Baltijos šalių bendradarbiavimas: karinio saugumo aspektas.

T U R I N Y S

ĮVADAS..............................2

1. SAUGUMO SAMPRATA..............................5

2. BALTIJOS REGIONO ŠALYS..............................7

2.1. Baltijos šalių regiono charakteristika..........................7

2.2. Baltijos šalių saugumo problema............................9

3. BALTIJOS REGIONO ŠALIŲ BENDRADARBIAVIMAS KARINĖJE SRITYJE....10

3.1. NATO struktūra ir jos tikslai.............................10

3.1.1. Aljanso narystės privalumai..........................12

3.1.2. NATO saugumo kūrimas inicijuojant partnerystes...............13

3.1.3. NATO organizacija ir Baltijos regiono šalys..................14

3.2. ESBO veikla..............................15

3.3. BALTSEA kariniai bendradarbiavimo projektai...................16

3.3.1. BALTBAT..............................17

3.3.2. BALTNET..............................18

3.3.3. BALTRON..............................19

3.3 .4. BALTDEFCOL..............................20

3.4. Dvišalės karinės sutartys..............................21

IŠVADOS..............................22
LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................23
PRIEDAI..............................25

ĮVADAS

Šiuolaikinis pasaulis – vientisas ir nedalomas. Tarptautiniai nestabilumo židiniai kelia grėsmę taikai visame pasaulyje. Todėl nenuostabu, kad dinamiška saugumo aplinkos kaita transformuoja ne tik saugumo sąvoką, bet ir priemones, kurios naudojamos grėsmei neutralizuoti. Vienas iš būdų stiprinti saugumo jaausmą – gerų kaimyninių santykių skatinimas ir regioninis bendradarbiavimas, tarptautiniai projektai, kurių metu sustiprinamos bendros valstybių pastangos kovoti su grėsmėmis.

Baltijos jūros regiono valstybės siekia užtikrinti tiek vidaus, tiek regioninį saugumą ir stabilumą. Šalys aktyviai dalijasi bendradarbiavimo saugumo srityje Baltijos jūros regione patirtimi. „Augant valstybių tarpusavio priklausomybei, suvokiama, jog tarptautinis saugumas yra nedalomas, todėl nacionalinį saugumą siekiama stiprinti kaip platesnės regioninės ir globalinės valstybių bendrijos neatskiriamą sudedamąją dalį“ (Tomkus Ž. 2004, p.16). Todėl saugumo politikos įgyvendinimui lemiamą įtaką turi karinė pramonė. Baltijos regiono šaalių bendradarbiavimo saugumo dimensiją sudaro ne tik įvairiapusė karinė partnerytė, bet dvišalės, trišalės, daugiašalės sutartys.

Kursinio darbo rašymo metu susipažinta su įvairiapuse literatūrine medžiaga. Daug medžiagos apie Baltijos regiono šalių karinį saugumą pateikia Žigaras F. knygoje “Baltijos šalys: saugumas ir gy

ynyba” bei Lietuvos Respublikos Krašto Apsaugos Ministerijos sukurta Interneto svetainė www.kam.lt. Čia paliesta ne tik Baltijos šalių saugumo problema, bet pateikta daug informacijos apie tarptautinius karinius projektus, organizacijas, taikos misijas.

NATO organizacijai leidinių lietuvių kalba gausa parodytas ypatingas dėmesys. Apie NATO struktūrą, jos uždavinius, tikslus, vykdomas programas galima sužinoti iš kolektyvinių monografijų („NATO vakar, šiandien ir rytoj“, „NATO XXI amžiuje“, „NATO Naujasis Aljansas“) informacinių leidinių, skirtų NATO veiklos apžvalgai (”Saugumo išplėtimas euroatlantinėje erdvėje: NATO ir jo partnerių vaidmuo“, „NATO ir Lietuva“) bei Interneto tinklalapių (www.nato.lt; www.natocentras.lt).

Periodinio leidinio „Krašto apsauga“ numeriai suteikė vertingų žinių apie tarptautines Baltijos regiono šalių karines pratybas, projektus, jų svarbą.

Analizuojant saugumo sampratos skirtybes remtasi kelių autorių nuomone (Buzan B., Kis J., Miniotaitė G., Jakniūnaitė D.), kuurių veikaluose analizuota saugumo sąvoka.

Patikimiausios ir naujausios informacijos apie Baltijos šalių regioną, jo teritorijos traktavimą, valstybių siekių bendrumą suteikė ne tik Kivikari U., Antola E. veikalas „Baltic Sea reagion – A Dynamic Third of Europe“, bet ir Interneto svetainės – www. ubc.net.; http://ausis.gf.vu.lt.

Kursinio darbo tyrimo objektas – Baltijos regiono šalių bendradarbiavimo ypatumai. Atsižvelgiant į kursinio darbo temos aktualumą, keliamas pagrindinis darbo tikslas – remiantis moksline literatūra, periodine spauda ir Interneto medžiaga išanalizuoti Baltijos regiono šalių bendradarbiavimą karinio saugumo ir gynybos srityje. Tikslui pasiekti keliami pa

agrindiniai uždaviniai:
1. Charakterizuoti Baltijos šalių regioną.
2. Aktualizuoti Baltijos jūros valstybių saugumo problemą.
3. Išanalizuoti Baltijos šalių bendradarbiavimo ypatybes karinėje srityje.
4. Išryškinti valstybių bendradarbiavimo bendrus karinius projektus, jų paskirtį ir reikalingumą.
Darbo metu taikytas aprašomasis ir analitinis metodai.

1. SAUGUMO SAMPRATA

Saugumo sąvoka palytėta daugiaubriauniškumo ženklo. Todėl nenuostabu, kad daugelis mokslininkų šią sąvoką interpretuoja įvairiapusiškai. Lipman W. mano, jog valstybė yra saugi iki tokio lygio, kai norint išvengti karo esminėms jos vertybėms negresia sunaikinimo pavojus ir yra pajėgi jei kyla reikalas, ginti tas valstybes, iškovodama pergalę kare. B.Buzan teigia, jog „saugumas – tai valstybių ir visuomenių sugebėjimas išsaugoti savo nepriklausomą identitetą ir funkcinį integralumą prieš pakitimų jėgas, kurias jie laiko priešiškomis“ (Buzan, 1997, p.22) Pateiktame apibrėžime išryškėja dvi tarptautinių santykių analizės paradigmos – racionalizmas, siejamas su konvencine saugumo samprata, ir reflektyvizmas, siejamas su konstruktyvizmu, postmodernizmu. „Remiantis racionalizmo paradigma saugumas suprantamas objektyvistiškai – kaip tam tikra objektyvi siektina būsena, reflektyvizmo – intersubjektyviai – kaip socialinis konstruktas“ (Miniotaitė , Jakniūnaitė , 2001, p.2). Todėl tautinis identitetas interpretuojamas kaip būtinybė, o jo saugumas – kaip šalies saugumo politikos uždavinys. Tokia teorija interpretuota iki XX a. pabaigos, tačiau paskutiniuoju metu ji vis daugiau susilaukiau prieštaravimų.

Saugumas gali būti traktuojamas įvairiausiais aspektais, todėl Buzan. B. skiria kelias saugumo sritis:
1. Politinis saugumas, kuris susijęs su šalies bei jos institucijų stabilumu.
2. Karinis saugumas, susijęs su valstybės saugumo ir

r gynybos politika.
3. Ekonominis saugumas sąlygotas valstybės finansų ir rinkos lygio palaikymo.
4. Socialinį saugumą įtakoja šalies kultūra, papročiai, religija, nacionalinis identitetas, jo išsaugojimas.
5. Ekologinį saugumą lemia ekologinė situacija valstybėje.

Kiekvienas iš mūsų yra sudedamoji visuomenės dalis. Priklausymas bendruomenei lemia saugumo ir ramumo pojūtį. Tik rūpinantis vienam kitu, tik pripažįstant skirtumą tarp savo ir svetimo, kuriamos ir išlaikomos politinės bendruomenės. „Politinė bendruomenė egzistuoja tam, kad būtų laiduojamas aprūpinimas, aprūpinimas laiduojamas tam, kad būtų bendruomenė: abipusiškumas galbūt svarbiausias šio ryšio bruožas“ (Kis, 1998, p.64). Todėl norint jausti saugumo pojūtį, būtina siekti bendrų pastangų.

Asmeniniu ir valstybės saugumu turi rūpinti ne tik pats asmuo, bet ir vyriausybė, kurios kompetencijoje yra saugumo ir gynybos politika. Todėl „šiais laikais jau nebeįsivaizduojama, kad piliečiai patys, be vyriausybės pagalbos užsiimtų valstybės gynybos reikalai“ (Žigaras, 2001, p. 479).

Gynybos ir saugumo organizavimas yra pagrįstas įstatymais ir tiesioginiu administravimu. Karinėje pramonėje svarbų vaidmenį vaidina lėšų paskirstymas. Vienas iš gynybos uždavinių yra specialistų (karininkų) parengimas ir išlaikymas. Daug lėšų reikalinga šiuolaikinei ginkluotei įsigyti. Tačiau net ir moderni įranga negarantuoja visiško saugumo pojūčio, kadangi sukurta tokių masinio naikinimo ginklų, nuo kurių sunku apsisaugoti ir apsiginti. Todėl kyla gynybos dilema, kurios pasekmėje, „vyriausybės skiriamos išlaidos gynybai, užuot stiprinusios valstybės saugumą, priešingai, padeda jam vis labiau kenkti“ (Žigaras, 20
001, p. 480). Ypatingai koncentruojantis ties kariniu saugumu, galima pakenkti ir valstybės ekonominei, politinei ar socialiniam saugumui. Todėl karinis saugumas turi būti suvokiamas ne tik kaip masinių ginklų gamyba. Vertėtų paieškoti kitokių šalies saugumo užtikrinimo būdų.

„Šiuolaikiniame pasaulyje vis svarbesnis tampa transnacionalinis bendradarbiavimas, tarpusavio priklausomybė, naikinantys užsienio ir vidaus politikos ribą“ (Miniotaitė G., Jakniūnaitė D., 2001, p.5). Tokiu atveju skatinama atsisakyti ribotis nacionalinio saugumo sąvokos vartojimo ir dėmesį koncentruoti į tarptautinio saugumo užtikrinimo galimybę.

2. BALTIJOS REGIONO ŠALYS

2.1. BALTIJOS ŠALIŲ REGIONO CHARAKTERISTIKA

„Baltijos regiono“ samprata kol kas dar neturi tikslių geografinių ribų. Dažniausia ši sąvoka grindžiama kaimyninių šalių ekonominiu bendradarbiavimu. Todėl Baltijos regionui būtų galima priskirti valstybes, kurios išsidėsčiusios aplink Baltijos jūrą: Dėl to Baltijos regionui dažniausiai priskiriama Danija, Estija, Latvija, Lietuva, Suomija, Švedija, Lenkija (visa arba jos šiaurinės dalys), Vokietijos šiaurinės žemės, Rusijos Kaliningrado sritis, Sankt Peterburgas su Leningrado sritimi (žr. Priedas Nr 1).“Plačiąja politine prasme Baltijos regionui priskiriamos visos valstybės, prieinančios prie Baltijos jūros, taip pat su ja glaudžiai susijusios Baltarusija ir Norvegija“ (http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/078/078geo.html) Galima konstatuoti, jog Baltijos šalis jungia ne tik bendra geografinė padėtis, bet ir bendri politiniai, ekonominiai, socialiniai siekiai.

Baltijos jūros regionas visuomet turėjo svarbią reikšmę laivybai, prekybai, o ypač dviejų pasaulinių karų metu. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje Baltijos regionas neprarado savo svarbumo tendencijos politikos ir ekonomikos požiūriais. „Devynioms šalims, esančioms ar prieinančioms prie Baltijos jūros, tenka 14 proc. pasaulio teritorijos ir 5 proc. gyventojų, 12 proc. bendrojo nacionalinio produkto, be to, Baltijos valstybėms tenka 15 proc. pasaulinio eksporto ir 12 proc. importo vertės“ (http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/078/078geo.html). Galima teigti, kad Europos ir viso pasaulio ūkio raidą sąlygoja Baltijos regiono šalių vaidmuo teritoriniame darbo pasidalinime.

Tikintis darnaus bendradarbiavimo, saugumo aspektu 1991 m. rugsėjo 21 d. įkurta Baltijos miestų sąjunga, kurios pagrindinė misija – skatinti įvairių sričių specialistų ir politikų bendradarbiavimą įvairiose srityse, kad šie kartu vykdytų bendrus projektus. Viena iš pagrindinių organizacijos įsikūrimo priežasčių buvo bendradarbiavimo bei patirties pasikeitimo įvairiose srityse siekimas. Baltijos miestų sąjunga yra sudaryta iš Prezidiumo, Vykdomosios tarybos, Sekretoriato, kuris įsikūręs Lenkijos mieste Gdanske. Sąjungoje yra 96 nariai iš dešimties Baltijos regiono valstybių. Pagrindiniai sąjungos tikslai:
 Vystyti bendradarbiavimą tarp Baltijos valstybių.
 Vystyti šalių ekonomiką, socialinę ir kultūrinę aplinką.
 Siekti visų Baltijos regiono šalių Europos Sąjungos narystės.
„Atsižvelgiant į keliamus Baltijos šalių sąjungos tikslus, pagrindinė sąjungos veikla yra suskirstyta į dešimt sričių: verslas, kultūra, švietimas, aplinkosauga, socialiniai dalykai, sportas, turizmas, transportas, miestų planavimas, informacinė visuomenė“ (Kivikari, Antola, 2004, p.6). Tai 10 komisijų, kurias apima Baltijos šalių veikla. Šios komisijos koordinuoja ir vykdo atitinkamus projektus, veiklą, organizuoja konferencija, susitikimus, seminarus. Bet kuris miestas gali pasirinktinai dalyvauti bet kurios komisijos veikloje. Kiekvienai komisijai vadovauja vienas parinktas miestas, kuris turi įkūręs sekretoriatą ir rūpinasi tos komisijos veikla, projektais, kasmetinėmis konferencijomis, leidiniais ir pan. Sąjungos šalys organizuoja įvairius susirinkimus, mokslinius susitikimus, parodas, kurių metu atstovauja savo interesus. Kiekvienais metais komisijos rengia susitikimus ir konferencijas, į kurias gali atvykti atstovai iš visų Baltijos miestų sąjungai priklausančių miestų ir aptarti savo miestų bendradarbiavimą konkrečioje srityje.
Šiandien Baltijos miestų sąjunga – tai organizacija, kurioje intensyviai bendradarbiaujama, džiaugiamasi taikiu ir demokratija pagrįstu valstybių egzistavimu. Rūpinamasi savo valstybės bei jos piliečių gerove, siekiant užtikrinti saugumą visose srityse. Akivaizdūs valstybių politiniai, kultūriniai, ekonominiai skirtumai netrukdo siekimo vystyti bendrą šalių ekonominį lygį, spręsti politines problemas. „Baltijos šalių sąjunga pripažįsta Europos Sąjungos stabilumo reikalingumą, todėl aktyviai siekia palaikyti partnerystės ryšius su Europos Sąjunga“ (www.ubc.net/strategy.html).
Skatinamas susidomėjimas bendra Baltijos šalių regiono istorija, kultūrine bei ekologine padėtimi. „Daugybė Baltijos šalių organizacijų vaidina svarbų vaidmenį Baltijos jūros regiono ekonominiame, politiniame kilime“ (Kivikari, Antola, 2004, p.19) Daug dėmesio skiriama kraštovaizdžio su kultūriniais ir istoriniais paminklais išsaugojimui, turizmo plėtrai. „Į šalių bendradarbiavimą stengiamasi įtraukti ir jaunimą, organizuojant tarptautinius festivalius, sporto varžybas bei kitus renginius“ (www.ubc.net/statues.html).

Baltijos šalys ypatingą dėmesį skiria savo saugumui. Todėl valstybės tarpusavyje aktyviai bendradarbiauja saugumo ir gynybos srityje, priklauso tarptautinėms karinėms organizacijoms – NATO, ESBO, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose kariniuose projektuose BALTBAT, BALTNET, BALTRON, BALTDEFCOL, LITPOLBALT ir t.t.

2.2. BALTIJOS ŠALIŲ SAUGUMO PROBLEMA

Tarptautinė saugumo aplinka nuolat keičiasi. Nors karo grėsmė Europoje beveik neturi realaus pagrindo, tačiau visos valstybės daugiau ar mažiau susiduria su vienokiais ar kitokiais neramumais bei rizika. Tai susiję su etniniais konfliktais, žmogaus teisių pažeidinėjimais, politini ar ekonominiu nestabilumu. „Be to, rimtą susirūpinimą kelia branduolinių, biologinių ir cheminių ginklų platinimas ir jų tiekimo priemonės, o, išplitus technologijoms, galimiems priešininkams kur kas lengviau įsigyti modernių karinių pajėgumų“ (NATO Naujasis Aljansas, 2004, p.4).

Atsirandančios naujos grėsmės skatina pasaulio šalis kooperuotis į įvairaus pobūdžio karines organizacijas ir aktyviai bendradarbiauti, siekiant užtikrinti nacionalinį ir tarpvalstybinį saugumą. Užtikrinti šalies nacionalinį saugumą yra vienas iš svarbiausių valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslų. Vienas iš pagrindinių bet kurios valstybės uždavinių – neleisti kilti grėsmei šalies suverenitetui, sudaryti sąlygas tautos demokratinei raidai, tvirtai saugant ir ginant jos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. „Siekdama išlikti ir apsaugoti savo piliečius, valstybė privalo surasti patikimiausią apsisaugojimo būdą, padėsianti išvengti karo, o jei prireiktų ir apsiginti“ (Matonienė, Jurkevičius, 2003, p.1).

Politinė, ekonominė, karinė ir kt. plėtra davė naujų impulsų ir Baltijos šalių regionui. Vienas geriausių būdų didinti saugumo jausmą – tai regioninis, pasaulinio masto bendravimas, dalyvavimas kariniuose projektuose. Kaimyninių valstybių bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje, kuriamos tarpusavyje suderintos kariuomenės, oro erdvių, jūrų stebėjimo ir informacinių sistemų derinimas stiprina regiono saugumą. Baltijos regiono šalių saugumą užtikrina valstybės institucijos, ES, NATO bendros sutartys, bendri tarptautiniai kariniai projektai. „Karinio bendradarbiavimo srityje tęsiamas bendro Lietuvos, Latvijos ir Estijos taikos palaikymo bataliono BALTBAT kūrimas“. (http://www.lrs.lt/prezident/mp98/mp98l.htm#11_0). Pradėta steigti Baltijos valstybių karinių laivų eskadra BALTRON. Įsigaliojo ir vykdoma tarpvalstybinė sutartis dėl bendro Lietuvos ir Lenkijos taikos palaikymo bataliono LITPOLBAT įkūrimo, sudaryta dvišalė darbo grupė, susitarta dėl bataliono struktūros bei jo rengimo grafiko. BALTBAT, LITBALT, LITPOBALT – tai pagrindiniai dvišaliai ar daugiašaliai tarptautiniai projektai. Baltijos regiono valstybės, vykdydamos tarptautinius įsipareigojimus ir stiprindamos tarptautinį saugumą, ne tik sudaro dvišales sutartis, bet dalyvauja stabilizavimo operacijoje karo nusiaubtose šalyse. Organizacijas ir projektus vienija bendra paskirtis – „ užtikrinti taiką, stiprinti saugumą ir stabilumą Europoje, veikloje, dalyvauti taikos palaikymo misijose ir kitose akcijose (Valstybės pagrindai, 1997, p.217).

3. BALTIJOS REGIONO ŠALIŲ BENDRADARBIAVIMAS
KARINĖJE SRITYJE
3.1. NATO STRUKTŪRA IR JOS TIKSLAI

1949 m. Balandžio 4 dieną Vašingtone buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto Sutartis, kurios pagrindinis tikslas – išlaikyti taiką, politinėmis ir karinėmis priemonėmis saugoti visų savo narių laisvę, nepriklausomybę ir saugumą. Sutarties šalys įsipareigojo individualiai ir kartu palaikyti bei vystyti savo gynybos sistemas ir sudaryti pagrindą bendram gynybos planavimui. Tuomet sutartį pasirašė 12 Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių (Belgija, Danija, Islandija, Italija, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija ir Prancūzija). Tačiau sutartis buvo reikšminga visam pasauliui – buvo baigtas Antrasis pasaulinis karas.

NATO (North Atlantic Treaty Organisation) – tai Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, dar vadinama tai Aljansu, kurio branduolį šiandiena sudaro 26 demokratinės ir nepriklausomos valstybės. Jungdama Šiaurės Amerikos ir Europos valstybes, NATO įgijo transatlantinės organizacijos vardą.

Siekdamos NATO užsibrėžtų tikslų, Aljanso valstybės turi laikytis tarpusavio įsipareigojimų:
– veikti pagal kolektyvinės gynybos principą “visi už vieną”;
– išlaikyti ir plėtoti savo valstybės bei bendrą gynybinį Aljanso pajėgumą;
– užtikrinti viena kitos laisvę, saugumą ir nepriklausomybę, ginti demokratiją bei žmogaus laisvės principus;
– bendromis jėgomis palaikyti taiką ir stabilumą neramiuose regionuose, kurie nėra Aljanso valstybių teritorijose;
– stiprinti partnerystę taikos labui su NATO nepriklausančiomis šalimis; (http://nato.lt/index.php?cid=193).

Aukščiausia Aljanso politinė valdžia yra kartu susitikusios šių šalių vyriausybės. Vienintelis įsteigtas sprendimų priėmimų organas – Šiaurės Atlanto taryba. „Svarbiausia, taryba yra politinis forumas, sutelkiantis visų valstybių narių atstovus diskutuoti politiniais ir veiklos klausimais“ (http://nato.lt/konsensusas). Taryba rengia įvairaus pobūdžio susitikimus, kuriuose kartą per savaitę dalyvauja kiekvienos šalies ambasadoriai, du kartus metuose šalį atstovauja užsienio reikalų ar gynybos ministrai, kartais valstybių vadovai. Bet kuriuo susirinkimo atveju, priimti sprendimai yra svarbūs ir autoritetingi. Gynybos reikalus sprendžia gynybos planavimo komitetas. „Jis teikia rekomendacijas NATO karinėms institucijoms ir turi tokią pačią galią spręsti jos kompetencijai priskiriamus klausimus kaip ir Taryba“ (http://nato.lt/konsensusas). Kaip matyti, NATO viduje veikia atskiros civilinės ir karinės struktūros. Abi struktūros palaiko NATO aukščiausią sprendimų priėmimo organą – Šiaurės Atlanto tarybą.

Aljanso NATO siekimuose yra ne tik karinių struktūrų performavimas, orientuotas į Aljanso vaidmenį sprendžiant krizių klausimus, bet ir siekimas taikos palaikymo ir paramos taikos procesuose euroatlantinėje erdvėje. Aljansas yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų lygiateisių valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Visos valstybės Aljanso narės išsaugo visišką suverenitetą ir nepriklausomybę. „Būtent valstybių lygiateisiškumas, konsensusu paremtas sprendimų priėmimo demokratiškumas įgyvendinamas formaliai visų valstybių atstovų, turinčių vienodas teises sutikti ar nesutikti, ar pateikti savo argumentus“ (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=11645). Aljansas neturi didesnės galios už valstybinę atskirais klausimais. Būdama daugianacionalinė tarpvyriausybinė laisvų ir nepriklausomų valstybių sąjunga, ji neturi didesnės, negu jos valstybės narės įtakos ir neatlieka savarankiškos politikos formavimo funkcijų. Bet kokiam sprendimui, kurį pateikia valstybė ar jų grupė, ieškoma forma, kuriai pritartų visos be išimties valstybės. NATO sprendimai po diskusijų ir valstybių konsultacijų priimami pagal susitarimą.

Aljanso veika pagrįsta demokratiškumo principu. NATO valstybės konsultuojasi, bendradarbiauja visais rūpimais klausimais (saugumo, politiniais, kariniais, ekonominiais, mokslo ir t.t..).

Pabrėžtina, jog NATO neturi savo ginkluotųjų pajėgų. „Didžiąją dalį pajėgų, kurias gali panaudoti Aljansas, visapusiškai kontroliuoja šalies, kuriai jos priklauso, vadovybės tol, kol šalys narės paveda joms užduotis – pradedant kolektyvine gynyba ir baigiant tokiais naujais uždaviniais, kaip taikos įvedimas ir taikos palaikymas“ (NATO XXI a., p.11). Organizacijos politinės ir karinės struktūros atsako už minėtų uždavinių planavimą, organizacinius susitarimus, kurių pagrindu organizuojamas bendras vadovavimas, tarptautinės pratybos ir mokymai. Kitaip tariant, Aljansas plėtoja struktūras, kurios padeda kurti bendros gynybos principus, infrastruktūrą, bendras karinio parengimo ir pratybų programas.

Po Sovietų Sąjungos „subyrėjimo“ manyta, kad Aljanso veikla turėtų būti nutraukta, o ginkluotosios pajėgos sumažintos. Tačiau „NATO šalys greitai priėjo išvados, kad jų kolektyviniai gynybos įsipareigojimai ir NATO užtikrinamas bendradarbiavimas ir toliau išlieka geriausias jų saugumo garantas“ (http://www.natocentras.lt/?page=272). Pasikeitė ir svarbiausias NATO tikslas: ne saugumas nuo kažko (atviro priešo), o saugumas visiems (kartu ir kitoms šalims) .

3.1.1. ALJANSO NARYSTĖS PRIVALUMAI

Kodėl šalys noriai kooperuojasi ir jungiasi į NATO organizaciją? Galima būtų išskirti NATO narystės privalumus. Šiaurės Atlanto organizacijos pagrindinis privalumas yra tas, kad būnant NATO nare „yra didesnis saugumas ir stabilumas bei garantas, kad šalys narės ginkluoto puolimo prieš bet kurią iš jų atveju ateis viena kitai į pagalbą – ir kiekviena atskirai, ir visos kartu“ (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=11645). Be to, pavojaus atveju, Šiaurės Atlanto sutartis užtikrina ekonominę pagalbą.

Minėtinas būtų ir dar vienas svarbus Aljanso aspektas. NATO šalys turi koordinuotą balsą kituose tarptautiniuose forumuose. „Reguliarus ir natūralus jų tarpusavio bendravimas NATO būstinėje, tarp šalių narių sostinių bei nuolatinės konsultacijos su kitų šalių vyriausybėmis stiprina įtaką ir vaidmenį, kurį kiekviena jų vaidina savo tarptautiniuose santykiuose apskritai“ (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=11645). Tokiu atveju ne tik įgyjama patirties iš abipusio bendradarbiavimo, bet NATO narėms suteikiama privilegija įsijungti į derybas kituose tarptautiniuose forumuose.

Tačiau svarbiausias Aljanso aspektas – nepriklausomybės garantas. 5 –asis NATO sutarties straipsnis įpareigoja narėms gintis kartu. Karinių operacijų metu NATO veiksmai pagrįsti visų valstybių narių susitarimu. „Be šio, svarbiausio, įsipareigojimo, NATO narės įsipareigoja išlaikyti ir plėtoti savo valstybės bei bendrą Aljanso gynybinį pajėgumą, užtikrinti viena kitos laisvę, saugumą ir nepriklausomybę, ginti demokratiją bei žmogaus laisvės principus“ (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=9604). Nors kiekviena šalis turi teisę gynybos klausimus grėsmės atveju spręsti pačiai, tačiau Aljansas suteikia galimybę kolektyviai realizuoti iškilusias problemas. Tokiu būdu, nepriklausomai nuo šalies karinio pajėgumo, tik stiprėja šalių narių saugumo jausmas, sustiprinamas bendras stabilumas. Todėl narystė NATO yra suvokiama kaip šalies saugumas ir vientisumas, kartu išsaugomas valstybių suverenitetas ir politinė nepriklausomybė.

Aljanso plėtra – tai priemonė skleisti NATO saugumą ir siekti didesnio Europos stabilumo. Naujų šalių įvedimas į NATO organizaciją, užkerta ne tik kelią konfliktui, bet ryžtingai siekiama demokratizacijos tvirtumo, prisidedama prie bendro visų šalių narių saugumo.

3.1.2. NATO SAUGUMO KŪRIMAS INICIJUOJANT PARTNERYSTES

Vienas iš pagrindinių NATO uždavinių – užtikrinti ir sustiprinti tarpkontinentinį saugumą ir stabilumą. Šiuo tikslu 1991 m. Buvo įsteigta Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo taryba.

Aljansas stiprina praktinę parterystę su kitomis ne NATO šalimis, įvairiuose darbo baruose bendradarbiauja su daugeliu kitų pasaulio valstybių. Šiuo tikslu 1994 m. Pristatyta programa „Partnerystė taikos labui“, prie kurios prisijungė 30 ne NATO valstybių, iš kurių vėliau dešimt tapo Aljanso sąjungininkėmis. „Euro – Atlanto partnerystės tarybos ir Taikos partnerystė bendradarbiavimo struktūras galima laikyti „veidrodiniu Aljanso Struktūrų vaizdu“ (NATO vakar, šiandien, rytoj, 1999, p.98) Tai turbūt vienas žymiausių tarptautinių laimėjimų saugumo srityje.

Taikos partnerystės programa siekiama prie jos prisijungusioms šalims padėti pertvarkyti savo ginkluotąsias pajėgas, kad jos galėtų deramai atlikti savo vaidmenį demokratinėje visuomenėje ir dalyvauti NATO vadovaujamose taikos palaikymo operacijose (NATO XXI a., p.12). Programa sudaryta atsižvelgiant į kiekvienos valstybės individualius poreikius, suteikiama bendradarbiavimo laisvė įvairiose srityse, susijusiose saugumo aspektu. Todėl vyksta įvairūs tarptautiniai kariniai mokymai, pratybos, konferencijos, seminarai, kursai. Numatyti programos tikslai lieka aktualūs ir šiandiena: didinti nacionalinės gynybos planavimo skaidrumą užtikrinti nacionalinių ginkluotųjų pajėgų kontrolę, išvystyti NATO partnerių ginkluotąsias pajėgas.

1995 m. Paliestas šalių bendradarbiavimas jūros kontekste. Egiptas, Izraelis, Jordanija, Mauritanija, Marokas ir Tunisas – tai šešios Viduržemio jūros regiono valstybės, su kuriomis NATO siekė užmegzti gerus santykius, gerinti tarpusavio sutarimą ir užtikrinti šalių vidinį ir išorinį saugumą. 2000 m.prie programos vykdymo prisijungė ir Alžyras.

1997 m. NATO istorijoje žinomi kaip ryšių užmezgimo su Rusija ir Ukraina laikotarpis. Tarp šių šalių ir NATO buvo pasirašytos bendradarbiavimo pagrindu dvišalės sutartys. Gilesni ir tvirtesni santykiai pasiekti 2002 m., kuomet sąjungininkės ir Rusija įsteigė NATO ir Rusijos tarybą.
Partnerystė taikos palaikymo operacijose. Šioje srityje svarbiausias darbas vyksta Balkanuose, buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Taikos palaikymo operacijos buvo pradėtos 1995 metų pabaigoje, dabar jos jau apima Bosniją, Kosovą, Albaniją, Makedoniją. Ten organizuojamas tų šalių karinių pajėgų bendradarbiavimas su NATO ir kitų šalių-partnerių pajėgomis. Toks bendradarbiavimas ir duoda veiksmingą naudą išsaugant žmonių gyvybes ir keliant politinį pasitikėjimą tarp valstybių. Tose operacijose dalyvauja ir būsimų NATO narių kariai, tame tarpe ir Lietuvos kariai. Ne NATO šalių daliniai įtraukiami į NATO šalių dalinius ir veikia bendrai. Besiruošiančioms stoti į NATO šalims tai yra gera mokykla veikti NATO pajėgų sudėtyje.

3.1.3. NATO ORGANIZACIJA IR BALTIJOS REGIONO ŠALYS

„NATO durys yra atviros visoms Europos valstybėms, nes vienas pagrindinių uždavinių yra NATO plėtra“ (http://www.nato.int/ ). Baltijos regiono valstybės (išskyrus Suomiją ir Švediją) vienu iš pagrindiniu savo saugumo ir nepriklausomybės garantu pasirinko naryste NATO. Tapusios Aljanso narėmis Baltijos šalys privalo dalytis su kitomis NATO narėmis atsakomybe, kuriant saugumą euroatlantinėje erdvėje. NATO sukūrė aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą. Karinio saugumo aspektu Baltijos regiono valstybėms vienas iš svarbiausių yra 5-asis NATO straipsnis. Jame pabrėžiama, „kad bet koks ginkluotas vienos iš sąjungininkių užpuolimas laikomas visų jų užpuolimu“(NATO Naujasis Aljansas, 2004, p.5).

Narystę NATO lėmė ir ekonominiai rodikliai. Priklausyti kolektyvinei saugumo sistemai yra pigiau, nei kurti patikimą gynybos sistemą. „Aljanso narių išlaidos gynybai yra mažesnės negu šalių, vykdančių neutralumo politiką ir pasirinkusių individualios gynybos modelį“ (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=9604). O patikima saugumo sistema suteikia garantijas palankiai sąlygas ekonomikos plėtrai.

Danija ir Norvegija buvo pirmosios Baltijos regiono valstybės, kurios pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį, siekdamos užtikrinti šalies saugumą. 1955 m. į NATO gretas įsiliejo Vokietija. Po nepriklausomybės atgavimo valstybės saugumu susirūpino daugelis Rytų Europos valstybių. 1999 m. NATO šalių sąrašą papildė Lenkija, o 2004 m.pilnateisėmis NATO narėmis tapo ir Lietuva, Latvija, Estija.

Remiantis regioniniu Baltijos šalių skirstymu, NATO nepriklauso Suomija, Švedija ir Rusija. Tačiau Rusiją būtų galima laikyti neoficialiąją NATO nare. „2002m. susikūrė NATO – Rusijos taryba, pagal kurią 26 NATO valstybės ir Rusija esant reikalui sudarys 27 valstybių visumą“ (http://www.nato.int/ ). Švedija kol kas nepareiškė noro stoti i Aljansą. Tačiau, kaip teigia Švedijos brigados generolas Andersas Brännströmas, dauguma švedų tikrai yra patenkinti, kad dirba su NATO pagal Partnerystės taikos labui programą bei dalyvauja taikos palaikymo misijose Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje, o ateityje galbūt ir kitose vietose. (http://www.nato.int/docu/review/2004/issue1/lithuanian/interview.html). Svarbiausia prisidėti prie bendrų tarptautinių siekių. Suomijos politika NATO atžvilgiu išlieka nepakitusi – esamomis aplinkybėmis Suomija laikosi neprisijungimo prie karinių blokų nuostatos, tačiau aktyviai įsijungusi į tarptautinę karinę veiklą. „Darbuojasi įvairiose tarptautinėse ir regioninėse organizacijose, tame tarpe Jungtinių tautų organizacijoje, Europos Taryboje, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, NATO PVT programoje, Baltijos jūros valstybių taryboje, Šiaurės – Baltijos valstybių grupėje (NB8) ir kt.“ (http://www.kam.lt/).
3.2. ESBO VEIKLA

ESBO – tai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, kuri buvo įkurta XX a. 8-o dešimtmečio pradžioje. Pradžioje tai buvo puiki erdvė deryboms tarp Rytų ir Vakarų. Šiandiena ESBO siekia nustatyti standartus valstybėms narėms įvairiose srityse, nuo karinio saugumo iki bendradarbiavimo ekonomikos ir aplinkosaugos klausimais bei žmogaus teisių ir humanitarinių problemų.

„Saugumo srityje organizacija numatė kompleksą priemonių didinti saugumą ir pasitikėjimą tarp savo narių karinėje srityje: reguliariai keičiamasi informacija apie kiekvienos valstybės karines pajėgas, biudžetą, karinį planavimą ir tam tikras karinės veiklos rūšis“ (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=9619#jto). ESBO specializuojasi ankstyvojo perspėjimo, tiesioginės konfliktų ir krizių prevencijos, valdymo ir sprendimo srityje. Taigi ESBO pirmiausia rūpinasi politiniais ir kariniais saugumo Europoje aspektais

Šiuo metu organizacijai priklauso 55 valstybės, tarp jų visos Baltijos regiono valstybės. Stebėti ESB įsipareigojimų įgyvendinimą yra skirtos kitų valstybių regionų inspekcijos, kurios vizituoja kitų valstybių karinius dalinius. Pagal Vienos 1999 metų dokumentą ESBO valstybės narės kasmet iki gruodžio vidurio viena kitai pateikia informaciją apie savo karines pajėgas (http://www.slaptai.lt/Tekstai/Valstybes/Lietuva/Lie_draude.htm). Tokiu būdu tikrinama, ar nevykdoma nepaskelbta karinė veikla.

Be šių susitikimų, rengiama nemažai ekspertų susitikimų svarstyti specifinius klausimus. ESBO saugumo peržiūros konferencija rengiama kasmet nuo 2003 metų. Konferencijoje dalyvauja visų ESBO valstybių, bendradarbiavimo partnerių ir kai kurių tarptautinių organizacijų delegacijos.

„1999 m. spalio mėn. patvirtinta Ginklų kontrolės ir verifikacijos grupės įsteigimo ir jos veiklos organizavimo tvarka“ (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=9619). Grupė pavaldi i KAM Gynybos štabo viršininko padėjėjui. Keliami pagrindiniai ginklų kontrolės ir verifikacijos grupės uždaviniai:
1. Laiku parengti ir kitoms šalims pateikti informaciją, kurios pateikimas yra reglamentuotas tarptautinių ginklų kontrolės sutarčių.
2. Analizuoti analogišką kitų šalių pateiktą informaciją, vykdyti aktyvias ir pasyvias verifikacines priemones.
3. Sekti ir analizuoti bendrą padėtį ginklų kontrolės ir verifikacijos srityje.

Lietuva ESBO priklauso nuo 1991 m. Todėl „Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija teikia ESBO duomenis apie Lietuvos kariuomenę, karinį biudžetą, gynybos planavimą ir numatomas karines pratybas pagal Vienos dokumento reikalavimus“ (Žigaras, 2002, p. 109). Lietuva ne tik priima regiono inspekcija, bet ir pati vykdo verifikacijos priemones.
3.3. BALTSEA KARINIAI BENDRADARBIAVIMO PROJEKTAI

„Baltijos jūros regiono saugumo pagrindinė spręstina problema yra Baltijos valstybių saugumo problema“ (Žigaras, 2002, p.116). Todėl norėdamos užtikrinti savo saugumą, Baltijos regiono šalys turi aktyviai tarpusavyje bendradarbiauti. Pavyzdžiui, Šiaurės Europos valstybės (Danija, Švedija, Norvegija, Suomija) buvo pirmosios pagalbininkės kuriant Lietuvos nacionalinę jūros stebėjimo sistemą, pagelbėjo stiprinant karinio laivyno pajėgumą, teikia Lietuvos kariuomenei medžiaginę paramą, moko karininkus savo karinėse mokyklose. Tokio pobūdžio bendradarbiavimas tarp Baltijos regiono šalių ir partneryste su JAV yra lygiagrečios ir vieną kitą papildančios.

Baltijos valstybės tarpusavyje bendradarbiauja keliais būdais: dvišalėmis sutartimis, tarptautinėmis organizacijomis, projektais. Vienas iš bendradarbiavimo pavyzdžių – 1997 m. Osle įkurta Paramos Baltijos šalių saugumui koordinavimo grupė – BALTSEA (Baltic Security Assistance Management Group). Kartu su Lietuva, Latvija ir Estija BALTSEA forume kaip remiančios valstybės dalyvauja Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, JAV, Kanada, Lenkija, Nyderlandai, Norvegija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Šveicarija ir Vokietija. „Grupė koordinuoja Vakarų valstybių paramą Baltijos šalių saugumui ir gynybai, derina partnerių Vakaruose pagalbos teikimo galimybes prie Baltijos šalių kariuomenių poreikių, padeda Lietuvai, Latvijai ir Estijai vykdyti šiuos karinio bendradarbiavimo projektus:
 BALTBAT,
 BALTNET,
 BALTRON,
 BALTDEFCOL „ (Žigaras, 2002, p.117).

Be trišalių sutarčių ypač populiarios dvišalės karinės sutartys. Sėkmingai tarptautinius projektus vykdo Lietuva ir Lenkija, (LITPOLBALT) Lietuva ir Danija (LIDEN PASSEX, SAREX).

3.3.1. BALTBAT

1994 m. Rygoje buvo pradėtas BALTBAT (Baltijos taikos pajėgų batalionas) projektas, kurį pasirašė 3 Baltijos šalių vyriausybės vadovai. Pradėtas kurti bendras Lietuvos, Latvijos ir Estijos batalionas būsimam dalyvavimui tarptautinėse taikos palaikymo operacijose. BALTBAT – tai ne tik trijų Baltijos valstybių nuopelnas. Danija, Norvegija, Švedija, Suomija siuntė savo instruktorius, konsultavo kariniais klausimais.

Batalioną sudarė 3 nacionalinės pėstininkų kuopos ir jungtinė štabo kuopa. Jis buvo dislokuotas visose trijose valstybėse. Nors projekto įgyvendinimą koordinavo Koordinacinė ir Karinė grupės, kurioms pirmininkavo Danija.

Jau nuo 1997 m. pasibaigus pradiniam pasirengimo etapui batalionas buvo parengtas vykdyti visas taikos palaikymo užduotis. BALTBAT pėstininkų kuopos nuo 1996 m. spalį -1997 m. balandį dalyvavo Stabilizavimo pajėgų (SFOR) misijoje Bosnijoje Danijos bataliono sudėtyje. 1998 – 2000 m. BALTBAT dalimis dalyvavo NATO vadovaujamoje SFOR misijoje Bosnijoje. „1997–2000 m. BALTBAT buvo rengiamas vykdyti visas kovines operacijas ir 2000 m. įvyko pirmosios karinės pratybos „Baltic Eagle”, kurios įtvirtino bataliono pasirengimą koviniams veiksmams“ (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=11832#2). 1999 – 2001 m. BALTBAT buvo pertvarkytas iš taikos palaikymo bataliono į viso pajėgumo pėstininkų batalioną su integruotais prieštankiniais ir ugnies paramos (minosvaidžių) padaliniais, galintį vykdyti visų rūšių tarptautines taikos operacijas (Žigaras, 2002, p.121). Projektas BALTBAT baigtas 2003 09 26.

BALTBAT padėjo Baltijos šalių kariškiams sudalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime, o tarnyba batalione BALTBAT padėjo įgyti trijų šalių kariškiams neįkainojamos karinės patirties.

3.3.2. BALTNET

BALNET – tai Baltijos valstybių oro erdvės stebėjimo sistemos projektas, kuris išaugo iš JAV 1995 metais Vidurio Europos šalims pasiūlytos Regioninės oro erdvės iniciatyvos.

„Siekdamos sukurti tarptautinio bendradarbiavimo principais paremtą regioninę oro erdvės stebėjimo sistemą, 1998 m. balandžio 16 d. Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos vyriausybės pasirašė Sutartį dėl Regioninės trijų Baltijos valstybių oro erdvės stebėjimo BALTNET sistemos sukūrimo“ (Žigaras, 2002, p.123). Sistemos tikslas – sukurti vientisą oro erdvės virš Baltijos valstybių regiono vaizdą bei perduoti apdorotą informaciją į nacionalinius centrus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o prireikus ir kitoms šalims. Tai leidžia Baltijos valstybėms efektyviau kontroliuoti savo oro erdvę, užtikrinti jos nepažeidžiamumą bei orlaivių skrydžių saugumą.

BALTNET sistemą sudaro nacionaliniai oro erdvės stebėjimo centrai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, Regioninis centras (sistemos šerdis) Karmėlavoje (netoli Kauno), ryšių linijos bei oro erdvės stebėjimo radarai. Regioninį centrą aptarnauja tarptautinis (trijų Baltijos valstybių) personalas. BALTNET sistema yra sąveika su atitinkamomis NATO sistemomis. Ši oro erdvės stebėjimo sistema suteikia galimybę Baltijos šalims koordinuoti veiksmus ir efektyviai stebėti jų oro erdves, bei užtikrinti oro susisiekimo saugumą.

Tarptautinei BALTNET projekto koordinavimo grupei, jau baigusiai savo veiklą, pirmininkavo Norvegija. „Ji padėjo įrengti bendrą radiorelinio ryšio tinklą, aprėpiantį Baltijos šalis, įssipareigojo suteikti radarinių duomenų konvertavimo įrangą, sietuvus, parengti RASCC apsaugos sistemą ir pastatyti mokymo korpusą“ (Žigaras, 2002, p.124). Projektą aktyviausiai remia JAV, kuri buvo numačiusi Baltijos valstybėms skirti 10 mln. Dolerių oro erdvės stebėjimo duomenų apdorojimo įrangai įsigyti, suteikti konsultacijas, apmokyti personalą, instaliuoti rangą. Prie projekto rėmimo aktyviai prisidėjo Danija, Švedija ir Lenkija.

2000 m. birželio 6 d. Karmėlavoje buvo atidarytas Regioninis oro erdvės stebėjimo ir koordinavimo centras.

NATO organizacija ne kartą pastebėjo BALTNET projekto sėkmingumą. Šiuo metu BALBAT jau yra visapusiškai sąveikus su NATO oro erdvės stebėjimo sistema ir galėtų per kelias valandas būti prijungtas prie šios sistemos.

3.3.3. BALTRON

Baltijos regiono šalis vienija Baltijos jūra.Ypatingas dėmesys projektų metu skirtas ir kariniam jūrų laivynui. Šiuo tikslu 1997 m. buvo pradėtas kurti BALTRON projektas, vienijantis Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinę jūrų eskadrą. Svarbiausias šio projekto tikslas – vykdyti nesprogusios amunicijos nukenksminimo operacijas Baltijos jūroje, o ateityje dalyvauti jūriniame taikos operacijų vienete.

Į BALTRON eskadrą laivus skiria trys Pabaltijo šalys. Tačiau eskadrai vadovauja tarptautinis štabas, kuriam įgaliojimus misijoms vykdyti suteikia Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariuomenių vadų komitetas.

„BALTRON veikia pagal metinius planus: moko karinių jūrų laivų personalą, ieško Baltijos jūroje nuo Antrojo Pasaulinio karo likusių sprogmenų ir juos daro nekenksmingus“ (Žigaras, 2002, p.126). Baltijos regiono valstybė šį projektą remia visapusiškai. Todėl rengiamuose kursuose savo patirtimi dalinosi instruktoriai iš Švedijos, Norvegijos.

Savo veikla BALTRON pasižymėjo pratybų metu. Karinė jūrų eskadra dalyvavo tarptautinėse karinėse pratybose „Open spirit 98“; „Open spirit 99“, MCOPLIT 99, SAREX 2000 ir t.t. Mokymų metu vyko minų paieškos ir likvidavimo operacijos, paieškos ir gelbėjimo pratybos. Kiekvienais metais užduotys vis sunkėja, pasitelkiamos karinės oro ir sausumos pajėgos. 1996 metais MCOPLIT pradėjo organizuoti Švedija. Kiekvienais metais jose dalyvaudavo vis daugiau valstybių. Baltijos šalių KJP nuo pat pradžių aktyviai prisidėjo prie pratybų rengimo ir vykdymo. Priklausomai nuo pratybų vietos keičiasi ir pavadinimas : MCOPLIT, MCOPLAT ir MCOPEST.

Paskutinės BALTRON pratybos MCOPLIT-2005 vyko 2005 m. gegužės 20–birželio 2 d. Lietuvos vandenyse, kurių metu dalyvavo 20 laivų. Įvykusioje sausio 25-27 dienomis Lietuvos karinių jūrų pajėgų (KJP) štabe pagrindinėje išminavimo operacijos planavimo konferencijoje buvo aptartos atskiros operacijos dalys, įvairių krypčių specialistai sprendė iškilusius klausimus. Konferencijoje dalyvavo KJP atstovai iš dešimties valstybių. Pagrindinis šios operacijos tikslas buvo užtikrinti saugią laivybą Baltijos jūroje – tirti jūros dugną ir šalinti pavojingus objektus; taip pat tobulinti laivų įgulų, štabo karininkų ir vadovybės įgūdžius bei skatinti valstybių-dalyvių tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą.

BALTRON projektas susilaukė akivaizdžios sėkmės ir buvo pastebėtas NATO ekspertų. Tikimasi, kad BALTRON taps NATO jūrų pajėgų išminavimo daliniu.

3.3.4. BALTDEFCOL

Tarptautinių projektų metu dėmesys skiriamas ne tik saugumo plėtojimui, bet ir karininkų tobulinimui. Tokiu tikslu 1999 m. Estijoje buvo įkurtas kol kas vienintelis jungtinis karo koledžas, priklausantis Lietuvai, Latvijai, Estijai. BALTDEFCOL projektą remia dar 16 valstybių. Pagrindinis karo koledžo tikslas – parengti štabų karininkus, kurie tarnaus savo šalių gynybos ministerijose, kariuomenių ir tarptautiniuose štabuose nuo brigados lygio ir aukščiau, bus gynybos atašė arba dėstys karo mokslus nacionalinėse karo akademijose (Žigaras, 2002, p.128). Mokymo turinys pritaikytas konkrečioms Baltijos valstybių sąlygoms, atsižvelgiant į jų geostrateginius ypatumus ir turimas karines pajėgas. Koledže dėstytojauja karininkai iš Vakarų Europos, o tarybai pirmininkauja Švedija. Reikia paminėti, kad karo mokymo įstaigoje studijuoja karininkai ir iš kitų Baltijos regiono valstybių: Danijos, Lenkijos, Suomijos, Vokietijos.

Tačiau studijuoti prestižiniame karo koledže gali ne kiekvienas. Keliami griežti reikalavimai, kuriuos turi atitikti karininkai. Jie atrenkami pagal karšto apsaugos ministro įsakymo nurodymus. Karininko laipsnis turi būti kapitonas arba majoras, privalomas karybos bakalauro laipsnis. Norinčio studijuoti pareigybė kariuomenėje turi būti kuopos vado. Privaloma ne tik mokėti anglų kalbą, bet ir turėti darbo su kompiuteriu darbo pagrindus. Nurodytas ir amžiaus cenzas – ne vyresnis nei 35 m. Be abejo, turi atitikti ir sveikatai keliamus reikalavimus.

Studijos karo koledže trunka 10,5 mėn., kurių metu karininkai „mokosi karinių operacijų ir logistikos, studijuoja taktiką ir strategiją, totalinę gynybą, politikos mokslus, vadybą ir viešajį administravimą, karines technologijas“ (Žigaras, 2002, p.129). Tačiau nepamiršta ir medicinos mokslų, kadangi kariškiai turi mokėti suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Kariai supažindinami su dažniausiai pasitaikančiomis traumomis, užklumpančiomis ligomis. Tokiu būdu, karinės operacijos metu, karininkas jaučiasi saugus, galėdamas reikiamu momentu padėti kitam ar sau. Kadangi BALDECOF veikia trys skyriai (taktikos, strategijos ir politikos, planavimo ir administravimo), koledžo dėstytojai siekia ne tik perduoti reikiamą informaciją, bet moko, kaip gautą informacija perteikti kitiems.

3.4 DVIŠALĖS KARINĖS SUTARTYS

Baltijos regiono šalys saugumo siekia įvairiais būdais. Bendradarbiaudamos visos tarpusavyje, jos sėkmingai plėtoja karinius dvišalius susitarimus. Vieni iš tokio pobūdžio bendravimų yra tarp Lietuvos ir Lenkijos, Lietuvos ir Danijos.

Tarp Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos 2001 m. buvo pasirašyta sutartis dėl bendradarbiavimo gynybos srityje. Svarbiausiu dviejų šalių kariniu projektu įvardinamas LITPOLBALT, kurio tikslas palaikyti tarptautinį saugumą ir vystyti taiką. „Bendras Lietuvos ir Lenkijos batalionas buvo įkurtas 1996 m. Lietuvos kariuomenės Kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono Alytuje ir Lenkijos kariuomenės 15 divizijos 4 brigados bataliono dalinių pagrindu“ (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=33684).

Jungtinio bataliono ypatybė ta, kad kariškiai mokomi atskiruose valstybių batalionuose. O sujungiami visi kartu bendrų pratybų ar mokymų metu. Batalionas sudarytas iš 784 karių (433 – iš Lenkijos, 351 – iš Lietuvos). Tačiau stengiamasi aprūpinti batalioną vienoda ginkluote ir ryšių sistemomis. Batalionas turi įprastą vadovavimo sistemą – bataliono vadovybė keičiasi kas dveji metai.

„Siekiant padidinti sąveikumą su NATO pajėgomis, bataliono štabo ir kitų vienetų kariai dalyvauja skirtinguose tarptautiniuose mokymuose, vykstančiuose programos „Partnerystė taikos labui“ dvasia“ (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=33684). LITPOLBALT dalyvavo tarptautinėse pratybose „Amber Hope 2001“. Be Lietuvos ir Lenkijos karių dalyvavo dar 12 šalių atstovai. Trys LITPOLBAT būriai vyko į misiją Makedonjoje, Irake.

Lietuva ir Danija turi puikios bendradarbiavimo patirties, susijusios su kariniu jūrų laivynu. Šiuo tikslu vyksta kasmetiniai tarptautiniai dvišaliai mokymai „LIDEN PASSEX“. Pratybos vyksta du kartus per metus: pavasarį Lietuvos vandenyse ir rudenį Danijoje. Pirmoji pratybų dalis jau įvyko gegužės 9 – 15 d. Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir laisvojoje ekonominėje zonoje. Antroji vyks lapkričio mėnesį. Svarbiausias projekto „LIDEN PASSEX“ tikslas – karinių procedūrų standartizacija, Danijos ir Lietuvos kariškių pažinčių plėtojimas bei įgulų paruoštumo bendroms operacijoms kėlimas. „Pratybų metu Lietuvos bei Danijos laivai treniravosi kaip atlikti laivų stabdymą jūroje, laivų patikrinimą, vykdyti laivų apsaugą, vykdė jūrines operacijas pagal NATO štabo darbo procedūras“ (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=34917).

2005 balandžio 11-18 d. Danijoje įvyko tarptautinės SAREX gelbėjimo ir paieškos pratybos, į kurias buvo pakviesta dalyvauti ir Lietuva. Šiose pratybose laivai koordinavo savo veiksmus vykdant paieškos ir gelbėjimo operacijas.

IŠVADOS

1. Baltijos regiono valstybės, sukaupusios nemažą regioninio bendradarbiavimo patirtį, sėkmingai plėtoja vieną iš svarbiausių saugumo sričių – karinius ryšius.

2. Baltijos jūros šalys pagrindine priemone, užtikrinant tiek vidaus, tiek regiono saugumą, pasirinko naryste NATO, kurios tikslas siekti bendro saugumo ir ginti bendras vertybes. Nors Rusija, Švedija ir Suomija nėra NATO narės, tačiau aktyviai įsijungusios į tarptautinę karinę veiklą.

3. Tvirtu saugumo garantu visos Baltijos valstybė laiko ESBO organizacija, kurios kompetencijoje kaupti informaciją apie kiekvienos valstybės karines pajėgas, biudžetą, karinį planavimą ir tam tikras karinės veiklos rūšis. Tokiu būdu valstybės žino apie kiekvienos šalies karinę veiklą.

4. Baltijos valstybės tarpusavyje sėkmingai bendradarbiauja karybos srityje, organizuodamos

įvairaus pobūdžio karinius tarptautinius projektus (BALTBAT, BALTNET, BALTRON, BALTDEFCO, LITPOLBALT, LIDEN PASSEX, SAREX ir t.t.) keičiasi informacija ir dalinasi patirtimi.

5. Baltijos regiono šalys plėtoja ne tik daugiašalį, bet ir dvišalį ar trišalį politinį saugumo ir gynybinį bendradarbiavimą.

6. Plėtojant kursinio darbo temą, būtų tikslinga nuodugniau apžvelgti Lietuvos saugumo santykį su kitomis Baltijos regiono valstybėmis, paanalizuoti Lietuvos nacionalinio saugumo problemą, galimas grėsmes, paieškoti saugumo užtikrinimo priemonių, palyginti Baltijos regiono šalių karinę infrastruktūrą, detaliau išanalizuoti tarptautinius bendradarbiavimo projektus karybos srityje ir aptarti jų reikšmę šalių saugumo ir gynybos sistemai.

L I T E R AT Ū R A

1. Knygos ir straipsniai

Buzan B. 1997. Žmonės, valstybės ir baimės: tarptautinio saugumo studijos po šaltojo karo. Vilnius.

Kauno technologijos universitetas. 1997. Valstybės pagrindai. Tarptautiniai santykiai: III d. mokomoji knyga. Kaunas.

Kis J. 1998. Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija.Vilnius.

NATO XXI amžiuje. 2004. Briuselis.

NATO Naujasis Aljansas. 2004. Briuselis.

NATO vakar, šiandien ir rytoj: kolektyvinė monografija. 1999. Vilnius.

Matonienė S., Jurkevičius S. 2003. NATO ir Lietuva. Vilnius.

Miniotaitė G., Jakniūnaitė D. 2001. Lietuvos saugumo politika ir identitetas šiuolaikinių saugumo studijų požiūriu// Politologija. 2001/3 (23). Vilnius.

Saugumo išplėtimas euroatlantinėje erdvėje: NATO ir jo partnerių vaidmuo. 2001. Vilnius.

Tomkus Ž. 2004. Lietuvos dalyvavimo tarptautinėse operacijose svarba// Krašto apsauga. 2004. Nr.13 (63). Vilnius.

Žigaras F. 2002. Baltijos šalių saugumas ir gynyba 1990 – 2002. Vilnius.

Žigaras F. 2001. Politologija. Vilnius

Kivikari U., Antola E. 2004. Baltic Sea Region – A Dynamic Third of Europe. Turku.

2. Interneto publikacijos

Lietuvos Respublikos Krašto Apsaugos Ministerija. 2004. Dalyvaujantys tarptautiniai junginiai //(http://www.kam.lt/index.php?ItemId=33684).

Lietuvos Respublikos Krašto Apsaugos Ministerija. 2005. „Liden Passex I“ mokymai Lietuvoje (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=34917)

Lietuvos Respublikos Krašto Apsaugos Ministerija. 2004. Kas yra NATO? // (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=11645)

Lietuvos Respublikos Krašto Apsaugos Ministerija. 2004. Klausimai atsakymai // (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=9604)

Lietuvos Respublikos Krašto Apsaugos Ministerija. 2004. Projektai // (http://www.kam.lt/index.php?ItemId=11832)

Lietuvos Respublikos Krašto Apsaugos Ministerija. 2004. Tarptautinės organizacijos //(http://www.kam.lt/index.php?ItemId=9619)

Lietuvos Respublikos Prezidento metinis pranešimas. 1997. // (http://www.lrs.lt/prezident/mp98/mp98l.htm#11_0)

NATO centras. NATO // (http://www.natocentras.lt/?page=272)

NATO konsensusas ir bendras pritarimas // (http://nato.lt/konsensusas)

Nato partnerystės – kelias pirmyn. 2004. Brigados generolas Andersas Brännströmas: taikos palaikymo partneris //(http://www.nato.int/docu/review/2004/issue1/lithuanian/interview.html)

NATO tikslai ir įsipareigojimai // (http://nato.lt/index.php?cid=193)

Statue of the UBC//(www.ubc.net/statues.html )

UBC Strategy // (www.ubc.net/strategy.html)

Vaitiekūnas S. Geopolitinis Baltijos regionas ir Lietuva // (http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/078/078geo.html)

Metodinių studijų gilinimo programa

1. Kardelis K. 1997. Mokslinio tyrimo metodologija ir metodai. Kaunas.
2. Ivanovas B., Unikaitė I., Gedutis M., 2004. Metodiniai nurodymai politikos mokslų krypties studentams. VDU.
3. Ramsden P. 2002. Kaip mokytis aukštojoje mokykloje. Aidai.
4. Rienecker L., Jorgensen P.S. 2003. Kaip rašyti mokslinį darbą. Aidai.
5. Studentų mokslinio darbo rašymo metodiniai patarimai (Informatikos katedra). 2003. Klaipėda

Priedas Nr.1

Baltijos jūros regiono šalių žemėlapis

1) Rusija

a) Sankt – Peterburgas

b) Leningrado sritis

c) Kaliningrado sritis

2) Estija

3) Latvija

4) Lietuva

5) Lenkija

a) Vakarų Pomeranija

b) Pomeranija

6) Vokietija

a) Meklenburgas

b) Šlezvigas–Holšteinas

c) Hamburgas

7) Danija

8) Švedija

9) Suomija

Leave a Comment