Teisingumas ir vidaus reikalai Europos Sąjungoje

ĮVADAS

Mūsų samprata apie valstybę ir politinį gyvenimą praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo praktiškai vystėsi tik nacionalinių konstitucijų bei įstatymu pagrindu. Būtent šiuo pagrindu mūsų demokratinėse valstybėse buvo kuriamos elgesio taisyklės, privalomos ne tik piliečiams bei partijoms, bet ir pačiai valstybei bei jos institucijoms. Tik visiškas Europos žlugimas ir jos politinis bei ekonominis nuotolis sudarė sąlygas ir davė naują akstiną atsirasti naujos tvarkos Europoje idėjai.

Apskritai bandymai po Antrojo pasaulinio karo suvienyti Europą sukūrė painų mišinį skaitlingų bei struktūriniu požiūriu suudėtingoms organizacijų, tarp kurių lengva pasiklysti ir kurias sunku suskaičiuoti. Pavyzdžiui, OECD ( Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija), VES (Vakarų Europos Sąjunga). NATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija). Europos Taryba, Europos Sąjunga, ( kurios ištakos glūdi Europos anglių ir plieno bendrijoje, Europos atominės energetikos bendrijoje ir Europos Bendrijoje) gyvuoja nesaistomos jokių aiškių ryšių. Šių įvairių organizacijų narių skaičius svyruoja nuo 19 (VES) iki 40 (Europos Tarybai).

Šių institucijų ivairovė įgauna loginę struktūrą tik tada, kai mes įžvelgiame šių organizacijų specifinius tikslus. Minėtos organizacijos gali būti suskirstytos į tris pagrindines grupes.

Euroatlantinės organizacijos susikūrė po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėms Amerikos Valstijoms sudarius sąjungą su Europa. Neatsitiktinai pirmoji pokarinė organizacija Europoje – Jungtinių Valstijų iniciatyva 1948 metais įsteigia OEEC (Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija).1947 m.Džordžas Maršalas (George Marshall),tuometinis JAV valstybės sekretorius,pakvietė Europos šalis su

usivienyti ir bendromis jėgomis atstatyti savo šalių ekonomikas bei pažadėjo Amerikos pagalbą. Parama įgavo Maršalo plano formą ir padėjo pagrindus greitam Vakarų Europos atkūrimui. Iš pradžių pagrindinis OEEC tikslas buvo liberalizuoti prekybą tarp šalių. 1960 metais, kai į ją įstojo Jungtinės Valstijos ir Kanada, organizacijos tikslai buvo papildyti dar vienu uždaviniu – skatinti trečiojo pasaulinio ekonominę pažangą remiant jų ūkio plėtrotę. Tokiu būdu OEEC tapo OECD.

1949 m. buvo įkurtas NATO kaip karinis aljansas su Jungtinėmis Valstijomis ir Kanada. 1954 m. įkurta Vakarų Europos Sąjunga (VES), turėjusi stiprinti Europos šalių bendradarbiavimą saugumo srityje.

Ji subūrė Briuselio sutartį sudariusias valstybes (Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija,Liuksemburgas,ir Olandija), ir Vokietijos Federacinę Respubliką bei Italiją.

Portugalija,Ispanija ir Graikija dabar taip pat yra VES narės. Organizacija suteikia savo narėms galimybę glaudžiai bendradarbiauti saaugumo bei gynybos srityje ir taip pat prisideda prie Europos politinio vaidmens didinimo Šiaurės Atlanto aljanse ir Europos tapatumo kūrimo saugumo bei gynybos politikos srityje.

Europos organizacijų antrosios grupės bendras bruožas – jų organizacinė struktūra, leidžianti daugeliui valstybių dalyvauti jų darbe. Be to, nuo pat jų atsiradimo buvo aišku, kad šios organizacijos neperžengs įprastų tarptautinio bendradarbiavimo ribų. Šiai grupei priklauso 1949 m. gegužės 5 d. kaip politinė institucija įkurta Europos Taryba. Jos statutas neužsimena apie siekį sukurti federaciją ar sąjungą bei nenumato suvenerių teisių pe
erdavimo ar perėmimo. Sprendimai visais svarbiais klausimais šioje organizacijoje priimami tik bendru sutarimu, t.y. kiekviena valstybė turi veto teisę. Beje, tokiu pačiu principu veikia ir Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba. Ši ypatybė rodo, kad Europos Taryba buvo kuriama galvojant tik apie tarptautinį bendradarbiavimą. Taryba priėmė daugybę konvencijų ekonomikos, kultūros, socialinės politikos bei teisės srityje.Svarbiausia ir geriausiai žinoma yra 1950 m. lapkričio 4 d. priimta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK). Konvencija nustatė ne tik valstybėms narėms privalomą žmogaus teisių apsaugos minimalų standartą, bet ir sukūrė teisinės apsaugos sistemą, kurios institucijos (Europos žmogaus teisių komisija ir Europos žmogaus teisių teismas), remiantis konvencija, yra įkurtos Strasbūre, gali pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus šalyse narėse. Šiai grupei taip pat priklauso Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO), 1994 metais įkurta Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje. ESBO vienija principai bei tikslai, išdėstyti 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte ir 1990 m. Paryžiaus Chartijoje. Be priemonių,skirtų didinti Europos valstybių savitarpio pasitikėjimą,šie tikslai taip pat apima ‘saugumo sistemos’, leidžiančios spręsti ginčus taikiomis priemonėmis, sukūrimą. Tačiau,kaip parodė pastaruoju metų įvykiai, Europa šioje srityje dar turi nueiti ilgą kelią.

Europos organizacijų trečiajai grupei priklauso Europos Sąjunga, kuri išaugo iš Europos anglių ir plieno bendrijos,Europos atominės energetikos bendrijos ir Europos Bendrijos.

Europos Sąjunga (ES) yra ne vi
ien ūkio subjektas – tai sykiu ir namai daugiau nei 375 milijonams žmonių, kurie yra ne tik didžiulės bendros rinkos vartotojai, bet ir Europos Sąjungos piliečiai. Visi jie noro turėti galimybę gyventi bet kurioje ES teritorijos vietoje ir nesibaiminti baudžiamojo persekiojimo ar smurto.

Teisingumo ir vidaus reikalų (TVR) sritį reglamentuojanti ES teisyno dalis kaip tik ir skirta minėtajai galimybei užtikrinti. ES teisės aktai reglamentuoja tokius sudėtingus klausimus, kaip saugumas, teisės ir laisvės, bei sudaro Europos pilietybės pagrindą. Šių teisės aktų nuostatos skirtos keletui sudėtingiausių ir delikačiausių klausimų, su kuriais šiuo metu susiduria visos penkiolika ES valstybių narių, t.y. politiniam prieglobsčiui, nelegaliai imigracijai, organizuotam nusikalstamumui, narkotikų kontrabandai ir terorizmui. Teisingumo ir vidaus reikalų sričiai priskiriamos nuostatos reglamentuoja ir ES valstybių narių bendrą teismų darbą tais atvejais, kai teisiniame procese dalyvaujantys asmenys yra skirtingų ES valstybių narių piliečiai.

1. LAISVĖ

ES piliečio teisė laisvai keliauti po Europos Sąjungą ir įsikurti bet kurioje jos vietoje yra vienas akivaizdžiausių įrodymų, jog vieninga Europa yra sukurta žmonėms.

Vos įkūrus Europos Sąjungą, teisė laisvai judėti buvo siejama tik su ūkine veikla ir suteikiama žmonėms, ieškantiems darbo. Šiandien judėjimo laisvė užtikrinama visiems ES piliečiams. 1992m. Mastrichto sutartis įteisino Europos Sąjungos piliečio statusą ir kiekvienam ES piliečiui suteikė pagrindinę ir asmeninę laisvę judėti po

o visą Europos Sąjungos teritoriją ir gyventi ne tik darbo, bet ir asmeniniais tikslais.

1999m. įsigaliojusi Amsterdamo sutartis užtikrino dar daugiau teisių. Naujoji sutartis daugiau ar mažiau atitinka tokius tikslus:
a) būti arčiau piliečių , jų lūkesčių bei rūpesčių ir ginti jų teises;
b) pašalinti kliūtis laisvam judėjimui ir kartu Europą paversti saugumo zona;
c) rūpintis, kad Europos balsas būtų geriau girdimas visame pasaulyje;
d) Sąjungos institucijas parengti kitam plėtros etapui.
Amsterdamo sutartis suteikė Europos Sąjungai įgaliojimus kurti teisės aktus, skirtus
užkirsti kelią daugumai pavienio asmens ar tam tikrų asmenų grupių diskriminacijos formų. Diskriminaciją draudžiančios Amsterdamo sutarties nuostatos neleidžia diskriminuoti dėl tautybės, rasės, lyties, religinių įsitikinimų, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos.

2000 m. birželį Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybės susitarė priimti pirmąją ES direktyvą, apimančią naujosios sutarties nuostatas ir skirtą visų minėtųjų formų diskriminacijai uždrausti.

1.1. Erdvė be sienų: Šengeno sutartis

Vienos iš svarbiausių iniciatyvų, skirtų ES piliečių kelionėms po Europos Sąjungą palengvinti, pradžia buvo tik dalyje ES teritorijos galiojantis susitarimas, kurį 1985m. Liuksemburgo pasienio mieste Šengene pasirašė Vokietija, Prancūzija ir Beneliuksas. Čia buvo priimta Europos ekonominė erdvė:
 Netrukdomo judėjimo teisė galioja visiems, nepriklausomai nuo pilietybės.
 Bendrijos piliečiams erdvėje, kurioje galioja Šengeno sutartis, šie principai daugiausia jau įgyvendinti.
 Į sutartį, kurios pagrindinis tikslas yra standartizuoti visos Šengeno erdvės procedūras, įtrauktos taisyklės dėl turistų, pabėgėlių ir legalių imigrantų iš Bendrijai nepriklausančių šalių.
 Policija ir toliau veiks tik savo šalies teritorijoje, uostuose ir aerouostuose, bet laikysis kito požiūrio. Glaudesnis bendradarbiavimas leis veiksmingiau kontroliuoti išorės sienas.
 Bendrų taisyklių dėl priemonių kovoti su terorizmu, kontrabanda ir organizuotu nusikalstamumu. Pasiūlymai dėl teismų, policijos ir vyriausybinių departamentų bendradarbiavimo. Kai nauja bendradarbiavimo forma bus išbandyta Šengeno erdvėje, turėtų tapti įmanoma pradėti laipsniškai naikinti vidaus sienas.

Šiandien Šengeno sutarties nuostatos galutinai perkeltos į Europos Sąjungos
steigiamąsias sutartis. 1999m. Amsterdamo sutartis neteko tik dalyje ES teritorijos galiojančio pakto statuso ir nuo 2000m. dešimt ES valstybių (Austrija, Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija, Prancūzija ir Vokietija) ėmė taikyti visas Šengeno sutarties nuostatas. Airija ir Didžioji Britanija taikys tik policijos pajėgų ir teismų sistemų bendradarbiavimą reglamentuojančias Šengeno sutarties nuostatas, tačiau nesirengia atsisakyti sienų su kitomis Šengeno valstybėmis kontrolės.

Komisija, Europos Parlamentas ir ES valstybės valstybės narės toliau kuria vientisą ir visa apimantį teisyną, užtikrinantį, kad praėjus penkeriems metams nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo, t.y. iki 2004m. gegužės 1 dienos, po Europos Sąjungą galėtų laisvai keliauti bet kokios pilietybės asmenys. Bendroji Šengeno sutarties nauda, apimanti bendrą vizų politiką ir veiksmingą ES išorinių sienų kontrolę, padės stiprinti išorinių sienų saugumą, būtiną vidinių sienų neturinčiai erdvei.

Šiomis priemonėmis lengvinamas legaliai keliaujančių asmenų įvažiavimas į ES ii jų kelionės po ES teritoriją, tačiau kliudoma organizuotoms nusikaltėlių grupuotėms išnaudoti žmones.

1.2. Keliavimas saugiai ir laisvai

Atviras sienas reglamentuojančios Šengeno sutarties nuostatos yra labiausiai žinomos, tačiau norint panaikinti vidaus sienas, bet išlaikyti tą patį saugumo lygmenį, privalu įgyvendinti daugybę kitų politinių nuostatų, bendrai vadinamų kompensuojamosiomis priemonėmis.

Viena svarbiausių kompensuojamųjų priemonių yra reikalavimas, kad Šengeno pakraščiuose esančios valstybės užtikrintų reikiamą išorinių laisvo judėjimo erdvės sienų apsaugą. Todėl valstybės narės laikosi nuomonės,kad gyvybiškai būtina užtikrinti griežtą kontrolę asmenų, kertančių išorinę laisvo judėjimo erdvės sieną, ir taip padėti užkirsti kelią nelegaliai migracijai, narkotikų kontrabandai ir kitai nelegaliai veiklai.

Šengeno sutartyje yra nuostatų , reglamentuojančių geresnį policijos pajėgų ir teismo institucijų veiksmų koordinavimą, sudarantį sąlygas tinkamai apsaugoti laisvo judėjimo erdvę ir ypač veiksmingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu.

Šitaip ir buvo sukurtaŠengeno informacinė sistema (SIS). Tai yra sudėtinė duomenų bazė, kuria naudodamosi teisėsaugos ir teismo institucijos gali keistis duomenimis, reikalingais konkretaus asmens ar objekto tyrimui atlikti. Šia sistema naudojamasi ieškant asmens, kurį reikia suimti arba išduoti kitai valstybei, arba prireikus informacijos apie pavogtus automobilius ar meno kūrinius.

Išorines ES sienas kertantiems ES piliečiams tereikia parodyti asmens pažymėjimą ar pasą. Daugeliui į Šengeno sutarties reglamentuojamą erdvę norinčių patekti trečiųjų šalių piliečių taip pat pakanka parodyti pasą. Visi kiti privalo turėti vizas. ES valstybės narės tariasi dėl galimybės įvesti bendrą vizą, kuri galiotų visoms valstybėms narėms, ir kad tokią vizą galintiems gauti asmenims tereikėtų prašyti vienos vizos, suteikiančios galimybę keliauti po visas Šengeno valstybes.

2. PRIEGLOBSTIS IR IMIGRACIJA

Europos gyventojai senėja. Per artimiausius dvidešimt penkerius metus darbingo amžiaus gyventojų sumažės beveik 5 proc., o vyresnių nei 60 metų padidės 8 proc. ir 2025m. jie sudarys 29 proc. visų Europos gyventojų.Europos valstybėms nuolatos trūksta skirtingų gebėjimų turinčios darbo jėgos. Be to pastaraisiais metais vis daugiau žmonių nori laikinai ar visam laikui imigruoti į Europą. Tokių migrantų grupę sudaro prieglobsčio ieškantys asmenys, pabėgėliai, perkelti arba laikinos apsaugos ieškantys, ES jau įsikūrusių migrantų šeimos nariai, migrantai, vykstantys darbo, o vis dažniau ir verslo reikalais. Žinoma, daugelis ES valstybių narių tampa ir tranzito šalimis.

ES valstybių narių vyriausybės sprendžia klausimą, kaip neturint vidinių sienų susidoroti su didžiuliu imigrantų skaičiumi ir išsaugoti humanistines Europos tradicijas, skatinančias priimti užsieniečius ir siūlyti prieglobstį persiakiojamiems ir saugiai nesijaučiantiems pabėgėliams. Kiekviena ES valstybė narė sprendžia, ar suteikti prieglobstį asmenims, teigiantiems, jog jie savo gimtojoje šalyje yra persekijami. Tačiau ES nusprendė, kad reikia turėti bendrą prieglobsčio politiką ir kad su prieglobsčio ieškančiais asmenimis visose ES valstybėse narėse turi būti elgiamasi vienodai.

2.1. Situacija šiandien: prieglobstis

ES negali suteikti prieglobsčio savo gimtojoje šalyje persekiojamiems asmenims. Sprendimą šiuo klausimu gali priimti tik konkrečios valstybės narės, į kurią asmuo kreipėsi prašydamas prieglobsčio, atsakingosios institucijos. Tačiau ES valstybės narės susitarė dėl taisyklių, reglamentuojančių, kuri šalis turėtų tvarkyti prieglobsčio prašymus. Taip siekiama išvengti atvejų, kai tą patį prašymą analizuoja keletas šalių.

ES prieglobsčio politika įgauna formą. 2000m. gegužę Komisija pasiūlė, kad esant masiniam pabėgėlių antplūdžiui laikina apsauga vis dėlto būtų suteikta. Tai būtų išimtinė priemonė, leidžianti perkeltiesiems asmenims nedelsiant suteikti laikiną apsaugą ne ilgiau kaip dvejiems metams. 2000m. rugsėjį ES žengė dar vieną žingsnį ir įkūrė Europos pabėgėlių fondą, norėdama padėti valstybėms narėms pasirūpinti prieglobsčio prašančiais asmenimis, integruoti pabėgėlius ir įgyvendinti savanoriško grįžimo programas.

Kitos šiuo metu aptariamos priemonės, susijusios su panašių priėmimo sąlygų, būtinųjų prieglobsčio suteikimo reikalavimų ir procedūrų, taip pat ir pabėgėlių teisių susirasti artimus giminaičius ir susijungti su išblaškytais šeimos nariais užtikrinimu.

2.2. Dublino konvencija

1990m. birželio 25-26d. Airijos sostinėje vykusioje Europos Viršūnių Tarybos konferencijoje buvo pasirašytas dvylikos šalių susitarimas dėl politinės sąjungos. Dublino konvencija įsigaliojo 1997m.

Konvencijos nuostatuose reglamentuojama, kuri ES valstybė narė turi nagrinėti prieglobsčio prašymą. Jose teigiama, kad vienoje iš ES valstybių narių prieglobsčio paprašęs asmuo nebegali prašyti prieglobsčio nė vienoje kitoje valstybėje narėje.

„Dublino“ sistema dar tobulintina norint išspręsti daugybę problemų, kylančių bandant įgyvendinti Dublino konvencijos nuostatas. Viena iš sistemai tobulinti skirtų priemonių yra „Eurodac“ duomenų bazė, kurioje bus saugomi visų užregistruotų prieglobsčio prašančių asmenų pirštų antspaudai. Ši duomenų bazė suteiks pareigūnams galimybę patikrinti, ar kuri nors kita ES valstybė narė jau yra atsisakiusi suteikti prieglobstį jo prašančiam asmeniui.

2.3. Imigracija

Dar vienas šiuo metu svarstomas bendros prieglobsčio ir migracijos politikos uždavinių yra ES legaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių integravimas, padėsiantis imigrantams suteikti teises ir pareigas, prilygstančias tokioms, kokias turi ES piliečiai.
Vyriausybės turi keisti viešąją nuomonę apie imigrantus. Jie turi būti suvokiami kaip teigiamas šalies ūkio veiksnys, skatinantis kurti naujas darbo vietas ir stiprinantis ekonomiką, juk imigrantai, kaip ir visi kiti, moka socialinio draudimo įmokas.

1999m. Tamperėje vykusio aukščiausiojo lygio susitikime buvo nuspręsta, kad didžiausią dėmesį ES turėtų skirti veiksmingesnei išorinių sienų kontrolei ir kovai su nelegalia migracija. Be to reikia koordinuoti veiksmus kovojant su organizuotomis nusikaltėlių grupuotėmis, užsiimančiomis kontrabanda, prekiaujančiomis žmonėmis, ypač moterimis bei vaikais, ir juos išnaudojančiomis.

Tamperėje ES valstybių ar vyriausybių vadovai griežtai sutarė dėl tokiai politikai įgyvendinti būtinų sutarčių ir teisės aktų priėmimo datų. Europos Komisija buvo paprašyta užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi Suomijoje duotų pažadų.

1999m. gruogį Komisija pasiūlė priimti direktyvą, kuria vadovaujantis vienoje iš ES valstybių narių legaliai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams būtų suteikta teisė susijungti su savo šeimos nariais.

Ateityje bus imtasi ir kitų iniciatyvų, reglamentuosiančių nuostatas, taikomas trečiųjų šalių piliečiams, norintiems atvykti į ES ir čia gyventi darbo ar verslo,studijų ar profesinio mokymo arba kokios nors nemokamos veiklos tikslais.

ES sustiprino kovą su ekonominiu migrantų išnaudojimu ir prekyba žmonėmis. Taip pat siekiama užtikrinti, kad į ES neteisėtai atvykę migrantai grįžtų į savo šalį.

3.SAUGUMAS

Nusikaltėliams valstybių sienos nėra kliūtis. Organizuotų nusikaltėlių grupuočių veikla tampa vis rafinuotesnė, be to jos reguliariai naudojasi ES ar net tarptautiniais tinklais.

Esant tokiai padėčiai, ES valstybių narių vyriausybės ir Europos Komisija suvokė, jog pasikliaujant vien pavienių valstybių teisėsaugos institucijomis organizuoto nusikalstamumo problemos joms nepavyks išspręsti.

3.1. Nusikalstamos veiklos pajamų sekimas

ES valstybės narės nusprendė, kad parankiausių būdų kovoti su organizuotu nusikalstamumu yra daugiau dėmesio skirti nusikalstamos ar nelegalios veiklos pajamoms susekti ir konfiskuoti.

Pinigai yra nusikalstamumo gyvybės šaltinis. Jei kokia nusikalstama veikla tampa nepelninga, jos tuojau pat atsisakoma ir ieškoma naujų būdų neteisėtai pasipelnyti.

Nelegalių lėšų sekimas yra vienas parankiausių būdų rasti nusikaltėlius. Būtent dėl šios priežasties, taip pat ir siekdama nutraukti organizuotų nusikaltėlių veiklos finansavimą, šiuo metu ES planuoja imtis įvairių iniciatyvų, kad būtų griežtinamos ES teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios kovą su pinigų plovimu.

3.2. Policijos ir muitinės pajėgų bendradarbiavimas

ES policijos ir muitinės tarnyboms tenka pagrindinis vaidmuo kovojant su nusikalstamumu. Buvo imtasi keleto priemonių, kad policijos ir muitinės pareigūnai galėtų greičiau ir veiksmingiau bendradarbiauti. Pavyzdžiui, Šengeno sutarties nuostatos suteikia valstybių narių teisėsaugos institucijoms galimybę keistis informacija apie asmenis, kurie galėjo nelegaliai patekti į ES.

1997m. birželį ES aukščiausiojo lygio susitikime buvo patvirtintas detalus veiksmų planas, tapęs neatsiejama nuoseklios kovos su organizuotu nusikalstamumu strategijos dalimi. Šiame plane buvo pateikta trisdešimt konkrečių rekomendacijų. Daugelis iš jų įgyvendintos, o 2000m. gegužę sutarta dėl tolesnių veiksmų plano (naujojo tūkstantmečio strategijos), kad pradėtoji veikla būtų tęsiama ir toliau.

ES vykdo daugybę įvairiausių šios srities programų : OISIN- teisėsaugos institucijų bendradarbiavimui skatinti; STOP – glaudesniems specialistų, kovojančių su žmonių kontrabanda, ryšiams; FOLKONE – mokomi su organizuotu nusikalstamumu kovojantys specialistai ir organizuojami jų mainai.

Vis dėlto Europoje vykstančios kovos su nusikaltėlių grupuotėmis pagrindą sudaro ES valstybių narių ir vietos lygmenimis veikiančių teisėsaugos institucijų geresnis ir artimesnis bendradarbiavimas, ypač valstybių narių ir vietos lygmenimis dirbančių policijos pajėgų bei muitinės pareigūnų bendradarbiavimas.

1998m. gruodį Vienoje vykusiame susitikime nuspręsta įkurti Europos policijos koledžą, rengsiantį būsimąją aukšto rango policijos pareigūnų kartą ir įgalinsiantį juos labiau pažinti kitose Europos valstybėse dirbančius kolegas bei dirbti visos Europos lygmeniu.

Kitos Tamperėje vykusio susitikimo metu pasiūlytos iniciatyvos yra susijusios su Europos valstybių policijos pajėgų darbo grupės sudarymu. Pirmasis policijos pajėgų vadovų darbo grupės susitikimas įvyko 2000m.balandį. Nuo to laiko ši darbo grupė padėjo ES valstybių narių teisėsaugos institucijų vadovams užmegzti asmeninius tarpusavio ryšius. Tikimasi, kad reguliarūs šios darbo grupės susitikimai užtikrins betarpišką ES valstybių narių ir vietos lygmenimis veikiančių policijos pajėgų indėlį ir artimesnį bendradarbiavimą.

Pats svarbiausias ir reikšmingiausias pastarųjų metų žingsnis, stiprinantis teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą ES lygmeniu buvo „Europolas“, t.y. Europos Sąjungos teisėsaugos institucijos, kurioje dirba policijos ir muitinės pareigūnai, plėtra.

3.3. Europolas

„Europolas“ įkurtas 1994m. ir iš pradžių veikė kaip „Europolo“ narkotikų tarnyba, kurios uždavinys buvo koordinuoti ES valstybių narių policijos pajėgų veiksmus kovojant su narkotikų kontrabanda. Visas jam skirtas funkcijas „Europolas“ pradėjo vykdyti tik nuo 1999m. liepos 1d., visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms ratifikavus „Europolo“ konvenciją, kuri labai padidino šios institucijos atsakomybę.

„Europolo“ būstinė įsikūrusi Hagoje, Olandijoje.“Europolas“ veikia kaip policijos pajėgų koordinavimo centras, renkantis, analizuojantis ir platinantis reikiamą informaciją. Ši institucija įkurta siekiant padėti teisėsaugos institucijoms atlikti tyrimus dviejose ar daugiau ES valstybių narių. Nuo 2000m. „Europole“ dirba tik 220 darbuotojų, tačiau iki 2003m. jų skaičius turėtų išaugti iki 350.

„Europolo“ atsakomybė stipriai išaugo, todėl dabar ši institucija užsiima daugeliu dviem ar daugiau ES valstybių narių poveikį darančių klausimų, įskaitant narkotikų, vogtų transporto priemonių ir žmonių kontrabandą, nelegalią imigraciją, moterų ir vaikų seksualinį išnaudojimą, pornografiją, klastotę, radioaktyviųjų ir branduolinių medžiagų kontrabandą, terorizmą, pinigų plovimą ir euro padirbinėjimą.

3.4. Pasaulinis veiksnys

Nusikalstamumas yra viso pasaulio, o ne vien Europos problema, todėl ES ėmėsi daugybės iniciatyvų, kad būtų skatinamas specialistų, kovojančių su nusikalstamumu už ES ribų, ir dirbančių tarptautinėse organizacijose bendradarbiavimas. Šiuo metu planuojama įgalioti „Europolą“ visokeriopai užsiimti pinigų plovimu ir keistis informacija su Europos Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis bei su pasaulinėmis organizacijomis („Interpolu“, Jungtinių tautų narkotikų kontrolės programa ir kt.).

ES teisėsaugos institucijos jau artimai bendradarbiauja su kolegomis iš narystės Europos Sąjungoje siekiančių šalių. Vienas iš tokio bendradarbiavimo pavyzdžių yra Europos Komisijos ir Strasbūre esančios Europos Tarybos „Octopus“ programa, skirta kovoti su korupcija Rytų Europoje. Įgyvendinant ES policijos ir muitinės pareigūnų bendradarbiavimui skatinti skirtąsias iniciatyvas gali dalyvauti ir narystės ES siekiančių šalių pareigūnai.

ES aktyviai dalyvavo JT rengtose derybose dėl Kovos su transnacionaliniu organizuotu nusikalstamumu konvencijos, kurią ES pasirašė 2000m. gruodį Palerme, ir dėl trijų protokolų, reglamentuojančių nelegalių migrantų kontrabandą, prekybą žmonėmis ir kovą su nelegalia šaunamųjų ginklų gamyba ir prekyba.

3.5. Narkotikai ir ES

Visos ES valstybės narės sutaria dėl būtinybės susidoroti su organizuotomis nusikaltėlių grupuotėmis, užsiimančiomis narkotikų ir psichotropinių medžiagų kontrabanda į ES arba nelegalia narkotikų gamyba Europos Sąjungoje esančiose laboratorijose.

Europos Sąjunga parengė suderintą narkotikų kontrolės strategiją 2000-2004m., kurioje didelis dėmesys skiriamas prevencijos priemonėms ir narkotikų paklausai mažinti. Be to, strategijoje numatyta priemonių, padėsiančių suaktyvinti kovą su organizuotu nusikalstamumu, stiprinti policijos, muitinės pajėgų ir teismo institucijų bendradarbiavimą, skatinti nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą bei rinkti, analizuoti ir platinti objektyvius ir įmanomus palyginti duomenis apie narkotikų plitimo reiškinį ES. Šia strategija taip pat siekiama integruoti narkotikų kontrolę į ES plėtros ir bendradarbiavimo politiką ir šiuo atžvilgiu paremti Jungtines Tautas.

4. TEISINGUMAS

Dar prieš Mastrichto sutartį buvo dedamos pastangos plėtoti bendradarbiavimą tarp Sąjungos valstybių teisingumo srityje. ES valstybės narės turi savo teisines sistemas, todėl tais atvejais, kai teisiniame procese dalyvauja keleto valstybių narių piliečiai, gali kilti problemų. Jei šeimą sukūrę skirtingų ES valstybių piliečiai nusprendžia skirtis, jų skyrybos turi būti pripažįstamos ir galiojančios abiejose jų atstovaujamose šalyse, teismo sprendimas turi galioti visoje Europos Sąjungoje. Sunku nuspręsti kurioje šalyje turėtų vykti teismo procesas. Be to, dėl skirtingų procedūrų ir kalbos skirtumų sugaištama daug laiko, kol dokumentai iš vienos ES valstybės teismo pasiekia kitos valstybės narės teismą. Daug problemų kyla prireikus vienos valstybės narės teismo sprendimus įgyvendinti kitoje valstybėje narėje.

Suformavus bendrą ES rinką ir pasirašius Šengeno sutartį, tokio pobūdžio problemų padaugėjo.

4.1. Bendradarbiavimas

ES valstybių narių vyriausybės ir Europos Komisija pripažįsta, kad bylinėtis svetimoje valstybėje narėje gali būti sunku ir pavieniams asmenims ir verslo subjektams. Siekdamos taisyti susidariusią padėtį, valstybės narės ir Komisija ėmėsi priemonių, kad būtų derinamos ES valstybių teisinės sistemos ir užtikrinamas tų sistemų bendradarbiavimas.

Pačios paprasčiausios iniciatyvos apima teisininkų ir teisėjų mainų programas, skirtas minėtųjų specialistų tarpusavio ryšiams pagerinti. Viena iš tokių programų yra „Grotius“ programa, pagal kurią skiriamos ES lėšos naudojamos siekiant padėti valstybių narių teisininkams susipažinti su kitų valstybių narių teisinėmis sistemomis, o „Falcone“ programa padeda ES valstybių narių teisėjams, prokurorams, policijos ir muitinės pareigūnams užmegzti tarpusavio ryšius.

Imamasi įvairiausių priemonių, kad ES valstybių narių teisinių sistemų bendradarbiavimas būtų glaudesnis.Pagrindinis tokių priemonių tikslas yra užtikrinti veiksmingesnį ES valstybių narių institucijų bendradarbiavimą, kad ES gyventojams būtų lengviau bylinėtis tais atvejais, kai su byla susiję kelių valstybių narių piliečiai.

2000m. gegužę ES priėmė teisinį aktą, panaikinti kliūtis kitoms valstybėms narėms pripažinti ir vykdyti teismo sprendimus dėl skyrybų, sutuoktinių gyvenimo atskirai ir vedybų anuliavimo bei suteikiantį galimybę suderinti valstybių narių jurisdikcijai priklausančias ir šioje srityje galiojančias taisykles. Be to, ES teisingumo ir vidaus reikalų ministrai priėmė naują reglamentą, kuriuo siekiama laiką, per kurį vienos valstybės narės teismų pateikti dokumentai pasiekia kitos valstybės narės teismus, padaryti trumpesnį. Taip pat įgyvendinama programa, apimanti priemones, padėsiančias pripažinti civilines ir komercines bylas nagrinėjusių valstybių narių teismų sprendimus.

4.2. Baudžiamoji teisė

ES sutartyje teigiama, kad ES valstybės narės turi sparčiau ir artimiau bendradarbiauti baudžiamosios teisės srityje, kad privalu vengti valstybių narių jurisdikcijos neatitikimų ir kad reikia imtis priemonių, palengvinsiančių vienoje iš valstybių narių esančių įtariamų nusikaltėlių išdavimą kitai valstybei. Vykdydamos šios sutarties nuostatas ES valstybių narių vyriausybės sutarė spartinti įtariamų nusikaltėlių išdavimo procedūras.

2000m. gegužę Europos Sąjunga priėmė konvenciją, kuria siekiama užtikrinti sklandesnę savitarpio pagalbą ir valstybių narių teismų, policijos pareigūnų bei prokurorų tiesioginius tarpusavio ryšius atliekant tarptautinius kriminalinių nusikaltimų tyrimus. Be to, planuojama imtis ir kitų svarbių priemonių, kad baudžiamosios teisės srityje būtų glaudžiau bendradarbiaujama, tiriant finansinius, aplinkos apsaugos, kompiuterinius ir kt. nusikaltimus.

4.3. „Eurojust“ : teismo proceso koordinavimas

1999m. Tamperėje vykusiame teisingumui ir vidaus reikalams skirtame aukščiausio lygio susitikime ES valstybių narių vyriausybės sutarė sudaryti specialią teisininkų ir teisėjų grupę, kuri gavo „Eurojust“ pavadinimą. Šios grupės uždavinys buvo šalinti galimas kliūtis ir padėti koordinuoti rimtų tarptautinių nusikaltimų tyrimą ir nusikaltėlių baudžiamąjį persiakiojimą. Ši tarnyba dirba kartu su 1998m. pradėjusia veikti Europos teismų tinklu (EJN). EJN veikia tarsi centras, koordinuojantis baudžiamąsias bylas nagrinėjančių ES valstybių narių teisininkų ir teisėjų veiklą, ir siekia padėti minėtiesiems specialistams greitai ir veiksmingai keistis informacija.

Europos teismų bendradarbiavimas baudžiamosios teisės srityje vyksta ir tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Europos Tarybos, Jungtinių Tautų ir didžiojo aštuoneto, t.y. septynių turtingiausių pasaulio šalių ir Rusijos, lygmeniu.

5. EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTRA

Šiuo metu ES rengiasi didžiausiam savo istorijoje plėtros etapui, kuriuo siekiama iš naujo suvienyti Europos žemyną, sustiprinti taiką ir demokratiją Europoje ir suteikti galimybę visoms tautoms bendrai džiaugtis Europai integruojantis sukurta gerove. Norėdamos tapti ES narėmis, šalys kandidatės, be kita ko, privalo priimti ir įgyvendinti Europos Sąjungos sprendimus ir susitarimus teisingumo ir vidaus reikalų klausimais.

Norą tapti ES narėmis pareiškė trylika šalių. Tame tarpe ir Pabaltijo šalys (Lietuva, Latvija ir Estija). Penkiolika dabartinių ES valstybių narių pritaria šiai plėtrai ir dar 1993m. numatė objektyvius reikalavimus, kuriuos turėtų tenkinti kiekviena šalis kandidatė, kad būtų priimta į ES. Šių reikalavimų sąrašas atrodo taip: stabili demokratinė valstybė, gerbiamos žmogaus teisės ir ginamos mažumos, veikia rinkos ekonomika, o jos viešojo administravimo sistema turi sugebėti taikyti ES galiojančias taisykles. Manoma, kad Lietuva tikrąja ES nare taps 2004m.

Pasirengimas plėtrai neapsiriboja vien derybų procesu, tai apima visą stojimo strategiją, kurios dalį sudaro ir stojimo partnerystė. Taigi šalys kandidatės gali gauti finansinę ES paramą, skirtą visuomenei modernizuoti, bei keistis patirtimi ir žiniomis, o tai ypač svarbu teisingumo ir vidaus reikalų politikoje, nes kai kurioms šalims kandidatėms teks daug dirbti, kad atitiktų ES reikalavimus.

5.1. Naujos sienos

Šalims kandidatėms nelengva tenkinti reikalavimus, kuriuos ES kelia kai kuriose politikos srityse, pavyzdžiui, užtikrinti, kad nebūtų kontrolės kertant vidines ES sienas bei veiksmingai kontroliuoti ir stebėti išorines ES sienas su trečiosiomis šalimis arba jūrų sienas. Taigi besirengdamos narystei ES šalys kandidatės turi tapti pajėgios tenkinti šiuos Šengeno sutartyje dėstomus reikalavimus, nes jos privalės visų valstybių narių vardu saugoti išorines ES sienas ir užkirsti kelią nelegaliai migracijai, narkotikų kontrabandai, prekybai žmonėmis ir kitai nusikalstamai veiklai.

Daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių kandidačių į ES turės stiprinti savo rytinių sienų kontrolę ir palaipsniui mažinti pasienio kontrolę vakaruose. Iš esmės, patenkinus visus Šengeno sutartyje įrašytus reikalavimus, kertant vakarines sienas iš viso nebus jokių kontrolės procedūrų.

5.2. PHARE programos pagalba

PHAREe programa priimta 1989m. ir skirta Vidurio ir Rytų Europos šalių ekonominei pertvarkai. Nuo 1994m. PHARE programa vykdoma ir teisingumo bei vidaus reikalų srityse, o dabar ji padeda šio regiono šalims kandidatėms pasirengti ES narystei.

PHARE programą ES vardu administruojanti Europos Komisija vienareikšmiškai pareiškė, kad šalys kandidatės turėtų pačios finansuoti didžiąją dalį visų reikiamų pasienio kontrolės patobulinimų. Tačiau ši institucija vis dėlto skyrė lėšų reikiamų pokyčių įgyvendinimui.

1997m. buvo pradėta įgyvendinti Baltijos šalių,t.y. Estijos, Lietuvos ir Latvijos, rytinėms sienoms skirta daugiašalė vadybos programa. Vengrijoje PHARE lėšos panaudotos šalies pasienio postams modernizuoti, o Čekija pagal šią programą gavo lėšų mechaniškai nuskaitomiems asmens dokumentams diegti.

Naujai įgyta pasienio kontrolės įranga būtų visiškai nenaudinga, jei darbuotojai nemokėtų ja dirbti, todėl PHARE programa skiria daug dėmesio darbuotojų kvalifikacijai.

Įgyvendinant programą, skirtą padėti Vidurio ir Rytų Europos šalims, didžiausias dėmesys kreipiamas į specialiųjų žinių gerinimą ir darbuotojų mokymą, todėl vykdomos mainų programos, suteikiančios muitinės pareigūnams galimybę aplankyti savo kolegas ES ir susipažinti su jų darbo metodais, bei išmokti naujausių būdų, kaip atpažinti sieną kertančius nusikaltėlius ir kovoti su tarptautiniu nusikalstamumu.

Papildomai yra skiriama lėšų (pvz. „Octopus“ programa) kovai su korupcija Rytų Europoje.

Nors ES noriai tiesia pagalbos ranką, Europos Komisija tvirtai laikosi nuomonės, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys pačios turi atlikti didžiąją dalį darbo. Iš visų šalių kandidačių į ES reikalaujama patobulinti pasienio apsaugos darbuotojų atlyginimų sistemą. ES laikosi nuomonės, kad pasienio postų darbuotojams turi būti mokami padorūs atlyginimai, kad nelegalius migrantus ar kontrabandą į ES vežantys pažeidėjai negalėtų jų papirkti.

Besirengdamos narystei ES šalys kandidatės ėmėsi iš esmės modernizuoti daugelį sričių ir šie procesai padeda ES valstybėms narėms tapti saugesnėms.

IŠVADOS

Europos Sąjungai žengiant į XXI amžių jai tenkanti atsakomybė teisingumo ir vidaus reikalų srityje bus vis svarbesnė. Neturėdami tvirtos teismų sistemos ir veiksmingų šią sistemą palaikančių teisėsaugos priemonių, ES piliečiai negalės naudotis visais bendros rinkos pranašumais, kuriuos yra numatę šios rinkos kūrėjai.

Teisingumas ir vidaus reikalai sudaro Europos piliečio sampratos pagrindą. Kol žmonės iki galo nesuvoks jiems, kaip Europos piliečiams, suteiktų teisių bei laisvių ir naudos, kurią jiems teikia galimybė saugiai gyventi ir dirbti bet kurioje Europos Sąjungos vietoje ir keliauti po ES, – pati Europos Sąjunga daugumai žmonių liks tik miglota ir tolima samprata.

Kadangi įgyvendinus ES planuojamą plėtros procesą Europos Sąjungos teritorija turėtų dvigubai padidėti, valstybių narių teismų ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas taps dar svarbesnis. Trisdešimt valstybių narių turinti ES bus veiksmingas darinys tik tada, kai įstatymų viršenybę jos teritorijoje privalančios užtikrinti institucijos galės greitai ir efektyviai bendradarbiauti.

ES plėtra ir kitų žemyno šalių sienų atvėrimas taip pat pateikia rimtų iššūkių dabartinėms socialinės rūpybos sistemoms. Migracija, nevienodi pajamų ir pašalpų lygiai, skirtingi įstatymai, finansavimas ir valdymas Europos šalyse turi būti derinami su aktyviomis politinėmis ir koordinavimo pastangomis. Kartu ES plėtra visoms žemyno šalims suteikia galimybių kelti gyvenimo lygį ir apsaugoti gyventojų pajamas didesnio užimtumo ir deramos socialinės rūpybos dėka. Tai turi padėti visoms šalims, patiriančioms neišvengiamas gyventojų senėjimo pasekmes.

Būtent todėl gyvybiškai svarbu užtikrinti, kad Europos Sąjungoje klestėtų laisvė, saugumas ir teisingumas.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. V.Veidenfeldas, V. Veselsas „ Europa nuo A iki Z“, Europos Bendrijų Oficialių leidinių biuras, 1997
2. P. Fontanas, „Dešimt Europos pamokų“, Europos Bendrijos oficialiųjų visuomeninių leidinių skyrius, 1992
3. „Gyventi laisvai, saugiai ir teisingai“, Europos Komisija, spaudos ir ryšių tarnyba, 2001
4. „Kaip funkcionuoja Europos Sąjunga“, Europos Komisija, 1999
5. „Europos Sąjunga – Jūsų kaimynė“, ES informacijos ir dokumentacijos šaltiniai, 1995
6. „Esu“ Nr.12 „ Europos Sąjungoje ir šalia jos“, 2002
7. Internetas http europa.eu.int

ĮVADAS

Mūsų samprata apie valstybę ir politinį gyvenimą praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo praktiškai vystėsi tik nacionalinių konstitucijų bei įstatymu pagrindu. Būtent šiuo pagrindu mūsų demokratinėse valstybėse buvo kuriamos elgesio taisyklės, privalomos ne tik piliečiams bei partijoms, bet ir pačiai valstybei bei jos institucijoms. Tik visiškas Europos žlugimas ir jos politinis bei ekonominis nuotolis sudarė sąlygas ir davė naują akstiną atsirasti naujos tvarkos Europoje idėjai.

Apskritai bandymai po Antrojo pasaulinio karo suvienyti Europą sukūrė painų mišinį skaitlingų bei struktūriniu požiūriu sudėtingoms organizacijų, tarp kurių lengva pasiklysti ir kurias sunku suskaičiuoti. Pavyzdžiui, OECD ( Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija), VES (Vakarų Europos Sąjunga). NATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija). Europos Taryba, Europos Sąjunga, ( kurios ištakos glūdi Europos anglių ir plieno bendrijoje, Europos atominės energetikos bendrijoje ir Europos Bendrijoje) gyvuoja nesaistomos jokių aiškių ryšių. Šių įvairių organizacijų narių skaičius svyruoja nuo 19 (VES) iki 40 (Europos Tarybai).

Šių institucijų ivairovė įgauna loginę struktūrą tik tada, kai mes įžvelgiame šių organizacijų specifinius tikslus. Minėtos organizacijos gali būti suskirstytos į tris pagrindines grupes.

Euroatlantinės organizacijos susikūrė po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėms Amerikos Valstijoms sudarius sąjungą su Europa. Neatsitiktinai pirmoji pokarinė organizacija Europoje – Jungtinių Valstijų iniciatyva 1948 metais įsteigia OEEC (Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija).1947 m.Džordžas Maršalas (George Marshall),tuometinis JAV valstybės sekretorius,pakvietė Europos šalis susivienyti ir bendromis jėgomis atstatyti savo šalių ekonomikas bei pažadėjo Amerikos pagalbą. Parama įgavo Maršalo plano formą ir padėjo pagrindus greitam Vakarų Europos atkūrimui. Iš pradžių pagrindinis OEEC tikslas buvo liberalizuoti prekybą tarp šalių. 1960 metais, kai į ją įstojo Jungtinės Valstijos ir Kanada, organizacijos tikslai buvo papildyti dar vienu uždaviniu – skatinti trečiojo pasaulinio ekonominę pažangą remiant jų ūkio plėtrotę. Tokiu būdu OEEC tapo OECD.

1949 m. buvo įkurtas NATO kaip karinis aljansas su Jungtinėmis Valstijomis ir Kanada. 1954 m. įkurta Vakarų Europos Sąjunga (VES), turėjusi stiprinti Europos šalių bendradarbiavimą saugumo srityje.

Ji subūrė Briuselio sutartį sudariusias valstybes (Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija,Liuksemburgas,ir Olandija), ir Vokietijos Federacinę Respubliką bei Italiją.

Portugalija,Ispanija ir Graikija dabar taip pat yra VES narės. Organizacija suteikia savo narėms galimybę glaudžiai bendradarbiauti saugumo bei gynybos srityje ir taip pat prisideda prie Europos politinio vaidmens didinimo Šiaurės Atlanto aljanse ir Europos tapatumo kūrimo saugumo bei gynybos politikos srityje.

Europos organizacijų antrosios grupės bendras bruožas – jų organizacinė struktūra, leidžianti daugeliui valstybių dalyvauti jų darbe. Be to, nuo pat jų atsiradimo buvo aišku, kad šios organizacijos neperžengs įprastų tarptautinio bendradarbiavimo ribų. Šiai grupei priklauso 1949 m. gegužės 5 d. kaip politinė institucija įkurta Europos Taryba. Jos statutas neužsimena apie siekį sukurti federaciją ar sąjungą bei nenumato suvenerių teisių perdavimo ar perėmimo. Sprendimai visais svarbiais klausimais šioje organizacijoje priimami tik bendru sutarimu, t.y. kiekviena valstybė turi veto teisę. Beje, tokiu pačiu principu veikia ir Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba. Ši ypatybė rodo, kad Europos Taryba buvo kuriama galvojant tik apie tarptautinį bendradarbiavimą. Taryba priėmė daugybę konvencijų ekonomikos, kultūros, socialinės politikos bei teisės srityje.Svarbiausia ir geriausiai žinoma yra 1950 m. lapkričio 4 d. priimta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK). Konvencija nustatė ne tik valstybėms narėms privalomą žmogaus teisių apsaugos minimalų standartą, bet ir sukūrė teisinės apsaugos sistemą, kurios institucijos (Europos žmogaus teisių komisija ir Europos žmogaus teisių teismas), remiantis konvencija, yra įkurtos Strasbūre, gali pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus šalyse narėse. Šiai grupei taip pat priklauso Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO), 1994 metais įkurta Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje. ESBO vienija principai bei tikslai, išdėstyti 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte ir 1990 m. Paryžiaus Chartijoje. Be priemonių,skirtų didinti Europos valstybių savitarpio pasitikėjimą,šie tikslai taip pat apima ‘saugumo sistemos’, leidžiančios spręsti ginčus taikiomis priemonėmis, sukūrimą. Tačiau,kaip parodė pastaruoju metų įvykiai, Europa šioje srityje dar turi nueiti ilgą kelią.

Europos organizacijų trečiajai grupei priklauso Europos Sąjunga, kuri išaugo iš Europos anglių ir plieno bendrijos,Europos atominės energetikos bendrijos ir Europos Bendrijos.

Europos Sąjunga (ES) yra ne vien ūkio subjektas – tai sykiu ir namai daugiau nei 375 milijonams žmonių, kurie yra ne tik didžiulės bendros rinkos vartotojai, bet ir Europos Sąjungos piliečiai. Visi jie noro turėti galimybę gyventi bet kurioje ES teritorijos vietoje ir nesibaiminti baudžiamojo persekiojimo ar smurto.

Teisingumo ir vidaus reikalų (TVR) sritį reglamentuojanti ES teisyno dalis kaip tik ir skirta minėtajai galimybei užtikrinti. ES teisės aktai reglamentuoja tokius sudėtingus klausimus, kaip saugumas, teisės ir laisvės, bei sudaro Europos pilietybės pagrindą. Šių teisės aktų nuostatos skirtos keletui sudėtingiausių ir delikačiausių klausimų, su kuriais šiuo metu susiduria visos penkiolika ES valstybių narių, t.y. politiniam prieglobsčiui, nelegaliai imigracijai, organizuotam nusikalstamumui, narkotikų kontrabandai ir terorizmui. Teisingumo ir vidaus reikalų sričiai priskiriamos nuostatos reglamentuoja ir ES valstybių narių bendrą teismų darbą tais atvejais, kai teisiniame procese dalyvaujantys asmenys yra skirtingų ES valstybių narių piliečiai.

1. LAISVĖ

ES piliečio teisė laisvai keliauti po Europos Sąjungą ir įsikurti bet kurioje jos vietoje yra vienas akivaizdžiausių įrodymų, jog vieninga Europa yra sukurta žmonėms.

Vos įkūrus Europos Sąjungą, teisė laisvai judėti buvo siejama tik su ūkine veikla ir suteikiama žmonėms, ieškantiems darbo. Šiandien judėjimo laisvė užtikrinama visiems ES piliečiams. 1992m. Mastrichto sutartis įteisino Europos Sąjungos piliečio statusą ir kiekvienam ES piliečiui suteikė pagrindinę ir asmeninę laisvę judėti po visą Europos Sąjungos teritoriją ir gyventi ne tik darbo, bet ir asmeniniais tikslais.

1999m. įsigaliojusi Amsterdamo sutartis užtikrino dar daugiau teisių. Naujoji sutartis daugiau ar mažiau atitinka tokius tikslus:
a) būti arčiau piliečių , jų lūkesčių bei rūpesčių ir ginti jų teises;
b) pašalinti kliūtis laisvam judėjimui ir kartu Europą paversti saugumo zona;
c) rūpintis, kad Europos balsas būtų geriau girdimas visame pasaulyje;
d) Sąjungos institucijas parengti kitam plėtros etapui.
Amsterdamo sutartis suteikė Europos Sąjungai įgaliojimus kurti teisės aktus, skirtus
užkirsti kelią daugumai pavienio asmens ar tam tikrų asmenų grupių diskriminacijos formų. Diskriminaciją draudžiančios Amsterdamo sutarties nuostatos neleidžia diskriminuoti dėl tautybės, rasės, lyties, religinių įsitikinimų, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos.

2000 m. birželį Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybės susitarė priimti pirmąją ES direktyvą, apimančią naujosios sutarties nuostatas ir skirtą visų minėtųjų formų diskriminacijai uždrausti.

1.1. Erdvė be sienų: Šengeno sutartis

Vienos iš svarbiausių iniciatyvų, skirtų ES piliečių kelionėms po Europos Sąjungą palengvinti, pradžia buvo tik dalyje ES teritorijos galiojantis susitarimas, kurį 1985m. Liuksemburgo pasienio mieste Šengene pasirašė Vokietija, Prancūzija ir Beneliuksas. Čia buvo priimta Europos ekonominė erdvė:
 Netrukdomo judėjimo teisė galioja visiems, nepriklausomai nuo pilietybės.
 Bendrijos piliečiams erdvėje, kurioje galioja Šengeno sutartis, šie principai daugiausia jau įgyvendinti.
 Į sutartį, kurios pagrindinis tikslas yra standartizuoti visos Šengeno erdvės procedūras, įtrauktos taisyklės dėl turistų, pabėgėlių ir legalių imigrantų iš Bendrijai nepriklausančių šalių.
 Policija ir toliau veiks tik savo šalies teritorijoje, uostuose ir aerouostuose, bet laikysis kito požiūrio. Glaudesnis bendradarbiavimas leis veiksmingiau kontroliuoti išorės sienas.
 Bendrų taisyklių dėl priemonių kovoti su terorizmu, kontrabanda ir organizuotu nusikalstamumu. Pasiūlymai dėl teismų, policijos ir vyriausybinių departamentų bendradarbiavimo. Kai nauja bendradarbiavimo forma bus išbandyta Šengeno erdvėje, turėtų tapti įmanoma pradėti laipsniškai naikinti vidaus sienas.

Šiandien Šengeno sutarties nuostatos galutinai perkeltos į Europos Sąjungos
steigiamąsias sutartis. 1999m. Amsterdamo sutartis neteko tik dalyje ES teritorijos galiojančio pakto statuso ir nuo 2000m. dešimt ES valstybių (Austrija, Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija, Prancūzija ir Vokietija) ėmė taikyti visas Šengeno sutarties nuostatas. Airija ir Didžioji Britanija taikys tik policijos pajėgų ir teismų sistemų bendradarbiavimą reglamentuojančias Šengeno sutarties nuostatas, tačiau nesirengia atsisakyti sienų su kitomis Šengeno valstybėmis kontrolės.

Komisija, Europos Parlamentas ir ES valstybės valstybės narės toliau kuria vientisą ir visa apimantį teisyną, užtikrinantį, kad praėjus penkeriems metams nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo, t.y. iki 2004m. gegužės 1 dienos, po Europos Sąjungą galėtų laisvai keliauti bet kokios pilietybės asmenys. Bendroji Šengeno sutarties nauda, apimanti bendrą vizų politiką ir veiksmingą ES išorinių sienų kontrolę, padės stiprinti išorinių sienų saugumą, būtiną vidinių sienų neturinčiai erdvei.

Šiomis priemonėmis lengvinamas legaliai keliaujančių asmenų įvažiavimas į ES ii jų kelionės po ES teritoriją, tačiau kliudoma organizuotoms nusikaltėlių grupuotėms išnaudoti žmones.

1.2. Keliavimas saugiai ir laisvai

Atviras sienas reglamentuojančios Šengeno sutarties nuostatos yra labiausiai žinomos, tačiau norint panaikinti vidaus sienas, bet išlaikyti tą patį saugumo lygmenį, privalu įgyvendinti daugybę kitų politinių nuostatų, bendrai vadinamų kompensuojamosiomis priemonėmis.

Viena svarbiausių kompensuojamųjų priemonių yra reikalavimas, kad Šengeno pakraščiuose esančios valstybės užtikrintų reikiamą išorinių laisvo judėjimo erdvės sienų apsaugą. Todėl valstybės narės laikosi nuomonės,kad gyvybiškai būtina užtikrinti griežtą kontrolę asmenų, kertančių išorinę laisvo judėjimo erdvės sieną, ir taip padėti užkirsti kelią nelegaliai migracijai, narkotikų kontrabandai ir kitai nelegaliai veiklai.

Šengeno sutartyje yra nuostatų , reglamentuojančių geresnį policijos pajėgų ir teismo institucijų veiksmų koordinavimą, sudarantį sąlygas tinkamai apsaugoti laisvo judėjimo erdvę ir ypač veiksmingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu.

Šitaip ir buvo sukurtaŠengeno informacinė sistema (SIS). Tai yra sudėtinė duomenų bazė, kuria naudodamosi teisėsaugos ir teismo institucijos gali keistis duomenimis, reikalingais konkretaus asmens ar objekto tyrimui atlikti. Šia sistema naudojamasi ieškant asmens, kurį reikia suimti arba išduoti kitai valstybei, arba prireikus informacijos apie pavogtus automobilius ar meno kūrinius.

Išorines ES sienas kertantiems ES piliečiams tereikia parodyti asmens pažymėjimą ar pasą. Daugeliui į Šengeno sutarties reglamentuojamą erdvę norinčių patekti trečiųjų šalių piliečių taip pat pakanka parodyti pasą. Visi kiti privalo turėti vizas. ES valstybės narės tariasi dėl galimybės įvesti bendrą vizą, kuri galiotų visoms valstybėms narėms, ir kad tokią vizą galintiems gauti asmenims tereikėtų prašyti vienos vizos, suteikiančios galimybę keliauti po visas Šengeno valstybes.

2. PRIEGLOBSTIS IR IMIGRACIJA

Europos gyventojai senėja. Per artimiausius dvidešimt penkerius metus darbingo amžiaus gyventojų sumažės beveik 5 proc., o vyresnių nei 60 metų padidės 8 proc. ir 2025m. jie sudarys 29 proc. visų Europos gyventojų.Europos valstybėms nuolatos trūksta skirtingų gebėjimų turinčios darbo jėgos. Be to pastaraisiais metais vis daugiau žmonių nori laikinai ar visam laikui imigruoti į Europą. Tokių migrantų grupę sudaro prieglobsčio ieškantys asmenys, pabėgėliai, perkelti arba laikinos apsaugos ieškantys, ES jau įsikūrusių migrantų šeimos nariai, migrantai, vykstantys darbo, o vis dažniau ir verslo reikalais. Žinoma, daugelis ES valstybių narių tampa ir tranzito šalimis.

ES valstybių narių vyriausybės sprendžia klausimą, kaip neturint vidinių sienų susidoroti su didžiuliu imigrantų skaičiumi ir išsaugoti humanistines Europos tradicijas, skatinančias priimti užsieniečius ir siūlyti prieglobstį persiakiojamiems ir saugiai nesijaučiantiems pabėgėliams. Kiekviena ES valstybė narė sprendžia, ar suteikti prieglobstį asmenims, teigiantiems, jog jie savo gimtojoje šalyje yra persekijami. Tačiau ES nusprendė, kad reikia turėti bendrą prieglobsčio politiką ir kad su prieglobsčio ieškančiais asmenimis visose ES valstybėse narėse turi būti elgiamasi vienodai.

2.1. Situacija šiandien: prieglobstis

ES negali suteikti prieglobsčio savo gimtojoje šalyje persekiojamiems asmenims. Sprendimą šiuo klausimu gali priimti tik konkrečios valstybės narės, į kurią asmuo kreipėsi prašydamas prieglobsčio, atsakingosios institucijos. Tačiau ES valstybės narės susitarė dėl taisyklių, reglamentuojančių, kuri šalis turėtų tvarkyti prieglobsčio prašymus. Taip siekiama išvengti atvejų, kai tą patį prašymą analizuoja keletas šalių.

ES prieglobsčio politika įgauna formą. 2000m. gegužę Komisija pasiūlė, kad esant masiniam pabėgėlių antplūdžiui laikina apsauga vis dėlto būtų suteikta. Tai būtų išimtinė priemonė, leidžianti perkeltiesiems asmenims nedelsiant suteikti laikiną apsaugą ne ilgiau kaip dvejiems metams. 2000m. rugsėjį ES žengė dar vieną žingsnį ir įkūrė Europos pabėgėlių fondą, norėdama padėti valstybėms narėms pasirūpinti prieglobsčio prašančiais asmenimis, integruoti pabėgėlius ir įgyvendinti savanoriško grįžimo programas.

Kitos šiuo metu aptariamos priemonės, susijusios su panašių priėmimo sąlygų, būtinųjų prieglobsčio suteikimo reikalavimų ir procedūrų, taip pat ir pabėgėlių teisių susirasti artimus giminaičius ir susijungti su išblaškytais šeimos nariais užtikrinimu.

2.2. Dublino konvencija

1990m. birželio 25-26d. Airijos sostinėje vykusioje Europos Viršūnių Tarybos konferencijoje buvo pasirašytas dvylikos šalių susitarimas dėl politinės sąjungos. Dublino konvencija įsigaliojo 1997m.

Konvencijos nuostatuose reglamentuojama, kuri ES valstybė narė turi nagrinėti prieglobsčio prašymą. Jose teigiama, kad vienoje iš ES valstybių narių prieglobsčio paprašęs asmuo nebegali prašyti prieglobsčio nė vienoje kitoje valstybėje narėje.

„Dublino“ sistema dar tobulintina norint išspręsti daugybę problemų, kylančių bandant įgyvendinti Dublino konvencijos nuostatas. Viena iš sistemai tobulinti skirtų priemonių yra „Eurodac“ duomenų bazė, kurioje bus saugomi visų užregistruotų prieglobsčio prašančių asmenų pirštų antspaudai. Ši duomenų bazė suteiks pareigūnams galimybę patikrinti, ar kuri nors kita ES valstybė narė jau yra atsisakiusi suteikti prieglobstį jo prašančiam asmeniui.

2.3. Imigracija

Dar vienas šiuo metu svarstomas bendros prieglobsčio ir migracijos politikos uždavinių yra ES legaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių integravimas, padėsiantis imigrantams suteikti teises ir pareigas, prilygstančias tokioms, kokias turi ES piliečiai.
Vyriausybės turi keisti viešąją nuomonę apie imigrantus. Jie turi būti suvokiami kaip teigiamas šalies ūkio veiksnys, skatinantis kurti naujas darbo vietas ir stiprinantis ekonomiką, juk imigrantai, kaip ir visi kiti, moka socialinio draudimo įmokas.

1999m. Tamperėje vykusio aukščiausiojo lygio susitikime buvo nuspręsta, kad didžiausią dėmesį ES turėtų skirti veiksmingesnei išorinių sienų kontrolei ir kovai su nelegalia migracija. Be to reikia koordinuoti veiksmus kovojant su organizuotomis nusikaltėlių grupuotėmis, užsiimančiomis kontrabanda, prekiaujančiomis žmonėmis, ypač moterimis bei vaikais, ir juos išnaudojančiomis.

Tamperėje ES valstybių ar vyriausybių vadovai griežtai sutarė dėl tokiai politikai įgyvendinti būtinų sutarčių ir teisės aktų priėmimo datų. Europos Komisija buvo paprašyta užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi Suomijoje duotų pažadų.

1999m. gruogį Komisija pasiūlė priimti direktyvą, kuria vadovaujantis vienoje iš ES valstybių narių legaliai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams būtų suteikta teisė susijungti su savo šeimos nariais.

Ateityje bus imtasi ir kitų iniciatyvų, reglamentuosiančių nuostatas, taikomas trečiųjų šalių piliečiams, norintiems atvykti į ES ir čia gyventi darbo ar verslo,studijų ar profesinio mokymo arba kokios nors nemokamos veiklos tikslais.

ES sustiprino kovą su ekonominiu migrantų išnaudojimu ir prekyba žmonėmis. Taip pat siekiama užtikrinti, kad į ES neteisėtai atvykę migrantai grįžtų į savo šalį.

3.SAUGUMAS

Nusikaltėliams valstybių sienos nėra kliūtis. Organizuotų nusikaltėlių grupuočių veikla tampa vis rafinuotesnė, be to jos reguliariai naudojasi ES ar net tarptautiniais tinklais.

Esant tokiai padėčiai, ES valstybių narių vyriausybės ir Europos Komisija suvokė, jog pasikliaujant vien pavienių valstybių teisėsaugos institucijomis organizuoto nusikalstamumo problemos joms nepavyks išspręsti.

3.1. Nusikalstamos veiklos pajamų sekimas

ES valstybės narės nusprendė, kad parankiausių būdų kovoti su organizuotu nusikalstamumu yra daugiau dėmesio skirti nusikalstamos ar nelegalios veiklos pajamoms susekti ir konfiskuoti.

Pinigai yra nusikalstamumo gyvybės šaltinis. Jei kokia nusikalstama veikla tampa nepelninga, jos tuojau pat atsisakoma ir ieškoma naujų būdų neteisėtai pasipelnyti.

Nelegalių lėšų sekimas yra vienas parankiausių būdų rasti nusikaltėlius. Būtent dėl šios priežasties, taip pat ir siekdama nutraukti organizuotų nusikaltėlių veiklos finansavimą, šiuo metu ES planuoja imtis įvairių iniciatyvų, kad būtų griežtinamos ES teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios kovą su pinigų plovimu.

3.2. Policijos ir muitinės pajėgų bendradarbiavimas

ES policijos ir muitinės tarnyboms tenka pagrindinis vaidmuo kovojant su nusikalstamumu. Buvo imtasi keleto priemonių, kad policijos ir muitinės pareigūnai galėtų greičiau ir veiksmingiau bendradarbiauti. Pavyzdžiui, Šengeno sutarties nuostatos suteikia valstybių narių teisėsaugos institucijoms galimybę keistis informacija apie asmenis, kurie galėjo nelegaliai patekti į ES.

1997m. birželį ES aukščiausiojo lygio susitikime buvo patvirtintas detalus veiksmų planas, tapęs neatsiejama nuoseklios kovos su organizuotu nusikalstamumu strategijos dalimi. Šiame plane buvo pateikta trisdešimt konkrečių rekomendacijų. Daugelis iš jų įgyvendintos, o 2000m. gegužę sutarta dėl tolesnių veiksmų plano (naujojo tūkstantmečio strategijos), kad pradėtoji veikla būtų tęsiama ir toliau.

ES vykdo daugybę įvairiausių šios srities programų : OISIN- teisėsaugos institucijų bendradarbiavimui skatinti; STOP – glaudesniems specialistų, kovojančių su žmonių kontrabanda, ryšiams; FOLKONE – mokomi su organizuotu nusikalstamumu kovojantys specialistai ir organizuojami jų mainai.

Vis dėlto Europoje vykstančios kovos su nusikaltėlių grupuotėmis pagrindą sudaro ES valstybių narių ir vietos lygmenimis veikiančių teisėsaugos institucijų geresnis ir artimesnis bendradarbiavimas, ypač valstybių narių ir vietos lygmenimis dirbančių policijos pajėgų bei muitinės pareigūnų bendradarbiavimas.

1998m. gruodį Vienoje vykusiame susitikime nuspręsta įkurti Europos policijos koledžą, rengsiantį būsimąją aukšto rango policijos pareigūnų kartą ir įgalinsiantį juos labiau pažinti kitose Europos valstybėse dirbančius kolegas bei dirbti visos Europos lygmeniu.

Kitos Tamperėje vykusio susitikimo metu pasiūlytos iniciatyvos yra susijusios su Europos valstybių policijos pajėgų darbo grupės sudarymu. Pirmasis policijos pajėgų vadovų darbo grupės susitikimas įvyko 2000m.balandį. Nuo to laiko ši darbo grupė padėjo ES valstybių narių teisėsaugos institucijų vadovams užmegzti asmeninius tarpusavio ryšius. Tikimasi, kad reguliarūs šios darbo grupės susitikimai užtikrins betarpišką ES valstybių narių ir vietos lygmenimis veikiančių policijos pajėgų indėlį ir artimesnį bendradarbiavimą.

Pats svarbiausias ir reikšmingiausias pastarųjų metų žingsnis, stiprinantis teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą ES lygmeniu buvo „Europolas“, t.y. Europos Sąjungos teisėsaugos institucijos, kurioje dirba policijos ir muitinės pareigūnai, plėtra.

3.3. Europolas

„Europolas“ įkurtas 1994m. ir iš pradžių veikė kaip „Europolo“ narkotikų tarnyba, kurios uždavinys buvo koordinuoti ES valstybių narių policijos pajėgų veiksmus kovojant su narkotikų kontrabanda. Visas jam skirtas funkcijas „Europolas“ pradėjo vykdyti tik nuo 1999m. liepos 1d., visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms ratifikavus „Europolo“ konvenciją, kuri labai padidino šios institucijos atsakomybę.

„Europolo“ būstinė įsikūrusi Hagoje, Olandijoje.“Europolas“ veikia kaip policijos pajėgų koordinavimo centras, renkantis, analizuojantis ir platinantis reikiamą informaciją. Ši institucija įkurta siekiant padėti teisėsaugos institucijoms atlikti tyrimus dviejose ar daugiau ES valstybių narių. Nuo 2000m. „Europole“ dirba tik 220 darbuotojų, tačiau iki 2003m. jų skaičius turėtų išaugti iki 350.

„Europolo“ atsakomybė stipriai išaugo, todėl dabar ši institucija užsiima daugeliu dviem ar daugiau ES valstybių narių poveikį darančių klausimų, įskaitant narkotikų, vogtų transporto priemonių ir žmonių kontrabandą, nelegalią imigraciją, moterų ir vaikų seksualinį išnaudojimą, pornografiją, klastotę, radioaktyviųjų ir branduolinių medžiagų kontrabandą, terorizmą, pinigų plovimą ir euro padirbinėjimą.

3.4. Pasaulinis veiksnys

Nusikalstamumas yra viso pasaulio, o ne vien Europos problema, todėl ES ėmėsi daugybės iniciatyvų, kad būtų skatinamas specialistų, kovojančių su nusikalstamumu už ES ribų, ir dirbančių tarptautinėse organizacijose bendradarbiavimas. Šiuo metu planuojama įgalioti „Europolą“ visokeriopai užsiimti pinigų plovimu ir keistis informacija su Europos Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis bei su pasaulinėmis organizacijomis („Interpolu“, Jungtinių tautų narkotikų kontrolės programa ir kt.).

ES teisėsaugos institucijos jau artimai bendradarbiauja su kolegomis iš narystės Europos Sąjungoje siekiančių šalių. Vienas iš tokio bendradarbiavimo pavyzdžių yra Europos Komisijos ir Strasbūre esančios Europos Tarybos „Octopus“ programa, skirta kovoti su korupcija Rytų Europoje. Įgyvendinant ES policijos ir muitinės pareigūnų bendradarbiavimui skatinti skirtąsias iniciatyvas gali dalyvauti ir narystės ES siekiančių šalių pareigūnai.

ES aktyviai dalyvavo JT rengtose derybose dėl Kovos su transnacionaliniu organizuotu nusikalstamumu konvencijos, kurią ES pasirašė 2000m. gruodį Palerme, ir dėl trijų protokolų, reglamentuojančių nelegalių migrantų kontrabandą, prekybą žmonėmis ir kovą su nelegalia šaunamųjų ginklų gamyba ir prekyba.

3.5. Narkotikai ir ES

Visos ES valstybės narės sutaria dėl būtinybės susidoroti su organizuotomis nusikaltėlių grupuotėmis, užsiimančiomis narkotikų ir psichotropinių medžiagų kontrabanda į ES arba nelegalia narkotikų gamyba Europos Sąjungoje esančiose laboratorijose.

Europos Sąjunga parengė suderintą narkotikų kontrolės strategiją 2000-2004m., kurioje didelis dėmesys skiriamas prevencijos priemonėms ir narkotikų paklausai mažinti. Be to, strategijoje numatyta priemonių, padėsiančių suaktyvinti kovą su organizuotu nusikalstamumu, stiprinti policijos, muitinės pajėgų ir teismo institucijų bendradarbiavimą, skatinti nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą bei rinkti, analizuoti ir platinti objektyvius ir įmanomus palyginti duomenis apie narkotikų plitimo reiškinį ES. Šia strategija taip pat siekiama integruoti narkotikų kontrolę į ES plėtros ir bendradarbiavimo politiką ir šiuo atžvilgiu paremti Jungtines Tautas.

4. TEISINGUMAS

Dar prieš Mastrichto sutartį buvo dedamos pastangos plėtoti bendradarbiavimą tarp Sąjungos valstybių teisingumo srityje. ES valstybės narės turi savo teisines sistemas, todėl tais atvejais, kai teisiniame procese dalyvauja keleto valstybių narių piliečiai, gali kilti problemų. Jei šeimą sukūrę skirtingų ES valstybių piliečiai nusprendžia skirtis, jų skyrybos turi būti pripažįstamos ir galiojančios abiejose jų atstovaujamose šalyse, teismo sprendimas turi galioti visoje Europos Sąjungoje. Sunku nuspręsti kurioje šalyje turėtų vykti teismo procesas. Be to, dėl skirtingų procedūrų ir kalbos skirtumų sugaištama daug laiko, kol dokumentai iš vienos ES valstybės teismo pasiekia kitos valstybės narės teismą. Daug problemų kyla prireikus vienos valstybės narės teismo sprendimus įgyvendinti kitoje valstybėje narėje.

Suformavus bendrą ES rinką ir pasirašius Šengeno sutartį, tokio pobūdžio problemų padaugėjo.

4.1. Bendradarbiavimas

ES valstybių narių vyriausybės ir Europos Komisija pripažįsta, kad bylinėtis svetimoje valstybėje narėje gali būti sunku ir pavieniams asmenims ir verslo subjektams. Siekdamos taisyti susidariusią padėtį, valstybės narės ir Komisija ėmėsi priemonių, kad būtų derinamos ES valstybių teisinės sistemos ir užtikrinamas tų sistemų bendradarbiavimas.

Pačios paprasčiausios iniciatyvos apima teisininkų ir teisėjų mainų programas, skirtas minėtųjų specialistų tarpusavio ryšiams pagerinti. Viena iš tokių programų yra „Grotius“ programa, pagal kurią skiriamos ES lėšos naudojamos siekiant padėti valstybių narių teisininkams susipažinti su kitų valstybių narių teisinėmis sistemomis, o „Falcone“ programa padeda ES valstybių narių teisėjams, prokurorams, policijos ir muitinės pareigūnams užmegzti tarpusavio ryšius.

Imamasi įvairiausių priemonių, kad ES valstybių narių teisinių sistemų bendradarbiavimas būtų glaudesnis.Pagrindinis tokių priemonių tikslas yra užtikrinti veiksmingesnį ES valstybių narių institucijų bendradarbiavimą, kad ES gyventojams būtų lengviau bylinėtis tais atvejais, kai su byla susiję kelių valstybių narių piliečiai.

2000m. gegužę ES priėmė teisinį aktą, panaikinti kliūtis kitoms valstybėms narėms pripažinti ir vykdyti teismo sprendimus dėl skyrybų, sutuoktinių gyvenimo atskirai ir vedybų anuliavimo bei suteikiantį galimybę suderinti valstybių narių jurisdikcijai priklausančias ir šioje srityje galiojančias taisykles. Be to, ES teisingumo ir vidaus reikalų ministrai priėmė naują reglamentą, kuriuo siekiama laiką, per kurį vienos valstybės narės teismų pateikti dokumentai pasiekia kitos valstybės narės teismus, padaryti trumpesnį. Taip pat įgyvendinama programa, apimanti priemones, padėsiančias pripažinti civilines ir komercines bylas nagrinėjusių valstybių narių teismų sprendimus.

4.2. Baudžiamoji teisė

ES sutartyje teigiama, kad ES valstybės narės turi sparčiau ir artimiau bendradarbiauti baudžiamosios teisės srityje, kad privalu vengti valstybių narių jurisdikcijos neatitikimų ir kad reikia imtis priemonių, palengvinsiančių vienoje iš valstybių narių esančių įtariamų nusikaltėlių išdavimą kitai valstybei. Vykdydamos šios sutarties nuostatas ES valstybių narių vyriausybės sutarė spartinti įtariamų nusikaltėlių išdavimo procedūras.

2000m. gegužę Europos Sąjunga priėmė konvenciją, kuria siekiama užtikrinti sklandesnę savitarpio pagalbą ir valstybių narių teismų, policijos pareigūnų bei prokurorų tiesioginius tarpusavio ryšius atliekant tarptautinius kriminalinių nusikaltimų tyrimus. Be to, planuojama imtis ir kitų svarbių priemonių, kad baudžiamosios teisės srityje būtų glaudžiau bendradarbiaujama, tiriant finansinius, aplinkos apsaugos, kompiuterinius ir kt. nusikaltimus.

4.3. „Eurojust“ : teismo proceso koordinavimas

1999m. Tamperėje vykusiame teisingumui ir vidaus reikalams skirtame aukščiausio lygio susitikime ES valstybių narių vyriausybės sutarė sudaryti specialią teisininkų ir teisėjų grupę, kuri gavo „Eurojust“ pavadinimą. Šios grupės uždavinys buvo šalinti galimas kliūtis ir padėti koordinuoti rimtų tarptautinių nusikaltimų tyrimą ir nusikaltėlių baudžiamąjį persiakiojimą. Ši tarnyba dirba kartu su 1998m. pradėjusia veikti Europos teismų tinklu (EJN). EJN veikia tarsi centras, koordinuojantis baudžiamąsias bylas nagrinėjančių ES valstybių narių teisininkų ir teisėjų veiklą, ir siekia padėti minėtiesiems specialistams greitai ir veiksmingai keistis informacija.

Europos teismų bendradarbiavimas baudžiamosios teisės srityje vyksta ir tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Europos Tarybos, Jungtinių Tautų ir didžiojo aštuoneto, t.y. septynių turtingiausių pasaulio šalių ir Rusijos, lygmeniu.

5. EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTRA

Šiuo metu ES rengiasi didžiausiam savo istorijoje plėtros etapui, kuriuo siekiama iš naujo suvienyti Europos žemyną, sustiprinti taiką ir demokratiją Europoje ir suteikti galimybę visoms tautoms bendrai džiaugtis Europai integruojantis sukurta gerove. Norėdamos tapti ES narėmis, šalys kandidatės, be kita ko, privalo priimti ir įgyvendinti Europos Sąjungos sprendimus ir susitarimus teisingumo ir vidaus reikalų klausimais.

Norą tapti ES narėmis pareiškė trylika šalių. Tame tarpe ir Pabaltijo šalys (Lietuva, Latvija ir Estija). Penkiolika dabartinių ES valstybių narių pritaria šiai plėtrai ir dar 1993m. numatė objektyvius reikalavimus, kuriuos turėtų tenkinti kiekviena šalis kandidatė, kad būtų priimta į ES. Šių reikalavimų sąrašas atrodo taip: stabili demokratinė valstybė, gerbiamos žmogaus teisės ir ginamos mažumos, veikia rinkos ekonomika, o jos viešojo administravimo sistema turi sugebėti taikyti ES galiojančias taisykles. Manoma, kad Lietuva tikrąja ES nare taps 2004m.

Pasirengimas plėtrai neapsiriboja vien derybų procesu, tai apima visą stojimo strategiją, kurios dalį sudaro ir stojimo partnerystė. Taigi šalys kandidatės gali gauti finansinę ES paramą, skirtą visuomenei modernizuoti, bei keistis patirtimi ir žiniomis, o tai ypač svarbu teisingumo ir vidaus reikalų politikoje, nes kai kurioms šalims kandidatėms teks daug dirbti, kad atitiktų ES reikalavimus.

5.1. Naujos sienos

Šalims kandidatėms nelengva tenkinti reikalavimus, kuriuos ES kelia kai kuriose politikos srityse, pavyzdžiui, užtikrinti, kad nebūtų kontrolės kertant vidines ES sienas bei veiksmingai kontroliuoti ir stebėti išorines ES sienas su trečiosiomis šalimis arba jūrų sienas. Taigi besirengdamos narystei ES šalys kandidatės turi tapti pajėgios tenkinti šiuos Šengeno sutartyje dėstomus reikalavimus, nes jos privalės visų valstybių narių vardu saugoti išorines ES sienas ir užkirsti kelią nelegaliai migracijai, narkotikų kontrabandai, prekybai žmonėmis ir kitai nusikalstamai veiklai.

Daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių kandidačių į ES turės stiprinti savo rytinių sienų kontrolę ir palaipsniui mažinti pasienio kontrolę vakaruose. Iš esmės, patenkinus visus Šengeno sutartyje įrašytus reikalavimus, kertant vakarines sienas iš viso nebus jokių kontrolės procedūrų.

5.2. PHARE programos pagalba

PHAREe programa priimta 1989m. ir skirta Vidurio ir Rytų Europos šalių ekonominei pertvarkai. Nuo 1994m. PHARE programa vykdoma ir teisingumo bei vidaus reikalų srityse, o dabar ji padeda šio regiono šalims kandidatėms pasirengti ES narystei.

PHARE programą ES vardu administruojanti Europos Komisija vienareikšmiškai pareiškė, kad šalys kandidatės turėtų pačios finansuoti didžiąją dalį visų reikiamų pasienio kontrolės patobulinimų. Tačiau ši institucija vis dėlto skyrė lėšų reikiamų pokyčių įgyvendinimui.

1997m. buvo pradėta įgyvendinti Baltijos šalių,t.y. Estijos, Lietuvos ir Latvijos, rytinėms sienoms skirta daugiašalė vadybos programa. Vengrijoje PHARE lėšos panaudotos šalies pasienio postams modernizuoti, o Čekija pagal šią programą gavo lėšų mechaniškai nuskaitomiems asmens dokumentams diegti.

Naujai įgyta pasienio kontrolės įranga būtų visiškai nenaudinga, jei darbuotojai nemokėtų ja dirbti, todėl PHARE programa skiria daug dėmesio darbuotojų kvalifikacijai.

Įgyvendinant programą, skirtą padėti Vidurio ir Rytų Europos šalims, didžiausias dėmesys kreipiamas į specialiųjų žinių gerinimą ir darbuotojų mokymą, todėl vykdomos mainų programos, suteikiančios muitinės pareigūnams galimybę aplankyti savo kolegas ES ir susipažinti su jų darbo metodais, bei išmokti naujausių būdų, kaip atpažinti sieną kertančius nusikaltėlius ir kovoti su tarptautiniu nusikalstamumu.

Papildomai yra skiriama lėšų (pvz. „Octopus“ programa) kovai su korupcija Rytų Europoje.

Nors ES noriai tiesia pagalbos ranką, Europos Komisija tvirtai laikosi nuomonės, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys pačios turi atlikti didžiąją dalį darbo. Iš visų šalių kandidačių į ES reikalaujama patobulinti pasienio apsaugos darbuotojų atlyginimų sistemą. ES laikosi nuomonės, kad pasienio postų darbuotojams turi būti mokami padorūs atlyginimai, kad nelegalius migrantus ar kontrabandą į ES vežantys pažeidėjai negalėtų jų papirkti.

Besirengdamos narystei ES šalys kandidatės ėmėsi iš esmės modernizuoti daugelį sričių ir šie procesai padeda ES valstybėms narėms tapti saugesnėms.

IŠVADOS

Europos Sąjungai žengiant į XXI amžių jai tenkanti atsakomybė teisingumo ir vidaus reikalų srityje bus vis svarbesnė. Neturėdami tvirtos teismų sistemos ir veiksmingų šią sistemą palaikančių teisėsaugos priemonių, ES piliečiai negalės naudotis visais bendros rinkos pranašumais, kuriuos yra numatę šios rinkos kūrėjai.

Teisingumas ir vidaus reikalai sudaro Europos piliečio sampratos pagrindą. Kol žmonės iki galo nesuvoks jiems, kaip Europos piliečiams, suteiktų teisių bei laisvių ir naudos, kurią jiems teikia galimybė saugiai gyventi ir dirbti bet kurioje Europos Sąjungos vietoje ir keliauti po ES, – pati Europos Sąjunga daugumai žmonių liks tik miglota ir tolima samprata.

Kadangi įgyvendinus ES planuojamą plėtros procesą Europos Sąjungos teritorija turėtų dvigubai padidėti, valstybių narių teismų ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas taps dar svarbesnis. Trisdešimt valstybių narių turinti ES bus veiksmingas darinys tik tada, kai įstatymų viršenybę jos teritorijoje privalančios užtikrinti institucijos galės greitai ir efektyviai bendradarbiauti.

ES plėtra ir kitų žemyno šalių sienų atvėrimas taip pat pateikia rimtų iššūkių dabartinėms socialinės rūpybos sistemoms. Migracija, nevienodi pajamų ir pašalpų lygiai, skirtingi įstatymai, finansavimas ir valdymas Europos šalyse turi būti derinami su aktyviomis politinėmis ir koordinavimo pastangomis. Kartu ES plėtra visoms žemyno šalims suteikia galimybių kelti gyvenimo lygį ir apsaugoti gyventojų pajamas didesnio užimtumo ir deramos socialinės rūpybos dėka. Tai turi padėti visoms šalims, patiriančioms neišvengiamas gyventojų senėjimo pasekmes.

Būtent todėl gyvybiškai svarbu užtikrinti, kad Europos Sąjungoje klestėtų laisvė, saugumas ir teisingumas.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. V.Veidenfeldas, V. Veselsas „ Europa nuo A iki Z“, Europos Bendrijų Oficialių leidinių biuras, 1997
2. P. Fontanas, „Dešimt Europos pamokų“, Europos Bendrijos oficialiųjų visuomeninių leidinių skyrius, 1992
3. „Gyventi laisvai, saugiai ir teisingai“, Europos Komisija, spaudos ir ryšių tarnyba, 2001
4. „Kaip funkcionuoja Europos Sąjunga“, Europos Komisija, 1999
5. „Europos Sąjunga – Jūsų kaimynė“, ES informacijos ir dokumentacijos šaltiniai, 1995
6. „Esu“ Nr.12 „ Europos Sąjungoje ir šalia jos“, 2002
7. Internetas http europa.eu.int

ĮVADAS

Mūsų samprata apie valstybę ir politinį gyvenimą praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo praktiškai vystėsi tik nacionalinių konstitucijų bei įstatymu pagrindu. Būtent šiuo pagrindu mūsų demokratinėse valstybėse buvo kuriamos elgesio taisyklės, privalomos ne tik piliečiams bei partijoms, bet ir pačiai valstybei bei jos institucijoms. Tik visiškas Europos žlugimas ir jos politinis bei ekonominis nuotolis sudarė sąlygas ir davė naują akstiną atsirasti naujos tvarkos Europoje idėjai.

Apskritai bandymai po Antrojo pasaulinio karo suvienyti Europą sukūrė painų mišinį skaitlingų bei struktūriniu požiūriu sudėtingoms organizacijų, tarp kurių lengva pasiklysti ir kurias sunku suskaičiuoti. Pavyzdžiui, OECD ( Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija), VES (Vakarų Europos Sąjunga). NATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija). Europos Taryba, Europos Sąjunga, ( kurios ištakos glūdi Europos anglių ir plieno bendrijoje, Europos atominės energetikos bendrijoje ir Europos Bendrijoje) gyvuoja nesaistomos jokių aiškių ryšių. Šių įvairių organizacijų narių skaičius svyruoja nuo 19 (VES) iki 40 (Europos Tarybai).

Šių institucijų ivairovė įgauna loginę struktūrą tik tada, kai mes įžvelgiame šių organizacijų specifinius tikslus. Minėtos organizacijos gali būti suskirstytos į tris pagrindines grupes.

Euroatlantinės organizacijos susikūrė po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėms Amerikos Valstijoms sudarius sąjungą su Europa. Neatsitiktinai pirmoji pokarinė organizacija Europoje – Jungtinių Valstijų iniciatyva 1948 metais įsteigia OEEC (Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija).1947 m.Džordžas Maršalas (George Marshall),tuometinis JAV valstybės sekretorius,pakvietė Europos šalis susivienyti ir bendromis jėgomis atstatyti savo šalių ekonomikas bei pažadėjo Amerikos pagalbą. Parama įgavo Maršalo plano formą ir padėjo pagrindus greitam Vakarų Europos atkūrimui. Iš pradžių pagrindinis OEEC tikslas buvo liberalizuoti prekybą tarp šalių. 1960 metais, kai į ją įstojo Jungtinės Valstijos ir Kanada, organizacijos tikslai buvo papildyti dar vienu uždaviniu – skatinti trečiojo pasaulinio ekonominę pažangą remiant jų ūkio plėtrotę. Tokiu būdu OEEC tapo OECD.

1949 m. buvo įkurtas NATO kaip karinis aljansas su Jungtinėmis Valstijomis ir Kanada. 1954 m. įkurta Vakarų Europos Sąjunga (VES), turėjusi stiprinti Europos šalių bendradarbiavimą saugumo srityje.

Ji subūrė Briuselio sutartį sudariusias valstybes (Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija,Liuksemburgas,ir Olandija), ir Vokietijos Federacinę Respubliką bei Italiją.

Portugalija,Ispanija ir Graikija dabar taip pat yra VES narės. Organizacija suteikia savo narėms galimybę glaudžiai bendradarbiauti saugumo bei gynybos srityje ir taip pat prisideda prie Europos politinio vaidmens didinimo Šiaurės Atlanto aljanse ir Europos tapatumo kūrimo saugumo bei gynybos politikos srityje.

Europos organizacijų antrosios grupės bendras bruožas – jų organizacinė struktūra, leidžianti daugeliui valstybių dalyvauti jų darbe. Be to, nuo pat jų atsiradimo buvo aišku, kad šios organizacijos neperžengs įprastų tarptautinio bendradarbiavimo ribų. Šiai grupei priklauso 1949 m. gegužės 5 d. kaip politinė institucija įkurta Europos Taryba. Jos statutas neužsimena apie siekį sukurti federaciją ar sąjungą bei nenumato suvenerių teisių perdavimo ar perėmimo. Sprendimai visais svarbiais klausimais šioje organizacijoje priimami tik bendru sutarimu, t.y. kiekviena valstybė turi veto teisę. Beje, tokiu pačiu principu veikia ir Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba. Ši ypatybė rodo, kad Europos Taryba buvo kuriama galvojant tik apie tarptautinį bendradarbiavimą. Taryba priėmė daugybę konvencijų ekonomikos, kultūros, socialinės politikos bei teisės srityje.Svarbiausia ir geriausiai žinoma yra 1950 m. lapkričio 4 d. priimta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK). Konvencija nustatė ne tik valstybėms narėms privalomą žmogaus teisių apsaugos minimalų standartą, bet ir sukūrė teisinės apsaugos sistemą, kurios institucijos (Europos žmogaus teisių komisija ir Europos žmogaus teisių teismas), remiantis konvencija, yra įkurtos Strasbūre, gali pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus šalyse narėse. Šiai grupei taip pat priklauso Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO), 1994 metais įkurta Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje. ESBO vienija principai bei tikslai, išdėstyti 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte ir 1990 m. Paryžiaus Chartijoje. Be priemonių,skirtų didinti Europos valstybių savitarpio pasitikėjimą,šie tikslai taip pat apima ‘saugumo sistemos’, leidžiančios spręsti ginčus taikiomis priemonėmis, sukūrimą. Tačiau,kaip parodė pastaruoju metų įvykiai, Europa šioje srityje dar turi nueiti ilgą kelią.

Europos organizacijų trečiajai grupei priklauso Europos Sąjunga, kuri išaugo iš Europos anglių ir plieno bendrijos,Europos atominės energetikos bendrijos ir Europos Bendrijos.

Europos Sąjunga (ES) yra ne vien ūkio subjektas – tai sykiu ir namai daugiau nei 375 milijonams žmonių, kurie yra ne tik didžiulės bendros rinkos vartotojai, bet ir Europos Sąjungos piliečiai. Visi jie noro turėti galimybę gyventi bet kurioje ES teritorijos vietoje ir nesibaiminti baudžiamojo persekiojimo ar smurto.

Teisingumo ir vidaus reikalų (TVR) sritį reglamentuojanti ES teisyno dalis kaip tik ir skirta minėtajai galimybei užtikrinti. ES teisės aktai reglamentuoja tokius sudėtingus klausimus, kaip saugumas, teisės ir laisvės, bei sudaro Europos pilietybės pagrindą. Šių teisės aktų nuostatos skirtos keletui sudėtingiausių ir delikačiausių klausimų, su kuriais šiuo metu susiduria visos penkiolika ES valstybių narių, t.y. politiniam prieglobsčiui, nelegaliai imigracijai, organizuotam nusikalstamumui, narkotikų kontrabandai ir terorizmui. Teisingumo ir vidaus reikalų sričiai priskiriamos nuostatos reglamentuoja ir ES valstybių narių bendrą teismų darbą tais atvejais, kai teisiniame procese dalyvaujantys asmenys yra skirtingų ES valstybių narių piliečiai.

1. LAISVĖ

ES piliečio teisė laisvai keliauti po Europos Sąjungą ir įsikurti bet kurioje jos vietoje yra vienas akivaizdžiausių įrodymų, jog vieninga Europa yra sukurta žmonėms.

Vos įkūrus Europos Sąjungą, teisė laisvai judėti buvo siejama tik su ūkine veikla ir suteikiama žmonėms, ieškantiems darbo. Šiandien judėjimo laisvė užtikrinama visiems ES piliečiams. 1992m. Mastrichto sutartis įteisino Europos Sąjungos piliečio statusą ir kiekvienam ES piliečiui suteikė pagrindinę ir asmeninę laisvę judėti po visą Europos Sąjungos teritoriją ir gyventi ne tik darbo, bet ir asmeniniais tikslais.

1999m. įsigaliojusi Amsterdamo sutartis užtikrino dar daugiau teisių. Naujoji sutartis daugiau ar mažiau atitinka tokius tikslus:
a) būti arčiau piliečių , jų lūkesčių bei rūpesčių ir ginti jų teises;
b) pašalinti kliūtis laisvam judėjimui ir kartu Europą paversti saugumo zona;
c) rūpintis, kad Europos balsas būtų geriau girdimas visame pasaulyje;
d) Sąjungos institucijas parengti kitam plėtros etapui.
Amsterdamo sutartis suteikė Europos Sąjungai įgaliojimus kurti teisės aktus, skirtus
užkirsti kelią daugumai pavienio asmens ar tam tikrų asmenų grupių diskriminacijos formų. Diskriminaciją draudžiančios Amsterdamo sutarties nuostatos neleidžia diskriminuoti dėl tautybės, rasės, lyties, religinių įsitikinimų, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos.

2000 m. birželį Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybės susitarė priimti pirmąją ES direktyvą, apimančią naujosios sutarties nuostatas ir skirtą visų minėtųjų formų diskriminacijai uždrausti.

1.1. Erdvė be sienų: Šengeno sutartis

Vienos iš svarbiausių iniciatyvų, skirtų ES piliečių kelionėms po Europos Sąjungą palengvinti, pradžia buvo tik dalyje ES teritorijos galiojantis susitarimas, kurį 1985m. Liuksemburgo pasienio mieste Šengene pasirašė Vokietija, Prancūzija ir Beneliuksas. Čia buvo priimta Europos ekonominė erdvė:
 Netrukdomo judėjimo teisė galioja visiems, nepriklausomai nuo pilietybės.
 Bendrijos piliečiams erdvėje, kurioje galioja Šengeno sutartis, šie principai daugiausia jau įgyvendinti.
 Į sutartį, kurios pagrindinis tikslas yra standartizuoti visos Šengeno erdvės procedūras, įtrauktos taisyklės dėl turistų, pabėgėlių ir legalių imigrantų iš Bendrijai nepriklausančių šalių.
 Policija ir toliau veiks tik savo šalies teritorijoje, uostuose ir aerouostuose, bet laikysis kito požiūrio. Glaudesnis bendradarbiavimas leis veiksmingiau kontroliuoti išorės sienas.
 Bendrų taisyklių dėl priemonių kovoti su terorizmu, kontrabanda ir organizuotu nusikalstamumu. Pasiūlymai dėl teismų, policijos ir vyriausybinių departamentų bendradarbiavimo. Kai nauja bendradarbiavimo forma bus išbandyta Šengeno erdvėje, turėtų tapti įmanoma pradėti laipsniškai naikinti vidaus sienas.

Šiandien Šengeno sutarties nuostatos galutinai perkeltos į Europos Sąjungos
steigiamąsias sutartis. 1999m. Amsterdamo sutartis neteko tik dalyje ES teritorijos galiojančio pakto statuso ir nuo 2000m. dešimt ES valstybių (Austrija, Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija, Prancūzija ir Vokietija) ėmė taikyti visas Šengeno sutarties nuostatas. Airija ir Didžioji Britanija taikys tik policijos pajėgų ir teismų sistemų bendradarbiavimą reglamentuojančias Šengeno sutarties nuostatas, tačiau nesirengia atsisakyti sienų su kitomis Šengeno valstybėmis kontrolės.

Komisija, Europos Parlamentas ir ES valstybės valstybės narės toliau kuria vientisą ir visa apimantį teisyną, užtikrinantį, kad praėjus penkeriems metams nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo, t.y. iki 2004m. gegužės 1 dienos, po Europos Sąjungą galėtų laisvai keliauti bet kokios pilietybės asmenys. Bendroji Šengeno sutarties nauda, apimanti bendrą vizų politiką ir veiksmingą ES išorinių sienų kontrolę, padės stiprinti išorinių sienų saugumą, būtiną vidinių sienų neturinčiai erdvei.

Šiomis priemonėmis lengvinamas legaliai keliaujančių asmenų įvažiavimas į ES ii jų kelionės po ES teritoriją, tačiau kliudoma organizuotoms nusikaltėlių grupuotėms išnaudoti žmones.

1.2. Keliavimas saugiai ir laisvai

Atviras sienas reglamentuojančios Šengeno sutarties nuostatos yra labiausiai žinomos, tačiau norint panaikinti vidaus sienas, bet išlaikyti tą patį saugumo lygmenį, privalu įgyvendinti daugybę kitų politinių nuostatų, bendrai vadinamų kompensuojamosiomis priemonėmis.

Viena svarbiausių kompensuojamųjų priemonių yra reikalavimas, kad Šengeno pakraščiuose esančios valstybės užtikrintų reikiamą išorinių laisvo judėjimo erdvės sienų apsaugą. Todėl valstybės narės laikosi nuomonės,kad gyvybiškai būtina užtikrinti griežtą kontrolę asmenų, kertančių išorinę laisvo judėjimo erdvės sieną, ir taip padėti užkirsti kelią nelegaliai migracijai, narkotikų kontrabandai ir kitai nelegaliai veiklai.

Šengeno sutartyje yra nuostatų , reglamentuojančių geresnį policijos pajėgų ir teismo institucijų veiksmų koordinavimą, sudarantį sąlygas tinkamai apsaugoti laisvo judėjimo erdvę ir ypač veiksmingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu.

Šitaip ir buvo sukurtaŠengeno informacinė sistema (SIS). Tai yra sudėtinė duomenų bazė, kuria naudodamosi teisėsaugos ir teismo institucijos gali keistis duomenimis, reikalingais konkretaus asmens ar objekto tyrimui atlikti. Šia sistema naudojamasi ieškant asmens, kurį reikia suimti arba išduoti kitai valstybei, arba prireikus informacijos apie pavogtus automobilius ar meno kūrinius.

Išorines ES sienas kertantiems ES piliečiams tereikia parodyti asmens pažymėjimą ar pasą. Daugeliui į Šengeno sutarties reglamentuojamą erdvę norinčių patekti trečiųjų šalių piliečių taip pat pakanka parodyti pasą. Visi kiti privalo turėti vizas. ES valstybės narės tariasi dėl galimybės įvesti bendrą vizą, kuri galiotų visoms valstybėms narėms, ir kad tokią vizą galintiems gauti asmenims tereikėtų prašyti vienos vizos, suteikiančios galimybę keliauti po visas Šengeno valstybes.

2. PRIEGLOBSTIS IR IMIGRACIJA

Europos gyventojai senėja. Per artimiausius dvidešimt penkerius metus darbingo amžiaus gyventojų sumažės beveik 5 proc., o vyresnių nei 60 metų padidės 8 proc. ir 2025m. jie sudarys 29 proc. visų Europos gyventojų.Europos valstybėms nuolatos trūksta skirtingų gebėjimų turinčios darbo jėgos. Be to pastaraisiais metais vis daugiau žmonių nori laikinai ar visam laikui imigruoti į Europą. Tokių migrantų grupę sudaro prieglobsčio ieškantys asmenys, pabėgėliai, perkelti arba laikinos apsaugos ieškantys, ES jau įsikūrusių migrantų šeimos nariai, migrantai, vykstantys darbo, o vis dažniau ir verslo reikalais. Žinoma, daugelis ES valstybių narių tampa ir tranzito šalimis.

ES valstybių narių vyriausybės sprendžia klausimą, kaip neturint vidinių sienų susidoroti su didžiuliu imigrantų skaičiumi ir išsaugoti humanistines Europos tradicijas, skatinančias priimti užsieniečius ir siūlyti prieglobstį persiakiojamiems ir saugiai nesijaučiantiems pabėgėliams. Kiekviena ES valstybė narė sprendžia, ar suteikti prieglobstį asmenims, teigiantiems, jog jie savo gimtojoje šalyje yra persekijami. Tačiau ES nusprendė, kad reikia turėti bendrą prieglobsčio politiką ir kad su prieglobsčio ieškančiais asmenimis visose ES valstybėse narėse turi būti elgiamasi vienodai.

2.1. Situacija šiandien: prieglobstis

ES negali suteikti prieglobsčio savo gimtojoje šalyje persekiojamiems asmenims. Sprendimą šiuo klausimu gali priimti tik konkrečios valstybės narės, į kurią asmuo kreipėsi prašydamas prieglobsčio, atsakingosios institucijos. Tačiau ES valstybės narės susitarė dėl taisyklių, reglamentuojančių, kuri šalis turėtų tvarkyti prieglobsčio prašymus. Taip siekiama išvengti atvejų, kai tą patį prašymą analizuoja keletas šalių.

ES prieglobsčio politika įgauna formą. 2000m. gegužę Komisija pasiūlė, kad esant masiniam pabėgėlių antplūdžiui laikina apsauga vis dėlto būtų suteikta. Tai būtų išimtinė priemonė, leidžianti perkeltiesiems asmenims nedelsiant suteikti laikiną apsaugą ne ilgiau kaip dvejiems metams. 2000m. rugsėjį ES žengė dar vieną žingsnį ir įkūrė Europos pabėgėlių fondą, norėdama padėti valstybėms narėms pasirūpinti prieglobsčio prašančiais asmenimis, integruoti pabėgėlius ir įgyvendinti savanoriško grįžimo programas.

Kitos šiuo metu aptariamos priemonės, susijusios su panašių priėmimo sąlygų, būtinųjų prieglobsčio suteikimo reikalavimų ir procedūrų, taip pat ir pabėgėlių teisių susirasti artimus giminaičius ir susijungti su išblaškytais šeimos nariais užtikrinimu.

2.2. Dublino konvencija

1990m. birželio 25-26d. Airijos sostinėje vykusioje Europos Viršūnių Tarybos konferencijoje buvo pasirašytas dvylikos šalių susitarimas dėl politinės sąjungos. Dublino konvencija įsigaliojo 1997m.

Konvencijos nuostatuose reglamentuojama, kuri ES valstybė narė turi nagrinėti prieglobsčio prašymą. Jose teigiama, kad vienoje iš ES valstybių narių prieglobsčio paprašęs asmuo nebegali prašyti prieglobsčio nė vienoje kitoje valstybėje narėje.

„Dublino“ sistema dar tobulintina norint išspręsti daugybę problemų, kylančių bandant įgyvendinti Dublino konvencijos nuostatas. Viena iš sistemai tobulinti skirtų priemonių yra „Eurodac“ duomenų bazė, kurioje bus saugomi visų užregistruotų prieglobsčio prašančių asmenų pirštų antspaudai. Ši duomenų bazė suteiks pareigūnams galimybę patikrinti, ar kuri nors kita ES valstybė narė jau yra atsisakiusi suteikti prieglobstį jo prašančiam asmeniui.

2.3. Imigracija

Dar vienas šiuo metu svarstomas bendros prieglobsčio ir migracijos politikos uždavinių yra ES legaliai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių integravimas, padėsiantis imigrantams suteikti teises ir pareigas, prilygstančias tokioms, kokias turi ES piliečiai.
Vyriausybės turi keisti viešąją nuomonę apie imigrantus. Jie turi būti suvokiami kaip teigiamas šalies ūkio veiksnys, skatinantis kurti naujas darbo vietas ir stiprinantis ekonomiką, juk imigrantai, kaip ir visi kiti, moka socialinio draudimo įmokas.

1999m. Tamperėje vykusio aukščiausiojo lygio susitikime buvo nuspręsta, kad didžiausią dėmesį ES turėtų skirti veiksmingesnei išorinių sienų kontrolei ir kovai su nelegalia migracija. Be to reikia koordinuoti veiksmus kovojant su organizuotomis nusikaltėlių grupuotėmis, užsiimančiomis kontrabanda, prekiaujančiomis žmonėmis, ypač moterimis bei vaikais, ir juos išnaudojančiomis.

Tamperėje ES valstybių ar vyriausybių vadovai griežtai sutarė dėl tokiai politikai įgyvendinti būtinų sutarčių ir teisės aktų priėmimo datų. Europos Komisija buvo paprašyta užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi Suomijoje duotų pažadų.

1999m. gruogį Komisija pasiūlė priimti direktyvą, kuria vadovaujantis vienoje iš ES valstybių narių legaliai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams būtų suteikta teisė susijungti su savo šeimos nariais.

Ateityje bus imtasi ir kitų iniciatyvų, reglamentuosiančių nuostatas, taikomas trečiųjų šalių piliečiams, norintiems atvykti į ES ir čia gyventi darbo ar verslo,studijų ar profesinio mokymo arba kokios nors nemokamos veiklos tikslais.

ES sustiprino kovą su ekonominiu migrantų išnaudojimu ir prekyba žmonėmis. Taip pat siekiama užtikrinti, kad į ES neteisėtai atvykę migrantai grįžtų į savo šalį.

3.SAUGUMAS

Nusikaltėliams valstybių sienos nėra kliūtis. Organizuotų nusikaltėlių grupuočių veikla tampa vis rafinuotesnė, be to jos reguliariai naudojasi ES ar net tarptautiniais tinklais.

Esant tokiai padėčiai, ES valstybių narių vyriausybės ir Europos Komisija suvokė, jog pasikliaujant vien pavienių valstybių teisėsaugos institucijomis organizuoto nusikalstamumo problemos joms nepavyks išspręsti.

3.1. Nusikalstamos veiklos pajamų sekimas

ES valstybės narės nusprendė, kad parankiausių būdų kovoti su organizuotu nusikalstamumu yra daugiau dėmesio skirti nusikalstamos ar nelegalios veiklos pajamoms susekti ir konfiskuoti.

Pinigai yra nusikalstamumo gyvybės šaltinis. Jei kokia nusikalstama veikla tampa nepelninga, jos tuojau pat atsisakoma ir ieškoma naujų būdų neteisėtai pasipelnyti.

Nelegalių lėšų sekimas yra vienas parankiausių būdų rasti nusikaltėlius. Būtent dėl šios priežasties, taip pat ir siekdama nutraukti organizuotų nusikaltėlių veiklos finansavimą, šiuo metu ES planuoja imtis įvairių iniciatyvų, kad būtų griežtinamos ES teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios kovą su pinigų plovimu.

3.2. Policijos ir muitinės pajėgų bendradarbiavimas

ES policijos ir muitinės tarnyboms tenka pagrindinis vaidmuo kovojant su nusikalstamumu. Buvo imtasi keleto priemonių, kad policijos ir muitinės pareigūnai galėtų greičiau ir veiksmingiau bendradarbiauti. Pavyzdžiui, Šengeno sutarties nuostatos suteikia valstybių narių teisėsaugos institucijoms galimybę keistis informacija apie asmenis, kurie galėjo nelegaliai patekti į ES.

1997m. birželį ES aukščiausiojo lygio susitikime buvo patvirtintas detalus veiksmų planas, tapęs neatsiejama nuoseklios kovos su organizuotu nusikalstamumu strategijos dalimi. Šiame plane buvo pateikta trisdešimt konkrečių rekomendacijų. Daugelis iš jų įgyvendintos, o 2000m. gegužę sutarta dėl tolesnių veiksmų plano (naujojo tūkstantmečio strategijos), kad pradėtoji veikla būtų tęsiama ir toliau.

ES vykdo daugybę įvairiausių šios srities programų : OISIN- teisėsaugos institucijų bendradarbiavimui skatinti; STOP – glaudesniems specialistų, kovojančių su žmonių kontrabanda, ryšiams; FOLKONE – mokomi su organizuotu nusikalstamumu kovojantys specialistai ir organizuojami jų mainai.

Vis dėlto Europoje vykstančios kovos su nusikaltėlių grupuotėmis pagrindą sudaro ES valstybių narių ir vietos lygmenimis veikiančių teisėsaugos institucijų geresnis ir artimesnis bendradarbiavimas, ypač valstybių narių ir vietos lygmenimis dirbančių policijos pajėgų bei muitinės pareigūnų bendradarbiavimas.

1998m. gruodį Vienoje vykusiame susitikime nuspręsta įkurti Europos policijos koledžą, rengsiantį būsimąją aukšto rango policijos pareigūnų kartą ir įgalinsiantį juos labiau pažinti kitose Europos valstybėse dirbančius kolegas bei dirbti visos Europos lygmeniu.

Kitos Tamperėje vykusio susitikimo metu pasiūlytos iniciatyvos yra susijusios su Europos valstybių policijos pajėgų darbo grupės sudarymu. Pirmasis policijos pajėgų vadovų darbo grupės susitikimas įvyko 2000m.balandį. Nuo to laiko ši darbo grupė padėjo ES valstybių narių teisėsaugos institucijų vadovams užmegzti asmeninius tarpusavio ryšius. Tikimasi, kad reguliarūs šios darbo grupės susitikimai užtikrins betarpišką ES valstybių narių ir vietos lygmenimis veikiančių policijos pajėgų indėlį ir artimesnį bendradarbiavimą.

Pats svarbiausias ir reikšmingiausias pastarųjų metų žingsnis, stiprinantis teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą ES lygmeniu buvo „Europolas“, t.y. Europos Sąjungos teisėsaugos institucijos, kurioje dirba policijos ir muitinės pareigūnai, plėtra.

3.3. Europolas

„Europolas“ įkurtas 1994m. ir iš pradžių veikė kaip „Europolo“ narkotikų tarnyba, kurios uždavinys buvo koordinuoti ES valstybių narių policijos pajėgų veiksmus kovojant su narkotikų kontrabanda. Visas jam skirtas funkcijas „Europolas“ pradėjo vykdyti tik nuo 1999m. liepos 1d., visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms ratifikavus „Europolo“ konvenciją, kuri labai padidino šios institucijos atsakomybę.

„Europolo“ būstinė įsikūrusi Hagoje, Olandijoje.“Europolas“ veikia kaip policijos pajėgų koordinavimo centras, renkantis, analizuojantis ir platinantis reikiamą informaciją. Ši institucija įkurta siekiant padėti teisėsaugos institucijoms atlikti tyrimus dviejose ar daugiau ES valstybių narių. Nuo 2000m. „Europole“ dirba tik 220 darbuotojų, tačiau iki 2003m. jų skaičius turėtų išaugti iki 350.

„Europolo“ atsakomybė stipriai išaugo, todėl dabar ši institucija užsiima daugeliu dviem ar daugiau ES valstybių narių poveikį darančių klausimų, įskaitant narkotikų, vogtų transporto priemonių ir žmonių kontrabandą, nelegalią imigraciją, moterų ir vaikų seksualinį išnaudojimą, pornografiją, klastotę, radioaktyviųjų ir branduolinių medžiagų kontrabandą, terorizmą, pinigų plovimą ir euro padirbinėjimą.

3.4. Pasaulinis veiksnys

Nusikalstamumas yra viso pasaulio, o ne vien Europos problema, todėl ES ėmėsi daugybės iniciatyvų, kad būtų skatinamas specialistų, kovojančių su nusikalstamumu už ES ribų, ir dirbančių tarptautinėse organizacijose bendradarbiavimas. Šiuo metu planuojama įgalioti „Europolą“ visokeriopai užsiimti pinigų plovimu ir keistis informacija su Europos Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis bei su pasaulinėmis organizacijomis („Interpolu“, Jungtinių tautų narkotikų kontrolės programa ir kt.).

ES teisėsaugos institucijos jau artimai bendradarbiauja su kolegomis iš narystės Europos Sąjungoje siekiančių šalių. Vienas iš tokio bendradarbiavimo pavyzdžių yra Europos Komisijos ir Strasbūre esančios Europos Tarybos „Octopus“ programa, skirta kovoti su korupcija Rytų Europoje. Įgyvendinant ES policijos ir muitinės pareigūnų bendradarbiavimui skatinti skirtąsias iniciatyvas gali dalyvauti ir narystės ES siekiančių šalių pareigūnai.

ES aktyviai dalyvavo JT rengtose derybose dėl Kovos su transnacionaliniu organizuotu nusikalstamumu konvencijos, kurią ES pasirašė 2000m. gruodį Palerme, ir dėl trijų protokolų, reglamentuojančių nelegalių migrantų kontrabandą, prekybą žmonėmis ir kovą su nelegalia šaunamųjų ginklų gamyba ir prekyba.

3.5. Narkotikai ir ES

Visos ES valstybės narės sutaria dėl būtinybės susidoroti su organizuotomis nusikaltėlių grupuotėmis, užsiimančiomis narkotikų ir psichotropinių medžiagų kontrabanda į ES arba nelegalia narkotikų gamyba Europos Sąjungoje esančiose laboratorijose.

Europos Sąjunga parengė suderintą narkotikų kontrolės strategiją 2000-2004m., kurioje didelis dėmesys skiriamas prevencijos priemonėms ir narkotikų paklausai mažinti. Be to, strategijoje numatyta priemonių, padėsiančių suaktyvinti kovą su organizuotu nusikalstamumu, stiprinti policijos, muitinės pajėgų ir teismo institucijų bendradarbiavimą, skatinti nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą bei rinkti, analizuoti ir platinti objektyvius ir įmanomus palyginti duomenis apie narkotikų plitimo reiškinį ES. Šia strategija taip pat siekiama integruoti narkotikų kontrolę į ES plėtros ir bendradarbiavimo politiką ir šiuo atžvilgiu paremti Jungtines Tautas.

4. TEISINGUMAS

Dar prieš Mastrichto sutartį buvo dedamos pastangos plėtoti bendradarbiavimą tarp Sąjungos valstybių teisingumo srityje. ES valstybės narės turi savo teisines sistemas, todėl tais atvejais, kai teisiniame procese dalyvauja keleto valstybių narių piliečiai, gali kilti problemų. Jei šeimą sukūrę skirtingų ES valstybių piliečiai nusprendžia skirtis, jų skyrybos turi būti pripažįstamos ir galiojančios abiejose jų atstovaujamose šalyse, teismo sprendimas turi galioti visoje Europos Sąjungoje. Sunku nuspręsti kurioje šalyje turėtų vykti teismo procesas. Be to, dėl skirtingų procedūrų ir kalbos skirtumų sugaištama daug laiko, kol dokumentai iš vienos ES valstybės teismo pasiekia kitos valstybės narės teismą. Daug problemų kyla prireikus vienos valstybės narės teismo sprendimus įgyvendinti kitoje valstybėje narėje.

Suformavus bendrą ES rinką ir pasirašius Šengeno sutartį, tokio pobūdžio problemų padaugėjo.

4.1. Bendradarbiavimas

ES valstybių narių vyriausybės ir Europos Komisija pripažįsta, kad bylinėtis svetimoje valstybėje narėje gali būti sunku ir pavieniams asmenims ir verslo subjektams. Siekdamos taisyti susidariusią padėtį, valstybės narės ir Komisija ėmėsi priemonių, kad būtų derinamos ES valstybių teisinės sistemos ir užtikrinamas tų sistemų bendradarbiavimas.

Pačios paprasčiausios iniciatyvos apima teisininkų ir teisėjų mainų programas, skirtas minėtųjų specialistų tarpusavio ryšiams pagerinti. Viena iš tokių programų yra „Grotius“ programa, pagal kurią skiriamos ES lėšos naudojamos siekiant padėti valstybių narių teisininkams susipažinti su kitų valstybių narių teisinėmis sistemomis, o „Falcone“ programa padeda ES valstybių narių teisėjams, prokurorams, policijos ir muitinės pareigūnams užmegzti tarpusavio ryšius.

Imamasi įvairiausių priemonių, kad ES valstybių narių teisinių sistemų bendradarbiavimas būtų glaudesnis.Pagrindinis tokių priemonių tikslas yra užtikrinti veiksmingesnį ES valstybių narių institucijų bendradarbiavimą, kad ES gyventojams būtų lengviau bylinėtis tais atvejais, kai su byla susiję kelių valstybių narių piliečiai.

2000m. gegužę ES priėmė teisinį aktą, panaikinti kliūtis kitoms valstybėms narėms pripažinti ir vykdyti teismo sprendimus dėl skyrybų, sutuoktinių gyvenimo atskirai ir vedybų anuliavimo bei suteikiantį galimybę suderinti valstybių narių jurisdikcijai priklausančias ir šioje srityje galiojančias taisykles. Be to, ES teisingumo ir vidaus reikalų ministrai priėmė naują reglamentą, kuriuo siekiama laiką, per kurį vienos valstybės narės teismų pateikti dokumentai pasiekia kitos valstybės narės teismus, padaryti trumpesnį. Taip pat įgyvendinama programa, apimanti priemones, padėsiančias pripažinti civilines ir komercines bylas nagrinėjusių valstybių narių teismų sprendimus.

4.2. Baudžiamoji teisė

ES sutartyje teigiama, kad ES valstybės narės turi sparčiau ir artimiau bendradarbiauti baudžiamosios teisės srityje, kad privalu vengti valstybių narių jurisdikcijos neatitikimų ir kad reikia imtis priemonių, palengvinsiančių vienoje iš valstybių narių esančių įtariamų nusikaltėlių išdavimą kitai valstybei. Vykdydamos šios sutarties nuostatas ES valstybių narių vyriausybės sutarė spartinti įtariamų nusikaltėlių išdavimo procedūras.

2000m. gegužę Europos Sąjunga priėmė konvenciją, kuria siekiama užtikrinti sklandesnę savitarpio pagalbą ir valstybių narių teismų, policijos pareigūnų bei prokurorų tiesioginius tarpusavio ryšius atliekant tarptautinius kriminalinių nusikaltimų tyrimus. Be to, planuojama imtis ir kitų svarbių priemonių, kad baudžiamosios teisės srityje būtų glaudžiau bendradarbiaujama, tiriant finansinius, aplinkos apsaugos, kompiuterinius ir kt. nusikaltimus.

4.3. „Eurojust“ : teismo proceso koordinavimas

1999m. Tamperėje vykusiame teisingumui ir vidaus reikalams skirtame aukščiausio lygio susitikime ES valstybių narių vyriausybės sutarė sudaryti specialią teisininkų ir teisėjų grupę, kuri gavo „Eurojust“ pavadinimą. Šios grupės uždavinys buvo šalinti galimas kliūtis ir padėti koordinuoti rimtų tarptautinių nusikaltimų tyrimą ir nusikaltėlių baudžiamąjį persiakiojimą. Ši tarnyba dirba kartu su 1998m. pradėjusia veikti Europos teismų tinklu (EJN). EJN veikia tarsi centras, koordinuojantis baudžiamąsias bylas nagrinėjančių ES valstybių narių teisininkų ir teisėjų veiklą, ir siekia padėti minėtiesiems specialistams greitai ir veiksmingai keistis informacija.

Europos teismų bendradarbiavimas baudžiamosios teisės srityje vyksta ir tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Europos Tarybos, Jungtinių Tautų ir didžiojo aštuoneto, t.y. septynių turtingiausių pasaulio šalių ir Rusijos, lygmeniu.

5. EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTRA

Šiuo metu ES rengiasi didžiausiam savo istorijoje plėtros etapui, kuriuo siekiama iš naujo suvienyti Europos žemyną, sustiprinti taiką ir demokratiją Europoje ir suteikti galimybę visoms tautoms bendrai džiaugtis Europai integruojantis sukurta gerove. Norėdamos tapti ES narėmis, šalys kandidatės, be kita ko, privalo priimti ir įgyvendinti Europos Sąjungos sprendimus ir susitarimus teisingumo ir vidaus reikalų klausimais.

Norą tapti ES narėmis pareiškė trylika šalių. Tame tarpe ir Pabaltijo šalys (Lietuva, Latvija ir Estija). Penkiolika dabartinių ES valstybių narių pritaria šiai plėtrai ir dar 1993m. numatė objektyvius reikalavimus, kuriuos turėtų tenkinti kiekviena šalis kandidatė, kad būtų priimta į ES. Šių reikalavimų sąrašas atrodo taip: stabili demokratinė valstybė, gerbiamos žmogaus teisės ir ginamos mažumos, veikia rinkos ekonomika, o jos viešojo administravimo sistema turi sugebėti taikyti ES galiojančias taisykles. Manoma, kad Lietuva tikrąja ES nare taps 2004m.

Pasirengimas plėtrai neapsiriboja vien derybų procesu, tai apima visą stojimo strategiją, kurios dalį sudaro ir stojimo partnerystė. Taigi šalys kandidatės gali gauti finansinę ES paramą, skirtą visuomenei modernizuoti, bei keistis patirtimi ir žiniomis, o tai ypač svarbu teisingumo ir vidaus reikalų politikoje, nes kai kurioms šalims kandidatėms teks daug dirbti, kad atitiktų ES reikalavimus.

5.1. Naujos sienos

Šalims kandidatėms nelengva tenkinti reikalavimus, kuriuos ES kelia kai kuriose politikos srityse, pavyzdžiui, užtikrinti, kad nebūtų kontrolės kertant vidines ES sienas bei veiksmingai kontroliuoti ir stebėti išorines ES sienas su trečiosiomis šalimis arba jūrų sienas. Taigi besirengdamos narystei ES šalys kandidatės turi tapti pajėgios tenkinti šiuos Šengeno sutartyje dėstomus reikalavimus, nes jos privalės visų valstybių narių vardu saugoti išorines ES sienas ir užkirsti kelią nelegaliai migracijai, narkotikų kontrabandai, prekybai žmonėmis ir kitai nusikalstamai veiklai.

Daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių kandidačių į ES turės stiprinti savo rytinių sienų kontrolę ir palaipsniui mažinti pasienio kontrolę vakaruose. Iš esmės, patenkinus visus Šengeno sutartyje įrašytus reikalavimus, kertant vakarines sienas iš viso nebus jokių kontrolės procedūrų.

5.2. PHARE programos pagalba

PHAREe programa priimta 1989m. ir skirta Vidurio ir Rytų Europos šalių ekonominei pertvarkai. Nuo 1994m. PHARE programa vykdoma ir teisingumo bei vidaus reikalų srityse, o dabar ji padeda šio regiono šalims kandidatėms pasirengti ES narystei.

PHARE programą ES vardu administruojanti Europos Komisija vienareikšmiškai pareiškė, kad šalys kandidatės turėtų pačios finansuoti didžiąją dalį visų reikiamų pasienio kontrolės patobulinimų. Tačiau ši institucija vis dėlto skyrė lėšų reikiamų pokyčių įgyvendinimui.

1997m. buvo pradėta įgyvendinti Baltijos šalių,t.y. Estijos, Lietuvos ir Latvijos, rytinėms sienoms skirta daugiašalė vadybos programa. Vengrijoje PHARE lėšos panaudotos šalies pasienio postams modernizuoti, o Čekija pagal šią programą gavo lėšų mechaniškai nuskaitomiems asmens dokumentams diegti.

Naujai įgyta pasienio kontrolės įranga būtų visiškai nenaudinga, jei darbuotojai nemokėtų ja dirbti, todėl PHARE programa skiria daug dėmesio darbuotojų kvalifikacijai.

Įgyvendinant programą, skirtą padėti Vidurio ir Rytų Europos šalims, didžiausias dėmesys kreipiamas į specialiųjų žinių gerinimą ir darbuotojų mokymą, todėl vykdomos mainų programos, suteikiančios muitinės pareigūnams galimybę aplankyti savo kolegas ES ir susipažinti su jų darbo metodais, bei išmokti naujausių būdų, kaip atpažinti sieną kertančius nusikaltėlius ir kovoti su tarptautiniu nusikalstamumu.

Papildomai yra skiriama lėšų (pvz. „Octopus“ programa) kovai su korupcija Rytų Europoje.

Nors ES noriai tiesia pagalbos ranką, Europos Komisija tvirtai laikosi nuomonės, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys pačios turi atlikti didžiąją dalį darbo. Iš visų šalių kandidačių į ES reikalaujama patobulinti pasienio apsaugos darbuotojų atlyginimų sistemą. ES laikosi nuomonės, kad pasienio postų darbuotojams turi būti mokami padorūs atlyginimai, kad nelegalius migrantus ar kontrabandą į ES vežantys pažeidėjai negalėtų jų papirkti.

Besirengdamos narystei ES šalys kandidatės ėmėsi iš esmės modernizuoti daugelį sričių ir šie procesai padeda ES valstybėms narėms tapti saugesnėms.

IŠVADOS

Europos Sąjungai žengiant į XXI amžių jai tenkanti atsakomybė teisingumo ir vidaus reikalų srityje bus vis svarbesnė. Neturėdami tvirtos teismų sistemos ir veiksmingų šią sistemą palaikančių teisėsaugos priemonių, ES piliečiai negalės naudotis visais bendros rinkos pranašumais, kuriuos yra numatę šios rinkos kūrėjai.

Teisingumas ir vidaus reikalai sudaro Europos piliečio sampratos pagrindą. Kol žmonės iki galo nesuvoks jiems, kaip Europos piliečiams, suteiktų teisių bei laisvių ir naudos, kurią jiems teikia galimybė saugiai gyventi ir dirbti bet kurioje Europos Sąjungos vietoje ir keliauti po ES, – pati Europos Sąjunga daugumai žmonių liks tik miglota ir tolima samprata.

Kadangi įgyvendinus ES planuojamą plėtros procesą Europos Sąjungos teritorija turėtų dvigubai padidėti, valstybių narių teismų ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimas taps dar svarbesnis. Trisdešimt valstybių narių turinti ES bus veiksmingas darinys tik tada, kai įstatymų viršenybę jos teritorijoje privalančios užtikrinti institucijos galės greitai ir efektyviai bendradarbiauti.

ES plėtra ir kitų žemyno šalių sienų atvėrimas taip pat pateikia rimtų iššūkių dabartinėms socialinės rūpybos sistemoms. Migracija, nevienodi pajamų ir pašalpų lygiai, skirtingi įstatymai, finansavimas ir valdymas Europos šalyse turi būti derinami su aktyviomis politinėmis ir koordinavimo pastangomis. Kartu ES plėtra visoms žemyno šalims suteikia galimybių kelti gyvenimo lygį ir apsaugoti gyventojų pajamas didesnio užimtumo ir deramos socialinės rūpybos dėka. Tai turi padėti visoms šalims, patiriančioms neišvengiamas gyventojų senėjimo pasekmes.

Būtent todėl gyvybiškai svarbu užtikrinti, kad Europos Sąjungoje klestėtų laisvė, saugumas ir teisingumas.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. V.Veidenfeldas, V. Veselsas „ Europa nuo A iki Z“, Europos Bendrijų Oficialių leidinių biuras, 1997
2. P. Fontanas, „Dešimt Europos pamokų“, Europos Bendrijos oficialiųjų visuomeninių leidinių skyrius, 1992
3. „Gyventi laisvai, saugiai ir teisingai“, Europos Komisija, spaudos ir ryšių tarnyba, 2001
4. „Kaip funkcionuoja Europos Sąjunga“, Europos Komisija, 1999
5. „Europos Sąjunga – Jūsų kaimynė“, ES informacijos ir dokumentacijos šaltiniai, 1995
6. „Esu“ Nr.12 „ Europos Sąjungoje ir šalia jos“, 2002
7. Internetas http europa.eu.int

Leave a Comment