Vaikų amžiaus neurozės, neurotišku vaikų ugdymo ypatybės

TURINYS

1. ĮVADAS..............................3
2. Vaikų neurozės..............................4
3. Kaip gydoma neurozė..............................7
4. Ankstyvojo bei ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų bei elgesio korekcija...7
●Elgesio korekcijos būdai, kurie gali būti taikomi ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams..............................12
5. IŠVADOS..............................14
6. LITERATŪRA..............................15

ĮVADAS

Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas įpareigoja išskirtinį dėmesį skirti specialiųjų poreikių vaikų ir paauglių ugdymui. Šiame įstatyme specialiųjų poreikių asmenys įvardijami kaip „vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime“.

Neįgalūs vaikai – vaikai, turintys vystymosi sutrikimų bei kitų negalių. XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje jie buvo vadinami neenormaliais, defektyviais, atsilikėliais, o apie šio amžiaus vidurį ir vėliau – anomaliais. Pastaruoju metu jie vadinami neįgaliaisiais, vaikais su negalia, specialiūjų poreikių vaikais. Analogiškai vadinami ir suaugusieji, turintys vienokią ar kitokią negalią.

Tikslas – vaikų amžiaus neurozių, jų ypatybių bei jų ugdymo ypatybių nagrinėjimas
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti vaikų neurozių tipus bei priežastis;
2. Sužinoti kaip neurozė gydoma;
3. Išsiaiškinti kaip elgtis su neurotiškais vaikais ir kaip koreguoti jų elgesį bei emocijas;

VAIKŲ NEUROZĖS

Neurozė – gana dažna vaikų liga. Neretai ji palaikoma paprasciausiu tingejimu, nedrausmingumu ar kitokiais charakterio trūkumais. Ji labai skkiriasi nuo suaugusiųjų neurozės, be to vaikas nemoka nusakyti savo negalavimų. O dėl jų sunku auklėti, mokyti.

Negalima pamiršti, kad vaiko nervų sistema yra labai jautri išoriniams dirgikliams, įvairiems auklėjimo trūkumams. Šeimos nesklandumai, barniai, girtavimas labai žaloja vaiką, gadina nervus. Psichiatrai te

eigia, kad vaikai nervingumo nepaveldėja, o įgyja auklėjami nervingų tėvų ar giminaičių. Naurozę dažnai skatina tėvo ar motinos meilės stoka, tėvų išsiskyrimas. Sveikatai svarbus ir dienos rėžimas, pakankamas poilsis ir miegas.

Susirgęs neuroze, vaikas tampa labai jautrus, bailus, greit išvargsta, prasčiau miega, kartais pasireiškia naktinis vaikščiojimas, šlapimo nelaikymas, per miegus šūkaujama ar verkiama. Taip pat gali pasireikšti veido raumenų trūkčiojimai, mikčiojimas, kamuoja įkyrios mintys, atsiranda blogi įpročiai – čiulpti ptrštus, kramtyti nagus ir kt. Gali skaudėti galvą prasidėti viduriavimas, prakaitavimas.

Neuroze sergančiam vaikui kartais būdingi įvairūs nevalingi judesiai, grimasos. Jis rauko kaktą, mikčioja, kilnoja antakius, trūkčioja pečiais, purto galvą ir pan. Vaikų neurozė gali pasireikšti ir išsiblaškymu, nesugebėjimu susikaupti pamokoje, verksmingumu, aikštingumu, užsispyrimu ir kitais elgesio sutrikimais. Kartais neurozę primenančiais reiškiniais gali prasidėti irr sunkesnė psichikos ar kita liga, todėl verta kuo anksčiau kreiptis į gydytoją, atidžiai laikytis vaikų higienos reikalavimų.

Sutrikusio elgesio vaikai suaugusiems kelia didesnį nerimą, susirūpinimą negu vaikai, turintys kitokią negalę. Apibrėžti elgesio sutrikimus ankstyvajame ir ikimokykliniame amžiuje labai sunku. Beveik visi vaikai tam tikrais amžiaus tarpsniais turi elgesio problemų, tačiau ne visus juos apibūdiname kaip elgesio problemų turinčius vaikus. Elgesio sutrikimu reikėtų laikyti tokį vaiko elgesį, kuris trugdo formuotis priimtiniems toje socialinėje, kultūrinėje ir ekonominėje terpėje santykiams su visuomene, aplinka. Neabejotinai di
idelę įtaką vaiko ir aplinkos santykių formavimuisi turi socialinė aplinka, šeima , kultūros tradicojos.

Neadekvatus vaiko elgesys išryškėja tam tikrose situacijose – socialiniuose konfliktuose, kurie pirmiausia iškyla šeimoje, vėliau ikimokyklinėse įstaigose ir mokykloje. Taip atsiranda ir formuojasi socialinių-psichologinių veiksnių determinuoti elgesio sutrikimai. Yra ir kita kategorija vaiko emocijų ir elgesio sutrikimų, kuriems atsirasti didžiausią įtaką turi centrinės nervų sistemos pažeidimai – galvos ir nugaros smegenų – pažeidimai, arba degeneracija. Pažeidus vaiko nervų sistemą (nesvarbu, galvos ar nugaros smegenis), atsiranda raumenų silpnumas ar paralyžius. Šių sutikimų turintys vaikai negali judėti taip, kaip jų neturintys, todėl norint juos ugdyti reikia specialios įrangos, mokymo priemonių, o dažnai ir specialių programų. Pagrindiniai neurologiniai pažeidimai yra: cerebrinis paralyžius ir įskilas stuburas.

Vertinti vaiko elgesį kaip sutrikusį galima tik gerai susipažinus su jo vystymosi ypatumais, sąlygomais, kuriomis vaikas augo. Išvadas apie elgesio ar emocijų sutrikimą galima daryti tik išanalizavus elgesio pobūdį, sąlygas, kuriomis jis pasireškia, apibendrinus įvairių specialistų stebėjimus bei išvadas. Taigi labai svarbu teisingai prognozuoti vaikų vystymosi tendencijas, ypač emocinės sferos raidą, organizuoti specialūjį mokymą taip, kad emocijų bei elgesio sutrikimai būtų šalinami kaip galima anksčiau arba kryptingai organizuojamas prevencinis šiems sutrikimamas atsirasti darbas.

Elgesio sutrikimų turintys vaikai įvardijami kaip specialiųjų poreikių vaikai, kurie apibūdinami pagal tokius požymius:
– nesugebėjimas mokytis, kuris nė
ėra paaiškinamas intelektiniu, sensoriniu ar somatinės sveikatos faktoriumi;
– nesugebėjimas palaikyti draugiškų tarpusavio santykių su bendraamžiais ir ugdytojais;
– netinkamas elgesys ar jausmų apraiškos įprastinėje aplinkoje;
– nuolatinė bloga nuotaika ar depresija;
– psichinių sindromų išryškėjimo tendencija ir baimė, susieta su asmeninėmis ar mokyklinėmis problemomis;
Dauguma vaikų kartais demonstruoja antisocialinį elgesį ar turi įvairių baimių, tačiau jie epizodiški. Vaikai, turintys specifinių elgesio problemų, tai daro stabiliai ir įvairiose situacijose.

Ikimokykliniame amžiuje dzžniausiai išryškėja šios neurozės:
1. mikčiojimas; išryškėja 4-5 gyvenimo metais, berniukai šia neurozės forma serga dažniau negu mergaitės. Tiesioginį neurotinį mikčiojimą gali sukelti išgastis, pastovi konfliktinė vaiko situacija.
2. tikai – nevalingi, betiksliai, staigūs, dažnai besikartojantys judesiai, kurie gali būti labai įvairūs, dažnai migruojantys. Tikams atsirasti ir lokalizacijai turi reikšmės psichotraumuojančioje situacijoje veikiantys realūs dirgikliai.
3. neurotiniai miego sutrikimai; pats nakties miegas neramus, vaikai dažnai kalba, verkia, nors ryte nieko neatsimena. Labai būdingas psichologinis diskomfortas pakitusio elgesio vaikams prabudus: jie keliasi suirzę, nepailsėję, verksmingi, lėčiau rengiasi, pusryčiauja. Tokius sutrikimus gali išprovokuoti psichotraumuojantys veiksniai: tėvų barniai, triukšmingi svečiai, kino filmai, audringi žaidimai prieš miegą.
4. virškinamojo trakto neurozė; ji siejasi su apetito mažėjimu. Dažniausiai šią neurozę sukelia vaiko maitinimas per prievartą ar valgymas, susijęs su nemaloniais išgyvenimais. Toks vaikas atsisako valgyti bet kokį maistą arba valgo labai pasirinkdamas, navalgo naujų patiekalų, valgo lėtai, vangiai, nenori sėstis prie stalo, kartais va

algydamas pradeda žiaugčioti.
5. neurotinis šlapinimasis; galima pastebėti, kad ši neurozės forma berniukams susiformuoja po konflikto arba net trumpalaikio išsiskyrimo su motina, o mergaitėms – su tėvu. Šia neurozės forma sergantys vaikai labai jaudinasi dėl svo negalės, yra uždari, drovūs, įsitempę bendraudami su bendraamžiais ir suaugusiais.
6. neurotinė enkoprezė- retesnė neurozė, kuri pasireškia išmatų nelaikymu, nors ir nėra organinių pažeidimų apatiniame žarnyne ar išeinamojoje angoje.
7. padidėjęs jautrumas; tokie vaikai esti labai judrūs, nenustygstantys vietoje, labai gyvos mimikos, nuolat juda jų pirštai. Jie greitai klaba, dažnai negalvodami, ką sako, visur nori dalyvauti, suspėti.
8. įkyrių būsenų neurozės; tai specifiniai vaikų ir paauglių elgesio sutrikimai, kurie dažniausiai pasireiškia nevalingais judesiais – pirštų čiulpimu, nagų kramtymu, onanizmu, rečiau – plaukų pešiojimu, sukimu, ritmingu kūno ir galvos lingavimu. Šiai neurozei atsirasti reikšmingi ilgalaikiai psichiką traumuojantys faktoriai, emocinė deprivacija, fizinės bausmės, itin grižtas auklėjimas.

KAIP GYDOMA NEUROZĖ

Naurozė šalinama daugeliu vaistų ir gydymo būdų. Ja sergantieji dažnai ieško įveiriausių nesamų ligų, kankinasi patys, kankina namiškius ir be reikalo trugdo įvairių specialybių gydytojus. Neurozės eiga gali būti labai nevienoda: vieni ligoniai greit pasveiksta ir be gydytojo pagalbos, kitiems liga užtrunka, kartais sumažindama darbingumą. Gydymo sėkmė labai priklauso nuo ligos priežasties, bet pirmiausia – nuo ligonio charakterio, asmenybės.

Kadangi neurozę sukelia psichinė trauma, – svarbiausias gydymo būdas yra psichoterapija. Gydytojo uždavinys – atskleisti ligos priežastis ir numatyti būdus joms šalinti. Labai svarbu visiškai pašalinti psichiką traumuokančius veiksnius arba bent sušvelninti žalingą aplinkos poveikį.

Neurozei gydyti yra skiriami nervų sistemą raminantys vaistai, vadinami trankviliantais. Jie padeda nusiraminti, sumažina emocinę įtampą, pagerina miegą, palengvina psichoterapinius pokalbius. Neirozės profilaktikai patariama grūdinti ir stiprinti organizmą, nervų sistemą. Tam reikia kasdieninės rytinės ir gamybinės mankštos, sporto, pakankamo poilsio – kasdien, savaitgaliais, per atostogas.

ANKSTYVOJO BEI IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ EMOCIJŲ BEI ELGESIO KOREKCIJA

Bendrame ugdymo procese negalima pažeisti emocinės raidos nuoseklumo, chronologijos. Emocijų ugdymas bei elgesio formavimas turi vykti nuosekliai, vaikui pamažu perimant visuomenės bendrabūvio normas, kurių „išmokti“ negalima. Tam turi būti rengiamas ne tik vaikas, bet ir visuomenė, į kurią jis ateis. Ugdymas turi būti nuoseklus, atitinkantis realų vaiko išsivystymo lygį.

Manoma, kad lopšelių, darželių ir pradinių klasių mokytojams, kad galėtų geriau įvardinti emocinę vaiko būklę, atpažinti šios raidos sutrikimus bei tinkamai organizuoti ugdomąjį darbą, būtina suvokti emocijų bei elgesio raidą nuo pimųjų vaiko gyvenimo dienų.

Mokymo procese reikėtų susisteminti ir taikyti vieningus vertinimo kriterijus, kurie geriau atspindėtų individualias vaiko vystymosi savybes ir galimybes. Specialiojo pedagogo, dirbančio su ankstyvojo ir ikimokyklinio amžiaus vaikais, veikla turi būti grindžiama žmogaus ontogenezės, psichinio vystymosi heterochronijos ir integracijos principais, psichinių mechanizmų plastiškumo bei kompensacinių galimybių supratimu. Specialusis ugdymas turi būti pradedamas nustačius raidos sutrikimą ir grindžiamas adekvačių aferencijų principu. Tai reiškia, kad pedagoginėmis preimonėmis skatinamas intensyvesnis nepakankamai funkcionuojančių smegenų struktūrų brendimas. Todėl manoma, kad:
1) kuo ansčiau pradedamas korekcinis-abilitacinis darbas, tuo daugiau galime tikėtis vystymosi normalizavimosi;
2) sutrikusi nors viena psichomotorinio ar sensomotorinio vystymosi grandis atsiliepia bendram vaiko vystymuisi, jis pasidaro arba ydingas, arba sulėtėjęs;
3) vaikų turinčių elgesio ir emocijų sutrikimų, psichomotorinis vystymasis atsilieka nuo vystymosi normos;
4) žaidimas – sudėtinė vaiko psichomotorinio vystymosi dalis, kuri formuojasi lygiagrečiai su emociniu, motorikos, sensoriniu, kalbos ir kt. psichinėmis veiklos sferomis; tikslingai suorganizuotas žaidimas yra viena efektyviausių ankstyvojo ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų bei elbesio korekcijos formų;
5) ankstyvajame ir ikimokykliniame amžiuje šeimos vaidmuo, šalinant raidos sutrikimus, yra esminis.
Visos psecialiojo pedagoginio poveikio priemonės turi būti taikomos kompleksiškai. Iki 1m. kiekvieno vaiko psichofiziologinio komforto minutę turi lydėti teigiamos emocijos: švelnus raminantis balsas, dainavimas, vaiko žaidimai, nešiojimas ant rankų. Taktiniai pojūčiai stimuliuoja teigiamų emocijų plėtrą, tiesiogiai skatina vaiko gugavimą, aktyvina motorines reakcijas.
Emocijų korekcijai yra reikšminga muzika. Kūdikį ramina, mažina nemalonius pojūčius, skausmą švelni, tyli klasikinė simfoninė muzika. Pirmąjame gyvenimo pusmetyje vaiko emociniam ir pažintiniam vystymuisi naudingi muzikiniai žaidimai, dėžutės, indai ir įvairūs namų apyvokos daiktai, kurie kelia vaikui įdomius nepatirtus garsų įspūdžius. Tačiau labai svarbu, kad upač nuropatiškiems vaikams vienu metu būtų duodamas vienas žaislas.
Spalvų terapija taip pat vienas iš emocijų ugdymo būdų ir gali būti taikomas labai anksti.
Pastebėjus net ir nežymų vaiko emocijų reakcijų napakankamumą, jau nuo pat pirmo gyvenimo mėnesio motina, kiti šeimos nariai privalo vaiką stimuliuoti maloniai kalbindami. Švelnus, ramus motinos balsas turi lydėti kiekvieną prisilietimą prie kūdikio.
Anksti gali būti pradedama taikyti ir žaidimų terapija emocinei sferai stimuliuoti. Emocinė stimuliacija galima tada, kai susiformavęs žvilgsnio kontaktas su motina ar kitu ją pakeičiančiu asmeniu. Žaisdamas vaikas pradeda suvokti save, tarpusavio ryšius su kitais vaikais, įgyja pasitikėjimą savimi. Žaidimas padeda tyrinėti aplinką, lavina pažintinius procesus. Psichoanalitinės teorijos šalininkai šalia žaidimų siūlo vaikams vaidinimo terapiją, kuri padeda įveikti baimę, nerimą, nepasitikėjimą, įkyrias būsenas bei kt.
Ugdomajame korekciniame darbe svarbus tiek tėvų, tiek ikimokyklinių įstaigų darbuotojų vaidmuo. Tik glaudus tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas, pasitikėjimas įstaigos personalu įgalina realiai padėti vaikui adaptuotis aplinkoje, koreguoti elgesio deviacijas.

Be specifinio medikamentinio gydymo vaikas turi gauti didesnę psichologinę, socialinę ir ugdomąja pagalbą. Ikimokyklinėse įstaigose tokiems vaikams turi būti sudaroma individualaus ugdymo programa, didelį dėmesį kreipiant į psichohigienines vaiko reikmes.
Šalinant kiekvieną neurozę, yra specifinių metodų, kuriuos turi išmanyti tiek tėvai, tiek ugdymo įstaigų darbuotojai.
Logoneurozinėmis sergantys vaikai be specialios pedagogo pagalbos turi laikytis tam tikro kalbos rėžimo tiek namuose, tiek grupėje. Iš pradžių vaikui parenkamos nekalbinės užduotys, pamažu pereinant prie eilėraščių, ritminių žaidimų, dainelių.
Nervinių tikų šalinimas – sudėtingas uždavinys. Pirmiausia korekcinis darbas turi būti pradedamas šeimoje, kad sušvelnintume ar pašalintume psichiką traumuojantį veiksnį joje. Patariama vaikams pasiūlyti naują vaiklos rūšį, užsiėmimus, susirasti hobį. Nustatyta, kad sportas teigiamai veikia tokią vaiko negalę.
Sutrikusio miego terapijoje svarbu pašalinti psichogeninį faktorių. Būtina peržiūrėti santykius šeimoje, vakarais nežaisti judrių žaidimų, nežiūrėti televizijos laidų, pakoreguoti vaiko dienos rėžimą. Jei vaikas bijo užmigti, gali pasiimti į lovą megstamą žaislą, paskaityti pasaką, padainuoti; jei pageidauja, palikti neryškią šviesą tol, kol užmigs.
Virškinamojo trakto neirozės dažnai esti gana stabilios ir sunkiai koreguojamos. Pirmiausia būtina tvarkyti mitybos rėžimą, atsisakyti bet kokios preivartos prie stalo, stebėti, kad nepersivalgytų, neatitraukti dėmesio valgant. Pradžioje galima sumažinti maisto kiekį 15-25%, kad sustiprintume natūralų fiziologinį alkio jausmą.
Naktinis šlapinimąsis šalinimas kompleksiškai. Jei gydytojas nustato, kad tai neurotinės kilmės sutrikimas ir diferencijuoja jį nuo kitų patologijos formų, kai šlapinamasi ne tik naktį, bet ir dieną, pradedamos taikyti specialios rėžimo, fizioterapinės, psichohigieninės, dietologinės, psichoterapinės preimonės.
Įkyrios būsenos – stabilios, linkusios pasikartoti. Sulaukus brendimo amžiaus daugelis įkyrių būsenų išnyksta. Jos šalinamos psichoterapija, šeimos psichoterapija, normalizuojant santykius šeimoje. Sėkmingai taikoma žaidimo terapija, specialios pedagoginio poveikio priemonės, kompiuterinė terapija. Negalima fiksuoti vaiko dėmesio į jo negalę, būtina nukreipti vaiką kitai veiklai.
Vaikams, turintiems neurotinių elgesio bruožų , ne visuomet reikalinga psichiatrinė pagalba. Dažnai, pašalinus priežastį ir naudojant specialias pedagogines priemones, galima tokių vaikų elgesį koreguoti. Pimiausia būtina išsiaiškinti neadekvataus vaiko elgesio priežastis, išskirti neadekvatų elgesį provokuojantį faktorių, sužinoti, kur pasireiškia vaiko elgesio deviacijos, nustatyti elgesio pobūdį, intensyvumą. Ikimokyklinėje įstaigoje reikia įvertinti vaiko adaptaciją, požiūrį į kolektyvą, kitus vaikus, vaiko savijautą grupėje, santykius su grupės personalu. Gali būti, kad vaikui užteks sudaryti galimybę pabūti vienam, pasiūlyti megstamą veiklą, skirti jam daugiau dėmesio, sąmoningai vengti traumuojančių veiksnių ir situacijų. Kartais vaikui patariama ikimokyklinėje įstaigoje būti tik dalį dienos, pamažu pereinant iki visos darbo dienos trukmės.
Dažnai sutrikusio elgesio vaikai turi menką atsakomybės, pasitikėjimo savimi ir kitais jausmą. Tokiais atvejais galima suorganizuoti žaidimų, kurie ugdytų šias vaiko savybes, įtrauktų į grupės buitinę ruošą ir pan. Jei vaiko elgesys neadekvatus ir namuose, būtina kartu su tėvais aptarti situacijas, kurių reikėtų vengti, o kurias privalu skatinti, akcentuojant vaiko teigiamas savybes. Suaugusieji negali sakyti vaikui, kad jis blogas. Tokiu atveju visada geriau pabrėžti gerasias vaiko savybes ir pelgius. Bendraujant su tokiu vaiku reikėtų vengti griežto tono, bausmių, nurodymų. Jam turi būti suteikiama teisė pasirinkti.
Specialiomis pedagoginio poveikio priemonėmis gali būti šalinama ir įvairi vaikų baimė. Vaikų baimė šalinama tokiu nuoseklumu: pirmiausia išsiaiškinama ko vaikas bijo, kokiu paros metu baimė ryškesnė, kodėl bijo. Kalbamasi su vaiku apie tai, ko jis bijo, siekiama išsiaiškinti visas detales, suteikti vaikui papildomų žinių.
Pasaulyje sėkmingai naudojami kompiuteriai vaikų elgesio problemoms spręsti. Kompiuteriniai žaidimai skatina teigiamas emocijas, lavina dėmesį, moko baigti pradėtą darbą.
Dažnam gali kilti klausimas, kaip elgtis su sergančiuoju neuroze. Labai svarbu sudaryti ligoniui ramias, psichiką tausojančias sąlygas. Su juo reikia elgtis švelniai, taktiškai, jo nenervinti, nežeminti, vengti konfliktų, tačiau – nelepinti. Blogai ligonį veikia ir bendravimas su kitais, ypač sunkiais, ligoniais. Labai svarbu jam patarinėti taktiškai, nežeminant asmenybės.

Bendrauti su sergančiuoju neuroze dažnai nelengva, nes jis įkyri savo nuolatiniais nusiskundimais, dejavimais, abejojimais, baime. Be to, jis dažnai nesusivaldo, būna irzlus, priekabus, apskritai blogai nusiteikęs. Pastebėta, kad bloga nuotaika gali užkrėsti ir aplinkinius. Ligonį sunervina ir išveda iš kantrybės smulkmenos. Supykęs jis gali betką įžeisti, pažeminti, imti šaukti ar verkti. Tokiais atvejais labai svarbu, kad artimieji būtų kantrūs, reaguotų ramiai, neaštrintų konflikto, nes jis tik pakenkia sveikatai. Tik kiek aprimusį ligonį galima bandyti kuo nors įtikinėti, ką nors prikaišioti – bet tik labai taktiškai, draugiškai, atsargiai. Reikia jam padėti tartum iš šalies pažvelgti į savo netinkamą elgesį. Neverta pamokslauti, moralizuoti.

Elgesio korekcijos būdai, kurie gali būti taikomi ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams:
Psichologinio vystymosi teorija grindžiama vaiko norų, troškimų ir vaiko suvokimu. Ypatingas dėmsys skiriamas savisaugos mechanizmų ugdymui, savo idividualumo išsaugojimui.
Elgesio moduliavimo terapija yra kryptingai kontroliuojama veikla, kuri lemia tam tikrą poelgį. Šiuo atveju veiksmas yra kontroliuojamas motyvo.
Elgesio krypties teorija – vaikai ugdomi mažose grupėse, mokomi vertinti savo elgesį, elgtis taip, kad organizmas prisitaikytų prie aplinkos. Gali būti bendruomenės, bažnyčios, įvairios veiklos lygio grupės.
Vystymosi terapija remiasi individualia vaiko socialine, komunikacine ir akademinių gebėjimų plėtra. Visa emocinio ugdymo sistema yra paremta bendrais žmogaus psichinio vystymosi dėsningumais.
Medikamentinė terapija yra tik pagalbinė ir taikoma blogiausiu atveju, derinant su pedagoginio ir psichologinio poveikio priemonėmis.
Kompleksiškas elgesio ir emocijų korekcijos metodas remiasi visais minėtais būdasi ir yra dažniausiai naudojamas.

Kalbant apie pagalbą vaikui, turinčiam emocijų ir elgesio sutrikimų, kyla klausimas, kur okį vaiką ugdyti? Ar galima jį palikti bendrojo ugdymo įstaigoje, taikant individualią programą, rūpintis jo ugdymu namuose, ar perkelti į specialiąją įstaigą? Tai labai svarbus sprendimas, kuris turi būti priimtas drauge su tėvais, po nevienkartinio įvairių sričių specialistų tyrimų.
Vaikui ugdomoji aplinka yra labai svarbi. Šimtmečio pradžioje tokie vaikai būdavo šalinami iš ugdymo įstaigų, atiduodami į prieglaudas. Šiandien tokie vaikai bandomi integruoti į visuomenę dalinai keičiant jų aplinką, sudarant individualias ugdymo programas, pasitelkiant daugelio specialistų pagalbą. Vaikus, turinčius vystymosi sutrikimų, pradėta ugdyti nuo ankstyvojo amžiaus. Tai leidžia pasiekti geresnių rezultatų, dalinai sušvelninti negalės įtaką visai vaiko raidai.
Sutrikusių emocijų ir elgesio vaikai pagal galimybę turi būti ugdomi bendrojo lavinimo įstaigose dėl šių priežasčių: 1) vaikas galėtų bendrauti su sveikais vaikais; 2) susipažintų ir pats pajustų adekvataus elgesio modelius; 3) tobulėtų akademinės vaiko žinios; 4) įgytų socialinės patirties.

IŠVADOS

1. Yra 8 neurozių tipai: mikčiojimas; neurotiniai miego sutrikimai; virškinamojo trakto neurozė; neurotinais šlapinimąsis; neurotinė enkopezė; padidėjęs jautrumas; įkyrių būsenų neurozė. Visų jų atsiradimo priežastis – psichotraumuojantys veikniai, netinkamas auklėjimas, įtakos gali turėti net motinos nusistatymas prieš vaiką jam dar negimus
2. Neurozė šalinama daugeliu būdų, vienas iš jų yra vaistai, kuriuos vadina trankviliantais. Gydymo sėkmė labai priklauso nuo ligos priežasties. Kadangi zeurozę sukelia psichinė trauma pagrindinis gydymo būdas yra psichoterapija. Ja gydomas ir pats vaikas, ir visa šeima. Didelę įtaką neurozių profilaktikai turi kokybiškas poilsis (aktyvus ir pasyvus), geras miegas bei kiti nervų sistemą stiprinantys veiksniai.
3. Darželiuose, lopšėliuose dirbantys pedagogai turi žinoti kaip elgtis su tokių sutrikimų turinčiais vaikais. Šeimos nariai koreguojant vaiko elgesį bei emocijas vaikui daro didžiausią įtaką. Yra 6 elgesio korekcijos būdai, kurie gali būti taikomi ikimokyklinio amžiaus vaikams: psichologinio vystymosi teorija; elgesio moduliavimo terapija; elgesio krypties teorija; vystymosi terapija; medikamentinė terapija; kompleksiškas elgesio ir emocijų korekcijos metodas. Vis dėlto manoma, kad neurotiški vaikai turėtų būti ugdomi bendrojo ugdymo isntitucijose.

LITERATŪRA

1. M. Barkauskaitė, V. Grincevičiūtė, V. Indrašienė, R. Pūkinskaitė – Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas. Vilniaus Pedagoginis Universitetas, 2001m.
2. A. Kriščiūnas – Psichikos ligos ir mes. Leidykla „Mokslas“, 1991m.
3. L. Radzevičienė – Ankstyvojo ir ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ir elgesio sutrikimai bei jų korekcija. Šiauliai, 1997m.

Leave a Comment