Klausos sutrikimai

TURINYS

Įvadas
1. Klausos sutrikimų apibūdinimas ir svarbesni sutrikusios klausos vaikų vystymosi ypatumai
2. Neprigirdėjimo diferencinė diagnostika
3. Sutrikusios klausos vaikų ugdymo ypatumai
4. Vaiko, turinčio klausos negalę, integruoto mokymo galimybės
5. Pagalba sutrikusios klausos vaikui, besimokančiam bendrojo lavinimo mokykloje
6. Korekcinis darbas ugdant neprigirdinčiųjų kalbą ir šalinant kalbos sutrikimus
Išvados
Literatūros sąrašas

ĮVADAS

Klausos sutrikimas, ypač dalinis, yra dažnai pasitaikantis trūkumas. Neprigirdintieji ir kurtieji sudaro 4-6 % gyventojų. Mažiau ryškūs klausos sutrikimai (lengvas neprigirdėjimas) ypač dažni (net iki 25%). Kurtumas pasitaiko daug rečiau (0,1-0,2 %)

Savo darbe apibūdinau svarbesnius sutrikusios klausos vaikų vystymosi ypatumus.

Antroje dalyje dėstoma kaip svarbu išsiaiškinti vaiko klausos būūklę ir taikyti gydymą, bei specialų mokymą.

Trečia dalis apie sutrikusios klausos vaikų mokymo ypatumus. Kaip parinkti tinkamus mokymo metodus vaikams turintiems klausos sutrikimų.

Ketvirtoje ir penktoje dalyse analizuoju apie galimybes, vaiko turinčio klausos negalę, integruotą mokymą, besimokančiam bendrojo lavinimo mokykloje.

Koks galimas koreliacinis darbas ugdant neprigirdinčiųjų kalbą ir šalinant kalbos sutrikimus aprašoma paskutiniojoje darbo dalyje.

1. KLAUSOS SUTRIKIMŲ APIBŪDINIMAS IR SVARBESNI SUTRIKUSIOS
KLAUSOS VAIKŲ VYSTYMOSI YPATUMAI

Klausos sutrikimai tai girdimojo jutimo ir suvokimo trūkumai, trukdantys išmokti sakytinės kalbos ir bendrauti ja. Klausos susilpnėjimo laipsnis nustatomas attlikus audiometrinį tyrimą. Jo metu fiksuojami absoliutūs girdimųjų pojūčių slenksčiai decibelais (dB) 500, 1000, 2000 Hz tonus. Klausos sutrikimo laipsnis nustatomas pagal ‚geriau girdinčios“ ausies duomenis.

Lietuvoje orientuojamasi į tokį klausos sutrikimų klasifikavimą:
– neprigirdėjimas: nežymus (26-40 dB), vidutinis (41-55dB), labai žymus (71-90 dB).
– kurtumas: praktiškas (daugiau kaip 91 dB).

Apibūdinant sutrikusios kl

lausos vaikus, orientuojamasis ne tik į klausos sutrikimo laipsnį, bet ir į tai, kiek klausos sutrikimas trukdo (arba leidžia) vaikui savarankiškai išmokti kalbėti, muzikuoti ir t.t.

Kurčiaisiais laikomi vaikai, turintys įgimtą arba anksti (iki 3 metų) įgytą kurtumą ir negalintys savarankiškai išmokti kalbėti, taip pat vėliau apkurtę asmenys, be specialaus pasirengimo negalintys bendrauti sakytine kalba. Pagal kalbos išsivystymą kurtieji skirstomi į dvi grupes: 1) nekalbančius kurčiuosius, kurie gimė kurti arba apkurto iki 3 metų, t.y. iki susiformuojant kalbai; 2) kalbančius kurčiuosius, kurie prarado klausą jau mokėdami kalbėti. Kodėl anksti apkurtusieji negali savarankiškai išmokti kalbėti? Dauguma kurčiųjų turi klausos likučių, gali suvokti klausa garsinius signalus. Kurtieji negali išgirsti aplinkinių garsinės kalbos ir mėgdžiodami išmokti kalbėti.

Neprigirdintieji, remdamiesi savo nepilnaverte klausa, gali savarankiškai bent minimaliai įgyti kalbos pradmenis, tiesiogiai bendraudami. Jų kaalbos lygį lemia klausos susilpnėjimo laipsnis, laikas bei specialus pedagoginis darbas, palaikant jau turimus kalbėjimui įgūdžius ir toliau juos tobulinant. Kuo mažesnis klausos susilpnėjimas, tuo sėkmingiau jis galės remtis klausos likučiais, suvokdamas aplinkinių kalbą.

Nepaisant klausos sutrikimo, ugdant vaiko kalbą (žodinę arba gestų) galima normalizuoti jo vystymąsi. Jeigu iki 5 metų vaiką išmokinsime turtingos pilnavertės žodinės ar gestų kalbos, tolesnis jo psichikos vystymasis iš esmės bus pilnavertis ir apsiribos tik girdimųjų procesų specifika. Taigi svarbiausia – laiku išmokyti vaiką kalbėti žodine ar gestų ka
alba.
Girdinčiųjų tėvų šeimose, augančiose sutrikusios klausos vaikus, dažnai nepakankamai emociniai kontaktai su vaiku, vaikas jaučia emocinių santykių stygį, savotišką vidinį psichologinį diskomfortą. Tuo tarpu kurčiųjų šeimose kurtieji vaikai patiria daugiau teigiamų emocijų ir jie patys yra emocingesni (reiškia daugiau emocinių reakcijų), jaučia didesnį emocinį komfortą. Manoma, kad taip yra ir dėl to, kad su vaiku daug ir natūraliai bendraujama gestais.
2. NEPRIGIRDĖJIMO DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA

Kalbos sutrikimas yra universalus bet kokio ypatingo vystymosi požymis. Sutrikus vaiko vystymuisi, sutrinka jo veiklos žodinis tarpinimas (žodinė reguliacija ir verbalizavimas).
Pirmasis uždavinys, konstatavus vienokius ar kitokius kalbos sutrikimus, yra išsiaiškinti vaiko klausos būklę. Jei nustatoma, kad klausa yra nesutrikusi, galima prognozuoti, kad kalbos sutrikimų priežastis gali būti pirminis kalbos funkcijų pažeidimas arba pirminis intelekto nepakankamumas. Jeigu nustatomas klausos sutrikimas, būtinai reikia fiksuoti klausos sutrikimo laiką, laipsnį, vaiko ugdymo sąlygas. Šių veiksnių analizė ir gretinimas leis daryti išvadą, ar klausos sutrikimas yra nustatyto kalbos sutrikimo priežastis.
Klausos sutrikimai gali būti nustatyti ir sutrikusio intelekto, lėtesnio vystymosi vaikams ir kt. Tačiau šiais atvejais klausos sutrikimas būtų traktuojamas kaip lydimoji simptomatika. Mokant vaiką, treniruojant jo klausą, vaikas ima daryti neprigirdinčiojo ar net girdinčiojo įspūdį.
Svarbiausia tai, kad neprigirdinčiojo kalbos neišsivystymas yra antrinė simptomatika, klausos sutrikimo padarinys, o vaiko logopato kalbos sutrikimas – pirminis. Tačiau neprigirdinčiojo ka

alba yra specifiška ir skiriasi nuo pirminės logopatijos formų.
Lengviau atskirti neprigirdinčius vaikus nuo protiškai atsilikusiųjų. Pastarųjų kalbos sutrikimas yra sudėtinės visos jų pažįstamosios veiklos komponentas. Priešingai negu neprigirdinčiųjų, šių vaikų labiausiai nukentėjęs kalbos loginis komponentas, ne formalioji, o loginė kalbos pusė. Logiškai skurdi ar net nelogiška sutrikusio intelekto vaikų kalba, pasakymai gali būti gramatiškai taisyklingi arba beveik taisyklingi.
Dalinai sutrikusio intelekto vaikų būdingi ir klausos sutrikimai, dėl kurių sunkiau nustatyti protinį atsilikimą ir neprigirdėjimą. Tokiais atvejais svarbu nustatyti dominuojantį ir jį lydintį sutrikimą, orientuojantis tiek į kalbos charakteristiką, tiek į kitus, nekalbinius kriterijus: klausos būklę, vaiko mokslumą, pažįstamosios veiklos sutrikimo pobūdį, vaiko kritiškumą, elgesio ypatumus ir kt.

3. SUTRIKUSIOS KLAUSOS VAIKŲ UGDYMO YPATUMAI

Didžiuliai pokyčiai vyksta sutrikusios klausos vaikų ugdymo sistemoje. Iki šiol kurčiųjų mokymas buvo dažniausiai grindžiamas vadinamojo „grynojo garsinio“ metodo principais. Informaciją vaikas suvokia mišriu būdu (girdimuoju – regimuoju), t.y. skaitydamas iš lūpų ir girdėdamas sustiprintą garsą. Vaikas perteikia informaciją taip pat žodine kalba.
Ugdymo formą ir įstaigą savo vaikui renkasi tėvai.
Rekomenduojant ugdymo formą, atsižvelgiama į vaiko klausos būklę, bendruosius vaiko gebėjimus ir pasiekimus, kalbos lygį, gebėjimą bendrauti ir kalbinio bendravimo specifiką, pedagogo kompetenciją ir pasirengimą mokyti sutrikusios klausos vaiką, šeimos galimybes padėti savo vaikui ir kt.
Kurčiųjų mokyklinis ugdymas turėtų vykti trimis pakopomis:
– penkerių metų pradinė mokykla (parengiamoji 4-

-oji klasė);
– šešerių metų pagrindinė mokykla (5-10 klasė ir išlyginamoji klasė);
– dviejų metų vidurinė mokykla (11-12 kl).
Sutrikusios klausos vaikai mokomi specialiųjų dalykų – gestų kalbos, dalykinės praktinės veiklos, muzikos ritmikos, sakytinės kalbos, lavinama jų tartis, klausa.
Pokyčiai turėtų vykti diegiant naujus kurčiųjų mokymo metodus. Metodo samprata čia vartojama kaip ugdymo filosofijos ir jo krypties raiška. Sutrikusios klausos vaikai gali būti ugdomi šiais metodais: žodinės kalbos, dvikalbiu ir totaliosios komunikacijos. Ugdymo metodas rekomenduojamas įvertinus vaiko klausos būklę, jo sakytinės kalbos lygį, kalbinio bendravimo specifiką, bendruosius vaiko gebėjimus, tėvų pageidavimus ir kt.
Kurtiems vaikams ugdyti prioritetinis yra bilingvinis metodas.
Bilingvinis metodas reiškia, kad vaikas bendrauja ir mokomas dviem kalbomis: gestų kalba ir žodine kalba. Kurtieji ir neprigirdintieji, kurie mokosi bilingviniu metodu, lietuvių kalbos mokosi pritaikius užsienio kalbos mokymo principus ir metodikas.
Pagrindinis ugdymo principas yra ne vaiką taikyti prie metodo, o mokymo subjektui parinkti tinkamiausią mokymo metodą. Todėl kurtieji, nepageidaujantys mokytis bilingviniu metodu, gali būti mokomi žodinės kalbos metodu neprigirdinčiųjų arba atskirose kurčiųjų klasėse, integruotai bendrojo lavinimo mokyklose. Neprigirdintieji, pageidaujantys mokytis bilingviniu, o ne žodinės kalbos metodu, gali būti mokomi kurčiųjų arba atskirose neprigirdinčiųjų klasėse.
Tinkamas ugdymo metodo pasirinkimas leistų sutrikusios klausos vaikams žymiai geriau realizuoti savo potencines galimybes ir gebėjimus siekiant aukštesnio išsimokslinimo lygio.

4. VAIKO TURINČIO KLAUSOS NEGALĘ, INTEGRUOTO MOKYMO

GALIMYBĖS

Mūsų šalyje bendrojo lavinimo mokyklose mokosi sutrikusios klausos vaikai, gerai mokantys žodinę kalbą. Tai vienas svarbiausių faktorių, garantuojančių realią galimybę vaikui sėkmingai mokytis bendrojo tipo įstaigose. Kitų šalių patirtis liudija, kad kurčiuosius vaikus, bendraujančius daugiausia gestais, irgi galima mokyti bendrojo lavinimo mokykloje. Tokiu atveju būtinos gestų vertėjo paslaugos ir mokytojų sugebėjimas bendrauti su vaiku ne tik žodine kalba, bet ir specifinėmis kalbos priemonėmis – gestais ir pirštų kalba.

Tėvų apsisprendimas mokyti vaiką bendrojos ugdymo ar specialiojoje įstaigoje yra iš tiesų nelengvas ir labai atsakingas. Jie dažnai jaučiasi sutrikę. Teigiama yra tai, kad bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai geriau ir greičiau įvertina vaiko sveikąją pusę. Specialieji pedagogai labai orientuoti į specifiškumą. Tačiau negalima taikyti vienos ugdymo formos visiems. Tai priklauso nuo konkretaus vaiko, jo šeimos. Nėra vienintelio geriausio mokymo būdo. Tinkamiausias vaiko mokymas yra toks, kuris, pritaikytas vaikui, geriausiai atitinka jo ypatingus poreikius. Geriausias kelias – pasirinkimo galimybė.

Renkantis vaikui mokymo įstaigą, negali lemti vienas kuris nors faktroius, pvz.: vaiko klausos būklė, vaiko sugebėjimai, tėvų noras ir pan. Svarbu gerai pasverti visus faktorius, susijusius su vaiku, šeima ir būsimąją mokymo įstaigą.

Reikėtų gerai apgalvoti šiuos dalykus, susijusius su vaiku: ar pakankamai pasirengęs vaikas; kokie jo pasiekimai ir bendrieji sugebėjimai; koks kalbos lygis; kokie vaiko sugebėjimai bendrauti; kalbinio bendravimo specifika; ar tėvai konsultavosi su specialistais apie vaiko negalę ir integruoto ugdymo perspektyvą; kokios ir iš kur specialios paramos ir pagalbos tikisi tėvai. Ypač svarbu, ar šeima galės teikti vaikui būtiną pagalbą, ar jos nariai gali imtis atsakomybės už vaiko lavinimą, ar nenukentės kitų šeimos narių interesai. Integruoto mokymo sėkmę daugiausia lemia šeimos galimybės ir sugebėjimas padėti vaikui.

5. PAGALBA SUTRIKUSIOS KLAUSOS VAIKUI, BESIMOKANČIAM
BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE

Kai ateina mokytis į bendrojo lavinimo mokyklą gerai mokantis kalbą sutrikusios klausos vaikas, jis patiria žymiai daugiau adaptavimosi sunkumų negu girdintieji jo bendraamžiai. Vaikas dažnai jaučia psichologinį diskomfortą dėl to, kad jis nepakankamai suprata mokytojo informaciją, o mokytojas nepakankamai supranta vaiko kalbą. Atsiranda bendravimo su kitais vaikais sunkumų. Kai kurie vaikai gali būti nepasirengę priimti į savo tarpą neprigirdintį vaiką ir lygiateisiškai su juo bendrauti.

Sutrikusios klausos vaiko atėjimui į klasę mokytojas turėtų rengtis iš anksto. Bendraudamas su tėvais, pedagogas galėtų daug sužinoti apie vaiko sugebėjimus, interesus, kalbos lygį, bendravimo su vaiku ypatumus. Dar iki mokymosi pradžios, bendraudamas su vaiku mokytojas galėtų įgyti kai kurių kalbinio bendravimo su vaiku įgūdžių, susidarytų vaizdą apie vaiko sugebėjimą suprasti instrukcijas ir pavedimus žodžiu, pasakoti. Vaikas bendraudamas su mokytoju, taip pat kaupia pirmąją patirtį: mokosi geriau suprasti mokytoją skaitydamas iš lūpų, pratinasi prie kalbėjimo tempo ir kt.

Pagalba sutrikusios klausos vaikui galėtų būti teikiama ugdant ir tobulinant bendravimą sakytine kalba (tobulinant tarimo ir skaitymo iš lūpų įgūdžius), daugiau taikant vizualinių priemonių, daugiau informacijos pateikiant rašytine kalba, organizuojant individualias pratybas ir kt.

6. KOREKCINIS DARBAS UGDANT NEPRIGIRDINČIŲJŲ KALBĄ
IR ŠALINANT KALBOS SUTRIKIMUS

Neprigirdinčiųjų vaikų kalbos sutrikimai, kurie nėra sąlygoti klausos pažeidimo (mikčiojimas, rinolalija, dizartrija, mechaninė dislalija ir kt.), šalinami įprastiniais logopedinio darbo būdais. Specifinis koreliacinis darbas susijęs su nepakankama (sutrikusia) klausos funkcija. Mokant garsų tarimo ir taisant netaisyklingą garsų tarimą būtinai naudojama garsą stiprinanti aparatūra, kuri leidžia maksimaliai remtis vaiko klausos likučiais.

Suvokti kalbos garsus ir mokyti juos tarti taip pat padeda įvairios pagalbinės priemonės nuo pačių primityviausių iki šiuolaikinės vizualinės aparatūros. Papraščiausių priemonių, skirtų regėjimo analizatoriui, pavyzdys gali būti: popieriaus skiautelė prie kalbančiojo lūpų, kad jos judėjimas parodytų nematomą kalbos organų darbą, profiliai; rodymas rankomis kaip juda kalbos padargai, ir kt. Sudėtingesni vizualianiai prietaisai yra vibroskopas, “matomos kalbos” tipo prietaisai, kurie transformuoja garsinius reiškinius į optinius, suvokiamus rega.

Svarbų vaidmenį atlieka kinestezinis analizatorius. Kurčias vaikas, mokydamasis tarti, remiasi kinesteziniais ir taktiliniais pojūčiais, atsirandančiais judant kalbos organams. Jo sąmonėje įsitvirtina ne fonema, turinti atitinkamą garsinę charakteristiką, o artikulema, t.y. kalbėjimo organų padėties ir judesių, kurie būdingi kuriam nors garsui vaizdinys.

Odos analizatoriumi kurtieji remiasi tiesiogiai, kai kontroliuoja rankos delnu, priartintu prie kalbančiojo (arba savo) lūpų, prisiliesdami prie kaklo, krūtinės nosies.

Kalbos garsų suvokimas ir jų tarimo mokymas daug efektyvesnis, kai remiamasi ne vienu kuriuo nors funkcionuojančiu analizatoriumi, bet vissa išsaugotų analizatorių sistema.

Mokant kurčiuosius vaikus tarti garsus, naudojami trys pagrindiniai būdai: 1) mėgdžiojimo; 2) mechaninis; 3) mišrusis. Plačiausiai naudojamas natūralus mėgdžiojimo būdas, kuris remiasi vaiko regėjimo ir kinesteziniu analizatoriais, iš dalies ir klausos analizatoriaus (naudojant garsą stiprinančią aparatūrą) išsaugotomis galimybėmis.

IŠVADOS

Svarbu žinoti veiksnius, kurie lemia skirtingą vaiko vystymąsi. Tokių veiksnių yra keletas.

1. Klausos sutrikimo laikas. Labiausiai sutrikdo psichikos raidą ankstyva pirminė patalogija. Antriniai nukrypimai šiuo atveju labai ryškūs ir nulemia psichinių procesų raidos sutrikimus.

Vėlyvas analogiškas pirminis sutrikimas daug mažiau trikdo psichikos raidą. Kurčio vaiko vystymosi ypatumai ir perspektyva priklausys nuo to, kada sutriko klausa: jau susiformavus kalbai ar iki jai susiformuojant. Ankstyvojo kurtumo sąlygotas nebylumas lemia kurčiojo psichikos raidą.

2. Klausos sutrikimo laipsnis. Vaiko kalbos ir psichikos raida skirsis priklausomai nuo to, absoličiai ar iš dalies sutrikusi vaiko klausa. Kuo mažiau sutrikusi klausa, tuo palankesnės sąlygos išmokti kalbėti ir vaiko psichikai plėtotis.

3. Pedagoginės ir medicininės korekcijos būdų naudojimo laikas ir jų atitikimas sutrikimo struktūrai. Korekcinis mokymo ir auklėjimo darbas, kurį plačiąja prasme suprantame kaip vaiko auko auklėjimo sąlygas, – vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių neprigirdinčiojo vaiko raidos perspektyvą.

4. Atsižvelgiama ir į vaiko asmenybės bruožus, charakterio ypatybes. Vaiko kontaktabilumas, ekstravertiškumas arba intravertiškumas ir kitos savybės smarkiai lemia jo adaptavimosi ir mokymo sėkmę.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Garšvienė A., Ivoškuvienė R., Logopedija, – K; 1993;
2. Benesch Hellmut, Psichologijos atlasas, – V; 2001;
3. Specialiųjų poreikių vaikai, – Š; 1998.

Leave a Comment