Darbo su vaikais delinkventais ypatumai

TURINYS1.ĮVADAS……………………………………………………………………3 psl.2.PAGRINDINĖS SĄVOKOS………………………………………….5 psl.3DELIKVENTINO ELGESIO FORMAVIMĄSIS…………………8 psl.4.PRIEŽASTYS SKATINANČIOS DELIKVENTIŠKO ELGESIO FORMAVIMĄSI…………………………………………………………11 psl.5.PAAUGLIAI DELINKVENTAI………………………………..27 psl.6.PAAUGLIŲ IR MOKYTOJŲ PATIRIAMOS SOCIOEDUKACINĖS PROBLEMOS…………………………………………………….33 psl.7.PREVENCIJA……………………………………………………….35 psl.8. NEPILNAMEČIŲ RESOCIALIZACIJA……………..58 psl.9.IŠVADOS………………………………………………………………..74 psl.10.LITERATŪRA…………………………………………………………..76 psl.ĮVADASSocialinės problemos, susijusios su vaiku, egzistavo visada, keitėsi tik pačio vaiko santykis su socialine aplinka. Ši aplinka, metams bėgant, darosi vis labiau nesaugi ir pažeidžiama.Vaikas, kuriame pasaulio krašte begyventų, susiduria su deviantinio elgesio, narkomanijos, piknaudžiavimo alkoholiu, ankstyvų lytinių santykių, gana dažnai vedančių į prostituciją, padariniais.Socialinės problemos labiausiai pažeidžia vaikus.Paauglystės amžius – pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą. Šiuo periodu vyksta visapusiškas paauglio vystymasis, apimantis anatominius-fiziologinius, intelektualinius pokyčius, paauglio požiūrių į įvairius reiškinius formavimąsi ir kt.Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Jis turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje, suaugusieji jam pradeda kelti didesnius ir rimtesnius reikalavimus.Galima būtų išskirti tokius paauglystės laikotarpiui būdingus bruožus: emocinis nebrandumas, nepakankamai gerai išsivystęs gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, nesugebėjimas suderinti norų su galimybėmis, tenkinant savo poreikius, padidintas noras atrasti savo identitetą bei tapti suaugusiu.Pasak M. Galaguzovos (2000), paauglys – tai žmogus, esantis pereinamoje būsenoje tarp vaiko ir suaugusio, tai žmogus, pačioje svarbiausioje asmenybės tapsmo stadijoje, kur formuojasi pagrindiniai charakterio bruožai, būdo savybės, vertybės. Paauglio asmenybė dar nepakankamai išsivysčiusi, kad jį būtų galima vadinti suaugusiuoju, bet tuo pačiu metu ji išsivysčiusi tiek, kad paauglys jaustųsi atsakingas už užmegztus santykius su aplinkiniais, už savo veiksmus ir poelgius, bei elgtis pagal visuomenėje nusistovėjusias bei priimtinas normas ir taisykles.Paauglys sugeba priimti apgalvotus sprendimus, atlikti racionalius veiksmus bei žinoti savo poelgių asmeninę ir teisinę atsakomybę. Vertėtų ypatingai akcentuoti, kad paauglys- tai asmuo, jau galintis teisiškai atsakyti už savo poelgius bei jų padarinius. Nors įstatymai nepilnamečiams (atsižvelgiant į nepilnamečių socialinius-psichologinius vystymosi ypatumus) numato tik dalinę teisinę atsakomybę, visgi reikėtų išskirti vėlesniosios ir ankstyvosios paauglystės tarpsnius, kaip kintamąjį, nustatant nepilnamečio asmeninę atsakomybę prieš visuomenę už savo poelgius.Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas, kt. Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, įtakojančių deviantiškos asmenybės susiformavimą (Leliūgienė, I., 2003).PAGRINDINĖS SĄVOKOSPaaugliai, kurių elgesys neatitinka normų ir skiriasi nuo visuomenėje priimtinų taisyklių, normų, vadinamas „sunkiu“ arba „sunkiai auklėjamu“. „Sunkiai auklėjamo“ paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtinų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama „deviacijos“(angl. deviance – nukrypimas) sąvoka.Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą, pastebėta, kas tokiam, visuomenės taisyklių neatitinkančiam elgesiui, kuris dažnai aprašomas, kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinų normų, apibūdinti yra naudojamos labai įvairios sąvokos: „nevisuomeniškas“, „asocialus“, „deviantinis“, „antiasocialus“, „antivisuomeniškas“, „nusikalstamas“, „kriminalinis“, „amoralus“, „delikventinis“ elgesys ir kt. Todėl kalbant apie deviacijos reiškinį, būtų pravartu trumpai apžvelgti šių visų sąvokų prasmę bei pagrindinius skirtumus.Asocialaus elgesio sąvoka, pasak G. Valicko (1997) yra pati plačiausia ir savyje apima visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų. Asocialus elgesys aiškinamas įvairiai: nevisuomeniškas, kenkiantis visuomenei; nepaisantis visuomenės, joje egzistuojančių vertybių ir normų; įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų. Pažymėtina, kad asocialus paauglys nebūtinai turi būti antiasocialus, t.y. daryti žalą grupei ar visuomenei. Elgesio nukrypimai gali pasireikšti labai įvairiai. Todėl ir sąvokos, nusakančios šiuos elgesio nukrypimus naudojamos labai įvairios (žr. aukščiau), kurių viena iš jų ir yra deviacija. Taigi, asocialus elgesys apima deviacijos sąvoką, deviantinis elgesys yra sudedamoji asocialaus elgesio dalis.Asocialios šeimos – tai šeimos, kurių gyvenimo būdas yra amoralus ir antisocialinis. Tai šeimos, kurios nepakankamai apsirūpinusios materialiai (Kvieskienė, G. Socialinė pedagogika, 2002, 72 psl.).Asocialus elgesys – tai sąvoka savyje apimanti visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų (Kvieskienė, G. Socialinė pedagogika, 2002, 65 psl.).Deviacija (angl. deviance – nukrypimas) – elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui „deviacijos“ sąvoką galėtume versti kaip „nukrypimas“, „nuokrypis“. Deviacijos ribos nėra griežtos, nes vertinant elgesį, vadovaujamasi skirtingomis elgesio normomis. Vis dėlto kalbant apie tam tikrus nukrypimus nuo elgesio normų, iškyla ir atskaitos taško, t.y. „normalaus elgesio“ sąvokos problema, nes jo samprata nulemia ir deviacijos sąvoką.Pasak G. Valicko (1997), normalus elgesys nusakomas pagal tris kriterijus: statistinį, etinį, psichologinį-medicininį.Pagal statistinį kriterijų normalus, elgesys yra tas, kuris būdingas daugumai tam tikros populiacijos atstovų. Šio požiūrio trūkumai: pagal šią sampratą mažumos atstovų elgesys arba neįprastos elgesio formos bus vertinamos kaip asocialios, deviantiškos; statistiškai vertinamos normos priklauso nuo populiacijos elgesio ypatumų.Etinis kriterijus akcentuoja ne elgesio formų pasireiškimo dažnumą, o tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas. Čia normaliu laikomas toks elgesys, kuris atitinka iškeltus reikalavimus, nurodymus ar draudimus. Devaintinis elgesys – kai šie reikalavimai pažeidžiami. Šio požiūrio trūkumai: elgesio normos kinta ir yra reliatyvios, kadangi priklauso nuo kultūrinių, politinių, klasinių konkrečios socialinės struktūros ypatumų. Skirtingų socialinių grupių elgesio normos taip pat skiriasi tarpusavyje.G. Valickas (1997) teigia, jog pagal psichologinį-medicininį normos kriterijų normaliu laikytinas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai pasireiškia šis elgesys ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Deviantinis elgesys – tokios elgesio normos, kurios neigiamai veikia vidinę žmogaus harmoniją, verčia jį kentėti, sukelia įvairius konfliktus bei psichinės bei fizinės sveikatos sutrikimus. Tačiau ir šios normos yra reliatyvios, kadangi skirtingiems žmonėms kančią bei vidinę disharmoniją sukelia nevienodas neigiamos stimuliacijos laipsnis.Deviantinis elgesys gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Pvz.: gyvenime pasitaiko atvejų, problemiškų situacijų, kada žmogus turi pasielgti netipiškai, netgi priešingai elgesio normoms.Paauglio normalus elgesys pagrįstas jauno žmogaus ir jį supančio mikrosociumo sąveika, kuri turi adekvačiai atitikti paauglio vystymosi ir socializacijos keliamus reikalavimus bei galimybes.Deviacija paauglystėje gali būti apibūdinama kaip paauglio ir mikrosociumo sąveika, kuri stabdo jo vystymąsi bei socializaciją, nes paauglį supanti aplinka neatsižvelgia į šio amžiaus išskirtinumus, ypatumus, paties paauglio individualumą; dėl to paauglio elgesys tampa deviantiniu, pasireiškiančiu visuomeninių normų bei taisyklių laužymu.Deviacijos reiškinys apima tokias sąvokas kaip deviantinis, delikventinis bei kriminalinis elgesys.Deviantinis elgesys – tai vienas iš deviacijos pasireiškimo būdų, susijęs su tam tikrų amžių (paauglystė, suaugusieji) atitinkančių socialinių elgesio normų ir taisyklių, būdingų tam tikriems mikrosocialiniams santykiams (šeimos, mokyklos), pažeidimu ir laužymu (Leliūgienė, I., 2003).Delikvencija – (lot. delinquens- nusižengiantis) jaunimo polinkis nusikalsti. Priežastys įvairios: ydingas auklėjimas šeimoje, vaikų įtraukimas į nusikalstamą veiklą, socialinis nesubrendimas, sociopatija, charakterio nukrypimai (akcentuacijos), psichopatija, lytiniai iškrypimai. Daugiausia nusikalsta 15-16 metų paaugliai, nors delikvencija pasireiškia daug anksčiau – 8-10 metais. Ji vystosi pamažu, kol delikventas savo sąmonėje praranda socialines vertybes ir susikuria antisocialines, išmoksta nusikaltimų technikos. Tada jis pateisina savo delikventinį elgesį, atmeta bet kokius draudimus, įstatymus, niekina jį niekinančius, persekiojančius, bet labiausiai bijo, kad nebūtų sugautas nusikaltimo vietoje.. delikventus perauklėti sunku, todėl juos reikia auklėti išanksto, profilaktiškai (Jovaiša, L. Pedagoginių terminų žodynas, 1993).Delikventas – žmogus, kurio elgesys yra labai nenormalus (neatitinka normų) ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusiklatimas (Psichologijos žodynas, 1993).Pasak G. Valicko (1997), delikventiškas elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija, pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delikventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų, teisės pažeidimų. Delikventinis elgesys – tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos. Delikventai, tai faktiškai padidintos rizikos vaikai, paaugliai, kuriems taikomos visuomeninio poveikio priemonės.Kriminalinis elgesys – apibūdinamas kaip neteisėti, pažeidžiantys įstatymus veiksmai, už kuriuos gresia atitinkama teisinė atsakomybė bei gali būti iškelta baudžiamoji byla pagal atitinkamus baudžiamojo kodekso straipsnius. Kriminalinis elgesys siejamas su nelegalia veikla, tokia kaip smurtas, vagystės, narkomanija. Nepilnamečiai yra baudžiami už kriminalinius nusikaltimus pagal įstatymus. Jie paprastai yra atskiriami nuo suaugusiųjų ir jų pažeidimai yra svarstomi atskirai bei jiems yra skiriamos tam tikros poveikio priemonės (Leliūgienė, I., 2003).Agresija – (angl. aggression) 1) priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu. Gali būti tiesioginė, t. y. nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo šaltinį, ir perkeltinė – dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Perkeltinė agresija labai smerkiama, todėl kai kurie žmonės linkę agresiją nukreipti į save. Ji reiškiasi savęs žeminimu, savęs kaltinimu, savęs žalojimu ar net savižudybe (Psichologijos žodynas, 1993); 2) pranašumo demonstravimas arba puolimas, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikt(Kučinskas, V. “Socialinis darbas švietimo sistemoje”, 2000); 3) frustracinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis; įprotis žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, į daiktinę aplinką ar net save; poreikis puolant gintis (Pedagogikos žodynas, 1993).Agresija (socialinė) – priimtina forma, kuri gali padėti spręsti konfliktus, įveikti socialines kliūtis, siekiant teisybės, skriaudos atitaisymo ir pan. (Kučinskas, V. “Socialinis darbas švietimo sistemoje”, 2000).Agresyvus elgesys – agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys įvairios: bejėgiškumas, kai reikia įveikti kliūtis (frustracija), siekimas išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas kitam, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt. Agresyvus elgesys išmokstamas, jis būna ir gynimosi priemonė (Pedagogikos žodynas, 1993).Antisocialinis elgesys – (angl. antisocial behaviour) deviantinis elgesys, žmogaus poelgiai ar jų sistema, prieštaraujantys visuomenės priimtoms teisės ir dorovės normoms (Psichologijos žodynas, 1993).DELIKVENTINO ELGESIO FORMAVIMĄSISŠiandieninėje visuomenėje vykstančio moralinių vertybių bei idealų perkainojimo, nusivylimo dėl jų sudužimo jautriausias barometras – mūsų vaikai. Visuomenė neturi laiko ar nenori jo atrasti savo mažajam piliečiui padėti, rasti kelią šiandienos labirintuose. Vaikai, nesulaukę iš tėvų ir iš mūsų pagalbos, patys ieško išeities taškų. Vieniems sekasi rasti savo gyvenimo kelią, kitiems – ne. Tie, kuriems nepavyksta, bėga iš namų, tarsi sugriauna A. Maslou poreikių piramidę. Norėdami patenkinti fiziologinius poreikius, vaikiai vagia, „parsiduoda“ homoseksualistams, mergaitės tampa prostitutėmis. Nepatenkinęs fiziologinių poreikių ir gyvendamas tokį gyvenimą, vaikas nesijaučia saugus. Apie meilę ir priklausomumą dažniausiai visiškai nekalbama, kadangi daugumas šių vaikų iš asocialių šeimų. Jeigu vaiko niekas nemyli ir jis tarsi niekam nereikalingas, kaip jis gerbs save ir kitus (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996/ Černauskienė, R. Delikventiško elgesio formavimasis, 101-103 psl.).Žiniasklaidoje vis dažniau girdime apie mažamečių vaikų agresyvumo proveržius, kartais pasibaigiančius kito žmogaus mirtimi ir neretai – sunkiu kūno sužalojimu. Dar daugiau istorijų galime išgirsti visai šalia savo namų – apie vaikų žiaurumą, kitų vaikų reketavimą, grasinimus, muštynes, užpuolimus. Kyla klausimas, kodėl vaikai tokie žiaurūs.Vaiko fizinį ir psichinį vystymąsi lemia lavinimas. Sąlygoja įgimti pradmenys, o kiek pavyksta prie jo priartėti, priklauso nuo lavinimo, mokymo, vaiko aktyvumo.Nervinės ląstelės vystosi normaliai tada, kai jas veikia kuo įvairesni dirginimai. Kai jutimo organai negauna pakankamai reikiamų dirginimų, jų funkcijos neišlavėja, nes sulėtėja ląstelių vystymasis, aplinka turi įtakos besiformuojančiai psichikai.Kūdikiui augant, nervinės ląstelės struktūra darosi sudėtingesnė. Trejų metų vaiko smegenų biocheminiai rodikliai beveik tokie patys kaip suaugusiųjų. Jei iki trejų metų vaiko pagrindinės psichofiziologinės funkcijos dar neveikia, vėliau bus sunku išlavinti jų pajėgumą. Vaiko psichinių jėgų ir sugebėjimų išlavėjimas neįmanomas savaiminio brendimo sąlygomis, nevadovaujant suaugusiems.Eriksono nuomone, žmogus save realizuoja tik tuomet, kai priimtinu būdu įveikia gyvenimo krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas. Krizė yra laikotarpis, kai žmogus pasidaro labiau pažeidžiamas vienokių ar kitokių psichosocialinių nesklandumų. Kiekviena iš jų tam tikru pavidalu egzistuoja iki lemiamo jos įveikimo momento arba, jei sėkmingai įveikiama, sustiprina bręstančią asmenybę, padidina jos galią. Priešingai, asmenybė nesubręsta, gali išsivystyti neurozė, susiformuoti delikventiškas elgesys.Delikventiško elgesio vaikai būna agresyvūs, klastingi, visuomenėje nesąžiningi. Dauguma šių vaikų gimė amoralaus elgesio šeimose. Šiuos vaikus augino tie, kurie tuo metu nesuvokdavo, kad vaikas alkanas, sušalęs. Jie buvo tampomi iš landynės į landynę, paliekami visuomeninėse transporto priemonėse. <…>.Nebuvo patenkinti šių vaikų fiziologiniai poreikiai. Gyvenimo nestabilumas juose užaugino agresiją, neapykantą, menkavertiškumo jausmą.Adleris apie delikventiško elgesio susiformavimą sako taip, kad asocialioje šeimoje vaiko silpni socialiniai interesai, stiprūs menkavertiškumo jausmai paauglystėje. Vaikas iškelia per didelius gyvenimo tikslus ir patenka į kalėjimą (galima neurozė).Socialumas nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenimui. Paprastai kūdikius apsupa žmonės, kurie bendrauja su jais nuo pat gimimo. Bet kas atsitiktų, jeigu kūdikiams būtų atimta galimybė bendrauti? Iš dalies į šį klausimą galima atsakyti neįprastais vaikų, kurie ankstyvojoje vaikystėje buvo izoliuoti nuo kitų žmonių, pavyzdžiais. Kuomet izoliacija užtrunka per ilgai ir su vaikais per mažai bendraujama, jie netampa pilnaverčiais žmonėmis ir nedalyvauja socialiniame gyvenime.Žmogaus organizmas gali pilnai žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje.Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma, tai procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais. Antra, socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kurios skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Socializacija formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties.Šeima turi didžiulę įtaką bręstančiai paauglio asmenybei, besiformuojančiam jo charakteriui. Jos funkcijų, ypač tėvų ir vaikų santykių, pažeidimas labai apsunkina paauglio charakterio vystymąsi. Tai gali tapti svarbiausia charakterio nukrypimo priežastimi, pastūmėti paauglį į nusikaltimą (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996/ Černauskienė, R. Delikventiško elgesio formavimasis, 101-103 psl.).

Delikventinį elgesį sukelia įvairūs veiksniai: prastesni santykiai su tėvais, klasės draugais, mokytojais, namuose daugiau fizinių bausmių nei pagyrimų, mokykloje praleistos pamokos (pamokas pradeda praleidinėti jau pradinėse klasėse, kylant reikalavimams. Vis daugiau laiko praleidžiant už mokyklos ribų, susidraugaujama su kitais mokyklos nelankančiais nepilnamečiais ir taip dar labiau atitrūkstama nuo mokyklos), suprasdami, kad neatitinka jiems visuomenės keliamų reikalavimų vis sunkiau ir sunkiau prisitaiko visuomenėje, gerovės jausmą šie paaugliai randa antisocialiose grupuotėse.Tačiau yra rizikos faktoriai, kurie turi labai didelės įtakos vaikams paauglystėje tapti delikventais:1. Elgesio ir emociniai sutrikimai, vėliau peraugantys į nusikalstamus poelgius, prasideda anksti – pradinėse klasėse ar net ikimokykliniame amžiuje.2. Nusikalsti linkę vaikai dažnai yra augę šeimose, turinčiose nemažai socialinių ir psichologinių problemų. Artimųjų įtaka paauglio asmenybės raidai ir socializacijai visada išlieka didelė, nepriklausomai nuo to, ar tėvams pavyko susidoroti su tėvystės ir motinystės pareigomis.3. Tyrimų duomenys rodo, kad linkę nusikalsti nepilnamečiai, tėvų dažnai buvo baudžiami stipriomis fizinėmis bausmėmis. Tai galėtų reikšti įvairaus pobūdžio problemas šeimose – tiek rizikos grupės tėvų dažnai vartojamą prievartą auginant vaikus, tiek bandymus prievartos būdais šeimose disciplinuoti rizikos grupės vaikus.4. Vaikai, vėliau padarę nusikaltimus, augo teises pažeidžiančioje šeimoje ir aplinkoje.5. Nusikalsti linkę paaugliai savo gyvenime yra paveikti ištiso komplekso nepalankių rizikos faktorių, kurie, kartu paėmus, sudaro nepalankias prielaidas sėkmingai resocializacijai (Nepilnamečiai, padarę sunkius nusikaltimus: psichologiniai ir socialiniai ypatumai. 2000).PRIEŽASTYS SKATINANČIOS DELIKVENTIŠKO ELGESIO FORMAVIMĄSINevisavertė socializacija turi didžiule įtaka susiformuoti delikventiško elgesio apraiškoms. Socializacija yra daugiasluoksnis procesas, sudarytas iš daugelio komponentų (šeima, visuomenė, mokykla, kultūra, religija…), kurių kiekvienas vaiko socializacijos procesui yra vienaip ar kitaip svarbus. Bet kuris iš tų komponentų turi didžiausią įtaką? Kokios priežastys iššaukia vaikų ir paauglių destruktyvų elgesį? Koks socializacijos ryšys su deviacija: fundamentalus tasai ryšys, priklausomybė,ar fragmentinis, atsitiktinis?Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį (Piliponytė, J., 1999. Nepilnametis: žmogus, kuriam reikalinga kryptis (http://www.sociumas.lt/Lit/Nr3/nepilnamečiai).Socializacijos turiniui įvertinti ( o iš dalies – ir socializuotumui) įvertinti paimta keliolika pagal pobūdį skirtingų kultūros elementų <…>.Darbo sritis. Santykis su technologijomis. <…>. Ilgainiui, įsitvirtinus sovietiniam rėžimui, darbo vertė krito, todėl kad iš laisvo jis tapo priverstiniu. Individo socializacija, kuri anksčiau buvo grindžiama darbine veikla, tapo labiau „išblaškyta“, nevisavertė. Nes nesusiformavo kultūra savo įtaigumu galinti pakeisti darbo kultūrą. Tasai pokytis labai ryškus jaunosios kartos (kurios nemaža dalis iki šiol vengia sąžiningo darbo) elgsenoje. Santykis su etno kultūra. <…>. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, įsiveržus svetimos kultūros elementams ir jų sistemai, etnokultūra iš žmogaus gyvenimo ėmė sparčiai trauktis. Vaikaičių gyvenime tęstinė (gyvoji) etnokultūrinė atmintis jau nutrūkusi. Taip pat išseko ir etnokultūros atsinaujinimo šaltiniai. Individo santykis su tradicine etnokultūra tampa imitaciniu, teatraliniu, muziejiniu.Santykis su religija. <…>. Religiniai įsitikinimai, susipynę su etnokultūra, sudarė tvirtą dorovinių įsitikinimų pamatą. Jaunosios kartos religija suvokiama tik išoriškai, formaliai. Susilpnėjus vidiniam sąžinės balsui įsiveržė kiti dalykai: mažiau civilizuoti, primityvesni žmogaus instinktai, individualios naudos siekimas, dorovinis atsipalaidavimas ir pan. Individas tapo vienišesnis, labiau pažeidžiamas, ieškantis socialinės-psichologinės jungties, pakaitalo abejotinuose erzacuose. Religija, slopinusi savąjį Aš-Ego, atpalaidavo jo prasiveržimą.Santykis su mokykla. <…>. Jaunajai kartai mokykla prarado turėtas ne tik informacijos perteikimo, bet ir humanitarinės (dorovinių įsitikinimų) kultūros ugdymo pozicijas. „Gatvės“, neformaliųjų grupių poveikis ima konkuruoti su mokykla, ypač jaučiama šio poveikio neigiama įtaka, kurios slopinti beveik nepajėgi mokykla. Sovietmečiu gerokai nunykęs mokyklos pedagoginis-humanitarinis ir organizacinis potencialas, taip pat privalomas mokymasis suformavo didesnį mokinio ir mokyklos susvetimėjimą.Santykis su pasaulio kultūra. <…>. Pasaulio dipoliarumą sklaidė bažnyčia, mokykla. Ilgainiui, nykstant etnocentrizmui, „gyvosios atminties“ mechanizmui, išklibus individo doroviniams pamatams, jo humanitarinei orientacijai, jaunoji karta tapo labiau imli pasaulinei kultūrai, tačiau ir kur kas mažiau atspari jos šešėlinėms pusėms. Susilpnėjus etnokultūriniam imunitetui atsiveria platesnė erdvė kosmopolitinėms orientacijoms, lieka mažiau ne tik vidinių, bet ir išorinių kliūčių joms įsigalėti.Santykis su vyresniaisiais šeimos nariais. Senesnioji karta pagrindinį socializacinį krūvį betarpiškai perėmė iš vyresniųjų amžiumi asmenų, ir ypač- iš savo šeimos narių. Socialinės patirties perteikimo betarpiškumas stiprino šeimos narių, giminystės, taip pat ir bendruomeninius ryšius.Socialinis laikas, sovietinis rėžimas sutapęs dar ir su kitais esminiais pokyčiais (industrializacija, urbanizacija ir pan.) sudarkė šių ryšių organiškumą. Buvo nuvertinta gyvoji patirtis, taip pat – ir vyresniųjų asmenų autoritetas. Vyresniųjų neapeliacinis prisitaikymas prie aplinkybių dar labiau nuvertino jų autoritetą jaunesniųjų akyse.Ilgainiui jaunesniųjų ryšys su vyresniaisiais tapo labiau formalus, netgi dvelkiąs susvetimėjimu, Pagaliau, esmingai pakito ir skirtingas kartas jungusios vertybės. Psichologinį ir kultūrinį kartų konfliktą papildė gyvenimo vertybių konfliktas.Valstybinis patriotizmas. <…>. Viduriniajai kartai (tėvams), kurią dar palietė ženkli tautinio patriotizmo dvasia, teko sunki prisitaikymo prie sovietinio okupacinio režimo našta. Nežiūrint „chamelioniškojo“ sindromo, ji suvaidino pagrindinį vaidmenį atkovojant ir atkuriant tautos nepriklausomybę. Tačiau jaunesnioji karta, paliesta idėjinių vertybių devalvacijos, užkrėsta ne tik kosmopolitizmo dvasia, bet ir atviresniu pragmatizmu, ženkliai prarado atsakomybės dėl savo tautos valstybingumo išsaugojimo pajautimą.Doroviniai įsitikinimai. Tradicinė lietuvių etnokultūra gana griežtai reguliavo senosios kartos žmogaus gyvenimą, jo santykius su kitais. Žmogus, jo gyvybė buvo suvokiama kaip aukščiausia, transendentinė, t.y. Dievo valioje esanti vertybė. Nuosavybė buvo gerbiama. Žmogaus saviugda, savikontrolė buvo organiša, vidinė. Ilgainiui, veikiant sovietiniam režimui bei kitoms aplinkybėms, individas ėmė gyventi erdvėjančioje, doroviniais įsitikinimais, privalomo elgesio normomis nevaržomoje laisvėje. Tą laisvę skatino dar ir žmogaus izoliavimas ir izoliavimasis nuo religijos, nuo nuodėmės suvokimo. Savikontrolė, kurios nebepalaiko ir socialinė aplinka, tapo labiau atrofuota. Atsakomybė bendruomenei, kitiems žmonėms, net artimiesiems tapo labiau užslopinta, nunykusi.Bendravimo kultūra. <…>. Pasikeitus socialiniams-ekonominiams santykiams <…>, nuvertėjus „gyvajai atminčiai“ ir individo patirčiai, bendravimas tampa labiau paviršutiniškas, fragmentiškas. Altruizmo bruožas vis labiau keičiamas asmenine nauda. Tvirtesnes šaknis suleidžia egoizmas. Bendravimas vis labiau išreiškia pasikeitimą informacija, o ne būdą gyvinti žmogiškumą ir žmogaus kūrybines galias.Socialinė kontrolė. <…>. Jaunosios kartos individas labiau „iškritęs“ iš tradicinės socialinės kontrolės. Tą skatino ne tik komandinė-biurokratinė sistema, „prisiėmusi“ sau atsakomybę už žmogaus elgesį, bet ir pastarojo vidinis maištas prieš jo prigimtį slopinusią socialinę-politinę sistemą. Net ir formalioji kontrolė dėl bendro dorovinės kultūros nuosmukio, tapo nepajėgi atlikti jai skirtos individo elgseną sunormuojančios funkcijos.Žmogaus fizinė ir dvasinė būsena. <…>. Jaunesniajai kartai tenka bręsti ir gyventi nepilnavertės ne tik socialinės-dvasinės, bet ir ekologinės aplinkos sąlygomis. Nunykęs žmogaus dvasingumas, labiau suvešėjęs jo „Aš-Ego“ nebemaitina tokia jėga jo fizinio gyvybingumo kaip anksčiau. Jo fiziniai ištekliai menkėja dar ir dėl palaidesnio, amoralesnio gyvenimo būdo (alkoholizacijos ir pan.). Atsiranda akivaizdus atotrūkis tarp besikeičiančio, vis naujus iššūkius metančio pasaulio ir žmogaus adaptacinių galimybių.Socialinis asmenybės tipas. Senosios kartos asmenybė – darbomaniškojo tipo. Darbas suvokiamas kaip žmogaus gyvenimo būdas, jo esmė. Pasižymi gana ryškiais tautiniais bruožais ir orientacijomis. Savo šaknimis suaugęs su praeitimi, todėl linkęs į konservatyvizmą. Pasižymi altruizmo bruožu. Pakankamai subalansuota vadinamoji „Aš-konsepcija“: kas aš esu, ką sugebu, kas man leista ir pan. Tai – iš vidaus integruota asmenybė. Ilgainiui darbomaniškumo bruožas nyko. Jo vietą vis labiau užkariavo bendras atsipalaidavimas, hedonistinės orientacijos. Bendruomeninis jaunosios kartos jausmas taip pat labiau sunykęs – jo vietą užima ryškesnė egocentrinė orientacija, netgi su tam tikru agresijos atspalviu. Ryškesnė ir individo emocionalumo (pasaulio, aplinkinių jausminio suvokimo) atrofija. Pastebimi labiau ryškėjantys Pasaulio piliečio (kosmopolito) bruožai.<…> individo socializacijos kitimas tiesiogiai sietinas su deviacija, nusikalstamumo prasiveržimu. Ir kad prasiveržusiai socialinei patologijai būdingas fundamentalumas, ilgalaikiškumas (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996). Vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai. Sociologai diskutuoja, kuris iš šių socializacijos faktorių yra reikšmingiausias, tačiau tikriausiai nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Todėl reikia atkreipti dėmesį į šeimos įtaką atliekant nepilnamečių nusikaltimų prevenciją ar, atvirkščiai, paskatą nusikalsti. Nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu; šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas. Tikriausiai dėl šios priežasties buvo atlikta daugelis kriminologinių tyrimų, kurių objektas – nepilnamečių nusikalstamumo, namų aplinkos ir vaikų auginimo praktikų sąveika.Psichologinės ir sociologinės perspektyvos. Studijose apie nepilnamečių deviacijos problemas, ypač šeimos atžvilgiu, galima išskirti dvi teorines perspektyvas – psichologinę ir sociologinę. Nors psichologija ir sociologija domisi skirtingais nusikalstamumo aspektais (sociologija akcentuoja sistemą, psichologija – nusikaltėlį), tačiau abi disciplinos telkiasi ties „kontrolės“ tema. Psichologija labiau akcentuoja asmeninę ar vidinę kontrolę, kuri pasireiškia per superego ar per elgesio modelių mokymąsi. Sociologija skiria dėmesį visuomenės ar bendruomenės institucijoms, tiesiogiai įtakojančius išorinius socialinės kontrolės procesus. Reiss teigia, kad deviacija priklauso nuo abiejų, asmeninės ir socialinės, kontrolių. Susilpnėjus asmeninei ir socialinei kontrolei, padidėja galimybė įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Šeima neabejotinai yra reikšminga tiek vidinės, tiek išorinės kontrolės atžvilgiu.Kokio pobūdžio šeimos aplinka labiausiai skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą? Mokslinėje literatūroje galima pastebėti, kad buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti.Yra siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos. Viena siūlomų tipologijų: -Tipinė tradicinė šeima; vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. draugų, kitų suaugusiųjų neigiamos įtakos (10-15 %).-Šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio (dažniausiai kultūrine) deformacija; kurioje kriminogeninė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje (60 %).-Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja.Nepilnamečių polinkį į deviantinį elgesį gali skatinti įvairūs veiksniai. Atliekant tyrimus, reikia turėti galvoje, kad nėra vienintelio veiksnio, kuris padėtų nuspėti, kokios šeimos susidurs su nepilnamečių nusikalstamumo problema. Greičiau šių veiksnių kombinacija padeda įvertinti polinkį į nusikalstamumą.Tačiau bus apžvelgiami tik keli veiksniai, galintys įtakoti nepilnamečių nusikalstamumą: nepilnos šeimos, nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus, dirbančių motinų problema. Iširę namai, nepilnos šeimos Šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų ar abiejų tėvų mirties, mokslininkų yra laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui.Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių namų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, Monaha (1957) tyrė JAV Filadelfijos valstijos teismus nuo 1949m. iki 1954m. Tyrimo rezultatai parodė, kad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų. Sheldon ir Glueck (1968) nustatė, kad nepilnamečių nusikaltėlių buvo žymiai mažiau pilnose šeimose, palyginti su iširusiomis, nepilnomis šeimomis. Reikia pažymėti, kad dauguma vaikų, kurie vėliau tapo nepilnamečiais nusikaltėliais, dar neturėjo 5-erių metų, kai iširo jų šeimos. Remiantis psichologinėmis teorijomis, asmens elgesio modeliai ir psichikos struktūra beveik galutinai susiformuoja iki penktųjų gyvenimo metų.Tačiau yra kriminologų, linkusių manyti, kad iširusios šeimos nėra vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių nepilnamečius nusikalsti. Tokias šeimas galima vadinti antriniu nepilnamečių nusikalstamumo šaltiniu. (Rosen, 1985, Wells and Rankin, 1985; Van Voorjis, 1988). Silpną ryšį tarp nepilnamečių nusikalstamumo ir nepilnos šeimos galima paaiškinti remiantis keliais aspektais: (1) Pirma, iširusios šeimos gali žymiai daugiau paskatinti nepilnamečius užsiimti tam tikra kriminaline veikla. Wilkinson (1980) tyrimas parodė, kad vaikas, augantis be tėvo, linkęs daugiau vartoti alkoholį bei marihuaną, bėgti iš namų, muštis. Tačiau šeimos struktūra praktiškai neturi įtakos tokiems nepilnamečiams, kurie vagia automobilius.(2) Antra, pastebėta, kad nepilnos šeimos įtaka skiriasi priklausomai nuo nepilnamečių amžiaus, lyties. Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad iširusių namų sindromas labiau skatino nusikalsti mergaites nei berniukus (Monahan, 1957; Chilton ir Markle, 1972; Wilkinson, 1980, etc.). Taip pat buvo pastebėta, kad daugiau nusikalsdavo jaunesnio amžiaus paaugliai (10-13 m.) iš nepilnų šeimų. Jackson Toby (1957) teigia, kad tiek pilnose, tiek nepilnose šeimose berniukų kontrolė yra gana silpna. Tačiau mergaitės pilnose šeimose yra labai kontroliuojamos, o šeimai iširus ši kontrolė staiga sumažėja ir tai gali lemti mergaičių deviantinį elgesį. Tačiau nėra vieningos nuomonės dėl iširusių šeimų įtakos skirtingos lyties vaikams. Pvz., Rankin (1965) atlikti tyrimai parodė, kad ryšys tarp iširusių namų ir nusikalstamo paauglio elgesio yra toks pat, nepriklausomai nuo lyties. (3) Trečioji svarbi argumentų grupė, neigianti koreliacinį ryšį tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviacijos, susijusi su nepilnamečių nusikalstamumo matavimu, registravimu. Ypač ankstyvųjų mokslinių darbų autoriai pirmiausiai atkreipdavo dėmesį į nepilnamečius, kurie buvo areštuojami ir patraukiami į teismą. Tačiau pastebėta, kad vaikai, kurie yra kilę iš nepilnų šeimų, yra žymiai dažniau areštuojami ir patraukiami į teismą, palyginus su paaugliais, kurie taip pat nusikalto, tačiau kilę iš pilnų šeimų (Cicourel, 1968, Thomas ir Sieverdes, 1975). Polk (1958) pastebėjo, kad teisėsaugos atstovai yra labiau linkę patraukti baudžiamojon atsakomybėn vaikus iš nepilnų šeimų. Todėl tvirtinti, kad dažniausiai nepilna šeima lemia nepilnamečio nusikalstamumą, būtų netikslu ir nepagrįsta. Tokios nuomonės laikosi šiuolaikiniai kriminologai (Wilkinson, 1980, Canter, 1982, Franworth, 1984).
(4) Ketvirtasis argumentas, neigiantis iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo ryšį, yra tas, jog svarbiausia yra ne šeimos struktūra, bet jos pobūdis, vidinė atmosfera. Nye (1958) pastebėjo, kad nepilnamečių berniukų ir mergaičių nusikalstamumas yra didesnis iš nelaimingų (48 %), tačiau pilnų šeimų, palyginus su nepilnamečiais iš nepilnų šeimų (36 %).Kadangi ryšys tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviantinio elgesio yra kvestionuojamas, mažai tikėtina, kad socialinės programos, skirtos tik šeimų išsaugojimui, gali paveikti nepilnamečių nusikalstamumą.Nusikalstamumas namuoseViena iš akivaizdžiausių sąlygų, nulemiančių vaikų polinkį nusikalsti – kitų šeimos narių kriminalinis elgesys. Sheldon ir Eleanor Glueck tyrimai JAV (1930, 1934) parodė, jog 87 % nepilnamečių nusikaltėlių buvo kilę būtent iš tokių šeimų. West ir Farrington (1977) pastebėjo, kad tikimybė, jog jauni vaikinai taps nusikaltėliais, padidėja net keturis kartus, jeigu jo šeimoje yra du asmenys, turintys kriminalinę patirtį.Egzistuoja bent du ryšio tarp nusikaltėlių tėvų ir jų vaikų deviacinio elgesio paaiškinimai. Pirma, nusikaltėliai tėvai vaikus augina žymiai skurdžiau, palyginus su kitais tėvais. Taip dažniausiai yra dėl to, kad jie gauna mažus atlyginimus, dažnai susiduria su nedarbo problema. Antrasis aiškinimas remiasi tuo, kad nusikaltėlių tėvų elgesys daro blogą įtaką vaikams. Dažniausiai tėvai tiesiogiai neskatina savo vaikų nusikalsti, tačiau jų požiūris, vertybinė orientacija turi įtakos vaiko pasaulėžiūros susidarymui (Sniečkutė, M., 2000. Nepilnamečių nusikalstamumas ir šeima. – http://www.sociumas.lt/Lit/Nr16/nepilnameciai.asp).Daugelio autorių (A. Dapšio, G. Valicko, A. Čiapo, V. Justickio, A. Piliaveco, G. Zapregiavo, D. Gailienės ir kt.) duomenimis, elgesio sutrikimus lemia tiek biologinės, tiek socialinės priežastys. Visgi daugelis tyrinėtojų akcentuoja, kad dažniausia visų socialinių patologijų (nusikalstamumo, alkoholizmo, savižudybių ir kt.) priežastis – nepakankama asmenybės psichologinė branda, nesugebėjimas valdyti emocijas, įveikti įtampą, nerimą, konstruktyviai spręsti konfliktus bei iškylančias problemas.G. Valickas išskiria šiuos faktorius: auklėjimo klaidos šeimoje ( pvz.: netiksliai išaiškinamos elgesio normos, šiltų emocinių santykių stoka, kontrolės trūkumas, paskatinimų ir bausmių disproporcija, prieštaringi reikalavimai); atstūmimas ir izoliacija bendraamžių grupėje; nesėkmės ir neigiamų vertinimų dominavimas mokykloje; per televiziją demonstruojamas smurtas ir prievarta; vaiko kognityvinės brandos sutrikimai ir pan.Kai kuriuos paminėtus veiksnius aptarsime plačiau.Dažnai girdime sakant: „sunkūs vaikai“, sunkus amžius“. Ir kur kas rečiau girdime „sunkūs tėvai“. O juk daugelis paauglystės klaidų – išsiblaškymas, hiperaktyvumas, nedraugiškumas, nepasitikėjimas kitais žmonėmis bei didelis agresyvumas – kyla kaip tik dėl suaugusiųjų kaltės. <…>. Iš nepalankių asmenybės formavimosi sąlygų šeimoje dažniausiai išskiriamos tokios: nepilna ir nedarni šeima (Janulaitienė, 1991), alkoholio ir narkotikų vartojimas (Valickas, 1997), emocinių ryšių tarp tėvų ir vaikų nepastovumas bei emocinė deprivacija (Armanavičiūtė, 1975; Valickas, 1997), įvairios auklėjimo klaidos. R. Žukauskienė, cituodama B. Martiną, kuris išanalizavo ir palygino 25 autorių teiginius apie fizines bausmes ir jų padarinius, rašo: „Žiauriai baudžiami namie vaikai yra agresyvūs su vaikais, mokytojais ir kitais žmonėmis, jie daugiau nusikalsta paauglystėje“.G. Valicko nuomone, abejingumas vaikui, jo dvasinių poreikių ignoravimas, vaiko sutapatinimas su nemaloniais įvykiais ar kliūtimis, bet kokių vaiko veiksmų kritiškas bei užgaulus vertinimas ir pan. turi lemiamos įtakos vaikų ir paauglių elgesio sutrikimams.Nesėkmės ir neigiamų vertinimų dominavimas mokykloje. <…>. J. Grudzinskas įsitikinęs, kad mokinių agresija yra atsakomoji reakcija į per daug griežtą mokytojų elgesį. R. Martinaitienė mano, kad mokytojai per mažai kritiški sau, savo dėstymo metodams. Visada vienodai vesti pamokas – lengviausias mokymo būdas, tačiau ir neveiksmingiausias. Jo nepagerina griežti reikalavimai ir blogi pažymiai už nepaklusnumą. Tai tik dar labiau padidina krizę (Socialinis ugdymas: papildomojo ugdymo situacija ir perspektyvos. 2000/ S. Dapkienė. Destruktyvus paauglių elgesys – jų nesaugumo ir neužimtumo pasekmė, 20-27 psl.).Mokykla – tai antras nepilnamečio socializacijos agentas. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, kad nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Mokykloje svarbus yra ir jos darbo organizavimas, mokytojų požiūris į mokinius (ypač į nepažangius). Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys yra pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur dėtis (Motiejūnas, V., 2000. Nepilnamečių nusikaltimų socialiniai veiksniai. – http://www.sociumas.lt/Lit/Nr22/nepilnameciai.asp).Televizijos įtaka. Kaip liudija įvairių tyrimų rezultatai bei gyvenimo patirtis, vaikai televizijos laidas pradeda žiūrėti nuo pat ankstyvos vaikystės ir neretai, neturėdami stabilios vertybių sistemos, sunkiai atskiria demonstruojamą žiaurumą ir fantazijų pasaulį nuo realybės. Todėl smurto ir sekso gausa televizijoje turi didžiulę neigiamą įtaką jauno žmogaus moralei, įsitikinimams ir nuostatoms. <…>. G. Valicko nuomone, kuo daugiau smurto ir prievartos demonstruojama televizijos laidose, tuo labiau vaikai, spręsdami tarpasmeninius konfliktus, yra linkę panaudoti agresiją ir vertina ją kaip veiksmingą ir tinkamą įvairių problemų sprendimo priemonę, kad žiūrėdami smurtinius filmus išmoksta naujos agresyvaus elgesio technikos ir ją po to taiko praktikoje (Socialinis ugdymas: papildomojo ugdymo situacija ir perspektyvos. 2000/ S. Dapkienė. Destruktyvus paauglių elgesys – jų nesaugumo ir neužimtumo pasekmė, 20-27 psl.).Pastebima, kad žiniasklaida perima vaidmenį, anksčiau priklausiusį šeimoms ir mokykloms – ji nulemia vertybes, tikslus, elgesio tipus. Ji moko visuomenę. Tačiau labai svarbu, kaip žiniasklaida pateikia informaciją apie nusikaltimus, juos įvykdžiusius asmenis, nes pasiekdama plačią auditorija, ji formuoja nuomonę apie tuos žmones. Tada jiems ypač sunku pritapti visuomenėje, o nesugebėdamas pritapti, nepilnametis gali nusikalsti dar kartą. Tačiau apie žiniasklaidos įtaką yra mažai mokslinių tyrimų, ir jie neduoda vienareikšmio atsakymo apie jos įtaką nusikalstamam elgesiui (Motiejūnas, V., 2000. Nepilnamečių nusikaltimų socialiniai veiksniai. – http://www.sociumas.lt/Lit/Nr22/nepilnameciai.asp).Kvaišalai. <…>. L. Bulotaitės sudaryta schema rodo, kad alkoholis ir narkotikai yra priežastis daugelio nelaimių: nuskendimų (69%), kūno sužalojimų (68%), užpuolimų (62%), išprievartavimų (52%), eismo nelaimių ir prievartos prieš sutuoktinį (50%), žmogžudysčių (49%), vaikų prievartos (38%), savižudybių (20-35%) (Socialinis ugdymas: papildomojo ugdymo situacija ir perspektyvos. 2000/ S. Dapkienė. Destruktyvus paauglių elgesys – jų nesaugumo ir neužimtumo pasekmė, 20-27 psl.).Bene labiausiai paauglių deviantišką elgesį nulemia šeimoje patirta agresija. Agresyvumas turi daug pavidalų – tai ir fizinis įsiveržimas į kito žmogaus gyvenimą, ir labai rafinuota nepakanta kito žmogaus minčiai, kai žodžiu pakenkiama kur kas daugiau nei fiziniu veiksmu (Gaižutis, 2001). Nors skiriamas tiek neigimas, tiek teigimas agresyvumas, kuris padeda žmogui tam tikrais gyvenimo momentais apsiginti, tačiau pataruoju metu galima pastebėti vis dažnesnę neigiamo agresyvumo raišką, ypač šeimose.Sąvoka agresija, reiškianti ketinimą, elgesį, procesą, veiksmą, kartais įvardijama kaip agresyvus elgesys, akcentuojant elgesio pobūdį. <…>. Paprastai agresija vadinamas priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo rodymas, jėgos vartojimas prieš kitą žmogų, žmonių grupę. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai (Psichologijos žodynas, 1993).Agresiją prieš vaiką šeimoje nusako ją apibūdinantys veiksmai (pagal Domestic/Dating Violence, 1994; Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje, 1997; Асанова, 1997):Fizinė agresija: stumdymas, mušimas, purtymas, įkandimai, antausiai, spardymas, smaugimas, tąsymas už plaukų, daiktų mėtymas į vaiką, ginklų vartojimas, vaiko mėtymas, surišimai mušant, trukdymas miegant, kūno žalojimas (kaulų laužymas ir kt.), deginimas, plikymas verdančiu vandeniu ir žudymas.Lytinė agresija: viliojimas, lytinio pobūdžio prisilietimai, glamonėjimas, lytinis įžeidinėjimas, lytinis užpuolimas, oralinis, analinis, genitalinis kontaktas, incestas, moralinis ir fizinis tvirkinimas, tvirkinimas esant homoseksualiems santykiams, ekshibicionizmas, vertimas žiūrėti pornografiją, vaiko panaudojimas pornografijai ar prostitucijai.Nepriežiūra: nesuteikimas maisto, drabužių, šilumos, švaros, saugumo, medicininės pagalbos, išsilavinimo.Psichologinė agresija: psichologinis ignoravimas (jausmų ignoravimas, atstūmimas, nesikalbėjimas, nesuteikimas dėmesio, pripažinimo), žiaurus psichologinis elgesys (žeminantis juokavimas, įžeidinėjimas, jausmų sumenkinimas,šaukimas, pravardžiavimas, žeminimas, grasinimas susidoroti, bauginimas).Rizikos veiksniai agresyviam tėvų elgesiui šeimoje patirti. Yra ne viena teorija, mėginanti paaiškinti agresyvų tėvų elgesį su savo vaikais, įvertinti psichologinius ir psichosocialinius agresijos rizikos veiksnius, kurių pasireiškimas susijęs su stresinėmis situacijomis.Tėvų rizikos veiksniai. Dauguma tokių tėvų (agresyviai besielgiančių su savo vaiku), patys vaikystėje patyrė fizinį smurtą, atstūmimą, deprivaciją, nepriežiūrą (Gelles, 1979; Cigno, Burke, 1995; wind, Silvern, 1994; Domestic/Dating Violence, 1994). Žiaurus elgesys su vaiku kyla dėl savęs (vieno iš tėvų) susitapatinimo, identifikacijos su žiauria, atstumiančia motina (Steele, Pollock, 1968). Tokį tėvų elgesį paaiškinti galima socialinio išmokimo teorija. Tėvai, būdami vaikais, matė ir patys patyrė agresyvų tėvų elgesį, todėl savo vaikams taiko išmoktus socialinius modelius. Titarenko (1972), Adomavičienė (1980) teigia, kad tėvai savo vaikams taiko tuos pačius auklėjimo metodus, kurie buvo taikomi jiems vaikystėje. Tačiau galimi ir priešingi atvejai, kai netinkami tėvų elgesio pavyzdžiai atmetami: savo vaikui stengiamasi duoti tai, ko patiems trūko vaikystėje (Aramavičiūtė, 1978).Rapoport, Roubergue (1988) tyrimais nustatė, kad 60% tėvų, žiauriai besielgiančių su savo vaikais, būdingi psichiniai sutrikimai (depresija, nerimas, kliedėjimas, alkoholizmas ir kt.), socialinės-ekonominės, ir su jomis susijusios kitos problemos bei sunkios deprivacijos patyrimas vaikystėje. 15% tokių tėvų, neturėjusių aiškių psichinių sutrikimų, vis dėlto buvo reikalinga psichologinė pagalba.<…>. Rizikos grupei priskiriami tėvai, paradę vaikų prieraišumą (Domestic/Dating Violence, 1994), bei tėvai, turintys mažai žinių apie vaikų auklėjimą (Adomavičienė, 1980; Nicol, 1988; Domestic/Dating Violence, 1994).Rizikos grupės vaikai, kuriems taikoma agresija. Šeimoje dažniausiai agresyviai elgiamasi su vienu vaiku, jam priskiriamas atpirkimo ožio vaidmuo. Toks vaikas vertinamas kaip sunkus arba kaip našta. Kūdikystės ir ankstyvos vaikystės amžius, kai vaikas labiausiai pažeidžiamas, priklausomas ir reikalingas globos, yra lemiamas ir kritinis tiems tėvams, kurie linkę į agresyvų elgesį. Tyrimais nustatyta, kad daugiausiai fizinės agresijos atvejų pasitiko pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Tokį elgesį lemia vaiko neramumas, rėkimas, kas sukelia motinos prieraišumo vaikui mažėjimą (Moss, Robson, 1970). Agresyvus elgesys būdingas motinoms , nepakančioms vaiko riksmui, galinčioms vaiką palikti vieną. Beja, pernelyg ramūs, pasyvūs, lėčiau besivystantys vaikai, gali taip pat frustruoti motinas ir sukelti agresyvų jų elgesį (Bell, Ainssworth, 1972). Jei natūralus vaiko raidos procesas (neramumas, rėkimas) motinai sukelia nemalonius išgyvenimus, tai galima įžvelgti kartu veikiančius ir kitus rizikos veiksnius, tokius kaip motinos nepakankamą pasirengimą motinystei, nuovargį, pagalbos, palaikymo stoką, gal net depresiją po gimdymo.Rizikos grupei priklauso nenorimi, neplanuoti, nelaukti, ne tos lyties vaikai (Domestic/Dating Violence, 1994). Taip pat vaikai, turintys fizinių ar psichinių sutrikimų, apsigimę ar protiškai atsilikę (Gelles, 1979; Sutton, 1999).<…>. Vis dar diskutuojama, ar hiperaktyvius vaikus reiktų priskirti rizikos grupei. Vieni autoriai linkę manyti, kad vaikų hiperaktyvumas, nepaklusnumas yra priežastis, lemianti tėvų agresyvumą (Domestic/Dating Violence, 1994; Ulba, 1996). Vyrauja ir kita nuomonė, kad tai yra agresyvaus tėvų elgesio padarinys. Vaikas gali išprovokuoti fizinę agresiją savo hiperaktyvumu, agresyviu ir impulsyviu elgesiu, kuris yra netinkamo elgesio su juo rezultatas. Hiperaktyviems vaikams būdingas didesnis impulsyvumas ir mažesnis paklusnumas. Tokios aplinkybės frustruoja tėvus ir gali sukelti agresiją. Be to, vaikas mėgdžioja agresyvų tėvų elgesį, siekdamas sustabdyti agresyvų elgesį su juo. Tokiu būdu susidaro uždaras blogo elgesio ir agresijos ratas.Aplinkos rizikos veiksniai, skatinantys agresyvumą. Tėvų nesugebėjimą tinkamai rūpintis vaiku galima paaiškinti įvairiai: sutuoktinio netektis, sutuoktinio ar kitų šeimos narių paramos netekimas, ligos (fizinės, psichinės), laiko stoka (dirbant, gimus kitam vaikui), darbo praradimas, persikraustymai, finansinės problemos ir t.t.Aplinkos rizikos veiksniams neretai priskiriamas žemas šeimos socialinis ekonominis statusas, ekonominis nestabilumas, bedarbystė (Kempe et al., 1962; Johnson, Morse, 1968; Gelles, 1979; Greenland, 1987), skurdas (Gelles, 1979, Greenland, 1987, Pūras, 1996). Gil (1970) savo darbuose fizinę vaikų prievartą aiškina remdamasi tik socioekonominiais veiksniais.Aplinkos rizikos veiksniams priskiriami nepilnamečiai tėvai ir tėvai iki 21 metų. Čia akcentuojamas ne pats tėvų amžius, o su juo susijusios problemos: sunki finansinė padėtis, nepakankamos žinios apie vaiko raidą, auklėjimą, žemas išsilavinimas (Greenland, 1987; Wind, Silvern, 1994; Cigno, Burke, 1995). Kitų autorių minimas jaunų tėvų rizikos veiksnys siejamas su jų pačių deprivacija – jų priklausomybės reikmės nebuvo patenkintos, todėl ieško savo vaikų paguodos (Roberts, 1988).Wind, Silver (1994), Greenland (1987) aplinkos rizikos grupei priskiria ir vienišas motinas, dažniausiai turinčias finansinių sunkumų ir stokojančias paramos. Motina, viena auginanti vaiką, dažnai yra psichologiškai traumuojama, o tai atsiliepia jos santykiams su vaiku (Kon, 1999).<…>. Rizikos veiksnių analizė tėvų agresijai patirti rodo, kad dažniausiai keli veiksniai,o ne vienas lemia vaiko agresijos patyrimą šeimoje.Agresyvaus tėvų elgesio padariniai vaiko asmenybės raidai. Tokio tėvų elgesio padarinių yra daug ir skaudžių, tačiau aš išskirsiu tik tuos, kurie tiesiogiai siejais su mano referato tema.Fizinės agresijos pasekmės. <….>. Komplikuotesniu fizinės agresijos padariniu vaikų patiriama agresija pasireiškia kaip socialinė problema, o būtent – delikventiniu elgesiu (Loeber et al., 1983; Самовичев, 1987; Vissing et al., 1991; Malinosky-Rummell, Hansen, 1993). Tokia reakcija aiškinama tuo, jog agresyvi aplinka šeimoje būsimiems delikventams turi įtakos priešiškos aplinkos sampratos susikūrimui, iškreiptam jos suvokimui ir neleidžia susidaryti pozityviems socialiniams įgūdžiams bei įpročiams. Agresyvus elgesys tampa reaktyvia frustruojamų situacijų išeitimi (Valickas, 1997).Psichologinės agresijos padariniai. <…>. Agresyvus elgesys (jis atsiranda kartu su gynybiška priklausomybe kaip reakcija į frustruojamąsias sąlygas). Emocinis nejautrumas (vaikui, nepatyrusiam empatiško emocinio bendravimo su tėvais, nesusiformuoja atitinkami socialiniai įpročiai bendraujant su kitais žmonėmis. Psichologinę agresiją iš tėvų patyręs vaikas bendraudamas pasirenka atstumą kaip savisaugos instinktą).Neigiamas pasaulio suvokimas (patirdamas nedraugiškumą, priešiškumą iš tėvų, vaikas to paties tikisi ir iš kitų).Lytinės agresijos padariniai. <…>. Paaugliams būdinga depresija, bėgimas iš namų, suicidai, sąmoningas žalojimasis, somatiniai nusiskundimai, delikventiškas elgesys, narkotikų vartojimas (Kairienė, B., 2002).Taip pat yra labai svarbu pažymėti kitą veiksnį, įtakojantį nepilnamečių nusikaltimus – tai vaikų ir jaunimo neužimtumas. Kaip pažymi VRM Analitinio skyriaus komisarė L. Jūrienė, būtent minėtas faktorius padidina galimybę nusikalsti net 20 kartų. Jei užimtų asmenų – moksleivių ir studentų padarytų nusikaltimų skaičius 1990-97 metais išaugo 1,4 karto, tai niekur nesimokančių ir nedirbančių asmenų įvykdytų nusikaltimų skaičius yra žymiai didesnis. Nepilnamečių neužimtumo problemą šiuo metu yra bandoma išspręsti organizuojant vasaros stovyklas, naktinio krepšinio turnyrus, savaitgalinius užsiėmimus, tačiau neoficiali statistika teigia, jog apie 30 tūkstančių vaikų šiuo metu nelanko mokyklų. Kartojasi jau aukščiau minėta formulė: jaunas nusikaltėlis laisvės atėmimo įstaigoje: bedarbis – bemokslis ar turintis pradinį išsimokslinimą – nesukūręs šeimos – praradęs socialinius ryšius arba net nespėjęs jų įgyti – žmogus, padaręs du, tris, keturis … nusikaltimus. Taigi kyla klausimas, kas yra lengviau: daugiau valstybės biudžeto lėšų skirti įkalintųjų išlaikymui ir saugiau jaustis tuos keletą metų, kol žmogus atliks bausmę (nes tuo metu jis bus izoliuotas ir nekels grėsmės visuomenei), ar vis dėlto jam suteikti dar vieną galimybę, įtraukiant socialinius darbuotojus, psichologus, pedagogus, tėvus.
Nesunku pastebėti, jog gyvenimo tempai pastarąjį dešimtmetį yra žymiai greitesni, nei ankščiau. Be to, mes išgyvename periodą, mokslinėje literatūroje vadinamą pereinamuoju, arba transformacijos laikotarpiu. Šiuo metu greta neigiamų socialinių ir politinių procesų – didėjančio alkoholizmo, narkomanijos, šeimų nestabilumo, įstatymų neatitikimo šių dienų aktualijoms – keičiasi ir visuomenės vertybinės orientacijos. Jaunimas yra jautrus minėtiems neigiamiems procesams. Ši visuomenės grupė gana sunkiai atsispiria pagundai savo poreikius ir visuomenės reikalavimus įgyvendinti neteisėtu būdu. Galima teigti, jog jaunas žmogus šiuo metu dažnai atsiduria tam tikrame įtampos lauke, kuomet visuomenėje egzistuojančios vertybės susiduria su nepilnamečio nesugebėjimu ar nepajėgumu jas užsitikrinti. Kuomet siekiai ir poreikiai yra didesni, nei galimybės, atsiranda pavojus, jog ieškodamas išeities, jaunas žmogus sulaužys įstatymą. Visa tai galima iliustruoti paprastais pavyzdžiais: dar vis galima teigti, jog mūsų visuomenėje neblėsta turto siekimo tikslas, o tuo pačiu ir noras būti turtingu. Sudėtinga šalies ekonominė situacija, didėjanti bedarbystė ir t..t vis labiau apriboja legalius šio tikslo siekimo būdus. Kaip parodė sociologinis tyrimas, atliktas Lietuvos įkalinimo įstaigose, kuo jaunesnis nuteistasis, tuo dažniau jo pirmas nusikaltimas buvo sąlygotas materialinių veiksnių. Taigi, dar neturinčiam 21 metų jaunuoliui yra labai svarbu turėti pakankamai pinigų, jų stoka ir siekimas neatsilikti nuo kitų visuomenės narių verčia žmogų nusikalsti. Tyrimas parodė, jog vyresnio amžiaus asmenys nusikaltimus dažniau įvykdo dėl neatsargumo, atsitiktinumo, draugų įtakos. Galima daryti prielaidą, jog jaunimas savo gyvenimo sėkmės šaltiniu laiko materialinę gerovę. Realizuojant savo susikurtą gyvenimo viziją atsirandantys sunkumai bandomi spręsti įstatymų laužymo būdu. Tai yra vienas pavyzdys, atskleidžiantis poreikių bei visuomenėje vyraujančių vertybių neatitikimo pasekmes. Tačiau žvelgiant į ateitį galima prognozuoti, kas gali atsitikti, didėjant mokslo prestižui.Be jau minėtų nepilnamečių nusikalstamumą įtakojančių veiksnių, reikia pažymėti ir kompleksinės, nuoseklios socialinės prevencijos sistemos nebuvimą. Tačiau reikia pažymėti, jog 1997 metais LR Vyriausybė priėmė Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programą. Joje yra numatytas ilgalaikis tikslas: pagerinti vaikų teisių bei interesų apsaugą ir sumažinti nusikalstamumo lygį, bei artimiausiu metu siektinas tikslas – veiksmingos vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos programos sukūrimas. Vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos programos vykdymas yra numatytas trijuose lygmenyse – valstybės, apskričių administracijų bei savivaldybių (miesto, rajono) ir institucijų (švietimo, socialinės globos ir rūpybos, visuomeninių organizacijų, kitų nevyriausybinių organizacijų). Procedūrinis vaidmuo perleidžiamas savivaldybėms ir institucijoms, skatinama nevyriausybinių organizacijų veikla. Taigi teoriškai kuriamas kompleksinis vaikų ir paauglių nusikaltimų prevencijos modelis, o jo efektyvumas bus žymus po keleto metų (Piliponytė, J., 1999. Nepilnametis: žmogus, kuriam reikalinga kryptis. – http://www.sociumas.lt/Lit/Nr3/nepilnameciai.asp).PAAUGLIAI DELINKVENTAIDelinkventai – tai faktiškai padidintos rizikos vaikai ir paaugliai, kuriems taikomos visuomeninio poveikio priemonės (Valickas, 1997). Delinkventai dažniausiai nepadaro rimtų teisės pažeidimų ar nusikaltimų. Psichologijos žodyne (Vilnius, 1993) “delinkventas” aiškinamas kaip žmogus, kurio elgesys yra nenormalus, neatitinka normos ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Rusų autorių pedagoginėje literatūroje sutinkamos “sunkių”, “sunkiai auklėjamų” vaikų sąvokos. Naudojamos ir tokie terminai kaip “socialiai nepritapęs”, “pedagogiškai apleistas vaikas”. Nėra vieningo susitarimo dėl jų priežastinio santykio ir vartojimo. Pedagoginis apleistumas ne visuomet atitinka socialinį nepritapimą – jį gali lemti įgimtos ar įgytos psichinės anomalijos. Thornton et al (1987), Siegel & Senna (1988) nuomone, vaiką galima vadinti “delinkventu” kai jis: pažeidžia kokį nors įstatymą ar įprastinę tvarką; įsitraukia į amoralią ar nepadorią veiklą; užsiima nelegalia veikla; palaiko ryšius su amoraliais, blogais žmonėmis; auga dykinėdamas; gyvena arba lankosi blogos reputacijos namuose; aikšto naktinis gatvėse (pažeidžia komendanto valandos režimą); klajoja apie geležinkelius bei kelius; ažinėja traukiniais bei autobusais be bilietų; nuolat bėga iš pamokų; vulgariai kalba, keikiasi viešose vietose; vartoja stiprius alkoholinius gėrimus; rūko cigaretes viešose vietose; užsiima veikla pavojinga sau ar kitiems; elgetauja ar prašo išmaldos gatvėse; bėga iš pamokų; turi seksualinių nukrypimų; bėga iš namų; rūko; neklauso tėvų; vartoja alkoholinius gėrimus; turi delinkventiško elgesio draugų; nepaklūsta mokyklos darbuotojams; amoraliai elgiasi. Delinkventinis elgesys yra įvairių mokslo bei praktikos sričių objektas: sociologijos, teisės, medicinos, pedagogikos, socialinio darbo, socialinės pedagogikos. Todėl nėra vienareikšmio susitarimo dėl delinkventinio elgesio sąvokos vartojimo.Delinkventinį elgesį dažnai lydi agresija (kartais agresyvus irdelinkventinis elgesys yra tapatinami). Apibendrinai agresija laikomas elgesys, nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą, kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą, padaryti fizinę ar psichologinę žalą (Suslavičius, Valickas, 1999, p.110). Tačiau agresijos sampratos, pateikiamos skirtinguose šaltiniuose, atskleidžia, kad ne visuomet agresja yra tikslingas negatyvus elgesys. Agresyvumas įvardijamas netgi kaip žmogui būtina savybė, padedanti įveikti kliūtis, išreikšti emocijas (Navaitis, 1997).Agresyvus elgesys paauglystės laikotarpyjePaauglystė gali būti skirstoma į ankstyvąją – 12-14 metų ir vėlyvąją- 16-18 metų, 15-uosius metus laikant pereinamaisiais (Navaitis, 2001, p.8). Šiuo laikotarpiu kinta paauglio asmenybė: keičiasi poreikiai, formuojasi kritinis mąstymas, gilėja išgyvenimai ir peržiūrimos vertybės, išryškėja paauglio visuomeniškumas, aktyvumas, siekimas bendrauti su bendraamžiais ar kiek vyresniais, dažnai atsiribojama nuo suaugusiųjų. Paauglys susidomi savo asmenybe, analizuoja savo mintis, jausmus bei poelgius, dažnai egocentriškai vertindamas save, pervertindamas savo jėgas ir galimybes. Vėlyvoje paauglystėje keičiasi paauglio santykiai su aplinkiniais: ieškoma tikros draugystės, santykiuose nesiekiama būtinai įtvirtinti savo autoritetą, bet ieškoma pilnaverčio bendravimo. Keičiasi ir santykiai su tėvais bei suaugusiaisiais: suaugusiųjų kontrolė virsta savikontrole (Jovaiša, 1997, p.47). Agresyvumas paauglystėje yra daugiau ar mažiau natūralus, paaugliai dažnai agresiją naudoja kaip problemų sprendimo būdą. Paauglio agresyvumas – tai jo emocijų ir moralinių nuostatų į kitus žmones išraiška (Navaitis, 2001, p.60). Agresyvumą paprastai skatina kelios emocijos (pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta ir kt.), kurios, kaip ir bet kurios kitos emocijos, yra reikalingos, padeda geriau prisitaikyti, tikslingiau reaguoti. Šias emocijas sukelia fizinės ir psichinės kliūtys. Į nežymias kliūtis reaguojama emociškai silpniau, tačiau jei paaugliui trukdoma pasiekti itin geidžiamų tikslų, kai frustracija yra itin didelė, neišvengiamas pyktis bei panašios emocijos. Kaip teigia G. Navaitis (2001, p.63), agresyvų poelgį sukelia didėjantis priešiškumas. Priešiškumo ir agresijos objektai ne visada sutampa, todėl svarbu kuo anksčiau pastebėti paauglio nuolatinį priešiškumą aplinkai ir jį susilpninti. Pirmuoju priešiškumo požymiu, pasak G.Navaičio, tiktų laikyti simpatijos emocijų nykimą. Vėliau tiems, neigiamai vertinamiems, paauglys ir linkęs priskirti norą pakenkti. Jis tuo pačiu metu ir nepasitiki aplinkiniais ir jiems pavydi, mano esąs skriaudžiamas ir apgaudinėjamas. Šiuos priešiškumo elementus paauglys gali maskuoti net mandagiu elgesiu.Agresija, pasireiškianti visais žmogaus amžiaus tarpsniais, paauglystėje yra ypač pavojinga, dėl galimybės tapti pastovia elgesio ypatybe. Delinkventinio elgesio formavimuisi turi įtakos pačios asmenybės ypatumai: charakteris, savęs vertinimas, elgesio motyvacija. Asmenybiniai veiksniai nagrinėjami Jatkevičiaus (2003), Lapės (2003), Valicko (1997), Justickio (1984) darbuose. Šioje metodinėje medžiagoje remiamasi Justickio (1984) pateikta charakterio nukrypimų klasifikacija, kuri paprastai ir pakankamai aiškiai įvardija pagrindinius delinkventiško elgesio paauglių charakterio nukrypimus, jų ryšį su nusikalstama veikla ir galimą pedagoginį poveikį (žr. 2 ir 3 lentelės). Charakteriu laikoma visuma individualių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei tipiškais veiklos būdais tipiškomis aplinkybėmis. Daugeliui delinkventinio elgesio paauglių būdingi tam tikri charakterio nukrypimai. Charakterio nukrypimu (arba akcentuacija) laikomas toks kraštutinis jo pakitimas, kai vienas ar keli bruožai yra nepakankamai ar per stipriai išreikšti tokiu laipsniu, kad dėl to žmogui tampa sunku gyventi visuomenėje ir vykdyti jos reikalavimus.Delinkventiško elgesio paauglių poreikiai viršija jų išgales. Jie dažnai patiria vidinį konfliktą, kurio priežastis – prieštaravimas tarp siekimo įtvirtinti savo asmenybę ir nesuvokto nepasitikėjimo savo jėgomis. Nors šie paaugliai dažniausiai pervertina save, kelia sau pernelyg aukštus tikslus, jiems būdingas nepasitikėjimo savimi jausmas, kurį nulemia nuolat patiriamos nesėkmės: nesiseka mokslas, prasti santykiai su bendraamžiais, nepalankus suaugusiųjų vertinimas. Paaugliai dažnai stengiasi sumažinti nesėkmės poveikį savęs vertinimui, priskirdami nepasisekimo priežastis išoriniams ir situaciniams veiksniams. Išskirimos keturios pagrindinės nesėkmių aiškinimo strategijos (Valickas, 1997): 1) savo nesėkmes bando paaiškinti nekontroliuojamomis ir nuo jų nepriklausančiomis išorinėmis jėgomis (likimu, nepalankių aplinkybių susiklostymu); 2) nesėkmės atveju nurodoma, kad buvo sunkios užduotys, nepakako informacijos arba ji buvo klaidinga, trūko laiko, t.y. pabrėžiamas objektyvių užduočių sunkumas; 3) nesėkmė aiškinama motyvacijos stoka (tiriamieji teigia, kad jie ir nesistengia gerai atlikti užduočių); 4) patyrus nesėkmę stengiamasi sumenkinti sėkmės svarbą, rezultatus laiko nereikšmingais, banaliais ir t.t. Mąstymo gebėjimų, intelekto ypatumai. Diskutuojama, ar mąstymo gebėjimai yra viena iš delinkvencijos prielaidų, ar tiesioginė jos priežastis? Yra manoma, kad agresyvių paauglių protiniai sugebėjimai yra menkesni, nei jų bendraamžių (Vyčinienė, 2001, p.9): šis atsilikimas lygus 10-11%, t.y. dešimtmečio berniuko protiniai sugebėjimai yra kaip devynmečio, penkiolikmečio- kai trylikamečio ir t.t. 1988 m. ištyrus 403 pedagogiškai apleistus paauglius, besimokančius V-IX klasėse, ir jų tėvus, paaiškėjo, kad jau pradinėse klasėse išryškėjo nepakankamas intelektinis vaikų išsivystymas (Janulaitienė, 1991, p.140). Tačiau nuomonė, jog agresyvių paauglių intelektas yra žemesnis, nei kitų bendraamžių, gali būti moraliai pasenusi. 1994-1998 m. 78 areštuotiems paaugliams nuo 14 iki 17 metų buvo atlikta teismo psichiatrinė ir teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė. Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad 53 % tiriamųjų buvo žemo, normalaus arba vidutinio intelektinio lygio, 26 % agresyvių paauglių buvo defektinio intelekto lygio, 21% – ribinio intelekto lygio (Daškevičius, 2001, p.55). Taigi nėra jokio “įgimto ryšio” tarp nusikalstamo elgesio ir žemo žmogaus protinio išsivystymo lygio, daugelis agresyviai besielgiančių paauglių, savo protiniu išsivystymu nesiskiria nuo kitų bendraamžių, tačiau jų ribotą intelektą lemia tai, kad jie neturi motyvacijos mokytis.Delinkventiško elgesio asmenybių charakterio nukrypimai (pagal: V.Justickis. Nepilnamečių teisės pažeidėjų charakterio nukrypimai. K., 1984):charakterio nukrypimo tipas: hipertimikas. Pagrindinės savybės: trykštanti energija, jos perteklius, didesnis veiklos poreikis, nuolatinis naujų įspūdžių, įvairovės poreikis. Jaudri, pakili nuotaika. Aktyvus, darbingas, lengvai pereina iš ramybės būsenos į aktyvią. Ryšys su delinkvencija: šis charakterio nukrypimas daro tiesioginį poveikį delinkventiškam elgesiui tuo atveju, kai susiklosto itin paauglį provokuojančios situacijos, kur jis siekia patirti aštrių pojūčių. Hipertimikai dažniau, nei kiti patenka į teisėtvarkos akiratį.charakterio nukrypimo tipas: epileptoidas. Pagrindinės savybės: mąstymas inertiškas, emocijos – netolygios. Agresyvumas, irzlumas, smulkmeniškumas, kerštingumas. Prasiveržia pykčio priepuoliai. Dažniausiai – tylus. Fiziškai labai stiprus Nelengvai praranda pusiausvyrą, bet ją praradęs reaguoja įniršio protrūkiu. Nemėgsta vadovauti, nekelia sau tolimų tikslų. Nekonfliktiškas. Nelengvai pakeičia vieną užsiėmimą kitu. Visas problemas sprendžia tuo pačiu būdu. Nemėgsta fantazuoti. Kruopštus, smulkmeniškas, stengiasi užbaigti pradėtą darbą; Dažni nuotaikos sutrikimai. Ryšys su delinkvencija: užima antrą vietą pagal teisės pažeidimų dažnumą. 61 proc. tirtų epileptoidų buvo padarę teisės pažeidimų. Didesnę jų nusikaltimų dalį sudaro vagystės. Dažnai nusikaltimo priežastimi tampa konfliktinių santykių perdėjimas: į priešiškumą reaguoja su dar didesniu priešiškumu, vis labiau “principingai” užsispiria.charakterio nukrypimo tipas: isteroidas. Pagrindinės savybės: trokšta atkreipti aplinkinių dėmesį į save, nustebinti, priblokšti, bet ne tikrais laimėjimais, o išoriniais efektais. Nepagrįstas puikavimasis. Nepastovumas. Egoizmas. Lengvabūdiškumas, negebėjimas giliai ir nuoširdžiai jausti. Sugebėjimas pašalinti iš sąmonės nemalonius faktus, jausmus. Nesirūpina ateitimi. Ryšys su delinkvencija: užima trečią vietą tarp teisės pažeidėjų. Jie vengia sunkių nusikaltimų, susijusių su rizika, prievarta, plėšimu, todėl tarp jų retai būna sunkių nusikaltėlių. Jie užkabinėja užsienio turistus, padirbinėja čekius ar dokumentus, apgaudinėja, apvaginėja patikliuosius.charakterio nukrypimo tipas: slpnavalis. Pagrindinės savybės: Valios stoka. Greitas pasidavimas kitų įtakai; Nesavarankiškumas. Hedonistiniai potraukiai. Emocinis šaltumas. Neturi motyvacijos ar aiškių tikslų, kuriems reikėtų pastangų. Neagresyvus, nekerštingas, lengvai pripažįsta savo kaltę. Daro primityvios asmenybės įspūdį. Realiai ir konkrečiai suvokia tik dabartiesies situaciją. Ryšys su delinkvencija: labiausiai linkę nusikalsti. 75 proc. tiriamųjų su šiuo charakterio nukrypimu buvo vienaip ar kitaip nusikaltę. Silpnavalių delinkventiškumas 90 proc. priklauso nuo alkoholio vartojimo. Juos dažnai įtraukia įvairios grupuotės ir jais pasinaudoja.Pedagoginio poveikio ypatumai dirbant su skirtingų charakterio nukrypimų turinčiais paaugliais (pagal: V.Justickis. Nepilnamečių teisės pažeidėjų charakterio nukrypimai. K., 1984):charakterio nukrypimo tipas: hipertimikas. Pedagoginis poveikis: svarbu padėti jam išeikvoti energijos perteklių: įtraukti į įdomią veiklą (darbą, sportą), suteikti naujų įspūdžių. Formuoti tinkamo elgesio įgūdžius: mažinti impulsyvumą, atkreipti paauglio dėmesį į jo kaupiamą neigiamą patirtį ir padėti ją vertinti, analizuoti.charakterio nukrypimo tipas: epileptoidas. Pedagoginis poveikis: bausmės ir griežta kontrolė epileptoidą veikia itin neigiamai. Čia svarbu: padėti išmokti vertinti save objektyviai, pažinti savo geruosius ir bloguosius bruožus, skatinant atskleisti savo jausmus atvirame pokalbyje; savimeilė – ypač pažeidžiama e. vieta, todėl svarbu rasti tinkamą sritį, kur paauglys galėtų save išreikšti; mokyti ramiai, be konfliktų bendrauti su aplinkiniais, t.y. ugdyti pagrindinius komunikacinius įgūdžius; mokyti valdyti savo jausmus.charakterio nukrypimo tipas: isteroidas. Pedagoginis poveikis: mokinti atkeipti kitų dėmesį į save ne prasimanymais ar įžūlumu, o realias, teigiamais poelgiais; pastebėti ir girti už kantrybę, ištvermę, darbštumą; skatinti domėjimąsi klasės gyvenimu, bendraklasiais, mokinti pastebėti kitų gerąsias savybes.charakterio nukrypimas: silpnavalis. Pedagoginis poveikis: patarimai “pagalvok apie savo ateitį” neturi prasmės. Reikalinga sisteminga, nuolatinė kontrolė, kadangi šio tipo paaugliai pirma keičia elgesį, o paskui įsitikinimus. Skatinti už tinkamą elgesį, gebėjimą atsispirti pagundoms. Pamažu leisti būti vis savarankiškesniam (www.mkc.lt).PAAUGLIŲ IR MOKYTOJŲ PATIRIAMOS SOCIAEDUKACINĖS PROBLEMOSAgresyvių vaikų ir paauglių patiriamos socioedukacinės problemos.Neigiama aplinkinių nuostata jų atžvilgiu, skatinanti menką savivertę. Bendraamžiai linkę atstumti agresyviai besielgiančius mokinius, pedagogai linkę reaguoti į jų netinkamą elgesį bausmėmis ar neigiamais vertinimais. Bausmių taktika padeda esant tam tikroms aplinkybėms, bet dažnai ji yra neveiksminga (Cole, 1996, p.413). Jei bausmė yra naudojama kaip socializacijos priemonė, tikėtina, kad ji numalšins agresyvų elgesį, kai vaikas susitapatina su asmeniu, vykdančiu bausmę ir kai ji yra vykdoma nuosekliai. Tačiau naudojama nenuosekliai, bausmė provokuoja vaiką dar didesnei agresijai.
Menki mokymosi pasiekimai. Mokymosi programos skirtos žmogui, kurio intelektas mažiausiai aukštesnis už vidutinį, kuris turi noro ir valios daug laiko skirti namų darbams, kuriam būdingas strateginis mąstymas ir aplink kurį yra jo ateitimi suinteresuoti, jam padedantys žmonės (Gumuliauskienė, 1996,p.136). Ką daryti mokiniui, kuris kenčia dėl menkos savigarbos, nepasitiki savo jėgomis, stokoja bendravimo įgūdžių ir savikontrolės? Silpni socialiniai įgūdžiai. Šie vaikai dažnai klaidingai supranta socialines užuominas, streso metu savo priešiškumą nukreipia į kitus. Jie dažniau nei kiti mokiniai pasižymi silpna savikontrole, žema tolerancija frustracijai, nesugeba suprasti savo ir kitų jausmų (Fitzsimmons, 1998). Labai svarbu, kad pedagogai, specialistai suvoktų, kad agresyvus, delinkventinis elgesys nesusiformuoja per naktį ir todėl negali būti pataisomas per trumpą laikotarpį. Probleminiams mokiniams reikalinga pastovi priežiūra ir profesionali pagalba vietoje atsitiktinių bausmių. Pedagogų patiriamos socioedukacinės problemos, susijusios su mokinių agresija.Nepakankamai atsižvelgiama į skirtingus mokinių poreikius. Programų lygiu tai jau daroma, tačiau pedagogai retai turi galimybę sulaukti realios pagalbos pamokų metu, jei klasėje yra vienas ar keli elgesio problemomis pasižymintys mokiniai. Pagalbos tokiais atvejais kreipiamasi į mokyklose dirbančius psichologus bei socialinius pedagogus arba į specialias pedagogines-psichologines tarnybas. Užsienio šalyse mokytojams talkina elgesio specialistai, kurie atvyksta į mokyklą iš specializuotų tarnybų ir praleidžia ilgesnį laiką šalia probleminio elgesio mokinio: stebi jį, diagnozuoja elgesio problemas bei jų priežastis, sudaro individualią elgesio koregavimo programą, konsultuoja mokytojus, kaip derėtų reaguoti į to mokinio elgesį. Tai Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje paplitusi praktika.Didesnės laiko sąnaudos, sprendžiant problemas, kylančias dėl agresyvaus mokinių elgesio: tai ir momentinis problemų sprendimas, kilus konfliktinei situacijai, ir laikas, skirtas savarankiškaim savo profesinių bei socialinių kompetencijų plėtojimui. Įstatyminė bazė. Lietuvos švietimo sistemoje nėra grandies į kurią būtų galima integruoti pavojų aplinkai keliančius vaikus. Lietuvos respublikos švietimo įstatyme (2003) akcentuojama, jog mokinys negali nutraukti mokymosi anksčiau, nei jam sukaks 16 metų. Švietimo įstatymas numato galimybę mokyklai pašalinti mokinį iš mokyklos, jei jo elgesys kelia grėsmę mokyklos bendruomenės narių saugumui. Pašalinimas turi būti suderintas su Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Atsisakančios mokyklos vadovas kartu su mokyklos steigėju mokinį turi perkelti į kitą mokyklą. Jei neatsiranda mokyklos, sutinkančios priimti tokį mokinį, tuomet mokymas turi būti tęsiamas toliau toje pačioje mokykloje. Perkėlus mokinį į naują mokymo įstaigą, kartu su vaiku į kitą mokyklą perkeliamas ir pavojus aplinkiniams, todėl problema lieka neišspręsta. Jeigu nepilnametis nusikalto, teismas gali tokį vaiką apgyvendinti specialiuose globos namuose. Tačiau jei nusikaltimo nėra, nepilnametis ir toliau mokosi bendrojo lavinimo mokykloje. Švietimo įstatyme mokytojo pareigose nurodoma, jog jis privalo užtikrinti mokinių saugumą ugdymo procese. Tokiu būdu saugumo užtikrinimo pareiga deleguojama mokytojui, kai tuo tarpu jis vienas yra bejėgis. Socialinio pedagogo pareiginėje instrukcijoje (2002) nurodoma, jog socialinis pedagogas teikia pasiūlymus, kaip būtų galima gerinti socialinį- pedagoginį klimatą, sukurti jaukią, saugią darbo aplinką. Todėl socialinis pedagogas atlieka patarėjo funkciją. Tačiau pareigose pabrėžiama, jog socialinis pedagogas privalo atsakyti už darbe naudojamų metodų parinkimą ir korektišką jų panaudojimą. Mokytojo pareiginėje instrukcijoje (1999) nurodoma tik mokytojo teisė dirbti saugioje ir sveikoje aplinkoje, tačiau kaip to pasiekti nenurodo nei vienas įstatymas. Taigi, nors teigiama, jog mokyklų pareiga apsaugoti mokinius nuo įvairaus smurto, tačiau įstatyminės bazės spragos ne visada leidžia tai padaryti ( www.mkc.lt).PREVENCIJAVaikai padaro nusikaltimus dėl pačių įvairiausių priežasčių. Didelę įtaką turi šeimos, kuriose jie auga. Šeimų nestabilumas arba visiškas nesirūpinimas savo vaikų auklėjimu – tai pagrindinės priežastys, skatinančios nepilnamečių nusikalstamumą. Tačiau yra nemažai jaunų teisės pažeidėjų, kurie auga sėkmingomis laikomose šeimose. Įtakos turi ir aplinka, kurioje vaikas auga, ir tai, su kuo jis bendrauja, kaip praleidžia laisvalaikį. Galima daug diskutuoti, kas turi įtakos nusikalstamumui, tačiau neturėtų kelti abejonių tai, kad kuo anksčiau visuomenei pavyktų pastebėti nusikalstamą elgesį lemiančias priežastis bei jas pašalinti, tuo daugiau bėdų ji galėtų išvengti ir užsitikrinti saugesnę ateitį.Nors tarp veiksnių, susijusių su nepilnamečiu nusikalstamumu ir tikrų, įvykdytų nusikaltimų, nėra vienareikšmio priežastinio ryšio, tačiau yra visa eilė rizikos veiksnių (psichologinių, šeimos, socialinių, ekonominių ir kultūrinių), galinčių sąlygoti nusikalstamumą. Šie rizikos veiksniai gali būti susilpninti ar jų poveikis pašalintas, kai yra pozityvi įtaka – apsauginiai veiksniai (pvz. tinkami tėvų taikomi auklėjimo metodai, vaikų priežiūra ir t.t.). Žmonėms, gyvenantiems socialiai netinkamose sąlygose, žymiai didesnė galimybė tapti nusikaltėliais ir aukomis. Kita vertus, negalima teigti, jog yra vienareikšmis priežastinis ryšys tarp priežasties ir pasekmės, kadangi daug žmonių, gyvenančių netinkamose sąlygose, netampa nusikaltėliais. Todėl dirbant su vaikais ir paaugliais bei kuriant prevencines programas, būtina žinoti apsauginius ir rizikos veiksnius, sąlygojančius prosocialų arba asocialų elgesį.Apsauginiai veiksniai, saugantys vaikus ir paauglius nuo nusikalstamo elgesio:Asmeninės vaiko/jaunuolio savybės: 1. aukštesnis nei vidutinis intelektas; 2. vidutinė ir aukšta savigarba, socialinė integracija mokyloje, bendruomenėje.3. socialiniai įgūdžiai; 4. empatija; 5. optimizmas; 6. pasiekimai moksle;7. sugebėjimas spręsti problemas.Santykių pobūdis šeimoje:1. prisirišimas prie šeimos; 2. saugi ir stabili šeima;3. palaikantys, rūpestingi, atsakingi tėvai; 4. nesant tėvo, artimas vyriškos lyties vyresnis asmuo.Santykiai mokykloje:1. pozityvi atmosfera mokykloje; 2. mokyklos požiūris į smurtą;3. draugiški, palaikantys santykiai su bendraamžiais, paremti tarpusavio bendrumo jausmu, suteikiama pagalba, kai jos reikia;4. sudaromos galimybės patirti sėkmę;5. pasiekimų pripažinimas;6. dalyvavimas popamokinėje, papildomoje veikloje.Santykiai bendruomenėje:1. prisirišimas prie bendruomenės;2. bendruomenės kultūrinės normos, požiūris į smurtą;3. stiprus bendruomenės kultūrinis ir etninis identitetas.Rizikos veiksniai, susiję su vaikų ir paauglių asocialiu ir nusikalstamu elgesiu:1. buvimas vyriškos lyties atstovu; 2. tėvas ar abu tėvai užsiima nusikalstama veikla;3. šeimoje daug problemų (skurdas, tėvų alkoholizmas, narkomanija, bedarbystė);4. vaikams taikomas netinkamas auklėjimas, nepakankama vaikų priežiūra, netinkamos vaiko ar paauglio gyvenimo sąlygos namuose;5. vaiko/jaunuolio nepaklusnumas, elgesio problemos namuose ir mokykloje;6. pamokų praleidinėjimas, pašalinimas iš mokyklos;7. ryšiai su delinkventiniais draugais, asocialiais asmenimis;8. brolių/seserų, kurie užsiima nusikalstama veikla, turėjimas;9. ankstyvas nusikalstamas elgesys;10. pastovus nusikalstamas elgesys;11. buvimas auka;12. socialinis atstūmimas, ignoravimas, saviizoliacija (www.nplc.lt).Pasaulyje vaikai ir jaunimas iki 18 metų sudaro nemažą gyventojų dalį, ir daugelis šalių skiria ypač daug dėmesio šios amžiaus grupės problemoms spręsti. Daugelio šalių pedagogai, psichologai, socialiniai darbuotojai laikosi nuomonės, kad, stengiantis išvengti nusikalstamumo, visų pirma turi būti investuojama į visapusišką pagalbą jauniems žmonėms, o ne jų įkalinimą. Tuo labiau kad įkalinimas ir po jo būtina reabilitacija kainuoja daugiau nei veiksminga prevencija. Tų šalių nacionalinės strategijos glaudžiai susijusios su regioninėmis, apskričių ir savivaldybių strategijomis, skatina „vertikalųjį“ (valstybės, regionų bei apskričių) bei „horizontalųjį“ (ministerijų, agentūrų, organizacijų ir verslo partnerių) bendradarbiavimą (Individualus darbas su nusikalsti linkusiu vaiku, 2006)/ Prevencijos programų tikslas – kuo anksčiau atkreipti dėmesį į vaikus ir jaunuolius, turinčius įvairių elgesio ir mokymosi sunkumų, gyvenančių asocialiose šeimose ir kt. tuo didesnė tikimybė, kad vaikas nenusikals. Pastebėta tendencija, kad ankstyvas nusikalstamumas didina pakartotino nusikalstamumo tikimybę, o ankstyvosios prevencinės programos mažina vaikų nusikalstamumo tikimybę. Perspektyviniai uždaviniai, susiję su nusikalstamo, asocialaus elgesio mažinimu:Norint pasiekti, kad nusikaltę vaikai/jaunuoliai ateityje nebenusikalstų, ir taikant jiems įvairius poveikio būdus, pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti tikslus bei uždavinius, kurių siekiame, kai taikome jiems įvairius poveikių būdus. Siektini šie perspektyviniai uždaviniai:Keisti asocialias nuostatas;Keisti asocialius jausmus;Silpninti ryšius su asocialiais bendraamžiais; Stiprinti ryšius su šeima ir bendruomene; Stebėti vaiko priežiūrą šeimoje, stiprinti darbą su tėvais;Mokyti/s atpažinti nekriminalinius elgesio modelius ir siekti, kad jaunuolis priimtų ir susitapatintų jais;Lavinti ir stiprinti savikontrolės, savitvardos, problemų sprendimo įgūdžius;Keisti melavimo, vogimo ir agresijos įgūdžius prosocialaus elgesio alternatyvomis;Siekti mažinti priklausomybę nuo cheminių preparatų;Stiprinti ir skatinti asmeninius, tarpasmeninius ir kitus ryšius, susijusius su socialiai priimtina veikla (mokymusi, profesine ir pan.), kad ji būtų patrauklesnė nei kriminalinė veikla;Sudaryti asmenims, pasižymintiems chroniškais (psichiatriniais) psichiniais sutrikimais, palankią, tausojančią, nekeliančią įtampos gyvenamąją aplinką.Emocinis, moralinis pastiprinimas keliant pozityvaus elgesio motyvaciją. Kuriant prevencijos ir intervencijos programas būtina atsižvelgti į : vaiko amžių ir išsivystymą; lytį;etninę bei kultūrinę kilmę; rizikos lygį; specialius poreikius (www.nplc.lt).Prevencija daugelyje pasaulio šalių yra vykdoma keliais etapais. Pirmasis etapas yra ankstyvosios prevencijos programos. Ankstyvosios prevencijos programos finansiškai labai efektyvios, palyginti su ilgalaikėmis įkalinimo išlaidomis. Efektyvioms ankstyvosios prevencijos programoms priskiriamos ikimokyklinio ugdymo programos, ankstyvi socialinių darbuotojų vizitai į namus, į mokyklas, šeimos terapija ir tėvų švietimas, šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo programos, pagalbos ir darbo įgūdžių mokymo programos, socialinių įgūdžių mokymo programos. Kanados, Australijos, Skandinavijos patirtis rodo, kad kuo anksčiau atkreipiamas dėmesys į vaikus ir jaunuolius, turinčius įvairių elgesio ir mokymosi sunkumų, iš asocialių šeimų ir kt., tuo didesnė tikimybė, kad vaikas nenusikals. Rengiant poveikio priemones, turima galvoje tai, kad kuo jaunesnis asmuo padaro nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, jog ateityje jis įvykdys pakartotinį nusikaltimą.Tik kraštutiniais atvejais morališkai ir teisiškai netoleruojama nepilnamečių veikla turi vesti prie izoliavimo nuo normalaus visuomenės gyvenimo (Individualus darbas su nusikalsti linkusiu vaiku, 2006).Kontroliuoti nepageidaujamą paauglių elgesį naudojami elgesio kontrolės metodai bei strategijos, taikomi šiuolaikinėse mokyklose. Dažniausiai naudojami, taip pat Lietuvos mokyklose populiarūs metodai yra nepageidaujamo elgesio sutrukdymas, nuslopinimas, bausmės.Nepageidaujamo elgesio sutrukdymas reikalauja tam tikrų mokytojo įgūdžių, sugebėjimo vienu metu kreipti dėmesį į du ar daugiau nepageidaujamus poelgius ir nesutrikti; išnaudoti kiekvieną akimirką ir neleisti klasei sulėtinti darbo tempo, dirbti sklandžiai ir nuosekliai, tolygiai pereinant prie naujos veiklos, neblaškant mokinių. Autoriai, nagrinėjantys elgesio kontrolės modelius bei programas (White et al., 2001; Sack, 1999; Gage ir Berliner, 1994), ypatingai akcentuoja mokslo metų pradžią, pabrėždami, jog pirmosios mokslo metų savaitės nulemia ne tik klasės, bet ir visos mokyklos organizaciją ir jos valdymą per visus mokslo metus. Todėl svarbu nuo pat pirmųjų dienų mokyti moksleivius laikytis taisyklių. Nuslopinimas – tai dėmesio į netinkamą elgesį nekreipimas. Tačiau tai tėra laikinas elgesio problemų sprendimo būdas. Tuomet, kai mokinys blogai elgiasi dažnai, kai elgesys iš tiesų labai blogas, kai netinkamai elgiamasi, mokytojui dėstant svarbius dalykus, būtina reaguoti į mokinio elgesį. reiškia, kad yra skatinamas norimas elgesys, kuris yra priešingas nepageidaujamam arba pašalinimą reguliarių ar atsitiktinių stimulų, kurie lemia nepageidaujamą elgesį. Bausmė – tai procesas, kai nepageidautini padariniai mokiniui susilpnina nepageidautiną elgesį (Myers, 2000, p. 273). Tačiau, kad ir kokia stipri būtų bausmė, elgesys, už kurį nubaudžiama, nepamirštamas, jis tik nuslopinamas. Be to, vaikas gali pradėti bijoti baudžiančio mokytojo ir nebenorėti eiti į mokyklą. Priimtini baudimo būdai mokykloje gali būti (Grigutytė, 2004; Žukauskienė, 2002, p. 203; Kučinskas, Kučinskienė, 2000): privilegijų atėmimas, pašalinimas arba sugadintų objektų sutaisymas, nepritarimas, pastabos, papeikimai, įspėjimai, įgaliojimų panaikinimas, šalinimas iš grupės, izoliavimas; tėvų informavimas. Visi tyrėjai pripažįsta, jog baudžiamasis turi būti nubaustas nedelsiant bei turi iš anksto žinoti tinkamo elgesio normas.Vienas iš kraštutinių elgesio kontrolės būdų taikomų vakarų Europos ir JAV mokyklose yra stebėjimo kamerų panaudojimas, stengiantis užtikrinti mokinių ir mokytojų saugumą. Tačiau techninės priemonės nepakeis glaudžių ryšių tarp mokyklos bendruomenės narių: savitarpio pagalba, pasitikėjimo vienas kitu. Tokios priemonės netgi skaldo visuomenę, kadangi net ir būdamas labai izoliuotas žmogus gali nesijausti saugus (www.mkc.lt).Nusikaltusių jaunuolių priežiūros ir perauklėjimo idėja bei jos praktinis įgyvendinimas uždarose specializuotose įstaigose atsiremia į dvi viena kitai prieštaraujančias paradigmas: bausmės ir ugdymo. Tiksliau galbūt tiktų formuluotės – bausmės ir izoliacijos paradigma bei ugdymo ir integracijos paradigma. Šios paradigmos, arba kitaip tariant idėjiniai pradai, iš esmės paveikia tiek perauklėjimo uždarose institucijose svarbiausius principus, tiek persmelkia kasdieninio gyvenimo atitinkamose įstaigose smulkmenas. Pažymėtina tai, kad visuomenė, taip pat priežiūros įstaigose dirbantys profesionalai šias idėjas priima ir suvokia kaip susiklosčiusią tradiciją. Dažnai tiesiog nesusimąstoma apie jų istorinę prigimtį, esmę, taip pat naudą arba žalą resocializacijos procesui bei jo galimybėms. Problema yra ta, kad minėti bausmės ir ugdymo pradai savo esme yra labai skirtingi, nesuderinami, vienas kitą paneigiantys dalykai. Jei valstybinė švietimo politika, priežiūros institucijos arba pavieniai profesionalai neapsisprendžia, kuriam iš pradų (bausmės ar ugdymo) teikti pirmenybę, tai resocializacijos procesas neišvengiamai pasmerkiamas nekryptingai, stichiškai raidai. Ugdomieji ir resocializacijos tikslai, uždaviniai bei metodai nesuderinami, todėl yra nelabai veiksmingi. Taip atsitinka todėl, kad bausmės ir izoliacijos strategija sukuria neperspektyvius, nefunkcionalius ugdymo ir resocializacios rezultatus, tuo tarpu ugdymo ir integracijos strategija atveria visai kitokias resocializacijos rezultatų galimybes (Nepilnamečių resocializacija, 2002).Pagrindiniai auklėjimo ir globos namų tikslai yra rūpintis pedagoginiu, socialiniu požiūriu apleistais vaikais, tenkinti svarbiausias psichologines ugdytinių reikmes, susijusias su saugumu, orumu, dėmesiu ir pagarba. Auklėjimo ir globos namuose turi būti sudarytos sąlygos, kad atsiskleistų teigiami ugdytinių būdo bruožai, būtų ugdomas pilietiškumas, teisių, pareigų, atsakomybės visuomenei, tautai, valstybei suvokimas. Auklėjimo ir globos namai turi formuoti pagrindinius ugdytinių darbo, asmens higienos, kultūringo bendravimo įgūdžius. Atsižvelgiant į ugdytinių būdo, amžiaus ypatumus, sveikatos būklę, auklėjimo ir globos namai turi atskleisti ir puoselėti gerąsias dvasines bei fizines jų savybes, skatinti mokytis, sudaryti sąlygas įgyti pagrindinės ir vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos teikiamą išsimokslinimą. Auklėjimo ir globos namai turi teikti ugdytiniams ir jų šeimoms pedagoginę bei psichologinę pagalbą, padėt vaikams išsiugdyti dorinius pagrindus, aiškias vertybines nuostatas, padėti spręsti vidinius konfliktus, mokyti pažinti save, suvokti savo reikmes, sugebėjimus bei mokytis spręsti problemas, orientuotis socialinėje aplinkoje.Ugdymas auklėjimo ir globos namuose organizuojamas pagal pedagogų parengtas ir pedagogų tarybos patvirtintas programas, grupinius ir individualius darbo planus. Mokymas auklėjimo ir globos namų bendrojo lavinimo skyriuje organizuojamas pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas bendrąsias programas bei mokymo planus.
Jaunas žmogus, kurio veikla ar elgesys įvertinamas kaip morališkai ir teisiškai netoleruotinas, neturėtų būti visiškai izoliuojamas nuo normalaus visuomenės gyvenimo. Priešingai, vaiko ar jaunuolio, padariusio nusikalstamą veiką, socializacijos procesas turėtų būti gerinamas: suteikiama įvairiopa, koreguojamas elgesys, gerinama asmenybės integracija į aktyvų, prasmingą ir visavertį gyvenimą.Norint pasiekti, kad nusikaltę vaikai ir jaunuoliai ateityje nebenusikalstų, pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti darbo su jais tikslus ir uždavinius.Svarbiausi darbo su vaikais uždaviniai yra: asocialių nuostatų keitimas; asocialių jausmų keitimas; ryšių su asocialiais bendraamžiais silpninimas; ryšių su šeima ir bendruomene stiprinimas; vaiko priežiūros šeimoje stebėjimas; darbo su tėvais stiprinimas; jaunų žmonių mokymas perimti nenusikalstamo elgesio modelius; savikontrolės, savitvardos, problemų sprendimo įgūdžių lavinimas ir stiprinimas, socialiai priimtinos veiklos (mokymasis, profesinė veikla ir pan.) skatinimas, stengiantis, kad ji būtų patrauklesnė nei nusikalstama veikla; pozityvaus elgesio motyvacijos didinimas emociniu, moraliniu pastiprinimu. Melavimo, vogimo ir agresijos įpročių keitimas prosocialaus elgesio alternatyvomis; priklausomybės nuo cheminių preparatų mažinimas; siekimas sudaryti asmenims, pasižymintiems ilgalaikiais psichikos sutrikimais, palankią, tausojančią, nekeliančią įtampos gyvenamąją aplinką; mokymas atpažinti pavojingas situacijas ir naudotis konkrečiais gerai įvaldytais įgūdžiais elgtis tokiose situacijose.Pirmiausia programos veiksmingumas priklauso nuo to, ar ji parengta atsižvelgiant į konkretaus vaiko poreikius. Tuo tarpu labai dažnai intervencijos priemonės taikomos grupei pažeidėjų, neidentifikuojant jų pagal pažeidimo pobūdį. Galima kelti prielaidą, jog, kadangi nusikaltimų priežastys yra skirtingos, ta pati programa negali būti veiksminga visais atvejais; todėl turi būti atsižvelgiama į individualias vaiko ypatybes ir nusikaltimo pobūdį.Nepilnamečių nusikalstamumo prevencinių programų kūrėjai vis labiau pabrėžia individualaus darbo su nepilnamečiais teisės pažeidėjais svarbą koreguojant asocialų elgesį (Individualus darbas su nusikalsti linkusiu vaiku, 2006).Individualus auklėjamasis darbas neįmanomas neatsižvelgiant į individualias savybes. Kartais praktikoje painiojama šių sąvokų reikšmė. Atsižvelgimas į individualias savybes reikalauja visapusiškai pažinti vaiką ir jo artimiausią mikroaplinką, užmegzti su juo auklėjamąjį ryšį ir parinkti jam efektyviausius pedagoginius poveikius. Tai būtina tiek individualaus, tiek diferencijuoto, tiek frontalaus auklėjamojo darbo prielaida.Iš tikrųjų teisėtvarkos pažeidėjai beveik niekada nesikreipia į mokytojus pedagoginės ar psichologinės pagalbos. Jie linkę manyti, kad problemos, su kuriomis jie susiduria, atsirado dėl netinkamo aplinkinių elgesio ir nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Visi suaugusieji, prievarta bandantys įeiti į paauglio vidinį pasaulį ir gyvenimą, laikomi priešais. Pagal savo asmenines savybes ir pedagoginio apleistumo laipsnį delikventai atsitveria atitinkamo dydžio savisaugos siena ir atkakliai priešinasi nepageidaujamai subjektyviai įtakai..Labai sunku įveikti delikventiškų paauglių charakterio defektų nulemtą emocinį barjerą. Į pedagogo gerus norus jie gali atsakyti pykčiu, panieka, nepasitikėjimu, nerimu, baime ir pan.Ypač nelengva auklėtojui prasiskverbti pro delikventiško paauglio vertybių barjerą. Teisėtvarkos pažeidėjai liguistai garbina užsienietiškas prekes, užsienio estradą, prabangius daiktus, lengvus nuotykius, išgėrimus, azartinius žaidimus ir pan. Kitaip jie suvokia žmonių poelgius ir savybes.Pedagoginį poveikį dažnai blokuoja neadekvatumo afektas, t.y. savo gabumų, savybių, intelekto ar socialinio statuso pervertinimas. Ypač jis būdingas isteroidams, hipertimikams ir epileptoidams. Neadekvačiai save vertinantis paauglys nesuvokia, kad nesėkmių priežastys yra jo asmeniniai trūkumai, ignoruoja patirtį ir kategoriškai atmeta viską, kas galėtų pažeisti jį patenkinantį savojo „Aš“ vaizdinį. Dėl to susidaro gana stabilus neadekvatus požiūris į tikrovę, kuris nulemia tam tikrus emocinius santykius su aplinka. Objektyvus paauglio vertinimas jam atrodo neteisingas. Dėl to padidėjęs afektyvumas dažnai tampa konfliktų su suaugusiais ir bendraamžiais priežastimi, trikdo normalų bendravimą ir veiklą, dezorganizuoja tolesnį vystymąsi. Delikventas užsisklendžia savo klaidingai suvoktame pasaulyje ir dėl to darosi atsparus pedagoginiai įtakai.Normalaus kontakto su delikventišku paaugliu kliūtimi gali būti jo suabsoliutintas agresyvumas. Mat dėl auklėjimo klaidų, nesantaikos su tėvais ar mokytoju jis agresyviai nusiteikia prieš visus suaugusius. Už ankstesnes nesėkmes mokykloje bene didžiausio priešiškumo iš jo sulaukia pedagogai. Kadangi su „priešais“ nebendraujama, o siekia suvesti sąskaitas, tai suabsoliutintas agresyvumas trukdo auklėtojui ir delikventiškam paaugliui rasti bendrą kalbą.Kai kuriems teisėtvarkos pažeidėjams būdingas hipertrofuotas negatyvizmas, atsiradęs dėl neadekvataus saviraiškos poreikio. Kadangi nei mokomojoje, nei užklasinėje veikloje sunkiai auklėjami mokiniai gerų rezultatų nepasiekia, jie bando kompensuoti savo vertę kitose, didelių pastangų nereikalingose srityse. Dažnai šių paauglių elgesys įgyja demonstratyvų pobūdį – jie tyčia elgiasi priešingai negu iš jų tikimasi.Priešingai negatyvizmui yra paauglių vidinis konformizmas. Šiai savigynos reakcijai būdinga tai, kad atvirai nesipriešinama mokytojų ir auklėtojų pedagoginiams veiksmams, tačiau sąmonėje jie griežtai atmetami. Nuolankiai išklausęs pastabas, delikventas ir toliau elgiasi taip pat. Dėl išorinio prisitaikymo vidinį konformizmą sunku nustatyti ir įveikti.Dar dvi glaudžiai viena su kita susijusios savigynos reakcijos – delikventiško elgesio neutralizacija ir konstruktyvusis melas. Neutralizacijos metu ,neignoruojant socialinių normų, logiškai pagrindžiamas jų laužymas, kitaip sakant, savotiškai prisitaikoma prie nepalankaus savo asmenybės vertinimo.Konstruktyvusis melas atsiranda nusikalstamo elgesio neutralizacijos pagrindu. Ilgainiui pasiteisinimo argumentai delikvento sąmonėje įsitvirtina ir tampa savotiškais bet kurio savo poelgio vertinimo kriterijais. Taigi teisėtvarkos pažeidėjas iš anksto susikuria ištisą sistemą atsakomųjų reakcijų į subjektyviai nepageidaujamus dirgiklius.Pedagogui, norinčiam užmegzti individualų kontaktą su delikventu, pirma reikia įveikti jo paskirus psichologinius barjerus arba jų kompleksus.Renkant informaciją apie delikventą, tikslinga nustatyti tas auklėjimo klaidas ir trūkumus, kurie mažiausio pasipriešinimo laikotarpiu padarė didžiausią įtaką ir nulėmė įvairiausius motyvacijos nukrypimus ir psichologinių barjerų susidarymą.Svarbu nustatyti iki 3 metų vyravusį psichologinį klimatą šeimoje, ar vaikas neaugo sensorinėje ar emocinėje izoliacijoje. Negatyvizmo formavimuisi didelę įtaką daro vaiko ir suaugusiųjų santykiai „trimečio krizės“ laikotarpiu. Jei buvo bandoma nuslopinti šias amžiui būdingas laisvės siekimas, tai vaikas galėjo susidaryti neigiamo požiūrio į suaugusiųjų keliamus reikalavimus užuomazgas, nes bausmės ir prievarta didina jo agresyvumą.Iki 7 metų amžiaus pagrindinė veiklos rūšis yra žaidimai. Daug informacijos apie sunkiai auklėjamą paauglį pateikia tėvų ir jo paties atkurtas ankstyvosios vaikystės žaidimų turinys ir formos. Ypač svarbūs vaidmeniniai žaidimai, nes juos žaidžiant atliekami socialiniai vaidmenys. Todėl asmenys, su kuriais vaikas identifikuojasi ilgainiui jam tampa tam tikrais sektinais pavyzdžiais. Kartu perimamos ir jų turimos vertybės.Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų žaidimai turi griežtas taisykles. Žaidžiant juos reikia apriboti savo asmeninius norus ir būti drausmingam. Manoma, kad tarp ankstesnių vaiko santykių su žaidimo partneriais bei jo taisyklėmis ir vėlesnio delikventiško elgesio formų yra priežastinis ryšys.Labai svarbu atkurti vaiko vystymosi iki 7 metų eigą ir todėl, kad tai yra pagrindinių asmenybės savybių, valios, emocijų ir elgesio motyvų kristalizavimosi laikotarpis.Kaip rodo praktika, su rimtesniais vidiniais ir socialiniais konfliktais sunkiai auklėjami vaikai pirmą kartą susiduria mokykloje.Iš esmės elgesio sutrikimai susiformuoja ir ryškiausiai atsiskleidžia paauglystėje. Pereidami iš vaikystės į suaugusiųjų amžiaus periodą, vaikai būna labai imlūs neigiamai įtakai. Orientacija į tariamąjį „vyriškumą“ paauglystės pradžioje gali įgyti asocialią kryptį. Paauglius labai vilioja „uždrausti vaisiai“, todėl pirmiausia kopijuojama suaugusiųjų išorė, kalbos manieros, pasilinksminimų formos. Dažnai jiems mėgdžiojimo objektu tampa artimiausios mikroaplinkos asmenų elgesys ir tarpusavio santykiai.Be imitacijos, galima ir protesto prieš tėvus arba mokytojus reakcija, kurios dažna išraiška – suabsoliutinta agresija.Atkuriant sunkiai auklėjamo paauglio pedagoginę „biografiją“, būtina atkreipti dėmesį į jo santykius su kolektyvu.Jei paauglys klasėje užima žemą statusą, jis siekia kompensuoti savo vertę už mokyklos sienų. Taigi ir neigiamo poveikio šaltinių reikia ieškoti paauglio referentinėje grupėje.Vaiko įžengimas į suaugusiųjų amžių susijęs su kokybiniais savimonės pakitimais. Orientacija į aplinkinių vertinimą užleidžia vietą poreikiui pačiam vertinti savo asmenybę. Todėl neadekvatumo afektas paauglystėje yra pats ryškiausias.Per pirmuosius pokalbius,kad nesustiprėtų paauglio neigiama nuostata pedagogų atžvilgiu, tikslinga akcentuoti gerąsias jo savybes. Domėjimasis savo asmenybe būdingas visiems paaugliams, todėl ir pedagogiškai apleistam paaugliui įdomu sužinoti, ką apie jo tam tikrus asmenybės bruožus mano auklėtojas. Kalbantis ramioje aplinkoje ir ramiu tonu (o sunkiai auklėjami paaugliai pripratę prie barnių ir priekaištų), paprastai paaugliui kyla teigiamos emocijos, o tai suartina abu pašnekovus. Iš pradžių paauglys gali elgtis pasyviai, apsiriboti tik pritarimais arba patikslinimais, bet ilgainiui, įsitikinęs, jog apie jį daug žinoma ir nuoširdžiai domimasi jo problemomis, pats tampa pasakojimo iniciatoriumi. Iš sunkiai auklėjamo paauglio samprotavimų galima daugiau sužinoti apie jo pažiūras, įsitikinimus ir idealus. Be to, išsipasakojimas paauglį suprantančiam žmogui atlieka įtampos atpalaidavimo funkciją.Antrasis sąveikos su delikventu etapas ir tiesioginis individualus darbas su juo prasideda tada, kai tarp pedagogo ir delikvento nusistovi geri tarpasmeniniai santykiai. Tik tada išnyksta sunkiai auklėjamo paauglio negatyvizmas, konformizmas, konstruktyvusis melas ir absoliutusis agresyvumas. Nuodugniai pažinęs auklėtinį, empatiškas pedagogas nesunkiai įveiks ir jo charakterio akcentuacijų nulemtą emocinį barjerą. Ilgainiui taktiški, pažintinius interesus patenkinantys pokalbiai, kurių metu nuolat grįžtama prie pažeidėjo asmenybės analizės, redukuoja jo vertybinį barjerą, asocialaus elgesio neutralizacijos mechanizmus ir neadekvatumo afektą.Kitas labai svarbus pedagogo ir delikvento sąveikos etapas – priversti paauglį sau arba pedagogui nuoširdžiai prisipažinti, kad gyvenime jis dažnai patiria daug nemalonumų ir susiduria su opiomis adaptacijos problemomis. <…> paauglio perauklėjimo atramos taškas yra jo nepasitenkinimas esama padėtimi ir savo trūkumų suvokimas.Asmenines problemas suprasti gali padėti dalikventiško paauglio biografijos duomenys. Logiškai išnagrinėjus jo gyvenimo įvykius, palyginus juos su prosocialių bendraamžių biografijų duomenimis, galima padėti delikventiškam paaugliui nustatyti savo trūkumų (kaip priežasties) ir adaptacijos sutrikimų (kaip padarinio) ryšį. Ketvirtasis pedagogo ir delikvento sąveikos etapas- paauglio įtraukimas į etinių, psichologinių ir estetinių diskusijų ciklą. Kad pokalbiai nebūtų formalūs, renkantis temas, reikia atsižvelgti į dvi aplinkybes: visų pirma, diskusijų turinys turi atitikti auklėjamuosius uždavinius ir, antra, tenkinti teisės pažeidėjo pažintinius interesus. Kalbantis bendromis temomis, visuomet tikslinga grįžti prie paauglio asmenybės – jo elgesio motyvacijų, vertybių sistemos, nuostatų, požiūrių ir įsitikinimų. <…>. Jei paaugliui iškilo vidinis konfliktas ir jis pats bando įveikti susidariusią probleminę situaciją, galima teigti, kad diskusijos tema, turinys, struktūra ir organizavimo būdas yra tikslingi ir efektyvūs.Kaip parodė praktika, veiksmingiausia yra indukcinis individualaus pokalbio organizavimo būdas: Gyvenimiškos arba literatūrinės kolizinės situacijos atpasakojimas. Situacijos analizė: a) veikiančių asmenų poelgių motyvų nustatymas, b) poelgių ir motyvų įvertinimas. Situacijos lyginimas ir apibendrinimas. Praktinių savo asmenybės tobulinimo krypčių arba būdų numatymas ir aptarimas.Jei tarp delikventiško paauglio ir pedagogo susiklosto geri santykiai ir abipusis supratimas, jis pats kreipsis į pastarąjį pagalbos.Be etinių disputų, tikslinga padėti paaugliui orientuotis savyje. Per aukštas aspiracijų lygis ir neadekvatus savo asmenybės vertinimas daugiau ar mažiau lemia jo klaidingo požiūrio į visą socialinę aplinką susidarymą.Didesnė dalis teisėtvarkos pažeidėjų neteisingai vertina savo asmenybę.Norint sumažinti delikvento aspiracijas ir padėti jam tinkamai įvertinti savo asmenybę. Galima pasitelkti jo referentinę grupę arba kitus bendraamžius. Visuotinai pripažįstama, kad paauglystėje draugų nuomonė yra kur kas svarbesnė negu tėvų ir pedagogų.Mūsų tyrimai patvirtino, kad delikventiški paaugliai yra kur kas agresyvesni negu prosocialieji. Bene audringiausiai susikaupusi agresija išsiveržia frustracinėse situacijose. O frustracijos savo ruožtu būna socialinių konfliktų priežastis. Todėl perauklėjamo procese labai svarbu ugdyti teisės pažeidėjų toleranciją kitiems.N. Levitonas ištvermę ir atsparumą kliūtims siūlo ugdyti laipsniškai, t.y. pratinant vaikus atlikti vis sudėtingesnes užduotis (Paulauskas, R., 1998).Dabar lieka pagalvoti, ką mes, suaugusieji, galėtume nuveikti, kad apsaugotume vaikus nuo destruktyvios agresijos. <…> nėra vienos strategijos, o tuo labiau vieno recepto, kuris atneštų sėkmę. Yra daug priežasčių, kurios veda prie nepageidaujamos ir kitiems žmonėms kenksmingos elgsenos, todėl turi būti atsižvelgta ir į įvairias bendrąsias sąlygas.Kas gali būti padaryta dėl šeimos – ir ypač dėl šeimos, kuri ieško pagalbos arba kuriai pagalba reikalinga? (Rumf, J., 2004).Norėdami pagerinti paauglio teisėtvarkos pažeidėjo šeimos ugdomąjį potencialą turėtume labiau gilintis į jos emocinę atmosferą. Ji veikia kaip sava sistema. Tėvai, tėvai ir vaikai vieni su kitais susiję fiziologinės ir dvasinės reakcijos lygmenimis. Šeimos nariai, nori to ar nenori, įtakoja vieni kitų sveikatą, psichologiją ir aspiracijas. Vieno šeimos nario emocijų nenormalumas užkrečia kitus. Tėvai, tėvai ir vaikai iš esmės nori gyventi šeimoje ramiai, taikingai. Jie ilgisi meilės. Meilės ilgesys dažniausiai išreiškiamas šeimos skandalais, agresija ir įtarumu. Vyras ir žmona nori mylėti ir būti mylimais. Kai to nėra arba stinga, jie patys kankinasi ir vienas kitą kankina. Skaudžiai išgyvena, jog nepajėgia rūpintis tuo, kad vienas kitą mylėtų. Netiki savo šeimos patvarumu. Lengviau išsiskiria. Jiems malonus švelnumas, atidumas, pagarba, tarpusavio parama, džiaugsmas. Tačiau paauglių teisėtvarkos pažeidėjų tėvai dažnai elgiasi prieš savo valią. Juos veikia pasąmonė, skatinanti emocinę įtampą šeimoje.Emocinis visos šeimos poveikis kiekvienam nariui dažnai išlieka pasąmonės lygio. Jis paprastai esti chaotiškas ir nepaklūsta individo įsivaizduojamoms elgesio ir ugdymo normoms, siekimams. <…>. Padėti kiekvienam šeimos nariui ne taip lengva, nes jis yra dar ir kitų sistemų narys. Svarbu žinoti ne tik šeimoje susidariusią emocinę situaciją, bet ir visų sistemų, kuriose veikia paauglys ir jo šeimos nariai, emocinę būklę. <…>.Šeimos, kuri turi paauglį teisėtvarkos pažeidėją, ugdomąjį potencialą pagerintų visų jos funkcijų pedagogizavimas. Jos yra šios: vaikų gimdymas, jų auginimas ir auklėjimas, tautos etnoso tęstinumas, ūkinė-ekonominė rekreacinė, komunikacinė, emocinė, reguliuojančioji turto perdavimo vaikams, seksualinė. Iš visų jų bene svarbiausia yra emocinė šeimos funkcija. Pastaroji persmelkia atitinkamomis emocijomis, jausmais jau minėtų funkcijų vyksmo procesą, jo rezultatus ir pasekmes.
<…>. Šeimos vaidmuo reikšmingiausias, nes joje žmogus, jei ji jam yra meilės ir solidarumo bendruomenė, jei jam čia gera ir miela, randa gyvenimo prasmę. <…>.Labai svarbi problema yra paauglių teisėtvarkos pažeidėjų tėvų kaip auklėtojų atsinaujinimas. Mat daugelio jų pasąmonėje glūdi noras būti gerais tėvais. Joje slypi didelė meilė vaikams, bet jie jos neįsisąmoninę ir nemoka išreikšti. <…>. Iš tėvų pasąmonės dera ištrinti įsigalėjusią informaciją, jog jie yra blogi vaiko ugdytojai. Jų mintys turėtų išsilaisvinti iš senų, juos alinusių neigiamų prisiminimų ir nevilčių. Jie dažniau negu kiti yra sunerimę, jaučia emocinę įtampą, stresus, susenę, paliegę ir pan.Tačiau padėti tėvams, kurie turi sūnų paauglį teisėtvarkos pažeidėją dažniausiai yra labai sunku, nes jie save blokuoja. Jie įtaria, kad į juos žiūrima kaip į blogus tėvus. Pastarieji nori išsaugoti, kaip jie įsivaizduoja, geresnį negu yra iš tikrųjų šeimyniškio įvaizdį. <…>. Jie nori atsisakyti įprastų savo sunkumų vertinimo. Bijo, kad nenukentėtų jų susikurtas prestižas. Dažniau laukia nesėkmės negu sėkmės, ypač vaiko ugdyme. Psichiškai pavargsta. Jie (ypač inteligentai) sukuria tokių šeimos gyvenimo sunkumų ir jos narių ligų, kurių iš tikrųjų nėra. Pastarieji dažnai gyvena pačių susikurtos neurotiškos fantazijos akivaizdoje ir tuo teisina savo šeimos ugdomųjų galių susilpnėjimą. Atseit nėra reikiamų materialinių-buitinių sąlygų, sveikatos, juos kiti ignoruoja, tendencingi ir materialistai jų atžvilgiu. Dažniausiai paauglių teisėtvarkos pažeidėjų motinos skundžiasi, kad per daug iš jų norima, nes jos augina vaiką be tėvo. Dar kitos teigia, jog tėvas alkoholikas, impotentas, grubus, nesirūpina šeima, neištikimas ir pan.Kalbėdamos apie šeimos gyvenimo trūkumus jos juos absoliutizuoja. Tuo nori pateisinti ir savo elgesio trūkumus (irzlumą, bambėjimą, priekaištus, psichosomatinius sutrikimus ir kt.). Tokiais ir panašiais būdais tėvai nori kuo labiau sumažinti teisėtus kaimynų, pedagogų, šeimos konsultantų jiems keliamus reikalavimus ar patarimų svarbą. Dažniausiai jie linkę kaltinti ne save, o kitus žmones, pasiteisinti. Tik teigiamus jų elgesio įvertinimus labiau išryškina kaip didelius šeimos pasiekimus, nors jie ne tokie jau dideli. Todėl verta kuo dažniau pastebėti jų pačių pasiekimus, kad jie vis labiau jaustų asmeninę atsakomybę už šeimos gyvenimo organizavimo sėkmę, šeimos reikalų sutvarkymą. Taip būtų lengviau užkirsti kelią pačių laukiamiems nepasisekimams, kurių galimybė dominuoja jų pasąmonėje. Paauglių teisėtvarkos pažeidėjų tėvai dažniausiai yra sunerimę, nėra užtikrinti savo ugdomąja galia ypač tada, kada juos ištinka šeimos krizės ir nelaimės (vaikas pabėga iš namų, suserga ar miršta vienas iš šeimos narių ar netenka darbo, šeima jau keli mėnesiai negauna uždirbto atlyginimo ir pan.).<…> psichologinių ir pedagoginių žinių suteikimas paauglių teisėtvarkos pažeidėjų tėvams taip pat sudėtingas, subtilus dalykas. Žinias apie neigiamus šeimos gyvenimo reiškinius ir jų įveikimo galimybes jie dažnai sutinka nenoriai ar karštligiškai. Žinių turinyje tėvai neretai įžvelgia jų ir vaiko asmenybių sumenkinimą. Todėl tol, kol konsultantui nepasiseka sukurti deramo dvasinio kontakto su tėvais ir visa šeima, jiems (t.y. tėvams) pateikiamos žinios yra bergždžios. <…>. Labai svarbu pasitikėti tų tėvų iniciatyva ir kūrybingumu. Žinoti jų vaiko ugdymo nuostatas. Nekelti jiems tokių reikalavimų, kurių įgyvendinti jie nėra pajėgūs.<…> paauglio teisėtvarkos pažeidėjo šeimos ugdomojo potencialo didinimas susijęs su bendrojo mūsų visuomenės ekonominio, politinio, kultūrinio, dorovinio, dvasinio, psichologinio ir pedagoginio lygio kėlimu. Naujo požiūrio į paauglio teisėtvarkos pažeidėjo šeimą formavimu, atsargiu ir ne išankstiniu nepalankiu į jos ugdomąją galią nusistatymu. Pažymėtina, jog pedagoginis potencialas dažniausiai priklauso nuo vidinių giluminių psichologinių ir pedagoginių procesų šeimoje vyksmo. Emocijų būklės, kuri jose susikuria esant tam tikroms gyvenimo sąlygoms ir situacijoms, tėvų nuostatoms, auklėjimo pozicijoms ir stiliams. Ypač svarbus yra šeimos emocinės funkcijos psichologinis ir pedagoginis reguliavimas, nes ji yra kitų funkcijų pastiprintojas. Labai svarbus tų tėvų kaip auklėtojų atgimimas, atsinaujinimas, visų šeimos funkcijų pedagogizavimas.Paauglio teisėtvarkos pažeidėjo šeimos ugdomasis potencialas glaudžiai susijęs su šeimos terapijos nauju plėtojimu, jų tipų modeliavimu dabartinėmis mūsų visuomenės gyvenimo sąlygomis. Naujų tyrimų ir išvadų apie tas šeimas kūrimu, jau turimų duomenų patikslinimu, gilesniu ir objektyvesniu įvertinimu. Didelio tyrinėtojų dėmesio nusipelno šeimos psichologinio nuovargio, atsiradusio dėl gyvenimo sąlygų savitumo ir vaikų auklėjimo pasunkėjimo, pedagoginė analizė.Dėmesį derėtų skirti ir tų šeimų mentaliteto įtakai jų ugdomosioms galioms nustatyti. Šeimos, kuri turi paauglį teisėtvarkos pažeidėją, dvasinei būklei. Svarbu žinoti, kuo tėvai laiko save ir kiti žmonės juos laiko (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija, 1996/Bajorūnas, Z., Paauglio teisėtvarkos pažeidėjo šeimos ugdomasis potencialas, 82-87 psl.). Pagalbos vaikams ir jaunimui įstatymas reguliuoja šią problemą (kaip padėti šeimai, turinčiai sunkų vaiką), oficialiems pagalbos jaunimui vykdytojams iškeldamas užduotį vykdyti šeimoje bendrojo ugdymo darbus. Prie tokių darbų, apie kuriuos čia kalbama priklauso:šeimos švietimas;konsultavimas bendraisiais auklėjimo ir lavinimo klausimais;šeimos laisvalaikis ir poilsis.Teikiant prevencinę pagalbą, ypatingai svarbus yra šeimos švietimas. Organizuojant jį, svarbu:atsižvelgti į šeimos socialinę padėtį ir auklėjimo situaciją, poreikius ir interesus, taip pat į jų patirtį;suteikti daugiau galimybių šeimoms bendradarbiauti su auklėjimo įstaigomis, padėti pasirinkti įvairesnes pagalbos sau ir kaimynų pagalbos formas;rengti jaunus žmones santuokai, partnerystei ir gyvenimui kartu su vaikais šeimoje.Įstatymais numatytos ir kitos auklėjamosios pagalbos formos. Tačiau <…> mažai kas žino, į ką galima kreiptis pagalbos. <…>. Ir tam reikalui atitinkamas jaunimo tarnyba yra pirmoji įstaiga, į kurią turėtų kreiptis tėvai. <…>.Lietuvoje prie kiekvienos savivaldybės veikiančios pedagoginės-psichologinės tarnybos nemokamai konsultuoja tėvus, pedagogus, kurie turi bendravimo su vaiku sunkumų ir ieško efektyvių auklėjimo būdų, nori padėti vaikui spręsti elgesio, bendravimo ar emocines problemas, adaptuotis darželio, bendraamžių grupėje ar klasėje. Šios tarnybos konsultuoja ir vaikus, jaunuolius.Nemokamai konsultuoja ir Lietuvos psichologinės pagalbos telefonu tarnybos (tel. linija 8 – 800****).Dėl vaikų agresyvumo galima kreiptis ir į Psichikos sveikatos centrus prie poliklinikų, į Vaiko raidos centrą Vilniuje, Šeimos santykių institutą Kaune.Savaime suprantama, tėvams nedraudžiama tiesiogiai kreiptis į kurią nors gyvenvietėje ar apskrityje esančią šeimų konsultaciją auklėjimo klausimais arba į šeimos gydytoją, vaikų terapeutą (Rumf, J., 2004).Kiek išsamiau verta apžvelgti efektyviausias elgesio kontrolės strategijas ir metodus. Vieningos elgesio kontrolės programos (White et al., 2001), kada mokykloje įgyvendinama vieningos drausmės programa, niekas netoleruoja taisyklių laužymo ir neignoruoja netinkamo elgesio. Visas mokyklos personalas pasirenka pastovų ir vieningą požiūrį į tinkamo elgesio paskatinimą ir netinkamo elgesio korekciją: tikima, kad visi mokiniai gali pagerinti savo elgesį, suteikiama profesionali pagalba. Oregono modelis arba ,,efektyvaus elgesio palaikymas”(Sack, 1999). 1999 m. pagal šį modelį jau dirbo daugiau nei 300 pradinių ir pagrindinių mokyklų Oregono, Ilinojaus valstijose, Havajuose ir Kanadoje. Taikant šį modelį, siekiama apsisaugoti nuo netinkamo elgesio prieš jam atsirandant, stengiamasi modeliuoti pageidaujamą elgesį ir jį skatinti, todėl mokslininkai vieningai sutinka, jog nepakanka vien tik reakcijos į blogą elgesį. Naudojant modelį, mokiniams aiškinama, kokio elgesio tikimasi. Mokiniai taip pat turi žinoti, kokios yra mokyklos taisyklės. Šis procesas padeda mokytojams identifikuoti problemas. Mokyklos taryba susitaria dėl trijų – penkių visuotinių bendrų tikslų, tuomet mokytojai instruktuoja mokinius dėl tinkamo elgesio. Mokytojai apmokomi, kaip mokyti vaikus laikytis taisyklių ir kaip apdovanoti už tinkamą elgesį. Kai į mokyklą atvyksta nauji mokiniai, jie tuoj pat supažindinami su mokyklos drausmės sistema ir koks elgesys yra pageidaujamas. Pagrindiniai šio modelio elementai: mokinių socialinių įgūdžių ugdymas; mokymo proceso pertvarkymas, panaudojant pirmas dvi mokslo metų dienas naujų mokinių supažindinimui su drausmės kodeksu, ekskursijos pravedimui bei pageidaujamo elgesio modelio parodymui;elgesio intervencija nukreipta į tas mokyklos vietas, kuriose kyla elgesio problemos (rūbinė, koridoriai, mokyklos prieigos ar kt.);mokyklos personalas sutaria laikytis nuo trijų iki penkių pagrindinių taisyklių. Pagrindinis dėmesys skiriamas šių socialinių įgūdžių ugdymui: gebėjimas užmegzti kontaktus, išreikšti save, klausytis; gebėjimas dirbti komandoje; gebėjimas integruotis, prisitaikyti, taisyklių priėmimas; atsakomybės ugdymas; jautrumo, empatijos ugdymas; refleksija; konfliktų sprendimas, tolerancijos ugdymas.Reikia pastebėti, kad Lietuvoje nedaug yra mokyklų, kurios laikytųsi vieningos elgesio kontrolės strategijos (Abromaitienė, Jurevičiūtė, 2005). Tačiau socialinių įgūdžių ugdymo svarba nekelia abejonių. 2004 m. parengta Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa, apjungianti asmeninių bei socialinių įgūdžių ugdymą įvairiais mokyklinio amžiaus tarpsniais, pateikainti įvairius šių įgūdžių ugdymo metodus (http://www.smm.lt/veiklos_planai_ir_programos/programos.htm).Suaugusiųjų konsultacinės programos (George et al., 2000). Pagal šią programą konsultantais gali būti visi profesionalūs mokyklos darbuotojai, net direktorius. Konsultantas turi nuo 1 iki 12 konsultuojamųjų, su kuriais susitinka kiekvieną savaitę. Konsultantas dažniausiai dirba individualiai visus metus, kol vaikas mokosi toje mokykloje. Konsultantai vieną kartą per savaitę paskiriamas konsultacijų laikas tėvams. Konsultantai bendradarbiauja ir su mokytojais. JAV ypač daug dėmesio skiriama programoms bei modeliams, kurie skatina pačius mokinius dalyvauti mokyklos elgesio kontrolės procese. Remiamasi nuostata, kad dauguma mokinių trokšta saugios mokymosi aplinkos, todėl tokie mokiniai galėtų būti idealūs kandidatai, kuriuos būtų galima įtraukti į drausmės valdymo procesą (Involve Students in Discipline Decision-Making, 2000). Kai kuriose JAV mokyklose įgyvendinama bendraamžių konsultacinė programa (George et al., 2000). Ši programa suteikia mokiniams galimybę pabendrauti su kitais mokiniais dėl asmeninių, mokymosi rūpesčių. Naujai atvykusiems mokiniams ir jų tėvams surengiama orientacinė sesija ir kiekvienam mokiniui paskiriamas specialus draugas. Taip pat veikia apmokytos asistentų padėjėjų komandos (George et al., 2000), kurias sudaro tos pačios amžiaus grupės mokiniai. Šios komandos padeda konfliktuojančiom grupėm ar porom rasti tinkamus sprendimus ir taikiai išspręsti konfliktus. Be jau minėtų programų veikia ir valstybinė bendraamžių pagalbos programa. Joje dalyvauja vyresniųjų klasių mokiniai, kurie yra apmokomi padėti įvairių amžiaus grupių vaikams nuo darželio iki 12 klasės. Vienoje Čikagos valstybinėje vidurinėje mokykloje nuo 1996 metų praktikuojamas bendraamžių teismas (Involve Students in Discipline Decision-Making, 2000). Tokie pažeidimai, kaip muštynės, svaiginimasis, vagystės ir mokyklos nelankymas yra perduodami mokinių teismui. Mokiniai labiau linkę rinktis mokinių teismą, nei tradicinį mokyklos drausmės valdymo procesą. Kai mokinys pasirenka mokinių teismą, privalo laikytis jo nurodymų. Mokiniai, suaugusieji papasakoja savo problemas, o mokinių teismo atstovai užduoda klausimus. Kai teismo nariai gauna visą informaciją, kurios jiems reikia, jie padaro sprendimus, kurie, dažniausiai susiję su bendruomenės pagalba arba tam tikros formos žalos atlyginimu. Mokinių savivertė kyla, kai jie mato, kad teisme yra tokie patys vaikai, kaip ir jie. Suaugusieji šiame procese yra patarėjai.Kita panaši praktika, kai mokiniai dirba kaip suaugusiųjų partneriai, tai mokinių tarybos (Involve Students in Discipline Decision-Making, 2000). Išrenkami 8 nariai, kurie atstovauja drausmės komitetą. Padarius rimtus pažeidimus, tokius kaip nesąžiningumas, alkoholio vartojimas ar fizinis smurtas, kuo skubiau sušaukiamas susirinkimas. Nusižengęs mokinys turi teisę atsivesti bet kokį suaugusįjį iš mokyklos bendruomenės, kuris atliktų užtarėjo funkciją. Šiuo atveju drausmės komitetas atlieka mediatoriaus arba nešališko tarpininko vaidmenį. JAV net 90 % konfliktų reguliuoja tarpininkai (Lakis et al., 1996).Pedagoginio elgesio modifikavimo sistema, kurią pagrindė vokiečių mokslininkas D. H. Rost (2002), remdamasis biheviorizmo teorija. Jis teigia, jog blogo elgesio išmokstama, tačiau galima išmokti elgtis naujai, keičiant elgesio pasekmes ir elgesio situaciją. Pagal šį modelį mokinys ne ,,remontuojamas”, bet daroma įtaka jo ir kitų mokinių ar jo ir mokytojo sąveikai. D. H. Rost (2002) tai rekomenduoja daryti per pozityvius paskatinimus, pastiprinimus (turi vyrauti pusiausvyra tarp skatinimų ir bausmių), per elgesio keitimo programas atskiriems mokiniams, per sutarties sudarymus tarp mokytojo ir mokinio. Rost siūlo konkrečius žingsniu, kuriais vadovaujantis galima keisti mokinių elgesį (Rost, 2002; Homme et al., 1979).Kiekvienos elgesio modifikacijos pagrindas – elgesio stebėjimas ir aprašymas, vadovaujantis tokia struktūra:IkiKas įvyko prieš tiriamą elgesį? (buvo nuobodi pamoka)Kas įvyko prieš tai? (Jonas lakstė aplink stalus, ginčijosi)2. ProblemaKame problema?Kaip ji pasireiškia?Kaip pasireiškia elgesys?Kas seka po toKas seka po elgesio? Kaip reaguoja artimi asmenys (tėvai, mokytojai)?

Pozityvus paskatinimas. Tai esminė pozicija, kada kreipiamas dėmesys ne į netinkamą, o į pageidautiną mokinio elgesį. Paskaitinimo būdai:Pakankamai intensyviai stebėti mokinį, kai jis yra dėmesingas, tinkamai elgiasi. Tuo metu jį pagirti, nusišypsoti.Socialiniai pastiprinimai: pagirti, pakomentuoti jo elgesį, žiūrėti į jį, prieiti arčiau; mažesnį vaiką galima paglostyti, girti konkrečiai už kažką.Materialinės paskatos: saldumynai, žvaigždutės, taškeliai, paveikslėliai ir t.t.Aktyvūs pastiprinimai. Jei žmogus spontaniškai vienaip ar kitaip elgiasi, tai yra svarbu jam pačiam. Ilgiau stebint mokinį, galima suprasti, kas jam svarbu. Pvz., malonu kalbėtis su draugais, siuntinėti SMS. Tokiu atveju pastiprinimas gali būti pasiūlymas: 0,5 val pasimokom, paskui siunčiat 1 žinutę. Jei pirmadienį tu padarysi namų darbus, tu vienintelis klasėje galėsi nedaryti namų darbų tris dienas.Svarbiausios elgesio pastiprinimo taisyklės:Norimą elgesį reikia pastiprinti ir kuo dažniau.Ignoruoti elgesio būdus, kurie turi pasireikšti rečiau. (Atsargiai su priekaištais, nes yra mokinių, kurie būtent blogu elgesiu siekia mokytojo dėmesio).Elgesio būdus, kurie turėtų pasireikšti dažniau, pastiprinti tuoj pat.Nenuoseklumas skatina nepageidaujamą elgesį.Reikia stiprinti ir elgesį, pasireiškiantį prieš pageidaujamą elgesį.Vietoj to, kad kovotume su nepageidaujamu elgesiu, reikia skirti daugiau dėmesio pageidaujamam elgesiui.Kai norimas elgesys jau įtvirtintas, reikia mažinti pastiprinimus ir palaipsniui jų visai atsisakyti.Taikant pastiprinimus, svarbu:Naudoti tinkamus pastiprinimus, negirti nepelnytai, nes tai neveiksminga.Keisti pastiprinimų rūšį ir intensyvumą.Taikant pastiprinimus, atsižvelgti į mokinio amžių, statusą klasėje (kartais viešas pagyrimas gali prilygti bausmei, nes bendraamžiai ims šaipytis).Pastiprinimai turi būti tokie, kad mokiniui taptų aiškus jo ryšys su jo elgesiu. Vien pasakyti “gerai” – neefektyvu.Reikia nuosekliai stiprinti elgesio normas. Nenuoseklumas trikdo mokinius. Pagyrimas rodo, ką reikia daryti, o papeikimas rodo ko nereikia daryti, tačiau po jo nepaaiškėja, ką reikia daryti.

Reikia pastebėti teigiamas elgesio puses, ypač – pasyvių, nedalyvaujančių mokinių.Norint keisti mokinių elgesį, pastiprinti teigiamą pusę, o paskui nurodyti, ką jis turėtų keisti.Mokinio pastangas dalykinės asrityje paversti elgesio apibendrinimu. Pvz., Vietoj “tu pateikei gerą pavyzdį, Jonai” geriau: “Tai man patinka, Jonai”Ką mokytojai gali padaryti, siekdami keisti mokinių elgesį:Atrasti ir pastiprinti teigiamą elgesį;Ignoruoti netinkamą elgesį;Taikyti kuo įvairesnes pastiprinimų formas.Stebėti mokinių elgesio būdus, užuot vertinus juos pagal charakterio savybes. T.y. vadovautis tokia schema: stebėjimas -> etiketė -> lipdoma ant stebėjimo rezultato.Sukurti konkrečias elgesio keitimo programas atskiriems mokiniams (tiems, kurie nenori kalbėti, tiems, kurie nuolat ginčijasi,…).Ką gali padaryti kiekvienas mokytojas:Pasižymėkite 10 skirtingų teiginių, kuriais būtų galima pastiprinti klasės mokinius verbaliniu būdu.Pagalvokite, kaip galima pastiprinti mokinius neverbaliniu būdu.Po užsiėmimo pasižymėkite visus pageidautinus mokinių elgesio būdus (galima vesti dienoraštį). Pagalvokite, kokie galėtų būti pastiprinimai. Kitą pamoką pritaikykite juos.Pasižymėkite teigiamas elgesio apraiškas pas mokinį, kuris jus erzina.Mokinių darbuose parašykite komentarą, akcentuodami teigiamus momentus.Nevilkinkite klasės darbų taisymo.Rinkite savarankiško, teigiamo mokinių elgesio pavyzdžius.Kartu su kolegomis sudarykite elgesio modifikavimo programą: kokį elgesį ignoruosite, kokį – stiprinsite. Keiskite programą, jei ji nepasiteisino.Mokykitės pastiprinimo būdų už mokyklos ribų: stiprinkite kolegas, sutuoktinį, vaikus…Rost rekomenduoja sudaryti sutartį tarp mokytojo ir mokinių, netgi pasirašyti ją abiems pusėms raštu. Sutartyje svarbu:Nustatyti atlygį kitiems;Nustatyti atlygį sau;Nustatyti prioritetus ir apdovanojimus;Nustatyti, kokie pastiprinimai (apdovanojimai) už kokius pasiekimus;Parengti rašytinę sutartį;Naudoti teigiamas formuluotes;Daug mažų sutarčių yra geriau, nei viena didelė kompleksinė sutartis;Esant reikalui, sutartį patikslinti, keisti.Laikantis sutarties, svarbu:Sutartyje numatyti apdovanojimai turi sekti tuoj pat.Pirmos sutartys turi būti vykdomos mažais etapais.Geriau daug mažų apdovanojimų, nei vienas didelis.Reikia sutarti, kad skatinamas pasiekimas, o ne paklusnumas.Laikytis sekos: apdovanojimas po pasiekimo.Sąžiningai laikytis sutarties.Sutarties sąlygos turi būti aiškios.Sutartis turi būti sąžininga.Teigiama nuostata (nutarti, kas už ką apdovanojamas, o ne baudžiamas).Tai daryti nuolat, kad sutartis taptų įpročiu (www.mkc.lt).NEPILNAMEČIŲ RESOCIALIZACIJAKaip elgiamasi su vaikais, padariusiais vienokius ar kitokius nusikaltimus, kokomis priemonėmis yra įvertinama jų nusikalstama veikla, iš to galima spręsti apie visuomenės bendrąjį lygį ir tą valstybę, kurioje auga šie vaikai.Reikia pasakyti, kad mūsų šalyje bendros ir vientisos sistemos, kuri rūpintųsi paaugliu nuo pačios pradžios, kada įvyksta vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis jo savavališkas ar prievartinis pasitraukimas iš normalaus gyvenimo normų, nėra.Anksčiau egzistavusi, tam tikrus tarpusavio saitus turėjusi darbo su jaunimu sistema sugriuvo. Šiandien turime nemažai organizacijų, kurios bando sustabdyti kylančią jaunimo nusikalstamumo bangą bei spręsti vaiko socialines problemas, tačiau tai yra atskirų dalių darbas neįsigilinant į kiekvieną vaiką, kaip į asmenybę, žmogų, su kuriuo visiems reikės gyventi šalia pp penkerių metų (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996/ Pranevičius, A. Nepilnamečių resocializacija, 116psl.).Kaip teigia teisės specialistai, vaikų ir jaunimo baudžiamosios atsakomybės istorija nėra labai sena. <…>.Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų civilizacijos požiūris į žmogaus teises labai pasikeitė – pagarba žmogaus ir vaiko teisėms tapo visuotine ir neginčijama socialine bei teisine norma. Tai netrukus išryškėjo ir naujosiose nepilnamečių nusikaltimų teisinėse traktuotėse. Dėl visuomenių demokratizavimo įtakos buvo priimta daug svarbių tarptautinių dokumentų, apibrėžiančių žmogaus teises. Ypač didelis dėmesys atkreiptas į vaiko teisių apsaugą. Jungtinių Tautų tarptautiniai pagrindiniai dokumentai ratifikuoti Europos šalyse arba rekomenduojami moraliniu požiūriu. Vienos pirmųjų specialių tarptautinių normų, taikytinų nepilnamečiams, pažeidusiems įstatymus, buvo įtvirtintos Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, kurį 1966 metais priėmė Jungtinės Tautos (Sakalauskas, G., Gečienė, S., Jatkevičius, A. ir Michailovič, I., 2001). <…>.Tai, kad oficialiai ir tarptautiniu lygiu priimti žmogaus veiklą reglamentuojantys teisiniai dokumentai orientuoti į normų ir sankcijų taikymo lankstumą, reiškia, kad praktiškai realizuojamos naujos (socialinės lygybės, asmenybės pripažinimo ir aplinkos humanizavimo) socialinės paradigmos. Nevyriausybinės organizacijos, kiti socialiniai sąjūdžiai už žmogaus teises ėmėsi praktinių veiksmų siekdami pagerinti nusikaltusių bei nuteistų jaunuolių įkalinimo kokybę: tyrimais buvo pagrįstas humanistinių bausmių taikymo efektyvumas, parengti nauji įkalinimo modeliai įtraukiant jaunąjį teisės pažeidėją į bendruomeninę veiklą ir pan. Svarbi aplinkybė yra ta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo (1999 07 22) 11 straipsnis numato tarptautinių sutarčių viršenybę nacionalinių (vidaus) įstatymų atžvilgiu. Tai reiškia, kad vaikų ir jaunuolių perauklėjimo teorinis pagrindimas ir praktinė veikla taip pat turi būti orientuota į edukacinės, teigiamas asmenybės savybes stimuliuojančios aplinkos kūrimą (Nepilnamečių resocializacija, 2002).Kadangi iki šiol tebevyksta ginčai dėl nusikalstamumo priežasčių, tai užsienio delikventinėje pedagogikoje ir psichologijoje yra nemaža įvairių elgesio koregavimo krypčių ir metodų.Remdamiesi kriminologine statistika, kuri rodo, jog sulaukus brandos amžiaus, daug teisės pažeidėjų socializuojasi, dalis užsienio tyrinėtojų rekomenduoja nusikaltėlio asmenybės pertvarkymą palikti Motinai Gamtai ir Tėvui Laikui. Jų nuomone, kol galutinai nesusiformuoja atitinkami smegenų centrai, bet kokie pedagoginiai veiksmai yra beprasmiški.Mokslininkai, kurie delikvencijos priežastis traktuoja kaip įgimtus ir biologinius veiksnius, pataria teisėtvarkos pažeidėjų elgesį koreguoti medicinos priemonėmis. <…>.Psichodinaminės teorijos šalininkai, kildindami nusikaltimą iš neadekvačiai išugdyto „ego“ ir „superego“, teigia, kad pagrindinis perauklėjimo tikslas yra įgimtų agresyvių ir seksualinių instinktų socializavimas. <…>. Psichoterapijos seansų metu sukūrus abipusio pasitikėjimo atmosferą (ko nesugebėjo padaryti tėvai), paauglys ima pamažu identifikuotis su psichologu ir ilgainiui perima jo elgesio normas ir vertybes. <…>S. Slavsonas siūlo taikyti grupinės terapijos metodus. Pasak jo, kadangi teisės pažeidėjai nesuvokia nusikaltimą skatinančių vidinių konfliktų, tai pagrindinis jų perauklėjimo tikslas – bendromis jėgomis išanalizuoti vidinius asocialaus elgesio motyvus. Antai individualių pokalbių metu delikventai yra perdėtai atsargūs, nenori atsiskleisti ir gilintis į savo vidines problemas, o tokių pat bendraamžių būryje jie atsipalaiduoja ir viską išsipasakoja. <…>.F. Redlis sukūrė darbo su sunkiai auklėjamais paaugliais metodiką. Poveikio jiems būdus jis skirsto į : 1) savikontrolės palaikymo techniką, 2) situacinę pagalbą, 3) aplinkos ir vertybių įvertinimo metodiką ir 4) malonumo ir skausmo principą.Savikontrolės palaikymas – tai būdas padėti vaikui susivaldyti konfliktinėse situacijose, susijaudinus arba užsimiršus. <…>.Situacinės pagalbos metodas susijęs su manipuliacijomis išoriniais objektais ir įgalina išvengti frustracijų. Dažnai vaikai blogai elgiasi susidūrę su nesuvokiamu arba pavieniui neįveikiama kliūtimi. Tokiu atveju pažanga neapibrėžiama. Užtenka nurodyti auklėtiniui sunkumų esmę ir padėti juos nugalėti. <…>.Užkirsti kelią ne vienam nusižengimui galima vengiant jį skatinančios aplinkos arba objektų. <…>. Labai efektyvus įtampos atpalaidavimo būdas – vaiko perkėlimas į ramią aplinką. <…>.Aplinkos ir vertybių įvertinimo metodika – tai priemonių visuma, nukreipta į anksčiau susiformavusius paauglio ryšius su aplinka. <…>.Malonumo ir skausmo principo esmė ta, kad žmogui būdingas malonių išgyvenimų siekimas ir nemalonių vengimas. <…>.A. Adleris, sukūręs teorinį perauklėjimo modelį, <…> siūlo sudaryti teisės pažeidėjams kuo palankesnes sąlygas įgyvendinti jiems svarbius siekimus legaliu būdu, pagerinti nuomonę apie save ir padėti atsikratyti pavydo jausmo.A. Džonson, dirbdama su neurotiškais delikventais, bandė sudaryti vaiko perauklėjimo šeimoje modelį. Kaip ir visi psichoanalitikai pabrėždama šeimos auklėjimo defektus, ji siūlo supažindinti tėvus su vaiko vidiniais konfliktais ir išmokyti juos psichologinės pagalbos būdų.Bihevioristai akcentuoja ne delikvencijos priežastis, bet išorines socialinio elgesio apraiškas. <….>.Delikventišką elgesį bihevioristai rekomenduoja koreguoti dviem būdais.Pirmasis būdas – steigti uždaro tipo auklėjimo įstaigas su specialiomis vidaus tvarkos taisyklėmis. Jose pedagoginių tikslų siekiama tokiais bihevioristiniais elgesio formavimo metodais: ryšių suvokimu, veiksmų išrinkimu, teigiamu pastiprinimu, neigiamu pastiprinimu, slopinimu, baudimu, formavimu, išskyrimu, apibendrinimu, modeliavimu. <…>.Antrąjį bihevioristų rekomenduoja delikventiško elgesio koregavimo būdą galima taikyti šeimoje. Tam reikalingos trys prielaidos: tėvų noras padėti vaikams, paauglio gebėjimas kontroliuoti savo elgesį bei santykius ir gebėjimas atlikti prosocialaus modelio funkcijas. <…>.Kognityvinės teorijos kūrėjai mano, kad vaikų asocialumas, didėjant bendriems mąstymo gebėjimams, o ypač kaupiant dorovės patirtį, turi pamažu redukuotis. Todėl Ž. Pjažė siūlo paauglių grupėse periodiškai svarstyti dorovines dilemas. <…>.Humanistinės krypties psichologai delikventų perauklėjimo praktikoje dažniausiai remiasi realiąją terapija ir logoterapija. <…>.Užsienio mokslininkai, kurie nusikalstamumo priežasčių ieško artimiausioje paauglio mikroaplinkoje arba visuomeniniuose prieštaravimuose, rekomenduoja netiesioginę asmenybės korekciją. Pagrindiniais taisytinais dalykais jie laiko šeimą, referentines grupes, mokyklų darbą, nusikalstamumo prevencijos statistiką, baudžiamąjį kodeksą ir net visuomeninius santykius. <…>.D. Kresis, remdamasis E. Saderlendo diferencinių asociacijų teorijos išvadomis, teigia, kad galima pasiekti gerų perauklėjimo rezultatų, įtraukus delikventiškus paauglius į prosocialių grupių veiklą. <…>.Socialinės kontrolės šalininkai siūlo normalizuoti delikventų ryšius su visuomene per socialiai prasmingą veiklą. <…>.Iš S. Saikso ir D. Matzos nusikalstamumo priežasčių teorijos išplaukia tokia išvada – perauklėjimas tolygus neutralizacijos mechanizmų socialiniam slopinimui. <…>.<…>. A. Koenas ir jo bendraminčiai teigia, kad perauklėjimo objektas gali būti tik visa teisės pažeidėjų grupė. Atseit prosocialios ir delikventiškos kultūros normos konfliktuojančios, todėl teisės pažeidėjai išgyvenantys ambivalentiškus jausmus. Tokio konflikto sprendimas, kai iš grupės pamažu išstumiamos delikventiškos subkultūros normos, ir esanti pagrindinė perauklėjimo kryptis.<…>.Stigmatizavimo konsepcijos kūrėjai laikosi minimalizmo pozicijų. Jų nuomone, kuo rečiau kišamasi į natūralų vaiko vystymąsi, o ypač kuo rečiau vaikas baudžiamas, tuo mažesnė tikimybė, kad jis taps teisės pažeidėju. Kita vertus, delikvento teigiamas ženklinimas taip,pat gali duoti gerų rezultatų.Tie mokslininkai, kurie nusikalstamumo priežastimi laiko buržuazinės visuomenės prieštaravimus ir dėl to kilusią įtampą bei nepasitenkinimą, siūlo reformuoti ne mikro, bet makroaplinką. Jie mano, kad bent šiek tiek sulyginus jaunimo socioekonominį statusą, lavinimosi bei įsidarbinimo išgales, nusikalstamumas imtų mažėti (Paulauskas, R., 1998).Nusikalstamumo prevencijos programos yra skirtos rizikos grupių asmenims:jauniems žmonėms, kurie pasiekia labiausiai pažeidžiamą amžių, t. y. paauglystę, kada dažniausia nusikalstama ir smurtaujama, pašalinama iš mokyklos;vaikams ir jaunimui iš asocialių šeimų, turintiems įvairių elgesio bei mokymosi problemų;jaunimui, turinčiam fizinių ir psichinių negalių;jauniems žmonėms, paliekantiems įkalinimo įstaigas. Nusikaltusiems vaikams ir jaunuoliams taikomos intervencinės programos turėtų remtis šiais principais:Rizikos lygio klasifikacija: intervencijos priemonės turi atitikti nepilnamečio rizikos lygį: jaunuoliams, esantiems didesnės rizikos grupėje ir galintiems vėl nusikalsti, turi būti taikomos intensyvesnės intervencinės priemonės, o tiems, kurie yra mažesnėje rizikos grupėje, gali būti taikomos ne tokios intensyvios intervencinės priemonės.Tinkamas poveikio būdas: poveikio priemonės turi būti tinkamos, pritaikytos konkrečiam nusikaltusiam asmeniui, paprastai efektyvios, sistemingos priemonės daro geresnį poveikį, nei didaktiniai metodai ar poveikio priemonės be aiškios struktūros ar sistemos.Bendruomenės kontekstas: programos, kurios remiasi bendruomene, arba palaikomi stiprūs ryšiai su bendruomene, yra žymiai efektyvesnės, nei kai dirbama tik su atskiru individu.Priemonių įvairiapusiškumas: efektyvios yra tos intervencinės programos, kuriose apima ne vieną, bet visą kompleksą problemų ir yra orientuotos į socialinių įgūdžių lavinimą; taikomi tiek elgesio, tiek kognityvinė terapija.Programos integruotumas: intervencijos tikslus atitinkančių metodų taikymas; priemonių, resursų reikalingų intervencinėms programoms vykdyti buvimas; darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, specialus apmokymas, sistemingas vadovavimas ir įvertinimas.Integracija: grąžinimas į socialiai priimtiną gyvenimą, integruoti į į visuomeninę veiklą ir ją palaikyti skatinant, įtraukti į bedrą veiklą, siekiant tikslo, dalyvauti bendraamžių savitarpio grupėse, labdaringa/globėjiška veikla.Kriminogeniniai poreikiai: pagrindinis dėmesys skiriamas būtent toms problemoms, kurios tiesiogiai susiję su nusikalstamumu, o ne pašalinėms, kurios tiesiogiai nesusijusioms su nusikalstamumo problemų sprendimu.Reorganizacijos modelis: Nepilnamečių teisės pažeidėjų grąžinimas į normalų (socialiai priimtiną) gyvenimąNepilnamečių teisės pažeidėjų grąžinimas į socialiai priimtiną gyvenimą, jų socializacija sietina su įstatyminės bazės kūrimu bei tobulinimu, socialinių tarnybų veiklos plėtimu, globos ir priežiūros institucijų kūrimu bei pertvarkymu. Galimos šios darbų kryptys: Priverstinės priežiūros įstatymo, numatančio nusikaltusių vaikų perauklėjimą alternatyviomis kalėjimams ir kolonijoms priemonėmis, sukūrimas, diferencijuojant priemones, pagal teisės pažeidimų pobūdį.Respublikinio, apskrities ir savivaldybės lygmens diferencijuotos globos ir priežiūros institucijų įkūrimas ir vystymas, įvertinant savivaldybės/apskrities dydį bei tokių institucijų poreikį jose, diferencijuojant vaikus ir jaunuolius ne tik pagal amžių, lytį, bet ir pagal teisės pažeidimų pobūdį.Socialinių tarnybų ir pedagoginių- psichologinių tarnybų veiklos sustiprinimas.Remiantis kitų šalių patirtimi ir NNPC parengta nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos koncepcija, Respublikoje siūloma taikyti trijų lygmenų nepilnamečių teisės pažeidėjų grąžinimo į normalų gyvenimą sistemą: Savivaldybių lygmuo:Užsiėmimai prie pedagoginių-psichologinių ir socialinių tarnybų. Jaunuolis lanko užsiėmimus prie pedagoginių-psichologinių ar prie socialinių tarnybų ir įsisavina socialinių įgūdžių programą; tokios terapijos metu vaikas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje arba alternatyvioje bendrojo lavinimo (pvz. jaunimo) mokykloje, gyvena namuose arba su laikinais įtėviais. Tokių šeimų lankymas namuose ir terapinio pobūdžio užsiėmimai namų aplinkoje.Minimalios (bendros) priežiūros nepilnamečių įstaigos. Jei programos prie pedagoginių-psichologinių ar prie socialinių tarnybų neefektyvios ir vaikas valkatauja, nelanko mokyklos ir pan., vaikas nukreipiamas į specialią minimalios priežiūros įstaigą, kur mokosi pagal jam parinktas individualias (pvz. adaptuotas) programas; jam gali būti taikoma meno terapija: lavinami vaiko meniniai sugebėjimai, vaikas mokomas per kūrybą išreikšti savo jausmus (pvz., džiaugsmą ir pyktį ir pan.). Taip pat vaikams, jaunuoliams gali būti siūlomos darbinio, ikiprofesinio ugdymo programos, intensyvaus bendravimo su gyvąją gamta programos (gyvūnų priežiūra, augalininkystė). Mažiau gabūs ar sutrikusio intelekto vaikai/jaunuoliai gali būti mokomi ir tik atskirų dalykų. Baigę vieną ar kitą programą jie gauna pažymėjimą apie vieno ar kito dalyko išklausymą. Šiose įstaigose didesnis dėmesys skiriamas darbinei bei įvairiai papildomai veiklai, skatinančiai vaikų/jaunuolių saviraišką ir prasmingą veiklą.
Išėjusius į laisvę jaunuolius, turėtų globoti specialios socialinės rūpybos institucijos atsakingos už pilną šių jaunuolių socialinę reabilitaciją ir integraciją. Jaunuoliai, išėję iš specialiosios įstaigos, turėtų būti laukiami socialinės rūpybos institucijose. Čia turėtų būti sudaroma tolimesnio jaunuolio lavinimosi, specialybės įgijimo programa. Šios institucijos turėtų jaunuolius įdarbinti, pasirūpinti jų gyvenamąja vieta ir kuri laika neįkyriai domėtis jaunuolio pasiekimais, o, reikalui esant, teikti pagalbą.Praktika rodo, kad jaunuolių perdavimas iš vienos institucijos į kitą, analogišką, neigiamai veikia patį asmenį. Jis kiekvieną kartą turi pradėti iš naujo adaptuotis, neturėdamas kažkokio vieno kontaktinio asmens. Kad ir atbuvęs bausmę asmuo turi susiformavusius santykius su jį globojusia institucija. Šios institucijos darbuotojai pažįsta ne tik patį asmenį, bet ir jo šeimą, draugus. Patekus nepilnamečiams į kitą instituciją daug laiko užtrunkama jo pažinimui. Kontaktinis asmuo padėtų nepilnamečiams adaptuotis institucijoje, bei grįžus iš jos.

Apskričių lygmuoVidutinės priežiūros nepilnamečių įstaigos. Tiems jaunuoliams, kurie padarė teisės pažeidimus, nusikaltimus, o taip pat tie, kuriems savivaldybių lygmenyje taikomos poveikio priemonės neefektyvios. Šios institucijos (vidutinės priežiūros įstaigos) būtų su didesniu kontrolės, saugumo laipsniu, tačiau ir šiuo atveju tos įstaigos neturėtų pavirsti kalėjimu. Patekimas į šias įstaigas turi būti griežtai reglamentuotas įstatymu, kaip ir buvimo jose laikas. Šiose įstaigose turėtų būti sudaryta galimybė paauglių socialinei psichologinei diagnostikai, dirbtų specialistai, galintis taikyti įvairias elgesio terapijos formas. Šios įstaigos gali būti diferencijuotos pagal nusikaltimų pobūdį. Pagrindinės darbo kryptys: agresijos ir žiaurumo mažinimas, impulsyvumo valdymas, kriminalinio gyvenimo stiliaus keitimas socialiai priimtinu, o taip pat skiriamas dėmesys nepilnamečio santykiams su šeima ir bendraamžiais, emocinėms problemoms, mokymui spręsti konfliktus, vertybių, moralinių nuostatų formavimas, gyvenimo ir socialinių įgūdžių lavinimasŠalies lygmuoMaksimalios (griežtos) priežiūros nepilnamečių įstaigos. Į specializuotas institucijas turėtų patekti jauni žmonės, padarę rimtus nusikaltimus ir tose institucijose praeiti specialią socializacijos programą. Šios institucijose turėtų būti skirtos tik nepilnamečiams teisės pažeidėjams, kuriose jie neturėtų būti laikomi kartu su suaugusiais nusikaltėliais. 1. Savivaldybių lygmuo: Šiame lygmenyje pagrindinės darbo tikslas yra nepilnamečių, padariusių nedidelius teisėtvarkos pažeidimus, komunikacinių įgūdžių, problemų sprendimų socialiai priimtinais būdais lavinimas, o taip pat savęs vertinimo, socialinio atsakingumo, motyvacijos ir socialinių įgūdžių lavinimas, o taip pat pykčio valdymas. Svarbus paauglio, kaip asmenybės, visuminis ugdymas, keliama bendra jo kultūrinė, komunikacinė, intelektualinė, socialinė kompetencija bendrąja prasme. Socialinių tarnybų ir pedagoginių-psichologinių tarnybų darbasĮtvirtinus nuostatą, kad socialinės tarnybos ir pedagoginės-psichologinės tarnybos yra vaikų gražinamo į socialinį gyvenimą sistemos dalis, reikėtų peržiūrėti ir praplėsti socialinių tarnybų ir pedagoginių -psichologinių tarnybų veiklos kryptis.Pedagoginės-psichologinės tarnybosPedagoginės-psichologinės tarnybos galėtų:vykdyti psichosocialinę bei pedagoginę diagnostiką. Su vaiku reikia ne tik susipažinti, bet ir jį pažinti, ištirti, o tik paskui galima kryptingai koreguoti jo elgesį, formuoti įgūdžius.organizuoti specialias kognityvinės ar kompleksinės elgesio terapijos, vertybių, ryšių su šeima atstatymo, socialinių įgūdžių formavimo programas ir pan., dirbant su jaunaisiais teisės pažeidėjais. Šios programos, netinkamai pasielgusiems vaikams/jaunuoliams, turėtų būti privalomos. Vaikai/jaunuoliai jas turėtų lankyti nustatytą laiką. vesti specialių privalomų užsiėmimų ciklus nusikaltusių vaikų tėvams. Patenkantys į teisėsaugos akiratį vaikai yra pedagogiškai, socialiai tėvų apleisti. Jie neturi elementarių mokėjimų, įgūdžių, būdingas skurdus pasaulio suvokimas, siauras akiratis, interesų ratas. Todėl turėtų būti išplėstyas pedagoginių – psichologinių tarnybų tinklas, jos gal net turėtų būti specializuotos. Socialinės tarnybos ir socialinių partnerių tinklas. Socialinių tarnybų partnerių tinklas susidėtų iš VTAT, nepilnamečių poskyrio, policijos prevencinio skyriaus, NVO, kontaktinės šeimos. Kiekviena savivaldybė turėtų tokia tarnybą, kuri galėtų koordinuoti šį darbą, teikti pagalbą šeimoms. Socialinės tarnybos, dalyvaudamos nusikalstamumo prevencijos darbe:galėtų įtraukti potencialius teisės pažeidėjus vaikus ir jaunuolius į viešuosius visuomenei naudingus darbus pvz.: parkų, miškų tvarkymą, jaunimo stovyklų įrengimą, ligonių slaugymą, pagalba kitiems vaikams iš asocialių šeimų ir kt. šeimai sutikus bendradarbiauti su teisėsaugos sistema ir prisiimti atsakomybę, už nepilnamečius, padariusius nesunkius nusikaltimus, per specialias programas globoti ir paremti jų resocializaciją, taip išsaugant jaunuolių ryšius su šeima.Galimos pedagoginių-psichologinių ir socialinių tarnybų veiklos kryptys:Kompleksinė elgesio keitimo programa, bendradarbiaujant su tėvais Kompleksinė elgesio keitimo programos intervencijos nukreiptos į patį nusikaltusį vaiką/jaunuolį ir jo šeimą, bendraamžių grupes, mokyklą, ir vaiko gyvenamosios aplinkos keitimą. Taikant kompleksinę elgesio keitimo programą, didžiausias dėmesys skiriamas nusikaltusio vaiko/jaunuolio ir jo šeimos psichosocialiam funkcionavimui pagerinti (suteikiant psichologinę, socialinę ir materialinę pagalbą), taip, kad sumažėtų poreikis ar iš vis nereikėtų talpinti vaiko į specialiuosius globos namus. Kad būtų galima to pasiekti, pirmiausia reikia labai gerai žinoti vaiko/jaunuolio delinkvencijos priežastis. Kompleksinės elgesio keitimo programos terapijos tikslas – įgalinti šeimas sukurti saugią aplinką, mobilizuojant vaiko/jaunuolio, šeimos narių, bendruomenės (mokytojų, kaimynų, bendraamžių) jėgas. Vykdant MST ypatingas dėmesys skiriamas tokiems faktoriams, kurie labiausia prisideda prie antisocialaus elgesio susiformavimo. Kompleksine elgesio keitimo programa skirta:Šeimos ir joje gyvenančio vaiko/jaunuolio situacijos analizei.Apsvarstyti ir pagerinti tėvų/globėjų taikomą vaikams disciplinąAtstatyti ir skatinti emocinius ryšius šeimojeRiboti jaunuolių ryšius su linkusiais nusikalsti bendraamžiais;Skatinti jaunuolių ryšius su prosocialiais bendraamžiais; sudominti ir įtraukti į visuomeninės organizacijos veiklą.gerinti jaunuolių mokyklinę, darbinę veiklą;įtraukti jaunuolius į prosocialią laisvalaikio veiklą;vystyti vietinę pagalbos sistemą, įtraukiant šeimas, kaimynus ir draugus siekiant padėti tėvams/ globėjams įgyvendinti anksčiau minėtus pasikeitimus.Ši programa vykdoma natūralioje aplinkoje (pvz., namie, mokykloje ir kt.). Veikimo būdai ir planai yra sudaromi ir aptariami kartu su šeimos nariais, kurie atlieka didesnį darbą, negu terapeutai. Kompleksinės elgesio keitimo programos turi būti taikomos, atsižvelgiant į daugelį veiksnių, todėl tėvų psichinė sveikata, gyvenimo būdas ir kt. turi būti labai atidžiai išnagrinėti ir aptarti. Kompleksinės programos rėmuose galimos įvairaus pobūdžio intervencijos:Šeimos intervencijomis siekiama padidinti tėvų sugebėjimą ir galimybę kontroliuoti ir drausminti vaikus/paauglius. Taip pat šalinti tuos veiksnius šeimoje, dėl kurių tėvai nesugeba prižiūrėti ir drausminti vaikų, t.y. tėvų alkoholizmas, narkomanija, psichiniai sveikatos sutrikimai, menka socialinė parama. Gali būti sukurtos šeimų palaikymo ar savitarpio pagalbos grupes, kuriose tėvai galėtų dalintis skaudžia patirtimi, su grupėmis dirbtų specialistas.Į bendraamžių grupes nukreiptomis intervencijomis siekiama atitraukti mažamečius nusikaltėlius iš deviantiškų grupių ir skatinti jų bendravimą su prosocialiai besielgiančiais bendraamžiais; svarbus tėvų pritarimas ir palaikymas.Mokyklinėmis ir profesinio rengimo intervencijomis siekiama padidinti jaunuolių galimybes įsidarbinti ir taip užsitikrinti pragyvenimo šaltinį.Visomis šiomis intervencijomis siekiama pakeisti nusikaltusių vaikų/jaunuolių elgesį, mažinant asocialų ir stiprinant prosocialų, kartu keičiant jų artimiausią aplinką-namus, mokyklą, gyvenamąją aplinką. Programos taikymas žymiai turėtų sumažinti recidivyzmą, pagerinti ryšius su šeima ir bedraamžiais, mažinti elgesio problemas. Lyginant su nusikaltusiais vaikais/jaunuoliais, kurie buvo talpinami į įvairaus pobūdžio institucijas, vaikai/paaugliai, kuriems buvo taikoma MST programa, pakartotinai nusikalsta žymiai rečiau, programos poveikis ilgalaikis tiek kriminalinių, tiek seksualinio pobūdžio nusikaltimų atvejais.Darbas su vaiku mokykloje Kiekvienoje mokykloje turi dirbti psichologai, socialiniai darbuotojai (pedagogai) ir jų asistentai. Jie bendrauja su kiekvienu vaiku individualiai, domisi šeima. Jiems pirmiausiai duodami signalai apie vaiko, šeimos problemas. Jeigu vaikas patenka į kitas institucijas, socialiniai darbuotojai lydi jį ir komentuoja jo elgesį. Socialiniai darbuotojai palaiko ryšius su “šeimos namais”, policija, savivaldybės darbuotojais, medikais, laikinųjų ir specialiųjų globos namų personalu. Taip pat jie nukreipia vaiką, jo šeimą į vieną ar kitą įstaigą, jeigu tenka spręsti problemas. Dažniausia pasitaikančios problemos: bėgimas iš namų, mokyklos nelankymas, vagystės, chuliganizmas; vaiko nusiskundimai, kad tėvai jo nesupranta; nesutarimai tarp išsiskyrusių tėvų dėl pasimatymų su vaiku ir t.t. Jeigu vaiko problemos nesusiję su teisėtvarkos pažeidimais, tai socialinis darbuotojas kreipiasi į “Šeimos namus”.Galimos alternatyvios veiklos formos:Organizuojant veiklą, socialinės tarnybos, pedagoginės-psichologinės tarnybos galėtų inicijuoti ar taikyti pasirinktą šiuos veiklos modelius:Jauni žmonės kaip teigiami modeliai Projektas “Vyresniojo brolio/jaunesniojo brolio, vyresnės sesers/ jaunesnės sesers modelis”. Jauni, 16-24 metų žmonės, atrinkti iš gimnazijų, aukštųjų mokyklų, universitetų, bažnyčių, ir apmokyti kursuose, imasi globoti 6-15 metų vaikus iš rizikos grupės, linkusius nusikalsti bei turinčius kitų elgesio bei mokymosi problemų. Vyresni jaunuoliai tampa pozityvaus vaidmens modeliai ir draugai jaunesniems vaikams, susipažįsta ir bendrauja su jų šeimomis bei draugais, kartu sportuoja, lanko koncertus, teatrus, sprendžia iškilusias problemas ir sunkumus. Bendraamžių švietimasŽmonės, kurie patys kažkada vartojo alkoholį, narkotikus, turėję problemų mokykloje, bet sėkmingai atsitiesę ir grįžę į normalų socialinį gyvenimą, važiuoja į mokyklas ir dalijasi savo patirtimi su jaunimu, turinčiu panašių problemų. Jaunieji patarėjai palaiko ryšius su keletu jaunimo pagalbos organizacijų, iš kurių jie gauna finansinę bei emocinę pagalbą ir į kurias nukreipia jaunus žmones, ieškančius pagalbos (jie turėtų būti specialiai apmokyti, kartu su jais turi dirbti koordinatorius-specialistas). Tai labai efektyvi prevencijos priemonė .Darbas su šeima ir vaiku “šeimos namuose”Pagal gyvenamąsias vietas, didesnius mikrorajonus, netoli mokyklų gali būti įsteigti vadinamieji “Šeimos namai”. Juose dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, pedagogai. Čia vyksta bendri ir individualūs pokalbiai, užsiėmimai su kiekvienu šeimos nariu. Yra įrengtas ir butas, kur gali leisti laiką šeima darbuotojų priežiūroje. Šiuose “Šeimos namuose” vyksta reabilitacija grįžusiems nusikaltusiems jaunuoliams, atstatomi šeimos santykiai, išsiaiškinamos problemos, sudaromas veiksmų planas.Alternatyvios mokyklosŠvietimo sistema, ugdymo programos ir planai turi būti labai lankstūs ir suteikti galimybę kiekvienam vaikui būti ugdomam pagal jo galimybes, padėti atskleisti potencialias intelekto ir asmenybės galias. Juose turėtų būti skiriama daugiau laiko kiekvienam vaikui būtinai pedagoginiai psichologiniai pagalbai, jo elgesio korekcijai ir pan. Alternatyviose mokyklose galėtų mokytis įprastose bendrojo lavinimo mokyklose neprisitaikę vaikai, o taip pat vaikai ir jaunuoliai, turintys rimtų elgesio bei mokymosi problemų, teisės pažeidėjai, beglobiai vaikai ir kt. Tokių mokyklų aplinka turėtų būti saugi, jose taikomas individualizuotas mokymas/sis ir pagalba. Pvz., vienos mokyklos mokymo planas galėtų apimti bendrus dalykus, teatrinį mokymą bei konsultacinius pokalbius, padedančius vaikui ar jaunuoliui pakeisti gyvenimo kryptį, išmokti spręsti problemas, ir t.t. Darbo įgūdžių lavinimas, gyvenimo problemų sprendimo ir visapusiška pagalba yra akcentuojama kiekvienoje tokioje mokykloje. Taip pat didelis dėmesys turėtų būti skiriamas vaiko/jaunuolio kultūrinei etninei kilmei. Be to psichologai ir kt. socialiniai darbuotojai galėtų vesti pokalbius, kurių metu svarstomos įvairios konfliktinės situacijos, problemos, vesti užsiėmimus savitvardai, pasitikėjimui savimi stiprinti. Todėl veikiančių jaunimo mokyklų skaičius turėtų didėti, jos turėtų būti variantiškesnės, o, esant būtinybei, ir labiau specializuotos: vienose galėtų būti plačiau taikoma meno terapija, kitose darbo terapija, trečiose gyvūnų ar augalų priežiūros terapija. Užtikrinus vaiko ir jaunuolio užimtumą pagal adaptuotas ar modifikuotas programas, atsiliepiant į vaiko poreikius, galimybes, interesus, teisės pažeidimų turėtų sumažėti.Partnerystės grupių kūrimas bendruomenėje Į prevencines bei kitokias programas turėtų būti įtraukiama ne tik šeima bei jaunimo organizacijos, bet ir kiti bendruomenės nariai. Apskrityse, savivaldybėse galėtų būti kuriamos tokios grupės, kurias sudaro jaunieji teisės pažeidėjai, nuo jų nukentėję asmenys, jų šeimos nariai bei kaimynai, o taip pat ir kiti žmonės. Dažnai tokios grupės sudaromos, kai vaikas ar jaunuolis padaro nesunkius nusikaltimus ir nuoširdžiai prisipažįsta bei gailisi tai padaręs. Grupės nariai sprendžia konfliktus, įtikina jaunąjį pažeidėją atsiprašyti nukentėjusiojo, atlyginti jam padarytą žalą ir t.t. Šeimos pasitarimaiŠeimos pasitarimai, įtraukia jaunąjį teisės pažeidėją, atlikusį bausmę, jo šeimos narius, gimines bei draugus į sprendimo ieškojimą, kaip išvengti pakartotino nusikaltimo įvykdymo, ir kad jaunasis teisės pažeidėjas jaustųsi saugus. Šis projektas taip pat galėtų būti vykdomas, užkertant smurtą prieš vaikus šeimoje ir t.t. Šeimos pasitarimo nariai parengia rimtą planą, kad užkirstų smurtavimą ateityje bei nusikaltimo įvykdymą. Jaunajam pažeidėjui tenka didžiulis emocinis krūvis stojant akistaton su savo šeimos nariais bei aukomis. Šeimos pasitarimai gali būti įtvirtinta įstatyme kaip pagrindinis susirinkimas (teismas), sprendžiantis pažeidimus, kurie negali būti sustabdyti policijos veiksmų pagrindu. Šeimos pasitarimai susideda iš pažeidėjo, jų tarpininko bei šeimos ir artimųjų, aukos ir aukos atstovo, policijos ir socialinių darbuotojų. Tokio pasitarimo tikslas – kad pažeidėjas ir jo šeimos grupė sudarytų tinkamą planą, kuris atitiktų aukos poreikius. Tai gali būti ir aukos atsiprašymas, ir darbas bendruomenei ar aukai, ir atlyginimas bei labdara. Svarbiausias asmuo yra koordinatorius, veikiantis kaip tarpininkas tarp aukos, pažeidėjo, šeimos ir kitų institucijų. Be abejo, toks “šeimos pasitarimas” priklauso nuo piliečių sąmoningumo ir atsakomybės, bei “šeimos pasitarimo” juridinės galios.Jaunimo teisingumo komitetaiKaip jau buvo minėta anksčiau, jaunuoliai, padarę nesunkų nusikaltimą, dažnai nestoja prieš teismą, tačiau jų elgesys ir teisės pažeidimas yra apsvarstomas ir įvertinamas bei paskiriama bausmė kitose institucijose. Jaunimo teisingumo Komitetas (Kanados pavyzdžiu) galėtų būti sudarytas pagal tikrojo teismo modelį ir taip pat turi įgaliojimus teisti nesunkiai prasižengusį jaunuolį. Komiteto nariai galėtų bendrauti ne tik su prasižengusiuoju, bet ir su jo šeimos nariais bei nusikaltimo aukomis. Komiteto priimtas sprendimas turėtų būti aiškiai išdėstytas raštu, be to perskaitytas ir paaiškintas prieš jį pasirašant.Tenka susidurti, kad dabar, teisiant jaunuolį už padarytą nusikaltimą, dažnai neįsigilinama į situaciją, gyvenamąją aplinką, socialinę patirtį. Turėtų būti specializuoti teimai parengtui būtent darbui su nepilnamečiais teisės pažeidėjais. Remiantis užsienio šalių patirtimi galima teigti, jog vaiko negalima nuteisti už valkatavimą ir mokyklos nelankymą, tačiau teimas įopareigoja savo nutarimu lankyti mokyklą. Jeigu vaikas toliau nelaknko mokyklos, tada jį teisią už teimo sprendimo nesilaikymą ir patalpinamas į vidutinės priežiūros įstaigą.

Šių komitetų veikla, darbas, paremtas atkuriamojo teisingumo principu. Atkuriamasis teisingumas yra bendras terminas, apibūdinantis metodus, siekiant kad pažeidėjas sustiktų su auka būdu ir atlygintų padarytą žalą. Aukos gali būti tiek atskiri individai, tiek jų grupės ar net ištisos bendruomenės. Pagrindinis akcentas yra problemos sprendimas: informuoti pažeidėją apie jo atsakomybę ir įsipareigojimus planuojant, kaip sumažinti žalą, padarytą jų nusikalstamais veiksmais. Jis yra kaip nepilnamečių sankcionavimo modelio alternatyva, kurios tikslas suartėti su realiomis aukų, pažeidėjų ir bendruomenių problemomis labiau nei tradiciniuose atlyginimo bei reabilitacijos modeliuose. Visos naudojamos taktikos (atlyginimas, sutaikinimas, integruojantis gėdinimas ir santykinis teisingumas) akcentuoja tai, kaip aukos gali prisidėti prie socialinės pažeidėjų reintegracijos. Technikos, kurios gali būti panaudotos:mediacija – struktūruotas bendravimas tarp aukos, pažeidėjo ir bešališko tarpininko tam, kad būtų rastas sprendimas, kaip pažeidimas gali būti atlygintas;pataisymas – nuostolio ar traumos „pavertimas į gerą“ imantis atlyginamųjų veiksmų pažeidimo aukos arba kitų žmonių atžvilgiu;kompensacija – žalos atlyginimas aukai pinigų forma;bendruomeninės paslaugos – tam tikrų užduočių atlikimas individų ar socialinių institucijų naudai kaip atlyginimas už nusikaltimą;konfrontacija su auka – pažeidėjo akistata su aukos skausmu, netektimi ir kančia;sugėdinimas ir reintegracija – pažeidėjo sugėdinimas aukos iniciatyva (tiek jos šeimos bei draugų), parodant patirtą žalą ir susitariant su pažeidėju dėl kompensacinės veiklos.Minimalios priežiūros ugdymo įstaigų tinklo plėtimas: Specialieji vaikų globos namai Iškilus problemų su paaugliais ir nepajėgiant spręsti mokykloje ar šeimos namuose, savivaldybės sprendimu jie nukreipiami į specialiuosius vaikų globos namus, kur jie gali gyventi vidutiniškai 3 mėnesius. Tuo laikotarpiu specialiųjų vaikų globos namų darbuotojai stengiasi išsiaiškinti vaiko ir šeimos problemas, teikia rekomendacijas. Iš specialiųjų globos namų vaikai: gali grįžti į šeimą; jiems gali būti ieškomi globėjai; jie apgyvendinami kontaktinėse laikinosiose šeimose arba patalpinami į griežtesnės priežiūros įstaigą.Pagrindinis specialiųjų globos namų funkcija – vykdyti psichosocialinę diagnostiką. Tikslas – išsiaiškinti vaiko/paauglio mokymosi motyvacijos, elgesio, bendravimo sunkumus, charakterio ypatumus ir pan., vaiko ir šeimos problemas ir teikti rekomendacijas.Iš šiuo metu esančių institucijų šių minimalios nepilnamečių priežiūros funkciją galėtų atlikti savivaldybių globos namai (globos grupės), dienos centrai, nevyriausybinių organizacijų globos institucijos. Šios įstaigos turėtų būti kuo arčiau vaiko gyvenamosios vietos, kad būtų galima dirbti tiek su vaiku, tiek su šeima. Kadangi šių įstaigų pagrindinė funkcija yra vaikų, netekusių tėvų, globa, todėl tos įstaigos turėtų būti pertvarkytos ir pritaikytos darbui su nusikaltimus padariusiais nepilnamečiais, kadangi jei nusikaltimus padarę ir tėvų globos netekę vaikai gyvens kartu, tai galėtų turėti neigiamų pasekmių. Sunku bus sistemingai taikyti įvairias poveikio priemones, jeigu namuose gyvens dvi skirtingos grupės vaikų. Kita vertus vaikai, netekę tėvų globos, taip pat dažnai pasižymi elgesio problemomis, todėl daliai šių vaikų būtų galima taikyti tokias pat poveikio priemones, kaip ir nusikaltusiems vaikams.Efektyviau būtų savivaldybių lygmenyje įsteigti naujas institucijas-elgesio korekcijos centrus. Jaunuoliai, kurie įvykdė lengvesnius teisės pažeidimus, paskiriami į įprastus globos namus, esančius arčiausiai gyvenamos vietos. Kas antrą mėnesį svarstomas jaunųjų teisės pažeidėjų elgesys ir galimybė juos perkelti į mažesnės priežiūros namus. Kadangi jauni teises pažeidėjai dažnai turi daugialypių problemų, todėl jiems teikiama pagalba ir parama turi būti labai plati ir kompetentinga. Didelis dėmesys turėtų būti skiriamas jų socialinių įgūdžių lavinimui, mokymuisi, bendradarbiavimui su tėvais, prasmingam laisvalaikio praleidimui, bendradarbiavimui grupėje ir kt. Akcentuotinas nuolatinis auklėjimo metodų tobulinimas ir vystymas. Į šį darbą turėtų būti įtraukiami įvairių sričių specialistai bei mokslininkai (www.nplc.lt).IŠVADOSRizikos veiksnių, turinčių įtakos nusikalstamam elgesiui, nustatymas, ir veiksnių, tiesiogiai susijusių su teisės pažeidimais, nustatymas yra pradinis taškas ne tik prognozuojant pakartotinių nusikaltimų riziką, bet ir parenkant tinkamas reabilitacines programas bei pradedant dirbti su nepilnamečiu teisės pažeidėju.Tyrimai rodo, kad jauni teisės pažeidėjai dažnai turi daugialypių sunkumų. Tad pagalba ir parama turi būti labai plati ir kompetetinga. Daug dėmesio skiriama socialinių įgūdžių lavinimui, mokymuisi, bendradarbiavimui su tėvais, prasmingam laisvalaikio praleidimui, bendradarbiavimui grupėje ir kt. Ypač svarbu tobulinti ir vystyti auklėjimo metodus. Į šį darbą įtraukiami įvairių sričių specialistai bei mokslininkai.Parenkant nusikaltusiems vaikams ir jaunuoliams intervencines programas, svarbu: Rizikos lygis: intervencinės priemonės turi atitikti nepilnamečio nusikalstamo elgesio rizikos lygį: jaunuoliams, priklausantiems didesnės rizikos vėl nusikalsti grupei, turi būti taikomos intensyvesnės intervencinės priemonės, o tiems, kurie priklauso mažesnės rizikos grupei, gali būti taikomos ne tokios intensyvios intervencinės priemonės. Tinkamas poveikio būdas: poveikio priemonės turi būti tinkamos, pritaikytos konkrečiam nusikaltusiam asmeniui. Paprastai sistemingos priemonės daro geresnį poveikį nei aiškios struktūros ar sistemos neturintys didaktiniai metodai ar poveikio priemonės. Bendruomenės kontekstas: programos, kurios vykdomos bendruomenėje arba palaikant stiprius ryšius su bendruomene, yra daug veiksmingesnės, nei kai dirbama tik su atskiru individu. Priemonių įvairiapusiškumas: veiksmingos tos intervencinės programos, kurios apima ne vieną problemą, bet visą jų kompleksą ir yra orientuotos į socialinių įgūdžių lavinimą; tokios yra elgesio arba kognityvinė terapija. Programos integruotumas: intervencijos tikslus atitinkančių metodų taikymas; priemonių, išteklių, reikalingų intervencinėms programoms taikyti, buvimas; darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, specialus mokymas, sistemingas vadovavimas ir įvertinimas. Integracija: grąžinimas į socialiai priimtiną gyvenimą: integravimas į visuomeninę veiklą ir jos palaikymas paskatinant, įtraukimas į bendrą veiklą, siekiant konkretaus tikslo, dalyvavimas bendraamžių savitarpio pagalbos grupėse, labdaringa ir globėjiška veikla. Kriminogeniniai veiksniai: daugiausia dėmesio skiriama būtent toms problemoms, kurios tiesiogiai susijusios su nusikalstamumu.Jaunųjų teisės pažeidėjų grįžimo į normalų gyvenimą programa dažnai aptariama ir numatoma kartu su įvairių socialinių tarnybų darbuotojais bei, esant galimybei, jaunuolių šeimos nariais. Kadangi dažnai nusikaltę jaunuoliai būna iš asocialių šeimų, ieškoma galimybių juos apgyvendinti atskirame bute arba kitoje šeimoje. Kartu su jaunuoliu svarstomos jo grįžimo į mokymo įstaigą galimybės. Dalis jaunuolių patenka į specialiąsias mokyklas, kuriose vaiko problemoms spręsti skiriama ypač daug dėmesio. Kita dalis sėkmingai įsilieja į įprastas mokyklas. Jaunuolis ir toliau paliko ryšį su socialinio skyriaus darbuotojais (Individualus darbas su nusikalsti linkusiu vaiku, 2006).„Visos bausmės yra žala. Visos bausmės iš esmės yra blogis.“(Dž.Bentamas)Šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje stengiamasi ne skirti kuo griežtesnes bausmes nepilnamečiams, o ieškoma alternatyvių poveikio priemonių. Į nusikaltusius paauglius žiūrima kaip į visuomenės dalį, kurią dar galima sugrąžinti į pilnavertį gyvenimą. Ypač daug dėmesio skiriama delinkventinio elgesio prevencijai, elgesio koregavimo, socialinių įgūdžių ugdymo programoms, kol dar nepasireiškė nusikalstamo elgesio pasekmės. Nusikaltusių paauglių požiūris į save, savo ateitį, padarytą nusikaltimą patvirtina, kad vėlesnės pastangos keisti asmenybės elgesį yra mažai veiksmingos (Nepilnamečių, padariusių sunkius nusikaltimu, socialiniai ir psichologiniai ypatumai, 2000).LITERATŪRA1. Individualus darbas su nusikalsti linkusiu vaiku (metodinės rekomendacijos)/ parengė prof. dr. Žukauskienė R. Vilnius, 2006.2. Kairienė, B. Jaunuolių, patyrusių tėvų agresiją, psichosocialinė raida ir pedagoginės korekcijos galimybės (daktaro disertacija). Kaunas: LKKA, 2002.3. Leliūgienė, I. Socialinė pedagogika. Kaunas: Technologija, 2003.4. LR švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija (Prevencinė pedagogika, 1). Vilnius: Leidybos centras, 1996.5. Nepilnamečiai, padarę sunkius nusikaltimus: psichologiniai ir socialiniai ypatumai. Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 2000.6. Nepilnamečių resocializacija. Lietuvos nepilnamečių priežiūros įstaigų psichosocialinė ir edukacinė situacija / sud. Merkys, G., Ruškus, J., Juodraitis, A. Šiauliai: VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2002.7. Paulauskas, R. Delikventiškos asmenybės formavimosi priežastys ir perauklėjimo galimybės. Vilnius: VMTI, 1998.8. Rumf, J. Rėkia, pešasi, viską gadina: kaip elgtis su agresyviais vaikais. Kaunas: Šviesa, 2004.9. Socialinis ugdymas: papildomojo ugdymo situacija ir perspektyvos (Respublikinės mokslinės praktinės konferencijos straipsnių rinkinys). Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2000/ Dapkienė, S. Destruktyvus paauglių elgesys- jų nesaugumo ir neužimtumo pasekmė, 20-27p.10. Internetas: http://www.sociumas.lt/Lit/temos/nusikalstamumas.asp/ žiūrėta 2006 11 06.11. www.mkc.lt/dokuments/mokymosi_medziaga/mokykla_be_agresijos.doc/ žiūrėta 2007 02 22. 12. www.nplc.lt/nj/Dokumentai/Literatura/smm_koncepcija/SMM%20koncepcija.doc/ žiūrėta 2007 02 22.