Tikros žiemos sulaukus

O aš maniau, kad ji taip ir neateis. Tikėjausi prasmukti su rudeniniais batais ir plona striukele. Bet žiema vis tik nepraslinko nepastebėta. Su Naujaisiais metais užsuko ir į mūsų Lietuvėlę.

Gražu, nors gal kiek ir šaltoka. Tiesą sakant, gerokai šalta. Susiradau spintoje megztas vilnones kojines. Išsitraukiau šiltąją pižamą. Išsiviriau puodelį arbatos su medumi. Ir ilgai ilgai žiūrėjau per langą. Praeiviai svirduliavo keistai susitraukę lyg pingvinai. Kaimynas negalėjo užvesti mašinos. O mažas šuniukas juokingai striksėjo ant trijų kojyčių, kad mažiau sušaltų letenėles. Tokia ta mūsų lietuviška žiema. Savotiškai graži ir miela, bet kartu atšiauri ir negailestinga.

Mano sieloje atslinkęs šaltasis periodas sukėlė įvairius jausmus. Nuo džiaugsmo gėrintis saulės ir snaigių žaidimu pusnyje iki neapsakomo vasaros ir žalumos ilgesio. Dar vienatvė. Kai lauke -20 laipsnių šalčio, kaip niekada ryškiai pajaučiu, jog dabar neturiu kas sušildo. Ir viltis, kad pavasaris vis tik išauš ir mano kieme.

Sapnuose sninga. Svajonėse balta. Viltyse gaivu. Viskas taip savotiškai brangu ir vertinga, kad stengiuosi įsiminti, užrašyti, išsaugoti. Ar pastebėjote kiek skirtingų atspalvių turri balta spalva? Ir kokius garsus skleidžia krintančios snaigės. Pasidžiaukit šalčiu. Gal greitai ledynai tirps dar greičiau ir nebeturėsime tokių žiemų. Kažkur nyksta baltosios meškos. Bet apie ką aš čia. Einu nupuošti eglutės.

Baltos Jums dienos, mielieji!

17 thoughts on “Tikros žiemos sulaukus”

  1. Žiemos grožis pribloške. Dangaus spalva šalant tokia ypatinga viskas taip kitaip ir nuo to kažkodėl gera ir šviesu širdyje.

    Reply
  2. Agne, atsiprašau, bet man nepatiko šitas rašinėlis. Per daug idealus pasirodė.
    Ar tikrai taip buvo? Ar tikrai sapnavai, kad sninga?
    Ir dar, kaip nykštukų pasakoje, pilna ritualų:
    Atėjo Speigas – išsitraukiau “megztas vilnones kojines”, “šiltąją pižamą”, “išsiviriau puodelį arbatos su medumi”.
    Nežinau, gal gyveni kaimo troboje, kur kasdien malkomis kūrentis reikia, ir tas Speigas apsilanko kambary?.. Bet miestiškuose butuose temperatūra vienoda, autoreguliacija veikia. Jei ir prireikia šiltosios pižamos, tai tik rudenį, kol dar radiatoriai nešildo. Va tada tai tikrai pajunti, kad nėra kas sušildo… 🙁
    O jau tas vienintelis puodelis! – tokių puodelių arbatos su medumi aš išsiverdu po kelis kartus kasdien per ištisus metus (tik medaus arbaton nededu, bet laižau nuo šaukštelio – taip ir saldžiau, ir vitaminai nežūsta).
    Žiemą miške tylu – snaigės, ačiū Dievui, netriukšmingos. Tik galvoje dūzgia per daug minčių. Reikia ilgai šaltam baltam miške pabūti, kad jos nurimtų. Pušų šakos nuo sniego nulinkę tarsi eglių.
    Man nerūpi sielotis ir net galvoti, kad tirpsta ledynai ir meškos nyksta. Visi mes mirsim. O jei dar nemirsim, nebus žiemų – bus šilta, irgi bus gerai.

    Reply
  3. O gal toks stilius tinka prisišaukti antąją trūkstamą puselę? 🙂
    Būtų parašiusi ne Agnė, o koks nors Ugnius, pamanyčiau, vajė, koks didelis vaikas! Gal ir visai miela būtų drauge rituališkai rimtai pažaisti šį gyvenimą kaip Meškiukui su Tigriuku… :)))

    Reply
  4. Danute, Tamsta mokytoja, daug praradot, jei negirdėjot krintančių snaigių šnabždesio… Nepakartojamas garsas… Reikia tik vidinės tylos.. 🙂
    O man patiko straipsniuks vien dėl to, kad jame daug mažiau pykčio ant žiemos, nei prieš tai buvusiam :))
    Kam tą medų laižyt, jei vistiek mirsim?

    Reply
  5. na ka cia didziausia nesamone kas tai turi kurti rasinelius as gyvenime taip lievai nesukurciau cia nesamone agne suprask ka rasai reikia garso daugiau o ne tylos nereikia tu nesmoniu kurt as mielai sutikciau parasyt rasini uzlango sninga garsas snaigiu kaip koncerte kaip dzeze na man tai patinka bet ar jugi snaiges fainai nesamones rekiai blynu1!!!!!!!!!!!!!1

    Reply

Leave a Comment