Tikros žiemos sulaukus

O aš maniau, kad ji taip ir neateis… Tikėjausi prasmukti su rudeniniais batais ir plona striukele… Bet žiema vis tik nepraslinko nepastebėta. Su Naujaisiais metais užsuko ir į mūsų Lietuvėlę.

Gražu, nors gal kiek ir šaltoka. Tiesą sakant, gerokai šalta. Susiradau spintoje megztas vilnones kojines. Išsitraukiau šiltąją pižamą. Išsiviriau puodelį arbatos su medumi. Ir ilgai ilgai žiūrėjau per langą. Praeiviai svirduliavo keistai susitraukę lyg pingvinai. Kaimynas negalėjo užvesti mašinos. O mažas šuniukas juokingai striksėjo ant trijų kojyčių, kad mažiau sušaltų letenėles. Tokia ta mūsų lietuviška žiema… Savotiškai graži ir miela, bet kartu atšiauri ir negailestinga.

Mano sieloje atslinkęs šaltasis periodas sukėlė įvairius jausmus. Nuo džiaugsmo gėrintis saulės ir snaigių žaidimu pusnyje iki neapsakomo vasaros ir žalumos ilgesio. Dar vienatvė. Kai lauke -20 laipsnių šalčio, kaip niekada ryškiai pajaučiu, jog dabar neturiu kas sušildo… Ir viltis, kad pavasaris vis tik išauš ir mano kieme…

Sapnuose sninga. Svajonėse balta. Viltyse gaivu. Viskas taip savotiškai brangu ir vertinga, kad stengiuosi įsiminti, užrašyti, išsaugoti. Ar pastebėjote kiek skirtingų atspalvių turi balta spalva? Ir kokius garsus skleidžia krintančios snaigės… Pasidžiaukit šalčiu. Gal greitai ledynai tirps dar greičiau ir nebeturėsime tokių žiemų. Kažkur nyksta baltosios meškos… Bet apie ką aš čia… Einu nupuošti eglutės.

Baltos Jums dienos, mielieji!