INTERESŲ GRUPIŲ VAIDMUO POLITIKOS FORMAVIME
1. INTERESŲ GRUPĖS
Nenuginčijamas ir labai pastebimas vaidmuo politikos formavime yra žmonių grupių noras paveikti valdžios atstovus, siekiant sau palankių sprendimų ir įstatymų. Šitos organizuotos grupės, vadinamos „interesų grupės“, nesiekia valdžios tiesiogiai, o įvairiomis priemonėmis stengiasi paveikti jau esančius valdžioje. Į politikos formavimą yra įsitraukusios pačios įvairiausios interesų grupės. Interesų grupių veikla dažnai apibūdinama, kaip žmonių valios ir norų išreiškimas ir atstovavimas, tačiau, tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, daugelis žmonių nepasitiki šiomis grupėmis, manydami, kad jos tėra tik politinių rietenų, pinigų ir valdžios troškimas. Tačiau negalima nuneigti šių grupių veiklos svarbos Lietuvos politikos formavimui ir plėtojimui. Priimti įstatymai ir teisės aktai apibrėžia interesų grupių veiklą Lietuvoje, jų kontroliavimą.
„Bet kuri grupė, siekianti paveikti vyriausybę, vadinama interesų grupe. Keliamas interesas gali būti santykinai siauras, jei jis išreiškia tam tikros veiklos ar vienijamų atitinkamo tikslo grupių siekius, arba gali būti žymiai plačiau suprantamas, kaip pavyzdžiui, – “Žaliųjų” politinės organizacijos.Dažnai siauresnius interesus atstovaujančios grupės vadinamos visuomeninio intereso grupėmis. Skirstymas į visuomenines ir privačias interesų grupės yra santykinis, labiau paplitęs Jungtinėse Valstijos, kur į jas žiūrima su nepasitikėjimu, nei Europoje ir Japonijoje, kur jos dažnai įtraukiamos į politikos formavimo procesą. Visuomeninio intereso grupės yra tos, kurios siekia visuomenines gerovės ir kurių laimėjimai nesuteikia jų nariams ar aktyvistams jokių išskirtinių ar materialių lengvatų. Šis apibrėžimas gali būti laisvai interpretuojamas pačių grupių narių. Bendra gerovė yra veiklos kryptis, kuri naudinga be išimties visiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie dalyvauja grupėse ar ne. Ryškiais pavyzdžiais gali būti švarios atmosferos ir pasaulinės taikos klausimai. Tačiau, nors visi linkėtų šių dalykų, tačiau ne kiekvienas juos vienodai vertina. Svari atmosfera gali būti svarbiu prioritetu, bet pramonės vystymas taip pat būtinas. Gamybininkai priešinasi griežtoms atmosferos užterštumo apribojimo normoms, argumentuodami, kad jų pozicijos remiasi Kitokia nei švarios atmosferos gynėjų visuomeninio intereso koncepcija. Tai, kas yra visuomeninė gerovė vienai grupei, gali būti asmenine nauda kitai grupei.“ (H.Zeigler „Politinė bendruomenė“ p154.)
2. LOBIZMAS
Interesų grupių veikla dažniausia pasireiškia per profesionalių lobistų veiką. Įvairios organizuotos interesų grupės savo tikslams siekti turi profesionalius lobistus kurie ir atlieka lobistinę veiklą. Pagal LR „Lobistinės veiklos įstatymą“:
„Lobistinė veikla – fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai.“ (Lietuvos Respublikos lobistinė veiklos įstatymas).
Taip pat apibrėžiama veikla, kuri nelaikoma lobistine:1) visuomenės informavimo priemonių savininkų, leidėjų ar jų darbuotojų veikla ar darbas, susiję su informacija apie teisės aktus bei jų projektus: viso ar dalies teksto paskelbimas, apžvalga, komentarai. Ši nuostata netaikoma, kai visuomenės informavimo priemonių savininkai, leidėjai ar jų darbuotojai gauna atlyginimą už lobistinę veiklą;2) asmenų veikla, kai jie valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų kvietimu atlygintinai ar neatlygintinai kaip ekspertai ar specialistai dalyvauja rengiant, svarstant ar aiškinant teisės aktų projektus; 3) valstybės politikų, valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų veiksmai inicijuojant, rengiant, svarstant, priimant bei aiškinant įstatymų ar kitų teisės aktų projektus, atliekami pagal teisės aktų jiems suteiktas pareigines teises;4) pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai;5) mokslininkų (pedagogų) veikla, išskyrus atvejus, kai jie veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais;6) fizinio asmens pareikšta nuomonė dėl teisės aktų pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiais galios, naujų teisės aktų priėmimo ar nepriėmimo, išskyrus atvejus, kuriais tas fizinis asmuo veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais. (Lietuvos Respublikos lobistinė veiklos įstatymas)
3. TEIGIAMI INTERESŲ GRUPIŲ VEIKLOS ASPEKTAI
Paprastai manoma, kad per interesų grupių veikla yra įgyvendinamos minties, žodžio, peticijų ir susirinkimų laisvės – tos laisvės, dėl kurių buvo kuriama liberalioji demokratija. Susirinkimų laisvė numato teisę burtis į grupės, o žodžio laisvė implikuoja leidimą užsiimti finansavimo paieška, kad galėtų nusipirkti vietos laikraštyje ar užmokėti už laiką eteryje. Ar verslo korporacijoms ir kitoms didelėms institucijoms reikėtų leisti naudotis tomis pačiomis teisėmis, kurios pirmiausia buvo numatytos individualiems piliečiams, yra vienas iš svarbiausiu klausimų, į kurį lig šiol pakankamai gerai neatsakė nei demokratijos teorija, nei praktika.
Be įtakos laisvei, interesų grupės atlieka ir tam tikras politikos formavimo funkcijas. Visi žino, kad interesų grupių veikla paprastai iškraipo politikos formavimą; tai aptariama toliau šiame skyriuje. Tačiau interesų grupės atlieka ir pozityvesniu funkcijų. (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P119.)3.1. Piliečių valios išaiškinimas
Kartais privačios interesų grupės sukuria informacijos mainus tarp paprastų piliečių ir labiau kompetentingų vadovų bei personalo. Dalis tokiu mainų atliekama informacinėmis brošiūromis ir panašiomis priemonėmis, už kurias yra atsakingi profesionalus darbuotojai. Per rinkimus į vadovaujančius postus profesinėje sąjungoje ar kitoje interesų grupėje kandidatų nuomonių skirtumai gali padėti eiliniams nariams suvokti problemas, kurios iškyla jų organizacijai. Kaip dažnai atsitinka, tai labai priklauso nuo atskiru grupių ir nuo kiekvieno grupės nario.Be to, interesų grupės yra naudingos ir galbūt net būtinos, kad politikos formavimo procesą praturtintų įvairiais požiūriais, faktine informacija bei idėjomis. Kadangi organizacijos formuoja savo narių pažiūras, būtų neteisinga sakyti, kad jos tiesiog išreiškia tai, ko nori jų nariai. Tačiau interesų grupės dažnai gina tuos poreikius ir norus, kuriems, jų vadovybes manymu, turėtų pritarti ar bent neprieštarauti dauguma tų grupių narių. Žinoma, verslo įmonių vadovai gali diktuoti grupės pozicija ir nesukti sau galvos dėl ,,narių” nuomonės. (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P119.)
Interesų grupės yra tarsi pliuralistinės teorijos ašis. Tai ryšio tarpininkės: pliuralistinės teorijos pagrindą sudaro įsitikinimas, kad individai geriausiai perteikia savo poreikius ir troškimus vyriausybei suderintos grupinės veiklos būdu. Didelėje sudėtingoje visuomenėje retai kas išgirs vieno žmogaus balsą, ir dar mažiau jis galas paveikti vyriausybes sprendimus. Bet interesų grupės yra tie kanalai, kuriais žmonės įgyvendina demokratinį legitimumo ir atitinkanti reikalavimus sąveikos su vyriausybe idealą.
Šalininkai nurodo tris tarpusavy susijusias idėjas, kaip interesų grupių pliuralizmo pamatą:1. Narystė organizacijoje yra neribojama ir todėl plačiai atspindi visus individualius interesus.2. Organizuotos grupės transformuoja narių lūkesčius į politinius reikalavimus. Reikalavimu išgryninimo procese atsižvelgiama visu nuomone, ir nariai plačiai dalyvauja, pateikiant reikalavimus per atstovu asociacijas. 3. Nors interesų grupės ne visada ir ne visas vienodai lydi sėkmė, kiekviena grupė, kokie bebūtų jos interesai, turi lygias teises naudotis politiniais šaltiniais tikslui siekti. (H.Zeigler „Politinė bendruomenė“ p156.)
3.2. Sąveika kaip problemų sprendimo būdas
Interesų grupių sąveika su biurokratija yra svarbi socialiniu problemų sprendimui – be tokios sąveikos būtų sunku aprėpti visa sudėtingą vyriausybės darbotvarkę. Balsavimu galima išspręsti tik nedaugelį vyriausybei iškilusių klausimų, ir net įstatymų leidžiamoji valdžia pajėgi aprėpti tik nedidelę spręstinų problemų dalį. Tad valdžios delegavimas departamento ar biuro vadovybei dažnai tampa efektyviausiu viešosios politikos klausimo sprendimo būdu.Tačiau kaip elgtis tuo atveju, jeigu valdininkai reaguoja tik į nedaugelį skirtingų visuomenės narių interesų? Siekiant nuo to apsisaugoti, galima sukurti įvairių priemonių, kurios priverstu administratorių, prieš priimant viešosios politikos pasirinkimą, plačiai aptarti jį su atitinkamais valdininkais, atsakingais už kitas sritis, ir privačiomis interesų grupėmis. Pavyzdžiui, iš valdininko gali būti reikalaujama, kad jis problemą pateiktų svarstyti tarpdepartamentiniam komitetui, arba gautų pritarimą iš tam tikrų verslo grupių ir kitų privačių organizacijų, kurios šiais klausimais yra suinteresuotos arba kompetentingos. Papročiais grindžiamos neformalios taisyklės gali reikalauti, kad valdininkas rastų kompromisą tarp skirtingų ,,klientų”, pavyzdžiui, kaip ir tokiais atvejais, kai reguliavimo komisija siekia susitarti dėl kainų su reguliuojamu pramonės sektoriumi, jos profesinėmis sąjungomis, galbūt su vartotojų grupe ir su kita vykdomąja agentūra, atsakinga už fiskalinę arba darbo užmokesčio politiką. Bet kuriuo atveju įvairiems interesams atstovaujančių asmenų saveika nulemia sprendimą, kurio priėmimo nebūtų galima patikėti nė vienam iš valdininkų ar vykdomųjų agentūrų.(C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. p122.)
4. INTERESŲ GRUPIŲ ĮTAKOS ŠALTINIAI
Interesų grupių veikia, kurios imasi išrinktieji ir skiriamieji valdininkai, daro įtaką dėl lengvai suprantamų priežasčių: vyriausybės pareigūnai derėdamiesi turi savų kozirių, nes jie ne-tiesiogiai savo valdžią gali panaudoti įvairiausiais būdais. Tie, kuriems tenka bendrauti su šiais pareigūnais, žino apie šitą pasirinkimo laisve. Tačiau kaip įtakos gali įgyti nevyriausybinės grupės? Ar čia svarbu kas nors daugiau, nei tik balsai ir pinigai – du plačiausiai pripažinti būdai, kaip įgyti įtakos? (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P125.)
4.1. Poveikis balsavimo rezultatams
Pirma, ar labai svarbus yra grupės gebėjimas veikti rinkimus – nulemti balsavimo rezultatus? Dažnai manoma, jog vyriausybės valdininkai baiminasi, kad apviltų interesų grupių narių balsai atsigręš prieš juos, tačiau daug politikos mokslininkų abejoja šios interpretacijos adekvatumu. Kai interesų grupės bando grasinti valdininkui, jog jos paveiks rinkėjų balsus, ,,jos paprastai į įstatymų leidėją nukreipia neužtaisytą ginklą”, ir valdininkai šitai žino. Kadangi daugelio piliečių nuostatos balsuoti už vieną ar kitą partiją išlieka palyginti pastovios, interesų grupės lyderiui, kuris šitaip bando atsilyginti išrinktajam pareigūnui arba jį nubausti, bus tikrai nelengva siekiant daryti įtaką savo grupės narių balsams.Be to, profesines sąjungos arba kitos dideles organizacijos nariai tikriausiai nebalsuos vienodai. Kartais organizuotos grupės būna labai įtakingos vietos rinkimuose, pavyzdžiui, kai mokyklos tarybos rinkimus laimi mokytojų profesinės sąjungos remiami kandidatai. Organizacijos, kovojančios prieš mokesčius, kartais viešąją nuomonę nuteikia prieš kai kuriuos kandidatus arba prieš valstijų obligacijų emisiją. (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P125.)
4.2. Rinkimų kampanijų finansavimas
Kita žinoma interesų grupių įtakos rūšis, nelabai nutolusi nuo poveikio rinkimų rezultatams, yra kandidatų rinkimų kampanijų finansavimas. Taigi įstatymų leidybos institucijas užpildo nariai, kurie be didelių raginimų yra nusiteikę bent jau atidžiai išklausyti tuos, kurie jiems padėjo laimėti rinkimus. (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P127.)
4.3. Įtikinėjimas
Kad ir kokie svarbūs būtų balsai ir pinigai, jie vis dėlto nėra tokie galingi kaip paprastai manoma, ir jais remiantis negalima iki galo paaiškinti interesų grupių įtakos. O gal įtaka yra pasiekiama ir dėl ,,racionalesnių” priežasčių? Ar interesų grupės, išaiškindamos ir artikuliuodamos tai, ko nori žmonės, kontroliuodamos vyriausybės veiklą ir kitaip įsijungdamos į viešosios politikos formavimo procesą, kaip nors išsikovoja įtakingą vaidmenį sau ?Atsakymą, atrodo, duoda argumentuoto Įtikinėjimo, kurį lobistai kartais labai gerai atlieka, vaidmuo politiniame gyvenime. Iš dalies tai yra tiesiog gudrumo išraiška, pavyzdžiui, aeronautikos įmonė, siekianti sudaryti naują sutartį, tikriausiai nebus linkusi aiškinti, kaip ši sutartis padidins jos pelną. Vietoj toji imsis lobistinės veiklos, pagrįstos tam tikriems valdininkams svarbiomis vertybėmis. Jeigu politiniame procese dalyvauja nemažai dalyvių, galinčių panašiai argumentuoti savų interesų siekimą, atveriamas kelias protingai viešajai politikai, dėl kurios sutartų dalyvaujančiųjų dauguma. Akivaizdu, kad būtina, jog dalyvautų daugelis grupių, atstovaujančių skirtingiems požiūriams į problemą, kad netikslūs ir klaidinantys vienos interesų grupės siekiai galėtų būti užginčyti kitų grupių. Kai šios sąlygos yra beveik patenkintos, geram tikslui gali pasitarnauti net iš dalies manipuliacijomis pagrįstos ir nevisiškai nuoširdžios interesų grupių pastangos įtikinti kitus.Yra pakankamai įrodymų, kad interesų grupių teikiami argumentai dažnai atlieka šviečiamąją funkciją. Profesionalus lobistas per dešimtį minučių gali paaiškinti tai, ką valdžios narys išsiaiškintų dvi valandas pastudijavęs įstatymų projektus.Viena priežastis, dėl kurios lobistai yra linkę specializuotis ir dirbti su kokiais nors komitetais bei jų personalu, yra ta, kad ,,per tam tikrą nuolatinių kontaktų laiką lobistai gali įrodyti, jog jų informacija yra patikima.
Šališkos analizės svarba padeda paaiškinti nepaprastą kai kurių interesų grupių kampanijų, nukreiptų ne į įstatymų leidėjus ar administratorius, bet į teismus, efektyvumą. Gėjų teisės, abortai ir kiti socialines politikos klausimai į teismų darbotvarkę taip pat buvo įtraukti spaudžiant grupėms, siekusioms savo pažiūrų įtvirtinimo įstatymu. (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P129.)Būtent per samdytus, ar kitaip esančius žinioje lobistus, interesų grupės ir siekia įtakos valdžios sluoksniuose. Pagal Lietuvos Respublikos lobistinė veiklos įstatymą:
„Lobistas turi teisę:1) teisės aktų nustatyta tvarka dalyvauti rengiant ir rengti teisės aktų projektus, teikti pasiūlymus ir paaiškinimus teisės aktų projektų rengimo klausimais;2) savo iniciatyva atlikti teisės aktų ar teisės aktų projektų ekspertizę, teikti išvadas ir projektų komentarus lobistinės veiklos užsakovams;3) aiškinti visuomenei, įtikinėti valstybės ir savivaldybių institucijas ar įstaigas, kad tikslinga priimti tam tikrą teisės aktą arba jo nepriimti, pakeisti ar papildyti galiojantį teisės aktą arba pripažinti jį netekusiu galios;4) supažindinti visuomenę, įmones, įstaigas ar organizacijas su Seime, Vyriausybėje arba kitose valstybės ar savivaldybių institucijose rengiamais teisės aktų projektais;5) per visuomenės informavimo priemones daryti pranešimus bei dalyvauti masiniuose renginiuose;6) rinkti duomenis bei informaciją apie teisės aktų leidybą ir teikti juos lobistinės veiklos užsakovams;7) siūlyti teisės aktų leidėjams inicijuoti teisės aktų pakeitimus; 8) organizuoti teisės aktų leidėjų susitikimus su lobistinės veiklos užsakovo atstovais;9) organizuoti visuomenės apklausą dėl teisės akto projekto priėmimo ar teisės akto įgyvendinimo;10) organizuoti reprezentacinius ir kitokius renginius teisės aktų leidybos klausimais;11) organizuoti valstybės politikų, valstybės pareigūnų bei valstybės tarnautojų susitikimus su visuomene teisės aktų leidybos klausimais;12) iš valstybės ar savivaldybių institucijų bei įstaigų gauti teisės aktų projektų kopijas ir kitą informaciją, jei tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams;
13) įstatymų nustatyta tvarka įgalioti kitą asmenį lobisto vardu pateikti lobistinės veiklos ataskaitą.“ (Lietuvos Respublikos lobistinė veiklos įstatymas)4.4. Interesų grupių lyderiai kaip elitas
Interesų grupės daro esminę įtaką viešosios politikos formavimui, todėl prasminga interesų grupių lyderius traktuoti kaip valdančiojo elito narius – kartu su vyriausybės pareigūnais ir vadovais. Interesų grupių lyderiai yra ir didžiulę įtaką turintys asmenys, ir tie, kurie yra veikiau užimti, nei įtakingi. Tačiau jei sąvoka ,,elitas” apibrėžiamos grupės, kurios palyginti su visa visuomene yra mažos ir kurių politinė įtaka yra neproporcingai didelė, tuomet įtakingiausių interesų grupių lyderiai iš tikrųjų priskirtini šiai kategorijai.Tai yra ypač teisinga atžvilgiu tų, kurie dalijasi faktine valdžia, kai vyriausybės politikos formuotojai atsakomybę už politikos formavimą deleguoja privačioms grupėms. Kaip buvo aptarta 1 skyriuje, rinką orientuotoje visuomenėje priimant daugelį ekonominių sprendimų tai nutinka labai dažnai. Tačiau toks delegavimas neapima vien tik verslo vadovų. (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P132.)
4.5. Klasių – interesų grupių sistemos posunkiai
Dauguma vargingų žmonių ir tautinės mažumos neturi nei laiko, nei pinigų, poreikio ar įgūdžių pasinaudoti organizuotų interesų grupių sistema. Tiesa, lobistų pergales ne visada pasisavina turtingieji. Federacinė vyriausybe paprastai stengiasi apginti beteisius ir tuos, kurie niekieno neatstovaujami. Kadangi tokius žmones atstovauja lobistai ir organizacijos, kurių socialinis statusas yra prilygintas verslo organizacijoms, uždavinys nėra sudėtingas. Be to, biznio ir profesines organizacijos ne visada priešinasi geranoriškai pagalbai tiems, kuriems nelabai sekasi, pvz., didelės akcinės bendroves remia labdaros akcijas. Tačiau dažnai biznio asociacijos tiek daug dėmesio skiria tarpusavio kovai, kad nepastebi kitų sunkios padėties. (H.Zeigler „Politinė bendruomenė“ p157.)
5. NEIGIAMI INTERESŲ GRUPIŲ VEIKLOS ASPEKTAI
Kadangi organizuotos grupės atlieka būtinas politines funkcijas ir taip prisideda prie protingo politikos formavimo proceso bei prie atstovavimo įvairiems požiūriams demokratinėse sistemose, vyriausybės pareigūnai leidžia politikos formavimo procese dalyvauti tiems, kurie laikomi svarstytinų socialinių interesų reiškėjais. Egzistuoja de facto taisykle, kad žaidime gali dalyvauti tik reikalinga organizacija, o viešumas ir kitokia organizacijos veikia iš esmes yra tik ritualas. Šią ypač palankią interesų grupių interpretaciją, kuri vaizduoja sistemą kaip labai racionalią, turėtų atsverti dėmesys kitai, tamsesnei šio reiškinio pusei. Nors interesų grupių veikla yra būtina politikos formavimui, kartu ji kelia ir rūpesčių. . (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P133.)
5.1. Lobistinės veiklos kontroliavimas
Siekiant Lietuvoje kontroliuoti lobistinę ir interesų grupių veiklą, yra sukurtos priemonės reguliuojančios ir ribojančias lobistų priemones.
Asmuo, kuriam draudžiama būti lobistinės veiklos užsakovuBūti lobistinės veiklos užsakovu draudžiama:1) valstybės politikui;2) valstybės pareigūnui, valstybės tarnautojui ar teisėjui;3) valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms;4) valstybės ar savivaldybių įmonėms. (Lietuvos Respublikos lobistinė veiklos įstatymas)
Kiti lobistinės veiklos apribojimai1. Lobistui ir lobistinės veiklos užsakovui draudžiama sulygti dėl tokio lobistinių paslaugų apmokėjimo, kai atlyginimo dydis priklauso nuo konkretaus teisės akto pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiu galios ar atmetimo arba naujo teisės akto priėmimo ar nepriėmimo. 2. Draudžiama lobistinę veiklą finansuoti iš valstybės ar savivaldybių biudžetų.(Lietuvos Respublikos lobistinė veiklos įstatymas)
5.2. Iškraipymo problema
Pliuralizmo kritikai tvirtina, kad organizacijos, turinčios užtikrinti ryšį tarp valdančiųjų ir valdomųjų, pačios yra nedemokratiškos. Individai gali užtikrinti organizacijų kiekybine sudėti, bet kiek kiekvienas jų gali įtakoti vadovybe? Retai interesų grupės turi kokius nors vidinius mechanizmus, kurie užtikrintų tikslų narių lūkesčių nustatymą. Paprastai jos yra valdomos mažo tarnautoju elito ir aktyvistų. Tik keletas žmonių lanko susirinkimus, balsuoja organizaciniuose rinkimuose ir yra įtakingi organizacijos viduje.Ekonominiu interesų grupės gali mažai duoti ir mažai gauti, nes jų nariai menkai domisi įstatymų leidybos detalėmis. Kai visi nariai kviečiami tam, kad paremtu ar pasisakytu prieš įstatymo išleidimą, pavyzdžiui, laiškais – tai daroma, kad paruošti dirvą deryboms. Narystė tokiose organizacijose retai remiasi tik įsipareigojimais politinei lobistu veiklai. Kadangi išskirtinės šių interesų grupių suteikiamos lengvatos techninė informacija, konferencijos, socialinė veikla, lengvatų suteikimas, pigus draudimas dažnai yra įstojimo {grupę priežastis, lobistai gali veikti ir spręsti be narių įsikišimo. Sistema gerai žinoma įstatymų leidėjams, ir ji jiems atrodo naudinga. Įdomu, kad masines informacijos priemones visiškai neinformuoja apie tokia tvarka.
Verslininkai, tos drąsios sielos, įsipareigojusios tikslui ir siekiančios investuoti savo pinigus ir laika interesų grupės sukūrimui, turi skirtingus interesųs ir įgūdžius, nei žmones, kurie įstoja vėliau. Verslininkai yra pakeičiami, kai organizacija biurokratizuojasi ir vadovaujančias pareigas užima neišvengiamai labiau politiškai nuovokūs ir jautresni politinio dialogo niuansams žmonės.Kadangi organizacine vadovybe, kaip ir visos politinės vadovybės, primeta savo nuostatas pasyviems pasekėjams.jos nėra tiksliai atspindimos. Klaidingai pateiktos narių pažiūros visada yra ištaisomas daugelio gudrybių, naudojamu interesų grupių demokratinio imidžo sudarymui. Dauguma organizacijų supranta ryšio tam tikra forma tarp lyderiu ir pasekėjų svarbumą. Didžiausios grupės organizuoja nacionalinius suvažiavimus, kur tuo metu vykdomos dalyvių apklausos, kurių dalis būna atsitiktinės, o kitos yra pakankamai kruopščiai atliekamos. (H.Zeigler „Politinė bendruomenė“ p164.)5.3. Politinė nelygybė
Jokioje šiuolaikinėje demokratinėje sistemoje interesų grupės neatstovauja visiems piliečiams vienodai. Etninėms mažumoms, moterims, vartotojams, neturtingiesiems ir politiniams radikalams organizuotos grupės paprastai atstovauja nepakankamai, bet neproporcingai tvirtai atstovauja vyraujančioms etninėms grupėms, vyrams, verslui, pasiturintiems ir tiems, kurie siekia išsaugoti turimas privilegijas. Nelygybė tarp žmonių kartais nepagrįstai pagražinama pareiškimais, kad demokratinėje sistemoje daugybė grupių daro daugmaž vienodą įtaką politikai. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai jau savaime būtų nelygybės požymis. Tačiau interesų grupės nėra ir negali būti vienodai įtakingos. Įtaka neatitinka ir šių grupių narių skaičiaus. Palyginus su dauguma kitų organizuotų interesų, verslo grupės dažniausiai naudojasi geresnės organizacijos ir finansų teikiamais pranašumais. Pavyzdžiui, medikų profesijos nariai savo interesų grupių veiklai naudoja turimus organizacinius ir finansinius pranašumus, ir kai kuriose medicinos politikos srityse turi neįprastai didelę įtaką.
Ir ne visoms grupėms, siekiančioms priėjimo prie politikos formavimo proceso, vienodai tai pasiekiama. Netgi sustiprėjus moterų statusui kai kurių valstybės tarnautojų pripažįstamos politikos taisyklės nereikalauja, kad jie moterų organizacijas traktuotų lygiai taip pat kaip ir vyrų. Taigi interesų grupių veikla yra didžiulės politinės nelygybės, nederančios su demokratinėmis normomis, šaltinis. . (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P133.)5.4. Bendrų interesų pajungimas daliniams interesams
Kita bėda yra ta, kad interesų grupės, siekdamos savo siaurų, arba segmentinių, interesų, gali nepaisyti bendros gerovės. Nors šis tvirtinimas gali būti ir pagrįstas, dėl viso pikto jį reikėtų tirti atsargiai. Ko gero, griežtai tariant, nėra visiems bendrų požiūrių. Netgi tokiu universaliu klausimu, kaip kelio užkirtimas branduoliniam karui, išsiskiria žmonių nuomonės dėl aplinkybių, kuriomis jie norėtų išgyventi. Tai nepaneigia labai paplitusių siekių egzistavimo – tokių, kaip siekis išvengti ekonominės depresijos, išsaugoti švarią aplinką, pagerinti švietimą. Tačiau šios viltys yra tokios populiarios, kad nelabai ir aptarinėjamos, o politiniai nesutarimai paprastai susitelkia ties siauresniais šių klausimu aspektais, dėl kurių sutariama mažiau. Kitaip tariant, interesų grupių veikla veikiau pabrėžia skirtumus, o ne bendrumus.Ateityje šis akcentas gali kelti vis daugiau rūpesčių. Anksčiau politikos formavimo procesas sprendė problemas, susijusias su klausimu ,,Kas ką gauna?”: mokesčių, darbo santykių, žemės ūkio politikos ir pramones reguliavimo. Žinoma, kai kurios problemos (pvz., šalies gynyba) visados kėlė su bendra gerove susijusius klausimus, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais visas politikos formavimas smarkiai pasistūmėjo šia linkme. Ginklu kontroles, energijos išsaugojimo, aplinkos apsaugos, tarptautines prekybos bei kitose srityse iškilo naujų bendrų klausimų. Interesų grupių sistema buvo gerai pritaikyta senojo pavyzdžio, segmentiniams klausimams (nors kritikai abejoja net ir tuo), bet ji gali visiškai netikti naujesniu problemų, nuo kuriu sprendimo priklauso visų gerovė, sprendimui.
Vis dėlto didelę interesų grupių veiklos dalį užima ne siaurų savanaudiškų interesų, o bendro intereso vizijos siekimas. . (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P135.)6. Interesų grupių veiklos apibendrinimas
„Sąvoka interesų grupė nėra visai tiksli. Demokratinėse politinėse sistemose didžiausia atskira interesų grupių kategorija – verslo įmonės – nėra grupė įprastine šio žodžio prasme. Tokios ,,grupės” iš tikrųjų yra hierarchiškos biurokratijos, organizuotos pagal vadybos principus, kurioms iš viršaus vadovauja keletas vadovų. Tą patį, tik mažesniu mastu, galima pasakyti ir apie daugelį kitų aktyvių politinių organizacijų, todėl žodis grupė nėra visiškai tikslus apibūdinti visoms organizacijoms, siekiančioms veikti viešąją politiką.Kai kurie politikos formavimo dalyviai, užsiimantys tuo. kas paprastai vadinama interesų grupių veikla, faktiškai yra ne grupės, o tik individai. Savo veikla interesų grupėms prilygsta kai kurios labai turtingos arba labai visuomenėje gerbiamos asmenybėsTaigi laikantis nedetalizuoto apibrėžimo interesų grupių veikla yra sąveika, per kuria individai ir privačios grupės, neturinčios valstybinės valdžios, bando daryti įtaką viešajai politikai, taip pat ir tie vyriausybes valdininku veiksmai, kurie išeina už tiesioginio savo valdžios panaudojimo ribų. Tokia veikla yra būtina politikos formavimui, bet kartu sukelia ir labai rimtu rūpesčių.“ (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P117.)
Naudota literatūra
1. Charles E.Lindblom, Edward J, Woodhouse. „Politikos formavimo procesas“, Vilnius: Algarvė, 1999.2. Harmon Zeigler. „Politinė bendruomenė: įvadas į politinių sistemų ir visuomenės lyginamąją analizę“, Kaunas: Litera, 1993.3. Lietuvos respublikos lobistinės veiklos įstatymas, Valstybės žinios 2000 Nr. 56-1644, lobistinės veiklos įstatymo 8 ir 12 straipsnio pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios 2001 Nr. 43-1488.