Vienatvė, žiema, ilgesys

Vienatvė. Kartais ji užklumpa netikai. Kad ir neilgam, kad ir dėl objektyvių priežasčių. Bet ją išgyventi visada skausminga.

Susigavau nemalonų peršalimą. O tai reiškia savaitę tūnojimo vienišuose namuose. Sloga ir mėlynas liūdesys. Žiūriu per langą į tai, kaip nesninga. Į skubančius žmones. Į savo norą įkvėpti gryno oro (todėl jau ketvirtą kartą šiandien vėdinu kambarį).

Sunku dirbti, kai skauda galvą. Rymau prie šio dienoraščio jau valandą bandydama logiškai sudėlioti mintis apie savo melancholiją. Susirgus atsiranda labai daug laiko galvoti apie liūdesį. Nes optimistiškos mintys sudega aukkštoje temperatūroje. Liūdna, kad praleidau vieną linksmiausių šiemet kalėdinių vakarėlių, šokių pamoką ir draugišką pasisėdėjimą savoje kompanijoje. Jau bloga nuo karštų arbatų. Ir nuo bukų komedijų per televizorių.

Jaučiuosi pasiilgusi įprastos kasdienybės. O dar labiau šilumos ir vasaros, kada nepuola bjaurūs virusai, kada galima valgyti daug ledų.

Gal turėčiau džiaugtis. Juk gavau progą savaitę pasyviai pailsėti. Per ją gal atsigaus mano kūnas, bet nuo vienatvės ir monotonijos nusikamuos siela. Nuo vienišumo jausmo nepadeda daktarės paskirti vaistai. Gal Jūs turite ką pasiūlyti? Man reikia stebuklingo reccepto nuo virusinės monotonijos.

Skaitau, ką parašiau. Karščiuojančios mintys nesiriša į vientisą tekstą. Tikiuosi atleisit.

48 thoughts on “Vienatvė, žiema, ilgesys”

  1. Patiko labai sakinys “optimistiškos mintys sudega aukštoje temperatūroje”:))) Ir apskritai labai gražiai ir iš širdies parašei.
    Ką SIŪLAU?
    Atsipalaiduoti, nesigraužti,lepintis, daug miegoti, gulinėti, prašyti artimųjų, kad tave palepintų,
    daug drungnos arbatos su citrina ir medum, čiobreliais, liepžiedžiais;
    iki valios apelsinų, mandarinų,
    puiki proga pamedituoti,užsidek žvakių, kad būtų linksmiau.
    Liga – puiki proga praktikuoti MEILĘ SAU.
    Ko NESIŪLAU:
    žiūrėti TV ar filmus, daug skaityti ar kalbėti (sergant tai vargina, o ypač – jei skauda galvą),
    gerti KARŠTAS arbatas (nesveika gerklei),
    graužtis, kad nesi sveika ar su draugais (būtų kvaila graužtis dėl to, ko negali pakeisti. Linkiu kantrybės:)

    Reply
  2. Vis tik gaila, kad praleidau šokių mokyklos kalėdinį vakarėlį :/
    O aš maniau, kad karštos arbatos kaip tik sveika… Bet nieko, man jau geriau 🙂

    Reply
  3. Žinau, kaip nemalonu sirgti. Dienos slenka labai lėtai, o ir veikti nėra ką, atrodo išprotėsi nuo gulėjimo… Sunku būti peršalus, kai esi aktyvus žmogus 🙁

    Reply
  4. Kai sergi – anokia vienatvė, kambarys virusų pilnas…
    bloga kompanija, nepageidautina. Priešų apsuptis, kas ką… 🙁
    Temperatūra juos išdegina drauge su visomis mintimis.
    Todėl rimtai mąstyti sergant neverta. Taip pat ir rišliai rašyti…
    jei rašyt, tai tik jaustukus ir norus.
    Nesivarginti skaitant ir atsakinėjant į komentarus, nebet tai teiktų malonumą. (Jei teikia, reiškia, jau beveik sveika.)
    Dažnai naudinga sergant nevalgyti, ypač – jei nenori. Neprievartauti savęs. Gyvuliukai neėda, kai serga. Ir nieko neveikia. Tada greičiau pasveiksta.
    O jei, Agne, niekaip negali nustoti gailėtis kelių prarastų malonumų, pabandyk įsivaizduoti, kaip jaustumeis, jei dabar sirgtum ne savaitės trukmės virusų antpuoliu, o nepagydoma liga ir po savaitės tavęs lauktų mirtis.

    Reply
  5. Manau, kad stebuklingas receptas nuo virusinės monotonijos būtų tikras mylimasis : ) virusus baidytų, arbatą neštų į lovą, gamintų sveiką maistą, prisiglaustų prie degančio (karščiuojančio) kūno … O jei tikrai būtų tikras mylimasis, tai jis neleistų iki tokios būsenos prieiti, maudytų kasryt tave šaltu vandeniu : )

    Reply
  6. Danute, gal apseisiu be tokių žiaurių fantazijų 😉 Kodėl visiems atrodo, kad taip baisu yra retkarčiais paliūdėti ir atsiduoti melancholijai? Juk nevaikščiosiu su šypsena, kai praleidau labai lauktą renginį.

    Reply
  7. Tomai, su tuo šaltu vandeniu tai per žiauru… Ypač žiemą. Kvykčiau kaip skerdžiama 🙂 Man daktarė sakė, kad kasryt gerai veidą prausti su šaltu vandeniu, tai tik tokį grūdinimasi ir praktikuoju 😉
    Būtų mylimasis, kuris slaugytų, spėju, kad galiausiai sirgtume abu kartu 😉

    Reply
  8. Nesutinku, kad tokios fantazijos žiaurios 🙂
    Memento mori – nežinau, ar gerai lotyniškai parašiau, bet tas “prisimink mirtį” iš karto gyvenimui žavesį grąžina, o kai savigaila ar neviltis užpuolusi – primena, kad ir tai praeis… 🙂

    Reply
  9. Danute, manau sergant mintys apie mirti dar labiau nuliudintu, o ir seip manau, kad siame pokalbyje zodis”mirtis”nereikalingas. Prisiminti stipriai sunkiomis ligomis serganciuosius galime tada, kada patys nuolatos skundziames del niekniekiu.
    Tomai, sutinku su tavimi, kad TIKRAS mylimasis tikrai padetu pasveikt greiciau: meile gydo ligas, laikas-zaizdas:)))

    Reply
  10. Agne, ir vėl nesutiksiu,
    norėjai gi, kad tau kas išblaškytų monotoniją,
    Tomas pasiūlė šaltą dušą, prisimenant gimimą,
    o aš irgi šaltą dušą, tik kitokį. 🙂
    Nekarksėčiau kaip varna maro metu, jei būčiau pajutus iš teksto, kad tikrai tau blogai ir šiltai guosti reikia…
    O mirtis labai į temą – tai ligos sesuo.
    Liga vėl primena man mano menkumą. Kurį, būdama jau ne vaikas ir dar ne senutė, tiesiog užmirštu.
    Galiausiai, kas gali būti absoliučiai tikras, kad po savaitės slogos liks gyvas? 🙂
    Jei būtume šitame gyvenime amžini, visas džiaugsmas prapultų, atsibostų viskas anksčiau ar vėliau. Ar ne?

    Reply
  11. Beveik ne i tema, bet apie ligas:) Man labai patinka eilute is Giesmiu Giesmes “…pagirdykit mane vynu, obuoliu mane atgaivinkit, nes as sergu Meile”.

    Reply
  12. Agnija, išlepęs mano organizmas. Nors ir stengiuosi jį sveiką palaikyti, matyt esu nepritaikyta šaltam ir drėgnam mūsų klimatui.

    Reply
  13. Tada, kai nėra pramogų, netrunka atsiskleisti nemaloni tiesa apie egzistenciją – mūsų nereikšmingumas, būties beprasmybė, neišvengiamas artėjimas sunykimo ir mirties link.

    “Gydymas Šopenhaueriu”, psl.251

    Reply
  14. Dievinu Yalom’o knygas. Ypač jo trumpas noveles.

    Žiemą būtent ir išlenda ta beprasmybė. Vasarą jai nėra laiko.

    Reply
  15. Tikėjimas nukenksmina beprasmybę. Jėzus, kurio Gimimą netrukus švęsime, buvo toks pat silpnas, mirtingas kaip mes. Jei tiki, kad jis – ne vien žmogus, Kalėdos yra nuostabi šventė Dievo solidarumo su mumis, kad mūsų kiekvieno gyvenimas nebūtų vien beprasmis nykimas iki nebūties nulio.

    Reply
  16. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad solidarumas arba bendrystė – didžiausia dovana, kurią vienas asmuo gali kitam padovanoti.

    Reply
  17. Berta, aš vis tiek nesuprantu to nuolat akcentuojamo būtinumo būti linksmam… Liūdesys yra natūrali kartais žmogų apimanti būsena. Tie, kurie visuomet linksmi, mane erzina, nes jie neatrodo žmogiški.

    Reply
  18. Skaitau kaip tik šiom dienom aukščiau pacituotą Jalomo knygą. Man nepatiko, kad jos herojus psichoterapeutas Julius niekina religiją (ir dar savo darbo su grupe metu!). Maždaug, “pasiguodžiau tuo, kad bent gyvenu pagal proto principus ir nedarau savo pacientų infantilių, mitą pateikdamas kaip realybę” p.217.
    Knyga populiari, ir mėgdžioja tokias mintis paskui visokie pusgalviai, – o pusgalviai todėl, kad, pirma, jokios religijos rimtai nepažįsta, antra, pastato savo riboto proto principus į dievuko vietą, tuo tapdami dar primityvesni už tuos, kurie išpažįsta (t.y.pažįsta iš vidaus) kokią nors tradicinę religiją.
    Autorius savo herojų greitai, gražiai ir laiku numarina – neprireikia anam “Dievo buvimo hipotezės”. O kokią siūlo religijos alternatyvą? Psichoterapinę grupę, draugystes?
    Pardon. Kai sunkiai sergi ar miršti, visa tai labai reikalinga, bet – nepakanka. Ir krikščionybė skatina žmonių solidarumą, ypač varge, – gyvenimą bendruomenėje, grupėje. Bet ir moko nepulti į neviltį likus vienišam, nes jauti ar nejauti, moko tikėti, kad esi mylinčio Dievo glėbyje.
    Kuris gi čia iš mūsų labai aiškiai mitus ir realybes atskirti galėtų? 🙂

    Reply
  19. Nemanau, kad šiuo atveju derėtų piktintis. Romanas yra išgalvotas autoriaus kūrinys, jo mintys, todėl jis turi teisę vaizduoti savo herojus kokius tik nori – tikinčius arba ne. Žmogus turi alternatyvą religijai – psichoterapiją. Manau, reikia gerbti jo pasirinkimą.

    Reply
  20. Mano manymu ir patirtimi, tai nelygiaverčiai dalykai ir, beje, visai gerai abu suderinami… 🙂
    Paprasčiausiai man ta pacituota mintis atrodo kritikuotina – kaip psichoterapeutas, manau, herojus turėtų fundamentaliau mąstyti. Kas jau kas, o jie turbūt žino mūsų “realybės” reliatyvumą.

    Reply
  21. Agne, mudvi nukrypom nuo temos…
    Du bėgiai. Pradėsiu nuo Adomo ir Ievos. 🙂
    Bažnyčią katalikų stabiliai lankau jau 20 metų. Ten patyriau tokių dalykų ir tokių žmonių sutikau, kad formalia krikščione niekaip nepavyko išlikti. 🙂
    O psichoterapiją… kartą – progai pasitaikius, kai draugai subūrė bibliodramos grupę, kitus dukart – asmeniškai, kai įstrigau savo problemose. Labai naudinga, neikart nesigailėjau. Berods dar antikoje išminčius sakė: pažink save. 🙂

    Reply
  22. Danute, jūs taip kalbate apie krikščionišką tikėjimą, lyg žmogus galėtų rinktis – tikėti arba ne. Jeigu jūs tikite ir tuo džiaugiatės, suprantu, kad linkite to ir kitiems. Bet jei kam nors tikėjimas netapo savastim vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje(iš šeimos), o vėliau jei neatsitiko kokio apreiškimo ar kokio nors labai sukrečiančio įvykio, tai žmogus netaps tikinčiu vien dėl to, kad norėtų tikėti. Nejaugi norite, kad jis taptų formaliu vaikščiotoju į bažnyčią, “bandančiuoju tikėti” jeigu tai jam nėra sava? Psichologai, aišku, nėra jokie išgelbėtojai. Jie tik padeda susivokti savyje, ir tiek. Pacientai paprastai per daug juos sureikšmina. O tikėti galima nebūtinai į Jėzų Kristų. Galima tikėti gėrio pradu žmoguje, meile, humanizmu, darna su gamta ir dar n gerų dalykų.

    Reply
  23. Taip, aš teigiu, kad žmogus GALI rinktis, ar patikėti jam Viešpačiu, ar ne! 🙂
    kas mano, kad negali, tegu taip Viešpačiui ir sako: noriu, bet nesugebu, Dieve padėk.
    🙂
    O tikėjimas abstrakcijomis nešildo. Su Viešpačiu gausite ir tuos visus gėrius, nes jie iš Jo kyla. 🙂
    P.S. Nesu nei fanatikė, nei lengvatikė. Šeimoje jokių tikėjimo tradicijų.

    Reply
  24. Man atrodo, daug kas tiki, kad gali būti kažkokia aukštesnė jėga. Gal ir yra? Numirę tikriausiai sužinosim. Bet šiaip mąstant, religijos labai panašios į žmogaus susigalvojimą, į mitą. Gyvenimas sunkus visais laikais, žmogui prisireikė paguodos ir jis ją susikūrė. Tuomet religijos būtų žmonių kultūros reiškinys, su gražiom šventėm ir panašiai. Jei tikintiesiems religija padeda tobulėti – tai puiku. Aš daug kartų bandžiau eit į katalikų bažnyčią, bet nežinau – gal kad nemėgstu didelių žmonių grupių, o gal kad nemėgstu daryti to, ko nesuprantu, aš ten jaukiai nesijaučiu. Ir pamokslai vis pasitaikydavo su moralizavimu. Geriau aš paskaitysiu kokią giedrą pasaulietišką knygą ar tiesiog su dėkingumu nugyvensiu kasdienybės akimirką ir turėsiu bažnyčią savyje, bet ta bažnyčia bus ne kaip Dievo figūra, o kaip šviesa…

    Reply
  25. Kalėdų priešpietį (per LR) tarp kita ko Arūnas Peškaitis – toks pranciškonas – apie mitus gerai pasakė, kažkaip panašiai: mes (visi žmonės) gyvename mitais, tokia mūsų tikrovė. 🙂
    Savo gyvenimo pirmus 20 metų praleidau be Dievo – ateistinėje mitologijoje :), paskui atėjau į bažnyčią, kuri anaiptol nepasirodė sava. Todėl, jinais, tamstą suprantu. Pusmetį joje jaučiausi kaip džiunglėse, nes nežinojau ką ir kur daryti, nieko neišmaniau ir bijojau, kad visi kiti tai pamatys ir mane pasmerks…
    Ir iki šiol nemėgstu minių, todėl ir atlaidų. Dar daug ko bažnyčioje nemėgstu.
    Bet visa tai yra išorė. Ir formaliu tikinčiu, “bandančiu tikėti”, (manančiu, kad netiki, nemyli, tik apsimetinėji, nes nieko nejauti) kartais pabūti nėra blogai. Kaip ir santuokoje. Pakilimai ir duobės. Formalumas sulaiko nuo griūties, bet paskui santykiai turi būti atgaivinti. Santuokoje su sutuoktiniu, bažnyčioje – su Dievu. Vidiniai santykiai, kurie neatsiranda iš niekur, o auga, jei skiri jiems laiko. Jei “antenas” nukreipi ton pusėn ir gaudai signalus.
    Niekas neatstos asmeniškų žmogaus ieškojimų. Taip, mes visi ieškom, širdy bažnyčią sukuriam švarią, be davatkų, absurdiškų apeigų ir moralizuojančių dvasiškių.
    Bet ir vėl Peškaitį prisimenu, vakar laidoje sakiusį, kad tada didelė tikimybė susikurti sau kišeninį dievą – pagal savo skonį, savo patogumui, pasiimti tuos Dievo ar Bažnyčios įsakymus, kuriuos suprantame, kitus atmesti. Ar susikurti iš kelių religijų vieną pagal save “tobulą”.
    Tai, ką krikščionys vadina Dievu, yra neapsakoma, neaprėpiama, nesuvokiama didybė, kuri Jėzaus Kristaus asmenyje susimažino iki mums priimtino dydžio ir asmeniškai kviečia kiekvieną. Gal dėl to į bažnyčią sunku ateiti šiaip sau, vienam. Lengviau, kai draugas atveda ir pagloboja, pirmus žingsnius padeda žengti. Kai šventą kunigą ar vienuolę savo kely sutinki…
    Kas tikrai nori, ateis. Ir, galiu garantuoti, ras lobius. 🙂
    Kas neateis, ras lobius kitaip.

    Grįžtu prie vienatvės temos. Ankšta kambarėly, jei daugiau nieko nėra. Tikėjimas atveria kitų matmenų erdves, jame niekad nesi vienas. Mažų mažiausiai, greta plevena tavo Angelas Sargas :)))

    Reply
  26. To: jinais jinais
    Galiu pasakyti is asmenines patirties: nebutinas tas kazkoks ypatingas ivykis, stebuklas, priverciantis patiketi Dievu. As pati jo ieskojau, tapau katalike tik budama virs dvidesimt. Nebuvo kazkokio mistinio ivykio, gal tik emiau visa musu gyvenima vertinti kaip stebukla. Tiesiog tai yra kelias. Ir baznycioj ne visad jauku (iki siol), bent jau ne visose baznyciose, ir kunigai kartais pasirodo per daug pamokslaujantys, ar dar kokie nors… Bet dabar i baznycia einu del saves – susitikti Viespati, pabuti su savim… Tas kelias yra tik tavo vienos, ir niekas kitas uz tave jo nenueis. Na, gali padeti, paremti, krypti parodyti… Bet vis tiek jokia knyga ar pabuvimas su savim natstoja to ypatingo rysio. Bent man.

    Reply
  27. Labai gražiai abidvi rašot, Ariele ir ypač Danute. Džiaugiuosi, kad jaučiu jūsų tolerantišką požiūrį, ką labai vertinu. Gerai, dabar suprantu, kad jokios kilnios ar humanistinės idėjos jums tikėjimo į Dievą neatstos. Bet vis tiek nesuprantu: jeigu jūs, Danute, nelabai mėgstate minių, o jums, Ariele, ne visada jauku bažnyčioje, kodėl jums neužtenka su savo Viešpačiu susitikti skaitant Bibliją ar būnant su savim? Kam vis dėlto jums reikalingi kunigai, apeigos, katalikų bendruomenė?
    P.S. nors komentarai ir nelabai į žiemos ir vienatvės temą, bet 2-ai Kalėdų dienai, manau, labai tinkami…

    Reply
  28. Jinais,
    aš nežinau, kaip elgčiausi, jei nebūčiau bažnyčios vargonininkė (laisvalaikiu) ir neturėčiau tikinčių draugų. Gal klaidžiočiau be įsipareigojimų, ieškočiau kur patogiau, gražiau, maloniau. Vis svečiuočiausi… Bet galiausiai žmogus panori kur nors tapti savas, namiškis, atpažįstamas, laukiamas. Taip pat nežinau, kaip elgčiausi, jei turėčiau savo šeimą.
    Žinau, kad kunigai, apeigos, bažnyčios mokymas (disciplina, nuo lotyniško discipulus – mokinys) man reikalingi kaip lazda vijokliui. 🙂
    Kad nesusikurčiau sau Dievo pakaitalo. O norėčiau, tiesiog prigimty toks polinkis glūdi… Bet patogus Dievas – tai tik stabukas. Koks mano ir tikro, gyvojo Dievo santykis? Kaip atrasti teisingą laikyseną – ne baimės ir ne familiarumo. Vienam sunku. Mišių maldos, jei į jas įsiklausai, moko kaip elgtis su Kūrėju ir su kitais kūriniais. (Šiuo metu dar LR archyve nėra, bet gal atsiras tas pokalbis su Arūnu Peškaičiu – berods “Forumo” laida, gruodžio 25, 11 val. – verta paklausyti.)
    Bendruomenė – ne ta didžiulė vienas kito nepažįstančių žmonių minia, kuri suplūsta į bažnyčią per Kalėdas ir Velykas, – reikalinga bendravimui. Artimam, kur būna ir simpatijos, ir priešiškumo. Taip, kaip ir šeimoj ar čia minėtoje psichoterapinėje grupėje. Skirtumas tas, kad joje dalyvauja ir Viešpats bei kiti nematomi nariai 🙂
    Manau, bendruomenės pagrindinė paskirtis – padėti žmogui mokytis veiksmais kasdien realizuoti tą meilę, kuri skelbiama Evangelijoje. Liežuviu mylėti mokame visi.
    Žodžiu, ir bažnyčia, ir bendruomenė atstovauja tam Kitam, kuris ne tik man asmeniškai, bet ir per jas man kai ką sako, rodo, moko, duoda patirti. Jei tik asmeniškai – kur garantija, kad tai ne vien mano, kad ir nuoširdžiausi, bet įsivaizdavimai?
    O Biblijoje gali rasti tokių dalykų, kad plaukai piestu stojasi. Kad tinkamai suprastum, reikia žinių, nes tos knygos yra skirtingų žanrų, parašytos kitoje mąstysenoje ir įvairiomis istorinėmis aplinkybėmis – kenksminga ir klaidinga viską priimti paraidžiui, pagal asmeninį supratimą.

    Prirašiau čia labai pavyzdingai,
    o realiai – ir aš vengiu nepatogumų, noriu būti besąlygiškai mylima ir elgtis kaip patinka, nemėgstu būti mokoma, pasijusti kvaile, suprasti ir pripažinti, kad esu šykštuolė, nes nemoku dosniai, plačiai, nelaukdama atlygio mylėti, kad tingiu laikytis Dievo įsakymų, ko nors atsisakyti, nesisavinti, negriebti – kitam dovanoti…
    Jei kas jaučiasi bažnyčioje labai patogiai – tai turbūt tik kvailys. Bažnyčia – meilės mokykla visam gyvenimui. 🙂 Norėtųsi man joje būti pirmūne, bet nepavyksta… 🙁
    Tačiau ten taip pat sako, kad svarbiausia yra siekti, o ne rezultatai :)))

    Reply
  29. “Psichologai, aišku, nėra jokie išgelbėtojai. Jie tik padeda susivokti savyje, ir tiek. Pacientai paprastai per daug juos sureikšmina.”

    Jinais, o kokia patirtis psichoterapijoje? Tai yra daugiau nei susivokimas savyje. Ilgalaikė psichoterapija padeda keistis, keisti santykį su savimi ir savo jausmus. Ir visa tai gali įvykti per santykį su psichoterapeutu.

    Reply
  30. nuo peršalimo iki tikėjimo…tikėjimas – jėga, bet manau labai geras vaistas – sveikas jumoras. kai pagaunu koki linksmą juokelį, tai net pasijuokiu beskaitinėdama minteles. reikia rimtai gyventi, bet ir papokštauti būtina;)

    Reply
  31. “Visa tai”, apie ką rašai, gali įvykti, o gali ir neįvykti. Jokių garantijų. Agne, tavo paskutinė pastraipa “kaip iš raštų”, labai jau teorinė… Patirtis yra.

    Reply
  32. Jinais, gal ir teorinė. Bet man norisi tikėti psichoterapijos galia. Bent kažkas apčiuopiamo… O praktinių pavyzdžių mačiau visokių… Ir padeda, ir ne. Paprastai žmonės meta dar nesulaukę tų rezultatų.

    Reply
  33. Agne,
    perskaičiau tavo komentarą po kitu straipsneliu (berods apie Kalėdų šventes) ir patarčiau su psichoterapija susipažinti praktiškai, asmeniškai! Pirma, įgytum neįkainojamos patirties, antra, gal pavyktų išsivaduoti iš priklausomybės psichiką luošinantiems žurnalams… :)))

    Reply
  34. NPCRIZ – tai profesionali sveikatingumo, grožio, jaunystės ir tinklinio marketingo kompanija.
    visų pirma natūralių peptidų, gaminamų Sankt-Peterburgo Bioreguliacijos ir Gerontologijos moksliniame tyrimo institute, distributorius. Ši kompanija yra bendraautorius, kuriant išskirtinę kosmetologinę liniją, naudojant natūralius peptidus, maisto papildus, ajurvedines arbatas. Visa ši produkcija patikimai apsaugota nuo klastočių. Dėl aukštos kainos ir neprieinamumo šio instituto produkcijos preparatus galėjo vartoti tik nedaugelis. Dabar dėka NPCRIZ ši produkcija prieinama daugeliui.
    http://www.npcriz.eu/lt/kletochnaja-kosmetika/zhidkie-peptidy.html registracija verslas56@gmail.com

    Reply

Leave a Comment