Baltijos šalių geopolitika

BALTIJOS ŠALIŲ GEOPOLITIKA
Geografams sudėti, sugrupuoti kelias šalis, išsidėsčiusias viena šalia kitos, yra paranku. Estijai, Latvijai ir Lietuvai būti apjungtoms į Baltijos valstybių grupę yra naudinga. Šitoks sugrupavimas leidžia tris mažas valstybes laikyti didesnėmis nei jos iš tikrųjų yra. Iš kitos pusės tai išryškina jų skirtingumą.
Nepaisant istorinių ir kultūrinių skirtumų tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos tarptautinių santykių kontekste, jos dažniausiai nediferencijuojamos ir traktuojamos kaip visuma – Baltijos valstybės. Galiausiai XX amžius pateikė kelias to priežastis. Pradedant nuo jų suverenaus egzistavimo maždaug tuo paačiu metu (1918m.), kuomet sugriuvo galingosios Europos imperijos, jos pamažu ėjo vystymosi keliu. Jos turėjo panašų nepriklausomybės laikotarpį, per kurį suformavo gerbtiną nacionalinį interesą. Šios šalys buvo įjungtos į Sovietų Sąjunga 1940 m., okupuotos Hitlerio koalicijos per II-ąjį pasaulinį karą ir egzistavo kaip Sovietų Respublikos nuo 1944m. 1990m. visos trys šalys efektyviai panaudojo M. Gorbačiovo perestroikos suteiktas galimybes ir tapo suvereniomis tarptautinės bendruomenės narėmis. Dabar Baltijos valstybių saugumo ir užsienio politika yra panašios: jos orientuojasi į Vakarus, siekia NATO narystės, kuri garantuotų saugumą, siiekia įstoti į ES, ir yra atsargios, ir nepatiklios santykiuose su Rusija.
Trys tautos rytinėje Baltijos pakrantėje – lietuviai, latviai ir estai – XX a. palydi su beveik tokiomis pat problemomis, su kuriomis jį ir sutiko: tautinio atgimimo ir nacionalinių valstybių kūrimo sunkumai, neapibrėžti sa

antykiai su galingaisiais kaimynais, naujų saugumo ir stabilumo garantijų paieškos. Antra vertus, šios problemos sprendžiamos naujų globalinių ir regioninių procesų fone, veikiant kokybiškai pakitusiems pasaulio tvarkos formavimosi principams, veiksniams ir jėgoms. Tad neatsitiktinai nepriklausomybę atkūrusiose Baltijos šalyse gausu bandymų vertinti regiono geopolitinę padėtį ir jos raidą.
BALTIJOS ŠALIŲ PADĖTIS GLOBALINĖJE GALYBIŲ SISTEMOJE
Beveik 50 metų po Antrojo pasaulinio karo globalinės sistemos stabilumą lėmė bipoliarinė konstrukcija – NATO (su vyraujančia JAV įtaka) ir Varšuvos sutarties (su TSRS dominavimu) lygsvara. “Geležinė uždanga” driekėsi Baltijos jūra. Tai ir nustatė šalių geopolitinę padėtį.
Subyrėjus bipoliarinei galių pusiausvyrai, pakito Baltijos šalių padėtis globalinių geopolitinių konstrukcijų požiūriu. Deja, užsitęsė naujos globalinių galių sistemos formavimasis, todėl pagrindine Baltijos šalių geopolitinės padėties charakteristika tebelieka neapibrėžta. Tokioje situacijoje tikslinga kalbėti tik apie hiipotetinę Baltijos šalių vietą globalinėse geopolitinėse konstrukcijose.
Ryškėjant bipoliarinės sistemos irimo požymiams, buvo paskelbta daug galimų pasaulio raidos scenarijų: nuo monopoliarinių (su skirtingomis dominantėmis) iki multipoliarinių (su 3–5 dominantėmis) ir net vadinamųjų posthegemoninių. Baltijos šalių padėtis gali būti vertinama prieštaringai.
Tenka pripažinti, kad dabar Baltijos šalys gyvuoja bipoliarinio globalinio saugumo sistemos transformacijos sąlygomis. Dar dominuoja globaliniai santykiai, paremti dviejų galių geostrateginių interesų balanso modeliu. Tokia situacija gali užsitęsti, jei Rusija (ir jos įtaka) staiga pradės sparčiai stiprėti, o naujų savarankiškų Vakarų bloko (N
NATO pagrindu) saugumo sistemų kūrimas vyks pakankamai lėtai. Tokioje situacijoje Baltijos šalys vėl tampa “pafrontės” valstybėmis, tik, galbūt, kitoje fronto pusėje. Tai reikštų įtemptos padėties dominavimą (įvertinant Rusijos poziciją), nors, galbūt, ir didesnį saugumą (įvertinus NATO skydo “kokybę”). Žinoma, esminis tokios situacijos privalumas būtų valstybingumo išsaugojimas.
Dabartinės pasaulio raidos realijos skatina mintį, kad yra reikšminga tikimybė, jog klostysis multipoliarinis pasaulio makrostruktūros modelis su JAV bei Rusijos karinėmis ir JAV, Europos Sąjungos bei Šiaurės Vakarų Pacifiko ekonominėmis dominantėmis. Atrodytų, kad tokiam scenarijui realizuojantis, Baltijos šalys liktų dominančių trinties zonoje. Blogiausia, kad Baltijos šalys ilgam liktų tarp skirtingos prigimties (karinės ir ekonominės) galybių. Tačiau galima įžvelgti ir netikėtų tokio geopolitinio karkaso klostymosi efektų. Baltijos šalys iš geostrateginių interesų periferijos gali tapti net ne 2, o 3 dominančių varžymosi arena (subjektu). Atsiranda prielaidų manyti, kad JAV galybei jau tenka atvirai varžytis su politine ir ekonomine integruotos Europos galia ir vis labiau paisyti Vakarų Europos gynybos sąjungos atsiradimo ir vystymosi geostrateginio efekto. Rusijai tenka varžytis su šiomis dominantėmis iš karto. Todėl galima įžvelgti staiga padidėjusį šių svarbiausiųjų geostrateginių elementų susidomėjimą Baltijos šalių saugumu. Skambūs JAV ir Rusijos pareiškimai, prieštaringi Europos Sąjungos narių vertinimai rodo esant žaidimą ”Baltijos korta”. Žinoma, tai padidina Baltijos šalių užsienio politikos veiksmų laisvę, to
odėl šia prasme Baltijos šalių dabartinė padėtis gali būti vertinama kaip laikinai palanki (raidos strategijos požiūriu).
BALTIJOS ŠALYS IR REGIONONĖ EUROPOS SĄRANGA
Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) kaip vidutinio lygmens regiono padėtis Europoje nėra visai paprastai apibrėžiama. Skirtingos prigimties kriterijai lemia nevienareikšmišką regiono padėtį Europos regioninėje sąrangoje. Kartografiniu požiūriu Baltijos šalių padėtis nekelia abejonių: jos yra prie Baltijos jūros, pačiame Europos viduryje: Europos geografinis centras yra 26 km į šiaurę nuo Vilniaus. Pagrindiniai kultūros bruožai, dominuojančios religijos, nuo XIV amžiaus besitęsiantys tamprūs ryčiai su Europos pažangos centrais, atsispindintys tradicijose, miestų istorijoje ir net ūkio organizacijoje, nuo viduramžių regionui būdinga kultūrinė ir tautinė tolerancija taip pat nepalieka abejonių dėl Baltijos šalių priklausomybės Vidurio Europai. Tiesa, istorinės geopolitinės peripetijos, XVIII a. pabaigoje nubloškusios Baltijos šalis į Rusijos priklausomybę ir eurazijinės civilizacijos įtaka, pakoregavo europiečių požiūrį į Baltijos šalis. Jų nepriklausomybės laikotarpis pirmoje XX a. pusėje buvo pernelyg trumpas, kad Baltijos tautos įsitvirtintų visuomeninėje sąmonėje kaip Vidurio Europos šalys su vakarietiškos krikščioniškos kultūros dominavimu. Sovietinė Baltijos šalių okupacija, trukusi 50 metų, “perkėlė” jas į Rytų Europą: dar ir dabar daugeliui vakarų europiečių visa, kas buvo už “geležinės uždangos”, tėra Rytų Europa, o Baltijos šalys, nepaisant oficialių nuostatų, visuomenėje neretai įvardijamos kaip atsiskyrusi Rusijos dalis. Tai tik rodo, kad komunizmas paliko gi
ilius pėdsakus ir Vakarų europiečių. Nesunku padaryti prielaidą, kad Baltijos šalių įsijungimą į integracinius procesus žemyne būtent ir apsunkina tokio požiūrio dominavimas.
Geopolitiniu požiūriu daug racionalesnė linija būtų pristatyti Baltijos šalis kaip neatsiejamą Europos dalį, ir vien jau dėl to negalinčia likti nuošalyje nuo integracinių procesų. Beje, nesunku pastebėti, kad Baltijos šalių vietos apibrėžimą labiausiai komplikuoja Vidurio Europos kaip geopolitinio elemento sampratos neapibrėžtumas. Jis gali būti įvardintas kaip vienas iš Europos politinės geografijos paradoksų: kaip taikliai pastebi P.Hassner, Centrinė Europa suvokiama ne kaip žemyno branduolys, o kaip jo periferija. Beje, šis autorius teigia, kad Baltijos šalys priklauso skirtingiems geopolitiniams Europos mezoregionams: Lietuva – Vidurio Europai, o Latvija ir Estija – Šiaurės Europai.
Pažymėtina, kad Baltijos šalyse taip pat nenusistovėjusi regioninė savivoka. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu pabaltijiečių regioninė savivoka buvo vientisa ir nuosekli – kaip vieningo geopolitinio darinio Vidurio Europos Rytuose. Palaipsniui, ieškant efektyviausių valstybingumo stiprinimo ir europinės integracijos kelių, išryškėjo tiek regioninės savivokos, tiek ir geopolitinės orientacijos skirtumai: pirmiausia estai įžiūrėjo save esant Šiaurės šalimi, orientuota į Fenoskandiją, vėliau lietuviai pakeitė geopolitinės regionalizacijos kryptį, atradę didesnį geopolitinių interesų bendrumą su Lenkija.
Aiškios regioninės savivokos stoką tam tikra dalimi kompensuoja supratimas, kad Baltijos šalys yra visų pirma Baltijos regiono dalis – sudėtingo geografinio darinio, apimančio 11 valstybių teritorijas abipus Baltijos. Būtent šiuo – priklausomybės Baltijos baseinui – pagrindu šis regionas vis dažniau suvokiamas kaip individualus ir unikalus teritorinis darinys, išskirtinai palankus vidinei ir išorinei integracijai.
BALTIJOS REGIONO POLITINĖS GEOGRAFINĖS YPATYBĖS
Baltijos regionui būdinga beveik visa, kas būdinga giliai į kontinentą įsiterpusių uždarų jūrų aplinkai: čia yra ypatingai didelė įvairiarūšių tarptautinių interesų koncentracija, didelė jų priešprieša, o kartu – ir derinimo būtinybė. Globalinis ir regioninis fonas, žinoma, suteikia Baltijos regionui ir kai kurių ypatybių. Visos šios regiono savybės daro reikšmingą įtaką visuomenės erdvinei organizacijai – tiek teritoriniam veiklos pasidalijimui, tiek politiniams geografiniams procesams.
Vienas ryškiausių regiono bruožų – didelė jo sandaros įvairovė įvairiomis plotmėmis. Baltijos baseinas – tai apie 20 tautų, 14 šalių. Pagrindinės regiono integralumo prielaidos yra skirtingos prigimties. Teritorinei sąveikai labai palanki pati Baltijos jūros geografinė padėtis, netgi jos konfigūracija. Tai lemia didelį sąveikos glaudumą: dominuoja nedideli atstumai, lengvas tarpusavio pasiekiamumas. Baltijos jūros savybės lemia didelį ekologinių interesų bendrumą.
Panašios demografinės tendencijos regiono valstybėse nekelia masinių vietinių migracijų ir demografinės pusiausvyros pasikeitimo pavojų. Regione esama ir akivaizdaus ekonominių interesų bendrumo, pagrįsto žaliavų, technologijų ir gaminių mainų poreikiu. Be to, nepaisant esminių kultūrinių skirtumų aplink Baltiją nusistovėjo kultūrinės tolerancijos situacija.
Nepaisant to, Baltijos regionas, kaip ir kiti uždarų Europos jūrų regionai, pasižymi dideliu kontrastingumu. Regioną sudaro labai skirtingo išsivystymo šalys. Nedideliais atstumais – tik per Baltijos jūrą – ekonominiai rodikliai skiriasi dešimtis kartų.
Dėl skirtingos istorinės-geopolitinės raidos regionui būdinga didelė valstybinių sienų prigimties ir egzistavimo trukmės įvairovė: nuo egzistuojančių daugiau kaip 400 metų iki dar galutinai nenustatytų. Didelis regiono kontrastingumas indukuoja įvairaus laipsnio ir pobūdžio įtampas. Geografinis ekonominių ir karinių galių pasiskirstymas regione toks, kad Baltijos šalys atsiduria skirtingos prigimties įtampose tiek Vakarų, tiek Rytų kryptimi.
Baltijos regiono kontrastingumas sąveikoje su nevienodais interesais ir prieštaringa geopolitine orientacija formuoja potencialų regiono konfliktingumą. Ryškiausias regiono konfliktingumo požymis – įtampa Rytų–Vakarų kryptimi. Jos laipsnis ir pobūdis kinta, tačiau įtampa regione neišnyksta. Ji kyla iš globalinių galių kontakto Baltijos regione, o tuo pačiu – ir regiono šalių priklausomybės skirtingiems kariniams blokams bei dėl šalių orientacijos į skirtingas regionines saugos sistemas. Įtampa visų pirma pasireiškia tarpusavio požiūriu į karinės jėgos dislokavimą ir veiklą. Baltijos šalių požiūriu, didžiausias įtampos židinys, keliantis pavojų visos Europos stabilumui – karinis. Kaliningrado eksklavas, atsiradęs kaip Antrojo pasaulinio karo padarinys savo politiniu geografiniu turiniu ir paskirtimi jis atrodo gana viduramžiškai į XXI a. žengiančioje besiintegruojančioje Europoje. Jau savaime įtampą kelia net ir pats Kaliningrado regiono ateities neapibrėžtumas: spaudoje paskelbta daugiau kaip 10 kontraversiškų jo raidos scenarijų – nuo neatskiriamos Rusijos dalies iki nepriklausomos Borusijos respublikos.
Vienas svarbiausių regiono konfliktingumo požymių – teritorinės pretenzijos. Formalių ir oficialių teritorinių pretenzijų regione nėra. Tačiau esama ginčijamos priklausomybės rajonų: Latvija siekia atgauti iš Rusijos iki Antrojo pasaulinio karo valdytą Abrenės rajoną, Estija – reikšmingus teritorijos plotus Petsari ir Narvos rajone. Nenustatyti Baltijos jūros ekonominiai sektoriai tarp Baltijos šalių, sukėlę ne tik diplomatinius ginčus, vyriausybių priešpriešas, bet ir kitų poveikio priemonių demonstravimą. Be to, tarp regiono šalių yra nenustatytų valstybinės sienos ruožų, taip pat vilkinamų demarkuoti atkarpų, sukeliančių lokalinius teritorinius ginčus. Jei teritorinių pretenzijų nėra, galima jas išgalvoti ir tuo pačiu palaikyti reikiamą įtampą regione ir atitinkamą vienos iš regiono šalių vaidmenį. Teritorinių pretenzijų veiksnio naudojimo nuoseklumas žinomomis nestabilios Rusijos raidos aplinkybėmis kelia nuolatinį nerimą Baltijos šalims ir visam regionui.
Labai svarbus regiono konfliktingumo kriterijus – lokaliniai karai ir ginkluoti susidūrimai. Jų Baltijos regione, laimei nėra, tačiau ginkluotųjų pajėgų koncentracija regioninių kontrastų, įtampų ir globalinių procesų fone yra pavojingai didelė. Neabejojama, kad geopolitines įtampas galėtų mažinti daugiapusių ekonominių interesų derinimas regione ir regiono ekonominės integracijos didinimas bei regiono vietos Europos ūkio sistemoje kitimas. Viso Baltijos regiono ekonominio vystymosi potencialas yra didelis, nes kaip niekur kitur Europoje šiame regione yra ypatingai geros tarpusavio papildymo galimybės, duodančios socialinį-ekonominį efektą. Baltijos šalys, savo ekonominį vystymąsi susiedamos su regionu, gali tapti naująja Europos kryžkele. Dideli planai siejami su Šiaurės Rytų Europos gamtinių išteklių (ypač – medienos) panaudojimu Vakarų Europos pramonei, tarpregioniniais pervežimais. Jau dabar ryškėja ši Baltijos šalių specializacija. Kol kas maža Baltijos šalių užsienio prekybos diversifikacija (partnerių įvairovė): intensyvūs ryšiai palaikomi tik su 2–3 šalimis. Labai menka Lietuvos ir Latvijos prekyba su regioniniais kaimynais – Šiaurės šalimis (7–12%), Lenkija (4–5%). Europos Sąjungos užsienio prekyboje su Vidurio ir Rytų Europos šalimis Baltijos valstybių dalis tesudaro 4–5%.
LOKALINĖ POLITINĖ GEOGRAFINĖ PADĖTIS BALTIJOS ŠALIŲ REGIONE
Kaip jau minėta, Baltijos šalių valstybinės sienos yra skirtingos prigimties ir egzistavimo trukmės. Apskritai, jos yra ne gamtinės izoliacinės, palankios bendradarbiavimui. Dėl istorinės raidos ypatybių Baltijos šalių ir jų kaimynų pasieniuose yra daug istorinių prekybinių ir kultūrinių centrų, taip pat ir sovietmečiu sukurtų miestų, kurių traukos zonos peržengia valstybių ribas. Tai sudaro palankias sąlygas pasienio mainams. Kai kurie iš tokių tarpvalstybinių regionų, atsidūrę ant dabartinių transporto koridorių, gali nesunkiai transformuotis į efektyvius euroregionus. Toks euroregionas jau kuriamas Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Potencialiems euroregionams Baltijos šalių pasienyje labiausiai trukdo politiniai nesutarimai, taip pat labai menki tarpusavio ekonominiai ryšiai.
Baltijos šalių pasienyje gausu tarpvalstybinių gamtonaudos ir gamtosaugos problemų – tai lemia tiek gamtinės struktūros ypatybės, tiek energetikos ir pramonės objektų bei komunikacijų išdėstymas sovietmečiu. Pavyzdžiui, tranzitinis naftotiekis iš Rusijos į Baltijos jūros pakrantę 150 km ruože 10 kartų kerta Lietuvos–Latvijos sieną.
Negatyvi regiono ypatybė – buvę ir esami nesureguliuoti valstybinių sienų ruožai. Smulkios problemos (Vištyčio ežero dalybos, 7 ha dydžio salos Nemuno deltoje priklausomybė) tapo gana sudėtinga politine kliūtimi, atsiliepiančia ne tik pasienio gyventojams, bet ir Lietuvos integracijos į europines struktūras fonui. Reikšminga politinė geografinė regiono ypatybė – daugelis valstybinių sienų dar nedemarkuotos ir menkai saugomos. Atsinaujino ir kai kurios sovietmečiu jau nebeegzistavusios pasienio problemos (Valgos ir Valkos miesto padalijimas Latvijos–Estijos pasienyje, Rygos įlankos vandenų priklausomybė ir naudojimas), sutraukusios nusistovėjusius socialinius ryšius. Apskritai, tokių ryšių persitvarkymas yra gana skausmingas pasienio gyventojams, formuojantis lokalines įtampas esamo sienų režimo sąlygomis. Vidines įtampas regione didina ir netikėta gamtos išteklių (nafta Baltijos jūroje) priklausomybės problema, komplikuojanti Lietuvos santykius su Latvija ir Rusija.
Baltijos šalyse esama ir kitų lokalinio lygmens visuomeninių teritorinių problemų, atsiliepiančių tų kraštų politinei raidai ir politinei geografinei padėčiai. Visose Baltijos šalyse yra gausios rusiškai (Lietuvoje – ir lenkiškai) kalbančių gyventojų grupės, kurių padėtis reikšmingai turi įtakos tiek Baltijos šalių santykiams su kaimynais, tiek regioniniams ryšiams, tiek ir europinės integracijos procesui.
GRĮŽIMAS Į BALTOSKANDIJĄ. GEOKONCEPCIJOS PERŽIŪRĖJIMAS
Politinės geografijos istorija Šiaurės Europoje yra geopolitikos koncepcijos istorija. Šie konceptai sudaryti ir atspindi laiko ir sąlygų regiono kontekstą. Šis skyrius remiasi politine teorija, kurio esmė yra apžvelgti geopolitinę kovą prasidėjusią Naujojoje Europoje.
XX amžiaus Šiaurės Europa – regionas, apibūdinamas kaip besikeičiančios jėgos struktūra. Rusijos Imperijos žlugimas, komunizmo pakilimas ir žlugimas, du pasauliniai karai, griežta Šaltojo karo geopolitinė tvarka, Šiaurės socialinės demokratijos gimimas, reali atominių ginklų grėsmė, Baltijos šalių atgimimas ir galiausiai visos Europos politinio kūno vystymasis – vadinamo ES – įvyko šioje teritorijoje. Kartais Baltijos jūra, vaizduojama kaip regiono šerdis, tampa skiriamąja linija tarp skirtingų visuomenių, o kartais kaip būtina jungiamoji grandis tarp bendradarbiaujančių ir draugiškų valstybių. Po Šaltojo karo pabaigos ir Sovietų Sąjungos žlugimo, Baltijos šalys ėmė energingai siekti grįžimo į Europą. Šis mąstymo būdas figūruoja tarp Baltijos nacionalistų ir laikomas raktu užtikrinančiu šalių ekonominę modernizaciją, saugumą ir gerbūvį. Panaši situacija buvo ir po I-ojo pasaulinio karo, kai naujos nepriklausomos Baltijos valstybės siekė rasti teisingą grupių politinį identitetą ir įsijungti į Europą.
Švedų geomorfologas Sten De Geer tarpukariu (1928m.) pristatė geopolitinę koncepciją – Baltoskandiją. Remdamasis Fennoscandia koncepcija (Skandinavija, Suomija), kuri gimė kaip dalis Suomijos valstybės statybos proceso ir atsiskyrimo nuo Rusijos XIX amžiaus pabaigoje. S. De Geer sukūrė didesnę regioninę koncepciją į kurią įėjo ne tik Fennoscandia, bet ir Lietuva, Latvija, Estija. Tai buvo regionas, pagrįstas Šiaurinės rasės ir valstybės idėja. Turėdamas De Geer’o paramą, Estijos geografas Edgar Kant įjungė Estiją į platesnį geografinį regioną, supamą Baltijos jūros.
E.Kant’o siekis buvo performuoti Baltoskandiją. Šios koncepcijos tikslas buvo sukurti didesnį regioninį bendradarbiavimą su Skandinavija. Tai buvo koncepcinė geopolitinė vizija. Šalių nacionaliniai identitetai buvo varomoji jėga, kuriant didesnes regionines naujoves Šiaurės Europoje tarpukario laikotarpiu.
Kai geležinė uždanga atskyrė Baltijos valstybes nuo šiaurinio regiono keliems dešimtmečiams, atsirado nauja koncepcija pavadinta Šiaurės šalys. Tai tapo erdviniu Šiaurės Europos pavadinimu nuo 1960 m. Jos susidarė iš penkių šalių: Švedijos, Danijos, Norvegijos, Islandijos, Suomijos. Šis konceptas praktiškai skyrėsi nuo Baltoskandijos, pagrįstos šalių nacionaliniu identitetu, ne tik dėl to, kad į Šiaurės šalis neįėjo Baltijos valstybės, bet todėl, kad Šiaurinis identitetas buvo laikomas geresniu nei Europos, ir pagrindinė priežastis juo didžiuotis buvo galimybė išgyventi per vidurį tarp besivaržančių supervalstybių. Tačiau čia įtampa buvo mažesnė nei Centrinėje Europoje.
Šiaurinis bendradarbiavimas pasikeitė po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tai reiškia, kad Europą dalijanti fizinė ir simbolinė linija buvo panaikinta. Tai taip pat įtakojo Šiaurinį bendradarbiavimą. Sovietų Sąjungos žlugimas padarė galima sėkmingą valstybių grįžimą į Vakarus iš Rytų. Lyginant su tarpukario situacija daug kas pasikeitė, nes palaipsniui nuo 1950 metų prasidėjo Europos integracija. Kaip bebūtų, tiek tarpukariu, tiek periodu po Šaltojo karo, Baltijos šalys buvo neatskiriamai laikomos Europos dalimi, kurios kartu dalijosi dominuojančiomis kultūrinėmis vertybėmis.
Šiaurinio – Baltijos regiono idėja buvo plėtojama dar prieš Baltijos valstybių nepriklausomybę. Yra kelios priežastys kodėl Baltijos regiono projektas aplenkė Šiaurės šalių projektą ankstyvaisiais 1990 metais. Pirmiausia tai buvo naujas projektas po Šaltojo karo. Antra, tai nebuvo valstybe paremtas projektas. Trečia – verslo galimybės platesniame regione. Po Šaltojo karo Baltijos valstybių regionas buvo daugiau nei panašios valstybės tarp Rytų ir Vakarų.
Kadangi kito politiniai procesai, taip pat kito ir regioniniai procesų konstravimai Baltijos jūros regione. ES plėtra į Rytus nulėmė, kad Baltijos jūra tampa ES vidaus jūra nulemdama Baltijos valstybių įjungimą į Vakarų Europą. Taigi galima daryti išvadą, kad ES vystymasis nulėmė regionų susidarymą Šiaurės Europoje nuo 1990 metų.

BALTIJOS TAUTOS IR ŠIAURĖS DIMENSIJOS INICIATYVA. KAIP JI VEIKIA?

Šiaurės Dimensija reiškia bendrus Baltijos ir Šiaurės valstybių projektus Europos integracijos kontekste, vykdant stambius infrastruktūrinius projektus (RAIL BALTICA, Baltijos elektros energijos žiedas ir t.t.), siekiant lygiagrečiai plėsti bendradarbiavimą per sienas.
Progresas, padarytas formuojant Šiaurės Dimensijos Iniciatyvą ir Baltijos valstybių integraciją į naujas struktūras, įkvėpė viešą diskusiją Baltijos šalyse. Tai konkretizavo ir padidino debatus dėl Baltijos vienybės sąlygų, atkreipė dėmesį į specifinius šalių interesus ir bendradarbiavimo principus. Baltijos valstybių integracija Šiaurinės Dimensijos Iniciatyvoje gali būti apibūdinimas kaip žingsnis po žingsnio procesas.
Latvijos užsienio reikalų ministras Valdis Birkavs buvo entuizestingai nusiteikęs dėl Šiaurės Dimensijos iniciatyvos planų. Jis teigė, kad visiems svarbu pateikti konkrečius projektus, kad suteiktų judėjimą šiai iniciatyvai. BaltoSkandija yra vertinga kaip kultūrinė erdvė, kaip atsvara galingesnei jėgai ir kultūrinei Rusijos kolonizacijai. Latvijos valstybė yra nepakankamai stipri garantuoti Latvijos identitetą ir kultūrą. Latvija egzistuoja Europos Šiaurinėje Dimensijoje ir savo tautą gali geriausiai stiprinti dirbant kartu su Estija ir Lietuva, bei bendradarbiaujant su kaimynais.
Vėlesniuose susitikimuose, Baltijos šalių Ministrai jau buvo pasirengę išdėstyti savo vizijas. Šiaurės Dimensijos infrastruktūros projektai pradėti formuluoti įjungiant Baltijos jūros regiono žmones į vieną bendruomenę Europos viduje. Šiaurinės Dimensijos konferencija, kurioje dominavo užsienio reikalų ministrai, vyko 1999 metais Helsinkyje. Visi Baltijos šalių Ministrai pabrėžė ekonomines problemas, Šiaurės Dimensijos galimybę remti ekonominį bendradarbiavimą tarp Šiaurės ir Baltijos valstybių. Tačiau kiekviena konkreti šalis turi savo specifinį akcentą. Estija, kaip arčiausiai Skandinavijos esanti šalis, suinteresuota vystyti dujų tinklą aplink Baltijos jūrą, vystyti bendrą transporto infrastruktūrą ir investuoti į informacines technologijas. Lietuvos Ministras kalbėjo apie Baltijos elektros žiedą ir strateginį transporto vaidmenį tolesniam bendradarbiavimui. Buvo pabrėžta Kaliningrado problema.
Taktiški skirtumai tarp Baltijos šalių išskiriant jų saugumo prioritetus, teikiant pirmenybę NATO ar ES – taip pat turėjo įtakos Šiaurės Dimensijos bendradarbiavimo užmojui. Estija pirmenybę teikė ES, o Lietuva – NATO. Faktas, kad Lietuva suteikė prioritetą saugumui padarė barjerą Šiaurės ir Lietuvos bendradarbiavimui. Kaip bebūtų, neutraliteto konceptas, kuriam buvo atsidavusios Šiaurės Šalys, nebūtų sudariusios galimybę išnaudoti Šiaurės – Baltijos modelį siekiant svarbiausio Lietuvos užsienio politikos tikslo – NATO narystės. Šiaurės Dimensija kaip saugumo tiekėjas niekada nebuvo svarbiausias Šiaurės dimensijos klausimas. Politinė realybė pripažino šią strategiją kaip netinkamą.
Deja, kai kurios, su praktika susijusios problemos, ginčytini interesai pademonstravo faktą, kad iš principo Šiaurės Dimensija yra be perspektyvos. Šiaurės Dimensija charakterizuojama kaip dramatiškų konfliktų erdvė. Pastebima, kad Suomija ir Baltijos valstybės pamažu tampa varžovėmis. Teigiama, kad šis projektas ne tik neatsižvelgia į Baltijos valstybių interesus, bet net prieštarauja jiems – todėl, kad Šiaurės valstybės čia reiškiasi ne kaip ekonominiai partneriai ,bet kaip stiprūs varžovai. Tačiau pastebima, kad šio regiono žmonės tapo artimesni sprendžiant praktines problemas susijusias su pilietine integracija, klausimais susijusiais su Baltijos valstybių naryste ES.
Šiaurės Dimensijos Iniciatyva turi savo pagrindą. Projekto turinys yra padiktuotas praktinių poreikių. Iš Baltijos Dimensijos pusės, Šiaurės Dimensijos Iniciatyva turi galimybe tapti sėkminga tik jei ji yra sumodeliuota kaip funkcionuojantis, veikiantis bendradarbiavimas. Šiaurės-Baltijos regione Šiaurės Dimensijos Iniciatyva tik iš dalies realizavo jos tikėtą produktyvumą. Ji egzistavo daugiau kaip dialogas nei griežtas bendradarbiavimas. Šiaurės Dimensijos Iniciatyvos interesas iš Baltijos pusės buvo ribotas dėl kliūčių, kurios sumažino Baltijos tautų kaip partnerių vaidmenį procese: jos neturi natūralių resursų, kad jomis domėtųsi kaip ekonominiai partneriais; dėl istorinių sąlygų; Baltijos valstybės suteikė prioritetus ir padarė akivaizdų progresą dėl integracijos į NATO ir ES. Kadangi po 2001 09 11 Europos politinis žemėlapis smarkiai pasikeitė, todėl Šiaurės Dimensijos Iniciatyva turi didesnę pasisekimo galimybę.

EUROPOS POLITNĖS ERDVĖS GEOSTRUKTŪRA IR ŠIAURINĖS DIMENSIJOS INICIATYVA

Yra pastebėta, kad politinė galia turi istoriją, bet yra vienas iš geriausiai suprantamų faktorių besikeičiančioje geografijoje. Tai reiškia, kad naudojimasis politine galia atskleidžia save per skirtingas erdvines išdavas, tipiškus regionus. Tam kad suprastume kompleksą santykių tarp galios ir erdvės turime abi šias jėgos formas studijuoti.
Daugeliu atveju ES yra vis dar paslaptinga ir ginčytina politika. Kai kuriems, ES yra mažiau nei tarpvyriausybinis susitarimas normaliai besielgiančių valstybių. Kaip bebūtų, kai kurie mokslininkai linkę matyti ES centralizuojančią galią, kaip galutinį jos formavimą link modernaus teritorializmo, kol kiti pabrėžia kad ES yra nauja, erdvinė, postmoderni naujovė – multidimensinė politika, leidžianti greta egzistuoti skirtingiems vyriausybiniams lygiams ir sienoms. Vėlesniame Europos nacionaliniame valstybių modelyje ji primena centrinę sistemos galią ir yra sujungta su kompleksu skalių.
Šiaurinė Dimensija yra tinkama sociopolitnės erdvės iliustracija: pirmiausia kaip diskursų kompleksų abstrakcija ir gal kada vėliau kaip dalis teritorinės praktikos. Kaip J. Farr teigia, veiksmai ir praktikos susiduria su krizėmis, senesni konceptai išsikvepia, o kiti gimsta kaip dalis politinių aktorių veiksmų, siekiančių spręsti problemas ir bandančia pakeisti ir suprasti juos supanti pasaulį. Šaltojo karo pabaiga be abejonės buvo tokia krizė, istorijos lūžis, lydymas Šaltojo karo praktikų ir naujos Europos vizijos apibrėžimų.
Tam, kad iš arčiau pažvelgtume į Šiaurės Dimensijos įjungimą į ES svarbu susitelkti ties iniciatyvų sfera, kuri buvo priimta kaip veiksmų planas 2000 metais Europos Taryboje. Prieš priimant šią iniciatyvą, Šiaurės Dimensija kaip procesas truko daugiau nei 3 metus, todėl turime paklausti, ką ši Šiaurinė iniciatyva sako mums apie erdvinį Sąjungos vystymąsi. Svarbu pastebėti, kad Šiaurės konceptas pats mums ne daug ką pasako apie regioninės bazės iniciatyvos turinį. Nuo to laiko, kai Šiaurė tapo ginčytinu konceptu, aspektas kuris geriausiai apibūdina Šiaurės Dimensijos iniciatyvą yra ginčytina idėja tarp Šiaurinės periferijos ir ES.
Ironiška, atrodo kad Šiaurės konceptas daro Šiaurės dimensiją ir stiprią, ir silpną. Silpnumas kyla iš fakto, kad Šiaurė yra kryptis, tačiau pati savaime ji neatsako į klausimą kaip toli į Šiaurę. Šiaurė gali būti išsidėsčiusi Pietuose, kaip ir Šiaurėje – tai priklauso nuo to, iš kur į ją žiūrim. Šis faktas aiškiai demonstruoja Šiaurės Dimensijos iniciatyvos politinės kovos charakteristiką. Iš kitos pusės, Šiaurės Dimensijos stiprybė ateina iš fakto, kad Šiaurė yra tiesiogine prasme neaiškinama – objektas yra besitęsianti interpretacija. Tai leidžia reikalauti daugiau politinės erdvės veiksmuose, ir įgalina politiką atskirti nuo griežtų geografinių koordinačių. Reikalaujama erdvė politiniams veiksmams tikslus fenomenas, kuris bendriau charakterizuoja diskusiją apie ES plėtrą. Bet kova liečianti erdvinį Šiaurės Dimensijos plotą, dėmesys turi būti sutelktas į tuos objektyviai orientuotus iniciatyvos terminus, kurie galiausiai atneša Šiaurei jos erdvinę formą. Šiaurės Dimensijos iniciatyvos kontekste atrodo, kad centrinė geopolitinė dimensiją yra Šiaurės Dimensija kaip nauja regioninė iniciatyva arba ES užsienio politikos įrankis
Kai Suomijos naujai suplanuotas projektas buvo pateiktas ES komisijos pirmininkui J.Santer 1998.02. Šiaurės Dimensijos iniciatyva pasikeitė palyginus su ankstesne. Baltijos šalių regionas tapo svarbiausių Šiaurėje, kuri buvo anksčiau įtempta ir pristatyta tik kaip strateginis ES energijos šaltinis ir kaip gamtosaugos problemų šaltinis Kolos pusiasalyje. Pagrindinis klausimas buvo vienas: ES vystymosi politika ir atsakomybė Šiaurinėje Europoje. O taip pat, kaip panaudoti Baltijos regiono potencialus.
2000m. T.Ilves, Estijos užsienio reikalų ministras, davė interviu Suomijos laikraščiui, kuriame pareiškė, kad Estija, Suomija ir Skandinavija suformavo natūralų istorinį regioną politiniam bendradarbiavimui. Šis argumentas buvo pagrįstas Baltaskandijos geopolitikos konceptu. Tokia geografinio ir politinio identiteto etiketė buvo naudojama atskirti Estija nuo Sovietų Sąjungos įtakos sferų. Į šį teiginį atsakė Suomių politinis elitas, kurie teigė, kad Estija nebuvo Šiaurės valstybė ir neturėtų būti laikoma panašia į Suomiją, Švediją ar Norvegiją. Šiaurės Dimensijos konceptas taip pat buvo aptariamas debatuose, kuriuose kalbama apie ES plėtrą į Rytus, kaip neutralizuojančią ginčus tarp Baltaskandijos ir Šiaurės.
T. Ilves geopolitinis veiksmas turėjo tikslą atskirti dalinai Estiją nuo Latvijos ir Lietuvos, dviejų kitų kandidačių į ES. Tai apibūdinama kaip politinio identiteto kova, dėl geopolitinių konceptų Europos Šiaurėje pakeliui į naują tūkstantmetį. Bendresniame lygyje kova yra paveikta ES plėtros. Prasidėjus ES ir NATO plėtrai, Šiaurinė Europa pasidarė politiškai svarbi. Pavyzdžiui taip vadinamas Baltijos jūros regionas niekada nebuvo taip aktyviai publikuotas kaip 1990-2000 m. Politinė kova dėl reikšmės rytinėje ir šiaurinėje Europoje pristatė naujas idėjas, sunaikino senas, regionines etiketes. Tokie konceptai, kaip Euro-Baltijos regionas ar Mare-Baltikum buvo pristatyta kaip dalis reorganizuotos politinės erdvės po Šaltojo karo. Po 1990 m. politikai, ekonomistai, istorikai, geografai pradėjo naudoti Baltijos jūros regiono konceptą kaip naują politinio, kultūrinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo reikšmę Europos šiaurėje.
Nuo XIX a. vid. pagrindinis klausimas Šiaurės Europoje buvo sąveika tarp didelių ir mažų valstybių iš vienos pusės ir regioninių institutų iš kitos. Tai buvo išreikšta XIX-XX a. geografinėje mintyje, kai Suomių ir Švedų politikos geografai sprendė klausimą apie mažųjų valstybių ateitį, esančių Rusijos imperijos pakrašty.
Švedijos pagrindinė šios linijos figūra buvo ankstyvasis, modernusis R. Kjellen, kuris pateikė santykių tarp mažų ir didelių valstybių idėjas knygoje “Stomakteina” (Galingos jėgos). Jis matė istorinę neišvengiamybę Švedijai sukurti sąjungą su Vakarais, vėliau su Vokietija, kad išvengtų galimo Rusijos įsiveržimo į jos teritoriją. Nuo Rusijos imperijos suirimo I – PK metu ir naujųjų valstybių gimimo, Šiaurinė Europa tapo erdvė tarp Vakarų ir Rytų, erdve, kurioje mažos valstybės sukūrė didesnius regioninius aljansus atsverti Rusijai. Tai atskleidė centrinę Šiaurinės Europos dalies istorijos dimensiją. Net tada tai buvo modernių valstybių erdvė, regionas apibūdinamas įvairių regiono formavimo alternatyvų – visi susiję su saugumo, identiteto klausimais.
Šiaurės Dimensijos iniciatyva yra regioninio formavimo pavyzdys, kuris užima svarbią vietą plačioje Europos erdvės skalėje.
Kreipiniai į Europą kaip idėją, idealą, svajonę, viziją. Šiaurės Dimensija negali būti tiriama atskirai nuo ES erdvės vystymosi, nuo su ja susijusių idėjų ir svajonių. Šiaurės Dimensija kaip Europa dar nėra galutinai užbaigta. Manoma, kad Šiaurės Dimensijos iniciatyva yra susijusi su moraline atsakomybe ES įjungiant Baltijos šalis į Europos politikos struktūrą. Turi būti pastebėta, kad Europos esmė yra svarbi Šiaurės Dimensijai, nes ji atneša iniciatyvą nuo vienos šalies iki visos Sąjungos – klausimas yra kaip pastatyti Sąjungos rytinę dimensiją kuri pasirodė problematiška. Šiaurės Dimensija yra tiek pat Šiaurinė, kiek ir Rytinė. Idėjos ir pagrindas susijęs su Šiaurės Dimensija yra susijęs ir su daugybe problematiškų aspektų, kurie yra daug bendriau susiję su didesne ar mažesne tarptautine įtampa. Poslinkis nuo Šiaurinės Šiaurės iki Baltijos jūros regiono dėl to, kad Baltijos Šalys turi įeiti į politinį projektą vadinamą ES. Žmonės gyvenantys Šiaurinėje šiaurėje daugeliu atveju buvo išduoti, kol Rusijos vaidmuo kaip išorinio objekto realios Europos tapo energijos šaltiniu. ES plėtimasis į Rytus suvienijo Rusijos politikus Baltijos regione ir politine energija šiaurinės Rusijos dalyse. Visa tai neaiškiai nužymėjo regionines bazes, nei buvo panaudoti sukurti Šiaurinį regioną su savu identitetu, bet pateikė įprastą ES regioninį identitetą. Tai yra giminingai priimtina suomiams kaip tendencija apie Suomių ES politiką, kuri įveikė jos periferinę geografinę vietovę įsipareigodama sau iš esmės raktinėm Europos politinėms institucijoms.
Kaip bebūtų, Europa turi erdvinę esmę, kurios tikslas eiti toliau integracijos keliu. Svarbu pabrėžti, kad Manuelio Rastells ES vizija – ES kaip naujos sisteminės valstybės, yra su trūkumais, kurie nustumia šalin centralizuotą ES vystymąsi, kuris yra tarpinis erdvinės sistemos vystymasis. Šis erdvinės sistemos vystymasis nedalyvauja senų valstybių sienų derinime. Europos strategijos formavimas turi būti kūrinys skirtingų funkcinių, ekonominių zonų, perkeliančių valstybių sienas. Šios naujos zonos gauna svarbų vaidmenį išraunant nacionalizmą kuris yra giliai įsišaknijęs modernioje Europos valstybėje ir sukurti naują Europos identitetą. Europa susidaranti iš regionų yra dažnai kažkas visiškai skirtingo nuo mėginimo įkurti valstybių tinklą prižiūrėtojo prasme. Europa sudaryta iš regionų, pabrėžia Europos vidinį besieniškumą. Šiame supratime slypi atsakymas, kodėl Šiaurės Dimensija neturėtų būti sudaryta iš funkcinių zonų, jos turėtų būti sujungtos su Europa ir Rusija. Į Europą neįeina regionai, esantys už Europos, kol jie nebus naujos tarpinės Europos erdvinės sistemos vystymosi dalis. Europos regioninės politinės pažiūros neteikia dėmesio į Europos politikos centralizavimą. Žvelgianti iš Europos centro, Šiaurės Dimensija gana apibrėžta geografiniu turiniu: literatūriškai tai yra sienos tarp Europos ir ne Europos. Kaip specialistai teigia, Europa baigiasi ten, kur politikai nori, kad ji baigtųsi.
Marija Todorova apibūdina Šiaurės Dimensijos regioninį projektą. Šiaurė slenka ir juda priklausomai nuo to, kaip interpretuojama Šiaurė. Nuo to laiko, kai ši sritis yra ribota erdvinių ir vidinių aktorių, Šiaurės Dimensijos santykių forma ir konstrukcija yra daugiau bendra – tai ką Europa laiko kaip rezultatą tarp pagrindinių aktorių ir periferijos. Geografijos ir politikos kova paliečianti regionus ir geografinius apibrėžimus yra visada lydima konceptualinių pasikeitimų. Šių tyrimų dėka tampa įmanoma stebėti Europos šerdies ir jos erdvės peripetijas.
Žvelgiant į šiaurės dimensijos perspektyvas, santykiai tarp ES ir Rusijos turi dvi dimensijas: pirma – identiteto politika: euro regionas negali būti sudarytas nepažymint jo. Atrodo, kad Šiaurės dimensija yra praleidžiamų sienų demonstravimas naujoje Europoje. Bet žiūrint į koncepcinius pasikeitimus su kuriuo susidūrė Šiaurės dimensijos iniciatyva, šitas požiūris yra iš dalies teisingas. Jei Šiaurės dimensija buvo priimta ir pristatyta ankstyvame lygyje, pasikeitimas laiduojantis Šiaurines sienas, padidintų ir sienų dinamikoje išaugtų visapusiškai. Panašu, kad Šiaurės dimensija bus labiau susieta su tarptautinių santykių valdymu ir sąjungos plėtimusi į Baltijos regioną. Šiuo atveju šiaurės šiaurė primintų mažą, daugiau nei periferinį neišdirbtos žaliavos šaltinį. Jei Šiaurės dimensija būtų tapusi sąjungos politikos siena, galima pagalvoti, kad ji niekada nebūtų pasiekusi aiškios erdvinės fazės, sienų ir regionų identiteto – nebent ji būtų atskirta nuo Rusijos politikos. Kita tema apibūdinant Rusijos geopolitiką, ir Šiaurės dimensiją yra esminė ES. Didelis neišdirbtų žaliavų rezervas Šiaurės Rusijoje yra strateginis energijos šaltinis, kuris yra reikalingas ES.
Europos esmės formavimas – periferinė Europa (potencialūs rytiniai nariai), ir užsienio Europos išbraukimas iš narystės yra geopolitiniai pakeitimai Šiaurės dimensijos iniciatyvoje. Šiame kontekste Šiaurės dimensija yra aprašomasis pvz. kaip ES įjungia Baltijos šalis į Europą, išstumiant Rusiją į užsienio Europą. Šiaurės dimensijos statyba yra mėginimas sukurti geografinę erdvę, kurios tikslas neišskirti nei vieno. Veiksmai link Baltijos regiono kūrimo 1990m. yra geras šios tendencijos pvz.

APIBENDRINIMAS

Politinės geografinės Baltijos šalių padėties apžvalga įtikina, kad ji yra labai prieštaringa. Baltijos šalių padėtis buvusioje bipoliarinėje pasaulio stabilumo sistemoje, nulemta okupacijos, sukėlė politinius, ekonominius, socialinius, demografinius ir psichologinius padarinius, reikšmingus šio regiono raidai ir naujomis sąlygomis. Dabartinė regiono padėtis pasižymi raidos neapibrėžtumu, galimų scenarijų daugiafaktoriškumu, Baltijos šalių ir jų aplinkos dominančių interesų prieštaringumu. Nepaisant to, regione esama pakankamai stiprių ir realių vidinės ir išorinės integracijos prielaidų (visų pirma – ekonominių, geografinių ir kultūrinių), kurios gali iš esmės pakeisti Baltijos šalių politinę geografinę padėtį saugumo, politinio stabilumo, ekonominės bei socialinės pažangos linkme.
Šiaurės Dimensija reiškia bendrus Baltijos ir Šiaurės valstybių projektus Europos integracijos kontekste, vykdant stambius infrastruktūrinius projektus, siekiant lygiagrečiai plėsti bendradarbiavimą per sienas. Jau pakankamai daug buvo nuveikta bendradarbiaujant su Šiaurės šalimis, tačiau gali būti pasiekta ir dar daugiau. Manoma, kad šis bendradarbiavimas bus išplėstas, kai Baltijos šalys taps ES narėmis.

Leave a Comment