Interesų grupės Prancūzijoje ir JAV

Turinys

Įvadas 3
1. JAV ir Prancūzijos politinė sistema 4
2. Interesų grupės bendrąją prasme 6
3. Interesų grupės Prancūzijoje 9
4. Interesų grupės JAV 13
Išvados 18
Literatūros sąrašas: 19Įvadas
Demokratinė sistema yra palankiausia egzistuoti ir klestėti interesų grupėms, kurios yra apibūdinamos kaip organizuotos individų grupės, suvienytos bendrų interesų ir siekiančių daryti įtaką viešajai politikai. Jos nesiekia politinės ar valstybinės valdžios, pagrindinis tikslas yra paveikti esamą valdžią, kad priimtų joms palankius sprendimus.
Šiame darbe bus aptartos Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų interesų grupės. JAV garsėja apskritai visų interesų grupių aktyvumu, gausa, o Prancūzija – profesinėmis sąjungomis, kurios kartais net aršiai koovoja dėl geresnės padėties. Interesų grupių Prancūzijoje yra nemažai, tačiau jų įtaka nėra labai stipri, o darbininkų grupės Prancūzijoje tradiciškai yra mažos savo narių skaičiumi, bet gali sukviesti nepriklausančius profsąjungai darbuotojus į demonstracijas, kurie suinteresuoti esamos problemos sprendimu.
Amerikoje interesų grupių įtaka tokia svarbi, kad neretai manoma, kad jos gali ne tik konkuruoti su politinėmis partijomis, bet ir apskritiai užimti jų vietą [12]. Prireikus kiekvienas suinteresuotas Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis atrastų jam atstovaujančią grupę.
Socialinį nepasitenkinimą lengviau išreikšti priklausant grupei, kurią vienija bendri innteresai, nei individualiai. Vienas asmuo dažniausiai nieko negali padaryti. Todėl esant galimybei (o visos demokratinės, kai kada ir griežtesnių režimų valstybės leidžia burtis į grupes) žmonės jungiasi į grupes, juos jungia tos pačios socialinės problemos. Interesų grupėms labai svarbu, kad juos palaikytų ku

uo daugiau žmonių. Masiškas problemos akcentavimas labaiu paveikia valdžios atstovus nei pavieniai, reti reikalavimai pakeisti sprendimus, įstatymus ar nuostatas.
Interesų grupėms teisėtai paveikti valdžią padeda lobistai, kurių veikla yra legali bei įtvirtinta įstatymais. Lobizmas yra labiausiai paplites interesų veiklos būdas.
Interesų grupės yra lanksčios, puikiai prisitaikančios ir efektyvios institucijos. Manoma, kad interesų grupių įtaka Amerikoje yra tiek svarbi, kad jos gali ne tik konkuruoti su politinėmis partijomis, bet net ir užimti jų vietą.
Darbo tikslas:
Susipažinti ir supažindinti su interesų grupių veikla JAV ir Prancūzijoje.

Darbo uždaviniai:
1. Pristatyti abiejų valstybių politines padėtis
2. Aptarti interesų grupes bendrąją prasme
3. Pristatyti interesų grupių veiklas JAV ir Prancūzijoje
4. Aptarti lobizmą kaip tarpininką tarp valdžios ir interesų grupių1. JAV ir Prancūzijos politinė sistema
Norint palyginti interesų grupių sistemas skirtingose valstybėse reiktų apžvelgti tųų valstybių politikos ir valdžios struktūrų skirtumus, nors jie ir nėra pagrindinis tyrimų objektas. Apibendrintai galima teigti, kad reikšmingiausi yra trys veiksniai: valdžios pasidalijimas šalyje; politinių partijų galia; politinės sistemos centralizacijos arba fragmentacijos lygis.
Šiandieninė Prancūzija yra žinoma kaip liberali demokratija, turinti stiprią prezidentinę valdžia. Vyriausybė – vykdomosios valdžios institucija, jai atstovauja politinės partijos ar partijų koalicijos daugumai parlamente. Įstatymų leidyba priklauso Nacionalinei asamblėjai, kurioje dirba 5 metų kadencijai išrinkti deputatai, dalis įstatmų leidžiamosios valdžios priklauso Senatui. [7]
JAV valdžia susideda iš vykdomosios valdžios &#
#8211; atsakingas prezidentas, įstatymų leidžiamosios valdžios – Kongreso ir teisminės valdžios – Aukščiausiasis teismo. Toks valdžios padalinimas į tris šakas būdingas ir valstijoms. Valstijas valdo gubernatoriai, renkami tiesiogiai.
Tiek federalinėje, tiek ir valstijų valdžioje dominuoja dvi partijos – Respublikonai ir Demokratai. JAV respublikonų partija tradiciškai priskiriama centro dešinei, o demokratų partija centro kairei. Mažesnių partijų ar nepriklausomi kandidatai išrenkami labai retai, dažniausiai tik į vietinius ir valstijų valdžios organus. Dvi pagrindinės partijos siekia rėmėjų iš įvairių socioekonominių klasių, kurios sudaro JAV multietninę visuomenę. Respublikonai didžiausią finansinę paramą gauna iš verslo grupių, krikščionių religinių organizacijų, kaimo gyventojų, o demokratai daugiausia paramos sulaukia iš profsąjungų ir etninių mažumų. [3, 33p]
Politinių partijų galia Parancūzijoje yra pagrindinis veiksnys, apibrėžiantis politikos formavimo galios struktūrą. Tokiose sistemose partijos palaikymas dažnai yra būtina sąlyga, kad tam tikras klausimas, paprastai iš ekonominės ar socialinės politikos srities, butų įtrauktas į politinę darbotvarkę. Šiose sistemose kai kurios ekonominės, socialinės ir ideologinės grupės jungiasi su pagrindinėmis politinėmis partijomis: pavyzdžiui, verslo atstovai – su konservatoriais, darbininkai – su socialistinėmis ar liberaliomis partijomis, ir didžiausias lobistinis darbas vykdomas partijų konferencijose ir posėdžiuose [3, 33p]. Prancūzijoje, kaip ir kiekvienoje šalyje egzistuojančios interesų grupės stengiasi tiesiogiai ar netiesiogiai daryti įtaka politinėms partijoms, valdžios institucijoms. Jos kovoja už savo bei grupės narių teises, kartais savo protestus ro
odydami įvairiomis protesto akcijomis. Pagrindinė Prancūzijos opozicinė partija yra Socialistų partija.
Kiek Prancūzijoje, tiek JAV didžiąją dalį sprendimų, veikiančių interesų grupes, priima ne politikai, bet biurokratai ar valstybės tarnautojai. Tai sąlygoja priimamų sprendimų pobūdis – dauguma jų yra susiję su kasdieniškais, nereikšmingais dalykais, pavyzdžiui, darbo licencijų išdavimo taisyklės, gamyklų darbo saugumo bei darbuotojų sveikatos apsaugos taisyklės ir kita [3, 33p]. Biurokratai interesų grupėms yra svarbūs visose šalyse, tačiau kuo labiau visuomenė išsivysčiusi, tuo didesnę reikšmę biurokratija įgyja kaip interesų grupių veiklos objektas bei lemiamas jų sėkmės veiksnys.
Vienas svarbiausių struktūrinių politikos ir valdžios sistemos bruožų, veikiančių interesų grupių strategiją ir taktiką, yra politikos formavimo proceso centralizacijos laipsnis.
Prancūzija – labai centralizuotos valdžios struktūra. [2, 337p.]. Tokioje sistemoje įmanomas korporatyvinis ar neokorporatyvinis politikos formavimo procesas, kai spręsdama pagrindinius ekonominius ir socialinius klausimus vyriausybė pirmenybę teikia svarbiausioms lobistine veikla užsiimančioms viršūnių asociacijoms. O susiskaidžiusi Jungtinių Valstijų federalinio ir valstijų lygmens valdžios struktūra, kur neokorporatyviniai susitarimai neįmanomi, suteikia interesų grupėms geresnę prieigą prie valdžios bei išplečia jų strategijos ir taktikos galimybes. Tolesniuose skyri.uose atskirai bus plačiau apžvelgiamos interesų grupės JAV bei Prancūzijoje.

2. Interesų grupės bendrąja prasme

Svarbų vaidmenį politinėse sistemose, ypač demokratinėse, vaidina interesų grupės, kurios yra organizuotos piliečių grupės, siekiančios, kad valstybė vykdytų tam tikrą po

olitiką konkrečioje srityje. Nors demokratijos teorija daugiau kalba apie individo teises, realiame gyvenime politinė valdžia apskritai ir tuo labiau valstybinė valdžia, labiau skaitosi ir turi skaitytis pirmiausia su didelių grupių – inteligentijos, darbininkų, fermerių, verslininkų interesais. Politika pyksta pagrindinai grupių lygyje, o jos dalyviai yra ne tik politinės partijos, judėjimai ir valstybinės institucijos, bet ir siauresnės interesų grupės. [12]
Pačioje interesų grupių susikūrimo pradžioje niekas netikėjo ir net nemanė, kad šios grupės gali siekti valdžios. Pagal teoriją taip ir neturėtų būti, visa interesų grupių veikla turi būti tik tam, kad būtų pakeisti sprendimai į joms palankius. Dažnai interesų grupės yra identiškos judėjimams ir organizacijoms, tačiau daugelis interesų grupių skiriasi nuo organizacijos tuo, kad yra labiau homogeniškos ir kartu mažiau struktūruotos. Svarbiausia, interesų grupių pagrindinis tikslas yra tai, kad valstybinė valdžia, priimdama sprendimus, kaip galima daugiau atsižvelgtų į jų poreikius ir spręstų joms rūpimas problemas [1]. Tokioms interesų grupėms politika yra priemonė kitiems bendriems tikslams pasiekti.[10] Bet šiuolaikinėje valstybėje interesų grupės šiek tiek išsikreipė, kai kuriais atvejais nebeliko idėjos, atsirado valdžios siekis, todėl tų interesų grupių tikslas ir yra valdžia, politika yra ir priemonė, ir tikslas saviems tikslams užtikrinti.[10].
Interesų grupės dažniausiai veikia per lobistus, kurie yra tarpininkai tarp interesantų ir valdžios atstovų. Lobizmas yra legali priemonė norimiems tikslams pasiekti, pakeisti valdžios sprendimus. Lobizmas užkerta kelią korupcijai, bent jau stipriai išsivysčiusiose demokratinėse valstybėse. Demokratinėse šalyse ir interesų grupių yra daugiausiai, nes toks valdymo būdas skatina interesų grupių buvimą, jiems suteikta laisvė reikšti savo nuomones bei idėjas.[10]
Interesų grupės demokratinėse šalyse yra svarbiausia pilietinės visuomenės institucija. Jų būna įvairaus tipo. Dažnai susiformuoja taip vadinamos anoniminės (bevardės) grupės. Jos neturi organizacinės struktūros, dažnai ir vadų, mažai koordinuoja savo veiklą, kurioje neretai panaudojama jėga. Daugumoje atvejų tai minia, siekianti įvykdyti kokį nors veiksmą. Tokios grupės 1968 m. Veikė Amerikoje juodųjų ir Prancūzijoje studentų maištų laikotarpyje. [12] Aišku, šiuo metu jėga nėra dažnai naudojama įtakoti valdžios atstovams, aršiausios priemonės yra streikai, demonstracijos, kelių blokados (kaip Prancūzijos fermeriai). Grupių protestai yra labai svarbūs interesų išreiškimui [9] Dažnai interesų grupės yra vienos specialybės darbininkai, kaip gaisrininkai, policininkai, mokytojai, kurie nepatenkiti esama valdžia, nepatenkinti jų daromais sprendimais, nes tai nekeičia į gerą jų padėties, tai yra atlyginimų mažumas, jų neišmokėjimas ir panašiai.
Neasociacinių grupių išskirtinis bruožas yra tai, kad jos nėra organizuotos ir nesiekia kokio nors konkretaus tikslo. Tai tam tikra kategorija žmonių, kuriuos kiti išskiria kaip grupę. Tai gali būti autoritetingų konkrečios vietovės žmonių grupė, su kuria valdžios atstovai gali tartis iškilusiu klausimu, arba respondentų kategorija viešosios nuomonės tyrime, kada jie sugrupuojami kaip studentai, fermeriai, pagyvenę žmonės. Sakoma, kad jų nuomonė išreiškia grupės nuomonę [12].
Institucinės grupės yra formalios organizacijos, tokios kaip armija, universitetai. Panašaus tipo institucijos gali pradėti funkcionuoti kaip suinteresuotos grupės, kai pradeda kelti reikalavimus, kartais tam tikslui pasisamdydamos profesionalų lobistą [12].
Asociacinės grupės specialiai sukuriamos politiniais tikslais – nuolat ginti savo narių interesus, demokratinėse .šalyse jos sudaro pagrindinę interesų grupių masę [12i].
Interesų grupės savo veikloje naudoja platų priemonių „arsenalą“ ir įvairią taktiką.
Vakarų šalyse labai paplitęs lobizmas. Visos svarbesnės grupės stengiasi turėti savo lobistą valdžios organuose, ypač parlamentiniuose (JAV – Kongrese). Lobistai – kompetentingi žmonės, kurie gerai žino savo atstovaujamos interesų grupės problemas, moka įtikinančiai išaiškinti jų reikalavimus valdžios sferose ir, svarbiausia, gerai orientuojasi valdžios „kolidoriuose“, pažįsta parlamento narius, žino su kuo ir kaip reikia kalbėti. Dažniausiai toks poreikis iškyla, kai svarstomas biudžetas arba įstatymų projektai, kurie liečia interesų grupes. [12]
Interesų grupės, užimančios strateginę vietą ekonominėje sferoje, ypač profesinės sąjungos ir verslininkų asociacijos, siekdamos apginti savo interesus, gali paralyžuoti svarbių sferų funkcionavimą, paskelbdamos streiką arba grasindamos ekonominėmis priemonėmis [12].
Grupės taip pat gali bandyti pakeisti politiką netiesioginiu būdu – pradėdamos informacinę kampaniją žiniasklaidoje, tikėdamosios tuo paveikti viešąją nuomonę, kuri savo ruožtu priverstų valdžią pakeisti savo politiką.
Interesų grupės nėra labai stiprios, dažnai tam trukdo keletas faktorių. Pirma, ne visi interesai yra vienodai gerai organizuoti. Pranašumą turi grupės, kurių nariai yra daugiau sukoncentruoti tam tikroje teritorijoje, labiau išsilavinę, labiau priklausomi nuo valdžios priimamų sprendimų. Antra, daugumas suinteresuotų grupių nėra itin demokratiškos organizacijos. Kaip ir politinėse partijose, grupių lyderiai panaudoja administracinę struktūrą savo valdžiai įtvirtinti ir dažnai nepaiso eilinių narių nuomonės. [12].
Partijų, visuomeninių judėjimų ir organizacijų, taip pat interesų grupių sistemą galima vertinti kaip vieną svarbiausių balanso ir atsvaros mechanizmą, labai žymiai apribojančių politinių ar ekonominių elitų dominavimo galimybes valstybės valdyme. Kartu visų šųi grupių skaitlingumas ir susiskaldymas sąlygoja jų tarpusavio konkurenciją ir demokratinėse šalyse gana efektyviai užtveria kelią kokios nors vienos grupės hegemonijai ( vyravimui). [12]3. Interesų grupės Prancūzijoje
Prancūzija yra demokratinė valstybė ir kaip jau minėta, interesų grupės aktyviausiai veikia esant tokiam režimui. Prancūzija išsiskiria profesinių sąjungų aktyvumu, jos yra vienos iš seniausių interesų organizacijų šakų, jos aktyvios buvo tik susikūrusios, aktyvios ir dabar. Plačiau apie profsąjungas ir interesų grupes apskritai Prancūzijoje aprašysime šiame skyriuje.
Istorija nurodo, kad darbuotojams atstovaujančios organizacijos daugelyje pasaulio šalių turi specifinį pavadinimą – profesinės sąjungos. Reformų plėtojimosi, nuoseklų derybinį ar revoliucinį kelią priverstos pasirinkti profsąjungos, gindamos ir atstovaudamos dirbančiųjų darbo ekonominius klausimus, priklauso būtent nuo valstybinės pozicijos.[5]. Jeigu jau nuo 1833 m. Anglijos čartistai , Prancūzijos darbininkai kovojo dėl 8 darbo valandų.
Prancūzijoje, kitaip negu daugelyje valstybių, interesų grupių veikla vis dar susilaukia prieštaringų vertinimų ir įtarinėjimų. Trečioji ir Ketvirtoji respublikos turėjo silpną asociacijų pobūdį ir stiprią, o ne reaguojančią, valdžią. Tai kyla iš Jakobinų ideologijos, kad tarp piliečio ir valstybės neturi būti jokių tarpinių asociacijų. Interesų grupių veikla Prancūzijoje dar laikoma iškraipymų, neteisybės ir neefektyvumo priežastimi, o valstybė pati imasi intervencijų, nepaisydama derybų su interesų grupėmis. Valdininkai (de Golio įtaka) save taip pat laiko „viešojo gėrio“ sargais. [13]
Vis dėlto nuo šeštojo dešimtmečio padėtis pamažu keičiasi, atsiranda daugybė savanoriškų asociacijų, joms priklauso apie pusę prancūzų. Tiesa, tik iki 13-os procentų darbininkų priklauso profsąjungoms (kurios jiems neturi didelės įtakos), bet medikai, pedagogai ir smulkieji verslininkai junionizuoti, o partijų narystė irgi gana plati. Dalyvaudami visuomeniniame gyvenime ir veikdami savo interesų grupėse, darbuotojai turi gebėti jungtis, kolektyviai išreikšti savo interesus ir panaudoti įvairialypes priemones savo, kaip socialinio partnerio stiprėjimui. Kokiu principu, prie kokių aplinkybių vyksta darbuotojų jungimasis ir kolektyvinių interesų atstovavimas dalinai priklauso ir nuo vyriausybinės politikos [5]
Naujausi profesinių sąjungų nepasitenkinimai buvo reiškiami daugiausiai streikais. Daugiausiai nepasitenkinimą reiškia : Geležinkeliečiai, paštininkai, medikai, dujininkai, elektrikai, mokytojai. Mokytojai nepatenkinti tuo, kad jų algos 2005 metais padidės tik vienu nuošimčiu, kai infliacijos lygis daug didesnis. Ministras pirmininkas Žanas Pjeras Rafarinas sutiko su tuo, kad gali būti peržiūrėtos įstatymo dėl mokyklos ateities nuostatos, bet, vyriausybės teigimu, valstybės tarnautojų algos negali būti padidintos daugiau, nei numatyta šiais metais − vienu nuošimčiu [8] Švietimo darbuotojus į gatves paskatino išeiti paštininkų, medikų, geležinkeliečių streikai 2005 metų pradžioje [6]
Prancūzų solidarumas yra gerbtinas, nes nors ir nedidelė dalis darbinikų priklauso oficialiai profesinėms sąjungoms, bet jeigu viena prancūzų profsąjunga paskelbia streiką, tai streikuoja visi ir nė vienas europietis negali pravažiuoti per Prancūziją. Darbininkų grupės tradiciškai yra mažos savo narių skaičiumi, bet gali sukviesti nepriklausančius profsąjungai darbuotojus į demonstracijas, kurie suinteresuoti esamos problemos sprendimu. Egzistuoja keletas susivienijimų, bet jų ryšiai su politikais silpni. Žemdirbių ir Verslo organizacijų interesų yra geriausiai organizuotos ir palyginti su kitomis interesų grupėmis – stiprios [9].
Interesų grupės ir toliau lieka priklausomos nuo valstybės: valstybės subsidijos sudaro iki trijų ketvirtadalių biudžeto. Tačiau tai „nepažaboja“ radikalesnių grupių, o jas išlaiko. Vyriausybė subsidijavo interesų grupes bei steigė konsultacines institucijas ir dėl informacijos poreikio. Tokių konsultacinių institucijų, kuriose buvo atstovaujamos pagrindinės interesų grupės, pristeigta keli tūkstančiai, ir dažniausiai jos neturi jokių esminių funkcijų. Pareigūnai skelbia iniciatyvas be konsultacijų su šiomis institucijomis, o jos. nebent griežtai reaguoja į pasiūlymus. Taip yra dėl dviejų priežasčių: interesų grupės Prancūzijoje žymiai labiau susiskaldžiusios bei politizuotos, ir, be tradicinės interesų propagavimo veiklos, žymiai dažniau užsiima tiesioginių protestų rengimu. Tradicinėse politikos sferose organizacijos užsiima daugiau nepriimtinių sprendimų vetavimu („savigyna“), o naujosiose (moterų teisių, ekologijos) — mobilizuoja paramą specifinėms akcijoms, kurios iškeltų naujas problemas [13]. Nepaisant vyriausybės palaikymo interesų grupėms, Prancūzija nėra kolektyvinio modelio šalis. Leiboristai yra per silpni ir susiskaldę.
Tiesa, interesų grupių veikla turi ir korporatizmo bruožų: ministerija kontroliuoja tam tikrą pramonės šaką, ir mainais remia pastarosios reikalavimus. Dar viena ypatybė yra profesionalų korpusų (grands corps) įtaka: tam tikrus uždavinius atlieka — taigi ir turi tam tikrų interesų — ekspertų grupės, plačiai pasiskirsčiusios po visą administracinį aparatą. Pagaliau, interesų grupės išnaudoja valdžių padalijimo sistemą, ministerijų prieštaravimus ir vis daugiau dėmesio skiria Europos Sąjungos įtakai. [13]
Prancūzijoje, kaip ir kiekvienoje šalyje interesų grupės skirstomos į dvi pagrindines dalis. Tą, kuriai politika – tikslas, ir tą, kuriai politika ir valdžia tėra priemonė kitiems tikslams pasiekti.
Pirmajai priskirtini politikai. Jų tikslas valdžia, žvelgiant atidžiau galima sakyti, kad valdžia yra ir jų tikslas, ir priemonė. Priemonė įgyvendinti savo idėjas, ideologiją, valstybės viziją. [10]
Interesų grupių Prancūzijoje yra nemažai, tačiau jų įtaka nėra labai stipri. Skirtingai nuo Anglijos interesų grupių, kas turi didelę įtaką susijungusios į stiprias organizacijas, tokias kaip profsąjungos, prancūzijos intersų grupės yra susiskaldžiusios pagal ideologijas, tikėjimą ir profesijas. Interesų grupės egzistuoja kaip profesionalios grupės, taip pat studentai, smulkūs verslininkai, ūkininkų sąjungos ir daug komercinių grupių. Kai kurios grupės, tokios kaip ūkininkų sąjungos labai aktyviai reiškia savo idėjas, vizijas. Ūkininkai neseniai pateko į tarptautinę spaudą, kai užblokavo pagrindinius kelius išversdami mėšla ir taip sutrikdydami eismą. Prancūzijos valstybės tarnautojai neskiria daug dėmesio tokiai taktikai ir konsultacijos su interesų grupėmis, išskyrus verslo klausimais, yra grynai formalios [11].
Sąjungos Prancūzijoje yra geras pavyzdys, kaip susiskaldymas lemia silpnumą. Trys pramoninės sąjungos konkuruoja tarpusavyje daugelyje fabrikų ir biurų. Bendras darbuotojų susivienijimas yra prisijungęs prie komunistų partijos. Demokratinis darbuotojų susivienijimas pradėjo veikti kaip Katalikų sąjunga, bet nutraukė ryšius su bažnyčia dar 1970 ir dabar artimai susiję su socialistų partija. Darbuotojų galios yra nuosaikiausia iš šių trijų sąjungų ir turi ryšių su Socialistų partija. Kadangi visos trys grupės kovoja dėl valdžios, jos nedaug tesusidera su vyriausybe ir turi ribotą įtaką politikai. Ši tendencija susipykti atspindi plačią prancūzų politikos kultūrą, kas patvirtina nutolimą ir konfliktą kaip dalį politinio proceso [11]. Nepaisant vyriausybės palaikymo interesų grupėms, Prancūzija nėra kolektyvinio modelio šalis. Leiboristai yra per silpni ir susiskaldę.
ES mastu interesų grupės pirmiausia siejamos su vartotojų teisių gynimu ir dažniausiai veikia kaip europinės asociacijos ar ad hoc koalicijos atskiram vienetiniam tikslui pasiekti.
Interesų grupės atstovauja visuomenės interesus, skatina dalyvavimą politikoje panašių interesų turinčius individus; taip pat kaupia informaciją pagal savo interesus ir išanalizavusios ją pateikia visuomenei bei politikos institucijoms; interesų grupės iškelia naujas programas, išplečia politikos kausimų ratą, interesų grupės, dar vadinamos spaudimo grupėmis, stebi, kaip vykdomi jų tikslai – tai sąlyginė valdžios kontrolė. [4]. Šias funkcijas interesų grupės įgyvendina naudodamosi efektyviais būdais – taktikomis:
• Tiesioginė sąveika su valdžios institucijomis:
Asmeninė petici.ja; atstovavimas politiniame elite; sąveika su valdininkija; sąveika su atstovaujamosiomis institucijomis; teismai.
• Netiesioginė įtaka per politines partijas:
Partija susibičiuliauja su interesų grupe, joms kažką pažadant; sąveika pagal susitarimą.
• Netiesioginė įtaka per viešąją nuomonę:
Protesto akcijos; tiesioginiai veiksmai; prievarta [4].
Interesų grupės yra tie kanalai, kuriais žmonės įgyvendina demokratinį legitimumo ir atitinkantį reikalavimus sąveikos su vyriausybe idealą. Interesų grupės yra tarsi pliuralistinės teorijos ašis. Tai ryšio tarpininkės: pliuralistinės teorijos pagrindą sudaro įsitikinimas, kad individai geriausiai perteikia savo poreikius ir troškimus vyriausybei suderintos grupinės veiklos būdu. Didelėje sudėtingoje visuomenėje retai kas išgirs vieno žmogaus balsą, ir dar mažiau jis galės paveikti vyriausybės sprendimus.4. Interesų grupės JAV
Jungtinėse Amerikos Valstijose labai ryški ir stipri interesų grupių veikla. Žinoma, kiekvienoje valstybėje yra grupės, kurios siekia geresnės padėties, jau apžvelgtoje Prancūzijoje, kuri nėra tokia didelė valstybė ir piliečiai dar ne taip aktyviai buriasi į grupes pagal interesus, tačiau ypatingai profesinės sąjungos kelia savo tikslus bei reikalavimus valdžiai. Šiame skyriuje bus apžvelgtos interesų grupės JAV, jų veikla, pagrindiniai bruožai, faktoriai, lemiantys dalyvavyma valdžioje (neakivaizdus dalyvavimas, per lobistus).
Demokratinėse šalyse kai kurios suinteresuotos grupės gali siekti pakeisti arba anuliuoti kokį nors įstatymą. Tam nereikia nei daug narių, nei ypatingai didelųi išlaidų. Amerikoje pirmiasiais pokario dešimtmečiais per teismą juodųjų organizacijos pasiekė, kad būtų desegreguotos (panaikintas atskyrimas nuo baltųjų) mokyklos pietinėse valstijose ir leista juodiesiems dalyvauti pirminiuose rinkimuose [12]
Jungtinėse Amerikos Valstijose pakankamai gerai išplėtota interesų grupių veikla ir lobistinė veikla vykdma geriausiai. Valstijose piliečiai nelaiko lobizmo kaip korupcijos atmainos ar kažkokiu blogu dalyku. Todėl kalbant apie JAV interesų grupes, neatskiriama dalis yra lobistai – tarpininkai tarp interesantų ir valdžios atstovų.
Jungtinėse Amerikos Valstijose lobizmas neretai yra vadinamas trečiaisiais Kongreso rūmais (šalia Atstovų rūmų ir Senato ). Amerikoje didžiausi interesų grupių susivienijimai yra:
• Nacionalinė pramoninkų asociacija (apjungia 75% visų pramoninių kompanijų);
• Prekybos rūmai, kurių nariais yra 27 000 vietinių prekybos rūmų, 200 000 kompanijų ir 13 000 verslininkų asociacijų;
• Nacionalinė smulkiojo verslo asociacija (500 000 kompanijų);
• Nacionalinė nepriklausoma verslo federacija (400 000 kompanijų);
• Nacionalinė švietimo asociacija;
• Amerikos fermerių biurų asociacija;
• Amerikos advokatų asociacija;
• Karinės pramonės lobistai;
• Žydų lobistai.[12]
Svarbiausi lobistinės veiklos uždaviniai: veiklos planavimas, tai apima valdžios veiksmų ir kitų susietų interesų grupių stebėjimą; ryšių su vyriausybe ir kitomis interesų grupėmis užmezgimas ir palaikymas; pasitikėjimo, patikimumo bei kai kuriais atvejais lojalumo — ypač valstybės tarnautojams – kūrimas; siekis užmegzti ryšius su valstybės tarnautojais, suteiksiančiais paramą lobistinei grupei ar organizacijai; siekis sutarti lobistinės grupės viduje bei su grupėmis sąjungininkėmis dėl esminių lobistinės veiklos klausimų. Lobistai ir interesų grupių vadovai nurodo, jog ši veikla sudaro didžiąją dalį jų darbo – ji yra esminis veiksnys, užtikrinantis, jog politikams pateikiama grupės pozicija yra vieninga.
JAV žiniasklaida, terminą lobistas yra linkusi vartoti bendrąja prasme, taip sudarydama įspūdį, kad visų lobistų kilmė, veikimo metodai ir stilius yra panašūs. Dėl šios priežasties tokia nuomonė vyrauja ir visuomenėje. Iš tiesų lobistai skirstomi į kelis tipus, ir skirtumas tarp jų yra labai svarbus – jis atskleidžia lobistų veikimo būdus ir politinę atramą.
Lobistą galima apibrėžti kaip asmenį, atstovaujantį interesų grupei, ir jos naudai įtakojantį valdžios sprendimus. [3, 29 p.] Iš tiesų toks apibrėžimas gali pasirodyti per siauras net ir Jungtinių Valstijų lobistams charakterizuoti. Taigi reikia platesnio paaiškinimo, apimančio ir minėtą veiklą bei skirtumus tarp Amerikos ir kitų valstybių lobistų, atliekančių panašius vaidmenis. Plačiau lobistas apibrėžiamas kaip interesų grupės paskirtas asmuo, kurio uždavinys — palengvinti savo grupei įtakoti viešąją politiką bei vykdyti tokią veiklą:
1) tiesiogiai bendrauti su valstybės tarnautojais;
2) kontroliuoti politinį ir vyriausybės darbą;
3) konsultuoti dėl politinės strategijos ir taktikos;
4) plėtoti ir prižiūrėti savo grupės lobistinę veiklą [3, 29 psl. ]
XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Amerikos mokslininkai susitarė vartoti bendrus terminus lobistų apibūdinimui. Lobistai suskirstyti į penkias grupes: [ 3 30-31 psl.]
1. Lobistai, dirbanty.s pagal sutartį. Tokie lobistai yra samdomi pagal sutartį, ir jiems už lobistinę veiklą mokamas atlyginimas. Dažniausiai jie atstovauja ne vienam klientui ir yra lobistinių firmų, turinčių keletą darbuotojų, nariai.
2. Etatiniai lobistai. Jie yra organizacijų ir įmonių — nuo aplinkosaugos grupių, JAV darbo federacijos ir Gamybinių profesinių sąjungų kongreso, mokyklų tarybų asociacijų bei prekybos grupių iki telekomunikacijų kompanijų ir stambiųjų korporacijų valdytojai. Jie atstovauja tik vienam „klientui” — savo darbdaviui. Būtent jie politinėje arenoje XIX a. viduryje pirmieji pradėjo lobizmą, kai stambiosios įmonės, o ypač geležinkelių kompanijos, tapo svarbia Jungtinių Valstijų ekonomikos dalimi. Tokių lobistų federaliniu ir valstijų lygmeniu turbūt visada buvo daugiausia, o šiandien jie sudaro nuo trečdalio iki pusės visų lobistų.
3. Lobistai ryšiams su įstatymų leidėjais. Šie lobistai yra federaliniu bei valstijų institucijų ir vietinės valdžios darbuotojai, reprezentuojantys savo instituciją kitoms valdžios institucijoms ir įstatymų leidžiamajai valdžiai. Tokie lobistai sudaro nuo ketvirtadalio iki trečdalio visų federaliniu ir valstijų lygmeniu dirbančių lobistų.
4. Savanoriai, suinteresuotieji arba piliečių lobistai. Jie paprastai atstovauja mažoms nepelno arba visuomeninėms organizacijoms bei socialinėms grupėms ir bendruomenėms. Atlyginimo jie negauna – geriausiu atveju jiems kompensuojamos išlaidos, todėl tokios grupės turi būti asmeniškai atsidavusios savo reikalui. Šie veikėjai sudaro apie 10 procentų visų valstijoje dirbančių lobistų, o apie veikiančius federaliniu ir vietiniu lygmeniu duomenų nėra.
5. Privatūs asmenys, „mėgėjai” arba apsišaukėliai lobistai. Tokių lobistų valstijose tėra 1 ar 2 procentai. Jų lobistinė veikla nukreipta į jiems patinkančius projektus bei į tiesioginę asmeninę naudą arba prieš ypač nepriimtiną politikos kryptį ar pasiūlymą. Šios kategorijos lobistams priklauso ne tik eiliniai visuomenės nariai, turintys išskirtinių politinių motyvų, bet ir garsūs dažnai labai turtingi asmenys valdžios institucijose ginantys savo ekonominius interesus.
Interesų grupės yra lengviausiai prisitaikančios, lanksčiausios ir efektyviausios iš visų politinių institucijų, ypač lyginant su politinėmis partijomis ar visuomeniniais judėjimais, nes:

– į interesų grupes jungiasi natūraliai susiformavę ar specifinės , dažniausiai nedidelės bendruomenės;

– jų narius vienija bendri interesai ir identitetas.
Interesų grupės yra patvaresnės nei kitos politinės institucijos, ir asmenys, norintys gauti naudos iš valdžios, turėtų to siekti per interesų grupes.
Lyginamosios politikos tyrimai rodo, jog amerikiečiai labiau nei kitos tautos yra linkę naudoti grupes, kad paveiktų vyriausybės sprendimus. „Lobizmas Jungtinėse Amerikos Valstijose yra įprastas reiškinys jau nuo pat šios valstybės politikos atsiradimo. Konstitucijos autorius Madisonas XVIII a. devintojo dešimtmečio pabaigoje perspėjo apie susiskaldymo į grupuotes pavojų bei reziumavo, jog to išvengti neįmanoma, tačiau galima kontroliuoti neigiamą susiskaldymo poveikį suformuojant norimą valdžią.“
Nors JAV interesų grupių veikla yra labai išplėtota, kitaip nei kitų šalių piliečiai, amerikiečiai yra labai įtarūs interesų grupių, ypač ekonominių, atžvilgiu; jie nelinkę patikėti jiems jokių kolektyvinių įpareigojimų [3].
JAV valdžia bendraudama su interesų grupėmis vadovaujasi įtikinimo veiksniu. Įtaka ir įtikinimas yra svarbiausia veiksnys, sąlygojantis susitarimą tarp valdžios ir interesų grupių, kurios nelinkusios į kompromisus. Tai privilegija būti branginamu arba teisė būti rūpestingai globojamu.

„Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia šimtai tūkstančių interesų grupių, bet tik maža jų dalis nuolatos vykdo lobizmą.“ [3]. Prireikus kiekvienas suinteresuotas Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis atrastų jam atstovaujančią grupę. Daugumai interesų grupių priklauso viduriniosios klasės atstovai, kurie sudaro didžiąją dalį JAV visuomenės [3].

Int.eresų grupės daro įtaką pasitelkusios į pagalbą žmonių mases, rengiamos demonstracijos, boikotai, protestai ar netgi suplanuoti smurto aktai. Šios taktikos yra veiksmingos tam tikrose situacijose, tačiau galimas ir neigiamas visuomenės požiūris, jei gaunamas priešingas rezultatas nei tikėtasi. Interesų grupės neretai dalyvauja priešrinkiminėje veikloje ir palaiko partijas arba kandidatus, remiančius grupės politinius tikslus. Taip užsitikrindamos paramą ar naudą remiamai partijai laimėjus rinkimus. Toks užsitikrinimas yra netiesioginis lobizmas, iš šalies tai net nepanašu į lobizmą, tačiau daugiausiai verslo sektoriui priklausančios interesų grupės remia ir palaiko „tinkamą“ poziciją besilaikančius politikus, taip tikėdamos, kad ateityje jie priims palankius sprendimus [3]

Amerikoje daugėja interesų grupių, vykdančių savo veiklą teisminėje sistemoje, ypač teismuose. Teisminis lobizmas ypač naudingas grupėms, siekiančioms sužlugdyti arba trukdyti galingesnėms grupėms, turinčioms priėjimą prie įstatymus leidžiančių institucijų.[3]
Individualios interesų grupės galią (arba jos trukumą) apibrėžia šie faktoriai:
• Interesų grupės disponuoja poveikio valdžiai bei jos išrinktiems ir skirtiems pareigūnams priemonėmis, o tai suteikia joms politinės galios. Net ir autoritariniuose režimuose interesų grupės, nuo kurių yra priklausomas diktatorius arba valdančioji partija, yra pačios įtakingiausios.
• Lobistų arba grupių atstovų ir politikos formuotojų ryšiai. Reikalavimai valdžiai yra pateikiami per lobistus bei interesų grupių atstovus, nuo kurių sugebėjimų priklauso sėkminga grupės veikla. Svarbiausias interesų grupės uždavinys yra sukurti tokią situaciją, kad ji valdžiai būtų reikalinga arba kad valdžia priklausytų nuo interesų grupės.
• „Grupės teisėtumas- kaip jį supranta visuomenė ir valstybės tarnautojai.“ [3] Grupės teisėtumas dažnai priklauso nuo to, kokius priešus ji įgyja, kas jas palaiko. Pavyzdžiui daugelis liberalių demokratijų grupes, propaguojančias prievartą, laiko neteisėtomis. Kitos grupės, pavyzdžiui, gydytojų asociacijos arba grupės, kovojančios su apsvaigusiais nuo kvaišalų vairuotojais, yra laikomos teisėtomis. Kiti interesų sluoksniai, pavyzdžiui, profesinės sąjungos, irgi yra teisėtos, bet gali būti, kad į jų reikalavimus bus žiūrima ne taip palankiai.
• „Grupės priešininkų mąstas ir galingumas.“ [3] Kuo didesnis pasipriešinimas grupei arba jos propaguojamam reikalui, tuo sunkiau pasiekti užsibrėžtus tikslus, tačiau kuo viešiau ir aktyviau tikslų siekia grupė, tuo labiau ji vertinama visuomenės akyse, ypač kai ji kovoja su galingais politikos veikėjais.
• „Finansiniai grupės ištekliai.“ [3] Nors pinigai patys politine galia nevirsta, jie yra lengviausiai realizuojamas išteklius: už juos galima pasamdyti darbuotojus ir lobistus, jais galima prisidėti prie rinkimų kampanijų bei surengti žiniasklaidos kampanijas ir kampanijas pasitelkiant mases.
• „Politiniai, organizaciniai ir vadybiniai grupės lyderio sugebėjimai.“ [3] Bet kokioje visuomenėje vykdant lobistines kampanijas, reikia organizuotumo ir žinių apie tos visuomenės politinį procesą, ypač apie politines atramas. Taigi būtinas grupės sėkmės elementas – jos lyderis, turintis visas šias savybes.
• „Grupės dydis ir geografinis išsidėstymas.“ [3] Demokratinėse visuomenėse galioja taisyklė, kad kuo organizacijoje daugiau narių ir kuo jie plačiau geografiškai paplitę, tuo didesnį spaudimą ir didesniam skaičiui valstybės tarnautojų grupė gali daryti.
• „Grupės galimybės sudaryti koaliciją su kitomis grupėmis.“ [3] galimybė susijungti su kitomis panašius ar vienodus interesus ginančiomis interesų grupėmis padidina jų galią.
• „Politinė grupės narių darna. Kuo grupė darnesnė, tuo daugiau šansų, kad ji pasieks savo tikslą. Valstybės tarnautojai nelinksta imtis veiksmų, jei mano, kad grupė susiskaldžiusi.“ [3]
• „Tinkamo laiko pasirinkimas ir politinis klimatas.“ [3] Būtina pasirinkti tinkamą momentą, kad būtų galimybė pasiekti siekiamą tikslą. Pavyzdž.iui, siūlymas didinti programos finansavimą nebūtų politiškai išmintingas tada, kai mažėja valstybės biudžeto pajamos.
• „Grupės lobizmo tikslas – skatinamasis ar stabdantis.Status quo ir inercija yra galingiausios politikos jėgos visose visuomenėse, taigi dažnai yra lengviau sustabdyti politikos ar įstatymo vykdymą nei paskatinti imtis kokios nors naujos iniciatyvos. Todėl grupės, norinčios sutrukdyti kokiai nors veiklai, įgauna „stabdymo pranašumą”. „[3]
• „Grupės savarankiškumas“. [3] Kuo mažiau grupė turi galimybių rūpintis savo reikalais, ypač strategija ir taktika, tuo menkesnė jos galia. Grupių nesavarankiškumas įprastas autoritariniuose režimuose: juose verslo, darbo ir kitos grupės įtraukiamos į valdžios darbą ir turi nedaug autonomijos galių. Savarankiškumo stoka pasižymi ir moterų bei panašios grupės, esančios komunistų partijų sudėtyje. Tokios grupės tik perteikia partijos liniją, nustatomą partijos elito.Išvados
Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja daug valdymo rūšių, turinčių savitų bruožų, tačiau demokratija išsiskiria kaip palankiausia terpė egzistuoti interesų grupėms, kurios yra apibūdinamos kaip organizuotos individų grupės, suvienytos bendrų interesų ir siekiančių daryti įtaką viešajai politikai. Jos nesiekia politinės ar valstybinės valdžios, pagrindinis tikslas yra paveikti esamą valdžią, kad priimtų joms palankius sprendimus.
Dabartinė Prancūzija yra liberalioji demokratija turinti stiprią prezidentinę valdžia. Šalį valdo prezidentas, vyriausybė, kuriai atstovauja politinės partijos ir Nacionalinė asamblėja bei Senatas.
JAV valdžią sudaro prezidentas, Kongreso rūmai bei Aukščiausiasis teismas. Toks valdžios padalinimas į tris šakas būdingas ir valstijoms, kurias valdo tiesiogiai renkami gubernatoriai.
Svarbų vaidmenį politinėse sistemose, ypač demokratinėse, vaidina interesų grupės, kurios yra organizuotos piliečių grupės, siekiančios, kad valstybė vykdytų tam tikrą politiką konkrečioje srityje.
Prancūzijoje aktyvesnės profesinės sąjungos, o JAV interesų grupių veikimo “spektras” yra platesnis, tai ne tik darbuotojų nepasitenkinimas reiškiamas valdžiai, bet ir kitų interesų turinčių grupių. tai yra ir žydai, kovojantys už savo teises, ir armija, ir advokatai
Interesų grupės dažniausiai veikia per lobistus, kurie yra tarpininkai tarp interesantų ir valdžios atstovų. Lobizmas yra legali priemonė norimiems tikslams pasiekti, pakeisti valdžios sprendimus, tai tarsi tarpinė grandis tarp valdžios atstovų ir interesų grupių. Jie geriau išmano įstatymus, yra dalyvavę valdžioje, pažįsta valdžios koridorius.
Normaliam valdymui reikalingos interesų grupės, kad būtų išvengta valdžios atstovų vienvaldystės, neatsižvelgiant į piliečių norus, poreikius. Svarbu, kad kiekvienoje šalyje interesų grupės veiktų efektyviai. Prancūzijoje bei JAV tai vyksta išties gerai ir šių šalių pavyzdys turėtų paskatinti kitas, gal silpniau demokratiškai išsivysčiusias šalis, burtis i grupes ir aktyviau reikalauti iš valdžios to, kas joms priklauso.Literatūros sąrašas:
1. Harmon Zeigler/Politinė bendruomenė – Litera universitati Vytauti magni, 1993.- 360 p.
2. Juozas Matakas/ Šiuolaikinė valstybė. Vadovėlis. Technologija, Kaunas, 1999, p. 570
3. Laima Andrikienė/ Šiuolaikinės lobistinės veiklos tendencijos – Teisės universitetas, Vilnius, 2002, 146 p.
4. R. Geleževičius/ Interesų grupės ir lobizmas – Vilnius, 2004
5. http://www.vdi.lt/ivykiai/konferencija(K.Juknio%20pranesimas).htm
6. http://www.lsdps.lt/index.php?subaction=showfull&id=1106229227&archive=&start_from=&ucat=1&
7. http://lt.wikipedia.org/wiki/Pranc%C5%ABzija
8. http://www.lrt.lt/print.php?strid=5042&id=301846
9. http://homepage.gallaudet.edu/David.Penna/France.html
10. http://www.delfi.lt/news/daily/voxpopuli/article.php?id=6947783
11. http://phs.prs.k12.nj.us/~ewood/Eurodemo/France/interestgroups.htm
12. http://straipsniai.lt/print.php?id=2575
13. http://www.geocities.com/vykintas/m2igvp2.html

Leave a Comment