Bausmių ir skatinimo šeimoje teoriniai pagrindai

TURINYS

ĮVADAS 3
1. BAUSMIŲ IR SKATINIMO ŠEIMOJE TEORINIAI PAGRINDAI 6
1.1. Bausmių naudojimo šeimoje ypatumai 8
1.2. Skatinimo šeimoje aspektai 15
2. BAUSMIŲ IR SKATINIMŲ ŠEIMOJE BEI JŲ SPRENDIMO BŪDŲ EMPIRINIS TYRIMAS 18
2.1. Tyrimo eiga ir metodika 18
2.2. Tyrimo rezultatų analizė 20
2.2.1. Tėvų požiūrio į bausmes ir skatinimą rezultatų vertinimas 20
2.2.2. Vaikų požiūrio į bausmes ir skatinimą rezultatų interpretacija 27
3. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS 32
IŠVADOS 34
LITERATŪRA 35
SANTRAUKA 37
SUMMARY 39
PRIEDAI 41ĮVADAS
Temos aktualumas.
Šeima – ypatinga socialinė institucija, kurioje prasideda kiekvieno vaiko pasaulis. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Vaikas siekia priklausyti šeimai ir drauge tapti savarankišku. (G. Navaitis, 2001). Tėvai yra pirmieji vaiko ugdytojai. Jie atsako už vaiko auugimą, auklėjimą bei lavinimą. Šeimos pagrindas yra jos narių bendravimas ir bendradarbiavimas, grindžiamas meile, tarpusavio supratimu, pagarba, parama. Svarbu, kad tėvų ir jam artimų žmonių elgesys ir tarpusavio santykiai būtų teigiami. Vaikas turi jausti psichologinį komfortą.
Žodis šeima kiekvienam siejasi su savais prisiminimais. Mažam – tai saugi tvirtovė, augusiam – bendravimo mokykla, o pagyvenusiam – ramus užtakis (A. Mockus, 1987). Šeimos pagrindas turėtų būtų meilė. Mylėti – reiškia rizikuoti padėti savo vaikams išsiugdyti tvirtą moralę, išmokyti gerai elgtis, kad tuo visi galėtume didžiuotis. Tai svarbiausia sąlyga, kaad vaikas gerbtų save. Mylėti – reiškia pasakyti savo vaikui, ko negalima. Tai yra geras auklėjimas. Jeigu vaikas auga nebaudžiamas arba tik kartais apibaramas, dažniausiai neišmoksta įveikti nemalonių situacijų savo gyvenime. Tačiau problema yra ir tokia, kad kartais vaikas šeimoje baudžiamas ne

etinkamai ir skatinamas negerai.
Šeimose labai skirtingai žiūrima į vaikų auklėjimą ir susidūrus su vaikų nepaklusnumu dauguma tėvų pasimeta ir nebežino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Rūpestingi tėvai dažniausiai nori duoti savo vaikui viską, ką gali, be jokių sąlygų. Maža to, jie dažnai nepelnytai apdovanoja, taip bandydami išvengti konfliktų. Daugumai tėvų nepatinka veltis į ginčus su vaikais, todėl jie renkasi lengviausią būdą – nemotyvuotą skatinimą. Nuoseklūs, valingi tėvai gali išsaugoti drausmingą, savimi pasitikintį, gerą, pagarbų, suprantantį kitus žmogų.
Vaikų ugdymo šeimose klausimus (aišku, ir bausmes, ir skatinimą) nagrinėjo ir nagrinėja nemažai Lietuvos ir pasaulio mokslininkų, įvairių sričių specialistų. Rengiant šį darbą teko nemažai skaityti ir plačiau susipažinti su G. Navaičio (2001, 2002), J. Litvinienės (2003), D. Gailienės (1996), U. Mielke (1997), K. Miškinio (1985, 2003), R. Žukauskienės (1996, 2001) ir kitų darbais. Straipsniai spaudoje, įvvairūs rezonansiniai įvykiai tik patvirtina, jog darbo pasirinkta tema yra labai aktuali, vis dar būtinas visuomenės švietimas šiuo klausimu.
Ne visada šeimoje vyrauja teigiama atmosfera. Dažnai dėl netinkamo vaikų elgesio ir tėvų piktumo įsigali priešiškumas. Pasiekti, kad vaikas tinkamai elgtųsi, nedarant vaikui nei fizinės, nei emocinės žalos, nelengva. Vienas labiausiai paplitusių elgesio taisymo būdų yra bausmės. Įprotis mušti vaikus įvairiais būdais yra nuo seno plačiai paplitęs reiškinys visame pasaulyje. Ir dabar šio būdo griebiamasi, nes stokojama kantrybės, kartkartėmis nežinoma, ką daryti, ar
rba tikimasi labai greito teigiamo rezultato.
Iš tikrųjų kartais iš kartos į kartą perduodamas klaidingas ir žalingas įsitikinimas, kad tik pliekiant vaiką rykšte ar diržu galima užauginti dorą žmogų. Fizinės bausmės nepadeda auklėti vaiko. Prievarta neskatina pagarbos, tolerancijos, noro elgtis taip, kaip iš jo reikalaujama. Vaiką gerai elgtis galima išmokyti ne smūgiais, o žodžiais, įtikinėjimais, gerais pačių tėvų pavyzdžiais šeimoje ir visuomenėje ir, aišku, tinkamu skatinimu. Taigi koks turi būti vaiko baudimas (ar turi būti) ir koks turi būti skatinimas.
Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, patvirtintame 1996 m. kovo 14 d., kalbama apie vaikų teisinę apsaugą šalyje. Įstatymas suderintas su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindais, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, atsižvelgiant į specifinę vaiko padėtį šeimoje ir visuomenėje, nacionalinės teisės tradicijas. Nustatytos pagrindinės vaiko teisės, laisvės bei pareigos.
.
10-ame minėto įstatymo straipsnyje (25) kalbama apie vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę:

1. Vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, į asmens neliečiamybę ir laisvę. Šias teises bei laisves saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai.
2. Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis.
Vadinasi, elgesiui su vaikais egzistuoja konkretus teisinis pa
agrindas, belieka įsitikinti, kaip jis įveikia šimtmečius Lietuvoje besiklosčiusią tradiciją griežtai auklėti vaikus (P. Dundulienė, 1999).
Darbo tikslas – atskleisti bausmių ir skatinimo sprendimo būdų taikymo šeimoje ypatumus.
Darbo uždaviniai:
1. Pateikti bausmių ir skatinimo sprendimų taikymo šeimoje teorinius aspektus.
2. Išnagrinėti tėvų požiūrio į bausmes ir skatinimo tendencijas.
3. Nustatyti vaikų požiūrį į bausmes ir skatinimo būdus.

Darbo objektas – bausmių ir skatinimo šeimoje sprendimo būdai.
Darbo metodai:
• Mokslinės literatūros analizė.
• Dokumentų analizė.
• Anketinė apklausa.
• Pokalbis – interviu.
• Kiekybinė ir kokybinė rezultatų analizė.1. BAUSMIŲ IR SKATINIMO ŠEIMOJE TEORINIAI PAGRINDAI
Bausmės – senos kaip pati žmonija. Žmonėms visada reikėdavo koreguoti elgesį tų žmonių, kurie nepaklusdavo numatytai tvarkai, nesilaikė bendravimo taisyklių, buvo tinginiai ar egoistai. Seniausi istorijos šaltiniai rodo, kad auklėjant jaunąją kartą, buvo vartojamos fizinės bausmės. Vis dėlto pirmykščių žmonių ugdymo vyksme griežtumo, o juolab žiaurumo buvo nedaug, ugdymas buvo „švelnus“. Tėvai taip brangino savo vaikus, kad kūno bausmes laikė kažkuo „nenatūraliu, neprotingu,, nedoru“(K. Miškinis, 2003).

Vergovinėje visuomenėje vaikai buvo žiauriai mušami. Kinijoje fizinėmis bausmėmis buvo siekiama griežtos drausmės, paklusnumo ir nuolankumo vyresniesiems. Senovės Egipto raštininkų mokyklose griežtos kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Ant mokyklos sienos didelis užrašas skelbė, kad mokinio „ausis – jo nugaroje“. Rykštė turėjo įkvėpti norą mokytis. Labai negailestingai su vaikais buvo elgiamasi senovės Romoje: nepaklusę tėvams vaikai buvo skaudžiai plakami, baudžiami, o kartais net nužudomi. Dviejų tūkstančių senumo Romos kapavietėse rasta da

augybė berniukų, tėvų nužudytų už nepaklusnumą, palaikų. Tai liudija nuo senų laikų išlikęs bauginimas: „Jeigu neklausysi – užmušiu“.

Spartoje vaikai buvo plakami siekiant kitų tikslų. Spartiečiai sakydavo, kad „kūno skausmas skatina protinę ir dorinę energiją“, kad „nėra išauklėtas tas, kuris nėra muštas“. Todėl graikai jaunimą bausdavo, norėdami užgrūdinti charakterį, valią, parengti gerą karį. Spartoje prieš deivės altorių vaikai buvo kruvinai plakami (kartais iki mirties). Tokia savotiška buvo religinė-kultinė skausmo auka.

Suklestėjus Renesansui (XIV – XVI a.), požiūris į vaikų auklėjimą ir baudimą pamažu keitėsi. Pedagogai humanistai pagarbiau pradėjo žiūrėti į vaiką, pasisakė prieš fizinių bausmių praktikavimą. Pavyzdžiui, J. A. Komenskis (1986), iškeldamas didžiulę drausmės svarbą ( Mokykla be drausmės – tai malūnas be vandens“), kartu reikalavo, kad būtų atsisakyta lazdos ir rykštės – vergijos įrankių mokykloje. Įrodinėjo, kad šiurkštumu, prievarta, mušimu negalima pasiekti teigiamų auklėjimo rezultatų. Kūno bausmėmis jis pataria bausti tik tada, kai susiduriama su dideliu užsispyrimu ir atviru nepaklusnumu. Prancūzų švietėjas Ž. Ž. Ruso (1979) teigė, kad vaikai turi būti auklėjami natūraliai, atsižvelgiant į jų prigimtį.

Prieš bausmes pasisakė J. H. Pestalocis (1989). Jis teigė, kad bausmės gali slopinti augančio žmogaus vystymąsi, todėl „vaiką reikia auklėti kantrumu ir savo dorybėmis“.

Lietuvių liaudies pedagogika taip pat nebuvo labai liberali bausmių požiūriu. Ypač daug liaudies išminties, įprasmintos pedagoginiuose reikalavimuose, slypi patarlėse ir priežodžiuose:„Lenk medį, kol jaunas“, „Lenk medį, kol dar prilenki, bausk vaiką, kol dar priveiki“, „Nebaudžiamam vaikui ragai dygsta“, „Kas nedirba, miela vaike, tam ir duonos duot nereikia“ ir pan.

P. Dundulienė (1999) teigia, jog tradicinėje lietuvių šeimoje visuotinė vaiko bausmė buvo mušimas, dažniausiai plaštaka per užpakalį. Didesnė bausmė buvo mušti beržine rykšte, vadinamoji „beržinė rykštė“. Paprastai buvo baudžiama ta kūno dalis, kuri nusikalsta. Už spardymąsi mušama per koją, už graibstymą – per rankas, už kitus nusižengimus – per užpakalį. Motinos vaikus bausdavo įvairiais pamokymais, net ir baisių nuotykių pasakojimais, gąsdinimais. Išdykaujantį prie stalo bausdavo barimu ar net suduodant šaukštu per kaktą.

Kiti tėvai seniau už nusižengimus vaikus klupdydavo ir liepdavo nesidairyti. Pasijuokus iš klūpojančio kitam vaikui, ir tą paklupdydavo. Diržas, rykštė buvo laikomi viešoje vietoje, kad visi matytų. Tramdyti, drausminti vaikus piktais žodžiais, keiksmais buvo laikoma nedoru dalyku, žmonės to vengdavo. „Ilgapirščiams“ vaikams tėvai būdavo labai griežti, smarkiai bausdavo. Už melavimą bausdavo ne tik rykšte, bet ir įvairiais gąsdinimais.
Tačiau tėvai vaikus mokydavo geraširdiškumo, rėmėsi aiškinimais, ieškodavo sąsajų su gamta, iš mažens buvo diegiama pagarba vyresniesiems. Buvo sakoma nesityčioti .iš luošo ar aklo ir daug kitų dabar naudojamų dalykų (P. Dundulienė, 1999).

Ir dabartinio Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnyje „Drausmės bei priverčiamųjų auklėjamojo poveikio priemonių vaikui taikymas“ (26) teigiama:

1. Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą.

2. Vaikui už mokymo, auklėjimo (globos) įstaigos vidaus tvarkos taisyklių ir mokinio elgesio normų pažeidimus gali būti taikomos drausminės auklėjamojo poveikio priemonės: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atitinkamas elgesio įvertinimas, kitos įstatymų nustatytos poveikio priemonės.

3. Vaikui už nuolatinius ir piktybinius teisėtvarkos pažeidimus, taip pat už pavojingos (nusikalstamos) veikos padarymą, jeigu dėl jo amžiaus, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalima taikyti administracinės ar baudžiamosios atsakomybės, gali būti taikomos šios priverčiamosios auklėjamojo poveikio (drausminimo) priemonės:

1) įspėjimas;

2) įpareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusįjį;

3) atidavimas tėvų ar kitų asmenų priežiūrai pagal laidavimą;

4) namų priežiūra (laisvalaikio apribojimas);

5) atidavimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą;

6) kitos įstatymų numatytos priemonės (atsižvelgiant į vaiko amžių, jo padaryto pažeidimo pobūdį, kitas aplinkybes).

Kokiu saiku seikėti bausmes? Kaip skatinti vaiką? Kaip dažnai bausmė tėra mūsų kantrybės, tiksliau – nekantrumo – matas?
Tėvai sutelkia savo rūpinimąsi į tai, kad vaikai būtų tinkamai aprengti ir pamaitinti. Ne visiems šiandien tai yra lengva. Vaikui dažniausiai visai vis tiek , švariai ar ne iššluotas kambarys, jis kenčia tik dėl glamonių, švelnumo trūkumo. Teigiamų emocijų (ir, aišku, įvairiausių skatinimų) trūkumas yra vaikų neurozių, dvasinių traumų priežastis (A. J. S. Mieliauskienė, 1998).
Todėl laimingas tas vaikas, kurio mamai, pešančiai ausį, skauda labiau nei prasikaltusiam vaikui. O vaikas – kaip paukštelis:nesibraus pro uždarus langus. Jis beldžia meilumo snapeliu tik ten, kur nujaučia šviesą. Jeigu šeimos bendravimo landai užsklęsti tik juodomis barnių langinėmis, vaikas įpranta visa, kas vyksta jo gyvenime, ypač visa skaudžiausia ir sunkiausia pergyventi pats. Vaikas nori būti mylimas, nori būti geriausias, nuostabiausias.1.1. Bausmių naudojimo šeimoje ypatumai
Bausmė – tai griežta pedagoginio poveikio priemonė. Bausmės turi padėti vaikams suprasti savo kaltę ir jausti atsakomybę už savo veiksmus, padėti suvokti, kad jis turi paisyti ne tik savo, bet ir kitų interesų. Nuomonė, kad„ gerose šeimose“ nevartotinos bausmės, yra neteisinga. Šeimoje turi vyrauti tėvų autoritetas, jis negali prarasti savo pozicijų. Vaikai privalo jausti kaltę už savo netikusį elgesį ir pažinti bausmės skonį. Vaikas, kuriam nenustatytos elgesio taisyklės, kuris nepažįsta bausmės skonio, visada pasuks klystkeliais. Todėl ir bausmės negali aplenkti vaiko gyvenimo (K. Miškinis, 2003).

Viena didžiausių auklėjimo ir disciplinos („disciplinare“ – mokyti, instruktuoti – auklėjimo sistema, kuri ugdo vaiko savikontrolę, elgesio kompetenciją) palaikymo priemonių yra baudimas. Svarbu savęs paklausti: o koks disciplinos tikslas? Padėti vaikui organizuoti savo gyvenimą? Apsaugoti jį nuo pervargimo? Išmokyti sėkmingai bendrauti?.. Dažnai vaikus pradedama auklėti laikantis tų pačių nuostatų, kurių laikėsi mūsų tėvai. Tačiau esame skirtingi žmonės ir gyvename skirtingais laikais. Disciplina turi būti pritaikyta šiam vaikui, šiems tėvams, šiai aplinkai. Kartais nurodinėjama dėl tėvų ambicijų, noro pasirodyti prieš kitus suaugusiuosius. Mušama iš nevilties ir bejėgiškumo. (V. J. Černius, 1997)

Baudimas yra apibrėžiamas kaip negatyviu stimulu pateikimas siekiant sumažinti ar panaikinti tam tikrą elgesį. Dažniausiai yra išskiriamos dvi baudimo arba bausmių formos:
• Žodinės bausmės, apimančios žodinius papeikimus, nepritarimą;
• Fizinės bausmės, vadinamos kūno bausmėmis.
Bausmė turi būti pelninga ir teisinga. „Bausti reikia be erzinimosi, be pykčio ir be neapykantos, bet atvira ir gryna širdimi, kad baudžiamasis matytų, jog bausmė skiriama jo paties naudai iš tėviškos jo globėjų meilės“. (J. A. Komenskis, 1986). Vaikas visada turi žinoti, kad jis baudžiamas už nevykdymą tam tikrų reikalavimų, nurodymų, už taisyklių nesilaikymą. Vaikas negali būti baudžiamas už nežinojimą, o bausmė negali būti didesnė už nusižengimą.

Bausmė turi turėti auklėjamąjį poveikį. Bausti reikia tada, kai prasižengusiems vaikams bausmė padės suprasti poelgio žalingumą. Baudžiamas vaikas turi suvokti, kad tėvai bausti yra priversti, kad jiems kitaip pasielgti negalima, kad jiems patiems dėl to skaudu ir nemalonu. (K. Miškinis, 2003).

Baudžiant vaiką reikia įsigilinti į pražangos esmę. Būtina suprasti priežastis, kodėl buvo prasižengta. Visada reikia atskirti vaiko amoralius poelgius nuo neutralių, nedarančių žalos vaiko dorovinei brandai. Vaiko godumą, egoizmą, žiaurumą, tingėjimą ar norą kitiems pakenkti reikia vertinti vienaip, o nenorą valgyti – kitaip. Taip pat ir mokymosi pasiekimus, atsižvelgiant į vaiko gabumus.

Bausmė turi atitikti vaiko amžių, individualius ypatumus ir padarytos pražangos dydį. Tėvams negalima vaikų bausti įsikarščiavus ir įpykus. Bausmė – ne keršto priemonė, o tik kraštutinė auklėjimo priemonė. (K. Miškinis, 2003).

Visada: kuo mažesnė bausmė, tuo subtiliau vaikas pradeda jausti niuansus. Šitaip tėvai gali apsaugoti vaikus nuo bereikalingų kentėjimų.

Nors vaikai nepripažįsta, jie nori apribojimų, nes kaip tik dėl to namuose gali jaustis saugūs. Vaikai nori žinoti, kas jų laukia – kokie apdovanojimai, jei labai stengsis, ir kokie nemalonumai, jei elgsis priešingai (R. Peters, 1999).

Vaiką bausti reikia ne prie visų, o individualiai. Tai apsaugos vaiko savigarbą ir turės didesnį poveikį. Bausmės neturi slopinti saugumo jausmo, jo praradimas sukelia vaiko agresyvų elgesį. Negalima bausti už kitų padarytus nusižengimus I r vien dėl to, kad būtų įvykdytas „teisingumo aktas“. Negalima kaupti vaiko nusižengimų ir paskui bausti už visus iš karto. Tokiais atvejais vaikas baudžiamas net už tai, ko pats neprisimena. Tai jau ne bausmė už konkretų nusižengimą, o profilaktiška bausmė, kad vaikas nenusižengtų ateityje. Atidėti bausmę reikia rimtų motyvų. Bausdami vaiką suaugę šeimos nariai turi būti vieningi. Negerai, kad vi.eni šeimos nariai nepritaria kitiems dėl bausmės skyrimo ar jos dydžio. Tada vaikai išmoksta prisitaikyti, išsisukti nuo pačios bausmės, ieškoti „užtarimo“. Bausmė visada turi būti įvykdyta. Ją galima panaikinti tik tada, kai paaiškėja naujos aplinkybės arba kai jos vykdymas nustoja prasmės.

Vis dėlto bausmės – labai abejotinas vaistas. Padeda nedaug, užtat šalutinis poveikis didelis. Niekam tai nepatinka, bet dalia bausti tenka beveik visiems vaikus auginantiems tėvams. Dažnai bausmes pasitelkiantys vaikai rizikuoja užauginti agresyvų vaiką.

Ne fizinės bausmės:

Natūrali bausmė – tai tokia bausmė, kai vaikas, neįvykdęs tam tikrų sąlygų, nubaudžia pats save: išėjo į kiemą neapsirengęs – persišaldė ir susirgo, pavėlavo pietų – negavo valgyti ir pan.

Pastaba – tai žvilgsniu ar žodžiu parodoma reakcija: darydami pastaba tėvai turi paaiškinti, kodėl vaiko elgesys yra smerkiamas, netoleruotinas, ir nurodyti, kaip ištaisyti blogą veiksmą.
Smarkus subarimas, paprasčiausias aprėkimas ar balso pakėlimas, kaip priemonė, veikia efektyviai tol, kol nevirsta bambėjimu. Tai padeda suaugusiam išlieti emocijas, bet vaikui viskas per vieną ausį įeina, per kitą išeina.
Kita priemonė – paveikti vaiką žaislų atėmimu. Šios bausmės prasmę suvokia net patys mažiausi, mat pašalinus kilusio konflikto priežastį nebelieka prasmės pyktis.
Namų areštas – neišleidimas iš namų – tai tinkama bausmė vyresniam vaikui, kuris nesilaiko susitarimo. Tarpusavio ryšį įžvelgs kiekvienas vaikas, jei tėvai dieną kitą niekur neišleis.
Dar viena pedagoginio poveikio priemonė – televizoriaus ar kompiuterio uždraudimas. Ši bausmė turi teigiamą poveikį tik tada, jei vaikas nesilaiko susitarimo ir per daug laiko praleidžia prie jų.
Pabauginimas – tai gilias liaudies tradicija turintis būdas, kai vaikui sakoma: jei (ne)darysi taip, tai tau bus taip ir taip. Pavyzdžiui, jei spjaudysiąs į vandenį, tai reiksią tą vandenį po mirties išgerti. Jei eis prie vandens telkinių, tai vaiką pagausiąs koks nors baisūnas ir pan.
Baudimas darbu – mūsų senelių ir prosenelių dažnai naudota bausmė. Reikėjo papildomai ganyti, prižiūrėti mažus vaikus, skaldyti malkas ir panašiai. Darbu patartina bausti, kai bausmės būtinybė išplaukia iš paties vaiko elgesio: „Prisišiukšlinai – išvalyk“, „Suplėšei drabužį – susisiūk“. Pedagogiškai tėvai elgiasi, kai už bausmę neleidžia dirbti ko nors: „Blogai elgiesi – neimsiu į sodą“ ir pan.
Vaiką galima nubausti tylėjimu. Tėvai sąmoningai apriboja bendravimą su savo vaiku (neseka pasakų, nesikalba, nieko nepasakoja). Išskirtiniais atvejais toks apribojimas gali pasireikšti visišku boikotu (vaikas visiškai nepastebimas, neatsakoma į jo klausimus).
Drausmė yra viskas, ko reikia gyvenime atsiradusioms problemoms spręsti. Be drausmės neįmanoma ko nors pasiekti. Tik viską pasiekianti disciplina padės išspręsti visas problemas. Užaugę vaikai šį suvokimą perduos savo vaikams ir ilgam įtvirtins teigiamą požiūrį į vaikų drausminimą (R. Peters, 1999).
Tačiau būtina atkreipti dėmesį į suaugusiųjų elgesio bausmes vaikams – apraiškas, emociškai žalojančias vaikus:
• Atstūmimas – suaugęs nepripažįsta vaiko vertingumo ir jo poreikių teisėtumo. Parodo, kad vaikas yra nemylimas ir nelaukiamas.
• Izoliavimas – suaugęs atriboja vaiką nuo visokių socialinių patyrimų, santykių kūrimo, verčia vaiką tikėti, kad jis yra vienas ir vienišas pasaulyje.
• Terorizavimas – žodinė agresija, priekaištų srautai, baimės atmosferos sukūrimas. Suaugęs pravardžiuoja, žemina, gąsdina vaiką, tyčiojasi, verčia jaustis kaltą, tikėti, kad pasaulis yra grėsmingas.
• Ignoravimas – suaugęs nestimuliuoja vaiko emocinio vystymosi ir nereaguoja į jo signalus.
• Socialinis tvirkinimas – suaugęs „antisocializuoja“ vaiką – įtraukia jį į neteisėtą veiklą: vagystes, elgetavimą, destrukcinį nusikalstamą elgesį.
Atskirti, kur baigiasi netinkamas vaikų auklėjimas, o kur prasideda emocinė prievarta, nėra paprasta. Suaugusiems reikia išmokti pykti valdyti. Atvirai minėtais būdais parodytas p.yktis gali pakenkti ne tik vaikui, bet ir pačiam pykstančiajam, todėl reikia išmokti pripažinti savo jausmą ir ieškoti netiesioginių būdų jam išreikšti: pasakyti sau mintyse, pasikalbėti su kitu suprantančiu žmogumi ir pan. (V. Lepeškienė, 1996).

Ypač žalojančios vaiką yra fizinės bausmės. Fizinėmis bausmėmis galima priversti vaiką paklusti tėvų ir kitų reikalavimams atlikti tam tikrą darbą, bet sąmoningai paveikti vaiko sąmonę – neįmanoma (K. Miškinis, 2003).
Daugelis pedagogų kategoriškai neigia fizines bausmes, kaip metodą, kuriuo galima paveikti vaikus. Tačiau dalis tėvų jas laiko veiksminga auklėjimo priemone. Deja, paklusnumas ugdomas mušimu niekada nereikš vaiko vidinės drausmės.

Nors visuomenėje kūno bausmės laikomos necivilizuotomis, vaikas jas patiria dažnai. Kartais kūno bausmės laikomos geriausia vaikų drausminimo priemone. Svarbus klausimas apie tai, kokie veiksniai įtakoja fizinių bausmių taikymą? Egzistuoja keletas teorinių požiūrių, kas skatina tėvus taikyti fizines bausmes:
1. Psichologinis požiūris.
Šio modelio centre yra tėvų, taikančių savo vaikams fizines bausmes, asmenybė ir jos ypatybės bei šių tėvų šeimos istorija. Psichologinėje literatūroje yra minima, jog dažniausiai su vaikau žiauriai elgiasi tie tėvai, kuriems yra būdingas impulsyvumas, nesavarankiškumas, prislėgtumas, polinkis į depresyvumą, priklausomybes ir t. t. Fizinių bausmių taikymo tikimybė didėja, jei tėvai patys vaikystėje kentėjo nuo fizinių bausmių.
2. Situacinis požiūris.

Šio požiūrio šalininkai fizinių bausmių taikymo priežasčių ieško žmogų supančioje aplinkoje. Svarbūs tarpusavio santykiai. Dėl ko susidaro stresinė situacija šeimoje – ar dėl darbo netekimo, artimo žmogaus netekties, nepageidaujamo nėštumo ar pan.
3. Sociokultūrinis požiūris.
Šiuo požiūriu fizinių bausmių taikymas analizuojamas kaip tam tikrų socialinių ir kultūrinių sąlygų pasekmė. Įtakos turi tokie sociokultūriniai reiškiniai, kaip šalies ekonominė situacija, teisinė sistema, jos stabilumas/nestabilumas, socialinės paramos sistemos išsivystymas, visuomenės požiūris į vaiko teises, visuomenines vertybes ir pan.
Kaip fiziškai baudžiami vaikai?
Dažniausiai taikomas mušimas per užpakalį, pliaukštelėjimas per rankas, tampomos ausys, gauna sprigtų, tempiama už plaukų, vaikas stumdomas, tampomas, mušama pečių juostoje, per sprandą, per nugarą, per kojas . Fizinės bausmės apima tokius suaugusiųjų veiksmus, kaip mušimas ranka ar kokiu nors daiktu, stumdymas, stiprus purtymas,, spardymas, plakimas ir pan. (H. G. Ginot, 1999).

Visos šitos bausmės turi neigiamą poveikį.
• Kenkia fizinei sveikatai.
Pakaušyje telkiasi aktyvūs regėjimo taškai, ir trenkdami per pakaušį, tėvai trenkia vaikui per akis. Žmogaus pėdos, rankos, ausys yra svarbiausios akupresūrinių ir akupunktūrinių taškų zonos. Pešant ausį draskomi vaiko vidaus organai: širdis ir kepenys, inkstai ir plaučiai, kasa ir smegenys. Pliaukštelėjimas per užpakalį suaktyvina lytines funkcijas. Stumdymas ir trankymas pečių juostoje gali atsiliepti nervų sistemos dirglumui. (A. J. S. Mieliauskienė, 1998). Ypač žiaurus elgesys gali padaryti iš karto pastebimų traumų: lengvas apdraskymas, nubrozdinimas, lūžę kaulai, smegenų sutrenkimai, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimai.
• Psichologinės, emocinės.
Daugelio autorių tyrimų duomenys rodo, kad žiaurios bausmės neretai sukelia agresiją prieš kitus vaikus, mokytojus, visuomenę. Kartais žiauriai vaikystėje bausti vaikai, tampa asocialiais asmenimis, nusikaltėliais vaikystėje ir vyresniame amžiuje. Bausmių ir asocialaus elgesio ryšys yra akivaizdus kalbant apie berniukus, kurie palyginti daug dažniau, negu mergaitės baudžiami fiziškai. Tyrimai rodo, jog žiaurios fizinės bausmės susijusios su dideliu vaikų agresyvumu, o nepakankama vaikų kontrolė ir priežiūra – su išaugusiu asocialumo lygiu, paprastai lydimu agresyvaus elgesio. Naudodami fizines bausmes, kad sutramdytų neklusniu vaikus, tėvai sukuria pavojingą uždarą ratą, nes paty.s tampa agresyvaus elgesio modeliu. Vaikas gali manyti, kad agresija gali būti priimtinas būdas tikslui siekti, tik reikia pasirinkti už save silpnesnį objektą.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad žiauraus su vaiku elgesio pasekmės ima reikštis gerokai vėliau. Tada ką nors keisti būna jau sunku.
Į ugdymo institucijas griežtai baudžiami vaikai ateina pikti, pilni pagiežos. Draugams paprastai diktuoja savo sąlygas, ieško už save silpnesnių vaikų, labiau priklausomų. Šie vaikai kartais stengiasi manipuliuoti mažiau aktyviais, jautresniais, lėtesniais bendraamžiais. O su panašiais į save daugiausia konfliktuoja, nes nesugeba sutarti.
Šiurkščia prievarta pašalinti vaiko išsiauklėjimo spragų neįmanoma. Vaikai bijodami mušimo ir norėdami jo išvengti, būna neatviri, slapukauja, išsisukinėja, meluoja. Visa tai slopina vaiko sąžinės raidą. Vaikas, bijodamas bausmės, gali prisipažinti esąs kaltas, kai jis nekaltas, tik tam, kad išvengtų mušimo. Arba atvirkščiai – jis gali suversti kaltę kam nors kitam. Jeigu tai vaikui pavyksta, jis ir kitą kartą pasinaudos tokiu gynybos būdu. Ilgainiui melas virsta vaiko įpročiu. Įpratęs meluoti tėvui ir motinai, vaikas pradeda meluoti visiems ir visur, kai jam tai naudinga. Žalinga ir tai, kad fizinės bausmės išvaduoja vaiką nuo kaltės jausmo: vaikas, kuriam tokiu būdu atsilyginta už netinkamą elgesį, jaučiasi galįs vėl neprideramai elgtis. (K. Miškinis, 2003).
Mušdami vaiką mokome daugiau negu paklusti taisyklėms ir saugoti save, mušdami įdiegiame baimės ir menkavertiškumo jausmą, savęs nevertinimą, keršto troškimą ir kartu mokome jį, jog galima mušti mylimus žmones (R. Žukauskienė, 1998).
Vaikui, kuris prašosi fizinės bausmės, reikia pagalbos susidoroti su savuoju pykčiu ir kalte, o ne jo prašymo patenkinimo. Tai nėra lengvas uždavinys: kai kuriais atvejais kaltė ir pyktis gali sumažinti nusižengimą. Kitais atvejais vaiko norai turi būti pripažįstami nekritikuojant, bet jo veiksmams turi būti nustatomos ribos. Tada vaiko norai gali būti nukreipiami priimtinais simboliniais keliais. Kai vaikui parodomi tinkamesni būdai pykčiui ir kaltei išreikšti ir kai tėvai išmoksta tinkamesnių būdų riboms nustatyti ir palaikyti, fizinių bausmių poreikis sumažėja (A. Juodaitytė, 2003).
Kartais vaikas pasidaro agresyvus dėl nenuoseklaus auklėjimo. Pavyzdžiui, vieną kartą už nusižengimą tėvai smarkiai sumuša, o kitą kartą į tą patį poelgį pasižiūri pro pirštus. Nenuosekliai taikomos fizinės bausmės verčia vaiką agresyviai elgtis. Jis ima maištauti. Ypač aktyvūs vaikai anksti turi savo nuomonę, požiūrį į supančią aplinką, jie siekia pažinti ir patirti atradimo džiaugsmą. Ginčuose turėtų laimėti išmintis, logika, bet jeigu jos stinga, kai kam diržas tampa vienintele išeitimi, turinčia paslėpti pasimetimą ir nenorą pripažinti savo pralaimėjimo (Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija, 1999).
Vaikų santykių šeimoje nagrinėjimas liudija, jog jau ankstyvoje vaikystėje gali formuotis negatyvi vaiko emocinio bendravimo su tėvais patirtis. Tai būna šeimose, kuriose vaikas už kiekvieną prasižengimą yra griežtai baudžiamas, arba kai tėvų elgesys yra nenuoseklus: vaiką be reikalo bara arba nekreipia į jį dėmesio, ginčijasi su vaiku be priežasties. Vaikams būtina nurodyti reikalavimų turinį bei motyvaciją (A. Juodaitytė, 2003).
Viena iš priežasčių, kai šeima pradeda daryti spaudimą vaikui, tai yra, kad tėvai gerai nesuvokia vaiko elgesio motyvų ir priskiria juos drausmės pažeidimams. Vaiko atsakomoji reakcija į tėvų reikalavimus taip pat priklauso nuo to, kokiu būdu tėvai reikalaus iš vaiko tinkamų poelgių. Jeigu ikimokyklinio amžiaus vaikus nuo blogų poelgių sulaiko tik šūkaliojimas ir jeigu motina nuolat kreipiasi į vaiką susierzinusi, netrukus vaikui gali atsirasti įprotis reaguoti į motiną tik šaukimu (A. Juodaitytė, 2003).
Mykolo Riomerio universiteto Psichologijos katedros docentė, psichologijos mokslų daktarė Roma Jusienė teigia, kad dažniausiai savo vaikus muša tie tėvai, kurie buvo mušami. Jie, manydami, kad .buvo baudžiami teisingai ir kad toks auklėjimo būdas neišvengiamas, muša ir savo atžalas. Iš tikrųjų jie patys yra agresyvūs dėl to, kad juos mušė. Ir tą agresiją išlieja ant savo vaikų (Veidas, 2005).
Dažnai ir žiauriai mušamam vaikui būdingi emocijų, pažintinės veiklos ir elgesio pakitimai. Toks vaikas patiria depresiją, jis baimingas išgyvena kaltės ir gėdos jausmus.
Vaikui gali būti kalbos vystymosi sunkumų, dėmesio koncentracijos, įvairių mokymosi sunkumų. Tais atvejais, kai vaiko žeminimas ir baimė palaužia jo priešinimąsi, vaikas gali tapti paklusniu suaugusiųjų valios vykdytoju. Jam ateityje gali būti sunku turėti savo nuomonę, ją ginti, būti kūrybiškam. Noras išvengti konflikto gali būti didesnis negu asmeninis noras ko nors siekti. Vidinė baimė, nesavarankiškumas ir ateityje gali neleisti priešintis net aiškiai neteisybei (Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija, 1999).
Mušimas labai neigiamai veikia nervingą vaiką. Išderina vaiko nervų sistemą, daro jį neurotiku, žmogumi be valios ir charakterio. Morališkai veikia nesubrendusią sielą.
Tenka konstatuoti, jog dar yra šeimų, mėginančių auklėti vaikus fizinėmis bausmėmis, tačiau vis daugėja atvejų, kai tėvai rodo didelį supratimą, jų požiūriu pasitaikančioms „silpnybėms“ arba natūraliems savo vaiko pasipriešinimams arba agresijoms. Tai , kad auklėjimas, naudojantis „mušamaisiais“ argumentais šeimose pamažu ima trauktis, rodo 2002 m. Vokietijos Halės universiteto paskelbta studija. Pagal ją 85 proc. visų apklaustųjų tėvų linkę savo vaikus auklėti be prievartos. 60 proc. vis dar pasisako už fizines bausmes. (1996 m. tokių buvo 70 proc., o 1990 metais – 80 proc.
Didėjantis aiškinamasis darbas per visas informavimo priemones ir tėvų švietimo renginius labai aiškiai duoda savo vaisius (Rumpf, 2004).
Taigi labai ilgą laiką gyvavusi tradicija auklėti, drausminti vaikus lengviausiu būdu – fizinėmis bausmėmis – ima pamažu keistis. Imamasi veiksmingesnių ir humaniškesnių auklėjimo būdų ir atitinkamo skatinimo, įgalinančio vaiką nuteikti teigiamai ir pozityviai.1.2. Skatinimo šeimoje aspektai
Šeimos auklėjime vaiko skatinimas – vienas dorovinio elgesio stimuliavimo būdų. Jo paskirtis įvertinti vaiko socialinį aktyvumą, teigiamomis emocijomis formuoti dorovinį elgesį. Kaip nurodo L. Ostrivskaja (1977), paskatinimas – vienas iš vaiko elgesio korekcijos metodų. Jis padeda vaikui skirti gėrį nuo blogio, leidžiamą nuo draudžiamo. Suaugusiųjų pritarimas, pagyrimas yra teigiamų poelgių, savo galimybių patvirtinimo stimulas (J. Litvinienė, 2002).

Vaiko elgesiui paskatinimas turi dorovinę prasmę. Paskatinimą reikia pelnyti, kitaip sakant jis tinka, kai būtina pažymėti vaiko pasiekimus. Todėl svarbus saiko jausmas. Skatinimas pedagogiškai teisingas tada, kai sudaro galimybes tobulinti vaiko dorovinį ugdymą (J. Litvinienė, 2002).

Ar skatinimo būdai visada naudingi ir tinkami, o gal jie atneša daugiau žalos nei norimų teigiamų rezultatų?

Šiuolaikinėse šeimose šiandien dažniausiai naudojami įvairūs skatinimai: pinigais, smulkiomis dovanėlėmis, geru žodžiu, meile, prieraišumu, supratimu.

Tėvams daug dirbant ir auklėjimui bei pokalbiams su vaikais trūkstant laiko dažnai lengviausias būdas pasiekti vaikų paklusnumo, juos skatinant pinigais ir įvairiomis dovanomis. Ar tai tikrai patikimas būdas, ar laikui bėgant duodama pinigų suma ir dovanėlės vertė nepakils? Ar augdamas vaikas sugebės elgtis garbingai ir dorai, nelaukdamas piniginio paskatinimo?

Bet šviesios vaikų sielos, ieškodamos atlygio visur ir visada, anaiptol nėra tokios savanaudiškos materialine prasme, kaip mes manome. Tik mums, suaugusiems, atrodo, kad lengviausia vaiką „nupirkti“ su ledų porcija ar nauju kompiuteriniu žaidimu. Bet yra tikrai ne taip. Skatinti vaiką materialiomis dovanomis būtina (A. J. S. Mieliauskienė, 1998).

Žinoma, yra visokių atvejų. Jei vaikas pasiekė kokių nors gerų rezultatų, laimėjimų kokioje nors srityje, būtų galima jo pasiekimus pažymėti dovanėle, taip parodant, koks svarbus šis vaiko pasiekimas visai šeimai ir, žinoma, jam pačiam.

Kitas skatinimo būdas – žadant ką nors. Dažnai tėvai prižada vaikams už gerą elgesį įvairiausių dalykų, bet nesiskubina to išpildyti. Tai ne tik negeras pavyzdys vaikui, bet ir šiuo atveju tėvų autoriteto praradimas vaikų akyse. Nežadėkime to, ko negalime ištesėti. Vykdyti savo pažadus reikia visada, kitaip geriau nieko nežadėti. Daug ko galime pasiekti pažadėję vaikui teigiamas emocijas. Nustebsime – vaikas labiau užsidega ir pasiekia geresnių rezultatų nei, kai apeliuojame į jo daiktiškumą, o į jo emocijų „banką“ (A. J. S. Mieliauskienė, 1998).

Dažniausiai geras elgesys skatinamas įdomia veikla, bendravimu. Draugiškumas – tai toks tėvų elgesys, kai jie vaiką pagiria ar skiria jam dėmesio. Vaikai labai trokšta tėvų pritarimo ir stengiasi jį gauti. Vaikams patinka būti pagirtiems už gerą elgesį, gerai atliktą darbą. Vaikui dėmesio reikia konkrečiu momentu, o ne rytoj, ne tada, kai tėvai nudirbs visus darbus. Vėliau jau bus prabėgusi ta vaiko gyvenimo atkarpėlė, tėvai jau gali būti praradę šansą džiaugtis gražiu bendravimu.

Esama šeimų, kur vaikai paliekami jų pačių nuožiūrai, kur niekas neturi jiems laiko, neišklauso jų kasdieninių rūpesčių ir išgyvenimų, niekur su jais neišeina, net drauge nevalgo prie vieno stalo. Antra vertus, taip pat blogai, jei vaikui nepaliekama laisvės. Vaikui augant reikia jam suteikti vis daugiau laisvės. Galiojusias bendravimo taisykles laikas nuo laiko reikia peržiūrėti, aptarti, bandyti prisiderinti. Vaikui rūpi ne kontakto su tėvais nustatymas, o kad būtų atsižvelgiama į jo augantį savarankiškumą (U. Mielke, 1997).

Bet kurio amžiaus vaikai gali elgtis netinkamai, siekdami sulaukti daugiau dėmesio. Elgiasi destruktyviai, nevaldomai, tuo priartindami trokštamą tikslą. Jei vaikas netinkamai elgiasi, reikia taikyti efektyvius tiesioginius metodus, kuriais vaikas mokomas siekti tikslo tinkamu elgesiu (R. Žukauskienė, 2001).

Vienas tinkamų bendravimo būdų ypač su mažesniais vaikais yra pasakų sekimas. Nuo senų senovės jos mokė gėrio, meilės žmonėms, ga.mtai. Pasakose iškeliami patys geriausi žmonių bruožai: teisingumas, paklusnumas suaugusiems, kuklumas, darbštumas, gerumas. Jose atsispindi suaugusių bei pagyvenusių žmonių gyvenimo patyrimas. Pasakomis turtindavo vaizduotę, lavindavo mąstymą. Dažnai pasakomis gąsdindavo nepaklusniuosius, buvo diegiama meilė. Aišku, šitaip bendraudami su savo vaiku, suaugusieji netiesiogiai (ir tiesiogiai) skatindavo juos (P. Dundulienė, 1999).

Patys geriausi vaikų paskatinimo būdai – tai geras žodis, parama, pagalba, supratimas, paprastas apkabinimas, meilė vaikui. Tai patys nuoširdžiausi jausmai, nereikalaujantys specialaus apgalvoto poelgio. Tai gerumas skatinamas gerumu. Už gera atsilyginama gerumu, supratimu, geru elgesiu (R. Peters, 1999).

Tėvai tikrai skatins savo vaikus tinkamai elgtis, teisingai ir gražiai gyventi, padės užaugti visaverčiais visuomenės nariais, jei:
• Bendraudami su vaikais atsižvelgs į jo amžiaus ypatumus;
• Nuoširdžiai ir kantriai atsakinės į vaiko klausimus;
• Tėvų žodžiai bus verti jų darbų;
• Bus taktiški ir draugiški su vaikais;
• Mokės vaiką padrąsinti, pagirti;
• Nekels atžaloms neįvykdomų reikalavimų;
• Santūriai žiūrės į smulkias išdaigiškas pražangas;
• Paisys vaiko savimeilės;
• Sugebės reiklumą derinti su pagarba;
• Neprimes besąlygiškai savo valios;
• Gerbs vaiko įsitikinimus ir draugus;
• Bendraus su jais kaip su lygiaverčiais partneriais (J. Litvinienė, 2002).

Bendravimas – vaiko socializacijos sąlyga, formuojanti socialinę patirtį, skatinanti jo psichinį ir fizinį vystymąsi. Kokius šiuos pirmuosius žingsnius socializacijos link vaikas žengs, priklauso nuo šeimos, nuo bendravimo tarp šeimos narių.2. BAUSMIŲ IR SKATINIMŲ ŠEIMOJE BEI JŲ SPRENDIMO BŪDŲ EMPIRINIS TYRIMAS
2.1. Tyrimo eiga ir metodika
Ne visada vaikų ir tėvų tarpusavio sąveika yra sklandi. Kartais ji pablogėja todėl, kad tėvai, augindami vaiką, mėgina laikytis bendrų taisyklių, neatsižvelgdami į konkretaus vaiko poreikius. Pasitaiko atvejų, kada šeimose vaikai baudžiami dėl to, kad jų tėvai paprasčiausiai nežino, kad ką nors daro ne taip, arba neatkreipia dėmesio į taip vadinamas smulkmenas – įvairius dėmesingumo ženklus.

Atsižvelgdama į pasirinkto darbo temos aktualumą, nagrinėjimo objektu pasirinkau tėvų ir vaikų požiūrį į bausmes ir skatinimą šeimoje.

Tyrimo tikslas: išsiaiškinti, kokius pedagoginio poveikio būdus naudoja tėvai, auklėdami savo vaikus šeimose, ir kokias bausmes ir jų sprendimo būdus įvardija vaikai.

Tyrimo uždaviniai:
• Ištirti bausmių ir skatinimo sprendimų būdų taikymą šeimose.
• Išnagrinėti tėvų požiūrio į bausmes ir skatinimo tendencijas.
• Nustatyti vaikų požiūrį į bausmes ir skatinimo būdus.
Metodai:
• Anketinė apklausa.
• Pokalbis – interviu.
• Kiekybinė ir kokybinė duomenų analizė.
Tyrimo eiga:
Tyrimas buvo atliekamas Telšių miesto vaikų darželyje „Eglutė“. Tyrime dalyvavo 20 šio darželio auklėtinių ir 20 jų tėvų. Anketine apklausa buvo apklausiami vaikų darželio auklėtinių tėveliai. Anketa – klausimų lapas tam tikroms žinioms surinkti. Atliktame tyrime naudota anoniminė anketa (į anketos klausimus atsakinėjęs asmuo lieka nežinomas, nes nereikalaujama nei vardo, nei pavardės). Toks metodas pasirinktas dėl kelių priežasčių:
1. Anoniminė tėvų anketinė apklausa (žr. 1 priedą) – geriausias būdas sužinoti apie vaikų baudimo ir skatinimo įpročius, nes tėvai nesibaimins, jog jų asmuo kaip nors gali būti paminėtas.
2. Anketą galima pildyti pačiam vienam, netrukdomam, turint daugiau laiko, todėl labiau galima pasitikėti jos rezultatais.
Kilo ir abejonių, nes neišvengiamai lieka tam tikros rizikos, todėl iš anksto teko apmąstyti keletą dalykų ir turėti galvoje, jog:
• į klausimyną gali būti neįtraukti klausimai, aktualūs tėvams;
• negalima užtikrinti, kad tyrimo metu bus surinktas maksimalus informacijos kiekis pasirinktos temos ribose;
• į kai kuriuos klausimus tėvai gali nenorėti atsakinėti, todėl bus prarasta tam tikra informacijos dalis.
Klausimyne aiškintasi demografinė šeimų charakteristika, atviro ir uždaro tipo klausimais siekiama ne tik išsiaiškinti tėvų nuomonę, bet ir suteikti galimybę patiems pareikšti. Taip pat suteikiama informacijos apie bausmių ir skatinimo rūšis, priežastis, potencialias pasekmes ir pan.

Antra tyrimo dalis – tai vaikų apklausimas – pokalbis-interviu. Interviu – tai toks duomenų rinkimo metodas, kuris taikomas gauti žodinei informacijai, numatytai tyrimo programoje.
Šio pokalbio metu kiekvienam vaikui atskirai buvo užduoti 2 priede pateikti klausimai, o atsakymus tiksliai pasižymėdavau. Šis tyrimas leido:
1. Vaikams nevaržomai išsakyti savo nuomonę pateikto klausimo ribose;
2. Vaikų dėmesio neblaškė ir nevaržė, ir neįtakojo tėvai.
Iš anksto buvau numačiusi tokius šio metodo trūkumus;
• Atsakinėdami į auklėtojos pateiktus klausimus vaikai galėjo prifantazuoti;
• Vaikai galėjo būti nesusikaupę ir į klausimus atsakinėti paviršutiniškai;
• Vaikų atsakymus galėjo įtakoti kiti subjektyvūs veiksniai.
Tyrimų metu gauti duomenys buvo kruopščiai susisteminti rankiniu būdu, o grafiškai pavaizduoti naudojant kompiuterinę programą.
Taigi apibendrinus galima nurodyti tokius tyrimo etapus:
1. Pedagoginės, psichologinės literatūros ir dokumentų studijavimas, norint parengianti gerą klausimyną;
2. Klausimų anketai ir pokalbiui-interviu ruošimas;
3. Anketų atspausdinimas ir išdalinimas tėvams;
4. Individualių ir grupinių pokalbių vedimas su vaikais;
5. Gautų rezultatų surinkimas, analizavimas, suvedimas, išvadų gavimas;
6. Tolesnės veiklos numatymas (tėvų švietimo formų, būdų apgalvojimas.).2.2. Tyrimo rezultatų analizė
Tėvų požiūrio į bausmes ir skatinimą rezultatų vertinimas

Atliktame tyrime dalyvavo 20 vaikų tėvelių. Iš atsakymų, gautų užpildžius anketas, paaiškėjo esama situacija ir kaip ji atitinka teorinius svarstymus ir prielaidas.

Pav. 1 Šeimos demografinė padėtis

Tyrime dalyvavusių moterų ir vyrų skaičius matyti 1 pav. Vis dar yra taip, kad daugiausia vaiko auklėjimo ir kitais klausimais rūpinasi mamos (65 proc.) ir mažiau tėvai (35 proc.), nes galėjo pasirinkti, kuris iš tėvų atsakinės į klausimus.

Pav. 2 Tėvų išsilavinimas

Telšių vaikų darželio „Eglutė“ tėvų išsilavinimo tyrimas parodė, kad dauguma tėvų turi įgiję aukštesnįjį išsilavinimą, nemažai tėvų turi tik vidurinį išsilavinimą, o 20 proc. – aukštąjį.

Pav. 3 Respondentų amžius

Didžioji dalis respondentų buvo nuo 25 m. iki 30 m. 40 proc. Atsakinėjusių buvo jaunesni negu 25 m. Mažoji dalis – vyresni negu 30 m.

Pav. 4 Fizinių bausmių, kaip auklėjimo priemonės, taikymas.

Nors vis dėlto 75 proc. prisipažino kartais taikantys fizines bausmes, yra 10 proc. visiškai netaikančių. 15 proc. Išdrįso prisipažinti, kad dažnai taiko fizines bausmes.

Pav. 5 Bausmių naudojimas šeimoje

Atsakinėdami į šiuos klausimus, respondentai žymėjo po kelis atsakymus savo nuožiūra. Kaip matome, dažniausiai tėvai apriboja malonumus ir neleidžia vaikų į kiemą, paskui neleidžia žaisti ir liepia ramiai pasėdėti. Rečiausiai draudžia susitikti su draugais.

Pav. 6 Požiūris į fizines bausmes.

Didžioji dalis tėvų teigia, kad fizinės bausmės trukdo auklėti. 30 proc. mano, kad padeda. Niekas neminėjo varianto, jog neteikia ypatingos reikšmės.

Pav. 7 Kokiu tikslu taikomos fizinės bausmės.

Kai kurie tėvai į šitą anketos klausimą visai neatsakinėjo, tačiau buvo pažymėjusių ir po du variantus. Vis dėlto dažniausiai tėvai nori sudrausminti (34 proc.). Vos vienu procentu mažiau yra teigiančių, kad nori pamokyti ir užkirsti kelią neteisingam elgesiui (33 proc.).

Pav. 8 Vaikų baudimo būdai.

Paaiškėjo, kad vaikams dažniausiai kliūna per užpakalį (49 proc.). 38 proc. muša per rankas, 13 proc. „nusuka“ ausį.

Pav. 9 Fizinės bausmės pasirenkamos priemonės.

Dažniausiai tėvai vaikui suduoda ranka (78 proc.). Kartais drausmina diržu ir kuo papuola (po 11 proc.).

Pav. 10 Ar patys tėvai vaikystėje buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis.

Daugiau kaip pusė apklaustųjų vaikystėje buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis. 30 proc. – tik kartais ir 10 proc. – nebuvo.

Pav. 11 Vaikų palaikymo būdai.

Atsakydami į ši klausimą respondentai žymėjo po keletą atsakymų. Paaiškėjo, kad dažniausiai gira savo vaikus. Kartu leidžia laisvalaikį 24 proc., 16 proc. rodo savo meilę. Rečiausiai palaiko idėją ar sumanymą.

Pav. 12 Kartu su vaikais aptariami dalykai.

Dažniausiai tėveliai pasikalba apie dieną, praleistą darželyje (21 proc.). Taip pat kalbasi apie vaikui įdomią veiklą, skaito knygas (po 18 proc.) Rečiausiai pasikalba apie visai šeimai svarbias problemas ir baimes bei svajones.

Pav. 13 Dažniausiai vaikams skatinti pasirenkami būdai.

Apklausa parodė, kad dažniausiai vaikai yra skatinami paglostymu, pagyrimu, apkabinimu. Taip pat palaikymu ant kelių, ko nors pažadėjimu. Rečiausiai duodama pinigų.

Pav. 14 Kaip tėvai buvo patys skatinami, kai buvo maži.

Šiuos būdus sugalvojo patys tėvai, nes anketoje nebuvo siūloma pasirenkamų variantų. Daugiausiai kartų paminėti pateikti šiame 14 paveikslėlyje. Šie pasirinkimai įrodo, kad tėvai savo vaikus skatina panašiai, kaip buvo patys skatinami.

2.2.1. Vaikų požiūrio į bausmes ir skatinimą rezultatų interpretacija

Atliktame tyrime dalyvavo 20 vaikų. Visi vaikai gyvena pilnose šeimose – turi ir tėtį, ir mamą. Kadangi vaikai puikiai auklėtoją pažįsta, todėl laisvai ir nesivaržydami atsakinėjo į klausimus. Kiekvieno kalbėjusio vaiko atsakymai buvo protokoluojami, o vėliau išrinkti teiginiai, jie sugrupuoti ir duomenis suvedus į progra.mą gauti skaičiavimai.

Pav. 15 Vaikų nuomonė apie tai, ar jie dažnai barami.

Iš 15 pav. Matome, kad vaikai dažnai barami namuose. Didžioji dalis teigia, kad kartais yra barami. Visai nebuvo atsakiusių, kad nėra barami. Galima daryti išvadą, kad kasdienybėje sunku išgyventi visiškai ramiai.

Pav. 16 Vaikų drausminimo priemonės.

Žiūrint į šią problemą iš vaikų pozicijos vis tiktai šeimose nemažai taikoma bausmių. Kai kurios iš jų – fizinės. Gerai, kad jos užima mažiau proc., palyginus su kitomis. (16 pav.)

Pav. 17 Bausmės, kurių labiausiai baiminasi vaikas.

Iš 17 paveikslėlio aiškiai matyti, kas labiausiai skaudina vaiko širdelę. Keturios iš penkių paminėtų bausmių yra fizinės, būtent tai ir yra vaikams skaudžiausia. Iš ne fizinių vaikai išskiria rėkimą.

Pav. 18 Priežastys, dėl kurių šeimose vaikai dažniausiai barami.

Tyrimo metu taip pat norėta išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių vaikai savo šeimose dažniausiai būna barami, kaip jie dažniausiai, tėvų nuomone, prasikalsta. Priežastys matyti 18 paveikslėlyje.

Pav. 19 Ar kada nors buvo mušami vaikai

Didžioji dalis vaikų teigia esą yra gavę mušti, tačiau tik 5 proc. Mažiau teigia, jog nėra.

Pav. 20 Fizines bausmes prieš vaikus šeimoje dažniausiai taikantys asmenys.

Iš tyrimų akivaizdžiai matyti dažniausiai fizines bausmes taikantys asmenys, ir konkrečiai tėvas.

Pav. 21 Mušimo atlikimo būdai.

Vaikams dažniausiai tenka gauti mušti ranka, paskui diržu ir kai kam yra tekę gauti iš šaliko.

Pav. 22 Vaikų nuomonė apie tai, kaip juos skatina tėvai.

Paminėti skatinimo būdai pasiskirstė labai tolygiai. Vadinasi, vaikai labai panašiai jaučia ir trokšta tų pačių dalykų.

Pav. 23 Kokiu tėvų elgesiu džiaugiasi vaikai.

Vaikai labiausiai nori žaisti su savo tėvais. Nori, kad tėvai šypsotųsi ir būtų geri. 23 paveikslėlis netiesiogiai nurodo sprendimo būdus, nes vaikai sakydami, kokio elgesio norėtų, sako, kad tai būtų jų skatinimas ir, aišku, geresnio elgesio garantas.

Pav. 24 Vaikų teiginiai apie tai, ar jie patys mušasi.

Didesnė apklaustųjų vaikų dalis nėra mušusis. Tikriausiai vaikai turėjo galvoje tyčinį kieno nors skriaudimą. 25 proc. atsakė mušęsi ir tiek pat – tik kartais. 13 proc. teigia mušęsi tik vieną kartą.3. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Išanalizavus tėvų požiūrio į bausmes ir skatinimą rezultatus, galima apibendrinti:
• Tėvai naudoja bausmes ir drausmindami, norėdami pamokyti, užkirsdami kelią blogam vaikų elgesiui (po 34 ir 33 proc.) ir vis dar taiko fizinių bausmių.
• Tėvai žiaurių fizinių bausmių vengia vaiko ugdyme.
• Didžioji dalis tėvų (70 proc.) mano, kad fizinės bausmės trukdo vaiko auklėjimui.
• Dažnai fizines bausmes taiko labai nedaug tėvų (15 proc.).
• Tėvai dažnai kalbasi su vaikais ir įvairiomis temomis, tačiau daugiau kalba apie vaiko rūpesčius ir mažiau apie visai šeimai svarbius dalykus.
• Norėdami palaikyti vaikus tėvai dažniausiai giria, rodo savo meilę, išklauso, paguodžia ir kartu leidžia laisvalaikį, rečiau taiko tokius palaikymo būdus kaip pagalba sprendžiant problemas, idėjos palaikymas ir leidimas pasijusti svarbiam bei reikšmingam.
• Norėdami vaikus paskatinti tėvai dažniausiai juos giria, o visi kiti naudojami žymiai rečiau, pvz., paglosto, apkabina ir palaiko vaikus ant kelių jau mažiau tėvų, duoda saldumynų.
Išanalizavus pokalbio-interviu su vaikais protokolus, galima daryti prielaidas:
• Dažnai vaikus bara 35 proc. tėvų, kartais – 65 proc. Visai nebarančių nepasitaikė.
• Dažniausiai vaikai drausminami neleidžiant žaisti ir žiūrėti TV – 27 proc. 15 proc. bando gražiai susitarti, bet 13 proc. duoda sprigtą.
• Labiausiai vaikai bijo diržo – 28 proc. 25 proc. – kai stumdo, 21 proc. – kai rėkia.
• Baudžiami vaikai už daugelį dalykų: už atsikalbinėjimą 26 proc., už sudaužymą, sulaužymą 23 proc., už paliepimo nevykdymą 15 proc. Keisčiausia, problematiškiausia, kad 12 proc. vaikų mano esą baudžiami už mušimąsi.
• 45 proc. vaikų teigia esą buvę mušami, o 40 proc. – nemušami.
• Vaikų teigimu, dažniausiai jie buvę mušami tėvo.
• Fizinės bausmės vaikai (55 proc.) gauna ranka.
• Vaikai skatinami žaidimu su jais (20 proc.), padėjimu (19 proc.), apkabinimu, paglostymu. 13 proc. vaikų sekamos pasakos.
• Labiausiai vaikai trokšta, kad tėvai su jais žaistų (34 proc.), kad būtų geri (30 proc.)
• Didžioji dalis vaikų patys nesimuša (37 proc.), 25 proc. taip, 25 proc. kartais. 13 proc. vaikučių teigia mušęsi tik vieną kartą.
Apibendrinus gautus rezultatus galimi tokie sprendimo būdai:

• Vykdyti pedagoginės, psichologinės literatūros apie bausmes ir skatinimą sklaidą tėvų švietimo renginiuose.
• Ruošti ir pateikti tėvams daugiau anketų, nes pildydami anketas respondentai priversti kasdienių darbų sūkury susimąstyti, ar teisingai elgiasi su savo vaiku, ar žino kitokių problemų sprendimo variantų.
• Organizuoti akcijas, gerumo savaites, pvz.: „Pabūk su manim“ ir pan.
• Statistinius duomenis skelbti skelbimų lentose, darželio laikraščiuose.
• Per vaikų darbelius, eilėraštukus, renginukus išsakyti, propaguoti tinkamo, humaniško bendravimo idėjas.
• Organizuoti bendras vaikų-tėvų šventes, iškylas, varžybas. Tai lyg ir vaikų skatinimo būdai. Kartu praleistas laikas – didelė dovana vaikams.
• Kadangi tyrimai parodė, kad daugiausiai fizines bausmes taiko tėčiai, reikėtų organizuoti teminius susirinkimus vieną kartą metuose vien tik tėčiams.
• Puiki priemonė – lankstinukų, skrajučių sudarymas bausmių ir skatinimo tema ir dalinimas.IŠVADOS
1. Teorinės literatūros analizė parodė, kad santykiai šeimoje yra labai sudėtinga sistema, nes vaikas yra trapus, jautrus, gležnas sutvėrimas, ypač reikalaujantis daug dėmesio, meilės, supratimo ir palaikymo.
2. Mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad suaugusiųjų elgesys nuolat yra stebimas vaikų, savaip vertinamas ir kopijuojamas ir nuo to, kaip suaugę bendrauja su vaikais, ar suteikia nuolatinį dėmesį, priklauso ir vaikų nuotaika, ir sveikata ir ateities gyvenimas.
3. Apibendrinus tyrime dalyvavusių demografines charakteristikas galima daryti išvadą, kad daugiau mamų linkusios dalyvauti tyrimuose apie vaikus, o didžioji dalis fizinių bausmių kliūva vaikams iš tėvo.
4. Remiantis rezultatų analize galima teigti, jog vis dar neatsisakoma šeimose fizinių bausmių, nors sutinkama, kad jos nepadeda auklėti vaikų ir reikėtų vaikus drausminti ne fizinėmis bausmėmis, bet tinkamai skatinti.
5. Tyrimo metu nustatyta, jog daugiausia tyrime dalyvavusių vaikų dažniausiai barami yra dėl to, kad atsikalbinėja, sudaužo, sulaužo, nevykdo paliepimų, o norėtų gerų, draugiškų santykių, kartu pabuvimo.
6. Teorinės literatūros ir rezultatų analizė parodė, jog problemos sprendimas – tai tėvų visapusiškas švietimas ir problemos aktualumo, svarbos akcentavimas, alternatyvos fizinėms bausmėms nurodymas.LITERATŪRA
1. Bendravimo psichologija. – K.,2001.
2. Braslauskienė R., Jonutytė I. Vaikų agresyvaus elgesio prevencija ugdymo institucijose. – K., 2005.
3. Černius V. J. Tėvų ir mokytojų pagalbininkas. – K., 1997.
4. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai. – V., 1999.
5. Furst M. Psichologija. – V., 2000.
6. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Asmenybės ir bendravimo psichologija. – V., 2002.
7. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. – V., 1996.
8. Ginot H. G. Tarp tėvų ir vaiko. – V., 1999.
9. Komenskis J. A. Pedagoginiai raštai. – K., 1986.
10. Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija „Gelbėkit vaikus“. Ar teisus stipresnis? – V., 1999.
11. Litvinienė J. Šeima – vaiko ugdymo institucija. – K., 2003.
12. Lepeškienė V. Humanistinis ugdymas mokykloje. – V., 1996.
13. Mielke U. Geriau supraskime sunkius vaikus. – V., 1997.
14. Mieliauskienė A. J. S. Vaikeli, būk geras. – K., 1998.
15. Myers G. Psichologija. – V., 2000.
16. Miškinis K. Šimtas atsakymų tėvams. – K., 1985.
17. Miškinis K. Šeima žmogaus gyvenime. – K., 2003.
18. Mockus A. Jauna šeima. Mažylis. – K., 1989.
19. Navaitis G. Psichologinė parama paaugliui. – V., 2001.
20. Navaitis G. Psichologinis šeimos konsultavimas. Teorijos ir metodai. – V., 2002.
21. Peters R. Nebijokite drausminti vaikų. – V., 1999.
22. Pestalocis J. H. Pedagoginiai raštai. – K., 1989.
23. Ruso Ž. Rinktiniai raštai. – V., 1979.
24. Rumpf J. Reikia, pešasi, viską gadina. – K., 2000.
25. Sagatys G. Vaiko teisė į šeimos ryšius. – V., 2005.
26. Žukauskienė R. Apie vaikų pyktį, baimę, nepasitikėjimą ir svajones. Žvirblių takas Nr. 3. – 1999.
27. Žukauskienė R. Kodėl vaikai neklauso. – V., 2001.
28. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – V., 1996.
29. Šeimos teisė, vaiko teisių apsauga. – V., 2006.
30. LR vaiko teisių apsaugos įstatymas. Prieiga per Internetą: www.nplc.lt/nj/Dokumentai/Liet_teis_aktai/LR_vaiko%
31. Vaiko teisių kontrolieriaus įstatymas. Prieiga per Internetą: http://www.nplc.lt/nj/Dokumentai/Liet_teis_aktai/vaiko%20teis%20kontrolier%20istat.htm
32. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Prieiga per Internetą: http://vaikams.lrs.lt/teisesaktai.htm
33. Vaiko teisių šeimoje nustatymas. Dokumento tekstas. Prieiga per Internetą: http://vaikams.lrs.lt/istaiga.htmSANTRAUKA
Darbo tema: „Bausmės ir skatinimas šeimoje bei jų sprendimo būdai“.

Tema yra aktuali. Apie bausmes ir skatinimą daug rašyta nuo seniausių laikų, tam tikrų pasikeitimų baudžiant vaikus galime įžvelgti, tačiau būtina iš mūsų gyvenimo pašalinti fizines bausmes. Ir K. Miškinis (1985, 2003), ir G. Navaitis (2001, 2002), ir J. Litvinienė (2003), ir daugelis kitų teigia, kad fizinės bausmės kenkia vaikams visapusiškai, nepadeda jų auklėti. U. Mielke (1997), R. Žukauskienė (1996, 1999, 2001), A. Mieliauskienė (1998) teigia, jog vaikai neišauklėjami vien bausmėmis, juos reikia skatinti. Kiekvieną individualiai, pagal poreikius, pagal širdies balsą.
Darbo tikslas – atskleisti bausmių ir skatinimo būdų taikymo ir sprendimo būdų šeimoje ypatumus.
Darbo uždaviniai:
1. Pateikti bausmių ir skatinimo sprendimo būdų taikymo šeimoje teorinius aspektus.
2. Išnagrinėti tėvų požiūrio į bausmes ir skatinimo tendencijas.
3. Nustatyti vaikų požiūrį į bausmes ir skatinimo būdus.
Darbo objektas – bausmių ir skatinimo šeimoje sprendimo būdai.
Darbo metodai:
• Mokslinės literatūros analizė.
• Dokumentų analizė.
• Anketinė apklausa.
• Pokalbis – interviu.
• Kiekybinė ir kokybinė rezultatų analizė.
Darbas sudarytas iš 3 pagrindinių dalių.
Pirmoje darbo dalyje pateikta istorinių žinių apie bausmes pasaulyje ir Lietuvoje. Aptariamos priežastys, rūšys, pasekmės.Vaiko teisių apsaugos įstatymai vienprasmiškai draudžia fizines bausmes ir emocinį smurtą. Jeigu kitų įstatymų kontrolė yra aktyvesnė, tai į šeimos reikalus vis dar kišamasi atsargiau, todėl ir vaikų dar yra baudžiamų fiziškai. Kaip sėkmingo bendravimo su vaikais alternatyva pirmos dalies skirsnyje aptariamas skatinimas. Daugeliu atvejų skatinimas gali būti sunkios šeimoje susiklosčiusios situacijos vaikų auklėjimo klausimu sprendimas. Ir jeigu pasirenkamas ne pats lengviausias (dovana, pinigai), tačiau palaikymas, gyrimas, laiko kartu leidimo būdas, tada galima tikėtis gero mikroklimato šeimoje bei socialiai ir moraliai brandžios asmenybės augimo.
Antroje dalyje atliktas empirinis tyrimas bausmių ir skatinimo šeimoje aspektu. Tyrimas buvo atliktas Telšių miesto vaikų darželyje „Eglutė“. Tyrime dalyvavo 20 vaikų darželio auklėtinių ir 20 tėvų. Pastarieji atsakinėjo į anoniminės anketos klausimus, o su vaikais buvo kalbamasi (pokalbio-interviu metodas). Apdorojus tyrimo metu gautus rezultatus, sudarytos diagramos, atspindinčios realią situaciją, atlikta tėvų ir vaikų atsakymų analizė, iš kurių aiškėja sprendimo būdai.
Trečioje dalyje yra susumuoti tyrimų duomenys ir apibendrinta, kokios, kada ir kaip naudojamos bausmės šeimoje, kaip skatinami vaikai ir numatyti sprendimo būdai, kuriuos planuojama panaudoti ateityje vykdant ugdomąją veiklą. Atlikus gautų rezultatų analizę, daryti tokias išvadas:
• Apibendrinus tyrime dalyvavusių demografines charakteristikas galima daryti išvadą, kad daugiau mamų linkusios dalyvauti tyrimuose apie vaikus, o didžioji dalis fizinių bausmių kliūva vaikams iš tėvo.
• Remiantis rezultatų analize galima teigti, jog vis dar neatsisakoma šeimose fizinių bausmių, nors sutinkama, kad jos nepadeda auklėti vaikų ir reikėtų vaikus drausminti ne fizinėmis bausmėmis, bet tinkamai skatinti.
• Tyrimo metu nustatyta, jog daugiausia tyrime dalyvavusių vaikų dažniausiai barami yra dėl to, kad atsikalbinėja, sudaužo, sulaužo, nevykdo paliepimų, o norėtų gerų, draugiškų santykių, kartu pabuvimo.
Vadinasi, problemos sprendimas – tai tėvų visapusiškas švietimas ir problemos aktualumo, svarbos akcentavimas ir alternatyvos fizinėms bausmės numatymas, motyvuotas skatinimas.SUMMARY
The theme of the work: Punishment and encouragement and their solution ways in the family.

The theme is topical. It was written about punishments and encouragement since old times, we can envisage some changes while punishing children, but it is necessary to eliminate corporal punishments out of our lives. All K. Miškinis (1985, 2003) and G. Navaitis (2001, 2002) and J. Litvinienė (2003), and lots of others states that corporal punishments are comprehensively damaging for children; it doesn’t help to educate them. U. Mielke (1997), R. Žukauskienė (1996, 1999, 2001), A. Mieliauskienė (1998) states that children are not educated just with punishments, they need to be encouraged. Each of them individually, by requirements, by the voice of the heart.

The aim of the work – to discover the ways of usage and solution peculiarities of punishment and encouragement in the family.

The goals of the work:
1. To represent the theoretical aspect of punishment and encouragement practice in the family.
2. To analyze the attitude of the parents towards the tendencies of punishment and encouragement.
3. To define the attitude of the children towards the ways of punishment and encouragement.
The object of the work – the solution ways of the punishment and encouragement in the family.
The methods of the work:
• The analysis of the nonfiction literature.
• The analysis of the documents.
• The quiz.
• Conversation – interview.
• Qualitative and quantitative analysis of the results.

The work consists of 3 main parts.

In the first part of the work it is presented the historical evidence about punishments in the world and Lithuania. There are discussed reasons, types, and results. Children right defense law forbids the corporal punishments and emotional violence. If the control of other laws is more active, then interference into family business is careful, so there are still children punished by corporal punishment. As a successful collaboration with children alternative – encouragement is discussed in the first part. In many cases encouragement could be the solution of hard situation formed while educating children in the family. And if it is chosen not the easiest way (present, money), but support, praise, time spent together, then it is expected a good microclimate in the family and socially and morally mature personality development.

In the second part it was accomplished empirical research from the punishment and encouragement aspect in the family. The research was accomplished in Telšiai day nursery „Eglutė“. 20 day nursery pupils and 20 parents took part in the research. Latter answered the anonymous quiz and pupils had a conversation (conversation – interview method). Working with the results get during the analysis was done diagrams, reflecting real situation; accomplished the analysis of children and parents answers which develops the ways of solutions.

In the third part results are summarized and generalized – what, when and how are used punishments in the families, how children are encouraged; there are provided the ways of solution, which are planed to use in the future in pursuance of educational activity. While finishing the work were done such conclusions:
• To generalize the demographic characteristics of all taken part in the research
could be drawn the conclusion that more of mothers are tend to take parts in the researches about children and much of the corporal punishments come from fathers.
• To appeal the results of the analysis could be stated that still there are corporal

punishments used in the families, though it is agreed that they doesn’t help to educate children; children should be disciplined not by corporal punishments, but properly encouraged.
• During the research it was defined that majority of children taken part in the

research are commonly chided because they gives runaround, breaks something, unkepts the orders, whereas they would like to have good, friendly relationships, bein.g together.

Consequently, the solution of the problem is universal parent education and actuality of the problem, emphasizing importance, alternative to corporal punishment indication, motivated encouragement.PRIEDAI
1 PRIEDAS
Gerb. Tėveliai,

Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti bausmių ir skatinimo naudojimo šeimoje ypatumus. Gauti duomenys bus panaudoti bakalauro studijų baigiamajame darbe „Bausmės ir skatinimai šeimoje bei jų sprendimo būdai“.

Šią apklausą atlieka Klaipėdos universiteto studentė R. Voveraitienė. Užtikrinu, kad dalyvavimas šiame tyrime neatims iš Jūsų daug laiko, gal kažkuria prasme bus net naudingas. Apklausa vykdoma anonimiškai, todėl atsakymai į klausimus bus analizuojami tik apibendrinta forma.
Atsakymus žymėkite Jūsų nuomonę atitinkantį atsakymo varianto kvadračiuką arba įrašykite atsakymą tam skirtoje vietoje. Jei klausimas Jums pasirodys neaiškus, savo pastabas parašykite tiesiog paraštėje.

1. Lytis:  vyras

 moteris
2. Amžius:.....
3. Išsilavinimas:  nebaigtas vidurinis
 vidurinis
 aukštesnysis
 aukštasis
4. Ar taikote fizines bausmes, kaip auklėjimo priemonę, savo vaikui (-ams)?
 netaikau niekada
 kartais taikau
 dažnai taikau
 visada
5. Kokiomis bausmėmis baudžiate savo vaiką (-us) šeimoje?
 neleidžiate žaisti
 apribojate malonumus
 statote į kampą
 liepiate ramiai pasėdėti arba pagulėti
 klupdote
 draudžiate susitikti su draugais
 neleidžiate į kiemą
 kita..............
6. Jūsų požiūris į fizines bausmes.
 manau, kad fizinės bausmės padeda auklėti vaikus
 manau, kad jos trukdo vaiko auklėjimui
 bausmėms neteikiu ypatingos reikšmės
7. Fizines bausmes taikote savo vaikui (-ams) šiuo tikslu:
 stengdamiesi nubausti
 norėdami sudrausminti
 trokšdami pamokyti
 užkirsdami kelią neteisingam elgesiui
 stengdamiesi įbauginti
 kita...............

1 PRIEDO TĘSINYS

8. Bausdami savo vaiką:
 „nusukate“ ausį
 mušate per rankas
 mušate per kojas
 pliaukštelite per užpakalį
 stumdote, tąsote
 kita........
9. Priemonės, kuriomis įvykdote bausmę:
 ranka
 diržu
 rykšte
 kuo papuola
10. Ar Jūs pats vaikystėje buvote baudžiamas fizinėmis bausmėmis?
 ne
 kartais
 dažnai
11. Kaip palaikote savo vaikus?
 padedate išspręsti problemą
 giriate
 rodote jam savo meilę
 palaikote jo idėją ar sumanymą
 leidžiate pasijusti svarbiam ir reikšmingam
 išklausote ir paguodžiate
 kartu leidžiate laisvalaikį
12. Kokius dalykus kartu aptariate su savo vaikais?
 jo dieną, praleistą darželyje
 jam įdomią veiklą ar įvykius
 problemas ir sunkumus, iškilusius bendraujant su vaikais
 baimes, svajones, fantazijas
 skaitote kartu knygelę
 kartu pažaidžiate
 pasikalbate apie visai šeimai svarbias problemas
13. Kaip dažniausiai skatinate savo vaiką?
 pagiriate
 paglostote
 apkabinate
 palaikote ant kelių
 duodate saldumynų
 perkate dovanas
 duodate pinigų
 pažadate ką nors
14. Kaip jus skatindavo tėvai, kai buvote maži?
 .....................
 .....................
 .....................
 .....................

Dėkoju už atsakymus

2 PRIEDAS

POKALBIO-INTERVIU PROTOKOLO PAVYZDYS

1. Ar tėveliai tave dažnai bara?

2. Kokiais būdais tave dažniausiai nubaudžia, kai padarai ką nors netinkamo?

3. Kokių bausmių bijai labiausiai?

4. Dėl ko namuose esi dažniausiai baudžiamas?

5. Ar kada nors tave namuose mušė?

6. Kas dažniausiai tave muša (jei mušė) ?

7. Kaip, su kuo tave dažniausiai mušė?

8. Kaip tėveliai tave paskatina už gražų, gerą elgesį, gražius darbelius?

9. Koks tėvelių elgesys labiausiai patinka?

10. Ar kada nors pats mušeisi?

Leave a Comment