Interesų grupės ir jų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Politikos mokslų katedra

1-o kurso 034 būrio kariūnas Edgaras Čerškus

Interesų grupės ir jų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

Rašto darbas

Darbo vadovė:doc.dr.J.Novagrockienė

2004
Vilnius

Turinys

1. Įžanga; 3
2. Interesų grupių klasifikacija pagal Almond ir tipų apibūdinimas; 4
3. Interesų grupių ir vyriausybės sąveikos modeliai; 5
4. Interesų grupių veikimo pliuralizmo ir korporatyvizmo sąlygomis būdai; 7
5. Interesų grupės ir politinės partijos; 9
6. Interesų grupių funkcijos bei veiklos būdai; 10
7. Išvados. 12
8. Naudota literatūra 13

Įžanga

Interesų grupės – pakankamai svarbus veiksnys daugelio šalių šių laikų politikoje. Galbūt kad būtų aiškiau aš pradėsiu nuo apibrėžimo: interesų grupės – tai organizacijos, kurios yrra autonomiškos nuo vyriausybės ir politinių partijų ir vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis stengiasi daryti įtaką vyriausybės politikai. Tačiau tų apibrėžimų yra labai daug ir kol kas nėra nuspręsta, kuris tinkamiausias, kuris geriausiai apibūdina šias valdžios nesiekiančias organizacijas. Būtent svarbiausias jų skirtumas nuo politinių partijų yra tas, kad interesų grupės nesiekia formuoti vyriausybės.

Šiame darbe aš pabandysiu panagrinėti grupių klasifikaciją, sąveikos su valdžia formas (aš šią temą ir pasirinkau būtent todėl, kad mane sudomino tai, kaip interesų grupės santykiauja su politine valdžia), fuunkcijas ir veiklos būdus, pasinaudodamas tokių žinomų politologų kaip A.Krupavičius, G.Vitkus ir kt. knygomis, vadovėliais bei straipsniais.

Interesų grupių klasifikacija pagal Almond ir tipų apibūdinimas

Vieningai sutariama, jog interesų grupių susidarymo pagrindas yra bendras interesas. Jo vedami žmonės jungiasi į grupes, kurių ti

ikslas yra tenkinti savo poreikius. Poreikių pamatu formuojami tikslai, reikalavimai, kurie tampa vienokių ar kitokių veiksmų priežastimi. Aš šiame darbe pasirinkau galbūt aiškiausią ir populiariausią interesų grupių klasifikaciją, kurią pasiūlė politologas Almond. Taigi pagal šią klasifikaciją skiriami keturi grupių tipai: anoniminės, neasocijuotos, asocijuotos ir institucinės. Dabar aptarsiu kiekvieną iš jų.

Anoniminės interesų grupės – tai grupės, kurios nepasižymi dideliu organizuotumu, neturi aiškių lyderių, susiformuoja spontaniškai, egzistuoja trumpą laiką.(Atsiranda daugikliu atvejų dėl žmonių nusivylimo). Jos yra būdingiausios besivystančioms šalims, tačiau gali pasireikšti ir kitur. Pvz. žydai buvusioje SSRS, musulmonų fundamentalistai Irane ir t.t. Anoniminių interesų grupių veikimo būdai taip pat yra patys primityviausi; tai masinės demonstracijos, grasinimas jėga, jos vartojimas, teroristiniai išpuoliai.

Neasocijuotos interesų grupės – tai grupės, neturinčios jokios formalios organizacijos ir aktyviai nedalyvaujančios poolitikoje, tačiau susidedančios iš žmonių, potencialiai turinčių vienodus interesus. Tai ir įvairios gentys, ir tautinės mažumos, ir įvairūs socialiniai sluoksniai, netgi religinės grupės. Šios interesų grupės būdingiausios atsilikusiems kraštams (pvz. čigonai Rytų Europoje, „neliečiamieji“ Indijoje. Jos aktyviau neveikia, tačiau kelia socialinių konfliktų grėsmę vien savo buvimu.

Kitas tipas – Asocijuotos interesų grupės – tai grupės, kurios yra laisvai susikūrusios ir gerai organizuotos, siekiančios sau norima linkme paveikti vyriausybės politiką, aktyviai ginančios ir atstovaujančios savo interesus. Jos labiausiai pasireiškia išsivysčiusiose ir stabiliose demokratinėse valstybėse (p
pvz. profsąjungos, verslininkų susivienijimai, intelektualų profesinės asociacijos, žemdirbių grupės, judėjimai už taiką ir nusiginklavimą. Asocijuotų interesų grupių veikla labiausiai pasireiškia per partijas, jų finansavimą. Dar jos daro intelektualinį poveikį.

Na ir paskutinis tipas – institucinės interesų grupės – tai grupės, kurios susiformuoja ir atsiranda pačioje vyriausybėje, jos aparate ir įvairiose tarnybose, institucijose, kad padėtų vyriausybei įgyvendinti jau priimtus sprendimus. Institucine interesų grupe galima pavadinti ir armiją, ir valdininkiją, ir mokslo bei mokymo įstaigas, taip pat mokslinius institutus ir t.t. Jos labiausiai įtakingos besivystančiose šalyse (pvz. Lotynų Amerikoje ).Šios grupės veikia politinį procesą, stengiasi išnaudoti savo interesams turimus pranašumus ir galimybes, turimus valstybės valdymo sistemoje.

Interesų grupių ir vyriausybės sąveikos modeliai

Yra dvi interesų grupių ir vyriausybės sąveikos formos: tai pliuralizmas ir korporatyvizmas. Kai kas išskiria dar vieną formą – klientelizmą (kliento patrono), paremtą asmeniniais ryšiais, tačiau šiame darbe aš aptarsiu tik du pagrindinius sąveikos modelius, nes klientelizmas dar tėra mažai žinomas ir mažai paplitęs.

Pliuralizmas: tai tokia interesų grupių ir vyriausybės santykių forma, kai visi įvairiausių interesų piliečiai gali laisvai organizuotis ir konkuruoti tarpusavyje dėl įtakos vyriausybei, kuri yra atvira įvairiausių interesų grupių poveikiui, bet savo nuožiūra sprendžia kiek ir į kokių interesų grupių spaudimą atsižvelgti. Pliuralizmas gali gyvuoti tik demokratinėse šalyse. Daugelio politologų nuomone pliuralizmas egzistuoja ir

r Lietuvoje, nes sąlygos veikti yra sudarytos visoms grupėms vienodai. Tačiau taip yra tik teoriškai, nes praktiškai įtaką valdžiai gali daryti tik didelės, stiprios, įtakingos interesų grupės (pvz. pramonininkų konfederacija). Bet ir joms tas pavyksta labai retai.

Korporatyvizmas:tai tokia interesų grupių ir vyriausybės sąveikos forma, kai vyriausybė ne tik gali, bet ir privalo atsižvelgti į interesų grupių reikalavimus ir poziciją vienu ar kitu klausimu. Politiniai sprendimai tokiu atveju dažniausiai priimami kompromiso būdu. Ši forma galima ir demokratinėse šalyse (pvz. Skandinavija) ir diktatūriniuose režimuose (pvz. Musoliniui valdant Italijoje). Taigi, kaip matome interesų grupėms daug palankesnė forma yra korporatyvizmas. Jei prisimintume Lietuvos atvejį tai manau, jog su mano nuomone sutiks visi – mūsų šalyje vyrauja pliuralizmas, nes valdžia tikrai retai atsižvelgia į interesų grupių (nors ir didelių, įtakingų) reikalavimus.

Interesų grupių veikimo pliuralizmo ir korporatyvizmo sąlygomis būdai

Veikimas pliuralizmo sąlygomis

1. Rinkiminių kampanijų išnaudojimas. Palankus, kai grupės gausios nariais, turi ryšių su partijomis arba daug lėšų. Rinkimų metu interesų grupės palenkia rinkėjus norimam kandidatui, skiria lėšas rinkiminiai kampanijai.

2. Ekonominis spaudimas. Tai vyriausybės spaudimas dėl savo interesų patenkinimo. Palankus, kai grupės susijusios strateginiais valstybės ekonomikos sektoriais.

3. Visuomenės informavimo priemonių kampanijos. Interesų grupės stengiasi paveikti viešąją nuomonę, o per ją ir vyriausybę. (Šis būdas yra vienas iš efektyviausių). Rezultatų galima tikėtis ka

ai grupė yra stipri ir įtakinga.

4. Svarbios informacijos kontrolė. Veikimas pasireiškia daroma įtaka vyriausybei per ekspertų pagalbą. Šiuo būdu gali pasinaudoti ir negausios grupės, jei jos disponuoja svarbia valstybei informacija.

5. Jėgos panaudojimas ir terorizmas. Interesų grupės naudoja prievartą, kartais netgi pagal suderintą planą. Efektyvus tada, kai grupė būna išnaudojusi visas kitas politinio veikimo galimybes arba kai jai kitokie veikimo būdai yra neprieinami.

Interesų grupių veikimas korporatyvizmo sąlygomis

Interesų grupių veikimą korporatyvizmo sąlygomis aš pabandysiu aptarti išskirdamas tokio veikimo pranašumus ir trūkumus. Galbūt taip bus aiškiau ir suprantamiau, taip pat lengviau, norint palyginti interesų grupių veikimą vienomis ir kitomis sąlygomis.

Veikimo korporatyvizmo sąlygomis pranašumai:
Ų Vyriausybė, rengdama įstatymų projektus, privalo jų rengimą derinti su grupių nuomone;
Ų Padidinamos mažų interesų grupių galimybės;
Ų Visoms interesų grupėms užtikrinamas garantuotas įtakos vyriausybei minimumas;
Ų Nebelieka poreikio imtis pavojingų visai visuomenei politinės kovos metodų;
Ų Žmonėms yra didelis stimulas organizuotis ir aktyviai dalyvauti bendrųjų visuomenės reikalų tvarkyme.

Veikimo korporatyvizmo sąlygomis trūkumai:
Ų Vyriausybės politika gali tapti labai suvaržyta ir priklausoma nuo interesų grupių;
Ų Kartais kiekviena grupė gali pradėti reikalauti jos interesų įgyvendinimo neatsižvelgiant į kitų grupių interesus;
Ų Grupių kategoriškumas ir užsispyrimas gali sukelti pavojų visos sistemos stabilumui;
Ų Nedemokratinėse šalyse korporatyvizmas gali tapti vyriausybės įrankiu kontroliuoti ir papildomai reglamentuoti visuomenės gyvenimą.
Interesų grupės ir politinės partijos

Kaip jau minėjau darbo pradžioje, pagrindinis interesų grupių ir politinių partijų skirtumas yra jų tikslai. Interesų grupės nesiekia valdžios, joms pakanka spaudimo. Tačiau neretai sąveika tarp jų būna itin artima. Pvz. partijos remia interesų grupes, stengiasi paveikti sprendimų priėmimą jų naudai ir taip atsidėkoja joms už rinkimų kampanijos finansavimą. Dažnai interesų grupės formuoja viešąją nuomonę ir partijos siekia interesų grupių paramos, norėdamos pritraukti kuo daugiau rinkėjų. Dabar aptarsiu ir kitus partijų ir interesų grupių skirtumus:
v Skirtingi būdai įgyvendinant tikslus;
v Politinės partijos veikia kitais būdais. Jos nori platesnių visuomenės sluoksnių paramos, todėl siekia kompromisų. Taip jos tik santykiškai gali ginti piliečių interesus;
v Politinės partijos yra atsakingos visuomenei, o interesų grupės neatsako už savo veiklos padarinius;
v Partijos atviros visoms visuomenės grupėms, o interesų grupės – ne.
v Interesų grupių veikla paprastai orientuota tik vieną ar keletą veiklos krypčių, o partijų veikla apima visus nacionalinių interesų aspektus.
Partijų ir interesų grupių vaidmens skirtumai:
v Interesų grupių veikla dažnai yra konfliktų priežastis, o partijos stengiasi įvairiais būdais spręsti visus nesklandumus;
v Politinės partijos yra gyventojų integracijos į politinę sistemą objektas. Interesų grupės tokią funkciją taip pat vykdo, tačiau daug siauresniu mastu; Politinės partijos ir interesų grupės taip pat turi daug bendro. Partijos gali formuotis interesų grupių pagrindu, o pastarosios gali dalyvauti rinkimuose. Jei taip atsitinka, tai paprastai tos interesų grupės tampa partijomis, jų veikla išsiplečia.

Skirtingų ideologijų partijos skirtingai vertina interesų grupių ir valstybės santykį. Socialistinės pasisako už korporatyvistinį modelį, leidžiantį ginti dirbančiųjų interesus, o štai liberalai – prieš bet kokį grupių veiklos apribojimą. Konservatoriai taip pat remia laisvą jų veiklą.

Tačiau interesų grupių veiklos modelis, būdingas kiekvienai šaliai dažniausiai yra formuojamas tos šalies istorinės praeities, kultūrinės, socialinės, politinės aplinkos, o ideologinis momentas ne visuomet yra svarbus.

Interesų grupių funkcijos ir veiklos būdai

Daugelis politologų yra bandę išskirti interesų grupių funkcijas, veiklos būdus, kuriais jos veikia valdžią. Šiame darbe aš pristatysiu funkcijas, kurias dar 1959 m. išskyrė politologas W. Kornhauseris:
v Nepriklausomos interesų grupės padeda spręsti daugelį vietos lygmens problemų;
v Dauguma grupių vadovų padeda įtesinti esamą valdžios sistemą veikdami jos viduje;
v Didelis stabilių ir nepriklausomų grupių skaičius reiškia skirtingus ir besivaržančius interesus;
v Grupių autonomija užkerta kelią valdžios autonomijai.

Pristatysiu dvi veiklos būdų klasifikacijas. Pirmasis – pagal politologus Almond, Hague, Breslin ir Lovi, antrasis – pagal Janda ir Berry.
1.1)Demonstracijos ir prievarta;

2)Asmeniniai ryšiai;

3)Tiesioginis atstovavimas(kai interesų grupių atstovas išrenkamas į valdžią);

4)Visuomenės informavimo priemonės(spauda, televizija, radijas ir t.t.);

5)Santykiavimas su politinėmis partijomis ir valdžios institucijomis.

2.1)Atstovavimas;

2)Dalyvavimas;

3)Švietimas;

4)Politinės dienotvarkės formavimas(problemų, naujų klausimų iškėlimas);

5)Programų monitoringas(sprendimų priėmimo procesų stebėjimas);

6)Lobizmas;

Manau atskirai reikėtų pakalbėti apie lobizmą, nes šiuolaikinėje visuomenėje jis kuo toliau tuo tampa labiau populiaresnis. Lobizmas – atiteisėti veiksmai, kuriais daroma įtaka įvairiausiems valdžios institutų sprendimams. Dažnai veikla, poveikis valdžios institucijoms, jų spaudimas vadinamas lobizmu. Pvz. vienas žmogus(dažniausiai pasamdytas) gina ir atstovauja kurios nors interesų grupės interesus). Ryškiausias to pavyzdys Lietuvoje – Bronislovo Lubio atstovaujama Lietuvos pramonininkų konfederacija.

Išvados

Taigi kaip matome interesų grupės galima nagrinėti pagal daugelį aspektų. Galbūt vienus labiau domina grupių susiorganizavimo pobūdis ar klasifikacija, kitus – veikla vienokiomis ar kitokiomis mūsų aptartomis sąlygomis, trečius – galbūt santykis su valdžia, su politinėmis partijomis.

Šiuo metu interesų grupės pradeda vaidinti vis reikšmingesnį vaidmenį valstybės politiniame gyvenime, kuo toliau tuo labiau jos įtakoja vyriausybės politinius sprendimus. Ir nors šiuo metu Lietuvoje interesų grupės dar neturi tokios įtakos vyriausybei kaip senosiose vakarų demokratijos šalyse, tačiau manau, jog praėjus dar keletui metų ta jų įtaka išaugs jei ne dvigubai, tai bent jau labai nemažai.

Taigi šiame darbe aš apžvelgiau interesų grupių klasifikaciją, jų santykius su vyriausybe, politinėmis partijomis, jų veiklą bei funkcijas. Kaip pamatėme, interesų grupės yra ne tik įtakingas, bet ir gana įdomus reiškinys valstybės politiniame gyvenime, nesiekiantis valdžios, bet siekiantis įvairiomis priemonėmis įtakoti jos sprendimus.

Naudota literatūra

1. Krupavičius A. „Interesų grupės, sandara, klasifikacija ir efektyvumas“. Šiuolaikinė valstybė, p. 155 – 169.
2. „Interesų grupės, valdžia ir politika“. Metinės konferencijos tekstai. Vilnius, 1997 m. p. 66 – 71.
3. Novagrockienė J. „Interesų grupės ir jų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje“. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius 2001 m. p. 199 – 209.
4. Morozovienė R. Trumpoji politologija. Vilnius 2002 m. p. 21 – 23.

Leave a Comment