MIKČIOJIMAS IR JO ŠALINIMAS. KOREKCINIS DARBAS SU MIKČIOJANČIAIS VAIKAIS

Turinys

Įvadas 3
1. Mikčiojimas ir jo rūšys 4
1.1. Ribinis mikčiojimas 6
1.2. Nežymus mikčiojimas 7
1.3.Įsitvirninęs mikčiojimas 7
2. Mikčiojimo šalinimas ir korekcinis darbas 9
Išvados 12
Literatūra 13Įvadas
Nuo senų laikų bandoma išsiaiškinti, kas yra mikčiojimas, kaip atsiranda, kokios priežastys jį sukelia. Įvairių autorių duomenimis, pasaulyje mikčioja 2-3 % žmonių. Lietuvoje tai siekia iki 4-5 %. Daugiausia mikčioja vaikai, ikimokyklinio amžiaus. Ir dažniausiai mikčioja berniukai ir vyrai.
Pati sąvoka mikčiojimas apibrėžiama kaip sunkus ir komplikuotas sutrikimas. Tačiau tai ne tik sunkus sutrikimas – tai ir labai sudėtinga problema, reikalaujanti daug pastangų. Mikčiojimą gali sukelti įvairios priežastys – vienas labai jaudinantis įvykis arba besitęsiantis stresas – gali sutrikdyti daugelio iš mūsų šneką. Mažas vaikas ypač pažeidžiamas, nes jis dar tik mokosi valdyti stiprius išgyvenimus, ir daugelis dalykų jam atrodo grėsmingi. Kalbėjimo sutrikimai gali būti vidinio konflikto ir nerimo požymiu. Vaikas pradės bijoti tam tikrų kalbėjimo situacijų, nes jam jos bus panašios į tas, kurios jam buvo sunkios. Tačiau dėl to ne visi vaikai pradeda mikčioti.
Mikčiojimas dažniausiai pasireiškia antraisiais – penktaisiais gyvenimo metais, intensyviai vystantis vaiko kalbai. Dažniausi mikčiojimo požymiai yra garsų, skiemenų pakartojimai, garsų tęsimas, tylos pauzės. Daugelis vaaikų, mokydamiesi kalbėti, sunkiai suranda tinkamų žodžių savo mintims išreikšti, pasakoja susijaudinę, skubėdami, todėl jų kalbos sklandumas sutrinka.

Darbo struktūra. Darbas susideda iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmoji dalis skirta mikčiojimo rūšims aptarti, kokų tipų yra mikčiojimas. O antrojoje dalyje supažindinsiu su

u mikčiojimo šalinimu, korekciniu darbu. Ką reikia daryti, norint padėti tokiam vaikui. Kaip būtų galima palengvinti ir padrąsinti. Į šiuos klausimus bandysiu atsakyt, remdamasi žymių autorių darbais.1. Mikčiojimas ir jo rūšys
Mikčiojimas nėra pastovus sutrikimas, jis priklauso nuo bendravimo situacijos sudėtingumo. Mikčiojimo stiprumas gali keistis. Kartais užsikirtimų dažnumas skiriasi net ir to paties pokalbio metu. Ikimokykliniame amžiuje šie svyravimai dažnai susiję su vaiko veikla. Kai vaikas kalba apie šalia esančius daiktus, atliekamus veiksmus, jo kalboje paprastai yra mažiau užsikirtimų nei pasakojant patirtus įspūdžius. Specialistai negali tiksliai paaiškinti mikčiojimo svyravimo priežasčių. Daugiau nei 60 % vaikų įveikia šį sutrikimą, tačiau nėra aiškių kriterijų atpažinti, kuris vaikas mikčiojimą “išaugs” be specialistų pagalbos. Mikčiojant sutrinka žodinis bendravimas su aplinkiniais žmonėmis. Kuo labiau vaikas susijaudinęs, tuo sudėtingiau jam kalbėti, reeikšti mintis. Dažniausiai, kai vaikas mikčioja, jo kalbą stengiasi taisyti tėvai, bandydami užbaigti vaiko pradėtą mintį ar žodį.
Mikčiojimui yra būdingi šie požymiai:
1) veido traukuliai, sukeliantys įtampą;
2) vengimas kalbėti;
3) greitas priverstinis kalbėjimas;
4) per daug garsi ar tyli kalba;
5) kalbant matoma įtampa ir pastangos ją nugalėti;
6) užsikirtimai įkvepiant orą;
7) balso aukštumas ir stiprumas;
8) nesklandų kalbėjimą lydintys kūno judesiai;
9) susijaudinimas kalbant;
10) vengimas pakartoti, tai ką pasakote;
11) daugkartinis (5 – 7 kartus) to paties žodžio kartojimas;
12) sustojimas žodžio viduryje, gryžimas atgal ir kalbėjimas iš naujo;
13) kai kurių žodžių vengimas;
14) daugiau nei vienas užsikirtimas viename sakinyje;
Visi šie išvardyti punktai apibūdina mi
ikčiojimą, kaip jį būtų galima išskirti.

Apie mikčiojimo priežastis yra kalbama abstrakčiai. Tai gali lemti daugelis veiksnių. Todėl vienos kokios nors konkrečios priežasties nė vienas specialistas dar neišskyrė. Yra kelios prielaidos lemiančios mikčiojimą. Tai genetiniai veiksniai, kurie gali turėti paveldėjimo ar įgimto mikčiojimo galimybę. Antra priežastis galinti lemti vaiko mikčiojimą būtų organiniai veiksniai – smegenų faktoriai. Mikčiojimo simptomai sustiprėja po ankstyvoje vaikystėje patirtų galvos smegenų pažeidimų (gimdymo traumos, ligos), esant minimaliai cerebralinei disfunkcijai arba po kaukolės/smegenų traumos. Ir dar viena priežastis – tai psichogeniniai veiksniai. Dažnai mikčioti pradedama tais gyvenimo periodais, kai vaikai ar paaugliai išgyvena stiprias psichines perkrovas.
Mikčiojantieji turi labai padidėjusį Broko centro aktyvumą. Šis centras tampa toks aktyvus, kad net esant įprastoms emocijoms, su kuriomis paprastai susiduria visi žmonės bendraudami, suardo pristabdančiuosius, prislopinančiuosius ryšius, kurie kontroliuoja šį centrą. Tada prasideda spazmai. Spazmai – tai patologinis Broko centro aktyvumas. Kalbos metu Broko centras veikia labai aktyviai. Kontroliuojantys ir pristabdantys visa tai centrai nesusitvarko su šio centro aktyvumu, jis tampa nebekontroliuojamas. O išvesti Broko centrą iš rikiuotės gali bet kokios įprastos emocijos. Štai kodėl susijaudinus mikčiojimas paaštrėja. Todėl reikia gydyti ne žmogaus psichologinį lygį, o mažinti Broko centro aktyvumą.
Kodėl kai kurių žmonių šis Broko centro aktyvumas per didelis?
Mikčioja net 65 % kairiarankių. Dažnai jie to net ne

ežino. Mokslininkų duomenimis šių mikčiojančiųjų vedančioji akis yra kairioji. Išeina, kad jie kairiarankiai, o rašo dešine ranka. Kaip taisyklė, mikčioti jie pradėjo būdami 5 – 7 m. amžiaus, tuo metu, kai aktyviai pradėjo dirbti dešine ranka (kai piešia, rašo, spalvina).
25 % mikčiojimą nulemia genai. Jei mikčiojančiojo vedančioji akis yra dešinė ir jis rašo dešine ranka, o mikčiojimas atsirado tuo metu, kai formavosi asociatyvinis centras, t.y. 2 – 4 m. (kai tik pradėjo kalbėti, sudarinėti sakinius), tai toks mikčiojimas dažnai būna paveldimas. Čia aktyviai veikia genai. Vaikas jau gimsta su padidintu Broko centro aktyvumu.
Ir tik 10% mikčiojimas atsiranda dėl psichinės traumos. Tai surišta su staigiu ir stipriu suardymu kontroliuojančių ir pristabdančių centrų, kurie valdo Brok.o centro aktyvumą.

Mikčiojimas yra kelių grupių – tai ribinis mikčiojimas, nežymus ir įsitvirtinęs mikčiojimas. Tokias mikčiojimo grupes išskiria Carl W. Dell, Jr. Šios grupės buvo sudarytos, remiantis pačiais vaikais, tai nėra griežtas suskirstymas. Taip pat kaip žmonės, kurie būna sugrupuojami į tam tikras grupes, o grupių gali būti įvairių.1.1. Ribinis mikčiojimas
Tai nėra griežtai išskirta grupė, kad būtent taip elgiantis vaikas yra priskiriamas prie ribinio mikčiojimo grupės. Kaip rašo Carl W. Dell, Jr. Tokį mikčiojimą dažniausiai iššaukia įvairios nesėkmės ar nesklandumai vaiko gyvenime: šeimoje, draugų rate ar mokykloje. Reikia neužmiršti, kad greta mikčiojančių vaikų gali būti ir tik nesklandžiai kalbančiųjų. Ka

aip buvo pateikta, kokie būdingi bruožai išryškėja mikčiojantiems vaikams, taip yra pateikti ir kokie išskirtiniai bruožai būdingi nesklandžiai kalbančiam vaikui:
1) drovumas, žvelgimas į šalį, ypač tada, kai kalbama nesklandžiai;
2) žemas suvokimo lygis;
3) kiti įpročiai, pavyzdžiui: nagų kramtymas, šlapinimasis į lovą;
4) nežymūs, menki socializacijos gebėjimai;
5) aiškiai pastebima depresija ir liūdesys;
6) jaudinimasis.
Tad kartais ir patiems specialistams būna sunku atskirti tikrai mikčiojantį vaiką nuo nesklandžiai kalbančiojo. Dažnai nežymiai mikčiojantys vaikai slepia savo tokį kalbėjimą, nes bijo būti diskriminuoti, todėl kaip įmanydami slepia tai, ypač mokyklose. Dėl panašaus pobūdžio baimių susikoncentruoja truputį daugiau adrenalino ir tą akimirką mikčiojantysis kalba gerai. Nuo didelio streso gali tokie žmonės pradėti kalbėti sklandžiai. Taigi toks vaiko slėpimas ir sugebėjimas nuslėpti savo mikčiojimą ir vadinamas ribiniu mikčiojimu. Kada vaikas dar kažkiek sugeba valdyti mikčiojimą. Negalima teigti, kad tai visiškai normalu ir išaugama (nors dažnai taip ir būna), tačiau tai lengviausia grupė iš trijų anksčiau pateiktų. Tad tarp ribinio mikčiojimo ir nesklandaus kalbėjimo yra nedaug skirtumų.1.2. Nežymus mikčiojimas
Šis mikčiojimas panašus į ribinį mikčiojimą. Kada vaikas nežymiai mikčioja. Tokie vaikai gali taip pat slėpti mikčiojimą. To gali nesuprasti ir specialistai, mat vaikas gali gerai maskuoti savo kalbėjimą. Daugelis vaikų, mokydamiesi kalbėti, sunkiai suranda tinkamų žodžių savo mintims išreikšti, pasakoja susijaudinę, skubėdami, todėl jų kalbos sklandumas sutrinka. Norint atskirti prasidedantį mikčiojimą nuo normaliam kalbos vystimuisi būdingų nesklandumų, svarbu išsamiai įvertinti vaiko kalbą esant įvairioms situacijoms. Logopedas vertina ir vaiko kalbą, ir tėvų pasakojimą. Apie 5 proc. vaikų per savo gyvenimą yra mikčioję keletą mėnesių ar ilgiau. Paprastai šis sutrikimas prasideda po truputį. Vaikas gali mikčioti tik retkarčiais, kalbėdamas su nepažįstamais žmonėmis, susijaudinęs ar pavargęs. Tačiau emocinė reakcija į kalbos sunkumus, kritinės aplinkinių pastabos, užsikirtimų baimė gali sustiprinti mikčiojimą, ir jis pradeda nuolat trukdyti vaikui bendrauti. Iš šio tipo mikčiojimo manoma, kad vaikas išaugs, todėl didelių pastangų nededa nei tėvai, nesistengia per didelio dėmesio kreipti ir specialistai. Tad apie nežymų ir ribinį mikčiojimą nėra daug kalbama, jis suprantamas kaip savaime išaugamas ir dažnai sutapatinamas su nesklandžiu kalbėjimu. Daugiau medžiagos yra apie jau stiprų ir įsitvirtinusį mikčiojimą.1.3.Įsitvirninęs mikčiojimas
Toks mikčiojimas yra jau rimtas sutrikimas, nes vaikas mikčioja dažnai, negali išsakyti norimų minčių ir kai kada mikčiojimas gali tapti dar sunkesniu. Mikčiojimas yra daugiau negu sklandaus žodžių srauto sutrikimai, kuriuos mes vadiname nesklandumais. Jam priklauso ir kalbančiojo reakcija į kalbinius sunkumus.

1. Dažni pakartojimai
Gana įprasta ketverių metų vaikui vieną ir tą patį žodį pakartoti daug kartų. Štai vaikas, kuris nemikčiojo, pakartojo “ir-ir-ir-ir-ir.” tiek daug kartų, kad pamiršo, ką norėjo pasakyti. Laimei, ir jis, ir jo tėvai iš to tik smagiai pasijuokė.
Kartais vaikas užsikerta tardamas pirmuosius sakinio žodžius ar garsus – ištęsia ar kartoja “o”, “e”, “am” ir pan. Gali būti kartojamos žodžių dalys, o dažniausiai – pirmas skiemuo. Jei vaikas kalbėdamas pradeda vartoti šiuos pakartojimus dažnai, daugelyje žodžių ir situacijų, jis gali pajusti didesnį nei įprasta sunkumą. Šių skiemenų pakartojimas gali būti praeinantis, panašus į nevikrumą mokantis vaikščioti ar bėgioti. Tačiau tai – vienas iš pirmųjų požymių, kurių ieško specialistas, norėdamas išsiaiškinti, ar vaikas mikčioja.

2. Ištęsimai
Kartais vaikas gali pirmąjį garsą ištęsti taip, kad pavyzdžiui žodis “mama” virsta “mmmmmama”.
Šie pirmieji du požymiai – garso kartojimas ir ištęsimas – gali retkarčiais atsirasti beveik kiekvieno vaiko kalboje. Jeigu jie kartojasi dažnai, per daugelį kalbinių situacijų ir trukdo vaiko gebėjimui bendrauti, Jūs turite susirūpinti.

3. Raumenų virpesiai (tremoras)
Kartais galite pastebėti, kad užsikirtimo metu smulkūs raumenys aplink vaiko burną ir žandikaulį virpa arba vibruoja. Tai gali būti aiškiai matoma ar tik vos pastebima. Kai burna yra pasirengusi tarti žodį, o jokio garso nesigirdi, šie virpesiai yra susiję su kalbėjimo sunkumu. Kalbos terapeutas norės žinoti, ar dažnai toks tremoras pasitaiko ir ar pailgėjo jo trukmė, palyginti su ankstesniu laikotarpiu.

4. Balso ir tono pakėlimas
Vaikui stengiantis ištarti žodį, tęsiamo garso aukštis, prieš baigiant jį ištarti, gali kilti. Jis gali kilti lėtai arba šoktelėti staiga. Abiem atvejais vaikas stengiasi tarsi išstumti įstrigusį žodį, ir tai yra dar vienas požymis, kad vaikui reikia pagalbos.

5. Kova ir įtampa
Norėdamas išspausti žodžius, vaikas kovoja: stengdamasis ištarti tam tikrus žodžius, stipriai įtempia lūpas, liežuvį, gerklės ir krūtinės raumenis. Įtampa gali keistis nuo vos pastebimos iki labai ryškios per tam tikras kalbines situacijas, gali ir visiškai ilgam išnykti. Tokia kova ir įtampa padidina tikimybę, kad tai virs mikčiojimu.

6. Baimė
Vaiko veide galima pastebėti prabėgantį baimės šešėlį, kai jis priartėja prie tam tikro ž žodžio tarimo. Jei taip, jis turbūt jau anksčiau buvo užsikirtęs tardamas šį žodį. Ir tai privertė jį bijoti artėjančio sunkumo. Jis gali šios baimės neįveikti ir pradėti verkti, nes negali ištarti žodžio. Jis gali bijoti konkrečių žodžių per tam tikras kalbines situacijas arba iš viso bijoti kalbėti. Jei tą baimės akimirką galite vaikui padėti, turite gerą galimybę neleisti išsivystyti kalbos baimės jausmui.

7. Vengimas kalbėti
Pastangos kalbėti ir baimė, kurią vaikas patiria kalbėdamas, gali greitai paskatinti jį įvairiais būdais vengti kalbėti. Jis gali atidėlioti mėginimą ištarti žodį, kol nebus įsitikinęs, kad galės ištarti jį sklandžiai. Jis gali atsisakyti kalbėti, kartais gali pakeisti arba įterpti neturinčius ryšio žodžius ar bereikšmius garsus, kol nebus pasiruošęs pasakyti žodį. Ir tai gali pasireikšti vis dažniau. Jeigu vaikas nekalba netgi tada, kai yra aišku, jog žino, ką nori pasakyti, jis turbūt vengia kalbėti, nes jaučia nerimą dėl savo šnekos.
Pastarieji penki pavojaus požymiai neretai pasireiškia kartu. Baimę ir vengimą kalbėti dažnai lydi kova ir įtampa, o dėl per didelės įtampos atsiranda raumenų virpėjimas.2. Mikčiojimo šalinimas ir korekcinis darbas
Pasaulyje žinoma daugiau nei 260 mikčiojimo gydymo būdų, ir tai tik patvirtina, kad ši problema sprendžiasi tikrai sunkiai. Lietuvoje tradiciškai tai daro logopedai, besispecializuojantys mikčiojimo terapijoje. Pasaulyje specialistai būna skirtingi, pvz., šalia logopedų yra kalbos terapeutai. Tad visi šie žmonės gali padėti mikčiojančiam vaikui. Didžiausia tikimybė užkirsti kelią mikčiojimui yra tada, kai jis tik prasidėjo, t.y. dažniausiai apie ketvirtuosius vaiko gyvenimo metus. Tada nuo tėvų operatyvumo priklauso beveik viskas, tačiau jie turi žinoti, ką daryti ir mokėti tai daryti. Darbas su mikčiojančiu vaiku yra sudėtingas tiek pačiam vaikui tiek su juo dirbančiam. Pirmas žingsnis turėtų būti – išmokyti vaiką lengvesnio ir geresnio mikčiojimo būdo, kuris nekenktų nei vaikui, nei kitiems. Sklandumas atsiras, kai vaikas supras, kad nėra bejėgis, kad jam nereikia vengti kalbėjimo. Mikčiojimą galima sušvelninti, reikia vaikui išaiškinti, jog pirma mikčiojimą reikia pakeisti švelnesne forma, tik po to sklandžiu kalbėjimu.
Didelę įtaką mikčiojančiam vaikui turi tėvai ir namų aplinka. Todėl didelę reikšmę turi tokio vaiko visapusiškas palaikymas. Labai svarbu laikytis nuoseklaus dienos režimo, kad vaikas nepavargtų, nebūtų dirglus ir suirzęs. Vienodos auklėjimo taisyklės ir pastovus poilsio laikas suteikia vaikui daugiau ramybės, tausojama jo nervų sistema. Bendraujat su mikčiojančiu vaiku labai svarbu sulėtinti savo kalbos tempą. Kai tėvai ramiai palaukia, kol vaikas užbaigs savo pasakojimą, jo nepertraukia, pokalbis tampa ramesnis. Jei visi šeimos nariai moka palaukti savo eilės pokalbio metu, kalba lėtai, vaikas pamažu pradeda imituoti tokį kalbėjimo būdą ir nejaučia “laiko spaudimo”. Jei vaikas jaudinasi dėl savo kalbos, reikia pasistengti suprasti jo jausmus, parodyti, kad juos suprantate, skatinti vaiko pasitikėjimą savo jėgomis. Pasistenkite surasti keletą minučių kasdien, kai niekas netrukdys jūsų ir vaiko pokalbio. Kartu pieškite, klijuokite, vaikščiokite gamtoje. Vaikui reikia parodyti, kad jis yra priimamas toks koks yra. Kad jo negalia netrukdo nei artimiems nei jam pačiam. Tačiau vien kitų geranoriškumo neužtenka, reikia kad ir pats mikčiojantysis rodytų iniciatyvą. Svarbūs šie veiksniai: pačio asmens emocijos, dėmesio nukreipimas, kitų pagalbos priėmimas ir motyvacija.
Yra sugalvota nemažai būdų, kaip būtų galima pagerinti mikčiojančio žmogaus būklę. Tam yra sukurta keletą taisyklių.

1 taisyklė. Kalbėti lėtai ir apgalvotai
Toks būdas formuoja kalbėjimo įpročius ir yra reikšminga terapija.

2 taisyklė. Mikčioti lengvai, ramiai tarti žodžius
Šia taisykle norima pasakyti, kad reikia mėginti treniruotis mikčioti lengvai ir sklandžiai. Tai darant reikia kad mikčiojantysis būtų ramus, nesijaudintų. Turi išmokti valdyti savo burnos raumenis. Patariama kartoti tuos žodžius, kuriuos sunkiausia ištarti. Taip pat tęsiant balsius.

3taisyklė. Mikčiojančiam reikia sutiktaikyti, kad jis mikčioja
Mikčiojantysis turi pats pripažinti, kad jis mikčioja ir turi stengtis šią savo bėdą pripažinti savo draugams. Tik tokiu atveju jis bus suprastas ir jam pačiam bus lengviau.

4 taisyklė. Patartina šalinti antrinius požymius
Būtina, kad mikčiojantysis pašalintų savo jaudinimosi gestus, nereikalingus kūno gestus, kurie jo manymu jam padeda lengviau bendrauti. Šie antriniai požymiai būtų: mirksėjimas, barškinimas pirštais, grimasų keitimas, galvos judinimas ir kiti fiziniai požymiai. Jų reikia stengtis atsikratyti palengva ir sistemingai.

5 taisyklė. Reikia šalinti atidėliojimus, pakeitimus, vengimus
Ši taisyklė pataria atsisakyti įpročių, kuriuos mikčiojantysis įgijo, kad atidėliotų ar sumažintų savo mikčiojimą iki minimumo. Mikčiojančiam labai svarbu savo kalbą lavinti ir tokie kai kurių žodžių vengimai tik trukdo jo kalbai tobulėti ir sklandžiai lietis. Prie atidėliojimų priskiriami ir tokie fiziniai veiksmai, kaip kosėjimas, nereikalingų žodžių įterpimas, nosies šnypštimas.

6 taisyklė. Išlaikyti akių kontak.tą.
Mikčiojantysis privalo išmokti bendraudamas žvelgti į akis ir jų nenukreipti. Akių kontaktas nepadės nustoti mikčioti, tačiau padės susilpninti drovumą ir įgys daugiau pasitikėjimo savimi.

7 taisyklė. Mikčiojantysis turi pastebėti savo veiksmus, kai jis mikčioja
Ši taisykle norima pabrėžti, kad mikčiojantysis privalo stebėti savo veiksmus. Privalo sugebėti save kontroliuoti, kad sušvelnintų savo nenatūralius ir nebūtinus veiksmus. Tai jam gali padėti savęs analizavimas veidrodyje ar įrašyta jo kalba magnetofone.

8 taisyklė. Reikia taisyti užsikirtimus.
Šis punktas padeda tiksliau išanalizuoti jau pateiktas taisykles ir sužinoti pačiam mikčiojančiąjam ką ne taip daro.

Visos šios taisyklės skirtos padėti mikčiojančiąjam, tačiau to jis nepasieks be kitų pagalbos, ypač savo artimųjų, tėvų. Žinoma, tėvai patys nenuspręs ir nežinos tinkamų būdų vaiko sutrikimui taisyti. Jie privalo kreiptis į specialistus. Pastebėjus užsikirtimus vaiko kalboje, pirmiausia reikėtų kreiptis į logopedą, konsultuotis su vaikų neurologu bei psichologu. Pagalba efektyvesnė kai tėvai nedelsdami kreipiasi į specialistus ir vaikas pradeda lankyti užsiėmimus.
Ypač vaikas, kuris gali nesuprasti dar savo problemos ar bandyt ją kaip įmanydamas slėpt. Tačiau mikčiojantis žmogus turi ir pats rodyti didelį norą įveikti sunkumus.Išvados
Mikčiojimas apibūdinamas labai įvairiai. Pradedant nuo nesklandaus kalbėjimo su pratęsimais ar neištarimo kai kurių žodžių ir dar yra įvardijamas, kaip komunikacijos sutrikimu.
Šiame darbe didžioji dalis buvo skirta supažindinimui su mikčiojimo formomis, kokios jos gali būti. Žinoma, tai nėra kažkokie stereotipai, kad jie būtų priskirti kažkokioms grupėms, tai tiesiog supažindinimas. Bei kita dalis mikčiojimo gydymui, korekciniam darbui.
Nors mikčiojimas nėra toks didelis sutrikimas, palyginti su kitais, tačiau ne visada šie žmonės jaučiasi pilnavertiški, nes mūsų visuomenė nėra dar tiek pažengusi, kad sugebėtų nuoširdžiai ir šiltai priimti tokius žmones. Todėl valstybė turi stengtis sudaryti jiems visas sąlygas, kad jie galėtų laisvai ir drąsiai jaustis, stengtis, kad jie galėtų pasiekti tokį patį išsilavinimą kaip ir kiti, dirbti savo mėgstamus darbus, nepaisant negalios. Visuomenė turėtų pati stengtis peržengti savo principus ir įsitikinimus ir priimti tokius, likimo nuskriaustus žmones į savo tarpą, žiūrėti juos kaip į lygiaverčius, ir stengtis ugdyti jauną, modernią, novatorišką kartą.Literatūra
1) Carl W. Dell, Jr. Mokinių mikčiojimo šalinimas. Šiaulių universiteto leidykla. 2000 m.;
2) R. Ivoškuvienė, I. Kaffemanienė. Sutrikusios raidos vaikų ikimokyklinio ugdymo gairės. Šiaulių universiteto leidykla. 2003 m.;
3) M. Fraser. Mikčiojančiųjų saviterapija. Šiaulių universiteto leidykla. 1998 m.;
4) http://www.mikciojimas.tai.lt
5) http://www.mamosdienorastis.lt/index.php?id=mz-v-kodel-mikcioja
6) http://www.mkc.lt/documents/mokymosi _medziaga/sekminga_integracija.doc
7) http://www.sveikaszmogus.lt/index.php?pagrid=vaikas&lid=2&rodyti=str&strid=1325&subtema=24

8) http://www.logopedas.lt/?publikacijos,read,16

Leave a Comment