1 bilietas. Bendruomenės ugdomasis potencialasBendruomenė – tai tam tikra žmonių grupė, kuri siekia bendro tikslo. Šis tikslas glaudžiai siejasi su šeimos gyvenimu, nes yra susijęs su bendromis nuostatomis, gerbūvio kūrimu, savitarpio pagalba ir panašiai. 3 pagrindiniai dalykai, jungiantys bendruomenės narius: meilė ir siekis padėti savo artimiesiems, būti kartu ir siekti pasitarnauti gėrio kūryboje. Bendruomenėje turi būti mylimas kiekvienas atskiras žmogus, o ne pati bendruomenė. Meilė savo artimam šeimos nariui, kaimynui, šalia gyvenančiam; poreikis būti reikalingam, aktualus kiek1 žmogui, o ypač vaikams ir jaunuoliams. Į m-los bendruomenės sąvoką talpinama savitarpio vaikų, mokytojų bei tėvų bendradarbiavimas bei pagalba, siekiant bendro tikslo – geresnio jaunimo išsilavinimo. Bendruomenės funkcijos:1. produkto kūrimas, paskirstymas ir vartojimas;2. socializacija;3. socialinė kontrolė;4. socialinis dalyvavimas;5. tarpusavio pagalba.
Socialinio darbo su bendruomene ypatumai Bendruomenė kaip sistema yra labai svarbus veiklos planą lemiantis veiksnys. Bendruomenė turi lūkesčių susijusių su klientu. Kas pasiekiama vienoje bendruomenėje, gali būti nepasiekiama kitoje. Bendruomenė yra socialinio darbuotojo, kliento ir agentūros aplinka. Kiekvienos atskiros tos bendruomenės dalys turės skirtingą poveikį ir įtaką. Darbuotojo ir kliento sąveiką lemia bendruomenės priimti sprendimai. Socialinis darbuotojas dažniausiai pabrėžia būtinybę keisti tuos bendruomenės tikslus, kurie vėliau stiprins individų ir šeimų funkcionavimą. Darbuotojas turi žinoti kaip bendruomenė funkcionuoja ir kaip ji formuojasi. Identifikuoti bendruomenės ribas problemiška didelių miestų ir sričių, kur gausu institucijų, visuomenėms.Socialiniai darbuotojai dirba įvairiose bendruomenėse: didmiesčiuose, nedideliuose rajonuose, mažuose miestuose, kaimo bendruomenėse, didelėse institucijose ir t.t. Labai svarbu pažinti rasinę ir etninę bendruomenės sudėti. Socialinis darbuotojas turi turėti žinių kiek įvairios grupės yra integruotos, koks yra vienų grupių požiūris į kitas. Labai svarbu rinkti informaciją iš daugelio asmenų ir mažų grupių, stengtis suprasti įvairias sąveikas bendruomenėje. Norint suprasti bendruomenę, būtina sugebėti: planuoti bendruomenės organizavimą; lokalizuoti informaciją ir išteklius; suprasti kokios informacijos reikia specifinėms situacijoms; analizuoti gautą informaciją ir nustatyti informacijos ir bendruomenės sistemos posistemių ryšius ir sąsajas; bendrauti su individas ir mažomis grupėmis santykiams užmegzti ir surinkti informaciją apie bendruomenę; atidžiai stebėti bendruomenės funkcionavimą.
2 bilietas. Demokratija kaip gyvenimo būdas
3 bilietas. Demokratinės vertybės ir principai darbe su vaikais ir jaunimuDemokratiškumas (įsisąmoninamos demokratijos vertybės, jomis grindžiamas gyvenimas, kuriami demokratiniai santykiai ir jų laikomasi, dora pripažįstama kaip demokratijos pagrindas, švietimas visuotinai prieinamas). Demokratijos idealas – laisva asmenybė laisvoje visuomenėje. Įvairios m-los ir jų pakopos visiems prieinamos, nepaisant kilmės, turtinės padėties, rasės ir tautybės, santykio su religija. Moksleiviai privalo mokytis iki sueis 16 metų. Mokymas gimtąja kalba – elementarus šio principo reikalavimas. Turi būti visiems vienodas mokymosi startas. Švietimo sistema turi būti vieninga. Privalomas mokslas turi būti nemokamas. Kiekviena m-la turi turėti galimybę daugelį klausimų spręsti nemokamai. Turi būti reikiama pagalba ir tinkami santykiai su mokinių tėvais ir visuomene. Vidinė m-los organizacija turi sudaryti sąlygas dalyvauti kiek1 visuomenės nariui m-los gyvenime, bei jos reikalų tvarkyme ir jos valdyme. Principas reikalauja, kad m-los administracijos ir pedagogų, mokytojų ir moksleivių santykiai būtų pagarbūs, šilti, kupini tarpusavio pasitikėjimo ir būtina moksleivių savivalda. Demokratiškumą rodo ir tai, kad švietimo įstaigos gali priklausyti ne tik valstybei, bet ir įv organizacijoms bei asmenims.Laisvos valstybės saugumas priklauso nuo išsilavinusių piliečių, o piliečių laisvės garantas – savos visuomenės pripažintos demokratinės vertybės, kurios paremtos savitarpiu pasitikėjimu.
4 bilietas. Grupinio darbo organizavimo metodika ir galimybės
Grupinis socialinės pagalbos metodas naudotinas tose situacijose, kur aplinkos vaidmuo labai akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų, o poreikiai reikalauja platesnės koordinacijos ir profilaktinės bei mokomosios orientacijos. Šis metodas remiasi socialinės pagalbos etika ir principais, bet pirmenybę teikia žmogaus socialinių potencijų išvystymui grupėje, santykiuose su kitais žmonėmis, išgyvenančiais panašią problemą. Grupiniu metodu pagalbą teikia ne tik socialinis darbuotojas, bet ir kiekvienas grupės narys vienas kitam. Šis metodas, teisingai panaudotas, gali būti labai prasmingas mokyklose, pataisos namuose, stovyklose.Komanda, tai efektyviai dirbanti grupė, kurios visų narių buvimas yra būtinas bendram tikslui pasiekti. SP yra m-los komandos narys, kuris dirba kartu su m-los administracija, mokytojais ir su kt specialistais. SP dirba šiuose lygiuose- su mokiniais, tėvais, m-los ir vietinėmis bendruomenėmis. Kiekvienas grupės narys atlieka konkrečią rolę. Darbo principas – bendradarbiavimas. Galioja vidinio elgesio kodeksas. Akivaizdi individuali visos komandos atsakomybė, laimėjimai- individualaus ir visos komandos darbo rezultatas.Aktyvaus mokymosi metodų panaudojimas pamokose – tai teigiamos tarpusavio priklausomybės formavimas. Metodai, skatinantys moksleivių aktyvumą ugdymo procese:1. mažųjų grupių mokymo metodas – vienu metu mkoma nuo 2 iki 10 mokinių;2. generatyvusis mokymas – mokymasis ir išmokimas patiems kuriant, plėtojant, atnaujinant mokomųjų dalykų reikšmęs, o ne perimant jas gatavas;3. atradimus darantis mokymas – tai išmokimas atrandant, mokants ir išmokstant, kai mokinys pats formuluoja sąvokas, dėsnius, tarsi atradimus be tiesioginio mokymo4. abipusis mokymas – kai mokiniai mokosi klausinėti kitų mokinių ir mokytojo, kad suprastų, kokių dalyko supratimo klausimų galima tikėtis teste ir kaip reikia kitiems patarinėti, kad parodytu, jog supranti dalyką;5. diskusijų metodas – tinkantis mažoms mokinių grupėms. Mokytojui netiesiogiai vadovaujant mokiniai laisvai reiškia savo mintis kuria nos mokomojo dalyko tema, kelia vienas kitam klausimus, ginčijasi.6. Mokymasis bendradarbiaujant – kai du ar keletas mokinių dirba drauge ir kartu siekia tam tikro mokymos tikslo.7. Mokomasis pokalbis – mokytojo pokalbis su mokiniais, aiškinant naują medžiagą. Mokymosi bendradarbiaujant pagrindiniai elementai:Teigiama abipusė priklausomybė. Mokiniams dirbant kartu lengviau atlikti grupei pavestą užduotį. Mokytojas gali pakurstyti teigiamą abi-pusę priklausomybę nustatydamas bendrus tikslus, bendrą atlygį, bendras mokymo priemones ir paskirstydamas vaidmenis.Tiesioginio bendravimo, sėdint vienas priešais kitą, skatinimas. Mokiniai skatina vieni kitus mokytis pagelbėdami, pasi-daly-da-mi ir įvertindami pastangas išmokti. Jie aiškina, diskutuoja ir dalijasi tuo, ką žino, su klasės draugais. Mokytojas grupes su-skirs-to taip, kad mokiniai sėdėtų vieni priešais kitus ir aptartų kiekvieną užduoties punktą.Asmeninė atsakomybė. Kiekvieno mokinio dalyvavimas pamokoje reguliariai verti-na-mas, su rezultatais supažindinama asmeniškai ir visa grupė. Mokytojas, skirdamas individualius tekstus kas antram mokiniui arba retkarčiais paprašydamas vieną grupės narį atsakyti į klau-si-mą, neleis mokiniams užmiršti ir asmeninės atsakomybės. Tačiau tai daryti reikia labai atsargiai, pozityviais sprendimais: siekti parodyti, kokią pažangą padarė mokiniai, o ne de-maskuo-ti, kad kas nors mažiau prisidėjo prie bendro darbo.Komunikacinė kompetencija ir mažos grupelės įgūdžiai. Grupės negalės veiksmingai dirbti, jeigu mokiniai neturės ir nesinaudos reikiamais socialiniais įgūdžiais. Mokytojas bendradarbiavimo įgūdžių moko taip pat tikslingai bei kryptingai, kaip ir akademinių įgūdžių. Bendradarbiavimo įgūdžiai – tai sugebėjimas vadovauti, priimti sprendimus, pasitikėti, komunikuoti ir valdyti konfliktus.Grupės formavimas. grupei reikia specialiai skirti laiko aptarti, kaip sekasi siekti tikslų ir palaikyti veiksmingus darbo santykius tarp grupės narių. Projektinį darbą kaip aktyvaus mokymosi metodą mokykloje pradėta taikyti šio amžiaus pradžioje vadovaujantis šūkiu “Mokymasis dirbant”. Jo idėja – moksleiviui vietoj pasirenkamųjų dalykų mokymosi pateikti užduotis, kurias atlikdamas jis pasiektų tikslą savo paties metodika. Pedagogikoje projektinis darbas traktuojamas kaip į procesą į aktyvią veiklą orientuota, visuomeninė ir kolegiali grupės darbo, mokymosi, studijų forma. Dalyvaudami projektinėje veikloje, moksleiviai mokosi planuoti savo ir grupės veiklą, pasiskirsto pareigomis, pasirenka veiklos metodus, darbo priemones bei medžiagas, pratinasi bendradarbiauti, padėti vieni kitiems, pritaikyti turimas žinias ir įgūdžius praktikoje. Projekto pagrindas – problema, kurios tema priklauso nuo žinių ar interesų toje srityje ir noro rasti atsakymus. Problemos sprendimo rezultatas – galutinis darbas, kuris gali būti pristatytas pokalbio, paskaitos forma, išleistas lankstinukas, laikraštėlis, žurnalas, įrašytas interviu ir pranešimas. Iki galo atliktas projektinis darbas susideda maždaug iš aštuonių dalių. Įvadinis etapas. Šio etapo tikslas – suteikti projekto dalyviams žinių apie projektinį darbą, sudominti juos ir paskatinti dirbti, kartu nustatant tolesnės veiklos rėmus.Projekto temos parinkimas. Nusprendžiama, kokios problemos bus tiriamos, projekto dalyviai pasidalija į grupes. Problemos apibrėžimas. Kiekviena projekto grupė apibrėžia ir sukonkretina spręstinas problemas bei išsiaiškina, kuo jų darbas bus naudingas. Problema apibrėžiama, keliant klausimą ar teiginį, kurį vėliau reiks gilinti. Klausimai ir teiginiai turi būti kiek įmanoma konkretesni.Darbo planavimas. Projekto grupės rengiasi rinkti su spręsima projekto problema susijusią informaciją, susitaria, kaip organizuoti darbą, parengia reikalingas pagalbines priemones, susisiekia su projekto vykdymui reikalingais žmonėmis.Projekto vykdymas. Siekiama realizuoti išsikeltus tikslus, praktiškai tikrinamos prielaidos ir planai. Gilinantis į darbo problematiką, atsakoma į klausimus, iškeltus apibrėžiant problemą. Išvada. Pateikiama visa projekto santrauka.Rezultato pateikimas. Projekto grupės pristato darbo produktą: raštišką ataskaitą, parodą, straipsnį laikraštyje, filmuotą medžiagą, viešą susirinkimą, akciją ir pan. Darbo vertinimas. Gautieji rezultatai pristatomi ir vertinami pačios grupės ar kitų, kuriuos projektas tiesiogiai liečia ar kurie gerai išmano projekte tiriamą sritį.Tolesnis apdorojimas. Šiame etape grupė taiso klaidas ir netikslumus, apibrėžia projekto santykį su kitomis sritimis, iškelia naujas problemas, kurias būtų galima spręsti ateityje.
5 bilietas. Individualaus bendravimo su ugdytiniu ypatumaiTai svarbus bendrosios pedagogikos principas, kuris įgalina pamatyti ne tik kaip atrodo mokinys dabar, tačiau ir tokį, koks jis buvo anksčiau ir ko iš jo galima tikėti ateityje. Bitinas išskiria 4 individualaus priėjimo punktus: Sistemingas mokinių tyrimas; Artimiausių pedagoginių uždavinių užsibrėžimas darbe su atskiru mokiniu; Veiksmingiausių pedagoginio poveikio priemonių parinkimas ir naudojimas; Gautų rezultatų pasižymėjimas ir analizavimas.Individualaus auklėjimo reikalavimas – atsižvelgti į kiek1 vaiko individualias savybes, stengiantis pilnai pažinti vaiką ir jo artimiausią mikroaplinką, veda prie auklėjamojo ryšio užmezgimo ir efektyvių ped priemonių parinkimo. Individualaus priėjimo esmė – laiku pastebėti kada vaikas pradeda atsilikti, kada jo elgesys pradeda peržengti prosocialaus elgesio ribas, kad būtų galima laiku suteikti reikiamą pagalbą.
R. Paulauskas pažymi 8 vidinius barjerus, trukdančius užmegzti individualų ryšį su asocialaus elgesio individais: Emocinis barjeras; Vertybių; Neadekvatumo efektas; Suabsoliutintas agresyvumas; Hipertrofuotas negatyvizmas; Vidinis konformizmas; Delinkventiško elgesio neutralizacija; Konstruktyvus melas.Todėl pedagogas, norėdamas rasti individualų priėjimą prie šių individų privalo pirmiausia įveikti minėtus barjerus ar jų kompleksus. Pokalbis ar įtaigus įrodinėjimas norimų rezultatų iš karto neduos. Individualus priėjimas kaip auklėjimo principas bus efektyvesnis ir veiksmingesnis, kai pedagogas atidžiai išnagrinės vaiko mikroaplinką. Tik žinodamas vaiko “biografiją” nesunkiai galės nustatyti elgesio sutrikimo ar elgesio barjerų pradinio pasireiškimo momentą ar priežastis. Pedagogas turi žinoti, kur yra spragos moksleivio elgesyje ir poelgiuose, čia padeda psichologai, kurie siūlo atsižvelgti į kiek1 vaiko amžių ir per žaidimą, per bendrą veiklą grupėje panagrinėti atliekamą soc vaidmenį, siūlo pažvelgti į šio žaidimo bendravimo turinį ir formas, tai leis per grupę, klasę prieiti prie konkretaus mokinio ir jo problemų. Tuo būdu galima pamatyti, kokį statusą grupėje užima vaikas, ar jam reikia kompensuoti savo vertę už m-los sienų. Ieškant priėjimo prie rizikos gr vaikų būtina veikti palaipsniui ir neskubant. Slavina pabrėžia, kad vien aiškinimo neužtenka, reikia panaudoti tokį pedagoginio poveikio priemonių kompleksą kuris veiktų vaiko jausmus, sukeltų tt išgyvenimus, sudarytų sąlygas praktiškai įsitikinti gilių žinių reikalingumu toje sr, kuria jis domisi, galvoja skirti savo jėgas. IP sėkmingas bus tada, kai po pirmų pokalbių išnyks pasyvumas bendrauti, sumažės įtampa. Tiesioginis darbas prasidės tada, kai nusistovės geri tarpasmeniniai santykiai tarp vaiko ir pedagogo. Kai vaikas sau ar ped nuoširdžiai prisipažins turįs problemų, kai pradės log nagrinėti problemas, galima teigti – IP bus atlikęs savo vaidmenį auklėjamajame procese.SP dirbdamas vadovaujasi šiomis vertybinėmis nuostatomis: pagarbos, kiekvienas yra vertas pagarbos; atvirumo, kiekvienas turi teisę į atvirą ir nuoširdų bendravimą; tolerancijos, kiekvienas turi teisę į skirtingus įsitikinimus, vertybes, tautinę priklausomybę; nesmerkimo ir neteisimo, SP neturi būti teisėjas; empatijos, kiekvienas individas, grupė, bendruomenė turi pasitikėti, kad bus suprasti; priėmimo, kiekvienas individas turi teisę būti priimtas toks koks jis yra; konfidencialumo, būtina laikytis paslapties išlaikymo principų; pasitikėjimo, SP neturi rodyti įtarumo ir netikėti vaiku.
(Čia iš valst. pedagogikos egzo) Ugdytinio individualybės pažinimas – sudėtingas procesas, susidedantis iš dviejų pagrindinių viena kitą sąlygojančių aplinkybių. Pirma, siekimas pažinti mokinio fizines ir psichines savybes tokias, kokios jos yra šiuo metu. Antra, siekimas sužinoti, kaip jos išsivystė ir kaip toliau vystosi, tai yra koks lygis ir kokios vystymosi tendencijos. Norėdamas gerai ir visapusiškai pažinti ugdytinį, organizuoti pilnavertį ugdymo procesą, pedagogas turi gebėti tinkamai panaudoti įvairius mokinių pažinimo būdus ir metodus. Bene svarbiausia sąlyga – kuo geriau pažinti mokinius.
Siekiant pažinti ugdytinio asmenybę, reikia vadovautis atitinkamais principais.1. Objektyvumo principas – reikalauja, kad visi duomenys apie ugdytinio asmenybę būtų surinkti natūraliomis jo veiklos ir gyvenimo sąlygomis. 2. Ugdytinio kaip besivystančios asmenybės tyrimo principas reikalauja prisiminti, kad ugdytinio fizinis, intelektualinis, jausmų ir valios išsivystymas jau yra pasiekęs tam tikrą, jo amžių atitinkantį lygį, tačiau kai kurios psichinės savybės dar nėra galutinai susiformavusios,3. Veikiančios ugdomosios asmenybės tyrimo principas reikalauja ne vien tik nurodyti vienas ar kitas psichines ugdytinio ypatybes, bet ir atskleisti tipiškas asmenybės savybes, pasireiškiančias būdingoje jo veikloje.4. Aktyvaus poveikio, tiriant ugdytinio asmenybę, principas reikalauja iš tiriančiojo ne tik konstatuoti atitinkamas psichines ugdytinio ypatybes, išryškėjančias jo veiksmuose, poelgiuose, atsiskleidžiančias jo veiklos ir kūrybos produktuose, bet ir pagal galimybes veikti šias savybes, numatyti ir parinkti reikiamą metodiką.5. Tolesnio ugdytinio asmenybės raidos prognozavimo principas siejasi su tuo, kad ugdytinio asmenybės pažinimas nėra pats sau tikslas, o tik priemonė, atsižvelgiant į besiformuojančias ypatybes parinkti tinkamus pedagoginio poveikio būdus, skatinančius jo saviraišką.
6 bilietas. Intervencija ir konsultavimas krizinėse situacijoseKrizės elementai: Stresinė (traumuojanti) situacija; Jos įveikimo sunkumai; Intervencijos laikas.Krizės intervencija – iš karto po smurto akto arba gautos informacijos būtinas įsikišimas. Pirmiausia reikia leisti vaikui išsisakyti, išlieti savo jausmus. Iš tiesų net ir bijodami kalbėti apie savo patyrimus, nuoskaudas vaikai desperatiškai nori, kad kas nors juos prašnekintų. Jei vaikas ima pasakoti: Išlikite ramūs; Užtikrinkite vaiką, kad jis nėra kaltas ir atsakingas dėl to, kas atsitiko; Neparodykite savo išgąsčio, išklausykite iki galo; Pasitikėkite vaiku, neneikite to, ką girdite, nors ir labai sunku būtų tuo patikėti; Nekaltinkite, nesmerkite ir negėdinkite vaiko; Užtikrinkite vaiko saugumą ir kreipkitės į atitinkamas institucijas (vaiko teisių apsaugos, medicinos ar policijos) pagalbos.
Veiksniai, nuo kurių priklauso krizės įveikimas: Vaiko amžius ir lytis; Psichologinis ir fizinis brandumas; Šeimos finansinė padėtis; Santykiai tarp vaiko ir kiek1 iš tėvų; Santykiai tarp vaiko ir brolių/seserų; Asmeninė patirtis susidorojant su krize; Vaikui svarbių suaugusių žmonių (tėvų, draugų, mokytojų, giminių) galinčių padėti krizėje, buvimas; Krizės iššaukti pasikeitimai socialinėje, fizinėje aplinkoje.
Intervencijos laikas. Tinkama ir laiku suteikta pagalba krizės atveju, gali užkirsti kelią tolesniam vaiko traumavimui, krizės vystymuisi ir sėkmingai atstatyti normalią būseną. Ypač stipraus traumuojančio įvykio sukelta krizė paprastai tęsiasi nuo 4-6 savaičių. Šiuo laiku vaikas yra itin atviras intervencijai. Tinkamai pasirengusiam suaug žmogui padedant, vaikas pajėgus susidoroti su krize per keletą savaičių. Vaikų krizės: Tėvų skyrybos; Artimo žmogaus praradimas; Vaiką žalojantis elgesys (fizinė, emocinė, sex prievarta, nesirūpinimas);
SP veikla turi būti nukreipta į konkretų vaiką, į konkrečios jo problemos sprendimą. Norint tikslingai ir efektyviai vykdyti veiklą, svarbu iškelti tikslą ir uždavinius, kurie turi padėti spręsti problemą “čia ir dabar”. Tikslas nulemia veiklos turinį, metodus ir būdus. Taip pat svarbu numatyti siekiamus rezultatus. Jei rezultatas netenkina, veiklos sprendimo modelis keičiamas.
7 bilietas. Jaunuolio, kaip Lietuvos piliečio, teisės ir pareigos.Vaiko teisių apsaugos pagrindų įst.II skyrius – PAGR. VAIKO TEISĖS IR LAISVĖS7 str. – vaiko teisė gyventi ir augti8 str. – vaiko teisė būti sveikam9 str. – vaiko teisė į individualybę ir jos išsaugojimą;/ 1 p. – vaikas nuo pat vaikystės turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą.10 str. – vaiko teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę;/1p. – vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, į asmens neliečiamybę ir laisvę; 2 p. – draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis;11 str. – vaiko teisė į gyvenimo sąlygas12 str. – vaiko turtinės teisės/ reglamentuoja CK ir kt. teisės aktai/13 str. – vaiko teisė į gyvenamąjį būstą;14 str. – vaiko soc. teisės;/1 p. – teisė į mokslą, specialybės įgijimą, minties, žodžio ir kt. teises15 str. – vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą;/1p.- kiekv. vaikui, negaunančiam pakankamo išlaikymo iš tėvų ar teisėtų jo atstovų, teikiama valstybės parama.; 2 p. – našlaitį ar likusį be tėvų globos ir rūpybos vaiką įstatymų nustatyta tvarka išlaiko valstybė … ir užtikrina vienodas mat. sąlygas16 str. – vaiko teisė į poilsį ir laisvalaikį;/ 3p. – valstybė ar vietos savivaldos institucijos steigia ir remia vaikų sporto, kūrybos, laisvalaikio ir sveikatingumo klubus, stovyklas, šeimos poilsio namus, sanatorijas, sudaro sąlygas vaikams naudotis soc. draudimo teikiamomis lengvatomis.17 str. – vaikų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisės18 str. – vaiko pabėgėlio teisės19 str. – vaiko teisė dalyvauti vaikų apsaugos programose
8 sk. PAGRINDINĖS VAIKO PAREIGOS, JO ATSAKOMYBĖS IR ELGESIO KONTROLĖS YPATUMAI48 str. – pagrindinės vaiko pareigos ir atsakomybės ugdyme;/ 1 p. – vaikas visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis turi laikytis nustatytų elgesio normų, teisės aktų ir gerbti kitų žmonių teises; 2 p. vaikas privalo: gerbti savo tėvus, šeimos narius ir t.t.; gerbti pedagogus ir kt. žmones, nepažeisti jų teisių ir teisėtų interesų; laikytis priimtų elgesio normų… gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamta, visuomenės ir privačią nuosavybę; vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius ir veiksmus.
8 bilietas. Laisvalaikio kultūros įtaka vaikų ugdymuiVaikų laisvalaikis – tai laisvas laikas, kurio metu jie gali skirti savo intelektines ir dvasines jėgas laisvai pasirenkamai veiklai, kuri padėtų atstatyti ir ugdyti jo jėgas. Vaikų laisvalaikio kultūra – nepasikartojantis procesas, kurį ženklina tradicijos ir inovacijos, etninė, universalioji ir krikščioniškosios kultūros tradicija. Vaikui tiek vaikystėje, tiek ankstyvoje paauglystėje l didelę reikšmę turi bendraamžiai, artimoji sockult aplinka. Laisvalaikio užsiėmimai ugdymo ir kt institucijose – papildomasis ugdymas. Papildomas ugdymas tai, tai sudėtinė šv sistemos dalis, skirta prigimtinių galių, įv gebėjimų atskleidimui, saviraiškos poreikio ir kūrybiškumo plėtojimui, kultūrinių vertybių puoselėjimui, bei turiningo laisvalaikio praleidimui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai. Socializacija – nuolatinis žmogaus tobulėjimas, sąveikaujant su mikro ir makro aplinka, individas perima socialinį patyrimą, kai yra ugdomas, kai jį veikia įvairūs socialiniai veiksniai. Papildomo ugdymo principai: lygių galimybių; aktyvumo; labilumo;Konkretus papildomo ugdymo veiklos turinys priklauso nuo vaikų grupės ar individo poreikių, interesų ir galimybių juos tenkinti. Aplinkosauginis ir ekologinis ugdymas – ugdo meilę ir pagarbą viskam, kas gyva, skatina pažinti aplinką, bei suteikia gilesnius pažintinius gamtos mokslų gebėjimus, skatina aplinkai palankaus elgesio motyvaciją, atsakomybę už savo veiksmus. Neprofesionali sportinė veikla – padeda plėtoti vaikų funkcines galias, skatina keliauti, sveikai gyventi. Meninis ugdymas – atskleidžia, tobulina vaikų meninius gabumus ir gebėjimus. Techninė kūryba ir techninis sportas – sudaro sąlygas realizuoti pažinimo, kūrybiškumo poreikius arba gilinti, plėsti technines žinias, įgytas švietimo sistemoje arba formaliojo ugdymo metu. Intelektinis ugdymas. Kraštotyra ir etninės kultūros ugdymas. Hobi – ypatingų pomėgių tenkinimas, mėgstami užsiėmimai.
Vaikų klubas – vaikų ir paauglių susibūrimo vieta, kur jie ugdo savo gebėjimus, saviraišką, žaidžia, dalyvauja kūrybinėse programose. Klubinė veikla gali remtis vienu interesu arba siekti užimti kuo platesnį vaikų skaičių ir orientuotis į įvairiapusį laisvalaikio užimtumą. Altruistinė veikla – skirta vertybinių orientacijų ugdymui, sv kriterijus – pagalba silpnesniam už save, soc bendrijos problemų sprendimui (labdaros akcijos, pagalba seneliams, bendros programos su vaikų namų auklėtiniais).Sveika gyvensena – programos, skirtos vaiko sveiko gyvenimo būdo propagavimui, bei ugdymui, vietų, skirtų vaikų sportiniams žaidimams, sutvarkymui.Vaikų ir jaunimo užimtumas, tai dalis valstybinės vaikų ir jaunimo gerovės programos, siekiant parengti vaikus ir jaunimą produktyviai dalyvauti darbo rinkoje, mokėti kūrybiškai keisti mikro ir makro aplinką. Savanoriška veikla, viešieji darbai, reabilitacinės darbo programos, pagalbos bendruomenei programos, darbo vietų vaikams ir jaunimui kūrimas.
9 bilietas. Lietuvos Respublikoje vykdomos socialinės apsaugos politikos analizė
Lietuvoje įstatymus, susijusius su soc apsauga, leidžia Seimas, o generuoja SADM – tai valdižios institucija, vykdanti įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestų soc apsaugos ir darbo sričių valstybės valdymo f-jas ir įgyvendinanti bei koordinuojanti soc paramos, soc draudimo ir darbo politikas. Už švietimo politikos įgyvendinimą atsakinga švietimo ir mokslo ministerija, sveikatos apsaugą – Sveikatos apsaugos ministerija. Svarbiausi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos uždaviniai:1. Įgyvendinti darbo rinkos, darbo rinkos profesinio mokymo, darbo apmokėjimo ir jo garantijų kokybę;2. Įgyvendinti valstybės soc paramos bei soc garantijų mažas pajamas gaunantiems gyventojams politiką;3. Įgyvendinti vaikų, jaunimo, šeimos soc paramos ir darbo politiką;4. Įgyvendinti valstybės soc draudimo ir pensijų politiką;5. Numatyti pagrindines invalidų soc integracijos kryptis ir koodinuoti integracijos procesą;6. Įgyvendinti moterų ir vyrų lygių galimybių politiką.Demografinėje (gyventojų) politikoje išskiriamos šios prioritetinės kryptys:I. Šeimos gerovė;II. Pagyvenusių ir senų žmonių gerovė;III. Visuomenės sveikataIV. MigracijaValstybės atžvilgiu – šeima, tai pamatinis institutas. Nauji šeimos bruožai, tokie, kaip didėjantis santuokų nestabilumas, skyrybos, nepilnų šeimų skurdas, rizikos faktoriai, kelia iššūkius šeimos politikai, didina poreikį pokyčiams adekvačių paramos šeimai politikos krypčių ir priemonių įgyvendinimui: šeimos f-jų aktyvumo skatinimas, soc rizikos ir ekonominių sunkumų sprendimas, susijęs su darbo rinkos ir profesinių gebėimų plėtote; vaikų priežiūros ir ugdymo paslaugų kokybės gerinimas, gimstamumo skatinimas, soc patologijų, t.y. smurto ir prievartos šeimoje mažinimas bei psichosocialinių paslaugų kokybės krizėje atidūrusių šeimų gerinimas ir prevencija; kompleksiškos nenutrūkstamos švietimo sistemos kūrimas, psichologinės, socialinės paramos infrastrukrūros, įgalinančios tolygų pagalbos teikimą visuose regionuose, gerinimas, bendruomeninės, nevyriausybinės veiklos skatinimas. Plėtojant šeimų politiką, turi būti užtikrintos vyrų ir moterų lygios teisės ir galimybės šeimoje, profesinėje ir kt. visuomeninėje veikloje, abiem tėvams sudarant palankią vaiko priežiūros atosotgų sistemą ir išsaugant soc garantijas bei darbo vietą, plečiant valstybinį ir privatų vaikų ir senelių priežiūros tinklą, gerinant jo prieinamumą ir kokybę, didinant lanksčių užimtumo formų pasiūlą, leidžiančią šeimos įsipareigojimus derinti su profesiniu užimtumu. Paramos šeimai politika tiesiogiai siejama su vaikų saugumu ir gerove. Pagrindinės valstybės veiklos kryptys orientuojamos į materialinio saugumo šeimoms, auginančioms vaikus ir paramos bei soc paslaugų užtikrinimą, atskirties grėsmės soc pažeidžiamų šeimų vaikams mažinimą, lygiaverčių sveikatos, švietimo, papildomo ugdymo, užimtumo paslaugų užtikrinimą, soc paslaugų ir specialiuotų paslaugų tinklo vystymą, įgalinantį laiku atpažinti galimus smurto, skurdo, atskirties atvejus, paramos ir pagalbos asmenims, įgyvendinantiems alternatyvias globos formas, kai biologinių tėvų priežiūra yra nepakankama (globėjų šeimos, šeimynos, įtėviai) didinimas, finansinė ir kitokio pobūdžio parama visuomeninėms organizacijoms, vykdančioms vaikų gerovės politiką. Švietimo politikoje didelis dėmesys skiriamas švietimo reformai, susijusiai su ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumu visų soc grupių šeimų vaikams, jų plėtotei ir įvairovei, švietimo prieinamumu visiems vaikams ir jaunimui, lanksčios ir efektyvios paramos studentams kūrimu, kryptingumu papildomo pedagoginio ir socialinio darbo su problematiškais vaikais kūrimu ir įgyvendinimu. Seniūnijose, savivaldybėse numatyti skatinti aktyvią nevyr. Organizacijų ir įv neformalių susivienijimų veiklą švietimo ir ugdymo srityse, įtvirtinant vietos bendruomenės institucijų bendros atsakomybės už vaikų ugdymą nuostatą bei skatinant nevyriausybinę socialinė ir materialinė paramą šeimoms ir švietimo įstaigoms švietimo ir ugdymo reikaluose. Formuojant užimtumo politiką, ekonominių reformų sąlygomis labai svarbu koreguoti ekonominiu ir teisiniu aspektu užimtumo sistemos funkcionavimą ir plėtotę, sureguliuoti besikeičiančių darbo rinkos reikalavimų ir turimos profesinės kvalifikacijos neatitikimus bei darbo apmokėjimą, lygių vyrų ir moterų galimybių profesinėje veikloje užtikrinimą, mažinti užimtumo skirtumus tarp regionų, didesnį dėmesį skiriti jaunimo profesinio pasirengimo gerinimui ir įsidarbinimo galimybių sudarymui, įgyvendinti soc paramos politiką, užtikrinančios individo ir jo šeimos socialinę apsaugą nedarbo atveju ar lanksčių užimtumo formų, tokių kaip darbas namuose, nepilną dieną, kūrimą. Būsto probelmų sprendimas yra vienas iš svarbiausių gyvenimo sąlygų sudarymo veiksnių. Rinkos ekonomikos sąlygomis apsirūpinimo būstu galimybės priklauso visų pirma nuo gyventojų turimų išteklių, tačiau didelė dalis gyventojų orientuota į valstybės ar kreditavimo įstaigų paramą. “Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti” numatytos tam tikros lengvatos, tačiau dabartinėmis sąlygomis, valstybė prioritetą turėtų teikti nuomojamo būsto sektoriaus plėtrai, tiek didindama gyventojų galimybes rintis nuomojamą būstą privačiame sektoriuje, tiek plėsdama socialinio būsto fondą. Pagyvenusių ir senų žmonių gerovė: pagyvenusių žmonių skaičiaus augimo tendencijos bendrajame gyventojų skaičiuje rodo, jog ateityje didelę dalį visuomenės sudarys pagyvenę ir seni asmenys, todėl bendras šalies lygis, mikroklimatas ir visuomenės saugumas bus žymiai daugiau įtakojamas šios visuomenės grupės: didėjanti ekonominė našta darbingiems gyventojams, išlaidos seno amžiaus žmonių išlaikymui, senų gyventojų sveikatos priežiūros, soc paslaugų poreikio augimas, didėjančios išlaidos senatvės pensijoms. Valstybės politika šioje srityje orientuota į soc garantijų užtikrinimą, susijusį su koordinuota soc draudimo ir soc paramos sistema (pensijų užtikrinimas visiems gyventojams, pensijų indeksavimas, esant ekonomikos augimui, laipsniškų išėjimo į pensiją schemų kūrimas, pensijinio amžiaus žmonių, negaunančių SODROS pensijinių išmokų, garantijos į šalpos pensijas), įvairių paslaugų prieinamumu, teisė į sveikatos apsaugą, kompensacijas būsto išlaikymui, globą, į aktyvų užimtumą, profesinių įgūdžių, persikvalifikavimo galimybių tobulinimą, transporto ir infrastruktūros vystymą, pagyvenusių žmonių laisvalaikio produktyvumo skatinimą. Svarbiausias valstybės uždavinys, susijęs su visuomenės sveikata – koordinuoti ir derinti sveikos gyvensenos ir elgsenos vystymą teisiniu, ekonominiu, kultūriniu, ekologiniu aspektais, pasitelkiant valstybės ir NVO institucijas.
10 bilietas. Mokyklos vidaus audito ypatumaiAuditas yra plataus masto patikrinimas, kurio metu įvertinama organizacijos būklė ir rutimi ištekliai plačiąja prasme. Paprastai auditas skirstomas į vidaus ir išorės. Vidaus auditas – tai patikrinimas, kurį atlieka pati organizacija, norėdama įvertinti savo situaciją ir detaliai išsiaiškinti, kokiais ištekliais ji gali disponuoti. Į šį procesą štraukiami visi mokyklos padaliniai ir darbuotojai. Auditas gali būti išsamus arba dalinis. Kadangi išsamus auditas paprastai atima daug laiko, todėl švietime dažniau taikomas dalinis auditas, kurio metu švietimo organizacija gali įvertinti vieną kurį nors savo veiklos aspektą, pvz.: moksleivių kontingentą; mokomųjų programų kokybę ir įgyvendinimą; moksleicių pažangumą ir egzaminų rezultatus, administracijos darbą; santykius su tėvais; bendravimą su vietos bendruomene ir t.t.Dažniausiai vidaus auditas atliekamas užbaigus vieną plėtros planavimo ciklą ir pereinant į naują plėtros planavimo etapą. Šiuo metu Lietuvoje sukurta ir diegiama vidaus audito sistema. Jos tikslas – išnagrinėti įvairius mokyklos darbo aspektus, išskirti privalumus bei trūkumus ir parengti planaus, kaip patobulinti mokyklos veiklą.Mokyklos vidaus auditu siekiama:1. Įvertinti esamą padėtį ir išsiaiškinti mokyklos privalumus bei trūkumus;2. Nustatyti mokyklos plėtros prioritetus;3. Fiksuoti gerosios praktikos pavyzdžius ir juos skleisti mokykloje.
Mokyklų vertinimo priežastys:1. Sprendimų priėmimas – vertinimo metu surinkta informacija padeda priimti geresnius sprendimus;2. Tobulėjimas, plėtra, vystymasis – nuolat įsivertinanti mokykla greičiau užčiuopia naujus poreikius bei galimybes, todėl sparčiau vystosi;3. Atsiskaitomumas – moykla turi atsiskaityti bendruomenei ir visuomenei;4. Profesinis tobulėjimas – nuolatinė refleksija skatina mokytojų profesinį tobulėjimą;5. Akreditacija ar sertifikavimas – mokyklos, siekiančios tam tikrų programų ar vardo pripažinimo, turi pereiti akreditacijos procedūrą.
Bendrieji mokyklos vidaus audito reikalavimai:1. Mikroklimato sukūrimas;2. Audito suplanavimas3. Tikslų apsibrėžimas (tikslai turi būti visiems aiškūs; įtraukti kuo daugiau pedagogų, aptarnaujančio personalo, moksleivių, tėvų) – nustatyti, kaip mokykla veikia pagal nustatytus tikslus ir apibrėžtą misiją; nustatyti mokyklos veiklos stiprumus, taisytinas mokyklos veiklos sritis ir t.t.4. Taisyklių išsiaiškinimas;5. Informacijos paieška – kokia info reikalinga, kas gali teikti info, kaip info bus naudojama ir kas galės ja naudotis;6. Analizė;7. Vertinimas;8. Ataskaita (pranešimas);9. Plėtros planų kūrimas – mokyklos tikslai, įsivertinimo procesas, prioritetų nustatymas ir t.t.10. Viešai skelbiama: misija, kokybės kriterijai ir t.t.Atliekant mokyklos vidaus auditą, ieškoma atsakymo į tris klausimus:1. Kaip mums sekasi? Kaip siekiame mokyklos strategijos palne išsikeltų tikslų?2. Iš kur mes tai žinome? Ką mums atskleidžia mokyklos veiklos rodiklių taikymas?3. Ką darysime toliau? Kaip panaudosime mokyklos vidaus audito rezultatus planuodami mokyklos plėtrą?
Lietuvoje sukurta vidaus audito sistema apima 7 sritis:1. Ugdymo turinį;2. mokymosi pasiekimus;3. mokymąsi ir ugdymą;4. pagalbą moksleiviams;5. etosą;6. išteklius;7. mokyklos valdymą ir kokybės garantavimą.
Kiekvienoje vertinimo srityje yra išskirti mokyklos veiklos rodikliai ir pagalbiniai rodikliai. Mokyklos vidaus audito metodika remiasi vientisa veiklos rodiklių sistema. Kiekvienas veiklos rodiklis priklauso vienai iš septynių mokyklos veiklos sričių ir turi vieną arba kelis pagalbinius rodiklius, kurie geriau atskleidžia jo esmę. Kiekvienam pagalbiniam rodikliui pateikiama iliustracija, taip pat nurodomi požymiai, padedantys ieškoti konkrečių įrodymų. Kiekviena mokykla pati apsisprendžia, kurią sritį pasirinks detalesnei analizei. Paprastai imamasi tos srities, kurioje įžvelgiama tam tikrų probelmų. Svarbu pasirinkti ne per daug. Analizuojant pasirinktąją sritį, išstudijuojami veiklos rodikliai, pagalbiniai rodikliai bei jų iliustracijos. Iliustracijas galima panaudoti sudarant klausimynus, jų teiginius paverčiant klausimais.
Per vienerius mokslo metus vykdomas vidaus audito procedūras galima suskirstyti į penkis etapus:1. pasirengimas;2. “platusis” auditas;3. pasirinktos srities analizė;4. atsiskaitymas ir informavimas;5. planavimas.Pačios bendriausios rekomendacijos mokyklos veiklos rodiklių analizei yra šios:1. Ugdymo turiniui vienas iš pagrindinių metodų yra dokumentų analizė;2. Mokymosi pasiekimams nustatyti taip pat taikoma dokumentų analizė;3. Mokymuisi ir ugdymui įvertinti būtų tikslinga suburti diskusines grupes iš mokytojų ir moksleivių;4. Pagalbai moksleiviams tirti tinka interviu, nuostatų ir vertybių tyrimai, anketinės aplausos, stebėjimai ir kt.5. Etosą detaliausiai įvertina anketinės apklausos;6. Ištekliai gali būti tiriami analizuojant dokumentus;7. Mokyklos valdymo ir kokybės garantavimo vertinimui ypač aiškiai apibrėžti tikslus, išstudijuoti dokumentus, atlikti apklausas ir interviu.
Mokyklos vidaus audito nauda mokyklai:1. Nuolat įsivertindami mokyklos veiklą, garantuojama ugdymo kokybė ir profesionalumas;2. Mokytojai, dalyvaudami atliekant mokyklos vidaus auditą, yra gerai informuoti apie realią padėtį visose mokyklos veiklos srityse;3. Pats mokyklos vidaus audito procesas sustiprina mokyklos bendruomenės narių nuosavybės ir identiteto jausmą, atsakomybę už visos mokyklos veiklą;4. Įvertindama mokyklos darbuotojų kompetencija, numatomos profesinio tobulinimosi kryptys;5. Mokyklos darbuotojai įgalinami priimti sprendimus ir dalyvauti planuojant mokyklos plėtrą;6. mokyklos vidaus audito procesas padeda aiškiau apibrėžti darbuotojų funkcijas ir atsiskaitomumo tvarką;7. Mokyklos vidaus auditas sudaro sąlygas išsiskleisti žmonių potencialui.
11 Bilietas. Narkomanijos prevencija kaip sociokultūrinė problemaGalima teigti, kad priežasčių gali būti labai daug: paaugliai neturi rimto užsiėmimo, jiems nuobodu; jų draugai vartoja narkotikus, alkoholį; jie mėgsta riziką; jie nori šokiruoti tėvus ir draugus, tai yra madinga; jie nori pabėgti nuo šiandieninio gyvenimo ir asmeninių problemų, šiandien narkotikų nesunku gauti, tai kodėl jų neišbandžiusPagrindinis narkotikų vartojimo motyvas – smalsumas, nesugebėjimas realiai numatyti narkotikų vartojimo pasekmių. Paauglių socializacijos ypatybė – sekti mada, bendraamžiais, jiems būdinga didelė tarpusavio priklausomybė. Todėl soc ped uždavinys – šią madą keisti, padėti jaunuoliams suprasti realų pavojų ir pasirinkti tikrąsias vertybes.
12 bilietas. Pagrindinių dokumentų, įtakojančių vaikų gerovės politiką, analizė.
13 bilietas. Pašalpų šeimai ir pagalbos vaikams strategija1994 m. LR soc. Paramos koncepcija.Socialinės paramos koncepcijoje įvertinama SP būklė šiuo metu, numatoma jos plėtojimo strategija ir taktika, taip pat siūloma, kaip veiksmingiau įgyvendinti įstatymus SP klausimais, parengti teorines sąlygas tobulinti esamus ir rengti naujus. SP ir jos teikimo principai, būdai, jos dydis, teikimo sąlygos, organizavimas ir valdymas, finansavimas, Socialinės paslaugos ir socialinė globa. Socialiniai darbuotojai. 1996 m. Lr Socialinių paslaugų įstatymas. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikoje teikiamų SP rūšis, šių paslaugų organizavimas, teikimo bei gavimo sąlygos, SP teikėjų ir gavėjų santykius (pareigas), finansavimo principus. Socialiniai darbuotojai. 1998 m. LR vaiko globos įst. padidino vaiko globos pašalpą nuo 1,5 MGL iki 4 MGL (500 lt.) per mėnesį.1994 m. LR valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus įstatymas. Šis įstatymas numato kaip mokamos pašalpos minėtiems asmenims (taip pat ir Lietuvoje gyvenantiems ne Liet. pil.). Kaip paskaičiuojama ir skiriama: vienkartinė pašalpa gimus kūdikiui, besimokančiai nėščiai moteriai, šeimai, globėjams, būtinosios tarnybos karių vaikams (tarnaujant), našlaičio stipendija ir įsikūrimo pašalpa. Šio įstatymo vykdymas. Taipogi numatomos gaunančiųjų paramą pareigos ir atsakomybę ją eikvojant neteisėtai.Šis įstatymas reglamentuoja valstybinių pašalpų mokėjimą auginančioms vaikus šeimoms, kurioms labiausiai reikalinga soc. parama, taip pat našlaičių ir likusių be tėvų vaikų rėmimą.1. gimus kūdikiui – vienkartinė 6 MGL vienkartinė pašalpa;2. šeimai, pagal Ligos ir motinystės soc. draudimo įstatymą, neturinčiai teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos, gimus kūdikiui, mokama 0,75 MGL dydžio pašalpa kas mėn. už kiekvieną vaiką nuo jo gimimo iki 3 metų.;3. jei turi sodrą, pašalpa mokama nuo vienerių iki 3 metų.(soc.m-ja)4. pašalpos mokamos šeimoms auginančioms 3 ir daugiau vaikų;5. vaiko globos pašalpa – 4 MGL, kol jam sukaks 18 m.6. našlaičio stipendija – 4 MGL, +gali gauti stipendiją pagal mokymosi rezultatus;7. sukakus 18 m. našlaičiams ir likusiems be tėvų globos 50 MGL vienkartinė pašalpa būstui ar gyv. patalpoms įsigyti.
1999 m.Soc. apsaugos ministrės įsakymas “Dėl valst. pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo”.Pašalpos mokamos LR piliečiams, kurių nuolatinė gyv. vieta yra LR ir t.t. Jei šias sąlygas atitinka tik vienas iš tėvų, vienkartinė pašalpa mokama gimus kūdikiui, šeimos pašalpa, pašalpa šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų (1 MGL + 0,3 MGL) bei pašalpa tikrosios krašto apsaugos karių vaikams mokama tuomet, kai vaikas gyvena kartu su juo(1,5 MGL) ir t.t.
2002 M. LR PINIGINĖS SOCIALINĖS PARAMOS MAŽAS PAJAMAS TURINČIOMS ŠEIMOMS (VIENIEMS GYVENANTIEMS ASMENIMS) ĮSTATYMAS (PROJEKTAS) . Šiame įstatyme yra apibrėžta kas yra šeima (ir gali būti laikoma ja (sugyventiniai)). Taipogi kas tai yra turtas ir pajamos. Kada gali būti skiriama pašalpa ar kompensacija. Kaip ji yra paskaičiuojama (metodika), jų dydžiai. Kaip ji yra mokama (paskyrimo ir mokėjimo administravimas). Taipogi numatomos gaunančiųjų paramą pareigos ir atsakomybę ją eikvojant neteisėtai.
14 Bilietas. Pedagogas nuolatinio mokymosi sistemojeŠiandien mokytojui keliamas uždavinys, kad jis ne tik mokslo pagrindus ir naujienas, bet sugebėtų numatyti ir mokslo vystymosi perspektyvas. Tikras mokytojas gerbia vaiko asmenybę, moka priimti vaiką tokį, koks jis yra, padeda jam pažinti ir ugdyti savo gerąsias savybes. Jis vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis ir padeda jas įsisavinti savo mokiniams. Nuolat mokosi pats ir padeda moksleiviams atrasi prasmingo mokymosi būdus. Mokymasis mokyti yra visą gyvenimą trunkantis procesas, o ne laiko tarpas nuo pirmosios pamokos apie metodus iki leidimo mokytojauti įgijimo datos. Išskiriamos keturios būtinos sąlygas mokytojo profesijai:1. žinių pagrindai apie mokymą ir mokymąsi;2. geriausių mokymo būdų repertuaras;3. supratimas, kad mokyti mokomasi visą gyvenimą;4. nusiteikimas ir sugebėjimas laikytis refleksyvaus, kolegiško ir orientuoto problemų sprendimo požiūrio į savo veiklą.Mokytojo – ugdytojo paskirtis – pažinti vaiką ir gebėti rasti ryšį su juo siekiant padėti jam įveikti sutinkamus sunkumus. Mokytojas turi padėti vaikui išmokti vertinti ir įsivertinti save, prognozuoti rezultatus, subtiliai kontroliuoti vaiko elgesį, pozityviai keisti jį.Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą. Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams. Tai bus esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti, savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti mokytojas bus visur laukiamas. Galima išskirti bendrus mokėjimus, kuriuos turi būti įvaldęs kiekvienas mokytojas:1. Mokėjimas analizuoti auklėtinio asmenybę ir jos ugdymo rezultatus, apibūdinti protinį išsivystymą, tikrinti žinias ir įgūdžius, nustatyti polinkius bei interesus, jausti jų vidinį pasaulį, pastebėti sunkumus, su kuriais susiduria auklėtiniai;2. Mokėjimas planuoti pedagoginę veiklą: nustatyti ir formuoti lavinamuosius tikslus mokslo metams, trimestrui, pamokai, prognozuoti klasės ir atskirų mokinių mokymosi rezultatus, planuoti mokinių mokymąsi ir vadovavimą jam;3. Mokėjimas nustatyti lavinimo ir auklėjimo turinį: parinkti tinkamą mokamąją medžiagą, ją adaptuoti pagal mokinių amžiaus ypatybes ir patirtį, parinkti ir pasigaminti vaizdinės medžiagos ir medžiagos savarankiškumo lavinimui mokinių darbui; 4. Mokėjimas naudoti įvairius lavinimo ir auklėjimo būdus: parinkti pamokos struktūrą, įvairius mokomosios medžiagos perteikimo, jos įtvirtinimo būdus, skatinti mokinių savarankiškumą ir aktyvų mokymąsi; 5. Pedagoginės technikos mokėjimai: balso stiprumo, tono, mimikos ir gestų technikos valdymas, tinkami santykiai su auklėtiniais ir išorės estetikos, kultūros elgesio normų laikymasis. Meistriškumas reikalingas, kad sėkmingiau organizuoti auklėjimą. Meistriškumas bet kurioje srityje – didelis sumanumas. Mokymo organizavimą lemia mokytojo savybės. Meistriškumo sąlygos:Kas sudaro pedagoginį meistriškumą:1. Gilios savo dėstomo dalyko žinios (turi žinoti naujoves), o dabar mokiniai yra ypatingi, nes gauna daugiau informacijos;2. Bendra mokytojo erudicija, visapusiškas išsilavinimas (mokytojas turi domėti įvairiais klausimais, ypač šiuolaikinio gyvenimo aktualijomis);3. Geras mokytojo pedagoginis – metodinis pasirengimas. Jo svarbiausias dalykas – prieinamai pateikti mokomą dalyką, kad sunkiausi dalykai būtų suprantamai aiškinami. Tai viena sudėtingiausių didaktikos problemų – dalykų prieinamumas. Mokslai vis darosi sudėtingesni, informacijos daugėja, todėl svarbu išrinkti tai, kas svarbiausia ir paaiškinti prieinamai, aiškiai, paprastai, vengiant mandrumų. Pedagogikos mokslas turtėja, todėl pedagogas turi sekti naujienas;4. Meistriškumas – taip pat suprasti vaikus iš gestų, veido išraiškos, balso ar vaikas supranta dėstomą dalyką, ar jis kaltas, t.y. – pastabumas;5. Meilė ir pagarba mokiniams. Sunku būti geru darbuotoju, jei darbas žmogų vargina. Mokytoju dirbti neįmanoma, jei jo vaikai nejaudina, vargina. Meilė savo darbui, meilė vaikams, meilė savo profesijai.Pedagogui visą laika svarbu stebėti vaiką, jo gyvenimą, veiklą. Pagarba derinama su reiklumu. Jei turi gerą artimą draugą – jam keliami didesni reikalavimai, didesnė atsakomybė.
15 Bilietas. Pedagoginė elgesio korekcija. Elgesio korekcijos kryptys.16 Bilietas. Pilietinė edukacija vienas iš svarbiausių Lietuvos visuomenės bei valstybės kūrimosi būdų
17 Bilietas. Prevencinės programos ugdymo institucijose
18 bilietas. Profesinio informavimo struktūra bei ypatumai Lietuvoje
19 bilietas. Socialinės atskirties grupės. Gatvės vaikaiGatvės vaikas – bet kuris elgetaujantis, valkataujantis ar iš namų pabėgęs nepilnametis, kuriam gatvė tapo pastovia gyvenamąja vieta, arba kurioje jis praleidžia didesnę dalį dienos. Gatvės žm. Ir benamystės fenomenas atsirado pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais. Mokslininkų dar įvardijamas kaip benamių subkultūra. Tai atitrūkimas tarp žm. Netekusių gyv. Vietos ir turtingųjų (socialinė atskirtis). Šie žm. Dar gali būti vadinami kaip “paribio žm”. Patekus į šias subkultūras ypatingai sunku išbristi. Tai yra prisitaikymas ir net įpratimas prie laisvo ir atsakomybių neribojamo gyv. būdo. Benamiais paprastai laikomi asm., kurie neturi tinkamos gyventi vietos arba jei jų gyvenamoji vieta neatitinka trims pagr. žm. soc. raidos aspektams (išsilavinimas, sveikas gyvenimas, ištekliai).
Egzistuoja daugelio organizacijų siūlomų gatvės vaikų apibrėžimų. Kol kas siūloma pritarti UNICEF siūlomiems: Vaikai gatvėje – tai vaikai, kurie didesnę dienos dalį praleidžia gatvėje, tačiau palaiko ryšį su savo šeima ir paprastai nakčiai grįžta į namus. Gatvė – tai vieta, kur jie gauna darbo, elgetauja, prašo pinigų, taip galėdami patys egzistuoti ir padėti savo šeimai. (palaikantys ryšius su šeima) Gatvės vaikai – tai vaikai, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, labai mažai palaikydami ryšius su šeima. Šie vaikai daug dažniau įtraukiami į prostituciją, narkotikų vartojimą ir tampa prievartos bei smurto aukomis. (vieniši (gatviniai)) Pagal veiklos pobūdį gtv. Skirstomi: -elgetaujantys – valkataujantys – dirbantys atsitiktinius darbus – vagišiai – reketuotojai – pardavinėjantys save. Iki šiol Lietuvoje nėra koordinuotos sistemos ar institucijos, kuri galėtų spręsti vaikų gyvenimo (socialinio, ekonominio, kultūrinio) problemas. Jų sprendimai padalinti atskiroms žinyboms ir skirtingoms ministerijoms: Švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo, Vidaus reikalų. Kai kurios socialinės grupės visuomenės nepriimamos, ignoruojamos, atstumiamos ir užmirštamos- chroniški alkoholikai, narkomanai, fizinių sutrikimų turintys asmenys, buvę nuteistieji, kuriems nepavyko integruotis į visuomenę, benamiai. Tipiški tokių šeimų gyvenimo bruožai – visiškai užmiršti vaikų interesai bei poreikiai, tėvų nerūpestingumas, nenoras auklėti savo vaikus. Išaugęs beglobių vaikų skaičius ir vaikų nusikalstamumas vis didėja. Gatvės vaikų veikla: elgetauja, siūlo paslaugas, padeda sudarinėti įvairius sandėrius. Šios kategorijos vaikai patys kovoja gatvėse už išlikimą, jie priversti meluoti, vogti, naudoti prievartą ir jėgą. Siekdami saugumo dažnai buriasi į gaujas. Gatvės vaikui suaugusiųjų taisyklės negalioja: jie nesiprausia, neina į mokyklą, nenori dirbti. Gatvę jie pasirenka savo noru. Faktoriai, sąlygojantys atsiradimą gatvėje: Socialiniai-psichologiniai faktoriai (šeima, m-la, grupės). Individualūs- asmenybiniai faktoriai (individualios asmenybės savybės, vertybių sistema, savęs vertinimo lygis). Socialiniai- ekonominiai faktoriai (bedarbystė, būsto problemos).Neretai gatvės vaikų agresyvus elgesys, žiaurumas tampa priemonėmis, kuriomis vaikai siekia įtvirtinti save. Vaikai žino, kad gatvėje išlieka stipriausi. Gatvės vaikai sunkiai gali įvertinti savo protą, grožį, lengviau -stiprumą ir gerumą. Kiekvieno vaiko sąmonėje užfiksuota skirtinga susidūrimų su aplinkiniais patirtis.Išvados: Darbui su gatvės vaikais reikalingi pasirengę pedagogai, specifiniai darbo metodai ir gatvės vaikų priežiūros sistema. Atsiradusi nauja vaikų socialinė gyvenimo situacija Lietuvoje nėra pakankamai analizuojama. Specialistams, dirbantiems su vaikais, trūksta profesinės kompetencijos – mokėjimo analizuoti vaiką, jo socialinę aplinką. Reikia didinti socialinę, psichologinę – pedagoginę pagalbą rizikos grupės ir psichologinių problemų turinčiomis šeimomis. Pagrindiniai gatvės vaikų socialiniai- pedagoginiai bruožai – dažniausiai vaikai yra iš nepilnų šeimų ir nelanko mokyklos. Jiems būdingi emociniai ir elgesio nukrypimai, sutrikimai. Žinant gatvės vaikų specifiką, ypatumus, reikia plėtoti pagalbos prevencines programas, bandymus, susijusius su šių vaikų integracija, bei pradinio profesinio parengimo ir įdarbinimo programas. Mokyklose stengtis ne tik kuo daugiau teikti žinių, bet ir ugdyti mokinio asmenybę, kurti vaikams malonią atmosferą. Ugdymo programos turi būti patrauklios, ugdančios vaiko pasitikėjimą savimi, savarankiškumą. Svarbios ir neformalios programos. Sprendžiant gatvės vaikų problemas, reikėtų sukurti gatvės vaikų priežiūros sistemą. Tuo turėtų pasirūpinti vaikų teisių tarnybos bei kitos ugdymo institucijos.
20 bilietas. Socialinės pedagogikos samprata, apibrėžimasSoc pedagogika – mokslas apie socialinio ugdymo teoriją ir praktiką. Soc pedagogikos sritys: m-la, šeima, visos visuomenės gyvenimo sritys. Soc pedagogika – pedagogikos mokslo šaka, angrinėjanti vaikų socialinį ugdymą, jų sėkmingos socializacijos proceso organizavimą, bei valdymą makro ir mikro sociume. Iš esmės soc ped tikslas – socializuoti bet kurio amžiaus žmogų. Socializacija – sudarymas sąlygų, kad vaikai ir kiti asmenys perimtų visuomenės kultūrą, mąstymą, vertybes ir elgseną, sėkmingai įsilietų į visuomenę. SP yra viena iš antropologinių mokslo šakų tirianti žmogų pagal jos nuostatas: sockult požiūriu, žmon grupėje, visuomenėje, visuomeninėje raidoje ir siekianti jam padėti patekus į sunkią padėtį: pritapti soc apl, išmokyti jį kaip grupės narį gyventi aplinkoje ir pačiam socializuotis. Netgi keisti aplinką. Pas mus SP priskiriama soc. mokslų krypčiai.
21 bilietas. Socialinės pedagoginės problemos dirbat su šeimaDirbant su šeima Lietuvoje šiandien daugiausiai taikomi grupiniai socialiniai pedagoginiai pagalbos metodai, bandomos kurti individualios strategijos. Sėkmingiausi metodai ir tinkamai parengtos strategijos jau šiandien daugelyje Lietuvos institucijų padeda rizikos grupės vaikams, patiriantiems fizinę ir seksualinę prievartą arba kurių gyvybei gresia pavojus. Tam šiandien yra pakankama juridinė bazė, to siekia veiklios nevalstybinės ir kai kurios valstybinės institucijos, jaučiama visuomenės parama. Tačiau nėra pakankamo suinteresuotų institucijų bendradarbiavimo, kurį būtina įstatymiškai įteisinti.
Darbo su šeima principai: Socialinės istorijos parengimas, kad darbuotojas gautų reikiamų žinių apie šeimą. Šeima nagrinėjama kaip sistema, kuri ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes jos nariai daug laiko praleido kartu ir šeima daro labai didelę įtaką savo nariams. Santykiai užmezgami su visa šeima. Kiekvienas šeimos narys yra gerbiamas kaip asmenybė, SP neturi palaikyti kurio nors vieno šeimos nario. Šeimos problemos priklauso visai šeimai. Negalima kaltinti vieno nario. Už šeimos problemas atsakingi visi šeimos nariai. Nekaltindamas, gerbdamas visų šeimos narių teises SP supažindina su modeliu, kurį taikant galima pradėti dirbti kartu. SP padeda visai šeimai kaip sistemai, prisiimti problemos atsakomybę. Vengti kaltės jausmo. Leisti pasisakyti visiems šeimos nariams. Kiekvienas šeimos narys turi įvardinti savo lūkesčius ir pasakyti kaip supranta problemą. SP tikslas- padėti šeimai išsiaiškinti problemą ir priimti sprendimą. Svarbu mokėti įveikti pasipriešinimą pokyčiams, nes dažnai šeimos nariams sunku atsisakyti nusistovėjusios tvarkos.
Socialinės pedagoginės problemos: SP patys yra neišsprendę savo bėdų ir rūpesčių, todėl remdamiesi savo patirtimi gali padaryti klaidingas išvadas. Reiktų vengti perskirstyti tėvų ir vaikų vaidmenis. Gali tekti nagrinėti praeityje neišspręstus arba netinkamai išspręstus klausimus. Dirbant su nepilnomis šeimomis svarbu atsižvelgti į nesančio tėvo įtaką. Gali būti neišsiaiškintų jausmų arba problemų po sutuoktinio mirties ar skyrybų. Gali egzistuoti nerealūs šeimos narių lūkesčiai. Mišrių šeimų problema – kaip išmokti gyventi kartu kaip vienai šeimai, sukurti tinkamus santykius.Darbo modelis su šeima – įvertinimas – planavimas – įgyvendinimas – tikrinimas ir rezultatų apžvelgimas.Jei žmonės nusprendžia kažką keisti- reikia remtis ne trūkumais, o stiprybėmis. Jei šeima to padaryti nesugeba padaryti, privalo padėti SP.
Socialinio darbo su šeima technika1 principas – socialinės istorijos parengimas, kad darbuotojas gautų reikiamų žinių apie šeimą. Šeima nagrinėjama kaip sistema, remiantis žiniomis apie socialines sistemas mažos grupės procesus, šeimos funkcionavimą ir struktūrą. Šeima ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprų ryšį, nes šeimos nariai daug laiko praleidžia kartu.2 principas – reikalauja, kad rūpinimosi ir supratimo santykiai būtų užmezgami ne su pavieniais šeimos nariais, bet su visa šeima. Vertinamas kiekvieno šeimos nario įnašas ir kiekvienas šeimos narys yra gerbiamas kaip asmenybė.3 principas – šeimos problemos priklauso visai šeimai – negalima kaltinti vieno nario. Pamažu šeima reikia pastatyti akistaton su realybe – už šeimos problemas atsakinga visa šeima. Nekaltindamas, gerbdamas visų šeimos narių teises, darbuotojas supažindina su modeliu, kurį taikant galima pradėti dirbti kartu sprendžiant šeimos problemas. 4 principas- reikia vengti kaltės jausmo, nes tuomet atsakomybė uždedama vienam šeimos nariui. Dirbant su šeima, kaip su klientu, atkreiptinas dėmesys, kaip šeimos struktūra ir funkcionavimas prisideda prie problemos. Prireiktų atsižvelgti ir į aplinkos veiksnius. Darbuotojo tikslas – padėti šeimai išsiaiškinti problemą ir priimti bendrą sprendimą. Labai svarbu pasikalbėti su šeima ne tik apie problemos esmę, bet ir tikslus bei darbo kartu strategiją, jų vaidmenį. Darbuotojas padeda šeimai susitarti ir priimti sprendimą, ką padaryti ir kas ką atliks.
Socialinis – pedagoginis darbas su mažai apsirūpinusiomis, bedarbių ir daugiavaikėmis šeimomisDirbant su bei kurios tipologijos šeima svarbu žinoti ir atkreipti dėmesį, kad:Bet kuriam tėvui nemalonu klausyti nemalonių dalykų apie savo vaiką, todėl ne tik skųskitės. bet išvardinki! ir teigiamas jo elgesio puses:Neskelbkite viešai informacijos apie šeimos auklėjimo klaidas – tai anonimiška;Nerekomenduojama su paaugliais bendrauti laikantis jėgos ir baimės pozicijos:Nepiktnaudžiaukite vaiko ir jo tėvų pasitikėjimu;Nepaskirkite vaiko ar jo šeimos “beviltiškiems”, nes dažnai vienas ar pora panaudotų diagnostikos metodų neteikia galutinės ir neginčijamos, visada teisingos informacijos.Tradicinėms šeimų kategorijoms, su kuriomis dirba socialinis pedagogas, priskirtinos mažai aprūpintos, bedarbių ir daugiavaikės šeimos.1. Mažai finansiškai aprūpintos šeimos. Šiam tipui šeimų pajamos apskaičiuojamos kiekkiekvienam šeimos nariui tenka pinigų. Jei vienam šeimos nariui tenka 250 Lt ir daugiau, jinepriskiriama šiai kategorijai, jei mažiau – priskiriama. Taip pat įvertinamos įvairios šeimosaplinkybės: dalinai arba visiškai nedarbingi tėvai, invalidai, daugiavaikės šeimos, bedarbiu šeimos,mažamečius (iki 6 metų) auginančios šeimos, jaunos (studentų) šeimos. Paprastai tokios šeimosgyvena gaudamos įvairias socialines pašalpas bei lengvatas.Pagrindinėms socialinio pedagogo darbo su tokiomis šeimomis kryptims galima priskirti :Išaiškinti ir nuolat stebėti tokias šeimas, aiškintis jų būklą. poreikius, vaikų auklėjimo specifiką ir tarpusavio santykius, gebėti nustatyti šeimos tipą, numatyti specialistų pagalbą, kurią siūlysit konkrečiai šeimai;Organizuoti psichologo pagalba:Organizuoti vaikų laisvalaikį ir vasaros poilsi, užimtumą po pamokų;Teikti pagalba ir kontaktuoti su darbo birža:Ieškoti rėmėjų ir pan.2. Bedarbių asmenų šeimos. Bedarbiams priskiriami asmenys, kurie: darbingi; neturi pajamų arnegauna darbo užmokesčio; ieško darbo pagal specialybę; ieško darbo ir gali dirbti bet kurįpasiūlytą. Paprastai tokie asmenys turėtų kreiptis i darbo biržą arba būti jose užsiregistravusiais.Didžiausią bedarbių dalį sudaro asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus. Bedarbių šeimose gali būti vienas arba abu bedarbiai tėvai. Bedarbių šeimos diferencijuojamos į: visiškus bedarbius (visi pilnamečiai darbingi šeimos nariai yra bedarbiai); dalinius bedarbius (nors vienas pilnametis šeimos narys yra bedarbis).
Pagrindinės bedarbių šeimų problemos: materialinės, laisvalaikio, psichologinės šeimos atmosferos pablogėjimas, individualios psichologinės ir somatinės problemos, vaikų auklėjimo problemosPagrindinės socialinės – pedagoginės veiklos su bedarbių šeimomis kryptys:Tokių šeimų stebėjimas ir svarbiausios žinios: šeimos narių skaičius, tame tarpe ir vaikų: tėvų ir vaikų amžius ir lytis; šeimos materialinis aprūpinimas:bedarbių skaičius: nedarbingumo laikotarpis, jo priežastys; gyvenamosios sąlygos; santykiai tarp tėvų. vaikų; tėvų ir vaikų sveikatos būklė, neįgaliųjų asmenų skaičius: bedarbių išsilavinimo lygis; bedarbių profesija ir darbo stažas: ar vaikai mokosi ir kur; vaikų pažangumas: vaikai, kurie nesimoko ir nedirba, priežastys; asocialus šeimos narių elgesys, jo tipai; ir pan.Pagrindinių problemų išskyrimas, pagalbos projektavimas:Organizuoti psichologo pagalbą:3. Daugiavaikės šeimos. Daugiavaike šeima laikome šeimą, auginančia tris ir daugiau nepilnamečių vaiku. Galima išskirti kelis daugiavaikių šeimų tipus:Šeimos, kunose tėvai myli savo vaikus ir sąmoningai norėjo jų turėti. Tokiose šeimose vaikas laikomas vertybe ir tėvai stengiasi sudaryti visas sąlygas vaikams tobulėti:Šeimos, kuriose tėvai sąmoningai nesiekė turėti daug vaikų. Dažniau tai negebėjimas planuoti šeimą. Tai gali įvykti, kai gimsta dvynukai ar trejetas vaikų, bijant nutraukti nėštumą, gydytoju draudimas nutraukti nėštumą dėl motinos sveikatos ir pan.Šeimos, susidariusios susijungus dviems nepilnoms šeimoms, kurios jau turėjo vaikų:Šeimos, kuriose vaikai gimdomi siekiant gauti valstybės paramą. Tokių šeimų sparčiai daugėja.Pagrindinės daugiavaikių šeimų problemos: materialinės, pilnavertės mitybos, aprangos, gyvenamojo ploto, sveikatos, vaikų išsilavinimo, auklėjimo, individualios vaiko problemos, asocialumas.Pagrindinės socialinės – pedagoginės veiklos su daugiavaikių šeimomis kryptys: tokių šeimų stebėjimas ir svarbiausios žinios: šeimos narių skaičius, tame tarpe ir vaikų bei kitų kartu gyvenančių giminaičių; tėvų ir vaikų amžius ir lytis: šeimos materialinis aprūpinimas: tėvų darbovietė ir pajamos; ar dirba paaugliai vaikai: galimybės didinti šeimos pajamas iš kitų šaltinių; gyvenimo sąlygos: tėvų ir vaikų santykiai; šeimos narių sveikatos būklė, vaikų neįgalumas: ar vaikai mokosi ir kur: vaikų pažangumas: vaikai, kurie nesimoko ir nedirba, priežastys: asocialus šeimos narių elgesys, jo tipai; ir pan.Pagrindinių problemų ir poreikių nustatymas:Konsultavimas, pedagoginė pagalba:Socialinis patronažasPajamų kontrolė ir pan.22 Bilietas. Socialinio darbo samprata, apibrėžimasSocialinis darbas – tai profesinė veikla, padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia. Tai darbas, kurio tikslas padėti žmogui rasti išeitį, susidūrus su sunkumais, problemomis, siekiant harmoningesnio gyvenimo. Profesinės pagalbos objektas – žmogus, šeima, žmonių grupė ar institucija, turintys sunkumų. Socialinis darbas – organizuotas paslaugų tiekimas, socialiai remtiniems žmonėms.Socialinė pagalba remiasi principais: Individualumas; Empatija; Pasitikėjimas žmogumi; Neteisimas ir nesmerkimas; Žmogaus tokio, koks jis yra priėmimas; Žmogaus apsisprendimo pripažinimas; Profesinės paslapties išlaikymas.
23 bilietas. Socialinio pedagogo bendravimas su moksleiviais, pedagogais, tėvais Socialinio pedagogo etika. Geranoriškumas ir nevertinamos nuostatos klientui; Orientacija į kliento vertybines nuostatas; Atsisakymas tiesioginių patarimų; Anonimiškumas; Kliento įtraukimas į konsultavimo procesą; Asmeninių ir profesionalių nuostatų atskyrimas.
24 bilietas. Socialinio pedagogo darbas su specialių poreikių vaikais.1998 m. LR Specialiojo ugdymo įstatymas. Šis įstatymas nustato specialiojo ugdymo sistemos sandarą, valdymo bei specialiųjų poreikių asmenų ankstyvojo ir ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, papildomo ugdymo, profesinio ir aukštesniojo mokymo, aukštojo mokslo ir suaugusiųjų švietimo organizavimo pagrindus. Specialusis ugdymas – specialiųjų poreikių asmenų mokymas, lavinimas bei vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant šių asmenų gebėjimus ir galias. Specialiųjų poreikių asmenys – vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime. Specialiojo ugdymo uždaviniai: 1)padėti specialiųjų poreikių asmeniui suvokti bendrąsias žmogaus vertybes ir puoselėti dorą, kaip būtiną demokratinės gyvensenos pagrindą; 2) rengti specialiųjų poreikių asmenis savarankiškam gyvenimui vietos bendruomenėje; 3) teikti kvalifikuotą specialiąją pedagoginę psichologinę pagalbą specialiųjų poreikių asmenims; 4) užtikrinti lygias teises specialiųjų poreikių asmenims įgyti pradinį, pagrindinį, vidurinį išsilavinimą, profesiją; 5) pripažįstant specialiųjų poreikių vaikų ir suaugusiųjų gebėjimus ir galias, sudaryti tęstinio ugdymosi galimybes; 6) sudaryti sąlygas specialiųjų poreikių asmenims integruotai ugdytis bendrojo ugdymo įstaigose. Specialiojo ugdymo sistema: 1. Specialusis ugdymas yra Lietuvos švietimo sistemos dalis. Jis apima specialiųjų poreikių asmenų ankstyvąjį, ikimokyklinį ugdymą, bendrąjį lavinimą, profesinį, aukštesnįjį mokymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų švietimą, papildomą ugdymą. 2. Specialiųjų poreikių asmenys ugdomi tos valstybinėse, savivaldybių bei nevalstybinėse visų tipų bendrojo ir specialiojo ugdymo įstaigose, globos įstaigose ir specializuotuose suaugusiųjų centruose. Asmenys, negalintys lankyti švietimo įstaigų, ugdomi namuose. Specialiųjų poreikių asmenų ugdymo formos yra: 1) visiška integracija (mokosi su sveikais); 2) dalinė integracija (turi valandas); 3) ugdymas specialiojo ugdymo įstaigoje; 4) ugdymas namuose (įst. numatytais atvejais). Socialinę pagalbą šiose įstaigose teikia socialiniai darbuotojai, spec pedagogai, soc pedagogai.
Individualus socialinis darbas su neįgaliais vaikaisSocialinio – pedagoginio darbo su neįgaliais vaikais tikslas – suteikti neįgaliems vaikams galimybę gyventi pagal jų galimybes ir poreikius, amžiaus tarpsnį atitinkanti gyvenimą, mokyti maksimaliai pritapti prie supančios aplinkos ir joje orientuotis, būti kiek įmanoma savarankišku, ugdyti, lavinti, suteikti profesijos žinių, šviesti vaiko tėvus.Paprastai tokio vaiko gyvenimas prabėga deprivacijos sąlygomis. Jo socialinio vystymosi raidos situacija skiriasi nuo sveiko vaiko auklėjimo ir gyvenimo būdo. Toks vaikas tun būti įtraukiamas i bendravimo atmosferą, žaidimus su bendraamžiais, nepaisant negatyvaus, aplinkinių požiūrio. Iškylančios situacijos kelia prieštaravimus tarp objektyvios būtinybės vaikui sudaryti galimybes gyventi kiek įmanoma pilnavertiškesnį gyvenimą ir tų galimybių įgyvendinimo ribotumą. Socialinė deprivacija dar labiau progresuoja, jei vaikas nuolat gydomas ligoninėse, sanatorijose, ugdomas uždaro tipo specializuotose ugdymo institucijose, internatuose, kur ribojama socialine patirtis ir bendraujama su tokio pat likimo vaikais. Tokioje aplinkoje sulėtėja vaiko socialinių ir komunikacinių Įgūdžių raida, formuojasi neadekvatus supančios aplinkos suvokimas.Labai svarią įtaką neįgalaus vaiko asmenybės formavimuisi turi jo šeima. Tolimesnis neįgalaus vaiko likimas priklauso nuo šeimos pozicijos. Socialinis pedagogas turėtų išanalizuoti šeimos psichologinę atmosferą, tėvų. artimųjų požiūri į neįgalų vaiką. Tėvų išsilavinimas, vidinė kultūra, asmeninės ypatybės ir kiti faktoriai įtakoja įvairius reakcijų tipus, o taip pat ir jų elgesį gimus nedaliam kūdikiui. Šis įvykis, kaip taisykle, sukrečia tėvus, kurie patina stresą, pasimeta ir jaučiasi bejėgiai, neretai dėl to išyra šeimos. ^Socialinis pedagogas gali pastebėti trejopą tėvų reakciją į įvyki:Pasyvi pozicija – kada tėvai nesuvokia susiklosčiusios situacijos, todėl beveik nereaguoja iįvykį;Racionali pozicija – kada tėvai realiai suvokia įvyki ir racionaliai vykdo gydytojų nurodymus;Hiperaktyvi pozicija – tėvai karštligiškai ieško profesionalių medikų, įstaigų, reabilitacinių centrų.Socialinis pedagogas turi nukreipti šeimos energiją i racionalesnės išeities paieškas, palaikyti psichologiškai ir padėti organizuoti susitikimas su medicinos, ugdymo specialistais. Be psichosocialinių priežasčių, šeima dar susiduria su ekonominėmis priežastimis: dažnai vienas iŠ tėvų turi palikti darbą ir prižiūrėti vaiką, be to pirkti medicinines bei reabilitacines priemones. Vaikui paaugus, kyla pedagogine problema: kur vaiką mokyti – bendrojo lavinimo mokykloje, specializuotoje mokykloje, namuose ii- pan. Gebėjimas teisingai įvertinti neįgalaus vaiko charakterio, jo reakcijos į savo neįgalumą, aplinkinių požiūrio i ji ypatumus, yra jo socialinės adaptacijos esmė.Individualaus socialinio – pedagoginio darbo su neįgaliais vaikais kryptys:Neįgalaus vaiko įrašymas į įskaitą:Organizuoti tėvams medicinos specialistų konsultacijas:Kartu su medikais sudaryti socialinės – medicininės reabilitacijos planą ir organizuoti pagalbą jį įgyvendinant:Pagalba įsigyjant specialiąsias priemones:Organizuoti mokomuosius seminarus neįgalių vaikų tėvams:Kontaktų palaikymas su mokymo įstaigomis:Konfliktinių situacijų sprendimas tarp šeimos narių:Pozityvaus aplinkinių požiūrio formavimas ir paruošimas priimti neįgalų vaiką;Aplinkos pritaikymas vaiko negalei;Suvienyti šeimas, auginančias neįgalius vaikus, organizuoti susiėjimus, laisvalaikį.
25 bilietas. Socialinio pedagogo ir darbuotojo profesinės veiklos sritysSocialiniai darbuotojai teikia socialines paslaugas, padeda žmonėms rasti ir panaudoti galimybes sunkumams ir negaliai įveikti, taip pat telkia vietinės bendruomenės išteklius socialinėms paslaugoms teikti, planuoja paslaugas bei teikia pasiūlymus dėl bendruomenės socialinės politikos formavimo. Socialinis darbuotojas – tai soc institucijos darbuotojas, dirbantis su atskirais asmenimis, ar jų grupėmis.Soc pedagogas – pedagoginį išsilavinimą turintis asmuo, dirbantis soc institucijoje ir gebantis sudaryti sąlygas vaiko socializacijai, prosocialios elgsenos sklaidai. Soc. pedagogų profesinės veiklos tikslas – laiku pastebėti, įvertinti ir spręsti vaikų bei paauglių mokyklos nelankymo, nesimokymo, netinkamo elgesio, bendravimo ir kitas problemas. Jie prisideda prie ugdymo proceso gerinimo, padeda suprasti, kaip vyksta ugdytinio psichosocialinis brendimas ir kokią įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.veiklos sritys: Soc pedagoginės pagalbos organizavimas; Darbas su ugdytinių grupėmis Saugios ugdytinių aplinkos kūrimas Bendradarbiavimas su ugdytojais ir institucijomis, turinčiomis įtakos vaiko ugdymui; Soc pedagogo profesinės veiklos tobulinimas.
Pagal dabar egzistuojančius profesinius reikalavimus gali būti šios SP specializacijos: 1. SP dirbantys visokio tipo ugd. Institucijose; 2. SP dirbantys institucijose, dirbančiose su ypatingais vaikais (turinčiais vieną ar kitą negalią);3. SP dirbantys su soc. Rizikos grupėmis. T.y. vaikai kalėjimuose, spec. reabilitacijos institucijose, ); 4. SP sociokultūrinėms institucijoms vykdančioms rekreacijos, ir užimtumo f-jas. Realizuodamas SP (SD) tikslą SP dirba sistemingą darbą su tėvais arba vaiko globėjais, vaiko gynimo organizacijomis, kitomis soc. istitucijomis veikiančiomis bendruomenėje. Telkia šių institucijų pajėgas (SP niekada neturėtų dirbti vienas – KOMANDA), dalyvauja planuojant ir organizuojant soc. Ugdymą bendruomenėje. Daro įtaką regiono soc. politikai (pokyčiams). Dirbdamas komandoje su šiomis institucijomis SP atlieka šias f-jas: 1. Soc. Situacijos įvertinimas; 2. Konsultacinė; 3. Korekcinė; 4. Organizacinė; 5. Šviečiamoji; 6. Koordinacinė; 7. Profilaktinė (prognozė, išvengimas); 8. Teisinė (atstovauja, gina).
Socialinio pedagogo profesinės veiklos kryptys:1. Asmenybės socialinių – psichologinių vertybių nustatymas, mikroaplinkos įtaka asmenybės raidai:stebėjimas, pokalbis, ekspertų apklausa, anketa, interviu, dokumentų analizė, mokslinės literatūros analizė;
2. Auklėjamojo – ugdmojo bendradarbiavimo su problemine asmenybe organizavimas: požiūris į bendravimą, rizikos šeimų vaikų palaikymas, parama sprendžiant problemą, bendradarbiavimas su šeima, mokykla, bendruomene; asmenybės savirializacijos skatinimas; asmenybės savarankiškumo ir organizuotumo skatinimas;3. Asmenybės krizinėje situacijoje palaikymas ir socialinė psichologinė pagalba – problemos išaiškinimas; reagavimas į problemą, veiksmų plano ir programos parinkimas; problemos sprendimo galimybių aptarimas, pagalba organizuojant problemos sprendimą; palaikymo grupės sudarymas;4. Socialinio poveikio, požiūrio, asmenybės ir grupės kūrybiniam vystymuisi, koregavimas – situacijų naujai patirčiai įgyti modeliavimas; sėkmingų veiklos sričių modeliavimasl dialogo ir bendradarbiavimo organizavimas ir t.t.26 bilietas. Socialinis darbas kaip problemos sprendimo procesas27 bilietas. Socialinis darbas su rizikos grupės vaikaiRizikos grupės vaikai – vaikai, atlikę bausmę auklėjimo ir drausmės įstaigose, arba kurių bausmės vykdymas yra atidėtas teismo sprendimu. Vaikai, padarę teisės pažeidimų, fiksuotų VRM institucijose. Vaikai, turintys pedagoginių nuobaudų, fiksuotų m-los dokumentuose. Vaikai, turintys asocialaus elgesio požymių, beglobiai, valkataujantys, šiukšlynų, asocialių šeimų vaikai. Vaikai, gyvenantys ypač sunkiomis material sąlygomis. Vaikai, patyrę prievartą. Rizikos grupė – grupė, kurios nariai yra pažeidžiami arba gali patirti traumas dėl atskirų medicininių, socialinių aplinkybių, supančios aplinkos poveikio.Delinkventai – tai padidintos rizikos paauglių grupės, kurių atžvilgiu yra taikomos visuomeninio poveikio priemonės (socialinės, pedagoginės, psichologinės pagalbos metodai).Rizikos grupės vaikai1. Našlaičiai ir likę be tėvų globos vaikai.Našlaičiais laikomi vaikai, kurių abu tėvai arba vienintelis mirė. Likusiais be tėvų globos vaikais laikome vaikus, kūne liko be abiejų tėvų ar vienintelio dėl jų nedalyvavimo vaiko auklėjime: išvykimo: tėvystės teisių apribojimo ar atėmimo: pripažinus tėvus dingusiais be žinios, neveiksniais: jiems esam gydymo įstaigose, laisvės atėmime vietose: atsisakius imti vaikus iš gimdymo namų ar gydymo, globos įstaigų ir pan.Vaikams, kūne laikomi našlaičiais, dažniausiai skinami globėjai, kūnais pirmenybe tapti turi artimiausi šeimos nariai, arba juos gali įsivaikinti pagal LR galiojančius vaiko globos ir įvaikinimo įstatymus (1996). Šis įstatymas ir jo taikymas galioja ir vaikams, likusiems be tėvų globos.2. Neprižiūrimi ir beglobiai vaikai.Neprižiūrimais vaikais laikome vaikus, kurie neprižiūrimi, jiems trūksta dėmesio, rūpestingumo, pozityvios tėvų įtakos. Tokie vaikai gyvena kartu su tėvais, palaiko ryšius su šeima, turi emocinių ryšių su kuriuo nors šeimos nariu, tačiau ryšiai nėra stiprūs, nuolat gali būti pažeisti. Nepriežiūra dažnai esti žingsnis link vaikų beglobiškumo socialinės dezadaptacijos. vaiko socializacijos proceso sutrikimo.Beglobiais vaikais laikome vaikus, kurie netenka tėvų arba valstybės globos ir rūpybos, pastovios gyvenamosios vietos, amžiaus tarpsniui būdingo užsiėmimo, būtinos priežiūros, sistemiško ugdymo ir auklėjimo. Tai gali būti susiję ir su vaiko elgesiuŠias problemas pagilina:Šeimos krizės (struktūros ir funkcijų pažeidimai, ištuokos, nepilna šeimos sudėtis, asocialus tėvų gyvenimo būdas, materialiniai sunkumai ir pan).:Netinkamas ir žiaurus elgesys su vaikais, atsakomybės už juos neturėjimas: Suaugusiųjų psichoemocinė būklė.Socialinį – pedagogini darbą su šios grupės vaikais galima skirti į dvi kryptis: profilaktinę ir korekcinę – reabilitacinę.* Profilaktinė veikla susijusi su teigiamos bendravimo ir auklėjimo aplinkos organizavimu, savalaikiu santykių šeimoje koregavimu, vaikų užimtumo organizavimu, globos ir rūpybos organizavimu ir pan.* Korekcinė – reabilitacinė veikla siūlo greitą socialinę – pedagoginę pagalbą: jo būklės skubią diagnostiką, asmeninių savybių ir socialinių situacijų raidos diagnostiką, vaiko apgyvendinimo problemos sprendimą, šeimos ar globos institucijos informavimą apie vaiko buvimo vietą, tolesnio darbo planavimą, būtinų konsultacijų su specialistais organizavimą, adaptacijos programos sudarymas ir realizavimas, santykių ir ryšių su šeima atstatymas.Kaip kalbėtis su vaikais1. įvardinkite vaiko jausmus. “Atrodai labai nusivylęs. Apmaudu, kai žinaiatsakymus, prarandi balus dėl neatidumo klaidų” ; ,2. Pripažinkite vaiko jausmus garsu ar žodžiu”0″, “Hm”, “Aišku”, “Suprantu”.3. Tai, ką sunku pasiekti tikrovėje, paverskite fantazija,”Ar nebūti] puiku, jeiturėtum stebuklingą pieštuką, kuris nustoti] rašyti, tau ketinant padaryti klaidą”4. Pripažinkite vaiko jausmus net tada, kai jis elgiasi nepageidaujamai. “Tu visdar piktas dėl to pažymio – spardai suolą Negaliu to leisti. Tačiau gali manpapasakoti daugiau apie tai, kas tave žeidžia Arba gali nupiešti”.5. Jautriai klausytis6. Vengti rūstybės žodžių, (tu esi tik našta savo mokyklai ir gėda savo šeimai;tinginys, nevykėlis; tu visada pradedi krėsti išdaigas) ; . •7. Išreiškime savo jausmus ir mintis- bet neklatinkime –8. Skatinkime savo ‘Vaikus (nesitikėjau, kad pats tai padarysi, puiku tau taipavyko, aš mielai tau~; padėsiu, kai kibsime abu, tau geriau pasiseks).Slopinančios: pastaruoju metu tau labai nesiseka; jau ir vėl gavai blogąpažymį; vienas tu to niekad nesugebėsi padaryti; tau jau niekas nebepadės;9. Būti mandagiam. Neseniai atliktame tyrime buvo stebėta pamoka., kiek perpamoką mokiniai gaudavo paskatinmų, padėkų ir kiek nurodymų, draudimų,kontroliavimų. Nurodymai aiškai viršijo prašymus. Nemandagūs posakiai (na,sukis greičiau; )mandagus: prašau paskubėti10. stimuliuokime tinkamą, elgesį, girkime bei vertinkime vaikus, o kartuignoruokime netinkamą elgesį11. užuot griežtai nurodinėję, kalbėkime su jais mandagiai, duokime jiemsdaugiau naudingos informacijos
28 bilietas. Teoriniai profesijos pasirinkimo aspektai
29 bilietas.Tyrimo metodai, jų naudojimas socialiniame darbePedagoginis tyrimas – tai sąmoningas, tikslingas pedagoginio proceso tobulinimo kelių ieškojimas. Jo tikslas – atskleisti pedagoginio reiškinio dėsningumus. Metodas – tai veikimo, įvairių reiškinių tyrimo ir pažinimo būdas, tyrimo kelias. Vadinasi, tyrimo metodas – tai pažinimo instrumentas, tam tikras kūrybinis aktas. Kadangi asmenybės ugdymas yra labai sudėtingas procesas, todėl ir pedagoginiai tyrimai taip pat gana sudėtingi.Pedagoginiai faktai yra labai dinamiški, kintantys, nes juos apsprendžia įvairios besikeičiančios aplinkybės. Taip pat neįmanoma pakartotinai stebėti tos pačios pedagoginės situacijos, nes ji tapačiai pasikartoti negali. Visuotinai žinoma ir pripažįstama, jog mokslas kaupia vis naujus faktus, tai ugdymo mokslui ypač būdinga – pats ugdytinis ir visa jį supanti aplinka visą laiką keičiasi. Tyrimo etapai:1. Problemos pasirinkimas ir tyrimo tikslo iškėlimas;2. Hipotezės patikrinimas. Kaupiami problemą liečiantys faktai, žinios;3. Kiekybinė ir kokybinė faktinės medžiagos analizė. Teorinės išvados.4. Mokslinio tyrimo rezultatų apiforminimas (aprašomas pats tyrimo procesas);5. Tyrimo rezultatų įdiegimas į praktiką.Tyrimo metodai:1. Konstatuojamieji (duomenų rinkimo, empiriniai) metodai. Vykdant dažną tyrimą reikia surinkti info apie tiriamuosius, jų savybes, egzistavimo sąlygas ir pan. Faktinė medžiaga reikalinga nustatyti esančiai realiai padėčiai, pasirengti tyrimui, pagrįsti hipotezei ir pan. Šiuos tyrimus dažnai naudoja pedagogai praktikai.Pats universaliausias duomenų rinkimo metodas yra stebėjimas – tikslingas pedagoginio proceso, jo reiškinių, faktų suvokimas natūraliomis sąlygomis(nieko nekeičia, būdingas aiškus tikslas iš anksto parengtas stebėjimo planas, objektas, tikslas, uždaviniai, metodika). Svarbu – aiškus tikslas(kaupti faktus, užfiksuoti jų esminius bruožus) ir kuo tiksliau fiksuoti stebėjimo rezultatus. Šis metodas patogus, prieinamas, dažnai taikomas.Pokalbis – betarpiškas, gyvas bendravimas su tiriamuoju, pateikiant iš anksto sugalvotus klausimus. T.y. toks metodas, kai tyrėjas klausimų pagalba renka faktinę medžiagą. Pokalbiai gali būti įvairūs: individualūs, grupiniai. Daug priklauso nuo aplinkos, atmosferos, kad tiriamasis pasitikėtų tuo kas tiria. Individualų pokalbį galima nukreipti norima linkme. Problema – sudėtinga fiksuoti medžiagą. Renkant faktinę medžiagą, pokalbis gali papildyti ir patikslinti stebėjimu surinktą info. Anketos – tai toks tyrimo metodas, kai į seriją tikslingai parengtų klausimų atsakoma raštu. Ja siekiama išaiškinti anketuojamojo požiūrį į tiriamąjį reiškinį, santykį su juo. Reikšmingas bruožas – galimas ir nesunkai pasiekiamas didelis masiškumas. Tai leidžia padaryti apibendrinančias išvadas, nustatyti dėsningumus, išaiškinti svarbiausias sąlygas ir priežastis ir pan. Svarbu laikytis tokių taisyklių – neperkrauti anketos klausimais, klausimai turi būti visiškai aiškūs. Atsakymai į anketas parodo tik tiriamojo nuomonę apie vieną ar kitą pedagoginį reiškinį ar faktą. Anketos nėra visiškai patikimas tyrimo metodas.Testai – tai specialiai parengtos standartizuotos užduotys raštu ir jų sistemos, skirtos asmenybės savybėms ar jos išsilavinimui tirti. Testai: psichologiniai ir didaktiniai(mokymosi rezultatai).Savarankiškas duomenų rinkimo metodas – mokyklos dokumentų analizė. 2.Pedagoginis eksperimentas – pagrindinė paskirtis patikrinti mokslines hipotezes (mažą grupę, didelę, visa klasę ar grupę, vaikų darželį ar mokyklą. Šalia eksperimentinių grupių turi būti ir kontrolinių, kad galėtume matyti, ar diegiama naujovė yra efektyvi). Pedagoginis eksperimento metodas tai aktyvus ir kryptingas tyrinėtojo bandymas, kai nagrinėjamas specialiai sukeltas pedagoginis reiškinys, faktas, situacija ir pan. Tikslas – ištirti reiškinio savybes, priklausomybę, raida, ypatumus, todėl jis laikomas vienu iš pažinimo šaltinių. Ji galima kartoti, todėl galima lyginti gautus rezultatus.Pedagoginio eksperimento etapai:3.Duomenų apdorojimo metodai – tyrimo medžiaga apibendrinama kiekybiniais ir kokybiniais metodais. Kiekybiniai metodai – apskaičiuojami metodai(statistiniai metodai); Kokybiniai – apskaičiuojami iš turimos medžiagos. Analizuojami faktai, reiškiniai, apibendrinimai. Kokybiniais ir kokybiniais metodais. Kiekybiniai metodai – apskaičiuojami metodai(statistiniai metodai); Kokybiniai – apskaičiuojami iš turimos medžiagos. Analizuojami faktai, reiškiniai, apibendrinimai. Kokybiniai metodai remiasi kiekybiniai.4.Teigiamos pedagoginės patirties apibendrinimas. Šis metodas labai reikšmingas. Mokytojo veikla ypatinga ir jo veikla panaši į mokslininko darbą(ieško, masto, siekia geresnių rezultatų). Pedagoginė patirtis labai įvairi(kūrybiškumas, įv. dėstomas dalykas klasėse). Teigiama patirtis aprašoma pačių pedagogų, kitų pedagogų ir pan. Teigiama patirtis taip pat apibendrinama konferencijose ir t.t. kūrybingi pedagogai savo patirtį gali parodyti periodinėje spaudoje.
Vaikų veiklos rezultatų ir mokymo – auklėjimo įstaigų dokumentų tyrinėjimas – duoda galimybę spręsti apie mokymo ir auklėjimo organizavimą, apie vaikų veiklos stilių ir motyvus, jų žinių gebėjimų lygį.
30 Bilietas. Ugdymo ir socialinių paslaugų teisinė bazėLR Konstitucijoje yra numatyta, kad mokslas piliečiams iki 16 m. yra privalomas ir nemokamas.
1996 VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA numatyta vaiko teisė į soc. aprūpinimą ir vaiko teisė į mokslą: nemokamas ir privalomas pradinis mokslas; mokslas prieinamas visiems ir t.t. 1996 LR Vaiko Teisių Apsaugos Pagrindų įstatymas numatytos vaiko teisės į mokslą bendros nuostatos. 1998 m. LR vaiko globos įst. padidino vaiko globos pašalpą nuo 1,5 MGL iki 4 MGL (500 lt.) per mėnesį.LR Švietimo įstatymas nustato LR švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, šv. sistemos sandaros, šv. veiklos, šv. santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje.` 1998 m. LR Specialiojo ugdymo įstatymas. Šis įstatymas nustato specialiųjų poreikių asmenų švietimo organizavimo pagrindus.1994 m. LR soc. Paramos koncepcija. Socialinės paramos koncepcijoje įvertinama SP būklė šiuo metu, numatoma jos plėtojimo strategija ir taktika, taip pat siūloma, kaip veiksmingiau įgyvendinti įstatymus SP klausimais, parengti teorines sąlygas tobulinti esamus ir rengti naujus. SP ir jos teikimo principai, būdai, jos dydis, teikimo sąlygos, organizavimas ir valdymas, finansavimas, Socialinės paslaugos ir socialinė parama. 1996 m. Lr Socialinių paslaugų įstatymas Šio įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikoje teikiamų SP rūšis, šių paslaugų organizavimas, teikimo bei gavimo sąlygos, SP teikėjų ir gavėjų santykius (pareigas), finansavimo principus. Socialiniai darbuotojai. 1995 m. LR valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus įstatymas. Šis įstatymas numato kaip mokamos pašalpos minėtiems asmenims (taip pat ir Lietuvoje gyvenantiems ne Liet. pil.). Kaip paskaičiuojama ir skiriama: vienkartinė pašalpa gimus kūdikiui, besimokančiai nėščiai moteriai, šeimai, globėjams, būtinosios tarnybos karių vaikams (tarnaujant), našlaičio stipendija ir našlaičio stipendija ir įsikūrimo pašalpa. Šio įstatymo vykdymas. Taipogi numatomos gaunančiųjų paramą pareigos ir atsakomybę ją eikvojant neteisėtai.2002 M. LR PINIGINĖS SOCIALINĖS PARAMOS MAŽAS PAJAMAS TURINČIOMS ŠEIMOMS (VIENIEMS GYVENANTIEMS ASMENIMS) ĮSTATYMAS (PROJEKTAS) . Šiame įstatyme yra apibrėžta kas yra šeima (ir gali būti laikoma ja (sugyventiniai)). Taipogi kas tai yra turtas ir pajamos. Kada gali būti skiriama pašalpa ar kompensacija. Kaip ji yra paskaičiuojama (metodika), jų dydžiai. Kaip ji yra mokama (paskyrimo ir mokėjimo administravimas). Taipogi numatomos gaunančiųjų paramą pareigos ir atsakomybę ją eikvojant neteisėtai.31 Bilietas. Vaiko socialinė politika Lietuvoje (norminiai aktai)Vaiko globos formavimosi sistemą galima būtų suskirstyti į keletą etapų:1918-1940 m. tarpukario Liet. teikiamos soc. paslaugos ir globa;1940-1945 m. Antro pasaulinio karo laikotarpio vaiko globos sistema;1945-1990 m. Tarybinė vaiko globos sistema – vaiko konstitucinė globa;1990-1998 m. Pereinamasis laikotarpis – visuomeninės iniciatyvos metai;1998 m. Vaiko globos sistemos reforma – LR vaiko globos įst.Ypač didelę įtaką vaiko globos sistemai turėjo Tarybiniais metais susiformavusi ir funkcionavusi institucinė vaiko globos sistema.Mūsų modelis arčiau namų, šeimos. Nes vyrauja tendencija, kad stacionariųjų globos įstaigų auklėtiniams sunkiau integruotis į visuomenę (uždaros su savo paslaugomis, ugdymu ir t.t.)Steigiamos šeimynos (2000 m. duomenys ~50). Savivaldybės kol kas į jas žiūri vangiai. Pagr. reformos pagrindiniai akcentai yra šie: Priėmė nuostatą, kad kiekvienam likusiam be tėvų globos vaikui būtų nustatyta globa ir globėjas.Suteikė prioritetą vaiko globai šeimoje, kaip alternatyvinei institucinei globai. Įteisino vaiko globą šeimynoje ir nevyriausybinėje vaiko globos institucijoje.Nustatė dvi vaiko globos rūšis – laikinąją ir nuolatinę globas ir įteisino tris vaiko globos formas – šeimoje, šeimynoje ir institucijoje. Šį esminį lūžį lėmė vaiko pašalpos padidinimas (500 lt.)Soc parama šeim. Visuomenėje nėra pakankama. Ir vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos mechanizmas kol kas dar įstatymiškai nereglamentuojamas. Pagr kliūtis įsivyrauti šeimyninei globai (ne tik Liet.) yra platus stacionarios globos organizacijų tinklas.Iš savivaldybių ir nev. Org. vaiko globos namų į šeimas grąžinama ~70 %, o iš valst. beveik 2 kart. mažiau 40%.. Norminiai aktai : Konstitucija. Šeima yra visuomenės valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, vaikystę. Tėvų teisė ir pareiga auklėti vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje, tausoti jų palikimą. Valstybė globoja šeimas, auginančias vaikus namuose, teikia joms paramą. Nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Mokymas valstybinėse, bendr lav, prof, bei aukštesniosiose – nemokamas (rengiamasi keisti privalomą mokslą iki 18 m). Vaiko teisių konvencija. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Pagr vaiko teisės ir laisvės, vaikas ir šeima, m-la, darbas, atsakomybė už vaiko teisių pažeidimus. CK. Jam įsigaliojus Vaiko globos įst nebegalioja. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas (G. Imbrasienė) tiria skundus, daro sprendimus, kontroliuoja, prižiūri institucijų veiklą; siūlo seimui ir vyriausybei priemones; tvirtina etatų sąrašus, darbo reglamentą, skundų tvarką, teikia informaciją per VIP. Švietimo įstatymas. Jaunimo politikos koncepcija (16-29m). Valstybinė jaunimo reikalų taryba kuruoja. Esmė- padėti nevyriausybinėms org vykdyti projektus. Kt. Teisės aktai – Soc.ped. etatų steigimo šv įstaigose programa (2001-2005), Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programa, Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programa, Vaikų vasaros ir poilsio org programa, Soc ped pareigybių instrk, Kvalifikaciniai reikalavimai.
32 bilietas. Vaikų globos ir rūpybos problemos Lietuvoje Vaiko globaValstybė, ratifikavusi Jungtinių tautų Vaiko teisių konvenciją įsipareigoja užtikrinti visapusišką paramą vaikui dėl įvairių socialinių, ekonominių, moralinių priežasčių netekusiam tėvų globos (JTO Vaiko teisių konvencija, 1995). Įgyvendinant šią konvencijos nuostatą pastaraisiais metais vaiko globa tapo viena iš aktualiausių socialinės apsaugos sistemos sričių.Vaiko globa – tai valstybės teikiama socialinė paslauga vaikui ir jo šeimai, kuri dėl moralinių, socialinių, ekonominių sveikatos ar teisinių sunkumų negali užtikrinti jam tėvų globos.Pagr. įst. reglamentuojantys vaiko globą 1998 m. Vaiko globos įstatymas (nuo jo prasidėjo reforma šioje srityje) ir LR Civilinis kodeksas 2001 m. Nuo 2001 m liepos 1 dienos Vaiko globos įstatymas nebegalioja.Vaiko globos (rūpybos) tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.Globos uždaviniai: paskirti vaikui globėja, kuris rūpintųsi, auklėtų, atstovautų vaikui ir gintų jo teises bei teisėtus interesus; sudaryti vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amžių, sveikatą ir išsivystymą; rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje.Vaiko globa, tai likusio be tėvų globos vaiko patikėjimas fiziniam ar juridiniam asmeniui, jo priežiūra, auklėjimas, asmeninių ir turtinių teisių, bei teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas. Vaiko globos steigimo principai: vaiko interesų pirmumas; pirmumo teisę tapti vaiko globėjais turi vaiko artimiausi giminaičiai, jei tai atitinka vaiko interesus; vaiko globa šeimoje; brolių ir seserų neišskyrimas, išskyrus tuos atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus (pvz dėl sveikatos būklės, reikalinga nuolatinė med priežiūra); vaikui, galinčiam išreikšti savo nuomonę suteikiama galimybė būti išklausytam ir jo nuomonė yra svarbi priimant sprendimus;vaiko globos rūšys: laikinoji globa, tai laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje. Laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į šeimą. Vaiko laikinoji globa nustatoma, kai vaiko: o tėvai arba turimas 1 iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas pripažins tėvus nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais)o tėvai arba turimas 1 iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų t ar 1 iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kt svarbių priežasčiųo tėvai arba turimas 1 iš jų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį arba psichinį smurtą ir dėl to kyla pavojus vaiko vystymuisi ir saugumui (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų).Laikinoji globa baigiasi, kai vaikas: 1) grąžinamas tėvams, 2) sulaukia pilnametystės arba yra emancipuojamas, 3) nustatoma nuolatinė globa, 4) įvaikinamas, 5) susituokia. Nuolatinė vaiko globa nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą ir jų priežiūra, auklėjimas bei teisių ir interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar globos institucijai. VNG nustatymo pagrindai:o Kai vaiko abu tėvai arba 1 t vienintelis iš tėvų yra miręso Abu tėvai arba tvt teismo sprendimu pripažinti mirusiais arba nežinia kur esančiaiso Vaikas įstatymo nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvųo Tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per 3 mėno Tėvai ar tvt nustatyta tvarka pripažinti neveiksniaisVaiko nuolatinė globa baigiasi, kai vaikas: 1) grąžinamas tėvams, 2) sulaukia pilnametystės arba yra emancipuojamas, 3) įvaikinamas, 4) susituokia. Įstaigų skaičius Juose apgyvendinta vaikų, netekusių tėvų globos Vietų sk. 1990 2000 1990 2000 20011 Kūdikių namai 6 6 470 349 4602 Vaikų globos namai 22 30 2382 2087 32083 Bendrojo tipo internatinės mokyklos 24 11 897 593 19794 Specialios internatinės mokyklos 56 47 1417 984 61145 Globos įstaigos su negalia 4 5 1097 416 9056 Nevyriausybinių organizacijų globos namai – 15 – 304 4567 Parapijiniai vaikų globos namai – 4 – 101 1788 Savivaldybių vaikų globos namai, grupės – 68 – 890 24699 Laikinos vaikų globos namai – 15 – 203 39010 Specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai 4 4 – 130 30911 Šeimyniniai vaikų globos namai 12 51 58 391 400 Iš viso 124 260 6321 6448 17377Vaikų globos įstaigose 2000 m. buvo apgyvendinta iš viso 15280 vaikų, iš jų 42 proc. vaikų netekusių tėvų globos. Vaikų, netekusių tėvų globos, likimui ypatingą reikšmę turi egzistuojantys teisės aktai ir vaiko teisių apsaugos institucijų veikla.
33 bilietas. Vaikų globos ir ugdymo institucijų sistema1998 m. Vaiko globos sistemos reforma – LR vaiko globos įst.Civilinis kodeksas įteisino tris vaiko globos formas – šeimoje, šeimynoje ir institucijoje.Ypač didelę įtaką vaiko globos sistemai turėjo Tarybiniais metais susiformavusi ir funkcionavusi institucinė vaiko globos sistema.Mūsų modelis arčiau namų, šeimos. Nes vyrauja tendencija, kad stacionariųjų globos įstaigų auklėtiniams sunkiau integruotis į visuomenę (uždaros su savo paslaugomis, ugdymu ir t.t.)Steigiamos šeimynos (2000 m. duomenys ~50). Savivaldybės kol kas į jas žiūri vangiai. Šis įst. Iš esmės nepalietė tarybinio. Šį esminį lūžį lėmė vaiko pašalpos padidinimas (500 lt.)Pagr kliūtis įsivyrauti šeimyninei globai (ne tik Liet.) yra platus stacionarios globos organizacijų tinklas.Iš savivaldybių ir nev. org. vaiko globos namų į šeimas grąžinama ~70 %, o iš valst. beveik 2 kart. Mažiau 40%Bet pradėjo dominuoti vaiko globa šeimoje ir šeimynoje. Nesumažėjo stacionarios globos poreikis.
Vertinant vaiko globos formavimosi tendencijas, aišku, kad dėl vaiko globos reformos padidėjo skaičius vaikų, kuriems buvo nustatyta globa, bet kartu išaugo vaikų, grįžusių į savo šeimas iš visų tipų vaiko globos institucijų skaičius. Procesas juda teigiama linkme, dominuoja vaiko globa šeimoje ir šeimynoje.Vaiko globos formavimosi sistemą galima būtų suskirstyti į keletą etapų:1918-1940 m. tarpukario Liet. Teikiamos soc. Paslaugos ir globa;1940-1945 m. Antro pasaulinio karo laikotarpio vaiko globos sistema;1945-1990 m. Tarybinė vaiko globos sistema – vaiko konstitucinė globa;1990-1998 m. Pereinamasis laikotarpis – visuomeninės iniciatyvos metai;1998 m. Vaiko globos sistemos reforma – LR vaiko globos įst.Ypač didelę įtaką vaiko globos sistemai turėjo Tarybiniais metais susiformavusi ir funkcionavusi institucinė vaiko globos sistema.Mūsų modelis arčiau namų, šeimos. Nes vyrauja te(uždaros su savo paslaugomis, ugdymu ir t.t.)Steigiamos šeimynos (2000 m. duomenys ~50). Savivaldybės kol kas į jas žiūri vangiai.
Pagr. reformos pagrindiniai akcentai yra šie: Priėmė nuostatą, kad kiekvienam likusiam be tėvų globos vaikui būtų nustatyta globa ir globėjas. Suteikė prioritetą vaiko globai šeimoje, kaip alternatyvinei institucinei globai. Įteisino vaiko globą šeimynoje ir nevyriausybinėje vaiko ndencija, kglobos institucijoje. Nustatė dvi vaiko globos rūšis – laikinąją ir nuolatinę globas ir įteisino tris vaiko globos formas – šeimoje, šeimynoje ir institucijoje.Padidino vaiko globos pašalpą nuo 1,5 MGL iki 4 MGL (500 lt.) per mėnesį, taip pat įteisino nuostatą, kad vaiko globos pašalpa eina paskui vaiką, kad ir kur jis yra globojamas – šeimoje, šeimynoje ar nevyriausybinėje vaiko globos institucijoje. Šis įst. Iš esmės nepalietė tarybinio, bet pradėjo dominuoti vaiko globa šeimoje ir šeimynoje. Nesumažėjo stacionarios globos poreikis. Šį esminį lūžį lėmė vaiko pašalpos padidinimas (500 lt.)Soc parama šeim. visuomenėje nėra pakankama. Ir vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos mechanizmas kol kas dar įstatymiškai nereglamentuojamas. Pagr kliūtis įsivyrauti šeimyninei globai (ne tik Liet.) yra platus stacionarios globos organizacijų tinklas.Iš savivaldybių ir nev. Org. vaiko globos namų į šeimas grąžinama ~70 %, o iš valst. beveik 2 kart. Mažiau 40%……Vaiko teisių apsaugos institucijos
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinta, kad vaiko teisių apsaugą Lietuvoje užtikrina:valstybė ir jos institucijos;vietos savivaldos institucijos;nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.
1996 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete įsteigta visuomeniniais pagrindais dirbanti kolegiali patariamoji konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Prezidento. Tarybos veiklos tikslas – siekti, kad būtų užtikrinta vaiko teisių apsaugos ir nusikaltimų prevencijos problemų sprendimo kokybė, padėti formuoti šios srities valstybės politiką, užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą, koordinuoti šios srities valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų veiklą.1997 m. įsteigta seimo šeimos ir vaiko reikalų komisija, kurią sudaro 10 seimo narių. Šios komisijos svarbiausi vaiko teisių apsaugos uždaviniai: rūpintis, kad būtų įgyvendinami Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos, LR įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teises, jo interesų apsaugą, reikalavimai; inicijuoti ir rengti įstatymus, jų papildymus bei pakeitimų projektus vaiko teisėms ginti.2000 m. įsteigta Seimo kontrolieriaus pareigybė vaikų teisių apsaugos klausimais, kuris tiria piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo.1994 m. pradėta kurti vaiko teisių apsaugos tarnybų sistema. Svarbiausi tarnybų uždaviniai – įgyvendinti vaiko teisių apsaugos, teisės pažeidimų prevencijos gerinimo priemones, ginti vaiko teises šeimoje, šalinti aplinkybes, dėl kurių vaikas šeimoje neprižiūrimas, įkurdinti likusį be tėvų globos vaiką ugdymo įstaigose, padėti jam adaptuotis gyvenime, užkirsti kelią jo doroviniams nusikaltimams bei teisėtvarkos pažeidimams.Specifinį vaiko teisių apsaugos ir nusikalstamumo prevencijos darbą dirba valstybės institucijos – policija, prokuratūra, teismai. “Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo saugant vaiko teises yra svarbus” (Sakalauskas G.,2000, p.82 – 94). Šios organizacijos dirba, kad pakeistų ir pertvarkytų socialines ir ekonomines infrastruktūras. Besivystančios demokratijos sąlygomis svarbus nevyriausybinių organizacijų tikslas daryti poveikį valstybinėms institucijoms, skatinti visuomenę telktis į bendruomenę. Šiomis priemonėmis bandoma padėti be tėvų globos likusiems vaikams, tačiau reikėtų pastoviai rūpintis, kad tokių vaikų vis mažiau būtų.
34 bilietas. Vaikų ir jaunimo organizacijų raida ir sistemaVaikai ir paaugliai – viena silpniausių soc grupių, turinti labai ribotas galimybes dalyvauti priimant sprendimus. Jie turi savo požiūrį į tai, kaip gerinti aplinką, kad gatvėse būtų saugu, o m-loje geriau sektųsi mokytis, todėl l svarbu vaikus skatinti jungtis į įv org, kuriose jie galėtų spręsti vaikams sv problemas. Draugija ar org – tai savanoriškas didesnis ar mažesnis sambūris, kuris skirtas bendromis pastangomis siekti tikslo (jis nesietinas su materialinių vertybių gaminimu ar pelno įgyjimu), turi bendras vertybes, idealus. Iki šiol beveik visos valstybės siekė kontroliuoti draugijų ir org steigimąsi.Draugijų kontrolės formos: Juridinė sistema – kai kiek1 org ar draugijai įsteigti reikia valdžios organų leidimo (KONCESINĖ sistema) Juridinė sistema, kai kiek1 draugija ar org t b įregistruota (REJESTRO sistema).Abiem atvejais veikla neturi būti nukreipta prieš valstybę. Visą vaikų ir jaunimo visuomeninių sambūrių istoriją LT galima skirstyti į laikotarpius: Pasipriešinimo ir laisvės siekių; Tautinio atgimimo; Ideologinio grupavimosi.Šiuo metu Lietuvoje veikia organizacijos: Rūpinasi vaikų globa;( SOS vaikai, Atsigręžk į vaikus); Rūpinasi vaikų t įtvirtinimu Lietuvoje (Unicef) Pilietinių nuostatų, demokratinių gebėjimų plėtojimu (Pilietinių iniciatyvų centras) Buria bendram tikslui pasiekti (Ateitininkai, Jaunieji Sakaliukai).
Veiklą reglamentuoja visuomeninių org įstatymas, LR viešųjų įstaigų įstatymas, LR asociacijų įst, LR labdaros ir paramos fondų įst – visi jie priimti 1996 m.Taigi dalyvavimas vaikų ir jaunimo organizacijose vaikystėje svarbus, nes: Vaikai lengviau perima idealus ir vertybes; Be išankstinio pasipriešinimo įsisavina elgesio normas; Išmoksta bendrauti grupėje ir pripažinti bei gerbti kitą nuomonę; Gerbdamas savo vadovus, organizaciją, išmoksta gerbti save kaip asmenybę, puoselėja savigarbą.
35 Bilietas. Vaikų nusikalstamumo prevencijos kryptys ir sistema.
Kaip ir visose srityse, didelę žalą nepilnamečių nusikalstamumui padarė pereinamasis laikotarpis (po nepriklausomybės atkūrimo). Palyginti su 1990 m. – 2000 m. nepilnamečių nusikalstamumas padidėjo dvigubai. Per pastaruosius 4 m. narkotikų vartojimas šalyje išaugo net 5 kartus. Dėl to LR Vyriausybė nusprendė reformuoti senąją nepilnamečių justiciją. 1997 m. priimta vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinė programa. Jos tikslas – mažinti nepilnamečių pakartotinai padarytų nusikaltimų sk., kuriant humanišką it efektyvią nepilnamečių kriminalinės justicijos sistemą. Teisinės bazės reforma, teismų įkūrimas (nepilnamečių) (pagal poreikį), pareigūnų šioje srityje specializacija ir kvalifikacijos kėlimas. Taip pat svarbūs momentai: pagarba žmogaus teisėms, teisės pažeidėjų pataisa, reabilitacija ir resocializacija, reformuojant bausmių sistemą (diegiant alternatyvias laisvės atėmimui priemones). Sudaromos sąlygos glaudžiai bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis. Pataisos įstaigų reformoje galima išskirti dar svarbius elementus, tai pataisos įstaigų darbuotojų mokymas, nepilnamečių užimtumo galimybių sudarymas, soc. darbo stiprinimas pataisos įstaigose.
36 Bilietas. Vaikų prievartos rūšys ir prevencijaYra skiriamos šios prievartos (išnaudojimo) rūšys: nesirūpinimas (šaltis, badas, nesugebėjimas įgyvendinti svarbių vaiko priežiūros aspektų) stipriai sutrinka vaiko sveikata; fizinis sužalojimas (sužalojimas, arba nesugebėjimas užkirsti tam kelio, taip pat tyčinis nuodijimas, uždusinimas); seksualinis išnaudojimas, vaikas išlaikytinis ir raidos požiūriu nebrandus; emocinis išnaudojimas (vaiko emocinis žalojimas ar atmetimas. Bet koks išvardintas išnaudojimas visų pirma yra emocinis išnaudojimas), vaikui sutrikusi emocinė ir elgesio raida. Prevencija –išankstinis kelio užkirtimas, užbėgimas už akių. Pagalbos prevencija – tai spec programos ir strategijos, padedančios rizikos grupės vaikams. Prevencinė pedagogika siaurąją prasme – socialinių pedagoginių strategijų visuma, kuri padeda vaikui nugalėti nesirūpinimo (apleidimo), psich, fiz ir sex prievartos pasekmes, grįžti į normalų, saugų gyvenimą. Prevencijos lygiai: Ankstyvoji prevencija, kai sudaromos pakankamos juridinės sąlygos, skatinamas soc teisingumas, pozityvus vaikų užimtumas, šalinamos esminės nusikalstamumo priežastys (skurdas, alkoholizmas, narkotikai), plėtojamos socializacijos programos. Ši veikla turėtų būti plėtojama kiek1 valstybinėje institucijoje. Pagalbos prevencija, spec programos ir strategijos, padedančios rizikos grupės vaikams, ypatingą dėmesį skirti vaikams, patyrusiems sex, fizinę prievartą. Ši prevencija reikalauja profesionalios specialistų (SP, SD, psichologo, vaikų psichiatro, pediatro ir kt) pagalbos. Soc ped reintegracija (soc ped reabilitacija) – spec programos ir strategijos, kurios padeda nusikaltusį ar patyrusį prievartą, gatvėje daug laiko praleidusį vaiką grąžinti į šeimą, globėjams į ugdymo institucijas, siekia sugrąžinti pasitikėjimą suaugusiais, kitas pozityvias vertybes vaikui, kad šis galėtų tęsti pilnavertį gyvenimą.
Mokykla turi būti: Pasiruošusi krizėms; Turi būti paruoštas specialistas, kuris dirbtų prevencinį darbą, susijusį su psichologine prievarta; M-la turi susikurti savo strategiją, kaip ji apsaugos vaiką nuo prievartos.
37 Bilietas. Vaikų socialinės politikos tarptautinė raidaSoc. pedagogika (SP) ir jos terminas gimė XIX a. Jį pasiūlė žymus Vokiečių pedagogas Dystervėgas (1834 m.) SP idėjų jau galima rasti net Antikos laikais. Platonas siūlė pertvarkyti visuomeninio ugdymo sistemą. Realizuoti visuomeninį ugdymą, suvokdamas jį kaip tobulos valstybinės santvarkos sukūrimo idėją. SP (ir soc darbas plačiau ėmė plisti XX a. SP tradicija tęsiama Vokietijoje, Pranc., Dan, Šveic., Lenk., Rus. Ir kt krašt. Soc mokslai savo objektu renkasi žmogų, jų grupes, raidą, santykius, sąveiką ir visuomenę. Pirmosios šių “moralinių” mokslų užuomazgos atsiranda XVIII a. vid. Pradžioje šiems mokslams didelę įtaką darė gamtamokslinis mąstymas, ypač natūralizmas. Soc raidos apibrėžimas iš JT dokumento:žmogaus soc raida tai progresas, kuris plečia žmogaus pasirengimo galimybes. Rinktis galime iš begalės alternatyvų, kurios laikui bėgant kinta. Tačiau bet kuriame išsivystymo lygyje žmogus turi turėti galimybę pasirinkti įvairiausius dalykus:a. Ilgai ir sveikai gyventi;b. Įgyti žinių ir apsirūpinti;Ištekliais, kurie skirti normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Nesant šių pagrindinių išteklių kitos pasirinkimo galimybės tampa neįmanomos. Tačiau soc. Žmogaus raida šiuolaikiniame pasaulyje šiais dalykais neapsiriboja. Papildomos pasirinkimo galimybės yra labai vertinamos daugelio žmonių ir apima politines ekonomines ir socialines laisves ir galimybes kurti, gaminti, gyventi, gerbiant save bei turint omenyje žmogaus teisių garantijas. SP yra kitų soc mokslų dalis ir nors būdama glaudžiai susijusi su visais socialiniais mokslais, vis dėlto artimiausia yra edukologijai, sociologijai, psichologijai, antropologijai ir kultūros teorijai.
Senovėje neegzistavo vaikų apsaugos įstatymai ir dažnai vaikai negaudavo reikalingo dėmesio, meilės, priežiūros, o progai pasitaikius buvo mėginama net jų atsikratyti (netekėjusių moterų vaikai, arba kitos lyties nei tikėtasi sulaukti). Buvo steigiamos prieglaudos ir našlaitynai. Pasitaikydavo vaikų ir jaunuolių neišaiškintos mirtys ir sužeidimai. 19 a medicinai pasiekus aukštesnį lygį, pradėtos aiškiau suvokti mažamečių sužeidimų priežastys, kurios dažnai slypėjo tėvų elgesyje (jų pykčio išliejimas ant vaiko, agresyvaus drausminimo panaudojimas). Todėl iškilo reikalas ieškoti priemonių prieš vaikų skriaudą. Ypatingas vaiko apsaugos būtinumas buvo numatytas 1924 m Ženevos vaiko teisių deklaracijoje, 1959m lapkričio 20 d Generalinės Asamblėjos priimtoje vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.38 bilietas. Vaikų užimtumo politikaKintant socializacijai, blogėjant ekonominei situacijai vaikų užimtumas sumažėjo (nuo 1989 m) 80. Iš anksčiau veikusių daugiau kaip 300 vaikų laisvalaikio institucijų šiandien turime 162 papildomojo ugdymo centrus. Ypač ženkliai sumažėjo vaikų vasaros stovyklaviečių. Vaikų socializacijos ir užimtumo organizavimo tendencijos: Daugiausia vaikų laisvalaikį leidžia ugdymo institucijose; Daug vaikų naudojasi papildomojo ugdymo institucijų paslaugomis, tačiau dėl jų nepakankamo tinklo bei likutinio finansavimo ne visi vaikai turi lygias galimybes jas pasirinkti; Didelę įtaką vaikų vertybėms turi vaikų ir jaunimo organizacijos; Kasmet viešųjų darbų programų dėka dalis vaikų ir paauglių įdarbinama, tačiau šių programų nepakanka net norintiems padirbėti vasarą, trūkstant lėšų tai nėra lengva padaryti; Reikėtų plėtoti vaikų vasaros poilsio tradicijas; Puiki galimybė mokyti vaikus prasmingai leisti laisvalaikį yra pilietinio ugdymo programa “Pilietis”.Problemos, tiesiogiai susijusios su vaikų užimtumu: m-lų nelankantys vaikai, vis dažniau nusikalstantys vaikai, vaikai, vartojantys narkotikus, ankstyvasis paauglių nėštumas.
39 bilietas. Valstybinė jaunimo politika ir jos realizavimo formos.1996 Patvirtinta JAUNIMO POLITIKOS KONCEPCIJA Tikslai: 1. intelektualios, pilietiškos, demokratiškos asmenybės formavimas;2. jaunimo integracija į Lietuvos visuomenės politinį, pilietinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą;3. dvasinių vertybių formavimas ugdant pareigą Tėvynei ir šeimai.Principai:1)valstybės institucijos turi skatinti jaunimo iniciatyvą dalyvauti visuomenės gyvenime ir prisidėti prie savo problemų sprendimo, taip pat ugdyti atsakomybę už savo veiklą ir savo problemų sprendimą;2)valstybės institucijos, spręsdamos visuomenės problemas, turi vadovautis bendru požiūrio į jaunimo situaciją ir jaunimo problemas principu. 3)valstybės institucijos turi skatinti ir prioritetiškai remti nevyriausybines organizacijas, prisidedančias prie jaunimo problemų sprendimo ir valstybinės jaunimo politikos tikslų įgyvendinimo;4)nevyriausybinėms organizacijoms garantuojamos galimybės daryti įtaką valstybinei jaunimo politikai ir vykdyti visuomeninę valstybinės jaunimo politikos įgyvendinimo kontrolę. Valstybinės institucijos, įgyvendinančios valstybinės jaunimo politikos tikslus1. Seimas formuoja valstybinės jaunimo politikos tikslus, principus ir kryptis bei savo teisės aktuose įtvirtina nuostatas, pagal kurias šie tikslai įgyvendinami. Seimo Jaunimo reikalų komisija.2. Savivaldybių tarybos formuoja savivaldybių jaunimo politikos tikslus, principus ir kryptis bei savo teisės aktuose įtvirtina nuostatas, pagal kurias šie tikslai įgyvendinami.3. Vyriausybė ir ministerijos, Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkų administracijos įgyvendina ir konkretina Seimo teisės aktus, reglamentuojančius valstybinės jaunimo politikos tikslų įgyvendinimą.4. valstybinės jaunimo politikos tikslus visos valstybės teritorijoje įgyvendina Valstybinė jaunimo reikalų taryba prie LRV. Ją sudaro ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė.5. Valstybinė jaunimo reikalų taryba stebi ir analizuoja jaunimo situaciją; rengia ir teikia Vyriausybei, ministerijoms, Vyriausybės įstaigoms, apskričių viršininkų ir savivaldybių vykdomųjų institucijų administracijoms pasiūlymus dėl valstybinės jaunimo politikos įgyvendinimo, teikia paramą jaunimo organizacijų ir tarnybų veiklos projektas ir t.t.6. Prie Valstybinės jaunimo reikalų tarybos gali veikti patariamosios ekspertų komisijos, teikiančios pasiūlymus atskirais valstybinės jaunimo politikos tikslų įgyvendinimo klausimais.7. Apskričių viršininkų ir savivaldybių vykdomųjų institucijų administracijose turi būti padaliniai ar pareigūnai, įpareigoti įgyvendinti valstybinės jaunimo politikos tikslus apskrityse ar savivaldybių jaunimo politikos tikslus.
40 bilietas. Visuomenės raidos ypatumai, įtakojantys socialinio pedagogo veiklos raidą