vyriausybėse, ir ten gauna atlyginimą už darbą.
Konsultaciniai komitetai (angl. Consultative committees) yra sudaromi iš interesų grupių atstovų. Šių komitetų narius pagal Europos Sąjungos lygio organizacijų ar skėtinių grupių rekomendacijas skiria Komisija. Prie tokių organizacijų bei grupių priklauso:
– Europos pramonės darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE);
– Europos Profsąjungų konfederacija ( ETUC);
– Europos Sąjungos Žemdirbių organizacijų komitetas (COPA);
– Europos Elektronikos gamintojų asociaciaja (ENACEM);
– Europos Biotechnologų koordinacinė grupė (EBCG);
Transporto organizacijų sąjungos komitetas (ITF-ICFTU) ir eilė kitų specializuotų organizacijų bei sąveikos grupių, kurios aktyviai veikia visoje ES teritorijoje ar bent daugumoje valstybių narių teritorijose.
Konsultacinių komitetų nariai yra įdarbinti profesinėse asociacijose, sąjungose ir ten gauna atlyginimą. Vien tik žemės ūkio politikos sektoriuje veikia virš dvidešimt konsultacinių Komisijos komitetų. Didžiausi komitetai, tokie kaip grūdų, pieno, cukraus turi iki 50 narių, tuo tarpu mažesni komitetai, kaip veterinarijos arba kanapių teturi tik 30 narių.
Yra ir mišrių komitetų, kuriuose gali būti abiejų anksčiau aprašytų komitetų mišri narystė. Daugumai patariamųjų komitetų vadovauja Komisijoje dirbantys pareigūnai. Tokiems komitetams Komisija teikia komitetams sekretoriato bei kitas paslaugas. Keletas patariamųjų komitetų yra labiau Tarybai pavaldūs ir juos aptarnauja Taryba.159b

6.14. Komitologija
Bet kurioje demokratinėje valstybėje Parlamente priimtų teisės aktų įgyvendinimas yra pavedamas Vyriausybei, o Parlamentas tikrina, kaip Vyriausybei sekasi tai padaryti. Europos bendrijoje Tarybos priimtų teisės aktų įgyvendinimas buvo pavestas Komisijai, kuri tam tikslui pradėjo steigti komitetus, vėliau pradėtus vadinti bendru vardu komitologijos komitetais.
Komitologijos komiteto sudėtyje dažniausiai būna po du kiekvienos valstybės narės viešojo sektoriaus atstovus ir po vieną ar du Komisijos atstovus. Komitetuose yra balsuojama dėl Komisijos pasiūlymų ir kiekviena valstybė turi tiek balsų, kiek jų turima Taryboje. Komisijos atstovui dažniausiai yra pavedamos komiteto pirmininko pareigos, bet pirmininkas neturi balsavimo teisės. Komisija teikia komitetams Sekretoriato paslaugas. Visi komitologijos komitetai gali būti suskirstyti į keturias grupes: patariamieji, valdymo, reguliavimo, apsauginių priemonių (angl. Safequard).
Pirmas komitologijos komitetas buvo įsteigtas 1961 m. siekiant palengvinti Komisijos veiklą, įgyvendinant prekybos žemės ūkio produktais priimtus teisės aktus.160
2000 metais buvo 244 pavadinimų komitetai. Jie yra skirtingi savo valdžios galiomis, funkcijomis, dydžiu ir sudėtimi.
Europos Parlamentas pareiškė susirūpinimą dėl komitologijos komitetų gausos. 1999 m. tarp Europos Parlamento ir Tarybos buvo pasiektas sutarimas dėl komitologijos komitetų veiklos skaidrumo.161 Tuo tikslu:
– Komisija privalo patvirtinti standartines komitologijos komiteto vidaus veiklos taisykles, kurios taptų pagrindu kiekvienam komitetui ruošiant ir tvirtinant savas Taisykles;
– Komisija Oficialiame žurnale privalo skelbti komitologijos komitetų sąrašą ir pagrindinius komitetų įsteigimo motyvus;
– Komisija privalo publikuoti komitologijos komitetų metinės veiklos ataskaitą;
– Visi Europos Parlamentui išsiūsti dokumentai turi būti visuomenei prieinami, juos užregistruojant bei skelbiant trumpas anotacijas.
Dauguma komitologijos komitetų rengia reguliarius posėdžius, turi griežtai fiksuotą narystę. Yra ir tokių komitetų, kurie formuojami kokiai nors vienai problemai išspręsti ir susitinka tik 1-2 kartus metuose.
Komitetų veiklą bei priimamų sprendimų pobūdį nustato 1987 m. liepos 13 d. ir 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimai Nr.373/EEC163 ir Nr.468/EC164. Komitetų vidinis darbas organizuojamas pagal Ministrų tarybos patvirtintas komitetų vidaus veiklos taisykles.
Komitetų nariai dažnai tampa įvairių darbo grupių Komisijoje nariais, ruošiant pasiūlymų projektus Tarybai.
Komitetai priima sprendimus vadovaudamiesi viena iš šių procedūrų:
– Patariamoji – komitetas pareiškia savo nuomonę dėl Komisijos ruošiamo priimto sprendimo, tačiau ši nuomonė nėra privaloma Komisijai. Jeigu Komisija ignoruoja komiteto nuomonę, ji būtinai su šia komiteto nuomone privalo supažindinti Tarybą ir Parlamentą, kai dokumentų projektai siunčiami šioms institucijoms.
– Valdymo – komitetas pareiškia nepritarimą Komisijos sprendimui ir Ministrų Taryba per tris mėnesius gali pakeisti tokį Komisijos sprendimą kvalifikuota balsų dauguma.
– Reguliavimo – Komisijos sprendimas įsigalioja tik po to, kai gaunamas komiteto pritarimas. Jei komitetas nepritaria tai Europos Parlamentas informuoja Ministrų tarybą ir per tris mėnesius gali Taryba atmesti pasiūlymą kvalifikuota balsų dauguma. Tada Komisija siūlo kitokį sprendimo variantą.
– Apsauginių priemonių – per nustatytą laiką valstybė narė pareiškia nuomonę apie sprendimą Tarybai, kuri per nustatytą laiką gali priimti kitokį sprendimą kvalifikuota balsų dauguma arba po kitokio Komisijos sprendimo patvirtinti, pataisyti ar atmesti sprendimą.

Komitologijos komitetai ir jų posėdžiai165 22 lentelė
Komisijos tarnybos I II III IV Mišrūs Viso Posėdžių Dienų
Transeuropinis tinklas – – 2 – – 2 8 7
Įmonės 8 4 17 – 3 32 54 64
Darbas 1 2 4 – 1 8 14 17
Žemės ūkis – 23 3 – 4 30 367 258,5
Energetika 1 1 2 – – 4 10 10,5
Transportas 4 – 15 1 3 23 27 29
Aplinka 2 4 34 – 1 41 52 65,5
Mokslas – 6 – – – 6 32 32
Informacinė visuomenė 1 1 5 – 3 10 30 30,5
Žuvininkystė – 2 – – 1 3 10 9
Vidaus rinka 1 3 5 – 1 10 24 30
Regionai – 1 – – 1 2 16 24
Muitai, mokesčiai 1 2 4 – 2 9 110 147,5
Švietimas, kultūra – – – – 6 6 23 32
Sveikata, vartotojai 4 – 7 – 11 22 122 178,5
Teisingumas, vidaus reikalai – – 1 – 1 2 7 5,5
Ekonomika, finansai 1 2 1 – 3 7 44 35,5
Prekyba 1 3 – 4 3 11 28 15,5
Vystymas – 2 2 – 1 5 19 26,5
Plėtra – 1 – 1 – 2 7 7,5
Humanitarinė pagalba – – – – 1 1 7 7
Statistika – 4 – – 2 6 15 22
Biudžetas 1 – – – – 1 5 5
OLAF-antikorupcinės priem. – – 1 – – 1 1 2
Viso 26 55 109 6 48 244 1032 1061

I – Patariamasis komitetas, II – Valdymo komitetas, III – Reguliuojantis komitetas, IV – Apsauginių priemonių procedūros komitetas.
Kaip matome iš 22 lent. pateiktų duomenų, kad beveik pusė visų komitetų atlieka reguliacines funkcijas, kiek mažiau yra valdymo ir mišrių komitetų. Komitetai posėdžiauja vidutiniškai keturis kartus metuose, o posėdžiai trunka vieną dieną.
Kiekvienas komitetas turi savo darbo planą metams ar kitam laikotarpiui, priklausomai nuo posėdžių dažnumo. Kiekvienas komitetas pasitvirtina savo darbo reglamentą. Jei valstybė narė nedalyvauja posėdyje, ji gali savo balsą deleguoti kitai valstybei. Apie tai reikia pranešti iš anksto. Viena valstybė negali turėti daugiau kaip du mandatus. Europos Komisija apmoka vieno komisijos posėdyje dalyvaujančio valstybės atstovo kelionės išlaidas, bet neretai į posėdžius yra kviečiami ir ekspertai. Tokiu atveju atitinkamas generalinis direktoratas privalo kreiptis į generalinį sekretoriatą dėl papildomų lėšų skyrimo.

6.15. Ekspetų grupės ir pogrupės
Europos Komisija kviečia iš valstybių-narių laikinam darbui nacionalinius ekspertus, kurie padeda rengti Komisijos apžvalginius dokumentus, konsultuoja Komisijos tarnautojus dėl teisės aktų pakeitimų ar naujų teisės aktų rengimo. Laikinas valstybių narių ar ES narystės siekiančių valstybių valdininkų paskyrimas ekspertiniam darbui stiprina ES institucijų ryšius su nacionalinėmis vyriausybėmis ir padeda geriau suprasti ES vykdomas politikas.
Ekspertų delegavimą reguliuoja 1998 m. sausio 7 d. priimtos ir 1999 m. vasario 3 d. papildytos “Taisyklės, taikomos nacionaliniams ekspertams, deleguotiems į Komisiją”. Ekspertą siunčianti organizacija moka jam atlyginimą ir padengia kitas išlaidas. Europos Komisija moka dienpiningius pragyvenimui Briuselyje po 104,03 euro. Itin kvalifikuotiems ekspertams dienpiningiai gali būti padidinti 30 proc.166
Minimalus delegavimo laikas – 3 mėnesiai, maksimalus – 3 metai su teise dar 1 metus pratęsti kontraktą. Deleguoti ekspertai privalo turėti ne mažesnį trejų metų administracinio darbo patirtį, buvę patarėjais savo vyriusybėse. Be to, jie privalo gerai mokėti vieną iš oficialių ES kalbų ir patenkinamai – dar vieną oficialią ES kalbą.
Deleguotų ekspertų įdarbinimo klausimus tvarko Personalo ir administracijos generalinis direktoratas, kontaktuodamas su valstybių-narių Nuolatinėmis atstovybėmis, lobistinėmis organizacijomis.
Pagal Personalo reformos projektą yra numatoma, kad Komisijai talkins ne vien tik valstybių narių ir valstybių kandidačių vyriausybių paskirti valdininkai, bet taipogi ir pagal griežtas taisykles paskirti verslo bei ne pelno siekiančių organizacijų atstovai.
Numatoma pakeisti dabar paliojančią tvarką sekančiai:
– nuo 3 iki 4 metų pailginamas priskyrimo laikotarpis;
– priskirti specialistai privalo laikytis patvirtinto Komisijos darbuotojų etikos kodekso;
– tarpusavio apsikeitimas Komisijos ir nacionalinių ekspertų bendriems darbams atlikti.
Nacionaliniai ekspertai gali atlikti tik tokius darbus, kurie yra numatyti jų pareigų aprašyme. Atlikdami savo pareigas, jie, kaip ir kiti Komisijos valdininkai, privalo atstovauti Komisijos interesus.
Įvairūs autoriai ir tyrinėtojų grupės nurodo skirtingą Komisijoje dirnančių ekspertų grupių kiekį. Štai Schaefer G. nurodo, kad jų esama tarp 800 ir 900167
Švedijos Finansų ministerijos ekspertų grupės paruoštame pranešime teigiama, kad nėra lengva susiorientuoti ES komitetų ir ekspertų grupių gausybėje, tačiau pagrindinis skirtumas yra tas, kad įvairių komitetų nariais yra skiriami valstybių narių pareigūnai, tuo tarpu ekspertų grupių ir pogrupių nariai nebūtinai turi atstovauti savo nacionalines valdžios institucijas.168 Pagal ekspertų pateiktus duomenis (22A lent.) visokių komitetų, nuolatinių ir laikinų ekspertų grupių kiekis metai iš metų didėja. 22A lentelėje pateikiama 1996-1999 m. duomenys apie komitetus bei jiems panašias struktūras ir ekspertų grupes.
Komitetai ir ekspertų grupės 1996-1999 m. 22A lent.
Metai Komitetai ir panašios struktūros Nuolatinės ekspertų grupės Laikinos ekspertų grupės Viso ekspertų grupių
1996 343 386 240 626
1997 365 373 325 698
1998 385 392 376 768
1999 366 415 381 796

Be to, greta nuolatinių ir laikinų ekspertų grupių gali būti steigiamos ekspertų grupių pogrupiai, kurie yra kompetetingi spręsti siauros specializacijos klausimus labai apibrėžtoje veiklos srityje. Pagal Komisijos generalinio Sekretoriato pateikiamus duomenis 2001 m. iš viso buvo priskaičiuota 1 352 nuolatinių ekspertų grupių, ad hoc ekspertų grupių ir ekspertų pogrupių.169 Komisijos generalinio Sekretoriato duomenys apie įvairias ekspertų grupes bei jų pogrupes yra pateikti 22B lentelėje.
Nuolatinių ir laikinų ekspertų grupių ir pogrupių kiekis 2001 m. 22B lent.
Veiklos sritis: generaliniai direktoratai, departamentai Nuolatinių grupių Laikinų grupių Viso grupių

I II III IV V VI VII VIII IX
Generalinis Sekretoriatas 3 – 3 3 9 12 6 9 15
Juridinė tarnyba – – – 1 – 1 1 – 1
Vertimai, konferencijos – – – 3 5 8 3 5 8
Eurostat’as 41 40 81 – – – 41 40 81
Saugumas – – – 2 – 2 2 – 2
Užsienio ryšiai I – – – 29 7 36 29 7 36
Užsienio bendroji tarnyba – – – 2 – 2 2 – 2
Užsienio ryšiai II – – – 7 2 9 7 2 9
Ekofin’as 5 – 5 4 8 12 9 8 17
Įmonės 44 42 86 44 20 64 88 62 150
Konkurencija 2 – 2 3 – 3 5 – 5
Darbas 40 64 104 12 4 16 52 68 120
Žemės ūkis 32 15 47 10 – 10 42 15 57
Transportas 26 22 48 7 – 7 33 22 55
Vystymas 9 1 10 12 – 12 21 1 22
Personalas ir administracija 1 6 7 – – – 1 6 7
Švietimas ir kultūra 37 51 88 27 10 37 63 61 124
Aplinka 40 36 76 44 5 49 84 41 125
Mokslas 1 4 5 120 40 160 121 44 165
Jungtinis tyrimų centras 2 – 2 – – – 2 – 2
Informacinė visuomenė 5 – 5 61 35 96 66 35 101
Prekyba 1 – 1 2 – 2 3 – 3
Žuvininkystė 6 9 15 1 2 3 7 11 18
Vidaus rinka 14 – 14 23 2 25 37 2 39
Regionai 7 4 11 23 6 29 30 10 40
Energetika 8 4 12 6 – 6 14 4 18
Muitai ir mokesčiai 14 11 25 6 – 6 20 11 31
Sveikata ir vartotojai 24 32 56 17 5 22 41 37 78
Plėtra – – – 3 – 3 3 – 3
Teisingumas, vidaus reikalai 6 – 6 10 – 10 16 – 16
Korupcija – OLAF – – – – – – – – –
Humanitarinės pagalbos 1 – 1 – – – 1 – 1
Viso 369 341 710 482 160 642 851 501 1352

I – nuolatinių ekspertų grupių, II – nuolatinių ekspertų pogrupių, III – viso nuolatinių ekspertų grupių ir jų pogrupių, IV – laikinų ekspertų grupių (ad hoc), V – laikinų ekspertų pogrupių, VI – iš viso laikinų ekspertų grupių ir jų pogrupių, VII – iš viso nuolatinių ir laikinų ekspertų grupių, VIII – iš viso nuolatinių ir laikinų ekspertų pogrupių, IX – iš viso visokių ekspertų grupių ir pogrupių.

Švedijos Finansų ministerijos ekspertų grupės pranešime nurodoma, kad nuolatinėse ekspertų grupėse gali būti iki 80 narių, kai ekspertų grupių pogrupiuose tebūna tik apie 15 narių.170 Galima įžvelgti trijų lygių ekspertų grupių struktūrą. Šios struktūros viršūnėje yra vadovaujanti ekspertų grupė, žemiau jos veikia viena ar kelios ekspertų grupės, kurioms talkina kelios pogrupės. Dauguma ekspertų grupių posėdžiai yra protokoluojami, bet tik galutinis sprendimas yra publikuojamas. Apie pusė visų ekspertų grupių savo veiklos rezultatus publikuoja Interneto svetainėse.171

Kai Komisija inicijavo Europos Klimato kaitos programą buvo siekiama suderinti visų valstybių narių vykdomas aplinkos politikas su tikslu įgyvendinti Kioto protokolo reikalavimus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos į atmosferą. Tuo tikslu buvo įsteigtos septynios ekspertų grupės, kurių tikslas buvo talkinti Europos Klimato kaitos programos vadovaujančiam komitetui (angl. Steering Committee). Dauguma iš šiam komitetui pavaldžių ekspertų grupių įsteigė sau pavaldžias ekspertų pogrupes, o kai kurios grupės turėjo net iki penkių ekspertų pogrupių. Kai kurios pogrupės talkino iš karto dviems ekspertų grupėms. Grupių ir pogrupių nariai buvo formuojami iš valstybių narių, Komisijos departamentų, pramonės sektorių, nevyriausybinių organizacijų. Ne visos valstybės narės buvo atstovaujamos visose grupėse ar pogrupėse. Didžiosios valstybės buvo atstovaujamos 80 % visų grupių ir pogrupių, mažosios valstybės turėjo savo atstovus tik 20 % visų ekspertinių struktūrų. Iš viso Europos Klimato kaitos programos ruošime dalyvavo virš 200 ekspertų. Kai kurie iš jų vienu metu buvo ekspertų grupių ir pogrupių nariai.172

M.Cini nurodo, kad Komisija per ekspertų grupių narius gali sužinoti atskirose valstybėse narėse egzistuojantį požiūrį į priimamus naujus teisės aktus ar daromas pataisas jau galiojančiose teisės aktuose.173 Ekspertų grupių pirmininkais dažniausiai yra skirimi Komisijos atstovai, bet jais gali būti ir valstybių narių ar profesinių organizacijų deleguoti atstovai.

R. Kalonaitis nurodo, kad Lietuvai tapus ES nare galėtų būti deleguota vidutiniškai vieneriems metams po 30 nacionalinių ekspertų.174

6.16. Teisės aktų ruošimo procedūros
Nors Komisijoje ruošiami teisės aktai skiriasi savo turiniu ir svarba, kyla iš skirtingų politikų, bet visada yra ruošiami pagal nustatytą teisės aktų rengimo procedūrą:175
– pirminis teisės akto projektas atsiranda vedančiąjame generaliniame direktorate padaryto pranešimo pagrindu, po ko prasideda projektavimo procesas;
– projektavimo procese dalyvaujančių skyrių vedėjai nuolat informuoja direktorius apie atliekamą darbą, esant reikalui koreguoja projektą;
– vedančiųjų generalinių direktoratų vadovai ir/ar jų pavaduotojai seka darbų eigą, bet nesigilina į detales;
– vedančiojo generalinio direktorato politikos grupė dažnai dar vadinama vadybos taryba prižiūri teisės aktų projektavimo procesą;
– atsiradus vienas kitam prieštaraujančių pasiūlymų jie gali būti svarstomi generalinių direktorių ir/ar jų pavaduotojų tų generalinių direktoratų, kurie turi interesų šiame projekte savaitiniuose pasitarimuose;
– visus projektinius pasiūlymus peržiūri Juridinės tarnybos specialistai ir įvertina jų teisinį atitikimą jau galiojantiems teisės aktams;
– prieš teisės akto tvirtinimą komisarų kolegijoje jis privalo būti patvirtintas atsakingo už veiklos sferą komisaro;
– po komisaro patvirtinimo, generalinio sekretoriato Registro tarnyba patikrina ar įvykdytos visos teisės akto rengimo numatytos procedūros;
– komisarų kolegija teisės akto projektą gali patvirtini visos kolegijos savaitiniame pasitarime, pavesti tai atlikti vienam atsakingam komisarui arba rašytine procedūra.
Svarbesnių, ne rutininių teisės aktų projektus tvirtina visuotinis komisarų kolegijos susirinkimas. Daug teisės aktų, ypač tokių, kurie yra aktualūs tik vienam komisarui ir vienam generaliniam direktoratui tvirtinimo procedūra pavedama atsakingam už teisės akto rengimą komisarui.
Po teisės akto projekto patvirtinimo komisarų kolegijoje, jie yra teikiami Tarybai ir Parlamentui. Taipogi kai kuriais atvejais teisės aktus privalo įvertinti Regionų bei Ekonomikos ir Socialinis komitetai. Šios dvi institucijos atlieka tik patariamąją funkciją, kai Taryba ir Parlamentas atlieka sprendimo funkciją.
Komisijos kolegija tvirtina tik pačios Komisijos teisės aktus, kurie neteikiami nei Europos Parlamentui, nei Tarybai.
Institucijų sprendimų priėmimo galios yra skirtingos, bet Komisijai visada tenka didelė atsakomybė.

6.17. Sprendimų priėmimas Komisijoje
Komisijoje sprendimai dažniausiai yra priimami bendru susitarimu (consensus). Jeigu tokio susitarimo nepavyksta pasiekti, klausimas yra grąžinamas jai ruošusiai tarnybai papildomai svarstyti ir tobulinti. Jeigu ir tada nepavyksta pasiekti susitarimo tai sprendimas priimamas balsų dauguma. Tokių atvejų per metus pasitaiko tik 3-4. Jeigu balsavimo procedūros reikalauja bent vienas Komisijos narys, sprendimas gali būti priimtas tik balsavimu.
Priimant pasiūlymus Komisija laikosi subsidiarumo principo (sprendimų priėmimo principas, teigiantis, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi) tik tais atvejais, kai akivaizdu, jog šį teisės aktą galės efektyviau įgyvendinti Europos Sąjunga, o ne valstybės narės.
Kai kuriose politikų srityse (tokiose kaip: konkurencija, žemės ūkis, prekyba) Komisija turi teisę priimti sprendimus, nepateikusi siūlymų Tarybai. Komisija veda prekybos ir bendradarbiavimo derybas su užsienio valstybėmis bei asocijuotomis ES valstybėmis.
Europos Komisijos svarbus darbo baras yra ES antrinės teisės aktų projektų rengimas ir jų teikimas kitoms ES institucijoms svarstyti bei tvirtinti.
Antrinės ES teisės aktai yra išleidžiami trijų pagrindinių formų:
– direktyvos numato ko yra siekiama, nacionalinėms vyriausybėms paliekant galimybę pasirinkti metodus ir formas, kaip jas įjungti į nacionalinę teisę;
– reglamentai yra privalomi ir tiesiogiai galioja visose valstybėse narėse;
– nutarimai (angl. decisions) irgi yra privalomi ir tiesiogiai galioja, bet skirtingai nuo reglamentų yra skirti ne visoms valstybėms narėms, o tik kai kurioms iš jų arba atskiroms kompanijoms.
Nėra griežtos takoskyros tarp šių trijų teisės aktų formų, bet bendra yra tai, kad direktyvos ir nutarimai yra labiau detalūs nurodymai kaip ir ką reikia atlikti, o direktyvos yra labiau apibendrinantys nurodymai, paliekant galimybę valstybėms narėms pasirinkti jų įgyvendinimo būdus ir priemones. Jeigu direktyvos yra labiau politinio pobūdžio teisės aktai, tai reglamentai ir nutarimai labiau atitinka administracinio-įgyvendinamojo pobūdžio teisės aktus.
Per 1999 metus ES buvo išleista 986 reglamentai, 655 nutarimai, 99 direktyvos. Ankstesniais metais per metus vidutiniškai būdavo išleidžiama daugiau teisės aktų. Teisės aktų leidyba sumažėjo pagrindinai dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, kad buvo beveik užbaigta Bendrosios rinkos formavimo teisės aktų leidybos programa. Antra, po Mastrichto sutarties žymiai labiau prisilaikoma subsidiarumo principo, siekiant labiau įtraukti į įstatymdavystės procesą nasionalines vyriausybes.176
ES teisės aktai yra ruošiami vadovaujantis keturiomis jų rengimo procedūrmis. Pagal jas visas Komisijai yra suteikta išskirtinė teisė ruošti teisės aktus bei juos siūlyti, išskyrus Teisingumo ir vidaus reikalus, kurie buvo pagal Amsterdamo sutartį perduoti iš trečio ES ramsčio į pirmą ramstį, paliekant penkių metų pereinamąjį periodą bei teisę siūlyti teisės aktus valstybėms-narėms.
Europos Parlamentas ir Europos Taryba turi teisę prašyti Komisiją pateikti pasiūlymus, bet negali reikalauti to daryti. Ž. Santero Komisijoje apie 10 proc. teisės aktų idėjų buvo subrandinama pačioje Komisijoje.
Dauguma ES teisės aktų yra tobulinimas, pritaikymas, atnaujinimas jau egzistuojančių teisės aktų ir politinių įsipareigojimų.

6.18. Komisijos reformos
1995-1999 metais buvo paruošti trys Europos Komisijos reformų projektai:177
– aiškaus ir efektyvaus vadovavimo (SME-2000 sound and efficient management), kuris buvo pradėtas 1995 metais siekiant labai aiškios Komisijos finansinės veiklos įgyvendinimo;
– administracijos ir personalo politikos modernizavimo (MAP-2000 modernisation of administration and personnel policy), kuris buvo pradėtas 1997 metais ir buvo orientuotas supaprastinti bei decentralizuoti administracines ir personalo procedūras;
– Ateities Komisijos projektas (DECODE designing the Commission of tomorrow) buvo pradėtas 1998 metais siekiant reorganizuoti Komisijos tarnybas, perduodant jų administracines funkcijas specializuotoms agentūroms.
1999 metų pradžioje SEM 2000 ir MAP 2000 reformų projektai buvo pradėti įgyvendinti, o Ateities Komisijos reformos projektas buvo apsvarstytas institucijose ir įvertintas.
Dėl šių reformų inicijavimo Ž.Santero Komisija sulaukė daug nepagrįstų priekaištų, bet labai svarbus Komisijos vidinių reformų procesas buvo pradėtas. Ž.Santero Komisija daug nuveikė kuriant vieningą ekonomikos ir valiutų sąjungą, pardėdama derybas dėl didžiausio ES išsiplėtimo į Rytus, nustatydama Darbotvarkė 2000 reformos biudžetą ir politinių reformų paketą. Tačiau ne dėl šių epochinės reikšmės darbų yra prisimenama Ž.Santero Komisija, o dėl to, kad 1999 metų kovą buvo priversta atsistatydinti “in corpore” dėl mokslo komisarės E.Cresson neskaidrių veiksmų globojant savo draugus. Komisiją Europos Parlamentas atstatydino likus vos 9 mėnesims iki kadencijos pabaigos. To buvo galima išvengti, jeigu E.Cresson ir Ž.Santeras būtų patys atsistatydinę.
Praėjus dešimt dienų po Ž.Santero Komisijos atsistatydinimo, Berlyne susirinko seniai planuotas Viršūnių Tarybos posėdis “Darbotvarkės 2000” programos bei jos finansavimo svarstymui, kuriame Komisijos pirmininko pareigos buvo pasiūlytos R.Prodi, vengiant pereinamosios Komisijos sudarymo.
Tuoj po paskyrimo R.Prodi inicijavo Komisarų elgesio kodekso ruošimą, kuriame buvo siekiama labiau reglamentuoti komisarų ir Komisijos tarnybų santykius bei įtvirtinti naujas Komisijos darbo taisykles. Vienam iš keturių likusių ankstesnės Komisijos komisarų Neilui Kinokui buvo suteiktos Administracijos reformų komisaro pareigos ir liepta iki 2000 metų pradžios paruošti Komisijosreformų projektą.
R.Prodi Komisija visą dėmesį sukoncentravo personalo reformai, nes dvi nepriklausomos ekspertų grupės gana kritiškai įvertino Komisijos personalo galimybes deramai formuoti politikas bei jas administruoti. Naujai paskirtas reformų komisaras N.Kinokas 1999 metų rugsėjo mėnesį savo kalboje nurodė penkis principus, kuriais vadovaujantis bus formuojamas Komisijos personalas:178
– patirtis ir tarnybiniai nuopelnai;
– tautybė nebus pagrindinis kriterijus užimant aukštus postus;
– aukščiausi pareigūnai (direktoriai, ir generaliniai direktoriai) privalės būti reguliariai keičiami;
– Komisijoje į vadovaujančius postus bus siūloma įdarbinti daugiau moterų.
N.Kinoko reformų programa buvo paruošta 2000 metų kovo mėnesį ir viešai paskelbta, kaip Komisijos “Baltoji knyga”.179 Yra paruoštas šios reformos įgyvendinimo tvarkaraštis, pagal kurį ji sėkmingai yra įgyveninama.
Komisijos personalo reformos tvarkaraštis:
2000 kovas Komisijos “Baltosios knygos” pristatymas

(http://europa.eu.int/comm/off/white/reform/part2_en.pdf) ;
2000 liepa Komisijos darbinių dokumentų pristatymas;
2000 spalis-2001 spalis Tarpinstitucinės konsultacinės, socialinis dialogas;
2001 vasaris Komisijos projekto vidinis pristatymas;
2001 spalis Projekto politinis patvirtinimas Komisijoje;
2001 galas-2002 pradžia Patvirtinimas tų priemonų įgyvendinimo, kurioms nereikia

Personalo taisyklių pataisų;
2001 gruodis Komisija perduoda Personalo taisyklių projekto pataisas

tarpinstituciniam Personalo taisyklių komitetui;
2002 pradžia Komisijos diskusija su tarpinstituciniu Personalo taisyklių komitetu;
2002 pavasaris Komisija perduoda Personalo taisyklių pataisų projektą Tarybai ir Parlamentui (nuomonė);
2003 birželis-liepa Taryba patvirtina Personalo taisyklių pataisas.
2004 sausis Įsigalioja naujos Personalo taisyklės visoms ES institucijoms.
Tarpinstituciniu lygiu buvo susitarta įsteigti bendrą visoms ES institucijoms personalo komplektavimo įstaigą (angl. European Recruitment Office), kuri savo veiklą turėjo pradėti nuo 2003 metų sausio 1 dienos.
2002 m. liepos 25 d. Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos, Teisingumo Teismo, Audito Rūmų, Ekonomikos ir Socialinio komiteto, Regionų komiteto, Europos Ombudsmeno nutarimu 2002/620/EC buvo įsteigta Europos bendrijų Personalo atrankos įstaiga.180
Dėl Personalo atrankos įstaigos organizacinių reikalų tą pačią dieną nutarimą 2002/621/EC priėmė Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos generaliniai sekkretoriai, Teisingumo Teismo Registraras, Audito Rūmų, Ekonomikos ir Socialinio komiteto, Regionų komiteto generaliniai sekretoriai ir Europos Ombudsmeno atstovas.181 Plačiau apie Europos bendrijų Personalo atrankos įstaigą (žr. Europos Parlamentas).

Tokiu būdu siekiama išvengta brangiai kainuojančio ES institucijų personalo komplektavimo dubliavimo ir įdiegti patčius moderniausius valdininkų atrankos metodus. Visos ES institucijos susitarta, kad ateities personalo komplektavimo politikos pagrindiniai kriterijai bus tokie:
– geriausios personalo komplektavimo patirties panaudojimas;
– atrankos konkursai skelbiami pagal institucijų bendrai suderintą schemą;
– atrankos procedūrų standartizavimas ir profesionalizmas;
– visiems kandidatams vienodų galimybių garantijos, ypač atsižvelgiant į geografinius kriterijus;
– visiems kandidatams vienodas visų procedūrų skaidrumas;
– atrankos procedūrų paspartinimas;
– kompiuterizuotas kandidatų testavimas pirminėje atrankos stadijoje.
1998 metų sausį Komisija paskelbė ketinanti panaikinanti 45 metų amžiaus cenzo apribojimus žmonėms, kurie siekia tarnybos joje. Tai buvo padaryta, vadovaujantis ES Pagrindinių teisių chartija, draudžiančia žmonių diskriminavimą pagal amžių. Nuo 2002 metų balandžio 10 dienos visiems pretendentams visuose Komisijos skelbiamose konkursuose buvo panaikintas amžiaus cenzas.
Per pastaruosius du dešimtmečius Europoje ir visame pasaulyje spartėjančiu tempu įvyko didžiuliai politiniai, socaliniai, ekonominiai, technologiniai, kultūrinai pokyčiai. Informacinių technologijų panaudojimas sudaro prielaidas šiems procesams jau artimiausioje ateityje dar labiau spartėti. Dėl to, visiems dirbantiems viešąjame administravime ir privačiame versle iškilo nuolatinio mokymosi būtinybė. Atsižvelgdama į tai, Komisija savo reformos pasiūlymų pakete numato personalo tęstinį mokymąsi (angl. lifelong learning):
– padidindamos šiems tikslams ES biudžeto išlaidos nuo 5,6 milijono eurų 2000 metais iki 20 milijonų eurų 2005 metais arba 3,6 karto per 5 metus;
– padidindama kiekvienam darbuotojui mokymuisi užplanuoto laiko kiekį nuo 2,5 dienos per 2000 metus iki 10 dienų 2005 metais.182
Numatoma, kad mokysis visų kategorijų lygių Komisijos personalas, tačiau ypatingas dėmesys bus kreipiamas naujiems darbuotojams paruošti darbui daugianacionalinėje ES institucijų aplinkoje. Tuo tikslu visi darbuotojai turės Mokymosi pasus, kuriuose bus atžymima mokymosi kursai ir jų trukmė bei Mokymosi žemėlapius, kuriuose kiekvienas darbuotojas planuos ateities mokymosi poreikį.

6.19. Naujoji karjeros struktūra ir darbo užmokestis
Keturių funkcinių lygių (A,B,C,D) ES institucijų valdininkų sistema buvo įgyvendinta 1962 metais, atsižvelgiant į to meto valstybėse narėse egzistavusias pažangiausias valstybės tarnybos sistemas. Pagal nustatytą tvarką kiekvienas Komisijos valdininkas kas du metai turėjo galimybę pakilti vienu karjeros laipteliu ir už tai gauti didesnį tarnybinį atlyginimą.
Nuo šios sistemos įdiegimo praėjo 40 metų ir per tą laiką Europoje ir pasaulyje įvyko dideli viešojo administravimo sistemos struktūrinai ir funkciniai pokyčiai:
– kompiuterizavus pagrindines administracines procedūras, nebereikia tiek daug spauzdintos korespondencijos siuntinėjimo įprastais ryšių kanalais;
– sparčiai ir dažnai kinta valdininkų darbo turinys, nuolatinis mokymąsis tampa būtina jų gyvenimo norma;
– informacinių technologijų naudojimas mažina valdininkijos suskirstymo į funkcines grupes (administratoriai, klerkai-patarnautojai, sekretoriai) aktualumą;
– didėja ES institucijų valdininkų atsakomybė, valstybėms narėms vis daugiau savo valdžios galių deleguojant ES institucijoms;
– darbas ES institucijose tampa mažiau prestižinis nei prieš 20-30 metų ir tai gali sąlygoti valdininkijos kokybinius pokyčius;
– pagal šiuo metu egzistuojančią tvarką visų 4 funkcinių grupių ES valdininkai gali pasiekti aukščiausią galimą rangą savo funkcinėje grupėje (A4, B1, C1, D1) tik sulaukę apie 50 metų amžiaus, kas sąlygoja tolimesnės jų horizontalios karjeros problematiškumą.
Visa tai sąlygoja neatidėliotinas ir neišvengiamas ES valdininkijos struktūrines ir funkcines reformas. Pagal reformos projektą yra numatyta vietoje dabar esančių 4 funkcinių valdininkijos grupių palikti tik 2, abi jas suskirstant į 16 rangų:
1. Padėjėjai, kurie atitiks dabar egzistuojančias C ir B funkcinių grupių valdininkus.
2. Administratoriai, kurie atitiks dabartinės A funkcinės grupės valdininkus.183
Iki reformos C ir B funkcinėms grupėms priklausiusiems valdininkams padėjėjų funkcinės grupės rangai bus nustatomi, atsižvelgiant į jų mokymosi proceso, egzaminų ir atestacijos rezultatus. Naujai priimami į padėjėjų funkcinę grupę valdininkai savo karjerą pradės nuo 1-4 rango ir turės galimybę pakilti tarnyboje iki 11 rango. Į administratorių funcinę grupę nauji žmonės bus priimami 5-8 rango pareigybėms.
Padėjėjų funkcinės grupės valdininkai galės lengviau pakilti karjeros laiptais į administratorių funkcinę grupę, negu pagal dabar galiojančią tvarką galima pereiti iš vienos valdininkijos funkcinės grupės į kitą. Karjeros sėkmė priklausys nuo valdininko atliekamų funkcijų įvertinimo, mokymosi ir kvalifikacinių egzaminų išlaikymo rezultatų.
Kiekvienas karjeros laiptelis, pradedant 1 rangu ir baigiant 16, sąlygos vienodai tolygų tarnybinio atlyginimo didėjimą. Visi rangai bus suteikiami per 5 etapus (buvo iki 8 etapų). Vidutiniškai kas 4 metai numatomas valdininkų paaukštinimas per vieną rangą, nuo ko jų tarnybinis atlyginimas padidės 13 procentų. Tokiu būdu kasmet vidutiniškai 25 procentai ES valdininkų bus paaukštinami vienu rangu, 13 proc. padidinant jų atlyginimus.
Senos ir naujos valdininkų karjeros struktūros palyginimas.184 23 lentelė
Nauji rangai padėjėjų fynkcinei grupei Nauj rangai administratorių funkcinei grupei Dabartiniai rangai visų 4 funkcinių grupių Naujos sistemos rangų suteikimo etapai Laukiamas metinis karjeros
pakilimo proc.
1 5 33
2 C5
D3 5 33
3 C4
D2 5 33
4 C3
D1 5 33
5 5 B5
C2 5 25 ir 33
6 6 C1
B4 5 25 ir 33
7 7 B4
A8 5 25 ir 33
8 8 A7
B2 5 25 ir 33
20 ir 25
9 9 5 20 ir 25
10 10 A6
B1 5 25

25
11 11 A5 5

12 A4 5

13 5

14 A3 3

15 A2

16 A1

Metinis paaukštinimas tarnyboje kiek skiriasi padėjėjų ir administratorių: skaičiai kairioje stulpelio pusėje-padėjėjai, dešinėje-administratoriai.
Numatoma, kad ši karjeros struktūra bus pradėta įgyvendinti 2004 metais. Tais pačiais metais numatoma įdiegti naują ES valdininkų darbo apmokėjimo sistemą pagal rangus ir atskirus etapus tarp rangų.
Siūlomas pagrindinis valdininkų metinis atlyginimas (eurais).185 24 lentelė
Rangai Etapai

1 2 3 4 5
16 13917,93 14502,78 15112,21
15 12301,13 12818,04 13356,67 13728,27 13917,93
14 10872,14 11329,00 11805,50 12133,50 12301,13
13 9609,16 10012,95 10433,70 10723,99 10872,14
12 8492,89 8849,77 9221,65 9478,21 9609,16
11 7506,29 7821,72 8150,40 8377,16 8492,89
10 6634,31 6913,09 7203,59 7404,01 7506,29
9 5863,62 6110,02 6366,77 6543,90 6634,31
8 5182,46 5400,24 5627,16 5783,72 5863,62
7 4580,43 4772,91 4973,47 5111,84 5182,46
6 4048,34 4218,45 4395,72 4518,01 4580,43
5 3578,05 3728,41 3885,08 3993,17 4048,34
4 3162,40 3295,29 3433,76 3529,29 3578,05
3 2795,03 2912,48 3034,87 3119,31 3162,40
2 2470,34 2574,15 2682,32 2756,95 2795,03
1 2183,37 2275,12 2370,72 2436,68 2470,34

4. EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA (Viršūnių)

4.1. Bendra charakteristika, funkcijos
Bendrijų steigimo sutartyse nebuvo numatyta tokia institucija, kaip Europos Sąjungos Taryba (angl. The European Council) arba Bendrijos valstybių narių vadovų reguliarūs pasitarimai. Nežiūrint to, keletas Bendrijos valstybių narių Summit’ų buvo surengta šeštajame dešimtmetyje ir septintojo dešimtmečio pradžioje. Viename iš tokių Summit’ų 1974 metais Paryžiuje buvo nuspręsta rengti Bendrijos valstybių-narių vadovų reguliarius pasitarimus ir tokiu būdu istitucializuoti šį renginį. Netrukus šią tarpvyriausybinę Bendrijos instituciją imta vadinti Europos Taryba (angl. The European Council), neretai ji dar vadinama ES Summit’u arba ES Vadovų taryba.

Lietuvių kalboje šią Tarybą kai kuriuose literatūros šaltiniuose imta vadinti Viršūnių Taryba, kad būtų galima atskirti nuo ES Ministrų tarybos ir Europos Tarybos, įkurtos 1949 metais ir jungiančios 45 Europos valstybes ir užsiimančios humanitariniu, kultūriniu, politiniu Europos žemyno valstybių bendradarbiavimu.
Pagrindinė Europos Vadovų Tarybos įsteigimo priežastis buvo ta, kad Bendrija nespėjo ir nepajėgė adekvačiai reaguoti į greitai besikeičiančias politines aktualijas pačioje Bendrijoje ir už jos ribų. Komisijai sutartimis nebuvo suteiktos galios savarankiškai priimti sprendimus, reaguojant į politikos pokyčius, o Ministrų taryba buvo labai suvaržyta dėl vieningo balsavimo sprendimų priėmimo procedūros sąlygotų ilgų diskusijų ir labai lėto sprendimų priėmimo proceso. Po ilgų diskusijų tarp Prancūzijos prezidento Ž. d’Esteno ir Vokietijos kanclerio H.Šmito buvo pasiektas principinis susitarimas dėl tarpvyriausybinės Bendrijos institucijos t.y. Vadovų tarybos įsteigimo.
Formalus pagrindas Vadovų tarybos įsteigimui tapo Paryžiaus 1974 metų Summit’o komunikatas, kuriame buvo pripažįstamas Bendrijos poreikis operatyviau spręsti vidaus ir užsienio problemas per glaudesnį valstybių narių politinį bendradarbiavimą. Tuo tikslu Bendrijos valstybių narių vyriausybių Vadovai nutarė kasmet po tris kartus susitikti ir aptarti svarbiausias politikos problemas numatant gaires jų galimiems spartesnio ir racionalesnio sprendimo būdams.
Paryžiaus Summit’o 1974 metų komunikate nebuvo nustatytos Vadovų tarybos aiškiai apibrėžtos funkcijos ir jos vaidmuo Bendrijos politiniuose procesuose. Be to, šis komunikatas nebuvo teisiškai įpareigojantis dokumentas. Taigi, Vadovų taryba nuo pat savo veiklos pradžios nepretendavo tapti dar viena Bendrijos institucija.
Pirmą kartą Vadovų taryba teisiškai buvo pripažinta 1986 metais Vieningame Europos Akte, nurodant kas gali pretenduoti tapti jos nariu ir sumažinant jos pasitarimų kiekį metuose nuo trijų iki dviejų.60

Mastrichto sutartimi Vadovų tarybai buvo suteikti įgaliojimai formuoti ir identifikuoti bendras ES vystymo kryptis, priimti nutarimus dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos formavimo, formuoti bendrąją Užsienio ir saugumo politiką.61
Amsterdamo sutartimi dar labiau buvo įtvirtinti Mastrichto sutartimi įteisinti Vadovų tarybos įgaliojimai, itin akcentuojant jos vaidmenį Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo procese bei formuojant bendrąją Užsienio ir saugumo politiką.62
ES sutarties 4 straipsniu Europos Sąjungos Tarybai yra numatyta funkcija formuoti bendrąsias ES politikos kryptis. Šio tikslo įgyvendinimui Europos Sąjungos Taryboje mažiausiai du karus metuose privaloma organizuoti valstybių-narių vadovų ar vyriausybių vadovų pasitarimus, dalyvaujant Komisijos pirmininkui, valstybių-narių Užsienio reikalų ministrams ir Komisijos nariui. Tokiems pasitarimams pirmininkauja valstybės-narės, pirmininkaujančios ES vadovas arba vyriausybės vadovas.
Vadovų taryba po kiekvieno tokio pasitarimo privalo pateikti Europos Parlamentui pranešimą ir metinį pranešimą raštu apie pažangos progresą Europos Sąjungoje.
ES sutarties VII skyriuje, kuris skirtas Ekonominei ir pinigų sąjungai yra numatyta į Bendrijos veiklą įtraukti vyriausybių vadovus. Jame yra dvi nuorodos į Europos Sąjungos Tarybą. Vienoje iš jų nurodoma, kad jai būtų pateikta Europos Centrinio banko metinė ataskaita. Kitoje minima, kad Europos Centrinio banko nariai turi būti skiriami bendru valstybių narių vyriausybių vadovų sutarimu. Be to, nurodoma, kad sprendimus dėl valstybių narių tinkamumo prisijungti prie Ekonominės ir pinigų sąjungos priima Ministrų Taryba kartu su valstybių vadovais ar vyriausybių vadovais.
Amsterdamo sutartimi Europos Sąjungos Tarybai buvo suteiktos itin didelės galios formuojant bendrąją Užsienio ir saugumo politiką. Sutarties 13 straipsnio pataisa buvo numatyta:
– Europos Sąjungos Taryba nustato bendrosios Užsienio ir saugumo politikos principus ir gaires, įskaitant gynybos elementus;
– Europos Sąjungos Taryba suformuoja bendrąsias strategijas, kurias Sąjunga įgyvendina tose srityse, kur valstybės-narės turi svarbių bendrų interesų. Bendrosios strategijos turi numatyti tikslus, trukmę ir priemones joms įgyvendinti ;
– Europos Sąjungos Ministrų taryba privalo priimti atitinkamus sprendimus, kurių reikia Europos Sąjungos Tarybos numatytoms bendrosios Užsienio ir saugumo politikos priemonėms įgyvendinti;
Taigi, Europos Sąjungos Taryba iki Vieningos Europos Akto priėmimo neturėjusi savo veiklai teisinio pagrindo ir egzistavusi už steigimo sutarčių ribų, palaipsniui įgijo vis daugiau galių ir šiuo metu priima arba dalyvauja priimant svarbiausius ES institucinius ir politikų formavimo sprendimus.
ES Konstitucijos projekto I-20 straipsniu yra numatyta, kad Taryba privalo suteikti impulsą Sąjungos plėtrai, nustatyti pagrindines politikų kryptis ir nedalyvauti Sąjungos teisės aktų priėmimo procese.63

4.2. Posėdžių (susitikimų) dalyviai
Bendrijos sutartimi yra numatyta, kad Europos Sąjungos Tarybą sudaro valstybių-narių vadovai arba vyriausybių vadovai, Komisijos pirmininkas, valstybių-narių Užsienio reikalų ministrai ir vienas Komisijos narys.64

Europos Sąjungos Tarybos susitikimuose dalyvauja faktiniai, o ne oficialūs valstybių lyderiai.
Iš valstybių vadovų Europos Sąjungos Tarybos posėdžiuose nuolat dalyvauja Prancūzijos ir Suomijos prezidentai, kurių valdžios galios yra žymiai didesnės už kitų valstybių nominalių vadovų valdžios galias. Kitoms valstybėms atstovauja vyriausybių vadovai. Kai kada Užsienio reikalų ministrus Europos Sąjungos Tarybos susitikimuose pakeičia kiti ministrai. Be to, susitikimuose dalyvauja Europos Komisijos pirmininkas ir vienas jo pavaduotojų. Europos Parlamento pirmininkas Tarybos susitikimuose dalyvauja svečio teisėmis.
Išvardintos pareigybės sudaro galimybes Europos Sąjungos Tarybos susitikimuose dalyvauti 32 aukščiausio rango ES valstybių-narių bei Komisijos politikams. Be šių 32 dalyvių, pasitarimuose dar dalyvauja šeši pareigūnai: du iš pirmininkaujančios valstybės-narės, vienas iš Tarybos Sekretoriato (visi 3 protokoluoja) ir trys Komisijos pareigūnai, įskaitant jos Generalinį Sekretorių. Be to, bet kada į pasitarimą dar gali įeiti po vieną valstybės narės patarėją.
Pastaraisiais metais itin išaugus Ekonominės ir pinigų sąjungos svarbai, į Europos Sąjungos Tarybos susitikimus vyksta ir Ekofino Tarybos ministrai, tačiau jiems nebūtina dalyvauti viso susitikimo metu. Nors valstybių narių oficialios delegacijos Europos Sąjungos Tarybos susitikimuose yra apribotos, tačiau įprasta, kad jas lydi ir ne oficialūs pareigūnai bei techninis personalas. Europos Sąjungos Tarybos posėdžiuose, skirtingai nuo Ministrų Tarybos, nedalyvauja tokios gausios nacionalinių vyriausybių pareigūnų delegacijos.
ES Konstitucijos projekto I-20 straipsniu nustatoma Europos Sąjungos Tarybos sudėtis. Jame nurodoma, kad Tarybai priklauso valstybių ar vyriausybių vadovai, Tarybos pirmininkas ir Europos Komisijos pirmininkas.65 ES Užsienio reikalų ministras privalo dalyvauti Tarybos veikloje.

4.3. Posėdžių organizavimas
Didžiausias darbo krūvis ruošiant Europos Sąjungos Tarybos posėdžius tenka ES pirmininkaujančiai valstybei. Pirmininkaujančios šalies aukštas pareigūnas bendradarbiaudamas su Tarybos generaliniu sekretoriatu ir Komisija nustato svarbiausius klausimus, dėl kurių turi vykti diskusijos. Paruošiamąjį darbą Europos Sąjungos Tarybos susitikimams atlieka Ministrų Taryba, susirenkanti Bendrųjų reikalų (Užsienio reikalų ministrų) sudėtimi. Bendrųjų reikalų taryba susitinka kelios dienos prieš Europos Sąjungos Tarybos susitikimą. Bendrųjų reikalų tarybos darbą ruošia Nuolatinių atstovų komitetas (COREPERA’s), padedamas Politinio komiteto (bendrosios užsienio ir saugumo politikos klausimais) ir Koordinacinio komiteto (bendradarbiavimas policijos ir baudžiamųjų teismų klausimais).
Šią standartinę Europos Sąjungos Tarybos posėdžio rengimo procedūrą gali papildyti įvairių valstybių narių pareigūnų susitikimai, ministrų lygio derybos. Nors formalios darbotvarkės Europos Sąjungos Tarybos susitikimuose nebūna, bet visada yra gausu įvairiausių klausimų, nes:
– dalis klausimų yra visada aktualūs, kaip pavyzdžiui ES ekonominių reikalų aptarimas, Bendros rinkos bei Ekonominės ir pinigų sąjungos reikalai, bedarbystė ir darbo vietų kūrimas, ES plėtros klausimai.
– Komisija siūlo iniciatyvas, kurioms pritaria pirmininkaujanti valstybė narė ir prijaučia kai kurios kitos valstybės, kaip pavyzdžiui 1992 metų Edinburgo Summit’e inicijuotas veiksmų planas bedarbystei mažinti;
– pirmininkaujanti valstybė, Komisijos ir kai kurių kitų valstybių remiama inicijuoja svarbius politikos ar institucinius pokyčius. Tai iliustruoja įvykiai sąlygoję Mastrichto sutarties pasirašymą. 1989 metais Strasbūro Summit’e buvo inicijuota tarpvyriausybinė konferencija dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos, o 1990 metais Dubline – dėl Politinės sąjungos, 1990 metų gruodyje Romos Summit’e buvo priimti sprendimai dėl ES sutarties, kuri buvo patvirtinta 1991 metų gruodžio mėnesį Mastrichte.
– pradedant derybas dėl ES plėtros su Kipru ir penkiomis Vidurio bei Rytų Europos valstybėmis 1998 metų pavasarį reikėjo Liuksemburgo 1997 metų gruodžio mėnesio Summit’o pritarimo;
– viena Europos Sąjungos Taryba gali palikti nebaigtus apsvarstyti iki galo klausimus kitai Europos Sąjungos Tarybai, kaip 1998 metų Kardife buvo paprašyta Komisijos pateikti medžiagą apie Aplinkosaugos politikos integravimą į kitas ES vykdomas politikas;
– gali būti aptariami pranešimai, kaip 1997 metų Liuksemburge Ministrų Tarybos pranešimai dėl ES plėtros ir dėl Darbotvarkės 2000 reformų, dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos trečios stadijos įgyvendinimo bei dėl Vidaus reikalų ir teisingumo politikos įgyvendinimo, pranešimas dėl narkotikų kontrolės, Komisijos pranešimas dėl bendradarbiavimo Europoje;
– tarptautiniai įvykiai reikalauja atitinkamų sprendimų, pareiškimų, svarstymų, kaip pav., aptarimas 1998 metų Kardife ES ir JAV prekybinių ryšių, Viduriniųjų Rytų taikos procesas, Indijos-Pakistano branduoliniai bandymai, įvykiai Afganistane ir Irake, kova su tarptautiniu terorizmu.
Kai yra rengiami specialūs Summit’ai, dažniausiai vieną kartą metuose, jų darbotvarkė būna siaura ir jie tęsiasi ne daugiau vienos dienos.
Europos Sąjungos Tarybos kas šešių mėnesių posėdžiai yra rengiami ES pirmininkaujančioje valstybėje. Pagal Vieningą Europos Aktą numačius rengti du kartus metuose Vadovų Tarybos susitikimus buvo manoma, kad bet koks papildomas posėdis bus rengiamas ne pirmininkaujančioje valstybėje, bet Briuselyje. Vėlesnė įvykių raida parodė, kad ir papildomi susitikimai dažniausiai yra rengiami pirmininkaujančioje valstybėje. Reguliarūs Europos Sąjungos Tarybos posėdžiai yra rengiami baigiantis valstybės narės pirmininkavimo ES laikotarpiui t.y. birželio ir gruodžio mėnesiais. Jie užtrunka dvi dienas. Įprastai prasideda vienos dienos ryte ir baigiasi kitos dienos popietę. Specialių susitikimų trukmė priklauso nuo svarstomų problemų, bet retai užtrunka ilgiau nei vieną dieną. 1999 metų Berlyno Summit’as, svarstęs Darbotvarkė 2000 reformų programą, užtruko ilgiau nei tris dienas.
Reguliarūs Europos Sąjungos Tarybos susitikimai dažniausi vyksta sekančia nusistovėjusia tvarka:
– susitikimo išvakarėse arba kai kada ir pirmą jo dieną po pusryčių visi dalyviai susirenka bendriems pietums. Po to, iš anksto suderinti darbotvarkės klausimai yra svarstomi plenariniame posėdyje. Nuo 1987 metų susitikimo pradžioje yra išklausoma Europos Parlamento pirmininko kalbos. Tuo pat metu Ekofino ministrai gali posėdžiauti atskiroje patalpoje.
– Pietų pertrauka sudaro galimybes neformalioms diskusijoms ir dvišaliams susitikimams. Visų pertraukų metu vyksta dvišalės diskusijos ir konsultacijos su nacionalinės delegacijos nariais;
– Kitas plenarinis posėdis yra kviečiamas po pietų, tačiau kai kada Vyriausybių vadovai ir Užsienio reikalų ministrai rengia atskirus pasitarimus;
– Vakarienės metu vėl vyksta neformalus apsikeitimas nuomonėmis. Įprastai vyriausybių vadovai ir Komisijos pirmininkas vakarieniauja atskirai nuo Užsienio reikalų ministrų ir kitų pasitarimo dalyvių. Kai kada rengiama iškilminga ceremoniali vakarienė su pirmininkaujančios valstybės vadovu;
– Po vakarienės vėl vyksta Vyriausybių vadovų pokalbiai “prie židinio”, Užsienio reikalų ministrai aptaria neformalioje aplinkoje bendros Užsienio ir saugumo politikos aktualijas. Kai kada posėdžiaujama netgi visą naktį, kaip tai atsitiko 2001 metų Nicos Summit’e;
– Įprastai nakties metu pirmininkaujančios valstybės atstovai kartu su Tarybos Sekretoriatu parengia pirmos dienos posėdžių išvadų projektus, kurie tampa pagrindu kitos dienos pasitarimams;
– Kitos dienos ryte vėl rengiamas plenarinis posėdis, o kai kada pratęsiamas ir po pietų. Jų metu siekiama daryti diskusijų apibendrinimus ir išvadas;
– susitikimas įpratai pabaigiamas po pietų arba vėlai vakare paskelbiant pirmininkaujančių išvadas;
– Rengiama spaudos konferencija, kurioje į žurnalistų klausimus atsako Europos Sąjungos Tarybos ir Komisijos pirmininkai. Be to, kiekviena delegacija rengia savas spaudos konferencijas.
Europos Sąjungos Taryba sprendžia svarbiausius klausimus, priimdama politinius sprendimus ir tvirtindama jau parengtus susitarimus bei dokumentus, formuodama kitų ES institucijų veiklos perspektyvą. Europos Sąjungos Taryboje visi sprendimai yra priimamai bendru susitarimu, todėl į darbotvarkę yra įtraukiami tik jau suderinti klausimai. Nepavykus rasti kokiu nors klausimu bendro sprendimo, ES institucijoms yra nurodoma ieškoti visoms valstybėms narėms priimtino sprendimo.
Nuo 1995 metų Europos Sąjungos Taryba susitinka 4 kartus per metus. Iš viso iki 2000 m. pabaigos buvo suorganizuoti 75 Europos Sąjungos Tarybos susitikimai.66
Prie 2001 metais Nicos sutarties pridėtoje deklaracijoje numatoma, kad nuo 2002 metų bent kartą per pusmetį Europos Sąjungos Tarybos susitikimai vyks Briuselyje, o kai Europos Sąjungoje bus 18 ir daugiau valstybių narių, visi Europos Sąjungos Tarybos susitikimai vyks vien tik Briuselyje.67
Nuo 1994 metų į Europos Sąjungos Tarybos susitikimus (antrą dieną) yra kviečiami ir valstybių kandidačių (asocijuotų valstybių) vadovai. Jiems yra surengiami darbiniai pietūs su Europos Sąjungos Tarybos susitikimo dalyviais.
ES Konstitucijos projekto I-20 straipsniu nustatoma, kad Europos Sąjungos taryba susitinka vieną kartą per ketvirtį ir jai vadovauja Tarybos pirmininkas. Susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms Tarybos pirmininkas gali sukviesti papildomus posėdžius. Europos Sąjungos tarybos posėdžiuose, esant reikalui, gali būti kviečiami dalyvauti ministrai, Europos Komisijos pirmininkas ar Komisijos narys (komisaras).68
ES Konstitucijos projekto I-20 straipsnis numato, kad išskyrus atvejus, kai Konstitucija numato kitaip, visi Europos Sąjungos Tarybos posėdžio sprendimai yra priimami bendru sutarimu.
ES Konstitucijos projekto I-21 straipsniu numatyta, Taryba kvalifikuota balsų dauguma dviems su puse metų išsirenka savo pirmininką, kurio įgaliojimai gali būti pratęsti dar vieną kadenciją. ES Tarybos pirmininkas negali turėti nacionalinio mandato.
ES Konstitucijos projekto I-25 straipsnis numato, kad ES Taryboje balso teisės neturi jos pirmininkas ir Komisijos pirmininkas.
Pagal Konstitucijos projekto I-21 straipsnį Europos Sąjungos Tarybos pirmininkas po kiekvieno posėdžio privalo pateikti ataskaitą apie Tarybos veiklą Europos Parlamentui.
ES Konstitucijos projekto III-244 straipsniu numatyta, kad visi ES Tarybos nariai disponuoja tik vieno balso teise. ES Tarybos nario susilaikymas balsuojant, nesutrukdo priimti sprendimo pagal bendro sutarimo procedūrą.
ES Konstitucijos projekte ES taryba yra įpareigojama paruošti Vidaus veiklos taisykles bei jas patvirtinti paprasta balsų dauguma. ES Tarybai talkina ES Ministų tarybos generalinis sekretoriatas.

5. EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA (Ministrų)

5.1. Bendra charakteristika, funkcijos
Pagal Europos Bendrijos sutartį, ES Taryba yra Bendrijos įstatymų leidimo organas (institucija). Ją sudaro kiekvienos ES valstybės-narės vyriausybės įgaliojimus turintys ministrai. Tarybos pirmtakė yra 1951 m. pagal Europos anglių ir plieno bendrijos sutartį įsteigta Ministrų taryba.69
Priklausomai nuo Tarybos darbotvarkėje svarstomo klausimo joje atstovauja už tą klausimą ir veiklos sritį atsakingi nacionalinių vyriausybių ministrai ar ministrų rangui prilyginti pareigūnai. Jeigu svarstomi aplinkosaugos reikalai tai Tarybą sudaro nacionalinių vyriausybių aplinkos ministrai ar viceministrai, žemės ūkio reikalams svarstyti Taryboje renkasi žemės ūkio ministrai arba jų rango ir kompetencijos pareigūnai.
Ministrų Taryba vykdo šias pagrindines funkcijas:
– Teisės aktų priėmimo kartu su Europos Parlamentu ar viena;
– valstybių-narių ekonominės politikos koordinavimo;
– kartu su Europos Parlamentu biudžeto tvirtinimo;
– ES vardu sudaro sutartis su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;
– Priima sprendimus dėl bendros užsienio ir saugumo politikos formavimo pagal Viršūnių Tarybos numatytas gaires;
– Koordinuoja valstybių-narių veiklą bei numato bendras priemones vidaus reikalų ir teisingumo srityse.
Ministrų Tarybos posėdžiuose yra svarstomi ir priimami Komisijos paruošti ES teisės aktų projektai. Ši Taryba, išklausiusi Europos Parlamento ir, esant reikalui, Ekonomikos ir Socialinių reikalų bei Regionų komitetų nuomones, gali savarankiškai priimti teisės aktus arba pagal bendro sprendimo procedūrą, kai šia galia dalijasi su Europos Parlamentu.70
Pagal rotacijos principą kas šešis mėnesius nuolat keičiasi Europos Sąjungoje pirmininkaujanti valstybė, kuri pirmininkauja ir Tarybos posėdžiams.
Ministrų Tarybos posėdžiai dažnai vyksta pirmininkaujančios valstybės narės teritorijoje, bet priklausomai nuo pareikštų iniciatyvų gali vykti ir kitose valstybėse. Pirmininkaujančios valstybės keičiasi kas šeši mėnesiai – nuo sausio iki liepos ir nuo liepos iki gruodžio pabaigos.
Pirmininkavimas Europos Sąjungoje nuo 1995 metų (paskutinio ES plėtros etapo) iki 2008 metų keičiasi pagal 9 lentelėje pateiktą grafiką.71
Pirmininkavimo ES grafikas 9 lent.
Metai Pirmininkaujanti valstybė

I pusmetis II pusmetis
2001 Švedija Belgija
2002 Ispanija Danija
2003 Graikija Italija
2004 Airija Olandija
2005 Liuksemburgas Didžioji Britanija
2006 Austrija Vokietija
2007 Suomija Portugalija
2008 Prancūzija Švedija

Europos Taryboje pirmininkaujančiai valstybei narei yra keliami tokie pagrindiniai uždaviniai:
– vadovauti valstybių-narių bendradarbiavimui ES institucijose (Komisijoje, Taryboje, Parlamente ir kt.);
– atstovauti Europos Tarybą ir Ministrų Tarybą ES institucijose ir struktūrose;
– atstovauti ES tarptautinėse organizacijose ir palaikant ryšius su užsienio valstybėmis.

Tarybai pirmininkaujančios šalies pagrindinės funkcijos yra šios:
– bendradarbiaujant su Tarybos Generaliniu Sekretoriatu paruošti posėdžius ir jiems pirmininkauti, pradedant ministrų lygio ir baigiant atskirų komitetų bei darbo grupių, išskyrus tuos atvejus kai nedaugelis komitetų ir darbo grupių turi savo nuolatinį pirmininką;
– formuoti ir priimti sprendimus, nes nuo pirmininkaujančio labai priklauso derybų, įtikinėjimų, manevravimo, koalicijų formavimo, bendros pozicijos suradimo su visomis valstybėmis-narėmis, Komisija ir Europos Parlamentu sėkmė;
– garantuoti vykdomų politikų tęstinumą, keičiantis pirmininkavimui. Tam tikslui tarnauja taip vadinamų “troikų” sistema, kai pirmininkaujanti valstybė organizuoja sprendimų priėmimo procesą artimai bendraujant su prieš ją pirmininkavusia valstybe ir po jos pirmininkausiančia valstybe;
– atstovauti Tarybą visuose reikaluose su kitomis ES institucijomis ir su trečiosiomis šalimis.72
Valstybės-narės pirmininkavimas Taryboje turi privalumų ir neigiamų pusių. Vienas iš privalumų yra tas, kad pirmininkaujanti valstybė atsiduria ES vykstančių politinių įvykių sūkuryje ir visuomenės dėmesio centre. Pirmininkaujančios šalies ministrai ir ypač Vyriausybės vadovas su Užsienio reikalų ministru nuolat susitinka su iškiliais pasaulio valstybių ir tarptautinių organizacijų politiniais veikėjais, atstovaudami ES interesus. Kitas privalumas yra turėjimas galimybių kokioje nors politikos srityje įveikti tas problemas, kurios reikalauja neatidėliotinų sprendimų. Valstybė-narė pradėdama pirmininkavimą visada paveldi tam tikrą kiekį spręstinų klausimų iš anksčiau pirmininkavusių valstybių, tad formuojant pirmininkavimo darbotvarkę svarbų vaidmenį atlieka “troika”.
Pirmininkavimo neigiama ypatybė yra ta, kad pirmininkaujančios valstybės administracinis aparatas yra apkraunamas nebūdingais darbais ir tai apsunkina mažesnes valstybes-nares. Be to, dėl ne itin populiarių arba racionalių sprendimų neretai bloguoju minima pirmininkaujanti valstybė.
Pagrindinis Tarybos veiklą reglamentuojantis teisės aktas yra “Tarybos veiklos taisyklės”.73
Kai 1950 metais buvo steigiama Bendrija, daugelis jos steigėjų tikėjo, kad Tarybos, kaip tarpvyriausybinės institucijos vaidmuo sprendimų priėmimo procese palaipsniui mažės, daugiau valdžios galių perleidžiant Komisijai t.y. Bendriją atstovaujančiai institucijai. Vėlesnė įvykių eiga parodė, kad Tarybos galios nuolat buvo didinamos ir tik pastaraisiais metais vis daugiau galių suteikiama Komisijai ir Europos Parlamentui.
1958 metais pradėjus veikti Europos ekonominei bendrijai ir Euratomui buvo įsteigtos ir šių bendrijų Tarybos, bei viso trys 1967 metais sujungtos į vieną bendrą Tarybą pagal Europos Bendrijų sujungimo sutartį.74
Pagal Tarybos veiklos taisyklių 1 str. ji privalo susirinkti tada, kai kviečia Taybos pirmininkas arba vieno iš Tarybos narių prašymu arba Europos Komisijos prašymu. Tame pačiame taisyklių straipsnyje yra nurodyta, kad septynis mėnesius prieš perimant pirmininkavimą Taryboje, konsultuojantis su tuo metu Taybai pirmininkaujančiu yra preliminariai numatoma būsima posėdžių darbotvarkė, kad būtų galima laiku užbaigti paruošiamąjų teisės aktų rengimo procesą ir priimti sprendimus.
Remiantis sutarčių priedais yra suformuotas Tarybos veiklos taisyklių 1 str., kuris nusako, kad Tarybos būstinė yra Briuselis, o balandžio, birželio ir spalio mėnesiais Taryba posėdžiauja Liuksemburge.
ES Konstitucijos projekto 22 straipnis numato, kad ES Ministrų taryba kartu su Europos Parlamentu priima ES teisės aktus, tvirtina Bendrijos biudžetą, atlieka politikos įgyvendinimo ir koordinavimo funkcijas.75

5.2. Sudėtis ir posėdžiai
Tarybos veiklos taisyklių 2 str. numatyta, kad jos sudėtis yra besikeičianti, priklausomai nuo svarstomų klausimų tematikos. Ankstesniais metais Taryba posėdžiaudavo daugiau nei dvidešimtyje sudėčių. 1999 m. Helsinkyje buvo nutarta, kad Taryba posėdžiaus tik šešiolikoje sudėčių. 2002 m. Sevilijos valstybių vadovų susitikime buvo nutarta sumažinti Tarybos sudėčių kiekį iki 9. Dar 2002 metų pirmame pusmetyje Taryba posėdžiavo šešiolikoje sudėčių, bet Sevilijoje (Ispanija) susirinkę ES valstybių vadovai sutarė sumažinti Tarybos sudėčių skaičių iki devynių. Danija, pirmoji organizavo savo pirmininkavimo laikotarpį pagal Sevilijos susitarimus ir per 2002 metų antrąjį pusmetį surengė 31 formalų ir 9 neformalius Ministrų Tarybos posėdžius:76
– Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių -9;
– Ekonomikos ir finansų -7;
– Žemės ūkio ir žuvininkystės – 7;
– Teisingumo ir vidaus reikalų – 4;
– Darbo, socialinių reikalų, sveikatos ir vartotojų apsaugos – 3;
– Konkurencijos, vidaus rinkos, pramonės, tyrimų – 4;
– Transporto, telekomunikacijų ir energetikos – 3;
– Aplinkos – 3;
– Švietimo, jaunimo reikalų, kultūros – 1.
Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių taryba taipogi svarsto Europos saugumo ir gynybos politikų bei bendradarbiavimo klausimus.
Be to, Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių taryba rengia atskirus susitikimus tam, kad koordinuotų visą paruošiamąjį darbą Vadovų tarybos susitikimams, įskaitant politikų bei institucinių ir administracinių. klausimų derinimą. Ši Taryba koordinuoja bendrąją užsienio ir saugumo politiką, užsienio prekybą, humanitarinės pagalbos teikimo klausimus.
Veiklos taisyklių 2 str. yra numatyta, kad Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių taryba ne vėliau kaip keturios savaitės iki Vadovų Tarybos posėdžio pagal Tarybos pirmininko pasiūlymą paruošia darbotvarkės projektą bei jos anotaciją, o Tarybos posėdžio išvakarėse patvirtina jo darbotvarkę.
Tarybos herarchinės sistemos viršūnėje yra ministrai, sudarantys Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių bei Ekonomikos ir finansų (Ekofin’as) Tarybas.
Ekofin’o taryboje yra svarstomi ir visi su Bendrijos biudžeto formavimu susiję teisės aktų projektai.
Teisingumo ir vidaus reikalų taryboje yra taipogi svarstomi su civiline sauga susiję sprendimų projektai.
Darbo, socialinių reikalų, sveikatos ir vartotojų reikalų taryba taipogi priima sprendimus ir dėl su turizmu susijusių klausimų.
Konkurencijos, vidaus rinkos, pramonės, tyrimų tarybai deleguota sprendimų priėmimo teisė dėl audiovizualinių reikalų.
Žemės ūkio ir žuvininkystės taryba priima taipogi sprendimus dėl miškininkystės, kaimo plėtros aktualijų.
Pagal Bendrijos sutarties 203 str. kiekviena valstybė narė gali pati nustatyti, kokiu būdu ji atstovaus savo interesus Taryboje, nes kelių veiklos sričių ministrai ar jų įgalioti pareigūnai gali atstovauti valstybės narės interesus tos pačios sudėties Taryboje.77
Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių Taryboje kiekviena nacionalinė vyriausybė privalo būti atstovaujama užsienio reikalų ministro arba valstybės sekretoriaus.

Ne rečiau kartą per mėnesį į Tarybos posėdžius renkasi nacionalinių vyriausybių užsienio reikalų ministrai (Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių taryba), ekonomikos ir finansų ministrai (Ekonomikos ir Finansų taryba – Ekofinas), žemės ūkio ministrai (Žemės ūkio taryba). Aplinkos, Transporto, Žvejybos, Vidaus rinkos ministrai į Tarybos posėdžius susirenka 4-5 kartus metuose, o Mokslo, Socialinių reikalų, Pramonės ir Energetikos ministrai posėdžiauja Taryboje tik 2-3 kartus metuose. Tarybos posėdžiams pirmininkauja kas 6 mėnesiai vis kita valstybė (žr. skyr. Pirmininkavimas Tarybai).
Tarybos posėdžiai yra uždari visuomenės nariams, išskyrus kai kuriuos atvejus kai pagal Tarybos taisyklių 8 str. posėdžiuose leidžiama dalyvauti ir visuomenės atstovams, svarstant klausimus pagal bendro sprendimo procedūras remiantis Bendrijos sutarties 251 straipsniu.79
Į Tarybos posėdžius kartu su ministrais atvyksta ir svarstomų klausimų ekspertai, viceministrai. Bendrųjų reikalų Tarybos posėdžiuose Užsienio reikalų ministrus visada lydi ir Prekybos ministrai, kai yra svarstomi su užsienio prekyba susiję klausimai. Dažniausiai be atitinkamos srities ministro į Tarybos posėdžius kartu su juo atvyksta 5-6 tos valstybės-narės ekspertai, kiti komandos nariai. ES Taryba apmoka ministro ir penkių delegacijos narių kelionės išlaidas. Kai yra svarstomi itin konfidencialūs klausimai gali būti apribotas nacionalinės delegacijos narių kiekis Tarybos posėdyje. Pirmininkaujančio pasiūlymu delegacija gali būti apribota “Ministras plius du” arba “Ministras plius vienas” arba itin konfidencialiais atvejais “Ministras ir Komisija”. Įprastai posėdis prasideda 10 valandą ryto ir baigiasi tos pačios dienos 6-7 valandą vakaro. Užsienio reikalų, Žemės ūkio ir Finansų ministrai neretai posėdžiauja dvi dienas.80
Be formalių Tarybos posėdžių neretai vyksta neformalūs ministrų susitikimai savaitgaliais, kuriuose nepriimama jokių sprendimų. Dažniausiai tokie neformalūs Tarybos narių susitikimai vyksta pirmininkaujančioje valstybėje.
Ministrų Tarybos posėdžių metiniame tvarkaraštyje reguliariai vyksta biudžeto svarstymo, žemės ūkio produkcijos kainų nustatymo ir besibaigiančio šešių mėnesių valstybės-narės pirmininkavimo ciklo posėdžiai. Ministrų Tarybai visuose darbuose talkina jos paruošiamieji komitetai. Vieni iš jų yra įsteigti Europos Bendrijų sutarčių pagrindu, kiti tarpvyriausybiniais ar Ministrų Tarybos sprendimais.
Pagal Tarybos veiklos taisyklių 3 str. 6 p. preliminari posėdžio darbotvarkė yra suskirstoma į dvi dalis “A” ir “B”. Į posėdžio darbotvarkės dalį “A” patenka tie sprendimų projektai, kurie yra nuodugniai apsvarstyti bei preliminariai suderinti komitetuose, COREPER’e ir, kurių priėmimas numatomas be Tarybos narių ar Komisijos atstovų diskusijų posėdžio metu. Bet tai nereiškia, kad Tarybos nariai ar Komisijos atstovai neturi galimybės pasisakyti posėdžio metu dėl darbotvarkės “A” dalyje numatytų sprendimų projektų.81
Tarybos veiklos taisyklių 3 str. 7 p. numato, kad prieš prasidedant kiekvienam posėdžiui jo dalyviai tvirtina posėdžio darbotvarkę ir turi galimybę siūlyti papildomus klausimus. Papildomi klausimai įtraukiami į posėdžio darbotvarkę tik tuo atveju, jeigu tam vieningai pritaria visi Tarybos nariai, o siūlomi nutarimų projektai yra apsvarstyti atitinkamuose komitetuose bei paruošti pagal Sutartyse numatytas procedūras.
Tarybos veiklos 7 taisyklė numato, kad Taryba veikia teisės aktų priėmimo procese pagal ES sutarties 207 (3) straipsnį priimdama valstybes nares įpreigojančius teisės aktus: reglamentus, direktyvas, tinklinius nutarimus ar nutarimus pagal Sutartyse numatytus įpareigojimus. Tarybos diskusijose priimtos rekomendacijos, rezoliucijos, išvados, nuomonės neturi valstybes nares įpareigojančių teisės aktų galios.82
Skirtingai nei Europos Sąjungos interesams atstovaujanti Komisija ir visuotiniuose rinkimuose išrinktas Europos Parlamentas, Taryba yra ES valstybių narių vyriausybių atstovė. Taryba kasmet susirenka vidutiniškai į 100 posėdžių.83
2001 metais įvyko 89 Ministrų Tarybos posėdžiai. Dauguma posėdžių yra rengiami Briuselyje, išskyrus balandžio, birželio ir spalio mėnesius, kai yra posėdžiaujama Liuksemburge.
ES Konstitucijos projekto I-22 nurodoma, kad Ministrų Tarybą sudaro kiekvienos valstybės narės ministrai ar ministrų lygio atstovai, atsakingi už atskiras veiklos sritis. Tik tokio lygio atstovai Ministrų Taryboje turi balsavimo teisę atstovauti jį delegavusią valstybę narę.84
ES Konstitucijos projekto III-245 straipsnis numato, kad Ministrų tarybos posėdį gali sukviesti jos pirmininkas, vienas iš Tarybos narių ar Komisija.
ES Konstitucijos projekto I-23 straipsniu nustatoma, kad Bendrųjų reikalų ir Teisės tarybos privalo garantuoti Ministrų tarybos darbo nuoseklumą. Atlikdama Bendrųjų reikalų tarybos funkcijas, ji kartu su Europos Komisija paruošia ir garantuoja sklandžią Europos Sąjungos Tarybos (vadovų) darbų seką.
Bendrųjų reikalų taryba atlieka ir teisės aktų leidybos funkcijas, ji kartu su Europos Parlamentu, pagal Konstitucijos suteiktus įgaliojimus priima teisės aktus. Vykdant šią funkciją, kiekvienos valstybės narės delegacija gali būti papildomai atstovaujama vieno ar dviejų ministrų lygio ekspertų, gerai išmanančių Taryboje svarstomus darbotvarkės klausimus.
ES Konstitucijos projekto I-23 straipsnyje nurodoma, kad Užsienio reikalų taryba pagal Europos Sąjungos Tarybos (vadovų) numatytas gaires formuoja Sąjungos užsienio politikas. Užsienio reikalų tarybai vadovauja Europos Sąjungos Užsienio reikalų ministras.85 Kitų sudėčių taryboms pirmininkauja ES pirmininkaujančios valstybės atstovas. ES Konstitucijos projekto I-23 straipsniu įpareigojama ES Taryba patvirtinti pirmininkaujančių valstybių rotaciją, o vienos valstybės pirmininkavimas užtruktų ne mažiau vienų metų.

5.3. Generalinis sekretoriatas
Tarybos Generaliniame Sekretoriate dirba apie 2500 valdininkų, 250 iš kurių yra A funkcinės grupės pareigūnai. Sekretoriato būstinė yra tame pačiame pastate Briuselyje, kur vyksta Tarybos posėdžiai, netoli nuo pagrindinių Komisijos ir Europos Parlamento būstinių.86
Generaliniam sekretoriatui vadovauja Generalinis sekretorius ir generalinio sekretoriaus pavaduotojas, kurie šioms pareigoms gali būti paskirti tik vieningu visų Tarybos narių pritarimu.Generalinis sekretorius tuo pačiu metu eina ir ES Aukštojo atstovo (angl. High Representative) pareigas t.y. yra atsakingas už ES Bendrąją užsienio ir saugumo politiką.87
Generalinio Sekretoriato pagrindinė funkcija yra aptarnauti Tarybos ir jos komitetų posėdžius, išplatinant posėdžių darbotvarkes, protokoluojant diskusijas, apiforminant bei išplatinant sprendimų dokumentus, išlaikant politikų tęstinumo ir koordinavimo funkciją nuolat keičiantis valstybių-narių pirmininkavimui. Dėl to Generalinis Sekretoriatas dirba artimai bendradarbiaudamas su pirmininkaujančios Tarybai valstybės-narės Sekretoriatu. Tai yra būtina daryti, nes pirmiausia visi dokumentai, darbotvarkės, protokolai atsiranda pirmininkaujančios valstybės atitinkamoje institucijoje. Tarybos Generaliniam Sekretoriatui daugiau darbų tenka atlikti mažų valstybių narių pirmininkavimo laikotarpiais, kurios neturi didelių nacionalinių sekretoriatų.
Dvigubą Tarybos pirmininko aptarnavimą nesunku pastebėti per Tarybos posėdžius, kai iš vienos Pirmininko pusės susėda Generalinio Sekretoriato valdininkai, o iš kitos pusės pirmininkaujančios šalies atitinkamos tarnybos atstovai.88
Be to, generalinis sekretorius ir jo pavaduotojas, pagal Tarybos veiklos taisyklių 23 str., privalo paruošti Tarybos išlaidų sąmatą.
Nuo 1970 m. darbuotojų Sekretoriate padaugėjo virš šešių kartų. Darbuotojų skaičiaus didėjimą sąlygojo darbų apimties Sekretoriate didėjimas ir išaugęs Taryboje priimamų sprendimų kiekis.89
Tarybos Sekretoriato personalas 11 lent.
Metai Viso personalo A funkcinė grupė
1970 603 94
1975 1,475 161
1980 1,593 183
1985 1,790 188
1990 2,183 217
1995 2,446 273
2000 2,465 316

5.4. Tarybos komitetai ir darbo grupės

Tarybai priklauso keletas hierarchiškai organizuotų komitetų ir darbo grupių, nuo kurių veiklos žymia dalimi priklauso Ministrų Tarybos ir Vadovų Tarybos veikla, Tarybos posėdžių ir susitikimų darbotvarkės bei priimami sprendimai.

Iš visų komitetų bene svarbiausi ir labiausiai žinomi yra COREPER I ir COREPER II, kuriuose posėdžiauja valstybių narių nuolatinių atstovybių ambasadoriai ir ambasadorių pavaduotojai, siekdami suderinti visus klausimus tarp valstybių narių dar prieš valstybių vadovų susitikimus ir Ministrų tarybų posėdžius. Ne mažiau svarbi šių komitetų funkcija yra Tarybos posėdžių darbotvarkės paruošimas.

Svarbias funkcijas Tarybos veikloje tenka Ekonomikos ir finansų, Darbo, Politikos ir saugumo, Socialinės apsaugos, 133(3) Sutarties straipsnio, 36 Sutarties straipsnio komitetams. Visi šie išvardinti komitetai yra įsteigti vadovaujantis atitinkamų Bendrijos sutarties straipsnių nuostatomis.

Be šių komitetų, ne mažiau svarbias funkcijas atlieka Specialusis žemės ūko komitetas, kuris buvo įsteigtas 1960 m. tarpvyriausybiniu Žemės ūkio tarybos nutarimu, siekiant paruošti klausimus šios Tarybos posėdžiams.

Be to, Tarybos nutarimais yra įsteigti komitetai: Karinis, Krizių valdymo, Ekonominės politikos, Finansų tarnybos, Saugumo komitetai.
5.4.1. Nuolatinių atstovų komitetas (angl. Committee of Permanent Representatives – COREPER). Šis komitetas buvo įsteigtas, remiantis EB sutarties 207 straipsniu. Kiekviena valstybė-narė Briuselyje turi savo Nuolatinę atstovybę, kuri yra tarsi tos valstybės ambasada Europos Sąjungoje.90
Nuolatinei valstybės-narės atstovybei vadovauja Nuolatinis atstovas, kuriuo yra skiriamas aukšto rango tos valstybės diplomatas, o jam dar talkina apie 30-40 valstybės pareigūnų ir juos aptarnaujantis techninis personalas. Apie pusė Nuolatinės atstovybės pareigūnų yra pakviesti iš diplomatinės tarnybos, kiti iš atitinkamų šakinių ministerijų, kaip žemės ūkio, aplinkos, finansų ir kitų.
Nors ši institucija nebuvo numatyta Paryžiaus sutartimi, Europos anglių ir plieno bendrijos valstybių narių ministrai 1953 metais nutarė įsteigti koordinuojantį komitetą. Šio komiteto nariai susitikdavo posėdžiuose vieną kartą per mėnesį Liuksemburge ir suderindavo numatomų Taryboje priimti sprendimų projektus.
Europos ekonominės bendrijos ir EURATOMO sutartimis buvo numatyta įkurti tokius komitetus abiejose bendrijose. Pagal Sujungimo sutarties 4 straipsnį šie visų trijų Europos bendrijų komitetai buvo sujungti į vieną.91
Yra du COREPERAI. Kiekvienas iš jų posėdžiauja kartą per savaitę. COREPER 2 yra labiau svarbus, nes jį sudaro Nuolatiniai atstovai ir jiems padedantis personalas. Šis COREPERAS dirba daugiausiai užsienio reikalų ministrams ir per juos Tarybai, Ekofinui. Jis taipogi svarsto kitus itin jautrius klausimus, veikia kaip valstybių narių tarpininkas ir informacijos iš jų surinkėjas. COREPER 2 talkina Taryboms sprendžiant šiuos klausimus:92
– Bendrųjų reikalų tarybos;
– Teisingumo, vidaus reikalų ir piliečių teisių tarybos;
– Plėtros tarybos;
– Biudžeto tarybos;
– Daugiamečio biudžeto derybų (Agenda 2000);
– Struktūrinių ir Sanglaudos fondų;
– Institucinių ir horizontalių klausimų;
– Asociacijos sutarčių;
– Naujų narių priėmimo;
– Tarpvyriausybinės konferencijos atstovų.
COREPER 1 sudaro Nuolatinių atstovų pavaduotojai bei jiems pavaldus personalas. Šis komitetas talkina taryboms sprendžiant klausimus susijusius su:93
– Bendra rinka (Vidaus rinkos, Vartotojų reikalų, Turizmo tarybos);
– Derybos dėl sprendimų priėmimo “Bendro sprendimo” būdu;
– Aplinkos taryba;
– Darbo ir socialinių reikalų taryba;
– Transporto ir telekomunikacijų taryba;
– Pramonės ir energetikos taryba;
– Žuvininkystės taryba;
– Mokslo taryba;
– Kultūros taryba;
– Švietimo ir jaunimo reikalų taryba;
– Sveikatos apsaugos taryba;
– Žemės ūkio taryba, kai svarstomi veterinarijos ir fitosanitarijos klausimai.
COREPER yra atsakingi už Ministrų Tarybos susitikimų pasiruošimą ir ruošia sprendimus visų sudėčių jos posėdžiams, išskyrus Žemės ūkio tarybą. Teigiama, kad apie 90 % visų klausimų pavyksta suderinti COREPER bei žemesnėse sprendimų paruošimo grandyse ir Ministrų Tarybai belieka tik formaliai priimti sprendimus. Abu COREPERAI posėdžiauja vieną kartą per savaitę. Pagal Tarybos veiklos 19 str. 4 p. COREPER,ų posėdžiams, kaip ir kitiems Tarybos komitetams ar darbo grupėms, pirmininkauja tuo metu ES pirmininkaujančios valstybės atstovas, jeigu prieš pradedant posėdį nenutariama kitaip.
COREPER’o darbų apimtys didėja vykstant Bendrijos plėtros procesui. Apie tai liudija 12 lentelėje pateikiama šio komiteto tarnautojų skaičiaus didėjimo dinamika.94
Nuolatinių atstovų komiteto tarnautojų kiekis 1965-2000 m. 12 lent.
Vastybė narė 2000 1995 1993 1991 1986 1969 1965
Vokietija 79 62 55 47 41 28 21
Prancūzija 70 50 45 41 29 19 18
Austrija 68 65 – – – – –
Suomija 60 37 – – – – –
Ispanija 58 54 51 50 31 – –
Graikija 55 66 73 62 48 – –
Jungtinė Karalystė 55 50 45 39 45 – –
Portugalija 55 48 47 44 36 – –
Švedija 50 52 – – – – –
Italija 49 42 44 44 40 29 22
Nyderlandai 47 45 34 30 24 21 19
Belgija 46 36 34 31 26 18 18
Danija 46 38 38 35 31 – –
Airija 37 37 24 26 24 – –
Liuksemburgas 13 14 7 13 6 8 4

2001 metais buvo surengti 76 COREPER I bei 64 COREPER II posėdžiai, kuriuose nuodugniai buvo išnagrinėti visi Ministrų Tarybai teikiami klausimai, išskyrus žemės ūkio ir kaimo plėtros klausimus.95
ES Konstitucijos projekto III-247 straipsniu yra numatyta, kad Nuolatinių atstovų komitetas yra atsakingas už Ministrų tarybos posėdžių rengimą ir vykdo visas užduotis, kurias numato Taryba.
5.4.2. Tarpvyriausybiniu sprendimu įsteigtas Specialusis žemės ūkio komitetas (angl. Special Committee on Agriculture – SCA)101 buvo įsteigtas, siekiant palengvinti sprendimų ruošimo ir priėmimo procesą Žemės ūkio taryboje. Jis yra COREPER analogas žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimui bei įgyvendinimui. Valstybių-narių nacionalinės vyriausybės į šį komitetą skiria Žemės ūkio ministerijų aukšto rango pareigūnus. Europos Komisija į šį komitetą deleguoja vieną iš Žemės ūkio generalinio direktorato generalinio direktoriaus pavaduotojų.
Specialusis žemės ūkio komitetas atlieka Žemės ūkio tarybai teikiamų svarstyti teisės aktų projektų ir kitokių dokumentų analizę ir teikia dėl jų savo nuomones. Šiame komitete pavyksta suderinti apie 90 % Žemės ūkio tarybai teikiamų svarstyti klausimų ir Tarybai belieka tik šių klausimų sprendimo formalumai.
Užsienio reikalų ministrams talkina Politinis bei Politikos ir saugumo komitetai, Teisingumo ir vidaus reikalų ministrams padeda ruošti Tarybų posėdžius taip vadinamas 36 Sutarties straipsnio komitetas.
Visų prie Tarybos veikiančių komitetų aprašymui, kurie buvo sukurti vadovaujantis atitinkamomis Bendrijos sutarčių nuostatomis ir Tarybos nutarimais, prireiktų žymiai išplėsti šį tekstą. Dėl to trumpai aprašėme tik keletą iš Tarybai talkinančių komitetų. Kitų komitetų formavimo principai ir struktūros yra panašios į aukščiau aprašytus Tarybos komitetus.
Detalesnis Tarybos bei Komisijos nutarimais įsteigtų komitetų sąrašas yra patikiamas Priede No 2.
5.4.5. Darbo grupės. Greta formaliai įsteigtų komitetų, kurių veikla yra numatyta sutartimis ar kitais ES teisės aktais, yra sukuriami ir kiti struktūriniai dariniai neatidėliotiniems reikalams spręsti. Dažnai tokie laikini komitetai yra vadinami darbo grupėmis. Darbo grupes steigia ir jų darbą koordinuoja COREPER’as. Į jas yra deleguojami ES valstybių narių kompetetingi valstybės tarnautojai ir bent vienas Europos Komisijos atstovas. Kai yra svarstomi ypač sudėtingi ir siauros specifikos klausimai į darbo grupes yra kviečiami mokslininkai. Nėra nustatytų taisyklių, kurios reglamentuotų darbo grupių sudėtį. Dažniausiai valstybę narę vienoje darbo grupėje atstovauja vienas ar du specialistai iš valstybės tarnybos arba rečiau iš nevalstybinio sektoriaus, bet gali būti pakviesta po keturis-penkis atstovus, jeigu to reikia nagrinėjamų klausimų specifikai (pav. regionų, savivaldos, finansų, aplinkosaugos tarpusavyje susiję klausimai).

Darbo grupės nagrinėja tuos klausimus, kurie vėliau yra svarstomi COREPER;e ir Ministrų Taryboje. Tokių darbo grupių itin pagausėjo pastaraisiais metais, kurios dažnai vadinamos “aukščiausio lygio” darbinėmis grupėmis. Jos posėdžiauja pagal reikalą, bet dažniausiai posėdžiai rengiami kas trys savaitės, kad Tarybos Sekretoriatas turėtų laiko paruošti ir išsiuntinėti nacionalinėms vyriausybėms posėdžių darbotvarkes ir protokolus.
2000 ir 2001 metais COREPER’o arba Tarybos pirmininko iniciatyva sukurtų darbo grupių kiekis pagal atskiras veiklos sritis yra pateiktas 12A lentelėje.102

Darbo grupių kiekis pagal veiklos sritis 2000 ir 2001 m. 12A lent.
Veiklos sritis Area 2000 2001
Bendri reikalai (horizontalūs) General Affairs (Horizontal Issues) 16 14
Bendri reikalai (užsienio) General Affairs (External Relations) 41 40
Vystymas Development 3 3
Biudžetas Budget 3 3
ECOFIN ECOFIN 8 9
Teisingumas ir vidaus reikalai Justice and Home Affairs 26 26
Žemės ūkis Agriculture 37 37
Žuvininkystė Fisheries 3 3
Pramonė Industry 4 4
Vidaus rinka Internal Market 13 13
Telekomunikacijos Telecommunications 2 2
Informacinė visuomenė Information Society 1 1
Enegetika Energy 2 2
Mokslas Research 3 3
Darbo ir socialinė politika Employment and Social Policy 2 2
Transportas Transport 4 4
Aplinka Environment 5 2
Sveikata ir vartotojų reikalai Health and Consumer Affairs 2 2
Švietimas, kultūra, jaunimo reikalai Education, Culture and Youth 4 4
Viso Total 179 174

Darbo grupių posėdžiams kaip taisyklė pirmininkauja ES pirmininkaujančios valstybės narės atstovai arba Europos Komisijos deleguotas atstovas. Baigus darbą t.y. išanalizavus Komisijos pasiūlymą yra nusiunčiama ataskaita COREPERU’i arba Specialiam žemės ūkio komitetui.103
R. Kalonaitis104 nurodo, kad per dieną vidutiniškai įvyksta iki 20 įvairių darbo grupių posėdžių. Per 2001 metus iš viso įvyko 4 216 Tarybos komitetų ir darbo grupių posėdžių. Pastebėta, kad posėdžių kasmet daugėja.

5.5. Sprendimų priėmimas
ES Ministrų Taryboje valstybės-narės turi skirtingą balsų skaičių. Jis priklauso nuo gyventojų skaičiaus valstybėje.
Priklausomai nuo svarstomo klausimo, Ministrų Tarybai pagal sutartis yra suteikta teisė priimti sprendimus trimis būdais: bendru sutarimu, kvalifikuota balsų dauguma ir paprasta balsų dauguma. Šiuo metu didžioji dalis sprendimų yra priimama bendru sutarimu, o ne balsuojant. Tikėtina, kad netolimoje ateityje, išaugus ES valstybių-narių skaičiui bei didėjant kvalifikuota dauguma priimamų sprendimų kiekiui, balsavimai Ministrų Taryboje taps dažnesni.
Europos Komisijai pateikus teisės akto projektą, pirmiausiai jį imasi svarstyti atitinkama darbo grupė ar kelios darbo grupės. Jeigu tokios kompetencijos darbo grupės nėra tai yra sukuriama ad hoc.
Projekto svarstymo ir priėmimo sėkmingumą sąlygoja keletas faktorių. Vienas iš svarbiausių faktorių pastaraisiais metais tampa reikiamos balsų daugumos sprendimui priimti surinkimas. Tiems sprendimams, kuriems pakanka kvalifikuotos balsų daugumos priimti pakanka trumpo laikotarpio. Kai sprendimai turi būti priimami vienbalsiai, prireikia ilgo derinimo ir tai neretai užtrunka mėnesius ir metus.
Tarybos Generalinis Sekretoriatas nuolat stengiasi, kad dokumentas darbo grupėje nebūtų svarstomas daugiau nei tris kartus. Pirmame svarstyme parastai yra aptariama bendra pasiūlyto projekto idėja. Antrame svarstyme Komisijos pasiūlytas projektas yra nagrinėjamas pagal atskirus jo punktus ir galiausiai pareiškiamas pritarimas ar nepritarimas.
Toliau dokumento projektas yra perduodamas KOREPERU’I arba svarstant žemės ūkio klausimus Specialiam žemės ūkio komitetui. Jeigu dėl KOREPERU’I perduoto projekto nebuvo pilnai susitarta darbo grupėje, tai galimi trys būdai problemos sprendimui ieškoti:
– pačiam KOREPERU’I mėginti rasti susitarimo galimybę, nes jis disponuoja didesne politine įtaka;
– grąžinti dokumentą atgal darbo grupei nurodant galimus kelius bendram sutarimui pasiekti;
– patvirtina darbo grupės išreikštą poziciją ir perduoda ministrų svarstymui.105
Ministrų posėdžiams KOREPER’o pateikiami teisės aktų projektai yra suskirstomi į “A” ir “B” grupes. “A” tai tokie projektai, dėl kurių buvo susitarta ankstesniuose svarstymuose ir ministrams belieka tik formaliai juos patvirtinti. Visiems “B” grupės projektų sprendimo būdams surasti daug ir intensyviai diskutuojama su nacionalinių vyriausybių atstovais žemesniuose Tarybos lygiuose ir tik tada jie pateikiami ministrų tvirtinimui.106
Buvo ištirta ir nustatyta, kad dėl 70 % visų Taryboje priimamų sprendimų pavyksta susitarti komitetų ir darbo grupių lygyje, apie 15-20 % COREPER’ų lygyje ir ministrams susirinkus į Tarybos posėdžius belieka už šiuos sprendimus tik formaliai balsuoti. Tiktai dėl 5 % Taryboje priimamų sprendimų kyla ministrų lygio diskusijos Tarybos posėdžiuose.106a
Balsavimo procedūrą Taryboje pradeda pirmininkas pagal Tarybos nario ar Komisijos pareikštą iniciatyvą, jei tokiai iniciatyvai pritaria dauguma Tarybos narių.107
Kai Taryba priima sprendimą balsuoti, jos pirmininkas, padedant generaliniam sekretoriatui patikrina ar posėdyje dalyvauja balsavimo kvorumui reikalingas Tarybos narių kiekis.
Pagal Tarybos veiklos 12 taisyklę yra numatyta ir rašytinė sprendimų priėmimo procedūra. Ji yra naudojama tada, kai Taryba ir KOREPER’as vieningai nutaria pritarti sprendimo priėmimui ir tuo tikslu naudojami rašytiniai balsai.
Taryboje priimtų sprendimų ar kartu su Europos Parlamentu priimtų sprendimų dokumentų tekstai pagal Tarybos veiklos taisyklių 15 str. yra patvirtinami Tarybos pirmininko ir Generalinio sekretoriaus ar jo pavaduotojo parašais. Generalinis sekretorius ir jo pavaduotojas gali deleguoti šias pareigas Generalinio sekretoriato generaliniam direktoriui. Šių pareigūnų pasirašyti dokumentai yra publikuojami Oficialiame žurnale (angl. Official Journal of the European Communities)108
Vieningo pritarimo reikia norint priimti sprendimus dėl naujų politikų įgyvendinimo arba jau egzistuojančių politikų modifikavimo bei tolimesnių jų vystymo pokyčių. Vieningu Europos Aktu, Mastrichto ir Amsterdamo sutartimis buvo ženkliai sumažinta klausimų, kurių sprendimams priimti reikia vienbalsio Tarybos narių pritarimo. Vieningo balsavimo yra reikalaujama klausimams susijusiems su bendrosios Užsienio ir saugumo politikos tikslų nustatymu, kas yra apibrėžta Bendrijos sutartimi bei jų įgyvendinimu pagal specialius teisinius instrumentus (bendra pozicija, bendri veiksmai), kurie turi būti vieningai patvirtinti Taryboje. Komisija šiuo atveju neturi teisės aktų ruošimo iniciatyvos teisės ir gali būti tik įtraukta į sprendimų vykdymą, nes ši teisė priklauso tik ES valstybėms-narėms. Europos Parlamentas šiuo atveju irgi tegali turėti tik konsultacinę funkciją. Kai kurie sprendimai susiję su bendrosios Užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimu gali būti priimami ir kvalifikuota balsų dauguma.
Sprendimai dėl ES trečiojo ramsčio t.y. bendradarbiavimo Teisingumo ir vidaus reikaluose yra priimami, kaip ir dėl antrojo ramsčio tik šiuo atveju nėra jokių formalių įsipareigojimų priskiriamų Europos Tarybai. Pagrindinius sprendimus čia priima vieningai Vidaus reikalų ministrų Taryba. Europos Parlamento ir Komisijos vaidmuo šių klausimų sprendime yra panašūs, kaip ir dėl antrojo ramsčio klausimų.
Vieningo Tarybos pritarimo reikia ir tais atvejais, kai Tarybai reikia daryti pataisas Komisijos pasiūlytiems projektams prieštaraujant pačiai Komisijai. Susilaikymas balsuojant netrukdo priimti sprendimus vienbalsiai. Amsterdamo sutarties 23 str. numatyta, kad “konstruktyvus susilaikymas” balsuojant negali būti kliūtis priimant sprendimus dėl bendrosios Užsienio ir saugumo politikos ramsčio.109 Šiuo atveju valstybės-narės susilaikymas balsuojant yra traktuojamas, kaip jos neįsipareigojimas priimtam sprendimui, bet valstybė privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie konfliktuotų su ES veiksmais. Jeigu susilaiko daugiau nei vienas trečdalis balsų, sprendimas negali būti vienbalsiai priimtas.
ES Konstitucijos projekto III-246 straipsniu yra nustatyta, kad susilaikymas balsuojant, netrukdo priimti vieningo Tarybos narių pritarimo reikalaujantiems sprendimams.
Kvalifikuotos balsų daugumos reikia priimant daugumą sprendimų dėl ES pirmojo ramsčio, dėl kai kurių bendrosios Užsienio ir saugumo politikos (antrojo ramsčio) sprendimų ir keleto sprendimų rūšių dėl bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse (trečias ramstis). Pastoviai didėja kvalifikuota balsų dauguima priimamų sprendimų, nes šiuo būdu yra žymiai lengviau tai atlikti nei pagal vieningo balsavimo procedūrą.
Balsų pasiskirstymas Taryboje, priimant sprendimus kvalifikuota dauguma110 13 lent.
Valstybė Gyventojų ES-15 % Es-27 % ES-15 balsai % visų balsų ES-27 balsai % visų balsų
Vokietija 82.038 22,86 17,05 10 11,5 29 8,4
J.Karalystė 59,247 15,79 12,31 10 11,5 29 8,4
Prancūzija 58,966 15,71 12,25 10 11,5 29 8,4
Italija 57,612 15,35 11,97 10 11,5 29 8,4
Ispanija 39,394 10,50 8,19 8 9,2 27 7,8
Lenkija 38,667 8,04 27 7,8
Rumunija 22,489 4,67 14 4,0
Nyderlandai 15,760 4,20 3,28 5 5,7 13 3,8
Graikija 10,533 2,81 2,19 5 5,7 12 3,5
Čekija 10,290 2,14 12 3,5
Belgija 10,213 2,72 2,12 5 5,7 12 3,5
Vengrija 10,092 2,10 12 3,5
Portugalija 9,980 2,66 2,07 5 5,7 12 3,5
Švedija 8,854 2,36 1,84 4 4,6 10 2,9
Bulgarija 8,230 1,71 10 2,9
Austrija 8,082 2,15 1,68 4 4,6 10 2,9
Slovakija 5,393 1,12 7 2,0
Danija 5,313 1,42 1,10 3 3,5 7 2,0
Suomija 5,160 1,37 1,07 3 3,5 7 2,0
Airija 3,744 1,00 0,78 3 3,5 7 2,0
Lietuva 3,701 0,77 7 2,0
Latvija 2,439 0,51 4 1,2
Slovėnija 1,978 0,30 4 1,2
Estija 1,446 0,30 4 1,2
Kipras 0,752 0,16 4 1,2
Liuksemburgas 0,429 0,11 0,09 2 2,3 4 1,2
Malta 0,379 0,08 3 0,8
Viso ES-15 375,325 100 87 100
Viso ES-27 481,181 100 345 100

Iš viso Taryboje priskaičiuojama 87 balsai, o kvalifikuotai daugumai reikia 62 balsų (71,3 procento visų balsų). 26 balsai sudaro blokuojančią mažumą. Tiek balsų reikia surinkti norint blokuoti sprendimų priėmimą pagal kvalifikuotos daugumos procedūrą. Tai reiškia, kad penkios didžiosios valstybės negali primesti sprendimų priėmimo mažosioms valstybėms, o dvi didžiosios valstybės susitarusios negali suformuoti blokuojančios mažumos. Susilaikymas balsuojant pagal kvalifikuotos daugumos procedūrą reiškia tą patį, kaip ir balsavimą prieš.111
Pagal Nicos sutartį, 27 narių Europos Sąjungoje bus 345 balsai. Norint priimti kvalifikuotos daugumos reikalaujantį sprendimą bus keliami 3 reikalavimai:112
– sprendimo priėmimui reikės mažiausisi 255 pritariančių balsų.
– sprendimui turės pritarti daugiau pusės visų valstybių-narių (2/3 valstybių, jei sprendimas priimamas ne Komisijos siūlymu).
– Sprendimui pritariančios valstybės turės atstovauti mažiausiai 62 proc. ES gyventojų.
Pagal Nicos sutarties Deklaraciją Nr.20 nuo 2005 m. sausio 1 d. Lietuva turės Ministrų Taryboje 7 balsus. Lietuvos balsų kiekis sudarys 2,03 proc. ES visų balsų, o gyventojai 0,77 proc. – ES gyventojų.
Pagal 2003 m. stojimo į ES sutartį (Atėnų) yra pakeičiama EB sutarties 205 straipsnio ir Euratomo sutarties 118 straipsnio 2 dalis, numatant Bulgarijos ir Rumunijos atstovų nedalyvavimą priimant sprendimus kvalifikuota balsų dauguma. Šiuo atveju Tarybos aktai bus laikomi priimtais, jeigu ne mažiau kaip 232 daugumos narių balsai bus “už”, kai ši sutartis reikalauja, kad aktas būtų priimtas Komisijos pasiūlymu. Kitais atvejais Tarybos aktams priimti reikia, kad ne mažiau kaip du trečdaliai narių atiduotų bent 232 balsus “už”.113
Kai Tarybai reikia spręsti kvalifikuota balsų dauguma, Tarybos narys gali reikalauti patvirtinimo, kad kvalifikuotą daugumą sudarančios valstybės narės atstovauja bent 62 % bendro Sąjungos gyventojų kiekio. Jei pasirodo, kad tos sąlygos nesilaikoma, atitinkamas sprendimas nėra priimtas.
Pagal 2003 m. stojimo į ES sutarties (Atėnų) pirmos dalies 26 str. iki 2004 m. spalio 31 d. tais atvejais, kai Taryba sprendimus privalės priimti kvalifikuota balsų dauguma, jos narių balsai paskirstomi pagal 15 lentelėje pateikiamus skaičius.115
Balsų pasiskirstymas Taryboje, priimant sprendimus kvalifikuota dauguma (iki 2004.10.31) 15 lent.
Valstybė narė Balsai Valstybė narė Balsai
Vokietija 10 Švedija 4
Jungtinė Karalystė 10 Airija 3
Prancūzija 10 Danija 3
Italija 10 Estija 3
Ispanija 8 Latvija 3
Lenkija 8 Lietuva 3
Belgija 5 Slovakija 3
Čekija 5 Slovėnija 3
Graikija 5 Suomija 3
Nyderlandai 5 Kipras 2
Portugalija 5 Liuksemburgas 2
Vengrija 5 Malta 2
Austrija 4 Iš viso 124

ES Konstitucijos projekto 24 straipsniu yra numatyta, kad priimant Taryboje sprendimus kvalifikuota balsų dauguma, ją privalo sudaryti dauguma valstybių narių, atstovaujančių mažiausiai tris penktadalius ES gyventojų. Tais atvejais, kai ES Konstitucija nenumato ES Taryboje ar ES Ministrų taryboje sprendimų priėmimo pagal Komisijos ar ES Užsienio reikalų ministro paruoštus teisės akto projektus, kvalifikuotai daugumą privalo sudaryti ne mažiau du trečdaliai valstybių, atstovaujančių ne mažiau trijų penktadalių ES gyventojų. Šitos nuostatos privalo įsigalioti nuo 2009 m. lapkričio 1 dienos.116
Paprasta balsų dauguma yra priimami sprendimai dėl procedūrinių klausimų. Šiuo atveju kiekviena valstybė-narė turi tik po vieną balsą, o sprendimui priimti reikia aštuonių Tarybos narių balsų.
Pagal Bendrijos sutarties 206 str. ir Tarybos taisyklių 11 str. Tarybos narys savo balsą gali deleguoti kitam Tarybos nariui, bet kitas Tarybos narys tokiu būdu negali perimti daugiau kaip vieno balso.117
ES Konstitucijos projekto III-247 straipsniu yra numatyta, kad paprasta balsų dauguma yra priimami sprendimai procedūriniais klausimais ir tvirtinant Tarybos Vidaus veiklos taisykles. Paprasta balsų dauguma, po konsulatcijų su Komisija Taryboje yra tvirtinamos komitetų veiklos taisyklės, kurias numato Konstitucija.118

Leave a Comment