VAIKŲ NEKLAUSYMO PRIEŽASTYS IR JO ŠALINIMAS

Įvadas

Nė vienas gimdytojas neatsikelia ryte, ketindamas padaryti savo vaiko gyvenimą nelaimingą. Nė viena motina nesako sau: „Šiandien aš priekaištausiu, priekabiausiu ir žeminsiu savo vaiką kiekviena proga“. Priešingai. Ryte daugelis motinų nutaria: „Šiandien bus taiki diena. Jokių raginimų, jokių ginčų, jokios kovos“. Tačiau, nepaisant gerų ketinimų, nenorimas karas prasideda iš naujo. Vėl mes pastebime, kad sakome dalykus, kurių negalvojame, tonu, kurio nemėgstame.
Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti savo vaiką baikštų, drovų, netaktišką, neepakenčiamą. Tačiau augdami daugelis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs ir kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, o jie netvarkingi, norime, kad jie pasitikėtų savimi, o jie jaučiasi nesaugūs, norime, kad jie būtų laimingi, bet jie tokie nėra.
Pirmieji metai mokykloje suteikia vaikui galimybę mokytis daugybės naujų dalykų, vis geriau pažinti supantį pasaulį, įgyti daug draugų. Daugeliui vaikų, ateinančių į pirmą klasę, ateitis atrodo viliojanti ir pilna įvairiausių gaalimybių, viską atrodo įmanoma pasiekti ir nugalėti. Šiuo laikotarpiu vaikui labai svarbu mokykla ir draugystė su bendraamžiais. Todėl nesėkmė mokykloje ir bendraamžių atstūmimas jam atrodo kaip didžiulė katastrofa. Daliai vaikų problemos mokykloje kyla dėl to, kad jie nevykdo mokytojo nurodymų, tr

rukdo kitiems vaikams pamokų metu, neatlieka namų ir klasės darbų. Panašios problemos kyla ir tėvams bendraujant su vaiku: dažnai tėvai skundžiasi, kad vaikas jų neklauso, atsikalbinėja, neatlieka jam pavestų užduočių.

Kodėl vaikai netinkamai elgiasi?

Moksleivių netinkamas elgesys gali pasireikšti dėl daugelio priežasčių. Mėginant suprasti vaikų netinkamo elgesio priežastis, dažnokai daroma prielaida, kad tokį elgesį lemia vaiko sveikatos sutrikimai. Ir iš tiesų, kartais labai naudinga pasikonsultuoti su medikais, tačiau dažniausiai medikai pataria netinkamo elgesio problemas spręsti taikant intervencines programas, skirtas elgesiui keisti.
Nors daugelis požiūrių į vaikų netinkamo elgesio problemas remiasi subjektyvia nuomone ir teorija, vienas iš požiūrių pagrįstas sistemingu tyrimu ir tiesioginiu vaikų stebėjimu klasės aplinkoje. Remiantis šiuo požiūriu siekiama nustatyti, kokios yra netinkamo elgesio funkcijos vieno ar kito moksleivio atžvilgiu. Vietoje to, kad viisas dėmesys būtų skiriamas netinkamo elgesio atsiradimo priežasčių analizei, siekiama atskleisti, kokias funkcijas atlieka netinkamas elgesys. Būtent toks požiūris gali padėti mokytojui geriau suprasti, kodėl netinkamas elgesys reiškiasi gana ilgą laiką ir kokios intervencinės programos būtų tinkamiausios siekiant pakeisti tokį elgesį.

Dažniausios netinkamo elgesio priežastys

Dėmesio siekimas. Bet kurio amžiaus mokiniai gali elgtis netinkamai, siekdami sulaukti daugiau dėmesio iš savo mokytojų ar bendraamžių. Daugelis mokinių trokšta dėmesio ir kartais, to siekdami, per pamokas elgiasi labai destruktyviai, nevaldomai, tuo priartindami trokštamą tikslą. Tuo at

tveju, kai mokinys netinkamai elgiasi, kad atkreiptų dėmesį, galima taikyti labai efektyvius tiesioginius metodus, kuriais vaikas mokomas siekti dėmesio tinkamu elgesiu. Pavyzdžiui, galima vaikus įpratinti, jog į juos bus atkreiptas dėmesys, kai pakels ranką ar kai susikaupę atliks užduotį.
Situacijų vengimas. Kai kurie mokiniai jau nuo pirmų metų mokykloje ima suvokti, kad netinkamas elgesys padeda jiems išvengti tam tikrų situacijų. Mokytojai dažnai pastebi, jog mokiniai elgiasi netinkamai, norėdami išvengti kontrolinių darbų, sudėtingų užduočių arba tokių dalykų kaip matematika ar skaitymas. Tačiau paaiškėjo, jog pykčio priepuoliai kyla tik prieš skaitymo pamokas ir kitas užduotis, kurias atliekant reikia vadovautis rašytiniais nurodymais. Tapo aišku, jog to priežastis yra labai retas regėjimo sutrikimas, dėl kurio vaikas negali sėkmingai mokytis skaityti. Netinkamu elgesiu jis siekė apsisaugoti nuo bendraamžių pajuokos. Šis pavyzdys rodo, jog nustačius, kokias funkcijas atlieka netinkamas elgesys, galima pastebėti vaiko mokymosi sutrikimus.
Kontrolė. Kai kurie mokiniai netinkamai elgiasi norėdami geriau kontroliuoti aplinką. Kontrolė tampa tam tikru jų veiklos motyvų pastiprinimu. Pavyzdžiui, mokytojas pastebėjo, jog viena mokinė labai dažnai nori užsiimti ta veikla, kurią pati pasirenka, o kai užduotį pateikia mokytojas – ji dykinėja ir nepaklūsta nurodymams. Kadangi mergaitė tokių epizodų metu yra linkusi užsiimti kokia nors savo pasirinkta veikla, mokytojas mano, jog ji nesistengia išvengti užduočių ir ne
esiekia atkreipti dėmesio. Surinkti duomenys aiškiai parodė, jog mergaitė siekia pati kontroliuoti situaciją.
Bendravimo sugebėjimai. Kai kurių vaikų netinkamo elgesio priežastis yra nepakankamai išvystyti bendravimo gebėjimai. Vaikai nemoka tinkamu būdu perduoti kitiems informacijos apie savo poreikius, norus ar jausmus. Pavyzdžiui, pykčio priepuoliai, savęs žalojimas, agresyvus elgesys dažnai būdingi artistiškiems vaikams, nes jie tokiu būdu mėgina aplinkinius informuoti apie savo poreikius ar jausmus. Bet ir kiti, neartistiški vaikai, elgiasi panašiai, kai jų bendravimo, socialiniai ar pragmatiniai gebėjimai nėra pakankamai išvystyti. Šiuo atveju netinkamas elgesys slopinamas lavinant vaikų bendravimo ir socialinius gebėjimus.

Mušti ar nemušti

Kiekvieną dieną daug vaikų yra baudžiami fizinėmis bausmėmis. Kaip rodo tyrimų duomenys, Lietuvoje daugiau nei pusė visų vaikų yra mušami ar baudžiami kitokiomis fizinėmis bausmėmis. Žinoma, visi vaikai kartais neklauso, elgiasi ne taip, kaip norime mes, suaugusieji. Tačiau ar pats geriausias būdas, susidoroti su šiomis problemomis, yra fizinės bausmės? Daugelis vaikų gydytojų, psichologų ar kitų specialistų dirbančių su vaikais pataria nemušti savo vaikų.

Kodėl neverta mušti vaiko

Kai vaiką muša tėvai ar globėjai, jis jaučiasi pažemintu, tampa piktas, pamiršta, ką blogo yra padaręs, bet prisimena, kad jį skriaudė. Tas, kas muša savo vaiką tarsi sako vaikui — ,, Jeigu tu esi didesnis ir stipresnis, tu gali skriausti kitus”, taip duoda suprasti vaikui ( patys to

o visai nenorėdami), kad agresija yra pats tinkamiausias būdas spręsti konfliktus. Ir svarbiausia – mušimas neišmoko vaiko tinkamo ar pageidaujamo elgesio. O juk bet kurios nuobaudos tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, ką reikia daryti vietoje to netinkamo elgesio.
Fizinės bausmės gali išmokyti tik agresijos, nes mušimas yra agresija.
Vaikai, kurie yra baudžiami fizinėmis bausmėmis, nepasitiki savo jėgomis, jiems sunkiau susirasti draugų, iškyla daugiau problemų mokykloje.
Tėvai, kurie muša vaiką ,, nestipriai “, ,, kaip ir visi “, ,, neskaudžiai ” gali labai įpykę ar įsiaudrinę ir rimtai sužaloti vaiką.
Yra daug efektyvesnių būdų, kaip įveikti vaikų elgesio problemas.

Ką daryti, kai vaikas neklauso?

Mušimas nėra vienintelė priemonė . Siūlome Jums keletą būdų, kaip išvengti netinkamo vaiko elgesio ar jį sustabdyti , nenaudojant fizinių bausmių.
Reikia stengtis sakyti vaikui , ką jis turi daryti, o ne tai, ko jis neturi daryti, reikia mažiau vartoti žodžių ir frazių su dalelyte ,, NE “. Geriau sakyti ,, Padėk knygą ant stalo” , negu ,, Neimk knygos”.
Vaikas geriau klausys, jeigu būsime šalia vaiko, o mūsų ir vaiko akys bus viename lygyje. Šaukimas, iš kitos kambario pusės ar iš kito kambario, retai padeda.
Jei kelsime vaikui sąlygas ar duosime pasirinkimą, geriau vartokime žodelį ,, Kai“, o ne ,, Jeigu “. Geriau sakykime ,, Kai tu sudėsi kaladėles į dėžę, galėsi eiti į kiemą”, o ne ,,Jeigu tu nesudėsi kaladėlių į dėžę, negalėsi išeiti į kiemą “.
Paliepimus vaikui duokime kaip galima konkretesnius ir specifiškesnius. Geriau sakykime ,, Surink nuo grindų popierius ir išmesk juos į šiukšlių kibirą “,o ne ,,susitvarkyk savo kambarį “. Kuo garsiau šauksime, tuo mažiau pasieksime. Šaukimas ir rėkimas tik parodys vaikui, kad nekontroliuojame nei situacijos, nei savęs.

Jei vaikas vis dėlto neklauso

Aiškiai, tvirtai, bet nekeliant balso reikia pasakyti vaikui, ko tikimės iš vaiko. Jei jis ginčijasi, neįsivelkime į bereikalingą ginčą, paprasčiausiai kantriai ir tvirtai viską pakartokime.
Jeigu vaikas vis dar nevykdo mūsų prašymo ar manome, kad už nusižengimą reikia vaiką nubausti, reikia pasirinkti kitokią nuobaudą – pavyzdžiui, alternatyvi nuobauda galėtų būti malonumo atėmimas . Svarbu, kad nuobauda sektų kaip galima greičiau po ,, nusikaltimo “. Neefektyvi nuobauda būtų ,, rytoj tu negalėsi žiūrėti filmukų “, nes iki rytdienos vaikas pamirš už ką buvo nubaustas ir jus tik nuoskaudą.
Jeigu vis dar negalime susilaikyti, reikia suskaičiuoti mintyse iki dešimties. Mūsų savitvarda padės geriau įsigilinti į situaciją ir surasti sprendimą.
Bet svarbiausia – vaikas daugiausia išmoksta ne iš bausmių ir kritikos. Daugiausia vaikas išmoksta skatinant jo ,, gerą ” elgesį – tada lieka mažiau vietos blogam elgesiui. Prisiminkime save – argi mes geriau jaučiamės ir pradedame geriau dirbti, jeigu mūsų viršininkas nuolat mus kritikuoja ar žemina ?
Žinoma, daugelis iš mūsų pasakys — ,, tai geri patarimai, aš juos bandžiau, bet mano vaikui tai visai netinka “. Ką gi, reikia turėti kantrybės, bandyti taip elgtis ne vieną dieną – rezultatų sulauksime.
Jei vieniems mums sunku susidoroti su esamomis problemomis, reikia pasikonsultuoti su specialistais.

Mažylis su “motoriuku”

Tokiu vaikų tėvų skundai būna labai panašūs: vaikas nenustygsta vietoje, darželyje tuo metu, kai kiti vaikai yra užsiėmę darbeliais, jis pradeda bėgioti po grupę, yra impulsyvus, neklauso ką jam sako, pertraukinėja kalbantįjį, atlikinėdamas užduotį negali sukoncentruot dėmesio, dažnai nebaigia pradėto darbo. Hiperaktyvus vaikas labai dažnai pameta savo daiktus, nesilaiko tvarkos.
Gydytojai pastebi, kad panašūs požymiai dažnai išryškėja apie trečiuosiuos metus, kai vaikas pradeda lankyti darželį, o žymus elgesio sutrikimai pastebimi vėliau, apie septintuosiuos gyvenimo metus , t.y. pradedant lankyti mokyklą. Šis dėsningumas paaiškinamas paprastai: vaiko smegenys nesugeba susidoroti su naujais psichologiniais ir fiziniais sunkumais, atsirandančiais pradedant lankyti darželį ir mokyklą. Tretieji ir septintieji gyvenimo metai yra kritiniai vaikų centrinės nervų sistemos formavime ir padidėjęs jos apkrovimas iššaukia elgesio sutrikimus. 3 metai – dėmesio, atminties bei kalbos aktyvaus vystymosi pradžia, 7 metai – susikaupimo, kryptingo elgesio, savęs vertinimo bei savikontrolės formavimosi pradžia, todėl 3-5m. ikimokyklinukų, turinčių dėmesio stokos su hiperaktyvumu sindromą, tėvai pastebi vaiko jautrumą, padidėjusį emocionalumą bei judrumą, išsiblaškymą ir impulsyvumą. 7-10m amžiuje ryškėja mokymosi sunkumai, nepažangumas bei elgesio sutrikimai. Kitaip tariant, hiperaktyvių vaikų nervų sistema nesugeba subręsti iki tokio lygio, kad pajėgtų susidoroti su pastovia apkrova darželyje ir mokykloje.
Taip pat gydytojai pastebi, kad susirgimas labiau paplitęs tarp berniukų. Be abejo, gydytojai, mokytojai ir psichologai yra paprasti žmonės ir labiau linkę matyt “disciplinos pažeidėjus” – berniukus, bet egzistuoja ir mokslinis tam paaiškinimas – gamtos taip sutvarkyta, kad dar iki gimimo vyriškos lyties vaisius labiau jautrus įvairiems žalingiems aplinkos veiksniams. Berniukų nervų sistemos ypatumo dėka, dėmesio sutrikimo simptomai išryškėja ankščiau negu pas mergaites, t.y. maždaug 3-4 metų amžiuje. Mergaičių tarpe, hiperaktyvumas pasireiškia rečiau, dėmesio sutrikimai pastebimi vėliau, dažniausiai pradinėse klasėse. Joms būdingesni emocijų nestabilumas bei išsiblaškymas, labiau padidėjęs judrumas.

Priežastys

Tai kas gi lemia dėmesio stokos su hiperaktyvumu sindromą? Nepaisant begalės įvairių tyrinėjimų, tai nėra galutinai išaiškinta, tačiau visų specialistų nuomones galima būtu suskirstyti į tris dideles grupės:
1. Šiai grupei galima būtų priskirti nėštumo bei gimdymo patologiją (toksikozės, nėščiosios infekciniai susirgimai, didelių alkoholių kiekių vartojimas, rūkymas, pilvo srities traumos, gimdymo eigos komplikacijos bei netaisyklinga vaisiaus padėtis). Psichologai pastebi, kad dar negimusį vaiką neigiamai veikia nėščios moters stresas ir psichologinės traumos. Taip pat turi įtakos ir gimdytojų amžius. Patologijos pasireiškimo tikimybė ženkliai didėja, jeigu nėščioji jaunesnė nei 19m. bei vyresnė nei 30m., o tėvas vyresnis nei 40m. Bet kokie susirgimai, lydimi aukštos temperatūros bei stipriai veikiančių vaistų panaudojimu, kūdikystėje taip pat didina elgesio sutrikimo tikimybę.
2. Šiai rizikos veiksnių grupei priskirtinas įgimtas polinkis. 10-25% hiperaktyvių vaikų tėvai vaikystėje irgi turėjo panašių elgesio problemų.
3. Šioje grupėje išskirtini vaiko mitybos ypatumai nuo pat pirmųjų gyvenimo mėnesių, maisto produktų turinčių dirbtinų priedų vartojimas. Ypač ši problema aktuali gerai išsivysčiusiose šalyse.
Išvada paprasta – dėmesio stokos su hiperaktyvumo sindromu – tai susirgimas, o ne išlepinimo pasekmė. Vaikas nekaltas, kad turi problemų. O juk apie tai, kad vaikui, turinčiam elgesio problemų, reikalingas gydymas, ne visada žino net gydytojai, o ką jau kalbėti apie tėvus ir pedagogus. Todėl mūsų užduotis – būti jautriems ir dėmesingiems, suprasti tokį mažylį ir laiku kreiptis pagalbos į specialistus. Reikia laukti, kol vaikas “išaugs” šitą būseną, nors tai įvyksta retai, tačiau gydymo delsimas gali lemti rimtesnius neuropsichologinius susirgimus.

Kaip gi padėti tokiam vaikui? Yra du labai svarbūs veiksniai :
1. Vaiko gydyme turi dalyvauti pediatras, psichologas, pedagogas, ir, be abejo, tėvai.
2. Reikia žinoti ir būti pasiruošusiems tam, kad tokie reiškiniai, kaip impulsyvumas, išsiblaškymas ir hiperaktyvumas neišnyks per keleta savaičių arba net mėnesių. Gydymas reikalauja ir visų dalyvių didelės kantrybes ir jėgų.
Kantrybė ir minimalūs apribojimai
Mažylis nesugeba susitvarkyti su savimi, viską jis daro „netyčia“, be tikslo paerzinti ar supykdyti ką nors. Tokio “motoriuko” tėvams gydytojai aiškina, kad būklės pagerėjimas labai priklauso nuo ramaus, geranoriško ir nuoseklaus suaugusiųjų elgesio su vaiku. Iš vienos pusės, negalima visko leisti, vaikui yra būtina išaiškinti konkrečias elgesio taisykles įvairiose situacijose, tačiau draudimu kiekis turėtu būti minimalus. Tokį išdykėlį būtina skatinti už kryptingą, susikaupimo reikalaujančią veiklą, girti kiekvieną kartą, kai jam pavyko užbaigti pradėtą darbą. Labai veiksminga yra sudaryti būtinai suderintą su vaiku dienotvarkę, rašyti įvairius raštelius su priminimais (galima su smagiais paveiksliukais ar piešiniais). Tokie paprasti dalykai padeda vaikui priprasti planuoti savo veiklą. Ne mažiau svarbu taikyti įvairius paskatinimus ar nedidelius prizus už teisingą vaiko elgesį, ar jeigu jis sugebėjo atlikti naujas užduotis.
Namų aplinka turėtų būti rami bei geranoriška. Esant galimybei, idealu jeigu tokio mažylio aplinkoje nebūtų pašalinių, erzinančių jį daiktų bei triukšmo. Pageidautinas atskiras, neapkrautas baldais kambarys, be ryškių, dėmesį blaškančių paveiksliukų ant sienų, ramus interjeras be televizoriaus ir kompiuterio. Tėvams reikia saugoti vaiką nuo pervargimo, didelių žmonių susibūrimo vietų (parduotuvės, mugės ir pan.), idealu jeigu galima riboti žaidimo draugų kiekį, kad vaikas vienu metu žaistų tik su vienu, pageidautinai ramiu draugu, vengti triukšmingų, išdykusių vaikų. “Motoriukui” būtina suteikti galimybę išeikvoti trykštančią jo energiją, todėl labai naudingi būtų ilgi pasivaikščiojimai, šokiai, koks nors sportas.
Problematišką vaiką reikia sodinti į pirmą suolą, kad jis būtų kuo arčiau mokytojo. Tokiu būdu ir mokytojas galės sekti atliekamą darbą ir laiku padėti, o pačiam vaikiui, esant reikalui, bus lengviau ir greičiau kreiptis pagalbos. Galima panaudoti šių vaikų energingumą pamokos metu, pvz., paprašyti surinkti mokinių sąsiuvinius, išdalinti dažus ar plastiliną.
Tačiau vien pakeisti bendravimą su vaiku nepakanka, kad pasikeistų jo elgesys ir pagerėtų pažangumas. Neuropsichologai mano, kad dar yra būtinas gerai parinktas korekcinis darbas. Dažniausiai jį sudaro individualūs užsiėmimai, skirti ne tik ištaisyti susikaupimo stoką, bet ir būdingus šiems vaikams atminties, mąstymo, orientavimo erdvėje trūkumus, lemiančius rašybos, skaitymo, skaičiavimo klaidas. Hiperaktyviams vaikams, turintiems kalbos defektų ( mikčiojimas, tarties klaidos) yra būtina logopedo pagalba.
Medikamentinė terapija yra labai svarbi gydyme ir skiriama individualiai vyresniems nei 6 m. vaikams. Šioje terapijoje naudojami preparatai, stimuliuojantys dėmesį, atmintį, veiklos kontrolę. Tačiau vaisto pasirinkimas bei dozes yra griežtai individualūs, ir visus su tuo susijusius klausimus sprendžia tik gydytojas.
Išvada. Toks vaikas sukelia daug problemų tėvams ir pedagogams, bet laiku ir tinkamai suteikta pagalba atsiperka, nors suaugusiųjų pastangų ir išeikvotų nervų kiekis dažnai neatitinka laukiamo vaiko būklės pagerėjimo greičio. Todėl reikia apsišarvuoti kantrybe, išmintimi, humoru ir tada mūsų pastangos tikrai atsipirks.

Tėvai alkoholikai

Netikėtos audros ir periodiški atsitraukimai. Alkoholiko vaikas nuolat patiria nesuprantamas netikėtas audras. Jis mato, kaip jo gimdytojo nuotaikos ir elgesys tampa neprognozuojami ir gąsdinantys. Jis žino, kad tokiu metu jo gimdytojui nėra nieko svarbiau už degtinės butelį.
Jis jaučiasi paliktas ir bejėgis.
Vaizdas būna apgailėtinas ir neužmirštamas. Vaikas regi savo saugumo simbolį, trupantį jo akyse. Jis mato savo tėvą arba motiną apsvaigusį ir praradusį orientaciją, silpną ir tuščiažodžiaujantį, apsiašarojusį ir tironišką, esantį pasaulyje, kuris yra už vaiko supratimo ribų. Jis taip pat gali būti priverstas padėti tėvui įveikti jo negalavimus ir pykinimus.
Gimdytojas alkoholikas gali labai mylėti savo vaikus, bet dėl savo paties bėdų jis negali jais nuosekliai rūpintis. Tokiems tėvams reikia profesionalios pagalbos, kuri padėtų jiems susidoroti su savo sunkumais.

Išsiskyrę tėvai

Nuoširdumo regimybė. Skyrybos, kaip amputacija, yra sukrečiantis įvykis visiems, kurie su jomis susiję. Tėvams jos reiškia daugelio puoselėtų svajonių ir siekių pabaigą. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Šeimos žlugimo skausme ir sumaištyje tėvai privalo priimti sprendimus, mažiausiai žalojančius jų vaikus.
Blogiausia, ką tėvai gali padaryti – tai panaudoti vaiką kaip keršto kitam priemonę. Jausmai dar neatšalę galimybės – akivaizdžios, pagunda – didžiulė. Kitas gimdytojas gali būti kaltinamas ir apkalbamas, ir vaikai gali būti verčiami arba skatinami palaikyti vieną pusę nuolatiniuose kivirčuose dėl teisių, globos, pinigų, auklėjimo būdų ir lankymų laiko. Tokio elgesio poveikis vaikui gali būti pražūtingas.
Geriausia, ką gali padaryti išsiskyrę tėvai – išlikti tėvais ir nebūdami sutuoktiniais. Tačiau tai nėra lengvai įgyvendinamas ketinimas, nes tam reikia nuoširdumo regimybės, esant priešiškumui ir nesantaikai. Profesionali pagalba gali padėti tėvams objektyviau susidoroti su savo nuoskaudomis ir daryti tai, kas iš tiesų yra jų vaikams geriausia.

Netinkamo elgesio modeliai

Paplitusi nuomonė, kad netinkamas tėvų, mokytojų ar bendraamžių pavyzdys, kitaip tariant, netinkami elgesio modeliai nulemia netinkamą vaiko elgesį. Analizuojant tėvų požiūrį, aiškėja, jog problemos struktūra ta pati. Tėvai eikvoja daugybę laiko, mėgindami pakeisti svetimų vaikų elgesį, ir niekada nesako savo vaikui liautis netinkamai elgtis. Jų manymu, nėra prasmės liepti vaikui nustoti netinkamai elgtis, nes jam pernelyg daug įtakos daro kiti vaikai, ir jis tiesiog negali pasakyti „NE“. Tai vis tie kiti baisūs vaikai, kurie valkiojasi gatvėmis ir kuriais nesirūpina tėvai, – visi jie verčia jų vaiką netinkamai elgtis. Tokia tėvų nuomonė aiškiai rodo vaikui, jog jis nėra atsakingas už savo elgesį, jog niekas iš jo to nesitiki, be to, kažkas kitas privertė jį padaryti tuos baisius dalykus. Laikui bėgant, vaikas puikiai tai suvokia ir išmoksta bet kuriuo atveju pasakyti: „Aš to nebūčiau daręs, bet kiti vaikai mane privertė taip pasielgti“. Mokinys neprisiima atsakomybės už savo elgesį, nes dažnai girdėjo tėvus aiškinant, jog kažkas kitas priverčia jį blogai elgtis. Kartais tėvai mano, kad vaikas yra toks neatsparus, toks netvirtas, kad jis tiesiog negali pasakyti „ NE“ ir atsispirti kitų įtakai.
Pakeisti tokio pobūdžio įsitikinimus galima ieškant faktinių įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių tokius įsitikinimus. Reikėtų paklausti, ar vaikas visada pasiduoda kitų įtakai, ar tik kartais.
Išvada. Pateikiant vaikui kai kuriuos klausimus, išaiškėja, kad vaikas gali pasakyti „ NE“ ir gali atsispirti kitų įtakai. Vadinasi, jis pajėgus kontroliuoti savo elgesį ir todėl yra už jį atsakingas.

Elgesio keitimo būdai

Visi mokyklos darbuotojai turi būti pasirengę imtis atitinkamų veiksmų, pastebėję vaiką netinkamai elgiantis. Mokykloje turi būti parengtas išsamus tvarkos ir drausmės palaikymo planas ar taisyklės, kad mokytojas, ką jam daryti, jei vaikas nepaklūsta jo pirmiems reikalavimams. Mokyklos direktorius ir jo pavaduotojas turi nuolat bendradarbiauti su mokytojais, kad būtų aiški mokyklos strategija ir taktika, t.y. žinoti, koks mokinio elgesys laikytinas priimtinu ir koks – ne, kokių veiksmų privalo imtis mokytojas vienu ar kitu atveju. Toks mokytojų parengimas, aiškus mokytojo pareigų apibrėžimas ir administracijos parama mokytojui yra labai svarbūs veiksniai formuojant bendrą mokyklos klimatą. Jei tokio aiškumo nėra, neįmanoma pasiekti, kad vaikai mokykloje elgtųsi tinkamai.

Nepriimtino elgesio klasėje šalinimo būdai:

1.Taisyklių nustatymas.
2.Taisyklių laikymasis:

a) pasakyti aiškiai ir asmeniškai vaikui;

b) palaikyti artimą distanciją ir naudoti neverbalinę komunikaciją;

c) laikytis pagrindinio reikalavimo;

d) mokiniui reikia pedagogo pagalbos;
3. Iš anksto suplanuotas pokalbis su tėvais:

a) apibūdinti problemą konkrečiais terminais, atskleidžiančiais vaiko elgesį;.

b) užtikrinti tėvų paramą;

c) pasiekti, kad tėvai išsakytų reikalavimus vaikui jau pokalbio metu;
d) pranešti mokyklos vadovybei.

Apibendrinimas:

Vaiko asmenybę nuspalvina tvyranti jo namuose emocinė atmosfera. Kai kurie tėvų vartojami auklėjimo būdai yra lengvai pastebimi ir akivaizdūs, juos galima tiesiogiai stebėti ir nesunku nustatyti jų įtaką vaiko asmenybei. Jei tektų vardinti nepageidaujamas tėvų nuostatas ir charakterio bruožus, į tą sąrašą būtinai patektų pernelyg jausmingi, pernelyg rūpestingi, vaikiški, piktnaudžiaujantys alkoholiu, gundantys, ignoruojantys ir pernelyg skrupulingi tėvai.

Literatūra:

1. R. Žukauskienė Kodėl vaikai neklauso. V., 2001;
2. Haim G. Ginott Tarp tėvų ir vaiko. V., 1999;
3. Internetas.

TURINYS:

1. Įvadas
2. Kodėl vaikai netinkamai elgiasi?
3. Dažniausios netinkamo elgesio priežastys
4. Mušti ar nemušti?
5. Kodėl neverta mušti vaiko?
6. Ką daryti, kai vaikas neklauso?
7. Mažylis su „motoriuku“
8. Tėvai alkoholikai
9. Išsiskyrę tėvai
10. Netinkamo elgesio modeliai
11. Elgesio keitimo būdai
12. Nepriimtino elgesio klasėje šalinimo būdai
13. Litaratūra

Leave a Comment