Bendros Europos valstybių užsienio politikos (BUSP) esmė.

Į V A D A S

Europos integracija yra daugialypis procesas. Kokiose srityse bendravimas tarp šalių bevyktų, jis neišvengiamai veda prie butinybės koordinuoti šalių sprendimus tarptautinėje arenoje.
Bendroji užsienio ir saugumo politika(BUSP) – tai specifinė ir kol kas precedento neturinti besiintegruojančių valstybių bendravimo forma. Pradėta kaip paprasčiausia atskirų užsienio politikos žingsnių koordinacija, šiandien ji virto institucionalizuota Europos integracijos dalimi. Formaliai Bendroji užsienio ir saugumo politika įteisinta tik Mastrichto sutartimi. Europos Sąjungos struktūroje Bendroji užsienio ir saugumo politika vadinama vienu iš trijų sąjungos ramsčių, tad jaai suteiktas ganėtinai aukštas statusas nūdienėje integracijoje.
Nepaisant suderintos užsienio politikos būtinybės, jos priešistorėje gana daug prieštaringų svarstymų ir sprendimų. Savarankiška užsienio politika yra viena iš valstybės suvereniteto atributų, tad beveik 40 metų kalbos apie kokius nors bendrus (t. y. nesavarankiškus) šalių sprendimus minėtoje srityje buvo tabu. Vyko diskusijos, priiminėti konstruktyvūs sprendimai, tačiau pats bendrosios užsienio politikos terminas atsirado ir buvo tik jau minėtame Mastrichto dokumente.
Nepaisant Europos Sąjungos sugebėjimo veikti ekonominėje ir diplomatinėje arenoje, gynybos politikos kūrimas buvo kur kas sudėtingesnis. Europos Sąąjungoje yra šalys ne tik su skirtingais saugumo poreikiais ir jų patenkinimo planais, bet ir priklausančios skirtingoms saugumo institucijoms.
Iškyla klausimas – ar Bendroji užsienio ir saugumo politika tikrai reikalinga šiandien, kai kalbama apie Europą be sienų ir kiekvienos valstybės suvereniteto stiprėjimą –

ar tai netampa varžtais laisvam kiekvienos tautos apsisprendimui? Ar ji bus reikalinga 21 amžiuje su naujais laimėjimais, bet ir ne mažiau grėsmingais prieštaravimais?
Europos integracijos ekspertai sutinka su tuo, kad Bendroji užsienio ir saugumo politika pradėta kurti dar Šaltojo karo metais, kai besiintegruojančios Europos kalbėjimas ,,vienu balsu“ buvo reikšmingas politinis veiksnys. Šaltajam karui pasibaigus, tokia būtinybė neišnyko. Pasaulis pergyveno Persų įlankos karą, tebesitęsiačią buvusios Jugoslavijos krizę, destabilizaciją buvusioje SSSR. Kiekviena šalis, ypač nedidelė, vargu ar gali reikšmingai prisidėti prie šių ir panašių problemų sprendimo. Europos Sąjunga kaip viena bendrija – gali. Tai Bendrosios užsienio ir saugumo politikos esminis pranašumas krizinėse situacijose. Ekonominė integracija natūraliai skatina poreikį turėti analogiškus tikslus užsienio prekyboje, standartizacijoje, teisiniuose ekonomikos aspektuose ir kitose srityse. Galu gale bendros vertybės skatina jaas bendrai ginti. Šiandien Bendrąją užsienio ir saugumo politiką Europos Sąjungos šalys suvokia kaip bendrų interesų sferą, kurioje nė vienos šalies suverenitetas nedingsta, o galimybės veikti – išauga.
Politikos teoretikai, kalbėdami apie Europos padėtį naujajame šimtmetyje, sunkiai įsivaizduoja ją kaip tradicinių atskirų nesusietų valstybių darinį. Pasak Josepho Nye ir J. Howortho 21 amžiaus politinis pasaulio žemėlapis bus padalintas į vos keletą galingų vienetų, iš kurių vienas bet kuriuo atveju bus Europa. Tiesa, nestinga ir prognozių, sergstinčių nuo pernelyg optimistinio globalizacijos ir postkomunistinės Europos demokratizacijos ve
ertinimo. Tokie rimti autoritetai kaip Zbignevas Brzezinskis kalba apie šiuolaikinės demokratijos moralinę krizę ir iš jos kylančias išgyvenamumo problemas, o Samuelis Hungtintonas pranašauja globalizacijos pabaigą ir ją pakeisiančius civilizacijų karus. Tai ne ką mažiau svarbūs signalai, tačiau kokios bebūtų prognozės, jos tik sustiprina bendrųjų veiksmų poreikį. Taigi mažų mažiausiai 21 amžiaus pradžioje Europos Sąjungos valstybės tik visos kartu galės vykdyti svarią užsienio, saugumo ir gynybos politiką.
.

T E O R I N Ė D A L I S

1. BUSP atsiradimo įstorija

Europos integracija prasidėjo ir vyko besikeičiančio politinio klimato sąlygomis. Pokarinėje vakarų Europoje valstybės matė keletą grėsmių savo egzistavimui. Tarp jų buvo SSSR ekspansija ir galimas Vokietijos, kaip totalitarinės valstybės atgimimas – abi problemos, keliančios nesaugumo jausmą gerokai nusilpusioms Europos valstybėms. Minėti nuogąstavimai buvo svarbūs veiksniai, pasirašant vadinamąjį Briuselio paktą tarp Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir trijų Beneliukso valstybių. 1948 metų kovo 17 dienos Briuselio dokumentas dėl ekonominio, socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo bei kolektyvinės gynybos numatė, jog ,,vienai iš sutarties šalių tapus ginkluotos agresijos Europoje taikiniu, kitos sutarties šalys, sutinkamai su JT Chartijos 51 straipsniu, suteiks užpultai šaliai visą įmanomą karinę ir kitą pagalbą ir paramą“.
Tačiau Briuselio paktas netapo Vakarų Europos saugumo pagrindu. Jis veikiau paskatino platesnės apimties saugumo struktūrų paiešką. JAV inciatyva 1949 m. balandžio 4 dieną atsirado Šiaurės Atlanto su

utarties organizacija (NATO). Prie minėtų pakto šalių prisijungė JAV, Kanada, Danija, Islandija, Italija, Norvegija ir Portugalija. Nuolatinė SSSR puolimo grėsmė reikalavo pastoviai stiprinti NATO ir visą dėmesį skirti būtent jai. 1950 m. gruodį Briuselio pakto šalys nutarė savo karinę struktūrą integruoti į NATO. 1954 metų Paryžiaus sutartimi Briuselio paktas ,,perkvalifikuotas“ į organizaciją, šiandien žinomą Vakarų Europos Sąjungos (WEU) vardu. Jos sudėtyje atsirado Italija, vėliau WEU panaudota kaip tramplynas Vakarų Vokietijai tapti NATO nare.
Specifinė Vokietijos situacija, taip pat ekonominės integracijos reikalavimai skatino europiečius nepasikliauti vien NATO, bet ieškoti ir kitų kolektyvinio saugumo galimybių. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Vakarų šalys susirūpino Vakarų Vokietijos perginklavimu ir šios šalies atetimi Europoje. Tačiau idėja apie Vokietijos apginklavimą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos baugino daugelį europiečių. Todėl Italija, Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija, vadovaujamos Prancūzijos, 1952 m. parengė Europos gynybos bendrijos (EDC) planą: tai turėjo būti bendra Europos armija, sudaryta iš atskirų mažų nacionalinių kontingentų, kuriai buvo numatytas bendras biudžetas ir viršnacionalinė kontrolė. Pasiūlymas įėjo į istoriją Pleveno plano vardu. Sėkmės atveju jis būtų integravęs Vakarų Vokietiją į Europos gynybą, o šalia Europos anglies ir plieno, Europos ekonominės bendrijos bei Euratomo, turėtume dar ir ketvirtą – Europos gynybos bendriją.
Žinoma, tokiam planui reikėjo ir politinio vadovavimo, todėl 1953 m. Europos gynybos bendrijos planą papildė Europos po
olitinės bendrijos (EPC) projektas, numatęs federalinio pobūdžio politines institucijas. Tačiau planas nesėkmę patyrė toje pačioje šalyje, iš kurios kilo jo sukūrimo inciatyva – Prancūzijoje. Jis nebuvo ratifikuotas Prancūzijos parlamente. Žlugus idėjai, teko Vokietiją tiesiog integruoti į NATO. Tai dar labiau sustiprino būtent pastarosios saugumo sistemos vaidmenį.
Europos integracijos entuziastai dirbo toliau. Christianas Fouchetas 1661-1962 metais paskelbė tris pasiūlymus, žinomus ,,Fouchet plano“ vardu. Jame buvo numatyta pasirašyti valstybių sąjungos sutartį, kuri vestų prie vieningos užsienio politikos, šalių narių saugumo nuo bet kokios agresijos stiprinimo ir gynybos politikos koordinavimo. Ilgainiui valstybių sąjungos sutartis turėjo apimti ir Europos bendriją. Pastaroji inciatyva buvo atmesta iš esmės dėl dviejų priežasčių: pirma, šis bendradarbiavimo planas buvo grindžiamas tarpvyriausybiniu principu ir buvo baiminamasi, kad jis numarins prasidėjusį viršnacionalinį Europos Bendrijų bendradarbiavimą; antra, kitos šalys siekė išsaugoti glaudesnius nei Prancūzija gynybinius ryšius su JAV ir NATO.
1970 metais Liuksemburgo viršūnių susitikime paskelbtas Davinjono projektas, kuriuo pradėtas procesas, vėliau gavęs Europos politinio bendradarbiavimo (EPC) vardą. Nors formaliai EPC įteisintas tik Vieningos Europos akte 1987 metais, Europos politinis bendradarbiavimas vyko jau nuo Liuksemburgo viršūnių susitikimo. 1974 metais patikslinus sprendimų priėmimo mechanizmą, EPC tapo politikos gaires nustatančiu forumu. Atrodė, kad bendroji politika jau yra teisingame kelyje.
1983 metais buvo žengtas dar vienas žingsnis: į EPC veiklos sritį įtraukti politiniai ir ekonominiai (bet ne kariniai) saugumo aspektai. Pastovios EPC struktūros atsirado tik Vieningos Europos Akto dėka, tačiau sąvoka ,,bendra užsienio politika“ dar nebuvo įvardinta.
Atrodo, kad europiečiai palengva ėmė perprasti bendro veikimo pranašumus. Suprasta, kad Europos šalių interesai neapsiriboja jų pačių teritorijomis, bet siekia visur, kur tik keliauja bent vienas Europos turistas ar mažiausia Europos prekė.
Palaipsniui ėmė kristalizuotis konkretesnis Bendrosios užsienio ir saugumo politikos paveikslas. 1985 m. Doodge komitetas parengė priemonių planą Bendrajai užsienio politikai sustiprinti. Plane numatyta koordinuoti pastangas saugumo srityje, ginklų pramonėje bei įkurti sekretoriatą. Realiai buvo apsiribota kuklesnėmis priemonėmis, nors instituciniam bendravimui pagrindas jau buvo padėtas: atsirado Bendrosios užsienio ir saugumo politikos koordinatoriai – Europos korespondentai. Beliko žengti paskutiniuosius žingsnius Bendrajai užsienio ir saugumo politikai įteisinti. Tai padarė jau minėtas Vieningos Europos Aktas bei Mastrichto sutartis.
Kelias į BUSP, kaip matyti iš trumpos jo istorijos, nebuvo lengvas. Iš tiesų europietiškoji tautinių valstybių tradicija jau kelis šimtus metų akcentuoja indvidualumą daugelyje politikos sričių, o užsienio ir saugumo politikoje toks akcentavimas yra tiesiog nepriklausomybės atributas. Todėl buvo manoma, kad kokios nors pastovios bendrosios politikos struktūros ir biurokratiniai sprendimų priėmimo mechanizmai negalimi.
Bet visdėlto buvo pasiektas susitarimas, kad bendrąją politiką reikia institucionalizuoti ir gerąja prasme biurokratizuoti. Turi atsirasti atsakingi už šios politikos sritį pareigūnai, įkurtos institucijos tokios politikos planavimui, formavimui ir vykdymui. Tai daro bendrąją užsienio ir saugumo politiką ilgaamžiškesnę, tvirtesnę, patikimesnę ir labiau įpareigojančią.

Kelias į bendrąją užsienio ir saugumo politiką:

1948 m. Pasirašytas Briuselio paktas.
1949 m. Įkurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO).
1950 m. Briuselio pakto šalys nutarė savo karinę struktūrą integruoti į NATO.
1952 m. Pasiūlytas Europos gynybos bendrijos (EDC) planas.
1953 m. Pasiūlytas Europos politinės bendrijos (EPC) projektas.
1954 m. Briuselio paktas reorganizuotas į Vakarų Europos Sąjungą (WEU).
1661-1962 m. Paskelbti siūlymai įkurti politinę besiintegruojančių valstybių sąjungą-Fouchet planas.
1970 m. Paskelbtas Davinjono projektas, kuriuo pradėtas procesas, vėliau gavęs Europos politinio bedradarbiavimo (EPC) vardą.
1983 m. Į EPC veiklos sritį įtraukti politiniai ir ekonominiai saugumo aspektai.
1985 m. Vadinamasis Dudžo (Doodge) komitetas parengė priemonių planą Bendrąjai užsienio politikai sustiprinti, atsirado pirmieji Bendrosios užsienio ir saugumo (BUSP) politikos koordinatoriai – Europos korespondentai.
1987 m. Vieningos Europos aktu sankcionuotas Bendros užsienio ir saugumo politikos kūrimas.
1993 m. BUSP formaliai tapo Antruoju Europos Sąjungos ramsčiu.

Europos Sąjungos šalys yra suinteresuotos demokratinių vertybių ir žmogaus teisių garantavimu, tarptautinio stabilumo ir įstatymų valdžios palaikymu. Tai ne šiaip sau deklaracija, o gyvybinis Sąjungos interesas: gyvenimas įrodė,kad esant nestabiliai situacijai ES funkcionavimas neįmanomas, o nestabili tarptautinė aplinka kenkia jos narių sanglaudai.
Pastaruoju metu nei JT, nei Europos saugumo ir bedradarbiavimo organizacija (ESBO) negali pakankamai efektyviai reaguoti į visus iššūkius ir grėsmes, kylančias Europos šalių saugumui. Be to, sumažėjusios grėsmės euforijos skatinama Europa sumažino savo karinį, planavimo, mokslinį ir kitą su gynybos dalykais susijusį pajėgumą.
Situacija paradoksali – veiksmų laukas plečiasi, o galimybės veikti nekinta ar net mažėja. Tad poreikis tarptautiniams reguliaciniams instrumentams yra didesnis nei bet kada, nes tarptautinių santykių aritmetika nebėra tokia aiški. Stiprėja islamo šalių vaidmuo, nėra visiškai aiški poskomunistinio pasaulio, Azijos ir Lotynų amerikos šalių ateitis. Didėjant gyvenimo tempui ir informacijos bei pinigų vertei, stiprėja nusikalstamo pasaulio grėsmė. Europai reikia labai aiškiai žinoti, kas yra tas Europos identitetas. Susilpnėjęs Europos politinio tikslo pajautimas yra pavojingiausia spraga diskusijoje apie Europos saugumą.
Šaltojo karo pabaiga buvo puikus impulsas Europos kaip civilizacijos reformai ir vertybių perkainavimui, tačiau nereikia pamiršti, kad Europos bendrija savo Bendrąją užsienio ir saugumo politiką rengė dar Šaltojo karo sąlygomis. Sąlygoms pasikeitus, skubiai teko užimti bendrą poziciją Vokietijos suvienijimo, Varšuvos sutarties organizacijos likimo, naujų nepriklausomų valstybių atsiradimo klausimais. Europa buvo visiškai nepasirengusi ir buvusios Jugoslavijos konfliktams, tad sprendimams netrūko skubotumo ir skaudžių klaidų.
Europos Sąjungos garbei vis tik reikia pasakyti, kad į BUSP pažiūrėta labai rimtai. Ne vien todėl, kad ji įvardinta vienu iš trijų Sąjungos ramsčių. Patyrusi išbandymus Balkanuose ir santykiuose su buvusiomis sovietinėmis respublikomis, BUSP politika yra aktyviai reformuojama ir tobulinama, jai išties negailima resursų.Reikia tikėtis, kad tai nesibaigs entuziazmu ir BUSP įgyvendinimas pagaliau leis Europos Sąjungai iš ekonomikos giganto išaugti į tvirtą ,,žaidėją“ ir pasaulinėje politikoje.
BUSP principai ir veikimas
BUSP pagrindinis tikslas – išsaugoti ES indetitetą tarptautinėje arenoje. Jos svarbiausieji deklaruojami tikslai yra sukurti praktinį, pastovų informacijos ir nuomonių pasikeitimo tarptautinių santykių klausimais mechanizmą, suderinti šalių narių pozicijas, plėtojant bendrą požiūrį esminiais klausimais, ir šias esmines pozicijas įgyvendinti praktikoje bendrais veiksmais.
Bendroji užsienio ir saugumo politika įgyvendinama ne taip, kaip kitos vadinamosios bendros Europos Sąjungos politicos (žemės ūkio, aplinkosaugos, transporto, mokslinių tyrimų ir pan.). Europos Sąjungos šalys yra nepriklausomos valstybės, ir šioje srityje koks nors pastebimas kiekvienos šalies suvereniteto ribojimas neatrodytų gerai. Todėl Bendrojoje užsienio ir saugumo politikoje neegzistuoja tokie Sąjungos teisės instrumentai kaip reglamentai ir direktyvos. Tačiau Bendroji užsienio ir saugumo politika turi savo priemones, ir Europos Sąjungos institucijos Mastrichto sutarties dėka gali kur kas aktyviau dalyvauti kuriant BUSP nei anksčiau. Idant nekiltų grėsmės valstybių suverenitetui, Mastrichto sutartis numatė sprendimus šioje srityje priiminėti konsensusu. Amsterdamo sutartis priėmimo tvarką patobulino.

Bendrosios užsienio ir saugumo politikos tikslai:
(pagal Mastrichto sutarties J. 1 str.)
-saugoti bendrai puoselėjamas vertybes, fundamentalius sąjungos interesus ir jos nepriklausomybę;
-visais būdais stiprinti Europos Sąjungos ir atskirų jos šalių saugumą;
-saugoti taiką, stiprinti tarptautinį saugumą;
-propaguoti tarptautinį saugumą;
-plėtoti bei konsoliduoti demokratiją, teisę, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms.
Europos Sąjungos šalys įsipareigoja remti BUSP ištikimybės bei solidarumo dvasią ir susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių pakenkti ES interesams ar sumažinti politicos efektyvumą.

Pirmą kartą užsienio politikos klausimu buvo įteisintas kvalifikuotos daugumos balsavimas, tačiau jis naudojamas labai ribotai: tik bendrų veiksmų, ir tai tik jų praktinio įgyvendinimo, o ne sprendimo jų apskritai imtis atveju. Mastrichto nuostatos, turėjusios garantuoti BUSP vidaus mechanizmų efektyvumą, tik iš dalies atitiko poreikius. Todėl Amsterdamo sutartimi buvo įvesta keletas patobulinimų. Taigi nuo 1999 m. gegužės 1 d., kvalifikuotos daugumos balsavimas vyksta ,,pagal nutylėjimą”.
Iki Amsterdamo sutarties BUSP gležnumą rodė palyginti mažai išplėtotas ir sąlyginai paprastas šioje srityje administracinis aparatas. Kita vertus, Amsterdamo sutartyje numatyti patobulinimai sukėlė sumaištį ir institucine prasme BUSP tapo kur kas sudėtingesnė, tačiau nebūtinai efektyvesnė. Bendroje užsienio ir saugumo politikoje tebėra gausu tarpvalstybiškumo. Instituciniu atžvilgiu nelengva iš karto perprasti, ka sir už ką yra atsakingas formuojant ir vykdant BUSP. Kita vertus, palyginti su kitomis ES struktūromis, BUSP mechanizmas atrodo visai negriozdiškas.
Europietiškosios Tarybos lygmeniu užsienio reikalų ministrai susirenka su kitų valstybių vadovais Viršūnių susitikime. Tokie susitikimai dabar reguliariai vyksta pirmininkaujančioje šalyje du kartus per metus. Būtent čia ir nustatomi bendri BUSP principai, kurie vėliau detalizuojami jau labiau specializuotuose forumuose.
Amsterdamo sutartis numato, kad Europietiškoji Taryba (Viršūnių susitikimas) turi nustatyti bendrąją strategiją, t. y. sritis, kur Europos Sąjungos šalys turi bendrų interesų. Strategijos pagrindu Taryba gali priiminėti sprendimus kvalifikuota balsų dauguma.
Bendrąją užsienio ir saugumo politiką kuruoja užsienio reikalų ministrai vadinamojoje bendrųjų reikalų taryboje. Taryba turi savotiškai kinkretizuoti Bendrosios užsienio ir saugumo politicos strategijos taikymą ir sekti, kad ES šalių veikimas būtų vieningas, ryžtingas ir veiksmingas.
,,Darbinę” grupę politikos planavimui sudaro ES šalių permanentinių atstovų (paprastai ambasadorių) komitetas, europiečių žargonu vadinamas Coreperu. Ambasadoriai šioje srityje dirba labai panašiai kaip ir kitose Bendrijos politikos srityse. Kita struktūra – Politikos komitetas – stebi tarptautinę situaciją, reiškia nuomonę apie ją, taip pat prižiūri jau priimtų sprendimų įgyvendinimo eigą, nesikišdama į Komisijos ir Prezendetūros kompetencijos sritis. Pagal Amsterdamo J.15 str., politicos komitetas padeda apibrėžti Sąjungos politiką, teikdamas rekomendacijas Tarybai. Kitaip tariant, Politinis komitetas atlieka kasdieninę BUSP nacionalinę kontrolę ir parengia dirvą Tarybos darbui.( 1; 3 psl.).
Amsterdamo sutarties J.16 straipsniu buvo įsteigta Nepaprastojo atstovo BUSP pareigybė. Ją turi užimti Ministrų Tarybos generalinis sekretorius, kurio pareiga padėti Tarybai BUSP klausimais, ypač prisidedant prie politinių sprendimų parengimo,priėmimo ir įgyvendinimo, taip pat pirmininkaujančios valstybės prašymu atstovauti Tarybai, vedant politinį dialogą su trečiosiomis šalimis. Taigi ES dabar turi savo nuolatinį atstovą užsienio reikalams, galintį kalbėti Sąjungos vardu bei atstovauti jai su Taryba suderintose srityse.
1998 m. Vienos Europietiškoji Taryba nusprendė, kad Nepaprastasis atstovas turi būti gerai žinomas ir pasitikėjimo vertas politikas. Pirmuoju tokiu pareigūnu vėliau patvirtintas Javieras Solana Madariaga, iki tol ėjęs NATO Generalinio sekretoriaus pareigas.
Pagal vadinamąją šeštąją Amsterdamo sutarties deklaraciją įsteigtas Politikos planavimo ir išankstinio perspėjimo padalinys, pavaldus tam pačiam Genaraliniam Sekretoriui. Padalinio uždaviniai:tarptautinių santykių raidos stebėjimas, žiūrint, į ką galėtų koncentruotis BUSP, bei išankstinis perspėjimas apie galimus svarbius tarptautinės politicos pokyčius, turėsiančius įtakos BUSP. Padalinys užpildė egzistavusią BUSP planavime spragą, ėmęsis ne reagavimo į įvykius, ojų prognozės.
BUSP veiklai šiandien neabejotinos įtakos turi ir svarbiausios ES institucijos. Europpos Komisijoje įkurtas atskiras Generalinis Direktoratas (DGIA) ėmėsi daugelio BUSP klausimų, taip juos paversdamas ir Komisijos darbo objektu.
Europos Parlamentas BUSP neturėjo didesnės įtakos. Jo vaidmuo iš esmės nepakeistas ir Amsterdamo sutartimi. Sutarties J.11 straipsnio reikalavimu Parlamentas turi būti informuojamas esminiais BUSP klausimais, taip pat kismet rengia debatus dėl pažangos, pasiektos įgyvendinant bendrąją užsienio ir saugumo politiką. Administracinės BUSP išlaidos, taip pat operacinės išlaidos padengiamos Europos Bendrijų biudžeto, kurį tvirtina parlamentas. Beje, iš Bendrijų biudžeto nėra dengiamos išlaidos, kylančios iš karinio ar gynybinio pobūdžio operacijų. Tokios išlaidos parastai paskirstomos šalims narėms pagal BNP dydį, jei Taryba nenusprendžia kitaip. Tokios išlaidos taip pat negali būti priskirtos apmokėti šalims, pareiškusioms susilaikymą balsuojant .
Pirmininkaujanti šalis yra ypač svarbi, įgyvendinant Bendrąją užsienio ir saugumo politiką. Ji paprastai atsovauja visai Europos Sąjungai tarptautiniuose reikaluose, o pirmininkaujančios šalies užsienio reikalų ministras tampa neformaliai lyg ir visos Sąjungos diplomatijos vadovu.
Europos Sąjungos šalys turi neribotas teises siūlyti BUSP projektus ir savo nuostatas įvykių atžvilgiu, tačiau priėmus kokį nors sprendimą, šalys jį turi vykdyti. Šalys narės turi rūpintis, kad jų nacionalinės pozicijos nekonfrontuotų su bendromis, taip pat ginti sąjungos pozicijas tarptautinėje plotmėje. Jei ne visos šalys dalyvauja kokiame nors renginyje, jos vis vien turi bendra tvarka informuojamos apie renginius ir jų rezultatus. Atskirų šalių diplomatija padeda veikti bendram Europos Sąjungos labui.
Amsterdamo sutartis davė BUSP keletą naujų priemonių, būtent – bendrąsias strategijas ir tarptautines sutartis, kurios prisidėjo prie anksčiau Mastrichto sutartyje nutatytų BUSP veikimo priemonių(bendrųjų pozicijų, bendrųjų veiksmų ir deklaracijų). Tiesioginiai kontaktai įprastais diplomatiniais kanalais taip pat lieka svarbus, jei ne svarbiausias BUSP instrumentas.
Bendrosios užsienio ir saugumo politicos instrumentai:
– Bendrosios strategijos
– Bendrosios pozicijos
– Bendri veiksmai
– Tarptautiniai susitarimai
– Deklaracijos
– Politinis dialogas: susitikimai, komunikatai, demaršai ir t. t
Bendrosios strategijos – tai viena svarbiausių Amsterdamo sutarties inovacijų. Bendrąsias strategijas tvirtina Europietiškoji Taryba (konsensusu) tose srityse, kur Sąjunga turi ar gali turėti svarbių interesų kaip sąjunga. Strategijoje nurodomi svarbiausi bendros politikos tikslai, jos įgyvendinimo trukmė ir galimi irpanaudoti resursai. Strategijas įgyvendina Taryba, parengdama veiksmus ir bendrąsias pozicijas.
Bendrosios pozicijos – tai Sąjungos pozicijos ypatingose geografinėse ar tematinėse politikos grupėse trečiųjų šalių ar jų grupės atžvilgiu. Valstybės – Europos Sąjungos narės – turi laikytis savos politikos taip, kad ji atitiktų bendrąją poziciją.
Bendri veiksmai – tai jau Tarybos nustatytas veikimo planas. Kiekvienas toks planas turi konkrečius tikslus, apimtį ir Tarybos sprendimu gauna konkrečią paramą numatytiems tikslams įgyvendinti.
Tarptautiniai susitarimai – sudaromi su viena ar keletu trečiųjų šalių ar tarptautinių organizacijų.Deryboms tarptautiniams susitarimams pasiekti Taryba parastai įgalioja ES pirmininkaujančią šalį, jei reikia, jai padeda ir Europos Komisija. Tarptautinei sutarčiai Taryba turi pritarti konsensusu,joks kvalifikuotas balsavimas šiuo atveju netaikomas. Beje, net ir priėmus vienbalsiai, Tarptautinė sutartis turi būti ratifikuojama kiekvienoje šalyje pagal tos šalies konstitucinius reikalavimus, taip pat nereiškia kokios nors valstybės gyvenimo sferos perdavimo Sąjungos kompetencijai.
Deklaracijos – tai paprasti BUSP instrumentai, atspindintys ES nuostatą kokios nors šalies ar problemos atžvilgiu. Jos leidžia greitai parengti nuostatą, kuri vėliau gali tapti atspirties tašku netgi bendrai strategijai.
Su vadinamosiomis trečiosiomis šalimis ES palaiko politinį dialogą: gali organizuoti susitikimus ar vykdyti demaršus. Susitikimai savo ruožtu gali būti tiek valstybių vadovų, tiek ekspertų lygiu. Demaršai skelbiami klausimais, susijusiais su žmogaus teisėmis, demokratija ar humanitarine pagalba.
Europos saugumo ir gynybos problema
Europos gynybos klausimus efektyviai sprendė NATO, o Vakarų Europos Sąjunga (WEU), nor ir egzistavo formaliai, realiai buvo laikoma neturinčia realios jėgos. Šaltojo karo pabaiga sudarė naujas galimybes Europos saugumo politikos formavimui, o tuo pačiu ir leido ,,prižadinti” WEU iš dešimtimis metų trunkančio letargo.
Mastrichto sutartimi buvo nutarta sukurti BUS politiką, kuri aprėptų visus klausimus, susijusius su Sąjungos saugumu, tarp jų ir galimą bendrosios gynybos politikos struktūrą, kuri laikui bėgant gali tapti bendra gynyba. Vakarų Europos Sąjunga tuomet buvo įvardinta kaip neatskiriama Sąjungos plėtros dalis ir jos paprašyta parengti ir įgyvendinti gynybinės reikšmės Sąjungos sprendimus bei veiksmus. Taigi atsirado galimybė šalia ekonominio Sąjungos ramsčio ilgainiui sukurti ir gynybinį, o WEU buvo įvardinta kaip potencialus gynybinis ES įrankis.
Negalima teigti, kad sutartis numatė ką nors tokio, kaip europietiškasis NATO. Europos gynyba palieka didelę laisvę šalims narėms, o dar tiksliau, sako, kad didžiaja dalimi už gynybą atsakinga kiekviena, one visos bendrai.
Europos gynybos politikos paieškos susilaukė keleto pasiūlymų, tarp kurių buvo atskirų europietiškų ginkluotųjų pajėgų kūrimas, WEU reorganizacija stiprinant ją kaip europietiškąjį NATO ramstį, Europos specifikos įdiegimas į NATO funkcionavimą ir pan.
Dar 1992 metais Europos gynybos leksikone atsirado sąvoka ,,Petersburgo užduotys”. Tai taikos palaikymo, taikos įgyvendinimo, humanitarinės ir gelbėjimo misijos. Taigi europiečiai lyg ir gavo galimybę per WEU struktūras imtis realių tokių saugumo politikos uždavinių.
Naują impulsą pažangai šioje srityje davė Amsterdamo sutartis. Joje buvo įvardintas ES šalių bendradarbiavimas ginkluotės srityje. Sutarties papildomose deklaracijose minima netgi galimybė sukurti Europos ginklavimosi agentūrą.
ES ir WEU sąveikos problemos visų pirma struktūrinės ir teisinės. Europos Sąjungai priklauso labai įvairios šalys: 2 branduolinės (Jungtinė Karalystė ir Prancūzija), 4 – daugiau ar mažiau neutralios (Austrija, Švedija, Suomija,Airija), Danija priklauso NATO, bet nepriklauso WEU, o likusios yra WEU bei NATO. WEU savo ruožtu turi Europos Sąjungainepriklausančias šalis įvairiais statusais (asocijuoti nariai, stebėtojai, asocijuoti partneriai). Šiandien jau aišku,kad WEU taps ES dalimi, tam reikia tik tinkamo sklandaus mechanizmo struktūriniams ir teisiniams klausimams išspręsti.
Be struktūrinių klausimų, gausu ir tradicinių politinių nesutarimų; britai tradiciškai priešinosi formaliam WEU įjungimui į Europos Sąjungą, tačiau vėliau jie tam neprieštaravo.
Kita problema, integruojant WEU į ES yra neutraliosios šalys. Kol kas nėra iki galo aišku, ar WEU ilgainiui nevers šių šalių ne tik vykdyti Petersburgo užduotis (kas didžiąja dalimi neutralams priimtina), bet tapti formaliomis NATO narėmis.
Jeigu būtų WEU panaikinta, ES negalėtų viena pati imtis karinės politikos dėl kai kurių jos narių nenoro įsivelti į karinius reikalus supranacionaliniu lygiu bei jų neutralumo politikos. Antra, egzistuojanti WEU patirtis yra reikalinga ES institucijoms. Labiausiai tikėtinas variantas yra nauja, peržiūrėta Briuselio sutartis, kuri greičiausiai integruotų WEU į ES, išlaikant tam tikras jos struktūras, pirmiausia tas, kurių atitikmenų neturi ES. Be to, kažin ar įmanoma, jog prie karinės ES inciatyvos iš karto prisijungs visos šalys narės. Todėl joms reikės atskiro bendradarbiavimo forumo, kur jos galėtų kalbėti jei ne Sąjungos, tai bent jos ramsčio vardu, ir tai padaryti kaip tik ir leistų ketvirtasis ramstis – WEU.
Drastiškas ir staigus WEU panaikinimas dabartinėmis sąlygomis bei ES pasikliovimas NATO struktūra toli gražu nepadidintų ES šalių indėlio į savo saugumą. Jos būtų priverstos naudotis tik NATO resursais ir karinį planavimą vykdyti nebe europietiškoje, o transatlantinėje organizacijoje.
ES Kiolno viršūnių susitikime priimta deklaracija dėl bendros Europos saugumo ir gynybos politikos stiprinimo 1993 m. gegužės 3 d. numatė konkrečius institucinius WEU integravimo į ES pasiūlymus. ES atsakomybei toliau nepriskiriama kolektyvinė gynyba, nes tai yra ir bus NATO prerogatyva. Tačiau, kaip sakoma deklaracijoje, bus stengiamasi suteikti ES visas reikalingas priemones ir pajėgumus, tam, kad Europos Sąjunga dalyvautų visuose tarptautiniuose reikaluose ir prisimtų atsakomybę dėl bendros Europos saugumo ir gynybos politikos. Pagal šį reikalavimą Sąjunga turi turėti pajėgumus autonomiškai veiklai, naudojantis reikiamomis karinėmis jėgomis, priemones tai nuspręsti ir pasirengimą tam, kad būtų galima imtis veiksmų dėl tarptautinių krizių. Matomas poreikis stiprinti pramoninę ir technologinę bazę, skatinti Europos gynybos pramonės restruktūrizavimą, toliau derinti karinius reikalavimus, planavimą ir apsiginklavimą.
Kaip jau minėta, pradiniuose BUSP projektuose būta svajonių ir apie sąvotiškos Europos armijos kūrimą.
Pirmąją ryškesnę inciatyvą, didinant Europos karinį vaidmenį, pasiūlė Vokietija ir Prancūzija. 1987 metais sudaryta Vokietijos – Prancūzijos brigada. Ji 1992 metais buvo perorganizuota į Europos korpusą, kuriam gali priklausyti ir daliniai iš kitų WEU valstybių. Belgija, Ispanija ir Liuksemburgas pasinaudojo šia galimybe ir įsijungė į šį didžiausią Vakarų Europos integruotą karinių pajėgų dalinį. Nuo 1995 m. lapkričio 29 dienos Europos korpusas, kaip daugiašalis karinis dalinys, yra įsikūręs Strasbūre. Europos korpusas krizių bei karo atveju, sutikus vokiečiams bei prancūzams, yra visiškai pavaldus NATO, o taikos metu yra priskirtas WEU. Tačiau junginys gali dalyvauti NATO vadovaujamose taikos palaikymo misijose.
Tiesioginis Europos korpuso WEU panaudojimas karinių konfliktų atveju įmanomas tik tada, jeigu JAV, priešingai negu jos Europos sąjungininkės,nenorėtų dalyvauti kurioje nors taikos palaikymo misijų, pvz., su Jungtinių Tautų mandatu. Susiklosčius tokiai situacijai, Europos korpusas gali atlikti karinius veiksmus WEU nurodymu, naudojantis NATO infrastruktūra. Dėl Europos korpuso nacionalinių kontingentų subordinacijos galioja ,,double hatting“ principas: dviguba subordinacija – Vakarų Europos Sąjungai ir NATO.
Kaip tolesnis praktinis žingsnis BUSP srityje 1996 m. lapkričio 9 dieną Florencijoje buvo įkurtas Euroforas. Šiame daugiašaliame dalinyje, pavaldžiame WEU, tarnauja 5000 kareivių iš Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ir Portugalijos.Euroforą remia Europos karinio jūrų laivyno dalinys. Dėl Euroforo dalyvavimo NATO bei JT operacijose kiekvienu atveju priimamas atskiras sprendimas. Italija, pavyzdžiui, pareiškė, kad ji mato Europos gynybos atramą NATO viduje, o ne už aljanso ribų. Tokiu būdu Roma interpretuoja šį dalinį kaip NATO papildymą, o tai prieštarauja Prancūzijos vizijai. Suprantama, kad Euroforas gali kaip palyginti mažas junginys su jūrų laivyno parama vykdyti operacijas Viduržemio jūros regione. Prireikus yra realu tikėtis bendros politinės valstybių – dalyvių valios intervencijai (nesvarbu, kam vadovaujant).
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ES ,,nuosavo“ gynybos komponento suformavimas yra pasiekimas. Tačiau reikia išsiaiškinti, kokiu mastu minėti daliniai, ypač Europos korpusas, gali būti traktuojami kaip integruoti Europos kariuomenės junginiai pagal atitinkamų nacionalinių valstybių teisę bei tarptautinės teisės požiūriu.
Tačiau reikia turėti galvoje, kad būtent politinė valia ir praktinis sugebėjimas įgyvendinti tam tikrą politiką, o ne formalios struktūros yra lemiami veiksniai. Ne struktūros kuria politinę realybę, o politinė valdžia kuria tam tikras struktūras. Dėl to analizuojant visų pirma reikia panagrinėti atitinkamų nacionalinių valstybių saugumo ir užsienio politikos foną.
Vidinės struktūros požiūriu bendra yra tik Vokietijos – Prancūzijos brigada.Visi kiti daliniai, tarp jų – divizijos yra sudarytos nacionaliniu pagrindu.
Korpuso vyriausiasis vadas skiriamas šalių dalyvių rotacine sistema, jo buveinė ir pagrindinis dalinio štabas yra Strasbūre. Korpuso vadovybė yra integruota, tačiau lieka klausimas apie dalinių sudarymą bei jų potencialų panaudojimą nacionaliniu lygmeniu. Taigi kiekviena valstybė laisvai sprendžia, ar leisti savo daliniams dalyvauti karinėse pratybose.
1999 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos Helsinkio viršūnių taryba nutarė, kad iki 2003 m. bus sukurtos greito reagavimo pajėgos, susidedančios iš 60000 karių, kurios dalyvaus ES vadovaujamose krizių prevencijos ir valdymo situacijose, kuriose negalės ar nenorės dalyvauti visi NATO nariai. Netrukus po Helsinkio viršūnių tarybos susitikimo NATO tarybos susitikime buvo daug diskutuojama apie Helsinkio nutarimų rezultatus ir pritarta tokiam Europos saugumo ir gynybos indetiteto vystymui NATO.
Tad, nepaisant painiavos ir organizacinių problemų, Europos gynyba ima įgauti vis realiau matomą formą.
Negalima nepaminėti JAV siūlymų Europos gynybai. Būtent Jungtinės Valstijos pasiūlė, užuot kūrus Europos armiją, galvoti apie Europos saugumo ir gynybos indetitetą (ESDI) NATO struktūrose ar plėtoti Tarptautinių Jungtinių specialiosios paskirties pajėgų (CJTF) koncepsiją.
Iš esmės tai buvo ribotos autonomijos pasiūlymas kai kurioms europiečių karinėms pajėgoms, įvardinamas kaip ,,atskiriami, bet ne atskiri kariniai resursai, galimi panaudoti NATO arba WEU“. CJTF koncepsija vis dar plėtojama ir rengiama. Pradžioje planuojama CJTF aprūpinti viena kilnojama vadaviete. Iš jos galėtų būti vadovaujama daliniams, pakviestiems misijai iš pagrindinių NATO pajėgų ir tam tikram laikui tapusių pavaldžių CJTF štabui. CJTF galėtų būti naudojamos tiek NATO, tiek grynai europietiškoms WEU operacijoms. Tačiau ši inciatyva iš pirmo žvilgsnio labai paprasta, turi nemažai trūkumų ir iki šiol nėra įgyvendinta.
Politiškai kalbant, JAV nuomone, vienintelė padori išeitis europiečiams yra vadinamasis Europos Saugumo ir Gynybos indetitetas (ESDI) – Europos savarankiškumo galimybės NATO struktūrose ir naudojant NATO resursus. Tai neabejotinai viena svarbiausių krypčių ir NATO, ir BUSP raidoje.
1994 metais WEU Ministrų Tarybos Noordwijk buvo pasirašytos preliminarios išvados dėl Bendros Europos gynybos politikos suformulavimo. Atsirado kalbų apie tai, kad WEU šalys NATO galėtų atsovauti bendrai pozicijai. ESDI buvo pradėtas traktuoti kaip nuostatos, jog NATO vienų viena gali savarankiškai patenkinti ES gynybos ir saugumo poreikius, sulaužymas. Taigi ESDI išaugo NATO marškinėlius ir tapo su NATO nesusijusia sąvoka, reiškinčia Europos šalių didesnio vaidmens prisiėmimą už savo pačių saugumą.
Kol kas ESDI NATO neatrodo gerai besijaučiąs. Tačiau sėkmingam ES/WEU debiutui reikia ne tik jų pačių politinės valios, bet ir JAV pasitikėjimo bei geranoriškumo. JAV savo požiūryje į Europos, visų pirma ES gynybą vadovaujasi dviem kriterijais: pirma, jos nori, kad Europoa prisiimtų daugiau atsakomybės, atra – Jungtinės Valstijos nori pačios dalyvauti priimant sprendimus.
Taigi ESDI sukūrimas priklausys ne nuo politinių deklaracijų ar procedūrinių sprendimų, bet nuo konkrečių Europos šalių išlaidų gynybai skyrimo bei pajėgumų kūrimo. JAV išleidžia apie 3,2 proc. bendro šalies nacionalinio produkto gynybos reikmėms, kai tuo tarpu vidutiniškai Europos Sąjungos šalys išleidžia apie 2,1 proc. Taigi Europos šalys gerokai atsilieka nuo JAV pajėgumo ir kol kas yra visiškai nuo jų priklausomos. Prancūzija jau seniai skatina kurti paneuropinę gynybos pramonę, tačiau ES šalyse, taip pat ir Vokietijoje, yra vis dar stipri politinė nuostata, pagal kurią pinigai yra verčiau skiriami socialinėms, bet ne karinėms reikmėms. Dėl Europos šalių tiesioginės priklausomybės nuo JAV karinio pajėgumo, daugelis apžvalgininkų išreiškia didelį skepticizmą apie galimą realaus ESDI sukūrimą.
Tačiau šioje vietoje vėl galima priminti, kad ESDI tikriausiai yra saugios ir savimi pasitikinčios Europos saugumo politikos produktas. Jei iškils reali karo grėsmė, europiečiams nebus didelio skirtumo, kiek gryno europietiško indetiteto turi juos ginanti armija, kiek jo būtinai reikia saugiam Europos egzistavimui užtikrinti.

BUSP ir Lietuva

Dalyvavimas Bendroje užsienio ir saugumo politikoje su Europos Sąjungos šalimis yra vienas tų simbolių, kuriuos eksponuoja visos ES kandidatės. Plačiąja prasme Lietuva vykdo BUSP jau dabar, stengiasi savo politiką su ES, taip pat su trečiosiomis šalimis formuoti pagal tuos prioritetus, kuriems pirmenybę teikia Europos Sąjunga.
Pasirašius Europos (Asociacijos) sutartį 1995 m. birželio 12 d. ir pateikus paraišką tapti Europos Sąjungos nare, Lietuva pademonstravo aiškią politinę valią siekti savo strateginio užsienio politikos tikslo – narystės Europos Sąjungoje. Stojimo į Sąjungą procese galimybes dalyvauti Bendroje Užsienio ir Saugumo politikoje Lietuva siekia išnaudoti kaip natūralią pasirengimo strategijos ir Lietuvos užsienio politikos dalį, prisidėti prie ES BUSP efektyvumo didinimo.
Galima drąsiai teigti, kad BUSP yra ta sritis, kur Lietuvai neturėtų kilti kokių nors rimtų integracijos į ES problemų. 1996 m. Lietuva pateikė tris vienašales ir bendras inciatyvas dėl politinio dialogo tarp ES ir Asocijuotų šalių BUSP srityje tobulinimo. 1997 m. vasario mėn. buvo pateiktas bendras Lietuvos-Latvijos-Estijos pasiūlymas dėl ES asocijuotų šalių bendradarbiavimo pagerinimo ESBO kontekste. Lietuva praktiškai prisidėjo prie ES ,,tiriančiosios“ misijos Baltarusijoje, incijavo ES asocijuotų šalių susitikimus trečiųjų šalių sostinėse.
Lietuvos sutartiniai tarptautiniai įsipareigojimai be didesnių problemų atitinka jos užsienio politikos prioritetus bei BUSP principus, tad leidžia Lietuvai prisiimti Sutartyje numatytus įsipareigojimus.
Bendras Baltijos šalių tikslas reintegruotis į Vakarų struktūras suteikė papildomą postūmį bendradarbiavimo gilinimui. Baltijos šalys įvairiose srityse koordinuotai įgyvendina standartus ir reikalavimus, paremtus ES principais, pvz: bendrosios tranzito procedūros įvedimas Baltijos šalyse. Transporto infrakstuktūros, ypač VIA BALTICA projekto vystymas, informacijos duomenų pasikeitimo ryšio tarp Baltijos šalių Vyriausybių nacionalinių tinklų įkūrimas yra numatyti kaip vieni iš bendradarbiavimo prioritetų.
Baltijos šalys sutaria, kad Lietuva, Latvija ir Estija parems viena kitą integracijos į ES procese ir vykdys konsultacijas bendros svarbos klausimais. Baltijos bendradarbiavimas gynybos ir taikos palaikymo srityse remiasi sutartimi (pasirašyta 1994 m. rugsėjo 13 d.), kuria įkurtas jau gerai žinomu tapęs bendras Baltijos taikos palaikymo dalinys (BALTBAT), formuojamas bendras Baltijos karinių jūros pajėgų vienetas (BALTRON).
BUSP dalimi galima laikyti ir Šiaurės šalių – ES narių – santykius su Lietuva bei jos kaimynėmis. Pažymėtinas taip pat politinis dialogas su Šiaurės taryba pagal formulę ,,5+3“. Su Danija, Suomija ir Švedija yra pasirašyti dvišaliai susitarimai dėl investicijų skatinimo ir abipusės jų apsaugos bei dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. Lietuvos-Šiaurės bendradarbiavimas vyksta kultūros, švietimo ir mokslo, gamtos apsaugos, socialinių ir sveikatos reikalų, transporto ir komunikacijos, teisės ir kt. srityse.
Gynybos ir taikos palaikymo srityje Lietuvos Krašto apsaugos ministerija yra sudariusi bendradarbiavimo sutartis su Danija.
Lietuva teikia didelę reikšmę bendradarbiavimui su Šiaurės šalimis vadinamojo ,,trečiojo“ ramsčio klausimais. Šiaurės šalys remia Lietuvą, teikdamos techninę ir finansinę pagalbą, pabėgėlių statuso įstatymo įgyvendinimui, įkuriant užsieniečių registravimo centrą. Šiaurės šalių pagalba sausumos ir jūrų sienos apsaugai ir kontrolei yra viena iš svarbiausių.
Į Lietuvos-Rusijos santykius taip pat žiūrima ir Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą kontekste. Kartu su integracijos į ES plėtojimu ir ypač politinio dialogo gilinimu, Lietuva savo santykius su Rusija vykdė, atsižvelgdama į Rusijos – ES santykius. Geras Lietuvos ir Rusijos santykių klimatas įgalino abi valstybes pasiekti susitarimą dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Kariuomenės išvedimas buvo baigtas 1993 m.rugpjūčio 31 d. Lietuva tapo pirmąja iš Baltijos šalių, kurioje nebeliko Rusijos dalinių.
Siekdama integruotis į ,,trečiąjį“ ES ramstį, Lietuva daug dėmesio skiria efektyviai sienų kontrolei, taip pat siekia užkirsti kelią nelegaliai migracijai.
1991 m. Vilniuje pasirašyta Deklaracija dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos geros kaimynystės santykių principų. Lietuva yra susirūpinusi dabartine situacija kaimyninėje valstybėje, pritaria ES valstybėms, kurios kvestionuoja 1996 m. referendumo rezultatus, t. y. pataisas Baltarusijos Konstitucijoje bei naujai suformuoto Baltarusijos parlamento legitimumą. Kita vertus, Lietuva mano, kad Baltarusijos izoliacija sukeltų negatyvių pasekmių tolesniam šalies ekonominiam ir politiniam vystymuisi bei jos santykiams su kaimyninėmis šalimis. Lietuva mano, kad yra svarbu numatyti ilgalaikę strategiją, kuri padėtų sukurti demokratinę teisinę valstybę Baltarusijoje, kurioje būtų gerbiamos žmogaus teisės ir kuri atitiktų Europos tsrybos reikalavimus bei pilietinės visuomenės ir rinkos ekonomikos principus. Tad Lietuva siekia palaikyti pragmatinį dialogą su vykdomąja Baltarusijos valdžia. Tai yra būtina, efektyviai sprendžiant svarbius dvišalių santykių klausimus: Lietuvos-Baltarusijos sienos demarkavimo darbus, nelegalios migracijos problemą, prekybinių ir ekonominių santykių plėtrą.
Atsižvelgiant į dabartines Bendrijos pastangas sukurti Europos ginkluotės politiką, Lietuva siekia ir mano sugebėsianti vykdyti Europos ginkluotės politiką, kai tik ji pradės veikti. Narystė NATO bei Lietuvos ginkluotųjų pajėgų suderinamumas su NATO pajėgomis yra vieni pagrindinių Lietuvos uždavinių. Mūsų šalies pastangos šioje srityje prisidės prie būsimos Europos ginkluotės politikos.

Išvados

Bendrosios užsienio ir saugumo politikos apologetai ir kritikai šiandien turi savų argumentų už ir prieš tai, kas vadinama BUSP. Išties yra laimėjimų, nestinga nesėkmių, o BUSP istorijoje, kaip ir visos Europos integracijos istorijoje gausu geresnių ir blogesnių projektų, sprendimų ir kompromisų.
Tai rodo, kad BUSP realiai egzistuoja, kad BUSP yra nebaigtas projektas, kaip nesibaigia politika ir istorija.
Europos Sąjungos Bendroji užsienio ir saugumo politika – tai santykinai nauja besiintegruojančių valstybių bendravimo su ,,trečiosiomis šalimis“ forma, konkrečią institucinę sąrangą įgaunanti Mastrichto ir Amsterdamo sutarčių pagrindu.
Nepaisant suderintos užsienio politikos būtinybės, jai atsirasti trukdė perdėtas noras šioje srityje išsaugoti indvidualių sprendimų priėmimo galimybę, taip pat specifiniai kai kurių Europos Sąjungos šalių (ypač didžiųjų) užsienio politikos prioritetai. Kita vertus, Šaltojo karo sąlygomis NATO gynybinis aljansas ir Europos integracija pati savaime vertė svarstyti bendrai priimtinus sprendimus. Sąlygoms pasikeitus, skubiai teko užimti bendrą poziciją Vokietijos suvienijimo, Varšuvos sutarties organizacijos likimo, naujų nepriklausomų valstybių atsiradimo ir kt. atžvilgiu.
Šiandien Bendrąją užsienio ir saugumo poltiką Europos Sąjungos šalys suvokia kaip bendrų interesų sferą, kurioje nė vienos šalies suverenitetas nedingsta, o galimybės veikti – išauga. BUSP pagrindinis tikslas – išsaugoti ES indetitetą tarptautinėje arenoje.
Bendroji užsienio ir saugumo politika įgyvendinama ne taip kaip kitos vadinamosios bendros Europos Sąjungos politikos. Sąjungos šalys yra nepriklausomos valstybės ir šioje srityje koks nors ženklus kiekvienos šalies suvereniteto ribojimas nėra sveikintinas.
ES užsienio politiką apibrėžia jos teisė, o visų pirma pagrindinės sutartys. Amsterdamo sutartis davė BUSP bendrąsias strategijas ir tarptautines sutartis, kurios prisidėjo prie anksčiau Mastrichto sutartyje numatytų BUSP veikimo priemonių (bendrųjų pozicijų, bendrų veiksmų ir deklaracijų).
Mastrichto sutartimi buvo nutarta sukurti BUS politiką, kuri aprėptų visus klausimus, susijusius su Sąjungos saugumu, tarp jų ir galimą bendrosios gynybos politikos struktūrą, kuri laikui bėgant, gali tapti bendra gynyba.
Europos gynybos politikos paieškos susilaukė keleto pasiūlymų, tarp kurių buvo atskirų europietiškų ginkluotųjų pajėgų kūrimas, WEU reorganizacija, stiprinant ją kaip europietiškąjį NATO ramstį, WEU integracija į Europos Sąjungą ir Europos specifikos įdiegimas į NATO funkcionavimą. Galutinė Europos gynybos struktūrinė koncepcija dar nėra baigta.
Dalyvavimas Bendroje užsienio ir saugumo politikoje su Europos Sąjungos šalimis yra vienas tų simbolių, kuriuos eksponuoja visos ES kandidatės. Plačiaja prasme, Lietuva vykdo BUSP jau dabar, stengiasi formuoti savo politiką su ES, taip pat su trečiosiomis šalimis pagal tuos prioritetus, kuriems pirmenybę teikia Europos Sąjunga. BUSP yra ta sritis, kur Lietuvai neturėtų kilti kokių nors rimtų integracijos į ES problemų.
Literatūros sąrašas

1.Cameron F. Europos Sąjunga bando sukurti veiksmingą BUSP / /. Europos dialogas – 1997.

2.Laqueur W. Europa mūsų laikais. 1945 – 1992 – 1995 – V. Amžius.

3.Maniokas K. Pagrindiniai Amsterdamo sutarties ypatumai / / Amsterdamo sutartis ir Lietuvos pasirengimas narystei Europos Sąjungoje. Konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997 m. lapkričio 7 d. – Vilnius: Eugrimas, 1997.

4.Vitkus G. Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas. – Vilnius: Eugrimas, 1999.

5.Gricius A. Europos Sąjunga. Institucinė sąranga ir politinės aktualijos. – Vilnius: Eugrimas, 2000.

6.Dažniausiai užduodami klausimai apie Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą – Vilnius: Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2001.

7.Dr. Klausas-Dieteris Borchardtas Bendrijos teisės abėcėlė. – Liuksemburgas: Europos Bendrijų oficialių leidinių biuras, 2000.

8.Kaip funkcionuoja Europos Sąjunga? – Liuksemburgas: Europos Bendrijų oficialių leidinių biuras, 1998.

Leave a Comment